BALTIJOS KELIAS

Nr.13 ( 27) 2005 m., liepos 10 d. Kaina prenumeratoriams – l Lt

Piliečių judėjimo ,,Kitas pasirinkimas” laikraštis

Antrieji leidimo metai

Į titulinį puslapį

Apie oligarchijos sampratą

Tauta turi žinoti savo didvyrius

Apie mėmė virusą

Žinios

Rakštį reikia ištraukti

Universitetų vadovai priešinasi reformoms

Karaliaučiaus jubiliejų minėti su gedulo ženklu

Vytautų klubo puslapis

Hondūras – Lietuva

Nesėkmės – Dievo dovana

Apie šeškus

Skaitytojų nuomonė

 

 

1. Vladimiras Laučius  Apie oligarchijos sampratą

   Šiomis dienomis vėlei daug kalbėta ir ginčytasi dėl to, ar Lietuvoje iš tikrųjų esama Prezidento minėtų oligarchijos bruožų bei kur ir kaip tie bruožai pasireiškia. Tik kažkodėl dauguma tai teigusiųjų pamiršo išaiškinti savo skaitytojams bei klausytojams, kaip jie suvokia, kas yra oligarchija, ir kuo toji samprata grindžiama. Pranešimuose, straipsniuose, radijo laidose mirgėte mirgėjo kalbų apie tai, kaip verslo magnatai daro įtaką politikai ir žiniasklaidai, bei šiuos grėsmingus vaizdus iliustruojančių pavyzdžių. Neatsakyta liko tik į vieną paprastą klausimą: kas yra oligarchija?

    Kad ir kaip vertintume oligarchijos komentatorių išvadas bei mintis, negali nestebinti daugelio jų rodomas abejingumas kertinei prielaidai, kuria jie šiaip jau turėtų savo svarstymus grįsti. Oligarchijos sampratą jie vartojo taip, tarsi jos reikšmę visi teisingai suvokia ir ji lyg savaime suprantama. Iš čia plaukė ir gana keisti teiginiai, kuriems paneigti užtektų kiek atidesnio žvilgsnio į „oligarchijos" termino kilmę ir klasikinę prasmę, kuri, kaip ir „demokratijos", liko iš esmės nepakitusi iki mūsų dienų.

    Oligarchijos esmę galima nusakyti trimis tiesiogiai susijusiais politinio gyvenimo bruožais. Pirmasis jų tas, kad „didžiąja" politika kryptingai užsiima ir valstybę valdo arba siekia valdyti turtingi žmonės, paprastai ateinantys iš verslo pasaulio ir tampantys svarbiais valstybinės valdžios pareigūnais bei politinių partijų lyderiais. Šiuo atžvilgiu reikšmingiausia tai, kad oligarchija yra politinė santvarka, kurios šerdį sudaro politikais tampantys pinigingi verslininkai arba, tiksliau, politinės valdžios rezultatyviai siekiantys, ambicijų bei savanaudiškų ketinimų vedami turtuoliai.

    Antrasis bruožas, kurį išleidus iš akių neretai prieinama prie keistų ir klaidingų išvadų, yra tas, jog oligarchinė tauta suteikia valdžią turtuoliams ne dėl jų politinių privalumų - išminties, teisingumo, kitų dorybių, - bet pirmiausia arba tik dėl to, kad jie yra turtingi. Šiuo atžvilgiu verta priminti, koks gajus Lietuvoje yra noras tikėti, jog į valdžią patekęs turtuolis geriau dirbs valstybės labui, kadangi bus iki soties patenkinęs savo asmeninius materialinius poreikius. Šis klaidingas įsivaizdavimas jau padarė Lietuvai daug žalos ir sukėlė skandalų, kurių galėjo nebūti, jei oligarchinis mąstymas nebūtų taip giliai įsismelkęs į daugybę neatsparių galvų. Tokių, kaip vadinamojo ,,socialdemokrato" Broniaus Bradausko.

    Trečiasis oligarchijos bruožas, į kurį ypatingą dėmesį buvo atkreipęs pirmasis šią santvarką diagnozavęs Platonas, yra visuomenės būklė, kai žmonės garbina turtą, o ne dorybę, ir kaip vienas Vilniaus politikas „praktinę išmintį" atskiria nuo moralės. Kaip sako Platonas, turtuoliai šiomis aplinkybėmis pelno minios palankumą, nes „kas gerbiama, tuo ir užsiimama, o kas negerbiama, tuo nesirūpinama"; turtėti suskatę žmonės „giria turtingąjį, juo žavisi, sodina į valdžios vietas". Oligarchinį mąstymą atspindi anglų filosofo Thomo Hobbeso mintis, kad „sėkmė [...] yra pagarbos dalykas kaip Dievo malonės ženklas", o „visoks turtas, veiksmas arba savybė, kuri yra galios įrodymas ir ženklas, yra garbingi". Taigi trečiasis iš čia minėtų oligarchijos bruožų iš esmės yra antrojo priežastis.

    Tuo tarpu Lietuvoje apie oligarchiją vis sekamos kažin kokios pasakos. Antai buvo daroma išvada, jog oligarchijos elementų esama, nes verslininkai, girdi, turi įtakos politikams ir perka žiniasklaidos priemones. Nuskambėjo ir priešinga išvada - kad oligarchijos Lietuvoje nėra, nes čia, palyginti su didelėmis valstybėmis, sukasi per menki pinigai, o į politiką atėjusiems verslininkams priklausančių įmonių apyvarta per maža, kad juos būtų galima priskirti prie oligarchų.

    Vertinti oligarchijos buvimą ar nebuvimą įmonių apyvartos rezultatais ir teigti, jog Viktoras Uspaskichas nėra oligarchas, nes jo įmonės neva nėra didžiausios ir turtingiausios, mažų mažiausiai - juokinga. Oligarchija - turtingų žmonių (mažumos) valdžia bei atitinkama visuomenės nuotaikų ir idėjų būklė, tačiau turtingieji - tai ne tik didžiausią apyvartą turinčių įmonių savininkų „top 10". Milijonierius - turtingas žmogus, ir, kai vadiname jį oligarchu, svarbu ne tai, ar jis turi vieną milijoną, ar penkiasdešimt, bei juo labiau ne tai, kokia jo įmonių apyvarta, o tai, kad, būdamas palyginti apsukrus, verslus, pinigingas ir tuo naudodamasis politikoje, jis paima valdžios svertus į savo rankas. Kita vertus, jei sakoma, kad Lietuvoje nėra oligarchų, nes čia nėra tokių pinigų kaip Rusijoje, tai pagal tą pačią logiką galima tvirtinti, jog Lietuvoje nesusiduriame su gripo epidemijomis, nes čia gripu neserga tiek žmonių, kiek Rusijoje.

    ,,Nuklysta į lankas” ir tie oligarchijos komentatoriai, kurie aiškina, jog „tikrieji" Lietuvos oligarchai yra stambaus verslo magnatai, verčiantys tarnauti savo tikslams jų valdomas žiniasklaidos priemones ir paperkantys politikus. Juk neobjektyvios žurnalistikos problema, jei jos esama, savaime dar anaiptol neliudija, kad šalyje įsigali oligarchija. Pastarosios požymių galima įžvelgti tais atvejais, kai kuris nors televizijos kanalas ar laikraštis kryptingai remia kurią nors partiją ar politiką. Tačiau didžiųjų žiniasklaidos priemonių savininkai prie oligarchų priskirtini tik tuomet, kai patys tampa politikais, o ne tada, kai politikams už paslaugas atsidėkoja paslaugomis. Jei, tarkime, kuri nors televizija nuolat gražiai mums rodo politiką, kuris pasakoja apie savo svajonių miestą bei ryžtingai žiūri į tolį ir kelia ranką, kaip kadaise Leninas Lukiškių aikštėje, tai oligarchas yra ne televizijos kanalo savininkas, o jo reklamuojamas politikas, aiškiai neskurstantis ir turintis kuo atsidėkoti. Oligarchija yra visuomenės toleruojama tam tikros rūšies politikų valdžia, o ne pelno siekiančių verslo struktūrų bei jų valdomos žiniasklaidos įtaka. Galiausiai, jei verslininkas papirkinėja politikus, tai - korupcija, o ne oligarchija.

    Šiuo atžvilgiu tipišką klaidą padarė vieno neseniai skaityto pranešimo oligarchijos tema autorė, prabilusi apie „tiek politikų, tiek oligarchų" įtaką tam tikriems procesams. Sakyti „tiek politikų, tiek oligarchų" yra tas pat, kas ištarti „tiek politikų, tiek socialdemokratų". Visi oligarchai yra politikai arba svarbius valstybės tarnybos postus užimantys turtuoliai.

    Beje, vieno didžiausių Lietuvos oligarchų valstybės vadovas atsistatydinti iš pareigų neragina. To, kuris, reaguodamas į Prezidento metiniame pranešime nuskambėjusį perspėjimą apie oligarchiją, atsainiai pareiškė: „Aš nesuprantu šito".

Bernardinai.lt

 Į pradžią

Dėmesio!

BALTIJOS KELIO

prenumerata

Gerbiami skaitytojai, mūsų laikraštį galite užsiprenumeruoti kiekviename Lietuvos pašto skyriuje. Primename, kad laikraštis į jūsų namus ateis 2 kartus per mėnesį. ,,Baltijos kelio” indeksas- 0187.

Prenumeratos kaina:

3 mėn. – 6 litai

6 mėn. – 12 litų

8 mėn. – 16 litų

Tiems, kurie neturi galimybių laikraštį užsiprenumeruoti, jis ir toliau bus platinamas nemokamai.

 

 

Pastabos paraštėse

2. Romas Daugirdas   Tauta turi žinoti savo didvyrius

    Žiniasklaida mirga pranešimais: sumuštas, sužalotas vaikas, nužudytas naujagimis ir t.t. Šių įvykių herojai ir kaltininkai dažniausiai patys tėvai. Jau prasigėrę ir degradavę. Kaimuose, savo namuose, užpuolami ir kankinami senukai, - naudojant įkaitintus lygintuvus ir kitas ne mažiau veiksmingas priemones. Taip mėginama iškvosti skurdžių santaupų slaptavietes. Po tokių ,,žaidimų” ne vienas senolis nukeliauja Anapilin. Dažniausiai egzekutorių vaidmenis atlieka žalias jaunimėlis – beraščiai ir niekur nedirbantys jaunuoliai, nesugebėję prisitaikyti prie šiuolaikinio gyvenimo. Tačiau jų asocialumo priežastys – ne šios replikos tema.

    Kraupokų įvykių kroniką skrupulingai nušviečia spauda, radijas ir televizija. Tačiau informacijos išklotinėse akis rėžia vienas momentas. Įvairūs žurnalistai tiesiog rungiasi, siekdami pateikti kuo daugiau natūralistinių vaizdų, kur tarsi vitrinoje demonstruojama auka – nukentėjusiųjų kančia ir žaizdos. Visi žino, kad žurnalistiką maitina sensacijos ir miesčionio piktavališkas džiaugsmas, kad kažkam yra blogiau nei jam. Ir vis dėlto – patinka tai kam nors ar ne – egzistuoja ir etinės nuostatos, net formali institucija – Žurnalistikų etikos komisija, – kuri privalėtų uždėti apynasrį nuovoką praradusiems rašeivoms. Deja, turbūt šie stabdžiai per menki.

    Įdomiausia, kad patys nusikaltėliai lieka tarsi už kadro. Jų mąstymo nesugadinti ir pragerti veidai – geriausiu atveju – trečiame plane. O dažnai ir visai nepastebimi viską užgožiančiuose aukų gretose. Ši praktika švelniai tariant – ydinga. Tauta turi žinoti (pažinti) savo ,,didvyrius”, kad ir gatvėje nusikaltusieji jaustųsi kaip scenoje. Gal tai bent truputį – vos vos – juos privers – ne, ne susimąstyti (tai beviltiška), bet bijoti, nes kito barjero, deja, nematau.

    Ambicijų didybė ir skurdas

    Man atrodo, politologai ir žurnalistai, aptardami referendumo dėl Europos Sąjungos Konstitucijos Prancūzijoje rezultatus, paminėjo, bet nepakankamai išryškino vieną momentą. Ši šalis, kaip, beje, ir Rusija, niekaip nesugeba atsikratyti imperinio, didžiavalstybinio mąstymo reliktų. Pastarąją dar galima suprasti (ne pateisinti) – iš pasaulio didžiųjų valstybių gretų (tiksliau – iš bipoliarinio dueto) ji iškrito vos prieš penkiolika metų. Prancūzijos smukimas prasidėjo kur kas anksčiau – turbūt po nesėkmingos karinės kampanijos prieš Prūsiją 1870 metais. Pirmasis pasaulinis karas kažkiek pristabdė šią tendenciją, tačiau Antrasis - galutinai nuvainikavo Prancūziją. Nevaisingi ir desperatiški buvo mėginimai išsaugoti kolonijinės imperijos likučius – prisiminkime Alžyro epopėją. Atrodytų, kas čia ypatinga? Panašų kelią nuėjo Anglija, tačiau ši sugebėjo daug geriau prisitaikyti prie naujų aplinkybių.

    Kur šio reiškinio (Prancūzijos neprisitaikymo) šaknys? Manau, viena svarbiausių priežasčių – hedonistinė pasaulėjauta ir egocentriškumas. Juk svarbu ne tai, kad vokiečiai 1940 metais sutriuškino prancūzus. Stebina kitas faktas – dauguma prancūzų smerkė Pasipriešinimo judėjimą. Jis sukeldavo per daug rūpesčių. Atsakomosios vokiečių akcijos (pavyzdžiui, įkaitų paėmimas) trikdė įprastinę gyvenimo tėkmę – na, kad ir nerūpestingus pasisėdėjimus lauko kavinėse, kur niekuo nerizikuodamas galėjai smerkti vokiečius. Pažymėtina, kad tarp Pasipriešinimo dalyvių buvo neproporcingai didelis procentas kitataučių, kuriuos partizanų vadovybė aukodavo pirmiausia.

    Nauja – kur kas mažiau patraukli ir atmiešta gėdos jausmu – situacija reikalavo kompensacijos. O ši priminė kaprizingo vaiko elgesį – aklai prieštarauti viskam, kas sujaukė privilegijuotą padėtį. Perfrazuojant žinomą Lenino posakį, šalis susirgo vaikiška buvusios didybės liga. Anglų kalbai tapus pasauline, dauguma prancūzų – vieninteliai Europoje – nemoka nė vienos užsienio kalbos. Įsigalėjus JAV, Šarlis de Golis demonstratyviai išstojo iš NATO ir pradėjo intensyvų flirtą su Sovietų Sąjunga, kuris tęsiasi iki šiol (jau su Rusija). Į tą faktą, kad toks elgesys objektyviai kenkė pavergtoms Rytų Europos tautoms, nes ardė Vakarų vienybę, prancūzams buvo nusispjaut. Nesugebėjimą būti reikšmingiems pasaulinėje arenoje, Prancūzija pamėgino kompensuoti naujai susikūrusioje Europos Sąjungoje. Čia ji ilgą laiką lyderiavo, pasinaudodama Vokietijos suskaldymu ir kompleksais dėl pralaimėto karo, nors Prancūzija buvo ir tebėra tik trečia pagal gyventojų skaičių ir ekonominį pajėgumą Europoje. Plečiantis ES Prancūzijos vaidmuo menkėja. Tai rodo ir nesugebėjimas ,,prastumti” savų žmonių į svarbiausius Europos institucijų postus. Prancūzijos atsakas skaitytojams žinomas.

    Paradoksalu, bet Lietuvai referendumo rezultatai yra iš dalies naudingi. Padidina manevro laisvę. Mūsų akistatai su vis agresyvėjančia Rusija prancūzai nieko ar beveik nieko negali padėti. Dėl savo karinio silpnumo ir neapibrėžtos pozicijos. Vienintelis Lietuvos gelbėjimosi ratas – glaudesni ryšiai su JAV. Tačiau Europos konstitucijoje numatyta nauja pareigybė – Europos užsienio reikalų ministro – suponuoja savyje sumarinės nuomonės formavimą. Kol prancūzai ir vokiečiai intensyviai kaišioja pagalius į JAV ratus, ši nuomonė gali būti pernelyg neaiški ar net negatyvi JAV atžvilgiu ir varžytų Rytų Europos valstybių iniciatyvas, neutralizuojant Rusijos įtaką ir skatinant demokratiją buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose. Kol kas mūsų ir prancūzų užsienio politikos prioritetai smarkiai skiriasi. Vadinasi, turime išnaudoti tas galimybes, kurios dar yra.

    Teatrališkas politiko gestas

    Praėjusią savaitę Lietuvos spauda paskelbė naujus partijų reitingus. Galima ilgai ginčytis dėl jų patikimumo, tačiau tam tikrą tendenciją jie atspindi. O ši tendencija liberalcentristams aiškiai nepalanki. Bene pirmą kartą juos aplenkė K. Prunskienės valstiečiai ir liberaldemokratai. Smukta žemiau parlamentinei frakcijai būtinų penkių procentų. Tai dar ne viskas. Interviu su liberalcentristų lyderiais rodo, kad partijos skilimas visai realus dalykas.

    Peršasi paradoksali išvada: siekdami sunaikinti liberalcentristų partiją, R. Paksas ir V.Uspaskichas geriausiai tai atliktų, samdydami Artūrą Zuoką. Būtent tokia įvykių logika. Kol kas Vilniaus meras su šia užduotimi susidoroja sėkmingai. Karštligiškas konvulsijas primenantys veiksmai yra neadekvatūs Prezidento raginimui pasitraukti. A.Zuokas vaidina nesuprantąs, kad pasitraukti jam reikia būtent iš Vilniaus mero posto. Laikinai savo šalininkui užleisti liberalcentristų lyderio kėdės jis negali. Tam prieštarauja partijos statutas.

    Akivaizdus noras atlikti teatrališką gestą, pabarstyti savo galvą pelenais, tačiau realiai – nieko neprarasti. Deja, gamtoje taip nebūna. Už savo veiksmus reikia atsakyti. Atsidūrus kampe, pato situacija egzistuoja tik šachmatuose. Gyvenime tai tik pratęsia agoniją ir provokuoja vis skaudesnį kritimą.

    Gaila, bet savotiška šios padėties įkaite tapo visa liberalcentristų partija. Partija, kuri beveik dešimtmetį buvo šešėlyje, per rinkimus surinkdama vos kelis procentus balsų. Jos kilimas buvo sunkus, o pasitraukus iš aktyvios politikos V. Landsbergiui, atsirado galimybė sukurti stiprų dešiniųjų bloką. Liberalcentristai išugdė protingo, iniciatyvaus jaunimo būrį. Tuo požiūriu tai viena stipriausių partijų. Atrodo, atėjo laikas skinti taip ilgai brandintus vaisius. Tačiau liberalcentristai vėl atsidūrė ties politinės nebūties slenksčiu. Dėl vieno žmogaus amoralumo ir ambicijų. Ar įmanoma radikaliai ,,išspręsti” A. Zuoko problemą ir nesužlugdyti partijos? Laikas parodys, bet dabar jis nėra liberalcentristų sąjungininkas.

 Į pradžią

 

 

3. Antanas Rimša  Apie mėmė virusą

    Pstaruoju metu mūsų mylimą Premjerą apniko mėmė virusas, nelyginant kaip Brisių blusos: ko paklausi, to negausi. Vis nežino, vis dar negirdėjo, vis dar nematė... Nuolat siūlo palaukti juodo ant balto, neskubėti.... Vis ruošiasi pagalvoti, bet ir pagalvojęs nieko nepasako. Duotus pažadus stengiasi nusipurtyti kaip miltus nuo juodo švarko rankovės. Ir tie pažadai keičiasi kaip mėnulio fazės. Kažkaip darosi keista, nejauku ir liūdna: juk dar neseniai jis buvo taip pagarsėjęs protu, kad visi bėgo į jį pažiūrėti. O šiandien... Ryžtas išblėso, kaip ir laužas po nakties išgertuvių. Kai kas kaltę suverčia pražydusiai senatvei. Bet tai netiesa. Visų mokslų hab. Dr. Kuk-Kukučionis savo moksliniame veikale senėjimo požymius išvardija taip: pirmiausia pamiršta vardus, paskui veidus, tada pamiršta užsisegti užtrauktuką, o galiausiai - ir jį atsisegti. Apie užtrauktukus neskelbiama (įslaptinta 70-čiai metų), bet vardus ir veidus Premjeras dar puikiai atsimena. Ir fiziškai dar pajėgus: juk artojų varžybose ir kumelė dar ne taip lengvai parvertė. Kaip mėgo sakyti Nikita Chruščiovas, dar ir jautį už uodegos gali išlaikyti. Todėl tie visi nežinojimai ir tariamas žioplumas yra ne smegenų suminkštėjimo išdava, bet kova už būvį. Kaip rašė vienas poetas, jai nori gerą jovalą iš lovio semti, tenka retsykiais ir avinu pamekenti. Tai va tik šitaip ir ne kitaip.

 Į pradžią

 

4. Žinios

    Atsistatydinti iš Vilniaus mero posto iki šiol neketinantis Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) vadovas Artūras Zuokas diskredituoja savo partiją, liberalizmo idėjas ir demonstruoja politinės atskaitomybės stoką. Taip Eltai tvirtino Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Mindaugas Jurkynas

    Dešiniosios pakraipos Europos politikus vienijančios Europos liaudies partijos vadovybė (ELP) priėmė Lietuvos europarlamentaro Vytauto Landsbergio pateiktą rezoliuciją, smerkiančią sovietinę Baltijos šalių okupaciją.

    Lietuvių gimtosios kalbos valstybinio egzamino testo neišlaikė beveik penktadalis abiturientų. Lietuvių gimtosios kalbos valstybinį brandos egzaminą (testą) išlaikė 81,6 proc. abiturientų, neišlaikė - beveik kas penktas (18,4 proc.) pasirinkusių šį egzaminą. Per trejus pastaruosius metus kasmet vis daugėja neišlaikiusiųjų šio egzamino - pernai nepasisekė 17,8 proc. abiturientų, užpernai - 16,4 proc.

    Seimas antradienį grąžino iniciatoriams tobulinti Darbo kodekso pataisas, siūliusias poilsio dienas, sutampančias su švenčių dienomis, perkelti į artimiausią darbo dieną po tų pačių metų gruodžio 26-osios, taip faktiškai pratęsiant Kalėdų atostogas iki sausio pradžios.

    Prezidento Valdo Adamkaus vadovaujama Malonės komisija antradienį panaikino teismo skirtą 25 tūkst. litų bausmę latvių dviratininkui Juriui Silovui. Tai Eltai patvirtino keli Malonės komisijos posėdžio dalyviai.

    Seimo narys konservatorius Jurgis Razma antradienį kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (VTEK) ,,dėl premjero Algirdo Brazausko ir Vilniaus mero Artūro Zuoko galimo privačių interesų sąlygoto veikimo".

    Transliuojanti televizijos kanalu ,,Russia Today" (,,Rusija šiandien") laidas anglų kalba, Rusija gali pradėti transliacijas ir kitomis užsienio kalbomis, tarp jų - ir Baltijos šalių.

    Konservatorius Jurgis Razma pageidauja, kad ne tik valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys deklaruotų privačius interesus, bet ir politinių partijų vadovai. Pastaruosius Seimo narys siūlo prilyginti valstybės politikams.

    Pasirodžius žiniasklaidoje informacijai, kad ,,Mažeikių naftos" akcijų kontrolinį paketą nori nupirkti ,,Gazprom" kartu su ,,Lukoil", konservatoriai prašo įvertinti tokio sandorio keliamas grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui

    Seimo posėdžiui pirmininkavęs liberalcentristas Gintaras Steponavičius antradienį du kartus įspėjo Darbo partijos frakcijos narę Vilmą Martinkaitienę nedalyvauti balsavimuose pastraipsniui priimant Atliekų tvarkymo įstatymo pataisas.

    Per dešimt metų Lietuvos mokiniai tapo didesniais individualistais, akivaizdžiai išaugo asmeninių interesų svarba, teigia atlikto tyrimo ,,Lietuvos mokinių istorinės sąmonės pokyčiai" autoriai.

    Jeigu rytoj vyktų rinkimai į Seimą, reitinguose ilgą laiką pirmavusi Darbo partija nebebūtų lyderė - per pastaruosius 2 mėnesius ketinančių balsuoti už Viktoro Uspaskicho vadovaujamą partiją sumažėjo 15 procentų.

    Vilniaus universiteto profesoriaus Vytauto Sirvydžio rankose - auksu spindintis delno dydžio medalis. Tai Pasaulio širdies ir krūtinės chirurgų draugijos prezidento simbolis.

 Į pradžią

 

 

5. Rakštį reikia ištraukti

    Psichologas Gediminas Navaitis baiminasi, kad ir vėl ponai gali pralošti valstybę.

   Pakalbėkime apie visuomenės sveikatą arba savijautą. Tai toks sunkiai apčiuopiamas dalykas. Ar yra kokie nors tos savijautos parametrai?

    Tai visiškai nėra sunkiai pamatuojamas dalykas. Sakykim, alkoholinės psichozės. Atvejų kiekis nustatomas visiškai tiksliai. Žinoma, nustatyti kokį nors visuomenės sveikatos išvestinį dydį sunku, bet jei mes kalbame apie nukrypimų skaičių, tai jų dinamiką galima labai lengvai susieti.

    Savižudybės, be abejo, yra visuomenės nesveikatos požymis: visuomenėje yra daug žmonių, kurių gyvenimo instinktas, poreikis gyventi susilpnėjęs. Taip pat ir agresija. Kraštutinumų, žmogžudysčių, skaičių mes žinome. Bet juk nėra taip, kad vienas iš šimto žudikas, o likusieji 99 – angelai.

    Ką, pavyzdžiui, galima pasakyti apie visuomenę, jog mes pirmaujame pagal moksleivių polinkį tyčiotis iš bendraamžių? Mums tai – įprastas dalykas. Beveik visi esame tai patyrę. Ir su tokia patirtimi einame per visą likusį gyvenimą. Jeigu danas ar šveicaras tokios kupros nesinešioja, o tikrai nesinešioja, tai ir atmosfera tose visuomenėse sveikesnė.

    Trintys grupių viduje daugeliui mūsų gadina kraują. O grupių santykiai? Imkime paprastą schemą – rinkėjas ir valdžia. Valdantieji ir valdomieji.

    Aš pradėčiau iš toliau. Paklauskime savęs: ar yra visuomenė, kurioje vyrauja tam tikri moraliniai principai, taisyklės, kurių laikomasi? Ar galėtume mūsų visuomenę prie tokių priskirti? Manau, daugelis skaitytojų sutiktų, jog mes išgyvename tam tikrą vertybių krizę. Labai dažnai padėtį bandoma paaiškinti nelemtu sovietiniu palikimu. Bet, koks paradoksas, tas palikimas kiekvienais metais vis stiprėja, užuot natūraliai slopęs. Kad ir korupcijos suvešėjimas. Tai tada kitur ieškokime priežasčių, nes jų turi būti. Manau, kad daugelį problemų gimdo mūsų nebrandi visuomenė. Pagal indiškąją analogiją neišvengiamai pastebėsime, kad darbininkų, pirklių, valdininkų ir karių mes turime. Tačiau kur brahmanai, kurie darbininkams, pirkliams bei valdininkams nuolat sakytų, kas yra dora, o kas – ne?

    Kodėl didinga kunigaikštystė virto antraeile valstybe, dar ir dažnai okupuojama kaimynų? Ar ne iš tų laikų mūsų palikimas? Mūsų protėviai žinojo, kaip plėsti teritorijas, bet nelabai daug buvo žinančių, kam to reikia. Vėliau atsirado nauji vedliai–brahmanai iš baudžiauninkų. Vos tarpukariu spėję suformuluoti visuomenės tikslus jie arba baigė dienas Sibire, arba juos prarijo Amerika, o treti liko Tėvynėje ir prisitaikė. Sugebėjimas prisitaikyti yra pagirtinas vado bruožas, o žynys negali išsižadėti savęs jokiomis aplinkybėmis. Ir neliko žynių. Prisitaikėliškumas, konformizmas virto vertybe. Į ką mes dabar Lietuvoje galime parodyti pirštu: štai žmogus autoritetas? Tokius išvardyti mums net vienos rankos pirštų per daug. Ir nėra kam pasakyti: „Nesižudyk, Petrai, tu reikalingas”. Ir Petras žino, kad jis reikalingas. Arba nežino, kaip dabar. Ką ten Petras, daugelis intelektualų dabar jaučiasi nereikalingi. Ir tyli. Dalis jų galvoja, kaip užsidirbti duonai. Nors visuomenė juos turėtų visokeriopai puoselėti, o ne numoti į juos ranka.

    Bet visuomenė turi suprasti, kad jie yra būtini kaip oras. Gal tokio supratimo kaip tik ir trūksta?

    Baudžiauninkui mokytas miesto ponas yra tik tada ponas, kai jis turtingas. Turtingam ponui leistini visokie kaprizai, tačiau jei nesi toks, bet vyžoms pirkti skirtus pinigus išleidi knygoms, tai baudžiauninkui atrodai tiesiog durnas. Jei norite, kad kokioje mišrioje kompanijoje iš jūsų pasijuoktų, tai prisipažinkite, jog baigėte filosofiją ir dabar rašote eiles.

    Iki šiol kalbėjome, kad nelabai turime, kas visuomenės sveikatą taisytų. Tačiau tos sveikatos gadintojų – nors vežimu vežk.

    Viena su kitu susiję. Kalbėdami apie orientyrus, galinčius nukreipti žmones, turėjome galvoje idealiąsias vertybes – laisvę, demokratiją, tautą.

    Čia prisimintina viena sąvoka – pasionariškumas. Kai kuriose psichologijos teorijose pasionariškumu vadinamas gebėjimas siekti idealių tikslų. Ne namo, ne limuzino, ne dešros, o idealaus tikslo. Laisvės, teisybės.

    Tai taikytina greičiau individui, o ar tinka ir visuomenei?

    Greičiau visuomenei. Pasionariškumas pirmiausia ir gali reikštis bendruomenėje, bendrijoje. Kad skaitytojui mūsų kalbos nepasirodytų tušti svaičiojimai, turiu priminti ne tokį seną pasionariškumo pavyzdį – Sąjūdį. Kalbu ne apie organizaciją. Apie tą jausmą. Vienybės siekiant idealaus tikslo – Nepriklausomybės.

    Lėtinės ligos paprastai turi savo eigą. Reikia kantrybės, kad staigiais ir neatsargiais veiksmais nesukeltum nepageidautinų tos ligos paūmėjimų. Kaip manote, ar dabar mus iš visų pusių atakuojantys skandalai negali sukelti jau ir taip prastos visuomenės sveikatos komplikacijų?

    Šis klausimas įdomus todėl, kad, viena, nelabai aišku, kas fiksuotina kaip trumpalaikio poveikio veiksnys. Ar tai griežta kurios nors dienos dienraščio publikacija, ar mėnesius trunkanti atsakymų į aiškius klausimus paieška? Antra, tai, kas dabar vyksta, tie skandalai visuomenei nėra jokia naujiena. Žmonės adaptuojasi. Šiuo atveju didžiausią žalą daro nesibaigiantys negatyvias nuostatas patvirtinantys signalai. Kam dabar rūpi, kuris iš dabartinių mūsų žiniasklaidos herojų geresnis ar blogesnis? Arba partijos,arba susivienijimai. Daug eilinių partijos narių vargu ar tikisi tiesioginės naudos, tačiau jie nori priklausyti „galinčių” draugijai. Tas pats Darbo partijoje, tas pats liberalcentristų. Ką reiškia, kai tūkstantis partijos suvažiavimo delegatų balsuoja pirmininku palikti akvaizdžiai susikompromitavusį žmogų? O grįžę namo savo vaikams giriasi: „Aš už Lietuvą!” Kokia tokių žmonių vertė? O kokia baudžiauninko savęs vertė? Ne veltui Uspaskichas nesirūpina dėl savo kalbos akcento. Jis jaučia, kad ponas neprivalo gerai mokėti mužikų kalbą. Visuomenės problema yra ta, kad dėl savo baudžiauninkiškos sampratos ji yra pakanti ponams–parazitams. Net Prezidentūroje pagarbiai priimami tie parazitai.

    Gal nėra savo vertės ir atsakomybės už savo laikyseną supratimo...

    Baudžiauninkas nesijaučia esąs atsakingas už visuomenę. Iš dalies ir už save. Jis negali veikti be prižiūrėtojo rimbo. Ką reiškia, kai jaunas žmogus sėda į automobilį, lekia nežmonišku greičiu, trenkiasi į medį ir pražudo save bei aplinkinius? Šiaip gyvenime gal jie buvo visai neblogi žmonės. Bet negalėjo veikti savo atsakomybe, be prižiūrėtojų. O savikontrolės daugelis net nepažįsta. Iki jos dar ilgai turės eiti visa mūsų visuomenė. Čia dar prisideda ir prasmingos veiklos, apskritai prasmės nesuvokimas. Jei nesuvoki, kokia Lietuvos prasmė, kokia tavo paties buvimo prasmė, tai kaip gali ko nors reikalauti iš kitų ir – dar svarbiau – iš savęs? Gerai, gali sakyti, kad gyveni dėl vaikų. Kas gyvena dėl vaikų, tai ir jų vaikai gyvens dėl vaikų, ir taip toliau. Tai tada mes ne visuomenė, o viso labo populiacija. Bet mes juk nenorime taip gyventi. Mums reikia vizijos. Be uspaskichų, be zuokų ir be skandalų.

    Tai tarsi analogija su organizmo priešinimusi ligai: svetimkūnis virsta votimi ir kūnas jo pagaliau, nors ir karščiuodamas, atsikrato.

Bet kartais rakštį piršte mes kenčiame labai ilgai. Manome, kad tai smulkmena. Tačiau kaip tik iš smulkmenų viskas susideda ir nuo jų prasideda. Čia ir yra atsakymas į klausimą, o kokia prasmė iš to mūsų kalbėjimo. Tai aš atsakysiu: kai atrodo, kad jau nieko nieko negali pakeisti, reikia kurti viziją, perspektyvą. Gal ir mūsų kalbėjimas prie to nors truputį prisideda. Ne prie šios dienos situacijos keitimo, bet prie tos situacijos apibūdinimo, kad būtų pasakyta. Nes anksčiau ar vėliau atsiranda pasionariškų žmonių grupė ir pradeda tą viziją įgyvendinti. Žmonės nori gyventi geriau.

,,Atgimimas”


    

 Į pradžią

 

 

6.   Universitetų vadovai priešinasi reformoms


    Universiteto autonomija pirmiausia turi tarnauti dėstytojui ir studentui, tačiau dabar tarnauja vadovybės piramidei, kurios viršuje sėdi pavaldinių palaikymą turintis rektorius ir tvarkosi universitete kaip nuosavoje karalystėje. Taip Eltai teigė piliečių judėjimo ,,Kitas pasirinkimas” valdybos narys, universitetų valdymą reformuoti siūlančios darbo grupės narys, Studijų kokybės vertinimo centro specialistas prof. Vytautas Daujotis. Anot jo, dėl tokios padėties atsakingi ir politikai. Profesorių kalbino Ieva Urbonaitė.

    Švietimo ir mokslo ministro sudaryta darbo grupė aukštojo mokslo plėtros plane siūlo universitetų valdymą perduoti taryboms. Kokios būtų jų funkcijos?

    Kitų šalių patirtis rodo, kad universitetą efektyviausiai valdo taryba, kurios daugumą sudaro ne universiteto žmonės, o vadinamieji socialiniai partneriai. Jie mažiau veikiami universiteto vidinių struktūrų, kuriose yra tendencija daugiau atstovauti savo nei visuomenės interesams.
    Tarybos numatytų universiteto strateginės plėtros kryptis, dėstytojų ir mokslininkų parinkimo principus, finansų ir turto valdymo strategiją, rinktų rektorių, jo teikimu skirtų universiteto padalinių vadovus.
    Reikia pabrėžti, kad tarybos sugebėtų prižiūrėti ir siektų, kad dėstytojauti ir dirbti mokslinį darbą būtų kviečiami kūrybiški, kritiškai mąstantys žmonės. Dabar tokie žmonės universitetuose neprigyja, nes uždaros struktūros ,,atsigamina" vidutinybėmis.

    Kodėl?

    Rektoriui, senatui patogesni tylūs, ramūs žmonės - daro minimumą, bet užtai netrukdo, nekritikuoja, yra paklusnūs. Be to, vadovybė žino, kad bus renkama dar kartą, todėl turi tenkinti siaurus savo rinkėjų interesus ir priimti tik populistinius sprendimus. Universitetų vadovai nesuinteresuoti priimti žmonių ,,iš šalies", nes jie gali kritikuoti sistemą, siekti pokyčių, kurių uždara universiteto bendruomenė nenori.

   Rektorių konferencijos nuomone, darbo grupės siūlymas ne universiteto bendruomenei, o tarybai spręsti, kas vadovaus ir dėstys aukštojoje mokykloje, prieštarauja universiteto autonomijos idėjai.

    Universiteto veiklos efektyvumą lemia pusiausvyra tarp laisvės ir atsakomybės arba, kitaip tariant, tarp autonomijos ir visuomenės įtakos. Autonomija savaime nieko nereiškia, ji tik saugo sistemą nuo aplinkos įtakos. Autonomiškoje sistemoje galima akademinė laisvė arba jos priešingybė - totalitarizmas ir diktatūra.
    Universiteto autonomijos tikslas - užtikrinti optimalias sąlygas akademinei laisvei, kuri išlaisvina kūrybiškumą ir leidžia pasiekti geriausių rezultatų. Tačiau be atskaitomybės visuomenei ji visada virsta uždarumu ir pradeda veikti priešinga kryptimi - užuot skatinusi akademinę laisvę, pradeda ją naikinti.
    Universitetas - tai ne rektoriai ir dekanai. Ne jie kuria mokslą, o dėstytojai, mokslininkai ir studentai. Tačiau Lietuvoje administracija yra tapusi svarbiausiu segmentu, o dėstytojų, mokslininkų ir studentų balsas mažai girdimas.

   Aukštojo mokslo įstatyme ir universitetų statutuose užprogramuotas valdymo ydas dar 2002 metais iliustravo (šlykštus žodis, bet nesugalvoju, kuo pakeisti) ,,demokratiška" buvusio Vilniaus universiteto medicinos fakulteto dekano Dainiaus Pūro išmetimo istorija.

    Dekanas fakultete ėmėsi realios seniai pribrendusios studijų pertvarkos ir, mano nuomone, ėjo labai teisinga linkme. Tačiau kas atsitiko? Kai tik jis ėmėsi radikalesnių žingsnių, žaibiškai susirinko iš fakulteto darbuotojų sudaryta taryba, nubalsavo ,,prieš" ir nušalino jį nuo pareigų. Tas pat nutiktų ir iniciatyviems rektoriams.

    Jei universitetų vadovai tokie suvaržyti, kodėl jie priešinasi valdymo reformai?

    Viena iš priežasčių - baimė, kad neprofesionalai pradės reguliuoti specifinius akademinius reikalus. Kita - noras būti vieninteliais universiteto šeimininkais ir jausti valdymo galią.
    Sakoma, kad tarybos neišmanys universiteto reikalų. Tačiau ne jų funkcija prižiūrėti kasdienius universiteto darbus. Socialiniai partneriai tik nubrėžia universiteto plėtros gaires ir stebi, kaip laikomasi pasirinktos krypties.
    Tarybai priklauso ginti universiteto autonomiją ir kartu žiūrėti, kad jis nepradėtų iš vidaus pūti. Tarybos nariai, kaip ir jų paskirtas rektorius, - nuo universiteto darbuotojų nepriklausomi žmonės, todėl gali laisvai kalbėti apie problemas ir ryžtingai jas spręsti.

    Rektorių manymu, pakaktų stiprinti dabartines universitetų tarybas, nes jos turi pakankamus įgaliojimus.

    Pirma, tarybos neturi realių valdymo svertų, antra, jos sudaromos ne iš profesionalų, o draugysčių principu.
    Nors pagal įstatymą trečdalį tarybos siūlo ministras, trečdalį - rektorius ir dar trečdalis patvirtinamas bendru ministro ir rektoriaus sutarimu, dažniausiai visą kandidatų į tarybos narius sąrašą sudaro rektorius.
    Į dabartines tarybas skiriami daugiau nomenklatūriniai žmonės, o ne profesionalai. Tačiau šmėkščiojantis televizoriaus ekranuose ir aptakiai kalbantis nomenklatūros atstovas dažniausiai nėra tikras profesionalas nė vienoje veiklos srityje.


    Vis dėlto esate kritikuojami už tai, kad Aukštojo mokslo plėtros plane per daug dėmesio skyrėte universitetų valdymui ir per mažai - aukštojo mokslo finansavimo problemoms.

    Taip nėra. Finansavimo problemos plane įvardytos, pagrindiniai sprendimo būdai taip pat. Aišku, tie būdai bus detalizuojami, ir tai jau daroma.
    Bet kodėl taip trūksta lėšų studijoms? Tai irgi susiję su universitetų valdymu. Norint ,,pramušti" universitetui daugiau pinigų, reikėjo priimti kuo daugiau studentų. Akademinis elitas šiuo požiūriu buvo labai solidarus ir kasmet priversdavo Vyriausybę vis po truputį didinti jų skaičių.
    Daug studentų - gerai, turėsime daugiau protingų žmonių, tačiau pinigų tiek nėra... Europos Sąjungoje tūkstančiui gyventojų vidutiniškai tenka 33-34 studentai. Lietuvoje - jau 54. Ir nors mokslui Lietuvoje skiriama panaši biudžeto dalis, kaip ir kitose šalyse, vienam studentui tenkantis finansavimas - pats mažiausias.
    Kolegų renkami rektoriai priversti stengtis visus dėstytojus aprūpinti darbu. Kuo daugiau studentų, kuo daugiau pinigų, tuo geriau dėstytojams. Taryba ir jos skirti universiteto vadovai galėtų į šią problemą pasižiūrėti iš valstybės pozicijų - ar reikia tiek studentų, ar reikia tiek studijų programų? Tačiau dabar rektorius - savo pavaldinių, kurie jį renka, įkaitas.
    Iš pradžių universitetai turėtų susitvarkyti savo kieme. Tik pasirengę efektyviai panaudoti pinigus jie gali atakuoti Vyriausybę. Dabar skamba: ,,duokit, duokit, duokit", bet nesiūloma nei geresnių specialistų, nei šiuolaikiškų studijų programų, nei geresnių dėstytojų.


    Aukštojo mokslo plėtros planas parengtas, rektorių konferencija rengia savąjį. Jūsų prognozė - kuo viskas baigsis?

    Jei rektoriai parengs savo universitetų valdymo modelį, turėsime dar vieną lietuvišką išradimą. Mat universiteto vadyba ir valdymas jau seniai nustatyti, aprašyti vadovėliuose. Deja, mūsų rektoriai jų neskaito.
    Vis dėlto tikėtina, kad būtent rektorių konferencijos siūlomas valdymo modelis bus priimtas, nors bus teikiamas tik kosmetiškai padailintas dabartinis.

    Kodėl nesitikite, kad bus pritarta jūsų siūlymui?

    Dabar tam nepalanki situacija. Kita vertus, palankios situacijos niekada ir nebuvo. Ryžtis akademinėms viršūnėms nepriimtinai reformai Vyriausybė gali tik turėdama stiprią politinę valią. Akademinis elitas gana stiprus, solidarus, gerai žino užkulisius, kaip ką paveikti.
    Švietimo ir mokslo ministras savo poste būna daugiausia ketverius metus, o rektoriai - po kelias kadencijas. Pavyzdžiui, Mykolo Romerio universiteto rektorius Alvydas Pumputis pradėjo nuo Policijos akademijos ir, vis kaitaliodamas aukštosios mokyklos pavadinimą, jau ketvirtai kadencijai išrenkamas rektoriumi.
    Taigi universitetų vadovybė yra tvirtai įleidusi šaknis, turi didžiulę, ilgametę pasipriešinimo reformoms patirtį, o ministrai dažnai keičiasi. Dabartinė Vyriausybė profesionaliu požiūriu ypač silpna. Pavyzdžiui, Premjeras Algirdas Brazauskas tik žodžiais palaiko reformą. Be to, jo interesų laukas yra ūkis, kurį jis suvokia taip - įdėjai litą, vadinasi, po dviejų dienų turi gauti pusantro. Taip mąstė visos ankstesnės Vyriausybės.
    Deja, investicijos į aukštąjį mokslą pradeda atsipirkti po 8-10 metų. Jei neinvestuosi dabar, tai po 10 metų nieko nebus. Tačiau politikams tai per ilga perspektyva. Tada jų jau nebus valdžioje, todėl ,,tegul kiti padaro". Toks mūsų Seimo, Vyriausybės mentalitetas.

    Vis dėlto darbo grupė teikia siūlymą reformuoti universitetų valdymą.

    Anksčiau ar vėliau vis vien prie to prieisime. Geriausiu atveju po 2-3 metų, blogiausiu - po 10 ar 15 metų.

Ačiū už pokalbį.

 Į pradžią

 

 

7. Algimantas Zolubas    Karaliaučiaus jubiliejų minėti su gedulo ženklu

 

   SSRS, okupavusi Karaliaučiaus kraštą, taigi – ir Mažąją Lietuvą, bei vykdžiusi ten nuožmiausią genocidą, 1945 m. Potsdame gavo H. Trumeno ir V. Čerčilio sutikimą iki kitos didžiųjų valstybių konferencijos laikinai administruoti šį kraštą. Po SSRS griūties, jos teisių ir įsipareigojimų perėmėja Rusija, užuot atsisakiusi okupacijos, okupantu išliko iki šių dienų.

    Karaliaučiui šiemet sukanka 750 metų. Rusija, tarsi šis miestas jai teisėtai priklausytų nuo seniausių laikų, pasišovė iškilmingai minėti miesto sukaktį. Taigi elgiasi pagal grobuonišką carų politiką, kurią prancūzas Markizas de Kiustinė (Marquis de Custine), 1839 m. lankydamasis Rusijoje, apibūdino: Neteisybė užsimiršta, gėda praeina, o grobis lieka. Minėjime dalyvaus dviejų šalių okupančių vadovai: dabartyje – Rusijos ir praeityje – Vokietijos. Pastarajam neteisybė pasimiršo, gėda praėjo, tačiau nors grobio neliko, G. Šrioderį su V. Putinu, matyt, sieja ta pati gėda ir neteisybė.

    Tiek mūsų Prezidentui, tiek Vyriausybei neaišku, kodėl nepakviesti į Karaliaučiaus jubiliejaus minėjimą Lietuvos ir Lenkijos vadovai, o štai formali Lietuvos pilietė, Rusijos kunigaikštienė Kazimira (Šatrija) kvietimą gavo. Ir keisčiausia, kad dėl to mūsų valstybės vadovai yra įsižeidę (nejaugi jie buvo nusiteikę vykti?!).

    Reikia pripažinti, kad V. Putinas įžvalgesnis ir nuovokesnis nei mūsų vadovai: jei Prezidentas V. Adamkus neatvyko į Maskvą švęsti pergalės prieš nacius, nes ji sutapo su Lietuvos okupacija, būdamas nuoseklus bei vykdydamas moralią politiką, atsisakys vykti į okupuoto miesto, okupanto surengtas iškilmes, kurios prisidėtų prie tolimesnės okupacijos įtvirtinimo. Ne mažesnės abejonės kilo ir dėl Lenkijos vadovo, kuris turėtų prisiminti, kaip 1939 metais naciai ir sovietai Lietuvos Brastoje (Brest Litovske) drauge šventė Lenkijos sutriuškinimą. O štai Rusijos kunigaikštienė Kazimira, būdama ne eilinė Lietuvos pilietė, o ministrė, nuolat reiškianti lojalumą Rusijai, tikrai reveransais ir komplimentais pašlovins okupantą.

    Karaliaučiaus jubiliejų minėti reikia. Ir didžiausią teisę tai daryti turi Lietuva (artimiausia prūsų giminaitė), Lietuvoje. Deja, minėti juodais kaspinais perrištomis Mažosios Lietuvos ir Lietuvos vėliavomis. Teišgirsta ir tepamato pasaulis pamirštamą neteisybę ir praeinančią gėdą.

 Į pradžią

 

8. Vytautų klubo puslapis

Vytautai, į pulką!

    Štai jau trylika metų Lietuvoje veikia Vytautų klubai. Neabejingi savo vardo reikšmei, kilmei, savo didžiojo pirmtako – Vytauto Didžiojo – Lietuvos idėjai, Vytautai suėjo būrin kelti Lietuvos dvasią.

    O pradžia buvo tokia. Lygiai prieš penkiolika metų, 1990-ųjų liepos 15-ąją, Žalgirio pergalės 580-ųjų metinių dieną, Kaune buvo atidengtas Vytauto Didžiojo paminklas.

    Paminklą atstatė šiam reikalui susibūręs ,,Aukuro” klubas, kuriam vadovavo Gediminas Kostkevičius. Buvo prisiminti ir į iškilmes pakviesti 1930-ųjų – Vytauto Didžiojo metų Vytautai, kurių tais metais Lietuvoje šiuo vardu buvo daug pakrikštyta. Čia reikia prisiminti, kad tais laikais buvo manoma Kaune 1950 metais kariuomenėje tarnausiant Vytautų pulką. Deja, istorija pakrypo kitaip… Užtat 1990-aisiais Kauno Laisvės Alėja, dainuodamas patriotiškas dainas traukė kad ir ne dvidešimtmečių, bet jau šešiasdešimtmečių Vytautų pulkas! Vilniečiai Vytautas Gudelis ir Vytautas Tulevičius pasiūlė kurti Vytautų klubą. Tai ir buvo padaryta. Į klubus pirmąja banga daugiausia ir įstojo ano renginio dalyviai, kai kurie dar vėliau papildė klubų narių eiles.

    Šiandien, prisimindami prieš penkiolika metų vykusį dvasinį pakilimą ir minėdami Žalgirio pergalės kad ir ne itin apvalią datą, 595-ąsias metines (600 m. jubiliejų švęsime jau po penkerių metų), turime progą atlikti tai, ko dažnas dar nepadarė – įstoti į Vytautų klubą.

    Gyventojų Registro tarnyba Vytautų klubui maloniai suteikė informaciją, kad šiuo metu Lietuvoje gyvena daugiau kaip 50 000 Vytautų. Beje, Vilniuje esanti minėta Tarnyba teikia nemažai įvairių paslaugų – informaciją apie Lietuvos gyventojus.

    Taigi, Vytautai, laukiame jūsų klubuose, kur suvieniję savo jėgas, daugiau nuveiksime keldami Lietuvos dvasią. Visi kartu garsinsime Vytautą Didįjį – statysime Jam paminklus, leisime knygas, rengsime šventes, pasakosime jaunimui.

    Taip pat turime žinių, kad 1930 metais gimusiųjų Lietuvoje šiuo metu yra per 2000.

    Tad kviečiame atsiliepti visus Vytautus, ypač 1930-ųjų, ir dalyvauti mūsų rengiamoje Žalgirio pergalės 595-ųjų metinių minėjimo ir Vytautų 75-mečio jubiliejaus šventėje.

    Daugiau informacijos gausite Vytautų klubuose: Druskininkų – Vytautas Valentukevičius, tel. 8313 54274, Kauno – Vytautas Vainauskas, tel. 837 748814, Kėdainių – Vytautas Gogaitis, tel. 8347 50556, Klaipėdos – Vytautas Gabrėnas, tel. 846 216809, Marijampolės – Vytautas Gaulia, tel. 8686 18811, Šakių – Vytautas Klimaitis, tel. 8345 52201, Ukmergės – Vytautas Pupšys, tel. 8343 50930 ir Vilniaus klube.

Laukiame jūsų!

Vytautas Paulaitis, Vilniaus Vytautų klubo vadovas

 Į pradžią

 

Vytautas Pranciškus Būda  Mūsų vardas Vytautas

   Save gerbianti ir ori tauta nori žinoti ir žino, iš ko kilę ir kaip sudaryti, ką reiškia jos asmenvardžiai, ypač senovės valdovų vardai. Lietuviai šiam dalykui taip pat nėra abejingi. Jie dar ir šiandien pasąmonėje jaučia vardą tarsi turint magišką galią. Todėl savo vaikams ir vaikaičiams mes kone kiekvienas renkame vildamiesi, kad tai padėsią formuoti būsimą žmogų, jo būdo bruožus norima kryptimi – kad tatai darysią palikuonį panašų į tą, iš kurio skolinamės vardą. Neretai jo parinkimu mes išreiškiame dėkingumą, pagarbą „paskolinusiam“ vardą žmogui. Ne veltui vienas ar kitas vardas lietuvių, ypač žemaičių, šeimoje eina iš kartos į kartą, įamžindamas ir ženklindamas tolimiausius kraujo giminystės ryšius. Tautos pagarbą istorinėms asmenybėms rodo Vytauto Didžiojo 500-ųjų metų sukakties proga smarkiai pagausėjęs mūsų iškiliojo valdovo vardu pakrikštytų vaikų būrys.

    Tačiau anaiptol ne visi mes žinome, kaip sudaryti mūsų tautiniai vardai Mindaugas, Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas, Jogaila ir kt., ką tie vardai reiškia. Tad pasižiūrėkime iš šio taško į mūsų garsiausio ir galingiausio valdovo Vytauto Didžiojo vardą.

    Šis asmenvardis, kaip ir kiti mūsų tautiniai vardai, įsigalėjus Lietuvoje krikščionybei, buvo išstumtas iš vartosenos (dar XV a. raštuose minimas asmuo, kurio tėvavardis – Vitovt-ovič). Mat krikščionių nebuvo galima krikštyti gamtmeldžių vardais (prisiminkime, kad net valdovai, priimdami krikščionybę, turėjo atsisakyti su gimimu gauto lietuviško vardo ir prisiimti krikščioniškąjį). Todėl Vytautas apsikrikštijęs gavo Aleksandro, Jogaila – Vladislovo vardą). Skirtingai nei daugelis kitų senovės lietuvių vardų (Butvilas, Gendvilas, Minbutas) Vytautas beveik neišlikęs nė kaip pavardė, jei neturėsime omenyje Lietuvių pavardžių žodyne paminėto Vytausko3.

    Vėl imtas Vytauto vardas vartoti lietuvių kalboje tik XIX a. su pirmosiomis lietuvių tautinio atgimimo bangomis. Iš kilmingų ir iškilių asmenybių, tuo laiku gavusių Vytauto vardą, žinomas architektas, Lietuvos savanoris kūrėjas Landsbergis-Žemkalnis (1893–1993). Iš paprastųjų žmonių, gavusių šį vardą dar praeito šimtmečio pabaigoje ar šio šimtmečio pačioje pradžioje, man yra žinomas jau miręs iš Vievio kilęs dzūkas Vytautas Gumbys. O šiaip labiau šis vardas išplito, kaip jau minėta, nuo šio šimtmečio trečiojo dešimtmečio pabaigos, ketvirtojo pradžios.

    Tad pasižiūrėkime, kaip sudarytas ir ką reiškia mūsų iškiliausiojo visų laikų valdovo Vytauto Didžiojo vardas. Neužmirškime, kad dėl jau minėtų priežasčių ir tos epochos lietuviškų raštų nebuvimo šis vardas, kaip ir kiti lietuviškieji asmenvardžiai, autentiška, lietuviška forma nėra išlikę, nes ji neužrašyta jokiuose istorijos šaltiniuose, kad ir Vytauto Didžiojo laikų dokumentuose. Yra likę suslavintos, sugermanintos, sulotynintos jo formos. Kaip teigia šio vardo (ir kitų mūsų senųjų vardų) autentiškos formos atkūrėjas didysis kalbininkas Kazimieras Būga, rusiškuose, vokiškuose raštuose šio vardo forma yra Vitovt, Wiethawd, Withauth, lotyniškuose, vokiškuose, gudiškuose – Vytolth, Vietholdt, Witoldus ir kt. Remdamasis šiomis formomis Kazimieras Būga pamatuotai teigia, kad tai dviejų šaknų (Vy- ir -taut-) vardas. Kazimiero Būgos išvadas patvirtina šios šaknies vietų vardai. Jis mini vienintelį jam žinomą Veiviržėnų upėvardį Vōtaut(a)s, 1 // Vytautĺlis, Šiandien yra žinomi bent keli šie įvairių Lietuvos kraštų vietų vardai: Vyta÷čiai, 2 (Buivydžiai Joniškio rj. ir Kretingalė Klaipėdos rj.), Vytauta¤, (Krinčinas Pasvalio rj. ir Veisiejai Lazdijų rj.), Vytautavā, 2 (Grendavė Trakų rj.), Vytautŗliai, 2 (Pernarava Kėdainių rj.), Vōtautiškė, 1 (Krosna Lazdijų rj.) Vōtautiškės, 1 Vōtautiškiai, 1 (Dubėnai ir Verebiejai Alytaus rj.).

    Abi šios šaknys kartojasi daugelyje kitų senųjų lietuvių (asmenų ir vietų) vardų: Vy(d)-: Vyd-gailas, Vy-gandas, Vy-gantas, Vy-kantas, Vy-kintas, Vy-žintas, Vy-liaudas, Vy-tartas; Vytartai (Pasvalio prp. dvaras); -tautas: By-tautas, Ei-tautas, Gos-tautas, Jo-tautas; Gu-taučiai (Dusetų prp. k.).

    Pirmosios šaknies senesnė forma yra Vyd-. Todėl ją galima sieti su tokiais žodžiais, kaip vyzdżs („angelė akies centre“, pro kurią šviesa patenka į akį), vyzdřti (psn. „žiūrėti“), véidas (dėl balsių kaitos plg.: kķsti – pókytis – ke¤sti). Antrosios šaknies taut- sąsaja su žodžiais tautā, ta÷sti nė kiek neabejotina. Tuo neabejoja nė Kazimieras Būga, rašydamas lygybės ženklą tarp žodžių tautā ir liaudis.

    O iš kur radosi šio vardo forma su antrojo dėmens priebalsiu l: Vytolth, Vytholdt, Witoldus ir kt.? Kaip aiškina Kazimieras Būga, šis priebalsis Vōtauto ir kituose varduose (Bytold, Gastold, Giedgold) yra radęsis kaip hipernormalizmas*. Mat gudų kalboje jau nuo XV a. sonorinis l ėmęs virsti trumpu u (Volk > Vouk, tolkat > toukat, tolpa > toupa...). Tačiau iš tradicijos liko senoji rašyba (volk, tolkat, tolpa...). Tuometiniams rašto mokovams (didžiųjų kunigaikščių kanceliarijos raštininkams) normalioji forma atrodė todėl esanti ne Vitoét, Gastoét, Giedgoéd, bet Vitolt, Gastolt, Giedgolt... Šitaip ir imta rašyti. Ši nenormali forma su l yra įsispraudusi net į dabartinį lietuvių kalbos vardyną, nors ji ir nepripažįstama esanti norminė. Tik kokios sandaros bus buvęs žodžių junginys ir ką jis reiškė anais tolimais laikais, šiandien, žinoma, galima tik spėlioti. Tačiau to, senovinio, šiandien jau nebeatmenamo junginio giminystė su tokiu dabartiniu žodžių junginiu, kaip tautos veidas, neatmestina. Beje, jei K. Būga teisus, o tuo abejoti nėra pamato, kad darinių galūnė senų senovėje yra buvusi -as, tai manytina, jog tai dariniai su veiksmažodiniu antruoju dėmeniu, kaip, sakykime, šiandieniniai šlapdriba < šlapias + dribti, vandenvala < vanduo + valyti ir kt.

    Taigi Birutė ir Kęstutis parinktu vardu pranašaute išpranašavo savo sūnui istorijos misiją, kurią jis turėjo atlikti ir garbingai atliko. Štai kodėl lietuviai taip mėgsta, gerbia ir brangina Vytauto vardą. To jie laukia iš savo sūnų ir dukrų, krikštijamų šiuo garbingu asmenvardžiu.

 Į pradžią

 

 

Akcija vyksta!

    Prieš metus, Žalgirio pergalės 594-ųjų metinių proga mūsų klubas paskelbė Tautinę akciją – visų laikų galingiausiam Lietuvos valdovui Vytautui Didžiajam – visų lietuvių rankomis pastatyti paminklą. Akcija vyksta - akmenys keliauja į Senuosius Trakus. Labai įdomu skaityti paminklo rėmėjų, sakytume, paminklo statytojų laiškelius, kuriuos randame akmenų kaupimo vietoje esančioje pašto dėžutėje.

    Vienas pirmųjų, atnešusių akmenų paminklui laiškelis - mūsų klubo seniai lankomos Senųjų Trakų Kęstučio pagrindinės mokyklos pirmokų Dianos Andriuškevičiūtės, Karolio Bujos, Emilijos Grinevič, Lenos Kodaniovos, Deivido Kolesniko, Virgio Kondratavičiaus, Aurimo Medunecko, Elvino Norvido, Raimondo Piliaus, Kristijono Sakalio, Vitalijaus Sopocko, Justino Adomavičiaus ir jų mokytojos Virginijos Poškaitės.

    Kitas: ,,Mes, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio vidurinės mokyklos 7b klasės mokiniai ir mokytojai 2004 10 23 su džiaugsmu nutarėme prisidėti prie Tautinės akcijos – Vytautui Didžiajam paminklo kūrimo. Iš Šalčios žemės mes po vieną akmenį atvežėme į Senuosius Trakus paminklui kurti. Taip galvojame nors mažuma prisidėti prie kilnios Jūsų sumanytos idėjos. Dėkojame Vytautų klubui, kad tokią akciją sumanėte.

Renata Baldauskaitė, Justyna Bankovskaja, Dmitrij Beniaševič, Albertas Binka, Oleg Chamidzak, Dariuš Ivanovskij, Tomaš Kazakevič, Igor Malickij, Artūr Moroz, Ana Nevero, Edgar Pocharovas, Jurij Spiridovič, Božena Sudmickaja, Edgar Šidlovskij, Elvyra Ulevič, geografijos mokytoja Janina-Anastazija Patonienė, dailės mokytoja metodininkė Aldona Bagdonavičienė”.

    Džiugu, kad mūsų sumanymą palaiko jaunimas. Ir labai džiugu, kad auga sąmoningas jaunimas. Tai - Lietuvos ateitis.

Ačiū moksleiviams ir jų mokytojams!

Bendromis jėgomis mes daug nuveiksime Lietuvai.

Vytautų klubas

 Į pradžią

 

 

Žalgirio metinių šventinis minėjimas

Programa

 

Trakuose:

Liepos 16 d., šeštadienis. 14.30. Mišios už Vytautus Trakų bažnyčioje, bendravimas su mons. V.Rūku, bažnyčios ir jos istorinių vertybių apžiūrėjimas.

15.30-19.00. Vytautų ir orkestro eisena Vytauto ir Karaimų gatvėmis. Orkestro koncertas aikštelėje priešais pilį. Paminklo Vytautui Karvinės saloje lankymas. Pilies apžiūrėjimas. Ekskursija laivu po Galvės ežerą.

19.00. Išvykimas į Senuosius Trakus.

Senuosiuose Trakuose, Vytauto Didžiojo gimtinėje:

20.00. Šventės Senųjų Trakų piliavietėje pradžia. Akmenų būsimam Vytauto Didžiojo paminklui padėjimas. Žalgirio pergalės 595-ųjų metinių paminėjimas. 1930-aisiais – Vytauto Didžiojo – metais gimusių 75-mečių Vytautų pagerbimas. Naujų narių priėmimas. Sveikinimai, kalbos, vietos moksleivių, istorinio meninio kolektyvo pasirodymas, vaišės, vakaronė prie laužo.

Nakvynė.

Vilniuje:

Liepos 17 d., sekmadienis. 10.00. Valdovų rūmų lankymas.

Vytautų neformalus bendravimas, tolesnių darbų aptarimas.

 

Šventės rėmėjai: Trakų šv.Marijos apsilankymo bažnyčios parapija, VšĮ „Viduramžių pasiuntiniai“, Krašto apsaugos ministerija, Spaustuvė „Sapnų sala“

Šventės koordinatorius Vilniaus Vytautų klubas: tel.,f. 85- 2735308, 8686 73275

 

 

KVIETIMAS

 

Šiemet sukanka:

655 metai, kai Sen. Trakuose gimė Vytautas Didysis,

595 metai nuo Vytauto Didžiojo pergalės Žalgirio mūšyje,

575 metai nuo Vytauto Didžiojo mirties,

75 metai Vytautams, gimusiems 1930-aisiais – Vytauto

Didžiojo - metais.

Paminėti šias Lietuvos istorijos datas ir atšvęsti Vytautų jubiliejų maloniai kviečiame Vytautus, ypač 1930 metais gimusius, š.m. liepos 16 d. Trakuose ir Senuosiuose Trakuose – Vytauto Didžiojo gimtinėje.

Informacija Vilniaus Vytautų klube tel. 85 2735308, 8686 73275.

 

Vilniaus Vytautų klubas

 

 Į pradžią

Rašinių konkursas

 

Vilniaus Vytautų klubas skelbia moksleivių rašinių konkursų ciklą istorine patriotine tema „Lietuva, Tėvyne mūsų“, kurį numatoma tęsti iki 2010 m. – Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių. Konkurso tikslas – sužadinti jaunų žmonių domėjimąsi savo krašto istorija, tradicijomis, kalba, gamta, paminklais, žmonėmis – viskuo, ką turėtų mylėti ir kuo turėtų didžiuotis tikras savo krašto pilietis, patriotas.

Šiais metais siūloma rašinių tema – „Kuo mums brangus Vytautas Didysis?“. Rašiniai taip pat gali būti rašomi ir bet kuria aukščiau minėta tema.

Rašinių apimtis 2-5 mašinraščio puslapiai. Vilniaus Vytautų klubui rašiniai pateikiami spausdinta arba elektronine versija iki 2005 metų spalio 10 d.

Atrinkus dešimt geriausių rašinių, jų autoriai 2005 m. spalio 29 d. bus pakviesti į Vilnių (klubas apmokės kelionės išlaidas), jiems suorganizuota ekskursija po Vilniaus istorines ir šiuolaikines įžymybes, bus apdovanoti atminimo dovanomis, kartu su klubo Vytautais minės Vytauto Didžiojo mirties 575-ąsias metines. Geriausi rašiniai bus atspausdinti laikraščiuose bei patalpinti interneto svetainėse. Visi konkurso dalyviai bus apdovanoti.

Daugiau apie konkurso sąlygas bus pranešta mokykloms elektroniniu paštu.

 

Vilniaus Vytautų klubas

tel. 85 2735308

8686 73275

 Į pradžią

 

 

9.   Hondūras – Lietuva

    Piliečių judėjimo ,,Kitas pasirinkimas” valdybos, įvairių tarptautinių organizacijų, fondų, komisijų narys bei vadovas Arūnas Svitojus neseniai grįžo iš Hondūro, kur vyko Agroekologijos išvažiuojamasis posėdis - konferencija.

    Kodėl konferencijai buvo pasirinkta ši nedidelė Centrinės Amerikos šalis?

    Amerikos labdaros organizacijos Agroekologijos ir aplinkosaugos komitetas kartą per metus rengia išvažiuojamuosius posėdžius-konferencijas kurioje nors šalyje. Hondūre yra nemažai ekologinės žemdirbystės problemų, bet yra ir nemažai sektinų pavyzdžių, kaip tas problemas spręsti. Čia dažnai remiamasi senųjų šalies gyventojų inkų bei majų patirtimi. Tik dabar mokslininkai perpranta indėniškosios žemdirbystės gudrybes ir atranda mokslinį jų patvirtinimą. Pavyzdžiui, tradiciškai gyvuliams po kaklu čia būdavo parišama puokštelė žolynų. Mokslininkai tik dabar nustatė, kad šie žolynai atbaido uodus ir kitus kraują siurbiančius mašalus. Arba štai visai neseniai buvo nustatyta vienos avių ligos kilmė. Pasirodo, kad ją sukelia tam tikri vandens augalai ir šiuos augalus senieji indėnų žemdirbiai naikindavo. Deja, ši patirtis per šimtmečius buvo pamiršta ar net iš jos visai be reikalo pasityčiota, ir avių augintojai patyrė didžiulių nuostolių. Dabar noriai grįžtama prie tradicinės žemdirbystės. Aš nusipirkau labai įdomių ten išleistų knygų ,,Etnoveterinarija”, ,,Žemdirbystė pagal mėnulio kalendorių”.

    Turbūt turėjote progą apsilankyti žemdirbių ūkiuose. Kokį įspūdį jie paliko?

    Dauguma ūkių nedideli, bet galime pasimokyti, kaip plačiai naudojamasi alternatyvia žemdirbyste. Štai teko viešėti pas ūkininką, kuris teturi tik 30 arų žemės, bet jo visa šeima iš to ūkelio gyvena. Tai ne ūkis, o tikros džiunglės. Žemėje tarp ananasų auga kukurūzai, tarp jų tabakas, tarp tabako pupos ir t. t. Jei neuždera viena daržovė, tai gal užderės kita. Be to, daržovės auga skirtingu laiku, tad vienos jau nuimamos, o kitos dar tik žydi. Sode auga papaja, kriaušės, bananai, avokadai... Beje, bananai čia menkai vertinami, nes auga kiekviename žingsnyje, tad tiesiog voliojasi kekėmis, kurios numestos kur nors po suolu, ar krūmuose. Tame mažame sklypelyje iškastas ir tvenkinys, kuriame užveistos žuvys, o vandens paviršiuje kaip kilimas auga žolės, kuriomis maitinamos žąsys, vištos, kalakutai. Čia kiekviena žemės pėda išnaudojama ir augmenija net kelis kartus perdirbama. To reiktų mums pasimokyti. Žinoma, ten padeda ir klimatas.

    Na, o kokios didžiausios jų ekologinės problemos?

    Dirvožemį ir aplinką labai teršia kavos plantacijos. Išlukštenus kavos pupeles, pasilieka daug atliekų, kurias ūkininkai dažniausiai degina. Deja, bet dar naudojami ir cheminiai preparatai, kurie Lietuvoje jau seniai uždrausti. Pavyzdžiui, jie dar tebevartoja DDT(liaudiškai -dustas), kas didina apsigimimų skaičių. Hondūre tai akivaizdu.

    Viena iš didžiausių jų ekologinių problemų - iškirsti Hondūro miškai. Prieš 500 metų ispanams užgrobus šalį, buvo naikinama viskas. Iškirsta net 92 procentai šalies miškų. Tai pakeitė visą šalies ekosistemą, ekonomiką, žmonės liko be darbo. Šiuo metu 40 procentų gyventojų - bedarbiai. Todėl ir baisus skurdas, narkomanija.

    Kiek žinau, Hondūras - parlamentinė respublika. Kaip funkcionuoja valstybinė sistema?

    Didelėje dalyje Centrinės bei Pietų Amerikos valstybių klesti korupcija. Hondūras - ne išimtis. Pagal jų konstituciją Prezidentas renkamas tik 4 metams. Manoma, kad tokie apribojimai būtini, nes politikai, ilgiau pabuvę valdžioje, atitrūksta nuo liaudies, susisieja su nusikalstamomis struktūromis. Ar tie ketveri metai gelbsti? Sunku pasakyti. Politikus per rinkimus dažnai finansuoja narkotikų magnatai ir po to neišvengiamai per juos valdo šalį. Tai, kad klesti korupcija, niekam ne paslaptis. Ginčijamasi tik dėl jos mastų. Gausu pavyzdžių, kai papirkti policininkai ne tik nekovoja su narkotikų verslo rykliais, bet net saugo juos ir jų kokaino plantacijas. Per šią šalį eina narkotikų keliai į JAV. Kiekvienas gyventojas papasakos kokią nors istoriją, susijusią su narkotikų platinimu. Už darbą kokaino plantacijose darbininkai gauna itin dideliu laikomą 10-15 JAV dolerių atlyginimą per dieną. Jie neturi kito pasirinkimo, kaip tik dalyvauti nusikalstamoje veikloje.

    Ar galite palyginti skurdą Hondūre ir Lietuvoje?

    Sunku lyginti, nes, mano įsitikinimu, Lietuvoje kiekvienas, kuris netingi dirbti, gali išgyventi. Nors ir neturi santaupų, bet nebadauja. Man tenka daug važinėti po lietuvišką kaimą, tad matau, kaip kaimas keliasi, kaip ieško pragyvenimo būdų ir juos randa. Kitas dalykas, kad kaime padaugėjo asocialių žmonių, kurie girtuokliauja, daro nusikaltimus, nenori normaliai gyventi. Tokiems bus visur ir visada blogai. Manau, kad Hondūre, deja, yra neišvengiamo skurdo. Žmonės neturi darbo, neturi žemės, neturi net minimalaus išsilavinimo, valstybė jais nesirūpina... Yra didžiuliai socialiniai skirtumai tarp turtuolių ir vargšų.

    Ar teko matyti senųjų vietos gyventojų indėnų civilizacijos liekanų?

    Mūsų konferencija vyko visai netoli majų architektūros griuvėsių. Nors šią šalį užgrobę ispanai ir sunaikino vietinę kultūrą, kalbą, tradicijas, tačiau šiuo metu ypač aktyvėja indėniškojo identiteto paieškos, jo stiprinimas. Beje, Hondūro gyventojai - tai įvairių tautų bei rasių mišinys. Čia daug ne tik ispanų, kinų, bet ir juodaodžių, kuriuos konkistadorai vežė iš Afrikos į plantacijas dirbti. Iš jų labai išsiskiria vietos genotipas - t.y. tie, kurie turi indėniško kraujo. Jų veido bruožai skirtingi. Žmonės suvokia savo skurdo priežastis, tad lavinasi, stengiasi mokyti savo vaikus, ugdyti savo tautinį orumą, perimti europinės kultūros patirtį. Tautinis pakilimas labai ryškus ne tik Hondūre, bet ir Ekvadore, Taityje, kitose Centrinės Amerikos šalyse.

 Į pradžią

 

10. Nesėkmės – Dievo dovana

    Žinoma dailininkė Dalia Kasčiūnaitė ,,Vartų” galerijoje surengta savo tapybos darbų paroda pažymėjo ir 33-iąsias kūrybinės veiklos metines. Ne visai apvali data, bet vis dėlto įsimintina – Kristaus amžius. O tai jau pretekstas pasikalbėti su menininke.

    Nors buvai ir esi abstrakcionistė (su išlygom), tačiau man atrodo, kad pastarieji darbai romantiškesni ir šiltesni, nei sukurti prieš dešimt ar dvidešimt metų. Ši pasaulėjautos raida kiek neįprasta. Paprastai sendamas žmogus įgyja patirties, bet tampa racionalesnis. Tu tarsi pasukai laiką atgal. Kaip tau tai pavyko?

   Priežastis slypi mano charakteryje. Mėgstu visą laiką atsinaujinti. Pavyzdžiui, atrandu stilistinį variantą, kurį galima vystyti, tęsti, eksploatuoti temą, formą ar net inovaciją. Bet po kažkiek laiko man nusibosta, tampa nebeįdomu. Tada aš tarsi žirklėmis nukerpu besiformuojantį braižą. Toks charakteris.

    Antra vertus, bręsdama, įgydama patirties, suformavau savo gyvenimo filosofiją. Papildoma paskata – mane užgriuvę gilūs sukrėtimai ir išgyvenimai. Filosofijos dėka atsirado švelnesnis santykis su aplinka. Jaunystėje pasižymėjau veržlumu, jėga, net vyriškumu. Dabar esu atlaidesnė, man būdingas įsigilinimas į save ir aplinką, gamtos stebėjimas, jos reiškinius priimant tokius, kokie jie yra. Stengiuosi nieko neforsuoti. Gyvenu kaip paukštelis ant šakos: noriu - giedu, noriu - ne. Tai turbūt ir matyti kūryboje.

    Turbūt nesuklysiu, jei pasakysiu, kad gyvenimas tampa vis labiau negailestingas, ritmas spartėja, konkurencija didėja. Ar sukūrei kokius priešnuodžius, kurie bent iš dalies neutralizuotų šias įtakas? Jei taip – kokius?

   Atsakydama į šį klausimą, galiu tik pratęsti ankstesnes mintis. Mano susikurta pasaulėžiūra padeda išspręsti daugelį problemų, funkcionuoja įvairiose gyvenimo srityse. Ta pasaulėžiūra nėra labai išgryninta ir visiškai originali. Tai – mišinys Rytų filosofijos, religijos ir kitų doktrinų. Ištakos – poreikis susiorientuoti savyje ir aplinkoje. Perskaičiau aibes knygų. Informacija pamažu susiformavo, susigulėjo ir išsikristalizavo tvirtas pagrindas. Pastačiau pamatus namui.

    Pati pagrindinė tezė yra visai banali – tikėjimas Dievu. Suvokimas, kad Jis yra, kad tu esi jo kūrinys, esi jo mylimas ir globojamas. Pasikliaudamas Dievu nebijai nieko – nei kūrybinės krizės, nei ligos ar dar kokios nelaimės. Nesėkmės – savotiška Dievo dovana, nes jos suteikia galimybę apmąstyti savo gyvenimą. Tarsi visą laiką būtum mokykloj – be paliovos mokytumeisi ir evoliucionuotum. Na, o visa kita tik papildo pagrindinę tezę.

    Šis laikmetis menininkui yra dvejopas. Nebėra išorinių varžtų, platesnis laukas asmeninei iniciatyvai. Bet, kiek žinau, yra toks velnio dėsnis: aktyviausia – vidutinybė, o talentingi žmonės nemoka (ar beveik nemoka), nesugeba grumtis dėl vietos po saule. Kaip išspręsti šį prieštaravimą mažiausiais nuostoliais visuomenei – juk jai naudingiau, kad Olimpą pasiektų kuo daugiau gabių žmonių.

    Čia nieko daug nesugalvosi. Tokiu atveju padėti gali (ir turi) tik valstybė. Paramos formos įvairios: stipendijos kūrėjams, mokesčių lengvatos, į kūrybos fondus akumuliuojamos lėšos, kurios padeda realizuoti menininkų projektus ir t.t.

    Turiu skaitytojus informuoti, kad esi išimtis. Kaip pavyko po sovietmečio pasiekti naujų kūrybinių aukštumų ir ženkliai pagerinti savo finansinę padėtį?

   Pavyko todėl, kad sukūriau ir sau prisitaikiau jau minėtą gyvenimo filosofiją. Pradėjau gyventi Dievo malonėje ir nuėmiau nuo savęs įtampą, atsikračiau karštligiškų išgyvenimo konvulsijų: reikia uždirbti, reikia bėgti, kažko nepraleisti ir t.t. Tos mintys sukaustydavo, nuo jų ištindavo galva.

    Išvadavusi savo smegenis nuo visų tų buities pagimdytų įtampų ir atsidavusi Dievo valiai, pasidariau daug laisvesnė. Ir – kaip bebūtų keista – man pradėjo sektis.

    Kūrėjo psichika tokia, kad jis paprastai savyje kaip kempinė sugeria aplinką, jos problemas ir skaudulius. Kas tau šiandien labiausiai bado akis, su kuo niekaip negali susitaikyti?

   Labiausiai bado akis ir niekaip negaliu susitaikyti su šiandienos politine konjunktūra. Ar tiesiog purvina jos virtuve. Kiek pajėgiu, stengiuosi neįsileisti į save to destrukcijos mikrobo, kuris sukelia vien nerimą ir įtampą. Televizoriaus nežiūriu, radijo klausausi tik minimaliai. Mėginu į politikos intrigas žiūrėti kaip į savotišką detektyvą. Ir – ne daugiau.

    Kartais pagalvoju – o gal politikai sąmoningai siekia, kad mes taptume ligoti, iškvėštume nuo viso to purvo. Tokia chaotiška visuomenė vargu ar gali subrandinti racionalų ir griežtą atsaką valdančiajam sluoksniui, jo veiksmams. Vadinasi, mažesnė grėsmė politikų kėdėms, tikimybė lengviau išlikti ir toliau parazituoti.

    Pažiūrėk, kaip kartais neracionaliai mąsto rinkėjai. Jų veiksmų variklis – pyktis. Va, išrinksim rėkaujantį neprotingai Šustauską į Seimą ir tegu jo kliedesiai teršia jūsų – politikų – galvas. Kažkaip nepagalvojama, kad ponas Šustauskas trikdo parlamento darbą, nepriimami ar vilkinami šaliai svarbūs įstatymai. Ir kenčia nuo to kiekvienas iš mūsų.

    Ko palinkėtum jaunajai kartai, dabar įžengiančiai į meno lankas? Ką daryti, kaip elgtis, kad pavyktų tuščiai neišbarstyti talento sėklų?

    Tarp kūrybinio jaunimo labai gajus keistumo, išskirtinumo kultas. Turbūt nesuklysiu sakydama, kad keisčiausias žmogus yra paveiktas alkoholio ar narkotikų. Gaila, bet ne vienas jaunuolis ir nueina šio dirbtinio keistumo keliu, kuris neturi nieko bendra nei su kūrybiniu savitumu, nei su talento apraiškom. O pagirios kartais užsitęsia visą gyvenimą, išlaisvindamos erdvę vidutinybėms. Atleisk už didaktiką.

        Gal yra tokių dalykų – mano nepaminėtų – apie kuriuos tu nori pareikšti savo nuomonę?

   Manu, kad esminius dalykus jau išsakiau, o detalės nereikalingai prailgins šį mūsų pokalbį.

Su dailininke Dalia Kasčiūnaite kalbėjosi Romas Daugirdas

 Į pradžią

 

11. Antanas Rimša   Apie šeškus

  Vienas mūsų literatūros klasikas pastebėjo, kad valstybė be valdininkų niekas, o valdininkai be valstybės taip pat niekas. Todėl šiame sudėtingame valstybės aparato mechanizme be paliovos privalo suktis tūkstančiai ratelių, velenėlių, graižtuvėlių, ašelių, dantratėlių, sraigtelių...Valdžia juos vadina viršininkais, valdytojais, pavaduotojais ir pavaduotojų pavaduotojais, patarėjais, referentais, konsultantais ir taip toliau,o žmonės pagal jų elgesį ir veiklą - biurokratais. Niekas nepajėgia visų išvardyti ir suskaičiuoti, kiek jų įvairiuose departamentuose ir visokiose ministerijose priveista. Žinoma, kad vien tik Užsienio reikalų ministerija nebetelpa rūmuose, kuriuose tilpo visa LTSR Ministrų Taryba. Ir kokia jų visų galybė, didybė, garbė... Ir visi jie rajūs kaip hienos. Jų nasrų nei kuolu užkimši, nei veržle užverši. Daugiau nei prieš penkiasdešimt metų tai pastebėjo ir Vincas Krėvė. Savo ,,Fragmentuose" jis taip rašė: ,,Samprotavimai jo buvo tikslūs, kol nebuvo valdžioje... Bet kai tik patenka į valdžią, lyg jam avinas ausį užmina... Nori kuo greičiau atsisėsti į pelningą vietą, kad galėtų greičiau pralobti. Lietuvoje nebuvo nė vieno atsakingą vietą užimančio asmens, kuris nebūtų išėjęs apspjaudytas, kaip gobšus kyšininkas, nebūtų pasmerktas kaip savanaudis ". Čia tenka garbų rašytoją šiek tiek patikslinti; prieš karą tik kai kurie valdininkai ėmė kyšius, o šiandien - kai kurie neima. Prisiminus praeitį, dar tenka pridėti, kad sovietiniai nomenklatūrininkai galėjo tik svajoti apie privilegijas, kokias turi mūsų šiandieniniai valdininkai. Palyginus su dabartimi, buvusios sovietinės specialios parduotuvės, specialios poliklinikos, pirtelės prie ežerėlių - tai tik kiškio ašara ryto rasoje. Panašumą tarp buvusių ir esamų valdininkų galima rasti tik veido spalvoje. Ir tų, ir anų ji išliko kaip SSSR valstybinė vėliava. Tai tik tiek.

    Mūsų Vyriausybės vadovas per televiziją ir kitais kanalais linksmina tautą, kad Lietuvos ekonomika ir BVP kyla bei auga. Tiesa, ne kiekvienam mirtingajam suprasti, kas tas BVP ir kodėl jis auga. Bet gal liaudžiai ir nereikia suprasti raidžių kratinio prasmės, o užtenka pasidžiaugti, kad kyla ir auga. Juk visi žinome, kad labai blogai, kai nebekyla. Tiesa, dauguma piliečių to kilimo nejaučia.Ar tyčia sako, ar tikrai nejaučia, bet nejaučia, ir tiek. Premjeras irgi tą pastebėjo ir nuramino, kad ateis eilė ir pajaus. Juk mūsų pilietis nėra tiek surambėjęs, kad imtų ir nieko nejaustų. Pagaliau nieko neturinčių žmonių juk ir nėra: dalis jau turi daug pinigų, kiti -viltis jų įsigyti, treti - svajonių šukes. O kol kas šilumą jaučia tik tie, kurie nusipelnė gyventi geriau pagal pridedamą sąrašą: Vyriausybės nariai, Seimo nariai, ministerijų valdininkai, jų pavaduotojai, patarėjai bei visi tie, kurie įsispraudė į aukštų valdžios vyrų užantį.

    Šiandien valdžioje esantiems - vilos Ispanijoje, poilsis geriausiuose pasaulio kurortuose. Vienas seimūnas nusipirko būstą Ispanijoje vien tik tam, kad jam labai patinka vakarais žiūrėti į jūrą, po sočios vakarienės svajoti apie prašvilpusią jaunystę ir gurkšnoti ispanišką vyną. O kur dar visokios draugų ir bičiulių kelionės, kelionėlės, žaidimai, pasišėliojimai.... Juk linksmintis į kokią Švediją ar Prancūziją jie nebevažiuoja. Čia jiems jau kaip kaimyno Petro kiemas. Beveik visi rajonų merai tas ,,pelkes" net po kelis kartus jau yra išbraidę. Reikia nerti ten, kur ne kiekvienas nušašėlis išgali. Sakysim, kad ir į Burkino Faso! Štai jums ir siurprizas - ne kiekvienas dar tokį vardą girdėjo, nes jis ne mūsų nosiai. Bet ką čia ta mūsų nosis, jei ir enciklopedijoje tokio vardo nerasime. O seimūnas rado, ir pašvilpk tu jam. Rado ir važiuoja. Pasisemti patirties važiuoja. Žinoma, už visų mūsų pinigus. Kitam garbiam valdžios vyrui šovė į galvą nenumaldomas geidulys vykti į Mongoliją parsivežti vietinių medicinos paslapčių. Išgirdo, kad ten visas ligas išgydo kumelės mėšlu, užplikytu verdančiu vandeniu. Kas čia žino, gal ir teisybė. Nuvažiuos ir sužinos. Juk pabaigos neparašysi, jei dar pradžios nėra. Tai va šitaip. Suprantama, kad visų mūsų valdžios vyrų šunkelių čia neišvardysime. Tai tik mikroskopinė dalelė tų gėrybių, kurias pažėrė mūsų ekonomikos ir BVP kilimas. Tiek to... Nekiškite daugiau nosies ten, kur dvokia. Eikime toliau.

    Apipylus išrinktuosius pinigais, tauta gali didžiuotis savo biurokratais, kurių protelis jau seniai nesuvokia, kad gali būti doras, sąžiningas ir kilnus darbas. O praturtėti, atrodo, yra daug ir gražių būdų. Sakysim, Marlene Dietrich didelius pinigus ėmė už blauzdas, o Greto Garbo - už blakstienas. Bet daugumai mūsų valdžios vyrų su kompartiniu aukštuoju, bet nebaigtu pradiniu išsilavinimu tas būdas yra per daug sudėtingas ir nepasiekiamas. Paprasčiau yra kiauliškai čiulpti iš valstybės iždo paskutinius syvus ir televizorių ekranuose begėdiškai maivytis, kad viskas kyla ir auga.

    Tai, sakau, tas mūsų mielas klasikas teisingai pastebėjo, kad tie sraigteliai be valstybės yra niekas, o jei valstybė amžina, tai ir Jo Iškilencija Valdininkas yra nesunaikinamas kaip tarakonas ar kvailybė. Vincas Kudirka juos vadino kruglodurovais, o mes – šeškais vištidėse.

 Į pradžią

 

12. Skaitytojų nuomonė

   Kai kurie mūsų straipsniai susilaukia tokio didelio susidomėjimo, kad mūsų iškeltas problemas perima beveik visa šalies žiniasklaida ir jas toliau analizuoja. Taip atsitiko su mūsų iškelta kandidato į Švietimo ir mokslo viceministrus R. Vaitkaus problema, su Rusų Baltijos instituto nusikalstama veikla ( instituto veikla sustabdyta) ir kt. Daug mūsų laikraščio straipsnių publikuojami elektroniniame dienraštyje ,,Delfi” ir susilaukia gausių komentarų. Kadangi ne visi mūsų skaitytojai naudojasi internetu, siūlome susipažinti su kai kuriais A. Teišerskio straipsnio ,,Lietuvos valdžia skatina emigruoti ir nebegrįžti” komentarais.

***

    Tas straipsnelis daugiau turi įtakos objektyviai ir teigiamai nuomonei apie emigrantus nei visas mūsų ,,žiniasklaidos" srautas.

***
    Aš netikiu, kad pas mus kažkas kažkada pasikeis, nes tai kažkam naudinga. Važiuokit, lietuvaičiai,važiuokit, o po 50 metų pasaulio istorijoje Lietuvos vardą kažin ar kas nors ir žinos...

***

    Geras straipsnis, valdžia apsi... iki ausų. Kažkas baisaus. Išvažiuoti ir negrįžti… Taip ir padarysim. Čia LIETUVA- stebuklų kraštas.

***
    Kodėl taip yra? Ogi todėl, kad, Lietuva vis dar vadovaujama ,,sovietinio" mąstymo durnelių .Reiktų kuo greičiau koreguoti panašius dalykus, negaliu sutikt su tokia neteisybe ir visišku valdžios neapdairumu.
***
    Lietuvos valdžia - tai apgailėtina debilų šutvė, surinkta į vieną vietą.

    Š. Airija. Šiuo metu pas mus mieste apie 4000 lietuvių, kiek teko bendrauti su lietuvių bendruomene, neteko girdėti, kad kažkas ruoštųsi grįžti - visus baugina būt nuluptiems, išskalbtiems ir padžiautiems prieš lietuvišką saulutę džiūti.

***
    Galvoju, jei turime deklaruoti pajamas, tai turėtų būti galimybė deklaruoti ir išlaidas užsienyje (pvz., kambario nuomą ar vidutines pragyvenimo išlaidas tam tikroje šalyje). Gal kas nors ką nors apie tai žino? Ką sako mūsų įstatymai?

***
    Reikia važiuoti į kokią nors Daniją, gaut babkių normaliai, grįžti ir padaryti Lietuvoj tvarką patiems. Pritariu straipsnio autoriui, kad valdžia tik tuščiai šneka ir nieko dorai neveikia. O tą Finansų ministerijos darbuotoją reikėtų spirti lauk be jokių išeitinių kompensacijų ir dar patikrinti dėl psichinės būklės stabilumo.

***
    Mes visi tik šnekame ir nieko nedarome… Reikia veikti! Rengiam demonstraciją!
Neleiskim valdžiai mus engti.

 

 

 Į pradžią

 

Kur gauti laikraštį Baltijos kelias?

Šį leidinį platina judėjimo atstovai įvairiuose miestuose. Jų telefonai nurodyti laikraščio metrikoje. Gal ir jūs norėtumėtė tapti mūsų atstovu ar platintoju? Jeigu taip, tai skambinkite.

Laikraštį galima rasti šiais adresais:

Vilniuje: Judėjimo būstinėje Vilniaus 22 ( iš kiemo pusės).

Vilniaus bibliotekose: Lietuvos mokslų akademijos, Žygimantų 1/8; Vilniaus Universiteto, Universiteto 3; A.Mickevičiaus, Trakų 10; Kalvarijų, Kalvarijų 29; Lietuvos muzikos akademijos, Gedimino pr. 42; Tomo Zano, Šv. Stepono 23,

Antakalnio, Antakalnio 49; Kultūros paveldo centro, Pilies 16; Muzikos ir meno, Arklių 20; Užupio, Polocko 12; Vilniaus dailės akademijos, Maironio 6; Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Saulėtekis.

 

Kituose miestuose

Alytuje: Janina Juodžbalienė, Alytus,  Dariaus ir Girėno 10,   Politinių kalinių ir tremtinių būstinė.

  Antanina Mikalonytė,   Alytus, Volungės 3-19,  831536977.

Birštone: Viešojoje bibliotekoje, taip pat tel. 831956657 (Nijolė Slidžiauskienė).

Biržai: Rasa Penelienė, Vytauto 53-1, „Šiaurės Rytai“.

Druskininkuose: I. Navarackienė, Veisiejų 22 –34.

Kaune: „Tremtinio knygynėlyje“, Laisvės al. 39; visose viešosiose Kauno bibliotekose.

Klaipėdoje: Bibliotekose ir skaityklose.

 Marijampolėje:Justinas Sajauskas,  Marijampolė,  Vytauto  29. Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus, tel.  834350754.

Palangoje: Bibliotekoje, Vytauto 59, tel. 8460 49447.

Pakruojyje: Antanas Gasperavičius, Mokyklos 12, tel. 842167253.

Panevėžyje: Roberta Vaišvilaitė, Liepų al. 13 –1, tel. 868765044. Visose bibliotekose.

Radviliškyje: Centrinėje bibliotekoje. Viešoji įstaiga „Užbėgtukė",
S. Dariaus ir S. Girėno 46.

Raseiniuose: Centrinė biblioteka, Vytauto Didžiojo 1.

Skuodas, laikraščio ,,Skuodas” prekybos taškai.

Šiauliai, Vilkaviškio 4, ,,Židiniai", Kazimieras Alminas.

Tauragėje: Pranas Rindokas,  Tauragė,   Prezidento 38.  Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, namų tel.  844654222,  būstinės  844661390.

Telšiuose: Respublikos 17 a (parduotuvė).

Varėnoje: Bibliotekoje, Vytauto19, tel. 8310 31640.

Utenoje: A. ir  M. Miškinių viešoji biblioteka, Maironio 12,  Smėlio biblioteka, Smėlio 9.

   Aukštakalnio biblioteka, Taikos 44.

 

 

Mūsų inf.

Draudžiama laikraštyje Baltijos kelias paskelbtą informaciją bei straipsnius be mūsų sutikimo panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse.

Autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.

Redakcija pasilieka teisę straipsnius trumpinti ir redaguoti.

Rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami.

Pageidautina, kad straipsnius siųstumėt internetu arba spausdintus rašomąja mašinėle, nes redakcija mašininkių neturi.

Laikraščio redakcija keičiasi straipsniais su internetiniu laikraščiu www.delfi.lt Jei nepageidaujate, kad jūsų straipsnis ten būtų publikuojamas, prašytume apie tai mus įspėti.

 

Dieve, saugok mus, kad mes saugotume vieni kitus, o visi kartu saugotume Lietuvą.

---------------------------------------------------------------------------------

,,Baltijos kelias”. ISSN 1822 - 0495

Būstinės adresas: LT – 01014 Vilnius, Vilniaus g. 22

Adresas korespondencijai: Vilnius 1, Nr. 536

Telefonas informacijai Vilniuje: Eduardas Daujotis, 2121650, 865051658; Kaune: Jolanta Našlėnienė, 868871818; Klaipėdoje: Virgis Palionis, 867442386; Radviliškyje: Kęstutis Pakštas 867117422; pilieciai@pilieciai.lt; www.pilieciai.lt

Leidėjas: piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS

Redaktorė Nijolė Pranckevičiūtė

Redakcinė kolegija: Vytautas Daujotis, Edvardas Gudavičius, Arvydas Janulaitis, Jonas Kronkaitis, Česlovas Laurinavičius, Vytautas Paulaitis, Vytautas Radžvilas, Reda Sopranaitė, Arūnas Svitojus.

Spaustuvė ,,Spauda”.

 

 

 Į pradžią