BALTIJOS KELIAS

Nr.12 ( 26) 2005 m., birželio 26 d. Kaina prenumeratoriams – l Lt

Piliečių judėjimo ,,Kitas pasirinkimas” laikraštis

Antrieji leidimo metai

 

Dėmesio!

BALTIJOS KELIO

prenumerata

Gerbiami skaitytojai, mūsų laikraštį galite užsiprenumeruoti kiekviename Lietuvos pašto skyriuje. Primename, kad laikraštis į jūsų namus ateis 2 kartus per mėnesį. ,,Baltijos kelio” indeksas - 0187.

Prenumeratos kaina: 3 mėn. – 6 litai, 6 mėn. – 12 litų, 8 mėn. – 16 litų

Tiems, kurie neturi galimybių laikraštį užsiprenumeruoti, jis ir toliau bus platinamas nemokamai.

Į titulinį puslapį

 

Kada į mūsų kiemą ateis šventė?

Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus žodis Seime 2005 m. birželio 15 d.

Kiti

Birželio sukilėlio prisiminimai

Žinios

Lietuvos valdžia skatina emigruoti ir niekada nebesugrįžti

Kas sukurs moralinę alternatyvą?

Apie mulkinimą

Ar turėsime universitetų po 10 metų?

Politikų kankanas

Apie cepelinus

 

 

1. Vytautas Radžvilas  Kada į mūsų kiemą ateis šventė?

 

   Apsišaukėlis ,,gelbėtojas” V. Uspaskich priverstas trauktis iš šalies politikos Olimpo, tačiau ši žinia didesnio džiaugsmo ir palengvėjimo neteikia. Greičiausiai vadovaujamas ir nukreipiamas ne Lietuvoje esančių patarėjų, skandalų pelkėje skęstantis politikierius daro tikrai profesionalius ėjimus, kurie galėtų išgelbėti jį nuo visiško žlugimo. Sprendimas sprukti iš Seimo nelaukiant gresiančios apkaltos – meistriškas ir toliaregiškas žingsnis, rodantis, kaip smarkiai Archangelsko sukčius gudrumu ir įžvalgumu pranoksta neišdrįsusį panašiai pasielgti nušalintąjį prezidentą. Šis žingsnis grindžiamas iš esmės teisinga prielaida, kad tūkstančiams mūsų šalies rinkėjų kriminaliniai V. Uspaskich polinkiai, pavyzdžiui, sugebėjimas apsimesti net išsilavinusiu žmogumi mosuojant suklastotu aukštojo mokslo diplomu, ne tik netaps atgrasūs, bet greičiausiai bus palaikyti dar vienu jo gyvenimiško apsukrumo ir šaunumo įrodymu. Prielaidos ir sąlygos šiam laikinai atsitraukusiam demagogui grįžti į didžiąją politiką tebėra neblogos ir beveik neabejotina, kad šia galimybe jis anksčiau ar vėliau mėgins pasinaudoti. Tad galima drąsiai teigti, kad Lietuvos politiniame gyvenime šis atsistatydinimas nieko iš esmės nepakeitė, juo labiau kad ne V. Uspaskich, o toliau sėkmingai premjeraujantis LKP CK I sekretorius yra šalyje įsitvirtinusios oligarchinio-kriminalinio režimo atraminis ir, deja, vis dar nepajudinamas stulpas. Dėl šios priežasties būtų naivu ūkio ministro atsistatydinimą laikyti Prezidento pergale ar tiesioginiu jo garsiosios kalbos padariniu. Kur kas protingiau manyti, kad iš V.Uspaskich užklupusių negandų pirmiausia pasipelnys patyrusių A. Brazausko partinių funkcionierių aplinka, o šios negandos greičiau vertintinos kaip griežtoka bausmė partinės drausmos nepajėgusiam laikytis ir todėl pernelyg išsišokusiam Kėdainių pasipūtėliui.

    Ir jau visiškai V. Uspaskicho politinis nuopuolis atrodo nereikšmingas kitų birželio įvykių fone. Seimo birželio 14 d. priimti sprendimai įstatymiškai reabilituoti KGB rezervą ir ilgiems metams nuslėpti nuo visuomenės okupanto parankinių vardus bei šių išdavikų padarytus nusikaltimus turėtų pagaliau atverti akis net didžiausiems optimistams. Labai panašu, kad šie sprendimai buvo sąmoningai priimti būtent Gedulo ir Vilties dieną. Matyt, valdančioji komunistų dauguma jais norėjo ne tik kuo labiau pažeminti ir įskaudinti savo aukas, bet dar kartą atvirai parodyti, kas yra tikrieji krašto šeimininkai ir valdytojai.Tiesiog neregėtas komunistų įžūlumas piktina istorinės atminties ir sąžinės nepraradusią visuomenės dalį, tačiau natūralu, kad jų elgesys ypač sukrėtė nuo okupantų teroro labiausiai nukentėjusius žmones – politinius kalinius, tremtinius ir jų šeimų narius. ,,Laisvės išniekinimas”, ,,ciniškas akibrokštas Lietuvos istorijai ir Nepriklausomybei”, ,,pasityčiojimas iš Laisvės kovų dalyvių ir didvyrių atminimo” – tokiems ir panašiems pilietiškoje žiniasklaidoje nuskambėjusiems Seimo veiksmų vertinimams galime be išlygų pritarti.

    Tačiau šiame vedamajame daugiau apie tai nekalbėsime, nes jo pagrindinė tema šį kartą bus kitokia. Manome, kad užuot toliau bejėgiškai reiškus pasipiktinimą vis stiprėjančia ir įžūlėjančia komunistinių kolaborantų savivale ir tyčiojimusi iš tautos kančių, pagaliau dera pradėti rimtai svarstyti seniai pribrendusį klausimą: o kodėl toji savivalė tapo įmanoma ir kodėl nė iš tolo nematyti jėgos, sugebančios padaryti jai galą? Šį principinį klausimą galima performuoluoti ir kitaip: kodėl buvusieji politiniai kaliniai ir tremtiniai -- neabejotinai daugiausia dėl Tėvynės iškentėję ir patriotiškiausi jos sūnūs ir dukros, -- šiandien atsidūrė visuomeninio ir politinio gyvenimo paribiuose ir turi neįtikėtinai menką įtaką valstybės gyvenime, nors skaičiumi (kartu su jų šeimų nariais) ir politiniu svoriu neabejotinai turėtų būti viena galingiausių ir įtakingiausių mūsų visuomenės grupių?

    Tiesą sakant, keliame tokius klausimus šiek tiek nedrąsiai, nes tai daryti labiau derėtų ne piliečių judėjimui Kitas pasirinkimas ar mūsų laikraščiui. Tačiau kitos išeities paprasčiausiai nėra. Lietuvos valstybė išgyvena ne pačias geriausias dienas, todėl esame įsitikinę, kad būtent politiniai kaliniai ir tremtiniai – tinkamai susiorganizavę ir kryptingai veikdami – galėtų suvaidinti vieną svarbiausių vaidmenų stabdant raudonojo maro įsigalėjimą ir pamažu šalyje baigiamą įtvirtinti kriminalizuotos oligarchijos valdžią. Deja, priežastys, kodėl milžiniškas šių žmonių visuomeninės ir politinės įtakos potencialas yra tapęs beveik niekiniu, o jie patys nepriklausomoje Lietuvoje iš esmės paversti marginaline ir diskriminuojama grupe, rimčiau nenagrinėjamas. Mūsų nuomone, šią tylos sieną būtina skubiai griauti. Visi aimanavimai, skundai ir protestai dėl komunistų siautėjimo iš principo nebegali pakeisti nei šių žmonių, nei visos valstybės padėties.

    Neturime galutinio ir vienareikšmio atsakymo, kodėl gausios ir Nepriklausomybės priešaušriu gana įtakingos politinių kalinių ir tremtinių organizacijos pamažu tapo politiškai beveik besvorės. Šito priežasčių daug, ir jas aiškindami nepretenduojame į tiesos monopolį. Ir vis dėlto viena iš jų jau dabar beveik akivaizdi ir nekelia didesnių abejonių. Tai – minėtų organizacijų nesugebėjimas tinkamai nustatyti ir apibrėžti savo santykio su Lietuvos dešiniosiomis partijomis. Savaime suprantama, kad vien dėl savo gyvenimiškos patirties didžioji dalis ar veikiau dauguma Sibiro lagerių ar tremties pragarą patyrusių žmonių simpatizuoja dešiniosioms politinėms jėgoms. Tačiau šis natūralus ryšys mūsų dienomis tapo savotiškais spąstais, nes politiniai kaliniai ir tremtiniai faktiškai tapo dešiniąsias partijas ištikusios didžiulės krizės įkaitais ir aukomis. Būtina aiškiai suvokti šio teiginio prasmę. Jeigu iki kitų Seimo rinkimų dešiniosiomis besivadinančiose partijose neįvyks esminių permainų, jos dar kartą beviltiškai pralaimės rinkimus, o jas paprastai remiantys gyventojų sluoksniai ir grupės taip ir liks antrarūšiais piliečiais mažiausiai dar vienam ketverių metų laikotarpiui. Viena pavojingiausių dešiniųjų sluoksniuose sklandančių ir iš dalies sąmoningai palaikomų iliuzijų – tai viltis, kad susikompromitavus dabartinei valdančiajai neokomunistų koalicijai per kitus rinkimus dešiniesiems, pirmiausia konservatoriams, savaime atsiversiąs kelias į valdžią. Šios viltys neturi nė mažiausio pagrindo. O norint bent iš dalies suprasti, kodėl mūsų dešiniosios partijos beveik nuolat pralaimi neokomunistams, pakanka palyginti vienų ir kitų politinio veikimo būdus ir technologijas. Antipatija be paliovos kaitaliojantiems kailį komunistams neturi tapti kliūtimi pripažinti, kad būtent judrumas ir sugebėjimas keistis yra pagrindinis jų politinio gyvybingumo šaltinis ir lemiamas visų pergalių prieš dešiniuosius veiksnys. LKP-LDDP-socialliberalai-valstiečiai-susijungę ,,brazauskiniai” socialdemokratai-,,darbiečiai” ir pagaliau ne be dešiniųjų pagalbos valdžion prastumti liberaldemokratai paksininkai – štai tas pluoštas kaukių, leidusių komunistams pasirodyti visuomenei vis naujais, tarsi ir nematytais pavidalais, ir šitaip ne kartą apmulkinti rinkėjus. Toks kaukių kaitaliojimas, be abejo, kelia pasibjaurėjimą. Tačiau kaip vertinti savotišką tokio ciniško lankstumo priešybę -- beveik absoliutų politinių figūrų ir idėjų sąstingį dešiniųjų stovykloje? Juk jau keliolika metų rinkėjai mato tuos pačius – daugumai pabodusius ir įkyrėjusius -- vis tos pačios grupelės žmonių veidus. Žmonių, kurie išsisėmė moraliai ir politiškai. Juk būtent tokie ,,nepakeičiamieji” galbūt negrįžtamai sunaikino Krikščionių demokratų partiją, toks pat prie vadovaujančių kėdžių tarsi prilipusių asmenų egoizmas panašią lemtį žada ir konservatoriams. Čia kalbame tik apie juos, nes minėti liberalcentristų ar kitų dešiniųjų partijų jau net nebėra prasmės. Bejėgiškai nuolaidžiaudami neįtikėtiną amoralumą demonstruojančiam savo partijos lyderiui liberalcentristai verčia abejoti, ar apskritai dar gali pretenduoti į civilizuotos vakarietiškos partijos vardą. Krikščionių demokatų partijos pastangos apsivalyti ir atgimti kelia pagarbą, tačiau jos, deja, greičiau rodo tai, kad kartais ciniškai ir lengvabūdiškai besielgiančių partijų vadovybių veiksmų pragaištingų padarinių beveik nebeįmanoma ištaisyti net ir didžiausiomis pastangomis. Todėl esame priversti klausti: ar konservatoriai taip pat iki galo eis tuo slidžiu ir potencialiai pražūtingu keliu, kuriuo einant su apgailėtinais padariniais jau paslydo ne viena dešinioji partija?

    Kaip tik skaudūs birželio 14 d. įvykiai verčia dar kartą ir net aiškiau negu anksčiau išsakyti mūsų požiūrį į šią partiją. Viena vertus, didžiai vertiname nuoširdžius ir geranoriškus, ne kartą konkrečiais darbais savo patriotizmą ir meilę Tėvynei įrodžiusius paprastus konservatorių partijos narius. Daugelis jų šiandien yra ištikimi Kito pasirinkimo bičiuliai ir talkininkai. Deja, to paties negalime pasakyti apie nenorinčią pripažinti savo klaidų ir asmeniškai už jas atsakyti partijos vadovybę. Jau daugybę metų joje nėra jokių pokyčių ir nesimato naujų veidų. O juk visiems, net politiką menkai išmanantiems žmonėms, darosi aišku, kad be tokių pokyčių Letuvos politinė dešinė tiesiog pasmerkta sunykti ir toliau patirti pralaimėjimą po pralaimėjimo. Aišku visiems – tik, žinoma, ne konservatorių partijos viršūnėms, dėl asmeninių interesų ir ambicijų aukojantiems ne tik politinės dešinės, bet ir visos valstybės ateitį. Paskutiniųjų dienų pamokos tokios karčios, kad pagaliau nelieka nieko kito kaip mesti šalin iki šiol vartotas aptakias diplomatiškas frazes ir pasakyti be jokių užuolankų: mūsų kritiką konservatorių vadovybės adresu lemia ne kokie nors asmeniški motyvai, bet aiškus supratimas, kad turėdama smarkiai visuomenės pasitikėjimą praradusią vadovybę net ir moraliausia bei patriotiškiausia partija neturi nė mažiasių galimybių tapti iš tikrųjų įtakinga šalies politine jėga. Maža to, dabartinėmis sąlygomis egzistuoja visiškai realus pavojus, kad tokia partija, visiškai priešingai jos narių norams ir ketinimams, nejučia gali tapti faktine valdančiosios neokomunistinės oligarchijos atrama. Šiuo iš pažiūros paradoksaliu teiginiu norime pasakyti viena: patys savaime neokomunistai nėra tokie stiprūs ir visagaliai kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pirmutinis ir svarbiausias jų jėgos ir nežinia kaip ilgai galinčios užtrukti valdžios šaltinis yra silpna, jau daugelį metų merdėjanti dešinė. Būtent tokios bejėgiškos opozicijos buvimas ir yra didžiausia dovana – tikras rojus -- valdantiesiems komunistams, kurie leidžia sau daryti ką nori jau seniai nejausdami rimtesnio pasipriešinimo. Birželio 14 d. Seimo sprendimai – tik dar vienas iškalbingas liudijimas.

    Tikimės bent iš dalies paaiškinę, kodėl laikraščio puslapiuose tiek daug dėmesio skiriame padėties dešiniosiose partijose analizei, o prireikus – ir šių partijų kritikai. Tai darome visiškai sąmoningai, puikiai suprasdami, kad jeigu dešiniųjų stovykloje nepavyks pasiekti esminių permainų, ji taip ir liks politiškai bejėgė. Tokiomis sąlygomis net ir teisingiausia bei aštriausia neokomunistinės oligarchijos kritika taptų tuo, kuo ji jau dabar yra – bejėgišku ir beprasmišku, bet nieko nekeičiančiu, verkšlenančiu tuščiažodžiavimu.

    Gerai suprantame, kad daugeliui dešiniųjų pažiūrų žmonių, tarp jų buvusiems politiniams kaliniams ir tremtiniams, nebus lengva perkainoti kai kurias vertybes. Didžiai gerbdami šių žmonių tvirtas moralines nuostatas ir patriotizmą neketiname niekam pataikauti ir nutylėti kai kurių jų silpnybių, kuriomis meistriškai naudojasi politiniai demagogai. Patirtos nuoskaudos daugeliui jų išugdė visiškai suprantamą ir pateisinamą neigiamą požiūrį į okupantus ir jų bendrininkus. Tačiau tam tikromis aplinkybėmis tai gali virsti ir savotišku politiniu naivumu. Jau Atgimimo priešaušriu radosi nemažai politikierių, supratusių, kad pakanka sodriais žodžiais pasmerkti kompartijos ar KGB funkcionierius, ir dalies dešiniųjų, o ypač politinių kalinių ir tremtinių, pasitikėjimas tokiu smerkiančiu rėksniu bus garantuotas beveik savaime. Ištikimybė savo vertybinėms nuostatoms ir politinėms pažiūroms – gražus ir sveikintinas bet kurio piliečio bruožas. Tačiau jis neturi užgožti kitos savybės – sugebėjimo skirti politikų žodžius nuo darbų. Daugybei mūsų šalies dešiniųjų pažiūrų žmonių šito sugebėjimo visada labai trūko ir tebetrūksta. O už perdėtą patiklumą, kaip rodo penkiolikos metų patirtis, tenka mokėti didžiulę kainą.

    Maža pasakyti, kad tokiu patiklumu neretai ciniškai naudojamasi. Nevengiama ir sąmoningai mulkinti šalininkus bei rėmėjus pasitelkiant gana rafinuotus ir nelengvai pastebimus tokio mulkinimo būdus. Ypač liūdna, kai šitaip elgiamasi su politiniais kaliniais ir tremtiniais ir tokiems abejotiniems tikslams panaudojama net jų pačių spauda. Ką, pavyzdžiui, turi manyti ir kaip privalo elgtis ištikimas to paties Tremtinio skaitytojas, kuris, kol dar turėta vilčių sudaryti vadinamąją ,,Vaivorykštės” koaliciją, buvo uoliai įtikinėjamas, kad drg. A. Brazauskas ir A. Paulauskas esą ,,valstybininkai”, tačiau sumanymui žlugus jis tuoj pat sužinojo, kad jie tokie tikrai nėra? Taip, kitame to paties laikraščio numeryje teisingai rašoma, kad valstybės Seimas šlykščiai pasityčiojo iš laisvės uždarydamas KGB archyvus ir reabilituodamas visus rezervistus. Tačiau straipsnyje nerastum nė eilutės, kad KGB rezervo reabilitavimas – iš dalies ir tų pačių konservatorių nuopelnas. Žodžiais nuolat demontruojantys pagarbą tautos kančių istorijai, jie kažkodėl gynė rezervistų kohortai priklausiusius užsienio reikalų ministrą ir saugumo departamento vadovą šitaip palengvindami valdančiajai daugumai įgyvendinti jos nešvarius kėslus.

    Tokių dviprasmybių dešiniųjų partijų veikloje galima nurodyti gausybę. Tiesą sakant, jos ir yra svarbiausia šių partijų nuosmukį lėmusi priežastis. Todėl į klausimą, kada Gedulo ir Vilties diena iš tikrųjų taps ne vien komunistinio genocido aukų ir jų padėtį suprantančiųjų, bet ir visos Tautos švente, galima atsakyti vienareikšmiai. Tai įvyks tik tada, kai bus pakirstos vakarykščių kolaborantų galios ir valdžios šaknys. Kad tai įvyktų, pirmiausia būtinas vertybių perkainojimas dešiniųjų stovykloje. Lietuvos dešiniesiems, o pirmiausia jų tvirtam ir išmėgintam branduoliui – politiniams kaliniams ir tremtiniams – anksčiau ar vėliau teks suprasti ir pripažinti, kad visas – net kilniausias Tėvynės, Laisvės, Patriotizmo – idėjas demagogai ir sukčiai gali paversti tik įrankiu savo egoistiniams tikslams patenkinti. Todėl reikia skubiai mokytis skirti žmonių žodžius ir jų darbus ir, žinoma, atsikratyti abejotinos reputacijos ar susikompromitavusių asmenų gretose. Tai – absoliučiai būtina Lietuvos dešinės atgimimo sąlyga. Jeigu tai įvyks, pilietinė ir patriotinė Lietuvos dešinė atgims, o į jos kiemą pagaliau ateis tikra šventė.

 Į pradžią

 

2. Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus žodis Seime 2005 m. birželio 15 d.

 

    Prieš septyniolika metų birželio mėnesį važiavau į Sibiro tremtį. Galėjau ir nevažiuoti. Tuometinė LTSR prokuratūra pasiūlė parašyti kuklų prašymą – pažadą ateityje neužsiimti vadinamąja antisovietine veikla – ir pažadėjo laisvę. Buvau įsitikinęs, kad tai darydamas išduosiu tiesą, Tėvynę ir Bažnyčią, todėl prisiėmiau tremtinio dalią. Toje tremtyje pasitikau Lietuvos Atgimimą. Anuomet žvelgiant į Lietuvą iš Sibiro, ji atrodė nuostabiai graži ir brangi. Su tolima, bet širdžiai artima Tėvyne būčiau galėjęs sugretinti tik motiną.

   Dabar Tėvynė yra ne mažiau brangi, tačiau širdis pilna nerimo. Tikriausiai ne tik mano, bet visų tremtinių bei geros valios tautiečių. Keista savijauta – tarsi stovėtum prie sunkiai sergančios motinos, nežinodamas, kaip jai padėti. Tarsi nematoma demono ranka Tėvynėje būtų sujaukusi viską: protus, širdis, moralę, žmonių svajones ir Lietuvos ateities viziją.

   Lietuvos vaikai, perėję Gulagus ir Sibirą, šiandien ne tiek kenčia dėl asmeninių netekčių, prarastos sveikatos, sugriautų sodybų ar valstybės dėmesio stokos, kiek dėl draskomos, alinamos ir į moralinę bedugnę stumiamos Tėvynės. Šią valandą nesinori dejuoti ar ką nors kaltinti: šimtus kartų esu kalbėjęs, kad Lietuvai reikia ne verkšlentojų, bet darbininkų, nebijančių darbo naštos ir prakaito. Tai tiesa, bet kaip pradėti Lietuvos ateities statybą, jei nėra pamatų, jei aplinkui, kur akys užmato – nuo prasigėrusio kaimiečio lūšnos iki Seimo ir Vyriausybės rūmų – driekiasi moralinė pelkė.

   Daug amžių Lietuva vadovavosi Dekalogu; jis buvo mūsų partizanų, kalinių ir tremtinių sąžinėse, ir tuomet visiems viskas buvo aišku: kur niekšybė, o kur didvyriškumas. Šiandien Dekalogą bandoma pakeisti žiniasklaidos apklausomis; girdi, visuomenė turi nuspręsti, kas moralu ir kas ne, ką liaupsinti, o ką pasmerkti. Tarsi niekas nežinotų, kad visuomenės nuomonę galima formuoti,– reikia tik pinigų. Kas amžiais buvo nuodėmė ir gėda, dabar tampa vos ne mados viršūne, kuria žavėtis raginamas mūsų jaunimas.

   Kartais ateina mintis: o gal Sibire buvo daugiau laisvės? Bent jau aiškiai buvo suvokiama, kas yra laisvė. O dabar tvyro kažkoks laisvės pakaitalas, pasak popiežiaus Benedikto XVI, pseudolaisvė, kuri uždeda nematomas grandines. Argi laisvės reikia tik tam, kad skriaustum silpnesnį, terštum aplinką, niekintum Tėvynės veidą? Ar ne laisvės išniekinimas, kai valdžios vyrai nežino, į kokį lygį turi būti ,,iškelta moralumo kartelė”, kai apgaulė garsiai pavadinama gudrumu? Nelemtų pavyzdžių prisižiūrėjusi, Lietuvos nelaimei, auga pinigus garbinanti karta, besišaipanti iš meilės Tėvynei ir iš tų, kurie už ją kentėjo. Kam bus reikalingi Valdovų rūmai, jeigu mumyse tūnos vergas, trokštantis duonos ir žaidimų, tačiau nesuprantantis, kas yra garbė ir sąžinė?

    Šiandienėje Lietuvoje kasdien su skausmu stebiu žmones, besigrumiančius dėl pinigų, žemės sklypų ir sotaus gyvenimo. Ant šito Mamonos altoriaus paaukojama viskas, kas šimtmečiais buvo brangu lietuvio širdžiai. Ko tuomet vertas žmogaus gyvenimas? Prieš šimtą dvidešimt metų rusai klasta suėmė ir pakorė 74-erių metų čečėnų pasipriešinimo kovos lyderį Uma Dujevą. Jam su virve ant kaklo laukiant mirties, vienas vietinis išdavikas kalbėjo: „Kam tu kovojai už laisvę, juk žinojai, kad rusai galingesni? Štai tu mirsi, o aš gyvensiu“. Uma Dujevas jam atsakė: „Aš tai mirsiu pakankamai pagyvenęs laisvėje, nes visą gyvenimą tarnavau Dievui ir savo tautai. O ką tu nuveiksi per likusį niekingą gyvenimą? Dar suvalgysi vieną didelį maišą kukurūzų ir užpildysi vieną tualeto duobę“.

   Lietuvą branginusių kalinių ir tremtinių vardu linkiu tautiečiams Seime ir Vyriausybėje, universitetuose ir mokyklose, miestuose ir kaimuose prisiminti to žilagalvio čečėno priešmirtinius žodžius. Jis mirė laisvas. Jis nenorėjo beprasmio, nors ir sotaus gyvenimo nelaisvėje. Tik tokie žmonės gali kurti ateitį. Taip pat ir Lietuvos ateitį.

  Į pradžią

 

3. Leonas Jurša    Kiti

    Mano bičiuliui Broniui, aukštaičiui iš paežerės vienkiemio, nugaišo kumelė. Nors baltomis europietiškomis kelnėmis mūvį piliečiai įsitikinę, jog tik ponia Valinskienė supranta, kas yra meilė, o kiti, tarp jų surambėję kaimiečiai, težino kirviu per galvą sugyventinei, Bronius gal net stipriau negu Brazauskas Brazauskienę mylėjo savo arklį. Nusišluostė akis ir nuėjo prie ežero, kad nematytų gaišenai diriant odą. Net pasigailėjau jam priekaištavęs, tegul ir juokais, kam vadina gyvulį įžeidžiu Padlos vardu, ir aiškinęs, jog Europos Sąjungoje, kur paršeliams parūpintina žaislų, to gali nesuprasti. Bronius pats sau skaičiavo amortizacinius mokesčius, kad neišvengiamu atveju galėtų nusipirkti kitą arklį. Tu pažiūrėk internete, kalbėjo, gal kas parduoda. Dabar viską parduoda, o kai kam ir dovanoja arklius, tik, atrodo, ne tiems jų labiausiai reikia, nes dovanų neima. Bronius ne imtų, o pirktų, tik niekam sostinėje ir visoje Europoje neprivalu žinoti, kad jam iki pavasario reikalingas arklys – nesama milžiniškuose pasaulio pertvarkymo planuose tokios skilties.

    Užtat Bronius jau įrašytas kitur. Jis žino visus įstatymų leidėjus, nes skaldydamas malkas ar kitus darbus atlikdamas pagarsina radiją, kad girdėtų, kas dedasi sostinėje. Tačiau nė kiek negeidžia būti anų pažintas, nes laikomas pavojingu įstatymų laužytoju. Bronius, sėslus paežerės gyventojas, negali nedraugauti su lydekomis, tuo tarpu valstybės žuvų sergėtojai, kai kada atskriejantys bangomis su automatais ginkluota palyda, visiškai nenori to suprasti. Bronių nubaudė di-i-idele bauda, tačiau didysis pažeidėjas pasirinko areštinę, nes tokius pinigus galėtų sumokėti nebent dirbdamas kokių nors turtų fonde. Tie sma-a-agiai baudžia, tačiau neturi kur patupdyti ir pamaitinti tiekos pažeidėjų, todėl Broniui ne vieną mėnesį teko laukti atsilaisvinant vietelę prie grotuoto lango, kur jis vienąkart, kumelei klausiamai žvelgiant, ir iškeliavo, nešinas nuo palties atrėžtu bryzu. Kaltę išpirko, tačiau įrašas atitinkamoje skiltyje liko, ir dabar gėda žiūrėti į kitokių negu jis - sąžiningo valdininko ir padoraus europiečio akis.

    Kitas mano pažįstamas, Algis, miestietis statybų meistras, statęs beveik visas mokyklas čia ir tolėliau, be to, balsingas dainorius – taigi, mano akimis, doras dzūkas ir lietuvis, nors prie širdies dėk. Bet mudu saulėtą sekmadienio apypietį nusižengiame – mudu stovime devynių obelų, statybininkų apgalvotai paliktų aukštųjų namų apsuptyje ar skubant, pavėsyje, rūkome kontrabandines cigaretes ir apsižvalgydami patraukiame iš gurklio. Algis pasakoja, kaip vienas viršininkas užsimanė išmaukti butelį alaus užsukęs už parduotuvės kampo ir vos įstengė išsisukti nuo didelės baudos, atkišęs jį nusikaltimo vietoje užklupusiems lazdotiems patruliams 50 litų; juokiamės, nes Lietuvoje žmonės retai moka tokią kainą už butelį alaus. Algis kalba apie statybininkams vėluojančius atlyginimus ir tai, kad jų vadovai išskrido į Las Vegą – turbūt statys ten kazino ar viešbutį. Priversti reguliariai pakelti akis į dangų, sutariame, kad bus obelų, bet aš nenoriu patikėti Algio žodžiais, jog policininkas – kokios temos mus domina! - turi teisę šauti į sustabdytą vairuotoją, jeigu šis, klusniai padėjęs rankas ant vairo, nevalingai užsinorės pasikrapštyti nosį. Kelių policininkai jau nešokinėja iš krūmų, kaip kokie beprotnamio estafetinio bėgimo varžybų dalyviai, dedasi esą mandagūs, ir todėl sunku patikėti, kad valdžia jiems leistų ginti pirmiausia savo, o ne piliečių gyvybę.

    Gerai įsidėmėjau vieno ne per dideliausio policijos viršininko perspėjimą jau keliantis mėlynam žvaigždėtam užkardui: ,,Gyvensim pagal tokius įstatymus, kaip Vokietijoj, gatvėj nenusikeiksi. Nebausti liks turbūt tik pareigūnai”. Paminėjęs pareigūnus, jis nutilo, matyt, suprato pasakęs didelę nesąmonę: pareigūnai ne tik, sekdami sovietinės blaivyklos milicininkais ir kiemų banditėliais, naršo po girtų kišenes, bet ir iškrečia tokių priešįstatyminių pokštų, kad tiesiog stebėtina, kaip jų vadovų raudoni kaklaryšiai visiškai nesudega iš gėdos. XVII a. anglų filosofas Džeimsas Haringtonas pastebėjo: „Liaudis gali nematyti, bet visada jaučia“. O šit pareigūnas, kaip ką tik girdėjome, liaudimi nepasitiki. Jis išdėstė valdžios požiūrį į valstybės piliečius, kitais žodžiais persakęs Merfio dėsnį: plaktukui visas pasaulis atrodo vinys. Valdžia įtaria savo piliečius esant ne tik nemandagius pavienius subjektus, kurie pernelyg jausmingai kalba ne per televizorių, geria alų nenurodytose vietose ir dar kitaip daro ne taip, o dargi laiko susimokiusiais sąmokslininkais, kurie tik ir laužo galvą, kaip nusukus mokesčius, sukėlus netvarką ir apdergus Lietuvos vardą kultūringų ir drausmingų tautų brolijoje. Valstybė – tai jie, baltmarškiniai, kurie paploninę liežuvį gelbsti svarbų tarptautinį kelią nuo jį užstojusių kaimiečių ir traktorių, o paskui vienu kodekso knygos taukštelėjimu per galvą įkala ,,riaušių kurstytojus” į teisiamųjų suolą. Įkala ir pakabina etiketę – pastarasis dalykas atrodo labai svarbus, netgi svarbiausias, o gal tiesiog šventas. O jeigu prikaltiesiems vis dėlto pavyks atsiplėšti ir prisikelti? Padarysim, kaip maloningas grafas Jakovas Briusas, kurio pasiūlymu Rusijoje katorgininkams kaktoje įkaitinta geležimi degintas spaudas VOR (vagis) ir kuris, suabejojus, kad gali pasitaikyti taip paženklinti ir nekaltą žmogų, ramiai atsakė: ,,Tada dar išdeginsim ,,ne”.

    Vienas sovietinis spekuliantas (nepagrįstai persekiotas pogrindinis verslininkas) apie nesugebančius mikliai perbėgti kelią, kuriuo jis važiuoja, ir nemokančius pavogti ten, kur jis jau nebenori vogti, žodžiu, apie visokius nevykėlius, ištižėlius, silpnavalius, liguistų potraukių vergus ir pan., pasakė, sukandęs dantis: ,,Invalidai!”. Dabar tas spekuliantas ir jo bendrai, taip pat energingi it spermatozoidai buvę komjaunimo veikėjai ir šiaip atitinkamo smegenų užmaišymo žmonės – gerbtinas visuomenės elitas. Vienas kitas iš individų-invalidų irgi įsitvėrė, tačiau daugelis išsigimėlių, skvarbiomis elito akimis žiūrint, dar labiau išsigimė, tikra banda, kurią tvarkyti teįmanoma vėzdu. Policija valdžiai tiesiogine prasme – tik vėzdas. Spragilas, kuris kulia, bet nevėto. Valdžia pirštu tiesiogiai rodo, kokie turi būti naujos valstybinės sanklodos piliečiai: ištikimi jai ir suinteresuoti nedelsdami, ryžtingai, kietai, be gailesčio vykdyti įstatymus; tokius turėjo galvoje XV a. pabaigoje pakartas ir dėl tikrumo sudegintas pranciškonas vienuolis Savonarola: ,,Kai našlės rauda, joms sakoma: eikit lauk”; kurie vadovaujasi tiesiai konkrečiai suprastu Fridricho Nyčės visuomenės valymo patarimu: suklupusį reikia pastumti. Šitam pageidaujamam luomui atstovauja dar tik antstoliai, tačiau mandagūs duobkasiai jau nuvalė netrumpą kelio gabalą įkandin jų darniomis gretomis žengiantiems sveikiems visuomenės nariams, rinktiniams Europos kariuomenės pulkams, pasiryžusiems tarpžemyniniuose ekonominiuose mūšiuose užčiaupti burną net miegant dantis šiepiančiai Amerikai. Antstoliai parodė ir kiek iš tikrųjų sveikoje visuomenėje gautina už darbą: 100 litų skolą išieškojusiam sumokėtina dar tiek ir toliau – proporcingai.

    Kaip norisi ne po kojomis painiotis, baiminantis būti sutryptam, o žengti kulnas į kulną su sveikaisiais jau kažkiek ryškėjančių sočių ir laimingų Alpių link. Visa bėda, kad prieš tris, keturis ir daugiau dešimčių metų kas kaip išmanė būsimuosius piliečius darė, dažnam sovietų valdžia dar purią galvelę paglostė, ir ne visi gali būti darbdaviai, valdininkai, policininkai, juo labiau antstoliai. Pasak jau ir jums pažįstamo Broniaus, kai kurie nuėjo padegėjais; jiems nurodė prie to paties ežero, tik kitoje pusėje, supleškinti antstolio gryčią, o jie padegė jo kaimyno namą – neįprastas darbas, nesusivokė vietovėje ir apmaudžiai suklydo, dar kartą patvirtindami esą tikri nevykėliai. Negailestingi atrankiniai vėjai ne taip blaško dideliame mieste, o plyname kaime jie pusę ar daugiau nelaimėlių baigia išrauti su šaknimis, kurios neseniai dar maitinosi kerodamos dviejuose-trijuose ar kiek daugėliau hektarų. Europos strategai gūžčiojo pečiais, susidūrę su niekur nematyta žemdirbių gentimi, valdančia po 2-3 hektarus ir laikančia po 1-2 karves, tačiau stebėtis visiškai nereiškia gailėtis – pajėgiausioje Vokietijoje ir kitur iš ekonominės tarnybos kaip neįgalūs nurašomi į atsargą daug didesni ir nepalyginti tvirtesni ūkiai. Apskritai, maistu pertekusiai Europai žemės ūkis – sunkūs svarsčiai ant greitų prekybos dievo Merkurijaus kurpių, o Lietuvoje gautas pienas jiems reikalingas kaip nabašninkui naujoviškas vairuotojo pažymėjimas. Jie, žvelgdami iš europinio švyturio toli į ateitį, tepripažįsta ir palaiko didelius mechanizuotus ir kompiuterizuotus ūkius. Briuseliui ar ne labiau negu kadaise Maskvai nuolanki Lietuvos valdžia stato užkardas takeliuose, kurie iš vadinamųjų mažažemių kiemų vedė į didžiosios ekonomikos vieškelį ir kuriais suplaukdavo didžioji dalis lietuviško pieno, tapdavusio JAV, Japonijoje ir kitur perkamais sūriais. Mėšlinais kaliošais avintys mažažemiai buvo pasaulyje nenukonkuruojami fermeriai: beveik nemurmėdami tenkinosi už pieną mokamais skatikais ir kažin kokiu, neuropietišku būdu, sugebėjo nebankrutuoti. Dabar nauja merkantilinė karta paruošė jiems, it kokiems jau niekam nereikalingiems nukaršėliams, rogutes paskutinei kelionei.

    Negi toliau gyvensime kaip Filipinuose, kur viena iš daugiau kaip 7 tūkstančių salų skirta išimtinai raupsuotiesiems, turintiems pamiršti kelią atgal? Arba kaip Amerikoje ir Australijoje, kur čiabuvius suginė į rezervatus? Naujos politikos vykdytojai gali kiek nori teisintis šių laikų ir ekonominių dėsnių žiaurumu, aiškinti, kad ,,tai, deja, neišvengiama”, tačiau jų veiduose sustingęs tas pats antstoliškas tiesmukiškumas, o iš po europietiško kostiumo kyšo policininkų uniforma: išbraukti paliegėlius iš visaverčių piliečių sąrašų! Ano amžiaus viduryje į Niujorką atvykusį vieną vokiečių rašytoją pribloškė reklamos žiburių gausa Brodvėjuje ir jis pareiškė: ,,Kaip turėtų žavėtis tie, kurie nemoka skaityti!” Mūsų sostinėje – irgi iškaba ant iškabos, centras ant centro ir visuose pakraščiuose – centrai. Nejau šiuose proto židiniuose nepavyktų įskelti Europai nė kiek nežalingos, o ateityje gal net pasirodysiančios naudinga lietuviškos kibirkšties? Dabar Vilniuje, sulaikytas autobuse be bilieto, ilgainiui, jeigu nieko nesiimsi, antstoliams padedant gali prarasti butą, tačiau prieš kiek laiko kontrolieriai ne bausdavo, o be lazdos siūlydavo nusipirkti iš jų bilietą. Kaip parūpinti žmogiško gyvenimo duris atveriantį bilietą ne tik išrinktiesiems, bet ir Kitiems? Negi draudžiama pamąstyti, ar statomame europietiškame Lietuvos kaime neatsirastų vietos Kitam kaimui, Mažųjų žmonių salai? Dar kadaise iki dantų šipimo atsikandome vajų, tų nesibaigiančių kampanijų, tačiau nebūtina raginti kas gyvas lauko virtuvėje lydyti Varėnos rūdą ar varyti degutą. Bet taip ir kirba pabandyti: metai po metų, jau atsiradus ir pinigų, skelbti vis ko nors kito auginimo vajų: gal stručių, kalakutų, avelių, ožkų, sraigių, Kalifornijos sliekų, žuvų, vaistažolių ir panašių dideliems šiuolaikiškiems grūdų ir gyvulininkystės ūkiams nelabai patogių gyvūnėlių ir augalėlių. Turėti jų ir parduoti papigintai ar net paskolinti geriems žmogeliams auginti. Visais mažais verslais ir amatais galėtų verstis Kitas kaimas, kurio kuklioje vėliavoje būtų įrašytas vienas perspėjimas: iš tolo lenkis didžiosios pramonės! Tada gal ir kooperatyvų nereikėtų diegti kaip pasodų ir laistyti, gal juose vyrautų tikrai solidarumo ir savitarpio pagalbos dvasia ir nereikėtų policininko lazdos tvarkai bendruomenėje palaikyti. Kas gi galėtų vadovauti šiai idiliškai, o gal dabar net utopine atrodančiai statybai? Gal visiems kaimo žmonėms, o ne valdžiai ir partijoms įsipareigoję tarnauti Žemės ūkio rūmai su dešimtimis draugijų savo pasparnėje ir atstovais rajonuose? Taigi Kitas kaimas turėtų ne tik patarėjų, bet ir Kitą sostinę. Neeuropietiška, naivu? Kas turi akis, negali nematyti, kad didįjį žemės ūkio pertvarkymą Europoje lydi įvairiopi rūpinimosi ne tiek ūkininkais, kiek pasitraukusiais į šalikelę ir visais kaimo gyventojais projektai. Tai tik mes nepakviestuosius gainiojame lazdomis...

  Į pradžią

 

Atmintis

4. Birželio sukilėlio prisiminimai

 

    1941 m. gyvenau Kaune, dirbau ,,Ragučio” alaus darykloje. Laikai buvo labai neramūs. Birželio 14 d. prasidėjo masiniai mūsų krašto žmonių trėmimai. Visą tą laiką, nuo pat okupacijos pradžios, veikė aktyvistų štabas. Su juo užmezgiau ryšius dar gerokai prieš karą, jau 1940 m. Ruošiant sukilimą štabo veikloje dalyvavau kaip paprastas šio reikalo rėmėjas ir prireikus atlikdavau įvairius pavedimus – išnešiodavau įvairius pranešimus, laikraščius, klijuodavaus atsišaukimus ir t.t. Ypač aktyviai štabo veikloje dalyvavo ir, kiek suprantu, buvo vieni iš jo vadovų tėvas ir sūnus Linartai, gyvenę Parodų gatvėje. Asmeniškai visus nurodymus ir pavedimus gaudavaus pulk. Saladžiaus sūnaus. Tiesa, asmeniškai jo nepažinojau, bet jis vadovavo mūsų veiklai, o nurodymus perduodavo per tarpininkus. Tada sklandė įvairiausi gandai: karas prasidėsiąs birželio pirmą, penkioliktą, bet jo vis nebuvo. O mūsų štabas jau prieš savaitę pranešė ir, kaip netrukus paaiškėjo, tiksliai, kad jis prasidės sekmadienį, birželio 22 dieną. Ruošiantis jai man buvo pavesti suburti ir suorganizuoti grupę žmonių, galinčių vykdyti įvairius štabo pavedimus. Šiuo tikslu sekmadienį ėjau į iš anksto štabo nurodytą susitikimo su tais žmonėmis vietą Ukmergės plente. Eidamas ant Jankaus ir Radvilėnų gatvės kampo sutikau kapitoną čekistą ir du rusų kareivius, kurie į Ukmergės gatvę varėsi tokį pat kaip aš jaunuolį. Prisipažinsiu, stebint šį niūrų vaizdą pasidarė šiek tiek nejauku ir net šiurpu. Sekmadienį veikti dar negalėjau, o ir pats susitikimas neįvyko, nes okupantų kariuomenė dar nejudėjo. Ir štai pagaliau sulaukėme: per radiją pradėtas skelbti kvietimas griebtis ginklo ir vaduoti Lietuvą. Deja, ginklų neturėjome. Aikštėje šalia K. Petrausko gatvės buvo kariuomenės sandėliai, kuriuose būta visko: šautuvų, kulkosvaidžių, šaudmenų. Tačiau dar pirmadienio rytą prie jų stovėjo rusų sargyba, kuri įdienojus buvo atšaukta. O vidurdienį, apie 12 valandą, okupantas iš tikrųjų pradėjo trauktis – važiavo ištisos jo mašinų virtinės. Tačiau kuriam laikui jų srautas nutrūko. Kaip tik metu aš ir mano pusbrolis atsargos leitenantas Blažys susiruošėme ieškotis ginklų ir lyg tyčia netoli tų ginklų sandėlių išvydome du rusų kareivius, matyt, atsilikusius nuo savo dalinio. Nusprendėme atimti iš jų šautuvą ir šovinius. Taigi priėjome prie kareivio, o šis pasiūlė užsirūkyti. Pasinaudojęs proga čiupau jo šautuvą, bet jis įsitvėrė į to šautuvo diržą ir ėmė šauktis draugų. Keista, kitas kareivis nedarė nieko – gal buvo kontūzytas, be to, neturėjo šautuvo. Tad pirmąjį kareivį vis tik pargriovėme, aš pasičiupau jo šautuvą ir nubėgau į . K. Petrausko gatvę. Gerai nežinojau, kur bėgti, nes besitraukiantys kareiviai galėjo apšaudyti iš visur. Taip ir įvyko – netrukus pasipylė šūviai, o aš buvau taikinys, nes turėjau pasigrobtąjį šautuvą. Buvau tikintysis, bet, prisipažinsiu, mano padėtis buvo tokia, kad bebėgdamas nuo šūvių mąsčiau, jog jeigu liksiu gyvas, visam gyvenimui tapsiu pavyzdingu krikščioniu. Ir šiandien iki galo nesuprantu, kaip, bet išsigelbėjau.K. Petrausko ir Radvilėnų gatvių kampe perlipau tvorą ir atsidūriau darže. Įbėgau į kažkokios moters namus. Ji viską, kas vyko anksčiau, matė pro langą ir, man įbėgus, skubiai uždarė duris. Visą gyvenimą prisiminsiu jos ištartus nuoširdžius raminančius žodžius: ,,pone, nebijokit, nebėkit. Mes – lietuviai, štai ir Kudirka ant sienos kabo”. Pamažu nurimau. Ji apžiūrėjo mano, laimė, lengvai sužeistą ranką ir ją aptvarstė. Kišenėje turėjau šaulio ir jaunalietuvio liudijimus. Mano geradarė pasisiūlė juos pasaugoti savo namuose. Padėkojau jai už viską ir išėjau toliau tvarkyti reikalų.

    Vėliau, apmąstęs šį įvykį, turėjau sau prisipažinti, kad atimdamas ginklą iš to rusų kareivio turbūt perdaug ir nepateisinamai rizikavau, nes lengvai galėjau žūti. Juo labiau kad prie tų sandėlių stovėjusi sargyba apie pietus buvo dingusi. Na, o grižęs prie jų kartu su kitais sukilėliais pradėjome gabenti ginklus į Ąžuolyną. Tą dieną sukilimas tolydžio plėtėsi ir stiprėjo. Visą naktį iš pirmadienio į antradienį vyko susišaudymai, nes sovietai pradėjo gana atkakliai gintis. Mūsų būrys gynė ir saugojo ruožą Radvilėnų gatvė – žydų kapinės Jankaus gatvėje (iš ten šaudė bolševikai) – stotis. Pagaliau antradienį sovietų kariuomenė jau buvo bebaigianti trauktis. Beje, jau anksčiau, jai dar tik traukiantis, gavome įsakymą nešaudyti, jei ji trauksis nesipriešindama. Įsakymui paklusome.

    Nurimus mūšiui mūsų būrys grįžo į Laisvės al. Nr. 20 – Šaulių namus. Ten ir apsistojome. Žmonės mus sutiko su gėlėmis, sveikino. Tačiau ilgai džiūgauti ir ilsėtis nebuvo kada. Žuvo 29 ar 39 (tiksliai nepamenu) sukilėliai, reikėjo pasiruošti jų laidotuvėms. Sulaikytiesiems komunistų aktyvistams buvo įsakyta iškasti žuvusiesiems duobes, o mums teko pareiga juos saugoti. Ketvirtadienį Vytauto prospekte buvusiose kapinėse vyko sukilėlių laidotuvės, kuriose dalyvavo ir visas mūsų būrys.

    Šios laidotuvės buvo tarsi simboliška sukilimo pabaiga. Birželio 28 d. vokiečių įsakymu buvome priversti sudėti ginklus. O tada reikėjo apsispręsti, ką daryti toliau. Norintieji galėjo stoti į vokiečių kariuomenę, nes buvo paskelbtas šaukimas į ją ir raginama tai daryti. Man tokie raginimai buvo svetimi, nes dalyvavau sukilime ne tam, kad padėtume įsitvirtinti kitam okupantui, o tam, kad būtų atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Deja, praėjus vos kelioms dienoms po sukilimo tapo aišku, kad šiems lūkesčiams nebus lemta išsipildyti: rusų okupantus keitė vokiškieji, o šiems tarnauti nebuvo jokio noro.

    Todėl grįžau į savo darbovietę. Kaune išgyvenau iki karo pabaigos. Lietuvą vėl užplūdus rusams pasitraukiau iš Kauno ir grįžau į savo tėviškę Molėtų rajone Giedraičių km. Dar gyvendamas Kaune buvau užmezgęs ryšius su partizanais, o grįžęs tėviškėn netrukus išėjau į jų būrį. Taip prasidėjo mano kaip partizano kelias, bet tai jau būtų kitų atsiminimų tema.

Antanas Paliulis, 1941 m. birželio sukilimo dalyvis.

 Į pradžią 

5.  Žinios

Vilniaus meras trauktis nežada

    Vilniaus meras Artūras Zuokas ir toliau tvirtina, kad nesitrauks iš sostinės mero pareigų. A.Zuokas interviu Lietuvos radijui sakė, kad nėra nusižengęs ar kuo nors nusikaltęs ir teigia toliau pasiryžęs dirbti savo darbą mero poste.

Perrinktas naujai kadencijai

   Praėjusį penktadienį koncerno ,,Achemos grupė" prezidentas 67 metų Bronislovas Lubys be konkurencijos naujai ketverių metų kadencijai perrinktas į Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidento postą.

    6-ajame LPK kongrese B. Lubys buvo vienintelis, pasiūlytas eiti šias pareigas. Už jį balsavo visi LPK asociacijų į kongresą deleguoti atstovai.

Referendumas rengiamas nebus

Premjero Algirdo Brazausko teigimu, referendumo dėl euro rengti nereikia, įvedus naują valiutą kainos Lietuvoje nepašoks, tai prognozuoti leidžia aštri konkurencija tarp prekybos tinklų bei kitų valstybių patirtis.

Įspėjo

    Buvęs SSRS ir Didžiosios Britanijos šnipas Olegas Gordijevskis įspėjo Lietuvą saugotis Rusijos žvalgybos agentų veiklos mūsų šalyje. Vienu didžiausių smūgių Rusijos saugumiečiams Lietuvoje šis patyręs žvalgybininkas laiko pašalinto prezidento Rolando Pakso apkaltą.

Paneigė

    Iš ūkio ministro posto atsistatydinęs Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas šią kėdę siūlo užimti bendrapartietei, europarlamentarei Onai Juknevičienei. Tačiau Ona Juknevičienė Lietuvos radijui paneigė spaudoje skelbtą informaciją esą Viktoras Uspaskichas ją bandė įkalbėti užimti ūkio ministrės postą.

 Vyriausybė praturtės iš savivaldybių

    Beveik 40 tūkstančių sumažėjus socialiai remtinų asmenų, Vyriausybė sumanė perskirstyti biudžetą ir susigrąžinti iš savivaldybių 106 milijonus litų. Seimas jau birželio pabaigoje turėtų priimti Vyriausybės parengtas 2005 metų valstybės ir savivaldybių biudžetų pataisas.

 Smuko euro kursas

    Euro kursas JAV dolerio atžvilgiu vėl smuko, kai Europos Sąjungos (ES) vadovams nepavyko susitarti dėl septynmečio biudžeto. Tai dar labiau paaštrino Europos krizę, kurią sukėlė prancūzų ir olandų nepritarimas ES Konstitucijai.

  Į pradžią

 

6.   Dr. Arūnas Teišerskis    Lietuvos valdžia skatina emigruoti ir niekada nebesugrįžti

Nubaudė už legalų darbą Airijoje

    Pastaruoju metu Lietuvos politikai daug kalba apie mokesčius ir jų reformą. Kita dažna tema politikų lūpose - didelė Lietuvos gyventojų emigracija į Vakarų valstybes. Šiame rašinyje norėčiau susieti šias dvi temas ir pasidalyti savo patirtimi, kiek man kainavo išvykimas laikinai padirbėti į užsienį.

    Taip jau atsitiko, kad praėjusių metų vasarą mane, VU darbuotoją, airių kolegos pasikvietė padirbėti į Dublino universitetą. Aš sutikau dėl stažavimo galimybės, pasisemti patirties ir – niekam ne paslaptis – dėl gerokai didesnio nei Lietuvoje atlyginimo. Tačiau tas aukštas Lietuvos mastais atlygis man skaudžiai atsirūgo. Grįžęs deklaravau užsienyje gautas pajamas ir paaiškėjo, kad privalau į Lietuvos biudžetą susimokėti tokią mokesčių sumą, kuri viršijo mano parsivežtas santaupas. Airijoje gavau nemažą atlyginimą, o ir neišlaidavau. Tikėjausi už sutaupytus pinigus pagerinti savo šeimos buitį. Taigi, norėdamas sumokėti man priskaičiuotą mokesčių sumą, turėjau papildomai pakloti dar ir savo dviejų mėnesių uždarbį, gaunamą Vilniaus universitete. Gerai dar, kad mokėjimo terminas baigėsi tik šių metų viduryje – vos ne vos sukrapščiau reikiamą sumą. Kodėl atsitiko, kad Airijoje gaudamas lietuviškais standartais labai didelę algą, ne tik nesutaupiau lietuviškiems mokesčiams, bet likau dar ir skolingas? Iš pirmo žvilgsnio viskas paprasta: Airijoje gyventojų pajamų mokestis yra 20 proc., Lietuvoje – 33 proc. Trylikos procentų skirtumą įmanoma susimokėti, bet yra detalių, o jose, kaip sako airiai ar anglai, slypi velnias.

Tautiečio uždarbis ir mokesčiai Airijoje

    Lietuvos pilietis, kokių Airijoje dabar tūkstančiai, maždaug per mėnesį susiranda ten darbą už vidutiniškai 1500 eurų per mėnesį atlyginimą. Siūlyčiau pamiršti gausias kalbas apie milijoninius atlyginimus, kurie laukia vos išlipus iš lėktuvo. Jų kūrėjai yra arba paaugliai, norintys pasipuikuoti prieš bendraamžius, arba banditai bei sukčiai, norintys į užsienius prisivilioti tautiečių, kad galėtų juos apiplėšti ar išnaudoti.

    Taigi, 1500 eurų garantuoja normalų gyvenimą. Nuo jų Airijos mokesčių inspekcija atskaičiuoja 300 eurų mokestį (tai sudaro 20 proc). Čia pat jie pritaiko mokesčių nuolaidą, kuri viengungiui asmeniui šiuo metu yra 237 eurų (ji skiriasi priklausomai nuo įvairių sąlygų). Jei mokesčiai, apskaičiuoti nuo Airijos mokesčių mokėtojo algos, sudaro 237 eurus ar mažiau, pastarasis nemoka į Airijos iždą nė cento. Tokia lengvata paprastai taikoma, jei alga yra 1185 eurai ar mažiau. Tai reiškia, kad Airijos valdžia pripažįsta, kad toks atlyginimas- pragyvenimo minimumas, kurį gaudamas Airijoje gyvenantis asmuo vos vos sudurtų galą su galu, ir nuo tokios algos negalima imti mokesčio. Nors daug kam gali atrodyti, kad airiai keistai elgiasi neapmokestindami lietuviškais mastais tokios didelės sumos - tūkstančio su viršum eurų, - airiai nėra tokie neprotingi. Jei jie mano, kad tai menkos pajamos, tai, patikėkit, taip ir yra. Mano patirtis tai irgi patvirtina.

    Taigi, mūsų vidutinis tautietis, padirbėjęs vieną mėnesį Airijoje, uždirbęs 1500 eurų, sumokėjęs 63 eurus mokesčių, taupiai gyvenęs ir turėjęs būtinųjų pragyvenimo išlaidų apie 1100 eurų, per vieną mėnesį sutaupė apie 300 eurų.

Tautietis su 300 eurų grįžta į tėvynę

    Kas tautiečiui atsitiks, jei jis, neduok Dieve, sugalvos sugrįžti į Lietuvą? Rekomenduoju pasirengti galimam šokui. Grįžęs į Lietuvą tautietis turės mūsų mokesčių inspekcijai sumokėti 1395 litus arba 404 eurus. Reikės ne tik atiduoti Airijoje sutaupytus 300 eurų, ber dar ir iš giminaičių ar draugų išprašytų paskolinti 104 eurų. Nepadės apeliacijos į mokesčių inspekcijos sveiką protą. Pastaroji, tvirtai vadovaudamasi principu, kad mąstymas teršia smegenis, kerta iš peties – taip reikalauja Lietuvos įstatymai.

Paskaičiuokime

    Kodėl pagal įstatymus Lietuvos iždui privaloma sumokėti mokesčių suma (404 eurų) daugiau nei 6 kartus viršija sumą (63 eurai), kurią reikia sumokėti Airijos mokesčių inspekcijai? Nulemia neapmokestinamų pajamų dydis. Jau minėjau, kad Airijoje gyvenančiam asmeniui oficialus pragyvenimo minimumas yra beveik 1200 eurų. Tuo tarpu Lietuvos valdžia galvoja, kad tautietis ir Lietuvoje, ir bet kokioje kitoje šalyje privalo išgyventi už 290 litų per mėnesį. Įdomu, kuo mūsų valdžia mus laiko, jei mano, kad įmanoma mėnesį pragyventi už tokią sumą. Gal išminties pasisėmė iš sovietmečio anekdoto, kuriame taupus (valdžios nuomone) lietuvis turi pajėgti išgyventi tik iš oro ir komunistinės (dabar reikėtų sakyti tautinės) idėjos?

    Lietuvos mokesčių inspekcija skaičiuoja taip: 1500 eurų ( 5179 litų - dideli pinigai, ar ne?), iš jų atimami neapmokestinami 290 litai (84 eurai) ir nuo likučio paskaičiuojami 33 proc. mokesčių. Gauname 1613 litų (467 eurų). Pagal dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartį galima atskaičiuoti Airijoje sumokėtus mokesčius – 218 litus (63 eurus). Mokesčių inspekcija pateikia tūlam mūsų tautiečiui sąskaitą – 404 eurus (1395 litus). Tautietis parsivežė tik 300 eurų (tarkim, kad už kelionę pirmyn-atgal jis buvo susimokėjęs iš anksto) ir mokesčių inspektoriui aiškina, kad jis tiek net neturi, nes ką uždirbo, tą išleido pragyvenimui. O mokesčių inspektoriai jam atsako:,,Nieko mes nežinom, tokie įstatymai, o minimaliam pragyvenimui Airijoje tautiečiui pakanka to paties minimumo kaip ir Lietuvoje - 290 litų (84 eurų)”. Dar paliepia kuo greičiau sumokėti tuos mokesčius (matyt, vargstantys Lietuvos valdininkai pritrūko pinigų savo prestižui – naujiems tarnybiniams BMW ar mersedesams).

    Nesunku nuspėti, kad po viso šito minėtasis tautietis nusikeiks – angliškai, jei jau išmoko, arba rusiškai, jei dar nepamiršo – ir, pasiuntęs lietuvišką valdžią kur nors toliau, išvažiuos atgal į tuos užsienius, visais šventaisiais prisiekęs nebedaryti tokių klaidų ir nebegalvoti apie grįžimą į Lietuvą. Bent jau iki tol, kol valdžia neateis į protą.

Lietuvos valdžia: emigruok ir niekada nebegrįžk

    Daugiau šiuo klausimu domėjęsi piliečiai pamanys, kad Lietuvos mokesčių inspekcija suteikia galimybę visiškai išvengti mokesčių mokėjimo Lietuvos iždui. Toji galimybė susideda iš daugybės reikalavimų: turi išbūti užsienyje ne mažiau kaip 6 mėnesius (mano vizitas truko 5 mėnesius) ir nepalikti jokių socialinių-ekonominių interesų Lietuvoje (šeimos, nekilnojamojo turto, paskolų iš banko) t.y., iš viso nebūti susijęs su Lietuva. Taigi, jei susiruošei padirbėti kitoje šalyje, Lietuvos valdžia tau tiesiog įsako – nebegrižk. Mesk, tautieti, viską, ką turi Lietuvoje – parduok butą, atsiskaityk su bankais, susitvarkyk reikalus su mokesčių inspekcija, prižadėk daugiau niekada nebegrįžti į tėvynę, na, nebent tik kaip turistas ar tėvų kapų aplankyti…

    O ką daryti tokiems kaip aš, kurie išvykdami trumpam nenori paskui save tempti visą šeimą, turi butą ir paskolą? Yra trys variantai. Pirmas: gavus pasiūlymą laikinai padirbėti ar pasistažuoti užsienyje, paprasčiausiai atsisakyti to pasiūlymo – dėl šventos ramybės. Antras: važiuoti į užsienį, uždirbti, grįžti atgal, nieko nedeklaruoti ir tikėtis, kad mokesčių inspekcija nieko nesužinos, t.y., faktiškai pažeisti įstatymus. Trečias: važiuoti, užsidirbti, grįžti ir sumokėti mokesčių inspekcijai baudą už tai, kad grįžai – atiduoti visas užsienyje uždirbtas santaupas ir dar pridėti kelių mėnesių uždarbį Lietuvoje.

    Akivaizdu, kad Lietuvos valdžia vadovaujasi nerašyta sovietine taisykle: kas viską daro pagal įstatymus, tas yra kvailys. Susidaro įspūdis, kad valdžia tokiu drakonišku apmokestinimu vykdo tikslinę politiką, kad kiek galima daugiau piliečių, išvažiavusių į užsienius, niekada nebegrįžtų atgal. Na gal ir dėl to, kad negadintų nedarbo „mažėjimo“ tendencijų, nekurtų savo nuosavo verslo iš užsienyje uždirbtų pinigų ir nesudarytų konkurencijos vietiniams verslo rykliams. Kad paprasčiausiai neparsivežtų naujos patirties, kuri gali trukdyti mūsų valstybę vairuojančiai sovietinei nomenklatūrai. Kad nepradėtų mąstyti, kaip laisvas ir savo ateitimi pajėgus pasirūpinti žmogus. Kad nesuabejotų valdžios vyrų ir moterų visagališkumu bei jų šventumu.

Susitikimas su užsienio reikalų ministru

    Skeptiškai žiūrėdamas į visokias sąmokslo teorijas ir tikėdamas, kad čia yra kažkokia nelemta klaida, papasakojau apie šitą situaciją tuo metu Dubline viešėjusiam užsienio reikalų ministrui A. Valioniui susitikimo su vietinės lietuvių bendruomenės atstovais metu. Aš pasiūliau atsižvelgti į smarkiai besiskiriančias pragyvenimo išlaidas Lietuvoje ir Vakarų šalyse ir pritaikyti kitokį, realų neapmokestinamų pajamų dydį tautiečių užsienyje uždirbtoms pajamoms. Tai ne tik nesumažintų įplaukų į Lietuvos biudžetą, bet ir smarkiai jas padidintų, nes šiuo metu dėl visiškai nerealių mokesčių kone visi užsienyje padirbėję asmenys masiškai slepia savo pajamas. Teisingas problemos sprendimas padidintų pasitikėjimą mūsų valstybe bei jos valdžia. Ministras pažadėjo mano pasiūlymą, išdėstytą raštu, pateikti Seimui apsvarstyti kartu su kitais mokesčių klausimais. Netrukus sulaukiau iš Užsienio reikalų ministerijos rašto, kuriame buvo sakoma, kad mano pasiūlymas buvo išsiųstas į Finansų ministeriją ekspertų įvertinimui.

Atsakymas iš Finansų ministerijos – cinizmo ir bukumo viršūnė

    Praėjo du mėnesiai. Sulaukiau atsakymo iš Finansų ministerijos Nr. (14.9-01)-5K-0505738)-6K-0504279, kurį pasirašė ministerijos sekretorė I. Šimonytė, o paruošė Ž. Kvedytė. Turbūt nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad atsakymas buvo nei į tvorą, nei į mietą. Citatos iš ministerijos rašto: „Pažymime, kad vienas iš apmokestinimo principų, pripažintų daugelyje pasaulio valstybių, yra mokėjimo pagal išgales principas, t.y., kiekvienas nuolatinis valstybės gyventojas turi prisidėti prie visuomenės išlaidų pagal turimas galimybes. <...> Mokėjimo pagal išgales principas yra glaudžiai susijęs su lygybės principu, t.y. vienodos turtinės padėties subjektai turėtų būti apmokestinami vienodai, jeigu nėra objektyvių skirtingą apmokestinimą pateisinančių priežasčių. Tokia pateisinama priežastis gali būti nepakankamas asmens gaunamų pajamų dydis, todėl asmens gaunamos pajamos atleidžiamos nuo mokesčio, pvz., nustatomas neapmokestinamasis pajamų dydis, kuris taikomas visiems gyventojams. Tuo tarpu pajamų šaltinio buvimo vieta (nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė ar užsienio valstybė) nėra objektyvi priežastis, kuri pateisintų skirtingą apmokestinimą“.

    Likau pritrenktas. Ko šiuose žodžiuose daugiau – elementaraus situacijos nesuvokimo ar atviro cinizmo? Akivaizdu viena – visiškas nesugebėjimas dirbti mąstant. O ir kam? Puikiausiai galima ir be to apsieiti. Finansų valdininkai algą gauna už išsėdėtas valandas, o darbo rezultatai - tai trafaretiniai raštai, kuriuos rengiant valdininkams negresia smegenų perkaitimas. Įstatymai blogi? O kam jie rūpi? Vis tiek galingieji jų nesilaiko, o visokios neelitinės smulkmės nuomonė nomenklatūrai neįdomi. O to rašto pabaigoje žadama, kad 2008 metais numatomas gyventojų pajamų mokesčio tarifo sumažinimas išspręs šią problemą. Tai neatitinka net elementariosios aritmetikos testo. Prisiminus tuos aukščiau minėtus 1500 eurų, 24 proc mokestis (numatomas tik 2008 metais, nors problema egzistuoja jau dabar) sudarys beveik 1100 litų. Tai vis dar viršija 300 eurų, kuriuos žmogus nenusirisdamas žemiau skurdo ribos gali sutaupyti iš atlyginimo Airijoje. Vis tiek Lietuvoje reikės sumokėti sumą, kuri viršys airiškų mokesčių sumą daugiau nei 4 kartus! Tai apie kokias išgales ir apie kokį objektyvių skirtumų nebuvimą kliedi Finansų valdininkai?

Ar atsiras proto?

    Taigi, oficialiosios Lietuvos valdžios institucijos – Finansų ministerija ir prie jos esanti Valstybinė mokesčių inspekcija – pačiu atviriausiu ir grubiausiu būdu prievartauja išvažiavusius Lietuvos gyventojus (didžiausią jų dalį sudaro perspektyvūs jauno amžiaus kvalifikuoti darbuotojai) niekada nebesugrįžti į Lietuvą. Taip pakertamos Lietuvos ateities vystymosi perspektyvos.

    Sukaupęs savo tikėjimo Lietuvos valdžios padorumu likučius, dar kartą nuodugniai apmąsčiau šią problemą ir siūlau Europos Sąjungos šalyse dirbantiems Lietuvos gyventojams netaikyti JOKIO papildomo apmokestinimo, kad ir kiek trumpai jie ten dirbtų. Dabar ES atsisakoma tarpvalstybinių barjerų ekonomikoje, propaguojamas laisvas darbo jėgos ir prekių judėjimas, tad kokios dar gali būti kalbos apie apmokestinimą dviejose šalyse. Principas turi būti paprastas: pajamų mokesčiai mokami tik ten, kur gaunamos pajamos. Kitose, ne ES šalyse laikinai dirbantiems Lietuvos mokesčių mokėtojams taikyti tokias taisykles. Pirma, apmokestinti tik tą sumą, kurią apmokestina pati užsienio valstybė. Antra, atimti iš Lietuvoje paskaičiuotos mokesčių sumos ne faktiškai sumokėtą į užsienio valstybės iždą sumą, bet maksimalią apskaičiuotą. Visos mokesčių nuolaidos, kurias taiko užsienio valstybių mokesčių inspekcijos, norėdamos užtikrinti tose šalyse gyvenančių darbuotojų pragyvenimo lygį, turi būti tos valstybės ir apmokestinamo piliečio tarpusavio susitarimo reikalas. Lietuvos mokesčių inspekcija negali turėti jokios moralinės ir įstatyminės teisės atimti užsienio valstybėms pirmumo teise priklausančių pinigų, kurių šios geranoriškai atsisako apmokestinamojo naudai. Tokia tvarka būtų ne tik logiška ir teisinga, bet ir labai naudinga Lietuvai bei jos biudžetui. Naujieji emigrantai, nebijodami, kad lietuviška mokesčių inspekcija su savo sugalvotais standartais gali numauti paskutines kelnes, dažniau sugrįžtų į Lietuvą čia išleisti ar investuoti savo sunkiai uždirbtus pinigus.

  Į pradžią

 

Rubrika: Nuomonės

7.  Marius Kundrotas   Kas sukurs moralinę alternatyvą?

    A.Zuoko ir V.Uspaskicho tarpusavio konfliktas apnuogino gilias mūsų visuomenės problemas, kurias dr.V.Radžvilas pastabiai sieja su kriminaline pasaulėžiūra. Apie tai, kiek pačiuose įvairiausiuose visuomenės sluoksniuose įsišakniję kriminaliniai tarpusavio santykiai, elgsena, įvaizdžiai ir netgi vertybinės nuostatos (jei galima šiuo atveju taikyti tokį terminą), liudija ne vien politikų gyvenimas. Kas gi skatina šitokią padėtį? – į šį klausimą taipogi sunku būtų rasti vienareikšmį atsakymą: kaip ir daugelis kultūrinių bei socialinių problemų, tai – kompleksinis reiškinys su daugeliu skirtingų priežasčių. Liūto dalį kriminalinio pasaulėvaizdžio kūrime tenka priskirti žiniasklaidai, pirmiausia – komercinei televizijai, įkvepiančiai tam tikrai visuomenės daliai, pirmiausia – bręstančiam jaunimui žavėjimąsi fizine jėga ir medžiaginėmis vertybėmis (ypač kai šios – lengvai pasiekiamos, nesvarbu, kokia kaina). Savo vaidmenį suvaidina ir masinė popkultūra. Vis didesnei jaunimo daliai imponuoja kriminaliniai autoritetai, nes kitokių – nebeturima ir nebematoma. Kai kas čia bando įžvelgti ekonomines priežastis, tačiau tai skamba kaip gana nevykęs padėties teisinimas: nusikalstamu keliu pasuka vis didesnė dalis jaunuomenės iš pasiturinčių ar bent vidutiniškai gyvenančių šeimų. Įpratusi prie lengvo gyvenimo svetima (pirmiausia – tėvų) sąskaita, ši visuomenės grupė labiau linksta prie kriminalo, nei prie garbingo darbo, nors tenka pripažinti, jog pastarojo pasiūla dabar nėra pati didžiausia. Galiausiai, niekur nedingo tas visuomenės sluoksnis, kurio atstovai sovietmečiu būdavo prievarta pakeliami iš griovių ir nutempiami į darbą, kur uždarbis būdavo skaičiuojamas ne pagal darbo rezultatus, o pagal atbūtas valandas. Šiandien šie žmonės kaltina valdžią ir visą pasaulį, širsdami, kad jiems atimtos anksčiau turėtos sąlygos, ir natūraliai papildo kriminalinio pasaulio gretas, laikydami savo teise ir pareiga pasiimti tai, ko jiems šiandien trūksta. ,,Poreikis suteikia teisę” – štai jų požiūris.

    Tačiau kriminalinė pasaulėžiūra šiandien vyrauja ne tik tarp tiesioginių nusikaltėlių. Tai – vyraujantis pasaulėžiūrinis modelis plačiose visuomenės masėse, kuris ir sudaro palankią terpę nusikaltimams – ar tai būtų paprasčiausias gatvinis chuliganizmas, ar rafinuota politinė bei administracinė korupcija. Šios pasaulėžiūros pradmenis galima įžvelgti jau pradžios bei vidurinėse mokyklose, kur bendramokslio sumuštas ar kitaip įžeistas moksleivis žino neturįs teisės apie tai pranešti mokyklos vyresnybei arba policijai, kadangi skundimas laikomas didžiausia gėda. Viena vertus – tai tiesiogiai iš kriminalinio pasaulio atėjusi santykių norma, kita vertus – šitokiam požiūriui įsitvirtinti dar labiau padėjo sovietinė okupacija ir totalitarinis režimas, kuomet visa tauta buvo priverstinai įsprausta į konspiracinės mąstysenos rėmus: visur tykant priešiško režimo šnipams, reikėjo žinoti, ką kalbėti, kaip ir kam. Nenuostabu, kad ir šiandien – jau nepriklausomos Lietuvos teisėsaugos pareigūnai nusikaltėlių pasaulyje, greta kitų specifinių epitetų, vadinami ,,stribais”: tokiu paradoksaliu būdu, antisovietinės rezistencijos patirtis susieta su kriminaliniu gyvenimo būdu. Okupacinio režimo laikyti nusikaltėliais jau vien dėl to, kad buvome lietuviais, išmokome ir gyventi kaip nusikaltėliai. Žurnalistas R.Juozapavičius taikliai pastebėjo, kokią pasaulėžiūrą atspindi jau pats mūsų kalboje vartojamas žodis ,,skundikas” – anot jo, anglų kalboje tokio žodžio išvis nesą, šią sąvoką atitinkantis frazeologizmas, verčiamas kaip ,,švilpuko pūtikas” – taigi, lyg ir visuomenės bei viešosios tvarkos sargas, garbinga sąvoka, kai pas mus tai paverčiama niekinamu epitetu. Kaipgi tokiomis nuostatomis besivadovaujančioje visuomenėje nesiplės korupcija ir kitokio pobūdžio kriminalas?

    Kriminaliniai santykiai vyrauja visoje mūsų visuomenėje. Tarpusavio santykiai dažniausiai sprendžiami iš jėgos pozicijų. Nebūtinai ta jėga turi būti fizinė – kartais tai būna tiesiog visuomeninis statusas, administracinė padėtis ar tiesiog didesnės finansinės galimybės. Galimybė privačiai samdytis advokatą dar labiau pririša teisę prie finansinės padėties (apsiribojimas valstybės skiriamais advokatais tokias tendencijas bent jau sumažintų).

    Ko verti vien tokie principai, veikiantys daugelyje įstaigų, kaip ,,laisvai-privalomai” arba ,,vadovas visada teisus?” Argi tai nerodo įsitvirtinusio kriminalinio požiūrio, jog padėtis (kitaip tariant, jėga) lemia žmogaus teisumą?

    Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi virto dėsniu ir visi, kurie taip nesielgia, laikomi keistuoliais, jei ne kvailiais, o neretai – ir pavojingais tipais, kadangi savo pavyzdžiu griauna daugeliui patogią ir saugią sistemą. Principingumas tapatinamas su radikalumu, suteikiant šiam žodžiui neigiamą konotaciją, paverčiant jį ekstremizmo, fanatizmo, tamsumo ir agresijos sinonimu. ,,,Teisybės ieškotojas” virto niekinamu epitetu – beje, iš to, kad šis terminas vartojamas neigiama arba skeptiška gaida, galima drąsiai spręsti apie taip kalbančiojo vertybinę sistemą, iškart įvardijant jį cinišku pragmatiku ir nihilistu: paklaidos tikimybė – beveik nulinė. Analogiškai galima spręsti apie tuos žmones, kurie su pašaipa ar panieka vartoja tokius žodžius kaip ,,filosofija” ir ,,moralė”. Jeigu ,,filosofavimas” ima reikšti tuščiažodžiavimą ar beprasmius išvedžiojimus, o ,,moralizavimas” – įkyrias ir nereikalingas priekabes, tai jau rodo galutinį visuomenės dvasinį dugną, kai atmetama ir išmintis, ir dora (kadangi filosofija paraidžiui reiškia išminties meilę, filosofavimas tokiu būdu – išminties paiešką, o moralizavimas – dorinimą).

    Šiandien žmogus vertinimas ne pagal tai, kiek jis teisus, išmintingas ar doras, o pirmiausia – pagal tai, kiek jis naudingas. Tokiu būdu svarbiausiu vienijančiu principu tampa bendra nauda. Šitoks instrumentinis santykis negali užtikrinti ilgalaikių santykių. Tačiau žmogiškajai psichikai būdinga save apgaudinėti, sukuriant kad ir apgaulingą saugumo įvaizdį, todėl šia prasme įsivyrauja dar vienas esmingas kriminalinis principas – klano solidarumas ir besąlyginis tarpusavio lojalumas (žinoma, visais atvejais – tik teorinis), kuomet ,,savus” būtina palaikyti netgi nedoruose darbuose ar mažiausiai – neviešinti šių darbų. Atskirtis tarp ,,savo” ir ,,svetimo” šiuo atveju užgožia skirtumą tarp ,,teisingo” ir ,,neteisingo”, ,,doro” ir ,,nedoro”.

    Taigi, politinė padėtis Lietuvoje savaime niekuo nėra išskirtinė. Kuomet politika apibūdinama kaip išskirtinai amorali (arba moralei nepasiduodanti) sritis, tai skamba kaip nereflektuotas ir inertiškas stereotipas. Politika yra tokia, kokia yra visuomenė. Jeigu visuomenė – amorali, tada amorali ir politika, ir verslas, ir kultūra.

    Ar šitokia padėtis tenkina? Jei ne , tai nuo ko reikėtų pradėti? Juk visos visuomeninio gyvenimo sritys – politika, ekonomika, kultūra, švietimas – viena kitai daro įtaką. Beje,politologas V.Laučius taikliai pastebi, jog tarp daugelio neigiamą konotaciją įgavusių terminų – ,,filosofuoti”, ,,politikuoti”, ,,moralizuoti”, ,,ideologizuoti” - vienintelė sritis išvengusi tokio suniekinimo: nėra tokio neigiamo posakio – ,,ekonomizuoti”. Vadinasi, materialinė nauda automatiškai suvokiama kaip tikrasis, pagrindinis ir savaiminis gėris, o visa, kas susiję su dvasine ar bent socialine gyvenimo puse, nurašoma kaip neigiamas ar nereikalingas teoretikų išgalvotas priedėlis.

    Visa, kas vyksta valstybėje – ar tai būtų kultūra, ar švietimas, ar ūkis – daugiau ar mažiau priklausoma nuo politikos. Tačiau politinėje arenoje kol kas nesimato jėgos, galinčios sudaryti moralinę alternatyvą vyraujančiai sistemai. Tėvynės sąjungoje neabejotinai esama moralios politikos šalininkų, tačiau savo pačių partijoje jie sudaro jei ne marginalų nišą, tai bent opoziciją. Pragmatiška ir konjunktūriškai mąstanti šios partijos vadovybė apsiriboja atsargiais ir santūriais pagrūmojimais susikompromitavusiems politiniams partneriams, tačiau ryžtingų veiksmų vengia ir tuo pakerta bet kokias viltis dėl moralinės šios partijos alternatyvos. Liberalai demokratai, savo laiku pakilę ant kovos prieš korumpuotą politinę konjunktūrą, bangos, patys neišvengė tos ydos, prieš kurią tarėsi kovojantys: jeigu kaltinimus jų iškeltam prezidentui dar galima laikyti spekuliatyviais ir politiškai motyvuotais, tai kai kurių šiandieninių seimūnų, priklausančių šiai frakcijai, vaidmuo vykdant spaudimą privačioms įmonėms, aiškiai įrodytas. Į parlamentą nepatekusių partijų gretose susiduriama su tomis pačiomis problemomis: nei viena iš jų - bent vadovybės lygiu - neparodė aiškiai moralinių prioritetų, visose vyrauja pragmatizmas, dažniausiai pasireiškiantis vieno ar kito lyderio arba partinės grupės interesų gynimu bet kokia kaina ir tiktai dangstantis vertybinėmis nuostatomis, kurių įgyvendinimas apsiriboja skambiais šūkiais. Politinis marketingas ir diplomatijos vardu pakrikštytas moralinis bei ideologinis nihilizmas suprantamas kaip tikrasis ir vienintelis įmanomas politinis kelias. Politinės reklamos kokybė iškeliama aukščiau pačios politikos kokybės.

    Tokiu būdu pagrindinis uždavinys, kurį šiandien tenka kelti moralios visuomenės, politikos ir kultūros šalininkams, tai visuomenės švietimas. Tiktai morališkai ir intelektualiai apsišvietusi visuomenė galės suburti naujas ar atgaivinti esamas politines partijas, tik iš atgimusios tautos galės pakilti nauja ir kokybiškai geresnė valstybė.

  Į pradžią

 

Kai pagalvoji (rub.)


8.  Emilija Tamulytė  Apie mulkinimą


Užsakymai - be užsakymo numerio

    „Mus mulkina kas netingi, o mes kažin kodėl tik linkčiojame ir tariame: „ką padarysi“, - pavasarį Eltai tvirtino Lietuvos televizijos laidos ,,Panorama" vedėja Rita Miliūtė. Ypač daug kritikos ji skyrė spaudai, kurią vadino neobjektyviausia žiniasklaidos rūšimi.
    

    ,,Blogiausi pavyzdžiai - spaudoje. Tai kažin kas klaikaus. Kone kas antras straipsnis, ko gero, turėtų būti su užsakymo numeriu. Iš tikrųjų viskas labai blogai. Televizijoje, manau, padėtis geresnė", - sakė R. Miliūtė.


    Atrodė, kad šie žodžiai sukels diskusiją, tačiau taip neįvyko.


    R. Miliūtės įvardyta problema egzistuoja ir tai akivaizdu skaitant spaudą. Tačiau tai matoma ne plika akimi, o tik tiems, kas turi galimybę kasdien skaityti bent keletą laikraščių ir juos lyginti. Ypač daug užsakomųjų straipsnių didžiausius tiražus turinčiuose „Lietuvos ryte“ ir „Respublikoje.” Jau keleri metai Vyriausybė skiria nemažas lėšas įvaizdžio formavimui. Ministerijas garbinančius arba gerus ministrų darbus šlovinančius straipsnius paprastai rašo valstybės tarnautojai. Nors valdžią garbinantys rašiniai spausdinami be užsakymo numerio, juos lengva pažinti pagal nuobodų stilių ir „valdišką“ kalbą. Ministrų nuotraukose jie ir dailiai sušukuoti, ir šypsosi taip, kaip patys sau patinka. Kai kurie valstybės tarnautojai mano, kad šios „teigiamos“ publikacijos tarsi sumažina neigiamą rašinių balansą.
Valdžios vyrus ir moteris garbinančios publikacijos kainuoja didelius pinigus, tačiau nėra žinoma, ar jos iš tikrųjų duoda naudos. Laikraščių skaitymas, palyginti su sovietmečiu arba Vakarų Europos šalimis, Lietuvoje labai sumažėjęs. Užsienyje spaudiniams taikomos nuolaidos Lietuvoje negalioja, todėl įpirkti bent vieną laikraštį, kuris kainuoja beveik 3 litus, gali retas šalies gyventojas.

Bandymai išplauti mundurą


    Valdžios vyrai, užsakantys publikacijas dienraščiuose, turi ir kitų būdų paveikti skaitytojų sąmonę. Jau keleri metai laikraščiuose galima rasti etatinių žurnalistų interviu su politikais, kuriuose pateikiami pastariesiems patogūs klausimai ir leidžiama girtis savo „pasiekimais“. Demokratiniame Vakarų pasaulyje tai būtų netoleruotina ir kiltų triukšmas dėl paslėptos reklamos.


    Prieš pusmetį Vilniaus meras Artūras Zuokas po išteisinančio nuosprendžio Vilniaus mero balsų pirkimo byloje gyrėsi savo pasiekimais „Lietuvos ryte“. Ne tik gyrėsi. Pats didžiausias šalies dienraštis vedamajame „Laiko ženklai“ auklėjo teisėsaugininkus ir tarsi užstojo Vilniaus merą. Jo žmona Agnė netgi tapo nuolatine „Stiliaus“ žurnalo pašnekove ir pozuotoja. Bet galvos skausmas A. Zuokui buvo numalšintas laikinai. Kaip žinia, jis yra vėl įsivėlęs į neaiškias istorijas, kurių finalas dar toli gražu nėra aiškus.


    Prieš kelis mėnesius spausdintame minėtame interviu „Lietuvos ryte“, Vilniaus meras gyrėsi, esą jis pirmasis pareiškęs, kad naujojoje koalicinėje Vyriausybėje negali būti dviejų verslo ryšiais susijusių ministrų. A.Zuokas čia pat įvardija galvoje turėjęs ūkio ministrą Viktorą Uspaskichą ir į vidaus reikalų ministrus neprasmukusį Viktorą Muntianą. Šią frazę apie du, anksčiau verslo ryšiais susijusius asmenis, atsisakydamas skirti ministru V. Muntianą naudojo Prezidentas Valdas Adamkus. Informuotam skaitytojui kyla klausimas, ar A.Zuokas šią idėją pametėjęs Prezidentui, ar Vilniaus meras, nutaręs sustiprinti savo pozicijas politikoje, giriasi nebūtais dalykais. Tačiau šio esminio klausimo „Lietuvos ryto“ žurnalistas nepaklausė. Jeigu tai būtų buvęs normalus, ne užsakomasis interviu, toks klausimas galėjo būti pateiktas. Kas kaltas? Profesionalumas? Pavargusi redaktoriaus akis? O gal tiesiog iš vyriausiojo redaktoriaus gautas pažadas „pagražinti“ pastaruoju metu išteptą A.Zuoko mundurą?

Jeigu susitarimas gražinti išmargintą A.Zuoko politinę fizionomiją yra padarytas aukščiausiu lygiu, įdomu, kaip atsiskaitoma tokiame sandėryje?
    

Laikraštis asmeniniams interesams

    Lietuvai būdinga dar viena nelaimė, kurios neturi demokratinės Europos šalys. Čia leidėjai, būdami vyriausiaisiais redaktoriais, atvirai piknaudžiauja į demokratinės šalies teisės rėmus netelpančiomis galiomis ir naudoja laikraštį privatiems tikslams. Tai, kad asmeniniai konfliktai nerūpi laikraščio skaitytojams, jiems nė motais. Tai patvirtina ir šių dienų įvykis, kai ,,Respublika” užsipuolė teisėją, nusprendusi atvesdinti Vitą Tomkų į teismo posėdį. Ką daryti teisėjui, tiriančiam bylą dėl įžeidinėjimų gėjams ir žydų tautybės asmenims, kuris norėtų išgirsti publikacijų autoriaus V.Tomkaus nuomonę, o šis mandagių teisėjo raginimų nepaiso. Teisėjas, nesilaikantis Orwelo nuostatos, jog vieni gyvuliai lygūs, o kiti – leidėjai – lygesni už kitus, ir nesulaukęs V.Tomkaus teismo posėdyje, priėmė sprendimą į kitą posėdį atvesdinti jį jėga. Koks kilo skandalas. Šiai temai buvo skirtas pirmasis leidinio puslapis, o prie rašinio plušėjo net du žurnalistai. Keista, kad į ši V.Tomkui pataikaujančiųjų chorą įsiliejo visuomenei žinomi advokatai (vienas jų neseniai oficialiai atstovavęs ,,Respublikai” ir dešiniųjų pažiūrų politikė). Susidaro įspūdis, jog kai kuriems žmonėms skaityti savo mintis laikraštyje taip svarbu, kad siekdami šio tikslo, jie sutinka aukštyn kojom traktuoti įstatymą ir nepaisyti sveikos nuovokos.

    Apmaudu, kad liga – laikraštį naudoti asmeniniams interesams, serga ne tik ,,Respublika”, bet ir solidesnio leidinio nišą užėmęs ,,Lietuvos rytas”. Prieš keletą metų ,,Lietuvos rytas” pirmuosiuose puslapiuose vanojo Generalinės prokuratūros atstovus, kurie domėjosi Vilniaus sporto rūmų, tarp kurių buvo ir ,,Lietuvos rytas” leidėjai, istorija. Tąkart egzamino neišlaikė ne tik ,,Lietuvos rytas”, bet ir Prezidentas Valdas Adamkus. Viešai užsistojęs ,,laisvą spaudą”, jis neoficialiai pranešė, kad dalyvaus antruosiuose rinkimuose į valstybės vadovo postą. Toks pareiškimas jam buvo būtinas siekiant palankios ,,Lietuvos ryto” pozicijos. Tačiau patirtis rodo, kad meilikavimai su spauda tebūna trumpalaikiai, nes net ir turėdami asmeninių interesų, laikraščių leidėjai yra linkę ,,kalti” valdžią už esamas ir būsimas nuodėmes. Kilus abejonėms, ar V.Adamkus rūpinosi nauju darbu Prezidentūrą paliekančiam ir nieko doro čia nenuveikusiam Mariui Lukošiūnui, ,,Lietuvos ryto” leidėjų leidžiamas bulvarinis laikraštis ,,Ekstra žinios” išspausdino rašinį, kuriame ragino visus ieškančius darbo kreiptis į Prezidentą ir net išsspausdino jo mobiliojo telefono numerį.


Inspektorius - be realių galių


    Tai, kad dauguma pasiilgsta laisvo žodžio, patvirtina ypač išpopuliarėjusios interneto svetainės. Neseniai Lietuvoje atsirado anksčiau nematytas elektroninis dienraštis politika.lt, skaitytojų gausa džiaugias omni.lt ir bernardinai.lt. Belieka tikėtis, kad elektroninė žiniasklaida taps ta spauda, kuri sąžiningai ir atvirai rašys apie politiką, ją analizuos, ko ypač trūksta šiandieninėje žiniasklaidoje. Tokios žiniasklaidos priemonės atsiradimas svarbus ir dėl to, kad tai galbūt padės išryškinti laikraščių atstovaujamas politines nuostatas. Priešingai nei demokratiniame pasaulyje, kur spauda atvirai simpatizuoja kairiajai ar dešiniajai ideologijai, Lietuvoje tokio pasiskirstymo nėra. Jeigu „Lietuvos rytas“ yra liberalios pakraipos leidinys, tai jam oponuojančio kairiųjų rėmėjo, kaip turėtų būti demokratinėje šalyje, Lietuvoje nėra. Save valstybės laikraščiu skelbiantis „Lietuvos aidas“ tapo plagiatorių pavyzdžiu ir redaktoriaus dukters dalyvavimą Eurovizijos konkurse remianti skelbimų lenta.


    Lietuva, priešingai nei kitos Vakarų Europos šalys, neturi veikiančios Žurnalistų etikos inspektoriaus institucijos. Lietuvoje šias pareigas atlieka Romas Gudaitis, tačiau jo išvadų niekas nepaiso. Žurnalistų etikos inspektorius ne kartą yra tapęs ,,Dviračio žinių“ personažu, jo išvadų niekas nespausdina, o turimi teisiniai svertai tėra simboliniai. Todėl sutramdyti žiniasklaidoje pastebėto smurto nuotraukų ar vaizdų proveržio jis negali.


    Intelektualai, kurių pareiga demokratinėje valstybėje būtų įvardyti visuomenėje vykstančius negerus procesus, irgi tyli. Prieš kurį laiką apie prastą „Lietuvos ryto“ leidinių skonį, peršamą smurtą ir prievartą leidiniuose prabilusi rašytoja Jurga Ivanauskaitė neteko gerai apmokamo „Lietuvos ryto“ komentatorės pareigų. Kovoti šioje srityje nėra lengva, nes gali susilaukti neigiamų publikacijų arba netekti gerai apmokamo menininko statuso.

Brangi laisvės kaina


    Daugiau būdų yra daryti įtaką Lietuvos radijo ir televizijos laidoms, kai jos, ekspertų nuomone, neatitinka reikalavimų. Nėra abejonių, kad būtina turėti mechanizmą, kaip koreguoti neprofesionaliai parengtas mokesčių mokėtojų finansuojamas visuomeninio transliuotojo laidas.


    Kita vertus, laidų kūrėjai, gaunantys laidų monitoringo išklotines, turbūt atsižvelgia, kurios laidos yra žiūrimos, kurios - ne. Žiūrovas, pradėjęs žiovauti arba nesuprasdamas, apie ką kalba laidos pašnekovai, perjungs kitą kanalą. Būtina pridurti, kad visuomeniniam transliuotojui galioja ir kiti kriterijai, čia turėtų netrūkti šviečiamųjų laidų, kurios dėl didelių kaštų ir palyginti mažos auditorijos neranda vietos komercinėse televizijose.


    Viena, kas turėtų būti aktualu ir radijo klausytojams, ir televizijos žiūrovams, ir laikraščių skaitytojams, - tai noras mąstyti ir patiems daryti išvadas.

 Į pradžią

 

9. Gintaras Valinčius   Ar turėsime universitetų po 10 metų?

    XXI amžiuje konkurencinė valstybių kova vyks ne dėl aukso, deimantų ar naftos. Kova vyks dėl talentų ir protų. Šioje kovoje nebus patrankų šūvių ir bombų. Todėl bunkeriai ir spygliuotos tvoros negelbės. Šalys, kurios sugebės pritraukti ir koncentruoti geriausių protų, įgis arba išlaikys jau turimą ekonominių, kultūrinių ir politinių traukos centrų statusą.

    Toms šalims, kurios praras savo gabiausius ir talentingiausius žmones, reiks tenkintis naujų politinių-geografinių darinių beveidės periferijos statusu. Vienas svarbiausių vaidmenų šioje konkurencinėje kovoje, be abejo, teks universitetams. Reikia iš karto pabrėžti, kad kalbame ne apie bet kokią įstaigą, kurios pavadinime puikuojasi žodis „universitetas“, bet apie aukštąsias mokyklas, sugebančias harmoningai sujungti aukščiausio lygio mokslinius tyrimus ir studijas, generuojančias naujausias idėjas, sugebančias būti ne tik edukaciniais, bet ir tarptautinio lygio kultūros ir politinės minties centrais.

    Kokia šiame kontekste yra Lietuvos aukštųjų mokyklų situacija? Ar jos atitinka šiuolaikiniam universitetiniam išsilavinimui keliamus reikalavimus, ar gali konkuruoti su kitų šalių aukštosiomis mokyklomis? Ar įmanoma garantuoti, kad mūsų šalyje po dešimt metų išliktų nors vienas du universitetai, kuriuose gabiausias Lietuvos jaunimas galėtų tikėtis tarptautinio lygio studijų? Jeigu to garantuoti neįmanoma, tada anksčiau ar vėliau susidursime su „ankstyvosios“ emigracijos reiškiniais, kai į užsienius plūstels net tik jauni specialistai, bet ir gabiausieji mūsų mokyklų abiturientai. Didžioji jų dalis lengvai prigis svetimuose kraštuose, retas grįš namo. Išsipildys vieno Seimo nario „auksinės” mintys: „Galbūt mums reikėtų stimuliuoti vadinamąjį protų nutekėjimą, [...] jeigu negalime eksportuoti nieko daugiau! Bėda tik, kad po tokio „eksporto“ galime likti ir be šviesių protų, ir be pinigų.

    Deja, šiandieninė Lietuvos universitetų perspektyva atrodo visai nekaip. Vargani biudžetai dažnai neleidžia užtikrinti net paprasčiausių higienos reikalavimų, ką jau kalbėti apie tarptautinio lygio studijas? Kita vertus, esminio valstybinių finansinių resursų padidėjimo tikėtis irgi negalime. Vyriausybė su Seimo palaiminimu 2003 m. rudenį „sėkmingai“ praleido galimybę iš pirmojo ES paramos srauto sustiprinti aukštojo mokslo sektorių. Savo ruožtu Lietuvos Konstitucijos tėvai, rašydami dokumentą, padovanojo piliečiams „nemokamą aukštąjį mokslą“, tuo iš dalies užkirsdami kelią papildyti valstybės remiamas studijas piliečių lėšomis taip, kaip tai daroma JAV universitetuose. Todėl nenuostabu, kad pagal lėšas, tenkančias vieno studento studijoms valstybiniuose universitetuose, nusiritome iki paskutinių vietų Europoje. O šis skaičius yra vienas pagrindinių indikatorių ir faktorių, lemiančių studijų kokybę. Todėl, nors ir liūdna, bet tenka sutikti su Albertu Žaliu, kad artimiausioje ateityje galime susidurti su situacija, kai mūsų vaikams teks ieškoti kokybiškų studijų tik už Lietuvos ribų, nes čia nebeliks tikrų universitetų.

    Šią niūrią perspektyvą apsunkina dar ir tai, kad Lietuva, kaip ir daugelis kitų kraštų, susiduria su milžinišku studijų poreikio augimu, savotišku studentų antplūdžiu. Be kai kurių subjektyvių, vien lietuviškų faktorių, šį reiškinį stipriai veikia ir statistinė informacija, skelbianti, kad asmenys, turintys aukščiausio lygio universitetinį išsilavinimą, per visus savo darbo veiklos metus uždirba vidutiniškai 3 kartus daugiau nei niekur po vidurinės mokyklos nesimokę asmenys. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose šie skaičiai yra atitinkamai 1 ir 3 mln. dolerių. Tai yra globalus reiškinys ir nepanašu, kad aukštojo mokslo paklausa artimiausioje ateityje nuslūgtų. Todėl nerealu, kad Lietuvoje būtų įmanoma labai pagerinti studijų finansavimą, tiesiog sumažinant studijuojančių skaičių.

    Šioje iš pažiūros beviltiškoje situacijoje būtini nestandartiniai ir politinio pasiryžimo reikalaujantys sprendimai. Pirmiausia turime pripažinti, kad Lietuvos universitetų diferenciacija ne tik pagal mokslinių tyrimų, bet ir pagal studijų kokybę - objektyviai egzistuojantis faktas. Jeigu taip, tai natūralu tikėtis, kad universitetuose, kurie yra pajėgūs garantuoti aukščiausią akademinį lygį, lėšos, tenkančios vienam studentui, turėtų stipriai viršyti žemesnio lygio universitetų lėšas. Tačiau šiuo metu Lietuvoje veikia lygiavos principas. Studijoms skirtos valstybės lėšos nepriklauso nuo studijų proceso kokybės, o tik nuo studijų programos. Akivaizdu, kad dėl skurdaus visos studijų sistemos biudžeto panaikinti šį neteisingą lygiavos principą, atimant lėšas iš vienų ir atiduodant kitiems, neįmanoma.

    Tačiau kitų sprendimų pasirinkimas nėra gausus. Finansuoti gali arba valstybė, arba studentai. Lietuvos Konstitucijos 41 straipsnis laiduoja nemokamą aukštąjį mokslą. Tačiau Konstitucija nereglamentuoja (jei Konstitucinis Teismas neišaiškins kitaip), kad šias nemokamas studijas privalo teikti visi valstybiniai universitetai. Keli universitetai, galintys užtikrinti tarptautinius standartus atitinkantį studijų lygį, galėtų transformuotis į mokamų iš dalies studijų aukštąsias mokyklas. Jose studijų mokestis turėtų padengti realias išlaidas ir priklausomai nuo studijų programos svyruotų nuo kelių iki keliolikos tūkstančių litų per metus. Be abejo, kreditavimo sistema turėtų laiduoti, kad studijų kreditai bus prieinami visiems menkas pajamas gaunančių šeimų vaikams. Valstybė galėtų realizuoti savo konstitucinius įsipareigojimus likusiuose universitetuose, kuriuose studijos būtų visiškai nemokamos.

    Tie valstybiniai universitetai, kurie Vyriausybės ir tarptautinių ekspertų sprendimu įgautų teisę (tai nebūtų prievolė, o teisė) vykdyti iš dalies mokamas studijas, privalėtų prisiimti ne tik tarptautinius kriterijus atitinkančius įsipareigojimus studijų kokybės atžvilgiu. Šių universitetų valdymas turėtų iš esmės keistis. Turint minty gana kuklų mūsų universitetų dydį, visi mokami valstybiniai universitetai galėtų būti valdomi vienos Lietuvos valstybinių universitetų tarybos, kurią kartu formuotų Vyriausybė ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas. Ši taryba skirtų jai pavaldžių universitetų rektorius ir vykdytų strateginį universitetų veiklos planavimą. Ji garantuotų universitetų autonomiją ir užtikrintų visuomeninę universitetų priežiūrą.

    Mokamų universitetų sistema nebūtų uždara. Jei ateityje „nemokami“ universitetai pageidautų ir sugebėtų užtikrinti aukščiausio lygio studijų programas, jie galėtų įstoti į mokamų iš dalies valstybinių universitetų sistemą, atitinkamai pakeisdami savo valdymo sistemą.

    Be abejo, šis sprendimas daugeliui gali pasirodyti kontroversiškas ir nepriimtinas, nes tarytum siūloma sukurti privilegijuotų, elitinių universitetų grupę. Tačiau turime suprasti, kad masinės kultūros amžiuje universitetų diferenciacija neišvengiama. Jei elitiniai universitetai atsiras natūraliai, laisvos konkurencijos keliu, suprantant ir prisiimant labai didelius įsipareigojimus visuomenei, kuriai šie universitetai tarnauja, jie taps nacionaliniu turtu ir aukščiausios klasės specialistų traukos centrais, darančiais įtaką Lietuvai, ir Rytų Europos visuomeninio gyvenimo vektoriais. O jei bus bandoma traukti visus ant vieno kurpalio, visiškai tikėtina, kad po 10 metų galime likti ir be tikrųjų universitetų.

  Į pradžią

10.

Politikų kankanas

Iš neturėjimo ką veikti

    Parlamentaras, Liberalų demokratų frakcijos narys Julius Veselka Seime įregistravo Lietuvos Respublikos atmintinų dienų įstatymo pakeitimo projektą, kuriame siūlo įteisinti ,,atmintiną tinginių, kombinatorių ir žioplių dieną”.

    ,,Stebiu naujo Seimo gyvenimą. Vieną vakarą sėdžiu po ąžuolu, tinginiauju, matau: iš dangaus atlekia šviesos spindulėlis ir pataiko man tiesiai į kaktą. Jeigu norite pasižiūrėti, mano kaktoje taip ir liko guzas. Dievas pasiuntė mintį įteisinti tinginio, kombinatoriaus ir žioplio dieną”, - idėjos gimimą nupasakojo J. Veselka.

    Anot jo, tinginiai – tai Seimo nariai, kurie darbo metu išvažiuoja į kurortus atostogauti. Kombinatoriais seimūnas vadino tuos, kurie užsiima įmonių privatizavimu ,,kombinuodami“.

Išprausė

    Viešųjų ir privačių interesų konfliktu kaltintas ūkio ministras Viktoras Uspaskichas tikėjosi, kad jo veiklą tiriančios trys laikinosios parlamentinės komisijos jį išteisins

    ,,Mano situacija nebloga: išpraustas būsiu švarus, ir viskas”, - blefavo Viktoras. Tačiau praėjusią savaitę etikos sargai konstatavo, jog V. Uspaskichas pažeidė privačius ir viešuosius interesus, tad jo partijos kolegei Loretai Graužinienei nieko kito nebeliko, kaip verkiančiu balsu Seime perskaityti patrono pareiškimą apie atsistatydinimą. Dabar bent (kol kas) bus švarus…

 Radybos

    Kėdainių rajono teisme rastas dokumentas, įrodantis, kad ūkio ministras, Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas yra baigęs technikumą, o ne aukštąją mokyklą Rusijoje.

 Spardosi

    Valstybės kontrolieriaus posto netekęs Jonas Liaučius Klaipėdos savivaldybei negrąžina tarnybinio buto, tad iš jo gali būti iškeldintas jėga. Klaipėdos savivaldybės pareigūnai teigia gražiuoju neįtikinę dabar Vilniuje advokataujančio J.Liaučiaus išsikelti iš buto.

Tebemąsto

    Seimo narys Antanas Bosas apie žiniasklaidoje jam mestus įtarimus dėl Klaipėdos verslininko žmogžudystės užsakymo sakė:

    ,,Aš jau tris paras mąstau ir nesumąstau, kas čia dedasi.”

 Moralė – nesvarbu

    Sveikatos apsaugos ministras Žilvinas Padaiga į diplomatinę tarnybą rekomendavo anksčiau į interesų konfliktą įsivėlusį Kęstutį Kuzmicką .
    ,,Man svarbiausia - jo kompetencija, o moralė šiuo atveju jokios reikšmės neturi” – teigia ministras.

 Kas sugalvos kvailiau…


    Grįžęs iš Rusijos V.Uspaskichas, ,,Lietuvos aido" žiniomis, pabandys sudaryti naują koaliciją su liberalcentristais ir konservatoriais, tačiau su viena sąlyga - nauju premjeru turėtų tapti V.Uspaskichas, mat aukštojo mokslo diplomo neturėjimas pagal įstatymus netrukdo Lietuvoje tapti premjeru, rašo ,,Lietuvos aidas".

    Jeigu V.Uspaskichas taptų premjeru, būtų išvengta priešlaikinių Seimo rinkimų.

Nebegali

    Vilniaus miesto mero pavaduotojas konservatorius Kęstutis Masiulis pranešė, jog traukiasi iš savo pareigų.

    ,,Noriu pareikšti, jog tolimesnis darbas su meru Artūru Zuoku vis labiau prieštarauja mano moralinėms normoms. Vis labiau gilėjant ,,abonentinei” krizei, pasitikėjimo neturiu, dėl to nemanau, kad yra garbinga būti vicemeru”, - kalbėjo K. Masiulis.

 

Kauno technologijos universitetas – mulkio vietoje

    Gerą vardą turėjo Kauno politechnikos institutas (KPI), kai jam vadovavo profesorius Kazimieras Baršauskas. Keitėsi vadovai, pasikeitė ir šios aukštosios mokyklos pavadinimas; dabar jis vadinasi Kauno technologijos universitetu (KTU). Daugelis tebesididžiuoja baigę KPI. Kas dabar baigs KTU, didžiuotis nebegalės – jo „vaizdelis ne koks“. Tą vaizdelį sau sugadino į magistratūrą priėmę, magistro diplomą išrašę, į Kėdainius nuvežę ir ten įteikę Viktorui Uspaskichui universiteto vadovai. Kad . V.Uspaskichą į Seimą išrinko lyginami su avinais, runkeliais ir mulkiais kėdainiečiai, stebėtis netenka; į skurdą varomi rinkėjai griebėsi bent pažadų, ledų porcijos, Viktoro „kazačioko“ scenoje ar blizgučio. Tačiau, kai prasčiokiškumu „spinduliuojančio“ kandidato į magistrus habilituoti daktarai neatpažino, nepasidomėjo negrabia ranka išrašyto bakalauro diplomo tikrumu, leido pagreitintu būdu įgyti magistro mokslinį laipsnį, mulkiais vadinti tiesiog per maža.

    Labai panašu, kad už didelius pinigus pabūti mulkių vietoje verta.

 Į pradžią

 

Pastabos paraštėse

11. Antanas Rimša    Apie cepelinus

    Sunku dar šiandien pasakyti, ar į gerą, ar į blogą rieda mūsų laikai, bet kad gyvenime vis dar pasitaiko visokių žmones piktinančių nesklandumų - tai faktas. Imkim, pavyzdžiui, kad ir tokį dalyką - visos pasaulio tautos didžiuojasi savo nacionaliniais patiekalais. Didžiuojamės ir mes. Jeigu koks svetimos valstybės ministras ar karalius į mūsų šalį atvažiuoja, tai pirmiausia jų skrandžius prigrūdame ,,uždelsto veikimo bombomis" - cepelinais. Grūdame ir didžiuojamės, kad čia lietuvių žemė, kad čia mūsų bulvės ir kad esame gimę lietuviais. Viskas būtų gražu, tegul tos ,,bombos" sužadina garbingiems svečiams pačius nuostabiausius ir maloniausius jausmus mūsų mylimai Tėvynei, bet kodėl tam įspūdingam patiekalui neparinkome savo tautos didžiavyrio vardo?! Juk Ferdinandas fon Cepelinas (von Zepellin) buvo ne lietuvių, bet vokiečių dirižablių konstruktorius. Gėda prieš visą pasaulį! Tokį reikšmingą nacionalinį patiekalą pavadinome svetimšalio vardu, lyg neturėtume vietinių vyrų, pasiaukojamai išliejusių savo sūrų prakaitą ant mūsų Tėvynės aukuro. Žymus visuomenės veikėjas Jonas Šliūpas ir tas yra pastebėjęs, kad ,,Lietuvoje yra daug vyrų, kurių darbštumas dėl Tėvynės užsipelno amžiną garbavonę". Ir tai pasakyta praėjusio amžiaus pradžioje, o ką jau kalbėti apie šią dieną, kai nepasotinamo godo apimtų vyrų pilnas Seimas. Kam, sakau, kabinti tiems vyrams ant krūtinių ordinus ir skirti personalines pensijas? Praeis keleri metai, keisis valdžios ir tų ordinų šlovė išblės, kaip išblėso užkabinimo metu išsprūdęs gilus pasididžiavimo atodūsis. Patvaresnio paminklo šių dienų didžiavyriams nebus, kaip jų vardų įamžinimas nacionalinių patiekalų pavadinimuose. Slinks amžiai, o mūsų anūkai ir proanūkiai pasigardžiuodami juos kramtys, alkūnėmis šluostys taukuotus smakrus ir su meile minės jų vardą. Todėl baikime tuos kukulius ar didžkukulius pravardžiuoti kažkokiais vokiškais cepelinais, o įsprauskime juos į tautinius rėmus. Vadinkime, pavyzdžiui, kad ir juršėnais. Galima, žinoma ir mergatoniais, ir birkilais... Juk ir pradžią jau yra: turime ,,Bobelinę”. Ką čia ir kalbėti, įspraudus savą pavadinimą, prie spirgintų lašiniukų kvapo dar prisidėtų ne svetimas, bet vietinis ir maloniai jausmus kutenantis nacionalinis aromatas.Tik reikia, kad seimūnai kuo greičiau baigtų kirkintis ,,dėl trupinio aukso ir gardaus valgio šaukšto", o pradėtų normalią veiklą ir skubos tvarka imtų svarstyti cepelinų klausimą. Tik tada galėsime didžiuotis, kad cepelinas yra tikrai lietuviškas, tautiškas ir patriotiškas. Juk, kaip rašė ,,VarpeVincas Kudirka, ,,atimk žmonių kuopai savo kalbą, dings tautystė su visais jai priedais..." Tai va šitaip ir ne kitaip.

 

 

 Į pradžią

 

 

Mūsų rekvizitai: NORD / LB, banko kodas 40100, sąskaita LT 664010042400478176, Piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS, įmonės kodas 300048076.

Piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas valdyba

 

Dėkojame:V. Milieškienei, H. Bavarskiui, Vytautui Sedzniauskui, Martinui Eduardui Albertui ir Benediktui Vaišnorai už paramą.

Mūsų rekvizitai: NORD / LB, banko

 

Kur gauti laikraštį Baltijos kelias?

Šį leidinį platina judėjimo atstovai įvairiuose miestuose. Jų telefonai nurodyti laikraščio metrikoje. Gal ir jūs norėtumėtė tapti mūsų atstovu ar platintoju? Jeigu taip, tai skambinkite.

Laikraštį galima rasti šiais adresais:

Vilniuje: Judėjimo būstinėje Vilniaus 22 ( iš kiemo pusės).

Vilniaus bibliotekose: Lietuvos Mokslų akademijos, Žygimantų 1/8; Vilniaus Universiteto, Universiteto 3; A.Mickevičiaus, Trakų 10; Kalvarijų, Kalvarijų 29; Lietuvos muzikos akademijos, Gedimino pr. 42; Tomo Zano, Šv. Stepono 23,

Antakalnio, Antakalnio 49; Kultūros paveldo centro, Pilies 16; Muzikos ir meno, Arklių 20; Užupio, Polocko 12; Vilniaus dailės akademijos, Maironio 6; Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Saulėtekis.

 

Kituose miestuose

Alytuje: Janina Juodžbalienė, Alytus,  Dariaus ir Girėno 10,   Politinių kalinių ir tremtinių būstinė.

  Antanina Mikalonytė,   Alytus, Volungės 3-19,  831536977.

Birštone: Viešojoje bibliotekoje, taip pat tel. 831956657 (Nijolė Slidžiauskienė).

Biržai: Rasa Penelienė, Vytauto 53-1, „Šiaurės Rytai“.

Druskininkuose: I. Navarackienė, Veisiejų 22 –34.

Kaune: „Tremtinio knygynėlyje“, Laisvės al. 39; visose viešosiose Kauno bibliotekose.

Klaipėdoje: Bibliotekose ir skaityklose.

 Marijampolėje:Justinas Sajauskas,  Marijampolė,  Vytauto  29. Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus,   834350754.

Palangoje: Bibliotekoje, Vytauto 59, tel. 8460 49447.

Pakruojyje: Antanas Gasperavičius, Mokyklos 12, tel. 842167253.

Panevėžyje: Roberta Vaišvilaitė, Liepų al. 13 –1, tel. 868765044. Visose bibliotekose.

Radviliškyje: Centrinėje bibliotekoje. Viešoji įstaiga „Užbėgtukė",
S. Dariaus ir S. Girėno 46.

Raseiniuose: Centrinė biblioteka, Vytauto Didžiojo 1.

Skuodas, laikraščio ,,Skuodas” prekybos taškai.

Šiauliai, Vilkaviškio 4, ,, Židiniai", Kazimieras Alminas.

Tauragėje: Pranas Rindokas,  Tauragė,   Prezidento 38.  Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, namų tel.  844654222,  būstinės  844661390.

Telšiuose: Respublikos 17 a (parduotuvė).

Varėnoje: Bibliotekoje, Vytauto 9, tel.3310 ,31640.

Utenoje: A. ir  M. Miškinių viešoji biblioteka, Maironio 12,  Smėlio biblioteka, Smėlio 9,

   Aukštakalnio biblioteka, Taikos 44.

 

 

Mūsų inf.

Draudžiama laikraštyje Baltijos kelias paskelbtą informaciją bei straipsnius be mūsų sutikimo panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse.

Autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.

Redakcija pasilieka teisę straipsnius trumpinti ir redaguoti.

Rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami.

Pageidautina, kad straipsnius siųstumėt internetu arba spausdintus rašomąja mašinėle, nes redakcija mašininkių neturi.

Laikraščio redakcija keičiasi straipsniais su internetiniu laikraščiu www.delfi.lt Jei nepageidaujate, kad jūsų straipsnis ten būtų publikuojamas, prašytume apie tai mus įspėti.

 

Dieve, saugok mus, kad mes saugotume vieni kitus, o visi kartu saugotume Lietuvą.

---------------------------------------------------------------------------------

,,Baltijos kelias”. ISSN 1822 - 0495

Būstinės adresas: LT – 01014 Vilnius, Vilniaus g. 22

Adresas korespondencijai: Vilnius 1, Nr. 536

Telefonas informacijai Vilniuje: Eduardas Daujotis, 2121650, 865051658; Kaune: Jolanta Našlėnienė, 868871818; Klaipėdoje: Virgis Palionis, 867442386; Radviliškyje: Kęstutis Pakštas 867117422.

,pilieciai@pilieciai.lt ; www.pilieciai.lt

Leidėjas: piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS

Redaktorė Nijolė Pranckevičiūtė

Redakcinė kolegija: Vytautas Daujotis, Edvardas Gudavičius, Arvydas Janulaitis, Jonas Kronkaitis, Česlovas Laurinavičius, Vytautas Paulaitis, Vytautas Radžvilas, Reda Sopranaitė, Arūnas Svitojus.

Spaustuvė ,,Spauda”.

 

 Į pradžią