BALTIJOS KELIAS

Nr.11 ( 25) 2005 m., birželio 12 d. Kaina prenumeratoriams – l Lt

Piliečių judėjimo ,,Kitas pasirinkimas” laikraštis

Antrieji leidimo metai

Į titulinį puslapį

 

Oligarchinei-kriminalinei diktatūrai – NE!

Piliečių judėjimo Kitas Pasirinkimas pareiškimas dėl šalies politinės padėties

Lietuva praeities gniaužtuose

JID: šnipinėjimas patvirtina Maskvos interesus Lietuvoj

Vytautui Antanui Dambravai –  85 –eri

Studijų įmokų siautulys

Žinios

Ar mažalietuvis Helmutas Horstas Tydekas privalėjo žūti?

Pilkasis atoslūgis

P o l i t i k ų  k a n k a n a s

Daugiau niekada

Atsikvošėkite, „šventieji“ milijonieriai!

„Menas yra tarsi žmogiškumo pranašas“

PASTABOS PARAŠTĖSE

 

 

 

1. Oligarchinei-kriminalinei diktatūrai – NE!

    Svyravęs ir delsęs šalies Prezidentas pagaliau išdrįso prabilti apie Lietuvos korupcijos skandalus ir sunkiai suprantamą kai kurių politikų moralinį nuopuolį. Tiesą sakant, tos kalbos buvo galima laukti, nes tolesnė p. V. Adamkaus tyla jau buvo bepraryjanti paskutinius kažkada turėto nemenko moralinio ir politinio kapitalo likučius. Visuomenė, kai kurie politikos komentatoriai ir apžvalgininkai paskubėjo įvertinti šią kalbą vos ne kaip pilietinį ir politinį žygdarbį, neva galintį sugrąžinti šalies gyventojams viltį, jog valstybėje vis dar galima nors kiek morali ir atsakinga politika. Įžvalgesnius ir reiklesnius toji kalba smarkiai nuvylė. Net paviršutiniškai žvelgiant, akivaizdu,kad ji buvo priverstinė, o amoralią politiką bei dvigubus standartus smerkiančius dirbtinius ir nenuoširdžius žodžius taria nelaisvas nuo įsipareigojimų ,,geradariams” žmogus. Prezidentą valdžiusią baimę išdavė tai, kad jis net nedrįso aiškiai ištarti didžiausių paskutiniųjų savaičių skandalistų – ūkio ministro ir sostinės mero – pavardžių ir savo aptakioje, miglotų ir dviprasmiškų užuominų kupinoje kalboje tiesiai neparagino atsistatydinti šių nešvariais darbais seniausiai susikompromitavusių politikierių. Taigi Prezidento elgesys buvo toks pat dviveidiškas kaip ir minint Antrojo pasaulinio karo pabaigos metines. Tada norėdamas žūtbūt įsiteikti Lietuvoje kaip namie tebesijaučiantiems ir tebesitvarkantiems Maskvos parankiniams bei suvaidinti ,,politiškai korektišką” ir ,,neutralų”, V. Adamkus organizavo ,,minėjimą”, tapusį atviru okupantų ir jų parankinių tyčiojimusi iš Lietuvos valstybės ir jos Nepriklausomybės, kovos už laisvę ir šios kovos didvyrių atminimo.

    Ką gi, istorija kartojasi. Stebint visais atžvilgiais bejėgiškos ir nevykusios kalbos rezultatus galima tik spėlioti, koks buvo tikrasis šalies vadovo tikslas. Jau net nedrąsu vertinti šią kalbą kaip neprincipingo ir silpno žmogaus mėginimą kreiptis į nesamą V.Uspaskicho ir A. Zuoko sąžinę. Mat gali būti, kad toji kalba iš tikrųjų buvo tik gerai apgalvotas bandymas nuleisti visuomenėje susikaupusį nepasitenkinimo garą ir šitaip gelbėti paties Prezidento rinkimines skolas padengusius jo dosnius šelpėjus. Šiaip ar taip, tokie neryžtingi ir dviprasmiški veiksmai vertintini kaip menkai slepiama pagalba skandalo herojams, nes leido jiems laimėti laiko ir davė erdvės gudriems politiniams manevrams. V. Uspakichą nuo asmeninės atsakomybės ir atsistatydinimo turi išgelbėti trys turbūt į istoriją įeisiančios Seimo komisijos. A. Zuokas taip pat nevengia tokių pat pigių ir ciniškų triukų. Užuot, kaip ir dera, atsistatydinęs iš Vilniaus mero pareigų, jis viso labo tik iki rugpjūčio 15 d. ,,suspenduoja” savo kaip liberalcentristų partijos pirmininko įgaliojimus faktiškai likdamas savo poste, nes laikinai save pavaduoti pats paskiria seniai bet kokios savigarbos ir principų išsižadėjusį ištikimą ir nuolankų parankinį iš buvusiųjų krikdemų gretų.

    Neįmanoma pervertinti šių įvykių svarbos Lietuvos ateičiai. Valstybė iš tiesų atsidūrė prie moralinės bei politinės prarajos krašto ir gali bet kurią akimirką ten nusiristi – galutinai tapti oligarchinių-kriminalinių klanų valdoma tėvonija. Panašu, kad atėjo metas, kai kalbėti apie šias grėsmes jau nebepakanka. Reikia skelbti aliarmą ir skubiai mobilizuoti piliečius ryžtingiems savigynos ir valstybės gelbėjimo veiksmams. Jų sėkmę daugiausia lems sąmoningumas ir susitelkimas, kurio, deja, kol kas smarkiai trūksta. Tai akivaizdžiai parodė paskutiniųjų dienų įvykiai dešiniųjų stovykloje. Net ir šiomis kritiškomis valstybei ir jos ateičiai dienomis kai kurie dešinieji atstovai, tarp jų politikos komentatoriai ir žurnalistai, neatsispyrė tvirtai įsišaknijusiems įpročiams vertinti politikus ne pagal jų sąžinę ir darbus, bet skirstyti į savus ir svetimus. Vėl nevykusiai mėginta sukti seną plokštelę kartojant, kad ,,dešiniojo”, taigi ir ,,gerojo”, A. Zuoko kritika yra tik įžūlus ,,kairiojo”, taigi ir ,,blogojo”, V. Uspaskicho išpuolis, kuriuo šis siekiąs atitraukti visuomenės dėmesį nuo savo nešvarių darbų. Šiuose teiginiuose, žinoma, yra dalis tiesos, tačiau kartais tokia tiesa pavojingesnė už atvirą melą, nes kur kas sunkiau perprantama joje glūdinti klasta. Ją įmanoma išsklaidyti vienu klausimu: kuo iš esmės skiriasi abu įsiplieskusio skandalo herojai? Abu vengia asmeninės moralinės atsakomybės ir bailiai slapstosi už savųjų partijų ir institucijų (vienas -- Seimo komisijų, kitas -- Vilniaus Tarybos) nugarų. Maža to, pademonstravęs savo plačiai nuskambėjusią ,,išmintį”, kad moralė esąs kenksmingas ir net valstybę destabilizuojantis veiksnys, p. A. Zuokas savo draugą-priešą p. V. Uspakichą, ko gero, net pranoko cinizmu. Ir vis dėlto dešiniesiems akis atverti pagaliau turėtų šiurpi Vilniaus vicemero išsakyta tiesa – ciniškojo politikieriaus šalininkų esama visose, net opozicinėse, miesto Tarybos frakcijose, ir jie šiandien jau sudaro daugumą. Tačiau šis faktas reiškia viena: Lietuvos Respublikos sostinėje taip pat įgyvendintas Archangelsko perėjūno Kėdainiuose jau anksčiau įdiegtas oligarchinis valdymo modelis. Tad belieka klausti: kuo oligarchinę-rusiškąją tvarką įvedęs ,,lietuvis” Vilniaus meras geresnis ir mažiau pavojingas šalies demokratijai ir Nepriklausomybei už visagalio vaidmenį atliekantį iš Rusijos atklydusį Kėdainių šeimininką? Nejaugi ir toliau apsigaudinėsime tuščiomis viltimis, kad sustabdyti vis stiprėjantį antivalstybinių ir antidemokratinių gaivalų puolimą gali politinės jėgos, nesugebančios jų pranokti sąžine ir dora? O juk pergalei prieš šiuos gaivalus reikia labai nedaug: užuot verkšlenus, jog skriaudžiami ,,savi”, pasirūpinti nors kiek pravalyti tų savųjų gretas ir susikompromitavusius pakeisti tokiais, kurie nelinktų po juodų darbelių našta ir kuriems panašūs puolimai būtų nebaisūs ir keltų tik juoką?

    Deja, tokių klausimų nemėgsta ir jų vengia ne tik savo ,,vado” kailį gelbstintys liberalcentristai, bet ir jų partneriai konservatoriai, o tiksliau – šios partijos vadovybė. Jos delsimas nutraukti visą partiją kompromituojančius ir į politikos dugną tempiančią partnerystę su p. A. Zuoko kompanija nepaaiškinamas jokia politine logika ir net sveiku protu. Ypač stebina paskutinieji konservatorių veiksmai, kai, užuot darius tai, kas būtina ir įmanoma – ryžtingai ir nedviprasmiškai nutraukus šiuos ryšius – nei iš šio, nei iš to griebiamasi triukšmingai organizuoti interpeliaciją ūkio ministrui. Turint omenyje politinių jėgų santykį Seime, tai iš anksto nesėkmei pasmerktas veiksmas, labiau panašus į gudriai užmaskuotą p.V. Uspaskicho gelbėjimo akciją. Arba šis politiškai beprasmiškas veiksmas turi atitraukti paprastų partijos narių dėmesį nuo vadovybės manevrų, kuriais siekiama žūtbūt išsaugoti kažkam, bet tik ne partijai naudingą sąjungą su visus moralės ir padorumo principus pamynusia p. A. Zuoko liberalų gvardija.Matydami šį išties niūrų Lietuvos politinio gyvenimo vaizdą nė truputėlio nesutirštiname spalvų. Drąsiai žvelgti tikrovei į akis nereiškia pasiduoti nevilčiai ir panikai. Paprasčiausiai mums, šalies piliečiams, teks pasakyti ir įvykdyti tai, ko neištarė ir nepadarė šalies vadovas. Jis galėjo ir turėjo pareikalauti ūkio ministro ir sostinės mero iš karto atsistatydinti tiesiog primindamas, kad Lietuvai pagaliau atėjo laikas vadovautis ne Rusijos ir NVS, bet Vakarų politinio gyvenimo moralės standartais. Juos įgyvendinti tikrai įmanoma, tačiau, kaip vis labiau aiškėja, tai pasiekiama ne bejėgiškais Prezidento pagraudenimais ir maldavimais. Tik mes, paprasti šios šalies piliečiai, galime ir privalome susitelkę pasakyti: oligarchinei-kriminalinei diktatūrai – NE!

Redakcija

Į pradžią

 

2. Piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas pareiškimas dėl šalies politinės padėties

    Š. m. gegužės 30 d. LR prezidentas p. V. Adamkus viešai kreipėsi į valstybės piliečius ir išdėstė savo požiūrį į vis labiau ryškėjančias neigiamas tendencijas mūsų visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Kreipimesi teisingai pažymėta, kad vienas iš didžiausių pavojų šalies valstybingumui ir jos demokratinei raidas yra vis labiau įsivyraujantis moralios politikos principų išsižadėjimas ir tokios politikos nuosmukis. Valstybės vadovo pasisakyme buvo atkreiptas dėmesys į paskutiniųjų savaičių politinius skandalus, į kuriuos yra įsipainioję dviejų šalies parlamentinių partijų – Darbo partijos ir Liberalų ir centro sąjungos – vadovai V. Uspaskich ir A. Zuokas. Prezidentas, apeliuodamas į šių dviejų politikų sąžinę ir atsakomybės jausmą, netiesiogiai paragino juos atsistatydinti vardan moralios politikos ir valstybės politinio stabilumo.

    Deja, šis p. V. Adamkaus kreipimasis liko neišgirstas. Abu politikai mėgina įvairiais būdais išvengti asmeninės politinės ir moralinės atsakomybės. Mėginimus Lietuvos Rspublikos Seime sudaryti parlamentinę komisiją p. V. Uspaskicho veiklai tirti faktiškai iš karto sužlugdė Darbo partijos atstovai, kurių pastangomis sudarytos net trys komisijos iš principo kompromituoja nešališko ir objektyvaus tyrimo idėją. Panašiai asmeninės atsakomybės stengiasi išvengti ir Vilniaus meras p. A. Zuokas, siekiantis šią atsakomybę perkelti Vilniaus miesto tarybai ir savo partijai.

    Manome, kad tokie veiksmai yra amoralūs ir nepateisinami. Tokie veiksmai ir toliausėja moralinį nihilizmą mūsų politiniame gyvenime, griauna demokratinio valstybės gyvenimo principus ir ardo pačios Nepriklausomybės pamatus. Todėl piliečių judėjimas Kitas pasirinkimas reikalauja iš abiejų į skandalą įsivėlusių politikų pagaliau suvokti savo atsakomybę ir nutraukti tokius destruktyvius veiksmus.

    Iš dalies dėl susidariusios situacijos atsakingas ir Respublikos prezidentas, savo kreipimesi tiesiai nepaminėjęs pavardžių politikų, kuriuos ragino atsistatydinti, bei aiškiai nenurodęs tokio siūlymo motyvų. Šiuo atveju pagrindas reikalauti juos atsistatydinti yra tik vienas ir nekeliantis nė mažiausių abejonių – tai būtinybė nenukrypstamai laikytis vakarietiškų moralinių politinės veiklos standartų, kurių nesilaikymas yra svarbiausias valstybę destabilizuojantis veiksnys.

    Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Kitas pasirinkimas ragina Prezidentą dar kartą viešai ir nedviprasmiškai pareikalauti šių politikų atsistatydinti, o jiems toliau vengiant žengti šį seniai pribrendusį ir būtiną žingsnį, nedelsiant kreiptis į Seimo pirmininką p.A. Paulauską ir Ministrą pirmininką p.A. Brazauską ir pareikalauti, kad būtų iškeltas nepasitikėjimo ūkio ministru p. V. Uspaskich klausimas. Konstitucinių įgaliojimų stoka taip pat neturėtų būti kliūtis Prezidentui kreiptis į Vilniaus miesto tarybą ir dar kartą paraginti sprendžiant mero politinės atsakomybės klausimą vadovautis moralios politikos standartais.

 

Kito pasirinkimo Valdyba

Į pradžią

 

 

3. Darius Vilimas Lietuva praeities gniaužtuose

Atplaišos - valdžioje

    Neseniai atšvęstos mūsų valstybės penkioliktosios valstybingumo metinės sukelia dvilypius jausmus. Viena vertus, galime džiaugtis Lietuvos pasiekimais. Ypač tai ženklu užsienio politikoje. Tapome tikraisiais karinių ir ekonominių europinių organizacijų nariais. Ir visdėlto kažkas tame Lietuvos „europėjimo kelyje“ yra ne taip. Kas atsitiko, kas gi šiandien Lietuvoje vyksta iš tikrųjų?

    Atidžiau pažvelkim į mūsų politinį elitą. Kodėl 15 metų po Kovo 11-osios mus tebevaldo buvęs respublikinio TSKP skyriaus pirmasis sekretorius, apsuptas jaunesnių ar vyresnių buvusios kompartijos ar lenininio komjaunimo kolegų? Ar Lietuvoje šie žmonės tikrai geriausi ir nepakeičiami? Negi nėra pamainos sovietmečio bonzoms, jei šiandien kokį nusenusį kompartijos nomenklatūrininką svarbiame poste tesugeba pakeisti jo prakutusi atžala ar bičiulis? Nenorime vien priekaištauti „vienintelės ir nenugalimosios“ partijos atplaišoms, kurios išlaikė savo gyvybingumą buvusių ryšių dėka. Joks A.Brazausko, K.Prunskienės ir kitų kairiųjų politikų politinis ilgaamžiškumas ar net žaibiškas naujojo gelbėtojo V.Uspaskicho iškilimas nepaaiškinamas vien piktais užsienio valstybių kėslais ar begaliniu okupacijos metų koloborantų noru pratęsti savo valdymą. Ne viską paaiškina ir teiginys, kad agresyvi ir gerai organizuota Lietuvos KP bei komjaunimo viršūnėlė perestroikos saulėlydyje susitarė ir paslėpė bei išsidalijo „partijos auksą“, t.y. mūsų visų nuosavybę. Dabar tie patys žmonės tapo naujaisiais kapitalistais ir veda mus lyg ir Europos ekonominio suklestėjimo kelią .(optimistų požiūris) ar į tautinį sunykimą tautų katile (pesimistų požiūris). Taip, buvusi nomenklatūra išsaugojo savo ryšius, paversdama juos savo turtais.

    Bet juk rinkimus 1990 m. laimėjo Sąjūdis, nušluodamas bailiai mekenančius ribotos nepriklausomybės („žingsnis po žingsnio“) šalininkus. Dešinieji laimėjo ir 1996 m. rinkimus, priversdami pasitraukti privatizaciją suspėjusią ,,sutvarkyti” ir finansines piramides globojusią LDDP. Tai įrodo, kad buvusiųjų įsiviešpatavimas nebuvo toks visagalis ir visa apimantis, kaip galėjo atrodyti. Seimo dauguma priklausė dešiniesiems, bet gaila, kad vėliau jie buvo nušluoti dar žiauriau, negu prieš tai buvę kairieji. Prasidėjus spekuliatyvioms manipuliacijoms „naująja politika’’, imta lipdyti įvairūs dirbtiniai ideologiniai blokai. Rinkėjai sutriko ir atsigręžė į populistus. Jie tikėjosi surasti atsakymą į visų problemų sprendimą. Rezultatas akivaizdžiai paradoksalus – mus jau antrąją kadenciją iš eilės valdo pirmasis LKP sekretorius/premjeras.

Kalta politinė dešinė

   Nereikia tokioje situacijoje vien ieškoti Maskvos rankos ar tik buvusių komunistų gudrybių. Tai būtų tik dalis tiesos. Gal dėl savo apgailėtinos dabartinės padėties daug kuo yra kalta pati Lietuvos politinė dešinė? O gal kalti tie politikai, kurie tik vadinasi dešiniaisiais, bet tokiais iš esmės nėra?

    Daugelis lietuvių nori pasirodyti tokiais, kokiais jie niekada nėra buvę. Tai pastebima tendencija. Kartais atrodo, kad net gūdžiaisias stalinizmo ir stagnacijos metais visur knibždėte knibždėjo slaptų kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę.

    Palikime ramybėje ekskomunistų bandymus perrašyti tų dešimtmečių istoriją ar nubalinti kokį sovietinės Lietuvos satrapą, dažnai turintį kruvinas rankas. Šiame straipsnyje norima pakalbėti apie tuos, kurie, apsimetę patriotais, įsiskverbė į Lietuvos politinę dešinę ir savo elgesiu daugiausia prisidėjo prie jos sukompromitavimo.

    Tikrieji Lietuvos Atgimimo lyderiai, susitelkę į Sąjūdį, o vėliau į dešiniąsias iš jo išsirutuliojusias partijas, dėmesį sukoncentravo į kovą už Nepriklausomybę. Ant šios bangos iškilo ir nemažai prisiplakėlių, kuriems dalyvavimas politikoje tebuvo priemonė asmeniniams, dažniausiai finansiniams interesams įgyvendinti. Jau visai nesvarbu, ar kalbame apie buvusį komunistą ar nepartinį. Daugeliui tokių politikierių dalyvavimas kairės pakraipos partijose buvo neprestižiškas ir jie suko į dešinę.

    Ambicingi prisiplakėliai dangstėsi tikrųjų Atgimimo lyderių autoritetu ir patyliukais dirbo savo juodą darbą. Nepelnytai įgiję politinio svorio ir net šalininkų, jie pasuko skirtingais keliais. Keli iš jų išryškėjo garsiose dešiniųjų partijų skaldymosi istorijose. Tokių nebuvo labai daug ,ir mes juos pažįstame. Tereikia prisiminti kokį keliskart buvusį ministrą ar premjerą, kurie ir šiandien dirba atitinkamą darbą...

    Bet daug daugiau buvo avantiūristinės ir savanaudės smulkmės. Tuščią tokių demagogų pragmatizmą dengė apsimestinis tikrųjų lyderių garbinimas ir parodomasis patriotizmas.

Rietenų liūne

    O po to prasidėjo rietenos. Kova dėl valdžios išstūmė tikrųjų vertybių paieškas ir svarbių įdėjų įgyvendinimą. Nesibodėta visokių priemonių. Prisimenu graudų ir gana pamokantį epizodą, kai viena dešinioji partija vidaus kovoms išdrįso pasinaudoti garsaus mokslininko autoritetu. Išsprendus oponentų izoliacijos ir politinio sunaikinimo klausimus, buvę to kilnaus žmogaus bendražygiai be jokių skrupulų jį išdavė.

    Suprantama, kad patriotinių jėgų branduolys - tai tūkstančiai pasišventėlių, tikrų idealistų, dirbančių be jokio net moralinio atlygio. Jie supranta, kad to reikia Lietuvai. Na, o rinkėjai? Ar matydami, kaip dešiniosios partijos grimzta į rietenų liūną, jie skyrė pelus nuo grūdų? Deja, ne visada. Žmonės pasibjaurėdavo tais pseudodešiniaisiais politikais ir balsuodavo už jiems žinomą vietinį ,,autoritetą” – buvusį kolchozo pirmininką, partinės organizacijos sekretorių ar neaiškų prasisiekelį, girdantį vyrus alumi ir dalijantį vaikams ledus.

    Pamenu vieną kažkada labai mėgusį savo patriotiškumu puikuotis tūlą dešinįjį. Gavęs savo apygardos rinkėjų pasitikėjimą, jis beveik užmiršo juos. Tik retkarčiais pasirodydamas rinkėjams, juos pamalonindavo kalbomis apie savo nuopelnus valstybės labui, pastangas kuo greičiau integruotis į NATO ir ES. Dažniausiai jis tvarkė Lietuvos reikalus užsienyje, tuo pačiu gerindamas gyvenimą savo vaikams, marčioms ir vaikaičiams. Visi jie gavo gerai apmokamas tarnybas sostinėje, o pats deputatas stiprino savo materialinę gerovę, pirkdamas naujus butus, sklypus, namus. Jis noriai pasakodavo apie savo pažintis su vyskupais, kunigais, buvusiais rezistentais ir partizanais.

    Ar žmonės išrinko tikrai reikalingą žmogų į Seimą dar sykį? Žinoma, kad ne. Toje apygardoje gana lengvai nugalėjo populistų atstovas, o buvusį „patriotą“ žmonės seniai pamiršo. Būkime realistai – net ir nusivylę savo naujuoju išrinktuoju, jie tikrai galvos, prieš rinkdami tokio tipo fariziejų, koks buvo jų „patriotas“.

    Na, o kaip gyvena mūsų herojus? Jis klesti ir tarpsta, tapęs „tikru“ vilniečiu. Savo rinkėjus dažniausiai atsimena tik neigiamai, o triuškinantį savo pralaimėjimą toje apygardoje aiškina totaliu komunistų ir KGB‘istų sąmokslu, neva sujaukusiu nesusipratusių žmonių protus... Apie savo darbus, nuveiktus toje apygardoje, jis kalba labai nenoriai ir neaiškiai.

    Taigi, ar vien kalbomis matuojamas patriotizmas? Ar pažįstamais dvasininkais, partizanais ar rezistentais matuojamas tikrasis lietuviškumas ir moralumas? Juk vadovaujantis tokia logika, tyriausiu Lietuvos politiku turėtume pripažinti vieną aršų buvusio prezidento R.Pakso gerbėją, turintį net kelis brolius-kunigus.

    Laikas yra geriausias teisėjas. Laikas akivaizdžiai parodo, kam tarnyba Lietuvai buvo kasdienis rūpestis, o kam tik priedanga suktybėms ar tramplinas į naują ir sočią būtį. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas iš skaitytojų pažįsta bent po keletą tokių netikrų dešiniųjų -patriotų...

    Mūsų herojus neseniai vėl nemaloniai nustebino. Išbartas vieno politinio kalinio, įžūliai pro dantis iškošė, esą jis yra ne mažiau nusipelnęs Lietuvos Nepriklausomybei, nei tas garbus ilgametis sovietinių kalėjimų ir lagerių gyventojas. Tai melas. Visą sovietmetį šis apsišaukėlis dirbo geroje valdiškoje tarnyboje, į viešumą nelindo ir lageriuose tikrai nėra sėdėjęs. Na, nebent eidamas pro Lenino paminklą, kišenėje suspaudęs jam rodė špygą. Bet tokia „rezistencija“ sunkiai įrodoma...

   Jei kairiųjų politikų biografijas dažnai gerai pažįstame, todėl perdaug iš jų nesitikime, tai tokie dešinieji-fariziejai yra mūsų žemės žaizdos. Šios žaizdos neleidžia mums išsiveržti iš tamsiosios praeities gniaužtų. Ir tai ne pavienių, kad ir gausių, asmenų moralės problema. Tokie žmonės kompromituoja pačią Lietuvos politinės dešinės idėją, pasmerkdami mūsų šalį ilgam nomenklatūrinio ir nusikaltėliškam oligarchinio klano valdymui. Juk kaip tik su politine dešiniąja Atgimimo priešaušryje mūsų žmonės siejo skaidrios, t.y. moralios politikos idėją. Dabar gi tokios politikos dar reikės palaukti. Šių žaizdų neišgydžius, Lietuvai dvasiškai atsitiesti neįmanoma.

 

Į pradžią

 

4. JID: šnipinėjimas patvirtina Maskvos interesus Lietuvoje

   Lietuvoje veikia keturios atskiros Rusijos žvalgybos tarnybos: užsienio žvalgybos tarnyba (SVR), karinė žvalgyba (GRU), Rusijos kontržvalgyba (FSB) ir ryšių stebėjimo tarnyba (FAPSI), tokią Lietuvos žvalgybos nuomonę birželio 1 d. paskelbė britų informacijos tarnyba ,,Jane's Information Group" savo leidinyje ,,Jane's Intelligence Digest" (JID).

    Lietuviai susirūpinę, kad Rusijos specialiosios tarnybos galbūt verbuoja Lietuvos jaunimą.

    Pažymima, jog būtent tą jaunimą, kuris negalėjo būti susijęs su buvusia sovietine KGB, kai senesnių šiai tarnybai dirbusių ir turėjusių ryšių žmonių Lietuvoje tebėra nemažai.

    Rusijos šnipų veikla buvo paviešinta 2004 metų vasarį, kai Lietuva išsiuntė iš šalies tris rusų diplomatus, apkaltintus šnipinėjimu. Teigta, jog šie trys asmenys mėginę gauti slaptos su NATO ir Europos Sąjunga susijusios informacijos.

    Analizuodamas Maskvos tikslus Lietuvoje, JID primena buvusio Lietuvos prezidento Rolando Pakso apkaltos procesą, vykusį 2003-2004 metais. Lietuvos parlamentas, informuotas, jog Rusijos verslininkas Jurijus Borisovas šantažuoja tuometinį prezidentą, 2004 metų balandį nušalino R. Paksą iš prezidento pareigų.

    Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, J. Borisovas tapo Lietuvos piliečiu, bet šią pilietybę jis prarado, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas specialiu įsaku suteikė jam Rusijos pilietybę.

    Tyrimas parodė, kaip R. Paksas būtų privalėjęs padėti J. Borisovo verslui. Tačiau svarbiausia, anot britų leidinio, prezidento kaltė išryškėjo iš telefoninio pokabio įrašo, kuriame J. Borisovas grasino atskleisti prezidento ryšius su ,,priešiška informacijos tarnyba". JID žvalgybos šaltiniai Vilniuje teigė, jog J. Borisovas taip vadino Rusijos užsienio žvalgybos tarnybą SVR (Služba vnešnej razvedki), kuri aktyviai veikė visose trijose Baltijos valstybėse.

    Tais metais vykusi R. Pakso apkalta ir po to (2004 m. lapkričio 22 d.) sekęs J. Borisovo nuteisimas dėl grasinimų R.Paksui buvo didžiausi politiniai skandalai, atspindėję Rusijos poveikį Lietuvai. Tačiau dabar aiškėja vis daugiau faktų, kaip manevruodamas Kremlius neatsisako siekių stiprinti savo įtaką Lietuvoje, nuo 2004 metų gegužės 1 d. esančioje Europos Sąjungos nare, rašo JID.

    Maskvai ypač rūpi plėtoti ekonominį bendradarbiavimą su Vilniumi; praėjusią savaitę pasirašyta sutartis dėl vadinamojo 2K projekto, kuriuo nustatomos sąlygos krovinių tranzitui į Klaipėdą ir Kaliningradą. Pagal ją kroviniai konteineriais iš abiejų uostų (Klaipėdos ir Kaliningrado) keliaus į Maskvą, o iš ten galės pasiekti ir Vladivostoką, pažymi JID.

    Rusams taip pat kelia susirūpinimą Vilniaus planai padidinti krovinių tranzito sausumos keliais tarifus; šiuo klausimu siekiama aktyviai derėtis, pabrėžia JID.

    JID, vertindamas Rusijos interesus visose trijose Baltijos šalyse, atkreipė dėmesį į tai, kad Vilnius neturi Maskvai svarbios problemos, būdingos Latvijai ir Estijai - tai rusakalbių pilietybės ir teisių klausimai. Latvijoje gyvena apie 460 tūkst. rusakalbių, Estijoje - daugiau kaip 160 tūkst. Pasak Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo, ,,pastebimos pažangos" sprendžiant rusakalbių problemą šiose šalyse nėra.

    JID užsimena ir apie Baltijos šalių ir Rusijos skirtingą požiūrį į Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Sovietų kariuomenę Maskva vadina Rytų Europos išvaduotoja nuo nacizmo, o Baltijos šalys tvirtina, kad joms ši kariuomenė atnešė naują, pusę šimtmečio trukusią okupaciją. Šis požiūrių skirtumas ypač išryškėjo minint 60-ąsias Antrojo pasaulinio karo metines Maskvoje.

ELTA

 

Į pradžią

5. Vytautui Antanui Dambravai –  85 –eri

    Dr. Vytautas Antanas Dambrava - diplomatas, žurnalistas, rašytojas, išeivijos veikėjas, politikas, kultūrininkas, kovotojas už Lietuvos Nepriklausomybę.

    Prieš palikdamas Tėvynę 1944 metais, Vytautas jau turėjo teisininko diplomą. Su pabėgėliais patekęs į Austriją tęsė teisės studijas ir apgynė mokslų daktaro disertaciją.

    Persikėlęs į JAV, aktyviai įsiliejo į lietuvių visuomeninę veiklą. Jau 1951 metais pradėjo dirbti ,,Amerikos balso” lietuvių redakcijoje. Vėliau apie dvidešimt metų dirbo JAV diplomatinėje tarnyboje.

    Vytautas niekada neapleido Lietuvos laisvės bylos: rašė straipsnius, pasisakydavo TV ir radijo laidose, skaitė paskaitas. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, dirbo diplomatinį darbą ir buvo akredituotas beveik visoms Pietų Amerikos ir Karibų baseino šalims.

    Šiandien ambasadoriui Vytautui Antanui Dambravai--85-eri metai. Jis gyvena Lietuvoje ir yra žvalus, energingas, kupinas sumanymų. Sveikindami jubiliatą siūlome keletą jo minčių apie teisingumą.

   Atvėrus duris teisingumui, atsiveria durys visoms kitoms vertybėms.

   Teisingumo vertė gali būti matuojama ir pagal neteisingumą. Neteisingas žmogus nekenčia artimo, niekina kitų žmonių teises. Jis griebia tai, kas jam nepriklauso. Jis vagia kitų pinigus, atima nuosavybę, kėsinasi į kaimyno gyvybę. Toks žmogus tampa pikto jėga, griaunančia visuomenės vienybę..

   Teisingumo pažeidimai paskirstant gėrybes sukelia piliečių pyktį ir cinizmą. Pyktis gali privesti prie demonstracijų ar sukilimo. Cinizmas veda prie pilietinės apatijos ir korupcijos. Žmonės užmiršta artimo meilės įsakymą. Įsiviešpatauja netvarka ir savanaudiškumas, melas, plėšimai, smurtas, žmogžudystės.

   Ar mes atveriame duris teisingumui Lietuvoje?

    Ar turime kokį nors teisingumo palikimą?

    Apgailestaudamas turiu pasakyti, kad lietuvių tauta turi kone pusę šimto metų trukusį neteisingumo palikimą.

   Šiandien kalbama apie teisinių reformų būtinumą. Visa teisinė struktūra buvo komunistų partijos kontroliuojamas organas.

   Ligšiolinės reformos toli gražu nepakankamos. Teisingumas reikalauja, kad praeities gėda būtų kuo greičiau nuplauta, įstatymai skubiai modifikuojami ir pakeisti, kadrų politika iš šaknų reformuota.

   Socialinio teisingumo samprata ir sąžinė iškreiptos. Bet turi ateiti laikas, kad iškilusius konfliktus būtų galima išspręsti ir nešališkame, kompetentingame teisme. Be kyšių ir spaudimo iš šalies. Visa ši nenormali padėtis yra sovietinės komunistų partijos palikimas.

   Įvairūs motyvai stūmė okupuotos Lietuvos piliečius stoti į komunistų partiją. Viena aišku: jie darė negarbingą sandėrį su savo sąžine. Kokie motyvai juos bebūtų atvedę į partiją, jie noriai ar nenoriai prisidėjo prie savo Tėvynės išdavimo.

   Buvę komunistų partijos nariai be reikalo daro išvadą, kad juos liečianti praeitis yra užmiršta. Nekaltųjų žaizdos taip greit negyja. Ir mūsų atveju kalba apie bet kokį sugyvenimą ar dialogą eina tiktai per teisingumą. Teisingumas visuomet aršus kaltam, nes ir nusikaltėlis dedasi nekaltu savo akyse.

   Pirmiausia buvę sovietinės santvarkos vadai ar jų palikuonys Lietuvoje turėjo pasmerkti sovietų įvykdytus genocidinius nusikaltimus prieš lietuvių tautą.Riba tarp gėrio ir blogio savaime neišsitrins.

   Komunistai užmiršo, kad neteisingų įstatymų vykdymas jų neišteisina. Užmiršo, kad teisingumas yra moralinis imperatyvas, ir visi jam turi paklusti.

   Galima sutikti, kad neteisingai žiaurias kančias kentėję asmenys turėtų atleisti savo broliams, kurie klydo, pasirinkdami tautos engėjų kelią, sąmoningai ar nesąmoningai, gal tik pataikaudami ir prisitaikydami, tačiau anie turi bent norėti ir mokėti atsiprašyti. Gal ne visi jie buvo blogi žmonės, bet tikriausiai jie buvo silpni žmonės. Ir jeigu buvę kompartijos aktyvistai vėl per kitų galvas įžūliai veržiasi į vadovaujamas vietas, – jie yra žmonės, kuriems laisva nepriklausoma valstybė atsakingų vietų negali patikėti, o jei patiki – daro blogai. Jie sąmoningai trina ribą tarp gėrio ir blogio.

   Žmonijai reikia kaltųjų reabilitacijos, bet tiktai aukos gali reabilituoti. Jokia valstybė ir jokia viešoji institucija to padaryti negali.

    Negalima atleisti tiems, kurie savo kaltės nenori matyti ir nenori atsiprašyti. Reikalingas kaltės išpažinimas, nuoširdus apgailestavimas, reikalinga atgaila.

   Drąsiai atverkime duris teisingumui!

    

Į pradžią

  

6. Prof. Vytautas Daujotis    Studijų įmokų siautulys

 Truputis istorijos

    Prieš penketą metų, kai valstybinių aukštųjų mokyklų vadovai su studijų įmokomis elgėsi kaip jiems šaudavo galvon, Seimas ir Vyriausybė ėmėsi gražios iniciatyvos sustabdyti tą siautulį. Valdžia pabandė suvienodinti studijų įmokas. Buvo piešiamas gražus paveikslas: visi studentai mokės po 500 litų per semestrą, bet nuo įmokos bus atleisti gerai besimokantys. Taip ir buvo padaryta, bet labai trumpam. Universitetai pajuto pinigų stygių ir ėmėsi veiksmų. Spaudžiant universitetų rektoriams, Seimas priėmė Aukštojo mokslo įstatymo pataisą: ,,Asmenys, sutinkantys mokėti visą studijų kainą, konkurso būdu gali būti priimami į vakarinės ir neakivaizdinės formų visų pakopų studijas”.

Kodėl iš kai kurių studentų atimtos Konstitucijos garantuojamos teisės?

    Aukštojo mokslo įstatyme sakoma, kad pagrindinės nuosekliųjų studijų formos yra šios: dieninė, vakarinė ir neakivaizdinė. Jos yra lygiavertės, išduodami aukštojo mokslo baigimo diplomai yra vienodi, tačiau aukščiau minėta pataisa jas paverčia nelygiavertėmis. Straipsnis yra antikonstitucinis, nes diskriminuoja vakarinio ir neakivaizdinio studijų formų studentus. Teiginys ,,sutinkantys mokėti” yra absoliuti demagogija – tokie studentai paprasčiausiai priverčiami, o ne savanoriškai sutinka mokėti visą kainą.

    Ši dabar galiojanti įstatymo pataisa-straipsnis reiškia, kad arba neakivaizdinės ir vakarinės studijos yra kažkas nenormalaus, arba stojantys į jas yra nenormalūs. Straipsnį galima suprasti taip: jei asmuo dėl objektyvių priežasčių, pvz., dirba ir išlaiko šeimą, stoja ne į dienines, o į neakivaizdines ar vakarines studijas, tai jis yra baudžiamas. Taigi, pažeidžiama konstitucinė norma, kurios esmė – vienodai visiems prieinamos studijos. Oponentai gali teigti, kad ne visi neakivaizdininkai ar ,,vakariniokai “ mokės, o tik dalis silpniausių studentų. Tai vėl demagogija. Pirma, labai silpnų studentų yra ir dieniniame skyriuje. Antra, jau ir dabar aukštosiose mokyklose labai ryški ir negera tendencija visais įmanomais būdais didinti neakivaizdininkų bei ,,vakariniokų” skaičių siekiant tik vieno tikslo – didinti mokančių visą kainą skaičių.

    Minėtu straipsniu akivaizdžiai prieštaraujama bendrai europinei tendencijai, kuri apibūdinama kaip Bolonijos procesas. Jame pabrėžiama mokymosi visą gyvenimą svarba, ir būtinumas sudaryti palankias sąlygas tokiam mokymuisi.

    Šį antikonstitucinį straipsnį Seimas priėmė spaudžiant Lietuvos universitetų rektorių konferencijai. Viena vertus, rektorius galima suprasti – trūksta lėšų studijoms. Vienam Lietuvos studentui tenkančios lėšos per metus yra beveik 4 kartus mažesnės nei vidutiniškai Europos Sąjungos studentui (nors bendro vidaus produkto dalis skiriama aukštajam mokslui Lietuvoje yra tokia pati kaip ir ES vidurkis). Tačiau rektorių tuo pateisinti negalima. Finansavimo problemą galima spręsti ne kuriant skirtingas sąlygas studentams, bet didinant vienodą studijų įmoką visoms studijų formoms, arba gerokai mažinant studentų skaičių. Antrasis būdas racionalesnis, kadangi Lietuvoje universitetai priima per 70 proc. vidurinių mokyklų abiturientų, o.išsivysčiusiose Europos šalys – iki 40-45 proc. studentų. 2003 m. Lietuvoje vienam tūkstančiui gyventojų teko 53 studentai. Šis rodiklis ir dabar sparčiau auga nei Europoje, kur vidurkis buvo 34 studentai. Didelis studentų skaičius Lietuvoje nėra vien tik gėris: 1) iškreipta darbo jėgos rinka (trūksta viduriniosios grandies specialistų, darbininkų); 2) priimami ir tokie studentai, kurių gabumai yra menkesni, todėl neišvengiamai mažėja studijų kokybė; 3) Lietuva, skirdama aukštajam mokslui biudžeto dalį ne mažesnę, kaip išsivysčiusios Vakarų šalys, vis tiek net minimaliai neaprūpina tokio didelio skaičiaus studentų, o tai irgi labai kenkia studijų kokybei.

Toliau – linksmiau

    Nepataisomas optimistas pasakytų, kad reikia džiaugtis dabartine padėtimi, nes rytoj gali būti blogiau, ir jis būtų visiškai teisus. Rytoj tikrai bus blogiau. Seimas jau svarsto naują Aukštojo mokslo įstatymo pataisą, kurią pristatė Seimo narys, darbietis, buvęs Lietuvos kūno kultūros akademijos prorektorius V. Gedvilas. Pataisa tokia: ,,Asmenys, sutinkantys mokėti visą studijų kainą, konkurso būdu gali būti priimami į vakarinės ir neakivaizdinės formų visų pakopų studijas ir dieninės formos rezidentūros studijas”. Išties pagal Merfio dėsnį: ,,Nei vieno žmogaus gyvybė, sveikata ar turtas nėra saugūs, kai vyksta įstatymų leidžiamoji sesija”.

    Šie naujausi faktai rodo, kad tai antikonstitucinė situacija ir ji dar bloginama. Dabar numatoma net ir dieninės formos rezidentūros studijas būsimiems gydytojams paversti visiškai mokamomis. Gydytojų rengimui rezidentūra būtina, nes jos metu studentai-rezidentai, prižiūrimi patyrusių gydytojų, dirba ligoninėse ir įgyja reikalingą patirtį. Absurdiška aiškinti, kad valstybė finansiškai nepajėgia išlaikyti rezidentų. Prieš rezidentūrą studentai mokosi kaip dieninio skyriaus studentai. Dalis jų moka tik fiksuotą įstatymo numatytą studijų įmoką (500 Lt/semestras). Pasiekus rezidentūrą, staiga jiems reikia mokėti visą studijų kainą. Jei rezidentų per daug, tai kodėl į dieninio skyriaus kursą priimama per daug būsimųjų medikų?

    Medikai-rezidentai iš tikrųjų jau yra darbuotojai, nes vadovaujami patyrusių gydytojų jie gydo pacientus. Taigi jie ne tik neturėtų mokėti už rezidentūrą, bet jiems turi būti mokama alga. Iš tikrųjų rezidentūros organizavime yra daug rimtų problemų. Taip, kaip dabar yra Vakarų šalyse, taip buvo ir Lietuvoje: medikai-rezidentai priklausė jau ne aukštojo mokslo, o sveikatos apsaugos sistemai. Aukštųjų mokyklų vadovai pamąstę nutarė perimti rezidentus savo globon vildamiesi, kad taip valdžia aukštajam mokslui pridės daugiau pinigų. Sveikatos apsaugos ministerija apsidžiaugė, kad nereikės rūpintis rezidentais ir mokėti jiems atlyginimų iš sveikatos apsaugos sistemos lėšų.

    Deja, Aukštojo mokslo sistema daugiau pinigų negavo. Užuot gavę atlyginimus, rezidentai patys privalės mokėti aukštosioms mokykloms už galimybę dirbti. Aišku, tuomet ligoninės ir poliklinikos negali tikėtis labai daug naudos iš darbuotojo, kuris ne tik negauna algos, bet ir pats už jį moka.

    Lietuvos mokslo taryba --Seimo ir Vyriausybės patarėja – jau suskubo išreikšti pritarimą Partijai ir Vyriausybei, atsiprašau, Seimui ir Vyriausybei.

Kam yra gerai?

    Sveikatos apsaugos šulams, besidžiaugiant atsikračius rūpesčių dėl medikų-rezidentų ir toliau visais įmanomais būdais skandinama sveikatos apsauga Lietuvoje. Tokia situacija naudinga medikų profesūrai. Ji mielai priglobia tuos rezidentus sau, o ne priskiria praktikuojantiems patyrusiems gydytojams, nes vadovavimas šešiems rezidentams prilyginamas pilnam vieno dėstytojo krūviui. Nors algą profesoriai gauna, bet jie užimti kitais darbais ir dažniausiai rezidentams neturi laiko. Pastariesiems belieka stumdytis ligoninių koridoriais ir tuščiai gaišti laiką. Kai kada profesūra vadovauti rezidentams įpareigoja gydytojus, tačiau šie atlygio negauna, nes profesoriai jį pasilieka sau. Suprantama, kad gydytojas-vadovas nepatenkintas papildomu krūviu, už kurį jam neatlyginama ir vadovauja rezidentams be entuziazmo. O viso to rezultatas? Į Vakarus emigruojančiais gydytojais greit paseks ir medikai-rezidentai. Ten, užuot mokėję universitetui, jie gaus atlyginimus.

Skęstančių gelbėjimas - pačių skęstančiųjų reikalas

    Lietuvos įstatymuose numatytos didelės studentų sąjungų teisės. Dabar yra dvi Lietuvos studentų organizacijos – Lietuvos studentų sąjunga ir Lietuvos studentų atstovybių sąjunga. Jos gana aktyvios, bet faktiškai atstovauja tik dieninio skyriaus studentams. Tai suprantama. Neakivaizdinio ar vakarinio skyrių studentų interesai gerokai skiriasi nuo dieninio skyriaus studentų. Neakivaizdinio ar vakarinio skyrių studentams sunkiau susiburti, nes studijų metais jie retai susirenka draugėn. Peršasi viena išvada - neakivaizdinio ar vakarinio skyrių studentai, kurių Lietuvoje yra per 50 tūkstančių (iš viso studentų yra daugiau kaip 190 tūkstančių), turėtų sukurti savo sąjungą, kuri, naudodamasi Lietuvos įstatymų suteiktomis teisėmis, galėtų atstatyti neakivaizdininkų ir ,,vakariniokų” konstitucines teises. Esant tokioje sąjungoje, lengviau apgintų savo teises ir medikai-rezidentai.

 

Į pradžią

 

7. Žinios

    Kitaip nei tvirtina valdžios pareigūnai, Europos Sąjungos (ES) Konstitucija iš esmės keičia Bendrijos pobūdį - ją patvirtinus, ES taptų centralizuotai valdoma politine, ne vien ekonomine sąjunga. Savo ruožtu ES Konstitucijos skubotam ratifikavimui Seime pritarę politikai ignoravo piliečių nuomonę ir toliau tyčiojasi iš žmonių, aiškindami, jog referendumai dėl ES Konstitucijos nereikalingi, nes žmonės esą nesupranta, dėl ko balsuoja

***

   Uždarant Klaipėdos krašto mokyklas sprendžiamos švietimo problemos, tačiau Mažosios Lietuvos kultūros ir paveldo išsaugojimas, kaimo bendruomenių interesai - ignoruojami. Taip penktadienį spaudos konferencijoje ,,Uždaromos kaimo mokyklos pakeis viso krašto ekonominį, socialinį, kultūrinį gyvenimą" teigė Klaipėdos krašto kultūros žmonės

***

   Daugiau kaip pusšimtį Šiaulių regiono aplinkos apsaugos agentūros darbuotojų Pasaulinę aplinkos apsaugos dieną ketvirtadienį minėjo vaizdingoje poilsiavietėje prie Švėtės upės ir prabangiame restorane greta Joniškio. Pasak dienraščio Lietuvos rytas", restorane "Audruvis" užkluptas Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Rimantas Krankalis atrodė ištiktas šoko ir neįstengė rišliai atsakyti į klausimus.

***

   2004-2005 mokslo metais švietimo įstaigose mokėsi kas ketvirtas 7-24 metų žmogus. Palyginti su praėjusiais mokslo metais, moksleivių sumažėjo 20 tūkstančių, o studentų tiek pat padaugėjo.

***

   SAPARD lėšų skirstymo skaidrumą tiriančios Seimo komisijos akiratyje gali atsidurti ne tik ūkio ministras Viktoras Uspaskichas, Seimo vicepirmininkas Alfredas Pekeliūnas ir Kauno miesto tarybos narys Tautvydas Barštys,

***

   Seimo nariai tapo drausmingesni ir mažiau be svarbių pateisinamų priežasčių praleidinėja Seimo plenarinių ir komitetų posėdžius.

***

   Vilniaus miesto vicemeras Gediminas Paviržis prisipažino sulaukęs Maskvos vyriausybės pareigūnų priekaištų dėl jų vidinio susirašinėjimo dokumento, neva liudijančio galimai neteisėtą ūkio ministro Viktoro Uspaskicho veiklą, paviešinimo. Anksčiau Maskvos vyriausybės atstovai tokio dokumento egzistavimą neigė.

***

   Darbo partijos pirmininko pavaduotojas Viktoras Muntianas Lietuvos radijo laidoje ,,Forumas", kurią veda Virginijus Savukynas, tikino, kad jei Lietuvoje egzistuotų morali politika, Prezidento nepasitikėjimas turėtų įtakos politiko apsisprendimui.

***

   Seimo Liberalų ir centro frakcijos seniūno pavaduotoja Violeta Boreikienė kreipėsi į Vyriausybę, prašydama, kad daugiabučių renovacija būtų įtraukta į Vyriausybės planus 2007-2013 metų Europos Sąjungos (ES) paramai gauti

***

    Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos narys Vidmantas Žiemelis siūlo Vyriausybei įteisinti naudojimąsi tarnybiniais automobiliais ne darbo metu tvarką. Politiko nuomone, reikėtų reglamentuoti, kokiu būdu valstybės pareigūnai gali naudotis tarnybiniais automobiliais, susimokėdami už šią paslaugą nuomos mokestį.

***

    Lietuvos krikščionys demokratai (LKD), vertindami politinių partnerių Vilniaus miesto savivaldybėje bei opozicijos partnerių Seime Tėvynės sąjungos ir Liberalų ir centro sąjungos santykius, įžvelgia centro dešinės politinių partijų skaldymo grėsmę.

***

   Statistikos departamento duomenimis, vaikų skaičius Lietuvoje nuolat mažėja. Per penkiolika Nepriklausomybės metų vaikų mūsų šalyje sumažėjo net ketvirtadaliu.

Į pradžią

 

8. Kristijonas Milkus   Ar mažalietuvis Helmutas Horstas Tydekas privalėjo žūti?

    Lietuvos Seimas 2003 metais buvo gavęs skundą Helmuto Horsto Tydeko vardu. Jame aprašyta, kaip vienam seneliui Klaipėdos apskrities viršininko administracijos tarnybų pareigūnai nuo 1991 metų negrąžino jo motinos palikimo - 5,5 hektarų miško ir pushektario miško laukymės gražioje Kukuliškių vietovėje. Toje, kuri tarp lietuvininkų legendomis apipinto Kalotės ežero ir Baltijos pakrantės.

    Laiške teigta, kad į sūnaus iš motinos Marikės Tydeks paveldėtą žemę smailai žiūri pats Nerijos policijos komisaras. O ir ko jis turėtų nežiūrėti, teigė rašto autorius, jei pats anuometinis ,,kopininkų" meras ( dabartinis Seimo narys) - oi ne, ne jis, o jo žmonelė, atsimatavo sau trihektarį ant jūros kranto ties Nemirseta. O ir Kretingos miškų urėdai, ir tie ieškojo įstatyminių kliaučių, kad žemelė negrįžtų teisėtam savininkui.

    Įdėmų skaitytoją tikrai turėjo sudominti šiaip jau gan vaizdingas senuko vargų aprašymas,išspausdintas ir klaipėdiškiame ,,Vakarų eksprese". Iš minimo straipsnio aiškėjo esant dar ir asmenį inkognito, kuris ,,tam tikru principu" pradėjo rūpintis Marikės Tydeks palikimo reikalais, ir ne tik rūpintis - pasamdė tiems reikalams žinomą Klaipėdos advokatą. Atrodo, tas pats paslaptingasis asmuo sukurpė savininko vardu ir skundą Seimo komisijai, nes paaiškėjo, kad skundo, parašyto pirmojo asmens vardu, autorius - ne pats Tydekas.

    Kaip ten bebūtų, visos tos tiesos ir netiesos paskatino vieną skundo tyrėją Vilniuje mesti darbus ir savo sąskaita nukakus į pajūrį, iš arti pažvelgti į žemgrobystes, kurios mažlietuvių žemėje, skirtingai nei likusioje Lietuvos dalyje, turi ir savų specifinių, ne vien jūros vėjais ir jodo kvapu pakvipusių bruožų. Tolesni įvykiai klostėsi taip, kad vėliau į pajūrį atvyko ir dalis Seimo komisijos narių - tos komisijos, kuriai buvo pavesta nagrinėti apgavystes, susijusias su nekilnojamojo turto ir žemės grąžinimu (negrąžinimu).

KAS IR KODĖL ATSIDURIA DUGNE

    Helmutas Horstas Tydekas nebuvo visai nuskurdęs benamis, kuriuos vadina ,,bomžais”. Jis tiesiog buvo vienišas, neseniai su juo gyvenusią moterį palaidojęs senas vyriškis, kurio ilgokai niekas neprižiūrėjo. Iš jo kambario sklido skurdo kvapas, nors to kambario durys buvo šviežiai perdažytos. Ir gyveno jis pačioje praėjusiojo amžiaus pradžioje tvirtai sumūrytame raudonų plytų name, pastatytame kaip Kalotės mokykla - tokie statiniai turėjo tarnauti senosios Prūsijos veidrodžiu, atspindinčiu tvarką ir kieto gyvenimo būdo poreikį. Tad Tydekas turėjo stogą virš galvos. Ir ne tik. Po tuo stogu jis galėjo turėti ir ramią bei sočią senatvę, jei valstybės institucijos, kurios privalėjo tai atlikti, būtų laiku jam grąžinusios žemę ir mišką, - pakankamai didelės vertės turtą. Bet jie to nedarė.

    Kai skundo tyrėjas iš Vilniaus prisistukseno, kad apykurtis senukas pagaliau atvertų duris, šis svečiu ne tiek nustebo, kiek susidomėjo: ,,Nejau dar randasi žmonių, kurie norėtų mums, vargšams prūseliams, padėti?”- paklausė.

    Tai reiškė - jis suprato, kad neteisybė palietė ne jį vieną. Ir neteisingumus vertino pagal ilgametį patyrimą. Kaip tąsą veiksmų, nukreiptų prieš senuosius Klaipėdos krašto gyventojus.

    Nors dėl Tydeko skundo ( kai pas jį atvyko Seimo komisijos nariai ) kilo šioks toks skandalėlis, po kurio net Seimo kontrolieriai priėmė sprendimą, raginantį Aplinkos ministrą įsikišti į procesą sprendžiant senuko problemas, praėjusių metų rudenį radijo nelaimių suvestinėje pranešta: rugsėjo 15 dieną Kalotės kaime rastas kambaryje kilusio gaisro išdavoje žuvusio asmens lavonas. ,,Žuvo Orstas Tidikas" - tai jau iš priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos informacijos. Visi pranešimai piršo mintį: socialiai netvarkingas asmuo žuvo dėl savo kaltės. Kiek gi tokių žūsta, kai rūko lovoje...

    Bet ar išties Horsto Helmuto Tydeko mirties istorija tokia paprasta? Ar ne perdaug atsainiai imta nurašinėti ne tik šį, bet ir šimtus kitų į panašią būseną (į dugną, nes kažkas manosi nusipelnęs gyventi geriau) įstumtų Lietuvos piliečių? Juk jau minėjome, Tydekas paveldėjo turtą, kurio būtų pakakę užsitikrinti aprūpintą senatvę.

,,JŪS EIKITE Į JŪRĄ"

    Visai neaišku, ar vermachto generolo Rau įsakymas (ir to nenorėjusiems Klaipėdos krašto gyventojams) trauktis į Vokietiją buvo vien jų gelbėjimas. Ar vokiečių kariuomenei traukiantis ir kartu išsivarant krašto gyventojus nebuvo ir tolimo siekimo neprarasti teisės į patį kraštą. Kaip žinome, teisę į žemę turi žmonės, arba ji atsiranda per užkariavimus.

    Atrodo, generolas Rau buvo patyręs karo realijose. Ir jam tikriausiai jau nebuvo paslaptis I. Erenburgo bei I. Černiachovskio sumanytas kerštas visiems vokiečiams, nusikaltimus daryti skatinant raudonarmiečius. Todėl tie, kurie pasitraukė, buvo daugiau mažiau apsaugoti.

    Tie, kurie liko, bei tie, kurie vienu ar kitu laiku, vienais ar kitais keliais sugrįžo, tėviškėje iškentė pragarą. Rusai Nemirsetos, Šaipių ir Karklės kaimų teritoriją pavertė tankų poligonu. Kaimų namai, kapai ir bažnyčia tarnavo taikiniais. Kai naikinamų namų savininkai klausė, kur jiems dėtis, jiems rodydavo Švedijos pusėn : ,,Jūs eikite į jūrą’’.

    Jiems taip kalbėjo ne tik rusai. Jiems taip kalbėjo ir lietuviakalbiai okupantų pakalikai, tarnavę sovietinėje administracijoje.

    Alternatyva pačių ėjimui į jūrą buvo vežimai į Sibirą.

PAJŪRIO REGIONINIS PARKAS ARBA VĖL IŠVARYMAS, TIK JAU TOLYN NUO JŪROS

    Per atkurtos Nepriklausomybės laikmetį Lietuvoje sumanyta įvairiausių būdų, kaip nevykdyti išlikusio, okupantų kažkada nusavinto turto, tikros restitucijos. Vienas iš jų, disponavimą tokiu turtu varžyti po saugomų teritorijų priedanga. Kadangi Karklės ir Kalotės kaimų teritorijose iškasenų ar naftos nerasta, o statinius nušlavė tankodromas, čia industrinius mastus įgavo ateityje didelę vertę turėsiančios žemės grobimas. Jis pagrįstas gerai apmąstytų norminių aktų visuma, kuri grobstytojus apsaugo ne tik nuo baudžiamosios atsakomybės, bet net nuo bandymų tokion atsakomybėn būti patrauktiems.

    Pirmiausia tai padaryta, kai karo pabaigos autochtonų evakavimas Lietuvos Pilietybės įstatyme buvo įvardintas jų repatrijavimu - mat klaipėdiečiai po anšliuso automatiškai paversti Reicho piliečiais. ,,Repatrijavimą" įstatymiškai fiksavus, visa Klaipėdos krašto senbuvių žemė tapo ,,niekieno žeme". Toks ,,niekieno" pajūris buvo taip geidžiamas, kad prireikdavo atsikratyti ir esančių savininkų. Veikiant prieš juos pravertė ,,saugomos teritorijos". Proga irgi pasitaikė- rinkdamas prezidentinius balus V. Adamkus pasišovė asmeniškai praeiti visą Lietuvos pajūrį, ieškodamas vietos naftos terminalui. Tai suvienijo Klaipėdos valdininkiją, sugalvojusią dar 1992 metais V. Adamkų su jo terminalu pasiųsti… tolyn nuo Klaipėdos. Tam jos šiaurinėms prieigoms sugalvota suteikti saugomų teritorijų statusą. O kadangi karklynai ir pievos ypatingomis vertybėmis nepasižymėjo, saugomu paskelbtas ,,etnografinis Karklės kaimas", nors tokio praktiškai nebuvo.

    Saugomomis skelbiamose teritorijose pagrindiniu principu pasaulyje laikoma nuostata ,,vystantis išsaugok".

    Posovietinis saugojimas - tai vienokių ar kitokių draudimų ir suvaržymų visuma, kurioje neatsiranda vietos žmogui (savininkui). Tai lemia, kad saugomi objektai, ypač medinė architektūra, pasmerkiami sunykimui, nes valstybė jiems lėšų paprastai neskiria. Pačių vertybių meninių ir kokybinių kriterijų neapibrėžtumas neleidžia ir jų dauginimo.

    Pajūrio regioninio parko dokumentuose akcentuota: ,,siekiama išsaugoti žemyninio pajūrio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti". Betgi kai ant ,,etnografinio Karklės kaimo" pamatų prieš daugelį metų savo šokį sušoko tankai, kaimo laukai ir pievos virto karklų sąžalynais. Juose viena oligarchinė grupuotė įsirengė (skambiai kraštovaizdžio ir botaniniu draustiniais pavadintose teritorijose) elninių žvėrių aptvarą, nuo kurio senbuviai baidomi retkarčiais (kuo ne Bolivija?) pašaudant.

    Tad etnografiškumo saugojimas -viso labo dar viena posovietinės valdininkijos fikcija.

    Iš naujo kaimą kaip etnografinį gal galėtų, prisimindama tėvų žvejybos ir žemdirbystės tradicijas, prikelti etnokultūrinė Karkelbekės bendruomenė. Tačiau jos nariams žemė pajūryje negrąžinama…vadovaujantis regioninio parko nuostatais. Žmonės teigia: jie stumiami tolyn nuo jūros, išblaškomi. Tai matyti ir iš Žemėtvarkos instituto parengtų žemėvaldos žemėlapių. Žemę palei jūrą šiandien valdo kažkas (pavardės nesakomos remiantis asmens duomenų apsaugos įstatymu), bet tikrai tai žmonės, nieko bendra su senąja Karkelbeke neturėję.

    Belieka spėlioti, kas taps šitaip ,,apsaugotos" pajūrio žemės (ir ne tik oligarchų ,,elnyno") pardavėjais (spekuliantais).

KAS LAUKIA TAVĘS, TĖVYNE, JEI TU ATSIŽADI SAVO VAIKŲ?

    Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pilietybės įstatymas išvarytuosius Klaipėdos krašto gyventojus (taip pat į Vokietiją patekusius bėglius nuo sunaikinimo sovietijoje), be išlygų tebelaiko repatrijavusiais į etninę Tėvynę.

    Mažosios Lietuvos temomis šiaip jau mėgstanti kalbėti Lietuvos inteligentija apie mažlietuvių likimus kare ir ypač pokaryje tylėjo. Ir tebetyli. O juk visi Seimo priimtų Pilietybės įstatymo redakcijų variantai užkirto Mažosios Lietuvos senbuviams kelius grįžti, atgauti tėviškes, įsijungti į nugyvento krašto atkūrimo darbus. Vyriausybė, radusi pinigų žydų dokumentų paieškai, klaipėdiškių archyvų neieškojo. O tokia pagalba Klaipėdos krašto senbuviams bandant atgauti okupantų atimtą turtą buvo labai reikalinga.

    Rambyno kapinaitės susigrąžino M. Jankų su Vydūnu, Elniškės -V. Gaigalaitį, Lėbartų kapai - E. Simonaitį.Tačiau gyviems donelaičiams, kaip ir ikikarinių krašto laukininkų, administracijos veikėjų palikuonims, po anšliuso iškentusiems nacių neapykantą ir tebegyvenantiems Vokietijoje, kvietimų grįžti į Tėvynę nepasigirdo.

    Nesinori galvoti, ką paskutinėmis gyvenimo dienomis apie savo likimą mąstė kalotiškis Horstas Helmutas Tydekas. Žmonės, kurie tas jo dienas sotino liūdesiu, vis dar ,,saugo etnografinį Karklės kaimą" ar gano elnius buvusiame tankodrome. Bet nemanau, kad dėl savo vargų Tydekas būtų kaltinęs visą Lietuvą. Tad padaryk, Viešpatie, kad bent aname pasaulyje jis galėtų laimingas megzti žvejybos tinklus ir vaikščioti po saulėtai kvapnų Marikės Tydeks pušyną, kurio gyvam jam nebesugrąžino, klausydamas Baltijos ošimo.

Į pradžią

 

9. Pilkasis atoslūgis

    Nors žinomą poetą ir vertėją Antaną A. Jonyną galėčiau pavadinti – su nedidelėm išlygom – vienu lyriškiausių lyrikų Lietuvoje, tačiau jis nėra užsidaręs meno stiklo bokšte. Taip teigti leidžia viena detalė. Kadaise A.A. Jonynas yra pasakęs: ,,Kontrabandinių cigarečių neperku iš principo, nes tai kenkia valstybei.’’ Minėtas pareiškimas byloja apie poeto pilietinę poziciją. Juk iš tikrųjų – ką veiktų kontrabandininkai, jei menininko bendraminčių būtų daugiau?

    Kilo noras pratęsti šią temą – ir ne tik.

    Miglotai prisimenu, kad esi organizavęs kažkokią protesto akciją – žygį pėsčiomis per Lietuvą. Pavyko jis ar ne?

    Tiesą pasakius, žygis taip ir neįvyko. Buvo idėja, kuri taip ir neišsirutuliojo iki realių veiksmų. O istorija tokia. Kai buvo nužudytas poetas Raimondas Jonutis, norėjome surengti pėsčiųjų žygį iš Vilniaus į Plungę – R. Jonučio gimtinę, - protestuodami prieš beprasmišką smurtą. Deja, akcijos dalyviai pabiro, išsisklaidė ir nebeliko protestuojančiųjų. O gaila.

Kaip šiandien vertini Lietuvos žmonių pilietiškumą? Jis – arčiau prabudimo ar užmigimo?

    Dabartinę situaciją vertinčiau kaip liūdną ir apmaudžią. Visuomenė snaudžia. Ji abejinga tam, kas vyksta valstybėje. Dauguma žmonių užsidarę kiautuose, rūpinasi tik savo konkrečiu darbu ir išgyvenimu. Kita vertus, nežinau ar parodomosios akcijos yra labai reikšmingos, svarbios.

    Stinga net paprasčiausio dalyko – savo pozicijos turėjimo. Kodėl taip yra? Manau, dabar išgyvename pilkojo atoslūgio inertiškąjį laikotarpį. Yra ir kitas momentas. Žmonių pilietiškumas formuojasi ne per vieną dieną. Tam reikia laiko. Vakaruose demokratija (ir pilietiškumas) brendo šimtmečiais.

    Lietuva turi ir savo specifiką. Aktyviausia visuomenės dalis du šimtmečius buvo naikinama. Išliko konformistai, kurie šias savybes daugiau ar mažiau sėkmingai įdiegė savo vaikams. O šiandien iniciatyviausia visuomenės (jaunimo) dalis patraukė į Vakarus. Susikūrė vakuumas, kuris labai palankus visokiems uspaskichams.

    Dar prirašyk – dabartinė Lietuvos valdžia mane demoralizuoja.

Pilietiškumas kūryboje – slidus reikalas. Labai nesunku nuslysti į primityvų neigimą (tai tik ženklo pakeitimas) ar į didaktiką. Kokia tavo nuostata (požiūris) šiuo klausimu?

    Bent jau poezijoje nepasigesčiau kažkokios politinės ar pilietinės savo nuomonės išreiškimo. Ne tas žanras. Šie dalykai išreiškiami ne eilėraščiais ar poemomis. Šiandien viską (ar beveik) gali išsakyti straipsnyje, interviu, esė. Kitaip buvo sovietmečiu. Tada per žiniasklaidą negalėjai išsakyti valdžiai nelojalių minčių. Tam pasitarnavo poezija, kuri dėl savo abstraktumo buvo sunkiau kontroliuojama. Dabar šis žanras grįžta į savo tikrąsias vėžes, kalba apie bendresnius, būties dalykus: meilę, mirtį, egzistencinį nerimą ir t.t.

    Manau, savo vertės neprarado asmens, kaip kūrėjo, pozicija. Čia jis gali ką nors nuveikti. Įtaigiai išsakyta žinomų menininkų nuomonė visuomenei svarbiais klausimais gal mobilizuotų pasyvesnius, patrauktų abejojančius. Ir taip – lašas po lašo bent šiek tiek išjudintų stringantį vandens malūną.

    Bet paprieštarausiu pats sau: negalvoju, kad poetas yra bent kiek reikšminga figūra mūsų visuomenėje.

Išmaišei beveik visą Europą – ir, aišku, Rytų. Ar negalėtum palyginti mūsų ir jų dvasinio ,,sueuropėjimo” lygmens (jis neatsiejamas ir nuo pilietiškumo)?

    Į tą Rytų Europą ne taip dažnai keliai ir nuveda. Bet esu aplankęs beveik visas Rytų Europos šalis, buvau ir Maskvoje prieš kelis metus. Kažkokių esminių skirtumų visuomeninio politinio aktyvumo lygiu nepastebėjau. Kadangi Lietuvą pažįstu geriausiai, man atrodo čia abejingumo dar daugiau nei ten. Kartoju – gal tai apgaulingas įspūdis, nes juk skauda labiausiai tai, kas arčiau širdies.

Žinau, kad maždaug prieš aštuonerius metus radikaliai pakeitei gyvenimo būdą, kiek nutoldamas nuo , - jei galima taip išsireikšti, - bohemiško standarto. Ar galima teigti, kad po to subrandinai kažkokias naujas gyvenimo įžvalgas? Jei taip – kokias?

    Kai imi gyventi kitaip, aišku, požiūris į pasaulį keičiasi. Paaiškėja, kad gyvenimas yra kur kas įdomesnis ir įvairesnis nei ,,plūduriuojant” vien bohemoje. Suvokiau, kad labai daug kas priklauso nuo tavęs paties. Iš esmės – viskas. Tu gali nebeplaukti pasroviui, gyvenimą valdyti ir kreipti sau norima kryptimi. Supranti, kad egzistuoja labai daug dalykų, kurių anksčiau tiesiog nepastebėjai. Ypač visuomeninėje plotmėje. Atsiveria daug platesnės visuomenės erdvės. Susiorientavęs jose esi laisvesnis – tavo pasirinkimas yra sąmoningesnis.

Dauguma žmonių J.V. Getės ,,Faustą” perskaito paauglystėje ar ankstyvoje jaunystėje (prisipažinsiu, aš – taip pat) ir daugiau prie šios knygos negrįžta. Tau teko gilintis ir versti ,,Faustą” brandžiame amžiuje. Atsimenu A. Einšteino mintį, kad tie patys dalykai įsiveržę į sąmonę kitame amžiaus tarpsnyje gali sukelti joje perversmą. Panašiom aplinkybėm mokslininkas aiškino kai kurių savo atradimų kilmę. Tad kaip tave, kaip asmenybę, paveikė ,,Faustas”?

    Be abejo, skaitydamas ,,Faustą” mokykloje ir dabar, suvokiau jį visiškai skirtingai. Nors negaliu pasakyti, kad šis kūrinys iš esmės pakeitė mano pasaulio sampratą. Prie daugelio išvadų ir pats jau buvau ,,prisikasęs”, atitinkamai ,,suvirškindamas” savo gyvenimo patirtį.

    Mano šiandieninis Fausto (personažo) vertinimas diametraliai priešingas ankstesniam. Mokykloje jis buvo pateikiamas kaip herojus. Dabar Faustas man visiškai kitoks. Tai despotas, kuris savo valia, pasitelkdamas net šėtoną, nori pakeisti pasaulį. Tai tampa visų aplinkinių (ir jo paties) tragedija. Kažkuria prasme šis personažas asocijuojasi ir su bolševizmu.

Paskutinis – tradicinis – klausimas. Ką dabar rašai, kaip sekasi?

    Kuriu šiandien ne itin daug. Parašau vieną kitą eilėraštį. Keisčiausia, kad ir dabartiniai tekstai man visiškai patinka. Nors manau, kad mano karta, nekalbant apie J. Marcinkevičiaus, M. Martinaičio, S. Gedos ar netgi A. Marčėno, S. Parulskio kartas, yra jau parašę savo geriausius tekstus. O šiandien kažką įdomaus daro jaunesni – R. Stankevičius, D. Čepauskaitė ir t.t.

    Gal todėl daugiausia užsiimu vertimais. Iš vokiečių kalbos verčiu šiuolaikinius autorius ir klasikus – prozininkus ir dramaturgus. ,,Baltose lankose” guli G.E. Lesingo ,,Natanas išmintingasis” – vienas reikšmingiausių vokiečių klasikos kūrinių, tačiau, matyt, nelabai kam jo reikia.

Su poetu Antanu A. Jonynu kalbėjosi Romas Daugirdas

Į pradžią

 

 

10. P o l i t i k ų k a n k a n a s

Kraupūs įtarimai

    Opozicijos lyderis Andrius Kubilius A. Bosui pasiūlė nebelankyti Seimo plenarinių ar komitetų, komisijų posėdžių, kol kriminalinės-politinės istorijos nebus baigtos tirti.

    ,,Nežinau, ar tai, kas paskelbta - teisėsaugininkų, ar parodymus davusių liudytojų problema, tačiau gavus tokius parodymus, apie kuriuos rašoma spaudoje, negalima tylėti. Juk ir liudytojai vargu ar drįstų duoti melagingus parodymus, žinodami, kad už tai gresia papildomos sankcijos", - ,,Vakarų ekspresui" sakė A. Kubilius.

    Jis tikino, kad A. Boso atvejį lyginti su korupcija įtartų buvusių parlamentarų Vytenio Andriukaičio, Vytauto Kvietkausko bei Arvydo Vidžiūno atvejais esą negalima.

    ,,Taip, jų kaltė iki šiol neįrodyta, bet jie prarado postus. Tačiau šiuo atveju, kai kalbama apie žmogžudystės užsakymą, taikomas kitoks moralinės atsakomybės lygis. Ar įmanoma Seime dirbti su tokiu žmogumi? Todėl A. Bosui ir siūlau parlamente kol kas nesirodyti", - sakė opozicijos lyderis.

Pretenduoja į šiltą kėdę

    Buvęs Seimo narys Vytautas Kvietkauskas, pernai įsivėlęs į korupcijos skandalą, pretenduoja tapti Lietuvos savivaldybių asociacijos vykdančiuoju direktoriumi. Jei užimtų šias pareigas, buvęs Seimo narys administruotų pagrindinės šalies savivaldos interesus atstovaujančios struktūros veiklą.

Pamažu, bet traukiasi

    Liberalcentristų lyderis Artūras Zuokas labiau linkęs pasitraukti iš partijos pirmininko posto, o ne iš Vilniaus mero kėdės.

    Praėjusią savaitę partijos valdybos nariams šis politikas pranešė, kad dviem mėnesiams sustabdo savo, kaip Liberalų ir centro sąjungos pirmininko įgaliojimusa. Tačiau, atrodo, ir mero kėdė šiam skandalais pagarsėjusiam politikui - laikinas dalykas.

Nubudo

    Premjeras Algirdas Brazauskas sako, kad valstybės gaunamos pajamos leidžia daugiau lėšų skirti gyventojų socialinėms reikmėms. Ministrų kabinetas siūlo perskirstyti daugiau kaip pustrečio šimto milijonų litų. O juk taip neseniai teigė priešingai – pinigų nėra!

Į pradžią

 

11. Adomas Mikalajūnas  Daugiau niekada (Tęsinys. Pradžia Nr.24)

   Žydų organizacijos, atskiri jų atstovai ir net kai kurie Izraelio valstybės oficialūs asmenys yra viešai užsipuldinėję Lietuvą bei lietuvius, kaip hitlerininkų talkininkus žudant žydus Antrojo pasaulinio karo metu. Lietuviams kabinama „žydšaudžių tautos“ etiketė.

    Pirmiausia, Antrojo pasaulinio karo metu Lietuva neturėjo savo valstybingumo: 1940 m. ją okupavo SSSR, o 1941 m. šį okupantą pakeitė hitlerinė Vokietija. Ne Lietuva organizavo ir vykdė masinį žydų naikinimą. Jei okupuotoje Lietuvoje pavieniai lietuviai dalyvavo hitlerininkų vykdytame žydų naikinime, tai nereiškia, kad galima kaltinti visą lietuvių tautą.

    Kai kurie žydai aktyviai talkino sovietams naikinant lietuvių tautą, tačiau Lietuva ir lietuviai nekaltina visos žydų tautos. VKP(b), NKVD-MVD, o ypač NKGB-MGB-KGB vadovybėje ir struktūrose buvo nemažai žydų. Pavyzdžiui, KGB karininkas Nachman Dušanski – 1941 m. Rainių žudynių budelis ir organizatorius pabėgo ir šiuo metu gyvena Izraelyje. Lietuvos teisėsaugos institucijos reikalauja išduoti šį nusikaltėlį, tačiau Izraelio valdžia į tai nekreipia dėmesio. Tuo pačiu metu drauge su įvairiomis žydų organizacijomis Izraelis triukšmauja ir spaudžia įvairių šalių valstybines institucijas, kad būtų išduoti ar deportuoti asmenys, įtariami dalyvavę naikinant žydus.

    Lietuviai, gyvenę amžius kartu su žydais, gerai juos pažįsta, ir dėl dušanskių nekaltina visos žydų tautos. Žydų, kaip ir kitų tautų žmonių, buvo ir yra visokių. Pvz., minėto Dušanskio žmona (vaikų ligų gydytoja) nusižudė, kai buvo paviešinti jos vyro „darbeliai“.

Komunistų aukos

    Pasaulio visuomenė baisisi ne tik nacionalsocialistų vykdytomis žudynėmis. Apie tai plačiai žinoma ir dažnai primenama. Tuo tarpu apie komunistų vykdytas žudynes išgirstama tik kartkartėmis. A. A. Ovsejenka savo knygoje „Stalino laikai: tironijos portretas“ pateikė tokią sovietinio teroro per pirmuosius 30 metų (1917-1947) statistiką:

 - SSSR pilietinio karo aukos (su sušaudytais, badu numarintais „liaudies priešais“) -18 mln. - žemės ūkio kolektyvizavimo (su sušaudytais, mirusiais iš bado „liaudies priešais“) – 22 mln.; - dešimtmečio (1930 – 1940) „valymo aukos“ – 19 mln.;- Antrojo pasaulinio karo metu nužudyta (masiniai trėmimai ir marinimai stovyklose) įtariamųjų ir parodomieji sušaudymai – 15 mln.;

            - sušaudytų ir nukankintų po karo – 9 mln.

Iš viso : 83 mln. žmonių.

    Hitlerinės Vokietijos nacionalsocialistams naikinant žmones nieko nereikėjo iš naujo išradinėti: visa sistema jau anksčiau buvo sukurta ir veikė komunistinėje Sovietų Sąjungoje. Hitlerio NSDAP tik pasinaudojo „broliškos“ stalininės VKP(b) – Visasąjunginės Komunistų Partijos (bolševikų) praktine patirtimi. SS atitiko NKVD, SD atitiko NKGB ir t.t.

Berlyno ir Maskvos bičiulystė

    Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui Berlyną ir Maskvą siejo „broliška“ draugystė. Aukščiausieji Kremliaus komunistų emisarai buvo šiltai sutinkami Berlyne, o Hitlerio nacionalsocialistų – Maskvoje. Ši bičiulystė davė rezultatus. 1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje SSSR ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai ( V.Molotovas ir J. Ribentroppas) pasirašė „draugystės“ paktą. Šio pakto slaptuosiuose protokoluose didieji to meto banditai – Hitleris ir Stalinas pasidalijo Rytų Europą; Lenkiją pasidalijo bendrai. 1939 m. rugsėjo mėn. iš dviejų pusių sutriuškinę Lenkiją, sovietų Raudonoji armija ir vokiečių Vermachtas Lietuvos Brastoje (Brest-Litovsk) pergalei pažymėti surengė bendrą karinį paradą. Hitleriui, jau ir iki tol grobusiam teritorijas Vakarų Europoje, buvo teikiama didžiulė materialinė Maskvos pagalba. Iš SSSR į Trečiąjį Reichą geležinkeliais buvo siunčiamos žaliavos vokiečių karo pramonei, kitokios materialinės gėrybės.

    1941 m. abu banditai susipjovė tarpusavyje.

Vakarų valstybių vaidmuo

    O koks Vakarų valstybių vaidmuo komunistinių ir nacionalsocialistinių režimų raidoje? Akivaizdu, kad šis vaidmuo – viena iš didžiausių ir, beje, kruopščiai slepiamų XX a. istorijos „baltųjų dėmių“. Tačiau ir šiuo atveju yra faktų,kurie verčia susimąstyti. Vakarų vyriausybės iš pradžių atsainiai stebėjo, kaip 1938 – 1940 m. hitlerinė Vokietija grobė teritorijas ir šalis Vakarų Europoje, kaip Sovietų Sąjunga okupavo bei aneksavo Baltijos valstybes, kitas teritorijas bei šalis.Vakarų ponai atsipeikėjo, kai hitlerinės kariaunos bombos pradėjo kristi ant Didžiosios Britanijos miestų, ir, kai Hitleris (laimėjus Antrąjį pasaulinį karą) pažadėjo taikos sutartį pasirašyti Vašingtone. Tuomet susikūrė antihitlerinė koalicija. Nuo 1943 m. iki 1945 m. jie pratęsė visų kare dalyvaujančių ir okupuotų kraštų karių bei civilių skerdynes, nes JAV prezidentas F.D.Ruzveltas atmetė vokiečių antinacionalsocialistų generolų siūlymus kapituliuoti jau 1943 m., jei vokiečiams būtų patikėta sutrukdyti į Europą įžengti Raudonajai armijai. Keistai atrodo ir kai kurie antihitlerinio karinio aljanso vyriausiojo vado D.Eizenhauerio veiksmai. Tai jis sustabdė generolų B.Montgomerio ir Dž.Petono karinius žygius, kad šie neužbėgtų sovietams už akių užimant hitlerinio Reicho sostinę – Berlyną ir Čekoslovakijos sostinę Prahą.

    Taip pat Vakarų lyderiai, tenkindami Stalino reikalavimus, nesiryžo atidaryti karo antrojo fronto Balkanuose, kuris amerikiečiams būtų leidęs Po upės slėniu perkirsti Europą ir šitaip užtverti kelią sovietams. Stalino reikalavimu sąjungininkų įsiveržimas į Europos kontinentą, atidarant antrąjį karo prieš Vokietiją frontą, buvo įvykdytas (1944 m. birželio mėn.) per Normandiją (Prancūzijoje). Ši karinė operacija pareikalavo daug sąjungininkų karių gyvybių. Iš tikrųjų sovietai nesitikėjo, kad Stalino reikalaujama invazija per Normandiją pavyks; jie manė, kad vokiečiai, patys nukraujuodami, sutriuškins sąjungininkus, ir sovietams atsivers kelias iki Atlanto. Kai sąjungininkams pasisekė, sovietų maršalo G.Žukovo generolai bijojo, kad vakariečiai žygiuos ne tik į Berlyną, bet ir iki Sovietų sąjungos sienos. Nuopelną dėl to, kad taip neįvyko, G.Žukovas pripažino D. Eizenhaueriui.

    Galutinis tokių veiksmų rezultatas -- buvo išduota daugybė žmonių ir ištisų tautų (juos perduodant į sovietų nagus) antihitlerinės koalicijos valstybių vadovų konferencijose Teherane, Jaltoje ir Potsdame; taip pat buvo atiduota ir eilė užgrobtų teritorijų. Ši keista bendradarbiavimo su sovietais ir nuolaidžiavimo jiems politika buvo tęsiama ir vėliau. Dėl sunkiai suvokiamų priežasčių JAV slaptai ir atvirai ramstė (paskolomis, šelpimu maistu, technologijomis) Kremliaus imperiją, kuri, pasak kai kurių politinių analitikų, galėjo žlugti jau 1975 – 1979 metais.

Bendradarbiavimas su ,,velioniu”

    Nors sovietinis komunizmas lyg ir žlugo, šis bendradarbiavimas su „velioniu“ tęsiasi. Šįkart daugiau ideologiškai. Panašu, kad stengiamasi išlaikyti per pokario dešimtmečius susiklosčiusias bei propagandos įtvirtintas supaprastintas ir iškreiptas Antrojo pasaulinio karo istorijos interpretacijas. Rezultatai tikrai įspūdingi. Šiandien dauguma Vakarų šalių gyventojų nežino ir net nesusimąsto apie tą lemtingą ir tragišką vaidmenį, kurį suvaidino bailios ir neatsakingos jų vyriausybės to karo išvakarėse ir ilgus dešimtmečius po jo. Lygiai taip pat dedamos didžiulės pastangos, kad milijonai žmonių visame pasaulyje, ypač jaunoji karta, taip ir nesuprastų gelminių komunistinio ir nacionalsocialistinio totalitarizmo sąsajų. Šiam nešvariam tikslui pasiekti nutylimi svarbūs istorijos faktai ir net pasitelkiamos kalbos galimybės.

Kada bus nuteista komunistinė sistema?

    Kartojasi mėginimai sutapatinti antikomunizmą ar tautinį patriotiškumą su nacizmu bei fašizmu. Iš tikrųjų nacizmas ir fašizmas yra ne kas kita, kaip kitokia kraštutinio socializmo forma. Pamirštama, kad Hitleris ragino į nacių, t.y. į nacionalinio socializmo partiją priimti vokiečių komunistus. Sovietinio socializmo atstovai jokiu būdu nenorėjo Trečiojo Reicho (hitlerinės Vokietijos) socialistų vadinti tikruoju vardu – Nacionaline socialistų darbo partija. Tikrovė buvo nuslėpta hitlerinės Vokietijos socialistus pavadinus naciais. Terminas „naciai“ buvo „išrastas“ Niurnbergo proceso metu pataikaujant Kremliui. Mat Niurnbergo teisme sovietiniai „teisėjai“ atsisakė Hitlerio partiją vadinti tikruoju jos vardu (NSDAP). Taip politinėn arenon iš Niurnbergo proceso įžengė „nacizmas“.

    Lengviau atsikratyta Italijos socialistų, kurie patys buvo pasivadinę „fašistais“. Fašizmo steigėjas Benito Musolini – buvęs socialistas, socialistinio laikraščio redaktorius.

    Tarptautiniame Niurnbergo Tribunole buvo nuteisti hitleriniai nusikaltėliai, viešai pasmerkta visa hitlerinė nacionalsocialistinė sistema; pati partija (NSDAP), jos tvariniai, tokie, kaip SS, SD ir t.t., pripažinti nusikalstamomis organizacijomis. Visa tai nuo 1946 m. viešai žinoma visame pasaulyje. Apie sistemos vykdytas piktadarybes daug kartų priminta ir primenama.

    O kaip su kita „broliška“ Hitlerio nacionalsocialistams sistema, prarijusia žymiai daugiau aukų? Kada bus įvertinta ir nuteista sovietų komunistinė sistema: VKP(b)-SSKP, NKVD-MVD, NKGB-MGB-KGB? Jokių pastangų ir realių žingsnių šia linkme iš pasaulio valdovų pusės nebuvo ir nėra ligi šiol. Tik visuomeninės organizacijos yra bandžiusios priimti komunistinę sistemą pasmerkiančius, tačiau realiai jokių pasekmių nesukeliančius nuosprendžius. Žlugusios SSSR teisių perėmėja Rusijos Federacija apie tai nenori net girdėti.

    Tad, žmonės, kaip sakė Julijus Fučikas, būkime būdrūs .

Į pradžią

 

 

12. Algimantas Zolubas  Atsikvošėkite, „šventieji“ milijonieriai!

   Daugeliui įsiminė įspūdingas SSRS saulėlydžio metais rodytas gruzinų režisieriaus Tangizo Abuladzės filmas „Atgaila“, ypač gilią prasmę filmo pabaigoje turinti frazė, kad nereikalingas kelias, kuris neveda į šventyklą. Žinomas ir kitas posakis, kad visi keliai veda į Romą. Abiem atvejais minimas ne kelias į konkrečią šventyklą ir ne į konkretų miestą, o kelias prie Dievo.

    Marksistinės klaidatikystės išpažinėjai bolševikai, Dievą pakeitę „komunizmo rojumi“, kelius prie Dievo naikino, šventyklas sprogdino, pavertė sandėliais arba, neleisdami remontuoti, leido natūraliai sunykti. Lietuvoje bažnyčias užstatinėjo jas užgožiančiais pastatais, greta bažnyčių augančių aukštaūgių medžių neleido kirsti, genėti; tegul bažnyčių nesimato, tegul užželia į jas keliai, tegul lieka vienintelis kelias į šviesų komunizmo rytojų.

    Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, padėtis neką pasikeitė - daugelyje vietų medžiai užgožia bažnyčių fasadus, netolimoje aplinkoje statomi aukšti pastatai jas „skandina“. Antai Vilniuje šventųjų Jokūbo ir Pilypo, šv. Rapolo bažnyčios nuskendo sostinės mero Artūro Zuoko palaimintų neišvaizdžių aukštaūgių stalagmitų aplinkoje. Kelias į laukinį kapitalizmą kelia pavojų ir naujai pastatytoms bažnyčioms.

    Vilniaus miesto Lazdynų mikrorajoną projektuotojai projektavo taip, kad būtų išsaugoti miško lopinėliai, paliktos laisvos erdvės, kad gyventi tarp blokinių pastatų būtų jaukiau. Mikrorajoną kertanti Erfurto gatvė gyventojų patogumui sumaniai išplanuota, skiriant vieną jos pusę gyvenamiesiems namams, priešingą – visuomeninės paskirties statiniams. Atokiau nuo gatvės visuomeninių pastatų pusėje neseniai pastatyta pagal Vytauto Edmundo Čekanausko projektą (jis ir vienas iš mikrorajono projekto autorių) šv. Jono Bosko bažnyčia. Tarp bažnyčios ir gatvės prašyte prašosi paliekama sakralinė erdvė, žalioji zona, atvira erdvė matyti vienintelę Lazdynų architektūrinę puošmeną. Deja!

    Laukinio kapitalizmo sąlygomis, ne teisė į nuosavybę šventa, o pati nuosavybė, turtas, pinigai. Štai ir nusižiūrėjo privati statybinė firma „Veikmė“ į šventai pelningą žemės lopinėlį tarp bažnyčios ir gatvės, nusipirko iš savivaldybės už kelis milijonus, nusprendė pastatydinti du daugiaaukščius gyvenamuosius namus, butus pelningai parduoti, susižerti „šventus“ milijonus. Statyba bus vykdoma su miesto savivaldybės palaiminimu, tačiau be savininko, turėjusio teisę į sklypo nuosavybę, atsiklausimo, be derinimo su gyventojų ir tikinčiųjų bendruomenėmis. Savivaldybei ir statybų biznieriams rūpi vien pelnas, todėl per jį skandinamos bažnyčios nemato. Architektai tyli (matyt, tylėti pelninga) ...

    Sužinojusi apie statybininkų kėslus, Lazdynų seniūnijos salėje susirinkusi gyventojų bendruomenė vienbalsiai pasipriešino statyboms, Vilniaus merui parašė protesto laišką, per tris šimtus tikinčiųjų bendruomenės narių su savo parašais taip pat pasiuntė laišką merui. Meras tyli. Ar išgirs? Ar praregės? Statybininkai sklypą naujų namų statybai jau aptvėrė.

    Sekmadieniais į šv. Mišias dabar lazdyniečius pakviečia bažnyčios varpas. Pastačius namus, nebepakvies; naujų, greta bažnyčios pastatytų namų gyventojams varpo dūžių garsas viršys leistiną triukšmą. Nedidelė malonė, kad statybinė firma žada į bažnyčią nuo gatvės išgrįsti takelį, jei užtveria kelią akims ir ausims. Kelias į šventyklą darkomas.

    Atsikvošėkite, „šventieji“ milijonieriai!

Į pradžią

 

 

Rubrika-Jaunimo tribūna

13. Mantas Burneckis (moksleivis) „Menas yra tarsi žmogiškumo pranašas“

    Mes gyvename XXI – mokslo, pramonės klestėjimo amžiuje. Menas šiame laikotarpyje,deja, užima tikrai ne pirmą vietą paprasto žmogaus gyvenime. Sakoma, kad žmonija progresuoja, tačiau šitame progrese pasigendama meno, kūrybos, kultūros plačiąja prasme.

    Daug kam atrodo, kad šiuo metu menas išgyvena krizę. Jeigu taip, tai galbūt todėl ir pati žmonija atsidūrė didžiulėje moralinių vertybių krizės duobėje. Įvyko keistas reiškinys, apie kurį anksčiau vargu ar kas galėjo pagalvoti. Menas tapo pramone. Nuo to, aišku, nukenčia mūsų žmogiškumas, visuomenės kultūra ir netgi tautiškumas, kurio mes taip bijome netekti. Manau, kad meno virsmas „pramonės šaka“ yra didesnė grėsmė visuomenei prarasti tautiškumą, negu blogėjanti šalies demografinė padėtis.

    Gaila, bet menas, kaip ir kiti dalykai, be pinigų egzistuoti negali. Todėl apmaudu, kad mūsų šalyje kultūrai skiriama per mažai lėšų. Meno žmonės niekada neis blokuoti kelių su šakėmis, kaip tai daro ūkininkai. Gal todėl žemės ūkis visuomet susilaukia didžiausio finansavimo? O gal dvasios tuštybę galima užpildyti litrais pieno? Visuomenė ritasi link visiško nužmogėjimo, praranda vertybių sistemą, tampa abejinga ir meną stumia į dar didesnę krizę. Bendražmogiškus idealus keičia vartotojiškos kultūra bei jos ,,idealai”.

    Problemas, nuo kurių nukenčia žmogiškumas, būtų galima vardinti iki begalybės. Pasaulyje vyksta karai, naikinama gamta, žūsta žmonės, tačiau mes, išgirdę tokias naujienas, perjungiame kitą kanalą ir mėgaujamės kokia nors pigia popkultūrine laida. Absurdiška, bet kai kurie spaudos leidiniai tiek perkeltine, tiek ir tiesiogine prasme tapo pigesni už tualetinį popierių. Žmonės skursta, tad tokią spaudą perka dėl to, kad ji pigi.

    Žmogiškumui, menui ir visai kultūrai gresia pražūtis. Šia problema reikia rūpintis jau šiandien.

Į pradžią

 

14. PASTABOS PARAŠTĖSE

Antanas Rimša

1. APIE KUKLUMĄ

    Sykį Algirdas Mykolas Brazauskas viename savo interviu pasiskundė, kad sovietmečiu komunistų partijoje buvo tik keli procentai tikrų komunistų. Iš enciklopedijos žinant, kad tuo laiku komunistų partijoje buvo apie 200 000 narių bei kandidatų, tai tie keli procentai tikrų irgi ne žvirblio ašaros: apie 5-6 tūkstančius grynaveislių. Likusieji - mišrūnai. Turint tokią ,,proto, sąžinės ir doros" grynuolių gvardiją, verkšlenti bei nusivylus dūsauti būtų lyg ir negražu. Čia jau kvepia išpuikimu ir nesantūrumu.

    Leninas buvo kuklesnis. Jis sakė: ,,Mūsų partijoje yra tik trys tikri komunistai: UIjanovas, Leninas ir aš". Ir tik tiek jam užteko, kad žmonijos istorijoje paliktų pribloškiančiai didelę raudoną brydę.

    Tai gal, sakau, visų mokslų hab. Dr. Petras Kuk-Kukučionis ir teisingai pastebėjo, kad kuo žmogus įžymesnis, tuo jis kuklesnis.

2. APIE SIMBOLĮ

    Kaip aiškina žodynas, simbolika yra kokio nors turinio reiškimas simboliais, o simbolis - ženklas, reiškiantis kokią nors idėją.

    ,,Jeigu tikėsime" šių dienų apklausa, tai ji rodo, kad dalies lietuvių mąstymo turinys - vis dar nesibaigianti nostalgija bolševikų pančiams. Suprantama, kad tokio mąstymo turiniui reikalingas ir atitinkamas simbolis. Svarbiausia, kad prie to simbolio būtų ir besivelkantis anų laikų šleifas. Dėl kvapo.

    Aš čia, - iš gilumos pasigirdo karkiantis balsas. - Jei reikalingas - imkit, o jei ne, tai kaip senas garvežys čiu-ku čiu-ku ir pūškuoju ant atsarginių bėgių.

    Nepūškuok, neskubėk, dar palauk. Mums dar reikalingas, - iš visų pakampių pasipylė bendraminčių balsai. - Mes jus dar labai mylim. Taip mylim, taip mylim, kad...oi! - Ir, vienam iš prisiplakėlių timptelėjus virvutę, visi vieningai pakėlė rankas.

    Senas ir išbandytas simbolis nupūškavo. Pastovejo, pakosėjo, paskėryčiojo rankomis ir... prilipo prie mąstymo turinio: vėl šleptelėjo į raudonodžių vado krėslą. Kaip žmonės sako, atitiko kirvis kotą. Tik, kaip pastebėjo žinomas satyrikas, čia liko vienas dalykas nesuprantamas: jei jau kartą esi įmynęs į karvės mėšlą, tai , atrodo, skubėk nusiplauti. Bet, pasirodo, ne: mat šilta.

3. APIE KVAILYBĖS MEDĮ

    Mūsų planetoje auga labai daug įvairių bei gražių medžių:liepos, obelys, klevai, slyvos, uosiai, ąžuolai... Visi jie spalvingai žydi ir pamalonina mus savo vaisiais. Rečiau mes minime genealoginį medį, medį totemą ir... kvailybės medį. Pastarasis irgi žydi, retkarčiais net apiberia mus spygliais. Senovės išminčius yra taip pasakęs: ,,Pusė bėdos, kai kvailybės medis žydi, bet kur kas blogiau, kai jis ir vaisius duoda".

    Kvailybės medis šiandien vis dar žaliuoja, nes atsiranda mylėtojų, kurie jį palaisto ir nokina vaisius. Ne per seniausiai neaiškiais keliais pralobęs ir į valdžią prasmukęs kažkoks ,,gelbėtojas", mintantis iš paauksuoto lovio, išdidžiai pareiškė, kad valstybę dorai valdyti gali tik milijonieriai. Atseit, tik turtingi politikai gali būti sąžiningi, nes neturtingus galima pigiai nupirkti. Todėl gyvenime, jo supratimu, reikia ne savo pirštą žįsti, bet kasdien ryti iš Sevro porceliano lėkštės austres, į pražiotą kriauklę pilti ,,Karlsbergo" alų ir kasyti ,,Mersedeso" pilvą. Tada sąžinė bus švelni ir tyra kaip kūdikėlio, o jei gyvensi ne taip, tai tamstos sąžinė bus sudiržusi kaip kiaulės. Gal tokiais atpenėtais paršeliais mums labai stebėtis ir neverta, nes, kaip sakė Bernardas Šo, ,,išmintingas žmogus prisitaiko prie pasaulio, o kvailas mėgina pritaikyti pasaulį prie savęs".Tačiau nelaikantis savęs kvailu oligarchas, pabaigoje dar pridūrė: "Norint gyvenimu mėgautis - reikia ant pečių turėti galvą".

    Tai gal, sakau, tam ,,išminčiui" būtų galima pasiūlyti gaisrininkų aforizmą: ,,Ne visos galvos vertos pagarbos; degtukas irgi turi galvą, bet neturi proto".

 

Į pradžią

 

 

 

Gerbiami skaitytojai,

BALTIJOS KELIAS negauna dotacijų iš valdžios institucijų, partijų ar suinteresuotų grupių. Ačiū visiems, kurie perveda į judėjimo Kitas pasirinkimas sąskaitą kad ir nedidelę sumą pinigų. Tai ne tik materialinė, bet ir moralinė pagalba. Tai ženklas, kad mus palaikote, pritariate mūsų idėjoms ir darbams.

Mūsų rekvizitai: NORD / LB, banko kodas 40100, sąskaita LT 664010042400478176, Piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS, įmonės kodas 300048076.

Piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas valdyba

 

Dėkojame:

 

Kur gauti laikraštį Baltijos kelias?

Šį leidinį platina judėjimo atstovai įvairiuose miestuose. Jų telefonai nurodyti laikraščio metrikoje. Gal ir jūs norėtumėtė tapti mūsų atstovu ar platintoju? Jeigu taip, tai skambinkite.

Laikraštį galima rasti šiais adresais:

Vilniuje: Judėjimo būstinėje Vilniaus 22 ( iš kiemo pusės).

Vilniaus bibliotekose: Lietuvos mokslų akademijos, Žygimantų 1/8; Vilniaus Universiteto, Universiteto 3; A.Mickevičiaus, Trakų 10; Kalvarijų, Kalvarijų 29; Lietuvos muzikos akademijos, Gedimino pr. 42; Tomo Zano, Šv. Stepono 23,

Antakalnio, Antakalnio 49; Kultūros paveldo centro, Pilies 16; Muzikos ir meno, Arklių 20; Užupio, Polocko 12; Vilniaus dailės akademijos, Maironio 6; Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Saulėtekis.

 

Kituose miestuose

Alytuje: Janina Juodžbalienė, Alytus,  Dariaus ir Girėno 10,   Politinių kalinių ir tremtinių būstinė.

  Antanina Mikalonytė,   Alytus, Volungės 3-19,  831536977.

Birštone: Viešojoje bibliotekoje, taip pat tel. 831956657 (Nijolė Slidžiauskienė).

Biržai: Rasa Penelienė, Vytauto 53-1, „Šiaurės Rytai“.

Druskininkuose: I. Navarackienė, Veisiejų 22 –34.

Kaune: „Tremtinio knygynėlyje“, Laisvės al. 39; visose viešosiose Kauno bibliotekose.

Klaipėdoje: Bibliotekose ir skaityklose.

 Marijampolėje:Justinas Sajauskas,  Marijampolė,  Vytauto  29. Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus   834350754.

Palangoje: Bibliotekoje, Vytauto 59, tel. 8460 49447.

Pakruojyje: Antanas Gasperavičius, Mokyklos 12, tel. 842167253.

Panevėžyje: Roberta Vaišvilaitė, Liepų al. 13 –1, tel. 868765044. Visose bibliotekose.

Radviliškyje: Centrinėje bibliotekoje. Viešoji įstaiga „Užbėgtukė",
S. Dariaus ir S. Gireno 46.

Raseiniuose: Centrinė biblioteka, Vytauto Didžiojo 1.

Skuodas, laikraščio “Skuodas” prekybos taškai.

Šiauliai, Vilkaviškio 4,”Židiniai", Kazimieras Alminas.

Tauragėje: Pranas Rindokas,  Tauragė,   Prezidento 38.  Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, namų tel.  844654222,  būstinės  844661390.

Telšiuose: Respublikos 17 a (parduotuvė).

.Varėnoje: Bibliotekoje, Vytauto 19, tel. 8310 31640.

Utenoje: A. ir  M. Miškinių viešoji biblioteka, Maironio 12,  Smėlio biblioteka, Smėlio 9,

   Aukštakalnio biblioteka, Taikos 44.

 

 

Mūsų inf.

Draudžiama laikraštyje Baltijos kelias paskelbtą informaciją bei straipsnius be mūsų sutikimo panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse.

Autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.

Redakcija pasilieka teisę straipsnius trumpinti ir redaguoti.

Rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami.

Pageidautina, kad straipsnius siųstumėt internetu arba spausdintus rašomąja mašinėle, nes redakcija mašininkių neturi.

Laikraščio redakcija keičiasi straipsniais su internetiniu laikraščiu www.delfi.lt Jei nepageidaujate, kad jūsų straipsnis ten būtų publikuojamas, prašytume apie tai mus įspėti.

 

Dieve, saugok mus, kad mes saugotume vieni kitus, o visi kartu saugotume Lietuvą.

---------------------------------------------------------------------------------

,,Baltijos kelias”. ISSN 1822 - 0495

Būstinės adresas: LT – 01014 Vilnius, Vilniaus g. 22;

Adresas korespondencijai: Vilnius 1, Nr. 536

Telefonas informacijai Vilniuje: Eduardas Daujotis, 2121650, 865051658; Kaune: Jolanta Našlėnienė, 868871818; Klaipėdoje: Virgis Palionis, 867442386; Radviliškyje: Kęstutis Pakštas 867117422; Raseiniuose: Dainius Sopranas, 862255005.

,pilieciai@pilieciai.lt ; www.pilieciai.lt

Leidėjas: piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS

Redaktorė Nijolė Pranckevičiūtė

Redakcinė kolegija: Vytautas Daujotis, Edvardas Gudavičius, Arvydas Janulaitis, Jonas Kronkaitis, Česlovas Laurinavičius, Vytautas Paulaitis, Vytautas Radžvilas, Reda Sopranaitė, Arūnas Svitojus.

Spaustuvė ,,Spauda”.