2005 m. BALTIJOS KELIAS Kaina prenumeratoriams – l Lt

Nr.10 ( 24) gegužės 29 d. Piliečių judėjimo ,,Kitas pasirinkimas” laikraštis

Antrieji leidimo metai

Šiame numeryje: „Penktoji kolona“ atakuoja Lietuvos piliečius. Politinių partijų ir pilietinės visuomenės santykiai Lietuvoje. Prokuroras keičia profesiją. Gaištis. Senamiesčio apsauga: du lazdos galai. Mūsų sąžinės žaizda. Gamtosauga – vakar ir šiandien. Daugiau niekada. Politikų kankanas. Iš skaitytojų laiškų. Kaip sekasi mokytis plaukti kaimo žmogui

Į titulinį puslapį

Politinių iškamšų teatras

Piliečių judėjimo KITAS PASIRINKIMAS valdybos  PAREIŠKIMAS 

Politinių partijų ir pilietinės visuomenės santykiai Lietuvoje

Atakos prieš Lietuvos piliečius

Prokuroras keičia profesiją

Senamiesčio apsauga: du lazdos galai

Iš skaitytojų laiškų

G a i š t i s

Politikų kankanas

M Ū S Ų S Ą Ž I NĖS ŽAIZDA

Žinios

Gamtosauga – vakar ir šiandien

Lietuvos pienas – pats geriausias Europos Sąjungoje,...

Daugiau niekada

 

1. Tomas Bakučionis     Politinių iškamšų teatras

 

Vaizdelis – 30 metų senumo

   Pamenate? Tokį vaizdą regėjome maždaug prieš trisdešimt metų, berods SSKP XXV suvažiavime. Paikai šypsančių pilkų veidų masė, ilgi sveikinimai, vieningas rankų pakėlimas, „rinkimai“ iš vieno kandidato. Jau gorbačiovinės „perestroikos“ laikais šis sovietinis periodas buvo įvardytas kaip „zastoj“, t.y. stagnacija.

    Neseniai vykęs LSDP (LKP- LDDP- dėl istorinio tikslumo) XXVII suvažiavimas su vieninteliu nepakeičiamu Algirdu Mykolu Brazausku signalizavo, kad į Lietuvą vėl ateina stagnacija, ypač jei laikysimės teorinės prielaidos, kad istorija sukasi ratu arba spirale. Sakysite, kad negalima daryti tokių skubotų išvadų iš vienos partijos suvažiavimo. Galbūt, tačiau nepamirškime, kad panašų fenomeną galima stebėti ir kitoje valdančiosios koalicijos partijoje. Kadais Liudvikas XIV, pramintas „Karaliumi Saule“, pareiškė – „Valstybė – tai aš“. Stebint situaciją dabartinėje LSDP ir taip pat Darbo partijoje, Prancūzijos monarcho frazė nesunkiai perfrazuojama: „Partija – tai aš“. Jeigu „Partija – tai aš“, o anot A.Brazausko ir taip pat V.Uspaskicho „vyriausybė turi nepolitikuoti, o tvarkyti reikalus“, tai kyla keli labai normalūs klausimai: Kieno gi reikalus turi tvarkyti vyriausybė, nes bent jau žodžiu A.Brazauskas to neįvardijo, o V.Uspaskichas tai įvardijo, regis, realiais „darbais“. Tačiau svarbesnis klausimas – ar dabartinę LSDP dar galimą įvardyti kaip normalią politinę partiją, atitinkančią visus europinėms politinėms partijoms keliamus kriterijus, iš kurių bene svarbiausias – ideologija? (Apie demokratines tradicijas šįsyk geriau patylėti). Panašu, kad klausimas – retorinis. Identiškas klausimas skirtas ir Darbo partijai.

Scenarijus- pažįstamas

    Bet grįžkime prie gegužės 14-ąją vykusio LSDP suvažiavimo. Vyresniajai ir viduriniajai kartai iki šleikštulio pažįstamas scenarijus, kurį nebuvo sunku numanyti jau gerokai prieš suvažiavimą. Apsiginklavus ironija (nes kitaip neįmanoma) - visai smagus spektaklėlis gavosi. Kaip „Brežnevo laikais“ - ūžė kas antras komentatorius interneto portaluose. Teisybės dėlei nebent reiktų pastebėti, kad nuo anų laikų pasikeitė didžiųjų partiečių aplinka – juodas „Volgas“ pakeitė prabangūs europietiški limuzinai (kieno gi sąskaita?), eurostandartus atitinkantys prašmatnūs biurai. Dar viena pikantiška detalė: į LSDP tarybą išrinkta ir Kristina Brazauskienė. Tai – jau ganėtinai „modernu“, nes nepamenu, kad anuomet kuri nors partinių bosų antroji pusė būtų „renkama“ į politbiurus, centro komitetus ir panašiai. Tačiau, visą kitą – dievaži, kaip anuomet. Netgi suvažiavimo „klapčiuko“, pasiūliusio vienintelį ir nepamainomą pirmininką, rolę sąžiningai atliko „iš pelenų“ pasikėlęs Vytenis Andriukaitis, nors ir jo veide įžvelgiau ironijos šešėlį.

    Ir vis dėlto – kodėl būtent taip? Į šį klausimą iš dalies atsakė „didysis“ partijos maištininkas Juozas Olekas:„ tokia politinė situacija“. O situacija labai paprasta ir labai nepalanki socialdemokratijai. LSDP reitingai krenta, o Darbo partijos kyla. Taip yra ne todėl, kad Darbo partija pateikė kokių nors originalesnių idėjų ar valstybės raidos koncepcijų, išskyrus nebent magiškas „1111111“ sekas (jau subliūškusias). Daliai rinkėjų – Darbo partijos populiarumas, tai – saldi keršto akcija jų lūkesčių nepateisinusiems LDDP – LSDP ir dešiniesiems, kitus, matyt, eilinį kartą „nupirko“ visagaliai viešieji ryšiai, o gal-„vienetukai“. LSDP vadai tai lyg ir supranta, todėl visais įmanomais būdais skatina LSDP narių vieningumą: štai eksministras A.Butkevičius išdrįso pareikšti savo eilinę nuomonę mokesčių politikos klausimais ir turėjo atsisveikinti su partiniais postais. Tačiau ar LSDP vadai supranta, kad didesnė dalis tautos (bent jau mąstančios) dar labai gerai atsimena iki koktumo nusibodusius brežnevinių laikų partinius farsus ir dabartinei LSDP tokio farso reanimavimo tikrai neatleis, nebent galvojama apie „rinkėjus“, parduodančius savo balsą už butelį alaus. Kitą vertus, stebint tokį LSDP suvažiavimo vieningumą, kuris labiau panašus dar ir į fiurerio laikų nacionalinį marazmą, kyla mintis, kad LSDP vadams aplink save jau pavyko sukurti ištisą nomenklatūrinę armiją, gebančią save reprodukuoti ir tokiu būdu ilgam užimti „šilčiausias“ vietas prie valdžios lovio. Tokiu atveju, delegatų vieningumą, baiminantis kylančios V.Uspaskicho ir darbiečių galybės, galima labai gerai suprasti, nes lovys, matyt, nėra platus...

Grįžta stagnacija?

    Tad gal tikrai į Lietuvą grįžtą brežnevinė stagnacija? Juolab dar nejaukiau pasidaro, kai pasklaidai ekonomikos augimo statistiką ir pasiklausai liūdnokų ekonomistų ir bankų ekspertų prognozių. Jei su 6 proc. ekonomikos augimu europiniais gerovės standartais net iš tolo nekvepia, tai kas bus, kai smuktels (kaip baiminasi ekspertai) iki 2 – 3 proc.?

    Gal tiesiog tautiečiai (ir partiečiai), spjaunam į viską ir dumiam kur į Australijos dykumas ar Amerikos prerijas? Juk lietuviai esame, neprapulsime, bent jau jausimės oriai, bent „nebekabins mums makaronų“, o koalicija su nepakeičiamu Algirdu Mykolu ir žaviuoju Viktoru priešaky lai sau toliau „tvarko reikalus“, nebetrukdysime jiems. Tai būtų vienas iš paprasčiausių kelių, kurį pastaruoju metu nemaža dalis mūsų piliečių jau pasirinko. Bet gal kas žinote geresnį būdą ir kelią? Gal vieną kartą visi mąstantieji išsivaduokime iš dvasios vergovės (nors ir esame ekonomiškai gniuždomi) ir garsiai pasakykime NE. NE – vienai ir nepakeičiamai nuomonei, NE – visuotiniam mūsų kvailinimui, NE – padlaižystei. Tačiau svarbiausia - būkime pakankamai pastabūs ir budrūs, stebėkime ir klausykime ne tik tai, kas sakoma iš aukštų tribūnų, bet ir išgirskime tai, kas kalbama vadinamajame politiniame užribyje. Ne, ten ne tik „spjaudo ir gaudo“ ir girti politikieriai daužo brangius automobilius. Ten dažnai kalba paprastas, „mažas“ žmogus, kad ir iš Jūsų artimiausio kaimo, neretai pasakantis esmingesnius dalykus nei tituluoti ekspertai. Jei tai sugebėsime išgirsti, gal tuomet suvoksime, kad neiti į rinkimus ir nebalsuoti, kaip pernai pasielgė didelė dalis mąstančiųjų, tai tas pats sąlyginai paprastesnis kelias spjauti ir išvažiuoti, tačiau čia ir dabar, juoba per artimiausius rinkimus, spjauti nebegalime, nes iš šito šulinio mums patiems ir teks gerti....

Į pradžią

 

2. Piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas valdybos  PAREIŠKIMAS

   Šių metų gegužės mėnesį laikraščio „Tremtinys“ 18-me numeryje buvo paskelbta informacija apie balandžio 30 d. įvykusį TS PKT frakcijos posėdį. Pasak laikraščio, frakcijos pirmininkas dr. P. Jakučionis valdybos nariams pranešė apie Tėvynės sąjungos frakcijos Seime ir piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas atstovų susitikimą. Pastarieji pareiškę, kad prieš rinkimus kursią dar vieną dešiniųjų partiją.

    Piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas valdyba apgailestaudama praneša, kad „Tremtinyje“ išspausdinti p.P. Jakučionio teiginiai neatitinka tikrovės ir šiurkščiai iškraipo susirinkimo metu Kito pasirinkimo atstovų išdėstytą požiūrį į judėjimo santykius su Lietuvos politinėmis partijomis.

Kito pasirinkimo valdyba

Į pradžią

 

3. Vytautas Radžvilas     Politinių partijų ir pilietinės visuomenės santykiai Lietuvoj

Pirminis įspūdis-apgaulingas

    Žodžiai „pilietiškumas” ir „pilietinė visuomenė” nuolatos skamba partijų atstovų kalbose. Jau tapo įprasta daugelį šalies gyvenimo negandų aiškinti būtent pilietinės visuomenės nebrandumu ir silpnumu. Todėl nesunkiai gali kilti įspūdis, kad Lietuvos partijoms, ypač vadinančioms save „tradicinėmis”, nuoširdžiai rūpi mūsų pilietinės visuomenės būklė ir jos raidos perspektyvos. Vis dėlto šalies visuomeniniame ir politiniame gyvenime nesunku įžvelgti požymių, leidžiančių įtarti, kad šis pirminis įspūdis gali būti smarkiai apgaulingas, o tikrasis partijų požiūris į žodžiais neretai net garbstomą pilietinę visuomenę kur kas prieštaringesnis negu kartais atrodo pašaliniam stebėtojui.

    Šį kartą paliksime nuošalyje savaime labai svarbų klausimą, ar šių dienų pasaulyje pilietinė visuomenė nėra nykstanti praėjusio šimtmečio atgyvena. Tiesiog tarsime, kad asmens pilietiškumas tebėra pageidautina dorybė ir todėl verta pamąstyti, kaip ją sugrąžinti į mūsų viešąjį gyvenimą. Toks troškimas, atrodytų, ypač suprantamas prisiminus tautinio Atgimimo ir Sąjūdžio laikotarpį, kurį daugelis norėtume laikyti masiniu pilietiškumo proveržiu. Didieji mitingai ir masinės akcijos perša mintį, kad tada trumpam laikui apskritai tarsi buvo išnykęs pats skirtumas tarp valstybės ir visuomenės, nes pagrindinius to meto sprendimus lėmė ne tuometinės dar okupuotos Lietuvos oficialiųjų pareigūnų, bet tiesioginės demokratijos formomis reikšta piliečių valia. Tačiau lengvai ir nekritiškai sutinkant su tokiais teiginiais turėtų kilti kitas klausimas: o kur ir dėl kokių priežasčių išnyko šis pilietiškumas? Ar nebūtų apdairiau manyti, kad pilietiškumas toli gražu nebuvo toks svarbus išsivadavimo kovos dėmuo kaip kartais būtume linkę tikėti, nes tautos nepriklausomybės siekius ne mažiau lėmė ir kiti motyvai? Taip pat yra pagrindo ir kur kas atsargiau vertinti to pilietiškumo mastus, nes Sąjūdžio organizuotos akcijos neturėtų klaidinti: nors kritiškais Nepriklausomybei mėnesiais po tragiškosios sausio 13 d. Aukščiausiąją Tarybą pasiaukojamai gynė dešimtys tūkstančių žmonių, tačiau, blaiviai vertinant, tai nebuvo tokia jau didelė tautos dalis. Būtent tokie svarstymai skatina manyti, kad pilietiškumo potencialas ne drastiškai sumažėjo ar net, kaip teigiama, beveik išnyko – paprasčiausiai jis, ko gero, visada buvo kur kas menkesnis negu norėtume pripažinti.

Nomenklatūrėjimas

    Tačiau nors labai tikėtina, kad šis potencialas iš pat pradžių buvo menkas, vis vien būtina aiškintis, kodėl jis neaugo, o gal net nyko arba, geriausiu atveju, didėjo labai lėtai per visą nepriklausomo gyvenimo tarpsnį. Atrodo, kad vienas iš pilietinės visuomenės formavimąsi lėtinusių veiksnių buvo ir šalyje vykę spartūs politinio gyvenimo pokyčiai, pradėję ryškėti, kai tik tarptautiniu mastu buvo pripažinta atsikūrusi Lietuvos valstybė. Savaime suprantama, kad svarbiausi šių pokyčių židiniai buvo dvi tuo metu įtakingiausios politinės jėgos – LKP ir Sąjūdis. Kad ir kaip atrodytų keista, atgavus Nepriklausomybę jų abiejų veikloje išryškėjo stulbinamai panašios tendencijos, kurioms apibūdinti tinka vienas ir tas pats žodis – nomenklatūrėjimas. Kovos už nepriklausomybę laikotarpiu LKP faktiškai buvo susiskirsčiusi į tris grupes – liūdnai pagarsėjusius „platformininkus”, A. Brazausko vadovaujamą „pelkę” ir Sąjūdžio nuostatas partijoje gynusius nepriklausomybininkus-reformatorius. Šie kurį laiką buvo dominuojanti partijoje grupė ir lėmė jos politiką. Tačiau atgavus nepriklausomybę padėtis iš esmės pasikeitė. Demagogiškai pasinaudoję partijos demokratizavimo šūkiais, brazauskinės pelkės atstovai sugebėjo taip išplėsti tuometinės LKP Tarybą, kad joje pradėjo vyrauti ne tik nepriklausomybei abejingi žmonės, bet ją papildė net buvę „platformininkai”. Sąjūdininkai greitai tapo mažuma, jų įtaka menko, o galiausiai jie buvo visiškai išstumti iš partijos vadovybės. Taip komunistinė nomenklatūra pasiekė visišką pergalę, kurios vaisiais naudojasi ir šiandien.

    Panašūs poslinkiai įvyko ir Sąjūdžio gretose. Jau paskelbus nepriklausomybę pradėjo ryškėti Sąjūdžio vadinamojo radikalėjimo tendencija, kuri ypač sustiprėjo, kai organizacija tapo šalį valdančiąja politine jėga, o viršūnę pasiekė 1992 m., priešlaikinių rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą išvakarėse. Būtent tuo laikotarpiu atsirado ir tokios sąvokos kaip „antrasis”, o vėliau – ir „trečiasis” Sąjūdis. Šie apibūdinimai nebuvo tiesiog tušti žodžiai. Jie iš tikrųjų reiškė ženklius pokyčius, būtent, kad pasitelkus įvairius ir toli gražu ne visada gražius moralinio ir psichologinio spaudimo bei šantažo metodus iš Sąjūdžio buvo masiškai išstūminėjami jam priklausę žmonės, kurie, objektyviai vertinant, nešė pagrindinę kovos už Nepriklausomybę naštą. Jų užimta vieta neliko tuščia. Ją daugiausiai užėmė asmenys, kuriuos pagrįstai galima vadinti naująja Sąjūdžio nomenklatūra – tai buvo žmonės, kurie kovos už Nepriklausomybę laikotarpiu buvo linkę laikytis nuošalyje, o ne vienas anksčiau buvo pasižymėjęs ir kaip aktyvus sovietinio laikotarpio partinis ar administracijos veikėjas. Į šią aplinkybę itin svarbu atkreipti dėmesį, nes būtent šie asmenys ir buvo vėliau atsiradusių konservatorių ir šiuo metu faktiškai žlugusios krikščionių demokratų partijų branduolys. Taigi Sąjūdžio radikalėjimas iš esmės buvo savotiškas jo narių atrankos procesas, kuriam vykstant tokiu savitu būdu buvo tarsi natūraliai atrinkti sąjūdininkai, galėję ir norėję (tai akivaizdžiai patvirtino tolesnė įvykių raida) sudaryti sandorį, o vėliau ir visiškai suartėti su LKP vadovaujančias pozicijas susigrąžinusia komunistine nomenklatūra, netrukus pasivadinusia LDDP ir galiausiai prarijusia lietuviškąja socialdemokratiją bei pasigrobusia net jos pavadinimą.

Pilietiškiausieji - išstumti

    Turbūt neįmanoma pervertinti šio LKP ir Sąjūdžio sunomenklatūrėjimo padarinių Lietuvos pilietinės visuomenės plėtrai. Kad ir kaip vertintume šį faktą, akivaizdu, kad iš abiejų organizacijų buvo pašalinti arba išstumti pilietiškiausiai ir valstybiškiausiai mąstę ir veikę jų nariai, potencialiai galėję protestuoti ir prieš pačioje valstybėje pamažu stiprėjusią neokomunistinę-oligarchinę ekonominę, socialinę ir politinę sanklodą. Kadangi LKP ir iš Sąjūdžio išsirutuliojusi TS (LK) ilgai buvo dvi valdančios partijos, tai natūralu, kad jos nebuvo suinteresuotos pilietinės visuomenės plėtra ir stiprėjimu šalyje. Nors visuomeninių ir pilietinių organizacijų skaičius sparčiai gausėjo, tačiau į jų balsą paprastai nebūdavo ir nėra įsiklausoma arba kai kurias iš jų (tipiškas pavyzdys čia būtų Piliečių chartija) mėginta ir tebemėginama paversti vienai ar kitai partijai paklusniomis „pritarėjų” organizacijomis. Kalbant dar aiškiau, Lietuvoje sektinu pilietiškumo pavyzdžiu ir idealu vis dar tebelaikomas sovietinio tipo visuomeninės organizacijos ir jų santykio su vadovaujančia „neklystančia” partija modelis.

    Iš dalies, o gal ir pirmiausia dėl šių priežasčių dabartinę Lietuvos pilietinių organizacijų būklę ir jų veiklą tenka vertinti prieštaringai. Nors tokių organizacijų gana gausu, jų veiklai apskritai būdingas vienas bendras ir į akis krintantis trūkumas. Šios organizacijos pirmiausia linkusios ginti gana siaurus savo narių arba kurių nors visuomenės grupių interesus, ir neretai tai daro išties sėkmingai. Tačiau, objektyviai vertinant jų jėgas ir galimybes, reikia pripažinti ir tai, kad šiuo metu jos dar nėra tokios stiprios ir susitelkusios, kad pajėgtų vieningai ir efektyviai siekti svarbiausio strateginio valstybės tikslo – taikiomis demokratinėmis teisinėmis priemonėmis pašalinti Lietuvoje įsitvirtinusį neokomunistinės oligarchijos valdymą ir priartinti šalį prie civilizuoto pilietinio gyvenimo standartų. Sunku tikėtis, kad tokias pastangas remtų ir didelėje moralinėje bei idėjinėje krizėje atsidūrusios visos be išimties „tradicinėmis” vadinamos Lietuvos politinės partijos, o tiksliau kalbant – jų vadovaujančios viršūnės. Nors dauguma tokių partijų pastaraisiais metais yra patyrusios rimtų nesėkmių, jų vadovybės neskuba pripažinti, kad tik brandi pilietinė visuomenė yra ta dirva, kurioje galėtų atsirasti ir klestėti atsakinga ir nuosekli partinė politika. Todėl bet kokia pilietinė partijų veiklos kritika paprastai vertinama nepalankiai, o dažniausiai – priešiškai. Tokią poziciją sunku pavadinti įžvalgia ir toliaregiška. Mat nėra abejonių, kad pilietinės organizacijos Lietuvoje pamažu, bet nenumaldomai auga ir stiprėja. Kartu didėja ir jų reiklumas politinėms partijoms, vis garsiau skamba reikalavimai vykdyti skaidresnę ir šių partijų paprastiems nariams bei visiems valstybės piliečiams suprantamesnę politiką. Tad jeigu partijos nereaguos į šiuos pilietinius iššūkius, praraja tarp jų ir pilietinės visuomenės tik platės. Paprasčiausiai gali ateiti diena, kai pačios pilietinės organizacijos išsiaugins pakankamai daug drąsiai ir pilietiškai mąstančių žmonių, kurie sudarys naujoviškų – nebe nomenklatūrinių ir uždarų, bet atvirų – politinių partijų branduolį. Iš esmės atnaujinti, o prireikus ir iš pagrindų perkurti Lietuvos partinę sistemą turėtų būti svarbiausias ir neatidėliotinas šalies pilietinių organizacijų uždavinys ir tikslas. Brandi ir sveika partijų sistema yra viena iš pamatinių mūsų demokratijos išlikimo sąlygų. Jeigu dabar egzistuojančių partijų vadovybės supras šį laiko iššūkį ir tinkamai į jį atsilieps, šį tikslą pavyks įgyvendinti greičiau, sklandžiau ir ne taip skausmingai pačioms partijoms.

Į pradžią

 

 

4. Atakos prieš Lietuvos piliečius

 

    Valdžios atstovai nuolat deklaruoja įstatymų galią ir būtinybę jų laikytis. Deja, Lietuvos įstatymai dažnai būna politizuoti ir pajungiami besikeičiančiai konjunktūrai. Vienas iš piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas veiklos tikslų – stebėti, kaip pati valdžia laikosi įstatymų, viešinti faktus, kai ji tuos įstatymus pažeidžia ir reikalauti, kad pažeidimus taisytų.

    Praėjusiais metais Kitas pasirinkimas išsiaiškino, kad 2003 metais Vyriausybė neteisėtai davė leidimą Baltijos Humanitariniam centrui, kuris nesąžiningai vykdė studijas. Dabar šis centras vadinasi Tarptautinė Baltijos akademija. Jis vykdo Rygoje veikiančio Baltijos rusų instituto studijų programas. Ši skandalinga situacija buvo nušviesta mūsų laikraštyje. Pasirodžius straipsniui, minėtos švietimo įstaigos ėmė grasinti teismais, bet piliečių judėjimo tai neišgąsdino.

    Praėjusių metų pabaigoje Kitas pasirinkimas parengė ir įteikė Vyriausybei teisiškai pagrįstą kreipimąsi. Jame buvo reikalaujama atšaukti Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujantį Tarptautinės Baltijos akademijos legalizavimą. Vyriausybė privalėjo per mėnesį atsakyti, bet ji tylėjo. Į pagalbą teko pasitelkti opozicinę konservatorių frakciją Seime ir paprašyti jau parengtus dokumentus perduoti Konstituciniam teismui, nes eilniai Lietuvos piliečiai į jį tiesiogiai kreiptis neturi teisės. Kitas pasirinkimas taip pat du kartus perspėjo Vyriausybę, kad dėl atsakymo vilkinimo kreipsis į Administracinį teismą. Tik tada Vyriausybė pavedė Švietimo ir mokslo ministerijai sudaryti komisiją ir ištirti Tarptautinės Baltijos akademijos veiklą. Komisijos darbas sulaukė didžiulio atgarsio. Tema sudomino „Lietuvos rytą “, TV laidą „Panorama“, opozicinę konservatorių frakciją LR Seime, plačius visuomenės sluoksnius. Pagaliau Vyriausybė buvo priversta priimti nutarimą Tarptautinės Baltijos akademijos veiklą nutraukti.

    Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, kiti aukšti valstybės pareigūnai ne kartą sakė, kad Lietuvos nacionaliniam saugumui kenkia tai, jog mūsų šalies teisėtvarkos pareigūnai išsilavinimą įgyja Rusijos aukštosiose mokyklose. Šiame kontekste buvo paminėta ir Tarptautinė Baltijos akademija.

    Atrodytų, kad Kitas pasirinkimas, iškėlęs šią gilią, skaudžias pasekmes Lietuvai turinčią problemą galėtų atsikvėpti ir džiaugtis įsigalėjusiu teisingumu, tačiau... Tarptautinė Baltijos akademija kartu su Baltijos rusų institutu įvėlė judėjimą ir profesorių Vytautą Daujotį į nesibaigiantį teismų maratoną. Būtent profesorius parašė garsųjį straipsnį apie „penktąją koloną“ Lietuvoje ir Rusijos geopolitinius planus: per mūsų šalyje steigiamus Rusijos aukštųjų mokyklų filialus išlaikyti ir didinti savo įtaką Lietuvoje.

    Apgaudinėję Lietuvos valstybę, studentus, šių mokymo įstaigų vadovai visiškai susikompromitavo. Tarptautinės Baltijos akademijos direktorius J. Kostinas net viešai įžeidinėjo profesorių V. Daujotį ir grasino fiziniu susidorojimu. Po viso to jie išdrįso pateikti teisminį ieškinį dėl dalykinės reputacijos gynimo” ir žalos atlyginimo””.

    Baltijos kelias kalbasi su profesorium V. Daujočiu.

 

Jau įvyko keli Teismo posėdžiai, tačiau be rezultatų. Ar procesas specialiai vilkinamas?

    Panašu, kad taip. Pradžioje buvo pateiktas ieškinys, paremtas tik straipsnio interpretacijomis. Matyt ieškovai nemanė, kad savo teiginius galime pagrįsti dokumentais. Be to, jie jautėsi labai stiprūs, turėdami galingus rėmėjus Seime ir Vyriausybėje. Paaiškėjus, kad mūsų teiginiai neišlaužti iš piršto, jie bandė mus paskandinti bereikšmių popierių jūroje, o vėliau pakeitė taktiką ir performulavo ieškinį. Įnirtingam Tarptautinės Baltijos akademijos direktoriui J. Kostinui, tituluojančiam save rektoriumi ir nuolat besisukiojančiam Rusijos ambasadoje, į talką pasišovė advokatas Juozas Gaudutis, anksčiau spėjęs pabūti ir STT vadovu.

 

Ar jūs manote, kad gynyba bus apmokama iš Rusijos pinigų?

 

    Galima įvairiai manyti. Tegul skaitytojas pats darosi išvadas iš to, kas vyksta. Mes gi galima pridurti, kad pati Rusija skelbia programas, kuriose numatytos lėšos remti tautiečius užsienyje. Pavyzdžiui, šių metų balandžio mėnesio 8 dieną Maskvos vyriausybė patvirtino beveik 2 milijonų rublių sumą „artimajame užsienyje“ gyvenančių tautiečių teisinei gynybai. Apskritai Tarptautinė Baltijos akademija ir Baltijos rusų institutas buvo Rusijos remiami. LTV „Panoramoje“ buvo įvardyta net viena konkreti suma-virš 5 milijonų. Nieko keisto, nes tokio pobūdžio įstaigos be paramos išsilaikyti neįstengtų. Juolab bylinėtis ir samdytis brangią gynybą.

    Tik savaime kyla klausimas: kodėl Rusija taip suinteresuota, kad Lietuvoje tokio pobūdžio švietimo įstaigos egzistuotų? Iš kur toks altruizmas nemylimam Pabaltijui?

 

Ar tiesa, kad net neįtarėte, jog jūsų iškelti klausimai atskleis kur kas gilesnes ir didesnes problemas?

 

    Taip, mes lietėme tik akademijos teisėtumo, jo studijų kokybės, studentų ugdymo ir sąsajų su Rusija klausimus. Vėliau „Lietuvos ryto“ ir LTV „Panoramos“ žurnalistai atskleidė dar rimtesnius dalykus. Daug šios mokymo įstaigos studentų – mūsų jėgos struktūrų (pasienio, policijos, teisinės sistemos) darbuotojai, kuriems reikėjo diplomo ir kurie nusprendė, kad lengviau ir pigiau jį gali įsigyti šioje rusiškoje „teisės kalvėje”. Pavyzdžiui, kad studentui būtų lengviau, jis gali kaip kursinį darbą pateikti medžiagą, paremtą savo darbine veikla, jos faktais... t. y. išdėstyti valstybės paslaptis tiesiai į rankas.... Spėkit kam?

 

    Nejaugi tokių diplomų kilme, studijų eiga, studentų kvalifikacija nepasidomėjo mūsų specialiosios tarnybos, Vidaus reikalų ministerija?

 

    Labai keista, tačiau į tai Vyriausybė nekreipė dėmesio. Dar daugiau. Kai problemos iškilo į paviršių, net ir tada atsakingi pareigūnai nesuvokė pavojaus valstybei, jos saugumui. Daugelio mūsų valdininkų sovietiniam mentalitetui tai pernelyg tolimos problemos. Už valstybės saugumą atsakingų pareigūnų lojalumas Tėvynei - jiems nevertos dėmesio smulkmenos. Bet ką norėti iš pasieniečių, ar policininkų, jei kai kurie patys aukščiausi valstybės pareigūnai to nesuvokia. Jie purtosi bet kokios atsakomybės. Paaiškėjo net skandalingas Vidaus reikalų ministerijoje bendradarbiavimas su Tarptautine Baltijos akademija: ministerija su akademija sudarinėjo sutartis, kad ji pigiau išduotų aukštojo mokslo diplomus Lietuvos teisėsaugos pareigūnams.

 

Keista girdėti tokius faktus. Juk savo saugumu turi rūpintis pati valstybė, o ne grupelė patriotiškai nusitekusių piliečių. Gal valstybė bent dabar padeda jums apsiginti nuo šių įžūlių Rusijos vietininkų Lietuvoje? Gal ji suprato savo klaidas ir kažkaip bando ištaisyti savo klaidas, palaikyti ir paskatinti judėjimo Kitas pasirinkimas aktyvistus?

 

    Tol kol valdžioje bus ši sovietinė nomenklatūra, reikalai tikrai nepagerės ir niekas iš savo klaidų nepasimokys. Vien tai, kad Rusijos Pergalės dieną mūsų Premjeras su visa savo nomenklatūrine svita džiaugsmingai šventė Rusijos ambasadoje, rodo, kad tauta į šią valdžią niekad negalės atsiremti. Tai užgrūdinti sovietai, kurie tokiais išliks iki gyvenimo pabaigos.

    Mums nieko kito nebelieka, kaip tik pasikliauti savimi, savo pilietine sąžine ir visais patriotiškai nusitekusiais Lietuvos piliečiais, paliktais likimo valioje prieš Rusijos galią. Ne pirmas kartas. Prisiminkite prieškario Lietuvos valdantį elitą. Nors savo valdžioje turėjo dvidešimt metų Lietuvos piliečių pinigais puoselėtą Lietuvos kariuomenę, gailiai inkšdamas jis priėmė Stalino ultimatumus. Šiai išdavystei nepakluso tik kelios dešimtys tūkstančių paprastų Lietuvos žmonių. Atidavę gyvybę kovoje prieš raudonąjį marą, jie savo krauju atpirko mums teisę vadintis Lietuva. Nesame tokie išpuikę, kad su šiais didvyriais tapatintume savo būsimą likimą. Dabar, kai esame ES ir NATO mums negresia fizinis susidorojimas. Tačiau per lietuviškai kalbančią, bet surusėjusią Lietuvą Kremlius dabar gali balsuoti Europos Parlamente, dalyvauti priimant sprendimus NATO.

    Beje, Tarptautinė Baltijos akademija Lietuvoje kartu su Baltijos rusų institutu Latvijoje savo „dalykinės reputacijos” kainą šių metų gegužės 17 dienos teismo posėdyje pakėlė iki 200 tūkstančių litų.

    Advokatas Gaudutis pareikalavo areštuoti Kito pasirinkimo turtą. Tikriausiai teismas taip ir nutars. Deja, bet mūsų visas turtas – tai noras dirbti Tėvynei, o to niekam nepavyks areštuoti. Kito turto judėjimas neturi, nes visas gaunamas Lietuvos piliečių aukas išleidžia Baltijos Kelio leidybai.

    Ir dar. Rusija viešai skelbia remianti tokio pobūdžio švietimo įstaigas. Tikrų buhalterinių dokumentų iš Rusijos FSB (buvusio KGB) neturime. Jų tikriausiai neturi ir pernelyg jaunas Lietuvos VSD, kuriam užaugti iki JAV CŽV ar Izraelio MOSSAD lygio reikės kelių kartų.

Taigi telieka tikėti tik mūsų Teisės sistema, kuriai tai rimtas išbandymas. Su kuo ji? Su Lietuva, ar su Kremliumi?

 

Į pradžią

5. Petras Ragauskas    Prokuroras keičia profesiją

Arba Nepriklausomos Lietuvos teismai

Blogas tas kareivis

    Neseniai sužinojome stulbinamą naujieną: generalinis prokuroras puikiai atlieka savo pareigas. Už tai jis vertas, kad vietoje likusių dvejų metų poste ir neaiškios profesinės perspektyvos (greičiausiai Seimo pastangomis prieglauda paverstoje Advokatūroje) jam būtų atlyginta gerai mokamu darbu Aukščiausiajame Teisme. Darbu, iš kurio iki pat pensijos atleisti beveik neįmanoma.

    Sužinojome ir tai, kad jo kandidatūros pasirinkimas paremtas ilgu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko stebėjimu. Ką gi, prisiminus prezidentinio skandalo metu sutapusias prokuroro ir Aukščiausiojo Teismo pirmininko pozicijas, stebėjimo rezultatai stebinti tikrai neturėtų. Gal šiek tiek keista tik tai, kad stebėti kandidatą Teismo pirmininkas ėmėsi prieš dešimtmetį – kai dar nebuvo pirmininkas ir kandidatų Prezidentui siūlyti negalėjo. Bet juk blogas tas kareivis...


Tinkamas?


    Tai, kad kandidatas tinkamas, liudija ir paties Aukščiausiojo Teismo požiūrį atitinkantys ligšioliniai prokuroro sprendimai. Vienas nedidelis pavyzdys „tinkamumui” iliustruoti.

    2003 m., įvertinęs eilinį prašymą išduoti teisių atkūrimo (reabilitacijos) pažymėjimą, generalinis prokuroras nusprendė, kad per partizanų vadovybės nuosprendžio kolaborantams vykdymą dalyvavęs senukas reabilitavimo nėra vertas.

    Šiam generalinio prokuroro sprendimui „argumentuotai” pritarė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: atmetusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro surinktų duomenų pagrindu istorikų pateiktą išvadą, kad gyvybės netekę asmenys „bendradarbiavo su minėtomis struktūromis, todėl jų sušaudymo atvejais X vykdė partizanų vadovybės nurodymus”, septynių teisėjų kolegija nurodė, kad „duomenų, kurie leistų konstatuoti, kad nužudytieji [...] kenkė tautos išsilaisvinimo kovai, [...] nėra, todėl jų nužudymo, atsižvelgiant į konkrečias nužudymo aplinkybes, negalima laikyti teisėtais ir leidžiančiais netaikyti jam minėto įstatymo 2 straipsnio nuostatų veiksmais”.

    Čia, matyt, naivus turėtų būti klausimas dėl nekaltumo prezumpcijos ir jos santykio su Teismo teiginiu, esą nėra duomenų, kad veiksmai teisėti ir leidžia „netaikyti jam minėto įstatymo 2 straipsnio nuostatų” (reikia paaiškinti, kad 2 straipsnis nustato, jog nereabilituojami beginklių civilių žmonių žudynėse dalyvavę asmenys). Naivu, nors šio žmogaus nenuteisė joks teismas. „Kaltu” jį pripažino žymioji represinė sovietinė struktūra – „troikė” (Ypatingasis Pasitarimas). Atrodytų, tai nelabai dera su Konstitucijos 31 straipsnio nuostata „asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas [...] ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu”. Bet ką čia Aukštajam teismui Konstitucija, kai yra „2 straipsnis” ir NKVD tardytojo surinkti neginčijami „įrodymai”...

    Tad lieka apsiriboti konstatacija, kad mūsų prokuratūra ir Aukščiausiasis Teismas, priešingai nei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, nebeskiria žudynių ir teisėtos valdžios (taip partizanų vadovybę apibūdina ir galiojantys Lietuvos Respublikos įstatymai) nuosprendžio vykdymo.

    Kita vertus, sprendimas simptomiškas – atrodo, kad mažiausiai šeši iš septynių bylą nagrinėjusių teisėjų savo laiku buvo SSKP nariai. Kai kurie – aktyvūs sovietinio režimo rėmėjai ir propagandinio baro bitelės. Tad ar verta tikėtis, kad kolaboravimą ši kolegija vertintų kitaip nei sako daugumos jos narių patirtis (juk jie tikrai nekolaboravo!)? Greičiausiai būtent todėl ir nerasta „duomenų, kurie leistų konstatuoti, kad nužudytieji [...] kenkė tautos išsilaisvinimo kovai”.

    Trumpai apibendrinkime tai, ką šis pavyzdys mums turėtų liudyti. Pirma, mūsų teismai ir prokuratūra yra nepakantūs karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui. Antra, generalinio prokuroro ir Aukščiausiojo Teismo sutarimas šiuo klausimu turėtų paskatinti viltį, kad generalinis prokuroras drąsiai persekios juos padariusius asmenis, o pergalė teisme, bent jau Aukščiausiajame, garantuota

    Deja, viltis bergždžia. Ir nors prieš dvejus metus įsigaliojęs Baudžiamasis kodeksas (toliau – BK) skiriasi nuo savo sovietinio pirmtako, teisėsaugos institucijų įpročių įstatymu (netgi kodeksu) nepakeisi.

    Sakysite, kas čia per užuominos? Jokių užuominų. Tik įstatymo nuostatos. Reikalas tas, kad naujajame BK yra tokia 3 straipsnio 3 dalis, kurioje numatyta, kad „baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, [...] neturi grįžtamosios galios”. Tai, žinoma, anokia naujiena. Ši nuostata buvo ir sovietiniame kodekse. Bet naujiena yra išimtys iš šios taisyklės (tiesa, viena išimtis – genocidas – buvo numatyta dar prieš įsigaliojant naujajam BK). Verta paminėti keletą įdomesnių.

    Taigi pagal naująjį BK atgal galioja jo nuostatos, pagal kurias baudžiamas tas, kuris okupacijos ar aneksijos sąlygomis: įsakė tremti ar trėmė civilius gyventojus (argi visi tą dariusieji jau mirę?); baudė kriminalinėmis bausmėmis be nepriklausomo ir nešališko teismo sprendimo ar be gynybos garantijų teisme (ar dar pamenate pavyzdį? – ką ten bausti, mūsų Aukščiausiasis Teismas ir Generalinė prokuratūra netgi remiasi šiais sprendimais!); išniekino nukautųjų palaikus (nejau nematėte Lietuvos miestelių aikštėse gulinčių išniekintų partizanų kūnų nuotraukų?); pažeisdamas tarptautinę humanitarinę teisę vertė civilius tarnauti jų priešo ginkluotose pajėgose (juk tai buvo daroma netgi atkūrus Nepriklausomybę!).

    Reziumuojant BK naujoves, galima konstatuoti, kad tai darę asmenys turi būti baudžiami. Deja, girdėti, kad šie įstatymai būtų vykdomi, netenka.

Teismai nelinkę įvertinti nusikaltimų

    Žinoma, Lietuvoje yra ir daugiau nevykdomų įstatymų. Tačiau dar blogiau už patį nevykdymą yra tai, kad vis dar nedrįstame ieškoti atsakymo į nepaprastai svarbų klausimą – kodėl teismai nelinkę įvertinti aktyvių sovietinio režimo rėmėjų padarytų nusikaltimų?

Galbūt to nesiaiškiname bijodami pakenkti jų „prestižui” ir „nepriklausomumui”. Tik ar užmerkus akis išlaikytas prestižas daug vertas? Ir ar mūsų teismai nėra tapę nepriklausomi daugiau nei nuo išorinio spaudimo bei „telefoninės teisės”? Pastaruoju metu matome pernelyg daug ženklų, liudijančių, kad jie tapo „nepriklausomi” tiek nuo pareigos tarnauti žmonėms, tiek ir nuo pareigos gerbti atminimą tų, kurie mūsų laisvės labui aukojo brangiausią, ką turi – savo ir savo artimųjų gyvybes.

    Iš tiesų nuo praeities bent jau dalis šių pareigūnų atrodo tapę visiškai nepriklausomi. Visos, išskyrus savąją praeitį, – tą, kurioje nebuvo nieko, kas „kenkė tautos išsilaisvinimo kovai”, kas gali būti įvertinta kaip „kolaboravimas”. Praeities, kuri yra etalonas priimant sprendimus.

    Juk visa, ką jie darė, tebuvo auka ir to meto sąlygomis kitaip „pasitarnauti” Lietuvai jie paprasčiausiai negalėjo (šiandien jie mėgsta postringauti, esą jei ne jie, būtume savo kailiu patyrę, kad atvažiavę svetimšaliai nebūtų tokie švelnūs skirdami bausmes už antisovietinę veiklą). Tik ar pritarus šiai interpretacijai neturėtume eiti toliau ir pripažinti, kad tą patį darė ir tūkstančiai kitų, savo sunkią pareigą Lietuvai (?!) atlikusių jų laiko dvasią atitikusiuose NKVD daliniuose ar paprasčiausiai išduodami miške esančius kaimynus?

    Matyt, todėl Nepriklausomos Lietuvos teismo požiūriu yra teisinga, kad šiandien be teismo kalti lieka tik tie, kurie naikino Lietuvos „didvyrius”, dėjusius pamatus stalininei Lietuvai.

    Nesu raganų medžiotojas. Bet kai „stribams”, SSKP nariams bei eiliniams išdavikams–kolaborantams nuosprendį vykdžiusio žmogaus veiksmus pagal savo kurpalį vertina buvę SSKP nariai ir aktyvistai, klausimas dėl Nepriklausomybės laimėjimų tampa provokaciniu.

    P.S. Šiuo rašiniu tikrai nenorėjau įžeisti tų teisėjų, kurie eidami į šias pareigas ir dirbdami jose nedarė ir nedaro jokių kompromisų su sąžine ir nepakenkė už Lietuvos laisvę kovojusiems žmonėms. Jei kurie iš čia esančių apibendrinimų jums skaudūs-nuoširdžiai prašau atleisti.

(Autorius yra socialinių mokslų(teisės)daktaras, Teisės instituto direktoriaus pavaduotojas)

„Atgimimas“

Į pradžią

6. Romas Daugirdas   Senamiesčio apsauga: du lazdos galai

 

Vis nerimsta aistros dėl Senamiesčio ir kitų specialų apsaugos režimą turinčių Vilniaus rajonų (pavyzdžiui, Žvėryno) tikro ar tariamo naikinimo. Piktinasi paminklosaugininkai, architektai, istorikai, bet garsiausias arijas šiame chore traukia tų rajonų bendruomenių atstovai. Deja, ne viskas yra taip vienareikšmiška.

 

Nerealūs norai

    Senamiesčio gyventojai jau senokai Savivaldybę užtvindė skundais dėl triukšmo, žaliųjų plotų mažinimo ir naujų namų statybos. Iš esmės jie siekia neįmanomo dalyko: gyventi pačiame miesto centre ir mėgautis priemiesčio ramybe. Vilnius ne išimtis – ir kitų šalių didesniuose miestuose restoranai, kavinės ir klubai koncentruojasi centre ir, aišku, Senamiestyje, jei toks yra. Rūpinantis gyventojų ramybe, kai kuriose Vakarų sostinėse buvo pamėginta į senamiesčius sutelkti vien muziejus, įstaigas ir pramogas. Eksperimentas nepasiteisino: vakarais šie rajonai apmirdavo, ištuštėdavo, o iš restoranų sklindanti muzika tik paryškindavo kontrastą tarp negyvų architektūrinių dekoracijų ir keisto siautulio tuščiame mieste (“puota maro metu “).

    Dabar porą minčių apie žaliuosius plotus Senamiestyje, kuriuos tariamai godūs verslininkai rengiasi sunaikinti. Pasvarstykime, iš kur atsirado šie skverai ( ar bent dauguma jų ) ? Tai pokaryje komjaunuoliškų talkų metu skubotai užsodintos dykvietės, prieš tai jas išvalius nuo griuvėsių. Ir ne tik. Senamiestis daug daugiau nukentėjo ne per patį karą, o jau vėliau - siekiant įgyvendinti absurdiškus projektus, kvepiančius gigantomanija ( Maskvos įtaka?). Taip atsirado neregėto platumo Vokiečių (buvęs Muziejaus) bulvaras. Nežinantiems priminsiu, kad, ačiū Dievui, šis projektas nebuvo iki galo įgyvendintas. Iš tikrųjų turėjo atsirasti plati magistralė, jungianti Žaliąjį tiltą su Minsko plentu. Jos vidury – cementiniai fontanai su gulbėmis. Prospektas būtų nušlavęs ir Kotrynos bažnyčią bei Aušros vartus. Nebūtina leistis į tokius tolimus prisiminimus. Septintajame dešimtmetyje, statant LKP CK rūmus (dabar – Vyriausybės), nugriautas visas Senamiesčio kvartalas. Projekto autorius – Lenino premijos laureatas Vytautas Čekanauskas.

    Noriu pabrėžti – dėl mūsų kaltės Senamiestyje atsiradusios tuščios erdvės (iš dalies užsodintos medžiais) šiam miesto rajonui visai nebūdingos. Jų atsikratyti svajojo dar Vladas Drėma – turbūt garsiausias Senamiesčio tyrinėtojas. Savo monografijoje „Dingęs Vilnius” jis nedviprasmiškai siūlo bent iš dalies atkurti senąjį užstatymą, grąžinant šiam rajonui senąją tūrių kaitą ir dvasią.

    Nereikia užmiršti ir to fakto, kad nuo seno Vilnius – daugianacionalinis miestas. Per pastarąjį karą daugiausiai nukentėjo žydų bendruomenė, patyrusi nesuskaičiuojamus dvasinės ir materialinės kultūros praradimus. Emanuelio Zingerio kuruojamas fragmentiškas žydų kvartalų atkūrimas (neatsiejamas nuo materialinės kultūros) – tarptautinis projektas. Panašūs sumanymai jau įgyvendinti Prahoje ir Budapešte. Vilniuje irgi žengti pirmi žingsniai – atstatomas kvartalas Ašmenos ir Dysnos gatvių sankirtoje. Tiesa, vietiniai gyventojai tam aršiai priešinasi, reikalaudami atitraukti namus toliau nuo gatvės. Kad tai pažeistų raudonąją liniją – perimetro užstatymo fasadinę ribą – jiems nė motais. Kai kurie valdžios žingsniai apskritai nesuvokiami. Iš silikatinių plytų pastato išsikėlus vaikų darželiui, atsirado puiki proga atstatyti čia kadaise stovėjusią vieną didingiausių Rytų Europoje Didžiąją sinagogą. Vietoj to patalpas skubiai užėmė S. Nėries mokyklos pradinės klasės. Vėl galima spekuliuoti pareiškimais apie vaikučių skriaudimą.

    Iš to, kas parašyta, Jums gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad iš dalies ginu tuos, kas kėsinasi į mūsų didžiausią turtą – Senamiestį. Ne, tiesiog matau ir kitą lazdos galą.

Realios blogybės

    Kažkodėl labiausiai akcentuojamas medinių langų keitimas plastikiniais. Tai tikrai ne didžiausia blogybė. Daug liūdniau, kai pirmuose aukštuose iškertamos milžiniškos stiklu uždengtos angos. Tada pirmas aukštas iškrenta iš bendro namo vaizdo ir bado akis šiomis ambrazūromis. Vakaruose tokia saviveikla griežtai kontroliuojama. Keičiant langus neretai transformuojama ir jų rėmų forma–ji „sušiuolaikinama”, mažinant pertvarų skaičių. Liūdniausia, kai vieno namo fasade atsiranda trijų – keturių formų langų rėmai. Nesėkmingai kovojama ir su savavališkai iškeltais stoglangiais gatvės pusėje. Tačiau labiausiai Senamiestis kenčia, kai padidinamas namo aukštų skaičius. Dingsta viena didžiausių vertybių – tūrių žaismas, sunaikinamos tapybiškos perspektyvos. Kai netikėtai „ūgtelėjo” namai Vingrių, Liejyklos, šv. Stepono ir kitose gatvėse, pasigirdo viltingas mero A. Zuoko pareiškimas: nuo šiol jis asmeniškai kontroliuos Senamiesčio renovaciją, kad panašūs dalykai nesikartotų. Ir iškart po to prasidėjo namo Subačiaus gatvėje (priešais Filharmoniją) trečio aukšto statyba.

    Norėčiau paminėti dar vieną itin žalingą Senamiesčio namų „rekonstrukcijos” praktiką. Nesivarginama paprastu remontu. Namas tiesiog nugriaunamas, o po to atstatomas toks pat ar atititinkantis ankstesnį tūrį (ypač tuo piktnaudžiaujama Užupyje). Nereikia aiškinti, kad taip dirbtinai sunaikinamas pastato autentiškumas. Juo, kaip argumentu remiantis, dažniausiai puolama Valdovų rūmų renovacija. Įsiminė lenkų argumentai: kai kalbama apie valstybei (jos istorijai) reikšmingus objektus, jų atstatymas pateisinamas net tada, jei senasis pastatas buvo visiškai sunaikintas. Juk užsienio ekspertai pritarė Varšuvos senamiesčio atkūrimui, nors tai ne visiškai atitiko Venecijos chartijos nuostatas. Be to, mėgaujantis demokratija, nereikia pulti į kitą kraštutinumą – anarchiją. Po ilgų diskusijų buvo priimtas politinis sprendimas – atstatyti Valdovų rūmus. Ir šį sprendimą reikia vykdyti.

Žvėrynas ir Senamiesčio prieigos

    Be Senamiesčio savo unikalumu garsėja ir Žvėrynas, miesto centre esantis rajonas, iš dalies išsaugojęs provincijos miestelio įvaizdį. Generaliniame plane (tai prilygsta įstatymui) užfiksuota: šiame rajone turi būti išsaugotas sodybinis ir mažaaukštis (trys aukštai plius mansarda) užstatymas. Pirmiausia Žvėrynas iškentė tyčinį keliolikos medinių namų padegimo vajų, nes naujieji savininkai nenorėjo vargintis senųjų pastatų architektūros atkūrimu. Vėliau ties Bebrų ir Latvių gatvių sankirta išdygo septynių aukštų kvartalas. Kaip tai pavyko prastumti? Neįskaičiuoti cokolinis ir du mansardiniai aukštai. Pagaliau atsibudo ir Žvėryno bendruomenė, stipriai apsunkinusi gyvenimą statybų bendrovėms. Po teismų, piketų ir kitų akcijų pasiekti pirmieji laimėjimai, nors pralaimėjimų – daugiau. Bet kartais aktyvistams koją pakiša maksimalizmas. SBA pastato statybos stabdymas yra sunkiai suvokiamas. Juk Žvėrynas nevienalytis. Kai kas jau seniai ir negrįžtamai dingę. Tarptautiniuose architektų konkursuose palankiai įvertintas SBA administracinis korpusas tik suardytų beviltišką Pedagoginio universiteto bendrabučių monotoniją.

    Gaila, bet atrodo, jau susitaikyta su senųjų Šnipiškių sunaikinimu. O šis rajonas, atitinkamai renovuotas, galėtų konkuruoti su Užupiu.

    Netyla diskusijos dėl Senamiesčio įtakos zonos sąvokos. Dėl to labiausiai apgailestauju, kai žiūriu į Senamiestį nuo Subačiaus gatvės. Natūralią Nėries slėnio dominantę – Gedimino pilį – stelbia Konstitucijos prospekto dangoraižiai. Kalbantis su užsienio architektais, šie niekaip negali suprasti, kodėl mes taip didžiuojamės Konstitucijos prospekto stiklinėmis dėžėmis ir pieštukais, esančiais šalia senos bažnyčios ir vienuolyno. Juk šie vakarykščiai kosmopolitinės architektūros pavyzdžiai jokios estetinės vertės neturi. Dar blogiau, kai stiklinės dėžės (kuo architektūriškai jos skiriasi nuo „chruščiobų”?) įterpiamos tiesiai į senąjį užstatymą – pastatas Basanavičiaus gatvėje, priešais cerkvę.

Neoriginalios išvados

    Norėčiau „suapvalinti” šį rašinį ir pereiti prie išvadų. Manau, abejonių nekyla – Senamiesčio rekonstrukcija neužsitarnavo pagyrų. Neretai problemos ne sprendžiamos, bet užšaldomos, demagogiškai teisinantis įstatymų netobulumu, nepalankiu klimatu investicijoms, negeranoriškais valdininkais (gal prašančiais per didelių kyšių?) ir t.t. Blogi įstatymai – ne priežastis jų nesilaikyti. Juolab kad „blogi”- tai dažniausiai neatitinkantys godžių verslininkų apetitų. Nelabai patraukliai atrodo ir patys architektai, sudarantys gausią besipiktinančių esama padėtimi grupę. Dalis jų, nusižengę profesinei etikai, parsiduoda užsakovams. Taip, gyventi visiems reikia, bet ne visi gyvena taip. Vienintelė užkarda pažeidimams – gyventojų (bendruomenės) pilietinė iniciatyva. Tik svarbu, kad emocijos nestelbtų proto, o metodai nesukompromituotų tikslo.

 

Į pradžią

7. Iš skaitytojų laiškų

    Kaip bežiūrėtum į mūsų dienų Lietuvą, nepaisant įvairių problemų ir trūkumų, ji gyvena pačias šviesiausias savo istorijos dienas, nes tikrai geresnių ir šviesesnių negu mūsų gyvenamas laikotarpis Lietuva niekad neturėjo. O ir gyvenimas be problemų kažin ar jau tokia siektina vertybė, nes juk sakoma, kad geras gyvenimas žmogų daugiau sugadina negu ne visai tobulas. Reikėtų daugiau dvasingumo mūsų visuomenei, o ne vien materialinės gerovės propagavimo, kad liktų kuo mažiau televizijos laidos „Klausimėlis“ lygio žmonių.

V. Tamošiūnas, Klaipėda

 

    Dėkoju „Baltijos keliui“ už įžiebtą viltį, sustiprintą tikėjimą Lietuvos ateitimi, atsiradusį norą vėl dirbti su patikimais idealistais.

    Du kartus perskaičiau straipsnį „Kokiais bėgiais juda Lietuva?“ ir privalėjau jums, mielieji, padėkoti. Lietuvos „traukinukas“ primena man Anykščių „Siauruką“, bet šis ir dabar juda labai gražios gamtos taku, o anas pupsi per Sąjūdžio griuvėsius, žmonių ašarų upelius, melo kalnus. Kodėl mūsų Lietuvoje tokia „tvarka“? Atsakymą surandu jūsų laikraštyje.

    Lietuvos garbė-tai piliečio garbė, valdininko garbė, parlamentaro garbė, pirmųjų valstybės vyrų GARBĖ.

    Labai viskas aišku. Todėl reikia nuo to ir pradėti. Ir pradėti nedelsiant. Nesugalvoju paties geriausio recepto, bet viešumas, mano supratimu, vienas svarbiausių. Reikia jungtis į mažus kumštelius, o visa Lietuva susidėjusi iš daug mažų, virs dideliu KUMŠČIU.

Zonė Nemanienė, Kauno raj., Neveronys

Į pradžią

 

8. Algimantas Zolubas  G a i š t i s

 

    Seimo pirmininko pavaduotojas Alfredas Pekeliūnas tik dabar aptiko, kad Seimo įvaizdis prastas, autoritetas žemas. Ir priežastį surado: gerų darbų propagandos stoka. Regis, seimūnas bus neskaitęs arba pamiršęs Krylovo pasakėčios „Beždžionė ir veidrodis“ pamokymą, nes paties politinis neišprusimas, sovietinis partinis „mokslo“ cenzas bei tikra ar tariama KGB rezervininko valktis Seimui tikrai autoriteto nepridėjo. Ir Seime į jį panašių ne vienas. Su paskutiniais Seimo rinkimais buvę kompartijos nomenklatūrininkai bei jų palikuonys, gaišlaus darbo „specialistai“, vilkintojai, turto ir malonumų mylėtojai Seimą plūste užplūdo.

    Seimo nedarnią ir neproduktyvią veiklą, gaištį per tarppartinius pasipešiojimus jau mato ir tie, kas patikėjo V. Uspaskicho, K. Prunskienės, A. M. Brazausko pažadais, kas jau gailisi šiems vedliams įtikėję. Iš tikrųjų naujasis Seimas rimtos veiklos ir nepradėjo. Seimūnai pakaitomis atostogauja, po svečias šalis (dažnai asmeniniais reikalais) važinėja, posėdžiuose svarsto savęs finansavimo, privilegijų, poilsio bei kitus buities reikalus, kiti veiklos regimybės dėlei dalyvauja įvairiose Seimo komisijose. Gi pastarųjų veikla prilygsta krapštalynei, o produkcija – šnipštui. Į kelių Seimą kompromituojančių laikinųjų komisijų akibrokštus verta atkreipti skaitytojo dėmesį.

    Skirmanto Pabedinsko vadovaujama laikinoji Seimo komisija tyrė kelių aukštų pareigūnų ir politikų bylas. Ilgai kuisėsi, knibinėjosi ir aptiko, kad jie visi vienaip ar kitaip yra pasišiukšlinę, neabejotinai jų lojalumas valstybei yra pažeistas, tačiau išvada – šnipštas. Lojalumas valstybei, kurio nenagrinėja teismai, tačiau specialiai sudarytai komisijai nagrinėti privalu, nebuvo įvertintas. Ko verta tokia komisija, jos veikla, išvados?

    Broniaus Bradausko vadovaujama laikinoji Seimo komisija nusprendė neleisti patraukti baudžiamojon atsakomybėn riaušėmis kaltinamo parlamentaro Jono Ramono. Savo sprendimą komisija motyvavo tuo, kad rinkdami į seimą įtariamąjį nusikaltimu žmonės jo veiką žinojo, kad baudžiamoji byla buvo vilkinama dvejus metus. Štai taip: teismai vilkino, kodėl komisija neturi vilkinti? Gaišuoliai jaučiasi pareigą atlikę, bylą atidavė Seimui – tesižino.

    Broniaus Paužos vadovaujama laikinoji Seimo komisija narpliojo Seimo narių Jono Ramono ir Aldonos Balsienės bylas dėl Seimo nario įgaliojimų nutraukimo. Radę, kad Darbo kodekso minimi Seimo nariai nepažeidė, nusprendė, kad jų įgaliojimų nutraukti nereikia. Kad jie pažeidė pagrindinį įstatymą – Konstituciją, kuriai prieštaraujantys įstatymai neveikia, komisija „nepastebėjo“.

    Terlionei prilygstanti minimų komisijų veikla tik atspindi jų pirmininkų ir narių vertybinės orientacijos stoką, teisinių motyvų ignoravimą ir, labai panašu, didžiausią nenorą kirsti savo pulko varnams į akį. Gaišliu darbu pasižymi ne tik laikinųjų komisijų išrinktieji ar paskirtieji. Didžioji dalis Seimo narių gaišuoja, nes tesugeba savo vedlių klausyti, atitinkamą mygtuką balsuojant paspausti. Narplione, gaištimi, vilkinimu, teisinių motyvų ignoravimu pasižymi ne tik Seimas. Nekalbant apie savivaldybes bei kitas valdžios institucijas, minimi reiškiniai tarpsta teismuose, prokuratūroje.

    Nemalonu prisiminti, tačiau gaišties pavyzdį parodė pats Prezidentas, kai kelis mėnesius neišdrįso atsakyti į kvietimą Kremliui atvykti pergalės prieš fašizmą minėti. Todėl ir liko įspūdis, kad patriotinės visuomenės Lietuvoje ir užsienyje priremtas, Prezidentas sprendimą tik paskelbė, o sprendimą priėmė ne jis, o visuomenė.

    Netvirtinu, kad visur vien gaišuoliai ir slunkiai, ir nesigardžiuoju plakdamas išrinktuosius; gaištį apmoka mokesčių mokėtojai, todėl tą netikusį reiškinį reikia šalinti.

    Jei į veidrodžius pasižiūrės išrinktieji, jei gaišties sumažės, nebereiks ir gerų Seimo darbų propagandos.

Į pradžią

 

 

9. Politikų kankanas

Abonentas

    Niekaip nesibaigia skandalai , susiję su Vilniaus miesto meru A. Zuoku. Neseniai viena komercinių televizijų paskelbė, jog “Rubikon group” įmonių grupė už objektų privatizavimą mokėjo per 2,2mln (litų, eurų, dolerių) itin svarbiam Vilniaus savivaldybės pareigūnui, pavadintam Abonentu. Tiesiai neįvardyta, kas tas Abonentas, bet atrodo, kad jis panašus į patį merą. Generalinio prokuroro pavaduotojas sako žinąs, kas yra Abonentas, bet niekam nesako.

Titanų kova

    Šią savaitę „Respublika “ kovą tarp ūkio ministro Viktoro Uspaskicho ir Vilniaus mero Artūro Zuoko pavadino titanų kova ringe, kur varžovai vienas kitą talžo kompromituojančiais dokumentais.

    Panašu, kad šie abejotino tyrumo verslininkai bei viešų ir privačių interesų maišymo titanai skaistūs prieš tautą ir Temidę, atrodo tik jiems patiems. Beveik visa šalis laukia, kada šie „visagaliai“ pasieks liepto galą.

„Prisišiukšlino“

    Į skandalą vis giliau grimzta Darbo partijos atstovė Seime Vilma Martinkaitienė. „Cleanway“firmos kvietimu ji buvo išvykusi į Vokietiją, kur domėjosi atliekų tvarkymo patirtimi. Gal šis susidomėjimas ir neatrodytų nuodėme, jei atliekų tvarkymas nebūtų ir Martinkaičių šeimos verslas. Šiukšlių surinkimu labai suinteresuotas neseniai buvo ir A. Pekeliūnas, bet etikos sargai šią jo aistrą apmalšino. Per tas šiukšles Seimo nariai vis „prisišiukšlina“.

Nori sugrįžti

    R. Paksas pradėjo savo keliones po Lietuvą. Jam, slegiamam politinio revanšo, labai knieti sužinoti, ar dar myli jį tauta. Ką gi, artėja rinkimai į savivaldybių tarybas, ir eksprezidentas atrodo nori vėl viską pradėti iš pradžių – tapti meru. Norėtų, kaip jis pats sako, gimtuosiuose Telšiuose, bet toli būtų iš Vilniaus kasdien skraidyti…

 

Į pradžią

 

10. Antanas Rimša  M Ū S Ų S Ą Ž I NĖS ŽAIZDA

    Šviesios atminties literatūros kritikas Albertas Zalatorius, atgavus Nepriklausomybę, viename savo straipsnyje rašė: „Užeinu į knygyną, žiūriu, mėtosi Kudirkos „Rinktinių raštų" dvitomis. Aplamdytas, nučiupinėtas, bet nenupirktas. Kudirka ant prekystalio man pasirodė kaip kraujuojanti mūsų sąžinės žaizda. Prieš keletą metų būtume stovėję visą naktį už durų, kad gautume nusipirkti tokius leidinius. O dabar mėtosi. Kas atsitiko? Puolėme prie sapnininkų, mikaldų? Galų gale aplėpome?" Tikriausiai, kad aplėpome, sudribome, dvasiškai subliuškome, bet ne vien savo noru.

    Perestroikos, Sąjūdžio, Atgimimo verpetuose ant laikmečio bangos užšoko ir visus kitus nustūmė, paspyrė trokštantys garbės, valdžios, storos piniginės, spaudos ir televizijos dėmesio bei titulų politinės scenos artistai. Tai kasta žmonių, sugebančių vaidinti orias ir reikšmingas asmenybes, rėžti primityvias, rafinuotas, demagogiškas kalbas ir begėdiškai mulkinti naivuolius. Jų kiauliškas landumas, skurdokas intelektas, sugebėjimas veidą slėpti po patrioto ir šalies gelbėtojo kauke bei iš Lietuvos daryti biznį, norom ar nenoromis persisunkė ir į dalies visuomenės protus. Žingsnelis po žingsnelio pradėjo formuotis ir susiformavo piliečių sluoksnis, kuris įsitikinęs, kad jeigu nežinosi apie juršėnus, kirkilus, brazauskus, šustauskus, paksus, borisovus, uspaskichus ir panašius į juos, tai aplinkinių tarpe gali atrodyti kvailas, bet jeigu nebūsi skaitęs Donelaičio, Mykolaičio-Putino, Brazdžionio, Šekspyro, Gėtės, o tuo labiau kažkokio Kudirkos, tai kvailas nepasirodysi. To naujai susiformavusio tautiečio pagrindinis, o gal ir vienintelis dvasios mitalas yra tik periodinė spauda ir televizijos bei radijo žinių laidos. Deja ten nieko daugiau, vien tik nužudė, pasikorė, išžagino, apiplėšė, susprogdino... Žinoma, neapseinama be jau įkyrėjusių ir vis tų pačių politikų pasiplūdimų, apsispjaudymų, atmieštų saldžiarūgščio patriotizmo ir pridengtų gelbėtojų kaukėmis. Nuotaikai pakelti dažnai puslapiai dar pamarginami nuogais užpakaliais. Tai ir visas jovalas, kurį kiekvieną dieną esame priversti srėbti. Perfrazavus Justiną Marcinkevičių, tai tik purvinos putos didžiajame dvasios turtų vandenyne.

    Šiandien jau nebesistebime, kad nemaža visuomenės dalis, išstumta iš tikrųjų vertybių skalės ribų, vertybes matuoja tik pinigais, daiktais bei malonumais. Daug kam garbių mūsų rašytojų kūryba neprieinama vien tik todėl, kad jų vertė ant prekystalio neatitinka piliečio kišenės turinio. Todėl atsirado jau ir tokių tautiečių, kurie nebežino, kad be kolaborantų ir oligarchų, Lietuvoje dar yra garbių menininkų, mokslininkų, kultūros darbuotojų... Tautos istorinė praeitis, dorovė, krikščioniška mintis bei moralė nebeįdomi, o kai kam ir nebesuvokiama. „Ar neatkeršys mums nenupirktas Kudirka?-toliau klausia A. Zalatorius.- Prisiekinėjome, o jis dabar guli ant prekystalio, paaukojęs dėl mūsų savo sveikatą ir gyvybę. Žiūri įdubusiomis džiovininko akimis ir šnibžda: „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi". Kodėl užmiršome pirmąjį žodį?"

    Keršto pasekmes jau regime. Suvirškintas laikmečio dvasinis mitalas privedė prie to, kad nepajutome tiek subanalėję, jog priartėjome prie „Klausimėlio" veikėjų lygio ir nebemokame nieko daugiau pasakyti, kaip tik kelias praėjusios dienos paskalas. Visose pakampėse „priperėjome“ naivuolių, lengvatikių, kuriuos apsišaukėliai uspaskichai ir panašūs į juos, prilygstantys caro Nikalojaus rasputinams, neįvykdomais pažadais mulkina ir lengvai apmulkina. Garbingus ir protingus lietuvius apspjaudome, o iš kažkokių Rusijos pelkių atsibasčiusius perėjūnus padarome šventaisiais, mesijais, gelbėtojais. Kaip sakė Kudirka, už kelias jų pabarstytas kapeikas puolame laižyti rankų, pasimuilinę lendame ir nesigėdydami daromės maskolberniais.

    Tai čia ir bus ta A.Zalatoriaus paminėto keršto pasekmė, atlygis už tai, kad ant prekystalio dūla ir pelija viena iškiliausių mūsų tautos asmenybių-Vincas Kudirka. Čia ir yra šių dienų kraujuojanti mūsų sąžinės žaizda.

Į pradžią

 

11. Žinios

    Europos Parlamento deputatas Vytautas Landsbergis pavadino Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-osioms metinėms skirtas iškilmes Maskvoje veidmainystės švente, kuri tapo dar vienu Rusijos prezidento Vladimiro Putino pralaimėjimu.

    Rusijos Federacijos komunistų partijos (RFKP) lyderis Genadijus Ziuganovas mano, kad Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymas buvo svarbus būsimos pergalės prieš nacizmą veiksnys.

    Ūkio ministrui Viktorui Uspaskichui greičiausiai negresia būti apkaltintam protegavus jam priklausančias įmones Maskvoje ir taip pažeidus viešuosius ir privačius interesus. Šios istorijos paslaptimis domisi net trys Seimo laikinosios komisijos bei Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK). Pats Darbo partijos įkūrėjas ir vadovas viešai pripažįsta, jog grėsmingiausiai jam atrodo pastaroji institucija.

    Kad ir kokius V. Uspaskicho nusižengimus aptiktų kolegos, Seimo valdančioji dauguma neleis pasmerkti bendražygio, kaip neleido Temidės globon atiduoti faktiškai teisiamojo statusą turinčio parlamentaro Jono Ramono, kuris buvo kaltinamas riaušių organizavimu.

    Jei gyventojai pritars nuomonei, kad viešosiose vietose reikėtų drausti rūkyti, Sveikatos apsaugos ministerija inicijuos tokį siūlymą. Taip Europos Sąjungos (ES) kovos su rūkymu kampanijos „Help - už gyvenimą be tabako" pristatyme teigė sveikatos apsaugos ministras Žilvinas Padaiga.


    Seimo opozicija, kritiškai vertinanti buvusią dabartinio Vyriausybės kanclerio Zenono Kaminsko veiklą, siūlo neskirti jo susisiekimo ministru.

    Seimo opozicijos lyderis konservatorius Andrius Kubilius reikalauja, kad Seimas būtų supažindintas su Valstybės kontrolės atlikto audito dėl specialiosios Europos Sąjungos žemės ūkio ir kaimo plėtros paramos programos (SAPARD) lėšų panaudojimo.

    Lietuva su Rusija sutars tada, kada ši sutars su savo istorija, mano parlamentinės opozicijos lyderis konservatorius Andrius Kubilius. „Su Rusija geri, normalūs santykiai bus tik tada, kai Rusija turės gerus, normalius santykius su savo istorija, išmoks didžiuotis tuo, kas buvo didinga, bet taip pat išmoks pripažinti nusikaltimus, už kuriuos yra atsakingi jos pirmtakai, ir už juos atsiprašys",-spaudos konferencijoje pirmadienį sakė A.Kubilius.

    Kauno konservatoriai prabilo apie bręstančias problemas Kauno miesto tarybos valdančiojoje koalicijoje, sudarytoje iš Liberalų ir centro, Tėvynės sąjungos ir Krikščionių demokratų frakcijų. Konfrontacija ypač išryškėjo, kai iš Antikorupcijos pirmininko pareigų buvo nušalintas konservatorius Andrius Kupčinskas.

    Socialdemokratai siunčia signalus konservatoriams dėl galimos koalicijos, tačiau šie signalai esą „neapibrėžti" ir Tėvynės sąjungos vadovybei nekeliantys entuziazmo, tvirtina šios partijos pirmininkas ir opozicijos lyderis Andrius Kubilius.

    Kitais metais dalis valstybės savivaldybėms perduotų funkcijų bus finansuojamos ne tikslinėmis dotacijomis, o didinant savivaldybėms tenkančią gyventojų pajamų mokesčio dalį.

    Nostalgija sovietiniams laikams garsėjantis Rusijos Dūmos deputatas Viktoras Alksnis po dvejų metų pertraukos vėl prisiminė Lietuvos vardą. Politikas vėl ėmė įrodinėti, kad Vilniaus kraštas ir Klaipėda Lietuvai nepriklauso. Interviu „Vakarų ekspresui" V. Alksnis teigė, kad su Lietuva tiesiog būtina elgtis „negailestingai žiauriai".

    „Lietuvos ryto“ vyr. redaktoriaus pirmasis pavaduotojas, vienas garsiausių Lietuvos žurnalistų Rimvydas Valatka išleido savo komentarų knygą „Atviro nervo krapštymas“.

 

Į pradžią

 

12. Gamtosauga – vakar ir šiandien

 

Žinomas prozininkas Romas Sadauskas savo gyvenime turėjo (ir tebeturi) dar vieną aistrą – daug laiko, energijos ir dvasinio polėkio jis paaukojo gamtosaugai. Apie tai ir šis pokalbis.

    Imdamas interviu iš amžiną atilsį prozininko Vlado Dautarto (prieš pat jo mirtį), atsimenu rašytojo žodžius, kad maždaug septintajame dešimtmetyje Lietuvoje susibūrė grupelė rašytojų – Vladas Dautartas, Viktoras Miliūnas, Juozas Požėra, Rimantas Budrys, Vytautas Petkevičius, Romas Sadauskas, - kurie labai aktyviai įsitraukė į gamtosaugos problemų svarstymą ir mėgino daryti įtaką jų sprendimams.

Kokie konkretūs valdžios žingsniai nulėmė Jūsų ir kolegų iniciatyvą?

    Pirmiausia atkreipčiau dėmesį į pavardžių sąrašą. Visi jau Anapilyje, išskyrus mane ir V. Petkevičių. O išvardyti rašytojai ne tik literatūrai, bet ir Lietuvos gamtosaugai daug davė (prie Rašytojų sąjungos net buvo įkurta Gamtosaugos sekcija). Jie sukūrė dvasinį klimatą, nukreiptą prieš gamtos žalojimą. Gaila, kad šiai kartai neatsirado pamainos.

    Kas lėmė mūsų aktyvumą? Tuo metu Lietuvoje vyko totalinė melioracija. Buvo šluojami vienkiemiai kartu su visa prieškario kaimo materialine, o kartu ir dvasine kultūra. Naftos perdirbimo gamyklą norėta statyti šalia Jurbarko, prie Nemuno. Įsivaizduoji, kas mums grėsė, jei šis sumanymas būtų realizuotas? Prie Nidos, jūroje, turėjo iškilti naftos platforma. Kovojome prieš šias užmačias ne tik kūryba (knygomis), bet ir organizacine veikla.

    Noriu pasakyti, kad mus, rašytojus labai palaikė ir mokslininkai, ypač profesorius Česlovas Kudaba. Jis mokėjo laviruoti. Rašytojai – kampuoti žmonės, menki diplomatai.

Kiek vaisingos buvo jūsų pastangos sovietmečiu?

    Mes nesustabdėme melioracijos. Bet kai ką nuveikėm. Svarbiausia – nutraukta naftos platformos statyba prie Nidos ir naftos perdirbimo gamykla nukelta į Mažeikius. Ilgai diskutuota dėl Aukštaitijos (tada – Lietuvos) Nacionalinio parko kūrimo. Rašytojų indėlis yra didelis, priimant galutinį sprendimą. Steigiant Kairėnų botanikos sodą, Č. Kudaba kreipėsi į rašytojus. Mes kolektyviai rašėme ir darėme žygius, paremdami šį sumanymą. Buvo atlikta ir kitų – rajoninio ar net gyvenvietės masto – naudingų darbų.

    Turiu pasakyti, kad tada rašytojai turėjo kitą autoritetą – daug didesnį. Aišku, valdžios volas judėjo ir traiškė. Bet jo pragaištingą svorį bent iš dalies stengėmės amortizuoti.

Kokia situacija gamtosaugos srityje buvo Atgimimo išvakarėse? Ar galima kalbėti apie sistemos, kompleksinių priemonių susiformavimą?

    Išvakarėse gamtosauga buvo tokia pati, kaip ir apskritai gyvenimas. Stagnacija smelkė visas sritis. Gamtosauga – ne išimtis. Bet buvo ir gerų dalykų. Susikūrė Lietuvos gamtos apsaugos draugija. Jos įgaliojimai nemenki – visuomeninė gamtos priežiūra. Čia susitelkę rašytojai ir mokslininkai atliko savotiško buferio, liaudies balso vaidmenį, kuriuo buvo galima prisidengti, siekiant „prastumti” pažangius sprendimus. Juk mus rėmė ir dalis valdininkų. Bet veikdami tiesiogiai šie vyrai galėjo netekti savo „kėdžių“. O Draugija švelnino spaudimą ir smūgius.

    Buvo ir tam tikra gamtosauginių priemonių sistema, kaip tik ir rengta po Draugijos sparnu. Pavyzdžiui, sukurtas draustinių tinklas. Dabar – tik kai kas papildyta. Parengta nacionalinių parkų koncepcija. Jos dėka vėliau atsirado ir Žemaitijos, ir Dzūkijos nacionaliniai parkai. Deja, ne visi subrandinti sumanymai virto darbais.

Kokia buvo gamtosaugos raida atgavus nepriklausomybę? Pagrindiniai praradimai ir (galbūt) privalumai. Kokia situacija dabar? Pratęsdamas klausimą ir pasiremdamas asmeniniu patyrimu, galiu pateikti kelis pavyzdžius. Važiuodamas į sodybą, matau vis daugiau miško plyno kirtimo plotų. Arba – kai kurie mišką atsiėmę bičiuliai skundžiasi, kad ne tik neturi naudos, bet dar ir priversti mokėti baudas už vietinių gyventojų iškirstus medžius. Gal galėtumėte pakomentuoti.

    Gaila, bet pirmi žingsniai po Nepriklausomybės – siekis paneigti tai, kas buvo anksčiau. Visa kam mėginta klijuoti negatyvias etiketes. Bet juk gamtosaugos priemonių sistemą kūrė mokslininkai. Ne, nebuvo naikinami ankstesni pasiekimai, juos tiesiog užmiršo.

    Prasidėjo, sakyčiau, spontaniškasis gamtosaugos laikotarpis. Į paviršių iškilo „žalieji” (Žaliosios Lietuvos aktyvistai). Protestuodami apjuosė rankomis Ignalinos atominę elektrinę, Kruonio hidroakumuliacinę. Jie padarė daug žalos, nes vėliau Lietuvai už savo lėšas teko pabaigti statyti Kruonio elektrinę (galėjome pasinaudoti begaline Sovietų sąjungos kišene), o planuose likusi trečioji Ignalinos turbina mažina mūsų manevravimo galimybes, priartina energetikos krizės potencialią grėsmę. Visos šios akcijos priminė gražius mitingus, bet emocijos stelbė protą. Teko „perbristi” ir šią mitinginę gamtosaugą.

    Ir tik po kelerių metų, po truputį pradėjo formuotis nepriklausomos Lietuvos gamtosauga. Susikūrė struktūros. Vietoj Gamtos apsaugos komiteto įsteigta Aplinkos apsaugos ministerija. Deja, sunyko Gamtos apsaugos draugija, jau išbandytas visuomenės įrankis, kai reikia daryti įtaką valdžios sprendimams. Vėliau ministerijos pavadinime dingo žodis „apsaugos” (simboliška!?), o pati institucija labai išsiplėtė (užėmė net dviejų ankstesnių ministerijų patalpas). Šiandien tai didžiausia ministerija. Sukurta gremėzdiška, bet neefektyvi „mašinerija”. Atvirai pasakius, nesuvokiu, ką ji dabar veikia. Vienas profesorius yra pasakęs: „Sovietiniais metais buvo gamtosaugos sutemos, o dabar – gili naktis”. Institucija sukasi tuščia eiga, o gamta palikta savieigai.

    Gamtą sudaro trys sferos: žemė (su gyviais ir augalais ant jos), vanduo ir oras. Niekad taip nebuvo užteršti miškai. Anksčiau vietos valdžia tuo privalėjo rūpintis, nes efektyviai veikė gamtosaugos priežiūra-inspekcija. Mechanizmas funkcionavo. O dabartinė priežiūra – neefektyvi, nors ir teisių turi, ir išsiplėtė. Kaip ir daugelis kitų mūsų gyvenimo sričių, pavyzdžiui, teisėsauga. Vandenį gelbsti pramonės apimčių sumažėjimas. Su oru irgi nieko gera – prisiminkime pernykštį smogą Vilniuje, kai net vaikams per fizinio lavinimo pamokas buvo neleidžiama išeiti iš patalpos.

    Atsakau konkrečiai į klausimą: sovietmečiu mišką veždavo iš Sibiro. Per tą laiką priaugo brandaus miško, kurį jau galima kirsti. Dabar jį ir šnioja. Bet esmė kitur. Skirtingai nei Vakarų šalyse, išvežame žaliavą ar pusfabrikačius (rąstus ir lentas). Vien Alytaus rajone yra du šimtai žinomų lentpjūvių. Tai – barbariškumas. Nesugebėjome sukurti net celiuliozės pramonės, kad galėtume gaminti popierių. Žvelgiant plačiau, šiandien miškininkystė pasaulyje visai kitokia. Mediena sudaro tik septynis procentus įvertinamos miško naudos. Visa kita: grynas oras, uogos, grybai, žuvys… Mūsų požiūris – primityviai pragmatiškas.

    Dabar apie plyną kirtimą (jis taip pat reikalingas, kaip visi kiti kirtimai). Taip, plynės dažnai per didelės. Bet reikalai gerėja. Spaudžia visuomenė, suaktyvėjo Generalinė urėdija, susikūrė Privačių miškų asociacija, kuri pradėjo tvarkytis atgautuose miškuose. Tik ši asociacija pajėgi kovoti su vietos gyventojų savavališkais privačių miškų kirtimais, o jei paprasčiau – svetimo turto vogimu.

Į pradžią

 

Rub. Gyvenimas provincijoje

13. Teofilis Jakubauskas   Lietuvos pienas – pats geriausias Europos Sąjungoje,

arba Kaip sekasi mokytis plaukti kaimo žmogui

Visur striuka

    Česlavai ir Vitiai Hamulkoms du litai – jau uždarbis, už kurį galima nusipirkti pigiausių cigarečių arba duonos, arba „pūslę” alaus. Tiek jie gauna pardavę keturis litrus pieno-po penkiasdešimt centų už litrą. Pigiu natūraliu pienu, už kurį parduotuvėje mokėtų keliskart brangiau, džiaugiasi savaitgaliais į kaimą atvykstanti šeima.

    Panašiai Hamulkoms mokėtų ir pieninė. Praėjusį mėnesį pienas Lietuvoje buvo superkamas vidutiniškai po 68 centus už kilogramą-32,7 proc. brangiau nei pernai nuo pačiu laiku, tačiau 5 proc. pigiau nei kovo mėnesį. Vieni supirkėjai mokėjo šykščiau (49 cnt), o kai kurie - itin dosniai (90 cnt). Vis dėlto smulkiesiems ūkininkams visada nubyra mažiau centų. „Pieno surinkimas iš stambiojo ūkininko kainuoja apie 2-3 ct, o iš smulkiojo – iki 25 ct, kartais - dar ir daugiau", - tokią kainų politiką motyvuoja stambaus pieno perdirbimo koncerno atstovas.

    Tačiau jau daugiau nei metai, kai Hamulkos pieninei nebeneša savo vienintelės karvutės pieno. Patys juo minta, įpila ir katei, ir šuniui.

    Bevaikės poros kasdienybė liūdna, jau seniai ištirpo ir visos svajonės. Penki hektarai nederlingų, užmirkstančių žemių vargiai pramaitina nedidelį gyvulių ūkį: vienintelę karvę ir arklį. Pristigo šieno, o šaltą vėlyvą pavasarį žolės pievose nebuvo iki pat gegužės vidurio. Kur pažvelgsi, visur striuka: reikėtų taisyti ūkinio pastato pakrypusį stogą, vežimui vietoj medinių ratų įtaisyti normalius, gerai būtų ir naujus pavalkus įsigyti, taip pat ir valtelę – juk prie ežero gyvena!

    Ėgi viskas kainuoja. Tik perkamųjų nėra. Vienintelės pajamos – Vitios invalidumo pensija. Eitų Hamulkos samdiniais, tik niekam nereikia jų rankų. Visos pramogos – bariukas gretimame kaime bei vaišės po talkų.

Nieko nenutiko

   Hamulkos nieko neiškrėtė. Jie turi savigarbos jausmą ir yra sąžiningi – nepaims svetimo daikto, smerks kitus, neatsispiriančius juodai pagundai. Skaito laikraščius, žiūri žinių laidas. Tiesa, Vitia žiūri televizorių visu garsu, nes yra priekurtis (girtas tėvas jam, dar visai mažam vaikui, netyčia vožtelėjo per galvą – nepataikė žmonai). Su Vitia sunku susikalbėti, tačiau Česlava dėl to nepatiria sunkumų, tiesa, apšaukia dažnokai.

    Neseniai nutiko juokingas nuotykis. Pasivaišinęs Vycka vakare karvę melžė, o kol gyvulius į kitą vietą ganytis perkėlė, pamiršo, kur pieną palikęs. O kai rado, susijaudinęs bėgiojo pas kaimynus pasakodamas, kaip „pienas vaikščiojo”… „Dėl to vos į dantis negavo – ir teisingai, nėra ko prie žmonių lįsti”, - kitą dieną reziumavo Česė.

    Vis dėlto pastaraisiais metais šiems žmonėms iš tiesų NIEKO nenutiko.

    Tik laidotuvėse vis dažniau tenka būti. Praėjusią žiemą palaidojo net penkis pažįstamus iš šio bei gretimų kaimų. Daugelis buvo dar neseni žmonės. Ne vienas iš gyvenimo pasitraukė savo noru.

Nereikalingieji

    Hamulkos ne vieninteliai taip liūdnai verčiasi ir ateityje nieko nesitiki.

    Lietuvoje yra per 178 tūkst. karvių laikytojų, tačiau pieno pardavimo kvotas turi 120 tūkst. ūkininkų. Kiti, daugiau kaip 58 tūkst. kaimo žmonių, - kaip Hamulkos iš šio verslo pasitraukė. Kai kurie gal geriau verčiasi, kai kurie - prasčiau. Vis dėlto kiekvienu atveju šeimos biudžetui tai reiškia minusą.

    Lietuvoje pieno nesumažėjo. Priešingai – pienininkai džiaugiasi žaliavinio pieno prieaugiu bei pagerėjusia jo kokybe. Mat aktyvieji pieno gamintojai su kaupu kompensavo iškritusiuosius iš rinkos. Kas tik pajėgia, plečia bandas, didina jų pieningumą, gerina gyvulių laikymo sąlygas.

    Tačiau pajėgių ūkininkų, deja, mažuma. Aktyviai pieno gamyboje dalyvauja toli gražu ne visi tokią teisę turintieji, o tik 85 tūkst. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, kuriai patikėta užduotis tikrinti, kaip pieno ūkiai persitvarko pagal ES reikalavimus, prognozuoja, jog per šiuos ir ateinančius metus iš „žaidimo" gali pasitraukti dar apie 20 proc. pieno gamintojų.

Kur jau ten Hamulkoms...

    Pieno supirkimo tvarką reglamentuoja žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintos Pieno supirkimo taisyklės (2001). Nuo narystės ES išvakarių iki šiol jos įnirtingai keičiamos, tobulinamos. Štai kiek pakeitimų: 2003 m. – vienas, 2004 m. – keturi (vien balandžio mėnesį du). Tradicija pratęsta ir šiais metais. Kovo mėnesį ministro įsakymu patvirtintas pakeitimas veikiausiai buvo ne paskutinis! Pieno supirkimo taisyklėms keisti jau sudaryta darbo grupė.

    Pieno gamintojai buvo priversti per trumpą laiką spartietiškai pasitempti, lygiuotis į Vakarų Europoje galiojančius pieno kokybės reikalavimus. Antai leistina somatinių ląstelių skaičiaus norma (šių ląstelių piene būna visada, tačiau padidėjęs skaičius paprastai yra prasidėjusio uždegimo ženklas) sumažinta net keturis kartus. Nuobaudos už kokybės reikalavimų neatitinkantį pieną taip pat sugriežtėjo.

    Išlaidų atvirkščiai, - padaugėjo. Šiemet pabrango privalomieji pieno tyrimai. Naujausia Žemės ūkio ministerijos „dovanėlė” – nuo gegužės 16-osios ministrės įsakymu padidėjo gyvulių produktyvumo kontrolės ir skerdenų vertinimo įkainiai.

    Negailestingi rinkos dėsniai ir ES valdininkų prisiimti įsipareigojimai per porą metų (iki 2007-ųjų) pritempti Lietuvos pieno ūkį iki europinio lygio kaimo žmones varo į kampą. Štai dėl visų šių priežasčių Hamulkos, dešimtys tūkstančių kitų kaimo žmonių ir pasitraukė iš pieno gamybos.

    Pieno ūkius pertvarkyti pagal veterinarijos ir higienos reikalavimus privalu savo lėšomis. Pernai tuos reikalavimus atitiko mažiau nei 9 proc. pieno ūkių. Šiemet, manoma, jau pusė aktyvių pieno gamintojų įtiks tikrintojams - privatiems veterinarijos gydytojams (už tikrinimui sugaištą laiką, beje, ūkininkai jiems taip pat sumokės iš savo kišenės). Daugeliui ūkininkų vienintelis išsigelbėjimas - Europos parama. Prie Žemės ūkio ministerijos veikiančiai Nacionalinei mokėjimo agentūrai ryžtasi teikti paraiškas ir pagyvenę žmonės. Tačiau po kelerių metų daliai šių paramos gavėjų bei jų šeimos narių, deja, prasidės naujos problemos. Mat neįvykdžius visų sutarties sąlygų paramą teks grąžinti. Paramos gavėjo mirties atveju ši atsakomybė užguls paveldėtojus.

Į pradžią

 

Rubrika: Atmintis

14. Adomas Mikalajūnas  Daugiau niekada

    Š. m. sausio 27 d. buvo garsiai minimos Lenkijos teritorijoje veikusios Aushwitzo (lenkiškai Osvencimo) koncentracijos stovyklos 60-osios išvadavimo metinės.

    Į šios sukakties minėjimą konclagerio teritorijoje atvyko apie 10 tūkstančių žmonių. Dalyvavo daugiau kaip 40-ties šalių atstovai, tarp jų valstybių vadovai, įvairių tarptautinių organizacijų, religinių konfesijų atstovai, apie 1,5 tūkstančio išgyvenusių šio lagerio kalinių, jų giminės, artimieji, kiti žmonės.

    Aushwitzo konclagerį okupuotoje Lenkijoje 1940 m. įsteigė hitlerinės Vokietijos nacionalsocialistai. Viešai skelbiamais duomenimis šiame žmonių naikinimo lageryje dujų kamerose buvo nunuodyta ir krematoriumų krosnyse sudeginta apie 1,5 mln. įvairių tautų žmonių iš visos Europos. Iš jų apie 90 % žydų.

    1940 m. Aushwitzo lageryje pirmi buvo įkalinti 17000 lenkų.

    Šį minėjimą tiesiogiai transliavo ir Lietuvos nacionalinė televizija. Komentavo rašytojas Markas Zingeris ir istorikas Arūnas Bubnys. Transliavimo vedančiajai užsiminus apie komunistines koncentracijos stovyklas, M.Zingeris kalbą šia linkme tuoj pat nukreipė, pareikšdamas, kad komunistiniuose konclageriuose nebuvo specialios nužmoginimo sistemos,- nebuvo kalinio numerio ant rankos dilbio.

    Ir šiame minėjime girdėjosi ir kitur dažnai skamba: „daugiau niekada !“ - kad daugiau nepasikartotų šis siaubingas žmonių naikinimas. Šiuo priminimu dažniausiai rūpinasi įvairios žydų organizacijos.

    Norint, kad tai (genocidas, holokaustas) daugiau nepasikartotų, pirmiausia reikia sakyti visą tiesą, o ne dalį tiesos. Tad pabandykime nors glaustai pažvelgti, kas buvo už Aushwitzą išvadavusių raudonarmiečių nugaros; kokia buvo nuo jų pačių, eilinių rusų ir kitų Sovietų sąjungos tautų žmonių, sistemingai slepiama tikrovė.

Žmonių naikinimo karuselė Rusijoje

    Po 1917 m. Vasario revoliucijos Rusijoje vyko laipsniškas perėjimas iš Rusijos Imperijos kalėjimų sistemos, kuriai vadovavo GTU pri Mju (Glavnoje Tiuremnoje Upravlenije pri Ministerstve Justicii – Vyriausioji Kalėjimų Valdyba prie Teisingumo Ministerijos), į revoliucijos išdavoje atsirandančią įkalinimo vietų sistemą, kuriai vadovavo NKJu ( Narodnyj Komisariat Justicii – Teisingumo Liaudies Komisariatas).

    Po 1917 m. Spalio bolševikinio perversmo lygiagrečiai su NKJu pradėjo rutuliotis įkalinimo vietų sistema prie VČK (Vserosijskaja Črezvyčainaja Komisija – Visos Rusijos Ypatingoji Komisija). Pastarosios sistemos įkalinimo vietose buvo laikomi aktyvūs naujosios valdžios politiniai priešininkai. Vėliau palaipsniui visos kalėjimų įstaigos buvo telkiamos NKVD (Narodnyj Komissariat Vnutrennich Del – Vidaus Reikalų Liaudies Komisariatas) pavaldumui. Lygiagrečiai su NKJu veikusi GPU NKVD RSFSR (Glavnoje Političeskoje Upravlenije Narodnogo Komissariata Vnutrennich Del Rossijskoj Sovetskoj Federativnoj Socialističeskoj Respubliki – Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos Vidaus Reikalų Komisariato Vyriausiosios Politinės Valdybos) įkalinimo vietų sistema iš pradžių turėjo tik kelis kalėjimus, kurie vadinosi politizoliatoriais, ir vieną lagerių valdybą USL GPU (Upravlenije Severnych Lagerej GPU – GPU Šiaurės Lagerių Valdybą).

    1923 m. liepos 6 d., po pusmečio nuo SSSR įkūrimo, sąjunginių respublikų GPU buvo atimtos iš respublikinių NKVD žinios ir sujungtos į OGPU (Objedinionoje Gosudarstvenoje Političeskoje Upravlenije – Jungtinė Valstybinė Politinė Valdyba), tiesiogiai pavaldžią SNK SSSR (Soviet Narodnych Komisarov SSSR – TSRS Liaudies Komisarų Taryba).

    Netrukus, 1923 m. spalio 13 d., SNK nutarimu Šiaurės lagerių GPU buvo likviduota, ir jų bazėje organizuota USLON (Upravlenije Soloveckogo Lageria prinuditelnych rabot Osobogo Naznačenija – Ypatingosios Paskirties Solovkų priverčiamųjų darbų Lagerio Valdyba) OGPU. Taip naujoji valdžia, įformindama savų įkalinimo vietų autonomiškumą, slopino savo priešus. Solovkų lageryje baisiomis sąlygomis buvo nukankinta dešimtys tūkstančių žmonių.

    1929 m. liepos 11 d. SNK SSSR priima nutarimą, kuris nulėmė įkalinimo vietų sistemos vystymą daugeliui metų. Kad būtų „kolonizuoti“ atšiaurūs tolimieji rajonai ir įsisavintas „jų gamtinių turtų eksploatavimas“ buvo įsakyta sukurti OGPU darbo–pataisos lagerių ITL (Ispravitelno–Trudovych Lagerej) tinklą.

    Tuo nutarimu į šiuos lagerius turėjo būti nukreipti visi asmenys, kurie buvo nuteisti laisvės atėmimu ne mažiau kaip trejiems metams. Nuteistieji iki 3-jų metų laisvės atėmimo buvo kalinami NKVD valdomose įkalinimo vietose.

    Ši sistema vystėsi; struktūros kūrėsi veikusių respublikinių NKVD GUMZ (Glavnoje Upravlenije Mest Zakliučenija – Įkalinimo Vietų Vyriausioji Valdyba) rėmuose.

    1930 m. sausio 1 d. OGPU lageriuose esančių gyvų kalinių skaičius pasiekė 95064, o liepos 1 d. padidėjo dar 60 000. Kitoje, respublikinių NKVD lagerių sistemoje, 1930 m. pradžioje buvo apie tris šimtus tūkst. kalinių.

GULAGAS

    Kad įkalinti žmonės būtų dar daugiau išnaudojami, vadovauti lagerių sistemai 1930 m. balandžio 25 d. buvo organizuota ULAG OGPU (Upravlenije Lagerei OGPU – OGPU Lagerių Valdyba), kuri, nepraėjus nė metams, įgijo vyriausiosios valdybos – GULAG OGPU (Glavnoje Upravlenije Lagerej OGPU – OGPU Lagerių Vyriausioji Valdyba) statusą.

    Taip atsirado GULAGAS. Gulago kalinių gyvenimo epizodus yra aprašęs žinomas rusų rašytojas, Nobelio premijos laureatas, Aleksandras Solženycinas savo knygoje „Archipelag Gulag“ („Gulago salynas“). Jis pats yra buvęs Gulago kalinys.

    1941 m. vasario mėn. greta NKVD buvo įkurtas NKGB (Narodnyj Komissariat Gosudarstvennoj Bezopasnosti – Valstybės Saugumo Liaudies Komisariatas). NKGB visuose lageriuose turėjo savo įgaliotinius, kurių bijojo visi, ne tik kaliniai. Per savo įvairiais būdais užverbuotų šnipų bei skundikų tinklą NKGB sekė visus.

    Vėliau NKGB keitėsi į MGB (Ministerstvo Gosudarstvenoj Bezopasnosti–Valstybės Saugumo Ministerija) ir galiausiai į KGB (Komitet Gosudarstvenoj Bezopasnosti - Valstybės Saugumo Komitetas), koks ir išliko iki SSSR žlugimo 1991 m. Dabar SSSR teisių perėmėjos–Rusijos Federacijos paveldėta ši žinyba pavadinta FSB (Federalnaja Služba Bezopasnosti – Federalinė Saugumo Tarnyba).

    Kalinių sveikatos ir gyvybės sąskaita buvo vykdomi SSSR penkmečių planai, visos didžiosios statybos nuo Baltijos–Baltosios jūrų kanalo vakaruose iki Baikalo–Amūro geležinkelio rytuose. NKVD – MVD ir GULAG sferose veikė specializuotos valdybos prižiūrėjusios įvairiose pramonės, statybos, kitose ūkio šakose bei atskiruose objektuose dirbusių kalinių darbą ir gyvenimą. Išvardinsime keletą iš jų. GUAS (Glavnoje Upravlenije Aerodromnogo Stroitelstva NKVD SSSR – SSSR NKVD Aerodromų Statybos Vyriausioji Valdyba); GULGMP (Glavnoje Upravlenije Lagerej Gorno – Metalurgičeskich Predprijatij – Kalnų-Metalurgijos Įmonių Lagerių Vyriausioji Valdyba); GULŽDS NKVD-MVD SSSR (Glavnoje Upravlenije Lagerei Železnodorožnogo Strojitelstva NKVD-MVD SSSR – SSSR NKVD-MVD Geležinkelių Statybos Lagerių Vyriausioji Valdyba) ir t.t. Tokių ir daugiau ar mažiau centralizuotų valdybų buvo keli šimtai.

    1935 m. sausio 1 d. kalinių skaičius SSSR jau siekė virš milijono. Karo tarp SSSR ir Vokietijos metais (1941–1945) kalinių skaičius sovietiniuose lageriuose iš pradžių buvo sumažėjęs, tačiau baigiantis karui ėmė sparčiai augti. Į konclagerius buvo uždaromi karo belaisviai, repatriantai, okupuotų bei aneksuotų teritorijų ir valstybių žmonės. Į sovietinius konclagerius buvo sukišti nauji milijonai žmonių. Vien Lietuvos žmonės kalėjo daugiau kaip dviejuose šimtuose sovietinių konclagerių.

Tremtiniai

    Be sovietiniuose konclageriuose kankinamų kalinių dar buvo daugybė tremtinių. Juos taip pat išnaudojo kaip nemokamą darbo jėgą. Iš sovietų 1940 m. okupuotų Baltijos valstybių dar prieš prasidedant SSSR-Vokietijos karui jau buvo tremiami šių šalių žmonės. Tremtiniai geležinkeliais krovininiuose-gyvuliniuose vagonuose keliavo į Sibiro ir kitas atšiaurias SSSR platybes. Po karo trėmimai įgavo masinį pobūdį. Sovietų koncentracijos stovyklose, tremtyje ir kalėjimuose atsidūrė žmonės iš visos Rytų Europos. Okupuotų bei aneksuotų šalių inteligentija, karininkai, valstybės tarnautojai, kiti, buvo pavadinti „liaudies priešais“ ir sušaudyti. Sovietų konclagerių kalinių, tremtinių, gyvenusių nežmoniškoms sąlygoms ir savo vergišku darbu stačiusių „šviesų komunizmo rytojų“, didžioji dauguma buvo nukankinti lėta mirtimi: mirė iš bado, nuo ligų bei išsekimo. Kiti žuvo nuo juos prižiūrėjusių sužvėrėjusių enkavedistų rankos be jokio teismo. Šie XX-ojo amžiaus vergai buvo NKVD ir NKGB „nuosavybė“. Milijonų žmonių kaulai išbarstyti amžino įšalo žemėje, kitose 1991 m. žlugusios Sovietų imperijos – tautų kalėjimo platybėse.

    Kada bus paminėtos šios, komunistinio teroro, aukos? Kada buvusių sovietinių konclagerių teritorijose bus surengti tokie minėjimai kaip Aushwitze? Kada joms bus statomi muziejai, tokie kaip pastatyti Holokausto aukoms? Šie ir panašūs klausimai neišvengiamai turėjo iškilti minėjimą stebėjusioms kito – raudonojo genocido – aukoms. O palyginti ir susimąstyti tikrai yra apie ką.

Holokausto industrija?

    Varšuvos getą, Maidaneko ir Aushwitzo koncentracijos stovyklas išgyvenusių žydų šeimoje gimęs Normanas G.Finkelsteinas savo knygoje „Holokausto industrija“ (Norman G.Finkelstein, The Holokaust Industry; 2000) atskleidė kaip klastojamas ir išnaudojamas hitlerinės Vokietijos nacionalsocialistų vykdytas genocidas. Holokaustas paverstas kapitalu, sukurta Holokausto industrija. Pasaulinės žydų organizacijos apkaltino Šveicarijos bankus „nacių ir šveicarų sąmokslu vogti milijardus iš Europos žydų ir Holokausto aukų“. Tvirtinta, kad Šveicarijos bankai neleidžia teisėtiems Holokausto aukų įpėdiniams atgauti indėlių iš nepajudintų sąskaitų, kurių bendra vertė yra nuo 7 iki 20 milijardų JAV dolerių. Gąsdindami JAV bankų ir JAV valdžios sankcijomis jos privertė šveicarų bankininkus leisti atlikti jų bankų auditą ir patiems šveicarams už šį auditą apmokėti (500 milijonų JAV dolerių); 1998 m. iš šveicarų išsireikalavo negrąžinamą 1,25 milijardo JAV dolerių kompensaciją, net nelaukdami kol bus baigtas tyrimas.

    Panašiai „Holokausto aukų palikuonims“ ir „už vergišką darbą dirbusius žydus“ dideles kompensacijas buvo priversta išmokėti ir Vokietija.

    2000 m. Pasaulio Žydų Kongresas (WJC) paskelbė, kad Holokausto kompensacijoms surinkta 9 milijardai JAV dolerių. Pinigai buvo renkami „stokojančių Holokausto aukų“ vardu, bet vėliau WJC teigė, jog šie pinigai priklauso „visai žydų tautai“. Niujorko „Pierre Hotel“ viešbutyje buvo surengtas iškilmingas Holokausto kompensacijų banketas. Tik maža dalis pinigų buvo išmokėta tiesiogiai Holokausto aukoms ar jų įpėdiniams.

    Tik kažkodėl praktiškai visai „nenukentėjo“ JAV bankai, kuriuose Europos žydai irgi laikė savo turtus. JAV ėmėsi labai ribotų veiksmų identifikuoti neturinčias paveldėtojų sąskaitas JAV, ir kompensacijoms skyrė tik 500 tūkstančių JAV dolerių.

    Šveicarijos ir Vokietijos apiplėšimas buvo tik didžiojo finalo – Rytų Europos apiplėšimo preliudija. Po Sovietų bloko žlugimo šiame anksčiau svarbiausiame Europos žydų regione atsivėrė viliojančios perspektyvos. Apsigaubusi veidmainiška „stokojančių Holokausto aukų“ mantija, Holokausto industrija siekia išgauti milijardus dolerių iš šių ir taip jau nualintų šalių. Beatodairiškai ir atkakliai siekdama šio tikslo, Holokausto industrija tapo svarbiausia antisemitizmo kurstytoja Europoje. Holokausto industrija pasiskelbė vienintele teisėta visos privačios ir bendruomeninės per nacionalsocialistų Holokaustą žuvusių nuosavybės paveldėtoja.

( apie Holokausto industriją Lietuvoje tęsime kitame laikraščio numeryje)

 

Į pradžią

 

Gerbiami skaitytojai,

BALTIJOS KELIAS negauna dotacijų iš valdžios institucijų, partijų ar suinteresuotų grupių. Ačiū visiems, kurie perveda į judėjimo Kitas pasirinkimas sąskaitą kad ir nedidelę sumą pinigų. Tai ne tik materialinė, bet ir moralinė pagalba. Tai ženklas, kad mus palaikote, pritariate mūsų idėjoms ir darbams.

Mūsų rekvizitai: NORD / LB, banko kodas 40100, sąskaita LT 664010042400478176, Piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS, įmonės kodas 300048076.

Piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas valdyba

 

Kur gauti laikraštį Baltijos kelias?

Šį leidinį platina judėjimo atstovai įvairiuose miestuose. Jų telefonai nurodyti laikraščio metrikoje. Gal ir jūs norėtumėtė tapti mūsų atstovu ar platintoju? Jeigu taip, tai skambinkite.

Laikraštį galima rasti šiais adresais:

Vilniuje: Judėjimo būstinėje Vilniaus 22 ( iš kiemo pusės).

Vilniaus bibliotekose: Lietuvos mokslų akademijos, Žygimantų 1/8; Vilniaus Universiteto, Universiteto 3; A.Mickevičiaus, Trakų 10; Kalvarijų, Kalvarijų 29; Lietuvos muzikos akademijos, Gedimino pr. 42; Tomo Zano, Šv. Stepono 23,

Antakalnio, Antakalnio 49; Kultūros paveldo centro, Pilies 16; Muzikos ir meno, Arklių 20; Užupio, Polocko 12; Vilniaus dailės akademijos, Maironio 6; Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Saulėtekis.

 

Kituose miestuose

Alytuje: Janina Juodžbalienė, Alytus,  Dariaus ir Girėno 10,   Politinių kalinių ir tremtinių būstinė

  Antanina Mikalonytė,   Alytus, Volungės 3-19,  831536977

Birštone: Viešojoje bibliotekoje, taip pat tel. 831956657 (Nijolė Slidžiauskienė)

Biržai: Rasa Penelienė, Vytauto 53-1, „Šiaurės Rytai“.

Druskininkuose: I. Navarackienė, Veisiejų 22 –34.

Kaune: „Tremtinio knygynėlyje“, Laisvės al. 39; visose viešosiose Kauno bibliotekose.

Klaipėdoje: Bibliotekose ir skaityklose.

 Marijampolėje:Justinas Sajauskas,  Marijampolė,  Vytauto  29. Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus   834350754.

Palangoje: Bibliotekoje, Vytauto 59, tel. 8460 49447.

Pakruojyje: Antanas Gasperavičius, Mokyklos 12, tel. 842167253.

Panevėžyje: Roberta Vaišvilaitė, Liepų al. 13 –1, tel. 868765044. Visose bibliotekose.

Radviliškyje: Centrinėje bibliotekoje. Viešoji įstaiga „Užbėgtukė",
S. Dariaus ir S. Gireno 46.

Raseiniuose: Centrinė biblioteka, Vytauto Didžiojo 1.

Šiauliai, Vilkaviškio 4,„Zidiniai", Kazimieras Alminas.

Tauragėje: Pranas Rindokas,  Tauragė,   Prezidento 38.  Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, namų tel.  844654222,  būstinės  844661390.

Telšiuose: Respublikos 17 a (parduotuvė).

Skuodas, laikraščio „Skuodas” prekybos taškai

Varėnoje: Bibliotekoje, Vytauto 19, tel. 8310 31640.

Utenoje: A. ir  M. Miškinių viešoji biblioteka, Maironio 12,  Smėlio biblioteka, Smėlio 9,

   Aukštakalnio biblioteka, Taikos 44.

 

 

Mūsų inf.

Draudžiama laikraštyje Baltijos kelias paskelbtą informaciją bei straipsnius be mūsų sutikimo panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse.

Autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.

Redakcija pasilieka teisę straipsnius trumpinti ir redaguoti.

Rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami.

Pageidautina, kad straipsnius siųstumėt internetu arba spausdintus rašomąja mašinėle, nes redakcija mašininkių neturi.

Laikraščio redakcija keičiasi straipsniais su internetiniu laikraščiu www.delfi.lt Jei nepageidaujate, kad jūsų straipsnis ten būtų publikuojamas, prašytume apie tai mus įspėti.

 

Dieve, saugok mus, kad mes saugotume vieni kitus, o visi kartu saugotume Lietuvą.

---------------------------------------------------------------------------------

,,Baltijos kelias”. ISSN 1822 - 0495

Būstinės adresas: LT – 01014 Vilnius, Vilniaus g. 22;

Adresas korespondencijai: Vilnius 1, Nr. 536

Telefonas informacijai Vilniuje: Eduardas Daujotis, 2121650, 865051658; Kaune: Jolanta Našlėnienė, 868871818; Klaipėdoje: Virgis Palionis, 867442386; Radviliškyje: Kęstutis Pakštas 867117422; Raseiniuose: Dainius Sopranas, 862255005.

,pilieciai@pilieciai.lt ; www.pilieciai.lt

Leidėjas: piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS

Redaktorė Nijolė Pranckevičiūtė

Redakcinė kolegija: Vytautas Daujotis, Edvardas Gudavičius, Arvydas Janulaitis, Jonas Kronkaitis, Česlovas Laurinavičius, Vytautas Paulaitis, Vytautas Radžvilas, Reda Sopranaitė, Arūnas Svitojus

Spaustuvė ,,Spauda”.

 

 

Į pradžią