Nr.9 (23) gegužės 8 d. Piliečių judėjimo ,,Kitas pasirinkimas” laikraštis

Antrieji leidimo metai

 Šiame numeryje: Nevieninga dešiniųjų vienybė. Lietuvių tautos nuostoliai. Faktų kalba. Kelionė į Baltarusiją: praeities dvelksmas. Politinio jaunimo forumas? JAV lietuviai dėl KGB archyvų. Pagalba asocialių šeimų vaikams. Apie populistus ir apie valdžios vyrus. Ar savivaldos reforma stiprins demokratiją, ar valdžios troškulį? Gydytojai – įkaitai, pacientai – aukos. Kam reikalinga religinė nesantaika?

Į titulinį puslapį

 

Kada išsisklaidys karo šmėklos?

Lietuvių tautos nuostoliai. Faktų kalba.

Ar savivaldos reforma stiprins demokratiją, ar valdžios troškulį ?

Nevieninga dešiniųjų vienybė

Sąmyšio ženklai

Kelionė į Baltarusiją: praeities dvelksmas

Judėjimo Kitas pasirinkimas kronika

JAV LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS XVII TARYBOS PREZIDIUMO PAREIŠKIMAS

GYDYTOJAI – ĮKAITAI, PACIENTAI – AUKOS

Žinios...

Politinio jaunimo forumas – utopija ar žingsnis pilietinės ir politinės brandos link?

Politikų kankanas

rubrika: Pastabos paraštėse

Valdančiosios koalicijos mokesčių politika – kelias į niekur

KAM REIKALINGA RELIGINĖ NESANTAIKA?

 


 

1. Vytautas Radžvilas   Kada išsisklaidys karo šmėklos?

    Svarstant klausimą, ar Lietuvos Respublikos prezidentui tikslinga dalyvauti Maskvoje vyksiančiose Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjimo iškilmėse, išsakyta daug argumentų už ir prieš. Jų vėl kartoti nėra reikalo, pakanka priminti esmę. Kelionės šalininkai nuolatos pabrėždavo būtinumą užmiršti praeities nuoskaudas ir galvoti apie ateitį. Jos priešininkai visiškai pagrįstai akcentavo šio karo padarinius mūsų tautai ir valstybei ir teisingai nurodydavo, kad be sąžiningos akistatos su praeitimi neįmanoma kurti ir geresnės - taip pat ir santykių su Rusija - ateities. Ir vis dėlto akivaizdu, kad ir tokiai iš principo teisingai argumentacijai kažko trūksta, nes ženklios mūsų visuomenės dalies ji taip ir neįtikino. Ko gero, pritrūko sveiko ,,pragmatizmo” gerąja šio žodžio prasme, t.y. buvo nepakankamai kalbama, kodėl iš pirmo žvilgsnio ,,nepraktiška” Lietuvos pozicija dėl kelionės į Maskvą tokia svarbi visų ateičiai. Iš tikrųjų ji turi aspektų, apie kuriuos net nepamąsto siauro ir primityvaus ,,pragmatizmo” šalininkai. Būtent tokiems žmonėms sunkiausia išaiškinti, kad rimtai kalbėdami apie Antrąjį pasaulinį karą prisimename ne vien juos menkai tedominančią praeitį. Juk iš tikrųjų šis karas pirmiausia yra dabarties ir ateities – XXI amžiaus pasaulio - problema.

 

Pavojingas virusas

 

    Galima teigti, kad tik akcentuojant šio karo sąsajas su ateities pasaulio raidos perspektyvomis įmanoma iškelti klausimus, kurių svarba dažnai nesuvokiama ne tik Lietuvoje, bet ir demokratiškose Vakarų šalyse. O vienas iš tokių pamatinių klausimų būtų : kas iš tikrųjų įvyko pasibaigus ,,perestroikai” ir ,,demontavus” komunistinę sistemą Vidurio-Rytų Europoje? Žodis ,,demontavus” čia yra esminis, nes turi aiškią ir labai svarbią potekstę: išardyti nebūtinai reiškia sunaikinti. Tai leidžia ir net verčia suabejoti paplitusia ir beveik savaime akivaizdžia laikoma nuomone, kad žlugus komunizmui buvo galutinai užverstas ištisas istorijos puslapis. Bet ar iš tiesų kartu su juo nuo žemės paviršiaus dingo totalitarizmas kaip ypatinga valdymo forma? Deja, dėl įvairių priežasčių šis klausimas daug kam nepatogus ir jį vengiama kelti, juo labiau pripažinti, kad tas ,,komunizmas” greičiausiai buvo tik vienas iš ideologinių ir politinių totalitarizmo pavidalų. Belieka pridurti, kad šio klausimo svarbos dažnai nesupranta net žmonės, visa širdimi nekenčiantys komunistinės ideologijos ir santvarkos, mat savo akimis regėję šios sistemos fasado griūtį jie linkę tikėti, kad visiems laikams išnyko ir pats totalitarizmo virusas. Tačiau tai – pavojinga saviapgaulė, trukdanti suprasti, kad šis virusas totalitarinės sistemos įdiegtų mąstymo ir veiklos įpročių pavidalu ir šiandien tūno daugybės tos sistemos suformuotų žmonių sąmonėje.

    Būtent nuoširdus įsitikinimas, kad praeitis gali kada nors ,,baigtis” ar ,,dingti” ir yra vienas svarbiausių naivumo bei iliuzijų šaltinių, daug kam ir šiandien neleidžiančių suvokti, kad Antrasis pasaulinis karas tam tikra prasme greičiausiai dar nėra pasibaigęs. Patį jo pabaigos minėjimą gaubiančios dviprasmybės ir ginčai yra aiškus požymis, kad, nors seniai nutilo pabūklų gausmas, šis karas tebesitęsia – bent jau politinėje ir ideologinėje plotmėje. Tačiau šių ginčų kontekstas neleidžia abejoti ir tuo, kad totalitarizmo virusas Rytuose neišnyko. Jis tik mutavo ir nekantraudamas laukia valandos, kada vėl galės ištrūkti į laisvę ir nevaržomai siautėti.

    Tad nejaugi galima teigti, kad pastangos sustabdyti šį virusą yra tik sentimentalus ,,nepraktiškų” žmonių jausmų provėržis, be jokios pragmatinės vertės? Nejaugi pastangos užkirstį kelią naujai masinių žudynių bangai nėra pragmatiškiausias ir kartu kilniausias reikalas? Svarstydami su Antruoju pasauliniu karu susijusius klausimus per šio rūpesčio prizmę savaime ir lengvai išvengtume dviejų kraštutinumų – kad jų apmąstymas netaptų įkyriu ir nuvalkiotu senų nuoskaudų kartojimu ir mėginimas nutylėti tragišką praeitį dėl primityviai ,,pragmatiškai” suprantamos ateities nevirstų infantilišku ir pavojingu lengvabūdiškumu ateities atžvilgiu.

 

Pavėluotas žingsnis

 

    Deja, vykusios diskusijos dėl šalies vadovo kelionės į Maskvą akivaizdžiai atskleidė, kaip smarkiai mūsų visuomenėje trūksta būtent tokio – įžvelgiančio laikų sąsajas – mąstymo bei iš jo kylančios sveikos istorinės nuovokos. Lietuvos prezidento sprendimas nevykti į Maskvą – teisingas, bet kiek pavėluotas žingsnis. Delsiant priimti šį sprendimą visuomenėje buvo sukelta didelė sumaištis ir sukurtos palankios sąlygos diskusijos pretekstu šalyje skleisti prorusišką propagandą.

    Be abejo, laisvos šalies piliečiai turi teisę svarstyti net sudėtingiausius ir skaudžiausius klausimus. Tačiau realiai tai įmanoma tik esant bent jau minimalioms tokių diskusijų prielaidoms. Svarbiausia iš jų – suprasti, kad ginčytis prasminga ne visais klausimais ir kad pats ginčas savaime nėra jokia vertybė. Juk būna ir destruktyvių pseudodiskusijų, kai ginčijamasi nesvarstytinais klausimais ir piktnaudžiaujama vadinamuoju ,,liaudies balsu”, todėl tokios diskusijos nesunkiai tampa nežinia kam tarnaujančios propagandos akstinu ir priedanga.. Taigi šalies vadovas neturėjo piktnaudžiauti minėtu „liaudies balsu“, bet, kaip ir visada iškilus svarbiam reikalui, privalėjo aiškiai ir ryžtingai išdėstyti savo poziciją kelionės klausimu. Šiuo atveju jo dviprasmiška laikysena ir delsimas padėjo palaikyti iliuziją, kad abu požiūriai dėl kelionės į Maskvą yra lygiaverčiai ir vienodai gerbtini. Iš tikrųjų prezidento pozicija buvo palankesnė ir naudingesnė būtent toms politinėms jėgoms, kurios dėl vadinamųjų „pragmatiškų“ siekių buvo pasiryžusios paminti ne tik istorinę atmintį, tautos savigarbą, bet ir ilgalaikius geopolitinius valstybės interesus.

 

Susitaikė su okupacijos faktu?

 

    Kita vertus, būtų klaida dviprasmišką ir neryžtingą Prezidento požiūrį sieti vien su jo – žmogaus ir politiko - asmeninėmis savybėmis. Jo svyravimas, atrodytų, suprantamu klausimu rodo, kokią didelę įtaką ne tik Prezidento aplinkoje, bet ir visoje šalyje turi prorusiškai ir kapituliantiškai nusiteikusios politinės jėgos. Vykusios diskusijos dėl kelionės į Maskvą parodė, kad prorusiškas ir iš esmės antivalstybines šių jėgų nuostatas remia gana platūs mūsų visuomenės sluoksniai. Nors nėra pagrindo manyti, kad visi kelionei pritariantys šalies piliečiai abejingi savo valstybės nepriklausomybei, tačiau jų įsitikinimų reikšmės ir galimų politinių padarinių nederėtų nuvertinti. Ko gero, padėtį tiksliausiai galima apibūdinti taip: didžiulė dalis šių žmonių jau šiandien moraliai ir psichologiškai yra susitaikę su šalies okupacijos – laimė, kol kas tik teoriškai galimos ir menkai tikėtinos – faktu. Šiaip ar taip, jų nuostatos jau dabar yra palanki psichologinė ir politinė dirva plisti prorusiškoms nuotaikoms, ir tai gerokai palengvina Rusijos specialiųjų tarnybų ardomąją veiklą prieš mūsų valstybę.

    Itin apgailėtina, kad daug kelionės į Maskvą šalininkų yra tarp mūsų valstybės politinio, ekonominio ir kultūrinio elito, kurio atstovai, atrodytų, privalėtų būti sąmoningiausi ir atkakliausi pilietiškumo ir valstybingumo idealų gynėjai. Padėtį, kai tokie žmonės vadovauja gyvybiškai svarbioms valstybės gyvenimo sritims, reikėtų vertinti kaip aiškų požymį, kad Lietuvos valstybė ir šiandien neturi tvirto politinio stuburo ir lengvai gali būti paversta priešiškų šalių vykdomų politinių manipuliacijų taikiniu ir objektu. Tinkamai suvokti šios problemos mastą, ko gero, galima tik prisiminus, kad daug iškilių istorikų, tarp jų žinomų pilietinės visuomenės idėjos propaguotojų, vis dėlto nepasirašė savo kolegų kreipimosi į Prezidentą, kuriuo šis buvo raginamas nevykti į Antrojo pasaulinio karo pabaigos iškilmes.

 

Grėsmės valstybingumui

 

    Dabartinis šalies gyventojų susiskaldymas dėl požiūrio į šį karą ne tik verčia nuogąstaujant abejoti Lietuvos visuomenės pilietiniu ir politiniu sąmoningumu bei branda, bet vertintinas ir kaip potencialus pilietinės nesantarvės šaltinis, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms gali virsti realia grėsme šalies valstybingumui. Todėl Lietuvos piliečių istorinės atminties žadinimas, tautinės ir valstybinės savigarbos ugdymas turėtų tapti vienu svarbiausių Kito pasirinkimo uždavinių. Šį uždavinį spręsti reikia nuosekliai ir apgalvotai. Nors tarp prorusiškai orientuotų Lietuvos gyventojų esama nemažai valstybei nelojalių asmenų, būtų didžiulė klaida manyti, kad tokių dauguma. Todėl būtina rimtai ir geranoriškai analizuoti dažnai nesąmoningos, tiesiog iracionalios meilės totalitarinei praeičiai ir vakarykščiam okupantui priežastis. Viena vertus, tai, kad net tarp puikiai praeities faktus žinančių istorikų būta Prezidento kelionės į Maskvą šalininkų arba asmenų, apskritai vengusių išsakyti savo poziciją, iš dalies galima aiškinti sovietmečiu plačiai įsišaknijusio konformizmo įpročiais, skatinančiais „dėl viso pikto“ slėpti savo pažiūras. Tačiau toks aiškinimas greičiausiai teisingas tik iš dalies. Perdėto ir nesveiko prisirišimo prie sovietinės praeities, kartais net nesąmoningo jos garbinimo ištakos ir priežastys dar ir šiandien nėra išsamiai ištirtos ir toli gražu nėra aiškios. Akivaizdu tik tai, kad jos glūdi tam tikrose istorinėse patirtyse, kurias būtina kruopščiai nagrinėti ir paversti ne proginių, bet nuolatinių svarstymų tema.

    Tik sukūrus kuo palankesnes sąlygas kiekvienam šalies gyventojui sąmoningai ir laisvai formuoti savo politines pažiūras bei praeities vertinimus galima tikėtis, kad mūsų visuomenę tebeskaldančios karo šmėklos kada nors išsisklaidys, o jaunoji šalies piliečių karta net nebesupras, kaip apskritai tarp mūsų galėjo būti žmonių, galinčių okupanto atneštą vergiją vadinti geradaryste ir išlaisvinimu.

 

 Į pradžią

 

2. Lietuvių tautos nuostoliai. Faktų kalba.

 

Sovietinės okupacijos metu 1940-1941 ir 1944-1953 m. į Sovietų Sąjungos lagerius išvežta apie 150 tūkst. kalinių (iš jų daugiau kaip 80 tūkst. buvo politiniai kaliniai), į tremtį buvo išvežta apie 130 000 žm. (čia neįskaityti tik Lietuvoje trumpesnį laiką kalėjimuose kalinti žmonės, nes dauguma jų buvo po trumpesnio ar ilgesnio kalinimo išlaisvinti, (tokių buvo dar daugiau kaip 50 tūkst. žm.).

Kalinimo ir tremties vietose žuvo apie 20 proc. visų kalinių ir tremtinių. Apie 40 proc. 1956-1963 m. išlaisvintų tremtinių ir kalinių dėl administracinių kliūčių 10-30 metų negalėjo sugrįžti į Lietuvą. 1959 m. sąjunginio gyventojų surašymo duomenimis, SSRS gyveno 175,3 tūkst. lietuvių, iš jų 108,6 tūkst. RSFSR (Krasnojarsko krašte - 17,6, Irkutsko srityje - 15,6, Komi ASSR - 8,3, Karagandos srityje  - 5,0, Karelijos ASSR - 2,9 tūkst. ir t.t.). Iš kitų SSRS respublikų lietuvių daugiausia buvo Kazachijos SSR (12,1 tūkst.) Žinant, kad 1953-1958 m. į SSRS organizuotai buvo išvežta 25,4 tūkst. darbininkų (iš kurių buvo 55 proc. lietuvių), kad dalis savanoriškai iš Lietuvos išvyko gyventi į Latviją, Karaliaučiaus sritį – apie 100 tūkst. buvusių kalinių ir tremtinių tebebuvo už Lietuvos ribų.

Apie 21,5 tūkst. lietuvių buvo nužudyti, sušaudyti ir nukankinti Lietuvoje 1940-1941 m. ir 1944-1953 m. (iš jų daugiau kaip 12 tūkst. nužudyta vien tik 1944-1945 m.)

1940-1941, 1944-1947 ir 1957-1960 m. repatrijavo ar pasitraukė iš Lietuvos dar apie 500 tūkst. Lietuvos gyventojų (1941 m. į Vokietiją – apie 50 tūkst., 1944 m. – pasitraukė iš Lietuvos 60-70 tūkst. lietuvių, 1944 m. – į Vokietiją evakuota apie 130 tūkst. klaipėdiečių, 1945-1947 m. į Lenkiją repatrijavo 140 tūkst. žm. (lietuvių duomenimis) – 200 tūkst. žm. (lenkų duomenimis- pastarieji tikslesni, nes į nelegaliai pasitraukusius atsižvelgta), 1957-1960 m. – į Vokietiją ir Lenkiją repatrijavo 52 tūkst. žm.).

Naujausiais tyrinėjimais nustatyta, kad nacistinės okupacijos metais buvo nužudyta apie 200 tūkst. Lietuvos žydų ir apie 30-45 tūkst. kitų tautybių žmonių (pastarieji daugiausia žuvo koncentracijos lageriuose). Dar apie 60 tūkst. žm. išvežta prievartiniams darbams į Vokietiją, bet didžioji jų dalis sugrįžo į Lietuvą iš karto po karo.

Bendri Lietuvos gyventojų demografiniai nuostoliai 1940-1953 m.: dėl sovietinio teroro – daugiau kaip 300 tūkst. žm., dėl evakuotų, pasitraukusių ir repatrijavusių iš Lietuvos 1941-1960 m. – apie 500 tūkst. žm., dėl 1941-1944 m. nacistinės okupacijos metu įvykdytų žudynių – apie 240 tūkst. žm.

Palyginimui Lietuvos gyventojų skaičiai:

1940 m. – 3,1 mlj. žm. (su Klaipėdos kr.)

1942 m. – 2,789 mlj. žm. (be Klaipėdos kr. ir likusių gyvų žydų - jų surašymas neapėmė), iš jų lietuvių - 2,264 mlj. žm.

1946 m. – 2,541 mln. žm.

1947 m. –2,390 mln. žm.

1951 m. – 2,561 mln. žm.

1956 m. – 2,673 mln. žm.

1959 m.– 2,711 mln. žm., iš jų lietuvių – 2,150 mln. žm.

 Į pradžią

 

3. Antanas Kulakauskas    Ar savivaldos reforma stiprins demokratiją, ar valdžios troškulį ?

 

 

    Prieš mėnesį jau rašiau apie valdžios sluoksniuose vykstančius svarstymus dėl tiesioginių merų rinkimų ir tiesiogiai išrinkto mero valdžios galių (Veidas, 2005, Nr. 9). Įtariau, kad norima merui suteikti tokias valdžios galias, kokias tam tikra prasme galima būtų prilyginti iš istorijos žinomoms vietos kunigaikščio, tiesa, renkamo, galioms. Dabar po klausimo svarstymo tarp vadinamųjų savivaldybininkų ir Seime jau aišku, kad, rengiant įstatymų bazę būsimam, nuo 1990 m. jau trečiam, savivaldybių institucinės organizacinės sąrangos pakeitimui ir naujai vietos savivaldos rinkimų tvarkai, bus mėginama eiti būtent šia linkme. Norima, kad tiesiogiai renkamas meras būtų ir savivaldybės tarybos pirmininkas ir vadovautų savivaldybės vykdomajai valdžiai. Kad geriau suprastume, kokią valdžią merui norima suteikti, žinoma, savivaldybės lygmenyje, įsivaizduokime tokį valstybės valdymo modelį, kai piliečių renkamas prezidentas sykiu būtų ir parlamento pirmininkas ir vyriausybės vadovas.

    Kai kam gal ir neatrodo, kad toks valdžios galių koncentravimas vienos institucijos ir vieno asmens rankose bei valdžių - atstovaujamosios ir vykdomosios - atskyrimo principo nepaisymas vietos savivaldos lygmeniu būtų blogai. Juk dauguma rinkėjų ir netgi kažkiek žiniasklaida viską, kas gera ir bloga savivaldybėje, pirmiausia sieja su meru. Tad lyg ir natūralu, kad merai norėtų daugiau valdžios galių.

    Kai meras vadovavo ir savivaldybės tarybai, ir vykdomajai valdžiai Lietuvoje tokia tvarka veikė nuo 1995 iki 2003 m. pradžios. Net po to, kai 2002 m. pabaigoje Konstitucinis Teismas nustatė, kad tokia tvarka prieštarauja LR Konstitucijai, nes joje deramai neatsižvelgta į valdžių atskyrimo principą, dauguma merų siūlė taisyti Konstituciją, o ne keisti šią tvarką. Tik praėjusios kadencijos Seimas į merų pageidavimą neatsižvelgė. Mat Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą privalupakeisti per du mėnesius, o Konstitucijos pataisų procesas vien dėl nustatytų procedūrų užtruktų gerokai ilgiau.

    Manau, reikia sutikti, kad naujasis, dabar veikiantis savivaldybių institucinės sąrangos modelis valdžios efektyvumo ir atsakomybės požiūriu yra dar blogesnis už buvusį. Meras, kuris vien pagal apibrėžimą lieka aukščiausiu savivaldos pareigūnu, ir, kaip jau sakiau, būtent jam visuomenės akyse tenka pagrindinė atsakomybė už tai, ką daro ir ko nedaro savivaldybė, faktiškai tėra savivaldybės tarybos pirmininkas. Jo galimybės daryti įtaką ir kontroliuoti savivaldybės vykdomosios valdžios bei administracijos veiksmus apskritai imant (žinoma, ne kiekvienu konkrečiu atveju) yra mažesnės, nei buvo pagal ankstesnį savivaldos įstatymą. O ir įtaka taryboje priklauso nuo ten atstovaujamų politinių jėgų ir interesų esamos tvarkos.

    Žodžiu, dabartinis savivaldybių institucinės sąrangos modelis formaliai teisiškai gal ir atitinka Konstitucijos reikalaujamą valdžių atskyrimo principą, bet funkciniu požiūriu politinę atsakomybę už savivaldybės veiksmus dar labiau išskaido atskiras savivaldybės institucijas. Kitaip sakant, praktiškai netišku, kas už ką ir prieš ką atsako. Tokia valdžios sąranga sudaro didesnes galimybes savivaliauti pareigūnams ir valdininkams bei tenkinti privačius interesus ir, suprantama, daug blogiau tarnauja daugumai paprastų piliečių bei bendruomenės interesams.

    Savivaldybės gyventojų tiesiogiai renkamas meras, žinoma, taptų aiškią politinę atsakomybę turinčia savivaldžios vietos valdžios figūra, bet jei jis būtų ir savivaldybės tarybos pirmininkas, ir vykdomosios valdžios galva , tai jo politinės galios būtų daug didesnės, nei buvo 1995 - 2002 m. Kai kuriose savivaldybėse galėtų susidaryti situacija, kai mero valdžia prilygtų vietos kunigaikščio ar karaliuko valdžiai, ir niekas negalėtų garantuoti, kad tokia valdžia būtų panaudota tik geriems tikslams, savivaldybės bendruomenės labui. Liūdna pripažinti, kad didelė dalis valdančiojo elito demokratiją supranta tik kaip procedūrą ir valdžios formavimo bei patekimo į valdžią būdą. O jau patekus į valdžią norima, kad valdžia pati nuspręstų, kaip jai elgtis ir kokias galias turėti.

    Tiesą sakant, apskritai nelabai suprantu, kokia logika remiantis siekiama tokio mero valdžios modelio. Matyt, kunigaikštiška ar oligarchinė , bet tik ne šiuolaikinės demokratijos logika. Nelabai įsivaizduoju, kaip manoma koreguoti Konstituciją, kad ji leistų įgyvendinti tokį modelį. Juk Konstitucija nėra tik mechaniška konkrečių ją sudarančių straipsnių sankaupa. Tai jau ne kartą įrodė Konstitucinis Teismas. Tad nemanau, kad atitinkamai pakeitus Konstitucijos skirsnį apie savivaldą, išnyks konstituciniai trukdžiai realizuoti minėtą mero valdžios modelį.

    Dabar veikiančio savivaldybių institucinės sąrangos modelio minusai išnyktų, tiesiogiai renkamą merą padarius savivaldybės vykdomosios valdžios galva ir įstatyme griežtai atskyrus tarybos ir vykdomosios valdžios funkcijas. Manau, pagrindinė Tarybos misija būtų tvirtinti mero pateikiamą savivaldybės vykdomosios valdžios veiksmų programą ir biudžetą, kontroliuoti jų vykdymą, svarstyti, įtraukiant ir visuomenę, strateginės plėtros planus.

    Be to, manau, būtų tikslinga įvesti mišrią savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, kad taryboje atstovautu ir kiekviena seniūnija. Skirtingai nei Respublikos Prezidentas, nemanau, kad reikėtų tiesiogiai rinkti seniūnus. Nebent seniūnijos taptu atskira žemutine vietos savivaldos pakopa . Gi, jei jos lieka tik teritoriniai administraciniai dariniai politiniu administraciniu požiūriu vientisos savivaldybės teritorijoje, tai geriau būtų, kad seniūnas įeitų į bendrą savivaldybės vykdomosios valdžios sistemą, arba, kitais žodžiais tariant, į mero komandą. Todėl vertėtų rinkti seniūnijos tarybas, sudarant joms galimybę politiškai kontroliuoti seniūno veiksmus.

 Į pradžią

 

 

4. Dalius Stancikas    Nevieninga dešiniųjų vienybė

    Po neseniai Tėvynės Sąjungos Krikščioniškųjų demokratų frakcijos pareikštų abejonių dėl perdėm intymių TS santykių su koalicijos partneriais liberalcentristais, ypač Vilniaus savivaldybės veikloje, pasigirdo tie patys dažnai kartojami nuogąstavimai dėl nevieningos „dešiniųjų vienybės“.

    Tarp mūsų įprastų politinio gyvenimo klišių turėtų gana keistai nuskambėti šis klausimas, bet vis dėlto iškelkime jį patys sau: kuo apskritai grįsta ši dešiniųjų vienybė ir tas nuolatinis bei, regis, labai rimtas susirūpinimas ja - juk šią vienybę įvairiausiomis progomis mini ir abiejų partijų lyderiai, ir jų šalininkai, ir net politologai?

    Panašu, kad „dešiniųjų vienybė“ šiandieniame politiniame gyvenime patiems dešiniesiems tampa lyg ir vertybe savaime, o dar tiksliau, pačia didžiausia vertybe, prieš kurią nublanksta ir dėl kurios aukojamos ne tik vienos ar kitos liberalios, konservatyvios, krikdemiškos nuostatos, bet kartais ir paprasčiausios moralinės normos – turiu omeny jau stačiai įžūlius liberalcentristų vado, Vilniaus mero Artūro Zuoko santykius su įmonių grupe „Rubicon“: tiek išskirtinį jos verslo interesų rėmimą sostinės savivaldybėje, tiek ant nusikaltimo ribos balansuojantį bendradarbiavimą Vilniaus miesto tarybos nario Vilmanto Drėmos byloje.

    Vienas dažniausiai pasitaikančių geležinės „dešiniųjų vienybės“ būtinumo motyvų yra išlikęs dar nuo Nepriklausomybės atkūrimo laikų: kairieji atstovauja rusiškajai (sovietinei) rinkėjų daliai, dešinieji (konservatoriai ir liberalai) – vakarietiškos kultūros atstovai.

    Nepaisant gerokai pasikeitusios Lietuvos geopolitinės padėties (Lietuva tapo NATO ir ES nare), šis motyvas išlieka labai reikšmingas konservatoriams. Savo egzistencine prasme jis tikrai suprantamas, tačiau sunkiau suvokti, pagal kokius požymius Tėvynės sąjunga identifikuoja liberalų, kaip vienintelių sąjungininkų, geopolitinį vakarietiškumą?

    Vargu, ar pagal iki šiol pačių konservatorių kritikuotą Liberalų frakcijos elgesį Atkuriamajame Seime. O gal pagal liberalų reakciją Tėvynės sąjungai vienu svarbiausiu – pasirašymo sutarties su „Williams“ momentu: turbūt aršesnių oponentų konservatoriai tuo laiku neturėjo, ką gražiai iliustruoja tuometinės ekspremjero ir ekskonservatoriaus Rolando Pakso komandos „vestuvės“ su Liberalų sąjunga. O gal pagal tai, kad 2000 m. liberalai sudarė sąjungą su socialliberalais, kurių vienintelių viešos akcijos buvo nukreiptos prieš stojimą į NATO. Programinės nuostatos skelbė Lietuvos „neutralitetą“ ir būtent tie darbietį Viktorą Uspaskichą atvedė į didžiąją politiką ir pasodino prie valstybės ekonomikos vairo?

    Trumpiau tariant, šis geopolitinis motyvas, skirstant Lietuvos politikus į dešiniuosius ir kairiuosius, vargu ar šiandien logiškai galėtų būti taikytinas, nes nuvestų į tikrai neišbrendamas politines džiungles.

    Dar painiau būtų „dešiniųjų–kairiųjų“ riboženklį statyti tarp vadinamųjų valstybininkų ir nevalstybininkų partijų: socialdemokratams siūlydami sudaryti „vaivorykštinę“ koaliciją, dešinieji aiškiai juos pavadino valstybininkais, t.y. tais, kurie mąsto valstybiškai ir kurių sprendimai atneša valstybei naudos. Tad gal mums, valstybininkams, turėtų labiau rūpėti ne gana sunkiai, kaip matome, apibrėžiamų „vakarietiškų dešiniųjų“, o apskritai visų partijų – „valstybininkių“ vienybė? Bet čia vėl bėda – po to, kai „valstybininkai“ socialdemokratai nuėjo kartu su „nevalstybininkais“ darbiečiais, kažin ar nusivylusių dešiniųjų akimis jie dar išliko „valstybininkais“?

    Likus metams iki Seimo rinkimų, panašią takoskyrą, tik naudodami kiek kitokią motyvaciją, bandė brėžti liberalai, dar taip neseniai kaip atsvara „pasenusiems“ konservatoriams dalyvavę „naujosios politikos“ projekte: yra senosios, jau valdžia patikrintos, todėl ir patikimos politinės partijos, ir naujosios, sukurtos vienam žmogui, todėl vienadienės, greit išnyksiančios, todėl ne partijos, o žmonių samplaika, politinis užribis, - prognozavo galimą valdančiąją koaliciją liberalų vadai.

    Tačiau kai Tėvynės sąjungos lyderis Andrius Kubilius viešai pareiškė, kad organizaciniu atžvilgiu pati stipriausia Lietuvoje yra Darbo partija, ir daugiau kaip 10 metų gyvuojanti Tėvynės sąjunga privalo mokytis iš šios naujokės geros vadybos, akyse subliūško ir šis „geriau patyrusių“ pranašumas.

    Tai gal dešiniųjų išskirtinumą lemia kokios didesnės dorybės nei kairiųjų: gal jie mažiau korumpuoti, yra doresni ir geresni nei kairieji, todėl jų vienybė labai svarbi kaip morali atsvara nemoraliai kairiųjų valdžiai?

    Labai norėtųsi tuo tikėti, bet, kaip rodo dabartiniai reitingai (remiamės „Vilmorus“ tyrimais, kurie atitinka jau kelintų rinkimų rezultatus), tuo netiki rinkėjai ir kol kas nesuteikia jokių vilčių ateiti į valdžią „dešiniesiems“: liberalai ir konservatoriai kartu sudėjus vos paveja V. Uspaskicho partiją, o kur dar visi kiti kairieji – „valstybininkai“ socialdemokratai, valstiečiai, socialliberalai?

    Ir, tiesą sakant, kodėl jie turėtų tikėti didesniu dešiniųjų moralumu po to, kai LNK paviešino A. Zuoko ir „Rubicon“ vadovų pokalbius byloje, iki keistoko teismo nuosprendžio visuomenėje vadinta pirmąja politinio pagrobimo byla? Po to, kai Liberalų partijos vadas ciniškai svarsto, kaip neprognozuojamą rinkiką uždaryti į ligoninę ir „nuraminti" vaistais, pagrobti ir išvežti į užmiestį. Kur slypi dešiniųjų moralumas, kai Vilniaus meras, nepaisydamas visuomenės nuomonės ir Konkurencijos tarybos perspėjimų, iš miestelėnų biudžeto skiria vis didesnes ir didesnes dotacijas savo sėbrams? Ar čia ir yra ta moderni, vakarietiška vadyba, strateginis mąstymas, ne oligarchinis valdymas, dėl kurio kartkartėmis vis bandoma bėgti į Lenkiją?

    Ar tokių „dešiniųjų“ vienybė rinkėjų akyse neskandina ne tik liberalų partnerių konservatorių, bet ir ilgiems dešimtmečiams nepalaidoja apskritai vertybinių partijų idėjos?

    Vertybiškumas - štai tas paskutinis motyvas, kurio lyg šiaudo dar bando griebtis „dešiniosios“ partijos, bandydamos pabrėžti savo teigiamą išskirtinumą prieš kairiąsias.

    Tačiau ir šis motyvas dažnai atrodo trapesnis net už šiaudą: regis, kas kitas, jei ne konservatoriai turėtų ginti Vilniaus istorinį ir architektūrinį paveldą nuo jį niokojančio liberalaus modernizmo (tiksliau - pasipinigavimo)? Kas, jei ne konservatoriai kartu su krikščionimis demokratais turėtų pasisakyti prieš liberalizmo aršiai ginamas gėjų santuokas, eutanaziją, lošimų namus ar abortų siautėjimą? Net ir mokesčių politikos srityje konservatoriams ir liberalams būtų ne lengviau sutarti nei dabartinei valdančiajai koalicijai – žinoma, jei tik abi partijos iš tiesų laikytųsi savo vertybinių nuostatų.

    Bet juk politika – interesų ir kompromisų menas, juk dėl svarbiausių dalykų būtina aukoti savo ambicijas – jau girdžiu naujų motyvų už neišskiriamą „dešiniųjų“ vienybę bangą ir vėl nesuprantu, kas yra tie svarbiausi dalykai, dėl kurių turi būti aukojama moralė ir savo pačių esatis ir kodėl, anot prof. Raimundo Lopatos, mūsų politikoje tarp interesų derinimo nebelieka pačios politikos?

    Kaip gali būti ar nebūti vienybės tarp neaišku ko – juk iki šiol niekas negali logiškai paaiškinti, kas yra ta lietuviška dešinioji politika ir kokie jos svarbiausi skiriamieji ženklai?

    Ir kaip galima derinti politinius „dešiniųjų“ interesus, kai nei konservatoriai, nei liberalai deramai nežino (arba bent jau savo veiksmais ypač kruopščiai slepia nuo visuomenės) kokie jų vertybiniai interesai. Jei interesai prasideda ir baigiasi tik kėdžių derybomis, kitokiu Europinės paramos pasidalijimu ir verstinėmis ekonominėmis strategijomis, ar verta tai vadinti „dešiniąja“ alternatyva?

„Atodangos“, „XXI amžius“

 

 Į pradžią

 

5. Darius Vilimas  Sąmyšio ženklai

    Senokai praėjo vyriausybės pirmasis darbo šimtadienis ir peržengta 111 dienų riba. Po to turėjo prasidėti naujas ir šviesus gyvenimas, pažadėtas gelbėtojo Viktoro. Bet tai neatnešė paprastiems žmonėms jokio palengvėjimo. Net nepaaiškėjo tikrieji valdžios vyrų planai – ar tą rojaus atėjimą reikia nukelti po 1111 naujosios valdžios darbo dienos, ar tie pažadai tebuvo blizgantys melo popierėliai, skirti sudominti žioplus it varnos mūsų rinkėjus. Tiesa, kalbos apie augančią ekonomiką ir jau beveik ranka (per kokį dešimtmetį) pasiekiamą Europos pragyvenimo lygį dar nesibaigė. Bet tai kartojama daugiau iš inercijos, su pastebima nuovargio gaidele. Kartais atrodo, kad Vyriausybės vadovai patys suvokia tokį savo pažadų absurdiškumą. Tačiau trauktis jau nėra kur, o ir šie demagoginiai užkeikimai gerai išmokti. Jie kartojami beveik atmintinai.

    Tikrovės situacija daug sudėtingesnė. Kol kas eurointegracijos procese prie ES vidurkio greičiausiai artėja daugelio būtiniausių produktų ir prekių kainos, algos kažkodėl atsilieka. Vyriausybė pagaliau susitarė su darbdaviais ir nuo šių metų vasaros pagaliau truputėlį padidins algas. Bet tai jau turėjo būti atlikta bent praeitų metų rudenį. Kartu kalbama apie kažkokių lyg ir naujų laikinų mokesčių įvedimą. Labiausiai nuo to nukentės verslas, bet mūsų valstybės kapitonams tai mažai rūpi. Dėl mokesčių reformos kyla net aršūs ginčai tarp valdančiosios koalicijos partijų. Niekam nesinori mokėti naujų mokesčių, o įvesti turto mokesčių bijomasi. Juk juos mokėti daugiausia turės dabartinių valdžios vyrų draugai ir artimieji...

 

Apgautieji

 

    O horizonte jau matome artėjančios audros debesis. Gegužę žada streikuoti medikai, reikalaudami pakelti algas iš karto pusantro karto. Kol premjeras ir finansų ministras aiškina, kad tokių pinigų, kokių reikalauja medikai, valstybės iždas neturįs, kebliausioje situacijoje atsidūrė sveikatos apsaugos ministras darbietis Ž.Padaiga. Juk niekam ne paslaptis, kad šiuose rinkimuose daug iš darbiečių tikėjosi kaip tik medikai, su neįtikėtinu naivumu patikėję saldžiabalsio Kėdainių gubernatoriaus pažadais. O štai kokia nemaloni stiagmena – pasirodo, kad juos apgavo pirmuosius. Žinia, kad save gerbiąs ministras po tokio pažadų ir realybės išsiskyrimo turėtų trinktelėti durimis. Bet tik ne Darbo partijos ministras! Juk partijos vadas neleis. O ar gali jausti kažkokias moralines kolizijas žmogus, tebevažinėjantis kasdien po 100 km į darbą valdiška mašina ir valdišku benzinu? Labai abejotina.

    Prezidentas ryžtingai stojo medikų pusėn, pareiškęs, kad jie turi teisę reikalauti didesnių algų. Mintis teisinga, bet gana pavojinga. O kas bus, jei didesnių algų pareikalaus mokytojai, policininkai ir kiti biudžetinių įstaigų darbuotojai? Kils didelis sąmyšis. Į diskusiją įsijungė net hierarchai, pareiškę, kad medikų streikas nebūtų labai moralus dalykas. Ir šituose žodžiuose yra tiesos. Bet ar moralesnė mūsų valdžia, besimėgaujanti jau „europinėmis“ algomis ir didžiule nusišėrusių klerkų armija? Beje, prieš keletą dienų spaudoje šmėkštelėjo pranešimai, kad ministerijose tarnautojų skaičius bus padidintas bent geru šimtu. Ar ne per didelė prabanga maitinti tokią daugiatūkstantinę biurokratų ordą? O juk dirba tie „specialistai“ tikrai ne už minimalią mėnesinę algą!

 

Ką atstatydinti?

 

    O kol skaitomos Prezidento ir Vyriausybės darbo ataskaitos, seimūnai arba knapsi ar keliauja po egzotiškus kraštus. Keli, patys aršiausi, net badauja, reikalaudami KGB rezervistų atsistatydinimo. Bet ką atstatyti? Jei jau atstatyti visus rezervistus ar buvusius komunistų nomenklatūrininkus, tai tektų išvaikyti apie 90 nuošimčių Seimo ir Vyriausybės narių. Tektų viską formuoti iš naujo. Negi Lietuvą valdyti nusipelnė tik sovietmečiu ugdyti visų klausimų žinovai. Nejaugi šalyje negalima rasti nė vieno okupaciniu laikotarpiu nesusikompromitavusio asmens? Beje, labiausiai glumina ne badavimo tikslai ir būdai, o publika, kuri prisijungė prie badautojų. Jei P.Gražulį ir E.Klumbį galima pavadinti buvusios partijos draugais (abu kažkada buvo vienoje, LKDP partijoje), tai nežinia, ką toje kompanijoje veikia liberaldemokratų vadai. Ar ir jie tokie principingi? O gal viską užgožia aklo keršto politiniams oponentams jausmai?

    Visi šie tylūs ar garsesni šurmuliai yra lyg dūmų uždanga visai kitokiems dalykams. Aršiai kritikuojami pareigūnai net nežada trauktis. Iš pareigų žada trauktis generalinis prokuroras. Epizodas lyg ir neriekšmingas, tačiau daug ką pasakantis. Įdomu, koks rezervistas užims jo vietą? Kol smalsuoliai spėlioja, kas gi čia vyksta, ponas Viktoras taikosi į vicepremjero kėdę. Nesvarbu, kad tokio posto nėra. Dėl šventos ramybės ir koalicijos stabilumo galima pataisyti ir Konstituciją... O dėl „Mažeikių naftos“ savininkų kaitos iš viso niekas nesuka galvos. Nors čia kvepia tuo pačiu „Lukoilu“, kurio kažkada taip energingai kratėmės.

 

Konservatoriai blaškosi

 

    Valdančioji koalicija jaučiasi neklystanti ir nebaudžiama ir dėl opozicijos bejėgiškumo. Centre nėra jokios opozicijos, dešinėje matome besiginčyjančius ir dideliu UAB‘u virstančius liberalcentristus. Jie savo politiniu „pragmatizmu“, kuris kartais tampa paprasčiausiu neprincipingumu. Prisiminkime kaip liberalcentristai iki paskutinės akimirkos prašėsi priimami į dabartinę daugumą?

    Šalia jų esantys konservatoriai jau keletas savaičių yra sukrėsti vienos teisėjos skyrimo į Konstitucinį teismą istorijos. Padėtis tikrai nepavydėtina – į šią rimtą įstaigą paskirta teisininkė, dar visai neseniai Maskvoje apgynusi disertaciją apie milicijos susikūrimą Tarybų Lietuvoje pokario (sovietinė okupacijos) metais. Kai kurie konservatoriai net spaudoje atsiprašinėjo ir įrodinėjo už ją nebalsavę. Konservatorių paniką galima suprasti, juk toks jų seimūnų elgesys atstumia didelę dalį jų elektorato. Netekę savo ilgamečio vadovo, išvykusio atstovauti Lietuvą į Briuselį, konservatoriai blaškosi, bandydami surasti tikrąją tapatybę. Kol kas tai daryti nelabai sekasi. Tai paliudija ir konservatorių skyrių atstovų protestai dėl paramos T.Birmontienės skyrimui, ir priekaištai dėl beatodairiško A.Zuoko rėmimo sostinės savivaldybėje. Konservatoriams tikrai nelengva. Tik keista, kad šioje situacijoje daugiausiai jėgų skiriama ne konstruktyviai valdančiosios daugumos kritikai, o kitaminčių iš tos pačios politinės dešinės triuškinimui. Nejau konservatoriai manosi turintys kažkokią išimtinę privilegiją kalbėti už visą politinę dešinę? O kaip tolerancija, kolegos?

 

Kas gali laimėti?

 

    Ironiškiausia šioje situacijoje yra tai, kad iš tokio politinio pakrikimo tegali laimėti tik tie patys darbiečiai. Opozicijos bedantiškumas ir susiskaldymas, koalicijos partnerių socialliberalų susmulkėjimas ir socialdemokratų grimzdimas į klaidų liūną tik stiprina V.Uspaskicho partijos galimybes. Tam pritaria ir visos sociologinės apklausos – Darbo partijai kaip ir prieš pusmetį tebesimpatizuoja virš ketvirtadalio visų rinkėjų. Visos kitos partijos atsilikusios daugiau negu dvigubai.

    Turbūt todėl ir nekyla kalbų apie koalicijos priešlaikinį suirimą. Visi suvokia, kad nauji Seimo rinkimai dabar gali tik pabloginti padėti. Ir niekas nesiryžta spėlioti, kaip elgtųsi Darbo partija, gavusi teisę viena formuoti Seimo daugumą ir Vyriausybę.

 

 Į pradžią

 

 

6. Judėjimo Kitas pasirinkimas kronika

* * *

    Balandžio 21 d. jvyko piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas atstovų susitikimas su TS (LK) vadovybe ir šios partijos Seimo frakcijos nariais. Dalykiško ir atviro pokalbio metu buvo pasikeista nuomonėmis apie politinę šalies padėtį ir tikėtinus jos pokyčius artimiausioje ir tolesnėje ateityje. Konservatoriai buvo supažindinti su Kito pasirinkimo pamatinėmis nuostatomis svarbiausiais valstybės gyvenimo klausimais , judėjimo veiklos principais ir svarbiausiais uždaviniais. Pabrėžta, kad šiuo metu didžiausia grėsmė valstybei yra faktiškai jau įsitvirtinęs oligarchinis valdymas, kurį pašalinti galima tik plačiausiu – nepriklausomybės ir demokratijos gynimo pagrindu – telkiant ir vienijant visus pilietiškai ir valstybiškai mąstančius Lietuvos žmones. Taip pat buvo išdėstytas judėjimo valdybos požiūris į dabartinę šalies dešiniųjų politinių partijų būklę konstatuojant, kad opozicijoje esančios dešiniosios partijos šiuo metu iš esmės nepajėgios rimčiau pasipriešinti valdžioje įsitvirtinusių kairiųjų neokomunistinių politinių jėgų savivalei, darančiai milžinišką žalą tautai ir valstybei.

    Kito pasirinkimo valdyba laiko susitikimą naudingu dar ir todėl, kad bent jau iš dalies paaiškėjo galimos bendradarbiavimo su konservatoriais kliūtys. Kai kurie TS (LK) vadovybės nariai atvirai išsakė būgštavimus, kad Kitas pasirinkimas ateityje gali tapti konkuruojančia dešiniąja politine partija. Pokalbyje dalyvavusių judėjimo valdybos narių nuomone, šiam klausimui pašnekesio partneriai skyrė pernelyg daug dėmesio. Atsakant į šį klausimą buvo pakartotos ne sykį išsakytos principinės judėjimo valdybos nuostatos dėl santykių su politinėmis partijomis. Buvo priminta, kad Kitas pasirinkimas nekelia tikslo tapti politine partija. Kartu buvo atvirai išdėstytas požiūris į dešiniąsias Lietuvos partijas ištikusios krizės priežastis. Svarbiausia jų buvo ir tebėra partijų atnaujinimas naujais, jaunais nariais. Tai yra vienintelis būdas ne tik padaryti partijas dinamiškesnes bei patrauklesnes potencialiems naujiems nariams bei rinkėjams, bet ir plėtoti jų politines bei programines nuostatas ir iš esmės pagyvinti veiklą. Jeigu dešiniosios partijos ir toliau vengs giluminių pertvarkymų, jų laukia nauji politiniai pralaimėjimai. Tokių nuolatos besikartojančių ir tarsi norma tampančių pralaimėjimų daromą ilgalaikę žalą valstybei ir jų keliamą pavojų supranta vis daugiau dešiniųjų pažiūrų šalies piliečių.

 

* * *

    Š. m. Balandžio 22 d. piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas dalyviai J. Kronkaitis ir V. Radžvilas apsilankė TS (LK) Naujamiesčio skyriaus narių susirinkime, kuriame buvo paminėtos Lietuvos narystės NATO pirmosios metinės. Generolas J. Kronkaitis susirinkimo dalyviams papasakojo apie kelyje į NATO patirtus sunkumus ir pastangas juos įveikiant, išsamiai nušvietė Lietuvos narystės šioje galingiausioje pasaulio gynybinėje organizacijoje naudą, jos keliamus iššūkius ir atveriamas ateities perspektyvas. Susitikimo dalyviai J. Kronkaičio kalbą išklausė labai įdėmiai ir šiltai ją įvertino.

* * *

Š. m. balandžio 30 d. Vilniaus Žinijos salėje vyko sueiga. Buvo svarstomi judėjimo plėtros bei vaiklos klausimai.

Baltijos kelio inf.

 Į pradžią

 

 

7. Kelionė į Baltarusiją: praeities dvelksmas

    Piliečių judėjimo valdybos narys Arūnas Svitojus ypač aktyvus ir judrus. Arūnas- žemės ūkio specialistas, įvairių tarptautinių organizacijų ir fondų narys, ekspertas, o kai kurių jų vadovas, tad nuolat keliauja po užsienio šalis. Kai pavyksta Arūną bent kelias minutes pakalbint, jis paberia pačius šviežiausius įspūdžius. Šis be galo užsiėmęs žmogus ką tik grįžo iš Baltarusijos.

Ką veikėte Baltarusijoje?

    Jungtinių Tautų FAO (maisto ir žemės ūkio organizacija) pavedimu rengiau seminarą žemės ūkio specialistams. Dalyvavo ne tik baltarusiai, bet ir rusai, moldavai, ukrainiečiai. Teko pavažinėti po Baltarusijos kaimą, susipažinti su ten vykstančiais procesais. Tekdavo dalyvauti ir tokiose diskusijose, kurios peraugdavo į aštrius politinius ginčus. Ypač kliūdavo rusams. Jie iki šiol įsitikinę, kad geriausi laikai buvo Tarybų Sąjungoje, kad visai be reikalo atsiskyrėme, kad dėl to gyvename blogiau. Reakcija į tokius teiginius būdavo audringa. Ypač aršūs tais klausimais būdavo ukrainiečiai, moldavai. Kas keisčiausia, neatsilikdavo ir baltarusiai. Rusai būdavo kaltinami imperinėmis nuostatomis, prievartiniais„draugystės“ būdais.

Kaip šiandien atrodo Baltarusija, jos miestas ir kaimas?

    Pasijutau sugrįžęs į laikotarpį, kuriame gyvenome prieš 15 metų. Reikia pripažinti, kad Minskas atrodo gražiai, nes tam skiriamos didžiulės pastangos ir pinigai. Šalies vadovybė iš paskutiniųjų stengiasi, kad sostinė nesiskirtų nuo Vakarų Europos sostinių. Žinoma, kad dėl įvairių priežasčių Minskas Paryžiumi netaps, tačiau pastangos matomos. Miestas tvarkomas, gražinamas, gana švarus.

    Kaimas atrodo liūdniau. Tos pačios skurdžios trobelės, tos pačios sovietinės parduotuvėlės su menku prekių pasirinkimu, tebeklesti kolūkinė žemės ūkio sistema. Beveik pusė kolūkių tvarkosi neblogai, tačiau kiti prie bankroto slenksčio. Labai įdomūs kai kurie valstybės sprendimai, gelbstint kolūkius nuo visiško bankroto. Silpni kolūkiai priskiriami kokios nors pelningos įmonės globai, pavyzdžiui, bankui, geležinkeliui ar traktorių gamyklai. Taip pat mane sudomino ir kolūkio bei apskrities centro santykiai. Pasirodo, kad kolūkio pirmininkas neturi teisės peržengti savo teritorijos ribų be apskrities valdžios leidimo. Ne kolūkio pirmininkas sprendžia, kada pjauti javus ar pradėti sėją. Visa tai jam nurodo irgi ta pati apskrities valdžia.

Tokia griežta drausmė gal padeda pasiekti labai gerų rezultatų?

    Beveik 50 procentų sumažėjo gyvulių, tiek pat sumažėjo ir produktyvumas. Svarbiausia- rodikliai. Visa tai dabar atsimename iš artimos mūsų praeities, Tie rodikliai visą laiką turi gerėti, bet ir labai stengiantis ne visada taip atsitinka. Tada tie rodikliai dirbtinai gerinami. Pavažinėjęs ir pasišnekėjęs su įvairiais žmonėmis susidariau pakankamai tikrovišką vaizdą. Nepaisant valstybės paramos ir dotacijų, kolūkių produktyvumas yra kur kas menkesnis nei, pavyzdžiui, privačiuose lietuvių ūkiuose.

Ar Baltarusijoje yra privačių ūkių?

    Taip. Privačių ūkių yra, bet jie verčiasi itin sunkiai, susiduria su didžiulėmis problemomis, jiems netaikomos jokios lengvatos. Valstybė jiems nepadeda, nėra pagalbos ir iš užsienio.

Jau ne pirmą kartą buvote Baltarusijoje. Neblogai pažįstate baltarusius. Ar keičiasi jų mąstymas?

    Politinė sistema šalyje tarsi sakyte sako, kad žmonės gyvena baimėje, tačiau yra ne visai taip. Žmonės po truputį bunda, jie daug drąsiau kalba, ieško savo šaknų, domisi tikrąja šalies istorija, smalsiai dairosi, kas vyksta kaimyninėse šalyse. Norėtų dažniau atvažuoti į Lietuvą, bet tai nėra paprasta. Yra įvairų dirbtinų barjerų. Matyt, bijomasi vakarietiško užkrato. Labai aktyvėja opozicija. Aiškiai sunerimęs ir A. Lukašenka. Baigiasi kadencija ir jis neturėtų būti dar kartą perrenkamas, tačiau dabar bandoma ieškoti būdų, kaip pakeisti ar apeiti įstatymą. Įvykiai Ukrainoje, Kirgizijoje, Moldavijoje aiškiai suneraminto dabartinę Baltarusijos valdžią ir keliuose teko matyti suaktyvėjusias karines pajėgas, vyksta intensyvios pratybos. Ruošiamasi netikėtiems įvykiams, bet vargu, ar represinės priemonės išsaugos tokią Baltarusiją, kokia ji šiandien yra.

 

 Į pradžią

8. JAV LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS XVII TARYBOS PREZIDIUMO PAREIŠKIMAS

Dėl įslaptintų KGB archyvų

 

Esame įsitikinę, kad jau atėjo laikas Lietuvai baigti valyti savo namus nuo okupanto pedsakų. Mes turime teisę sužinoti visus Lietuvą triuškinusio okupanto, SSRS, darbus. Atviroje visuomenėje nedera drausti istorijos tyrimų bei slėpti nusikaltimo faktų. Anksčiau ar vėliau visa tai iškyla paviršiun su visuomenei bei valstybei žalingomis pasekmėmis.

Archyvų įstatymo nauja redakcija, įslaptinusi okupacijos dokumentus, užkerta kelią faktams patikrinti bei tiesai pateikti piliečiams bei pasauliui. Pagal Lietuvos Seimo priimtą Archyvų įstatymo Nr. IX-2084 redakciją Lietuva įsipareigojo saugoti svetimos valstybės (SSRS), dabar jau neegzistuojančios, represinės struktūros paslaptis.

2005 m. balandžio 19 d. Pareiškimu JAV Lietuvių Bendruomenė prašė Lietuvos Respublikos Seimo atšaukti 2005 metų sausio 1 d. pradėjusią veikti Archyvų įstatymo naują redakciją ir dar pratęsti, sustiprinti ir viešinti Liustracijos komisijos darbą.

Deja, Seimo komisija laiku neparengė būtinų Archyvų įstatymo pataisų. Džiaugiamės, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas nutarė skirti dėmesį šiam klausimui ir, daugiau ne pusės tūkstančio Lietuvos kultūros ir mokslo žmonių paprašytas, pažadėjo pateikti Seimui reikiamas Archyvų įstatymo pataisas.

Tik pažindama tikrus savo istorijos faktus Lietuvos visuomenė galės atgauti pasitikejimą Lietuvos teisingumu, sugebės ant sveikų pagrindų kurti tautinę pilietinę valstybę, formuoti tiesai tarnaujančią žiniasklaidą, demokratiškai išsirinkti patikimus krašto vadovus. Archyvuose laikomų paslapčių atvėrimas padės atleisti ir artėti prie susitaikymo, kuris Lietuvai yra būtinas.

Demokratija Lietuvoje negali būti statoma ant sovietinių nusikaltimų pamato. Lietuva turi žinoti tikrą savo okupacijos meto istoriją.

 

 

Regina Narušienė

Jungtinių Amerikos Valstijų Bendruomenės

XVII Tarybos Prezidiumo pirmininkė

2005 m. balandžio 19 d.

 Į pradžią

 

 

9. Aušra Skerstonienė  GYDYTOJAI – ĮKAITAI, PACIENTAI – AUKOS

 

    Tenka pripažinti, kad dabartinė padėtis medicinoje būtent tokia. Prieš keletą metų pradėta medicinos reforma kol kas atnešė daugiau bėdos negu naudos. Turiu daug bičiulių bei pažįstamų gydytojų, visi jie tvirtina tą patį.

    Aukšto rango pareigūnai aiškina, kad kyšių ėmimas ar nesąžiningas pareigų atlikimas yra tik pavieniai atvejai. Taip kalbantys pamiršta, kad jų klausosi ne kokie nors marsiečiai, o čia nuolat gyvenantys ir su mūsų medicinos paslaugomis susiduriantys žmonės. Juk tai jie laukia po porą savaičių priėmimo pas šeimos gydytoją, po mėnesį ir daugiau pas gydytojus specialistus. Jie nuolankiai prašo ir kitaip skatina gydytojus, kad gautų siuntimus rimtesniems tyrimams ar guldymui į ligoninę. Na, o kas vyksta jau pakliuvus į ligoninę, žino visi. Net ir tie, kuriems gydytis ligoninėje dar neteko. Žmonės juk pasišneka. Kaip gi kitaip sužinotume „taksas" už vienokias ar kitokias medikų paslaugas? Tai lyg tam tikras algos priedas, be kurio daugelis gydytojų paprasčiausiai neišgyventų.

    Pabandykim išsiaiškinti, kaip Lietuvos medicina nuo išgarbintos profesijos aukštumų atsidūrė tokioje žeminančioje padėtyje.

    Pradėkime nuo mokymosi. Jei sovietmečiu medicinos studijos tęsdavosi 5-6 metus, tai dabar – 10-12 metų. Aišku, jauni gydytojai, baigę mokslus. dar kelis metus periminėdavo vyresnių kolegų patirtį, kurią pastarieji mielai perduodavo. Dabar gi padėtis kitokia. Gydytojai visai nesuinteresuoti perduoti žinių rezidentams. Iš tikrųjų, kodėl jie turėtų tai daryti? Juk taip galima ir sau konkurentą nenoromis užsiauginti. Rezidentams ne pyragai. Paradoksalu, tačiau jų stipendijos dažnai būna didesnės nei jauno gydytojo, gaunančio tik 700-800 litų algą.

    Pažvelkime, kaip dirba poliklinikos bendrosios praktikos gydytojai, už kurių durų susidaro didžiausios eilės ir kuriems patikėta pirminė žmonių sveikatos priežiūra. Tai kaip tik toji grandis, kurią garsioji reforma labai ėmėsi stiprinti ( tik pamiršo atlyginimus „sustiprinti"). Gydytojai priversti dirbti po 2-3 etatus. Kokia nauda pacientams iš tokio gydytojo? Jis juk žmogus, jis pavargsta. Juk jam dar reikia viską teisingai surašyti, susirgimų kodų nesupainioti, kvotų neviršyti, kad ligonių kasa „neprikibtų".

    Dabar atsirado dar viena geneali Reformos naujiena. Gydytojas privalo ligoniui išaiškinti visus galimus gydymo būdus, suderinti su juo ir duoti pasirašyti, kad ligonis su gydymu sutinka. Vargu, ar mūsų žinios leidžia tapti gydytojo kontrolieriais.

    Stiprinti pirminę sveikatos priežiūros grandį gal gera idėja. Bet kaip įgyvendinama? Apmokyti šiuos gydytojus poros savaičių kursuose apžiūrinėti pacientų akis, ausis, ar net atlikti moterų pirminę apžiūrą irgi įmanoma. Tik ar taip apmokytų gydytojų diagnozės pasitvirtins? Ar pacientai jais pasitikės? Patirtis rodo, kad ne. Mažuose miesteliuose, kaimo vietovėse, kur nėra visų sričių specialistų, toks metodas gal ir neblogas. Didžiuosiuose miestuose yra pakankamai specialistų ir jie turi didesnę patirtį negu perkvalifikuoti terapeutai.

    Antra medicinos reformos dalis – ligoninių naikinimas ir reorganizavimas. Tuo siekiama mažinti išlaidas gydymui stacionaruose ir už tas lėšas stiprinti pirminę sveikatos priežiūrą. Vėl pažvelkime, kam nuo to geriau. Kiek buvo aistrų dėl kai kurių rajoninių ligoninių likvidavimo. Ne mažesnės aistros virė dėl Vilniaus centre esančių ligoninių, turinčių senas tradicijas, suburtą patyrusių medikų kolektyvą, neblogą medicininę įrangą. Ar medikai gali ramiai dirbti ir galvoti apie ligonius, jei nežino, kas jų laukia rytoj. Gal nuo to geriau ligoniams? Tikrai ne. Juk jie nebegali pasirinkti nei ligoninės, nei gydytojų. O dar tas pagarsėjęs lovadienių ribojimas. Pasveikai, nepasveikai, o tavo laikas baigėsi.

    Jeigu jau sumažintos išlaidos antrinei sveikatos priežiūrai (stacionarams), tai gal pirminė sveikatos priežiūra labai pagerėjo? Kur tau! Kam tenka lankytis poliklinikose, tas žino, kad eilės ten nesutrumpėjo. Tai gal sveikatos priežiūra namuose labai pagerėjo? Manau, kad būtent toji pirminės sveikatos priežiūros grandis ir turėjo būti labiausiai sustiprinta. Dažnam ligoniui gal stacionaro nė nereiktų, jei turėtume kvalifikuotus slaugos specialistus, kurie galėtų lankytis ligonio namuose ir teikti reikalingą pagalbą. Deja! Ši grandis pas mus bene silpniausia. Juk slaugytojos tiek mažai uždirba, kad greitai jų gali nebelikti nei ligoninėse.

    Specialiųjų ligoninių panaikinimas taip pat nieko nepakeitė. Ar daug seimūnų sutikote poliklinikų eilėse? O bendrose ligoninių palatose? Aišku, ne. Juk išrinktiesiems turi būti geriausi gydytojai ir geriausios palatos. Jokios kvotos, jokie ligų kodai jų gydymui ne kliūtis. Manot medikai turėtų elgtis su jais kaip su eiliniais žmogeliais? Nejuokaukim. Įsivaizduokime save medikų vietoje.

    Dar viena jautri vieta medicinoje – tai kompensuojami vaistai. Kiek gaištama laiko ir naudojama lėšų šių vaistų sąrašams sudaryti. Bet kodėl į tą sąrašą patenka vis brangesni vaistai? Labai jau panašu, kad nuo vaistų firmų įtakingumo priklauso ir sąrašų turinys. O vargšui žmogeliui už vaistus tenka mokėti vis brangiau ir brangiau.

    Tai kas gi pagaliau atsitiko Lietuvoje? Nejaugi mūsų valstybė neturi kitos išeities, kaip tik, skyrus didžiules lėšas medikų parengimui, vėliau juos po truputį išnaikinti kaip profesinę klasę. Pažvelkime, kiek gydytojų pereina dirbti į stambias vaistų firmas. Juk ten apie 80 proc. darbuotojų turi aukštąjį medicininį išsilavinimą. Ar valstybė ruošia aukštos kvalifikacijos specialistus už mokesčių mokėtojų pinigus privačioms firmoms? O kiek dar jaunų gabių gydytojų išvyksta dirbti į kitas šalis! Prisiminkime, kad stojančiųjų į medicinos specialybes vis mažėja, vis prastesniais balais baigę mokyklas ateina studijuoti medicinos. Tad kokie jie bus gydytojai?

    Apie medikų atlyginimų didinimą tiek daug kalbama, bet esmė nesikeičia. Jeigu Lenkijoje pradedantis gydytojas gauna apie 3-4 tūkstančius litų, Danijoje apie 10 tūkstančių litų, tai pas mus tik 700-800 litų. Suprantama, mūsų valstybė nėra turtinga. Bet juk sugebėta ženkliai padidinti algas teisėsaugininkams, o ir daug valdininkų gauna didesnius atlyginimus. Tai kodėl iki šiol nesugebėta sutvarkyti medicinos finansavimo taip, kad gydytojai galėtų pragyventi iš atlyginimų. Argi jų darbas vertas mažiau už paprasčiausio troleibuso vairuotojo darbą?

    Jei jau valstybė niekuo negali medikams padėti, tai gal su jais reikia pasielgti kaip Afrikoje su policininkais. Egipte policininkai iš valstybės gauna tik simbolinį atlyginimą, tačiau jie neblogai pragyvena iš kyšių. Su policija ten visi reikalai tvarkomi tik tokiu būdu. Valdžia tai toleruoja ir visi patenkinti, kad policija pati save išlaiko. Gal ir mums taip reikėtų pasielgti su medikais, jei jau niekaip kitaip nesugebame. Nors Lietuva ne Afrika, bet ta linkme, regis, einame. Tačiau, ar kas nors pagalvojo apie moralinę šio reiškinio pusę. Kaip jaučiasi gydytojas, aukšto išsilavinimo ir erudicijos žmogus, kažkada davęs Hipokrato priesaiką, imdamas kyšį ir žinodamas, kad elgiasi neteisėtai. Per kiek laiko, pradėjęs eiti tuo keliu, gydytojas randa kompromisą su savo sąžine ir galutinai atbunka. Per metus, per kelis ar per dešimt? Ar tai galų gale nepalaužia jo dvasios?

    Medicinos reformos nusisekusia tikrai nepavadinsi. Akivaizdi jos pasekmė – gydytojai sukaustyti daugybės apribojimų. Pritaikyti kad ir pačių geriausių profesinių žinių savo nuožiūra gydytojas negali. Jis yra nuvertintas iki paprasčiausio apskaitininko lygio: kodai, kvotos, įrašai kortelėje, paciento parašai, siuntimai specialistams ir t.t. Todėl paciento apžiūrai laiko lieka tikrai nepakankamai.

    Gydytojai tapo medicinos reformos įkaitais. Ligoniams irgi ne geriau. Jie tapo Reformos aukomis. Šiandien susidaro įspūdis, kad medicinos reforma tai vien tik klaidos. Gal iš tikrųjų didžiausia klaida ta, kad nuo pat nepriklausomybės pradžios valstybė prisiėmė sau socialinės sveikatos apsaugos naštą. Gal atidavus šią sritį privačioms struktūroms ir sutvarkius privalomąjį sveikatos draudimą, reikalai būtų daug geresni. Ar ne laikas reformuoti pačią reformą?

 Į pradžią

 

10. Žinios...

    Piarnu posėdžiavusi Lietuvos, Latvijos ir Estijos parlamentarus vienijanti Baltijos Asamblėja priėmė viešą laišką, kuriame ragins JAV prezidentą George'ą W.Bushą (Džordžą Bušą) neleisti pasauliui užmiršti skaudžios istorijos pamokos - Baltijos šalių okupacijos.

    Viešosios nuomonės tyrimo duomenimis, balandžio mėnesį palankiausiai Lietuvos gyventojai vertino Valdą Adamkų - 77 proc., Viliją Blinkevičiūtę - 71 proc. ir Vytautą Grigaravičių - 70 proc. Kaip ir prieš mėnesį, nepalankiausiai Lietuvos gyventojai vertino Vytautą Landsbergį - 68 proc., Rolandą Paksą - 58 proc., Artūrą Zuoką - 52 proc. ir Andrių Kubilių - 51 proc.

    Europos komisarė Dalia Grybauskaitė tikina, kad Lietuva iš Europos Sąjungos (ES) per pirmus narystės metus pasiėmė viską, kas buvo įmanoma, įgijo daugiau pasitikėjimo, o per ateinančius 10 metų ji privalo pralenkti europinius vidurkius. Savo ruožtu buvęs vyriausiasis euroderybininkas Petras Auštrevičius žemdirbius vadina labiausiai iš ES pasipelniusiais ir ragina ypač rūpintis ES paramos skirstymo skaidrumu.

 

    Skandalais apipinto vadinamojo solidarumo mokesčio autoriai - ateiviai iš kosmoso arba bildukas, raitantis plunksną Vyriausybėje. Tokios mintys sukasi Seimo narių galvose, mat parlamentui svarstant Verslo mokesčio įstatymo projektą nė vienas iš valdančiosios daugumos ministrų negalėjo atsakyti, kas yra projekto autoriai.

    Opozicinių Tėvynės sąjungos bei Liberalų ir centro frakcijų nariai, pasipiktinę, kad viena po kitos atmetamos jų teikiamos įstatymų pataisos, demonstratyviai paliko Seimo posėdžių salę.

    Švietimo ir mokslo ministras Remigijus Motuzas teigia, jog kitais mokslo metais priimamų studijuoti į aukštąsias mokyklas abiturientų skaičius gali būti mažinamas 4 tūkstančiais.

    Archeologai spėja Molėtų rajone suradę 16-jame amžiuje Lietuvos kunigaikštystėje gyvenusių didikų - Mikalojaus Radvilos Rudojo, Mikalojaus Radvilos Juodojo bei kitų šios garbingos šeimos narių palaikus.

    Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) ragina uždrausti gauti su jų pareigomis susijusias dovanas ne tik medikams, bet ir politikams, valstybės tarnautojams bei jų giminaičiams.

    Rusijos Valstybės Dūmoje įregistruotas prašymo projektas, kuriuo Lietuva raginama atsisakyti 1939-1941 m. prijungtų žemių, . Toks prašymas - atsakas į balandžio 26 d. Lietuvos Seimo priimtą pareiškimą. Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Justinas Karosas šį siūlymą vertina kaip kerštą, ar provokaciją..

 

 

 Į pradžią

 

 

11. Politinio jaunimo forumas – utopija ar žingsnis pilietinės ir politinės brandos link?

 

Atviras laiškas J.E. LR prezidentui Valdui ADAMKUI,

 

    Nemažai diskusijų pastarosiomis dienomis sukėlė LR Prezidento Valdo Adamkaus metinis pranešimas. Ganėtinai jautriai sureagavo politikai ir politologai į Prezidento įžvalgas dėl oligarchijos pavojaus, tačiau dėl valstybės laukiančių iššūkių beveik niekas nesiginčijo. Taigi apie vieną iš jų, politinį susvetimėjimą – pilietinės ir politinės brandos stoką, galima pakalbėti išsamiau. Tendencijos, kad visuomenėje pasitikėjimas politika ir politikais smunka, stebimos jau ne pirmi metai. Ne per seniausiai agentūros „Spinter“ atliktos apklausos rezultatai parodė, kad beveik 80 proc. apklaustųjų labiausiai iš politikų tikisi sąžiningumo ir tiek pat mano, kad politikai už prasižengimus nepakankamai nubaudžiami. Taigi tiek sąžiningumo, tiek akivaizdaus teisingumo stoka leidžia konstatuoti liūdną politikos padėtį, kurią drąsiai galima vadinti moraline krize. Šnekėti galima daug, tačiau žodžiai lieka žodžiais, o pasikartojančios mintys nieko nebedomina, tad skubu užbaigti kalbėti apie tai, kas visiems gerai žinoma, ir pereiti prie galimo J.E. prezidento Valdo Adamkaus įvardyto pirmojo iššūkio paplėtojimo.

    Susidaro įspūdis, kad dabartinės valdžios atstovus perauklėti būtų visiškai beviltiška. Norėdami pasiekti rezultatų, patys Seimo nariai siūlo įsivesti savęs drausminimo taisykles – už pažangų posėdžių lankymą paskatinti save, už aplaidų pareigų vykdymą – sankcionuoti įvairiomis nuobaudomis. Tačiau ką kita galima padaryti, jei išrinktasis taip mąsto – mane išrinko Tauta, kodėl aš turiu čia taikstytis prie kolegų. Taip, taip – savimonė ir mentaliteto branda, deja, neįrašyti į šalies Konstituciją kaip reikalavimas, norint balotiruotis (kaip kad aiškiai numatomas amžiaus cenzas). Nors, kita vertus, kokiais rodikliais pamatuosi siekiančių valdžios moralės brandumą? Taigi – užburtas ratas, o kaip iš jo išeiti? Gal vertėtų dėmesį ypač koncentruoti į augantį potencialų politinį jaunimą, kai vertybinė orientacija dar tik formuojasi, kai kristalizuojasi požiūris į gyvenimą, visuomenės reikalus ir į patį save, kaip sudedamąją visuomenės dalį. Susidaro įspūdis, kad jaunimas šių dienų dominuojančioms partijoms reikalingas tik tiek, kad jas papuoštų, pajaunintų, padalintų lankstinukus, o apie kitokį vaidmenį jaunimui partijose mažai kas ir tekalba. Gal todėl ir pats jaunimas nesižavi pačia politika ir nedega entuziazmu joje dalyvauti, nes pamato, kad daryti įtaką vienokiems ar kitokiems pokyčiams tiesiog beviltiška, o su pasiūlymai atsimušama lyg į sieną. Esant tokiai situacijai politinės brandos nesulauksime ir dar po 15 metų, kai keisis kartos, o ir toliau prieš rinkimus bus žavimasi naujais pažadais, o po rinkimų ateis staigus supratimas, kad princesė pasirodo beesanti pelenė. O interesų grupuotės ir toliau pasimėgaujamai rūpinsis savo reikalais, kai pateks į aukščiausius valstybės valdymo sluoksnius.

    Politikai turėtų palaipsniui pereiti prie būtinybės išmokti politinės veiklos pradžiamokslį, pradedant nuo jaunų dienų ir atrandant nišas politinėse partijose, dirbant savivaldos struktūrose, ir tik „apsišlifavę“ bei su patirtimi išplauktų į didžiuosius politinius vandenis. Tikriausia daugumai aišku, kad Lietuvos krikščionių demokratų jaunimas prieš mėnesį išrikiavęs per 80 sniego senių besmegenių prie LR Seimo darė tai ne iš neturėjimo ką veikti, bet aiškiai norėdamas per šias sniego skulptūras įamžinti besmegeniškos politikos reiškinį Lietuvos valdžioje, išjudinti jaunimą bei visuomenę nesitaikstyti su blogais pavyzdžiais, kad jie ilgainiui netaptų norma ir savaime suprantamu dalyku. Kryptingai veikiant toliau, tas pats krikščionių demokratų jaunimas balandžio 13 d. sukvietė politinių partijų jaunimą į apskrito stalo diskusiją, kurios pagrindinė minties ašis – ką reiktų daryti, kad politinis besmegeniškumas nebeplistų, kokių iniciatyvų iš valdžios, visuomenės ir paties jaunimo reiktų, kad būtų kuriama pilietinė ir politinė bendruomenė. Susitikime dalyvavo Darbo partijos, socialliberalų, liberaldemokratų ir pačių krikščionių demokratų jaunimas. Politinėse partijose stebimas politinio dialogo su jaunimu nebuvimas – tarp jaunimo panašios iniciatyvos nebuvo net skatinamos. Jaunimo organizacijas jungianti skėtinė organizacija LIJOT baidosi politinio – partinio jaunimo (lyg toks jaunimas nepatektų į jaunimo sąvoką), tad beveik visos organizacijos savo politiškumą pridengė visuomenišku statusu. Bet argi taip elgdamiesi neapgaudinėjame patys savęs? Politiniam – partiniam jaunimui užkirstos beveik visos galimybės teikti paraiškas į fondus ir tokiu būdu vystant veiklą – kurti, kaip prioritetą šiandien įvardijamą, brandžią politinę bendruomenę.

    Lietuvos krikščionių demokratų jaunimas rodo iniciatyvą ir kreipiasi į LR Prezidentą, politines partijas, žiniasklaidos atstovus bei visus suinteresuotus pilietinės ir politinės brandos skatinimui imtis svarstyti ir telkti politinį jaunimą į bendrą POLITINIO JAUNIMO FORUMĄ, tokiu būdu peržengiant įvairias ambicijas, skatinti jaunimo domėjimąsi politika ir dalyvauti joje, stengtis skirtingų ideologijų politiniam jaunimui ieškoti sutarimo bent strateginės reikšmės klausimais, kelti visuomenės pasitikėjimą politika ir pačiais politikais bei nuo jaunų dienų diegti moralinius ir vertybinius principus, kad artimoje ateityje būtų užkirstas kelias tam, kas prieštarauja žmogaus orumui ar pažeidžia jo prigimtines teises tapti įstatymais ar priimtinomis moralės normomis. Džiaugiamės, kad Respublikos Prezidentas metiniame pranešime suformulavo pilietinės ir politinės brandos būtinybę. Ją mes kviestume bendromis pastangomis paversti strateginiu uždaviniu ir kryptingai telkti politinį jaunimą bei skatinti jį dalyvauti politinėje veikloje. Kviestume LR Prezidentą tapti Politinio jaunimo forumo kūrimo iniciatyvos globėju ir moraliniu autoritetu.

Mindaugas LINGĖ

Lietuvos krikščionių demokratų jaunimo sekcijos pirmininkas

 Į pradžią

 

 

12. Politikų kankanas

    Patį keisčiausią šokį neseniai sušoko mūsų premjeras A. Brazauskas. Jis paskelbė didvyriais du iliuzionistus, užsišaldžiusius lede ( galbūt tai buvo tik cirko artistų sukurta iliuzija) ir iš specialaus fondo skyrė brokiui ir seseriai po penkis tūkstančius litų. Šiuo savo veiksmu Premjeras sukėlė ypač daug abejonių. Jų elektroniniame laikraštyje Delfi portale buvo apie tūkstantį. Kadangi tik nedidelė mūsų skaitytojų dalis naudojasi internetu, norime pacituoti keletą komentarų:

------------------------------------

    AMBas matyt pagalvojo, kad Lietuvoje visiems (išskyrus elita) neblogai butu pasitreniruoti uzsisaldyti. Isivaizduok - valgyt nereikia, apšildymo nereikia, galvoje - pūga. Toks pusiau zombis, bet gyvas ir dar ekonomika, kelia, kad valdziai bųtu, daugiau ką perskirstyti. Tikrai sektinas pavyzdys.

    Greit Brazauskas duos premijas pakaruokliams ir savižudžiams

    ...neturi Lietuva kur pinigų dėti? Aš parašiau disertaciją UK, nemažai mano parašytų straipsnių išspaudino taprtautiniai žurnalai... Kur mano apdovanojimas?

    Ištraukti triušiuką iš skrybėlės-dar didesnis žygdarbis.

Man 40. Aš jį matau irgi 40 metų. Prie visų valdžių, prie visų politinių partijų, prie visų rinkimų... LIETUVA, ar Tu žliba, ar durna. Kam tau tai su visa vaisingumo klinika ir viešbučiais? Atsikratyk juo. Išsitiesk. Man gėda. Europos Sąjunga ir komunistas, kuris susijęs „švogerių“ ryšiais su VISA LIETUVA.

 

---------------------------------------------------------------
    Bet patriarcho savijauta šį rudenį jau nebe tokia.

    Atrodo, kad patriarchas pavargo. Jam viskas atsibodo. Viskas nervuoja. Net su kateriu nebegalima ramiai paplaukioti. Ėmė patriarchas daryti elementarias klaidas. Senasis lapinas, besirūpindamas savimi ir savo šeima, darosi nebeatsargus. Su nostalgija prisimena tą laiką, kai buvo tik šalies svarbiausiuoju pensininku. Buvo žymiai ramiau. Ir smulkmenos taip nenervavo. Todėl ir dabar naktimis sapnuoja tą netolimą ateitį, kai vėl galės tokiu laisvu pensininku būti.

    Ateitis aprūpinta: net ir keliukas į užmiesčio sodybą išasfaltuotas. Už valstybės pinigus. Pats patriarchas tuo ir pasirūpino, pavadinęs keliuką strateginiu objektu. Tegul loja žurnalistai ar opozicija. Ne pirmą kartą loja, o karavanas eina toliau.

    Senam bičiuliui, naftininkui, parduotas ilgai puoselėtas, žmonos vardu užrašytas viešbutis - milijonai senatvėje pravers. Tas pats bičiulis naftininkas siurbs naftą prie patriarcho numylėtosios Nidos - patriarchas galėtų paskambinti naftininko šeimininkui į Maskvą, bet kam pyktis.

 Į pradžią

13. rubrika: Pastabos paraštėse

Antanas Rimša

Apie populistus

    Šiandien stebukladarius, kurie skelbia nebūtus, neįgyvendinamus dalykus, kurie platina Uspaskicho rebusus „ 1- 11 – 111 – 1111“ ir įtikinėja, kad gali patenkinti visas mūsų užgaidas, vadina populistais. Vieni juos koneveikia, smerkia, kiti giria, ploja, apkaišo juos ir jų mašinas gėlėmis, čiulpia jų mėtomus ledinukus, o dar kiti įrodinėja, kad populizmas yra mūsų amžiaus liga. Sakoma, kad kol bus pažadų paklausa, tol bus ir jų pasiūla. Todėl po kurio laiko ir ši liga turės išnykti, kaip išnyksta dūmelis, ryto rasa ar atodūsis. Tačiau ar girsime, ar peiksime, bet istorija liudija, kad populistų buvo, yra ir dar ilgai bus, nes mūsų visuomenėje vis dar pasitaiko ne kvailų, bet pusiau protingų. „Ir kvaili, ir protingi, - sakė J.V. Gėtė, - nepavojingi. Pavojingi tik pusiau kvaili ir pusiau protingi.“

    Dar prieš karą žymus mūsų prozininkas Ignas Šeinius visai Lietuvai garsiai pareiškė: „Musė gali, tikrai gali perskristi Atlantą“. Kilo didelis triukšmas. Garbūs Lietuvos mokslininkai ir inteligentija šaukė, kad tai negali būti, kad nesąmonė, kad tai burbulas, kuriuo prozininkas nori save išpopuliarinti, išaukštinti. Šaukė, šaukė kol pavargo ir nutilo. Ir tik praėjus keliems dešimtmečiams visų mokslų hab. Dr. Petras Kuk- Kukučionis ryžosi ne šaukti, o moksliškai patikrinti šį Igno Šeiniaus teiginį. Pagavęs Balbieriškyje musę, įnešė ją į lėktuvą, skrendantį iš Europos į Ameriką, salone paleido, o pats minkštai atsisėdo ir pradėjo tyrimą. Musė visą kelią ant lėktuvo lango blaškėsi, zyzė, o Petras Kuk-Kukučionis nenuleido nuo jos akių, viską fiksavo, rašėsi ir vis laukė, kas bus toliau. Nieko nebuvo. Kai tik lėktuvas nusileido, musė smigo pro atvertų durų angą ir nuzvimbė Čikagos dangoraižių link. Tai kam tada reikėjo taip šaukti, karščiuotis?! Tad kas šiandien gali paneigti, kad musė neperskrido Atlanto? Pasaulyje juk viskas sukasi išmintinga darna sutvarkytu ratu. Nieko nėra tuščio ir išpūsto, taip kaip nieko nėra pilno ir subliūškusio. Pusiausvyros dėsnio niekas tegul nebando sugriauti.

    Tai ir mes, sakau, neskubėkime šiandien teisti populistų tol, kol mūsų toks protas. O gal...

Apie valdžios vyrus

    Pastaruoju metu abiejų lyčių sluoksniuose pasklido gandas, kad susvyravo politinis pasitikėjimas valdžios vyrų proto galia. Apie kokį protą galima kalbėti, jei jų darbo stiliuje jau kuris laikas mes regime vieną ir tą patį: vieni jų parodo iniciatyvą, kiti – palaiko, treti – palaidoja. Ir vėl viskas iš pradžių. Pasaka be galo. Nuolatinis ginčų ratas sukasi greitai, o gyvenimo progresas rėplioja vėžlio žingsniais. Gal todėl skubiai buvo sušauktas aukščiausio lygio pasitarimas, kuriame dar kartą patvirtinta pataisų pataisa, kad gyvenime vyrai ir moterys turi lygias teises. Tuo buvo norima užbėgti į priekį ir išvengti tautinės nelaimės, kai nevykusius valdžios vyrus reikės pakeisti moterimis, o be pataisų pataisos teisiškai to nebus galima padaryti. Įstatymą priėmė, bet niekas negvildeno, kas sužlugdė valdžios vyrų protą.

    Šiandien dauguma Lietuvos gyventojų težino tik vieną šeimos formą: vieno vyro santuoką su viena moterimi, kurią kalbininkai pavadino vienpatyste. Žino, bet visi susičiaupę tyli:niekas neišdrįsta pasakyti, kad ta vienpatystė ir sužlugdė vyrų protą. Žmonijos istorija liudija, kad daug šimtmečių pačiu protingiausiu mūsų žemėje gyvūnu buvo laikomas vyras, vardu Saliamonas. Ir staiga Saliamonų nebėra. Kodėl? O juk tik todėl, kad Saliamonas turėjo labai daug žmonų ir su visomis tarėsi. Šiandien mūsų vyrai turi tik po vieną žmoną ir tik vienos klauso. Tai iš kur tie mūsų vyrai bus protingi? Jo Ekscelencija liaudies numylėtinis Primas, kad ir pavėluotai, bet atitoko ir bandė padėtį taisyti: turėtą žmoną pakeitė kita. Pakeitė, bet santykį paliko tą patį: vienas su viena. Tokius triukus žymiai anksčiau už jį jau krėtė dauguma jo bendražygių, bet nuo to jiems proto nepadaugėjo. Ir drąsiai galima sakyti, kad to proto nepadaugės tol, kol neturės nuosavų haremų. Čia nepadės ir prostitucijos įteisinimas. Žinoma, negalima kategoriškai teigti, kad šiandien mūsų valdžios vyrai jau yra paskutiniai žmonės. Teisingiau būtų sakyti, kad valdžios vyrai tapo pirmutiniais žmonėmis, nuo kurių jau nevalia tęsti jų serijinę gamybą.

    Suprantama, kad žengiant šį žingsnį, dar reikia visus tuos teiginius moksliškai pagrįsti.

 Į pradžią

 

 

14. Tomas Bakučionis   Valdančiosios koalicijos mokesčių politika – kelias į niekur

 

    Pagaliau žiniasklaidoje buvo paskelbta, kad valdančiosios koalicijos politinė taryba priėmė sprendimą 2006-2008 metais laipsniškai mažinti gyventojų pajamų mokestį (GPM) nuo 33 iki 24 proc. Šalia to valdantieji ketina įvesti laikiną solidarumo mokestį verslui, skaičiuojant nuo apyvartos, ne nuo pelno, siekiant kompensuoti biudžeto praradimus naikinant kelių mokestį. Tiesa sakant, prisimenant ankstesnius valdančiosios koalicijos veiksmus, dėl tokio sprendimo netenka stebėtis. Kita vertus, tos aplinkybės, kaip buvo priimtas toks sprendimas ir tai, kad pirmadienį apie savo atsistatydinimą pareiškė A.Brazausko koalicijos deleguotas finansų ministras Algirdas Butkevičius liudija, viena vertus, apie koalicijos blaškymąsi, kita vertus - sunkios formos atminties praradimą (turiu omeny pažadus rinkėjams). Nors ir tuo nereiktų stebėtis, jei prisimintumėme, ką dar rudenį jau gerokai po rinkimų kalbėjo Vyriausybės vadovas A. Brazauskas. Jo žodžiai jau įrašyti į politinio cinizmo chrestomatiją.

GPM neišspręs problemos

    Tad ką gi žada valdančiųjų planuojami pakeitimai mokesčių sistemoje ir kaip šie koalicijos veiksmai dera su Prezidento metinio pranešimo tezėmis, ypač su Jo Ekscelencijos raginimu per artimiausius 15 metų gerbūviu pavyti Vakarų Europos šalis? Nereikia būti dideliu ekonomikos ekspertu, norint suprasti, kad laipsniškai mažinamas GPM neišspręs skaudžiausios nūdienos problemos – sveiku protu nebesuvokiamos socialinės atskirties. Civilizuotoms valstybėms būdingas visuomenės solidarumas taps neįgyvendinamu mitu. Kalbu net ne apie gyvenančius iš pašalpų, bet iš mizerinių algų gyvenančius pakankamai aukštos kvalifikacijos specialistus, pavyzdžiui, gydytojus, mokytojus, kultūros ir mokslo darbuotojus. Juk būtent šių profesijų ryškiausi atstovai normaliose valstybėse sudaro intelektualinį tautos, valstybės žiedą. Apie kokį žiedą galima kalbėti, kai tokia politika dar labiau skatins masinę kvalifikuotų darbuotojų emigraciją.

Prasilenkiame su logika

    Planuojamas įvesti solidarumo mokestis iš esmės prasilenkia su logika, o specialistų teigimu, dar ir prieštarauja ES direktyvoms. Maža to, sprendimas skaičiuoti mokestį ne nuo pelno, o nuo apyvartos pirmiausiai kirs smulkiam ir vidutiniam verslui. Tai savo ruožtu dar labiau padidins socialinę atskirti bei nutolins viduriniojo sluoksnio gausėjimą ir stiprėjimą. O tai jau tiesiogiai neigiamai paveiks vartojimą. Mažėjantis vartojimas neigiamai paveiks ir bendrą ūkio augimą, kurį dar gali neigiamai paveikti ir išoriniai faktoriai – naftos kainų didėjimas pasaulinėje rinkoje. Kaip tokiu atveju, mažėjant vartojimui ir ūkio augimui, tikimasi per 15 metų pavyti kitas Europos šalis?

    Tačiau labiausiai šiurpina tai, kaip buvo priimtas toks sprendimas. Paties Algirdo Butkevičiaus teigimu, koalicijos nuomonė dėl solidarumo mokesčio skaičiavimo dienos eigoje keitėsi bent tris kartus. Kai smėlio dėžėje žaidžiantys vaikai tarpusavy nesutaria ir kas kelias minutes keičia savo sprendimą – statyti smėlio pilį su tvora ar be, tai kelia atlaidžia tėvišką šypseną. Bet kai valdančioji koalicija elgiasi kaip vaiklai smėlio dėžėje, tai šiurpina ir siutina, nes žaidžiama su valstybe, su šimtų tūkstančių piliečių piniginėmis ir likimais, nejaučiant nei pilietinės, nei politinės atsakomybės. Čia iškyla ir politikos moralumo klausimas, apie kurį kalbėjo Prezidentas savo metiniame pranešime, nes politikos moralumas tiesiogiai sietinas su visuomenės gerove, o tai reiškia – ir su vykdoma mokesčių politika. Paradoksalu, bet ne Prezidentas buvo pirmasis, kuris prabilo apie moralią politiką. Pirmieji visu balsu apie tai prakalbo dar rudenį prieš Seimo rinkimus Socialdemokratų sąjunga. Tik žiniasklaidai, o gal ir rinkėjams tąsyk klausa buvo sušlubus. Bet grįžtant prie koalicijos politinio sprendimo, tokios sprendimo priėmimo aplinkybės yra rimtas signalas, kad tiek dabartinė vyriausybė, tiek valdančioji keturių partijų koalicija gali būti stipriai įtakojamos, ar net tiesiogiai it marionetė už virvučių tampomos finansinių grupuočių. Juolab tokius įtarimus sustiprina neprognozuotas finansų ministro A.Butkevičiaus atsistatydinimas. Beje, mokesčio skaičiavimui nuo pelno pirmiausiai pasipriešino Darbo partija. Tad kuo toliau, tuo labiau aiškėja oligarchiniai Darbo partijos atėjimo į valdžią tikslai. Neaišku, tik kada pagaliau atsikvošės rinkėjai, nebent juos vėl užliūliuos V. Uspaskicho saldžiakalbystė ir efektingi TV klipai.

Ar nepavirs “CROWN PLAZA” sodo nameliu?

    Planuojamas įvesti nekilnojamojo turto mokestis jau pirmaisiais variantas kėlė daugiau klausimų nei atsakymų, nes iš pradžių šį mokestį buvo stengiamasi apauginti išimtimis ir išlygomis. Blogiausia, kad buvo ignoruotas turto vertės principas. Dabar gi naujajame variante (apmokestinant komercijai naudojamą turtą) mokestis sumodeliuotas taip, kad jį apsukrūs vertelgos galėtų kuo lengviau apeiti. Ar nebus pagal Mauzerį ir Surskį, kad „CROWN PLAZA“ pavirs sodo nameliu?

    Vėl, eilinį kartą, valdantieji rinkėjus „išdūrė“. Daugeliui rinkėjų neliks nieko kito, kaip susimesti lagaminus ir dumti į tas šalis, kur progresinių mokesčių sistema užtikrina orų pragyvenimą ir visuomenės saugumą. O Lietuvoje, panašu, kad valdančioji koalicija ir toliau žarstys mokesčių ir kitas dėliones savo smėlio dėžėje, nes už tos smėlio dėžės kelias veda tik į niekur. Tik po tų 15 metų, kai pasieksime europinę gerovę, kaip agituoja Prezidentas, ar bus dar kam mokėti mokesčius?

 

 Į pradžią

 

 

15. Marius Kundrotas    KAM REIKALINGA RELIGINĖ NESANTAIKA?

   Balandžio pradžioje Valstybinė jaunimo reikalų taryba (VJRT) paskelbė jaunimo projektų konkurso rezultatus. Tarp konkurso laimėtojų – Blaivybės fondo parengtas projektas „Sektų prevencijos programa jaunimui“, kuris, pasirodo, parengtas ,,Jaunimo narkomanijos ir kitų priklausomybės formų, nusikalstamumo ir psichologinių krizių (savižudybių) prevencijos“ rėmuose. Projekto rengėjų požiūriu, sekta esanti ,,uždara, atsiskyrusi nuo visuomenės ir gyvenanti pagal savo taisykles grupė, pasižyminti totalitariniais bruožais, destruktyvia veikla asmenybės ir visuomenės atžvilgiu”. Samprata aiškiai pasiskolinta iš radikalaus sekuliarizmo šalininkų Prancūzijoje, sekančių antireliginėmis jakobinų tradicijomis ir bet kokią labiau angažuotą religingumo išraišką, siekiančią toliau muziejinio arba proginio religingumo, laikančių destruktyvia fanatizmo apraiška. Beje, visiškai neseniai šios sampratos šalininkai Prancūzijoje užprotestavo vienos iš Paryžiaus aikščių pavadinimui popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo vardu.

    Pagal pateiktą ,,sektos” apibrėžimą, bet kuri iš visuomenės išsiskirianti grupė yra kartu ir destruktyvi, ir totalitarinė. Vadinasi, kiekvienas privalo būti toks, kaip visi ir atitinkamai atrodyti, elgtis, tikėti, rengtis ir kalbėti, neišsiskirdamas iš kitų. Kaip nesenais, ,,gerais” laikais. Ko gero, pradėsime ir metalistus kirpti: juk išskirtinumas – baisi yda, o metalistai, pankai, skinai ir panašios alternatyvios jaunimo kultūros dėl bendrų savo viduje esančių elgesio, kalbėsenos, aprangos, simbolikos ir muzikinio skonio ypatumų, gali būti apibūdintos kaip tipiškos sektos.

 

Menkystės priedanda

 

    Ne paslaptis, kad kai kuriais atvejais religija, užuot buvusi dorovės sargu ir stimulu išminčiai siekti, virsta tamsumo ir vidinės menkystės priedanga. Tokio suprimityvinto religingumo nestinga ir sektose, ir tradicinėse bažnyčiose. Tačiau demokratinėje visuomenėje kiekvienas pats nusprendžia, kokią tikėjimo formą ar kryptį pasirinkti. Negerai, kuomet atsiranda noras nuspręsti tai už kitus: gerai žinome, kur tokios nuostatos veda. Be to, tas pats tamsumas ir vidinė menkystė gali įgauti ne tiktai religines, bet ir nereligines ar netgi antireligines formas: argi stigo aklo fanatizmo sovietinėje visuomenėje, kuri buvo auklėjama ateistiniais pagrindais? Įdomu, kad tie patys reiškiniai labiau toleruojami, kuomet pasireiškia sekuliarioje aplinkoje, negu tada, kada jie, kartais netgi be pagrindo, įžiūrimi religiniame kontekste. Liūdnai pagarsėjęs ,,Ošo” centras, kaltinamas lytiniu palaidumu, visiškai teisingai vertinamas kaip viena iš kontroversiškiausių religinių organizacijų. Tačiau kodėl gi tie, kurie aršiausiai grumiasi su ,,sektų grėsme” (pavyzdžiu pasitelkdami būtent ,,Ošo” centrą, arba ne mažiau kontroversiškus dianetikus), nekovoja su tais pačiais reiškiniais pasaulietinėje sferoje, kurioje paleistuvystės nepalyginamai daugiau? Ar ne todėl, kad juos iš tikrųjų baugina ne moralinis, bet religinis aspektas? Tik taip galima paaiškinti abu reiškinius: pirma kodėl išskirtinai pabrėžiamos religinių bendrijų ydos, nepastebint arba ignoruojant tas pačias ydas visais kitais atvejais, antra kodėl greta šių bendrijų kovojama ir prieš kitas, kurios ne tiktai nevykdo amoralios veiklos, bet priešingai stengiasi įtvirtinti netgi griežtesnius dorovinius principus, negu įprasta visuomenėje.

 

Kitoniškumo baimė problemos neišspręs

 

    Akla bet kokio kitoniškumo baimė problemos neišspręs, tik ją užaštrins. Juolab, kad šio projekto rengėjai sąmoningai atsiribojo nuo kvalifikuotų religijotyrininkų. Kadangi projektą rengia Blaivybės fondas, belieka manyti, kad savo tiesioginę užduotį jis jau išsprendė: Lietuvoje suklestėjo blaivybė, girtavimo nebeliko. Užtat galima pereiti ir prie sektų. O gal priešingai: nesusitvarkant su tiesiogine užduotimi, norima pavaizduoti, kad kažkas vis tiek veikiama, todėl ir lendama ne į savo daržą, neturint nei deramo išmanymo, nei pagrįstos motyvacijos? Ganėtinai stebina toks Fondo posūkis, ypač turint minty garbingą ligšiolinę jo veiklą: ar tik nebus čia įtakos padarę naujai įsijungusieji ,,aktyvistai”? Būtų gaila, jeigu padori ir garbingo žmogaus vadovaujama organizacija pasuktų šiuo metu Rytuose ir Vakaruose kylančių ekstremistų keliu. Visiškai neseniai kraštutinė Rumunijos organizacija ,,Noua Drepta” savo tinklapyje pasigyrė ,,antisektine” kampanija, panašias valymo akcijas Rusijoje jau vykdo A.Barkašovo, K.Kasimovskio, E.Limonovo organizacijos. Graži kompanija?

    Religinės nesantaikos kurstymą draudžia tiek Lietuvos, tiek Europos teisė. Ar tai reiškia, kad VJRT pradėjo remti antiįstatyminius projektus?

    ,,Destruktyvių sektų” sąraše paminėtos adventistų ir naujųjų apaštalų bažnyčios (beje laisvai ir be suvaržymų veikusios dar ,,smetoninėje” Lietuvoje ir pagal šiandieninį Religinių bendrijų įstatymą, nurodantį 25 metų veikimo stažą, seniai turėjusios būti pripažintos tradicinėmis) lengvai galėtų paduoti religinės nesantaikos kurstytojus į teismą. Belieka apgailestauti dėl tokio jų krikščioniško nuolankumo, leidžiančio pažeidinėti fundamentalias žmogaus teises, taip pat teisę į tikėjimo pasirinkimą, praktikas ir skelbimą, minima visuose pagrindiniuose demokratinės teisės dokumentuose, pradedant pasauline Žmogaus teisių deklaracija ir baigiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija.

    Pažymėtina, jog tarpukarinis tautininkų režimas, sovietinių ir liberaliųjų kosmopolitų neretai vadinamos ,,diktatūra”, tikėjimo laisvės atžvilgiu buvo kur kas demokratiškesnis, negu šiandieninė respublika Jau 1995 m. suskirsčius į tradicines ir ,,kitas” religines bendrijas buvo įtvirtintas religinis apartheidas, labiau primenantis autoritarinę Rusiją, negu dažnai demokratijos pavyzdžiu pateikiama JAV. Nejau tai reiškia, jog iš Vakarų perimamos tik tos laisvės bei teisės, kurios naudingos tik dekadentiniams sluoksniams ir neskaidrios kilmės stambiajam kapitalui? Išraiškinga, kad projekto rengėjai savo autoritetu sau pasirinko ne demokratinius Vakarų šalių religijotyrininkus, o Rusijos juodašimčių ideologą Aleksandrą Dvorkiną.

    Pasidomėjus projekto rengėjų biografijomis, peršasi išvada, kad kai kurie iš jų tokiu būdu bando spręsti šeimynines, kiti – finansines problemas. Gal ir neblogas noras, betgi ne kitų sąskaita.

    Jau dabar religinė diskriminacija pažengė iki to, kad religinių disidentų vaikai žeminami mokyklose, patys disidentai – universitetuose ir darbovietėse.

    Religinių skirtumų buvo ir bus, kaip ir politinių, estetinių, socialinių. Išeitis šiuo atveju – ne žmonių suvienodinimas, o tarpusavio susiklausymas ir abipusė pagarba. Negi reikia didinti religinę įtampą, siekiant fizinio susidorojimo, kaip Gruzijoje, kur Jehovos liudytojai tiesiog skerdžiami?

    Gaila, kad neatsakingi žmonės dar labiau kursto nesantaiką, kurią reikėtų gesinti. Ypač šiuo metu, kai vis labiau įsitvirtina nihilistinė diktatūrą, prieš kurią turėtų vienytis visų tikėjimų žmonės.

    O gal taip ir norima nukreipti dėmesį nuo tikrųjų problemų? Kad ir šeimoje: jei prasti tarpusavio santykiai – visada lengviau ieškoti kaltininko kitame, tik ne savyje.

Norėtųsi palinkėti Blaivybės fondui daugiau blaivumo, o Valstybinei jaunimo reikalų tarybai – daugiau atsakomybės, renkantis partnerius: Lietuvai nereikalingas antras Olsteris ir dėkokime Dievui (kokiu vardu jį bevadintume), kad religiniai karai mūsų šalyje baigėsi.

 

 

 Į pradžią

 

 

NORIME, GALIME IR TURIME PADĖTI VAIKAMS

    1998 metais būrelis Čikagos ir apylinkių mokytojų bei socialinių darbuotojų išgirdo nerimą keliantį pranešimą apie Lietuvos vaikus iš asocialiu šeimų, kurie nelankė mokyklos. Aišku, kad bemokslis vaikas nebus naudingas Lietuvos ateičiai. Šis mažas būrelis netrukus išaugo iki 100 narių organizacijos, įsiregistravusios Ilinojaus valstijoje. Pagrindinis organizacijos tikslas: dirbti ir per remiamus centrus padėti Lietuvos asocialių šeimų vaikams.

    Ką organizacija veikia šiandien? Telkia lėšas, siunčia siuntinius, tuo būdu remia centrus Lietuvoje, kad jie geriau ir be kasdienių buitinių rūpesčių galėtų atlikti auklėjamąjį darbą. Nors šių vaikų tėvų teisės neatimtos, namuose jie nesulaukia tinkamos ir nuolatinės priežiūros. Centrai rūpinasi, kad vaikai atliktų namų darbus, būtų pasiruošę mokyklai, turėtų reikalingas mokslo priemones, normaliai maitintųsi.

    „Vaiko vartai į mokslą” taip pat paruošė tris charakterio ugdymo programas bei planuoja ketvirtąją. Programos- bendra charakterio ugdymo- D.R.A.S.A. (Drįsk atsisakyti rūkalų, alkoholio ir svaigalų) prevencine, ir S.A.U. (sąmoningos asmenybės ugdymas) programos yra JAV gyvenančių lietuvių kilmės asmenų dovana šiems centrams. Daug darbo įdėta paruošiant vadovėlius, kuriuos centruose butu galima panaudoti. Programos diskusijų, žaidimų ir įvairių užsiėmimų būdu išryškina visapusiškos asmenybės bruožus- atkaklumą, atsakomybę, draugiškumą, užuojautą ir pan.

Ramune Kubiliūte

 Į pradžią

 

Gerbiami skaitytojai,

    BALTIJOS KELIAS - negauna dotacijų iš valdžios institucijų, partijų ar suinteresuotų grupių. Ačiū visiems, kurie perveda į judėjimo Kitas pasirinkimas sąskaitą, kad ir nedidelę sumą pinigų. Tai ne tik materialinė, bet ir moralinė pagalba. Tai ženklas, kad mus palaikote, pritariate mūsų idėjoms ir darbams.

Mūsų rekvizitai: NORD / LB, banko kodas 40100, sąskaita LT 664010042400478176, Piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS, įmonės kodas 300048076.

Piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas valdyba

 

Dėkojame: Eduardui Martinui Albertui

 

Kur gauti laikraštį Baltijos kelias?

Šį leidinį platina judėjimo atstovai įvairiuose miestuose. Jų telefonai nurodyti laikraščio metrikoje. Gal ir jūs norėtumėtė tapti mūsų atstovu ar platintoju? Jeigu taip, tai skambinkite.

Laikraštį galima rasti šiais adresais:

Vilniuje: Judėjimo būstinėje Vilniaus 22 ( iš kiemo pusės).

Vilniaus bibliotekose: Lietuvos mokslų akademijos, Žygimantų 1/8; Vilniaus Universiteto, Universiteto 3; A.Mickevičiaus, Trakų 10; Kalvarijų, Kalvarijų 29; Lietuvos muzikos akademijos, Gedimino pr. 42; Tomo Zano, Šv. Stepono 23,

Antakalnio, Antakalnio 49; Kultūros paveldo centro, Pilies 16; Muzikos ir meno, Arklių 20; Užupio, Polocko 12; Vilniaus dailės akademijos, Maironio 6; Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Saulėtekis.

 

Kituose miestuose

Alytuje: Janina Juodžbalienė, Alytus,  Dariaus ir Girėno 10,   Politinių kalinių ir tremtinių būstinė

  Antanina Mikalonytė,   Alytus, Volungės 3-19,  831536977

Birštone: Viešojoje bibliotekoje, taip pat tel. 831956657 (Nijolė Slidžiauskienė)

Biržai: Rasa Penelienė, Vytauto 53-1, „Šiaurės Rytai“.

Druskininkuose: I. Navarackienė, Veisiejų 22 –34.

Kaune: „Tremtinio knygynėlyje“, Laisvės al. 39; visose viešosiose Kauno bibliotekose.

Klaipėdoje: Bibliotekose ir skaityklose.

 Marijampolėje:Justinas Sajauskas,  Marijampolė,  Vytauto  29. Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus   834350754.

Palangoje: Bibliotekoje, Vytauto 59, tel. 8460 49447.

Pakruojyje: Antanas Gasperavičius, Mokyklos 12, tel. 842167253.

Panevėžyje: Roberta Vaišvilaitė, Liepų al. 13 –1, tel. 868765044. Visose bibliotekose.

Radviliškyje: Centrinėje bibliotekoje. Viešoji įstaiga „Užbėgtukė",
S. Dariaus ir S. Gireno 46.

Raseiniuose: Centrinė biblioteka, Vytauto Didžiojo 1.

Šiauliai, Vilkaviškio 4,"Zidinia", Kazimieras Alminas.

Tauragėje: Pranas Rindokas,  Tauragė,   Prezidento 38.  Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, namų tel.  844654222,  būstinės  844661390

Telšiuose: Respublikos 17 a (parduotuvė)

Skuodas, laikraščio ,,Skuodas” prekybos taškai

Varėnoje: Bibliotekoje, Vytauto 19, tel. 8310 31640.

Utenoje: A. ir  M. Miškinių viešoji biblioteka, Maironio 12,  Smėlio biblioteka, Smėlio 9,

   Aukštakalnio biblioteka, Taikos 44.

 

 

Mūsų inf.

Draudžiama laikraštyje Baltijos kelias paskelbtą informaciją bei straipsnius be mūsų sutikimo panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse.

Autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.

Redakcija pasilieka teisę straipsnius trumpinti ir redaguoti.

Rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami.

Pageidautina, kad straipsnius siųstumėt internetu arba spausdintus rašomąja mašinėle, nes redakcija mašininkių neturi.

Laikraščio redakcija keičiasi straipsniais su internetiniu laikraščiu www.delfi.lt Jei nepageidaujate, kad jūsų straipsnis ten būtų publikuojamas, prašytume apie tai mus įspėti.

 

Dieve, saugok mus, kad mes saugotume vieni kitus, o visi kartu saugotume Lietuvą.

---------------------------------------------------------------------------------

,,Baltijos kelias”. ISSN 1822 - 0495

Būstinės adresas: LT – 01014 Vilnius, Vilniaus g. 22;

Adresas korespondencijai: Vilnius 1, Nr. 536

Telefonas informacijai Vilniuje: Eduardas Daujotis, 2121650, 865051658; Kaune: Jolanta Našlėnienė, 868871818; Klaipėdoje: Virgis Palionis, 867442386; Radviliškyje: Kęstutis Pakštas 867117422; Raseiniuose: Dainius Sopranas, 862255005.

,pilieciai@pilieciai.lt ; www.pilieciai.lt

Leidėjas: piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS

Redaktorė Nijolė Pranckevičiūtė

Redakcinė kolegija: Vytautas Daujotis, Edvardas Gudavičius, Arvydas Janulaitis, Jonas Kronkaitis, Česlovas Laurinavičius, Vytautas Paulaitis, Vytautas Radžvilas, Reda Sopranaitė, Arūnas Svitojus.

Spaustuvė ,,Spauda”.

 

 

 Į pradžią