Šiame numeryje: Ilgiuosi autentiškos krikščioniškosios demokratijos. Pastabos paraštėse: „Chruščioby“, „Lietuvos kėdainizacija“.Ką džiugins mokesčių reforma? Istorijos vingiai. Profsąjungos ir pilietinė visuomenė: kas pirmiau? Smurtas prieš Lietuvos kultūrą. Politikų kankanas.

 

Į titulinį puslapį

 

Pasaulio šviesa

Popiežius ir pasaulis

Dėmesio  BALTIJOS KELIO  prenumerata

Smurtas prieš Lietuvos kultūrą

Ilgiuosi autentiškos krikščioniškosios demokratijos

Skelbimas

Istorijos vingiai

Politikų kankanas

Gedulo nuotaika ir mero įvaizdis

Nevalia naudotis... 

Pastabos paraštėse

Žinios...žinios...žinios

Profsąjungos ir pilietinė visuomenė: kas pirmiau?

Iš skaitytojų laiškų

Piliečių balsas

Ką džiugins mokesčių reforma?

 

 

 

1. Vytautas Radžvilas    Pasaulio šviesa

   „Jūs žemės druska... Jūs pasaulio šviesa” (Mt 5, 13-14). Turbūt negreitai tokiai daugybei žmonių visuose planetos kampeliuose vėl bus lemta vienu metu ir taip asmeniškai išgyventi šių šv. Rašto eilučių prasmę. Jokios biografijos ir analizės, jokie žodžiai ir jokio autoriaus plunksna niekada nepajėgs iki galo perteikti šio mūsų pasaulį palikusio žmogaus didybės. Stebint vaizdus, kaip visų Žemės tautų – tarp jų nekatalikiškų ir net nekrikščioniškų – geros valios žmonės atsisveikina su Amžinybėn iškeliavusiu Šventuoju Tėvu, akivaizdžiai švytinčia akimirka tampa supratimas, kad išėjo viena nuostabiausių besibaigiančios epochos asmenybių.

    Net skirtingų įsitikinimų ir religijų žmones suartinanti mirtis susiskaldžiusiame ir kivirčų draskomame nūdienos pasaulyje – retas ir ypatingas įvykis. Toks tikras šį įvykį apgaubęs liūdesys ir gedulas skatina ne tik patikėti, kad tokie stebuklai vis dar galimi, bet ir susimąstyti, kas vis dėlto yra tokios meilės ir pagarbos priežastis. Suprantama, tai galima aiškinti pirmiausia paties velionio popiežiaus asmenybės žavesiu. Turbūt taip ir yra, tačiau nejučia kyla kitas klausimas - o kur glūdi šio žavesio paslaptis?

    Galbūt jos šaltinis – unikalus šio žmogaus gebėjimas vienu žvilgsniu aprėpti pasaulį ir atsidurti ten, kur jis buvo reikalingiausias? Kaip tais 1993 metais, kada Jonas Paulius II tiesiog žaibiškai susiruošė į tik ką išsivadavusią, tačiau pasimetusią ir nežinančią, ką daryti su atgautąja laisve, materialiai suvargusią ir dvasiškai bepalūžtančią Lietuvą, kad sušildytų jos žmonių sielas, jas sustiprintų ir įkvėptų vilties. Nuostabus menas šitaip gaivinti ir gydyti nuo gyvenimo pavargusių žmonių sielas tikrai buvo viena svarbiausių šio didžio Ganytojo misijų pasaulyje.

    Tačiau ką šis popiežius savo asmeniu ir gyvenimu įkūnijo ir bylojo tiems, kurie nepriklausė jo ganomųjų būriui, bet, kaip ne vieną iš jų išgirdome prasitariant, gerbė velionį net nepritardami jo pažiūroms? Galimas dalykas, šių žmonių Jonui Pauliui II reiškiama pagarba tam tikra prasme net svarbesnė už pačių jo ganomųjų parodytą meilę ir pagarbą. Mat supratus šios ypatingos, kitaminčiams paprastai nedemonstruojamos pagarbos priežastis, ko gero, įmanoma nors iš dalies suvokti, ką popiežius savo žodžiais ir veiksmais kalbėjo ir liudijo pasauliui.

    Stebint pasaulio atsaką į jo mirtį galima išvysti ne tik tamsią piktdžiugą ir nuoširdžią gėlą, bet ir dar vieną – gilaus nerimo jausmą. Jo šaltinis – didelės, beveik nepataisomos netekties nuojauta. Suprantama, šiomis gedulo dienomis ne sykį girdėtos kalbos, kad neįmanoma įsivaizduoti tolesnio Bažnyčios ir pasaulio gyvenimo be šio popiežiaus, skamba kiek perdėtai ir naivokai. Tačiau tokio masto asmenybės netektis toli gražu nėra ir eilinis įvykis. Po šios mirties susidariusios dvasinės, moralinės ir net politinės tuštumos masto ir padarinių veikiausiai kol kas net nepajėgiame suvokti ir įvertinti.

    Jonui Pauliui II likimas skyrė neįsivaizduojamai sunkią užduotį – kalbėti pasauliui, kuris kaip niekad buvo menkai pasiruošęs jį suprasti ar net išklausyti. Šio nesupratimo bedugnę puikiai atskleidžia nuolatinės keistos diskusijos, koks – „konservatyvus” ar „modernus” – buvo Bažnyčios vadovas. Jas papildydavo nesiliaujantys priekaištai, kad dėl atkaklaus nenoro prisitaikyti prie vadinamosios laiko dvasios Ganytojas be reikalo atstūmęs daugybę tikinčiųjų. Taigi neįtikėtinai daug net ir save krikščionimis laikančių žmonių šiandien jau nebepajėgia suprasti, kad nors krikščionybė skelbia išganymo žinią ir viltį, tačiau pats išganymas nėra prekė ar paslauga, kurią Katalikų bažnyčia privalėtų bet kuria kaina įbrukti kuo skaitlingesniams klientų būriui.

    Dar tragiškesniu nesusipratimu reikėtų laikyti ir šiuolaikinį smarkiai paplitusį prietaringą įsitikinimą, kad gindamas amžinas tiesas ir vertybes popiežius tesąs atsilikęs nuo gyvenimo moralizuotojas. O juk kas yra tos tiesos, jei ne absoliutūs ir šventi, taigi nepajudinami atraminiai stulpai, kuriuos pakirtus atsiveria neribotos galimybės įvairiausio plauko manipuliuotojams ir eksperimentuotojams laisvai kaitalioti tikrovės ir tikrumo sampratas, o kalbant dar aiškiau – žaisti pasauliu ir visos žmonijos likimu? Tad daugelį galbūt apstulbinusi tokia nuoširdi milijonų žmonių pagarba Amžinybėn pasitraukusiam popiežiui pirmiausia vertintina kaip nebylus ir iškalbingas liudijimas, kad daugybė nelaimingų, net nebepajėgiančių mąstyti pažangos mito aukų vis dėlto intuityviai jautė, kad šis tarsi senamadiškas, jiems svetimas ir sunkiai suprantamas žmogus gina ir juos. Saugoja nuo didžiausio mūsų pasaulyje žmogaus tykančio pavojaus ir pažeminimo - būti paverstam bejėge „žmogiškąja medžiaga” jokių normų nesaistomų „pažangiųjų” eksperimentatorių rankose.

    Mus paliko vienas didžiųjų pasaulio ir jo laisvės sargybinių, žinojusių, kas yra tikroji atsakomybė, tikroji žmogaus vertė bei orumas. Ir matant, ką šiandien pasiruošę padaryti jokių dvasinių ir moralinių stabdžių neturintys radikalios modernybės šaukliai, belieka tikėti ir viltis, kad išėjusysis Jo Šventenybė iš aukštybių laimins ir toliau sergės jo taip mylėtą pasaulį, kurį ir toliau gaubs šio didžio žmogaus išminties ir gerumo šviesa.

„Veidas“

 Į pradžią

2.  Julius Sasnauskas    Popiežius ir pasaulis

Jonui Pauliui, Nugalėtojui

 

    Jonai Pauliau, rašau Tau Tavo laidotuvių išvakarėse. Kol buvai gyvas, nebūčiau išdrįsęs į Tave kreiptis. Ir Tu pats buvai per toli, per daug didelis ir šventas baugiuose Vatikano koridoriuose, net iš reikalo būčiau neradęs, ką Tau pasakyti, juk žinai, mus išmokė nusčiūti prieš Bažnyčios kunigaikščius. Tiesą sakant, retai ir pagalvodavau apie Tave, tik mišiolas priversdavo minėti Tavo vardą kiekvienąsyk atsistojus prie altoriaus. O dabar nebeišeina apie Tave negalvoti, net pasilikus vienam, be mikrofonų ir televizijos kamerų, ir tai padarė anie du balandžio vakarai, daugybei mūsų, Tavo avelių, kažkas lyg perpylė naujo kraujo.

    Nesu bučiavęs Tavo žiedo ar spaudęs Tau rankos, niekada nepalytėjau Tavo popiežiškos sutanos, negavau iš Tavęs brangaus asmeniško palaiminimo. Ką dabar padarysi. Labiau nei to kitados būčiau geidęs išgerti su Tavimi kavos, paragauti Tavo garsiųjų lenkiškų-itališkų pusryčių, pažiūrėti, kaip Tu atrodai neapsuptas minios, neįpareigotas skelbti didžių tiesų ir oficialiai atstovauti Kristui. Čia kaip su visom žvaigždėm, tas pats noras pamatyti jas nusileidusias ant žemės. Manęs per daug nežavėjo Tavo vardą skanduojantys stadionai, jaunimo tuntai, traukiantys į susitikimus su Tavimi, Jubiliejinių metų renginiai. Tąsyk Vilniuje į Mišias Vingio parke tyčia atėjau be jokių savo luomo atributų, kažkas iš draugų paskolino klieriko kortelę, tai patekau į pačią estradą, visai netoli Tavęs, mat apsaugininkai tais laikais dar nebuvo tokie griežti ir priekabūs. Žinai, ko gero, jau tada dilgtelėjo, kad čia ne visai tai, ką tikėjausi rasiąs, pompastišką bažnytinę fiestą su Kristaus vietininku centre, kur tu pats esi tik tam, kad išreikštum savo susižavėjimą ir ištikimybę. Tau ten irgi visaip plojo ir valiavo, buvai didingas apaštalo Petro įpėdinis, bet man bėgo šiurpas per nugarą ne nuo didybės. Ką sakei, buvo kitoniška. Lyg ir seni, girdėti dalykai, tačiau bent akimirką imdavai jais tikėti. Suprantu, tai buvo Tavo valanda, vienas didelis palaiminimas, netikėtai, nepelnytai nusileidęs iš dangaus ir atėmęs žadą. Dabar neprisimenu Tavo kalbų ir pamokslų, pasakytų Lietuvoje, vos vieną kitą frazę, kurią pasigavo ir citavo daugelis. Tik neįmanoma buvo nepajusti, jog kiaurai pažįsti mus, susipainiojusius laisvėje, juokingai apsvaigusius nuo savo didvyriškumo, beužmirštančius netolimos istorijos pamokas. Dainavome apie ąžuolus, o Tu ant Kryžių kalno, perpūstas visų keturių vėjų, įrėmei savo žilą galvą į kryžiaus kamieną ir parodei, kad nieko išmintingiau ir galingiau nebus už tą papiktinimo ir kvailybės medį. Mes šaukėm, kad laimėjom, kad Didžiojo penktadienio sutemos nėra amžinos, o tu kartojai: Ave crux.

    Buvai patogesnis ir naudingesnis, kol Tavęs nematėme. Mums reikėjo Šventojo Tėvo atvaizdo savo kovos vėliavoje, ir Tu iš tolo leidaisi paverčiamas laisvės ir nepriklausomybės šaukliu. 1978-aisiais mintyse sveikinau Tave kaip rezistentą, buvusį pogrindininką, nesutaikomą komunizmo priešą. Juokinga, bet iš Tavęs labai norėjosi padaryti tik pusę lenko. Kai pažadėjai, jog „tylos Bažnyčia” nuo šiol kalbėsianti Tavo lūpomis, troškau, kad tai būtų mūsų lozungai ir manifestai. Neturėtum dėl to pykti, nes juk vis tiek išaiškėjo, jog imperijas griauna ne kumščiai ir akmenys, bet „dvasios ginklai”. Lygiai ir Bažnyčiai, išgąsdintai savo nesėkmių, Tu vis siūlei šauktis Mergelės Marijos globos ir užtarimo, užuot paskelbęs naujų bažnytinių reformų erą. Sukai ir sukai savo rožinį, kol įtikinai, kad besimeldžiantis popiežius yra didesnė dovana už popiežių revoliucionierių.

    Prisipažinsiu, nebuvau uolus Tavo mokslo sekėjas. Per kunigystės šventimus gavau dovanų Tavo knygelę su pamąstymais apie kunigo tarnystę, bet neatsiverčiau jos ne tik dėl svetimos kalbos. Ir kiti Tavo raštai tyliai guldavo į lentynas, kartais iš reikalo paminėti ar pacituoti radijo laidose, tačiau netapę dvasiniu maistu. Kračiausi Tavo ortodoksijos, patikėdavau kritikais, jog stabdai teologijos pažangą, nepalieki vietos diskusijoms ir nuomonių įvairovei. Tavo mirties vakarą susirinkę koplyčioje klausėmės Tavo minčių, ir pirmąsyk buvo taip baugiai aišku, jog čia nuo pradžios iki galo yra tiesa. Ar Tu būtinai turėjai pasitraukti nuo mūsų, kad išgirstume Tave? Ar jau esame išgirdę? Ar man jau leista girdėti?

    Tu dabar girdi tiek panegirikų, kad turėtum užsikimšti ausis. Bet žinau, kad pakenti mūsų dūzgenimą. Per savo popiežiavimo metus išmokai nešti visus Tau pavestuosius. Nesiliovei šaukęs dangaus Tėvui apie mus: „Jie juk tavieji”. Tas nepamirštamas Tavo mostas, kai raudono apsiausto skvernu apgaubei du vaikučius. Čia iš Dievo Motinos? Ar iš paties Jėzaus, kai jis sako buvęs lyg višta, troškusi surinkti po savo sparnais visus viščiukus?

    Palikai daugybę klaustukų, kurie bent jau kurį laiką neduos mums ramybės. Tik dabar Tavo rankose jau visi dvasios ginklai, tęsk iš aukštybių savo kovą už mūsų sielas. Jeigu čia, žemėje, taip atkakliai laiminai visus, ten Tau dar geresnė vieta tiesti virš mūsų savo rankas. Retkarčiais atsiųsti mums rožių lietų, kaip žadėjo Tavo pamilta šventoji Teresėlė. Jau šiandien, Tau gulint bazilikoje, dangus taip plačiai prasivėręs, kad darosi nebejauku.

    Tavo istorija man padvelkė Senojo Testamento pranašų likimu. Ne tik dėl to, kad pranašiškai skaitei savo laiko ženklus ir iki mirties liudijai savo stulbinamą tikėjimą. Jei nebūčiau skaitęs apie Jeremijo pašaukimą po žydinčia migdolo šaka, negalėčiau paaiškinti sau, iš kur visa tai, ką tu darei ir kalbėjai, o ypač ką dabar su mumis padarei. Pasakyk, kur ir kada Tave ištiko Viešpaties žodis? Kalbant pirmuosius poterius? Per mamos laidotuves? Krintant vokiečių bomboms? Krokuvos akmens skaldyklose? Mes turėtume žinoti, kokios vietos pritraukia Viešpaties žvilgsnį ir tampa mūsų sugavimu. Bet Tu turbūt lieptum nesibrauti į dieviškąsias sritis, Tu sakei, kad ir popiežius yra slėpinys ir prieštaravimo ženklas.

    Ak, Jonai Pauliau, neįmanoma Tau sakyti „amžiną atilsį”. Per daug tobulas buvo Tavo vaidmuo Dievo Tėvo scenoje. Per daug šiurpus imitatio Christi liko Tau iškeliavus į Tėvo namus. Galiu tik atsidusti: Tu nugalėjai pasaulį. Tokia nuoga ir tikslia Evangelijos logika, jog galima išprotėti.

 

www.bernardinai.lt

 Į pradžią

 

---------------------------------------------------------

3.

Dėmesio!

BALTIJOS KELIO

prenumerata

Gerbiami skaitytojai, daugelio jūsų pageidavimu jau vyksta mūsų laikraščio prenumerata. Skubiai užsiprenumeravę „Baltijos kelią“, jau gegužės mėnesį jį rasite savo apšto dėžutėje. Primename, kad laikraštis į jūsų namus ateis 2 kartus per mėnesį.

Laikraščio indeksas- 0187. Prenumeratos kaina:

3 mėn. – 6 litai

6 mėn. – 12 litų

8 mėn. – 16 litų

Tiems, kurie neturi galimybių laikraštį užsiprenumeruoti, jis ir toliau bus platinamas nemokamai.

---------------------------------------------------------

 Į pradžią

 

4. Smurtas prieš Lietuvos kultūrą

    Vilniuje smurtaujama prieš kultūrą. Vienas po kito iš sostinės žemėlapio dingsta kultūros pastatai. Užsimota net prieš miestą juosiančią gamtos puošmeną- žaliąją karūną (Ozo draustinį).

    Sostinės meras A. Zuokas mikliai privatizavo „Vilniaus“ kino teatrą ir jame dabar viešpatauja prekybininkai. Dabar pasikėsinta į vieną didžiausių –„Lietuvos“ kino teatrą. Pastatą įsigijo visagalė UAB „VP MARKET“(Vilniaus Prekyba). Jeigu šiai bendrovei gana sėkmingai pavyko išdraskyti valstybės saugomas landšaftinį Ozo draustinį, juosiantį Vilniaus centrą, tai likviduoti „Lietuvos“ kino teatrą- vieni juokai. Taip įsivaizdavo visagaliai prekybininkai. Kas gali paneigti, kad šis procesas prasidėjo ne su sostinės mero palaiminimu? Deja, net ir šiais laikais pinigai ne viską gali. Visuomenei pradėjus triukšmauti, Ozo draustinyje pradėtos statybos „susidrovėjo“ ir buvo sumažintas pastato aukštis.

    Ginti „Lietuvą“ taip pat stojo visuomenė. Grupė žmonių pradėjo mobilizuoti visuomenę gynybai. Jauna ir energinga komanda beveik kasdien organizuoja įvairius protesto renginius, diskusijas, kviečia žinomus visuomenės atstovus.

    Baltijos kelias kalbasi su viena šios protesto akcijos komandos dalyvių - menininke Nomeda Urboniene.

   Visuomenė jau beveik susitaikė su ta mintimi, kad „Lietuvos“ kino teatras prarastas. Kas paskatino jus pradėti kovą su miestą valdančiais oligarchais?

    Kas nors turėjo pradėti. Pasikėsinta į Lietuvos kultūrą, į viešąją erdvę. Pažvelkit, kaip dangoraižiai suardė nepakartojamą Vilniaus erdvę, kaip naikinami sostinės skverai, kino teatrai, viskas, kas gali būti naudingai parduodama. Kažkas privalo stabdyti šiuos barbariškus procesus. Mūsų šūkis: „Už „Lietuvą” be kabučių“. Tai tikrai jau kova už Lietuvą. Jei tylėsime, bus viskas išgriauta ir užstatyta vargu ar pelningais, tačiau architektūros požiūriu beverčiais pastatais. Reikia visuomenei prabusti, o tada atsiranda ir viltis, kad dar ne viskas prarasta.

    Kokia Kultūros ministerijos nuomonė šiuo klausimu? Juk tai valdžios institucija, kuriai labiausiai turėtų rūpėti kultūros palikimas.

   Nežinau, kokia ministerijos pozicija, tačiau jei jau tai Kultūros ministerija, tai jiems turėtų būti ne vis vien. „Lietuvos“ pastatas atspindi laikmečio architektūrą ir jį turėtų saugoti valstybė. Privalėtų, bet taip nėra. Ne vien tik pastatą mes ginam. Lietuviško kino pasauliui šis kino teatras yra itin svarbus. Čia vyksta įvairūs festivaliai, filmų premjeros, susitikimai su kino menininkais, kultūros ir visuomenės žmonėmis. Tai ne komercinio kino centras, ir tokio Vilniuje daugiau nėra. Kur visa tai vyks, jei kino teatras bus nugriautas? Vadinasi, toji mūsų visuomenės dalis, kuri dirba kino srityje arba juo domisi, išstumiama į gatvę. Buvo į mūsų renginį atėjusi Kultūros ministerijos atstovė, tačiau pasakė, kad nėra įgaliota išreikšti ministerijos pozicijos. Lauksim tos pozicijos.

    Vilniaus meras A. Zuokas žada restauruoti senos spaustuvės patalpas ir ten įkurti įvairių sričių meno centrus, taip pat ir kino. Ar tokia idėja Jums nepriimtina?

    Vilniaus meras A. Zuokas dabar TV ekrano pagalba bando kurti savo, kaip menų globėjo, įvaizdį ir juo pridengti tikrą-kultūros griovėjo veidą. Jis vis aiškina, kaip visi menininkai sueis į vieną pastatą ir ten draugiškai bendradarbiaus. Menininkų pasaulis- ne getas ir nėra reikalo kurti kažkokio rezervato, kai istoriškai ir visomis kitomis prasmėmis susiklosčiusios kultūros terpės koegzistuoja įvairiose miesto vietose. Būtent tuos kultūros židinius ir reikia palaikyti, o ne dirbtinai išsklaidyti ir bandyti lyg su buldozeriu sustumti visus į vieną rezervatą. Kino teatras buvo suprojektuotas specialiai filmų rodymui, yra net kelios salės, yra gana moderni techninė bazė. Kodėl visa tai reikėtų griauti vien dėl to, kad čia galima būtų pastatyti gyvenamąjį namą? Ar dėl to, kad keletas žmogeliukų pasidalytų didelį pelną? O kaip tie pusė milijono, kurie ateina kasmet į šį kino teatrą? Žmonės patys stojo ginti kultūros ir savo intelektualių interesų nuo valdininkų savivalės.

    Ar yra vilčių, kad kino teatrą išsaugosit?

    Jei padės visuomenė, jai žmonės vienysis ir protestuos, laimėsim. Žinoma, daug kas priklausys ir nuo to, kaip mes suprantame savivaldą. Juk savivalda - tai ne savivalė!

 

 Į pradžią

 

5. A. Navickas    Ilgiuosi autentiškos krikščioniškosios demokratijos

 

    Noriu labai asmeniškai pasamprotauti. Kartais būna situacijų, kai klausimai yra ne mažiau vertingi už atsakymus, kai širdies balsas svarbiau už proto schemas. Mano įsitikinimu, tai galima pasakyti ir apie dabartinę Lietuvą. Ilgai stebėjau, kaip lengvai diskusijose, tarsi teniso kamuoliukas, daužomos tokios sąvokos, kaip „tradicinės partijos“, „vakarietiška politika“, „demokratija“, „laisvė“ ir panašiai. Deja, nepakanka perdažyti fasadų ir pakeisti vėliavos spalvų, reikalingi širdies pokyčiai. Juos apsunkina ne tik stingdanti praeitis, bet ir tai, jog Vakarų pasaulis, kurį uoliai bandėme persipiešti, taip pat yra kamuojamas problemų. Vartotojiška visuomenė simuliuoja gerovę. Jos nariai vis labiau primena zoologijos sodo gyventojus, kuriems tereikia ėdalo ir visiškos laisvės narve. Socialistinio paveldo ir vartotojiškos visuomenės kentauras įspūdingas. Deja, daug kas jį kažkodėl vadina „liberaliosios demokratijos“ ar „vakarietiško kapitalizmo“ vardu.

    Kas „išpurvina“ politiką?

Ne kartą girdėjau klausimą – kokia prasmė ieškoti metaforų, vaizdinių, kurie kritiškai nusako dabartinę situaciją? Esą kritika tik skatina cinizmą, nihilizmą ir apatiją. Į tokius perspėjimus verta įsiklausyti. Teiginys, kad politika ar žiniasklaida tėra purvynė, tarsi pateisina visus, kurie čia elgiasi kaip kiaulės. Nepaneigiama, kad politiką išpurvina tie, kurie ją liečia purvinomis rankomis ir širdimis.

    Sutinku, jog radikali dabartinės situacijos kritika neturi tapti nihilistiniu atsakymu, bet veikiau klausimu, stimulu keistis. Tačiau kaip be kritikos trimitų galima pažadinti tuos, kurie šiandien miega neveiklumo ir puikybės pataluose? Kaip kitaip, jei ne puikybe ir nenoru atviromis akimis žvelgti į dabartinę situaciją, galima paaiškinti daugelio politikų tvirtinimą, kad nereikėtų laidyti kritinių strėlių į politikus, partijas. Pastarosios esą silpnos, bet labai reikalingos. Be jų neįmanoma įsivaizduoti veiksmingos liberaliosios demokratijos. Kai kurie politikai net įsigudrina pareikšti, kad partijos silpnos vien dėl to, kad įvairios pilietinės organizacijos, politikos komentatoriai gaili joms liaupsių.

    Partijų ir jų vadų silpnybės

    Tačiau mūsų tylėjimas tikrai nebūtų kantrybės ir išminties, bet bailumo ir konjunktūros ženklas. Netiesa, kad partijų reitingus sužlugdė jų kritikai. Dauguma žmonių partijom nusivylė ne tiek dėl to, kad jos netobulos (juk jei kažkas yra ne taip, kaip norėtųsi, tai galima pataisyti), bet dėl to, kad jos (tiksliau, jų lyderiai) nė nemano keistis ir kaltina visus, išskyrus save.

   Štai valdančiosios socialdemokratų (?) partijos ideologas Juozas Bernatonis neseniai išaiškino, kad didžiausias Lietuvos politinio gyvenimo pavojus yra valdžios nemylinti žiniasklaida ir su ja kolaboruojantys (!) politikai. Fronto linija nubrėžta vienareikšmiai. Mažiau karinga darbiečių laikysena. Suprantama, jie negaili savai žiniasklaidai investicijų. Tačiau ir juos nervina visokios pilietinės iniciatyvos, pavyzdžiui, „Civitas“ klubas, drįstantis įkelti koją į Viktoro Uspaskicho tėvoniją.

   Išskirtinis Tėvynės sąjūdžio lyderio (nesvarbu, kas juo būtų) bruožas, atrodo, yra įsitikinimas neklystamumu. Dar suprantama, kai tokią poziciją užėmė priešų pulkų puolamas Vytautas Landsbergis, tačiau naujasis lyderis – Andrius Kubilius – ne mažiau įtikėjo savo genialumu. Ne kartą teko girdėti jį kartojant, kad viskas yra gerai, kritikams vertėtų patylėti. Vardan valstybės. Supraskime – konservatoriai ir yra neužkimstantis valstybės balsas.

    Kaip sugrąžinti pasitikėjimą?

    Visa tai rašau ne dėl to, jog smagu kritikuoti ar jaučiuosi geresnis už kitus. Paprasčiausiai jau seniai ieškau atsakymo, kaip galima pakeisti politinį gyvenimą, kaip sugrąžinti žmonių pasitikėjimą ir norą prisiimti atsakomybę už savo valstybę, kaip turi pasikeisti partijos, jog taptų vertos pagarbos?

   Atgimimo laikotarpiu buvau moksleivis, kūręs Sąjūdžio grupę mokykloje. Niekada nesvajojau apie partinę karjerą, nežavėjo ir profesionali politika. Tačiau po to, kai 1992 metais Seimo rinkimų rezultatai tarsi skuduru vožtelėjo per veidą, supratau, jog negaliu likti nuošalyje ir turiu garsiai kalbėti apie tai, kuo tikiu. Supratau, jei norime permainų, turime skirti laiko ne tik savo, bet ir valstybės, kurioje gyvename, interesams. Pasirinkti partiją nebuvo labai sunku. Nekilo abejonių, kad tai turi būti „dešinė“ partija. Takoskyra tarp „mes“ (dešinieji) ir „jie“ (kairieji ekskomunistai) buvo perdėm ryški. Pažinojau ne vieną Liberalų sąjungos narį, tačiau krikščioniškų vertybių baimė ir koketavimas su ekskomunistais nupūtė bet kokį jos patrauklumą.

    Beje, tada į LKDP stojo daug jaunų žmonių. Čia veikė ne tik tai, kad ši partija atrodė „grynesnė“ už kitas, bet ir jos lyderis Algirdas Saudargas atrodė vienas iš perspektyviausių Lietuvos politikų. Tiesa, kaip pasirodė, veikė ir greitos karjeros troškulys. Tai taip pat netrukus išryškėjo.

 

    LKDP buvau iki 1999 metų. Pradžioje ieškojau alternatyvos ekskomunistams, vėliau supratau, kad ne mažiau svarbu, jog alternatyva turėtų stiprų pamatą – pradėjau ieškoti pačios krikščioniškosios demokratijos. Pastarosios radau itin mažai. Nebent tik deklaracijose. LKDP duso nuo kompleksų ir pasaulio baimės. Deja, susiformavusios stovyklos partijos viduje nesiekė tikros diskusijos, bet tik kovojo dėl valdžios. Tada, kai privalėjome kurti valstybės pamatus, mes visi gręžėme skyles savos partijos laive.

    Netinkami vaistai

    Šiandien jau galiu viešai pripažinti, kad LKDP skilimas ir MKDS sukūrimas buvo netinkamas vaistas nuo krikdemiškąją demokratiją krečiančio drugio. Krikdemų priešai galėjo džiaugtis – sunyko net ir buvę krikščioniškosios demokratijos likučiai. Dviveidiškumas neišnyko, o tik suvešėjo. Taip pat daugybė žmonių, kurie mažai domėjosi politika, bet pasitikėjo politikais, kalbančiais apie krikščioniškas vertybes, sudužo turėtas politinis kompasas.

   LKDP ryžosi jungtuvėms „iš išskaičiavimo“ su K. Bobeliu, MKDS ištirpo A. Zuoko glėbyje. Nei viename iš šių kelių nemačiau krikščioniškosios demokratijos atgimimo perspektyvų. Pasirinkau ilgesnį kelią (tikrai nebūtinai geresnį), kurį siejau su Europos liaudies partijos tipo organizacijos sukūrimu Lietuvoje. Dalyvavau kuriant Krikščioniškųjų demokratų frakciją Tėvynės sąjungoje. Ši frakcija sugebėjo pasiekti, kad konservatoriai tapo jautresni krikščioniškoms vertybėms, tačiau, bent kol kas, jos tikrai netapo šios partijos širdimi.

   Irena Vaišvilaitė yra taikliai pastebėjusi, kad populizmo bangų stiprėjimas tiesiogiai susijęs su krikščioniškosios demokratijos nykimu. Per daugiau nei dvylika partinės karjeros metų įsitikinau, jog Lietuvai labai reikalinga autentiška krikščioniškoji demokratija, jog ji išlieka deramai neišnaudotas politinės sistemos gyvybės šaltinis. Vienas iš svarbiausių jos bruožų – sugebėjimas būti tiltu tarp visų socialinių sluoksnių.

    Priešai glūdi viduje

   Taip pat įsitikinau, kad didžiausias partijų priešas glūdi ne išorėje, bet jų viduje. Netiesa, kad nunyko tos partijos, kurios aiškiai akcentavo krikščioniškų vertybių sistemą. Reikia skirti fasadą nuo pamato. Tos partijos, kurios sunyko, pernelyg rūpinosi fasadu, o ne pamatais. Deja, dabar tariamai klestinčios partijos to nesuvokia ir nesirūpina savo pamatais. Tai reiškia, jog radikalių permainų partinėje sistemoje dar tikrai bus.

   Ryžausi kalbėti apie save, jog neatrodytų, kad esu tik pasyvus stebėtojas ir vertintojas. Jog ieškau, klystu, krentu ir vėl stengiuosi keltis. Labai norėčiau, kad partijos, politinė sistema būtų kitokios. Tada galėčiau ramiai gilintis į sritis, kurios man labiau įdomios. Tačiau, kartoju, tylėti ir būti pasyviu yra išdavystė. Turime gyventi atviromis akimis, matydami tiek savo, tiek draugų, tiek oponentų paklydimus. Sau ir draugams netgi turime būti reiklesni nei oponentams.

   Dar vienas labai svarbus dalykas – krikščionys turi imtis atsakomybės ne tada, kai tai patogu ar tikrai žino, jog šią atsakomybę pakels. Mes turime eiti į sceną kaip tik tada, kai publika susierzinusi, spektaklis žlunga ir norisi bėgti iš politikos teatro. Net jei ir atrodo, kad likome vienui vieni, privalome gyventi tuo, kuo tikime, nes priešingu atveju pasaulis paprasčiausiai virs globaliu zoologijos sodu.

------------------------------------------------------------------------------------------------------

 Į pradžią


6.

Balandžio 30 d. (šeštadienį)

Kviečiame į piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas sueigą tema:

Judėjimo plėtros perspektyvos

Pradžia 13 val. 30 min.

„Žinijos“ draugijos salė, Vilniaus g. 22, II aukštas -------------------------------------------------------------------------------------------------------

 Į pradžią

 

7. Viktoras Alekna  Istorijos vingiai

   Publicistui, penkiolikos knygų autoriui V. Aleknai šis pavasaris – 90-tasis. Raseinių žemės sūnus prieš karą baigė Vytauto Didžiojo Universiteto humanitarinių mokslų fakultetą. 1945 metais jis buvo ištremtas į Vorkutą. Tik 1967 metais grįžęs į Lietuvą, įstojo į Vilniaus Universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, rašė eilėraščius, publicistikos straipsnius, recenzijas ir iki šiol teberašo. Ištikimybė religijai, šeimos vertybėms, tautiškumui, pilietiškumui- visą gyvenimą lydi šį šviesų ir kilnų žmogų bei jo kūrybą.

   Rusija sumanė pasigirti, kad 1945 m. gegužės 9 d. laimėjo karą prieš Vokietiją ir nutarė tą šešiasdešimties metų sukaktį labai iškilmingai paminėti šiemet gegužės 9 d. Maskvoje.

    Iš tikrųjų pasaulio žmonijos atmintis leidžia pasmerkti tuometinę Sovietų Sąjungą, kurios sostinė, kaip ir šiandieninės Rusijos, buvo Maskva, o valdovų būstinė - Kremlius. Reikia priminti, kad nuo aštuonioliktojo amžiaus pradžios Rusijos sostinė buvo ne Maskva, o naujai pradėtas statyti miestas, vėliau pavadintas Peterburgu. Gal tai ir nesvarbu, bet reikia žinoti, kad po 1917 m. lapkričio 7 d. įvykusio perversmo, kada Rusijos valstybės vadovu tapo bolševiko Lenino vadovaujama sukilėlių gauja, greitai ir jis pats – bolševikinės Rusijos vadovas- iš Peterburgo persikėlė į Maskvą ir įsikūrė Kremliuje.

    Sovietinė Rusija tada sukėlė tokį baisų vidinį nesutarimą, kuris 1918 –1922 metais virto pilietiniu karu ir jo metu, pasak Visuotinės lietuvių enciklopedijos, „nuo bado, ligų, teroro ir mūšiuose žuvo 8-13 mln., emigravo – 2 mln. žmonių”. Penkerių metų pilietinis karas buvo tik Rusijos imperijos gyventojų žudynių pradžia. Vien Ukrainoje buvo sunaikinti septyni milijonai gyventojų. 1934 – 1938 metais Sovietų Rusijos valdytojai žudė vieni kitus vien todėl, kad kitaip kalbėjo ar net slapta mąstė.

    1914 – 1918 metų Pirmasis pasaulinis karas vyko dėl Vokietijos imperijos troškimo viešpatauti pasaulyje. Šis karas baigėsi Vokietijos pralaimėjimu, bet netrukus joje gimė slaptas planas: pralaimėjimą pakeisti pergale. Jau 1919 metais ir Vokietijoje buvo matoma socializmo užuomazga, kuri greitai virto nacionalsocializmu. Visos pasaulio valstybės susivienijo į Tautų Sąjungą, viešai išreikšdamos mintį vengti bet kokių karų. O Sovietų Rusija, kaip ir nacionalsocialistinė Vokietija mąstė kitaip: ir vieni, ir kiti slapta siekė viešpatauti visame pasaulyje. Kilę vietiniai karai tik rodė, kad artėja ir Antrasis pasaulinis karas.

   Slaptos derybos ir jų pasekmės

    Sovietų Sąjungos bolševizmas ir Vokietijos nacionalsocializmas atrodė prieštaraujančios ir abiejų šalių valdovų siekis buvo sunaikinti savo ryškiausią priešą. Bet 1939 metų rugpjūčio 23 d. Vokietijos pasiuntinys Ribentroppas nuvyko į Maskvą ir dalyvaujant Stalinui slapta susitarė su Sovietų Sąjungos įgaliotiniu Molotovu netrukdyti vieni kitiems veikti. Ši sutartis buvo bendra ir labai slapta. Gal tik Stalinas, žemėlapyje nubrėždamas brūkšnį per Lenkijos vidurį, ją išviešino. Šis brūkšnys palietė ir Lietuvos pietinę dalį – Sūduvą, kuri turėjo atitekti Vokietijai..

    Ir prasidėjo! Jau po savaitės – rugsėjo pirmąją- Vokietijos kariuomenė peržengė Lenkijos sieną iš Vakarų, o rugsėjo 16 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė pergalingai sulaužė Lenkijos sieną iš Rytų ir žygiavo pirmyn, kol abiejų grobikų kariuomenės taikiai padavė vieni kitiems rankas Lenkijos viduryje, nurodytame Stalino brūkšniu žemėlapyje.

    Lenkijos padalijimu karas nesibaigė, nes jau rugsėjo trečią dieną Prancūzija ir Anglija, nors ir nepasirengusios, paskelbė karą Vokietijai. Sovietų Sąjungai to karo, rodos, nepaskelbė, nors spalio pabaigoje Sovietija pradėjo karą ir prieš Suomiją. Turbūt beveik visiems politikams, taip pat ir daugeliui blaiviai mąstančių įvairių valstybių piliečių buvo sunku suprasti, kas dedasi pasaulyje. Juk iš tolo žvelgiant atrodė, kad Sovietų Sąjunga ir Vokietija- idėjiniai priešai. Dabar tos dvi valstybės tapo vienmintės.

    Suomija daugiau kaip 4 mėn. priešinosi Sovietų Raudonajai Armijai ir pasiliko nepriklausoma valstybe.

    Vokietija, per kelias savaites baigusi karą su Lenkija, visą žiemą kaupė savo jėgas Vakarų priešams triuškinti ir pagaliau 1940 m. birželio 15 d. ir jos armija įžengė į Paryžių. Netrukus nužygiavo ir toliau į pietus iki pat Viduržemio jūros. Pavyko įžengti ir į Afriką.

    Europos „tvarkdarių“ klastos

    Jau nuo ankstyvo pavasario, Sovietų Sąjunga prie Baltijos šalių telkė savo kariuomenę, bet šių valstybių sienas peržengė tą pačią birželio 15 d. Nežinia, ar Vokietija jautė Sovietų Sąjungos sumanymą užimti Baltijos šalis ir priartėti prie Rytų Vokietijos sienų, ar jos dėl to buvo anksčiau susitarusios, bet viena aišku: Vokietija niekaip nepasipriešino Sovietų Sąjungos priėjimui prie Baltijos jūros rytinės sienos.Iš Iš tikrųjų ir viena, ir kita šalis elgėsi klastingai ne tik su savo priešais, bet ir tarpusavyje. Vokietija, lyg ir užmiršusi savo rytinę pusę, atvirai ryžosi viešpatauti Europoje. Skelbėsi, kad Vokietija Europą tvarkysianti tūkstantį metų. Sovietų Sąjunga, nors atvirai ir neprieštaravo šiam Vokietijos sumanymui, jau senokai skleidė mintį, kad komunizmui – sovietiniam bolševizmui - atidaromas kelias į visą pasaulį, taigi ir Vokietijos tvarkomą Vakarų Europą.

    Jau 1941 m. pradžioje Vokietijos vadovai rengėsi „pamokyti” Sovietų Sąjungą. Tada atrodė, kad buvo daroma taip slaptai, jog Sovietų Sąjungos valdžia visai neįžvelgė savo valdoms gresiančio pavojaus. Ir tai įvyko 1941 metų birželio 22 dieną staiga, kad Sovietų armija bėgo atgal ne tik iš Baltijos šalių, užgrobtos Lenkijos dalies, bet ir iš Baltarusijos, Ukrainos... Jau 1941 metų pabaigoje vokiečių kariuomenė pasiekė Leningradą, Maskvą, Ukrainą, artėjo prie Kaukazo. 1942 m. pasiekė net Volgą... Visiška pergalė atrodė esanti ne už kalnų... Sovietų Sąjunga buvo parblokšta, bet nesugniužo. Ją išgelbėjo Anglijos, JAV ir Prancūzijos solidarumas, kuriam vadovavo Anglijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis.

   Karo baigtis

    Vakarų sąjungininkai labai tausojo savo karius. Jie užmezgė ryšius su Sovietų Sąjunga, nes suprato, kad šis Vokietijos priešas, nors ir praradęs milijonus savo karių, vis dar turi dideles karių armijas. Vakarai pasiūlė Sovietams paramą. Raudonosios Armijos kariai pasiekė Rytprūsius, Lenkiją, Vakarų Austriją. Iš Vakarų į Vokietiją žygiavo Anglijos, Prancūzijos ir JAV kariai. Pastarieji 1945 m. pasiekė Berlyną ir tik laukė, kada ir Raudonosios Armijos kariai palauš Berlyną iš Rytų.. Hitleris, matydamas visišką pralaimėjimą, 1945 m. balandžio 30 d. nusižudė, o vokiečių kariuomenės vadai gegužės aštuntą dieną padėjo ginklus prieš anglus, prancūzus ir amerikiečius. Tad kokią teisę šiandien turi Rusijos vadovai girtis, kad būtent jie 1945 m. gegužės 9 d. privertė Vokietiją kapituliuoti?! Gegužės 8 d. vokiečiai kapituliavo prieš sąjungininkus, o raudonarmiečiams nusilenkė tik gegužės 9 d.

    Žinoma, keista, kad naujoji šiuolaikinė Rusija pasisavino Sovietų Sąjungos vardą ir tariamą galybę. Bet dar keisčiau, kad užsimerkė beveik visi Vakarų pasaulio valstybių vadovai ir visi rengiasi gegužės 9 d. dalyvauti Rusijos rengiamose iškilmėse. Atrodo, kad tik lietuviai, latviai. estai, gal ir suomiai šiandien supranta, kas juos naikino ir niokojo penkiasdešimt metų.

 

 Į pradžią

8. Politikų kankanas

    Seimas antradienį atmetė statuto pataisas, kuriomis buvo siūloma sugriežtinti parlamentarų dalyvavimą posėdžiuose ir atsakomybę už jų praleidinėjimą bei įteisinti kasmetines atostogas. Vadinasi, Seimo narių atostogų ir toliau nereglamentuos jokie teisės aktai.

    V. Adamkaus metiniame pranešime nuskambėjusį įspėjimą dėl oligarchinio valdymo šalyje iš karto atmetė didžiausia Seimo frakcija – „darbiečiai". Nepatiko ši prezidento užuomina ir Seimo pirmininkui A. Paulauskui bei Premjerui A. Brazauskui. Teisingai liaudiška patarlė sako: vagie, kepurė dega!

    Praėjusį penktadienį, pasibaigus darbui, 16 val. Alytaus rajono savivaldybės tarybos nariai su antrosiomis pusėmis rinkosi rajono savivaldybės kieme, ir vieni nuosavu, kiti - savivaldybės transportu pajudėjo Druskininkų link. Kelionė buvo organizuojama Europos Sąjungos projektams aptarti.Rajono merės Monikos Ražanauskienės kvietimu į išvyką susirinko daugiau kaip pusė rajono savivaldybės tarybos narių, dauguma jų su vyrais ir žmonomis. Savo antrąją pusę buvo pasiėmusi ir rajono merė. „Dalykinę“ kelionę praturtino ir brendis bei kepti baravykėliai.

    Mūsų „tautos žiedas“- Seimo nariai nesugeba žengti koja kojon su šiuolaikinėmis technologijomis ir aktyviai naudotis interneto paslaugomis.

    Seime surengtas specialus seminaras apie tai, kaip išvengti interesų konflikto. Šį projektą remia JAV ambasada Lietuvoje. Nors seminaras buvo surengtas mūsų parlamentarams, juo susidomėjo tik nedaugelis. Tie, kurie vis tik seminare pasirodė, demonstravo aroganciją. Jie šaipėsi iš specialistų pastebėjimų ir pamokymų. Seminarą pasveikino jo iniciatorius JAV ambasadorius S. Mullas, Č. Juršėnas, A. Monkevičius ir...skandalais pagarsėjęs A. Pekeliūnas. Pastarajam toks seminaras būtų ypač reikalingas, bet jis, matyt, galvoja kitaip, tad pasišalino...

    Didžiausia opozicinė politinė jėga Lietuvoje - konservatoriška Tėvynės sąjunga – aižėja. Kai kurių skyrių atstovai grasina suspenduoti savo narystę konservatorių gretose, nepatenkinti, kaip šios partijos frakcija Seime elgėsi balsuodama dėl Tomos Birmontienės paskyrimo Konstitucinio Teismo teisėja. Tėvynės sąjungos frakcijai Seime tenka aiškintis dėl partijos kolegų priekaištų balsuojant už T. Birmontienę( rašo „Kauno diena").

 

 Į pradžią

 

9. Gedulo nuotaika ir mero įvaizdis

    Viena iš gedulingųjų dienų. Didžiulė žmonių eilė tyliai ir kantriai laukia, kad galėtų patekti į Apaštališkąją nunciatūrą ir pasirašyti užuojautų knygoje. Staiga šią rimtį sudrumsčia kažkurios televizijos žurnalistai su vaizdo kamera. Pasigirdo spėlionės, kas gi tokio rimto galėtų netrukus įvykti. Laukti ilgai neprireikė. Po keleto minučių pasirodė Vilniaus miesto meras p. Zuokas su nemenka valdininkų palyda. Įžūliai, net neatsiprašiusi eilėje laukiančių piliečių, govėda sugužėjo prie pasirašymo staliuko. Scena, kai pasirašinėjo pats meras, žinoma, buvo filmuojama. Įdomu pažymėti, kad vienas iš šio koktaus politinio šou dalyvių buvo ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys p. Arvydas Šaltenis, Atgimimo laikais ne kartą garsiai piktinęsis nomenklatūros privilegijomis, o vėliau visada mėgęs sakyti dvasingas ir patriotiškas kalbas apie religiją, tautą, lietuvio – piliečio ir menininko -- misiją.

    Nelengva suprasti, kaip tokia p. A. Zuoko ir jo palydos atvirai parodyta panieka miesto piliečiams bei jų žeminimas dera su pagarba šviesiam atminimui velionio Popiežiaus, ne kartą kalbėjusio apie žmogaus vertę ir orumą. Nejaugi padorumu niekada negarsėjęs meras negalėjo net tokią valandą susilaikyti nuo pagundos ciniškai krautis politinį kapitalą iš mirties žmogaus, kurio didybės, juo labiau idėjų, jis net nepajėgus suvokti?

    Ir pagaliau – kuo ši kompanija savo mąstymu ir elgesiu skiriasi nuo lyg ir turėjusių seniai nueiti nuo arenos „atsakingų partinių ir tarybinių darbuotojų”?

    Ir pagaliau stebint šiuos vaizdus kyla klausimus – kiek ilgai Vilnių ir vilniečius dar valdys panašūs amoralūs veidmainiai?

„Baltijos kelio“ informacija

 

 Į pradžią

 

10. Algimantas Zolubas            Nevalia naudotis... 

Jei ne ant šio svieto, tai ant Dievo sūdo

Negalės nuslėpti nei menkiausio grūdo.

Deklamavo knygnešys Kazys Gabriūnas

    Daugumą KGB bylų sovietai išgabeno į Rusiją. Išgabenimo tikslai aiškūs: nuslėpti SSRS specialiųjų tarnybų piktadarystes okupuotoje Lietuvoje, nuslėpti genocido vykdytojus, kolaborantus bei bendradarbius, kuriais šantažuodami galėtų ir toliau naudotis. Žinoma, kad daug bylų KGB sudegino savo būstinės kieme. Pats buvęs LKP CK pirmasis, dabar LSDP pirmasis, buvęs Prezidentas, dabar Premjeras Algirdas Mykolas Brazauskas yra viešai išreiškęs savo norą išlikusias bylas sudeginti.

    Ko neišgabeno, ko nesudegino, dabar jau valstybės normatyviniais aktais numatoma uždrausti naudotis 70 metų. Akivaizdu, kad Lietuvoje valdžia pasišovė slėpti buvusio okupanto nusikalstamas veikas, globoti nusikaltėlius.

    Sakoma, kad rankraščiai nedega. Pridurtume, nedega jie juolab, jei turi paslapčių. Visos paslaptys anksčiau ar vėliau iškyla į viešumą, iškyla būtinai, jei jas stengiamasi nuslėpti, maskuoti. Antai apie Molotovo-Ribentroppo slaptuosius protokolus sužinojo ne tik valstybės, kurias protokolai lietė, sužinojo visas pasaulis, nes jie buvo slaptieji. Ir dėl nepaviešintų paslapčių labiausiai kenčia ne paslapčių aukos, ne kokie smalsuoliai, o paslapčių kaltininkai, savininkai, saugotojai. Jie patiria nuolatinę psichologinę įtampą, baimę, kad pikti darbai paaiškės, kad išmuš atsiskaitymo valanda. Okupanto kolaborantai, specialiųjų tarnybų agentai bei bendradarbiai esant Dievo „sūdą“ netiki, tačiau yra tautos teismas, tautos pasmerkimas, jų vaikų, vaikaičių, provaikaičių teismas ir pasmerkimas net po nusikaltusiųjų mirties. Šioje žemėje. Ar verta tokią kaltės naštą nešti iki gyvenimo pabaigos? Paslapčių viešinimo 70-čiai metų draudėjai taip pat nusipelno pasmerkimo, nes neskatina kalčių išpažinimo, daugelį laiko įtampos, baimės, šantažo pavojaus spąstuose. Skaitytojui pateiksiu dviejų asmenų, kuriems Dievo „sūdas“ žinomas.

    Atgimimo metais Panevėžio laikraštyje „Laisvas žodis“ buvo išspausdinta kunigo Antano Valantino, Vadatkų klebono išpažintis. Kunigą po karo užverbavo specialiosios tarnybos, paskyrė užduotį. Jis, atvykęs į mišką partizanų išpažinčių klausyti, kartu su zakrastijonu po išpažinties ir komunijos pavaišino partizanus gėrimu su migdomaisiais vaistais. Miegantys partizanai buvo suimti. Kunigas laikraštyje išsakė didelį gailestį dėl padaryto nusikaltimo, prašė atsiliepti nukentėjusiųjų gimines, kad padarytą skriaudą nors kiek galėtų atpirkti. Išgirdę kunigo išpažintį, nuoširdžią atgailą, žmonės jo neniekino, nepasmerkė. Jis niekur iš tos parapijos nesitraukė, sąžiningai vykdė sielovados darbą, rinko tautosaką, rašė eiles (įsteigta jo vardo poezijos premija). Sulaukęs 88 metų amžiaus, Antanas Valantinas pernai užmerkė akis ramybėje.

    Neseniai per Lietuvos televiziją buvo rodomas Baltarusijoje gyvenantis ir sielovados darbą dirbantis kunigas Juozas Bulka. Atgimimo priešaušry Vilniaus elektros skaitiklių fabrike dirbęs sargu, J. Bulka įsitaisė vienoje bažnyčioje zakristijonu. Nusižiūrėjo į atliekamas apeigas, išvažiavo į Lenkiją ir ten, per itin trumpą laiką gavęs kunigo įšventinimus, išvyko (maskuotės tikslu) į Baltarusiją, gavo parapiją. Netrukus paaiškėjo, kad J. Bulka yra išdavęs kelias dešimtis partizanų, kad tapo „raudonu“ kunigu. Tai jis, užuot atlikęs tautai išpažintį, tautiečių krauju sutepta ranka laimino mūsų Seimo „keturis komunarus“, nuvykusius Lukašenkos „saulės“ pagarbinti. Taigi, šventvagišku būdu maskuojama, J. Bulkos paslaptis iškilo į viešumą. Išpažinties ir atgailos nebuvo, todėl žmonių ir Dievo teismo baimė išliko; ramybės nėra jam, jo ramybės linkėjimas kitiems – beprasmis.

    Viena didžiausių vertybių – ramybė. Jei ramybės nėra, nelieka vietos kilnioms mintims, geriems darbams. Kaip besislapstytų nusikaltėliai, kokiose saugyklose ir kokiems terminams globotojai uždarytų jų bylas, ramybės nebus. „Geradarių“ tarsi suteikiama ramybė 70-čiai metų, atima ramybę gal ir nelabai prasikaltusiems, gal kaltes išpažinti norintiems žmonėms. Atima ne tik jiems, bet ir jų palikuonims. Ne keršto, ne pasmerkimo, o ramybės dėlei draudimo naudotis KGB archyvais neturi būti.

 

 Į pradžią

 

11. Rubrika:         Pastabos paraštėse

Romas Daugirdas

„Chruščioby“ ir jų likimas

    Beveik pusė vilniečių gyvena stambiaplokščiuose (liaudyje vadinamus blokiniais) daugiabučiuose namuose. Panašus santykis yra ir kituose didesniuose Lietuvos miestuose. Labai gerai atsimenu: kylant pirmiesiems šių namų kvartalams, spaudoje buvo rašoma, kad jų garantinis laikas 25 – 30 metų. Minėta akcija N. Chruščiovas siekė greitai, jei ne iki galo išspręsti problemą, tai bent jau ženkliai sumažinti butų deficitą. O į ateitį nebuvo per daug žvalgomasi. Pasąmonėje kirbėjo bolševikinė nuostata: po mūsų – nors ir tvanas. Ir tvanas tikrai atėjo. Man besimokant aspirantūroje Sankt Peterburge (tuometiniame Leningrade), ten pradėjo griūti pirmieji stambiaplokščių namų kvartalai, neišstovėję net garantinio laikotarpio. Buvo aukų, bet tuometinis viešumas nabašninkus slapta išskraidino į kosmosą. Dabar Rusijoje šie namai, beje, išvertus iš rusiško sudurtinio žodžio vadinami Chruščiovo lūšnomis („chruščioby”), sparčiai šluojami nuo žemės paviršiaus.

    Lietuvoje, kiek žinau, dar nesugriuvo nė vienas blokinis namas, nors daugumos jų garantija seniai baigėsi. Gal „kaltas” lietuvių statybininkų sąžiningumas, o gal (iš dalies) akademiko Antano Kudzio sukurta tarpblokinių siūlių sutvirtinimo sistema. Tačiau laikas bėga. Šių namų kvartalai jau tapo miestų estetine piktžaizde. Ir ne tik. Stogai, langai ir balkonai pasiekė kritinę susidėvėjimo ribą. Betoninių sienų fizinės ypatybės sudaro puikias sąlygas gyventojams kentėti nuo šalčio žiemą ir nuo karščio – vasarą. Savų energetinių šaltinių beveik neturinčiai Lietuvai neracionalus šilumos eikvojimas yra didelė prabanga.

    Ir štai tada Vilniaus savivaldybės iniciatyva žengti pirmieji žingsniai, renovuojant stambiaplokščius namus (mes ne tokie turtingi, kad galėtume tiesiog juos nugriauti). Tiesa, kol kas jau metai tūpčiojama apie vienintelį namą Žirmūnuose. Jei neklystu, žurnalistai šį namą pagarsino (su A. Zuoko nuotraukomis) tris kartus. Namo gyventojai per dvidešimt metų (kas mėnesį mokėdami po šimtą litų) turės grąžinti paskolą. Pusę paskolos apmoka savivaldybė. Tikimasi, kad mažesni mokesčiai už šilumą kompensuos tą šimtą litų.

    Pradžia padaryta, bet tai tikrai nėra pusė darbo. Nes savivaldybės renovaciniame fonde tik trys milijonai litų (lašas jūroje!). Kiekviename name paprastai gyvena grupė pensininkų, kurie dažniausiai piestu stoja prieš renovaciją. Ir juos galima suprasti – didelė tikimybė paskolą užkrauti ant savo vaikų pečių.

Ką daryti? Paprasčiausia išeitis – kaulyti pinigų iš Europos sąjungos struktūrinių fondų. Kai kam tai pasisekė. Lenkai išmeldė milijardus eurų Varšuvos stambiaplokščių namų kvartalų renovacijai. Turbūt mūsų valdininkai ne tokie apsukrūs. Be to, ir Lietuva Europos Sąjungai ne tokia reikšminga kaip Lenkija.

    Spaudoje buvo rašyta apie kitą – realesnę – išeitį. Pensininkai bankams užstato (praktiškai – parduoda) savo butus ir iki amžiaus pabaigos gauna išmokas, kurios kompensuoja ne tik paskolas, bet ir (iš dalies) komunalinius mokesčius. Psichologiškai tai baugus kelias, be to, norisi kažką palikti ir vaikams.

    Pasitelkę šiek tiek fantazijos, pasvarstykime kas bus, jei nieko nedarysime ar renovacija vyks tokiais tempais kaip dabar. Pensininkai pamažu keliaus Anapilin, o prakutę gyventojai kelsis į labiau prestižiškus rajonus. Į jų vietą vargu ar atsikels jaunimas, nes perkant butus senuose stambiaplokščiuose namuose, bankai nebeduoda paskolos (ji per daug rizikinga). Šie namai tuštės, juose apsigyvens vis daugiau asocialių šeimų, pragėrusių butus miesto centre ar kituose patraukliuose rajonuose. Tai sukels nusikalstamumo šuolį. Paaštrėjusi kriminogeninė situacija išprovokuos masinį verslininkų kėlimąsi iš šių rajonų. Vilnius atsidurs grėsmingų griuvenų apsupty, kur padoresni piliečiai bijos net koją įkelti. Gal kiek ir sutirštinau situaciją, bet panaši padėtis jau yra Lotynų Amerikos miestuose ir net kai kuriuose Paryžiaus rajonuose. Ar būtina antrą kartą lipti ant grėblio?

 

Lietuvos kėdainizacija

    Mūsų spauda, nušviesdama Darbo partijos suvažiavimą, pažymėjo, kad į jį buvo pakviesti ir po kelias dainas padainavo rusų estrados žvaigždė F. Kirkorovas ir Rusiją Eurovizijos konkurse atstovausianti baltarusė Anželika.

    To nepadarė tik B. Lubio dienraštis (varnas varnui akies nekerta?). Suvažiavimo šeimininkas V. Uspaskichas paragino lietuvius Eurovizijos konkurse balsuoti už Rusijos baltarusę gražuolę, kam buvo entuziastingai pritarta. Gal ši detalė ir būtų praslydusi pro akis, bet nenorom sutapo su kitu faktu – rusų šovinistinės grupės „Liubė” koncertu Kaune vasario 16 - ąją.

    Atrodo, mūsų ištižimui ar kvailumui ribų nėra. Bet juk kvailį ir bažnyčioje muša. Kas gi vyksta? Pamažu psichologiškai iš pačių lietuvių formuojama penktoji kolona, pavojinga mūsų valstybei.

    Pastarąjį kartą „apsišvietė” Kėdainių kunigaikštukas. Jo geraširdė šypsena neturėtų apgauti. Lietuvos vidury V. Uspaskichas sukūrė mažytę autoritarinę valstybėlę. Kas dabar Kėdainiuose drįsta pasipriešinti jo valiai? Ten nebeliko laisvos spaudos, palaipsniui išgujami kitaminčiai, kažkuo neįtikę valdovui. Naudojamasi seniai patikrintais metodais – saldainiu ir botagu. Saldainis – tai žaidimai, įvairūs nemokami masiniai renginiai, per kuriuos iš dangaus krenta mažytės dovanėlės, dėl kurių savigarbą praradę žmonės (negaliu jų vadinti piliečiais) įnirtingai grumiasi. Apeliuojama į vergo pasąmonę – jo norą turėti gerą šeimininką, kuris išspręs visas problemas, nubrėš visas gaires, kuriomis galima saugiai žygiuoti. O svarbiausia – nereikės kankintis ir pačiam spręsti savo problemų.

    Bet visad atsiranda netikėlių, kurie nori priešgyniauti. Tokiems – botagas. Botagas – smurto „Vikondos” klube pavidalu, minimaliais atlyginimais, grasinant nedarbu, spaudimu verslininkams, kurie nepaklūsta šeimininko verslo imperijai.

    Savo populizmu ir bendravimo su liaudimi maniera V. Uspaskichas man labiausiai primena Baltarusijos tėtušį V. Lukašenką. Aišku, lietuviškas variantas yra kiek švelnesnis, bet ir galimybės jo menkesnės. Gal dėl to Kėdainiuose be pėdsakų dar nedingsta aikštingi žurnalistai ar nesusipratę verslininkai. Beje, V. Uspaskichas reklamuotis sugeba geriau nei V. Lukašenka. Kėdainių „saulės miestas” Lietuvoje žėri bene ryškiausiai, nors ekspertai tvirtina, kad pagal daugelį ekonominių rodiklių beveik niekuo nesiskiria nuo kitų rajonų centrų.

    Užmiršau paminėti keletą smulkmenų. V. Uspaskichas jau vadovauja gausiausiai Lietuvos partijai ir kontroliuoja ministerijas, per kurias plaukia didžiausi Europos Sąjungos struktūrinių fondų pinigų srautai. Per televiziją stebint V. Uspaskicho viešnagę Maskvoje, matėsi, kad vietinė valdžia neabejoja Lietuvos ministro lojalumu svetimai valiai. Klysta maskviečiai ar ne – parodys ateitis. Tačiau Kėdainių modelis jau sukurtas, belieka jį pritaikyti visai Lietuvai. Uždavinį palengvins psichologiniai nuodai, taip nerūpestingai sklindantys iš koncertų scenų ar suvažiavimų tribūnų.

 

 Į pradžią

12. Žinios...žinios...žinios

Opozicinė Tėvynės sąjunga ragina Vyriausybę neatidėlioti klausimo dėl sovietų okupacijos žalos atlyginimo sprendimo ir nederinti to prie dvišalių santykių su Rusija darbotvarkės.

*

Seimas patenkino įgaliojimus viršijusio ir interesų konfliktą sukėlusio Seimo kontrolieriaus Kęstučio Virbicko atsistatydinimo pareiškimą, nors prieš mažiau nei dvi savaites nepritarė, kad jis būtų atleistas iš šių pareigų.

*

Nustatyti administracinę atsakomybę asmenims, trikdantiems žmogaus gyvenimo kokybę nuolatiniu triukšmu, ypač gyvenamosiose patalpose, siūlo Seimo narė Violeta Boreikienė, Seimo posėdžių sekretoriate įregistravusi Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimo projektą.

*

Vyriausybė neskuba reaguoti į streikais grasinančių medikų reikalavimus 1,5 karto padidinti atlyginimus.

*

Lietuvos gyventojai labiausiai pasitiki Prezidentu Valdu Adamkumi, ir jo populiarumas vis auga. Kovo 9-13 dienomis atlikta apklausa rodo, kad V. Adamkumi labiausiai pasitiki 31,5 proc. gyventojų – beveik trigubai daugiau nei antroje vietoje likusiu Darbo partijos lyderiu Viktoru Uspaskichu.

*

Trečiadienį Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) ketina politinėms partijoms padalyti iš biudžeto skiriamus 1,5 mln. litų.

*

Kilus įtarimams, esą nusikalstamo pasaulio atstovai galėjo pasikėsinti į policijos generalinį komisarą Vytautą Grigaravičių bei parlamentarą Alvydą Sadecką, Seime svarstoma, kaip tirti galimą grėsmę politikams ir pareigūnams bei kaip užtikrinti jų saugumą.

Seimas spręs, ar uždrausti medikams iš pacientų bei jų giminaičių imti net ir simbolines dovanas - saldainius, kavą, alkoholinius gėrimus. Seimas antradienį po pateikimo pritarė konservatoriaus Vidmanto Žiemelio inicijuotai Civilinio kodekso pataisai, draudžiančiai sveikatos priežiūros, gydymo ar globos bei rūpybos įstaigų vadovams ir kitiems darbuotojams imti bet kokias dovanas iš pacientų arba jų artimųjų giminaičių.

*

Lietuvoje išrinktiems europarlamentarams pradėjus skųstis, kad lietuvių kalba po truputį praranda oficialios Europos Sąjungos (ES) kalbos statusą, Seimo Europos reikalų komitetas nusprendė šią problemą aptarti su Briuselio biurokratais.

www.Omni laikas.lt

 Į pradžią

 

 

13. Tomas Bakučionis   Profsąjungos ir pilietinė visuomenė: kas pirmiau?

    Apie tai, ar jau jaučiamės esą Europos piliečiai, buvo ne kartą diskutuota. Bet ar turime pilietinę visuomenę, daugelis politologų, sociologų atsako ganėtinai skeptiškai: jos dar nėra.

    Ar neturime dėl to, kad pavieniai visuomenės individai yra pasyvūs ir užsisklendę, ar dėl to, kad nėra kas juos vienytų? Pilietiškumas plačiąją prasme – tai tikėjimas savo galimybėmis veikti visuomenėje vykstančius procesus. Kaipgi atsiranda tikėjimas savo galia? Dirbant ir gaunant asmens orumo nepažeidžiantį užmokestį. Žmogus nori vis geresnio, gražesnio, patogesnio gyvenimo, tačiau dažnas to užtikrinti sau ir savo šeimai paprasčiausiai neįstengia, nors pakankamai sunkiai ir intensyviai dirba. Negali, nes dirba ne sau, o darbdaviui, kuris suinteresuotas dirbančiajam mokėti kuo mažiau.

Deformuota demokratija

    Nieko čia nuostabaus - panaši sistema funkcionuoja kone visame pasaulyje. Deja, mūsų šalyje atsirado milžiniškas socialinis atotrūkis tarp turtuolių ir skurdžių. Pasakysite, tai – demokratijos kaina. Ne visai taip. Pasaulyje yra daugybė šalių, kur tokių skirtumų nėra. Didžiausią visuomenės dalį sudaro vidurinioji klasė, kurios pas mus beveik nėra. Nesant atsvaros mechanizmų tarp darbo ir kapitalo, demokratija gali labai greitai išsigimti. Vienas toks atsvaros mechanizmas yra ekonominis, tai - valstybės vykdoma mokesčių politika ir jis priklauso nuo valdžią turinčių partijų. Kita atsvara yra politinė – tai įvairūs piliečių susivienijimai. Tai gali būti profesinės sąjungos, kurios veikia, išreikšdamos piliečių valią, gindamos jų interesus. Kokia Lietuvos situacija? Mokesčių sistema viena nepalankiausių darbui ir piliečiams, o profesinės sąjungos dar silpnos, nes turi per mažai narių ( 5-12 proc. visų dirbančiųjų). Kodėl taip yra?

    Atsakyti į šį klausimą bus lengviau, jei atkreipsime dėmesį į tai, kad egzistuoja abipusis ryšys tarp valdžios vykdomos politikos ir dirbančiųjų pilietinio aktyvumo. Visame demokratiniame pasaulyje valdžios sprendimams poveikį turi visuomenė, o Lietuvoje jo nesijaučia. Mūsų šalyje žmonės dirba po 10-12 valandų per parą už varganą atlyginimą. Ar taip išvargintas žmogus dar gali atrasti jėgų dalyvauti ir visuomeninėje, profsąjungų veikloje? Taip ugdomi nupilietinti ekonominiai beraščiai. Pilietinę sąmonę išstumia baimė ir suvokimas, kad negalima pasitikėti ir įstatymais, nes jų vykdymas priklauso nuo pareigūnų moralumo ir profesinės sąžinės.

Konferencija

    Visa tai – socialinis fonas, kuriame vystosi dabarties profsąjungų judėjimas. Konkrečiau apie jo problemas ir perspektyvas, klausiant ką daryti, buvo diskutuojama neseniai vykusioje jau antroje Socialdemokratinės minties instituto (SDMI) surengtoje konferencijoje. Pranešėjai išsakė ne vieną svarbią ir aktualią įžvalgą, tad verta šiek tiek smulkiau apžvelgti konferencijos eigą ir ten nuskambėjusias mintis.

    Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys profsąjungų judėjimo ir pilietinės visuomenės santykio problemas analizavo istoriniu postkomunistiniu Rytų Europos laikotarpio kontekstu. Jis akcentavo, kad nors formaliai ir egzistuoja demokratinės struktūros, daug sunkiau yra atkurti moraliai sveiką visuomenę. Profsąjungos, anot jo, neišlaikė išbandymo valdžia ir pinigais. Dažnai jos bando veikti kaip politinių jėgų satelitai, o ne pilietinės visuomenės struktūrinis darinys.

    Ekonomistas Romas Lazutka pastebėjo, kad daugelio socialinių bėdų priežastis - profsąjungų silpnumas. Jei nėra profsąjungų ar jos silpnos, ekonomika negali būti efektyvi.

    Bene vaizdžiausiai dabartinę profsąjungų padėtį nušvietė Aleksas Bružas, Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos pirmininkas, nupiešdamas vertikalių krumpliaračių schemą, iš kurių vidurinysis – tarsi pakeičia profsąjungas ir kitas visuomenines organizacijas, būdamas tarpininku tarp kraštinių – visuomenės ir valdžios. Tokiu būdu profsąjungos bei kitos pilietinės organizacijos turėtų dalyvauti demokratinės valstybės valdyme. Deja, būtent vidurinysis krumpliaratis dažnai stringa, stabdydamas visuomenės pilietinę raidą, blokuodamas visuomenės poveikį valdžiai. (žr. A.Bružo pateiktą schemą viršuje.)

    Sergejus Glovackas, Tarptautinių laisvųjų profsąjungų konfederacijos koordinatorius Rytų ir Centrinėje Europoje, pateikė nemažai istorinės ir aktualios informacijos apie tarptautinį profsąjungų judėjimą. Dabar du įtakingiausi pasauliniai profsąjungų judėjimai – socialdemokratinės krypties (160 mln. narių) ir krikščionių demokratų krypties (80 mln. narių) vienijasi, įgaudami dar didesnį politinį svorį. Pastebima tendencija, o tiksliau atskirų politikų ir korporacijų noras profsąjungas pakeisti nevyriausybinėmis organizacijomis. Tokioms organizacijoms valdžia lengviau galėtų daryti įtaką. S.Glovackas priminė, kad Lietuvos profsąjungos TLPSK veikloje pradėjo dalyvauti tik nuo 1994 metų. Tarpukary Lietuvos profsąjungos šiai organizacijai nepriklausė, nes tam sutrukdė ir 1926 metų tautininkų surengtas valstybės perversmas. Po jo profsąjungos Lietuvoje buvo uždraustos. Nenuostabu, kad nesant tradicijų, dabartinis profsąjungų judėjimas Lietuvoje yra silpnas, dažnai pažeidžiamos žmogaus teisės, kurių tik nedidelė dalis yra užregistruojama ir patenka į tarptautines suvestines.

    Visgi dar liko nemažai ir konferencijoje neišnagrinėtų problemų. Labai tikėtina, kad tokia diskusija tik prasidėjo, ji turi tęstis. Profsąjungos, o tiksliau supratimas apie jas, dar ne visiškai atsikratė sovietinių reliktų.

    Ar gali šiuo metu tokios neskaitlingos profsąjungos, imtis ryžtingų, o svarbiausia - veiksmingų žingsnių, gindamos dirbančiųjų interesus. Pasirodo, kad gali. Naujausias pavyzdys - Trakų rajono kultūros darbuotajai. Profsąjungos organizuotas streikas ir kovo 10 d. prie Trakų rajono savivaldybės organizuotas mitingas, ginant savo interesus, buvo gerai organizuota tokio pobūdžio akcija.

 

 Į pradžią

 

14.   Iš skaitytojų laiškų

 

    Mums vis pritrūksta: tai vieno šūvio, tai vieno žodžio, tai dar ko nors „vieno“. Per Jo Šventenybės Popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuves Šv. Petro aikštėje pritrūko krikščioniškos valstybės bent vienos vėliavos, nes pritrūko arba vieno Italijoje gyvenančio lietuvio, arba vieno piligrimo iš Lietuvos, o gal vienintelio Lietuvos ambasadoriaus prie Šventojo Sosto.

A.Zolubas, Vilnius

 

    „Baltijos kelio“ šventadarbiai, tiesos svoris, jo vertė niekam neprilyginamas turtas. Lietuvos Laisvės kovotojai galvas už jį guldė ir guldys. Menkystų šliaužatyje tai labiau išryškinam. Kaip gražu, kad visi glaudžiai, solidariai kiekvienas savo deimančiuką nešame ir renkame į bendrą lobį. Tas lobis turės išaugti...

J. Kirlys, Garliava

 

    Valstybinių įstaigų tarnautojai pokalbyje užkliudžius pokario kovų, tremties, ar kolchozų temą, suspurda, pradeda muistytis: „Ak palikim nuošaly politiką“. Tiems, kurie pernelyg uoliai reiškėsi Sąjūdyje, nepavyko išsilaikyti valstybinėse pareigose. Rajoninių laikraščių redaktoriai labiau nei dantų skausmo vengia rašinių, kur nepalankiai atsiliepiama apie „anuos laikus“...

    Bijo. Jie bijo... Baimė prarasti pragyvenimo šaltinį, nuslysti nuo karjeros kopėčių kartais nustelbia ir mirties baimę.

    Sovietų valdžia buvo baisi tuo, kad galėjo atimti ne tik laisvę ir gyvybę, bet kiekvienu akimirksniu galėjo atimti ir visą turtą, kuris dažniausiai ir yra laisvės bei gyvybės pagrindas.

    Daugelį blogų dalykų dabar galima atlikti nebaudžiamam. Kaip tik todėl Lietuvos gyventojus tebekausto panašios baimės, kaip ir sovietmečiu. Tad ar galim šiandien Lietuvą vadinti tikrai laisva šalimi, jeigu jos piliečiai visuotinai bijo sovietmečio kolaborantų ir kitokių nusikaltėlių nebaudžiamo siautėjimo?

    Aleksandras Jakubonis, Marijampolė

 

 Į pradžią

15. Rubrika: Piliečių balsas

Padėkime valdžiai taupyti

    Šį kartą kalbame ne apie tai, kaip sutaupyti iš varganos pensijos, minimalios algos ar invalido pašalpos. Redakcija siūlo įsijungti į akciją: padėkime valdžiai taupyti biudžeto pinigus.

    Mes nuolat girdim tas pačias aimanas visuose valdžios lygiuose: nėra pinigų. Taip, nesame turtinga valstybė, bet ar tikrai elgiamės ir išlaidaujam pagal kišenę, ar tikrai mūsų biudžetui taikomas taupymo režimas? Plika akimi matosi, kad ne. Mūsų valdžiai būdingi plikbajorių užmojai. Teko net girdėti, kaip vienas, linkęs pašvaistyti valstybės pinigus aukštas pareigas einantis valdininkas tik mostelėjo ranka: ką čia skaičiuoti, valstybės mastu tai tik smulkmenos. Ar tikrai smulkmenos? Ar tikrai sumanus ūkininkas vėjais leis pinigus, kad ir smulkius? Ar tikrai kitose Europos šalyse taip netaupoma, kaip Lietuvoje?

    Kviečiame visus mūsų skaitytojus įsijungti į šią gana rimtą akciją. Pasiūlymų suvestinę pateiksime ne tik mūsų laikraštyje, bet ir mūsų valdžios institucijoms.

    Taigi pradedame mes ir siūlome kur galima būtų sutaupyti:

 

    Vakarų valstybėse nėra tokio didelio automobilių parko, išlaikomo iš valstybės biudžeto. Lietuvoje viršininkai ir viršininkėliai ne tik turi valdiškus automobilius, bet ir juos naudoja asmeniniams reikalams. Jais važiuojama atostogauti, praleisti savaitgalių sodybose, kur reikia vežami šeimos nariai ir t. t. Tokioms išvykoms dažniausiai naudojamas ir benzinas, skirtas įstaigos reikmėms.

    Šiuo metu Vilniaus savivaldybė ruošiasi atnaujinti automobilių ūkį. Miesto valdžia ruošiasi pirkti 26 naujus automobilius ir tam skirti 2,5 milijono litų. -------------------------------------------------------------------------------------------------------

    Premjeras užsigeidė naujo dailaus lėktuvo valdžiai skraidinti. Gal jo ir reikia, bet ne šiuo metu, kol žmonės kapstosi šiukšlynuose, kad kaip nors pramistų... Lėktuvas- tai daug milijonų.

     Seimo viešbutyje gyvenantys parlamentarai turi patys apsimokėti už teikiamas komunalines paslaugas. Gaunamų atlyginimų tam tikrai užtenka.

    Tūkstančiai Lietuvos piliečių gauna minimalius 500 litų atlyginimus ir jiems niekas nekompensuoja komunalinių patarnavimų išlaidų, o parlamentarai, gaudami po 5 –6 tūkstančius litų už šias išlaidas kažkodėl nemoka. ------------------------------------------------------------------------------------------------

    Gydytojams rengiantis streikui, o valdžiai sukant galvą, kur rasti pinigų jų algoms didinti, Farmacijos departamentas brandina planą, kaip iššvaistyti milijonus litų. Pasak dienraščio „Lietuvos rytas", šio departamento direktorius Linas Mažeika pasišovęs brangiai pirkti informaciją apie Lietuvoje kompensuojamųjų vaistų kainas, taikomas Europos Sąjungos valstybėse.

 

 

Toliau tęskite jūs, mieli skaitytojai

 

 Į pradžią

 

 

 

16. Violeta Linkienė      Ką džiugins mokesčių reforma?

    Šiomis dienomis daug kalbama apie Vyriausybės žadamą mokesčių reformą. Kalbama daug, bet ar viskas pasakoma? Ko – gyvenimo pagerėjimo ar pablogėjimo tikėtis žmonėms? Sako, kad pagerėjimo. Seimo pirmininkas, pavyzdžiui, siūlo patiems pasiskaičiuoti, kiek kiekvienas daugiau litų prisidės prie algos, sumažinus pajamų mokestį 6 procentais. Finansų specialistai aiškina, kad dėl planuojamo pajamų mokesčio mažinimo gyventojų atlyginimai turėtų padidėti maždaug 9 procentais. Esame linkę tikėti specialistais. Reikia suprasti, kad kiekvienas dirbantis turėtų džiaugsmingai reaguoti į žadamus pokyčius. Ar iš tiesų visiems reikia džiaugtis? Visada džiaugiasi tas, kas laimi didesnę sumą. Pavyzdžiui, uždirbantis 5 tūkstančius per mėnesį prisidės 450 Lt (jei skaičiuosime pagal specialistų teikimus), o uždirbantis 1 tūkstantį – tik 90 Lt. Tik ar labai džiugins situacija, kai pamatysime, kad vieni praturtėjo keliais šimtais litų, o dauguma – tik keliomis dešimtimis. O kas būtų, jeigu būtų atvirkščiai: turintys daugiau praturtėtų keliomis dešimtimis, o dauguma – keliais šimtais? Gal taip mes gaivintume vidurinįjį visuomenės sluoksnį, kuris šiuo metu pakankamai menkas ir apie kurį prieš rinkimus taip susirūpinusios kalbėjo visos šiuo metu Seime esančios partijos. Kalbėjo, nes visos politinės jėgos puikiai supranta, kad skaitlingas ir stiprus vidurinysis visuomenės sluoksnis – šalies politinio ekonominio stabilumo garantas. Net ir dešinieji supranta, nors ir apsimetę naiviais klausia: o kaip tą sluoksnį suformuoti? O formuoti galima mokesčių pagalba. Tik ne tokių, kaip dabar planuoja Vyriausybė, o progresyvinių, t.y. diferencijuotų pagal pajamas. Be kita ko, progresyvinius mokesčius vienaip ar kitaip žadėjo visos dabar valdančioje koalicijoje esančios partijos. Žadėjo, bet nusprendė kitaip. Nusprendė kitaip, negu elgėsi tos šalys, į kurias mes norime lygiuotis. Ir dar išdidžiai dėlioja argumentus. Girdi, progresyviniai mokesčiai – atgyvena, Vakarų šalys jų atsisako ir panašiai. Ir visai nereaguoja į tą faktą, kad dar nė viena šalis neatsisakė, o mes iš vis dar nepasiekėme jų lygio.

    Dar vienas argumentas, atseit, ai, ai, kaip sudėtinga būtų valstybei įvesti progresyvinę mokesčių sistemą ir kaip brangiai tai kainuotų. Suprantama, pažadus dalyti lengviau, negu realiai pasirūpinti piliečių ir visos valstybės gerove.

    Liūdniausia, kad to nenori daryti koalicijoje esanti socialdemokratų partija, kurios pats pavadinimas lyg ir įpareigoja rūpintis silpnesniaisiais. Reikėtų pagirti tuos LSDP Seimo frakcijos narius, kuriems užteko drąsos nepritarti Vyriausybės siūlomai reformai. Tačiau gaila, kad tos drąsos užteko tik frakcijoje, bet ne partijos prezidiume, jau nekalbant apie poveikį koalicinei tarybai. Išsigando, kad gerbiamas premjeras neatlaikytų tokio saviškių smūgio. O tada ir valdžia gali susvyruoti ir apskritai neaišku kas nutiktų – neduok, Dieve, priešlaikiniai Seimo rinkimai. Tik ar čia nebus pamiršta, vardan ko į valdžią einama? Kiek prisimenu, anksčiau socialdemokratų partijoje buvo sakoma, jog valdžia – tik priemonė savo programinėms nuostatoms ir idėjoms įgyvendinti.

    Kažkaip sunku patikėti, kad patyrę, ne vieną kadenciją Seime dirbantys politikai negalvotų apie pasekmes. Nejaugi nemąstyti juos privertė ta naujųjų vienkartinių politikų-verslininkų dauguma Seime? O pasekmės, panašu, bus nelinksmos: visuomenės turtinė diferenciacija didės. Kitų Europos šalių patirtis rodo, kad euro įvedimas neišvengiamai kelia kainas ir ypač kasdienių prekių, pigių ir prieinamų, mažesnes pajamas turintiems piliečiams. Politikai tvirtina, kad euras nepadidins kainų. Žinoma, prabangos prekės nebrangs, nes jų kaina jau dabar europinė. Tik ar tai paguos piliečius, kurie gauna minimalią algą, net jei ta alga pagal pažadus bus padidinta iki 800 Lt?

 

Piliečių judėjimo „Kitas pasirinkimas“ kronika

Balandžio 9 d. „Lietuvos“ kino teatro gynimo komitetas pasivadinęs „Pro – testo laboratorija“ buvo pakvietęs judėjimo atstovą Vytautą Radžvilą. Gausiai susirinkusiems gynėjams V. Radžvilas akcentavo, kad tik susivieniję piliečiai gali būti pajėgūs kovoti su dabar viešpataujančia oligarchine nomenklatūra.

********

Balandžio 14 d. „Gaublio“ diskusijų klube judėjimo Kitas pasirinkimas atstovas Vytautas Radžvilas pasakojo apie Lietuvos tolesnio vystymosi ir išlikimo perspektyvas. Susirinkę klubo nariai ir dalyvaujantieji taip pat domėjosi judėjimo planais ir tikslais. Į klausimus buvo atsakyta argumentuotai ir aiškiai. Po to vyko gyva diskusija.

********

 

Balandžio 19 d. vyks judėjimo atstovų susitikimas su Klaipėdos rajono visuomene Gargžduose.

 

********

Balandžio 26 d. , 10 val. Vilniaus miesto I apylinkės teisme (Kareivių 1) vyks antrasis teismo posėdis. Teisminį ieškinį judėjimui KITAS PASIRINKIMAS ir jo valdybos nariui V. Daujočiui pateikė „Tarptautinė Baltijos akademija”(Latvija) ir „Baltijos rusų institutas”(Lietuva).Ieškovai nesutinka su laikraštyje „Baltijos kelias“(Nr. 6)spausdinto straipsnio„Penktoji kolona Lietuvoje“apie Rusijos švietimo įstaigų veiklą mūsų šalyje teiginiais.

 

Dėl publikacijų laikraštyje „Baltijos Kelias“

Laikraščio Nr.2(16) buvo išspausdinta žinutė apie pamokymą: „Nori kalbėti ? Pirmiausia išmok patylėti", kuris buvo pakabintas vienoje iš mūsų partijų būstinėje. Laikraštyje buvo klausiama: Nejaugi iš tikrųjų yra geriausia patylėti....

Priešistorė.

Taip jau būdavo pas mus, kartais imdavo kalbėti po du ar net tris įvairių charakterių žmonės: vieni lėtesni, kiti greitesni... Pirmųjų grupei priskirčiau Petrą (vardas tikras). Žmogus jis santūrus, bet kartais jam kantrybė trūkdavo, ėmė kartą jis ir pakabino tą sentenciją. Pamenu, atrodė kiek neįprastai. Tačiau bėgo laikas: metai, kiti. Pastaruoju metu jau niekas ir dėmesio nebekreipė, bet po du ar tris vienu metu jau labai retai kalbėdavo. O kai susitikę aptarinėdavom radijo ar televizijos forumus, klubus, ima kas lyg tarp kitko ir pasako: „Ten reikėtų pakabinti"...

Esmė.

Vis logui? Disce tarece prius - tai lotyniška sentencija. Ji, kaip ir šimtai kitų, puiki tuo, kad ją galima ne tik versti į visas pasaulio kalbas, ar pritaikyti tautai būdingą atitikmenį, bet,o tai, matyt, svarbiausia, galima skaityti EZOPO kalba. Galimi įvairūs variantai: atlaidūs, pamokantys, pikti. Mes šią sentenciją supratome kaip perspėjimą: prieš kalbėdamas pagalvok ir apsidairyk, ar yra kas klausosi; ar tai tau svarbu, ar klausytojui; mintis staiga kilo -suskaičiuok iki 10, jei dabar nori kalbėti -sakyk ir drąsiai.

Apmaudu.

BALTIJOS KELIO gaivaus vėjo gūsis nupūtė PAMOKYMĄ patylėti... Mūsų Petras labai gerbiamas žmogus, Sąjūdžio žmogus. Štai kodėl galvoje skamba - nupūtė SĄJŪDĮ, nupūtė EZOPĄ. O gaila...

Pabaigai

Kas pasirinks žinių mažų smiltelių, palypės dar intelekto laipteliu ir pasidairys gerumo horizontuos, atsivers tam gražūs Sodai...

Pagarbiai-

 

Sausio 13 brolijos narys, Tėvynės Sąjungos Šiaulių skyriaus 6 grupės seniūnas, Lietuvos Sąjūdžio Šiaulių skyriaus pirmininkas

Algirdas Kulikauskas

 

 

 

Konstitucijos pataisa padėtų piliečiams aktyviau reikštis įstatymų leidyboje

Seimo Valstiečių ir Naujosios demokratijos frakcijos narys Rimantas Smetona siūlo palengvinti piliečiams realizuoti Konstitucijoje numatytą įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.

Tuo tikslu Seimo posėdžių sekretoriate jis įregistravo Konstitucijos 68 straipsnio pataisos projektą. Jame siūloma nustatyti, kad 30 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir Seimas privalo jį svarstyti.

Šiuo metu Konstitucijoje įtvirtinta, kad įstatymų leidybos iniciatyvos teisės subjektu pripažįstami ne mažiau kaip 50 tūkstančių Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę.

R. Smetonos teigimu, Konstitucijos pataisos projektu siekiama tvirtinti demokratiją, pilietinę visuomenę, sudaryti galimybes Lietuvos piliečiams lengviau įgyvendinti pagrindiniame šalies įstatyme deklaruojamą jų teisę dalyvauti valdant savo šalį.

Priėmus siūlomą Konstitucijos pataisą, reikėtų pakeisti Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymą.

Konstitucijos 68 straipsnio pakeitimo projektą parėmė 41 įvairioms - tiek valdančiosioms, tiek opozicinėms - frakcijoms atstovaujantys parlamentarai.

ELTOS informacija

 

 

_ Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolijos

Šv. Kryžiaus namai

Nemokamos teisinės, psichologinės, socialinės konsultacijos socialiai

remtiniems žmonėms

Teisininkų konsultacijos

Pirmadienis -15:00-17:00, Antradienis -15:00-19:00

Trečiadienis -15:00-17:00,

Ketvirtadienis -15:00-17:00

Penktadienis -15:00-17:00

Psichologo konsultacijos

Pirmadienis-16:30-18:00,Trečiadienis 15:30-17.00

Psichoterapeutės - psichiatrės konsultacijos

Penktadienis 15:30- 17:00

Socialinės darbuotojos konsultacijos
Darbo dienomis 14:30 - 17:30

Šiuose namuose renkasi grupės:

AA (anoniminių alkoholikų), Al-anon (turinčių alkoholio priklausomybę artimųjų),„Vilties švyturys" (turintiems priklausomybę nuo narkotikų ir alkoholio),„Vilties žingsniai" (narkomanų tėvų),SAV (suaugusių alkoholikų vaikų),„Vargdienių šviesa" (pagalba vargdieniams),Al-Ateen (alkoholikų vaikams nuo 14 metų),Išsiskyrusiųjų sielovados grupė, Nusižudžiusiųjų artimųjų grupė, Vyresnio amžiaus žmonių užimtumo grupė.

Adresas: Stuokos - Gucevičiaus g. 2 (šalia Katedros aikštės). Informacija ir registracija tel. 269 10 14 arba pas budėtoją.

 

Naudinga žinoti

 Gerb. skaitytojai, jau praėjusiame laikraščio numeryje spausdinome įvairių tarnybų telefonų numerius, kuriais galite skambinti, jei šalia savęs matote blogį, įstatymų pažeidimus bei pažeidėjus.

 

 

Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba Vilniuje (8-5)2626760

Kaune (8-37)222531

Klaipėdoje (8-46)210999

Panevėžyje 8620 55141

Šiauliuose (8-41)399548

Valstybinę ne maisto produktų inspekcija, nemokamas tel. 8800 55551

Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnyba, nemokamas tel. 880040403

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), tel. Vilniuje 266 3379, 260 9460

Muitinės departamento pasitikėjimo tel. (nemokamas) 8800 55544

„Panorama“, tel. Vilniuje 85 2363136

Policijos departamento pasitikėjimo tel. Vilniuje 85 2725372

Kovos su narkotikų prekyba pasitikėjimo tel. (nemokamas) 8800 20808

Vilties linija (psichologinė pagalba suaugusiems) 860060700

Valstybinė medicinos audito inspekcija Vilniuje 2169752

Lietuvos „Žaliųjų“ judėjimas, Vilniuje 85 2765609

Kaune 837 324241

Kultūros paveldo centras, tel. Vilniuje 85 2622926

 

Nemokama teisinė pagalba Vilniuje:

Teisinės pagalbos klinika 8-5-231 2800, 231 2801

Teisinės pagalbos centras 8-5-271 4624, 271 46 49

Nemokama teisinė pagalba Kaune 8–37 321664

Ant Vilniaus kalvų-geležinis vilkas

Pokario metais prie Katedros, pilies papėdėje, stovėjo geležinio vilko skulptūra. Sovietmečiu, kai buvo naikinami mūsų tautos paminklai, sunaikino ir jį.

Vilniečiui režisieriui Justinui Bautrėnui kilo idėja atstatyti Geležinio vilko skulptūrą. Tam jis įkūrė fondą, kuriame kaups lėšas būsimam paminklui. Fondo valdyboje yra visuomenei žinomų garbingų žmonių: istorikas R. Batūra, skulptorius G. Karalius, aktorė E. Žebertavičiūtė ir kiti.

Justinas Bautrėnas kviečia visus lietuvius, kur jie begyventų įnešti į šio fondo sąskaitą bent po vieną litą.

Sąskaita banke: Geležinio vilko paminklo paramos fondas sąsk. Nr.LT 107300010071995604 , AB bankas HANSABANKAS.

Pastaba. Mūsų laikraščio dvidešimtame numeryje buvo nurodytas klaidingas šio fondo sąskaitos numeris.

----------------------------------------------

Gerbiami skaitytojai,

BALTIJOS KELIAS - negauna dotacijų iš valdžios institucijų, partijų ar suinteresuotų grupių. Ačiū visiems, kurie perveda į judėjimo Kitas pasirinkimas sąskaitą, kad ir nedidelę sumą pinigų. Tai ne tik materialinė, bet ir moralinė pagalba. Tai ženklas, kad mus palaikote, pritariate mūsų idėjoms ir darbams.

Suprantame, kad toli gražu ne kiekvienas gero norintis ir judėjimo nuostatoms pritariantis pilietis gali materialiai padėti, todėl siūlome pasinaudoti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymu, kuris leidžia jums 2 procentus savo pajamų mokesčio kaip labdarą skirti judėjimo KITAS PASIRINKIMAS laikraščiui BALTIJOS KELIAS. Tai gana paprasta ir jūs neturėsite jokių papildomų išlaidų.

Mūsų rekvizitai: NORD / LB, banko kodas 40100, sąskaita LT 664010042400478176, Piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS, įmonės kodas 300048076.

Piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas valdyba

 

 

 

 

Atsiprašome

„Baltijos kelio“ dvidešimtame numeryje spausdinome skaitytojo laišką „Meilės Lietuvai ataskaita“. Jį mums parašė Aleksandras Jakubonis. Labai atsiprašome už klaidą autoriaus pavardėje.

 

Žurnalo „Lux jauni“ reklama

Ateitininkų žurnalo „Ateitis“ reklama

Kur gauti laikraštį Baltijos kelias?

Šį leidinį platina judėjimo atstovai įvairiuose miestuose. Jų telefonai nurodyti laikraščio metrikoje. Gal ir jūs norėtumėtė tapti mūsų atstovu ar platintoju? Jeigu taip, tai skambinkite.

Laikraštį galima rasti šiais adresais:

Vilniuje: Judėjimo būstinėje Vilniaus 22 ( iš kiemo pusės).

Vilniaus bibliotekose: Lietuvos mokslų akademijos, Žygimantų 1/8; Vilniaus Universiteto, Universiteto 3; A.Mickevičiaus, Trakų 10; Kalvarijų, Kalvarijų 29; Lietuvos muzikos akademijos, Gedimino pr. 42; Tomo Zano, Šv. Stepono 23,

Antakalnio, Antakalnio 49; Kultūros paveldo centro, Pilies 16; Muzikos ir meno, Arklių 20; Užupio, Polocko 12; Vilniaus dailės akademijos, Maironio 6; Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Saulėtekis.

 

Kituose miestuose

Alytuje: Janina Juodžbalienė, Alytus,  Dariaus ir Girėno 10,   Politinių kalinių ir tremtinių būstinė

  Antanina Mikalonytė,   Alytus, Volungės 3-19,  831536977

Birštone: Viešojoje bibliotekoje, taip pat tel. 831956657 (Nijolė Slidžiauskienė)

Biržai: Rasa Penelienė, Vytauto 53-1, „Šiaurės Rytai“.

Druskininkuose: I. Navarackienė, Veisiejų 22 –34.

Kaune: „Tremtinio knygynėlyje“, Laisvės al. 39; visose viešosiose Kauno bibliotekose.

Klaipėdoje: Bibliotekose ir skaityklose.

 Marijampolėje:Justinas Sajauskas,  Marijampolė,  Vytauto  29. Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus   834350754.

Palangoje: Bibliotekoje, Vytauto 59, tel. 8460 49447.

Pakruojyje: Antanas Gasperavičius, Mokyklos 12, tel. 842167253.

Panevėžyje: Roberta Vaišvilaitė, Liepų al. 13 –1, tel. 868765044. Visose bibliotekose.

Radviliškyje: Centrinėje bibliotekoje. Viešoji įstaiga „Užbėgtukė",
S. Dariaus ir S. Gireno 46.

Raseiniuose: Centrinė biblioteka, Vytauto Didžiojo 1.

Tauragėje: Pranas Rindokas,  Tauragė,   Prezidento 38.  Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, namų tel.  844654222,  būstinės  844661390

Telšiuose: Respublikos 17 a (parduotuvė)

Varėnoje: Bibliotekoje, Vytauto 19, tel. 8310 31640.

Utenoje: A. ir  M. Miškinių viešoji biblioteka, Maironio 12,  Smėlio biblioteka, Smėlio 9,

   Aukštakalnio biblioteka, Taikos 44.

 

 

Mūsų inf.

Draudžiama laikraštyje Baltijos kelias paskelbtą informaciją bei straipsnius be mūsų sutikimo panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse.

Autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.

Redakcija pasilieka teisę straipsnius trumpinti ir redaguoti.

Rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami.

Pageidautina, kad straipsnius siųstumėt internetu arba spausdintus rašomąja mašinėle, nes redakcija mašininkių neturi.

Laikraščio redakcija keičiasi straipsniais su internetiniu laikraščiu www.delfi.lt Jei nepageidaujate, kad jūsų straipsnis ten būtų publikuojamas, prašytume apie tai mus įspėti.

 

Dieve, saugok mus, kad mes saugotume vieni kitus, o visi kartu saugotume Lietuvą.

---------------------------------------------------------------------------------

,,Baltijos kelias”. ISSN 1822 - 0495

Būstinės adresas: LT – 01014 Vilnius, Vilniaus g. 22;

Adresas korespondencijai: Vilnius 1, Nr. 536

Telefonas informacijai Vilniuje: Eduardas Daujotis, 2121650, 865051658; Kaune: Jolanta Našlėnienė, 868871818; Klaipėdoje: Virgis Palionis, 867442386; Radviliškyje: Kęstutis Pakštas 867117422; Raseiniuose: Dainius Sopranas, 862255005.

,pilieciai@pilieciai.lt ; www.pilieciai.lt

Leidėjas: piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS

Redaktorė Nijolė Pranckevičiūtė

Redakcinė kolegija: Vytautas Daujotis, Edvardas Gudavičius, Arvydas Janulaitis, Jonas Kronkaitis, Česlovas Laurinavičius, Vytautas Paulaitis, Vytautas Radžvilas, Reda Sopranaitė, Arūnas Svitojus.

Spaustuvė ,,Spauda”.