Šiame laikraštyje: Lietuvos socialdemokratai: dėl takelio - iš kelio. Rinkėjų valia ar emocijos? Puolimai iš dešinės. Ar tai dešinė? Pusantro dešimtmečio. Gegužės 9-oji ir Atlanto Charta. Pastabos paraštėse. Pragmatikų savitarnos laikai. Politikų kankanas. Iš skaitytojų laiškų. Ar prenumeruosite Baltijos kelią?

Į titulinį puslapį

Kokiais bėgiais juda Lietuva?

Lietuvos socialdemokratai: dėl takelio - iš kelio

Puolimai iš dešinės. Ar tai dešinė?

Rinkėjų valia ar emocijos?

Pusantro dešimtmečio

Gegužės 9-oji ir Atlanto Charta

Iš skaitytojų laiškų

Trakų kultūrininkų protestai atspindi visos valstybės problemas

Politikų kankanas

Atviras kreipimasis į Lietuvos Respublikos Prezidentą p. V. Adamkų

Paminklai eina į žmones

Pragmatikų savitarnos laikai

Kas kaltas?  Iškalbingos skandalo detalės

Pastabos paraštėse

 

 

 

 

1. Kokiais bėgiais juda Lietuva?

 

    Kas yra piliečių judėjimas Kitas pasirinkimas? Kokie jo ilgalaikiai tikslai? Koks yra ir bus jo santykis su įvairiomis šalyje veikiančiomis politinėmis jėgomis? Mūsų interneto svetainėje ir laikraštyje buvo ne kartą mėginta atsakyti į šiuos tikrai pagrįstus klausimus.

    Vienas iš patogiausių ir lengviausių būdų tikslinti ir aiškiau apibrėžti savo nuostatas – parodyti, kuo jos artimos ir kuo vis dėlto skiriasi nuo mus kritikuojančių asmenų pažiūrų ir visuomeninių ar politinių sambūrių įsitikinimų.

    Tvirtai vadovaujamės nuostata, kad bijoti ir vengti kritikos yra trumparegiška – net tais atvejais, kai toji kritika būna kiek netikėta ir atrodo ne visai pagrįsta. Todėl ramiai reaguojame į faktą, kad Kitas pasirinkimas ir pats mūsų laikraštis neseniai tapo kai kurių dešiniųjų ir, konkrečiai, konservatorių kritikos taikiniais. Toji kritika skatina mus pamėginti dar aiškiau išdėstyti savo nuostatas svarbiausiais valstybės gyvenimo klausimais. Tikimės, kad tai padės dešiniųjų pažiūrų piliečiams geriau suprasti, ko vis dėlto nori mūsų pilietinis judėjimas. Jeigu jie nepristigs geros valios ir noro diskutuoti, šis atsakas galbūt galės tapti ir sąžiningo bei atviro dialogo su dešiniosiomis politinėmis jėgomis pradžia.

    Pirmiausia turbūt reikėtų dar kartą paaiškinti skaitytojams, kodėl Kitas pasirinkimas apskritai atsirado. Tai padaryti išties svarbu. Neslepiame, kad toli gražu ne visi, taip pat ir dešiniaisiais save laikantys politikai apsidžiaugė išgirdę, kad gimė toks sambūris. Reikėtų priminti vieną šiuo atveju labai svarbią detalę – tikslią Kito pasirinkimo gimimo datą. Steigiamoji judėjimo deklaracija pasirodė mūsų interneto svetainėje 2004 m. kovo 4 d., ir tai, manytume, daug ką paaiškina. Kalbame, be abejo, apie tada dar tik artėjusių Seimo rinkimų išvakares. Daugumai būsimų Kito pasirinkimo iniciatorių ir kūrėjų jau gerokai anksčiau šių rinkimų baigtis nekėlė jokių abejonių. Nuo pat 2000 m. Seimo rinkimų beveik nesikeitę sociologinių apklausų duomenys aiškiai rodė, kad dešiniųjų, provakarietiškomis save laikančių politinių jėgų pralaimėjimas yra neišvengiamas. Dešiniųjų partijų populiarumas ištisus ketverius metus svyravo tarp 6-15 procentų ir nebuvo jokių požymių, kad jis staiga galėtų smarkiai padidėti. Todėl nereikėjo net politologų – kiekvienam blaiviau mąstančiam šalies piliečiui savaime turėjo kilti klausimas, kam vis dėlto atiteks apie 80 procentų rinkėjų balsų ir kas pajėgs bent iš dalies užpildyti po artėjančio neišvengiamo dešiniųjų pralaimėjimo atsiversiančią politinę tuštumą. Nors kiek kompensuoti ir sušvelninti neįtikėtiną, tačiau akivaizdų ir nesunkiai įžvelgiamą provakarietiškų ir demokratiškų (nebūtinai vien dešiniųjų) Lietuvos visuomenės sluoksnių politinį silpnumą ir bejėgiškumą iš pat pradžių ir buvo svarbiausias kuriamo pilietinio judėjimo Kitas pasirinkimas tikslas.

    Tačiau šis tikslas – pilietiškai ginti valstybingumo ir demokratijos pagrindus – toli gražu nereiškia, kad mūsų judėjimo pozicija konkrečiais klausimais visada gali ar privalo sutapti su šalyje veikiančių politinių partijų, taip pat ir dešiniųjų, skelbiamomis nuostatomis ir požiūriais. Be to, ryškėja ir kai kurie principiniai mūsų ir dalies konservatorių vadovų nuomonių skirtumai, apie kuriuos būtina kalbėti aiškiai ir atvirai, nes tai yra vienintelis kelias tinkamai suvokti bei įvertinti šių skirtumų ištakas, pobūdį ir mastą.

    Manytume, kad tokios atviros ir principingos diskusijos pradžia galėtų būti Lietuvos Sąjūdžio penkiolikos metų jubiliejaus proga žiniasklaidoje paskelbta TS (LK) partijos pirmininko p. A. Kubiliaus nuomonė apie dabartinę šalies padėtį. Ji vertinga tuo, kad leidžia susidaryti apibendrintą ir gana skaidrų vaizdą apie tai, kaip konservatorių partijos vadovas suvokia ir vertina per penkiolika metų valstybės nueitą kelią. Tad belieka pacituoti porą iškalbingiausių šių samprotavimų fragmentų. „Galima pasidžiaugti, kad per 15 metų buvo įgyvendinti keturi kertiniai Sąjūdžio principai – nepriklausoma valstybė, demokratija ir žmogaus teisės, rinkos ekonomika, integracija į vakarietiškas struktūras”. Ir čia pat kitas p. A. Kubiliaus teiginys: „Geru žodžiu galima paminėti ir socialdemokratus. Sąjūdžio bėgiai buvo tokie tvirti, kad ir socialdemokratų valdomas traukinys negalėjo nuo jų nukrypti”.

    Manome, kad šie teiginiai nėra tokie įtikinami ir pagrįsti kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Niekada neabejojome, kad atkovota Nepriklausomybė buvo ir tebėra didžiausias Sąjūdžio laimėjimas ir bet kuriuos mėginimus ją menkinti, juolab gaivinti okupacijos laikų ilgesį, laikome paprasčiausiu nusikaltimu, kurio neįmanoma pateisinti.

    Tačiau, kaip žinoma, nepriklausomų valstybių būna įvairių – juk nepriklausomos yra tiek klestinčios demokratinės Vakarų šalys, tiek savo piliečius neįtikėtinai engiantys ir alinantys despotiški Trečiojo pasaulio režimai. Todėl ne tik teisėta, bet ir būtina po penkiolikos metų aiškintis, koks vis dėlto konkretus atkurtosios mūsų Nepriklausomybės turinys, beje, ir tikrosios jos ribos. Vos pradėjus tai daryti, iškart apninka kai kurios abejonės. Lietuva lyg ir nepriklausoma valstybė, Europos Sąjungos ir NATO narė. Tačiau kažkodėl šią valstybę tebevaldo nuolatos į Rytus tebesižvalgančios politinės jėgos, o Europarlamente jai atstovauja tautos laisvai išrinkti atstovai, kurių daugumos ištikimybė vakarietiškos demokratijos vertybėms itin abejotina ir nėra taip jau aišku, kieno – Vilniaus ar Maskvos – interesus jie nusiteikę ginti.

    Gerokai kebliau negu teigia konservatorių vadovas, yra ir su demokratija bei žmogaus teisėmis. Anaiptol neketiname neigti, kad Lietuvoje gana padoriai veikia vadinamieji procedūrinės demokratijos mechanizmai ir nepuolame įrodinėti, kad mūsų valstybė niekuo nesiskiria nuo Baltarusijoje, Rusijoje ar juolab Vidurinėje Azijoje egzistuojančių autokratinių režimų. Taip elgtis būtų nesąžininga ir nepilietiška. Tačiau nedrįstume teigti, kad šalyje jau įsitvirtino visavertė ir brandi vakarietiško tipo demokratija. Vargu ar rimtai galima kalbėti apie tikrą demokratiją, kol bet kurių rinkimų baigtį daugiausia lemia ne partijų programoms ir siekiams pritariančių piliečių valia, bet tų pačių partijų slaptųjų rėmėjų pinigai, kurių, beje, iki šiol taip ir nesugebama net suskaičiuoti ir nors šiek tiek kontroliuoti jų šaltinius bei judėjimo kelius. Šalies įstatymai formaliai gina ir žmogaus teises, tačiau turės nutekėti dar daug vandens, kol jų tikrumu galės patikėti ne tik galingi verslininkai ar įtakingi politikai, bet ir dauguma paprastų piliečių.

    Tas pat pasakytina ir apie rinkos ekonomiką. Jos mechanizmai, žinoma, įdiegti, tačiau savaime nėra akivaizdu, kad ir šiuo atveju neveikia tik šiek tiek patobulintas sovietinės ekonomikos modelis. Tiesa, anksčiau valdžia savo nuožiūra paprasčiausiai skirstė gėrybes piliečiams. Dabar tai daroma kitaip, pasitelkus vadinamąją privačią iniciatyvą. Juk iš pažiūros nesuvokiamą daugybės verslininkų veržimąsi į valdžią įmanoma paaiškinti tik tuo, kad tiesioginės investicijos į politiką tapo savarankiška ir itin svarbia verslo atmaina, nes buvimas valdžioje atveria plačias galimybes palaikyti ir plėtoti asmeninį verslą valstybės, t.y visų mokesčių mokėtojų, pinigais. Tad kol nebus nors kiek griežčiau atskirtos politikos ir verslo sritys, kalbėti apie tikrą rinkos ekonomiką taip pat dar ankstoka.

    Ko gero, tik šitaip – blaiviau ir reikliau – vertinant šalies vidaus padėtį įmanoma ir realiau svarstyti klausimą, ką vis dėlto reiškia Lietuvos integracija į Vakarų struktūras. Atrodo, kad kai kuriuos Kito pasirinkimo kritikus, tarp jų prof. V. Landsbergį, gerokai glumina ir piktina mūsų laikraštyje keletą kartų išsakytos užuominos, kad Lietuvos ėjimas į Vakarus tam tikra prasme gali būti mūsų pačių susikurta regimybė arba tiesiog ideologinė fikcija. Integracija į vakarietiškas struktūras buvo valstybės strateginis tikslas, taigi ji negali būti jokia ideologinė iliuzija – tokia maždaug yra pagrindinė šios mums skirtos kritikos mintis. Kadangi tai nepaprastai svarbus klausimas, būtina išsklaidyti visas jį gaubiančias dviprasmybes ir neaiškumus. Visada manėme ir tebemanome, kad Lietuvos narystė ES ir NATO yra didžiulis, istorinis laimėjimas jau vien todėl, kad ji bent jau kuriam laikui laiduos išorinį mūsų valstybės saugumą. Ir vis dėlto neatsisakome anksčiau išsakytos nuomonės, kad ši integracija iš dalies yra nevisavertė, taigi ir netikra. Taip atsitiko todėl, kad minėtas strateginis tikslas iš pat pradžių buvo formuluojamas vienpusiškai. Derėjo kalbėti ne vien apie Lietuvos integraciją į Vakarų struktūras, bet ir apie tai, kad šalis turi atsidurti jose kaip vakarietiška valstybė. Deja, tokia ji nėra ir šiandien. Tad esame priversti pakartoti, kad formaliai būdama Vakarų pasaulio dalis, mūsų valstybė savo vidaus santvarka neabejotinai yra šalis, kurioje per 15 metų faktiškai susiformavo „civilizuota”, „švelni” ekonomikoje ir valdžioje įsitvirtinusios neokomunistinės oligarchijos diktatūra. Iš čia kyla ir didžiausias mūsų valstybės gyvavimo paradoksas bei pavojus: formaliai jau priklausydami Vakarų pasauliui, savo vidaus santvarka visgi suartėjame su Rytais, t.y. faktiškai judame į NVS geopolitinę erdvę.

    Esame linkę manyti, kad būtent kai kurių dešiniųjų politikų nenoras matyti ir sąžiningai pripažinti šios karčios tiesos ir yra didžiausias bei, ko gero, sunkiausiai pašalinamas mūsų nesutarimų šaltinis. Mūsų požiūriu, šis ginčas yra principinis ir lemtingai svarbus valstybės ateičiai. Mat nuo to, kaip suprantama ir vertinama esama padėtis, iš esmės priklauso ir tolesnių veiksmų siekiant šalies pažangos strategija. Dažnai sulaukiame savo oponentų priekaištų, kad pernelyg reikliai vertiname nepriklausomo gyvenimo tikrovę ir todėl nesugebame įžvelgti akivaizdžių pažangos požymių – pamažu gerėjančio žmonių gyvenimo, gražėjančių miestų ir t.t. Su tokiais priekaištais sutikti negalime. Taip, matome miestuose dygstančius šiuolaikiškus pastatus. Juos mato visi. Tačiau ar visi mato ir nori matyti keliolika metų po valdininkų kabinetus įžūliai stumdomus piliečius, kuriems priklausančioje, tačiau iki šiol taip ir negrąžintoje žemėje ir išauga tie puikūs pastatai? Ar tokie – pabrėžiame, ne pavieniai, o masiniai – paprasto piliečio beteisiškumo ir bejėgiškumo faktai nėra aiškus požymis, kad atkurtosios valstybės pamatai gerokai papuvę ir verkiant reikalauja remonto? Apskritai sutinkame, kad valstybės interesai turi būti be išlygų ginami. Tačiau egzistuoja ir ne visada lengvai įžvelgiama riba, kurios negalima peržengti. Juk ne kas kita, o dažnai sutinkamas absoliutus abejingumas paprasto žmogaus reikmėms ir lūkesčiams, dangstomas skambiais žodžiais apie vadinamąjį „valstybės interesą”, ištrina ir padaro neįžvelgiamą skirtumą tarp, pvz., „kairiojo” A. Brazausko ir „dešiniojo” E. Zingerio, sugebėjusių darniomis pastangomis pagrobti iš gyvenimo ir likimo nuskriaustų žmonių jų paskutinę viltį – geroje sostinės vietoje esantį, taigi vertingą žemės sklypelį.

    Reikia įspėti – šios pastabos nėra paprasti populistiniai tauškalai. Apie šiuos dalykus tenka nuolatos kalbėti, kad šalies piliečiai kuo greičiau suprastų ir įsisąmonintų labai svarbią tiesą: ši neokomunistinė oligarchinė santvarka įsitvirtino ir sustiprėjo tiek, kad savaime išnykti jau negali. Paprasčiau kalbant, valstybėje susiklostęs socialinės ir politinės sanklodos modelis atsikuria savaime ir jo negali pašalinti jokia laukiama šalies pažanga. Geriau suprasti, kas įvyko Lietuvoje Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, galbūt padės paprastas palyginimas. Karo nusiaubta Vokietija taip sparčiai atsistatė ir sukūrė garsųjį ekonominį stebuklą tik todėl, kad vadovavosi pilietinio solidarumo principu, reiškusiu tai, kad visi piliečiai turėjo įnešti savo indėlį į šalies atkūrimą. Deja, Lietuvos Nepriklausomybės pamatai buvo klojami visiškai kitaip. Tuo metu, kai dešimtys tūkstančių piliečių svajojo apie laisvą valstybę ir darė viską jai atkurti, kiti mąstė apie valdžios ir turto dalybas. Taip radosi didysis tautos pasidalijimas, kuris iki šiol nėra net apnykęs. Jo rezultatas – Lietuva savo socialine sankloda primena Lotynų Amerikos ar Afrikos, o ne Europos valstybę. Šios sanklodos nepanaikins jokia pažanga, nes jeigu niekas nesikeis iš esmės, Lietuvos pažangos pobūdis taps lengvai numatomas. Taip, pamažu augs žmonių gerovė – panašiai kaip sovietinio laikotarpio pabaigoje šiek tiek prakuto anksčiau šiurpiai nuskurdintas mūsų kaimas. Tačiau ir toliau išliks pamatinis, pačioje Nepriklausomybės pradžioje užsimezgęs ir vėliau sukerojęs minėtos neokomunistinės oligarchinės santvarkos modelis, kuriam esant ir toliau egzistuos faktinė piliečių nelygybė prieš įstatymą ir dvejopi teisės bei teisingumo standartai – vieni neturtingiems ir neįtakingiems, kiti – šios šalies galingiesiems.

    Apskritai nenorą svarstyti tokių klausimų ir priekaištus mėginantiems tai daryti tenka vertinti kaip sąmoningą ar nesąmoningą šalyje susiklosčiusios neokomunistinės oligarchinės santvarkos gynimą. Matydami, kaip stipriai įsišaknijusi ši santvarka, esame priversti klausti: kokiais bėgiais juda Lietuva? Kaip rodo anksčiau pateikta p. A. Kubiliaus citata, šis klausimas rūpi ne mums vieniems. Tačiau nuosekliai apmąsčius citatos autoriaus teiginį, kad socialdemokratais pasivadinę Lietuvos komunistai juda Sąjūdžio paklotais bėgiais, tektų jį vertinti kaip atvirą prisipažinimą, kad šalies kairieji ir dešinieji per visą atgautos Nepriklausomybės laikotarpį iš esmės vykdė vienodą politiką. Neslepiame, kad Kito pasirinkimo šios politikos rezultatai nedžiugina. Todėl esame linkę manyti, kad bėgių autorystės klausimas kur kas sudėtingesnis. Tikrai neabejojame, kad Sąjūdis pastatė vienus – Nepriklausomybės – bėgius. Tačiau vėliau istorija komplikuojasi. Labai tikėtina, kad šalia tų – tarptautinių – vėžių atsirado ir vidaus siaurukas, kurį nutiesė daugybę kartų kailį išvertę šalies komunistai, kuriems pavyko įsprausti į šias siauras vėžes iš Sąjūdžio išsiritusių dešiniųjų traukinuką. Tad klausimas, kokiais bėgiais juda Lietuva tebėra neatsakytas ir prie jo dar ne kartą grįšime.

 

Redkolegija

 

Žodis Baltijos kelio skaitytojams

Gausėja skaitytojų, norinčių reguliariai gauti mūsų laikraštį. Jie siūlo skelbti Baltijos kelio prenumeratą.

Apsvarsčiusi šiuos siūlymus, redakcinė kolegija priėjo išvadą, kad jie galėtų būti priimtini, jeigu tokia prenumerata būtų laikoma finansine parama judėjimui Kitas pasirinkimas ir jo laikraščio leidybai. Vieno laikraščio egzemplioriaus kaina būtų 1 litas. Kadangi laikraštis išleidžiamas du kartus per mėnesį, tai pusmečiui jis kainuotų 12 litų ir kiekvienam prenumeratoriui į namus jį atneštų laiškanešys.

Tokios paramos nauda būtų akivaizdi: mūsų piliečių judėjimas galėtų sparčiau ir efektyviau plėtoti savo veiklą. Savaime suprantama, kad neįstengiantiems užsiprenumeruoti laikraščio skaitytojams jis ir toliau būtų platinamas nemokamai, tačiau į namus nebūtų pristatomas, o platinamas taip pat, kaip iki šiol.

Kviečiame gerbiamus skaitytojus šiuo klausimu išsakyti savo nuomonę.

Mūsų inf.

 

Į pradžią

2. Vladimiras Laučius  Lietuvos socialdemokratai: dėl takelio - iš kelio

 


    Jei politinis cinizmas būtų žmogus, o ne reiškinys, jis šiandien įstotų į Lietuvos socialdemokratų partiją.

    Niekas kitas per pastaruosius keletą mėnesių neprišnekėjo rimtais veidais tiek visokių niekų ir juokų kaip socialdemokratų šulai Vyriausybėje ir Seime. Jokia kita partija nesivadina vardu, kuris menkiau atitiktų jos įgyvendinamą politiką ir kuriuo ciniškiau būtų mulkinami rinkėjai.

    Tiesa, dar yra liberaldemokratai ir Darbo partija. Sudėję į viena jų pavadinimus kone „Demokratinė darbo partija" - LDDP. „Darbas", „demokratija" ir šaknis „social" Lietuvoje kažkodėl tapo raktu, kurį renkasi politikos apsimetėliai.

    Vis dėlto Rolando Pakso ir Viktoro Uspaskicho vadovaujamos partijos, palyginti su socialdemokratais, tam tikrais atžvilgiais yra tiesiog politiškai nepakaltinamos. Viena iš jų po apkaltos neteko galvos, o iš begalvio kūno juk nereikalausi padorumo ir proto. Kita turi galvą, kuri keičia šukuosenas ir patinka rinkėjams, tačiau jos kūnas yra ne politiko - veikiau stambaus verslininko.

    Darbo partija atvirai pripažįsta, kad politika jai nerūpi. Europos Parlamente, pasak Uspaskicho, jai atstovauja specialistai, o ne politikai. Šios partijos pirmininkas, jo paties žodžiais, „ne politikuoja, o tvarko reikalus". Ko galima reikalauti iš specialistų bei verslininkų, kurie neužsiima politika, o ja naudojasi viso labo „tvarkydami reikalus"?

    „Reikalus tvarko“ ir socialdemokratai. Tai jiems ypač gerai sekėsi 1992 – 1996 m. Turtas privatizuotas - LDDP „reikalas" sutvarkytas. Tačiau tai dar ne viskas. Ne tik privatizacijos „duona" gyva socialdemokratų partija. Jai reikia ir „duonos", ir ideologinių „reginių".

    Iškrėtę Lietuvai pokštą - pasivadinę „socialdemokratais", Brežnevo ir Černenkos laikų karjeristai smaginasi toliau. Per suvažiavimą šį pavasarį jie ketina aptarti socialdemokratines vertybes. Iš pradžių jas pašalino iš partijos, dabar nusprendė aptarti. O kam? Juk pelnytai tas vertybes pašalino. Už tai, kad jos grubiai pažeidžia partijos interesus.

    Apie kokią socialdemokratiją galima prasmingai kalbėti Algirdo Brazausko aplinkoje? Teisus profesorius Bronius Genzelis sakydamas, kad šios partijos vadovybėje įsitvirtino nomenklatūrininkai ir sukčiai - bolševikinio raugo kapitalistai. Tačiau vidaus kritikos jie negirdi ir nuo Genzelio žodžių tūžmingai atsiriboja - kaip vampyrai nuo švęsto vandens.

    Visa Lietuva puikiai mato, kurlink ritasi socialdemokratų partija ir jos pirmininkas. Didžiausių Lietuvos dienraščių apžvalgose sudėti paskutiniai taškai ant „i". Rimvydas Valatka pernai rudenį rašė: „Socialdemokratai iki Seimo rinkimų galėjo sakyti, jog jie - europinių vertybių besilaikanti kairioji partija. Dabar jau ne. Po ciniškų ir greitų valdžios dalybų Lietuvos socialdemokratija mirė".

    Brazausko politika stulbina ir Artūrą Račą. Jis primena sveiku protu nepaaiškinamą premjero blaškymąsi dėl mokesčių ir idiotiškus kaltinimus Genzeliui. „Klausaisi ir nesupranti, ar premjeras Algirdas jau pats pamiršo, kokias pareigas jis ėjo sovietmečiu, ar bando visus įtikinti, kad Komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi buvo galima tapti iš nekalto prasidėjimo", - svarsto A. Račas.

    Ar socialdemokratai bent kiek įsiklauso į viešą kritiką? Pastaruoju metu susidaro įspūdis, kad šios partijos vadovams nė motais visuomenės nuomonė apie juos. Jie sėdi ant septynių kėdžių Vyriausybėje, mėgaujasi premjero postu ir šiurpina Lietuvą tokiomis kalbomis, kokių negirdėjome net iš neišmintingumu garsėjusio buvusio Europos reikalų komiteto pirmininko Alfredo Pekeliūno, pašalinto iš pareigų.

    Antai vertindamas pokyčius Rusijoje Brazauskas šiomis dienomis pareiškė, kad ši valstybė „eina demokratėjimo keliu". Tuo tarpu Vakaruose kaip tik didėja susirūpinimas dėl Rusijos nuokrypių nuo demokratijos kelio. Matyt, lyderiui partijos, prieš Seimo rinkimus raginusios nesukti dėl takelio iš kelio ir galiausiai vis tiek pasukusios takeliu, skirtumai tarp demokratijos kelio, populizmo takelio ir autoritarizmo akivarų paprasčiausiai nėra reikšmingi.

    Po tokių Brazausko akibrokštų gerai matyti, kaip net po triuškinamo savo partijos pralaimėjimo valdžios įsitvėręs politikas įsivaizduoja, kas yra demokratija.


Lietuvos radijas, „Savaitės komentaras"

Į pradžią

 


3.

    Kovo 16 d. internetinis dienraštis „Omni laikas“ atspausdino profesoriaus Vytauto Landsbergio straipsnį, kritikuojantį piliečių judėjimą „Kitas pasirinkimas“ bei jo laikraštį „Baltijos kelias“. Kadangi didelė dalis mūsų skaitytojų neturi galimybių naudotis internetu, manome, kad bus sąžininga šį straipsnį ir po jo sekusius interneto skaitytojų komentarus perspausdinti. Komentarų buvo tiek daug, kad, deja, visų jų atspausdinti negalėjome, tačiau išlaikėme neigiamų ir teigiamų straipsnio komentarų skaičiaus santykį.

Vytautas Landsbergis   Puolimai iš dešinės. Ar tai dešinė?

 

    Mes jau prisižiūrėjom, kaip kiekviename Seimo kadencijos ar panašiame laikotarpyje kuriami vis nauji kairiosios jėgos ešelonai, naujais pavadinimais, vis labiau populistiniai. Pats komunizmas buvo populizmas. Ir dabar kuriamos tiktai naujos jo atmainos: pažadukų ir šviesaus rytojaus, kurio niekada nebus. Svarbu paimti valdžią!

    Mes neturime būti panašūs, bet turime numatyti, kad atsiranda naujų darinių, kurie gali net apsimesti dešiniaisiais. Anksčiau buvo populiaru apsimesti centru. Jei dešinieji blogi, tai stovintys vidury yra tie, už kuriuos reikia balsuoti, - jie yra tikrasis pasirinkimas.

    Ta metodika susikompromitavo, galų gale išsikvėpė vadinamieji „centrai", nors šiaip žodis „centras" reiškia, kad tu - ne kraštutinis. Mes taip pat vartojam sąvoką centro-dešinė. Mes ne kokie šustauskai ir ne mažonai, mes esam normalūs dešinieji, demokratai. Bet ir vėl matom seną žaidimą: „mes“ geri todėl, kad kiti blogi. Nors naujieji dar nieko neparodė, bet svarbu, kad jie nauji, nes kiti visi iš anksčiau blogi. Ta technika kartojama ir labai įdomiai kartojama vaizduojant tartum tikrą dešinumą. O tokią veiklą kažkas taip finansuoja, kad galima leisti laikraščius ir nemokamai dalyti, kai kiti vos galą su galu suveda. Toks būtų „XXI amžius", kuriam mes nepakankamai padedam.

    O dabar štai reguliariai eina laikraštis, kurį Tėvynės sąjungos žmonės skaito, platina, džiaugiasi, todėl kad ten yra gerų straipsnių. Bet yra ten ir kitokių straipsnių. Taip pat kaip „Lietuvos aide", kuris tokiu būdu žaidžia ir jaukia žmonių sąmonę. Būna gerų straipsnių, bet įkišta ir kitokių straipsnių. Tas dvilypumas seniai matyti. Aš jau atsisakiau rašyti „Lietuvos aidui" todėl, kad pamačiau, jog šalia mano straipsnių dedama kitokie straipsniai arba net ir išpuoliai prieš Tėvynės sąjungą. Tai ką, jeigu esu čia pat, tai sutinku?

    Dabar eina laikraštis, kuris vadinamas „Baltijos kelias", ir už jo yra kažkokia organizacija „Kitas pasirinkimas". Paskaičiau, - lyg ir dešinysis: kritikuoja dabartinę valdžią ir panašiai. Bet, pasirodo, visos dešiniosios partijos pralaimėjo rinkimus į šį Seimą. Mes, Tėvynės sąjunga, esam pralaimėtojai. Mes netgi „nesugebėjom patekti į Vyriausybę“. Suprantat, kokie mes netikę? Mes „neturim jokio moralinio autoriteto ir normalesnio užnugario visuomenėje“.

    Kam čia yra įkalbinėjama? Beje, mūsų šalininkams. Ir mūsų šalininkai skaito, o patenkinti kai kuriais tekstais prisivalgo ir šitokių teiginių. Juos verčia „tik spėlioti, kada ištirps paskutiniai dešiniosios opozicijos moralinio ir politinio kapitalo likučiai“. Išnyks visas mūsų kapitalas, - reikia, kad mes išnyktume, reikia kažkam atverti kelią. Net ir „rinkėjų parama konservatoriams buvo proginė ir trumpalaikė“, - kažkas iš aukštybių tai jau nustatė, - ir už juos balsuota tik todėl, kad, cituoju: "neturėta geresnio pasirinkimo". Kito!

    Norėčiau, kad Tėvynės sąjungos nariai, kurie mielai platina ir džiaugiasi šituo leidiniu, skaitydami matytų, kas jiems kontrabanda įkišama. Deja, taip.

    Pasirodo, net mūsų ėjimas į Vakarus buvo tik „pačių susikurta, nesąmoningai palaikoma ideologinė fikcija“. Kaip tai fikcija!? Tai buvo Lietuvos valstybės strateginis tikslas!

    Žinoma, pavadinimams vartojami gražūs žodžiai - dar yra kažkokia organizacija „Lietuvos kelias“, kuriam didžiausias priešas yra konservatoriai. O apie „Laisvės“ sąjungą nė nekalbėkim. Čia „Baltijos kelias“, kur ir vėl Tėvynės sąjunga nešiojama į šonus. Dar kai kur prisimenamas Sąjūdis kaip gražus dalykas, tačiau štai „Atgimime“ skaitau straipsnį apie tai, kaip „prisitaikėliško Sąjūdžio vedama Lietuvos prisitaikėlių visuomenė ėjo į nepriklausomybę“. Kad prie Sąjūdžio prisidėjo ir perėjo į jį KGB karininkai. Aš neatsimenu tokių dalykų. Slapta gal ir perėjo. Gal ir dar kur perėjo, pavyzdžiui, į dabartinę valdžią.

    Tai, ką pacitavau, yra destruktyvūs dalykai, kurie tikriausiai turi tikslą.

    Žiūrėkite, apie tą „absoliučiai prisitaikėlišką visuomenę“ skelbia Istorijos instituto direktorius. Deja, taip tematoma mūsų istorija. Tai man labai primena p. Ferdinando Kauzono tezes, kurios buvo pagarsintos per Seimo pirmininką, kad visi mes buvom kolaborantai. Net moterys, kurios gimdė tarybinius piliečius, taip pat buvo kolaborantės.

    Matykim, kas norima išplauti ir kur mes atsiduriame. Ir bent jau neprisidėkime prie tokių dalykų platinimo ir prie tokio išplovimo.

 

Komentarai

Puritonas
    Visada gerbiau Profesorių, bet šįkart jis pademonstravo vieną iš blogiausių savo bruožų- aroganciją. Rašydamas apie laikraščius, jis apgailestauja, kad šalia jo straipsnių esama ir kitokių straipsnių. Vadinasi, norima kad ir vėl būtų pateikiama tiktai viena nuomonė. „Geri" straipsniai yra tik tie, kurie „savi" - kurie muša, kaip sakoma, į vienus vartus. Gaila, kad netgi europinė patirtis nepagydė Profesoriaus nuo šio bruožo. O aš jau beveik buvau įtikėjęs, kad jis palaipsniui atsisakys diktatoriškų polinkių, kurie būtent ir sugriovė jo įvaizdį tautoje, nuneigdama visą teigiamą jo indėlį į Lietuvos istoriją : ten, kur nėra savikritiškumo - nėra ir nebus objektyvumo, o kur nėra objektyvumo - nėra ir nebus Tiesos!

Gerb. Landsbergiui
    O Jums pačiam TIKRAI patinka dabartiniai konservatoriai? Kaip tokiu atveju vertinate aferą su Auštrevičium? Flirtus su Zuoku? Kur Jūsų komandos žmonės, gerb. Landsbergi? Bent kurie nors...

alex

    V. Landsbergio nuopelnai Lietuvai neabejotini. Tai ryškiausia 20 a. figūra, o gal ir daugiau. Jį galima lyginti su Tadu Kosciuška, tik su laiminga atomazga (mums visiems). Deja, kai nepasitiki kitais, lieka kaip Hamletas - vienišu herojumi .

Vidas
    Dar vienus priešus ponas Vytautas surado. Juos mušti, pasirodo, yra baisus poreikis. Ne bandyti su jais kalbėtis, bet juos daužyti vėzdu. Ar nebus pats Vytautas kažkam įsipareigojęs išnaikinti visus Lietuvos dešiniuosius, kurie ne su juo ir jam nepataikauja?

    P.Vytautai, kad per paskutinius rinkimus už konservatorius balsavo daugiau rinkėjų, tai ne jūsų nuopelnas, o noras stabdyti prorusiškas jėgas.

Antas
    Nesuprantu tokios aistringos kritikos Landsbergio atžvilgiu. Kai kurie komentatoriai nusišnekėjo tiek, kad tarsi diktatorius užgniaužia kitokią nuomonę, kažkam kažką draudžia ir kt. Vargšai žmogučiai, nejaugi esat tokie akli, kad nepastebit, jog neva demokratiškai gindami Radžvilo ar kieno kito alternatyvią nuomonę, jūs patys paneigiate teisę turėti savo nuomonę ir ją išsakyti. Yra Radžvilo nuomonė, yra VL nuomonė, yra dar kitokių nuomonių, bet visos jos turi teisę egzistuoti, jei nėra nukreiptos į mūsų pražūtį.

Mindaugas

   Keista skaityti apie tai, kad laikraščiai turi spausdinti tik vienos krypties straipsnius. Tą jau turėjome prieš 17 metų, pone Landsbergi. Vadinasi, jei dešiniųjų laikraštis, tai negali kritiškai pažiūrėti į dešiniuosius. Juk negiria kairiųjų.

Reling |
    Profesorius išsigando tiesos žodžio. To, kad gerai įsižiūrėjus, mūsiškiai konservatoriai ne taip jau ir skiriasi nuo Zuoko ir Brazausko. Pabūgo, kad konservatorių partijos eiliniai pradėjo girdėti ir kitą nuomonę. Kad pareikš savo nepasitenkinimą oligarchine sistema partijos viduje. Taip, palyginus su Darbo, liberaldemokratų ar liberalcentristų partijomis, konservatoriai atrodo gražiau. Tačiau nepakankamai, kad galėtų vadintis normalia vakarietiška partija ar būti tikra opozicija naujajai nomenklatūrai.

Ignotas
    Profesoriau, cituojate judėjimų agitacinius straipsnius, bet neliečiate jų ideologijos. Ar šiame fronte jūs neturite ką kritikuoti? O gal tai jums miela ideologija?

 

„Omni laikas“

Į pradžią

 

 

4.  Algimantas Zolubas  Rinkėjų valia ar emocijos?

    Demokratija arba savivalda savyje jokių vertybių neturi. Ji tėra mechanizmas. Tikrosios vertybės yra (arba jų nėra) visuomenėje, kuri tą mechanizmą valdo. Demokratiniam valdymui renkami visuomenei atstovaujantys valdymo organai: prezidentas, Seimas, savivaldybės. Atstovavimo visuomenei teisę lemia rinkėjų daugumos valia.

    Jau penkiolika metų Lietuvoje valdžias daugumos valia išrenka visuomenė, tačiau ta pati visuomenė, tik išrinkusi valdžią, ją vertina nepalankiai. Prasčiausiai vertinamas Seimas. Ar demokratijos mechanizmas blogas, ar jis blogai valdomas, ar daugumos valia bloga, kad nesiseka sau gerą valdžią išsirinkti?

    Demokratinių rinkimų mechanizmas iš tikrųjų turi daug trūkumų, ydų. Jis nevertina renkamųjų ir renkančiųjų išsilavinimo, lojalumo valstybei, tautybės, valios kokybės, dorovės bei kitokio cenzo. Šiam mechanizmui svarbu balsų dauguma. Tikrovėje esminį vaidmenį tautų ir jų valstybių raidai turi ne dauguma, o mažuma. Šventieji, genijai, išminčiai, talentai – mažuma, tačiau jų įtaka visuomenės raidai nepalyginamai didesnė už bet kokią daugumą. Jie iškelia siektinus idealus, savo sektinu pavyzdžiu, ypatingomis dvasios galiomis formuoja pasaulėžiūrą. Tačiau trumpalaikiai vedliai (valdžios) išsirenkami visuomenės daugumos valia. Todėl apie valią verta kalbėti plačiau.

    Valia ir emocijos

    Rinkimuose vyrauja ne valia, o emocijos, kurioms sukelti pasitelkiamos pilkosios bei juodosios agitacinės technologijos ir net modernioji magija. Todėl, kai iš Seimo tribūnos seimūnas arogantiškai postringauja, kad jis išrinktas tautos valia, teiginys kelia tik sarkastišką šypseną. Iš tikrųjų didelė dalis „išrinktųjų“ į Seimą pateko ne rinkėjų valios, o emocijų dėka. Jie atėjo ne tarnauti tautai, o būti valdžioje, kaupti pinigus ir maloniai gyventi. Darbo partija - tikras politinis nulis, tačiau milijonines lėšas valdantis klanas į valdžią atėjo per sukeltas emocijas. Jei už ją balsavę piliečiai būtų susimąstę, nesunkiai būtų pastebėję, kad partijos milijonieriams rūpi tik jų pačių kišenė, valstybės lovys. Deja, rinkėjus paveikė emocijos, o ne įžvalgomis paremtas sąmoningas veiksmas, valia.

    Teiginys, kad žmonių valia yra Dievo valia (vox populi – vox Dei), yra tik emocinga demokratijos puošmena. Iš tikrųjų valia gali būti gera ir bloga, gali valios ir visai nebūti, o bloga valia jau negali būti iš Dievo. Čia dera paklausti: ar galima vadinti geros valios raiška balsavimą už vakarykščius tautos prievartautojus buvusius komunistus, kagėbistus bei jų talkininkus, autonomininkus lenkus, nelojalius valstybei formalius piliečius? Ir atsakyti – jie į Seimą pakliuvo per blogą rinkėjų valią.

    Terpė manipuliavimui

    Svarią įtaką valdžios rinkimams turi ne bloga valia, o jos nebuvimas arba stoka. Apie pusę balsavimo teisę turinčių piliečių į rinkimus neateina. Jų nedalyvavimas rinkimuose turi įtaką daugumai, kuri, jiems dalyvaujant, gal dauguma nebūtų. Kita vertus, tie bevaliai arba abejingieji yra patogus rezervas nešvariųjų rinkiminių technologijų poveikiui, manipuliavimui.

    Demokratinės valstybės reikalus tvarkyti – reikalinga pilietinė, turinti gerą valią, politizuota visuomenė. Tačiau per penkiolika nepriklausomybės metų apie geros valios ugdymą šnekėta labai vangiai. Tik pastaraisiais metais, kai rinkimai į Seimą parodė, kad ne tik demokratijai, bet ir valstybingumui kyla pavojus, valstybės vadovai apie pilietiškumą prabilo. Prabilo gal ir todėl, kad pati visuomenė nebetyli. Ji pradeda susivokti, kad emocijomis demokratijos mechanizmo deramai nevaldys, geros valdžios nesukurs.

    Visuomenė pati ieško būdų politiniam raštingumui įgyti. Nepaisant įvairių trukdymų „iš viršaus“, kuriasi pilietinės visuomeninės organizacijos, judėjimai. Lietuvoje jau veikia per tūkstantį vietos bendruomenių, kurias galime laikyti pilietinės visuomenės pradžios mokykla, lietuviška talka pilietinei visuomenei formuoti. Tikėtina, kad tiesiogiai bendraujant, ugdant bendražmogiškąsias vertybes, visuomenėje rasis daugiau geros valios, trauksis susvetimėjimas, augs ir didės pilietinės visuomenės kokybe ir kiekybe.

 

Į pradžią

 

 

5. Darius Vilimas  Pusantro dešimtmečio

 

    Dvidešimto amžiaus pabaigos futurologo Frensio Fukujamos lūpomis galima būtų pasakyti, kad Lietuvai atėjo istorijos pabaiga. Viską, ko taip norėjome, gavome. Dabar belieka stiprinti savo demokratiją ir gerinti pragyvenimo lygį. Bet ar tikrai istorija Lietuvai pasibaigė?

    Garsioji japono frazė, mesta prieš keliolika metų, šaltojo karo pabaigoje, pasirodė besanti klaidinga. Istorija nenutrūko nė minutei. Idėjinę kapitalizmo ir socializmo priešpriešą pakeitė daugybė kitokių, ne mažiau aštrių konfliktų ir ginčų. Vis gilesnis darosi atotrūkis tarp turtingųjų ir skurdžiausių šalių. Auga aplinkosaugos problemos ir keičiasi klimatas, stiprėja dvasingumo ir vartotojiškos kultūros priešprieša.

    Po mūsų - nors ir tvanas

    Šalis tik stojasi ant kojų, tačiau ją drasko nesibaigiantys skandalai. Mūsų rinkti politikai elgiasi taip, lyg jiems galiotų posakis: po mūsų - nors ir tvanas! Naujieji seimūnai pavertė savo darbovietę mokymosi, poilsio kelionių organizavimo ar biznio interesų vieta. Bet ar tik šis seimas toks nevykęs? Ar anksčiau buvome kitokie? Ar sugebėjome per tuos 15 metų susivokti esą laisvi laisvos valstybės piliečiai, gyvenantys jau laisvų tautų šeimoje, o ne senajame tautų kalėjime?

Nekalbu apie tuos mūsų tautiečius, kurie iškovotą laisvę suvokė pernelyg tiesmukai ir dabar patenkinti sau šluoja Dublino gatves, ar kasa griovius Čikagoje. Kalbu apie tuos, kurie liko čia. Ar susivokėme esą lietuviais mes, gyvenantys Lietuvos Respublikoje?

    Iki skausmo pažįstami veidai

    Tas pats buvo ir sovietmečiu. Visuomenę nuo subyrėjimo saugojo vidurinioji jos dalis. Nors po 15 m. ir pasikeitė Lietuvos ekonominis ir ideologinis antstatas, reikia pripažinti, kad pati visuomenės struktūra mažai tepakito. Tebeturime tą pačią valdančiąją nomenklatūrą, sėdinčią valdžios olimpe. Graudžiausia ne tai, kad daugelis veidų iki skausmo pažįstami, bet pažįstamas ir jų elgesys. Nuo pakrikimo visuomenę tebesaugo smarkiai suplonėjęs vidurinysis (šiandien pasakytume, dar išsaugojęs idealizmo likučius) visuomenės sluoksnis. Na, o apačioje matome tuos pačius vargšus. Beje, kaip ir sovietmečiu, valstybės grietinėlė žada šiai daugumai tą pačią gerovę, kuria ir pati netiki, tačiau sau tą gerovę jau susikūrė.

    Kur prolietuviški politikai?

    Argi nėra jokių teigiamų poslinkių žmonių gyvenime per šiuos penkiolika metų? Užsienio politikoje pasiekimų daugiausia. Keitėsi mūsų geopolitiniai prioritetai, teko permąstyti nė vieną skaudžią istorijos pamoką. Būta ir kompromisų. Bet vieno tikrai trūksta. Laikai pasikeitė, bet taip ir neišaugo patriotų-politikų karta. Kas pasirūpins tuo, kad būtų tinkamai atstovaujami nacionaliniai Lietuvos interesai? Ministerijų ir departamentų specialistai? Daugumai jų svarbiau kuo greičiau atsiskaityti už kokią nors įvykdytą Europos direktyvą, nei apginti šalies interesus tuo pačiu klausimu ar nors suprantamai mums paaiškinti, ką tai duos Lietuvai. Prisimenate – mes ne tik pirmi pabaigėme derybas dėl stojimo į ES, bet ir pirmi ratifikavome Europos Konstituciją. Tad esame vos ne socialistinio darbo spartuoliai...

    Atsiprašinėjimai ir šalies prestižas

    Lietuva priplaukė savo paskyrimo uostą. Regis, metas būtų pasirūpinti ir šio laivo įgula, kad neišsibėgiotų paskutiniai jo keleiviai. O ir laivą paremontuoti būtų ne pro šalį. Juk vien perdažius laivo viršų, iš senos baržos nepadarysi transatlantinio lainerio. Ir užteks laivo kapitonui lankstytis kitų laivų kapitonams. Metas pagalvoti ir apie Lietuvos prestižą. Juk jį galima išsaugoti ne vien begaliniais atsiprašinėjimais už būtas ar nebūtas nuodėmes. Principinga pozicija reikalinga ne tik santykiuose su buvusia metropolija, bet ir su visais likimo broliais ar kaimynais. Objektyvus istorijos įvertinimas dažniausiai padeda oriai žvelgti į ateitį. Ir nebūtina gražbyliauti ir tuščiažodžiauti. Begalinis žydų atsiprašinėjimas ar apgailestavimai dėl holokausto nepakeis to fakto, kad lietuviai nesugebėjo apginti žydų, nes tada mes neturėjome savo valstybės, taigi nebuvome tikraisiais šeimininkais savo krašte. Lygiai taip pat tiesos apie skaudžius lietuvių-lenkų santykius sakymas nėra bolševikinė provokacija, kaip bando mums įrodyti kai kurie liberalūs mąstytojai.

    Kaip sakoma, draugystė draugyste, o žinoti reikia visą tiesą, kokia ji skaudi bebūtų.

 

Į pradžią

 

 

6. Vilius Bražėnas   Gegužės 9-oji ir Atlanto Charta

 

    1990 laikraštis THE WASHINGTON TIMES rašė: „Yra vienas susitarimas, kuris ligi šiol liko neminimas debatuose apie trijų Baltijos šalių teisę į nepriklausomybę”.

    Tai įžvalgaus politikos analitiko ir Hoover instituto mokslininko-tyrinėtojo Arnoldo Beichmano žodžiai. Jo straipsniuose labai dažnai randama kas nors naujo ar kitų nepastebėto seno. Tą kartą Beichmanas priminė Atlanto Chartą. Ji buvo paskelbta 1941 m. rugpjūčio 14 d., F.D. Rooseveltui ir W. Churchillio susitikime karo laive, Atlanto vandenyne.

    Arnoldas Beichmanas mus supažindino su konkrečiais Atlanto Chartos duomenimis: sovietai yra įsipareigoję ne tik pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, bet ir nenaudoti prieš ją jokios blokados. Pasirodo, kad 1941 m. rugsėjo 24 d. sovietai formaliai pareiškė taipogi pasisaką už Atlanto Chartą.

    Šiandien, kai Lietuvos laisvės klausimas gal daugiau priklauso nuo Vakarų pasaulio požiūrio, nei nuo Kremliaus „sąžiningumo” vykdant įsipareigojimus, Atlanto Charta vėl gali tapti reikšminga laisvajame pasaulyje.

    1990 m. A. Beichmanas pastebėjo, kad nei Gorbačiovas, nei Vakarai, kuriuos Charta irgi įvardijo Lietuvos byloje, nenori ne tik apie ją kalbėti, bet ir girdėti. Pasirodo, kad Chartoje yra net aštuoni konkretūs pareiškimai, kuriuose sovietai sako, kad: „Nesiekia nei teritorinės, nei kitokios plėtros. Jie nenori matyti jokių teritorinių pakeitimų, kurie nesutinka su laisvai pareikšta tautų valia”. Tame straipsnyje A. Beichmanas klausia: „Tad ką Raudonoji armija daro Baltijos kraštuose?”

    Trečias paragrafas skamba taip: „Jie (pasirašiusieji) gerbia visų tautų teisę pasirinkti valstybės valdymo formą, kurioje jos gyvens; jie nori matyti atstatytas suverenias teises ir savivaldą tiems, iš kurių tai buvo jėga atimta”. Autorius ir vėl klausia: „Tad ką pagaliau daro Raudonoji armija Baltijos kraštuose?” Jis mano, jog sovietų ambasada turėtų pasiaiškinti dėl Atlanto Chartos įsipareigojimų laužymo.

    Ketvirtasis Chartos punktas(prisimenant Lietuvos sovietinę blokadą) yra ypač aktualus. Jame sakoma, jog signatarai:„...skaitydamiesi su egzistuojančiais įsipareigojimais, stengsis, kad visos valstybės: didžiosios ir mažosios, nugalėtojos ar nugalėtosios turėtų vienodas galimybes pirkti žaliavas, kurios reikalingos jų ekonomikai stiprinti.”

    Amerikiečių politologas klausia: „kaip tai suderinti su sovietų brutalia ekonomine blokada ir Vakarų abejingumu tam nusikaltimui?“ Pagal Atlanto Chartą Vakarai yra įsipareigoję „kištis į vidaus reikalus”, kai tai liečia Baltijos kraštus. Sovietų Sąjunga yra įsipareigojusi nesikišti į Baltijos kraštų vidaus reikalus. Tuo metu Chartos pareiškimas formaliai patvirtino bei įsipareigojo vykdyti ir šios valstybės: Australija, Belgija, Kanada, Čekoslovakija, Graikija, Liuksemburgas, Olandija, Naujoji Zelandija, Norvegija ir Lenkija. Vienos jų buvo okupuotos nacių, kitos - sovietų. „Ar jos neturėtų bent jau pasisakyti?” klausė autorius

    A. Beichmanas priminė, jog 1988 m. gruodžio 7 d. savo kalboje Jungtinių Tautų posėdyje M. Gorbačiovas iškilmingai panaudojo lotynišką posakį: „Pacta sunt servanda” (Sutarčių privaloma laikytis). Arnoldas Beichmanas ta mintimi ir baigė savo straipsnį: „Teisingai, p. Gorbačiovai! – „Pacta sunt servanda“. Tai galioja ir Atlanto Chartai. Baltija yra gera vieta to pradžiai. Gi laikas – dabar”.

    Dabar, kai Maskva siunčia pareiškimus, pravartu ir jai, ir Europos Sąjungai priminti pasirašytus pasižadėjimus.

Į pradžią

 

 

7. Iš skaitytojų laiškų

    Tie, kurie norėjo, kad V. Adamkus vyktų į Maskvą, dabar be išlygų visas bėdas vers ant jo pečių. Kita vertus, sekant, kaip pastaruoju metu Maskva įžeidžiai kalba apie Lietuvą, tendencingai dėsto istorijos aplinkybes, susidaro įspūdis, jog pati Maskva buvo suinteresuota, kad mūsų Prezidentas neatvyktų gegužės 9 dieną. Gal Maskvai taip susiklosčiusi situacija yra patogi parodyti Lietuvą pasaulio akyse nepalankioje šviesoje? Keistai sutapo V. Adamkaus atsisakymas vykti į Maskvą ir Čečėnijos prezidento Maschadovo žūtis. Rusija nesibodi net žuvusį Maschadovą vadinti vyriausiu banditu, o štai Staliną, kuris išžudė tuos pačius rusus, ir toliau tebevadina Rusijos gelbėtoju.

V. Tamošiūnas, Klaipėda

 

    Kovo 10 d. vykęs TV Forumas trumpam mus sugrąžino į praeitį ir dar kartą privertė susimąstyti, kaip būtų pakrypusi Lietuvos ateitis, jeigu tuo metu Aukščiausiosios Tarybos pirmininku būtų buvęs paskirtas ne profesorius V. Landsbergis, o komunistų partijos sekretorius A. Brazauskas? Ar jis būtų išdrįsęs skelbti Lietuvos nepriklausomybę, kaip tai padarė Profesorius? Manau, kad ne. Tai rodė ir jo pasakymai, kad norint atsiskirti nuo TSRS „reikia pirmiausia sustiprėti ekonomiškai“, taip pat paniekinimas mūsų tautinės vėliavos rodė, kad jis visa siela buvo atsidavęs sovietinei valdžiai.

B. Truikienė, Klaipėda

    Šių dienų politinė padėtis aiškiai rodo, kad suklaidintų, lengvai apmulkintų žmonių daugiausia yra provincijos miesteliuose, bažnytkaimiuose. Jie lengvai pasiduoda įvairaus plauko atvykusiems perėjūnams, kuriems tėvynės meilė, savos valstybės likimas yra bereikšmiai. Ką daryti? Kas turėtų tokią padėtį taisyti? Dešiniosios pakraipos žmonės, partijos turi vienytis ir važiuoti į provinciją, kalbėti su žmonėmis. Kiekviename rajone yra ir savų šviesuolių, kurie puikiausiai jaučia kaimynų nuotaikas. Jie gali tapti ryšininkais tarp provincijos žmonių ir centrų. Jie gali paaiškinti žmonėms, už ką balsuoti rinkimų metu. Jie kartu su laikraščiu Baltijos kelias gali platinti agitacinę medžiagą per atlaidus, prie bažnyčių. Tik taip bendraudami su žmonėmis, tą šiandien užmirštą tautos dalį galima iš sąstingio išjudinti bei paveikti, kad ir ji siektų tautos gerovės.

A. Bielinis, Elektrėnai

 

Į pradžią

 

 

8. Tadas Žemeckas    Trakų kultūrininkų protestai atspindi visos valstybės problemas

 

Kultūros darbuotojų streikas - tai naujiena Lietuvoje. Trakuose jis kilo dėl to, kad rajono valdžia nusprendė net 60 proc. sumažinti kultūros rūmuose dirbančių žmonių skaičių. Tačiau problemos esmė yra ne tik Trakų kultūros rūmų etatai, Trakai – tik bendros valstybės kultūros politikos problemos atspindys. Tai, kas įvyko Trakuose, turėjo anksčiau ar vėliau įvykti. Išties, reikėtų atidžiau pasižvalgyti po Lietuvą ir pamatytume, kaip atrodo dauguma rajoninių kultūros namų. Tikrai suprastume, jog normalios europietiškos kultūros politikos Lietuvoje paprasčiausiai nėra. Dauguma pastatų apgailėtinos būklės, žiemą šalti, nejaukūs arba stovi -apleisti kiaurais langais, o kultūros darbuotojai, neturėdami net minimaliai normalių sąlygų ir priemonių, už grašius „gamina kultūrą”. O juk rajonų kultūros namai turėtų būti jaukūs ir šilti...

    Nėra europietiškos kultūros politikos, bet yra rytietiška, su feodalizmo bruožais, kai iš esmės kultūrininkai skirti aptarnauti šventinius proginius renginius. Rytietiška, nes kultūrai skirtų didžiausioji lėšų dalis skiriama sostinėje, o regionai iš esmės paliekami likimo valiai. Motyvuojama, kad vietinių kultūros įstaigų finansavimas yra savivaldybių funkcija. Tokia politika yra ne kas kita, kaip noras nustumti esmines kultūros problemas į užkampį. Kaip rodo Trakų pavyzdys, kultūros klausimai rajonuose sprendžiami pagal vietos valdžios išprusimo lygį. Argi tai - kultūros politika?

Kaltųjų paieškos

    Per pastaruosius devynerius metus Trakuose gana dažnai keitėsi valdžios. Per tuos metus rajono skolos išaugo maždaug iki 30 mln. litų, beveik tiek, koks yra visų metų rajono biudžetas. Pagal oficialius Finansų ministerijos duomenis Trakų rajono savivaldybė skolų dydžiu lenkia visas kitas. Todėl nuolat ieškoma kaltų: esantieji valdžioje neūkiškumu kaltina buvusiuosius.

    Pažymėtina, kad ta proga rajoninėje spaudoje užvirė tikras užsakytų straipsnių „karas“. Pagal straipsnių turinį panašu, kad daugiau „salvių” buvo iššauta iš savivaldybės į kultūros rūmų pusę. Matyt, ir turėdama skolų, savivaldybė viešiesiems ryšiams pinigų atranda (kaip atrado ir savo valdininkų premijoms per paskutines Kalėdas). Labai apmaudu, bet užsakomuosiuose straipsniuose manipuliuojama faktais arba jie be skrupulų iškraipomi, o tuo pačiu jaukiamas žmonių protas.

Trakų problemos – valstybės problemų atspindys

    Trakų rajono skolų priežastis slypi ir pačiuose savivaldą reglamentuojančiuose įstatymuose. Jeigu tokias skolas metai iš metų vilktų kokia nors UAB, kurios darbuotojai po keletą mėnesių negautų atlyginimų, tokiai įmonei seniai būtų paskelbtas bankrotas. Kas kita – savivaldybė. Susidaro įspūdis, kad Trakų savivaldybėje tokia padėtis gali tęstis be galo, be krašto. Dar daugiau – Trakų rajonas politine, socialine, ekonomine padėtimi, pagaliau tautine sudėtimi, išsiskiria (o gal iškrenta) iš kitų savivaldybių. Jei prisimintume rinkimų rezultatus, tai Trakuose nuolat fiksuojamas bene žemiausias rinkėjų aktyvumas. Tai daug ką pasako. Trakuose, kaip niekur kitur daug valstybinio pavaldumo saugomų teritorijų. Be pozityvaus paveldo ir kraštovaizdžio saugos faktoriaus, tokios teritorijos, galiojant dabarties įstatymams, yra didelis stabdis ekonomikos ir verslo plėtrai. Akivaizdu, kad kuriant savivaldos bei kurortinių miestų įstatyminę bazę, tiek Trakų vadovai, tiek vyriausybė „pražiopsojo“ svarbius momentus, nes akivaizdu ir tai, kad toli gražu ne kiekvieno rajono savivaldybė, dėl subjektyvių ir objektyvių priežasčių, yra pajėgi visapusiškai ir kokybiškai vykdyti funkcijas, numatytas vietos savivaldos įstatymo 6, 7 ir 8 straipsniais. Kita vertus, veikia ir subjektyvusis faktorius, nes Trakai dėl savo specifinės situacijos tokie ir yra, nes esant kritinei situacijai iš postų lekia merai. Kokia atsakomybė taikoma vienokius ar kitokius sprendimus priimančiai Rajono Tarybai? Šiuo atveju įstatymas švelnus, nors už kai kuriuos sprendimus Trakų rajono tarybai galima būtų pritaikyti ir sankcijas....

Kas apgins eilinį pilietį?

    Įstatymų blogybė ta, kad susidarius kritinėms situacijoms, eilinis pilietis lieka visiškai neapgintas nei nuo valdininkų savivalės, nei nuo jų ūkininkavimo klaidų. Analogiška padėtis susidarė Trakuose. Biudžetinių įstaigų (ne tik kultūros rūmų) darbuotojai, regis, ilgam tapo savo savivaldybės ir centrinės valdžios įkaitais. Valdžios neūkiškumo ir atsainaus valdžios požiūrio į minimalius piliečio reikalavimus įkaitais. Regis, pastaroji aplinkybė tapo visos šalies problema, o gal net tautos tragedija. Taip verčia mąstyti ir masinį pobūdį įgaunanti piliečių emigracija.

    Kaip besvarstytumėm, susidaro kone užburtas ratas. Įstatymai (įskaitant ir Konstituciją) gina demokratinę valstybės sandarą ir vietos savivaldą, tačiau negali apginti piliečių. Jų nebegali apginti ir formaliai valstybėje veikiantys demokratiniai institutai. Labai dažnai iš politikų ir politologų lūpų tokiu atveju nuskamba standartinė frazė, kad turime visuotinių rinkimų institutą, o rinkėjai turi galimybę išrinkti geresnę ar blogesnę valdžią. Deja, tuo kažkodėl neįstengia pasinaudoti rinkėjai, nes jie nesijaučia esą valstybės, savo miesto ar rajono piliečiais, galinčiais daryti įtaką valdžiai, nes (pakartosiu jau atsibodusią frazę) per 15 metų nesukūrėme pilietinės visuomenės. Trakų rajono pavyzdys, ypač turint omeny rinkimų rezultatus, tai akivaizdžiai liudija. Tačiau negalima dėl to kaltinti vien tik pačių žmonių. Ar per penkiolika metų nors viena valdžioje buvusi politinė partija ką nors padarė, kad mūsų žmonės pasijustų oriai, pasijustų savo valstybės, miesto, rajono piliečiais? Atrodytų, kad per tą laikotarpį viskas buvo daroma kaip tik priešingai. Tačiau dabar valdžios atsainumas savo tautai jau apsigręžia tautos atsainumu savo valstybei.

Valdžia sukruto

    Visgi Trakų kultūrininkų streikas ir protesto akcijos paskatino sukrusti ir centrinę valdžią, tačiau jos siūlymai Trakų, kaip reprezentacinio miesto, kultūros reikalus perduoti Kultūros ministerijos žinion, būtų tik lokalus „gaisro gesinimas“, nesprendžiant problemos iš esmės valstybiniu ir kultūros politikos lygiu.

Ir vėl nuolatinis klausimas: ką daryti su Trakais, kaip apginti žmones nuo formaliai jų pačių rinktos valdžios savivalės ir neūkiškumo? Kitaip tariant, kaip įkvėpti Trakų rajono piliečiams tikėjimą savo valstybe ir savimi? Galimi keli sprendimai:

Seimas ir Vyriausybė turi skubiai peržiūrėti visus vietos savivaldą reglamentuojančius įstatymus, ir priimti būtinas pataisas, siekiant apginti piliečių lūkesčius ir interesus.

Kuo skubiau laikinai įvesti Trakų rajone tiesioginį vyriausybės valdymą, tuo pačiu peržiūrėti Savivaldybės administracijos etatų sąrašą.

Artimiausioje ateityje pateikti reformos projektą Vilniaus regiono ir Trakų rajono administracijai..

 

Į pradžią

 

9.  Politikų kankanas

    Seimo Darbo partijos frakcijos narys, Aplinkos komiteto pirmininkas Antanas Bosas pareiškė, kad vyks slidinėti į Austriją, nors Seimo valdyba tokiai kelionei nepritarė. Tik po pokalbių su Darbo frakcija šis A. Boso troškimas atvėso. Ar ilgam?

    Užsienio reikalų ministerija teigia, kad Kaliningrado srities gubernatoriaus Vladimiro Jegorovo vizitą Lietuvoje Žemės ūkio ministerija, vadovaujama Kazimieros Prunskienės, organizavo pažeisdama nustatytą tvarką ir Vyriausybės nutarimus.

   Seimo narys Petras Gražulis, siekdamas KGB „rezervininkų“ atsistatydinimo, antradienį Seime pradėjo bado akciją.

    Tokiai akcijai nepritaria dauguma Seimo narių ir mano, kad ekscentriškasis jų kolega kompromituoja Seimą. „Manau, kad toks politiko, parlamentaro poelgis yra nerimtas. Tokiu drastišku būdu reikšdamas savo poziciją, jis nieko kito nesiekia - tik asmeninio populiarumo", - tvirtina Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas

    Seimo valdybos pritarimu išvykęs į JAV, tačiau kelionės metu su žmona spėjęs apsilankyti egzotiškoje Taičio saloje, liberalcentristas Kęstutis Glaveckas neteks trečdalio algos.


    Klaipėdos apskrities viršininkė Virginija Lukošienė pastaruoju metu užsienio šalyse lankosi dažniau nei savo darbo kabinete. Šios valdininkės egzotiškos kelionės sudomina Vyriausybę.

    Darbo partijos frakcija siūlo sudaryti parlamentinę laikinąją tyrimo komisiją, kuri išsiaiškintų, kaip riboto naudojimo informacija iš KGB rezervą tyrusios komisijos pateko žiniasklaidai.

    Neseniai lietuvių kalba pasirodė skandalinga

    Jelenos Tregubovos knyga „Kremliaus digerio pasakėlės", kurioje pasakojamas užkulisinis Maskvos politikų gyvenimas. Autorė sako. „Jūsų laisvės Kremlius jums niekada neatleis ir keršys pirmai patogiai progai pasitaikius bei stengsis nurodyti „tikrąją jūsų vietą".

 

Į pradžią

 

10.  Atviras kreipimasis į Lietuvos Respublikos Prezidentą p. V. Adamkų

Gerbiamas p. Prezidente,

Piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas valdyba stebisi Jūsų sprendimu antrą kartą teikti Lietuvos Respublikos Seimui svarstyti p. T. Birmontienės kandidatūrą Konstitucinio teismo teisėjos pareigoms užimti. Šiam sprendimui iš principo negalime pritarti. Tvirtai laikydamiesi nuostatos, kad atkurtoje Lietuvos valstybėje žmonės neturi būti persekiojami dėl praeities, jeigu jie nėra padarę baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių nusikaltimų, vis dėlto manome, kad tokie asmenys neturi moralinės ir politinės teisės pretenduoti į aukštas valstybines pareigas. Jūsų sprendimas siūlyti Konstitucinio teismo teisėja asmenį, jau tautos atgimimo laikotarpiu išdrįsusį atvirai tyčiotis iš prieškarinės Lietuvos Respublikos ir jos gynėjų, vertintinas kaip sąmoningas arba nesąmoningas paniekos pokarinei Tautos rezistencijai ir okupantų vykdytų šalies patriotų žudynių aukoms aktas.

Sutinkame su Jūsų viešai išsakytu požiūriu, kad okupacijos laikotarpiu buvo parašyta daug tariamai „mokslinių” darbų, juodinančių prieškarinę Lietuvos Respubliką, pačius mūsų laisvės ir nepriklausomybės idealus. Nėra abejonės, kad p. T. Birmontienės disertacija niekuo neišsiskiria tokių darbų fone ir nėra jokia išimtis. Tačiau išsakant tokius teiginius ir vertinimus pasakoma tik dalis tiesos. Turime priminti, kad okupacijos laikotarpiu Lietuvoje gyveno ir dirbo šimtai tūkstančių ne mažiau protingų ir kvalifikuotų žmonių, kurie nepanoro siekti karjeros savo Tėvynės ir jos istorijos niekinimo kaina. Jūsų sprendimas neabejotinai įžeidžia šiuos dorus ir tvirtus, savo moralinių principų net ir sunkiausiomis sąlygomis neišsižadėjusius žmones.

Taip pat akivaizdūs ir neigiami moraliniai bei auklėjamieji šio sprendimo padariniai. Juk šitaip šalies piliečiams, o ypač jaunajai kartai, skiepijama amorali nuostata, kad kolaboravimas su šalį okupavusiu priešu yra „normalus” reiškinys, gal net „pragmatiškas” ir „toliaregiškas” kiekvieno žmogaus vertybinis pasirinkimas.

Galiausiai Jūsų sprendimas dar kartą teikti Seimui minėto asmens kandidatūrą verčia kelti dar vieną principinį klausimą: nejaugi iš tiesų šalyje nebeįmanoma rasti saujelės neabejotinos moralinės ir politinės reputacijos asmenų, galinčių užimti bent jau atsakingiausias valstybines pareigas? Esame įsitikinę, kad tokių žmonių Lietuvoje esama, tereikia noro jų ieškoti ir suteikti jiems pasitikėjimą.

Dėl šių motyvų prašome Jus, p. Prezidente, atšaukti savo pasirašytą dekretą, kuriuo Respublikos Seimui teikiate p. T. Birmontienės kandidatūrą Konstitucinio teismo teisėjos pareigoms užimti.

Piliečių judėjimo „Kitas pasirinkimas“ valdyba

Vilnius, 2005 03 29

Į pradžią

 

 

11. Lidija Girevičienė    Paminklai eina į žmones

 

    Neseniai vykusi 6-oji knygų mugė bent trumpam išjudino mūsų kultūrinį gyvenimą.

    Tai buvo šventė tiek knygos mylėtojams, tiek leidėjams. Ši mugė gal ir nebuvo kažkuo išskirtinė, tačiau vyko lietuviškos raštijos atgavimo fone.

    Skelbianti savo jubiliejinius 60-uosius metus, leidykla „Vaga” šioje mugėje gražiai pristatė G. Ilgūno knygą-albumą ,,Knygnešių keliais“. Malonu, kad šis leidinys skirtas lietuviškos spaudos atgavimo 100-mečiui paminėti.

    Rašytojas Romas Gudaitis, įvertindamas leidinio reikšmę, knygos įžanginiame žodyje tarsi įtvirtino jos paskirtį: ,,Paminklai eina į žmones. Jie nėra sunkūs, kai statomi su meile. O šis paminklas (knyga) Knygnešiui – įkvėptas žygeivio, istoriko, valstybininko Gedimino Ilgūno, jo bičiulių ir bendražygių meilės “ . Knygos autorius G. Ilgūnas pastebėjo, kad 1983 m. kraštotyrinė ekspedicija buvo surengta minint ,,Aušros” šimtmetį ir priminė anuo metu labai drąsiai pasakytus prof. Jokūbo Minkevičiaus žodžius: ,,Nulenkime galvą prieš ,,Aušrą”, kuri išgelbėjo lietuvių kalbą”. Autorius susirinkusiems skaitytojams priminė, kad kiekvienas žmogus gali ką nors nuveikti gero savo tautos, tėvynės labui.

    Kukliai atstovaujanti savo leidinius Klaipėdos universiteto leidykla, mugėje pristatė leidinuką ,,Lietuviškos spaudos aušra”, kuris irgi skirtas lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečiui. Jo tikslas – atskleisti Mažosios Lietuvos ir jos gyventojų indėlį puoselėjant lietuviškumą Didžiojoje Lietuvoje spaudos draudimo metais. Šis leidinys–tai tarsi istorijos pamoka mūsų vaikams. Tokių metodinių rinkinių šioje knygų leidybos gausybėje tikrai trūko. Suprantama, juk tokie leidiniai neduoda didelio pelno ir leidėjams imtis tokio ,,žygdarbio”- rizikinga.

    Tad dairantis į lūžtančias nuo knygų lentynas apninka ne visai linksmos mintys. Juk ne vienadieniais pramoginiais romanais žmogus gyvas. Visgi turime išlikti saviti, tautiški net ir tokioje viską vienodinančioje, kosmopolitiškoje erdvėje.

Į pradžią

 

 

12. Pragmatikų savitarnos laikai

 

    Poetas ir literatūros kritikas Valdemaras Kukulas daugiau nei dešimtmetį dirbo (ir dabar tebedirba) dviejų dienraščių – „Respublika” ir „Lietuvos žinios” – politikos apžvalgininku. Manau, tai pakankamas pagrindas pasidalyti savo patyrimu šioje srityje.

    Sąjūdyje ir vėliau Atkuriamajame Seime buvo gana daug menininkų. Vėliau jų mažėjo ir ilgainiui beveik išnyko. Beje, kaip politikai, jie ženkliau nepasireiškė. Kodėl, tavo nuomone, taip atsitiko?

 

    Visų revoliucijų vėliavnešiai būna idealistai. Paskui ateina pragmatikai. Menininkai negalėjo pasirodyti labai gerai dėl paprastos priežasties. Jau Sąjūdžio laikais jie pamatė, kaip „žalias” jaunimėlis, dar nenugalėjus sovietų valdžios, ėmė dalytis ministrų portfelius. Pavyzdžiui, Zigmas Vaišvila yra sakęs:„Aš galiu būti visų sričių ministras”. Tai ypač buvo matoma Sąjūdžio kauniečių sparne. Kaip reikėjo jaustis žmogui, kuris ėjo į Sąjūdį su šūkiu: „Mes panaikinsim visas privilegijas, įvesim tikrą demokratiją”? Todėl menininkai pradėjo trauktis net ne iš Atkuriamojo Seimo, o dar Sąjūdžio laikais.

    Dar vienas dalykas. Kai ateina pragmatikai(o tai tęsiasi iki šiol), jie sukuria uždarą sistemą, kuri saugo verslo paslaptis. O dalis žmonių (ne tik menininkų) paprasčiausiai neprileidžiami nei prie įstatymų leidybos (esmingesnės), nei prie pinigų dalybos. Ne tik neprileidžiami. Nepasiant to, kad jie sėdi Seime, jie atribojami nuo informacijos. Tada iškyla natūralus klausimas – kam tau ten sėdėti? Sėdi, trini užpakalį, o pakeisti nieko negali.

    Yra glaudžiai susijusios grupuotės, kurios tarpusavyje dalijasi ta informacija ir daro įtaką pinigų srautus. O menininkai – už borto.

    Ar verta šiandien menininkams lįsti į politiką? O gal pamėginti tapti savotiška tautos sąžine – aštriai ir be kompromisų preparuoti politikos procesus?

   Šiandien dar labiau nei anksčiau menininkams neverta eiti į politiką. Nes dabar vyksta ne tik pinigų dalybos – pačiam Seime įsigalioja laukinio kapitalizmo verslo taisyklės. Visam Seimui vadovauja verslas. Tu ne tik būsi atribotas nuo informacijos – paprasčiausiai negalėsi suvokti tų taisyklių, kurios atveda į Seimą „Gariūnų berniukus“. Raštingam žmogui sėdėti tarp beraščių – beviltiška.

    Dėl mėginimų tapti šių procesų komentatoriumi. Problema – ne vien informacijos stoka. Kadangi politikos apžvalgas pradėjau rašyti 1991 metais, puikiai atsimenu, kad kiekvienas rimtesnis straipsnis susilaukdavo labai rimtos reakcijos. Atvažiuodavo partijų atstovai, susirinkdavo negatyvią informaciją, ją analizuodavo. Dabar gali rašyt ką nori – reakcijos jokios. Susiformavo toks tvirtas korupcinis stuburas, kurio negali išjudinti jokie triuškinantys straipsniai. Niekam neskauda.

    Ar dirbdamas politikos apžvalgininku, nepatyrei kokio nors spaudimo ar bent mandagaus nuostatų piršimo? Juk ne paslaptis – dienraščių savininkai priklauso tam tikroms verslo ir finansų grupuotėms.

   Kadangi nuo pat Atgimimo pradėjau žaisti su ta politika, visi gerai žinojo –manęs nepastumdysi. Nesu pajutęs jokio spaudimo. Visą laiką rašiau tai, ką noriu. Iš savo darbo patirties „Lietuvos ryte” (kultūros apžvalgininku) galiu pasakyti, kad jie pirmi pradėjo žaisti su politiniais ir ekonominiais klanais. „Respublika” manęs nekarpė, tačiau yra kitas dalykas. Kai mano medžiaga kertasi su tam tikrais laikraščio įsipareigojimais, tekstas tiesiog pasimeta. Tarsi dingsta kažkur. Laiku neišspausdinamas, o po to lyg ir nebeaktualus.

   Kaip – po Atgimimo – evoliucionavo tavo politinės pažiūros? Kas nulėmė jų kaitą?

   Pirmiausia turiu pabrėžti, kad visiškai išsitrynė ribos tarp partijų. Visos partijos – ekonominės, bet ne pagal nuostatas į ekonomiką, o pagal savo konkrečius (iš esmės – pasipelnymo) interesus ekonomikoje. Šiandien partijos vardas yra grupuotės vardas. O ideologinio turinio nebeliko. Jei paklaustum, kuri partija susikompromitavo mažiausiai, būtų sunku atsakyti, nes visos – pakankamai.

    Atgimimo pradžioje laikiau save liberalu. Atsiminkim, kad yra ir ekonominis, ir humanitarinis liberalizmas (pavyzdžiui, „Santaros-Šviesos” sąjūdis Amerikoje). Dabar tarsi būčiau linkęs tapti socialdemokratu. Bet juk visi žinom: Lietuvos socialdemokratų partija – stambaus kapitalo partija, nuolat ignoruojanti samdomos darbo jėgos, kurią ji turėtų ginti – interesus.

    Kadangi žinau, kad rengiesi gulti į ligoninę profilaktiniam „remontui“, pamėgink forsuoti optimizmą. Jei perkratytum smegenyse visus negatyvius lūkesčius nuo Atgimimo, ar yra bent vienas, kuris nebuvo realizuotasi?

    Deja, turiu pripažinti, kad buvo realizuoti visi mano negatyvūs lūkesčiai. Dar daugiau – atsirado ir visai neprognozuotų negatyvių dalykų. Tada mes visai neįsivaizdavom, kad visas finansines aferas (net susietas su mafijinėm struktūrom) Lietuvoje laimins pasaulinis kapitalas. Manau, be jo palaiminimo daugelis tų dalykų, kurie vyksta Lietuvoje, negalėtų vykti. Mes pakliuvom į pasaulinio bankininkystės tinklo mėsmalę.

    Atgimimo laikais naiviai galvojom, kad negatyvius procesus per rinkimus galime pakoreguoti. Tačiau anksčiau paminėtas globalizacijos (ne tos, prieš kurią šūkauja anarchistai ir kiti kairieji) aspektas labai riboja mūsų galimybes ką nors pakeisti sau palankia linkme.

    Kas tau juokingiausia šiandien mūsų šalies politiniame gyvenime?

    Man juokingiausias Viktoras Uspaskichas. Ypač savo sutapimu su „Dviračio žynių” personažu.

    Gal padarykime vieną asmeninį kontrapunktą, nes iki šiol kalbėjome tik apie politiką. Kaip žinai, istorija byloja, kad žmonija (dažniausiai) iš savo klaidų nepasimoko. Ar galėtum teigti, kad pasimokei bent iš vienos savo klaidos?

    Žmonija gal ir negali pasimokyti, nes visos tos klaidos ir kuria istorijos dėsningumus. O žmogaus gyvenime yra kiek kitaip. Kiekvieną veiksmą, kurį paprastai buitiškai vadiname klaida, galime padaryti patirties katalizatoriumi. Jeigu žmogus sugeba tokį veiksmą reflektuoti (nebūtinai padaryti griežtas išvadas), jis jį paverčia savo vidine gyvenimo dalimi. Ir tada ta klaida nebėra klaida. Tai tiesiog biografijos dėmuo, kurio nereikia nei sureikšminti, nei nubraukti, nei išsižadėti.

    Visai neseniai mūsų laikraštį aršiai užsipuolė Vytautas Landsbergis. Gal tai ženklas, kad išlaikėme savotišką brandos egzaminą? Ko palinkėtum mūsų leidiniui ateityje?

    Palinkėčiau, kad jūsų laikraštį V. Landsbergis užsipultų dar kartą. Kuo daugiau jis užsipuls, tuo daugiau tai bylos apie augančią laikraščio kokybę.

 

Su poetu ir literatūros kritiku Valdemaru Kukulu kalbėjosi Romas Daugirdas.

Į pradžią

 

 

13. Kas kaltas?  Iškalbingos skandalo detalės

    Lietuvoje jau kurį laiką netyla svarstymai apie Tarptautinės Baltijos akademijos veiklą ir jos legalizavimo teisėtumą. 2004m. pabaigoje piliečių judėjimas „Kitas pasirinkimas” bei dvi nacionalinės studentų organizacijos - Lietuvos studentų sąjunga ir Lietuvos studentų atstovybių sąjunga - kreipėsi į LR Ministrą Pirmininką ir į Prezidentą dėl neteisėtų LR Vyriausybės veiksmų 2003 metais išduodant Baltijos humanitariniam centrui (BHC), o dabar Tarptautinei Baltijos akademijai (TBA) leidimą vykdyti studijas.

    Kyla klausimai: Kaip tas leidimas buvo gautas? Kas buvo užtarėjai? Kodėl leidimas šiam centrui buvo suteiktas pažeidžiant nustatytas procedūras bei Vyriausybės darbo reglamentą? Kodėl buvo toleruojama šios mokymo įstaigos tolesnė veikla? Ji vertintina kaip visiškas nesiskaitymas su Lietuvos įstatymais.

    „Baltijos kelias“ pateikė keletą klausimų Vilniaus universiteto profesoriui Vytautui Daujočiui, kuris yra ir Studijų kokybės vertinimo centro darbuotojas bei ekspertas.

    B. K. Ar galima teigti, kad šioje istorijoje didžiausi kaltininkai yra buvęs ministras Algirdas Monkevičius ir Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas?

    V.D. Toks įspūdis gali susidaryti iš pirmo žvilgsnio, bet tai nėra visiška tiesa. Šioje istorijoje susikryžiavo gana skirtingų žmonių keliai. Istorija dar nebaigta. Nors ji liečia aukštąjį mokslą, tačiau savo esme ji tokia pati kaip ir visi Lietuvos politiniai skandalai. Šioje istorijoje daug melo, žmogiškų silpnybių, išdavysčių –visko, kuo garsėja ir Lietuvos politika. Labai norisi tikėti, kad triumfuos teisingumas.

    Jūsų įvardinti asmenys iš tiesų suvaidino tam tikrus vaidmenis, bet jie labai skirtingi. Norint įvardinti tikruosius „herojus“ reikėtų pradėti ne nuo jų, bet nuo buvusio viceministro Rimanto Vaitkaus. Būtent jis rengė sprendimus suteikiančius leidimą BHC(TBA) vykdyti Baltijos rusų instituto( BRI) studijų programas.

    BK. Viceministras R.Vaitkus - politinė figūra. Jis rengė Vyriausybės nutarimų projektus, ką paprastai ir daro viceministrai. Ar jo vaidmuo šiuo atveju buvo kažkuo išskirtinis?

    V.D. Ši istorija atskleidžia kelis įdomius R.Vaitkaus charakterio bruožus. Viceministras ilgai buvo aršus nelegalizuotų mokymo įstaigų kritikas. Tačiau 2002 metų lapkritį R. Vaitkus savo neteisėtai studijų veikla užsiimančio mokymo centro vadovui J. Kostinui rašo: „Esu įsitikinęs, kad steigimo dokumentai tenkins nustatytus reikalavimus /…/ Esu įsitikinęs, kad Jūsų, aukšto lygio profesionalo vadovaujama naujai kuriama institucija bus pajėgi organizuoti studijas”. Tai ištraukos iš BHC(TBA) dokumentų, kartu su paraiška pateiktų Studijų kokybės vertinimo centrui.

    BK. Bet 2003 m. rugsėjo mėnesį kalbėdamas su LIETUVOS ŽINIOMIS Vaitkus tikino, kad BHC(TBA) vadovui Jevgenijui Kostinui nebus lengva įsteigti legalų institutą. Ar tai reiškia, kad jis ir tada maskavosi?

    V.D. Kaip matosi iš elgesio ir šiuo klausimu, Vaitkaus niekada neturėjo tvirto stuburo. Paliepus ar pageidaujant jo šeimininkams iš buvusios LDDP, dabar LSDP, ar kitiems įtakingiems asmenims, jis mikliai keičia savo pažiūras, nekreipdamas dėmesio į Lietuvos valstybinius interesus. „Prastumti“ neteisėtąjį Vyriausybės nutarimą, kurį parengė R. Vaitkus, padėjo ir daugiau Vyriausybės asmenų bei Seimo narių.

    BK. Bet paprastai nutarimus rengia ministerijos biurokratai?

    V.D. Šioje istorijoje išaiškėjo dar viena Rimanto Vaitkaus savybė. Nepasižymintis didesniu darbštumu ir skrupulingumu, tapęs viceministru jis, pažeisdamas ministerijos darbo tvarką, kai kada pats ėmė rengti raštus, nutarimų projektus. Gaila, kad tai atsitikdavo tik tada, kai tai buvo susiję su „slidžiais“ atvejais, kai nebuvo paisoma įstatymų. Vidinės ministerijos derinimo procedūros būtų tapusios papildomomis, o kai kada tikriausiai ir neįveikiamomis kliūtimis, realizuojant „slidžiuosius“ sumanymus ar užsakymus. 2003 m. vasarą Švietimo ir mokslo viceministras R. Vaitkus asmeniškai parengė Vyriausybės nutarimo projektą, kuriame buvo aprašyta, kaip organizuoti ir vykdyti studijas pagal kitų šalių aukštųjų mokyklų studijų programas. Kartu jis taip pat asmeniškai parengė ir kitą Vyriausybės nutarimo projektą dėl leidimo BHC(TBA) vykdyti BRI studijų programas.

    BK. Tuo metu švietimo ministras ir viceministras buvo skirtingų partijų nariai. Ar tai turėjo reikšmę mūsų aptariamu klausimu? Ar galėjo socialliberalas A. Monkevičius nepasirašyti socialdemokrato R. Vaitkaus parengtų Vyriausybės nutarimų?

    V.D. Galėjo, bet būtų praradęs ministro postą, nes viceministro parengti nutarimų projektai su visais gausiais trūkumais buvo priimtini Ministro Pirmininko patarėjams, Vyriausybės kanceliarijos teisininkams. Niekam nebuvo paslaptis, kad viceministras jau keletą metų ieškojo progų (ir bandė) išstumti ministrą bei atsisėsti į jo kėdę. O visa istorija rodo, kad TBA (BHC) legalizavimu labai rūpinosi socialdemokrato J. Kostino partijos draugai, jos viršūnės, o partijos viršūnėje yra Ministras Pirmininkas.

    BK. Ar A. Monkevičius žinojo, kad daug kas daroma neteisėtai, kad trūksta dokumentų?

    V.D. Vargu. Dirbant ekspertu įvairiose darbo grupėse, teko susidurti su ministerijos vidine virtuve. Įsitikinau, kad mokslą ir studijas ministerijos aukščiausiame lygmenyje kuravo kaip tik R. Vaitkus. Jis buvo tas, kuris atstovaudavo ministeriją rektorių, institutų direktorių konferencijose, priimdavo politinius sprendimus lėšų institucijoms skirstymo klausimais, ypač rengiant biudžeto įstatymo projektą. Jis privalėjo teikti informaciją ministrui daugiausia sprendimų projektų pavidalu. Ministras, nežinodamas visų detalių (jam ir nepriklauso viską žinoti, tam yra viceministras) galėjo ir nežinoti visos situacijos. Juk kiekvienas turi savo darbo sritį. Tačiau ministro atsakomybės negalima paneigti - jis kaip vadovas atsako už savo viceministro veiksmus. Ministras žinojo savo viceministro būdą, privalėjo daugiau jį kontroliuoti. Kita vertus, griežčiau kontroliuodamas viceministrą ir elgdamasis principingai, ministras, kaip minėjau, tikriausiai būtų praradęs savo postą.

    BK. Ar turite daugiau faktų, parodančių R. Vaitkaus vaidmenį šioje istorijoje?

    V.D. Čia verta pažymėti, kad už neteisėtą BHC (TBA) legalizavimą, o tuo pačiu ir už tokiam legalizavimui būtinų dokumentų nebuvimo fakto nuslėpimą atsakingas būtent viceministras R. Vaitkus. Jis, o ne ministerijos kolektyvas ar ministras gavo nuoširdžią padėką iš BRI rektoriaus S. Bukos. Pastarasis 2004 m. balandį pasiuntė R. Vaitkui oficialų raštą, kuriame rašoma: „Leiskite dar kartą nuoširdžiai padėkoti Jums už tą didelę paramą, kurią Jūs mums suteikėte /…/, kas leido pradėti įgyvendinti Lietuvos Respublikos nutarimą dėl studijų pagal Baltijos rusų instituto universitetinio lygio programas”. Čia verta atkreipti dėmesį, kad BRI tas studijų programas Latvijoje gali vykdyti tik kaip profesines aukštojo mokslo, o ne universitetines studijas. Neįtikėtina, kad LR Vyriausybė sąmoningai pažeidė savo nustatytą tvarką, kuri ir taip ypač palanki kitų šalių aukštosioms mokykloms vykdyti jų studijų programas Lietuvoje. Daugiau tikėtina, kad padedant R. Vaitkui LR Vyriausybę „išdūrė“ ponai S. Buka ir J. Kostinas. Apgauta LR Vyriausybė leido vykdyti studijų programas aukštesnio (universitetinio) lygio nei jų kilmės šalyje. Šiuo atveju – Latvijos.

    Galima prisiminti ir faktą, kuris yra BHC (TBA) legalizavimo istorijos logiška tąsa. 2004 m. R. Vaitkus, visiškai nepaisydamas Ministerijos darbo reglamento, asmeniškai gamino bei išdavinėjo klaidinančius dokumentus dėl BRI išduodamų aukštojo mokslo diplomų pripažinimo Lietuvoje. Tai darydamas jis rėmėsi ir suklastotu Studijų kokybės vertinimo centro dokumentu. Reikia pažymėti, kad šiuo atveju ministras elgėsi daug principingiau – klastotės bylą ministerija perdavė prokuratūrai.

    Beje, pažymėtina, kad R. Vaitkus ypač aktyviai „veikdavo“ vasarą, kai ministras išeidavo atostogų. Taip atsitiko ir 2003 metų vasarą. Kaip tik tuo metu ir buvo atlikti pagrindiniai BHC (TBA) legalizavimo veiksmai. 2004 metų vasarą R. Vaitkus gamino ir išdavinėjo klaidinančius dokumentus dėl BRI aukštojo mokslo pripažintinumo Lietuvoje.

    BK. Nupiešėte nevaldomo biurokrato paveikslą. Ar ponas R. Vaitkus tikrai buvo toks savarankiškas? Ar jis veikė savo nuožiūra?

    V.D. Jei R. Vaitkus būtų toks nevaldomas, tai M. Riomerio universiteto rektorius A. Pumputis tikrai nebūtų jo „padaręs“ savo universiteto prorektoriumi. Universitetas, kuriame teisės studijos sudaro visos veiklos pagrindą, turėjo kuo toliau laikytis nuo tokio nuolatinio teisės pažeidėjo. Matyt, A. Pumputis buvo tikras, kad būsimas prorektorius visiškai paklusnus ir pažeidžia įstatymus tik viršininkams paliepus. Peršasi išvada, kad būtent tokia R. Vaitkaus savybė buvo reikalinga A. Pumpučiui.

    R. Vaitkus labai mažai kreipė dėmesio į savo tiesioginį vadovą – Švietimo ministrą, bet buvo uolus ir ištikimas savo partijos lyderio – A. Brazausko tarnas, o tai ir įvertino A. Pumputis.

    Prisiminkite, kaip A. Brazauskas vertino jo „smulkius” paklydimus BRI diplomų istorijoje. Premjero nuomone, jie buvo visiškai menki, neverti dėmesio ir neturėjo sutrukdyti R. Vaitkui tapti Švietimo ir mokslo ministru.

    BK. Ar ne todėl jis tapo Ministro Pirmininko politiniu patarėju?

    V.D. Šitoje istorijos tąsoje mane stebina du dalykai. Viena vertus, tai akivaizdus interesų derinimo principo pažeidimas. R.Vaitkus, būdamas vieno iš universitetų prorektoriumi, tuo pačiu metu patarinėja Ministrui Pirmininkui mokslo ir studijų klausimais. Iki šiol taip buvo tik nušalintojo prezidento R.Pakso komandoje. Bet ten galiojo kita tvarka. Kita vertus, kaip gali žmogus, buvęs atsakingu pareigūnu vos ne pačiame aukščiausiame mokslo ir studijų sistemos lygmenyje, priiminėjęs sprendimus institucijų finansavimo klausimais, dabar dirbti jam buvusios pavaldžios institucijos vienu iš vadovų. Ir tai vyksta teisės specialistus rengiančiame universitete. Labai tikėtina, kad tai yra paprasčiausias atsilyginimas R. Vaitkui už vadinamojo paskirstytų biudžeto lėšų „gludinimo“ proceso rezultatus. Kasmet nuo Vilniaus ir dar vienam kitam universitetui pagal veiklos rezultatus priklausiančių lėšų keli milijonai būdavo nubraukiami ir didžiausia jų dalis atsirasdavo Lietuvos teisės universiteto biudžeto eilutėje.

    BK. Koks šioje skandalingoje istorijoje kiekvieno – viceministro, ministro, Ministro Pirmininko atsakomybės laipsnis?

    V.D. Viceministro vaidmuo aiškus. Tokį žmogų reikia laikyti kuo toliau nuo valstybės tarnybos. Dar noriu pareikšti užuojautą M. Riomerio universitetui, kurio prorektoriumi tapo R. Vaitkus. Norėčiau pažymėti, kad užuojauta skiriama universitetui, o ne jo vadovybei, ne rektoriui, kuriems, kaip minėjau, tokie R. Vaitkaus gebėjimai yra ne trūkumas, bet privalumas.

    Ministrą Pirmininką, dangstantį tokio plauko veikėjus, o gal kartais ir dalyvaujantį panašiose aferose, taip pat reikėtų laikyti atokiau nuo valstybės vairo. Deja, A. Brazauskas yra Lietuvos fenomenas. Ką jis bedarytų, vis vien išlieka valdžios Olimpe. Tai Lietuvos nelaimė.

    BK. O A. Monkevičius?

    V.D. Jis kaip ministras buvo kompetentingas, bet stokojo principingumo ir ryžto. Atrodo, kad jis tai suprato ir padarė išvadas. Tai demonstruoja jo dabartinė veikla Seimo etikos komisijos pirmininko poste. A. Monkevičiaus principinga laikysena Balsienės ir Ramono bylose gali jam kainuoti komisijos pirmininko postą. Matydami moralinį dabartinio Seimo veidą, galime A. Monkevičių palaikyti, tačiau norėtume priminti paprastą tiesą, kad siela yra svarbesnė nei postas.

    BK. Ačiū už pokalbį.

 

Į pradžią


Piliečų judėjimo Kitas pasirinkimas kronika

 

    Kovo 17 dieną Klaipėdos Universiteto Jūrų technikos fakultete įvyko susitikimas su Klaipėdos visuomene. Kitą pasirinkimą atstovavo atsargos generolas Jonas Kronkaitis, profesorius Vytautas Daujotis, judėjimo valdybos pirmininkė Reda Sopranaitė ir Ateitininkų federacijos pirmininkas Liutauras Serapinas

    Kovo 19 d. Žinijos draugijos salėje Vilniuje įvyko piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas sueiga tema: Kaip oriai sutiksime II pasaulinio karo pabaigą? Gausiai susirinkę vilniečiai įdėmiai išklausė atsargos generolo J. Kronkaičio ir politologo Vytautų Radžvilo pranešimų bei aktyviai dalyvavo diskusijoje.

   Kovo 22 d.. Vilniaus m. I –me apylinkės teisme prasidėjo Teismo procesas. Už straipsnį Penktoji kolona Lietuvoje jo autoriui profesoriui Vytautui Daujočiui ir judėjimui „Kitas pasirinkimas“ pateiktas teisminis ieškinys.

    Ieškovai: „Tarptautinė Baltijos akademija” (Latvija) ir „Baltijos rusų institutas”(Lietuva) nesutinka su straipsnio teiginiais bei mano, kad jie menkina dalykinę šių įstaigų reputaciją. Ieškovas pristatė didelį pluoštą įtartinos reikšmės naujų dokumentų. Tuo šis posėdis baigėsi. Kitas teismo posėdis vyks balandžio 26 d.

    „AISTROS DĖL AUKŠTOSIOS MOKYKLOS“ taip pavadintas interviu buvo atspausdintas laikraščio „Litovskij kurjer“ vienuoliktame numeryje. Jame su Tarptautinės Baltijos akademijos vadovu J. Kostinu kalbasi Elena Jurkevičienė. Be melo, demagogijos, čia grasinama ir fiziškai susidoroti su judėjimo „Kitas pasirinkimas“ valdybos nariu Vytautu Daujočiu, iškėlusiu viešumon šios akademijos legalizavimo neteisėtumą bei kitas problemas. Save tituluojantis rektoriumi J. Kostinas sako: „Aš tam profesoriui patarčiau atsitiktinai tamsioje vietoje nepasipainioti mūsų studentams…“

 

Į pradžią

 

Naudinga žinoti

     Gerb. skaitytojai, jau praėjusiame laikraščio numeryje spausdinome įvairių tarnybų telefonų numerius, kuriais galite skambinti, jei šalia savęs matote blogį, įstatymų pažeidimus bei pažeidėjus.

 

 

Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba Vilniuje (8-5)2626760

Kaune (8-37)222531

Klaipėdoje (8-46)210999

Panevėžyje 8620 55141

Šiauliuose (8-41)399548

Valstybinę ne maisto produktų inspekcija, nemokamas tel. 8800 55551

Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnyba, nemokamas tel. 880040403

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), tel. Vilniuje 266 3379, 260 9460

Muitinės departamento pasitikėjimo tel. (nemokamas) 8800 55544

„Panorama“, tel. Vilniuje 85 2363136

Policijos departamento pasitikėjimo tel. Vilniuje 85 2725372

Kovos su narkotikų prekyba pasitikėjimo tel. (nemokamas) 8800 20808

Vilties linija (psichologinė pagalba suaugusiems) 860060700

Valstybinė medicinos audito inspekcija Vilniuje 2169752

Lietuvos „Žaliųjų“ judėjimas, Vilniuje 85 2765609

Kaune 837 324241

Kultūros paveldo centras, tel. Vilniuje 85 2622926

 

Nemokama teisinė pagalba Vilniuje:

Teisinės pagalbos klinika 8-5-231 2800, 231 2801

Teisinės pagalbos centras 8-5-271 4624, 271 46 49

Nemokama teisinė pagalba Kaune 8–37 321664

 

Į pradžią

 

 

14. Antanas  Rimša   Pastabos paraštėse

 

    Sakoma, kad tyla - gera byla. Gal todėl vienoje šlovingos partijos būstinėje kabojo šūkis: "Nori kalbėti? Pirmiausia išmok patylėti"

    Šiandien tokie ir panašūs šūkiai turėtų būti aktualūs jau daugeliui mūsų partijų, nes, kaip pastebėjo žmonės, jei Smetonos laikais garsėjom kiaulėm, tai nūdien - valdžios elito kiaulystėm. Todėl vienintelis būdas paslėpti tas kiaulystes yra užčiaupti tautai burną. Tik, žinoma, būtina parinkti tam patikimiausią būdą. Reikia manyti, kad valdantiesiems labai patiktų, jei tauta pavirstų anglų skulptoriaus sukurtos visiškos tylos statula. Tas anglų skulptorius, ilgai galvojęs, kaip išreikšti visišką tylą, pavaizdavo žmogų, įsikišusį vieną pirštą į burną, o kitą - apačioje. Gana gerai sumanyta ir net labai patogu: kai pavargs laikydamas pirštą burnoje, galės pakeisti ranką, o tyla nebus sudrumsta. Čia jau genialumo požymis. Tai ir tapkime tokiomis statulomis tie, kurie pritariame toms valdžios kiaulystėms ir trokštame patylėti: juk, kaip sakė, amžiną jam atilsį Julius Janonis, geresnio -paminklo jiems nebus, kaip vykdamas jų idealo. Tai va tik šitaip ir ne kitaip.

    Apie badą

    Neseniai nuvilnijo, nubangavo triukšmelis, ar Prezidentui važiuoti į Maskvą, ar ne. Kaip sakoma, kas galva, tai protas, kiek protų, tiek nuomonių. Todėl buvo ir už, ir prieš, ir nežinančių, ką daryti. Ir nuomonių argumentai labai skyrėsi. Vienas mūsų milijonierius visai tautai atvirai pareiškė, kad iš aukštų Kremliaus tribūnų išgirdęs perspėjimą, kad jis ir mes - visi neteksime duonos ir mirsime iš bado, jei Prezidentas nevažiuos į Kremlių pagarbinti Stalino. Prezidentas jau tiesiai ir aiškiai pasakė žodelį „ne". Lieka dabar laukti bado pradžios. Tik neaišku, kokie bus to reiškinio išoriniai požymiai. Kažkada vienas komersantas užsakė Rembrantui nutapyti paveikslą apie badą. Tas per pusdienį nutepliojo pliką žmogaus užpakalį, o ant jo -voratinklį. Tai, sakau, gal po gegužės devintosios visi pradėkime tikrintis, nes voratinklis ant pliko užpakalio - patikimiausias lakmuso popierėlis badui nustatyti.

Apie lietuviškus niutonus

    Biografiniai duomenys sako, kad garsus anglų fizikas ir matematikas Izaokas Niutonas 1688 metais savo kolegų buvo išrinktas parlamento deputatu. Per visą buvimą parlamente Niutonas kalbėjo vieną vienintelį, kartą: aprėkė durininką, liepdamas uždaryti langą, nes traukė skersvėjis...

    Mūsų Seimo posėdžių salė be langų ir skersvėjų nėra. Tai, sakau, gal todėl daugelis mūsų parlamentarų neranda progos kalbėti ir tą vienintelį, kartą. .. "Bet. . .bet , kaip sake poetas Antanas Gustaitis,

Ir buvę žvirbliai dabar arai,-visi

laimingi, visiems gerai.

Aie miestų susigiminiavimą

    Giminiuojasi ne tik žmonės, bet ir miestai. Šitas pomėgis prasidėjo dar 1942 metais, kai istorinio mūšio metu Stalingradas susigiminiavo su D. Britanijos miestu Koventri. Tas miestų glebėsčiavimasis taip vėliau išsiplėtė, kad net atsirado Pasaulinė susigiminiavusių miestų federacija (PSMF. Mes irgi nelikome nuošalėje. Sovietmečiu LTSR sostinė Vilnius buvo pasirašiusi susigiminiavimo protokolus su Jonesu (Suomija) ir Pavija (Italija), o Kapsukas - su Kokola (Suomija). Giminiavimasis dažniausiai prasidėdavo ir baigdavosi tuo, kad retkarčiais tų miestų vadovai susitikdavo, išgerdavo, o liaudis scenoje pašokdavo ir padainuodavo.

    Atsižvelgiant į šiandien susidariusią politinę situaciją ir tęsiant sovietmečio tradicijas, būtų, sakau, gražu, ką čia ir kalbėti, ne tik gražu, bet ir patriotiška, jei Kėdainiai susigiminiuotų su Archangelsku (Rusija). Pradžiai užtektų tik pasiųsti broliams į Archangelską raginamąjį raštą. Žinoma būtų iškiliau eiliuotą. Tarkim, kad ir tokį:

 

Kėdainiuose jau vargšų nebeliko:

Juos glaudžia milžino ranka!

Dėkojame Archangelskui už Uspaskichą!

Už tai triskart: ura! Ura! Ura!

    Galima būtų pridėti ir vieną ilgą; uuurrraaa!!! Draugystei išlai kyti kėdainiečiai į Archangelską galėtų pasiųsti raugintų agurkų su Uspaskicho atvaizdu, o archangelskiečiai - palinksminti „čiastuškomis“. Tai va šitaip.

 

Į pradžią

 

Gerbiami skaitytojai,

    BALTIJOS KELIAS - nepriklausomas laikraštis. Jame nespausdinami jokie užsakomieji straipsniai, reklama. Šis leidinys negauna dotacijų iš valdžios institucijų, partijų ar suinteresuotų grupių. Laikraštis nemokamas, todėl jo leidyba įmanoma tik gaunant skaitytojų finansinę paramą. Ačiū visiems, kurie perveda į judėjimo Kitas pasirinkimas sąskaitą, kad ir nedidelę sumą pinigų. Tai ne tik materialinė, bet ir moralinė pagalba. Tai ženklas, kad mus palaikote, pritariate mūsų idėjoms ir darbams.

    Suprantame, kad toli gražu ne kiekvienas gero norintis ir judėjimo nuostatoms pritariantis pilietis gali materialiai padėti, todėl siūlome pasinaudoti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymu, kuris leidžia jums 2 procentus savo pajamų mokesčio kaip labdarą skirti judėjimo KITAS PASIRINKIMAS laikraščiui BALTIJOS KELIAS. Tai gana paprasta ir jūs neturėsite jokių papildomų išlaidų.

    Mūsų rekvizitai: NORD / LB, banko kodas 40100, sąskaita LT 664010042400478176, Piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS, įmonės kodas 300048076.

    Piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas valdyba

 

Į pradžią

 

 

Dėkojame

Poniai Irenai Meškauskienei ir ponui Jonui Žaliui už finansinę paramą.

---------------------------------------------------

Gydytojui Jauniui Augustinui iš Veisiejų už laikraščiui padovanotas savo pieštas puikias karikatūras.

 

Žurnalo „Lux jauni“ reklama

Ateitininkų žurnalo „Ateitis“ reklama

Kur gauti laikraštį Baltijos kelias?

    Šį leidinį platina judėjimo atstovai įvairiuose miestuose. Jų telefonai nurodyti laikraščio metrikoje. Gal ir jūs norėtumėtė tapti mūsų atstovu ar platintoju? Jeigu taip, tai skambinkite.

Laikraštį galima rasti šiais adresais:

Vilniuje: Judėjimo būstinėje Vilniaus 22 ( iš kiemo pusės).

Vilniaus bibliotekose: Lietuvos mokslų akademijos, Žygimantų 1/8; Vilniaus Universiteto, Universiteto 3; A.Mickevičiaus, Trakų 10; Kalvarijų, Kalvarijų 29; Lietuvos muzikos akademijos, Gedimino pr. 42; Tomo Zano, Šv. Stepono 23,

Antakalnio, Antakalnio 49; Kultūros paveldo centro, Pilies 16; Muzikos ir meno, Arklių 20; Užupio, Polocko 12; Vilniaus dailės akademijos, Maironio 6; Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Saulėtekis.

 

Kituose miestuose

Alytuje: Janina Juodžbalienė, Alytus,  Dariaus ir Girėno 10,   Politinių kalinių ir tremtinių būstinė

  Antanina Mikalonytė,   Alytus, Volungės 3-19,  831536977

Birštone: Viešojoje bibliotekoje, taip pat tel. 831956657 (Nijolė Slidžiauskienė)

Druskininkuose: I. Navarackienė, Veisiejų 22 –34.

Kaune: „Tremtinio knygynėlyje“, Laisvės al. 39; visose viešosiose Kauno bibliotekose.

Klaipėdoje: Bibliotekose ir skaityklose.

 Marijampolėje:Justinas Sajauskas,  Marijampolė,  Vytauto  29. Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus   834350754.

Palangoje: Bibliotekoje, Vytauto 59, tel. 8460 49447.

Pakruojyje: Antanas Gasperavičius, Mokyklos 12, tel. 842167253.

Panevėžyje: Roberta Vaišvilaitė, Liepų al. 13 –1, tel. 868765044. Visose bibliotekose.

Radviliškyje: Centrinėje bibliotekoje. Viešoji įstaiga „Užbėgtukė",
S. Dariaus ir S. Gireno 46.

Raseiniuose: Centrinė biblioteka, Vytauto Didžiojo 1.

Tauragėje: Pranas Rindokas,  Tauragė,   Prezidento 38.  Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, namų tel.  844654222,  būstinės  844661390

Telšiuose: Respublikos 17 a (parduotuvė)

Varėnoje: Bibliotekoje, Vytauto 19, tel. 8310 31640.

Utenoje: A. ir  M. Miškinių viešoji biblioteka, Maironio 12,  Smėlio biblioteka, Smėlio 9,

   Aukštakalnio biblioteka, Taikos 44.

 

 

Mūsų inf.

Draudžiama laikraštyje Baltijos kelias paskelbtą informaciją bei straipsnius be mūsų sutikimo panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse.

Autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.

Redakcija pasilieka teisę straipsnius trumpinti ir redaguoti.

Rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami.

Pageidautina, kad straipsnius siųstumėt internetu arba spausdintus mašinėle.

Laikraščio redakcija keičiasi straipsniais su internetiniu laikraščiu www.delfi.lt Jei nepageidaujate, kad jūsų straipsnis ten būtų publikuojamas, prašytume apie tai mus įspėti.

 

Dieve, saugok mus, kad mes saugotume vieni kitus, o visi kartu saugotume Lietuvą.

---------------------------------------------------------------------------------

,,Baltijos kelias”. ISSN 1822 - 0495

Būstinės adresas: LT – 01014 Vilnius, Vilniaus g. 22;

Adresas korespondencijai: Vilnius 1, Nr. 536

Telefonas informacijai Vilniuje: Eduardas Daujotis, 2121650, 865051658; Kaune: Jolanta Našlėnienė, 868871818; Klaipėdoje: Virgis Palionis, 867442386; Radviliškyje: Kęstutis Pakštas 867117422; Raseiniuose: Dainius Sopranas, 862255005.

,pilieciai@pilieciai.lt ; www.pilieciai.lt

Leidėjas: piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS

Redaktorė Nijolė Pranckevičiūtė

Redakcinė kolegija: A.Dagelis, V.Daujotis, E.Gudavičius, A.Janulaitis, Č.Laurinavičius, V. Paulaitis, V. Radžvilas, R.Sopranaitė

Spaustuvė ,,Spauda”.

 

 

Į pradžią