Šiame numeryje: Mintys Nepriklausomybes dieną. Tikras gyvenimas tarp švenčių. Nepailstamas visuomenės švietėjas V. Bražėnas. Politikų kankanas. „Akropolis“ nėra Lietuvos simbolis. Mokesčiai už Moliūgo namelį. Diskusija apie mokesčius, ar kryptingas „smegemų plovimas“? Pilietinės iniciatyvos. Integracijos druska ir cukrus.

Į titulinį puslapį

 

Lietuva nepriklausoma. Kuri?

Nepriklausomybės dienos mintys

Tikrasis gyvenimas - tarp švenčių

 „Aš liūdžiu drauge su Aslano Maschadovo artimaisiais”

 „Akropolis” nėra Lietuvos simbolis

Diskusija apie mokesčius, ar kryptingas „smegenų plovimas“ ?

Vilius Bražėnas

Integracijos druska ir cukrus

Pastabos paraštėse

SUSIGRĄŽINKIME MORALUMO PRINCIPUS Į VALSTYBES VALDYMĄ

Politikų kankanas

Naudinga žinoti

Mokytojos garbei griežė jos mokinių orkestras

Piliečių iniciatyvos

 

 

 

 

 

1. V. Radžvilas   Lietuva nepriklausoma. Kuri?

 

    Penkiolika metų tvirtas valstybingumo tradicijas turinčioms tautoms – trumputis istorijos tarpsnis. Lietuviams, beveik per stebuklą praėjusio amžiaus pradžioje sugrįžusiems iš istorinės nebūties, tokia laiko atkarpa turėtų atrodyti kaip ištisa epocha. Todėl suprantama, kad šiais metais artėjanti kovo 11 prisimenama kur kas plačiau, negu įprasta. Šį kartą dažniau keliamas ir klausimas, kurio esmę galima apibendrinti taip: kuo baigėsi Sąjūdžio pradėtas žygis? Pergale ar vis dėlto pralaimėjimu? Kokie yra iškovotos Nepriklausomybės laimėjimai ir praradimai? Būtų klaidinga manyti, kad tai paprasti netolimos praeities ar vien tik dabarties svarstymai. Nuo to, kokios bus jų išvados, priklausys šalies ateitis.

    Vienas laimėjimas lyg ir nekelia nė mažiausių abejonių – tai susigrąžinta Nepriklausomybė. Tačiau, kaip aiškėja iš paskutinių savaičių diskusijų, net ir dėl šito įmanoma ginčytis. Aišku, nėra pagrindo manyti, kad visi piliečiai, pritariantys Prezidento kelionei į Maskvą, nebrangina šios Nepriklausomybės, tačiau neverta savęs apsigaudinėti. Daugeliui iš jų valstybės praradimas – laimei, kol kas net sunkiai įsivaizduojamas – tikrai netaptų asmenine tragedija. Apsisprendusių gyventi bet kur, kad tik sočiai, Lietuvoje netrūksta, ir mąstant apie valstybės perspektyvas seniai buvo metas susirūpinti, kaip pakeisti šią apverktiną padėtį.

    Kitus klausimus gaubia dar tirštesnė migla. Tačiau apskritai ginčas, kaip vertinti šį penkiolikos metų laikotarpį, tolydžio stiprėja ir vis labiau ryškėja du priešingi ir vargu ar sutaikomi požiūriai. Pasak pirmojo, visi Sąjūdžio tikslai iš esmės pasiekti, ir dabar belieka kantriai laukti, kol galutinai užgis tokio masto permainų laikotarpiu neišvengiamai patirtos žaizdelės. Pasak antrojo, laimėta labai nedaug. Net ir atgautoji Nepriklausomybė iš esmės esanti menkavertė, nes ji tik dar labiau pagilino ir išryškino jau sovietmečiu buvusias mūsų visuomenės piktžaizdes, o tautos ateities perspektyvos apskritai esančios abejotinos. Visos tokios diskusijos ir požiūriai išoriškai, ko gero, atrodo tik paprastas ir gerokai pabodęs „elito” ir „runkelio atstovo” ginčas. Kaip tik todėl pravartu būti ypač atidiems, kad sugebėtume deramai įvertinti milžinišką jo reikšmę tolesnei šalies raidai. Juk nuo to, kaip vertinama ir aiškinama esama visuomenės ir valstybės būklė, priklauso tolesnė valstybės plėtros strategija, kurios, iš tikrųjų šiandien nėra. Jeigu teisingas pirmasis požiūris, tada iš tiesų geriausia toliau eiti jau išmėgintu smulkių ir vangių reformų keliu. Pagal antrąjį požiūrį, tikslingiau būtų pradėti šalyje iš esmės laužyti nusistovėjusią tvarką, t.y. rimtai pamąstyti, ar neverta ryžtis radikalioms, net „revoliucinėms” – gerąja to žodžio prasme – permainoms. Manytina, kad kelti ir svarstyti tokius klausimus sąžininga ir teisėta, maža to, tokiems svarstymams laikas jau seniai pribrendo. Deja, iki šiol juos dažniausiai būdavo stengiamasi nutylėti, pasitelkiant paviršutinišką, neretai tiesiog pigią, propagandinę retoriką apie pergales visuose frontuose skinančią laimingą šalį. Galbūt todėl taip sunku nurodyti nors vieną atkurtosios valstybės gyvenimo sritį, kurioje veiktų vakarietiški etikos ir profesionalumo matai. Tokie nutylėjimai ydingi ir dėl kitos priežasties – jie plačiuose visuomenės sluoksniuose stiprina nepasitikėjimą viešojoje erdvėje kalbančiais žmonėmis – analitikais ir politikais. Taip kurstomas prislopstantis, tai vėl įsižiebiantis visuotinio susvetimėjimo, įtūžio ir net aklos neapykantos laužas. Štai kodėl taip svarbu ne tik tai, kad būtų pagaliau pradėta rimtai ir sąžiningai diskutuoti šiais klausimais, bet kad ir pačios diskusijos būtų nukreiptos kuo ramesne ir racionalesne vaga. Šitaip jos būtų pakylėtos virš jau įprastu tapusio „elito” – „runkelių” polemikos bei rietenų lygmens.

    Atrodo, kad tai padaryti yra visos prielaidos. Juk būtent šis, o ne koks kitas klausimas buvo išties fundamentaliai suformuluotas ir gyvai svarstomas dar Nepriklausomybės priešaušriu. Jau tada buvo gerai suvoktas esminis prieštaravimas, glūdintis pačiuose atkuriamos valstybės pamatuose. Naujoji Lietuva juridiškai turėjo atgimti kaip prieškario Respublikos tęsinys, tačiau buvo akivaizdu, kad ji buvo penkiasdešimties metų okupaciją išgyvenusios sovietinės visuomenės kūdikis. Tada dar buvo norima klausti aiškiai bei tiksliai: kokia Lietuva bus nepriklausoma? Lietuvos Respublika ar LSSR? Atkurtosios valstybės gimimą liudijančiuose dokumentuose atsirado pirmasis įrašas. Antrasis ir, kaip rodo jos vaikystės ir paauglystės metai, gal net tikresnis tapatumas ir veidas liko nepelnytai užmiršti. Šiandien už tai tenka mokėti didžiulę kainą. Patys to nepastebėdami, iš esmės tapome šiuolaikiškų mankurtų visuomene, nesugebančia prisiminti net savo artimiausios praeities ir todėl net rimčiau nemėginančia suprasti, kas esame šiandien. Todėl nelieka nieko kito, kaip grįžti į pradžią ir vėl paversti įprastu kažkada jau tartą klausimą: Lietuva nepriklausoma. Kuri?

 Į pradžią

 

2. Marius Kundrotas    Nepriklausomybės dienos mintys

 

   Šį mėnesį pasitikome 15-ąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines.

    „Esame!” – pagalvojau, su džiaugsmu nužvelgdamas Nepriklausomybės aikštėje susirinkusiųjų tautiečių veidus. „Buvome!” – supratau, su pasididžiavimu žvelgdamas į istorinę Lietuvos vėliavą. „Būsime?” – su viltimi klausiau savęs, tikintis bent tais lietuviais, kuriems Tėvynės ir Tautos sąvokos nėra tik popieriuje įrašyti žodžiai, bet vertybės, dėl kurių verta ne tiktai mirti - dėl jų būtina gyventi! Juk tiktai tie, kurie sugeba dėl artimųjų, dėl savo Tautos ir Valstybės, dėl Tiesos ir Gėrio idealų gyventi, turi teisę reikšti pasiryžimą dėl to numirti, nes tiktai tuo atveju šis pasiryžimas bus tikras, nesuvaidintas.

    Keliant broliškų Baltijos valstybių vėliavas, pagalvojau: dėl tokių akimirkų verta gyventi. Gera buvo girdėti iškilmingus saliutus, o ne karo arba priešo baudžiamųjų dalinių šūvius, kurių iki valiai prisiklausė mūsų senelių karta.

    Vidaus priešai

    Su džiugesiu pasitikome NATO lėktuvus, saugančius Lietuvos oro erdvę ir atvykusius pagerbti mūsų Nepriklausomybės dienos. Tačiau gerai suprantame, kad NATO gali apsaugoti mūsų valstybę nuo išorės, bet ne vidaus pavojų. NATO negali išspręsti mūsų visuomenės dorovinių, kultūrinių, socialinių, ekonominių, teisinių ir politinių problemų. NATO nepašalins iš mūsų valstybinių struktūrų KGB rezervistų, vidaus ir išorės struktūrų savanaudiškus interesus atstovaujančių politinių lobistų arba sovietinės kilmės nomenklatūros. NATO negali užtikrinti, kad valstybėje įsitvirtinusios priešiškos grupės nepaskatintų Lietuvos iš jos išstoti. Juk negalėjo užtikrinti, kad Seimas skubos tvarka nepriimtų dorai net neperskaitytos federalinės Europos konstitucijos.

    Laisvė kurti ir griauti

    Aapmąsčiau Dievo mums duotąją laisvės dovaną. Juk laisvė – tai galimybė kurti, tačiau mes ją panaudojome kaip galimybę griauti. Tai galimybė duoti, kuri daugeliui tapo tiktai galimybe imti. Galiausiai – tai galimybė mylėti, o vis dėlto ja pasinaudota neapykantai skleisti.

    Kai Seimo pirmininkui užsiminus apie „ketvirtąją vėliavą” greta trijų keliamų Baltijos valstybių vėliavų, nejučiom krūptelėjau: nejaugi kalbama apie Europos Sąjungos vėliavą? Juk tai būtų Nepriklausomybės dienos išniekinimas. Tačiau, ačiū Dievui, ketvirtoji iškelta vėliava buvo istorinė Lietuvos vėliava su Vytimi, mūsų pasididžiavimas.

    Prieš tai reikia atsiklaupti

    Nepriklausomybę atkūrėme. O ar išsaugosime? Gal tai liks tiktai dar viena graži istorinė data, prisiminimas? Kai kurių nuomone, jau šiandien tikros   Nepriklausomybės nebeturime. Galbūt reikėtų šįsyk pradėti nuo vidaus: nuo dvasinės Nepriklausomybės? Tik tada galėsime įtvirtinti politinę.

    Vienas iš Nepriklausomybės kovotojų, poetas, visuomenininkas ir savamokslis matematikas Genius Strazdas, Mokslų Akademijos nuostabai įrodęs Ferma nelygybę ligi tol negirdėtu būdu, savo knygelėje „Atabradas” rašė:

„Dar ne ta Lietuva, nors nėra nei raudono, nei rudo,

Dar ne ta Lietuva, kai vidurdienį plėšia ir žudo (…)

Dar ne ta Lietuva: be mūs protėvių dvasios – kaip skiepo…

Dar ne ta Lietuva: be doros. O be jos nebus nieko

    Tačiau pats faktas, jog yra žmonių, kuriems tai rūpi sustiprina viltį: išliksime. Pakilsime. Prieš kelis mėnėsius vienas Konstitucinio Teismo darbuotojų pareiškė: „Atsistosime. Bet prieš tai reikia atsiklaupti”.

    Dvasios okupacija

    Išpažinkime savo kaltes ir klaidas: juk veikia amžinieji dvasiniai sėjos ir pjūties dėsniai. Tai pastebėjo ir sovietinę okupaciją iškentę mūsų tautos šviesuoliai. Antanas Miškinis savo psalmėse net pačią okupaciją įvardino bausme už ligtolines klaidas ir nusižengimus.

    Galbūt politinė okupacija 1990 03 11 ir baigėsi. Karinė užtruko dar trejus metus. Dvasinė tęsiasi iki šiol ir kiekvieną dieną vis stiprėja.

    Ar atsilaikysime? Privalome. Galime. Tad ko gi stinga? Ryžto? Suvokimo? Sprendimo? Juk matome, kad kažkas Lietuvoje ne taip, kaip turėtų būti, nors jau daugelis nepajėgiame tiksliai įvardinti: kas? Dar liūdniau, kai randasi žmonių, gebančių patarti kitiems, tačiau nesilaikančių savo patarimų. Visuotinai teigiama, kad reikia dirbti, bet iš tikrųjų nedirbama. Kiti piktinasi, kad valdžios institucijose – „vien tik vagys”, bet patys pripažįsta, jog turėdami sąlygas elgtųsi taip pat. Treti kaltina tautą pasyvumu, kviečia žmones į mitingus, bet patys į juos neina.

    Nebijokime tylos

    Kas gi sukelia tokius niūrius apmąstymus tokią šventinę dieną? O visgi ką reikėtų daryti Nepriklausomybės dieną? Galbūt pasigarsinti monotonišką muziką su primityviais tekstais svetima kalba, tokiu būdu mėginant išguiti iš galvos ne tik neramias, bet apskritai - bet kokias mintis? Kai kurie taip ir elgiasi. Tylos bijoma. Tyloje užplūsta apmąstymai. Ir neduok, Dieve, gali pastebėti, kad kažkas, ką laikei „savaime suprantamu” dalyku, anaiptol nėra savaime suprantama. Kad yra kažkas daugiau nei pilvas ir piniginė.

    Nepriklausomybės diena – didelė šventė. Gal kažkam tai eilinė proga prisigerti, pašokti, susimušti. Bet esama ir kitokių žmonių: mąstančių, kovojančių, dirbančių, kuriančių. Jie – mūsų viltis. Jų dėka švenčiame Nepriklausomybę. Amžina garbė jiems.

 Į pradžią

 

 

3. Mindaugas Lingė    Tikrasis gyvenimas - tarp švenčių

    Baigėsi šventės. Ką reikšmingo galėsime pasakyti dar po penkiolikos metų apie šiuos metus? Strateginiai valstybės tikslai pasiekti - mes laisvi, nepriklausomi ir visateisiai euroatlantinių organizacijų nariai. Vadinasi, privalu žengti į priekį, rūpintis vidaus politikos klausimais, skiepyti pilietiškumą augančioms kartoms ir stiprinti mūsų valstybiškumą.

    Kokiomis priemonėmis?

    Atiduodami valstybingumą stiprinti į politikos naujokų ir prorusiškas rankas? – čia jau subjektyvaus vertinimo ir šių dienų aktualijų klausimas, ties kuriuo gali išsiskirti rašančiojo ir skaitančiojo nuomonės. Tačiau ar ne to nori mūsų neprieteliai? – kad tauta visais klausimais būtų susipriešinusi ir pasidalijusi į „elitą“ ir „runkelius“? Netišku, kam paranku, kad žiniasklaidos ir visuomenės dėmesyje suteltas į KGB ir pergalės prieš fašistinę Vokietiją šventimo klausimus? Kol visuomenė paskendusi įnirtingose diskusijose – valdžiai nieks netrukdo manipuliuoyi valstybės politika. Šie mano anksčiau paminėti diskusiniai klausimai užgožia kur kas svarbesnius ir reikšmingesnius svarstymus, pvz., mokesčių politikos reformą, Euro įvedimo ar savivaldybių tarybų ir merų rinkimų reformas bei daugelį kitų klausimų, apie kuriuos iš vis nekalbama. Juk taip mažiau triukšmo, o Vyriausybei patogiau dirbti. Tyliai priimami svarbiausi sprendimai tikrai nieko taip nepiktina, kaip kad tokie, dėl kurių pasineriama į plačias diskusijas.

    Vyriausybės šimtadienis, tradiciškai susiklosčiusi politinė šventė, numatomas per Didžiąją savaitę prieš šv. Velykas, kai politikos aktualijas pakeis gražiausios pavasario šventės šurmuliai. Ką sensacingo gali pateikti tos 100 Vyriausybės darbo dienų? Atsigręžus atgal – ne kažin ką ir pamatysi. Postų dalybos, kaskartiniai koalicijos partnerių ginčai ir einamieji reikalai, kurie įtakos žmonių gerovei, deja, nedaro.

    Barjeras progresui

Respublikos Prezidentas akcentuoja moralios politikos būtinybę, kuri paisytų valstybės ir kiekvieno žmogaus interesus. Iš tiesų augančiai kartai rodomas ypač prastas, amoralios politikos pavyzdys, kai nesilaikoma jokių vertybinių principų ir moralės dalykų. Jaunimas, matydamas tokį pavyzdį, turės du pasirinkimo kelius: pasimokyti iš nesektinų pavyzdžių, arba priimti juos kaip normą ir perduoti iš kartos į kartą. Pastarasis - pražūtingas kelias. Jis neleis keičiantis kartoms reikšmingai progresuoti. Vargu ar po 15 metų būsime toliau nuėję, nei esame šiandien. Todėl visuomenė turi būti griežta ir net kategoriška sistemos ydoms. Politikų ir politikos amoralumas privalo būti vertinamas negailestingai.

    Apibendrinant galima pateikti tris būtinas šiandienos politikos mentaliteto keitimo kryptis: 1.Principas tu man - aš tau turi būti pakeistas tarnavimo principu valstybei, su nauda man, tau ir visiems. 2. Dominuojantis asmeninis interesas privalo tapti visuomeniniu interesu. 3.Pažinčių, draugų ir giminaičių prioritetą turi pakeisti profesionalumas, atsakingumas, teisingumas.

    Kartos keičiasi kur kas dažniau ir greičiau nei keičiasi kartų mentalitetinis palikimas, tad šventiniame atokvėpyje raskime laiko ir valios esminiams bei reikšmingiems dalykams.

 Į pradžią

 

4. Jelena Bonner:  „Aš liūdžiu drauge su Aslano Maschadovo artimaisiais”

    Aslanas Maschadovas buvo kareivis ir niekada nenusižengė savajai kareivio, karininko garbei. Aš tvirtinu, kad jis buvo ne tiktai kilnus žmogus, jis buvo geras žmogus. Ir sakau tai ne kitų žodžius kartodama, o remdamasi savo pačios asmeninio bendravimo su juo įspūdžiais. Žmogaus žūtis – visuomet nelaimė artimiesiems, ir aš liūdžiu drauge su jo artimaisiais ir jo tauta.

    Mirtis (o ypač mirtis mūšyje) – varpas, skambantis ir už išėjusį, ir už kiekvieną, vaikštantį šia žeme. Tegu Rusijai komanduojantis papulkininkis, tegu visi jo generolai džiaugiasi savo sėkme, kurią jiems atnešė ne karių kilnumas ir koviniai sugebėjimai, o kažkieno niekšybė ir parsidavėliškumas. Tasai varpas, kuris skambina Maschadovui, skambina ir jiems bei jų tvirkinamai Rusijai, esančiai šiandien neišmatuojamai toliau nuo taikos, negu buvo vakar.

    Ar jie prisimena, kad Rusija beveik du šimtus metų Peterburgo saloje Golodaj ieško penkių Nikolajaus Pirmojo pakartų žmonių palaikų? Ir ar supranta, kad eina pėdomis karūnuoto budelio, neleidusio jų žmoniškai palaidoti? (Kalbama apie dekabristus – vertėjo pastaba)

    Kuo kareivis skiriasi nuo bandito ir budelio? Visų pirma tuo, kad kareivis niekada nepaniekins nugalėto, užmušto priešo. Neišstatys jo kūno apžiūrinėti miniai – tamsuomenei, kuriai reikia reginių. Ir palaidos jį pats arba atiduos kūną artimiesiems, kad jie pagal savo tikėjimą ir savo papročius atiduotų jį žemei ar ugniai.

    Nacionalinės idėjos paieškose, demonstruodami savo dievotumą, naujieji Rusijos likimo lėmėjai meluoja apie tarptautinį terorizmą taip pat, kaip kad meluoja, jog gerbia prieš 60 metų žuvusių kareivių atminimą. Tų kareivių, kurie savo krauju pasiekė Pergalę, kurią naujieji dabar savinasi. Tie buvo kareiviai, o šitie – budeliai ir banditai.

Jelena Bonner, 2005 m. kovo 09 d.

(Iš rusų kalbos vertė kun. Robertas Grigas)

 

 Į pradžią

 

5. Paulius Saudargas „Akropolis” nėra Lietuvos simbolis

    Gal karštiesiems graikams baltojo marmuro monumentas Akropolio kalvoje ir yra nacionalinis simbolis, tačiau lietuviai turi Gedimino pilį. „VP market” stiklinė dėžė, savo šešėlyje grasinanti prislėgti sostinę, turėtų kelti susirūpinimą ne tik vilniečiams, bet ir visiems Lietuvos patriotams. Šiomis dienomis daugelyje straipsnių bei komentarų žiniasklaidoje svarstomos įvairios teisinės „Akropolio” priestato statybos projekto spragos bei vingrybės... Nuogąstaujama, kad kampuota dangoraižio dėžutė, pastatyta Gedimino bokšto lygyje taps nauju ir nevykusiu miesto simboliu. Kažin ar didysis Lietuvos kunigaikštis neapsivers kapuose po tokio košmariško jo legenda tapusio sapno „įgyvendinimo”?

    Niekas nestabdo

    Akį rėžia pateikiami faktai, kad iš pradžių statoma, o po to tik įteisinama. Pirma iškertami medžiai, o po to perkeliamos geomorfologinio draustinio ribos. Pirma „susitariama” su valdininkais, o tik vėliau gandai pasiekia visuomenę... Tarsi šies klausimai ir svarstomi, tačiau ar galima juos išspręsti tradiciniais, teisiniais keliais, jei biurokratiniuose labirintuose viską lemia pinigai? Architektų sąjungos išplatintame pranešime spaudai teigiama: „Ypač nerimą kelia tai, kad šie grubūs įstatymų pažeidimai vykdomi jau ilgą laiką, o Valstybinė statybos inspekcija iki šiol nesustabdo šios savavališkos statybos". Deja, visuomenės reakcija tėra raibuliai jūros paviršiuje, galintys pabaidyti smulkias žuveles, tačiau gigantiškų verslo ryklių tikrai neprivers pakeisti užsibrėžto kurso.

    Į „Akropolį“, kaip į muziejų...

    Platus nuomonių spektras verčia suabejoti: gal dailus dangoraižis iš tiesų papuoš miesto veidą? Sunku iš anksto numatyti pasekmes kraštovaizdžiui bei miesto įvaizdžiui. Gal be pagrindo bijoma? Tačiau didžiausia bėda – kad tas pinigų ir nesiskaitymo simbolis jau pradėtas statyti ne vien Šeškinės kalne, bet ir mūsų sąmonėje. Statybų kritikų ir iniciatorių, architektų ir politikų, visos visuomenės ginčai tėra simptomai – laikinas šurmulys. Šios netolerancijos ir nesusivokimo šaknys glūdi giliau. Sudaiktėjusios mintys, persmelkusios mūsų vartotojišką samonę, nepalieka nei vietos, nei laiko susivokti: kas šiandien – juoda, o kas – balta...

    Miesto svečiai ar mokyklinukų ekskursijos, atvykusios į Vilnių iš atokesnių rajonų, vedamos ne į muziejus ar pilis, bet į prekybos ir pramogų centrą „Akropolis”. Nieko nuostabaus... ten šilta, šviesu, akys raibsta nuo prekių gausos: prekių... prekių... ir dar kartą prekių... Lyg skruzdelės kas dieną tempiame maišais kinietiškus blizgučius ir maistą. Jei bent trumpam nustotume pirkti ir pardavinėti tiek daiktus, tiek tiesas, gal „Maximos” maišelyje parsineštume namo truputį supratimo? Kodėl didvyriai, žuvę už Tėvynės laisvę, iš anapus turi stebėti kaip šiandien valdžia ir teisėsauga pro pirštus žiūri į korupcijos skandalais apipintus politikos šulus, sprendžiančius valstybės klausimus? Kodėl parlamentinė partija šiandien nemato nieko bloga rinkdamasi lyderį, pasižymėjusį teismų rezultatais ar skandalų reitingais? Kodėl su džiaugsmu vis ieškome žiniasklaidos kaleidoskope pikantiškų faktų apie valdžią, o paskui su džiaugsmu vėl už juos balsuojame? Kartais išsirenkame tokius atstovus, kurie daugiau tiktų muilo operai. Pasipylus STT įrašytų pokalbių išklotinėms – nė kiek nenustembame, džiugiai susižvalgome, lyg prisidėję prie teisingumo misijos. Kodėl tad stebimės, kai su Tautos nuomone nebesiskaitoma?

    Ar Gedimino pilis išliks simboliu?

   Net amerikiečiai, neturintys senos istorinės kultūros pagrindo, už viską labiau saugo savo nacionalinį identitetą ir valstybės simbolius. Jungtinėse Valstijose daiktų kultūra smarkiai įleidusi šaknis, o verslo interesai argumentuojami milijoninėmis sumomis, tačiau visuomenė dažnai turi tvirtą poziciją, ir jos klausomasi. Nors Coca-cola jau tampa amerikietiškos kultūros simboliu, JAV visuomenė niekada neleis, kad Laisvės statulą užgožtų šalia pastatytas šio gėrimo buteliuko formos dangoraižis.

    Mūsų demokratijos daigą apspitę materializmo pelkės parazitai per kelis dešimtmečius jau baigia nugraužti šimtametes lietuvių Tautos šaknis. Ar tokiame kontekste Gedimino pilis išliks valstybės simboliu?

 Į pradžią

 

 

   Jaunieji krikdemai, pasipiktinę amoralia valdžios politika, trečiadienį Vilniaus Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo rūmų nulipdė keliasdešimt senių besmegenių. Akcijos organizatoriai - politinės partijos Lietuvos krikščionys demokratai (LKD) jaunimo sekcija - teigia Lietuvoje įžvelgiantys politinio besmegenizmo epidemijos grėsmę. Pasak jų, ironiška senių besmegenių lipdymo akcija žmonės kviečiami pasakyti aiškų "ne" valdžios vykdomai amoraliai ir skandalingai politikai. RB

 

 Į pradžią

 

 

6. Tomas Bakučionis   Diskusija apie mokesčius, ar kryptingas „smegenų plovimas“ ?

   Ilgokai kunkuliavus diskusijoms apie nekilnojamojo turto mokesčio įvedimą, valdančiosios koalicijos vadai visgi nusprendė, kad kol kas mokestis nebus įvedamas. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad valdantieji išgirdo visuomenės nuomonę, diskusijos, bent jau formaliai – vyko, atrodytų, viskas gerai, demokratija triumfuoja, visuomenė išgirsta. Tačiau pažvelgus iš esmės, Lietuvoje jau susiklosčiusi ydinga tradicija, kad politikai (o ypač valdantieji) negirdi (o tik deklaruoja girdį) ir nesistengia išgirsti visuomenės diskusijų ir nuomonės. Kita vertus, dauguma ekspertų vieningai sutaria, o ir kiekvienas nors minimaliai ekonomikos abėcėlę išmanantis pilietis supranta, kad norint subalansuoti tiek valstybės biudžetą, tiek nekilnojamojo turto rinką, tokio mokesčio įvedimas neišvengiamas.

    Ką galėtų reiškia Premjero viražai?

    Todėl natūraliai kyla klausimas, ar neslypi už koalicijos lyderio A.Brazausko pareiškimo atidėti nekilnojamojo turto mokesčio įvedimo kiti interesai, o ne tik įsiklausymas į visuomenės balsą. Galbūt vėl susiduriame su tuo pačiu savo nomenklatūrinio klano interesų gynimu. Prisiminkime, kas realiai valdo didelę nekilnojamojo turto masę? Matyt, teisios „Dviračio žinios“ karčiai pajuokavusios, siūlydamos „Crown Plaza“, t.y. buvusį „Draugystės“ viešbutį, savininkams deklaruoti kaip garažą arba sodo namelį...

    Dabar valdančiosios koalicijos „arkliukas“ mokesčių tema – fizinių asmenų pajamų mokesčio mažinimas.

    Trumpa atmintis

    Tačiau valdančioji koalicija eilinį kartą „pamiršo“ savo rinkiminius pažadus. Turiu omeny pamatinį mokesčių sistemos reformos momentą – progresinių mokesčių įvedimą. Apie tai nebekalba ne tik valdančioji koalicija. Apie progresinius mokesčius viešose diskusijose beveik nebešneka ir ekspertai. Tuo tarpu prieš kone kiekvienus rinkimus apie tai kalba dauguma, jei ne visos politinės partijos, nes suvokia, kad būtent tokia mokesčių sistema atitinka didžiosios visuomenės dalies lūkesčius. Tačiau dabar šis mokesčių sistemos reformos klausimas viešose politikų ir ekspertų diskusijose tušuojamas antraeiliais PVM didinimo arba mažinimo ar gyventojų pajamų mokesčio mažinimo klausimais. Kaip manote kodėl? Atsakymas, ko gero, būtų labiau nei paprastas. Nors ir „rizikuodamas” pasirodyti netaktiškas, o gal net būti apkaltintas marksizmu, esu linkęs atvirai įvardyti atsakymą į šį klausimą, apie kurį žiniasklaidoje, matyt, sąmoningai nutylima. Prisiminkite, gerbiamieji, kas yra tie, kurie, dažniausiai dalyvauja viešosiose televizijų diskusijose, o tiksliau kokios jų pajamos. Turbūt sutiksite, kad dauguma šių personų (bankų ekspertai, konsultantai, parlamento politikai, viešojo administravimo pareigūnai, etc.) yra turtingesni negu dabar vidurinysis sluoksnis Lietuvoje, kuris ir taip iš esmės yra siauras ir dar nesusiformavęs. Tad belieka retoriškai paklausti: ar gali šios viešų ir privačių asmenų grupės būti suinteresuotos progresyvinių mokesčių įvedimu? Atsakymas aiškus.

    Manipuliacijos

    Kyla kitas klausimas: ar dabar Lietuvoje nevyksta rinkėjų „smegenų plovimas”. Tam padeda dalis mūsų žiniasklaidos. Antraeilėmis idėjomis deformuojamos diskusijos apie mokesčių sistemos esmę. Jos įvyniojamos į rinkėjams patrauklią pakuotę arba manipuliuojama kai kurių visuomenės grupių skauduliais.

    Bene naujausias manipuliavimo pavyzdys – valdančiosios koalicijos vyriausybės patvirtintos programinės nuostatos, kuriose kalbama apie priemones, kurios bus įgyvendintos po 2008 metų. Opozicionierius Algis Čaplikas šioje vietoje taikliai pastebėjo: valdantieji jau ruošiasi naujiems rinkimams.

    Ko gero, bus teisi Rita Miliūtė, neseniai viešai žiniasklaidoje pareiškusi, kad mus mulkina, kas netingi.

 Į pradžią

 

7.

91-erių metų Vilius Bražėnas visą sąmoningą gyvenimą, pusę amžiaus, paaukojo visuomenės švietimui. Publicistas, feljetonistas, skautiškų dainų autorius, dainininkas. Prieš trejus metus jis grįžo iš JAV ir ne tik aktyviai reiškiasi Lietuvos bei JAV spaudoje, bet ir kitus ragina būti aktyviais. Sako anksčiau grįžti į gimtinę nenorėjęs, nes palyginti kukliai JAV gyvenęs, todėl nenorėjo būti finansiškai pranašesnis už vietinius pensininkus.

   Tęsėdamas Anapilin išėjusiai žmonai Edai duotą pažadą, V.Bražėnas rašo atsiminimų knygą „Po dvylika vėliavų (nuo tironijos iki laisvės)“. Tai pasakojimas apie susidūrimus su istorija, kuris apima revoliuciją, civilinį karą, sovietų okupaciją.

    „Pirmasis karas mano šeimą nubloškė į Rytus, antrasis - į Vakarus, - dėsto pašnekovas. - Pavyzdžiui, 1922 metais gegužės 1 d. parade, būdamas Maskvos pradžios mokyklos pirmojo skyriaus moksleivis, kartu su kitais vaikais žygiavau pro tribūnoje stovėjusį Leniną“.

   Kaip atrodė Leninas?

   Juo rūpinausi mažiau nei „bombonkėmis“, kurios, matyt, kaip iš Amerikos gauta labdara, buvo dalijami vaikams šventės proga. Man tada Leninas nerūpėjo. Mačiau jį, visi turėjom rėkti.

   Garsėjote, kaip aršus sovietinės sistemos kritikas. Kada pradėjote savo kovą?

    Net neišmanydamas JAV politikos, į ją įklimpau, nes visą laiką norėjosi kalbėti apie SSRS grėsmę pasauliui ir akcentuoti Lietuvos laisvės bylą.

    Pradėjau pasakoti kiekvienam, kas tik manęs klausėsi. Gerai nemokėdamas anglų kalbos, pradėjau rašyti laiškus vietinei JAV spaudai. Sakoma, norint mušti šunį, pagalį visada rasi. Aš norėjau pasidalyti mintimis, suradau antros ar trečios kartos lietuvę, pavarde Šubek, kuri dar šiek tiek mokėjo lietuviškai. Parašęs lietuviškai, duodavau jai tekstą išversti į anglų kalbą ir taip prasiveržiau į JAV spaudą.

    1949 m. atvykęs į JAV, buvau darbininkas. Iš Lietuvos išvažiavau be skatiko, tik su vienomis kelnėmis, ir tos pačios buvo kiauros.

    Ar iš tikrųjų žurnalistika Jums buvo kovos forma?

    Pirmi mano politiniai feljetonai buvo apie prieškarinę Europos politinę padėtį. Vienas iš tuometinių mano draugų Juozas Navikas, 1932 m. grįžęs atostogų į provinciją, sakė: „Pagal tavo feljetonus kunigai ir mokytojai seka pasaulinę politiką“.

    Politinis feljetonas yra sunkiausia beletristikos forma. Pirmojoje Respublikoje buvo labai gerų humoristų ir aš buvau vienas iš jų. Prieš karą buvo leidžiamas humoro žurnalas „Kuntaplis“. Mano kūrybą spausdino visi laikraščiai, mano feljetonai buvo skaitomi Jaunimo teatre, per radiją. Ir dabar pasitelkiu humorą savo teiginiams sustiprinti arba trumpai drūtai paaiškinti situaciją.

    Kokią sugrįžęs radote Lietuvoje visuomenę, ar ji buvo pasikeitusi?

    Radau daug geresnę. Pažįstant komunizmą, žinant, kaip jis iš vidaus naikina žmogaus dvasią ir galvoseną, nebuvo galima įsivaizduoti, kad išliks toks tautiškumas ir pilietiškumas.

    1993 m. pirmą kartą atvykęs į Lietuvą, pamačiau, kad yra patriotinių „branduolių“, kuriuos reikia vystyti, kad šie dalyvautų Lietuvos valstybės valdyme, kad nelauktų, kol koks išganytojas iš Vilniaus ateis arba Vytautas Didysis atsikels ir sės ant balto žirgo.

    Tačiau valstybės valdyme galima dalyvauti tik tada, kai turi tautos mandatą - esi Seimo, Vyriausybės narys.

    Nebūtinai. Per visuomeninę veiklą reikia kontroliuoti tuos, kurie Seime sėdi. Amerikoje sukaupta mano patirtis sako, kad – visuomeninės, profesinės organizacijos kontroliuoja viso Kongreso veiklą. Jie daro įtaką rinkėjams, kad žinotų, ką išrinkt, o ko reikėtų atsisakyti.

    Kokiais būdais tai daroma JAV?

    Būtina informuoti rinkėjus, kurie dalyvauja spaudoje, organizuoja grupes ne tik Vašingtone, bet ir kituose miestuose, kiekvienoje valstijoje turi savo skyrius. Mažos grupelės turi mėnesinį biuletenį, susidaro agitacijos planą, rašo laiškus į vietinę spaudą, skambina į radijo ir TV laidas, veržiasi jose dalyvauti, protestuoja. Taip per vietinę veiklą daroma įtaka būsimiems Kongreso rinkimams.

    Lietuvoje galima būtų daryti panašiai. Pvz., Karoliniškių arba Pilaitės skyrius susirinktų ir diskutuotų, ką rems būsimuose rinkimuose. Vietinėje organizacijoje išrinkti kandidatai būtų siunčiami į respublikinę konferenciją ir ten būtų balsuojama, ką remti. Taip kandidatai pereina per partijos „filtrą“.

    Norint atrinkti, reikia turėti „filtrą“ ir aktyvius narius, o jei aktyvių nėra?

    Taigi aktyvumas turi būti visuomeninis! Priversti negalima. Amerikiečiai sako, gali atvesti arklį prie upės, bet priversti jį gerti – negali. Norint įtikinti, reikia provincijoje organizuoti aktyvių žmonių tinklą. Nebūtinai partinių. Aš šia tema esu parašęs straipsnį „Pakelkime Lietuvą iš apačios“. Kai kas mano, jeigu gerą straipsnį parašai arba gerą pamokslą pasakai, visa Lietuva žinos. Taip nebūna. Gali pamokslą pasakyti, bet jeigu nenuvažiuosi į savo kaimą ir nesuorganizuosi bent trijų katalikų, kurie gintų bažnyčios reikalą, tavo pamokslai nieko nereiškia. Sakiau katalikų leidinio atstovui, kad prie kiekvienos parapijos turėtų būti bent trijų žmonių komitetas bažnyčios reikalams ginti. Dėl mano publikacijų sutikę gatvėje kunigai dėkoja.

    Su komunistais Lietuvoje nesiginčiju. Juk nei telefono stulpo, nei komunisto oportunisto neįtikinsi, todėl nereikia jiems gaišti laiko. Man aišku, kas jie yra, kuo remiasi ir ko galima iš jų tikėtis. Komunistų tiek nedaug, kad žmonės, kurie plūsta iš bažnyčių, galėtų juos nušluoti per pusę metų.

   Teigiate, kad komunistų nedaug, o kodėl jie – valdžioje?

   Juos į valdžią išrenka kiti. Kunigas A. Svarinskas prieš 1993 metų Prezidento rinkimus sakė pamokslą, o išėjęs iš bažnyčios ir paklausęs moters, už ką balsuos, išgirdo atsakymą: „Už Brazauskėlį“.

   Aš jau Amerikoje žinojau, kad tik 5 procentai kiekvienoj tautoj supranta, kas vyksta ir ką nors daro. Kiti 15 procentų žino, bet nieko nedaro, o 80 procentų – nei žino, nei daro ir tik laukia, ką jiems paskutinę akimirką pasakys. Tokia tikrovė. Ir Lietuvoje tas pats.

    Sprendžiant iš Jūsų pasakojimo, Amerikos visuomenė lyg ir aktyvesnė.

    Ne. Kodėl mane, angliškai kalbantį su ryškiu akcentu, amerikiečiai patriotai prašė važiuoti per Ameriką ir aiškinti, kas gresia šaliai ir ką reikėtų daryti, kad šalis išliktų nepriklausoma. Net du kartus iš Floridos į Aliaską buvau nuvykęs. Mano paskaitoj dalyvavo buvusio Vietnamo imperatoriaus vaikaitis. Aš agitavau ne už partiją, o už aktyvumą!

    Reikia kalbėti ne su tokiais, kurie kvaili ir nesupras, kad namui užsidegus, reikia šokti per langą. Ir ne su tais, kurie užsispyrę dėl materialių dalykų, į valstybę nekreipia dėmesio. Yra tokių, kurie ieško tiesos. Jiems ir reikia padėti. Kad eitų, šviestųsi ir balsuotų. Žmones reikia politiškai šviesti.

    Šitiek Lietuvoj tremtinių skyrių! Vadai už neveiklumą atsakingi! Laisvę turime, tačiau ja nesinaudojam! Kalbėdamas apie laisvę, remiuosi šluotos pavyzdžiu. Jeigu šluotos nenaudosi, o tik laikysi ją kampe, grindys nebus švarios.

    Kas turi šviesti tautą?

    Intelektualai- inteligentai! Kiekvienas inteligentas turi būti atsakingas bent už dešimt neinteligentų švietimą. Priešingu atveju - tai didžiausias nusikaltimas prieš istoriją. Patriotas turi elgtis kaip patriotai, o ne tik kalbėti!

    Todėl kiekvienas inteligentas- intelektualas šiandien nusikalsta dėl to, kad nekreipia dėmesio į visuomenės švietimą. 1918 metais nedaug intelektualų turėjom. Bet jie ėjo į žmonės ir pakėlė tautiškumą. O dabar intelektualų tiek, kad griūna, negali pro juos praeiti. Kai pakalbini, jie žino, kad viskas blogai, tačiau kai paklausi, ką daro, atsako: „Nieko negalima padaryti“. Kai klausi, ar bandė, sako „ne“. Mano ginčas ir su lietuviais, ir su amerikiečiais vienodas.

    Jeigu bent 5 proc. inteligentų ir patriotų pajudėtų... Kudirka, Basanavičius, Smetona, Stulginskis, Tumas Vaižgantas, Maironis... Jie ir talentingi, ir aktyvūs patriotai buvo. O dabar intelektualai tyli. Kaip vištgaidžiai. Nei gieda, nei kiaušinių deda - nei patys dalyvauja, nei kitus šviečia.

    Kurioms, Jūsų nuomone, organizacijoms Lietuvoje reikėtų ir kurios yra persktyviuos?

    Kaip jau sakiau, kalbu su visais, bet komunistų įkalbinėti nenoriu, neturiu tam laiko. Net keturi man prisipažino buvę komunistais, ir aš prieš juos nesu nusiteikęs. Jie man vertesni už tuos, kurie buvo komunistų aukos, ir nieko nedaro. Aš tikiu, kad žmonės gali pasikeisti ir atgailauti už nuodėmes. Yra daug žmonių, kuriuos reikia šviesti.

    Iš JAV gyvenančių draugų, pritariančių mano idėjoms, esu gavęs finansinės paramos. Namuose prie stalo pasisodinęs tris įvairių organizacijų atstovus, kurių kiekvienam pasiūliau imti po 300 litų, važiuoti į provinciją ir ten suburti penkių veiklių žmonių grupę, kuri skleistų informaciją. Nė vienas nepaėmė 300 litų, nes kalbėti lengviau nei dirbti.

    Taigi ką reikia Lietuvoje remti?

    Aš esu ne partinis dešinysis. Mano šūkis:„Švogeris ne švogeris, lipk iš grūšios“.

    Svarbiausia įtikinti Lietuvos inteligentus.

    Gal turite kokį receptą, kaip juos išjudinti?

    Toks pat receptas. Sakykim, susiburia mažos, trijų penkių žmonių grupės ir skleidžia informaciją, bet nelaukia, ko nors atvykstant iš Vilniaus.

    Patys žmonės turi tapti aktyvūs. Jeigu esi patriotas, aukok savo laiką ir energiją. Jeigu patriotai bent pirštą vieną kartą pajudintų...

    Kuri JAV patirtis būtų naudinga Lietuvai?

    JAV prieš rinkimus kiekviena partija iš apskričių ar rajonų surenka po atstovą apmokyti propagandos: kaip vykdyti rinkimų kampaniją, ką aiškinti apie oponentus - jų stiprybes ir silpnybes. Tuomet rajonų atstovai, grįžę namo, surengia posėdį, kuriame pasidalija žiniomis, ką girdėjo. Vėliau mažiausių rajonų atstovai žino, ką daryti ir ką kalbėti. Šito Lietuvoje nėra.

    Skelbiamos lentelės, kaip balsuoja kongresmenai religiniais ir mokyklų klausimais. Tai naudinga tam, kad eidamas į rinkimus pagalvočiau, ar apsimoka už jį balsuoti. Ir dabar, gyvenant Lietuvoje, man siunčia žurnalą, kur rašoma, kaip kokiu klausimu balsavo mano remiamas kongresmenas.

    Pažiūrėkite, kaip Ronaldas Reaganas į valdžią atėjo. Per aktyvius žmones, lapelius, brošiūras, susitikimus.

    Žinojau apie R. Reaganą prieš 20 – 30 metų iki jam tampant prezidentu. Kažkokia Elektros kompanija apmokėdavo keliones, o jis važinėjo po šalį ir sakė konservatyvias kalbas, kuriose kritikavo amerikietišką liberalizmą.

    Šviesti tautą reikia! Jeigu gali padaryti gero straipsnio kopiją, duok ir kitam paskaityti, palikti pas daktarą, prie bažnyčios. Neturi pinigų, vaikų paprašyk, duos porą litų spaudai.

    Lietuvoj patriotai skundžiasi, kad nėra patriotinės spaudos. O nėra todėl, kad patriotai jos neremia. Skaito „Lietuvos rytą“, „Respubliką“, užuot rėmę patriotinę paremtų.

   Ar matote pasikeitimų Lietuvos pilietinėje visuomenėje?

    Matau. Žmonės pradeda rašyti į spaudą. Tik dar nesiburia. Gal nuo okupacijos vienas kito bijo. Net laiptinėj vengia bendrauti.

    Du gerai, bet trys dar geriau.

    Lietuvai gerai, nes mes mažas kraštas.

Kalbėjosi Emilija Tamulytė

 Į pradžią

 

8. Romas Daugirdas    Integracijos druska ir cukrus

    Nuo pat Atgimimo pradžios mūsų politikai ir valdininkai trimituoja apie būtinybę integruoti kitakalbius į šalies gyvenimą. Viena sėkmingos integracijos sąlygų – valstybinės (lietuvių) kalbos mokėjimas. Sukurta visa sistema, fiksuojanti kalbos įsisavinimo lygį arba, vartojant oficialų žargoną, jos mokėjimo kategoriją. Atitinkamą kategoriją suteikia Valstybinė lietuvių kalbos komisija per egzaminą. Šių kategorijų yra trys. Pirmoji taikoma paslaugų teikimo, gamybos, prekybos darbuotojams, jei jie darbo reikalais turi bendrauti. Antroji – švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros, socialinės apsaugos darbuotojams bei B ir C lygių valstybės tarnautojams. Trečioji - C lygio valstybės tarnautojams ir dėstytojams.

    Dabar turėčiau paaiškinti, kodėl aš jums kvaršinu galvą šia įžangine informacija. O gi todėl, kad neseniai perskaičiau Pedagogų kvalifikacijos instituto parengtą brošiūrą „Lietuva: 200 klausimų ir atsakymų”. Leidinys skirtas besirengiantiems įgyti antrą ir trečią kalbos mokėjimo kategoriją. Prisipažinsiu, patyriau didelį malonumą, nes juokiausi ne kartą. Kai kuriuos „perlus” net užsirašiau, norėdamas parodyti draugams, bet vėliau nusprendžiau pradžiuginti ir mūsų laikraščio skaitytojus.

    S.Neris ir M.K. Čiurlionis – piromanai?

    Štai klausiama: „Ko mes tikimės iš meno?” Ir iškart atsakoma: “…reikia tikėti, kad visos negandos praeis, nes menas“ – menininko sielos nuskaidrintas pasaulis”. O ką gi veikti su tais menininkais, kurie užtamsina pasaulį? Ir jų yra nemažai. Ar žinote, kuo panašūs S. Nėris ir M.K. Čiurlionis? Juos „vienija meilė menui, abu kaip žvakės sudegė kūrybos ugnyje”. Vadinasi, juos vienija piromanija?

    Neužmirštamas ir lietuvių liaudies menas. Teigiama, kad jo ornamentikos pagrindas – įvairios tiesiųjų ir kreivųjų linijų kombinacijos. Tai sunku nuneigti, tačiau nebeaišku, kuo lietuviška ornamentika skiriasi nuo islamiškosios ar budistinės.

    Vytauto nuopelnai Eyropai

    Yra ir paprastesnių klausimų, tačiau peršokęs jūrą, gali suklupti ir baloje. Kad ir toks teiginys: „Vakarų Europą Vytautas Didysis apgynė nuo kryžiuočių”. Gal. Jei pasitelksime labai sudėtingą logiką. Vis dėlto jis turbūt daugiau nusipelnė Rytų Europos tautoms. Arba štai visai elementarus klausimas – kur galima susipažinti su žymiausių Lietuvos dailininkų kūriniais? Seka ilgas bibliotekų išvardijimas. Tačiau kažkodėl užmirštama, kad daug daugiau tų kūrinių galima išvysti Nacionaliniame dailės muziejuje, M.K. Čiurlionio muziejuje, M. Žilinsko galerijoje ir t.t.

    Kartais egzaminuojamajam pasiūlomos savotiškos poilsio stoteles. Tai deklaratyvūs klausimai, į kuriuos atsakyti pakanka žodelio „taip“. Pavyzdžiui, ar pritariate G. Petkevičaitės-Bitės, tėvo Stanislovo ar Vydūno mintims. Jos šalia ir išguldytos. Jei su pirmaisiais dviem autoritetais dar kyla noras ginčytis – dėl pretenzingos egzaltacijos, tai Vydūno pasiūlymas „giliai kvėpuoti, maudytis ore ir dažnai giedoti” nuginkluoja visiškai.

    Sudarytojų humanizmas pasireiškia ir dar vienu aspektu. Primėtę karčios druskos, jie retkarčiais ir pasaldina savo brošiūrą. Tam puikiausiai tinka eilėraščiai, kurių yra net keliolika. Juos siūloma mokytis mintinai, nagrinėti ar tiesiog deklamuoti. Turbūt todėl, kad rimuotos eilutės užliūliuotų ir užmigdytų egzaminų komisiją.

 

   Mokesčiai už Moliūgo namelį


   Rimtas verslininkas negyvena šia diena, o galvoja ir ruošiasi ateičiai. Rimta vyriausybė, esant ekonomikos augimui turėtų tuo pasinaudoti, mažinti mokesčius ir ruoštis rytdienai, kad neateitų juodos ekonomikos krizės dienos. Ekonomikai augant vyriausybė surenka daugiau mokesčių, tik reikia pasistengti, kad jie būtų racionaliai panaudojami. Pagal paskutinius duomenis, valstybiniam sektoriui  vidutinis atlyginimas išaugo daugiau, negu privačiame.

Iš kur gauti pinigų?

    Todėl vyriausybė turėtų  daugiau susiveržti diržus ir sutaupyti savo valdininkų aparato sąskaita, o ne spaudžiant verslą ir eilinį darbininką. Kad valdžia neefektyviai naudoja surinktus mokesčius, rodo daug pavyzdžių: iš Kauno miesto stichinių nelaimių fondo paremiama Juozo Statkevičiaus madų šou,   brangiai perkami Girstučio rūmai ir kuriamas vandens pramogų centras, remiamas privatus krepšinio klubas, skirtos lėšos Kauno televizijai, kuri dabar dingo, bet direktoriaus kieme greitai išdygo gražus namas. Statomas naujų statybinių technologijų šedevras Valdovų rūmai, o tuo pačiu metu dėl lėšų stygiaus griūva unikalūs istoriniai architektūros paminklai ir t.t. Sunkiai uždirbtą trečdalį valdžia neracionaliai panaudoja ir dėl to mūsų prekės trečdaliu pabrangsta.   

    Negudrūs Vyriausybės sprendimai

    Pajamų mokestį reikia mažinti. Ir greitai. Juk laikas nelaukia. Ministras A. Butkevičius tokio ryžtingo žingsnio bijo ir žada mažinti palaipsniui tik po 3%, bet dar ketinama įvesti ir nekilnojamo turto mokestį. Beje, dar ir labai neapgalvota, nes skatins  turtuolius lengvai to mokesčio išvengti. Bus žalinga ne tik ekonomiškai: sumažės statybų, tuo pačiu ir darbo ( nes geriau bus statyti antrą namą Ispanijos kurorte), bet ir psichologiškai (skatins jau ir taip daug nemokančius pajamų mokesčių išsisukinėti jau nuo kito mokesčio). Tai dar vienas labai negudrus mūsų Vyriausybės sprendimas. Gal būtų protingiau sumažinti pajamų mokestį, daugiau kontroliuoti ir bausti nemokančius, panaikinti iš esmės neapgalvotas mokesčių lengvatas. Kai kurias jų vertėtų peržiūrėti ar diferencijuoti. Iš atlygio pagal autorines sutartis atskaičiuojama tik 15% pajamų mokesčio. Ar visi jie patys vargingiausi Lietuvoje? Daug kas žino, kad kai kurie su kūryba nieko bendra neturintys darbai, apiforminami pagal autorines sutartis. Mokestinėje politikoje A. Butkevičiaus aritmetika netinka. Ekonomikai augant, racionaliau juos panaudojant, galima drąsiai mažinti mokesčius daugiau nei 3% neįvedant kitų neapgalvotų mokesčių, ir jų bus surenkama daugiau.

    Kodėl Lietuva mokesčių surenka mažiausiai?

    Vyriausybei derėtų gilintųsi į priežastis, kodėl esant tokiam dideliam pajamų apmokestinimui, Lietuva mokesčių surenka mažiausiai. Kur tos skylės ir mokesčių nemokėjimo priežastys?  Pagal milžiniškai augantį prekybos centrų ir nedidėjantį gamyklų skaičių, pagal automobilių kiekį gatvėse ir benzino kainą galima drąsiai teigti, kad daug kas Lietuvoje mokesčių visiškai ar dalinai nemoka ir Vyriausybė neieško priežasčių. Taip Lietuva vis tampa panašesnė į  šalį, kurioje Pinokis pinigėlius sodino. Vieni, apsimetę autoriais, moka tik puselę, t.y. 15%, kiti nemoka visai, arba moka minimumą, o treti moka net trečdalį algos. Šiaip taip prasimaitinam, drabužius perkam iš skudurynų, einam naktimis į darbą nepabarstytais, slidžiais tamsiais šaligatviais. O senjoras Pomidoras žada įvesti mokestį už Moliūgo namelį.  Gal vėliau ir už orą, lietų ir griaustinį reiks mokėti? Taip, Moliūge, verčiau vieni brangūs dideli rūmai Vilniaus centre, negu du vieno kambario butukai Balbieriškyje, štai ir tikras socialdemokratiškas mokesčių įstatymas.

 

 Į pradžią

 

9. Pastabos paraštėse

    Turbūt daugeliui neseniai pasibaigę parlamento rinkimai Kirgizijoje ir Moldovoje niekuo neįsiminė. Laimėjo tie, kam ir buvo prognuozuota, pačių rinkimų skaidrumas – abejotinas. Šios šalys dar neišmoko demokratijos pradžiamokslio.

    Tačiau rinkimus lydėjusiame informacijos sraute įstrigo keli momentai. Pirmasis – parlamento narių skaičius. Kirgizijoje – 75, Moldovoje – 101. O juk šiose šalyse yra maždaug po penkis milijonus gyventojų. Priminsiu, kad mūsų liko apytikriai trys su puse milijono ir tai skaičiuojant tik optimistiškai. Tačiau liaudies išrinktųjų-141. Kad seimūnų skaitlingumas neadekvatus šalies dydžiui, abejonių tarsi ir nekyla. Ir mokesčių mokėtojams – mums visiems – būtų mažesnė našta.

    Diskutuota apie tai jau ne kartą, tačiau vežimas nejuda iš vietos. Iki šiol realią iniciatyvą rodė odioziniai politikai, kuriems šis klausimas buvo veikiau spekuliacijos objektas, nes pateikdavo jį drauge su daugiau nei ginčytinom nuostatom. Tačiau vargu ar verta tikėtis, kad ir solidūs politikai imsis panašių veiksmų. Lieka viena viltis – postūmis iš šalies, inspiruotas gyventojų pilietinės iniciatyvos.

    Beje, Moldovoje (kaip ir Estijoje bei Latvijoje) prezidentą renka parlamentas. Nematau loginių argumentų, prieštaraujančių panašios tvarkos įvedimui Lietuvoje. Nereikia užmiršti, kad mūsų prezidento įgaliojimai yra gana riboti. Be to, vėl galėtume sutaupyti nemažai pinigų. Ir kova su paksiško mentaliteto asmenybėmis nebūtų tokia sizifiška. Deja, šiuo atveju galimybės kažką pakeisti – visai menkos.

X X X X X

 

Visai nesiekiu moralisto laurų, tačiau neseniai dar kartą įsitikinau, kad ne viskas, kas ateina iš Vakarų, yra medumi tepta. Koks gi pagrindas šiai „giliamintei” išvadai? Vartydamas naujai išleistas pasakų knygas, pastebėjau, kad jos kažkokios ne tokios, kokias miglotai prisimenu iš vaikystės. Nepasikliaudamas atmintimi, nutariau palyginti prieš dvidešimt metų leidyklos „Vaga” išleistą Hanso Kristiano Anderseno pasaką „Bjaurusis ančiukas” su jos dabartiniu analogu, kurį prieš metus skaitytojų teismui pateikė leidykla „Alma littera”. Tiesa, ji apsiribojo mechanišku vertimu, nes ir pats tekstas, ir iliustracijos – „pasiskolintos” iš žinomos italų leidyklos.

    Kokie gi šių dviejų pasakos leidimų skirtumai? Italų dėka kūrinio apimtis sumažėjo daugiau nei dvigubai. Aišku, tai ne riba, nes apsukrūs amerikiečiai sugeba Levo Tolstojaus romanus „Karas ir taika” ar „Ana Karenina” įsprausti į keliolika puslapių. Pasakos „Bjaurusis ančiukas” siužetas „ištiesintas” ir „apkapotas”. Pasakojimo vidinis ritmas – panaikintas. Daugiausia puslapių „sutaupyta” peizažų ir tiesioginės kalbos sąskaita. Ir tai aš suprantu. Juk reikia tekstą adaptuoti prie kompiuterio išdžiovintų vargšo vaiko smegenų. Kiek informacinių gigabaitų turi peizažas? Nedaug. O ir kalbėti reikia trumpai drūtai.

    Atskirai reikėtų aptarti dailininkų darbą. Italai kultivuoja vulgarų realizmą ties kičo riba. Lietuvių dailininkės Irenos Žviliuvienės piešiniai kiek mistiški ir apgaubti neįvardytos paslapties šydu.

    Šis vakarietiškas pusfabrikatis, kaip amerikietiškas greitas maistas – be kvapo.

    Ankstesnis sakinys pagal dėstymo logiką tarsi ir paskutinis. Tačiau pasakų temą norėčiau pabaigti, kiek nuklysdamas į dausas. Negaliu susilaikyti trumpai neperpasakojęs fragmento iš knygos „Gražiausios lietuvių pasakos” (leidykla „Vaiga”). Jis man pasirodė labai simboliškas dabarties kontekste. Pasakos herojus kabo tarp žemės ir dangaus. Ateina piemenys ir po juo sukuria laužą. Sprogsta ugnies „sprogulė” ir išdegina drevę herojaus sėdynėje. Į tą drevę atskrenda bitės ir prineša medaus. Kabantysis kopinėja medų, kol nukrenta pragaran. Manau, teksto aktualizacijai didelių pastangų nereikia.

R.D.

 Į pradžią

 

10. SUSIGRĄŽINKIME MORALUMO PRINCIPUS Į VALSTYBES VALDYMĄ

Judėjimas „ Kitas pasirinkimas " gavo regėjimo neįgaliųjų pagalbos prašymą.

    Pasiaiškinome: tėvas ir sūnus Puchalskiai savalaikiai neatgavo turto. Negauna ir kompensacijos pagal tikrąją jų negrąžinamo turto rinkos vertę. Taip atsitiko dėl to, kad Lietuvos valstybė neįvykdė tikros turto restitucijos. Daugybėje įstatymų ir poįstatyminių norminių aktų paskendo teisingumas. Sudarytos galimybės grobstyti kažkada atimtą žmonių turtą su jais praktiškai nesitariant.

    Mūsų nagrinėtu atveju neįgaliems pareiškėjams siūloma rinktis kompensacinį sklypą kitur (to jie fiziškai negali atlikti) ir tokios vertės, kuri net iš tolo neprilygsta jų žemės vertei. Pareiškėjai yra gavę Vilniaus apskrities Viršininko pavaduotojo Z. Balcevičiaus, Vilniaus mero A.Zuoko, vieno Nacionalinės žemės tarnybos vadovų S. Staliūno, žemėtvarkos specialistės J.Riaubiškienes ir daugelio kitų atsakymus, kuriuose teigiama, kad tai, ką jie laiko skriaudimu, yra teisingumas, vykdomas valstybės vardu, nes padarytas pagal įstatymus.

    Tačiau žmonės, kurie paėmė neįgaliųjų žemę ir sukėlė jiems daug širdgėlos- tai signatarai A.M. Brazauskas ir E. Zingeris, bei jų itin turtingi kaimynai Maksimavičiai ir Leišiai, padedant tiems pareigūnams pigiai pirkę žmonėms negrąžintą žemę iš valstybės.

    Judėjimas dėl tokių veiksmų moralumo problemų kreipiasi į valstybės Prezidentą. Manome, jis turėtų sukviesti visus: ir pareiškėjus, ir suinteresuotuosius, ir pareigūnus (nuo A.Zuoko, Z.Balcevičiaus iki jų raštų rengėjų) prie bendro stalo ir spręsti tiek skriaudos atlyginimo kelių, tiek moralumo valdant valstybę klausimus.

 

Lietuvos Respublikos Prezidentui

ponui Valdui Adamkui

DĖL BŪTINUMO SPRĘSTI REGĖJIMO INVALIDŲ PROBLEMAS

Gerbiamas Prezidente,

    Vilniečiai tėvas ir sūnus Puchalskiai kreipėsi į piliečių judėjimą "Kitas pasirinkimas" prašydami pagalbos. Pareiškėjai pateikė mums pluoštą raštų: nuosavybę įrodančius dokumentus, susirašinėjimą su žemę turinčiomis grąžinti institucijomis.

    Raštų turinys, o taip pat mūsų sukauptas patyrimas aiškinantis aplinkybes, kodėl teisėtiems savininkams valstybės pareigūnai daug metų tik biurokratiškai atsirašinėja ( arba ir visai neatsako) , rodo tokį valstybinės valdžios moralinio pakrikimo lygmenį, kuris nebegali būti toleruojamas.

    Abu pareiškėjai yra 1-os grupės regėjimo invalidai. Tai sąlyga, dėl kurios jų atžvilgiu turėjo būti rodomas ypatingas jautrumas. Nesunku įsivaizduoti, kiek moralinių ir materialinių pastangų jie išeikvojo siekdami susigrąžinti nuosavybę, nors Konstitucija ir įstatymai tarsi ir gina jų interesus. O juk pilnas nuosavybės grąžinimas, to jie laukia nuo 1991 metų, būtų išsprendę didžiumą jų socialinių problemų, pašalintų įtarimus, kad piktnaudžiavimai ir diskriminavimas vyko dėl pareiškėjų neįgalumo.

    Mums atsiųstoje medžiagoje yra ir dviejų Seimo komisijų, tyrusių priežastis, kodėl nuosavybės grąžinimas apipintas reketu ir korupciniais veiksmais, išvados. Jos patvirtina Puchalskių reikalavimų teisėtumą. Viena iš jų- laikinoji Seimo tyrimo komisija, kuriai kelta užduotis ištirti žemės sklypų skyrimą lengvatinėmis sąlygomis (tame tarpe signatarams) ir kuriai vadovavo Seimo narys S. Kubiliūnas, atkreipė dėmesį, kad dėl įvairių pažeidinėjimų „įstatymų leidėjas 1996 m. priėmė LR Konstitucijos 47 str. 2 dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo, nuosavybės subjektų, tvarkos sąlygų ir apribojimų konstitucinį įstatymą, kuriame numatytas draudimas parduoti žemę, kol į ją neatstatytos piliečių nuosavybės teisės". Tačiau ir konstitucinio įstatymo nebuvo paisoma. Atkreipiame dėmesį: konstitucinis įstatymas įsigaliojo 1998-02-01, o Puchalskių paveldėta žemė Algirdui Mykolui Brazauskui ir Emanueliui Zingeriui parduota 1999-08-05, Danutės Maksimavičienės ir Jono Leišio žemėvaldų išplėtimui-1999-07-20d.

    Tai , kad Puchalskių atveju į paprasčiausią žmoniškumą buvo nusispjaunama, lėmė jų paveldėtos žemės patrauklumas. Mat ji Valakupių miško pašonėje, Rato gatvėje šalia Nemenčinės plento. Ir asmenų, užsimojusių pasistatyti namus būtent čia, visuomeninė padėtis. Pažymėtina, kad signataras E. Zingeris žemę ėmė su išankstine nuostata pats ja nesinaudoti, o perduoti ( ar parduoti?) A.M. Brazauskui, nes sklypas iš karto įformintas bendrosios dalinės nuosavybės teise, o šis ją padovanojo dukrai.

Iš piliečių judėjimui „Kitas pasirinkimas" pateiktos medžiagos darome išvadas:

    Įstatymų leidėjas- LR Seimas nuosavybės gražinimui yra išleidęs daugybę norminių aktų, kurie procesus "suvėlė", sudarė sąlygas korupciniams reiškiniams. Seimas teisėkūros eigoje nesilaikė teisinio saugumo principo, kaip vieno iš esminių, Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, išreiškiančių valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, kad būtų apsaugotos teisinių subjektų teisės, kad būtų gerbiami piliečių teisėti interesai ir teisėti lūkesčiai..

    Vilniaus m. savivaldybės, apskrities ir Nacionalinės žemės tarnybos pareigūnai pareiškėjų Puchalskių atveju nebuvo bešališki ir nepriklausomi, nevienodai elgėsi skirtingo visuomeninio lygmens piliečių atžvilgiu, nebuvo teisingi, paslaugūs ir objektyvūs, o Generalinis prokuroras nesiryžo ginti viešąjį interesą- neįgalių piliečių teises. Atsižvelgiant į tai, mes kreipiamės į Jus, kaip valstybės Prezidentą, Konstitucijos garantą ir didžiausią moralinį autoritetą prašydami paveikti valstybės pareigūnus ir asmenis besinaudojančius dalinai negrąžinta neįgaliųjų asmenų nuosavybe susėsti už bendro stalo, viską aptarti ir surasti jėgų atlyginti Puchalskiams padarytą moralinę ir materialią žalą.

Tam perduodame Jums 31 lape Puchalskių problemas iliustruojančią medžiagą.

 

Piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas valdyba

 

 Į pradžią

11. Politikų kankanas

    Seimo „atostogautojai“ net neketina pradėti elgtis padoriai.

    Seimo Etikos komisija dar neapsvarstė liberalcentristo Kęstučio Glavecko, kuris Seimo valdybai įrodęs, kad būtina skristi komandiruotėn į JAV, o pats su su žmona lepinosi Taičio pliažuose. Taigi, dar neapsvarstė šito fakto, o jau įkliuvo naujas „keliauninkas“- V.Karbauskis, neatsispyrė malonumui darbo metu pakeliauti po Egiptą.

    STT išleido mūsų politikams pradžiamokslį, kaip nesupainioti viešų ir privačių interesų bei laikytis profesinės etikos. Panašu, kad tokių elgesio vadovėlių rekia visoms gyvenimo sritims, nes mūsų politikai atrodo tiesiog bejėgiai be instrukcijų. Jos visada būtinos, kai žmogui stinga padorumo.

     Darbo partijos atstovė Seime Vilma Martinkaitienė, pasiprašiusi valdybos išvykti į Vokietiją semtis patirties atliekų tvarkymo srityje, atsidūrė Meksikoje. Seimūnė seka pasakas apie įtemptą darbą už Atlanto. Paplūdimiuose? Panašų pasiaiškinimą jau esame girdėję iš socialdemokrato B. Bradausko. Beje, šis socdemas dar neseniai save įvardijęs turtuoliu, pradėjo ieškoti būdų, kaip susigrąžinti keliolika litų, kurie jam buvo atskaityti iš atlyginimo išvykus nemokamų atostogų į Egiptą.

    Socialdemokratų finansais susidomėjo mokesčių inspekcija. Šios partijos išleistos lėšos rinkiminės kampanijos metu kelia įtarimus. Pasirodo, kad prieš rinkimus šiai partijai „aukojo“ bedarbiai, pensininkai bei kiti asmenys, gaunantys socialines pašalpas. Šie bedaliai iš didelės meilės partijai ir jos lyderiui A. Brazauskui nepagailėjo „paaukoti“ nuo 5 iki 10 tūkstančių litų. Politologo L. Bielinio nuomone, galima daryti prielaidas, kad finansavimas nėra skaidrus. Kodėl taip elgiamasi? Priežasčių gali būti įvairių. Viena iš jų - nenorima visuomenei atskleisti tikrųjų finansavimo šaltinių. Kas galėtų paneigti, kad jos ne rytietiškos kilmės?

    Ir vėl korupcija? Šį kartą įtariamas Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas bei jo vadovas A.Petrauskas. Lenkijos lietuvių bendruomenės vadovė I. Gasperavičienė protestuoja prieš šio departamento veiklą statant naują lietuvišką mokyklą. Nors valstybės užsakymams privalu skelbti konkursą, tačiau departamento vadovas A. Petrauskas mano kitaip. Jis jau iš anksto žinojo, kas statys šį objektą. Lenkijos lietuviai apstulbo išgirdę, kad departamento proteguojama statybos firma „Satybos ritmas“ net paskaičiavo statybos kainą. 9 milijonų litų suma dar labiau pribloškė, nes projekto autoriaus manymu, kaina turėtų būti daug mažesnė.

    Sovietinės nomenklatūros veikėjas A. Petrauskas neneigia, kad proteguoja „Statybos ritmą“, bet negali paaiškinti, nes „pamiršo“, kokia Lietuvos bendrovė įvertino statybos kainą. Panašu, kad vėl kėsinamasi iš biužeto nuplukdyti į šoną mokesčių mokėtojų pinigus.

 

 Į pradžią

12.   Naudinga žinoti

     Gerb. skaitytojai, jau praėjusiame laikraščio numeryje spausdinome įvairių tarnybų telefonų numerius, kuriais galite skambinti, jei šalia savęs matote blogį, įstatymų pažeidimus bei pažeidėjus. Šį sąrašą ne tik papildysime, bet ir stengsimės teikti platesnę informaciją apie sąraše nurodytas tarnybas.

 

 

Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba Vilniuje (8-5)2626760

Kaune (8-37)222531

Klaipėdoje (8-46)210999

Panevėžyje 8620 55141

Šiauliuose (8-41)399548

Valstybinę ne maisto produktų inspekcija, nemokamas tel. 8800 55551

Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnyba, nemokamas tel. 880040403

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), tel. Vilniuje 266 3379, 260 9460

Muitinės departamento pasitikėjimo tel. (nemokamas) 8800 55544

„Panorama“, tel. Vilniuje 85 2363136

Policijos departamento pasitikėjimo tel. Vilniuje 85 2725372

Kovos su narkotikų prekyba pasitikėjimo tel. (nemokamas) 8800 20808

Lietuvos „Žaliųjų“ judėjimas, Vilniuje 85 2765609

Kaune 837 324241

Kultūros paveldo centras, tel. Vilniuje 85 2622926

 

Nemokama teisinė pagalba Vilniuje:

Teisinės pagalbos klinika 8-5-231 2800, 231 2801

Teisinės pagalbos centras 8-5-271 4624, 271 46 49

Nemokama teisinė pagalba Kaune 8–37 321664

 

 Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT)

Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba tiria valstybės tarnautojų ir pareigūnų nusikaltimus, kuriuos jie padaro eidami tarnybines pareigas. Dažniausiai tai yra nusikaltimai, kuriuos LR baudžiamasis kodeksas įvardija kaip kyšininkavimą, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, tarnybinių pareigų neatlikimą.

Į STT gali kreiptis kiekvienas asmuo, kuris mano, kad jam neteisėtais valstybės politiko, pareigūno, tarnautojo ar kito asmens veiksmais buvo padarytas ar yra daromas nusikaltimas arba kitoks teisės pažeidimas, susijęs su korupcija.

Kreiptis į STT galima pareiškimu, skundu, prašymu, pasiūlymu, pranešimu raštu arba žodžiu. Kreipiantis raštu reikia nurodyti vardą, pavardę, asmens kodą, tikslų gyvenamosios vietos adresą. Pageidautina, kad taip pat būtų nurodyta darbovietė ir telefonų numeriai, kuriais galima susisiekti su pareiškėju. Dokumentas turi būti parašytas tvarkingai ir įskaitomai, pasirašytas jį rašiusio asmens. Pareiškime turi būti trumpai ir aiškiai išdėstytos įvykio aplinkybės, laikas, vieta, nurodyti pareiškėjui žinomi su aprašoma situacija susiję asmenys ir jų pareigos, darbo vieta ar kiti duomenys. Gali būti nurodomi žinomi liudytojai, įrodymai, išdėstoma nuomonė. Pareiškime taip pat nurodomi pateikti priedai.

Kreipiantis žodžiu reikia asmeniškai atvykti į artimiausią STT būstinę arba skyrių. Poilsio dienomis arba nakties metu prašom skambinti telefono „karštąja linija“ Vilniuje. Atsižvelgdamas į Jūsų pateiktą informaciją budintis pareigūnas patars, ką reikėtų daryti, o esant būtinybei nedelsdamas organizuos didesnės pareigūnų grupės darbą.

STT pareigūnai, užtikrina asmens ir suteiktos informacijos konfidencialumą. Lietuvos Respublikos įstatymai draudžia šmeižti ar melagingai kaltinti kitą asmenį nusikaltimo padarymu. Už tokius veiksmus numatyta baudžiamoji atsakomybė.

STT Administracinių procedūrų poskyrio pareigūnai priima pareiškėjus darbo valandomis kiekvieną dieną Vilniuje, Šermukšnių g. 3, tel. (8~5) 266 3292.

Gyventojų pranešimai priimami:

"Karštąja linija" tel. 266 3379, faks. 266 3307, 260 9460, el. p. stt@stt.lt

Piliečių priimamasis - Šermukšnių g. 3, Vilnius

 Kauno skyrius - Karaliaus Mindaugo pr. 37, Kaunas tel./faks. (8~37) 20 94 24

el. p. kaunas@stt.lt 

Klaipėdos skyrius - Pilies g. 12a, Klaipėda, tel./faks. (8~46) 31 00 93,

tel. (8~46) 31 20 53, el. p. klaipeda@stt.lt

Panevėžio skyrius - Vasario 16-osios g. 22, Panevėžys, tel./faks.(8~45) 51 01 71

 

 Į pradžią

 

 

13.  Tomas Bakučionis    Mokytojos garbei griežė jos mokinių orkestras

   „Kiekvienas žmogus yra unikali, nepakartojama vertybė. Su kiekvienu mokiniu stengiuosi dvasiškai suartėti.”- Sako savo gyvenimo ir kūrybinę sukaktis švenčianti žymi smuiko pedagogė, Nacionalinės M.K.Čiurlionio mokyklos mokytoja Beata Vasiliauskaitė-Šmidtienė.

   Kovo 6 d., siaučiant pūgai ir šurmuliuojant Kaziuko mugei, į Filharmonijos salę susirinko gražus būrys mokytojos Beatos Vasiliauskaitės-Šmidtienės mokinių ir kolegų. Jau 45 metus mokytoja dalijasi savąja patirtimi, meile muzikai, jos žodžiais – statydama aukurą prie kiekvieno mokinio širdies, o per 45 metus po platųjį pasaulį jų pasklido virš šimto. Daugelis jos mokinių tapo solistais, garsių orkestrų muzikantais, dabar ir patys moko kitus.

    Visuomet smalsu, kokia buvo viso to pradžia. Apie tai vaizdžiai susirinkusiems pasakojo pirmasis Beatos Vasiliauskaitės mokytojas prof. Saulius Sondeckis. Pokario sunkumai ir nepritekliai, bet visi septyni operos teatro orkestro trombonisto Leonardo Vasiliausko vaikai pasuko muziko keliu: vargonininkas, smuikininkės, violončelistai, pianistas, kompozitorė. Vasiliauskų atstovus kaip tik tą popietę girdėjome muzikuojant drauge scenoje: vieną žymiausių Lietuvos vargonininkų Bernardą, pianistą Andrių bei buvusią Beatos Vasiliauskaitės mokinę Juditą Leitaitę, smuiką išmainiusią į nuosavą balsą. Skambėjo Beatos labiausiai mėgstamų kompozitorių romantikų E.Elgaro, F.Liszto, G.Faure, C.Franko kūriniai. Skambėjo ir jauniausios sesers kompozitorės Kristinos Vasiliauskaitės nuoširdi ir jaudinanti daina „Tulpė”, ją atliko žavus Beatos anūkų Onutės Gražinytės ir Mindaugo Anusausko duetas, kuriam akompanavo Beatos dukra Sigutė Gražinienė. Beje, kita jos anūkė, vyresnioji Mindaugo sesė Evelina Anusauskaitė vedė ir visą šventinį koncertą bei padainavo savo sukurtą dainą „Mama”, išsiskyrusią sudėtingais vokalinio džiazo ir soul stiliaus elementais. Evelinai dar tik 14, o nuskynė ji ne vienerius laurus tarptautiniuose estrados dainų konkursuose. Neseniai Egipte vykusiame tokiame konkurse Evelina laimėjo Grand Prix. Tad muzikų keliu jau tvirtai žengia Leonardo Vasiliausko anūkai ir proanūkiai – grojantys, dainuojantys, kuriantys. Taip ir Beata – savo meilę ir talentą perduoda jaunesniajai kartai: mokiniams su motinišku rūpestingumu, vaikams ir anūkams prie širdžių statydama tą meilės aukurą, būdama tarsi tiltas jungiantis praeities ir ateities kartas.

    Antroje šventinio koncerto dalyje solo griežė dvylika dabartinių mokytojos mokinių – nuo antros iki dvyliktos klasės, o iš buvusių ir dabartinių mokinių bei kolegų suburtam orkestrui dirigavo prof. Saulius Sondeckis. Anot Beatos kolegos violončelisto Valentino Kaplūno, vos per kelias repeticijas S.Sondeckis „sulipdė“ stabilų orkestrą iš skirtingų kartų muzikų. Kažkuris iš mokytoją sveikinusiųjų taikliai pastebėjo, kad toks orkestras – pati nuostabiausia dovana mokytojai. Nuo savęs pridurčiau – gal net reikšmingesnė už visus gautus garbės raštus.

    Pati mokytoja išsakė savo svajonę: jeigu kiekvienas teisininkas, gydytojas, politikas ar verslininkas įvaldytų nors kokį muzikos instrumentą ir laisvalaikiu muzikuotų, tada pasaulis taptų švaresnis, geresnis, doresnis. „Jei žmoguje yra didžiulis meilės muzikai medis, tai niekas jo nepakirs – jis vis augs ir keros.“ Tai - taip pat mokytojos Beatos Vasiliauskaitės-Šmidtienės žodžiai. Galbūt šis medis – unikali, gausi ir darni, į Lietuvos kultūros istorijos atmintį įsirėžusi kelių kartų Vasiliauskų šeima, taip, kaip iš pasaulio muzikos istorijos žinomos - Bachų giminė Vokietijoje ar Kuperenai (Couperin) Prancūzijoje. Galbūt tas meilės medis tai – pati mokytoja, išskleidusi ir vis skleidžianti platų šakų vainiką - didelį būrį mokinių, pasklidusių po platųjį pasaulį ir nešančių gėrį, ir statančių prie kitų širdžių meilės aukurus.

 Į pradžią

 

14.   Piliečių iniciatyvos

    Lietuvos aukščiausia valdžia - tik lietuviams!

    Grupė visuomeninių organizcijų atstovų šios kadencijos LR Seimui įteikė raštą, kuriuo siekiama LR Konstitucijoje įteisinti kilmės reikalavimą aukščiausiems Lietuvos vadovams.

    Šis klausimas buvo svarstomas dar dirbant praėjusios kadencijos Seimui ir dalis jo narių pasirašė po šiuo siūlymu. Tada buvo kalbama tik apie Premjero kilmę ir buvo siūloma šiuo klausimu skelbti referendumą. Tačiau 2000 –2004 m. Seimui pritrūko politinės valios ir referendumo nepaskelbė. Vietoj jo siūloma įvesti pataisą Konstitucijos 91–me straipnyje ir šį siūlymą papildyti, nurodant kilmės reikalavimą taikyti ne tik Premjerui, bet galbūt ir kitiems aukščiausiems Lietuvos valstybės vadovams.

    Tai nėra kažkoks išskirtinis lietuvių nacionalizmo pasireiškimas. Toks reikalavimas taikomas Lietuvos Prezidentui, taip pat ir kitų Europos bei Amerikos šalių aukščiausiems vadovams. .

    Šį teikimą pasirašė: Vilniaus krašto piliečių judėjimo pirmininkas K.Kavaliauskas, Lietuvos Laisvės Kovotojų sąjungos valdybos pirmininkas J. Burokas, Sausio 13-osios brolijos tarybos pirmininkė J.Bieliauskienė. Pridedamas ir sąrašas su praėjusios kadencijos Seimo narių parašais.

    Parašų kopija

   

    Ant Vilniaus kalvų-geležinis vilkas (geležinis vilkas

    Kur šiandien dunkso Vilniaus mūrai, dar XIII amžiuje ošė tankios girios. Šimtamečiais ąžuolai saugojo Lietuvos ramybę. Legenda sako, kad šiuose miškuose vieną dieną medžiojęs Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas. Vakare pavargę medžiotojai sumigo. Gediminas susapnavo tokį sapną: ant kalno, kur jis nukovė didžiulį taurą, staugė geležinis vilkas. Jo staugimas buvo toks galingas, kad skambėjo aplinkiniai miškai. Ryte krivis Lizdeika išaiškino sapną: toje vietoje turi būti pastatyta tvirta pilis ir miestas-valstybės sostinė. Gedimino sapnas išsipildė.

    Pokario metais prie Katedros, pilies papėdėje, stovėjo geležinio vilko skulptūra. Sovietmečiu, kai buvo naikinami mūsų tautos paminklus, sunaikino ir jį.

    Vilniečiui režisieriui Justinui Bautrėnui kilo idėja atstatyti Geležinio vilko skulptūrą. Tam jis įkūrė fondą, kuriame kaups lėšas būsimam paminklui. Fondo valdyboje yra visuomenei žinomų garbingų žmonių: istorikas R. Batūra, skulptorius G. Karalius, aktorė E. Žebertavičiūtė ir kiti.

    Justinas Bautrėnas kviečia visus lietuvius, kur jie begyventų įnešti į šio fondo sąskaitą bent po vieną litą.

Sąskaita banke: Geležinio vilko paminklo paramos fondas sąsk. Nr.10730001, banko kodas 73000.

Iš skaitytojų laiškų

 

    Kurkit savo partiją

    Dėmesingai skaitau Baltijos kelią. Visa širdimi palaikau jūsų pastangas, bet man atrodo, kad norint gelbėti Lietuvą (o tam jau seniai atėjo laikas), reikia įkurti visai naują Sąjūdį, nes visi senieji veikėjai jau parodė, ką gali. Kartu reikėtų įsteigti savo partiją, o per ją būti išrinktiems į Seimą ir pradėti ten kalbėti valstybiškai.

Ar jums neatrodo, kad nauja dešinės pakraipos partija yra būtina ir jos uždavinys- išlipti iš dabartinės balos?

Žibuntas Mikšys, Paryžius

 

    Meilės Lietuvai ataskaita

    Vasario mėnesį Marijampolės visuomenė P. Kriaučiūno bibliotekoje priėmė akademiką, profesorių Zigmą Zinkevičių. Neseniai pasirodžiusi profesoriaus knyga „Lietuvių kalbos kilmė“ jau išgraibstyta skaitytojų. Z.Zinkevičius yra numatęs parašyti ir išleisti seriją knygų „Mokyklinė enciklopedija”. Pirmosios knygelės iš šios serijos „Lietuviais esame mes gimę“, „Iš kur mes atsiradę“, „Rašto kilmė“ ir t. t. Profesorius prisipažino: „Yra daug mano darbo griovėjų. Bet esu toks pat pajėgus, kaip ir prieš 40 metų. Esu įklimpęs į pietryčių Lietuvos švietimą“. Profesorius pasidžiaugė sėkmingai veikiančia lietuviška mokykla Čiužakampio gyvenvietėje prie Šalčininkų. Joje dabar yra 100 mokinių. O Šalčininkų lietuviškoj vidurinėj dabar jau mokosi visas 1000. Už šios ir kitų lietuviškų mokyklų steigimą , oi kaip gavau barti nuo A. Brazausko…“- prisipažino profesorius, laikąs savo pareiga Lietuvos piliečius išmokyti lietuvių kalbos. Galima pakartoti vieno mūsų literatūrinės kalbos kūrėjų žodžius: „Didelė garbė svetimomis kalbomis kalbėti, didi gėda gimtosios kalbos nemokėti“

Aleksandras Jakubėnas, Marijampolė

 

    Vienas mūsų skaitytojas buvo atsiuntęs tokį klausimą:

    Ką manote apie partiją, kurios būstinėje prie pasitarimų stalo kabo pamokymas: „Nori kalbėti? Pirmiausia išmok patylėti“.

Aš suprantu, kad daugelio partijų vadovai norėtų, kad taip būtų, tačiau vis dėlto... Kaip manote, kurios partijos būstinėje yra toks patarimas?

Nejaugi iš tikrųjų yra geriausia patylėti?

 

Šiomis dienomis tas pats skaitytojas mums vėl parašė:

„Ne Andriaus Kubiliaus elektroninis vėjas, o BALTIJOS KELIO gaivaus vėjo gūsis nupūtė pamokymą patylėti nuo TS(KP) Šiaulių skyriaus būstinės”.

 

 

    Rudeninis sveiko proto užtemimas

    Prabėgo metai. Daug skausmo ir mažai viltis. Tu esi vienas tų, kurie prisimena anų metų pavasarį.Tai tavo gimimo…Deja, pavasariu jo pavadinti negali, nes gimei pasmerktu visam laikui. Apie tai ilgus dešimtmečius rėkte rėkė įrašas tavo gimimo liudijime: „Irkutsko sritis“. Apie tai galvodavai visur ir visada, nes tai tau nuolat buvo primenama jei ne žodžiu, tai žvilgsniu.

    Auka. Ar virtai tu ja, tremtiny, politkaliny, užmirštas girių partizane? Ne, visko išmokai, tačiau aklo paklusnumo ne, nes gyvenai pagal savo įsitikinimus, paklusai tik sąžinės balsui. Sąjūdžio vėjai atpūtė tau viltį ir tavo invalidumo pažymoje atsirado dar iki tol neregėtas įrašas: „Susirgimas, susijęs su buvimu termtyje“.

    Naujas įrašas gyvenimo kelyje. Deja, tik įrašu jis ir paliko, nes ir tuomet tu neužvertei Seimo narių pareiškimais, kuriuose būtum reikalavęs papildomų išmokų ar rentų už savo patirtas skriaudas. Nereikalavai nieko, nes tu iš tų laikų, kai paslaptingu rūku prieš tave iškildavo artimų žmonių tariami žodžiai:„Lietuva, Tėvynė, beržas…“ Nesuprasdavai, kodėl rūškana, o dažnai verkianti grįždavo iš darbo tavo motina ir sodinadama tave ant kelių sakydavo:„…vagonus krauti, mišką kirsti ir medžių lkamienus ritinėti man yra lengviau, negu per beržynėlį eiti… verkia širdis…oi, kaip rauda…” Ir tik daug vėliau, pamėgdžiodamas motinos lūpų judesius, klausdavai: „Ką reiškia žodis Lietuva?”

    Lietuva… Žodis tas pats, tačiau jausmas tarsi pakito. Kažkas tavyje sutriko, lyg nutrūko, nusirito toli toli į prarają, ten, iš kur nesugrįžtama, kur likai vienas su savo neviltimi, kur niekas tavęs nepastebi, nelaukia ir, kur esi dar kartą įskaudintas ir pažemintas. Pasmerkė tave ne svetimi, ne atėjūnai, o tie, kuriais pasitikėjai. Audrą tavo jausmuose sukėlė Seimo priimtas įstatymas, kuris numato Lietuvos Nepriklausomybės signatarams rentą, savo dydžiu neprilygstančią jokiems ligšioliniams dydžiams.

    Klauseisi Seimo narių - rentos šalininkų argumentų galvodamas, kodėl taip nedorai laipsniuojami žmonių nuopelnai Tėvynei, tautai? Nejučia vėl sugrįžai į praeitį, į dar taip netolimus laikus, kur nomenklatūrinės lengvatos egzistavo taip pat, kaip signatarams paskirta renta.

    Gal pats laikas prisiminti ir tuos, kas kentėjo ne naktį ir ne dvi, o ištisus dešimtmečius? Jie laukia teisingumo.

Algimantas Ickevičius, Kaišiadorių raj.

 

 Į pradžią

Gerbiami skaitytojai,

BALTIJOS KELIAS - nepriklausomas laikraštis. Jame nespausdinami jokie užsakomieji straipsniai, reklama. Šis leidinys negauna dotacijų iš valdžios institucijų, partijų ar suinteresuotų grupių. Laikraštis nemokamas, todėl jo leidyba įmanoma tik gaunant skaitytojų finansinę paramą. Ačiū visiems, kurie perveda į judėjimo Kitas pasirinkimas sąskaitą, kad ir nedidelę sumą pinigų. Tai ne tik materialinė, bet ir moralinė pagalba. Tair ženklas, kad mus palaikote, pritariate mūsų idėjoms ir darbams.

Suprantame, kad toli gražu ne kiekvienas gero norintis ir judėjimo nuostatoms pritariantis pilietis gali materialiai padėti, todėl siūlome pasinaudoti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymu, kuris leidžia jums 2 procentus savo pajamų mokesčio kaip labdarą skirti judėjimo KITAS PASIRINKIMAS laikraščiui BALTIJOS KELIAS. Tai gana paprasta ir jūs neturėsite jokių papildomų išlaidų.

Mūsų rekvizitai: NORD / LB, banko kodas 40100, sąskaita LT 664010042400478176, Piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS, įmonės kodas 300048076.

Piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas valdyba

 

 

Paraiškos – formos užpildymo pavyzdys. Šią formą galima gauti kiekviename mokesčių inspekcijos skyriuje.

pavyzdys

---------------------------------------------------------------------------------------------------

Dėkojame už finansinę paramą:

Poniai Irenai Meškauskienei ir ponui Jonui Žaliui

 

Žurnalo „Lux jauni“ reklama

Ateitininkų žurnalo „Ateitis“ reklama

Kur gauti laikraštį Baltijos kelias?

Šį leidinį platina judėjimo atstovai įvairiuose miestuose. Jų telefonai nurodyti laikraščio metrikoje. Gal ir jūs norėtumėtė tapti mūsų atstovu ar platintoju? Jeigu taip, tai skambinkite.

Laikraštį galima rasti šiais adresais:

Vilniuje: Judėjimo būstinėje Vilniaus 22 ( iš kiemo pusės).

Vilniaus bibliotekose: Lietuvos mokslų akademijos, Žygimantų 1/8; Vilniaus Universiteto, Universiteto 3; A.Mickevičiaus, Trakų 10; Kalvarijų, Kalvarijų 29; Lietuvos muzikos akademijos, Gedimino pr. 42; Tomo Zano, Šv. Stepono 23,

Antakalnio, Antakalnio 49; Kultūros paveldo centro, Pilies 16; Muzikos ir meno, Arklių 20; Užupio, Polocko 12; Vilniaus dailės akademijos, Maironio 6; Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Saulėtekis.

 

Kituose miestuose

Alytuje: Janina Juodžbalienė, Alytus,  Dariaus ir Girėno 10,   Politinių kalinių ir tremtinių būstinė

  Antanina Mikalonytė,   Alytus, Volungės 3-19,  831536977

Birštone: Viešojoje bibliotekoje, taip pat tel. 831956657 (Nijolė Slidžiauskienė)

Druskininkuose: I. Navarackienė, Veisiejų 22 –34.

Kaune: „Tremtinio knygynėlyje“, Laisvės al. 39; visose viešosiose Kauno bibliotekose.

Klaipėdoje: I.Simonaitytės biblioteka ir jos skaityklos, Manto 25, tel.846412531, Manto 9a  tel. 412534, o taip pat filialai, aptarnaujantys vaikus ir suaugusius:

„Mško", Kretingos 61, tel. 8-46 314726,

„Melnragės", Molo/Audros 60/15, tel. 8-46 498041,

„Debreceno", Debreceno 22, tel. 8-46 345785,

„Girulių", Giruliai, Šlaito 12a,  

„Šiaulių" Šiaulių g. 3, tel. 8-46 345717,

„Kauno atžalyno", Kauno 49, tel. 8-46 314727,

„Kalnupės", Kalnupės 13, tel. 8-46 366542,

„Pempininkų", Taikos pr. 79, tel. 8-46 346301,

„Vingio", Vingio 11, tel. 8-46 326940,

„Laukininkų", Laukininkų g. 42 – 18, tel. 8-46 326465.

 Marijampolėje:Justinas Sajauskas,  Marijampolė,  Vytauto  29. Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus   834350754.

Palangoje: Bibliotekoje, Vytauto 59, tel. 8460 49447.

Pakruojyje: Antanas Gasperavičius, Mokyklos 12, tel. 842167253.

Panevėžyje: Roberta Vaišvilaitė, Liepų al. 13 –1, tel. 868765044. Visose bibliotekose.

Radviliškyje: Centrinėje bibliotekoje. Viešoji įstaiga „Užbėgtukė",
S. Dariaus ir S. Gireno 46.

Raseiniuose: Dainius Sopranas 862255005.

Tauragėje: Pranas Rindokas,  Tauragė,   Prezidento 38.  Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, namų tel.  844654222,  būstinės  844661390

Varėnoje: Bibliotekoje, Vytauto 19, tel. 8310 31640.

Mūsų inf.

Draudžiama laikraštyje Baltijos kelias paskelbtą informaciją be mūsų sutikimo panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse.

Autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.

Redakcija pasilieka teisę straipsnius trumpinti ir redaguoti.

Rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami.

Pageidautina, kad straipsnius siųstumėt internetu arba spausdintus mašinėle.

Laikraščio redakcija keičiasi straipsniais su internetiniu laikraščiu www.delfi.lt Jei nepageidaujate, kad jūsų straipsnis ten būtų publikuojamas, prašytume apie tai mus įspėti.

 

Dieve, saugok mus, kad mes saugotume vieni kitus, o visi kartu saugotume Lietuvą.

---------------------------------------------------------------------------------

,,Baltijos kelias”. ISSN 1822 - 0495

Būstinės adresas: LT – 01014 Vilnius, Vilniaus g. 22;

Adresas korespondencijai: Vilnius 1, Nr. 536

Telefonas informacijai Vilniuje: Eduardas Daujotis, 2121650, 865051658; Kaune: Jolanta Našlėnienė, 868871818; Klaipėdoje: Virgis Palionis, 867442386; Radviliškyje: Kęstutis Pakštas 867117422; Raseiniuose: Dainius Sopranas, 862255005.

,pilieciai@pilieciai.lt ; www.pilieciai.lt

Leidėjas: piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS

Redaktorė Nijolė Pranckevičiūtė

Redakcinė kolegija: A.Dagelis, V.Daujotis, E.Gudavičius, A.Janulaitis, Č.Laurinavičius, V. Paulaitis, V. Radžvilas, R.Sopranaitė

Spaustuvė ,,Spauda”.