Šiame numeryje: Rusijos švietimo doktrinos įgyvendinimas Lietuvoje. Sunkus ir vingiuotas laisvės kelias. Ar negirdime skambučių? Dėl Antrojo pasaulinio karo istorijos ir pergalės dienos minėjimo Maskvoje. Antroji Lenkijos Walensa. Ar išsigydysime nuo korupcijos ir baimės? A. Baltakis:Tikiu paprastais dalykais. Naudinga žinoti: Vartotojų teisių apsaugos taryba. Paveldėjimas pagal testamentą.

Su Kovo 11!

    Sveikiname visus, kurie šią dieną prieš penkiolika metų buvo Parlamente ir šalia jo, kurie aktyviai dirbo Sąjūdyje ir kurie jį galėjo palaikyti tik moraliai, kurie šią dieną buvo savo darbo vietose, tačiau širdimi buvo su visa tauta. Sveikiname visus, kuriems ši diena brangi ir šventa.

Į titulinį puslapį

Tylioji revoliucija?

Skelbimai

Rusijos švietimo doktrinos įgyvendinimas Lietuvoje

Ar išsigydisime nuo korupcijos ir baimės?

Antroji Lenkijos Walęsa

Politikų kankanas

Tikiu paprastais dalykais

Sunkus ir vingiuotas laisvės kelias

Kito pasirinkimo kronika

Ar negirdime skambučių?

VIEŠAS LAIŠKAS

Iš skaitytojų laiškų

Paveldėjimas pagal testamentą

 Naudinga žinoti

 

 

1. Vytautas Radžvilas  Tylioji revoliucija?

 

 

    Niūrokame Lietuvos gyvenimo horizonte sunku įžvelgti pragiedrėjimą pranašaujančių ženklų. Ir vis dėlto įdėmiau dairantis aplink stiprėja įspūdis, kad mūsų visuomenė lėtai, tačiau keičiasi. Būtų pernelyg anksti džiūgauti dėl žiniasklaidoje šmėstelėjusio pranešimo, kad tolokai nuo sostinės, pačiame šalies pakraštyje – Mažeikiuose - susikūrė sąjūdis prieš biurokratiją. Tačiau apskritai nepastebėti tokio įvykio būtų neleistina. Kol kas dar tik potencialią ir veikiau įsivaizduojamą jo reikšmę, ko gero, gali suprasti tik tas, kas iš tikrųjų suvokia, kokia Lietuva buvo ir iš esmės tebėra iki šiol. Taip, tapome nepriklausoma valstybe, tačiau tebesame šalis, kurios kiekvieną kampelį vis dar kausto stingdanti baimė. Jos mastą nusako tai, kad apie tai vengiama net atviriau prabilti. Pasirodo, sukelti tokią baimę ir ją palaikyti visai nereikia jokių okupanto represinių įstaigų ir priemonių – jai diegti ir įtvirtinti pakanka pagrūmoti neklusniesiems nedarbo ir nepritekliaus bei skurdo vėzdu. Ypač lengva ir patogu vietinės reikšmės vadukams ir karaliukams mosuoti jais kaimuose, mažuose miestuose. O didmiesčiuose netrūksta žmonių, priklausančių vadinamosios „šviesuomenės” sluoksniams, kurie niekada neatstums juos maitinančios rankos, net jeigu ši iš tikrųjų būtų purvina visiško niekšo ar net nusikaltėlio letena. Trumpai tariant, plačiai išsikeroję bailumas bei konformizmas ir po penkiolikos metų tebėra ryškus tapusios laisva Lietuvos visuomenės bruožas. Ir jis yra toli gražu ne paskutinė ir ne menkiausia visą šalies viešąjį gyvenimą užtvindžiusios ir valstybę iš vidaus žlugdančios visokeriopos – moralinės, politinės, socialinės - bjaurasties priežastis.

    Tokiame kontekste drąsių mažeikiečių grupelės skelbiamos mintys, kad dėl šalies gyvenime nejučia įsitvirtinusių ir vis stiprėjančių nedemokratiškų tendencijų atsakingi patys piliečiai, kad jų pačių pasyvumas, neryžtingumas ir baimė yra laisvės priešai, iš tiesų atrodo teisingos ir vertos pagarbos. Tačiau už jų galima įžvelgti ir kai ką daugiau – viešai ir atvirai išsakytą norą pagaliau baigti su slogia vergystės praeitimi. Tai pabrėžti tiesiog būtina. Kad ir kokios teigiamos būtų nepriklausomoje Lietuvoje įvykusios permainos, kurių iš tiesų esama, akivaizdu, kad vertinant svarbiausiu – socialinės ir politinės sąrangos – požiūriu šalyje iš esmės tebeegzistuoja savotiška šiuolaikiško pavidalo baudžiava. Pono-vergo, šaimininko-tarno santykis vis dar be išlygų vyrauja mūsų visuomenėje. Nors joje egzistuoja ir šiokios tokios socialinio protesto bei teisingumo paieškų užuomazgos, tačiau apskritai daugiausia, apie ką svajoja dauguma šios visuomenės narių,- tai įgyvendinti tokį „teisingumą”, kai šeimininkas ir tarnas paprasčiausiai apsikeičia vaidmenimis. Žmonių, kurių socialinės vaizduotės laukas būtų platesnis ir kurie realiai norėtų gyventi kaip laisvų, lygių ir orių piliečių bendruomenė, mūsų šalyje vis dar katastrofiškai maža ar bent jau iki šiol jie buvo akivaizdi mažuma. Ši aplinkybė iki šios dienos lemia vyraujančius socialinio elgesio būdus ir net pačią tokios baudžiauninkų visuomenės gyvenimo strategiją. Bukas pasitenkinimas tų, kuriems pavyko, pasitenkinimas laimingai pasiekti asmeninę gerovę, sovietiniu stiliumi apdairiai tik virtuvėje reiškiamas įžvalgesniųjų susirūpinimas, kad šalyje ne viskas klostosi gerai, isteriškos ir stačiai laukinės demagogų mulkinamų „ubagų” protesto akcijos – tai ir beveik visos šiandien matomos „pilietinio” elgesio apraiškos. Na, gal dar būtų galima užsiminti apie viešoje erdvėje vykstančias nepabaigiamas diskusijas, po kurių niekas nesikeičia, nes išsakę savo protingas mintis jų dalyviai dažniausiai nenusiteikę pajudinti net pirštelio joms nors iš dalies įgyvendinti. Tad nereikia stebėtis, kad tokia pilietinio abejingumo ir stingulio sukaustyta visuomenė turi tik vieną savo gyvenimo strategiją – kartą per ketverius metus ji leidžiasi pažadinama iš snaudulio ir sudalyvauja loterijoje, kuri vadinama rinkimais. Šios loterijos pagrindas – miglota ir neaišku kuo maitinama viltis, kad gal bent jau šį kartą pavyks išsirinkti atlaidžius, dosnius ir geraširdiškus šeimininkus. Tačiau, kaip rodo karti patirtis, šio žaidimo baigtis kiekvieną kartą darosi vis liūdnesnė.

    Žvelgiant iš šalies žiniasklaidoje paskelbtas grupelės mažeikiečių pareiškimas atrodo kaip šviežio oro gurkšnis priplėkusioje mūsų visuomeninio gyvenimo atmosferoje būtent todėl, kad jame pagaliau mėginama jungti žodį ir veiksmą. Kitaip tariant, čia nebėra seniai įprasto inkštimo dėl blogos valdžios ir tokio pat anonimiško ir todėl bejėgiško vaitojimo dėl silpnos ir nebrandžios pilietinės visuomenės. Drįstantys asmeniškai ir atvirai, bet ne kaip aklos ir įtūžusios minios sraigteliai protestuoti prieš tai, ką jie laiko naujosios lietuviškos biurokratijos savivale, žmonės kaip tik ir yra naujo – sąmoningo – pilietiškumo atstovai ir pranašai. Būkime atviri – šiandien jie dar yra beveik retenybė. Tačiau tokių žmonių radimasis ir ypač gausėjimas kaip tik ir galėtų būti taip ilgai lauktų gelminių pokyčių mūsų visuomenėje ženklas. Dar anksti spėlioti, ką iš tikrųjų reiškia tokie ženklai, tačiau stebint jų gausėjimą klausimas, ar mūsų žmonių sąmonėje neprasidėjo tylioji revoliucija jau neatrodo tuščias.

 

Į pradžią

 

2. Kovo 17 d. , 18 val., Klaipėdos Universiteto Jūrų technikos fakultete, Bijūnų g. 17 vyks klaipėdiečių susitikimas su piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas atstovais. Dalyvaus Vytautas Radžvilas, Jonas Kronkaitis, Vytautas Daujotis ir kiti.

---------------------------------------------------------------------

Kovo 19 d. Žinijos draugijos salėje vyks piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas sueiga tema

Kaip oriai sutiksime II pasaulinio karo pabaigą?

Pranešėjai: V. Radžvilas, J. Kronkaitis, ......

Pradžia 13 val. 30 min.

Į pradžią

 

3. V. Daujotis     Rusijos švietimo doktrinos įgyvendinimas Lietuvoje

 

Kremlius nepraranda vilties

    Šiuolaikiniame pasaulyje jau įsisąmoninta, kad šalims kovojant laimi tie, kurie užkariauja protus. Tai perprato ir Rusijos valdantieji sluoksniai. Nors 1992 metais Belovežo girioje Sovietų Sąjunga išleido paskutinį kvapą, tačiau buvusieji sovietiniai žmonės niekur nedingo. Vieni dorai ieškojo ir surado vietos pakitusiame pasaulyje, kiti sugebėjo pasipelnyti likusiųjų sąskaita ir tapo naująja nomenklatūra. Labai daug žmonių nusivylė naujojo gyvenimo apraiškomis ir ilgisi senosios tvarkos: pasirodė, pasikeitusiame pasaulyje valdžia nei rengia, nei maitina liaudies. Šią likimo dovaną Kremliaus Rusija skuba išnaudoti gaivindama imperiją buvusios SSSR ribose. Vienur – Ukrainoje, Gruzijoje, Moldavijoje – ji tai daro atvirai ir įžūliai, kitur – Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje – šiek tiek maskuojasi. Trys Baltijos šalys jau tapo ir Europos Sąjungos, ir NATO narėmis, tačiau oficialiuose Kremliaus pareiškimuose, doktrinose, priimamuose Rusijos įstatymuose vis skamba derinys – NVS (Nepriklausomų valstybių sandrauga) ir Baltijos šalys. Visai neblogai, kad, pavyzdžiui, Lietuva yra ES narė. Tinkamai „apdorota“, ji gali puikiai atstovauti Rusijos interesams Briuselyje.

 

Švietimo vaidmuo atkuriant Rusijos imperiją

    Kremliaus planuose Rusijos švietimo doktrinai skiriamas didelis vaidmuo atkuriant Rusijos imperiją. Pavyzdžiui, 1999 m. priimtame Rusijos įstatyme „Apie Rusijos Federacijos valstybinę politiką užsienio tėvynainių atžvilgiu” išvardytos konkrečios organizacinės, politinės, finansinės priemonės formuojant Rusijos švietimo erdvę buvusios SSSR erdvėje. „Šiuo tikslu įgyvendinamos priemonės rengiant dėstytojus, vadovėlius, programas, mokomąją–metodinę medžiagą ir aprūpinant tokiais vadovėliais, programomis ir medžiaga tėvynainius, padedant kurti švietimo įstaigas ir siekiant jų pripažinimo, atidarant Rusijos aukštųjų mokyklų filialus /…/ valstybėse, buvusiose SSSR sudėtyje”. Įstatyme atskirai pabrėžta, kad tokioje erdvėje ypatingas dėmesys skiriamas Rusijos istorijos ir kultūrinio palikimo studijoms. Egzistuoja daugybė kitų Rusijos teisės aktų, kuriais reguliuojamas šios Rusijos švietimo doktrinos įgyvendinimas, skiriant milijardus rublių iš bendro Rusijos Federacijos biudžeto, iš Maskvos miesto, atskirų ministerijų biudžetų.

 

Ideologizuotos Rusijos studijų programos

    Kas čia blogo? Juk ir Europos Sąjunga kuria bendrąją Europos aukštojo mokslo erdvę. Švietimas nukenčia, jei užsisklendžia siauruose nacionaliniuose rėmuose. Tačiau Rusija pati verčia užsidaryti nuo minėtos erdvės. Atsimename laikus, kai Maskva visai Sovietų Sąjungai rengė ideologizuotas studijų programas, kuriose visa, kas sovietiška ar rusiška, turėjo būti pateikiama kaip geriausia pasaulyje. Pasirodo, Rusija nedaug kuo pasikeitė nuo tų laikų. Kaip ir sovietiniais laikais, Maskva toliau centralizuotai rengia studijų programas, privalomas visoms Rusijos aukštosioms mokykloms ir tų mokyklų filialams kitose valstybėse. Rusijos Federacijos švietimo ministerijos internetinėje svetainėje „edu.ru” galima susirasti kiekvieno dėstomo dalyko išsamų turinio aprašymą. Pavyzdžiui, dėstant politologiją privaloma parodyti europinių požiūrių ribotumą ir išryškinti Rusijos politinės kultūros reikšmingumą. Dėstant istoriją privalu parodyti, kokiose istorijos problemose Rusijos istoriografija prieštarauja kitoms šalims ir, aišku, įrodyti, kad Rusijos istoriografija yra vienintelė teisinga.

 

Istorinė tiesa pagal Kremlių

    Rusijoje Kremliaus valdovas yra aukščiausioji instancija nustatant istorinės tiesos kriterijus, ir visiškai nesvarbu, djakonu ar KGB pulkininku buvo anksčiau. Dabartinis Kremliaus valdovas iš naujo įtvirtina „tiesos kriterijus“, kuriuos sukūrė jo ūsuotas pirmtakas, po velėna pakišęs kelias dešimtis milijonų žmonių. Naujojo vado idėjas tuoj pat pagrindžia atitinkamą išsilavinimą įgiję Rusijos istorikai ar politologai. Štai aktyvusis politologas Viktoras Olžyčius internetinėje svetainėje „regnum.ru” pasitelkia net Hegelį, kuris teigė, kad mes negalime nepripažinti to, kas buvo. Iš to V. Olžyčius mikliai daro išvadą, kad Molotovo–Ribentroppo paktas yra teisingas vien pačiu savo buvimu. Taigi, buvo paktas, vadinasi, jis teisingas. Jei teisingas, tai „sunku suprasti, kokiame pasaulyje gyvena tie „Pribaltikoje“, kurie tikisi, kad Rusijos istorikai žvelgs iš tų pačių pozicijų kaip ir „Pribaltikos“ istorikai. To niekada nebus!” (V. Olžyčius). Pažymėtina, kad visai neseniai Rusijos prezidentas išsakė tokias pačias mintis savo interviu Slovakijos laikraščiui. V. Olžyčius kilniaširdiškai leidžia Lietuvai turėti savo, kad ir klaidingą supratimą apie Molotovo–Ribentroppo paktą, bet ne jis yra šeimininkas. To neleidžia Kremliaus valdovas, kuris pageidautų, kad Baltijos šalių vadovams atvyktų gegužės devintąją į Raudonąją aikštę švęsti Molotovo–Ribentroppo pakto pasekmių. Vieni Lietuvos politikai gūžiasi ir mikčioja. Kiti politikai, kurie nuoširdžiai dėkingi Sovietų Sąjungai už įgytą partinį aukštąjį išsilavinimą, ragina nepraleisti progos pastovėti ant Lenino mauzoliejaus.

    O tuo pačiu metu Lietuvoje pusiau legaliai ir nelegaliai veikiančiose Rusijos aukštųjų mokyklų filialuose nuosekliai ir metodiškai brukama vienintelė teisinga Rusijos istoriografija, politologija ir ruošiami būsimieji Pekeliūno tipo politikai ir prokuratūros darbuotojai, policijos ir valstybės sienų apsaugos pareigūnai. Atrodo, nei Seimui, nei Vyriausybei tai nerūpi. Atsiprašau, Vyriausybei rūpi. Ji kartu su Seimo narių grupe pasirūpino, kad tokie filialai galėtų veikti legaliai.

 

Užsienio filialų legalizavimo Lietuvoje istorija

    2003 metų rugpjūčio 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą, kuris leido Lietuvoje vykdyti kitų valstybių aukštųjų mokyklų studijų programas. Pagal šį nutarimą, studijų priežiūros teisė yra atiduota kitoms valstybėms, o tai reiškia, kad Lietuva negali prižiūrėti tokių studijų kokybės, negali jų akredituoti. Tą pačią dieną, dar neįsigaliojus minėtam nutarimui, pažeisdama ir kitus Lietuvos teisės aktus, Vyriausybė priėmė kitą nutarimą, kuris leidžia Baltijos humanitariniam centrui (dabar Tarptautinė Baltijos akademija) vykdyti Baltijos rusų instituto (Latvija) studijų programas. Iki to laiko Baltijos humanitarinis centras tokias programas vykdė nelegaliai.

 

Maskva džiūgauja

    2003 metų rugsėjo 15 d. Jurijus Kaplunas, Maskvos Vyriausybės Tarptautinių ryšių departamento darbo su tėvynainiais užsienyje skyriaus viršininkas, džiūgauja: „Štai, žiūrėkite, Lietuvos rusų sąjunga Vilniaus miesto savivaldybės rinkimuose pasiekė blokuojantį paketą, tai yra, nebus priimtas nė vienas sprendimas be rusų balsų dalyvavimo. Ir 5 komitetus gavo. Kodėl? Todėl, kad į municipalinius rinkimus ėjo vieningu bloku. Ir todėl dabar yra išspręsti kai kurie klausimai. Pavyzdžiui, Seime jie dabar„prastūmė“ klausimą dėl Rusijos aukštųjų mokyklų filialų funkcionavimo Lietuvoje leidimo, o tai yra gana svarbus momentas. Tai yra, Rusijos aukštosios mokyklos gavo teisinį lauką”.

Kreipimasis į Lietuvos Respublikos vyriausybę

    2004 metų gruodžio 8 d. piliečių judėjimas „Kitas pasirinkimas”, Lietuvos studentų sąjunga ir Lietuvos studentų atstovybių sąjunga kreipėsi į Vyriausybę prašydama pašalinti šiurkščius teisės aktų pažeidimus, padarytus išduodant Tarptautinei Baltijos akademijai (Baltijos humanitariniam centrui) leidimą vykdyti Baltijos rusų instituto (Latvija) studijų programas. Vyriausybė privalėjo atsakyti per mėnesį, tačiau tik po dviejų mėnesių iš Vyriausybės kanceliarijos buvo gautas raštas, kad Švietimo ir mokslo ministerijai pavesta patikrinti studijų eigą Tarptautinėje Baltijos akademijoje. Apie Vyriausybės padarytus teisės aktų pažeidimus Kanceliarijos rašte net neužsimenama.

Latvija nedavė leidimo vykdyti studijų programų

    2005 metų vasario 22 d. Latvijos Aukštojo mokslo kokybės vertinimo centras pranešė, kad Tarptautinė Baltijos akademija neturi Latvijos valdžios institucijų leidimo vykdyti Baltijos rusų instituto (Latvija) studijų programų Lietuvoje. Tokiu būdu, nors Lietuvos Respublikos Vyriausybė iš savo pusės padarė viską, kad, anot Kapluno, Rusijos aukštosios mokyklos gautų teisinį lauką Lietuvoje, iki šiol Tarptautinė Baltijos akademija Baltijos rusų instituto (Latvija) studijų programas vykdo nelegaliai.

 

Kas toliau?

    Būtina skubiai keisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą, kad jis nebeleistų nedemokratinėms, imperinių ambicijų turinčioms valstybėms įgyvendinti savo švietimo doktrinas Lietuvoje.

    Kol kas neaišku, kas skatina Tarptautinės Baltijos akademijos “gynėjų” veiksmus. Savų veiksmų nesuvokimas? Įsipareigojimai kitai šaliai? Primityvus siekis bet kokia kaina, net parduodant tėvynę gauti finansinę paramą rinkimams? Anksčiau ar vėliau visuomenė gaus atsakymus į šiuos klausimus. Piliečių judėjimas „Kitas pasirinkimas” surinko daug informacijos apie konkrečių aukštų Lietuvos valdžios pareigūnų bei politikų vaidmenis šioje nykioje istorijoje ir toliau ją renka. Nepriklausomai nuo to, kaip baigsis ši istorija, kiekvieno tokio pareigūno veikla bus išviešinta.

    Dar rusena viltis, kad pareigūnai ir politikai suras savyje jėgų prisikelti darbui dėl Lietuvos, bet ji palaipsniui blėsta.

 Į pradžią

 

4. Tomas Jakučionis   Ar išsigydisime nuo korupcijos ir baimės?

 

    Jau tapo beveik tradicija, kai pilietinio judėjimo „Kitas pasirinkimas“ sueigos „Žinijos“ draugijos salėje kaskart pritraukia gausią auditoriją ir jau didesnį žiniasklaidos dėmesį. Tai išties džiugina. Šeštadienio (vasario 19-os) sueiga liudijo, kad bunda ne tik mūsų žilagalviai: salėje matėsi nemažai ir jaunesnių veidų. Tai taip pat džiugina.

 

Daugiau klausimų nei atsakymų

    Šeštadieninė diskusija buvo skirta korupcijai, temai, kuri yra ne tik skaudi visai visuomenei, bet labai eiklus žiniasklaidos arkliukas, tad nestebino ir bent kelių televizijos kanalų telekameros. Pagal sueigos darbotvarkę galima buvo prognozuoti pakankamai išsamią ir solidžią diskusiją, tai žadėjo jau vien Transparency international Lietuvos skyriaus direktoriaus Ryčio Juozapavičiaus ir Seimo narės, Seimo antikorupcinės komisijos pirmininkės Nijolės Steiblienės pavardės. Tiesa, N.Steiblienės nesulaukėme, tačiau diskusija sulaukė Seimo narių konservatorių Kazio Starkevičiaus, Jurgio Razmos bei (vėl konservatoriaus) Vidmanto Žiemelio dėmesio ir pasisakymų.

    Buvo naivu manyti, kad diskutuojant bus atsakyta į visus klausimus. Veikiau atvirkščiai, jų kilo dar daugiau negu buvo pateikta atsakymų. Tačiau bent į pagrindinį klausimą (į kurį daugeliui atsakymas aiškus) buvo atsakyta: visuomenė turi ir tikėtina, kad gali pasipriešinti korupcijai. Bene daugiausia klausimų (nors ir keista) sukėlė Ryčio Juozapavičiaus pagrindinis pranešimas, kuris pateikė daug ir įvairių skaičių apie korupciją įvairaus lygio valdžios institucijose. Beje, pranešėjas paminėjo ir šių korupcijos tyrimų kainą – 30 tūkst. litų.

    STT Korupcijos prevencijos skyriaus vadovo Kęstučio Zaborsko pranešimo pagrindinės mintys buvo, kad baudžiamieji įstatymai už korupciją Lietuvoje yra per švelnūs. STT dirba daug, daug gauna ir piliečių skundų, tačiau tik mažą dalį jų STT gali realiai tirti. Šia prasme STT tenka „konkuruoti“ su FNTT ir VRM Kriminalinės policijos departamentu.

    Rėdas Peškaitis atskleidė beveik viešą paslaptį, kad dalis nevyriausybinių (visuomeninių) organizacijų esančios tik priedanga verslo ir valdžios korupciniams ryšiams, o įvairių jų organizuojamų renginių (konferencijų ir pan.) metu, vadinamoje „neformalioje“ aplinkoje „tvarkomi“ reikalai.

    Minėtų politikų dalyvavimas tokioje diskusijoje vertintinas kaip tam tikras konjunktūrizmas, t.y. patogus opozicijos atstovams ir nepatogus pozicijai, ką akivaizdžiai ir šįsyk liudijo trys konservatoriai ir nė vieno valdančiosios koalicijos atstovo. Matyt, jeigu daugumą Seime turėtų konservatoriai, politikų dalyvavimas tokioje diskusijoje būtų atvirkščiai proporcingas... Kita vertus, minėtų Seimo narių konservatorių dalyvavimas pagal jų išsakytas mintis labiau vertintinas kaip „paukščiuko“ sau žymėjimas ir pasirodymas viešumoje. V.Žiemelis priekaištavo žiniasklaidai už, jo manymu, nepamatuotą puolimą ir kritiką STT adresu (nors salėje buvo manančių kitaip), o J.Razma mestelėjo „išganingą“ mintį, esą, jeigu STT nepakanka finansavimo, tereikia STT vadams ateiti į Seimą ir Seimas kaipmat atseikės milijoną, kitą. Regis, prityręs politikas konservatorius „primiršo“, kad ne jis vienas Seime milijonus seikėja... Suprantama, tokie politikų papostringavimai mažai panašūs į kiek rimtesnę šio reiškinio analizę, todėl jų ir kitų kalbėtojų pasisakymai perša vieną nelinksmą išvadą, kad korupcijos reiškinys mūsų valstybę įklampino į gilią balą.

    Tačiau aišku ir kita, kad verkšlendami apie gilią balą ir visuomenės skaudulį, problemos neišspręsime, kaip bebūtų teisūs kalbėję apie moralę ir vertybių krizę. Neramina tai, kad momentais diskusija iš tiesų šiek tiek priminė intelektualų verkšlenimą, nes liko neišdiskutuotos liko pakankamai svarbios korupcijos priežastys, kurios, beje, tiesiogiai siejasi su Vasario 16-os proga pasakyta Prezidento kalba. Taip, mūsų valstybėje sukurta politinė-partinė sistema yra viena iš tų svarbių neišdiskutuotų priežasčių, skatinančių korupciją. Prieš gerus metus tokią pat mintį apie politinės-partinės sistemos krizę pirmi išsakė kol kas politiniais marginalais vadinama Socialdemokratų sąjunga.

 

Kas galima Jupiteriui ir jaučiui?

    Iš visų kalbėtojų pasakytų minčių galima padaryti ir kitą, ne mažiau svarbią išvadą, kad korupcija sparčiai kinta, mutuoja keisdama savo egzistavimo, funkcionavimo formas, priklausomai nuo visuomeninių santykių plėtros. Grėsminga tai, kad mūsų teisinė sistema ir įstatyminė bazė kol kas nepajėgia tinkamai reaguoti į tas mutacijos formas, netgi atvirkščiai, atsiranda tokių teisinių idėjų ir net įstatymų, kurie neišvengiamai skatina korupciją. Bene ryškiausias pastarojo meto pavyzdys - rinkimų ir politinių partijų finansavimo tvarka. Kaip kitaip, jei ne paslėpta korupcija reikėtų įvardyti praėjusios Seimo kadencijos pabaigoje parlamentinių partijų valia iš esmės sau paskirtus šešis milijonus, kurie labai sėkmingai nutekėjo į žiniasklaidos magnatų kišenes.

    Ryčio Juozapavičiaus pranešime nuskambėjusi informacija apie medikų korupciją kėlė šypseną ta prasme, kad iš tikrųjų, šio reiškinio iš esmės nelabai galima įvardyti kaip korupciją. Viena kalbėtoja iš salės, pastebėjo, kad 800 litų algą gaunančių medikų atveju, tai - daugių daugiausia gelbėjimasis nuo ekonominio skurdo. Turint omeny kaip tik dabar medikų keliamus ekonominius socialinius reikalavimus, neatrodo atsitiktinis padidintas žiniasklaidos dėmesys menamai medikų korupcijai, neretai peraugantis į rafinuotą puolimą prieš juos, pradedant televizijos laidomis (R.Paleckio „Prašau žodžio“) ir baigiant dienraščių publikacijomis. Kas galėtų paneigti, kad tai nėra tam tikrų valdžios struktūrų užsakyta akcija?

 

Puvėsis dailių formų savivaldos kūne. Ar pavyks išgydyti?

    Korupcijos išplitimas rodo mūsų politinės sistemos supuvimą. Jeigu prieš metus per R.Pakso prezidentinį skandalą kalbėjome, kad žuvis pūva nuo galvos, tai jau šiemet pastebime, kad pūva jau ir visas kūnas, t.y. dar labiau korumpuotas yra apskričių ir savivaldos lygmuo. Ryškus to pavyzdys – ne be pagrindo apie Vilniaus savivaldybę susiformavusi visuomenės nuomonė. Užtenka prisiminti „Akropolio“ daugiaaukščio, Baltupių „Norfos“ nelegalių statybų ar „Siemens“ arenos sklypo peripetijas. O kaip reikėtų vertinti grėsmingą UNESCO ekspertų išvadą apie Vilniaus senamiesčio detalųjį planą, žalojantį kultūros paveldą. Vargu, ar dabar dar beatsiras abejojančių minėtų statybų sąsajomis su pačia tikriausia korupcija.

    Architektų teigimu, dabar savivaldoje sprendžiant statybų klausimus realiai vadovaujamasi ne įstatymų leidybos institucijų priimtomis bendrosiomis taisyklėmis, o valdininkų sudarytomis, vadinamosiomis specialiomis sąlygomis, neva pritaikytomis prie konkrečių vietos sąlygų. Iš tiesų tokios „sąlygos“ atveria tikrą korupcinį „Klondaiką“ savivaldybių valdininkams.

    O ar bereikia priminti vadinamųjų valdininkų–žemgrobių istorijas, kurios taip ir nugulė užmarštin? Korupcijos kontekste kalbant apie savivaldą, negalima neaptarti jau kuris laikas sklandančios tiesioginių mero rinkimų idėjos. Seime jau pradėtos šia tema svarstyti galimos Savivaldos įstatymo pataisos, tačiau nenorima suvokti, kad nesant pakankamai stipriai pilietinei visuomenei ir nesusiformavus vietos bendruomenėms, tiesioginiais merų rinkimais būtų sukurtas viso labo vietos „kunigaikštukų“ kultas, neturintis nieko bendra su tikruoju savivaldos turiniu ir esme. Tai - reali grėsmė išaugti dar didesnei korupcijai, kuri egzistuotų ir funkcionuotų dar įvairesnėmis formomis.

    Kaip šiandien egzistuoja įvairios korupcijos formos, taip korupcija veikia įvairiais lygiais, pagal tai – skiriasi šio reiškinio pavojingumas.

    Ką daryti? Ne kartą piliečių diskusijoje skambėjęs klausimas. Nors vienareikšmiškas atsakymas diskusijoje dar nenuskambėjo, tačiau pamėginkime nors keliais štrichais užbrėžti galimus problemos sprendimo variantus. Bene paprasčiausias – baudžiamųjų įstatymų ir baudžiamosios politikos griežtinimas. Tačiau nepamirškime, kad baudžiamųjų veikų ir sankcijų „sąrašą“, t.y. Baudžiamąjį kodeksą, priima, o neretai ir formuoja būtent politikai. O jeigu tai daro įtaką ar priimant net tiesiogiai dalyvauja oligarchinis klanas jau egzistuojantis mūsų valstybėje? Kaip tuomet visuomenė galės apginti viešą interesą, ar nesusipainios juoda su balta? Beje, keliomis dienomis vėliau po diskusijos spaudoje pasirodė informacija apie minėto STT padalinio vadovo Kęstučio Zaborsko ir Aukščiausiojo teismo pirmininko Vytauto Greičiaus pokalbį. Net iš skurdžios informacijos susidarė įspūdis, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ne per daug įsiklausė į K.Zaborsko keliamą per švelnių baudžiamųjų įstatymų ir per švelnaus jų taikymo problemą. Žinant viešą paslaptį (ir ne tik paslaptį) apie teismų sistemoje įsišaknijusią korupciją, į šią informaciją reikia atidžiau įsiklausyti. Užtenka prisiminti „kontrabandos karaliumi” tituluoto V.Karaliaus baudžiamąją bylą ir korupciniais ryšiais kaltintus teisėjus, o kaip vertinti subliūškusią A.Zuoko ir „Rubicon” baudžiamąją bylą? Pirmuoju atveju, kaltinti teisėjai atsipirko „lengvu išgąsčiu”, kontrabandos karalius, pasėdėjęs porą metelių, buvo paleistas teismo salėje… Antrasis atvejis kiek painesnis. Ar tikrai bylą nagrinėjusiai Vilniaus 1–os apylinkės teismo teisėjų kolegijai pritrūko įrodymų?

    Kodėl tokiais atvejais savo pozicijos neišsako mūsų Prezidentas, prisiekęs visiems būti teisingas? Juk būtent jis skiria teisėjus. Ar nevertėtų ir pačiam Prezidentui atidžiau įsiklausyti į Aukščiausiojo teismo pirmininko išsakomą poziciją ir pagalvoti apie galimas tokios pozicijos politines bei teisines pasekmes?

    Ilgesnis sprendimo būdas – visuomenės pilietinio sąmoningumo ugdymas ir nepakantumo korupcijai skiepijimas. Diskusijoje Kęstutis Zaborskas kalbėjo ir apie pareigūnų profesinę etiką, kad pareigūnų profesinis pasirengimas kol kas neužtikrina profesinės etikos normų laikymosi. Galbūt tarnybinės etikos kodekso priėmimas taip pat prisidėtų sprendžiant korupcijos problemą. Platesne prasme – tiek su tarnybine etika, tiek su visuomenės pilietiškumu glaudžiai susijęs bendrosios ir dvasinės kultūros lygio kėlimas. Tačiau turint omeny visuomenėje tvyrančią visuotinę baimę dėl duonos kąsnio, visa tai skamba utopiškai.

    Štai šioje vietoje svarbų vaidmenį ir turėtų suvaidinti stiprios vietinės bendruomenės. Jas stiprinti padėtų ir tiesioginiai seniūnų bei savivaldybių tarybų narių rinkimai bendruomenėse. Ilgesnis sprendimo būdas yra ir sudėtingesnis, tačiau galintis duoti apčiuopiamų rezultatų mūsų valstybės ateities perspektyvoje. Žuvis pūva gal ir nuo galvos. Tačiau griūvantį pastatą pradedama remontuoti nuo pamatų ir sienų sutvirtinimo, bet ne nuo fasado perdažymo...

 

Į pradžią

 

5. Antroji Lenkijos Walęsa

    Straipsnį tokiu pavadinimu praėjusią savaitę pirmajame puslapyje išspausdino laikraštis „Herald Tribune“. Savo teises ginančių lenkų patirtis gali būti naudinga Lietuvai, kurios įmonių darbuotojai irgi dirba už minimalią algą, per šv. Kalėdas kalėdaitį laužė po prekystaliu, o Naujuosius metus pasitiko darbe, nes darbo laikas baigėsi tik vidurnaktį.

    Božena Lopacka, 1997 metais įsidarbinusi užsienio prekybos centre „Biedronka“, manė esanti sėkminga moteris. Pokomunistinėje Lenkijoje, ypač tolimuose šiaurės rytų rajonuose, kur ji gyveno su vyru ir dukra, bedarbystė buvo itin išplitusi. Tačiau darbas pareikalavo daugiau – 10–20 darbo valandų per parą, teko kilnoti dėžes, nes parduotuvė neturėjo krovimo technikos . Už viršvalandžius ir kitus papildomus darbus, numatytus Lenkijos darbo kodekse, nebuvo mokama.

    Tapusi vadybininke ir ant popieriaus surašiusi tikrąjį parduotuvės darbuotojų darbo laiką, ji pateikė tai viršininkui, kuris pamatęs suplėšė ir metė atgal. 41-erių metų Lopacka parduotuvėje uždirbdavo po 1 500 zlotų arba 500 JAV dolerių per mėnesį, tačiau po penkerių metų nebeištvėrė įtampos ir pervargimo.

    „Iš manęs buvo likę tik griaučiai,– kalbėdama telefonu iš namų, esančių netoli Rusijos Kaliningrado srities, „Herald Tribune“ sakė Lopacka. – Aš dirbau už dyką, su manimi buvo elgiamasi kaip su šiukšle. Šeimoje prasidėjo nesutarimai, nes aš visą laiką buvau darbe. Tuomet pagalvojau, kad nesileisiu įveikiama“.

    Lopacka išėjo iš prekybos centro, tačiau, priešingai nei dauguma kitų darbe neištvėrusių Lenkijos žmonių, ji žengė netikėtą žingsnį. Reikalaudama teisingumo, ji padavė buvusį darbdavį į teismą ir pareikalavo sumokėti 35 tūkst. zlotų arba 11 600 JAV dolerių už nesumokėtus viršvalandžius. Po tokio sprendimo ji atsidūrė dėmesio centre. Lopackai pradėjo skambinti šimtai darbininkų, kuriuos per pastaruosius dešimt metų išnaudojo Lenkijoje įsitvirtinę užsienio kompanijų atstovai.

    Lenkijos vyriausybė pradėjo tyrimą. Lopackos nuotraukos puikavosi ant žurnalų viršelių, o ji pati buvo pakrikštyta antrąja Walęsa. Prieš gerą dešimtmetį Lechas Walęsa vadovavo Solidarumo judėjimui, kuris prisidėjo prie komunizmo baigties Lenkijoje.

    Prekybos centro „Biedronka“ (lietuviškai boružė), atstovai išplatino pareiškimą, kuriame teigiama, kad įmonė niekada nepažeidė įstatymų.

    „Valdant komunistams, žmonės kalbėdavo net ir tada, kai jiems grėsė kalėjimas, - sakė nusivylusi Lopacka. – Dabar visi bijo ginti savo teises, nes gali dėl to prarasti darbą“.

    Paradoksalu, tačiau Solidarumui vadovaujant tautos išsivadavimo kovai, profesinės sąjungos neįsitvirtino taip, kad vėliau galėtų ginti savo teises privačiame sektoriuje: versle, bankuose ir prekybos centruose. Tuo metu, kai profesinės sąjungos labiausia rūpinosi kolegų teisių gynimu valstybinėse įmonėse, dauguma darbininkų pasirinko užsienio kapitalo valdomą privatų sektorių, kuris garsėja mažomis algomis ir atsainiu požiūriu į darbo įstatymus.

    „Kalbos, kad Lenkijoje stiprios profesinės sąjungos, yra mitas“, - sakė Varšuvos regiono Solidarumo pirmininkas Valdemaras Dubinskis. Jis pabrėžė, kad tik šiuo metu 2 mln., arba 18 procentų, Lenkijos darbininkų priklauso profesinėms sąjungoms. Palyginimui reikia paminėti, kad Europos Sąjungos šalyse profesinėms sąjungoms priklauso 30 proc. dirbančiųjų. Solidarumas, kaip įtakingas judėjimas, vienijo 10 milijonų narių.

    Posovietinėje erdvėje Lenkijoje buvusi bedarbystė darbdaviams suteikė daug galimybių. Užsienio kapitalo valdomi prekybos centrai Lenkijoje buvo džiaugsmingai priimti ne tik dėl pirkimo džiaugsmo, bet ir dėl naujų darbo vietų kūrimo. Užsienio kapitalo įmonės pradėjo nepaisyti čia ir savo šalyse esančių apribojimų darbo valandoms ir viršvalandžiams.

    2004 m. dauguma užsienio prekybos centrų džiaugėsi išaugusiomis pajamomis. Pavyzdžiui, „Biedronką“ ir centrą valdančio Portugalijos verslininko Jeronimo Martins prekybos apimtys išaugo 17,5 proc., kas sudarė milijoną eurų. Tuo tarpu kritikai teigia, kad šis pelnas uždirbtas nesąžiningai.

    Lenkijos darbo kodeksas numato, kad darbo savaitė trunka 40 valandų. Darbo inspektoriai praėjusiais metais, patikrinę pusę iš 66 užsienio kapitalo valdomų įmonių, nustatė, kad daugelyje jų nemokamos priemokos už viršvalandžius ir klaidingai pildomi tabeliai.

    „Daugumą pažeidimų sunku nustatyti dėl to, kad darbuotojai, bijodami prarasti darbą, atsisakė su mumis bendradarbiauti ir pateikti informaciją“, - Lenkijos parlamento nariams sakė šalies darbo inspektorius. Jo žiniomis, viena iš priežasčių – prekybos centrų vadovų spaudimas mokėti darbuotojams minimalią algą.

    „Dideli prekybos centrai kariaudami vienas su kitu mažina darbo kaštus, todėl darbo rinkoje turime dramatišką situaciją, - mano Rinkos ekonomikos tyrimų instituto direktorius Bohdanas Wyznikiewiczius. - Jie žengė per toli, tai įspėjantis pavojaus signalas“.

    Baudos įmonėms, kurios pažeidžia įstatymus, deja, yra per švelnios. Pasak Lenkijos darbo inspektoriaus, didžiausia bauda siekia 5 000 zlotų arba 1600 JAV dolerių, tačiau įtakingai prekybos įmonei tai nėra dideli pinigai.

    Prekybininkai, tarp kurių 735 parduotuves Lenkijoje turinti „Biedronka“ arba didžiausia, britų kapitalo valdoma „Tesco“, kurioje dirba 18 tūkst. žmonių, ėmėsi atsakomųjų veiksmų ir išsakė savo poziciją.

    Lenkijos Prekybos organizacijos sekretorius Andrzejus Falinskis nuogąstauja, kad tyrimai gali apriboti užsienio prekybininkų veiklą. Politikai, gindami smulkiųjų verslininkų interesus, ne kartą siūlė apriboti didžiuosius prekybos centrus ir jų darbo laiką, tačiau rezultatų dar nematyti. Šiuo metu lenkai diskutuoja apie Lopackos įvardytą „kylantį prekybos centrų vergų sukilimą“.

    Michalas Boni, buvęs Solidarumo veikėjas, 1991 m. vadovavęs Lenkijos Darbo ministerijai, mano, kad geresni darbdavio ir darbininko santykiai padėtų civilizuoti kapitalizmą.

Iš anglų k. vertė Emilija Tamulytė

Į pradžią

6. Politikų kankanas

    Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas trečią kartą iš eilės atidėjo balsų Darbo partijai pirkimo per rudenį vykusius Seimo rinkimus bylą. Joje įtarimai pareikšti keturiems asmenims - 45 metų Petrui Serbentai, 44 metų Aleksandrui Šelaikiskiui, 51 metų Vladimirui Podviginui ir 38 metų Jurijui Blaževičiui.

    Manoma, kad šie asmenys už alų ir pinigus Seimo rinkimų pirmojo turo metu prie Aukštuosiuose Paneriuose esančio pašto skyriaus papirkinėjo rinkėjus.

    Seimo opozicija įtaria, kad A. Paulauskas ir Č. Juršėnas, siekdami politinių tikslų, piktnaudžiauja ir labdarai dalija pinigus iš specialių fondų, skirtų reprezentaciojai. Šie politikai pernai panaudojo per 130 tūkstančių litų, iš kurių nemaža dalis buvo skiriama labdarai. Labdara savaime yra geras dalykas, jei ją duodi iš savo kišenės. O jei iš valdiškos, t.y. iš mokesčių mokėtojų?

    Neskęstančiųjų partija. Taip galima būtų pavadinti A.Brazausko vadovaujamus socialdemokratus. Čia įsitvirtinęs toks solidarumas, kad net ir labiausiai prasižengę šios partijos nariai visada bus šiltai pasodinti ir sočiai pamaitinti. Vienas iš paskutiniųjų „susitepusių“ - buvęs švietimo ir mokslo viceministras R. Vaitkus. Iškilus dokumentų klastojimo faktams, šis partietis nebuvo paskirtas ministru, bet saviškiai neleido draugui R. Vatkui dirbti paprasto dėstytojo darbelio ir jį patupdė į Riomerio Teisės universiteto prorektoriaus kėdę. Neskęstantieji negali dirbti normalaus darbo. Jie privalo būti viršininkais.

    Šios kadencijos Seime per plenarinius posėdžius dažniausiai kalbėjo tik senbuviai. Naujokai vis dar tyli. Karti A. Pekeliūno patirtis, matyt, pamokė, kad geriau patylėti, nei nusišnekėti.

    Pirmųjų šimto Seimo darbo dienų statistika rodo, kad aktyviausiai savo nuomonę plenariniuose posėdžiuose reiškė Liberalų demokratų frakcijos narys Julius Veselka - jis kalbėjo 116, arba vidutiniškai po 4,3 karto per posėdį.

    Įnirtingoji R. Pakso gerbėja A. Balsienė niekaip nenori išsiskirti su „Solidarumo“ lyderės kėde. Ji iki šiol apsimetinėja teisine berašte. Panašu, kad sėdėjimo ant dviejų kėdžių triukus seniai perpratusi Seimo etikos komisija nuspręs iš A. Balsienės atimti Seimo narės mandatą.

    Seime atsirado dar vienas gudrutis. Tai liberalcentristas Kęstutis Glaveckas. Garsėjantis ekonominėmis žiniomis bei demagogine iškalba, parlamentaras šį kartą sugebėjo apdumti akis Seimo valdybai. Įrodęs, kad jam būtina išvykti į komandiruotę Vašingtonan, jis su žmona R. Rutkelyte, kelias dienas pasisukiojęs Vašingtone, išskrido į Taičio kurortą. „Komandiruotėje“ K. Glaveckas išbuvo 12 dienų ir kaitinosi saulutėje, o kolegos per tą laiką Seimo plenariniuose posėdžiuose priėmė 24 svarbius įstatymus bei nutarimus.

    „Lietuvos ryto“ šaltinių tikinimu, šiandien jau akivaizdu, kad pašalinto prezidento Rolando Pakso buvęs rėmėjas Jurijus Borisovas savo verslą Rusijoje bei Lietuvoje pradėjo padedamas ir konsultuojamas GRU.

    Taip pat teigiama, kad politinį projektą „J. Borisovas-R. Paksas“ GRU įgyvendino kartu su Federacine saugumo tarnyba.

Į pradžią

7.  Tikiu paprastais dalykais

 

    Vasario mėnuo poetui Algimantui Baltakiui įsimintinas dviem požiūriais: atšvęstas garbingas jubiliejus (75-eri metai) ir išėjo naujas poezijos rinkinys – „Žvirblių žiemavietė” (Rašytojų sąjungos leidykla). Ta proga paprašėme gerbiamą rašytoją atsakyti į keletą klausimų.

 

    Jūsų paskutinės knygos pavadinimas sukelia nelinksmas asociacijas: Lietuva – tai žemė, kur pasilieka žiemoti tik pilkieji žvirbliai, o tauresni paukščiai išskrenda. Šią tezę patvirtina ir milžiniška emigracija, pasiglemžusi aktyviausią visuomenės dalį. Ar šie mano išvedžiojimai labai toli nuo tiesos, kaip Jūs reaguojate į šį reiškinį (emigraciją)?

    Žvirblis neprastas paukštis. Aš pats save identifikuoju su žvirbliu, su tais, kurie pasilieka Lietuvoje. Nors žvirblis irgi kartais pasiblaško. Bet lieka ištikimas savo tėvynei.

    Na, o žmonių migracija yra natūralus dalykas. Ji visad buvo. Bet dabar – labai skaudi. Gilintis kodėl – ilga šneka.

    Šiame rinkinyje aptikau ir daugiau tragiškų motyvų: „…šaly, kuri mane, kaip ir tave, seniai pamiršo…”, „Koks nykus, koks plokščias, negyvas pasaulis…”, „Pasauly laimės nėr…” Ar negalėtumėte plačiau pakomentuoti savo nerimo priežasčių?

    Vieną fragmentą reikėtų papildyti: „Koks nykus, koks plokščias, negyvas pasaulis, be pasakų, be dainų, be kuždesių, be šlamesių, be aromatų…” Tai – pseudopasaulis. Tikiu paprastais dalykais. Perfrazuojant vieną eilėraštį, - jei man atnešei iš miško žibuoklių, aš tikiu gėlėmis.

    Priežasčių tragizmui užtenka. Pavyzdžiui, mano tėviškė. Ten iki pat horizonto – nedirbami laukai. Kas gali būti baisiau? Mes – aš ir giminės - dovanojom tą žemę miškų ūkiui, Lietuvai.

    Ir mano giminių beveik neliko. Trūkinėja tos žmogiškos sąsajos, jungusios su gyvenimu. Stiprėja nereikalingumo pojūtis.

    Yra nepaneigiamas dėsnis: dauguma alpinistų žūva, leisdamiesi nuo viršukalnių. Jei viršukalne laikytume Atgimimą, o alpinistais – Lietuvos piliečius, turbūt tektų sutikti su pareikšta mintim. Juk už borto atsidūrė gausios gyventojų grupės: žemdirbiai, pensininkai ir t.t. Tik senoji nomenklatūra sugebėjo puikiai adaptuotis. Ar buvo galima išvengti šių praradimų, ar tos žmonių grupės – neišvengiama ateities trąša?

    Galima samprotauti visaip, bet vienas dalykas aiškus: tokių pervartų metu kažkas kažką įgyja, kažkas kažką praranda. Tai neišvengiama. Bet kai ką buvo galima ne taip skaudžiai daryti. Perlenkėm. Prisiminkim kad ir kolūkius. Nieko neinventorizavo. Paleido turtą vėjais, išgrobstė. O tos bendrovės, kurios išsilaikė, klesti ir dabar. Sėkmingai persiorientavo į kapitalizmo vėžes.

    Prieškaryje žemės reforma vyko beveik du dešimtmečius. Jai buvo pasirengta apgalvotai. Be to, žemę gavo – atėmus iš dvarininkų – ją dirbantys, o ne norintys spekuliuoti. Todėl ir nesimatė dirvonuojančių laukų. Dabar tai neįmanoma įgyvendinti, nes restitucijos principas galioja beveik be išlygų.

    Dar viena pastaba, kalbant apie praradimus. Mano amžiną atilsį sūnus sakydavo: „Reikia, kad greičiau viską išvogtų, greičiau viską „prichvatizuotų”. Kol yra turto, kuris yra nežinia kieno, visuomenėje bus įtampa, nes visad atsiras norinčių jį pasiglemžti be jokių etinių skrupulų. Tad būtina greičiau pereiti tą neapibrėžtą periodą, kad įsivyrautų aiškumas: tas priklauso tam, o tas – anam“.

    Žvelgiant iš kultūros pozicijų, liūdina bibliotekų ir kultūros namų sunykimas provincijoje. Jei bibliotekėlės dar vegetuoja, tai kultūros namai baigia sugriūti pačia konkrečiausia – medžiagine prasme.

    Jūsų knygoje atsispindi artima draugystė su bosnių poetu Izetu Sarajličiumi. Kuo Lietuvai galėtų būti naudinga (pamokoma) tragiška Bosnijos patirtis?

    Aš su tuo poetu labai daug metų draugavau (mirė 2002 metais). Verčiau jį. Kai prasidėjo neramumai Bosnijoje, mūsų ryšiai nutrūko – dešimčiai metų. Vėliau atsinaujino vieno slovėnų poeto dėka. Į šią knygą įdėjau ir I. Sarajličiaus paskutinius laiškus man. Jie inspiravo štai tokias mintis. Apie mūsų politikus galima galvoti vienaip ar kitaip. Kai kam simpatiškas V. Landsbergis, kai kam – A.M. Brazauskas. Bet vis dėlto šie mūsų politikai sugebėjo išlaviruoti, išbalansuoti. Mes išvengėme Jugoslavijos scenarijaus, o galimybių buvo. Prisiminkime Vilniaus krašto autonomininkus. Juk mosuojant kirviu, galėjai susilaukti naujos Moldovos Padniestrės. Vargu ar rusų saugumiečiai Lietuvoje dirbo prasčiau. Bet nesugebėjo, neišprovokavo mūsiškių. Esame labai griežti, priekabūs savo politikams, tačiau jie apsaugojo mus nuo labai realios konfrontacijos. Lyderių nuomonių įvairovė susilydė į protingą nuosaikumą.

    Žinau, kad esate vitališkas žmogus ir nepalaužiamas optimistas. Tai nesunku įžvelgti paskutiniame knygos skyriuje. Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams, dažnai spaudžiamiems rūpesčių ir vargų?

    Svarbiausia žinoti, kad pagrindinis tavo laisvės židinys yra galva. Tu esi suverenus savo makaulėje. Jokia santvarka, niekas šito iš tavęs atimti negali. Tad laikraščio skaitytojams siūlau pasikliauti savimi ir nemanyti, kad mus supa vien vagys. Netikėkite žurnalistais – dorų žmonių yra daug.

Su poetu Algimantu Baltakiu kalbėjosi Romas Daugirdas

 Į pradžią

8. Kostas Malinauskas    Sunkus ir vingiuotas laisvės kelias

 

    Kodėl toks sunkus ir vingiuotas Lietuvos laisvės kelias? Buvome lyg ir užmiršę tuos šimtus tūkstančių partinio ir valstybinio aparato vadovų, kurie niekur nedingo. Atsiminkime daugiatūkstantinius „Jedinstvos“ mitingus, aktyvią kovą prieš. Lietuvos nepriklausomybę. Visų tų mitingų dalyviai ir šiandieną gyvena šalia mūsų bei daro poveikį .

Jie gyvena tarp mūsų

    Lietuvos komunistų partija persikrikštijo į DDP, o kad visai paslėptų savo uodegą, įsiliejo į socialdemokratų partiją, kurią ir prarijo. Šiandien vietoje demokratinės darbo partijos, išmetus žodį „demokratinė“, į valdžią prasibrovė Darbo ir K. Prunskienės vadovaujama partija, kurią sudaro idėjiškai į ją panašūs žmonės. Visi prisimename, kaip K. Prunskienė siekė įvesti moratoriumą Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktui, kaip dešimteriopai pakėlusi kainas ir sukėlusi rusiškosios „gvardijos“ puolimą, pati „kažko“ išvyko į Maskvą... Paradoksalu, bet ponia Kazimira, energingai kovojusi už kolūkių išlikimą, šiandien vadovauja Žemės ūkio ministerijai. Vyksta tolesnis sovietinių ir prorusiškų jėgų sugrįžimas į Lietuvą. Daugiausia prie to prisidėjo A. Brazausko vadovaujami socialdemokratai. Jie atvedė Lietuvą į dabartinę situaciją. A. Brazausko, V. Uspaskicho ir K. Prunskienės partijos yra iš vieno kelmo spirtos ir idėjiškai viena linkme žiūrinčios. Tad ir jų koalicija valdžioje nėra atsitiktinė, o pagrįsta idėjine giminyste ir bendrais interesais. Socialdemokratai tvirtino, kad jie siekia kontroliuoti Darbo partiją, bet, atrodo, kad bus patys jos kontroliuojami. Lietuvos socialdemokratai, sekdami komunistine tradicija, viešai pademonstravo, kad jie neatskiria savo egoistinių partinių, ideologinių interesų nuo valstybinių, bendranacionalinių interesų. Jau 1992 m. A. Brazauskui tapus prezidentu prasidėjo politinis, ideologinis ir psichologinis patriotinių jėgų puolimas, kuris tęsiasi iki šios dienos. Valdžiusi tautos turtą sovietiniais laikais, nomenklatūra nepriklausomybės pradžioje pirmoji jį ir „prichvatizavo” ir taip sukūrė stiprų savo veiklos ekonominį pagrindą. Lietuvos žmonės buvo priblokšti, kai jie begėdiškai visos tautos akivaizdoje draskėsi dėl vietų valdžioje.

Ateitis be praeities?

    Rusija dar ilgai nesusitaikys su kolonijų praradimu. Šiuo metu Lietuvos žmonių dėmesys nukreipiamas į KGB rezervistus, užmirštant ne tik etatinius KGB darbuotojus, bet ir tai, kad jiems vadovavo Komunistų partijos komitetai. Kodėl jau 15 metų iš esmės neišspręsta KGB problema? Ar Lietuvoje nerasime bent keleto dešimčių nesusitepusių, dorų ir išmintingų žmonių, kurie galėtų vadovauti šaliai? Į politinę veiklą ateina vis daugiau buvusių partinių mokyklų auklėtinių, kurių diplomus padėjo pripažinti ne kas kitas, o tas pats A. Brazauskas.

    Tenka tik apgailestauti, kad ir Prezidentas V.Adamkus vis ragina užmiršti praeitį. Argi nesuvokiama, kad be praeities nebūtų nei dabarties, nei ateities, kad taip paniekinami šimtai tūkstančių persekiotų, žuvusių žmonių? Taip tarsi pateisinama senosios ir naujosios nomenklatūros išskirtinė teisė valdyti Lietuvą. Stebina ir tai, kad Lietuvos prezidentas šiemet nesipriešino A. Brazausko ultimatumui, kad formuojant vyriausybę daugumą joje sudarytų jo partijos žmonės ir laisvai leido dabartinei koalicijai ateiti į valdžią.

Dešiniųjų klaidos

    Lietuvos konservatoriai (Tevynės sąjungą) gimė iš to Sąjūdžio sparno, kuris nuosekliausiai ir drąsiausiai, labiausiai atsidavęs siekė Lietuvos nepriklausomybės ir lietuvių tautos atgimimo. Patys mokydamiesi, kartais klysdami, jie vadovavo sunkiausiu laikotarpiu, kai buvo klojami nepriklausomos demokratinės Lietuvos pamatai. Čia jų istorinis nuopelnas. Tėvynės sąjunga darė klaidų. Kas 1996 m. trukdė Lietuvos konservatoriams priimti desovietizacijos įstatymą, kuris bent dešimčiai metų būtų atribojęs nuo valdžios visą sovietinę nomenklatūrą ir KGB? Tėvynės sąjunga buvo užsidariusi savyje, nesugebėjo išeiti į plačiąją visuomenę, burti apie save žmones. Partijos branduolys atitrūko nuo tautos. Nepastebėti liko tie žmonės, kurie būdami idėjiškai artimi, galėjo ir norėjo jai padėti. Padaryta klaidų ir parenkant valstybės valdymui asmenis. Tėvynės Sąjunga ne tik nesugebėjo laiku patraukti į savo pusę svyruojančius ar kitaip mąstančius, bet net savo tarpe „prigamino priešų" ir ėmė skilinėti. Vyt. Landsbergis, kaip vienas intelektualiausių ir įtakingiausių Lietuvos politinių veikėjų, kartais savo autoritetu užgoždavo bendraminčius, neįsiklausydavo į jų nuomones. Jis yra geras strategas, bet silpnokas taktikas. Skirtingai nei sovietinės nomenklatūros vadai, konservatoriai turėjo mažą politinio valdymo patirtį. Juos ištrinti iš politikos bandė daug kas. Prie niekinimo bei šmeižto kampanijos prisidėjo ir spauda, radijas, televizija.

    Be stipraus dešiniojo politinių jėgų sparno neįmanomas subalansuotas šalies politinis gyvenimas.

Sovietiniai rudimentai tautinėje savimonėje

    Atgimimo pradžioje net neįsivaizdavome, kaip giliai mumyse įsitvirtino ir tebegyvena sovietinė, rusiškoji praeitis ir atmintis. Rusiškoji imperija nuleido ne tik daug lietuvių tautos kraujo, bet čia atkėlė ir daug savo gentainių, suardė senąją socialinę struktūrą, pajungė savo tikslams ekonomiką. Bet svarbiausia - deformavo tautos sąmonę.

    Ir šiandieną tautinės savimonės ugdymu beveik nesirūpinama. Patriotizmas, tautiškumas apskritai praranda savo vertę. Mūsų švietimo sistemoje daug sovietizmo apraiškų. Menkai įsisavinama tautos istorija. Užtat sovietinė praeitis, kaip numirėlio ranka velka paskui save ir gyvuosius. Mums trūksta orumo, sunku iš savęs išvyti vergiškumą. Reikia iš pagrindų permąstyti visą tautinio auklėjimo sistemą, kurią dar prieš karą taip puikiai išdėstė filosofas Antanas Maceina.

    Mes dar stipriai esame surišti su Rytais, ir Rusija viską daro, kad tas ryšys nesusilpnėtų ir čia veikia ne tik ekonominiai, politiniai svertai, aktyvi žvalgybinė veikla, bet ir vykdoma ideologinė bei kultūrinė invazija.

Į pradžią

 

9.   Kito pasirinkimo kronika

Kovo 3 d, numatytas teismo posėdis neįvyko. Ieškovams prašant, jis nukeltas į kovo 15 d.

Kovo 3 d., 10 val. Vilniaus m. I –me apylinkės teisme, Kareivių g. 1, turėjo prasidėti Teismo procesas. Už straipsnį Penktoji kolona Lietuvoje jo autoriui profesoriui Vytautui Daujočiui ir judėjimui „Kitas pasirinkimas“ pateiktas teisminis ieškinys, o tai reiškia, kad pateiktas ieškinys visiems jums- Lietuvos piliečiams, kuriems ne tas pats, kas jų šalyje šeimininkauja.

Ieškovai „Tarptautinė Baltijos akademija”(Latvija) ir „Baltijos rusų institutas”(Lietuva) nesutinka su straipsnio teiginiais ir mano, kad jie menkina dalykinę šių įstaigų reputaciją.

 

Diskusijų klubo Civitas veikloje aktyviai dalyvauja Kito pasirinkimo atstovai. Pastaruoju metu politologas V. Radžvilas dalyvavo susitikimuose su visuomene Druskininkuose, Lazdijuose, Kaune, Utenoje.

 Į pradžią

10. Vilius Bražėnas   Ar negirdime skambučių?

 

    91 metų amžiaus Vilius Bražėnas visą sąmoningą gyvenimą paaukojo visuomenės švietimui. Publicistas prieš trejus metus grįžo iš JAV ir toliau aktyviai reiškiasi spaudoje. Kitame laikraščio numeryje skaitykite interviu su šiuo įdomiu žmogumi.

    Vis dar neskiriame pakankamai dėmesio išminčių įspėjimui: „Kai blogieji sąmokslauja, gerieji turi burtis”. Deja, šiandien vis dar girdime savo bumbėjimus tik panosėse, ir nė laisvės ir tiesos priešai, nė jos gynėjai neišgirsta plačiai sklindančių patriotų balsų iš daugelio mažų ir didesnių būrelių, grupelių ar net, kaip pogrindyje buvo, plačiai pasklidusių trejetukų. Patriotų pilna, o patriotinės organizuotos veiklos, be politinių partijų ir poros pagirtinų veiklos sąjūdžių Vilniuje, tarsi ir nėra. Ko gero, daug kas mano, jog pakanka tik proginių susitikimų, kitų ir savo kadaise atliktų darbų paminėjimų, ir tai viskas, ko Lietuva tikisi iš patriotų, kai kova už Lietuvą dar nebaigta.

    Turbūt patriotų snaudulį bei abuojumą pajutę iki šiol tamsiuose užkampiuose tūnoję visokiausi okupacinių metų „elito” atstovai ir jų palikuonys tiek įsidrąsino, kad ne tik išlindo dienos švieson, bet net užlipo ant Valstybės virtuvės stalo. Jau senokai išeivijoje (kažkaip atsiradę?) tautos „rezistencijos” atstovais apsišaukę ar atitinkamų institucijų apšaukti siautėjo A. Štromas su T. Venclova. Šiuo atveju tiktų perfrazavimas: „Apsaugok, Viešpatie, nuo tokių rezistentų. Nuo priešų mes patys apsiginsime”. Dabar Lietuvon krenta išeivijos kairiojo sparno plunksnos ir, tarp kitko, jie imasi auklėti mūsų jaunimą.

    Pilietinio žadintuvo skambučių, matyt, buvo pramiegota tiek daug, kad šalia „rezervo” fenomenų net gėdingos atminties tautos pavergėjų maskolių padlaižių palikuonys imasi lietuvių tautos vedlių amato.

    Suprantama, kad vaikai nėra atsakingi už tėvų darbus, tačiau tėvai vis tik dažnai atsakingi už savo vaikus. Suaugę ir subrendę buvusių Maskvos kumečių palikuonys tol, kol nėra pakloję visų savo tautinių kortų veidais į viršų, turėtų būti ypač jautrūs senoms savo tautos žaizdoms. Galiausiai ne tiek svarbu, kas kuo kada buvęs. Kur kas svarbiau tai, kas jis yra šiandien ir ar bando patriotine veikla išpirkti senas klaidas. Tokiems, kaip viešumon išėję Paleckiai, derėtų laikytis padoraus elgesio taisyklių: žinoti kam, kur, kada ir apie ką jiems dera ar nedera kalbėti.

    Bent jau turėtų atsiriboti nuo raginimų Lietuvos Prezidentui važiuoti Maskvon. (Putino saulutės parvežti?) Kur tau! 2005 m. sausio 31 d. LIETUVOS ŽINIOSE apsireiškia Algirdas Paleckis. Pasirodo, kad jis -Seimo narys! Ilgokai stabtelėjęs prie Stalino bendražygio Hitlerio siaubingų žydų žudynių paminėjimo Aušvice, jis patiekia įdomią statistiką: „Išeitų žmonių virtinė, išsidriekusi nuo Jeruzalės iki Aušvico ir atgal”. Gal ir taip, tačiau jo rašinyje nesurasi palyginimų apie „žmonių virtinės” sudarytos iš Raudonojo teroro aukų, jų tarpe ir lietuvių. Tokia grandinė ko gero apjuostų žemės rutulį ir dar kiek. Žinoma, nustebtume, jei tokie „autoritetai“, kaip Algirdas Paleckis, nesiųstų Lietuvos Prezidento Maskvon. Padūsavęs, kad mūsų Prezidento nebūta nei Davose, nei Aušvice, jis beveik sušunka: „Visiškam mūsų priešų džiaugsmui nenuvažiuokime dar ir į Maskvą”. Ore pakimba klausimėliai: kieno – „mūsų” ir kurių „priešų”?

    2005 m. vasario 10 d. VEIDE Justas Vincas Paleckis lygina okupacinių ir nepriklausomybės metų (okupuotą, bet neprijungtą) Bulgariją su tokių pat metų (okupuota ir prijungta) Lietuva. Straipsnyje lyg yla iš maišo prasikiša okupaciniai terminai. Pavyzdžiui, raudonosios mafijos (švelniai kalbant) LKP CK komisarai yra „darbuotojai”. Vietoje paprasto ir tikslaus pavadinimo „Sovietų okupuota Lietuva” iš J.V.Paleckio kompiuterio išlenda į pantį susuktas pavadinimas „tuometė tarybinė respublika Lietuva”.

    Anot jo, trys „darbuotojai” prieš 40 metų svarstę galimybę ir Lietuvai išsikovoti satelitinės valstybės statusą. Jį turėjo Bulgarija, kas reiškė, jog tai „tarpinė stotelė į visišką nepriklausomybę”. Abejonės dėl „darbuotojų” visiškos nepriklausomybės siekio dar nėra įrodymas, jog to nebūta. Prieš 20 ar 30 metų išeivijos spaudoje teko susiremti su vienu išeivijos politinių mokslų profesorium, kuriam, matyt, minėti „darbuotojai” buvo įpiršę „satelitinę“ idėją. Buvo bandoma įtraukti išeiviją į maištaujančių lietuvių nutildymą, leidžiant jiems savanoriškai ir formaliai, gal net referendumu, amžiams atsisakyti Lietuvai Nepriklausomybės idėjos. Kaipo viena iš „SSRS respublikų”, skirtingai nuo kitų satelitų, būtume šiandien NVS nare, toli nuo NATO ir ES. Jau senovės Romėnai žinojo, kad reikia kai kurių kaimynų bijotis net ateinančių su dovanomis.

    Tad tiek apie kalbas tų „vedlių”, kurie yra nuo pat lopšio persisunkę raudonojo rasalo tvaiku ir net nebando išsivėdinti. Mes negalime reikalauti, kad palikuonys viešai pasmerktų savo tėvus ir senelius, kaip tai darė komunistai. Tačiau lauktume, kad tokie palikuonys, prieš imantis vadovauti tautai ar jai atstovauti, viešai pasmerktų tą šėtonišką sistemą, kuri tautiškai ir dvasiškai silpnus jų tėvus ir senelius pavertė tuo, kuo jie apgailėtinai buvo tapę.

Į pradžią

11.

 

LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO

LIETUVOS POLITINIŲ KALINIŲ SĄJUNGOS

LIETUVOS POLITINIŲ KALINIŲ IR TREMTINIŲ SĄJUNGOS

LIETUVOS POLITINIŲ KALINIŲ IR TREMTINIŲ BENDRIJOS

 

JUNGTINĖ TARYBA

 

VIEŠAS LAIŠKAS

 

Dėl Antrojo pasaulinio karo istorijos ir pergalės dienos minėjimo Maskvoje

 

2005-02-16

Vilnius

 

Pasaulio Visuomenei,

 

Europos Parlamento

Pirmininkui Chosepui Boreliui,

 

Europos Komisijos

Pirmininkui Jose Manueliui Barosso,

 

Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos

Pirmininkui Renne van der Lindenui,

 

 

    Keturios asocijuotos buvusių Lietuvos pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyvių visuomeninės organizacijos, savo gretose turinčios 70 tūkstančių narių, 2000 metais Vilniuje surengusios Tarptautinį Antikomunistinį Kongresą ir visuomeninį Tribunolą “Vilnius 2000”, kuriame dalyvavo 25 pasaulio šalių atstovai,kuris pripažino komunistinę ideologiją esant nusikalstama žmogiškumui ir gimdančia totalitarinius režimus ir pasmerkė komunistinių režimų nusikaltimus,  apsvarstę Maskvoje organizuojamo Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60 metų jubiliejaus minėjimo turinį, renginio tikslus ir galimas politines pasekmes, laiko savo pilietine pareiga dar kartą pasaulio visuomenei priminti Antrojo pasaulinio karo istoriją, pradedant 1939 metais, ir jo pasekmes Vidurio ir Rytų Europos valstybių gyventojams.

 

    Į totalitarinį valdymą vėl linkstančios Rusijos Federacijos prezidentas V.Putinas š.m. gegužės 9 d. Maskvoje rengia totalitarinės stalininės SSRS pergalės Antrajame pasauliniame kare prieš totalitarinę hitlerinę Vokietiją 60-mečio iškilmingą minėjimą. Į iškilmes pakviesti 54 valstybių vadovai.

    Aukštų Rusijos Federacijos valdžios pareigūnų viešuose pasisakymuose ryškėja politiniai šio renginio tikslai. Demokratinį pasaulį norima įtikinti, kad XX a. viduryje Europoje buvo tik vienas blogis – hitlerinė Vokietija. Ir tą blogį sunaikino J.V.Stalino vadovaujama SSRS. Dėl to SSRS neva esanti Europos gelbėtoja, nors darė tokius pat nusikaltimus žmogiškumui ir laužė tarptautinę teisę, kaip ir hitlerinė Vokietija. Norima buvusią kovą prieš hitlerinę Vokietiją panaudoti dabartinių Rusijos imperinių ambicijų įgyvendinimo tikslams.

    Kremliaus vadovai stengiasi iš istorijos ištrinti du pirmuosius, jiems labai „nepatogius“, 1939-1940 karo metus. Tada SSRS, sudariusi Draugystės sutartį su hitlerine Vokietija, taip pat nusikalstamu Molotovo – Ribentroppo paktu ir jo slaptaisiais protokolais pasidaliję Europą, kartu užpuolė ir okupavo Lenkiją. Po to SSRS užpuolė Suomiją, vėliau okupavo ir aneksavo tris Baltijos valstybes ir nuo Rumunijos atplėšė Besarabiją. Tuo pat metu Vokietija, naudodama SSRS teikiamas strategines žaliavas ir resursus, turėdama saugias savo Rytų sienas, okupavo Beneliukso šalis ir Prancūziją.

    Dvejus metus du kruvini plėšikai, skrupulingai laikydamiesi tarpusavio Draugystės sutarties nuostatų, siautėjo po Europą, sėdami mirtį ir nelaimes, kol 1941 m. Hitleris savo ginkluotas pajėgas nukreipė prieš sąjungininkę SSRS. 1945 m. hitlerinė Vokietija buvo parklupdyta bendrų JAV, SSRS, Didžiosios Britanijos ir Kanados jėgų. Nacizmas buvo pasmerktas, nacistiniai nusikaltėliai nuteisti. Vienas totalitarinis režimas žlugo kartu su savo ideologija.

    Kitas totalitarinis režimas – komunistinė SSRS - gėdingomis Jaltos ir Potsdamo sutartimis, kaip viduramžiais už pergalę prieš Vokietiją, buvo apdovanotas užkariautomis žemėmis, į komunistinę vergiją pusei amžiaus atidavus visą Vidurio ir Rytų Europą. Buvo sunaikintas Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybingumas, taip įtvirtinant SSRS įvykdytą teritorinę ekspansiją.

    1945 m. gegužės 8 d. karas Vakarų Europoje baigėsi. Atėjo laisvės ir kūrybos metai. SSRS užkariautų šalių gyventojams ši data reiškė ne išsilaisvinimą ir taiką, o nacistinio režimo pakeitimą ne mažiau nežmoniškais komunistiniais režimais, kurie rėmėsi tariamos išlaisvintojos sovietinės armijos durtuvų jėga. Lietuvoje dar 10 metų vyko ginkluota kova prieš okupacinį sovietinį režimą.

    Vien Lietuvoje per du sovietinės okupacijos laikotarpius (1940–1941 m. ir 1944–1990 m.) organizuota 19 trėmimo akcijų, per kurias į gyvenimui netinkamas teritorijas – Tolimąją Šiaurę ir Tolimuosius Rytus - badui ir mirčiai buvo ištremta 130 tūkstančių žmonių. Daugiausia moterų, vaikų ir senelių. Vyrai būdavo įkalinami. Areštuota ir koncentracijos lageriuose įkalinta 150 tūkst. okupacinei valdžiai neįtikusių asmenų. Nužudyta apie 30 tūkstančių. Kas trečias ištremtasis ar įkalintasis mirė dėl nepakeliamų gyvenimo sąlygų. Nuo sovietų okupantų nukentėjo kas trečias Lietuvos gyventojas. Sovietų okupacija Lietuvai padarė 20 mlrd. JAV dolerių materialinės žalos.

    Rusijos Federacija ir Lietuvos Respublika 1991 m. liepos 29 d. pasirašė sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. Šiame dokumente įvardytas Sovietų Sąjungos 1940 m. įvykdytas Lietuvos Respublikos okupacijos ir aneksijos faktas. Dabartinė Rusijos vadovybė okupacijos ir aneksijos faktų nepripažįsta bei mėgina pateikti okupaciją ir totalitarinio sovietų režimo nusikaltimus tik kaip lietuvių tautos išlaisvinimą iš nacių jungo.

    Aukšti Rusijos Federacijos valdžios pareigūnai visus, kurie bando priminti nusikalstamą SSRS politiką ir kruvinus diktatoriaus J.V.Stalino darbus, vadina fašistuojančiais, negerbiančiais Antrojo pasaulinio karo ir holokausto aukų. Visa tai netiesa.

    Lietuvoje nacių okupacijos metu veikė daug pasipriešinimo organizacijų, kurios turėjo didelį autoritetą tarp gyventojų, leido pogrindžio spaudą, kūrė sukarintas struktūras, o savo veiklą tęsė ir sovietų okupacijos laiku. Jos sužlugdė kelis nacių mėginimus mobilizuoti okupuotos Lietuvos jaunimą į vermachtą ir bandymą sukurti lietuvišką SS diviziją. Naciai keršydami uždarė Lietuvos universitetą, jo profesorius ir kitus inteligentus išsiuntė į Štuthofo koncentracijos stovyklą, o jaunimą prievarta vežė darbams į Vokietiją. Sušaudė šimtus jaunuolių, atsisakiusių vykti į Rytų frontą, degino kaimus kartu su gyvais jų gyventojais. Naciai ir jų kolaborantai Lietuvoje nužudė arti 250 tūkst. civilių žmonių, tarp jų – apie 200 tūkst. žydų. Karo frontuose žuvo daugiau nei 25 tūkst. lietuvių.

 

    Kviečiame visus demokratinių šalių vadovus, prieš vykstant į Maskvos organizuojamas Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjimo ir sovietinės armijos, ne tik esmingai prisidėjusios prie hitlerinės Vokietijos karo mašinos sudaužymo, bet ir pusę amžiaus okupavusios didelę Europos dalį ir čia rėmusios totalitarinius komunistinius režimus, bei tautų budelio J.V.Stalino pagerbimo iškilmes, rimtai apsvarstyti politinius šio renginio aspektus. Prašome surasti galimybę pagerbti Antrojo pasaulinio karo aukas, karius ir taikius gyventojus bei nežmoniško holokausto aukas kitoje Santarvės valstybių sostinėje.

    Mes, Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviai, širdyse ir veikime būsime kartu su Jumis ir atiduosime deramą pagarbą Antrojo pasaulinio karo aukoms, holokausto aukoms, nacių ir sovietų totalitarinių režimų teroro aukoms.

 

 

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio

Prezidiumo pirmininkas J.Čeponis

 

Lietuvos politinių kalinių sąjungos

pirmininkas A.Stasiškis

 

Lietuvos politinių kalinių ir

tremtinių sąjungos pirmininkas P.Jakučionis

 

Lietuvos politinių kalinių ir

tremtinių bendrijos

Valdybos pirmininkas V.Miliauskas

 

Į pradžią

 

12. Iš skaitytojų laiškų

Ar reikalingas Lietuvai Tremties ir rezistencijos muziejus Kaune?

    Reikalingas, atsakytų politinis kalinys ar tremtinys. Reikalingas, atsakytų Lietuvos partizanas, iššliaužęs iš žuvusių draugų kūnų krūvos, suverstos miestelio aikštėje ir per stebuklą likęs gyvas. Reikalingas, atsakytų partizanai, kurių kaulelių taip ir nepalaidojom. Reikalingas, tikriausiai atsakytų moksleivis, rašantis savo tautos istorijos puslapį.

    Deja, Kaunui tai jau tapo problema, negyjančia žaizda, nes ...muziejus neduoda pelno! O leiskit paklaust, kuris muziejus pelną duoda? Juk tai ne prekybos centras ir ne UAB.

    Muziejuje kartu su vadovu dirba 4 žmonės. Trys iš jų renka, maketuoja, paruošia spaudai vos vegetuojantį istorinį žurnalą „Laisvės kovų archyvas“, kurio pagrindiniai korespondentai- savo rašinių tikrovę išgyvenę tremtiniai, partizanai, negaunantys jokio honoraro.

    Uždaryti –lengviausia išeitis, bet tada nebeliks muziejaus, nebeliks žurnalo, nebeliks atminimo ir...bus užverstas kai kam labai nepageidaujamas istorijos puslapis.

 

Violeta Jakučiūnaitė, Kaunas

 

 

Karaliukai

   „...vien per pastarąsias kelias savaites teko iš pirmų lūpų girdėti, kaip kai kurių rajonų valdžia bando užgniaužti diskusijų klubų „Civitas“ veiklą. Matyt tik todėl, kad diskusijos ir laisvas minčių reiškimas gali kažkaip pakenkti ar sukelti pavojų nusistovėjusiai tvarkai rajone.

    Taip, tvarkai. Pagal kurią karaliauja karaliukas. Kuriam visi paklūsta ir be kurio žinios rajone ar savivaldybėje negali niekas įvykti. Bet jei šioje aplinkoje prasidės laisva diskusija – tai jau tikrai baisu, kad viso rajono gyvenimas pradės keistis ir visi pamatys, kad pokyčiai vyksta ne šio „karaliuko“ rūpesčiu. Tai jau negerai. Ir – įspėju – neapsigaukite: tokie karaliukai veši ne vien tarp naujųjų ir populistinėmis vadinamų partijų narių ar skyrių."

   Europos studentų teisininkų asociacijos Lietuvos nacionalinės grupės (ELSA Lietuva) nariai tęsia straipsnių ciklą teisiniais klausimais. Šiame numeryje jie tęsia paveldėjimo temą.

Į pradžią

 

13. Paveldėjimas pagal testamentą

 

    Žmogus gali išreikšti savo valią, kaip turtas turi būti paskirstytas po jo mirties. Toks valios išreiškimas įtvirtinamas sudarant testamentą. Testamentą asmuo gali sudaryti tik pats, t.y. jis negali įgalioti, kad kas nors sudarytų testamentą jo vardu. Be abejo, testatorius (testamento sudarytojas) privalo būti veiksnus, suvokti savo veiksmų reikšmę ir pasekmes.

    Taip pat reikėtų pažymėti, kad palikti galima tik savo turtą. Pasitaiko atvejų, kai žmogus mano, kad turtas priklauso jam, nors iš tiesų taip nėra (pvz., santuokoje įgytas turtas užregistruojamas vieno sutuoktinio vardu, nors realiai jis priklauso abiem sutuoktiniams). Jei testamentas bus sudarytas dėl turto, kuris nepriklauso testatoriui, testamento nuostatos dėl testatoriui nepriklausančio turto negalios.

   Palikėjas gali testamentu palikti savo turtą bet kam. Įpėdiniais pagal testamentą gali būti ir testatoriaus giminaičiai, ir pašaliniai žmonės, ir juridiniai asmenys, ir valstybė bei savivaldybės, testamentu galima turtą palikti ir negimusiems bei net nepradėtiems asmenims. Neribojimas ir įpėdinių pagal testamentą skaičius. Testatorius taip pat gali nurodyti kitą įpėdinį tuo atveju, jeigu paskirtasis įpėdinis numirtų prieš atsirandant palikimui arba atsisakytų palikimą priimti.

    Jeigu testatorius testamente nenurodo, kokiomis dalimis turtą paveldi įpėdiniai pagal testamentą, šis turtas dalijamas po lygiai. Jei testatorius nurodė konkrečius daiktus ar pinigų sumas, kurias paveldi kiekvienas įpėdinis, o viso nurodyto turto suma viršija testatoriaus turėtą turtą, visų įpėdinių dalys proporcingi mažinamos. Jeigu lieka testamentu nepaskirstyto turto ir iš testamento turinio negalima nustatyti, kam šis turtas turi atitekti, turtas paveldimas pagal įstatymą.

    Nors testatoriui suteikiama daug laisvės skirstant savo turtą, įstatymai numato ir tam tikrus ribojimus, skirtus savimi negalinčių pasirūpinti asmenų apsaugai. Palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis bei tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, turi teisę į privalomą palikimo dalį. Privalomoji palikimo dalis skiriama minėtiems asmenims nepriklausomai nuo testamento turinio, bet šie asmenys negali gauti daugiau turto kaip pusė jiems pagal įstatymą priklausančio palikimo. Reikia atkreipti dėmesį, kad į privalomąją palikimo dalį teisę turi tik tie asmenys, kurie negali patys save išlaikyti (kalbama tik apie būtiniausių poreikių tenkinimą). Privalomos dalies dydis nustatomas atsižvelgiant į viso palikėjo turto dydį.

 

    Testamentai gali būti dviejų rūšių: oficialusis testamentas ir asmeninis testamentas. Oficialusis testamentas yra sudaromas raštu ir patvirtinamas notaro (ar kito turinčio tam teisę pareigūno). Asmeninį testamentą surašo pats testatoriaus ir jį pasirašo.

    Abiejų rūšių testamentai yra galiojantys, tačiau reikia atsiminti, kad oficialaus testamento sudarymo fakto negalima ginčyti teisme, taip pat oficialaus testamento vienas egzempliorius lieka testamentą patvirtinusioje institucijoje, kas garantuoja, kad išreikšta valia bus žinoma ir tuo atveju, jei testatoriaus turimas testamento egzempliorius būtų sunaikintas. Taip pat testamento tvirtinimas pas notarą padaro žymiai sudėtingesniu šio testamento užginčijimą ir pripažinimą negaliojančiu.

    Jei asmuo nusprendžia surašyti asmeninį testamentą, derėtų nepamiršti testamente nurodyti testatoriaus vardo, pavardės, testamento sudarymo vietos ir datos. Jei testamente nebus nurodyta jo sudarymo vieta ir data ir šių duomenų nebus galima nustatyti kitais būdais, toks testamentas bus negaliojantis. Jei sudaromas asmeninis testamentas, būtina pasirūpinti testamento saugojimu (pvz., notarui), nes neišlikęs testamentas neturi galios.

 

-------------------------------------------------------------------------------------------------------

 

    Šiuose straipsniuose buvo aptarti tik pagrindiniai paveldėjimo teisės aspektai. Liko nepaliesti testamento nuginčijimo klausimai, testamentinė išskirtinė, bendras sutuoktinių testamentas bei dar gana daug kitų klausimų, kurie pasidaro aktualūs tik konkrečioje situacijoje sprendžiant konkrečią problemą. Jei Jus, mieli skaitytojai, domina smulkesnė kokių nors klausimų analizė, rašykite mums ir mes pasistengsime atsakyti į Jūsų klausimus.

 

---------------------------------------------------------------------------------------------------

Į pradžią

14. Naudinga žinoti

     Gerb. skaitytojai, jau praėjusiame laikraščio numeryje spausdinome įvairių tarnybų telefonų numerius, kuriais galite skambinti, jei šalia savęs matote blogį, įstatymų pažeidimus bei pažeidėjus. Šį sąrašą ne tik papildysime, bet ir stengsimės teikti platesnę informaciją apie sąraše nurodytas tarnybas.

 

Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba Vilniuje (8-5)2626760

Kaune (8-37)222531

Klaipėdoje (8-46)210999

Panevėžyje 8620 55141

Šiauliuose (8-41)399548

Valstybinę ne maisto produktų inspekcija, nemokamas tel. 8800 55551

Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnyba, nemokamas tel. 880040403

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), tel. Vilniuje 85 2663340

Muitinės departamento pasitikėjimo tel. (nemokamas) 8800 55544

„Panorama“, tel. Vilniuje 85 2363136

Policijos departamento pasitikėjimo tel. Vilniuje 85 2725372

Kovos su narkotikų prekyba pasitikėjimo tel. (nemokamas) 8800 20808

Lietuvos „Žaliųjų“ judėjimas, Vilniuje 85 2765609

Kaune 837 324241

Kultūros paveldo centras, tel. Vilniuje 85 2622926

 

Nemokama teisinė pagalba Vilniuje:

Teisinės pagalbos klinika 8-5-231 2800, 231 2801

Teisinės pagalbos centras 8-5-271 4624, 271 46 49

Nemokama teisinė pagalba Kaune 8–370–60150

 

Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba prie Teisingumo ministerijos

 

    Šiandien kalbamės su Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos Ryšių su visuomene skyriaus vedėju Vitu Ūsu.

    Baltijos kelias. Daug žmonių net nežino, kad jų teisės ginamos. Kokiais atvejais piliečiai gali kreiptis į jūsų tarybą?

    V. Ūsas. Kiekvienu atveju, jei įsigijote nekokybišką prekę ar paslaugą. Tai gali būti maisto ir ne maisto prekės, blogai atlikta paslauga, pvz., jums blogai išvalė drabužį, priskaičiavo mokesčius už neatliktas paslaugas ir t.t.

    Pirmiausia nepatenkintas prekių ar paslaugų kokybe vartotojas turėtų kreiptis į pardavėją ir reikalauti pakeisti nekokybišką gaminį kokybišku, pardavėjo sąskaita pašalinti gaminio trūkumus arba grąžinti už prekę/paslaugą sumokėtus pinigus. Bet kokiu atveju jūs privalote turėti kasos čekį, ar kitokį dokumentą, kuris įrodytų, kur jūs įsigijote nekokybišką prekę, kas blogai suteikė paslaugą. Neturint kasos čekio pažeistas teises galėsite apginti tik geranoriškai sutikus prekių pardavėjui ar paslaugų teikėjui.

    Atsiminkite: kiekvienu atveju, kai perkate prekę ar paslaugą, saugokite kasos aparato čekį.

    Jei nusipirkote pasenusį, sugedusį maisto produktą, galite tiesiogiai kreiptis į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą nemokamu telefonu 880040403.

    Jei, tarkime, nusipirkote naujus batus ir greitai atplyšo padas, ar įsigijote kitą nekokybišką daiktą ar paslaugą ir pardavėjas ar paslaugų teikėjas nesutinka patenkinti jūsų reikalavimų, dėl savo teisių pažeidimų vartotojas gali kreiptis nemokamu telefonu 8800 55551 į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją.

    Visai nesvarbu, kur besiskundžiantis pilietis gyvena. Šios tarnybos turi padalinius visoje šalyje ir pažeidimo faktas gali būti labai greitai išaiškintas.

    Dėl bet kokių vartotojų teisių pažeidimų prašome kreiptis į Nacionalinę vartotojų teisių apsaugos tarybą, kuri yra Vilniaus g. 25, Vilnius 01119, tel. Vilniuje (8-5)2626760. Turime padalinius ir apskrityse: Kaune , tel. (8-37)222531, Klaipėdoje (8-46)210999, Šiauliuose (8-41)399548, Panevėžyje 8620 55141. Tarybos elektroninio pašto adresas: taryba@nvtat.lt

-------------------------------------------------------------------------------------------------------

Dėmesio! Klaidų atitaisymas.

    Laikraščio Baltijos kelias Nr. 17 straipsnyje „Karių biografijose- tautos istorija“ įsivėlė dvi klaidos. Vietoj minimos leidinio sumanytojo V. Janulaičio pavardės, turėjo būti V. Jasulaitis. LKKAS pirmininkas V. Zabielskas gyvena ne Pušų 7, o Pušų 17.

 

 

Gerbiami skaitytojai,

    BALTIJOS KELIAS - nepriklausomas laikraštis. Jame nespausdinami jokie užsakomieji straipsniai, reklama. Šis leidinys negauna dotacijų iš valdžios institucijų, partijų ar suinteresuotų grupių. Laikraštis nemokamas, todėl jo leidyba įmanoma tik gaunant skaitytojų finansinę paramą.

    Suprantame, kad toli gražu ne kiekvienas gero norintis ir judėjimo nuostatoms pritariantis pilietis gali materialiai padėti, todėl siūlome pasinaudoti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymu, kuris leidžia jums 2 procentus savo pajamų mokesčio kaip labdarą skirti judėjimo KITAS PASIRINKIMAS laikraščiui BALTIJOS KELIAS. Tai gana paprasta ir jūs neturėsite jokių papildomų išlaidų.

    Mūsų rekvizitai: NORD / LB, banko kodas 40100, sąskaita LT 664010042400478176, Piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS, įmonės kodas 300048076.

    Piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas valdyba

Dėmesio!

    Baltijos kelio 17 –me numeryje prašėme jūsų finansinės paramos ir aiškinome, kaip pildyti paraišką (forma FR0512) mokesčių inspekcijai.

    Atsiprašome , kad įsivėlė apmaudi klaida.

Mūsų įstaigos kodas: 300048076.

Užpildytas paraiškos - formos pavyzdys be sąskaitos numerio

---------------------------------------------------------------------------------------------------

Dėkojame už finansinę paramą:

Dimisijos pulkininkui leitenantui Jakimavičiui,

p. Feliksui Bajorui , p. Jonui Žukui, p.Eleonorai Račkaitytei.

Dekojame UAB ,,Kautra“ (Kaunas) administracijai už kaunieciams suteikiamas galimybes palankiomis sąlygomis autobusais nuvykti į ,,Kito pasirinkimo“ renginius Vilniuje.

 

 

Žurnalo „Lux jauni“ reklama

Ateitininkų žurnalo „Ateitis“ reklama

Kur gauti laikraštį Baltijos kelias?

Šį leidinį platina judėjimo atstovai įvairiuose miestuose. Jų telefonai nurodyti laikraščio metrikoje. Gal ir jūs norėtumėtė tapti mūsų atstovu ar platintoju? Jeigu taip, tai skambinkite.

Laikraštį galima rasti šiais adresais:

Vilniuje: Judėjimo būstinėje Vilniaus 22 ( iš kiemo pusės).

Vilniaus bibliotekose: Lietuvos mokslų akademijos, Žygimantų 1/8; Vilniaus Universiteto, Universiteto 3; A.Mickevičiaus, Trakų 10; Kalvarijų, Kalvarijų 29; Lietuvos literatūros ir meno archyvo, Mindaugo 8; Lietuvos muzikos akademijos, Gedimino pr. 42; Tomo Zano, Šv. Stepono 23,

Antakalnio, Antakalnio 49; Kultūros paveldo centro, Pilies 16; Muzikos ir meno, Arklių 20; Užupio, Polocko 12; Vilniaus dailės akademijos, Maironio 6; Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Saulėtekis.

 

Kituose miestuose

Alytuje: Janina Juodžbalienė, Alytus,  Dariaus ir Girėno 10,   Politinių kalinių ir tremtinių būstinė

  Antanina Mikalonytė,   Alytus, Volungės 3-19,  831536977

Birštone: Viešojoje bibliotekoje, taip pat tel. 831956657 (Nijolė Slidžiauskienė)

Druskininkuose: Bibliotekoje, V.Kudirkos 13, tel. 831352358

Kaune: „Tremtinio knygynėlyje“, Laisvės al. 39, tel. 412529; visose viešosiose Kauno bibliotekose.

Klaipėdoje: I.Simonaitytės biblioteka ir jos skaityklos, Manto 25, tel.846412531, Manto 9a  tel. 412534, o taip pat filialai, aptarnaujantys vaikus ir suaugusius:

„Mško", Kretingos 61, tel. 8-46 314726,

„Melnragės", Molo/Audros 60/15, tel. 8-46 498041,

„Debreceno", Debreceno 22, tel. 8-46 345785,

„Girulių", Giruliai, Šlaito 12a,  

„Šiaulių" Šiaulių g. 3, tel. 8-46 345717,

„Kauno atžalyno", Kauno 49, tel. 8-46 314727,

„Kalnupės", Kalnupės 13, tel. 8-46 366542,

„Pempininkų", Taikos pr. 79, tel. 8-46 346301,

„Vingio", Vingio 11, tel. 8-46 326940,

„Laukininkų", Laukininkų g. 42 – 18, tel. 8-46 326465.

 Marijampolėje:Justinas Sajauskas,  Marijampolė,  Vytauto  29. Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus   834350754.

Palangoje: Bibliotekoje, Vytauto 59, tel. 8460 49447.

Pakruojyje: Antanas Gasperavičius, Mokyklos 12, tel. 842167253.

Panevėžyje: Roberta Vaišvilaitė, Liepų al. 13 –1, tel. 868765044. Visose bibliotekose.

Radviliškyje: Centrinėje bibliotekoje. Viešoji įstaiga „Užbėgtukė",
S. Dariaus ir S. Gireno 46.

Raseiniuose: Dainius Sopranas 862255005.

Tauragėje: Pranas Rindokas,  Tauragė,   Prezidento 38.  Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, namų tel.  844654222,  būstinės  844661390

Varėnoje: Bibliotekoje, Vytauto 19, tel. 8310 31640.

Mūsų inf.

Draudžiama laikraštyje Baltijos kelias paskelbtą informaciją be mūsų sutikimo panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse.

Autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.

Redakcija pasilieka teisę straipsnius trumpinti ir redaguoti.

Rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami.

Pageidautina, kad straipsnius siųstumėt internetu arba spausdintus mašinėle.

Laikraščio redakcija keičiasi straipsniais su internetiniu laikraščiu www.delfi.lt Jei nepageidaujate, kad jūsų straipsnis ten būtų publikuojamas, prašytume apie tai mus įspėti.

 

Dieve, saugok mus, kad mes saugotume vieni kitus, o visi kartu saugotume Lietuvą.

---------------------------------------------------------------------------------

,,Baltijos kelias”. ISSN 1822 - 0495

Būstinės adresas: LT – 01014 Vilnius, Vilniaus g. 22;

Adresas korespondencijai: Vilnius 1, Nr. 536

Telefonas informacijai Vilniuje: Eduardas Daujotis, 2121650, 865051658; Kaune: Jolanta Našlėnienė, 868871818; Klaipėdoje: Virgis Palionis, 867442386; Radviliškyje: Kęstutis Pakštas 867117422; Raseiniuose: Dainius Sopranas, 862255005.

,pilieciai@pilieciai.lt ; www.pilieciai.lt

Leidėjas: piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS

Redaktorė Nijolė Pranckevičiūtė

Redakcinė kolegija: A.Dagelis, V.Daujotis, E.Gudavičius, A.Janulaitis, Č.Laurinavičius, V. Paulaitis, V. Radžvilas, R.Sopranaitė

Spaustuvė ,,Spauda”.