Šiame numeryje:. Pergalės fanfarų gausmas. Politinė išdavystė ir jos pasekmės. Kovotojai už tiesą – beginkliai. OMON’o šiokiadieniai. Brazausko fenomenas. Istorija be tabu ir su tabu. Politikų kankanas. Pastabos paraštėse. Iš skaitytojų laiškų. Sunkus ir vingiuotas laisvės kelias

Į titulinį puslapį

Kas atgaivins opoziciją?

Pergalių fanfarų gausmas

Politinė išdavystė ir jos pasekmės

Brazausko fenomenas

Istorija be tabu ir su tabu

Pastabos paraštėse

Kovotojai už tiesą – beginkliai

Politikų kankanas

Kito pasirinkimo kronika

OMON’o šiokiadieniai

Paveldėjimas pagal įstatymą ir testamentą

Iš skaitytojų laiškų

Sunkus ir vingiuotas laisvės kelias

Gerbiami skaitytojai

 

 

 

 

1. Kas atgaivins opoziciją?

 

    Paskutiniųjų savaičių įvykiai duoda peno apmąstymams. Deja, jie nėra tokie, į kokius norėtųsi pasinerti Vasario 16 išvakarėse – pernelyg jau sunku paversti juos tik linksmais ir šventiškais. Žinoma, Nepriklausomybės diena buvo Tautos šventė net gūdžiausiais okupacijos metais ir tokia ji liks visada, kol šioje žemėje gyvens nors vienas sąmoningas lietuvis. Ir vis dėlto penkioliktais atkurtos valstybės gyvavimo metais Lietuvos ir jos žmonių gyvenime galėtų ir turėtų būti daugiau džiaugsmo ir šviesos negu yra šiandien. Štai kodėl net ir tokios didelės šventės išvakarėse tenka, nors ir labai nenorom, kalbėti ir apie kasdienybės skaudulius.

    Vedamojo temą pasirinkti paskatino opozicijos perspektyvų ir jos ateities klausimai , kurie buvo nagrinėjami tik ką pasibaigusiame Liberalų ir centro sąjungos (LCS) suvažiavime. Visiškai nedvejodami ir be mažiausių užuolankų esame priversti pavadinti jį vienu iš gėdingiausių ir destruktyviausių šalies politinio gyvenimo įvykių net per visą atkurtosios Nepriklausomybės tarpsnį. Šis suvažiavimas turėjo bent iš dalies atsakyti į svarbų klausimą – ar smarkiai susilpnėjusi dešinioji opozicija vis tik pajėgs moraliai atsitiesti ir atgauti piliečių pasitikėjimą, be kurio visi jos mėginimai rimčiau pasigrumti su valdančiąja koalicija yra iš anksto pasmerkti nesėkmei? LCS nepateisino lūkesčių. Sąjungos suvažiavimas-tai neregėtas moralinio ir politinio cinizmo spektaklis. Galima šūkauti apie nekaltumo prezumpciją ir mojuoti palankiu teismo sprendimu, tačiau neįmanoma apgauti daugybės žmonių sveikos nuovokos ir padorumo jausmo. Perrinkusi tą patį pirmininką, LCS galutinai atskleidė savo tikrąjį veidą. Po šio suvažiavimo ilgai puoselėtas „jaunatviškos”, „modernios” ir „vakarietiškiausios” Lietuvos politinės partijos įvaizdis subliūško it muilo burbulas. Dabar jau kaip niekad akivaizdu, kad LCS taip pat yra tik viena iš daugelio Lietuvoje veikiančių partijos iškaba prisidengusių politikos verslininkų grupuočių arba klanų, kurių paprasti nariai atlieka statistų arba parankinių vaidmenį, kai prireikia patvirtinti tariamai „demokratiškus” suvažiavimų ar kitokių sambūrių sprendimus.

    Tikėtina, kad ne vienas šios partijos narys ar šalininkas dar save ramina, kad nieko baisaus neįvyko. Todėl tenka tiesiai pasakyti, kad tokios nuotaikos - pavojingas savęs apgaudinėjimas. Po šitaip pasibaigusio suvažiavimo jau nebeįmanoma išvengti klausimo: kuo liberalcentristai skiriasi nuo tų pačių brazauskininkų, paksininkų ar uspaskichininkų? Vargu ar būtina aiškinti politiškai šį klausimą. Nematome nė mažiausios priežasties keisti griežtai neigiamo ir ne kartą išsakyto požiūrio į minėtas grupuotes. Tačiau iš šalies stebint lenktyniaujančių su jomis cinizmu liberalcentristų „žygdarbius”, tampa neaišku, kuo šie galėtų būti patrauklesni kritiškai mąstančiam ir reikliam rinkėjui. Galiausiai pasibaigęs LCS suvažiavimas kelia ir kai kurių minčių dėl seniai pastebėto iš pažiūros keisto reiškinio, kad susikompromitavę kairieji politikai visgi išlieka populiaresni už paslydusius dešinės atstovus. Ar nėra taip, kad šalies piliečiai dešiniesiems yra griežtesni būtent todėl, kad ekskomunistų nešvarūs darbai jiems atrodo tarsi savaime suprantami ir „natūralesni”, tuo tarpu su dešiniaisiais siejami kur kas didesni lūkesčiai ir todėl kur kas skausmingiau ir griežčiau reaguojama į jų veikloje išryškėjančius atotrūkius tarp žodžių ir darbų?

    Jeigu liberalcentristai kompromituotų ir žlugdytų tik jų pačių partiją, dar būtų pusė bėdos. Deja, konservatoriai padarė didelę klaidą, paskubėję sudaryti sąjungą ir visur demonstruodami bičulystę su šiais partneriais, kurių nuopuolio šešėlis savaime krenta ant visos dešiniosios opozicijos. Kaip tik todėl įvykusio LCS suvažiavimo neįmanoma pavadinti kitaip, kaip tolesniu opozicijos žlugdymu skandinant ją nesibaigiančių skandalų jūroje. Tačiau opozicijos likimo klausimas svarbus ne vien pačioms opozicinėms partijoms ar jų vadovams, bet ir visiems šalies piliečiams, kuriems rūpi valstybės ateitis. Griežtai vertindami opozicinių partijų veiksmus, nė akimirką neabejojame, kad tiek liberalcentristų, tiek konservatorių partijose yra daug sąžiningų ir dorų, didžiulės pagarbos vertų žmonių. Tačiau, kita vertus, žaisdamos tik joms pačioms tesuprantamus politinius žaidimus, šių partijų viršūnės faktiškai jau išdildė skiriamąją ribą tarp vadinamųjų „tradicinių” ir „naujujų” partijų. Atsivėrusios prarajos tarp partijų vadų skambių žodžių ir negražių darbų, tarp partinių viršūnių pragmatizmo ir eilinių narių idealizmo šiandien jau gali nematyti tik visiškai naivus žmogus arba aklas sovietinio tipo partinis fanatikas.

    Šią prarają reikės žūtbūt panaikinti. Todėl pilietiniam judėjimui Kitas pasirinkimas greičiausiai teks tikslinti ir praplėsti savo uždavinių sampratą. Kuriant judėjimą buvo vadovaujamasi prielaida, kad jau pats tokio judėjimo atsiradimas pagyvins Lietuvos visuomeninį ir politinį gyvenimą. Iš dalies tai įvyko – visuomenė pamažu bunda. Tačiau partijose tebevyrauja sąstingis, o politinis gyvenimas toliau kerpėja ir merdėja. Liberalcentristų suvažiavimas įtikinamai parodė, kad savaime teigiamų pokyčių nesulauksime. Kitas pasirinkimas negali tapti politine partija, atsisakydamas savo paskirties ir misijos. Tačiau lygiai taip pat neleistina toliau pasyviai stebėti visų mūsų akyse vykstančio valstybei pragaištingo politinių partijų žlugdymo ir merdėjimo. Tad atėjo metas vedamojo pavadinime keliamą klausimą, kas atgaivins opoziciją, įtraukti į judėjimo politinę darbotvarkę ir ieškoti būdų jam konstruktyviai išspręsti.

Redakcija

 Į pradžą

 

2. Vytautas Radžvilas    Pergalių fanfarų gausmas

 

    Lietuvos politikos tyrinėtojams ir apžvalgininkams atėjo sunkios dienos. Pats jų darbas įpareigoja aiškinti visuomenei, kas vyksta šalyje po šių Seimo rinkimų. Ir taip nelengva užduotis šį kartą daugeliui gali tapti ir gana skausmingu moraliniu pasirinkimu, kai teks apsispręsti, kaip elgtis toliau. Turintieji jautresnę socialinę klausą šios srities darbuotojai jau senokai turėjo išgirsti tylų nepasitenkinimo murmesį, pamažu peraugantį į vis dažniau ir garsiau išsakomus priekaištus. Jų esmė paprasta ir aiški. Politikos žinovai kaltinami tuo, kad, užuot principingai ir reikliai analizavę mūsų politinį gyvenimą, jie tai elgiasi konjunktūriškai ir taikosi prie vyraujančių nuomonių, tai vadovaujasi savo partinėmis simpatijomis arba antipatijomis. O būna ir taip, kad pradeda pernelyg uoliai tarnauti lengvai numanomiems jų duondaviams ir beveik atvirai pamina profesinės savigarbos bei etikos reikalavimus.

Visuotinės gerovės karalystė

    Dar neseniai į tokį murmesį ir priekaištus buvo nekreipiama dėmesio. Analizuojant šalies raidos tendencijas, lemiamą žodį visada turėjo vadinamieji optimistai, sugebantys net ir didžiausias blogybes bei negandas išversti taip, kad pasiklausius jų aiškinimų esi priverstas keisti savo nuomonę ir visur matyti tik triumfališko kopimo į gėrio ir pažangos viršūnes ženklus. Nepriklausomybės laikotarpiu susikūrė moraliai nepateisinami ir net sveiku protu nesuvokiami turtiniai ir socialiniai skirtumai, sukėlę ir tebekeliantys didžiules dvasines ir materialines tūkstančių mūsų visuomenės narių kančias? Išgirdęs tokį klausimą optimistas atšaus, kad jums, be abejo, vaidenasi. Šie skirtumai ir kančios - tik nesveikos jūsų vaizduotės kūrinys, gryna iliuzija. Iš tikrųjų jau esame visuotinės gerovės karalystėje, o jeigu tos gerovės kas ir nesugeba pajausti, tai tik girtuokliai, tinginiai ir apskritai visokie nevykėliai. Darbingų ir veiklių, dažniausiai palyginti jaunų, žmonių bėgimas iš Lietuvos ieškant nors kiek padoresnio uždarbio tampa masiniu reiškiniu, pradedančiu akivaizdžiai kenkti ne tik šalies ekonomikai, bet taip pat daryti apčiuopiamą ir toli gražu ne teigiamą įtaką bet kurių rinkimų rezultatams, o per tai ir visam politiniam gyvenimui? Nekvaršinkite sau galvos dėl tokių menkniekių ir nepaistykite niekų - taip greičiausiai jūsų įžūlumą kelti panašius ramybę trikdančius klausimus malšins šviesiai ir giedrai į pasaulį žvelgiantis pašnekovas.

Migracijos „privalumai“

    Masinė migracija - puikiausias būdas šalinti nedarbą, kažkokia iškeliavusiųjų dalis turėtų kada nors grįžti namo, o aimanos, kad pradeda trūkti kvalifikuotų darbuotojų, aiškiai per garsios. Lietuva - turtingas kraštas. Todėl ką mums reiškia žinant, kad, pavyzdžiui, gydytojai linkę išvažiuoti, iš karto daugiau priimti į universitetus šios specialybės studentų? Tad nepraraskite gero ūpo ir aukščiau galvas. Juk kas nors iš jų tikrai liks čia - bent jau tie, kurie dėl menkesnės kvalifikacijos ir sugebėjimų nepritaps kitur. Buvome liudininkai, kaip po kiekvienų rinkimų vis labiau trupėjo ir nyko, o galiausiai ir žlugo tiek daug vilčių Atgimimo laikais teikusi, tačiau taip ir nespėjusi visiškai susiformuoti vakarietiška daugiapartinė politinė sistema? Vėlgi nieko panašaus - šis menamas žlugimas tik dar daugiau išryškina, kaip sparčiai ir nuosekliai mūsų šalyje stiprėja ir šaknijasi Vakarų pliuralistinė demokratija.

Neišsenkamos optimizmo versmės

    Šitaip formuluojamus klausimėlius derėtų suprasti kaip savotišką vaizduotėje vykstantį mąstymo eksperimentą. Jų sąrašą iš principo galima tęsti kiek patinka. Tokio eksperimento tikslas - parodyti, kad šitaip mąstant optimizmo šaltinis tampa praktiškai neišsemiamas, nes jo pagrindu gali būti bet kas. Pavyzdžiui, galima siūlyti, užuot piktinusis akį rėžiančiu aplinkui siaučiančiu skurdu, džiaugtis, kad Lietuvoje žmonės nemiršta badu kaip kai kuriose trečiojo pasaulio šalyse. O kodėl nepasidžiaugus, kad ne taip jau ir blogai gyvename, nes nėra karo? Pagaliau nesunkiai būtų įmanoma atrasti pagrindą džiaugtis ir jam kada nors prasidėjus: taip, žmonės žūsta, bet juk tik kai kurie, o ne visi. Taigi šie įsivaizduojami klausimai ir atsakymai nėra paprastas retorinis žaidimas. Jie gana įtikinamai rodo, kaip toli galima nueiti judant šiuo slidžiu keliu ir kartu atskleidžia tokio nepalaužiamo optimizmo vidinę logiką ir paslėptą politinę jo paskirtį bei prasmę. Toji paskirtis tiesiog akivaizdi. Daugeliui mūsų politikos analitikų ir komentatorių toks optimizmas yra patrauklus ne tik kaip jų pačių olimpinę ramybę bet kokiomis aplinkybėmis kurianti ir palaikanti dvasinė ir moralinė nuostata, bet ir kaip patogus propagandos įrankis, leidžiantis pagrįsti ir pateisinti nesėkmes, blogį ir absurdą.

Tai jau girdėta

    Deja, Lietuvoje tokio optimizmo keliama žala ir pavojus deramai neįvertinami. Tačiau atidžiau apmąsčius tokio filosofijos optimizmo argumentus ir jos sklaidos ypatumus per nugarą turėtų kaustyti bent lengvas šaltukas. Aiškėja, kad tai jau mums neblogai pažįstamas mąstymo būdas. Argi sovietiniais laikais judėjimo į „šviesų rytojų” iliuzija nebuvo palaikoma kasdioen imperijos gyventojams pateikiant iš pirmo žvilgsnio lyg ir įtikinamus, vis naujus nuolatinės pažangos įrodymus? Nepanašu, kad šio mąstymo būdo būtų atsisakę ir gausūs mūsų optimistai. Bet argi šnekos apie neabejotinai pagražėjusius mūsų miestus, pagerėjusias paslaugas, prasiplėtusias gyventojų galimybes kuo nors iš esmės skiriasi nuo sovietinių laikų tauškalų apie kasdienes pergales darbo frontuose - žinių apie pastatytą elektrinę, iškastą kanalą, atidarytą mokyklą ar vaikų darželį? Aišku, ne. Reikalo esmė ta, kad panašių pažangos liudijimų galima rasti visose, net labiausiai atsilikusiose, pasaulio dalyse, išskyrus nebent tas, kurias dešimtmečiais niokoja kokie nors karai. Taigi šie konkretūs ir apčiuopiami, todėl tariamai akivaizdūs ir įtikinami pažangos liudijimai iš tikrųjų nieko neįrodo. Jie patvirtina nebent tai, kad gyvenimas niekada nesustoja. Tačiau tai - banali ir abstrakti tiesa, neturinti jokios vertės, kai prireikia aiškintis vienos ar kitos šalies raidos tendencijas. Maža to, nereikėtų pamiršti, kad išoriniai pažangos požymiai puikiausiai gali slėpti visuomenės nuopuolį ir nuosmukį. Sovietų Sąjunga buvo puikus pavyzdys tokios apgaulingos regimybės, ištisus dešimtmečius klaidinusios viso pasaulio naivuolius.

Tikroji tariamo gėrio prigimtis

    Prisiminti sovietinius laikus tenka ne iš gero gyvenimo. Šnekėti apie pažangą - ir, svarbiausia, tuo pažįstamu stiliumi, kai pateikinėjami tarsi konkretūs jos įrodymai-mėgstama ir šiandieninių Lietuvos politikų bei jiems paslaugių politologų kalbų tema. Žinoma, pažangos gairės ir horizontas pasikeitė. Dabar jos matu tapo šalies vakarietiškėjimas, nes būtent Vakarai ir nepaliaujamas ėjimas jų link tapo žemiškosios tobulybės rojumi, pakeitusiu šviesų komunizmo rytojų. Todėl visur, stačiai kiekviename žingsnyje, uoliai ieškoma vis naujų šalies vakarietiškėjimo ženklų. Tačiau būtent tas entuziazmas, su kuriuo tai daroma, verčia tapti įtariam ir susimąstyti, ar kartais tai nėra naujos dekoracijos, pridengiančios tą pačią mąstymo ir propagandos schemą. Kitaip sakant, kyla klausimas, ar tas nesiliaujantis čiauškėjimas apie mūsų ėjimą į Vakarus nėra paprasčiausia propagandinė kampanija, turinti nuslėpti kur kas svarbesnius dalykus, pirmiausia - per keturiolika nepriklausomybės metų šalyje spėjusios įsitvirtinti ekonominės, socialinės ir politinės santvarkos tikrąją prigimtį?

Fasadas ar esmė?

    Atsikračius minėtos propagandos ir atidžiau apsidairius aplink norom nenorom tenka pripažinti, kad toks spėjimas labai panašus į tiesą. Taip, Lietuvos išorė arba fasadas kasdien darosi vis labiau vakarietiški, tačiau savo vidumi ji vis labiau panašėja į savita gyvenimo sąranga pasižyminčią nomenklatūrinę-oligarchinę respubliką. Kalbant dar tiesiau ir paprasčiau, mūsų vidaus santvarka nėra vakarietiška, ji iš tikrųjų kur kas panašesnė į Rusijoje ir kitose NVS šalyse pokomunistinės nomenklatūros įdiegtą tvarką. Žinoma, mūsų šalies ir jos santvarkos fasadas gražesnis ir patrauklesnis - jis atrodo kur kas europietiškesnis ir civilizuotesnis. Deja, valstybės prigimties tai nekeičia. Šalį valdo nepriklausomybės laikotarpiu sėkmingai  „persitvarkiusi” posovietinė ir pokomunistinė nomenklatūra, kurios branduolį sudaro buvusios LKP ir Sąjūdžio atstovai. Tokia yra pamatinė dabartinio Lietuvos gyvenimo tiesa, po šių Seimo rinkimų jau turėjusi atsiskleisti net patikliausio ir naiviausio stebėtojo žvilgsniui. Toliau užsispyrusiai neigti šią tiesą jau atrodo beprasmiška ir juokinga. Tačiau taip tebedaroma. Kad ir kaip atrodytų keista, pergalių fanfaras sovietinius laikus primenančiu stiliumi darniai pučia ir šių dienų pozicija, ir opozicija. Vis dėlto stebėtis gal ir nederėtų. Įkyriai kartojamas pažangos mitas vienodai artimas sėkmingai spėjusioms susiformuoti tiek pokomunistinei nomenklatūrinei kairei, tiek ir pokomunistinei nomenklatūrinei dešinei. Toli gražu nėra joks atsitiktinumas, kad šio mito motyvai ypač ryškūs opozicijos lyderio A. Kubiliaus rašiniuose ir pasisakymuose. Jais siekiama priversti visuomenę pamiršti, kad ketverius ilgus metus išbuvusi valdžioje jo partija nesugebėjo sustabdyti per pirmąjį komunistų valdymo laikotarpį išryškėjusios Lietuvos nomenklatūrėjimo tendencijos. Maža to, rimtai ir bešališkai analizuojant šį konservatorių valdymo tarpsnį, tenka pripažinti, kad būtent juo buvo galutinai įtvirtinta dabar esanti oligarchinė-nomenklatūrinė mūsų valstybės gyvenimo sankloda.

Pergudrauti atmintį?

    Šio politiko ir jo partijos padėtis tikrai nepavydėtina, nes tenka spręsti beveik neįveikiamą uždavinį. Juk didžioji dalis visuomenės puikiai suvokia konservatorių partijos vaidmenį purenant dirvą mūsų akyse dabar vykstančiam komunistų ir saugumiečių revanšui bei siautuliui. Kaip tik dėl šios priežasties dešiniosios opozicijos kalbos apie komunistinės nomenklatūros sugrįžimą valdžion ir oranžines revoliucijas gali kelti tik nuostabą ir apmaudą. Tokios šnekos yra ne tik graudžiai bejėgiškos. Jos taip pat skamba ir kaip ciniškas mėginimas pergudrauti žmonių atmintį. Juk šiandieninė opozicija silpna pirmiausia todėl, kad ji pati yra neatsiejama šalyje susiklosčiusios nomenklatūrinio valdymo sistemos dalis, o jos viršūnės paprasčiausiai yra tik viena iš daugelio dėl valdžios ir įtakos besigrumiančių oligarchinių grupių. Panašūs tokių klanų tikslai ir siekiai lemia ir mąstymo schemų bei propagandos štampų panašumus. Tad nėra ko stebėtis, kad ir dešiniųjų kalbose apie šalies pažangą ir vakarietiškėjimą taip dažnai pasigirsta komunistinių laikų pergalių fanfarų aidai. Ir juo greičiau jie nutils, juo geriau bus Lietuvai, nes cinizmas nieko nebegali pakeisti ir išgelbėti. Valstybei ir visuomenei reikalingi ne propagandiniai dešiniųjų nomenklatūrininkų kovos su kairiaisiais nomenklatūrininkais spektakliai, bet atvira ir sąžininga akistata su savo pačių artima praeitimi. Kito kelio ištaisyti tos praeities klaidas jau nebėra.

  Į pradžą

3. Violeta Linkienė      Politinė išdavystė ir jos pasekmės

 

   Prieš ketverius metus, 2001 m. sausio 27-ąją, pačia grubiausia forma su skaudžiomis pasekmėmis valstybei ir socialdemokratijai buvo įvykdytas ilgai ruoštas sandoris - LDDP kompanijai atiduotas garbingas Socialdemokratų partijos vardas. Suėjus šios datos ketvirtosioms metinėms, naudinga prisiminti kai kuriuos įvykius ir pažvelgti į jų pasekmes.

Slaptos derybos

    Minėtas sandoris buvo ruošiamas ne vienerius metus, vedant slaptas derybas: kai kurių LSDP vadovų iš vienos pusės ir Algirdo Brazausko komandos lyderių - iš kitos. Pavienės atsargios mintys Socialdemokratų partijos gretose dėl galimo jungimosi su tuo laiku nuo TSKP atsiskyrusia LKP pradėjo reikštis jau 1990 metais. Šios kalbos sustiprėjo po 1992 metų Seimo rinkimų, kuomet LDDP parlamente gavo absoliučią daugumą. Tuo laiku Socialdemokratų partijoje visgi vyravo sveikos tendencijos: stiprinti savarankišką LSDP, tęsti Stepono Kairio ir jo bendražygių tradicijas bei puoselėti pažangias europines socialdemokratines vertybes. Buvo užkirstas kelias LDDP siekiui tapti Socialistų Internacionalo nare, pareikštas nepasitikėjimas Adolfo Šleževičiaus Vyriausybės vykdoma politika. Be to socialdemokratai nuo 1992 metų Seimo darbo pradžios pareiškė, jog jie yra opozicija valdančiajai daugumai. Tačiau užkulisiniai susitarimai ir veikla buvo tęsiami toliau. Socialdemokratų gretas papildydavo vis didesnis būrys buvusių komunistų partijos narių. Prieš 1997 m. Prezidento rinkimus, suartėjimo su LDDP jau buvo siekiama bet kokia kaina - net ir skaldant LSDP. Kieno ir kokie interesai slypėjo už šių veiksmų?

Kėslai

    LDDP lyderiai siekė pasisavinti socialdemokratų vardą tam, kad galėtų patekti į Socialistų Internacionalą, pridengti nusikalstamą TSKP praeitį, nuplauti gėdingą A.Šleževičiaus valdymo laikotarpį ir susikurti visuomenėje naują „švarų“ savo įvaizdį. Jiems neiškilo didelių problemų surasti būdų tikslui pasiekti. Patogiausias - pasinaudoti vieno iš LSDP lyderių Vytenio Andriukaičio ambicijomis. Juk lengva pažadėti vieningos kairiosios politinės jėgos vadovo postą ir net paties A.Brazausko palaiminimą bei paramą per Prezidento rinkimus.

V. Andriukaičio vaidmuo

    Dalis socialdemokratų, suprasdami koks likimas laukia partijos, bandė priešintis, įkurdami frakciją partijos viduje. Po 1999 metais gegužės pabaigoje įvykusio socialdemokratų suvažiavimo LSDP-LDDP jungtuvės, kaip ir LSDP suskaldymas tebuvo tik laiko klausimas. Pirmininko rinkimuose nugalėjęs Aloyzą Sakalą, V.Andriukaitis jau veikė atvirai ir be skrupulų. Nemaža dalis socialdemokratų, matydama, jog bet kokiomis priemonėmis bus įvykdytas sąmokslas sujungti LSDP su LDDP, nusprendė, kad geriausias būdas išsaugoti socialdemokratines vertybes ir nepasiduoti komunistinės nomenklatūros invazijai - įkurti savarankišką politinę organizaciją.

    Taip 1999 m. rudenį gimė partija „Socialdemokratija 2000“. Tenka pripažinti, kad šios partijos veikla nebuvo be priekaištų. Pirmininkas Rimantas Dagys pasidavė konservatorių įtakai ir tokiu būdu sukompromitavo visą partiją. Galiausiai jam teko pasitraukti, o partijai „Socialdemokratija 2000“ pripažinti savo klaidas ir pakviesti principingus socialdemokratus susijungti į Lietuvos socialdemokratų sąjungą.

Beprotiškos jungtuvės ir jų vaisiai

    Kita LSDP dalis, įtikėjusi V.Andriukaičio teorijomis ir išvedžiojimais, buvo pastatyta prieš jungtuvių faktą. Deja, ir ilgametis socialdemokratų partijos pirmininkas A.Sakalas „išsigelbėjimą“ tuo metu jau tematė tik A.Brazausko ir LDDP glėbyje. Keisčiausia ir liūdniausia, jog šių jungtuvių buvo siekiama prasilenkiant su sveiku protu ir realybe. Nuo pat 1992 m. Seimo rinkimų, kuomet LSDP sėkmingai įveikė 4 procentų barjerą, su kiekvienais sekančiais savivaldybių ar parlamento rinkimais socialdemokratai surinkdavo vis didesnį balsų procentą. Visuomenės pasitikėjimo partija kreivė buvo akivaizdžiai auganti. 1999 metų pavasario apklausos jau rodė, kad LSDP yra rimčiausia kandidatė savarankiškai laimėti 2000 m. rinkimus. Tačiau...

    Ar LDDP + LSDP = Socialdemokratų partija? Ką gi davė mūsų valstybei šios jungtuvės? Toliau buvo privatizuojami strateginiai objektai, Lietuvos energetikos sektorius tapo priklausomas nuo vienos šalies - Rusijos, pamiršta nacionalinio saugumo koncepcija, didėjo socialinė nelygybė, augo žmonių, gyvenančių ant skurdo ribos procentas, silpo profsąjungų judėjimas, jų lyderiams užimant vadovaujančius postus valdančioje daugumoje.

Nomenklatūrinės valdžios įpročiai

    Vyriausybė visą laiką rėmėsi Laisvosios rinkos instituto, kurio liberalios nuostatos dažnai buvo papildomos vadinamo laukinio kapitalizmo elementais, rekomendacijomis. Jau net nebeužsimenama apie progresyvinių mokesčių įvedimą. Negana to- akivaizdus nomenklatūrinės valdžios įsigalėjimas ir savivalė, dar didesnis valdininkijos biurokratėjimas, korupcijos ir etikos skandalai, galiausiai nuostata „Nesvarbu ką žadi, svarbu tai, ką darai“ - geriausiai pasako, jog neliko nei ideologinio pamato, nei politinės moralės, nei atsakomybės. Ir pačios socialdemokratijos taip stipriai nediskreditavo nei viena valdžia, kaip beveik ketverių metų A.Brazausko valdymas valdymas. Šios kairiosios politinės srovės principai- laisvė, solidarumas, socialinis teisingumas- buvo paminti. Per penkiolika nepriklausomybės metų dar nebuvo tokios socialinės nelygybės bei įtampos, visuomenė dar nebuvo taip poliarizuota, kaip pastaraisiais metais. Telieka dar kartą prisiminti prieš daugiau kaip mėnesį savo apsisprendimu Anapilin pasitraukusio vieno pirmųjų socialdemokratų Alytaus apskrityje Henriko Rimkaus atsisveikinimo laiške paliktus žodžius apie A.Brazausko vykdomą politiką: „Nesu nei pirmas, nei paskutinis tų, kuriuos pražudė vagių valdžios cinizmas ir abejingumas...“

Verčiau būti pakartam...

    Ketverių metų jungtuvių pasekmių sąrašą būtų galima tęsti. Švelniai tariant, keista, kad tokią „socialdemokratiją“ užveisusią A.Brazausko partiją dar sugebama vadinti socialdemokratine. Greičiausiai, jeigu LSDP nebūtų ištikusi krizė, nebūtų buvę nišos tokiems politiniams dariniams kaip Naujoji Sąjunga (socialliberalai) ar Darbo partija, kurie akivaizdžiai spekuliuoja socialiai pažeidžiamų sluoksnių jausmais.

    Galbūt viltį ateičiai, kad bus bandoma taisyti istorinę klaidą ir įvykę faktai vadinami tikraisiais vardais, gali teikti dalies žurnalistų ir politologų paskutiniu metu sakoma tiesa, jog nomenklatūrinis buvusių komunistų valstybės valdymas, pasisavinus garbingą socialdemokratų vardą, nieko bendra neturi nei su tikrąja socialdemokratija, nei su socialdemokratiniais principais bei vertybėmis. Juk dar prieš ketverius metus LSDP-LDDP jungtuvės buvo priimtos kaip normalus dalykas, nes jau 2001 m. sausio 27 d. popietę A.Brazauskas ir jo komanda buvo įvardijama kaip kairiosios socialdemokratinės politikos vykdytoja Lietuvoje. Tikriausiai LSDP-LDDP jungtuves taikliausiai apibūdintų Viljamo Šekspyro pasakymas: „Verčiau būti pakartam, negu nesėkmingai vesti“.

  Į pradžą

 

4. Romas Daugirdas         Brazausko fenomenas

    Turbūt niekas neabejoja, kad per paskutinius pusantro dešimtmečio dvi ryškiausios politinės figūros Lietuvoje – Algirdas Brazauskas ir Vytautas Landsbergis. Tiesa, pastarasis jau atsidūrė politikos paribyje. Prarastas Konservatorių partijos pirmininko postas, o darbas Europos parlamente – veikiau garbinga tremtis, ženkliai ribojanti profesoriaus galimybes daryti įtaką procesams Lietuvoje. Beje, mūsų šaliai labai naudinga tremtis, nes ji nors iš dalies kompensuoja V. Uspaskicho ir K. Prunskienės bendražygių nemokšiškumą .

    O A. Brazauskas iki šiol „ant arklio”. Kas lemia šio politiko ilgaamžiškumą ir kaip tai atsiliepia Lietuvai? .

    1987 metais susidarė paradoksali situacija. Iš Maskvos sklindant Pertvarkos ratilams, Lietuva sėkmingai toliau miegojo. Tais pačiais metais Lietuvos Laisvės Lygos organizuotas mitingas buvo valdžios ryžtingai pasmerktas, Katedros aikštėje inspiruotas kontrmitingas. Tačiau pokyčių reikalavo pati Maskva. Tam reikėjo žmogaus, kuris būtų populiarus, o ateityje sugebėtų praplaukti tarp Scilės ir Charibdės (išjudinta banga visad sunkiai prognozuojama). A. Brazauskas šiai funkcijai tiko labiausiai. Jis jau dalyvavo pirmuosiuose Sąjūdžio mitinguose ir nelabai rišliai kažką kalbėdavo apie Pertvarką . Formaliu pretekstu pakeisti valdžios viršūnę vėl tapo radikalai – milicininkai kiek persistengė, išvaikydami LLL organizuotą mitingą.

    A.Brazausko valdymo pradžia buvo rožinė: per pirmąjį Sąjūdžio suvažiavimą šalies lyderis bažnyčiai grąžino Katedrą. Gražus gestas, juolab kad jis negalėjo labai suerzinti Maskvos. Tačiau vėliau pleištas tarp Sąjūdžio ir A. Brazausko pradėjo gilėti. Desperatiškom pirmojo sekretoriaus pastangom Aukščiausioji Taryba (senoji) nepaskelbė Lietuvos įstatymų viršenybės prieš sąjunginius. Dar skaudžiau, kad tai padarė Estija, kurioje 35 procentai rusakalbių. Ir nieko neatsitiko, nors netilo diskusijos apie „step by step” politikos patrauklumą. Nedalyvavo A. Brazauskas ir Baltijos kelyje.

    Po kelių metų Sąjūdžio eižėjimo ir Seimo konvulsijų LDDP (buvusi LKP) vėl grįžo į valdžią. Ir A. Brazauskas vėl pasielgė kaip nacionalistas: Lietuvos vardu įteikė paraišką stojimui į NATO. Nes niekas kitas mums saugumo garantijų nesuteiks, nes nereikia pudruoti smegenų apie „kitokią” Rusiją – ji vėl artėja prie „anos”.

    Šioje vietoje rašinį galėčiau ir nutraukti, nes tai, kas pasakyta aukščiau – svarbiausia. Bet norėtųsi panagrinėti, koks gi A. Brazauskas politikos kasdienybėje, kai aktualu ne tik „ką”, bet ir „kaip”. Manau, tiksliausiai šį politiką apibūdino R. Paksas. Perfrazuojant jo žodžius, A. Brazausko pagrindinis veiklos principas: nesprendžiamos problemos išsisprendžia pačios. Tiesa, iki galo laikytis šio principo nesigauna – spaudžia aplinkybės ir viešoji nuomonė. Tačiau inertiškumas nulemia nuolatinį vėlavimą. Prisiminkime A. Šleževičių ar tą patį R. Paksą. Prisiminkime premjero reakciją į Ukrainos oranžinės revoliucijos pradžią – norą pasislėpti už ES vadovybės nugaros.

    Pastarieji mėnesiai demonstruoja ir premjero savikritiškumo atrofiją. Dažnai pareiškimai neadekvatūs realiai situacijai. O gal tai perdėtas pasitikėjimas savimi... Bet viskas kinta, ką rodo ir krintantys premjero reitingai. Juos dar labiau numuša „grupės draugų” sindromas, kuris labiausiai pasireiškė ne ieškant šiltos vietos senam draugui J. Bernatoniui ar beraščiui koalicijos partneriui A. Pekeliūnui, bet formuojant Seimo valdančiąją koaliciją ir vyriausybę. Šie momentai – nesugebėjimas atsiriboti nuo grupinių (partinių) interesų – be abejo, pakerta A. Brazausko, kaip valstybės veikėjo, autoritetą. Ir verčia suabejoti jo pajėgumu atsilaikyti šiandienos iššūkiams.

  Į pradžą

5. Aleksandras Jakubėnas            Istorija be tabu ir su tabu

 

    Bet kurios šalies istorijos knygose daugiausia vietos skiriama paskutiniam penkiasdešimtmečiui. Tas pat ir A. Šapokos Lietuvos istorijoje, parengtoje prieš 1940 metus. Po to turime 50 metų „skylę“, kurią dabartiniai istorikai, muziejininkai, etnografai stengiasi apeiti ar peršokti niūrų sovietmetį paminint, kaip mirusį draugą- gerai, arba nieko. Trėmimams, partizanų kovoms- keletas sakinių, o kolektyvizacijai, vienkiemių naikinimui- nei tiek...

Raudonieji, kupriai ir jų sapnai

    „Raudonieji yra raudonieji, anot velionio rašytojo R. Gavelio. Raudonasis negali ramiai tempti, nors ir varvindamas seilę į Europos „subsidijas“, jis iš visų jėgų spardo ir kandžioja savo santarvininkus, vis taikydamasis vežėčias įtraukti į baltarusiškas pelkes.

    Rašytojas V. Petkevičius rašo:„Kuprys sapnuose vaizduojasi esąs tiesus”(Kažin ką sapnuoja pats V. Petkevičius?). Taigi, po Nepriklausomybės atgavimo matome nesiliaujančias pastangas sovietmetį Lietuvoje vaizduoti kaip kuprių sapnus. Sovietiniams kupriams būdinga tai, kad jie jaučia baisią neapykantą (ar pavydą) visiems, kurie taip nesikūprino prieš Kremlių, kaip jie... Todėl kai kurie iš jų šiandien užsiima vien tuo, kad stengiasi „priklijuoti kupras“ tiesiesiems. Šitaip norom nenorom jie tęsia caro „ochrankos“ ir sovietų saugumo pradėtus darbus. Sovietiniai „kupriai“ patys muša ir patys rėkia, reikalaudami, kad žaidimas vyktų tik pagal jų taisykles.

    Bet kodėl „kuprių sapnai“ Lietuvoje vis dar sulaukia pritarimo ir užtarimo? Ar todėl, kad nemažai tautiečių „įlipo į mėšlą“, tapę kompartijos pareigūnais, kolchozų pirmininkais ir slaptais saugumo „šnibždukais“? Ne tik tai...

Polinkis į nutautėjimą

    Rusų filosofas N. Berdiajevas sakė:„ Niekas pasaulyje taip lengvai neatsisako savo vertybių kaip rusas“. Ko gero Europoje yra dar viena tauta, kuri pralenkia net rusus. Profesorius Kazys Pakštas pasibaisėjo, perskaitęs kažkokio anglo tyrinėjimus. Tas tyrinėtojas pateikęs žydus ir dar kelias tautas, kaip tautinio atsparumo pavyzdžius, greta parodė lietuvius – greitai ir visiškai nutautėjančius. Nutautėjimas vyko net tada, kai Vytauto kariaunos žirgai žvengė prie Juodosios jūros.

    Visgi nutautėjimas įvyksta ne tuomet, kai užmirštama gimtoji kalba, o kai netenkama tautinės savimonės! Kai 1923 metais Klaipėdos kraštas susijungė su Didžiąja Lietuva, dauguma klaipėdiečių laikė save lietuviais ir kalbėjo lietuviškai, bet per rinkimus kažkodėl vis balsavo už vokiečius... Po II Pasaulinio karo jie bemaž visi išvyko Vokietijon ir kaip lietuviai pranyko be pėdsakų.

    Lietuvių tauta buvo daug kartų pančiojama vergų grandinėmis. Nenuostabu, kad lietuviai neteko pasitikėjimo savimi, ėmė nuvertinti viską, kas lietuviška. Net ir brangiausią savo turtą –senovinę kalbą. Tarsi visokie žargonai, „pydžiai“ būtų gražesni, tobulesni .

Nutautėjimo stadijos

    Prof. P. Slavėnas tautų pavergimą ir sunaikinimą suskirstė į tris stadijas:„Pirmajai stadijai baigiantis, drąsesnis, karingesnis pavergtųjų elementas tampa išnaikintas, lieka tik fiziniai bei dvasiniai paliegėliai. Antrojoj stadijoj pavergėjai negailestingai išnaudoja vietinius gyventojus, baisiai juos niekindami ir terorizuodami. Gimtoji kalba tebesilaiko, bet tautinis susipratimas nyksta. Tauta virsta vergų luomu. Plinta girtavimas ir ištvirkavimas. Vergų dvasioje išnyksta subtilumas, švelnumas. Pažiūros į gyvenimą įgyja tik materialistišką atspalvį.“

    Taigi, reikia suprasti, kad žymi dalis Lietuvos gyventojų vis dar tebėra antrojo sunaikinimo stadijoj, su apmirusia tautine savimone, todėl ir tebebalsuoja už viską, kas kvepia rusišku sovietizmu. Lietuviškas tautiškumas greičiau atsigautų, sparčiau kylant pragyvenimo lygiui.

„Maskolbernių“ valdžia

    Bet taip negali būti, nes Lietuvoj tebešeimininkauja buvę „maskolberniai“, kuriems Lietuva, kaip aruodas žiurkėms, medžioklės plotas vilkišiams. Anksčiau jie bijodavo bent Maskvos čiurbanovų, dabar jau nieko nesibaido. Dešiniųjų veikėjai beveik nesipriešino sovietinės klikos įsigalėjimui. Turbūt tikėjosi, kad piliečiai per rinkimus atrinks ir iškels į valdžios postus labiausiai atsidavusius šalies žmones. Neįsivaizdavo, kad dalis tautos yra ant trečiosios-paskutinės nutautinimo stadijos slenksčio. Nesuprato ir paprasčiausio dalyko, kad gražbylysčių nepakanka norint nusipelnyti tautos pasitikėjimą, kad kova su korupcija –ne piketuojančių bobučių reikalas, o išrinktųjų valdžios pareiga...

    Iki šiol apie nutautėjusius-„suvirškintus“-lietuvius daug buvo rašyta ir teberašoma. Bet štai apie pusiau nutautėjusius-„apvirškintus“-iki šiol tylima. Tai tabu. Vadinasi tabu istorijoje atsiranda, kai norima minėti vien tai, kas atrodo gerai vienai ar kitai žmonių grupei.

Privalom reikalauti

    Bet vienoki ar kitokie nutylėjimai nėra gerai tautos sąmoningumo atgaivinimui, tuo pačiu ir valstybės ateičiai. Žinoma, joks gėris ir jokia tiesa nėra patiekiama pagal užsakymą, kaip patiekalas restorane. Reikia kovoti ir reikalauti, kad lietuviškose mokyklose būtų dėstoma Lietuvos istorija be nutylėjimų. Reikalauti, kaip kažkada carinėj Rusijoj ar pilsudskinėj valstybėj lietuviai reikalavo lietuviškų mokyklų. Dabar, nepriklausomoje Lietuvoj tenka kovoti už lietuvybę, tarsi gyventume ir toliau pavergti. Tokia yra šiuolaikinė tiesa-be tabu. Deja, dalis tautos tebėra nutautėjusi... Su lietuviškomis šaknimis, ant kurių-kreivas rusiškas įskiepis Tad tokiam žmogui, kuriam įskiepyta „nukirpta“ tautinė savigarba, tebėra savas jį engęs ir šokdinęs kompartijos nomenklatūrininkas ar kagėbistas. Panašiai, kaip užguitai žmonai vis lieka mielas jos vyras- girtuoklis ir vagis .

    Tačiau sutrypta žolė anksčiau ar vėliau atsitiesia.

 Į pradžą 

6.  Pastabos paraštėse

    Visad stebino „kalbančių galvų” lietuviškose televizijose gausa. Tai tokios laidos, kai pašnekovai statiškai „įmūryti” į kėdes prie stalų (barų) ar laisvai eksponuojantys savo kojas (kai vyrauja moterys, tai – net seksualu) priešais neaiškią erdvę ir kameras. Šios vangiai slankioja, fiksuodamos dažniausiai mąstymo nesugadintus skaisčius kalbančiųjų veidus, o kartais droviai slysteli žemiau liemens.

    Analizuojant pačias pašnekovų kalbas, reiktų atskirai panagrinėti formą ir turinį. Jei kalbėsime apie formą, tenka iš karto konstatuoti – ciceronų nedaug, verbalizacijos lygis – sugebėjimas sklandžiai išreikšti savo mintis – žemas. Pagal psichologiją, žmogaus vystymosi eigoje smegenyse pirmiausia susiformavo rankų judesių (net atskirų pirštų) funkcijos. Verbalizacija – jau tolesnis etapas. Atrodo, bent jau daugumos valdininkų raida sustingo pirmoje stadijoje. Ir tai nėra taip jau blogai. Įgytų įgūdžių visai užtenka, pavyzdžiui, imant kyšius. Iškyla klausimas – kam gi kankinti vargšus televizijos žiūrovus? Juk savo narcisizmą ir ekshibicionizmą galima realizuoti aukštuomenės vakarėliuose, Vakarų kalnų kurortuose ir t.t. Ne, be televizijos šis „bukietas” nespalvingas.

    Su turiniu dar liūdniau. Gana dažnai galime stebėti elementariausią nesusišnekėjimą, nes tos pačios sąvokos skirtingai interpretuojamos. Juk jų turinys nuolat kinta, dažnai įgydamas visai priešingą reikšmę. Tačiau daugeliui pašnekovų – tai apskritai aukštoji matematika, nes jų mąstymas apskritai plūduriuoja buitinės sąmonės lygyje, o abstrahavimo potencija – impotentiška.

    Linksmiausia stebėti politikus. Iškart matai, kad patarėjai (padėjėjai ir t.t.) yra parengę begalę atsakymo variantų – štampų. Už jų visad gali pasislėpti ir kalbėdamas nieko nepasakyti. Sudėtingiau, kai žurnalistai (pavyzdžiui, R. Valatka) nustumia nuo „išpurentų” vėžių – tada ir pasireiškiama visa „didybe“.

    Dar keletas žodžių apie laidų vedėjus. Nežinau kodėl, bet tarp jų vyrauja neišprususios mergužėlės, kurioms trūksta visko, išskyrus pasitikėjimo savimi.

X X X

    Nustebino žinomo žurnalisto (A. Bačiulio) pastangos uždėti aureolę V. Andriukaičiui ir A. Zuokui. Jų politinės nesėkmės aiškinamos senosios nomenklatūros kerštu įžūliems įsibrovėliams į politikos Olimpą. Įsibrovėliams, neturintiems ankstesnio nomenklatūrinio bagažo. Šįkart V. Andriukaitį palikime ramybėje. Bet A. Zuoko atvejis, mano nuomone, yra kur kas paprastesnis, nereikalaujantis nei papildomo mistifikavimo, nei priešiškų jėgų demonizavimo. Tiesiog šis politikas nuo pat savo politinės karjeros pradžios nesugeba atskirti verslo interesų nuo politikos. Šis mėginimas sėdėti ant dviejų kėdžių yra nelabai patogus – sėdynę spaudžia dviejų kėdžių briaunos. Yra ir kita bėda – kadangi A. Zuokas yra gana lieknas, iš abiejų pusių lieka pakankamai tuščios erdvės. Politiką labiau pastebi ne tik jo draugams, bet ir oponentai.

    Antra vertus, A. Zuoko hobis - suplakti verslo ir politikos interesus - nėra toks jau nekaltas. Jis ne tik kenkia politikos įvaizdžiui, bet ir padeda kontroliuoti partijos finansus. Partija tampa savotiška įkaite, nes kas moka, tas ir muziką užsako. Tai puikiai pademonstravo liberalcentristų suvažiavimas. Dar prieš kelis mėnesius žurnalistų prognozuojama G. Steponavičiaus persvara nepastebimai ištirpo ir pergalę vėl šventė A. Zuokas. Tik abejotina, ar šie „klojimų teatro” vaidinimai pakels partijos prestižą rinkėjų akyse.

  Į pradžą

7. Emilija Tamulytė    Kovotojai už tiesą – beginkliai

    Paradoksalu, tačiau kasdien svetimas „nuodėmes“ aprašantys ir į dienos šviesą „nusidėjėlius“ traukiantys plunksnos broliai yra mažiausiai socialiai apginti šalies piliečiai. Beveik visi jie gauna minimalią 500 litų algą. Visų žurnalistų realios pajamos šią sumą viršija kelis kartus, nes „liūto dalį“ sudaro honorarai, kurie apmokestinami 15 proc. Tai reiškia, kad susirgus kiekvienas gauna minimalias SODROS išmokas. Pavyzdžiui, vaiko auginimo atostogų išėjusios žurnalistės gauna porą šimtų, susilaužus koją – tiek pat. Dar baisiau, jeigu nutaręs palikti socialiai neapgintą žurnalistų gildiją, pradedi ieškoti naujo darbo ir netikėtai nusisuki sprandą. Tuomet jokių draudiminių pajamų nelaimėlis negauna, nes, kaip teigia mokesčių žinovai, netekęs darbo asmuo nemokėjo mokesčių, taigi – nepasirūpino ateitimi.

Niekas negina

    Šias ir kitas žurnalistų problemas turėtų spręsti Žurnalistų sąjunga, todėl ir šioje srityje galioja kitokios nei demokratiniame pasaulyje taisyklės. Anekdotas apie du lietuvius ir tris jų partijas būdingas ir žurnalistams, mat Lietuvoje yra dvi žurnalistų organizacijos – dešiniųjų gretas vienijanti Žurnalistų draugija, įsteigta kaip atsvara nuo sovietmečio veikiančiai Žurnalistų sąjungai. Nors organizacijų daug, žurnalistų teisių jos negina. Žurnalistų sąjungai vadovaujantis Teisingumo ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus vadovas Dainius Radzevičius spaudoje dirbo labai neilgai, gal todėl ir nesuvokia tikrųjų šios srities skaudulių. D. Radzevičius, kurio teises gina Valstybės tarnybos įstatymas, Žurnalistų sąjungos vadovo postą išnaudoja savo tikslais – dalyvauja TV ir radijo laidose. Be to, jis pats – TV 5 televizijos vienos laidų autorius. Atrodytų, kad žmogus, kuriam nėra pavojaus dėl socialinio nesaugumo, turėtų rūpintis profesijos broliais, tačiau iš tikrųjų yra kitaip.

    Socialdemokratinei Lietuvos valdžiai irgi nerūpi socialiai menkai ginami žurnalistai. Beveik visi valdžioje buvusieji ar esantys politikai puikiai žino apie žurnalistikoje egzistuojančia dvigubą mokesčių sistemą, leidžiančią leidėjams ir televizijų bei radijo kompanijų vadovams taupyti lėšas. Tačiau vos pasirodžius pirmiems ženklams tai keisti, žmogaus teisių „gynėjai“ netrukus nutildavo ir pakeisdavo nuomonę. Šio reiškinio priežastis lengva paaiškinti. Lietuvoje daugumai leidinių vadovauja leidėjai, kurie tuo pačiu yra ir vyriausieji redaktoriai. Demokratiniame pasaulyje tokio dalyko nėra. Leidėjai samdo vyriausiuosius redaktorius, kurie dažniausiai priklauso juos ginančioms profsąjungoms. Lietuvos žiniasklaidoje gi veikiančios profesinės sąjungos nėra. Leidėjai, tuo pačiu metu būdami vyriausiaisiais redaktoriais, įgyja didžiulę galią, kuri savo įtaka gali būti lyginama su rimta politine partija. Politikai, pasišovę sureguliuoti žurnalistų socialinius klausimus, susilaukia atvirų užuominų, tad tolesnė kova akivaizdžiai proporcinga neigiamoms publikacijoms apie juos įvairiuose leidiniuose.

„Purvo vonios“

    Liūdniausia, kad žurnalistų gynėjus „purvo voniose“ maudo tie patys žurnalistai, privalantys paklusti redaktorių nurodymams. Moralės šalininkais šioje srityje gali būti tik turtingi žmonės, kuriems žurnalistika – pramoga ar hobis, o ne būdas pelnytis duoną. Vadinasi, žurnalistai, kurių prigimtis ginti žmonių teises ir pirmiems trimituoti apie gyvenimo skaudulius, savo pilietinę poziciją gali reikšti tik „ne spaudai“. Tik patikomoj kompanijoj galima pasiguosti nesutvarkytomis darbo sutartimis, kuriose nereglamentuojami nei viršvalandžiai, nei darbas savaitgalį, nei alga, kurios dydį, kaip taisyklė, lemia subjektyvi leidėjo nuomonė.

Žurnalistų migracija

    Ši situacija panaši į užburtą ratą ir akivaizdžiai atsispindi analizuojant pasikeitimus žurnalistiniame korpuse. Išgaravus jaunatviškam maksimalizmui ar susidūrus su menkomis žurnalistams tenkančioms išmokomis nelaimės ar ligos atveju, daugelis suskumba ieškotis darbo, galinčio užtikrinti normalias socialines garantijas. Per pastaruosius metus „Respubliką“ paliko dvi dešimtys žurnalistų, į kurių vietą buvo priimti studentai. Norint tapti tikrais savo srities profesionalais, jiems teks paaukoti keletą metų.

    Premjeras Algirdas Brazauskas ir kiti artimiausi jo ginklanešiai puikiai žino dėl mokesčių vengimo susidariusią situaciją žurnalistikoje, tačiau, akivaizdu, nepajudins nė piršto apginti paramos laukiančių plunksnos brolių. Priešingu atveju jis užsitrauktų didelę žiniasklaidos priemonių leidėjų nemalonę. Ir į „Stiliaus“ balius niekas nekviestų, ir žurnalo puslapiuose jo šeimos nuotraukų nespausdintų. O „Stilius“ - rimta tribūna, pagrindinis moterų apkalbų šaltinis, taigi plati rinkėjų įtakos dirva.

  Į pradžą

 

8.   Politikų kankanas

    „Išmintingasis“ socdemas B. Bradauskas kiekvieną kartą, kai pasirodo viešumoje, padovanoja bent vieną „auksinę“ mintį.

    Vasario pradžioje, paklaustas, kokia turėtų būti parlamentaro alga, jis net nesusimąstęs atšovė:„Labai didelė, nes kitaip išėjus iš Seimo reikės sėdėti prie Aušros Vartų ištiesus ranką“.

    Tokia mintis išprovokavo kelis klausimus. Ar iš tikrųjų mūsų parlamentarai tik tiek temoka- snūduriuoti Seime ir prašyti išmaldos? Ar už tai juos ir renka į Seimą? Ar tokia „talentinga“ visa Seimo dauguma? Jeigu taip, tai ko mes iš jos galime tikėtis? Visiško bankroto? Ar p. B. Bradauskas ir kompanija geidžia taip pasirūpinti ne tik savimi, bet ir visais šalies piliečiais?

    Lietuvos ūkio ministrui ir Darbo partijos lyderiui Viktorui Uspaskichui iš valdančiosios koalicijos pasigirsta raginimų atsistatydinti. Tokiais pareiškimais socialdemokratai reagavo į pranešimus, esą Darbo partija svarstė galimybę steigti konsultacines firmas, galinčias padėti gauti Europos Sąjungos (ES) paramą.

    „Pirmiausia Darbo partija turėtų aiškiai paneigti pranešimus spaudoje. Tačiau, jei čia yra tiesos, ūkio ministras, manau, turėtų atsistatydinti", - ketvirtadienį žurnalistams sakė Seimo Socialdemokratų frakcijos seniūnas Juozas Olekas.

    Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) nusprendė mūsų valdininkus pradėti mokyti, kaip nesupainioti viešųjų ir privačiųjų interesų bei mokytis profesinės etikos. Valstybės pareigūnai galės iš specialiai jiems paruoštų kompaktinių diskų. Naują profesinės etikos bei kovos su korupcija mokymo priemonę inicijavo Jungtinių Tautų ekspertai Lietuvoje.

    Gal tokio pradžiamokslio turėtų mokytis visi, kurie nori pasukti į politiką? Patekus į Seimą jau lyg ir nederėtų mokytis etikos abėcėlės, kurią išmoksta kiekvienas padorus Lietuvos žmogus dar vaikystėje.

    Pasirodo, kad melas- mūsų naujųjų parlamentarų skiriamasis bruožas. Jie meluoja bei apgaudinėja kasdien.

    Darbo partijos išrinktoji A. Pitrėnienė spaudžia balsavimo mygtuką už salėje nesantį kolegą. Jos bendrapartietis R. Venclova, norėdamas gauti nemokamą trijų kambarių butą Seimo bendrabutyje, apgaudinėja administraciją, sakydamas, kad gyvens su šeima, o gyvena vienas. Beje, R. Venclovos šeima net neketina kraustytis į Vilnių. Na, bet tai tik menkos smulkmenos, palyginus su tuo, kad Vidaus reikalų ministras G.Furmanavičius sumelavo, jog nusikaltėlių valdomame koncerne EBSW dirbo samdomu darbuotoju. Iš tikrųjų jis buvo akcininkas.

    Libdemų atstovė Seime A. Balsienė prisiekia, kad niekur nedirba, o toliau darbuojasi „Solidarume“. Jos kolega iš „valstiečių“ partijos J. Ramonas ir toliau nori būti gudresnis nei kiti ir stengiasi taip pat išsilaikyti ant dviejų kėdžių. Kitas kolega iš Darbo partijos- R. Turčinskas, būdamas Seimo nariu ir toliau operuoja Marijampolės ligoninėje, kuriai iki tol vadovavo. Sąrašą galima tęsti be galo, nes kiekvieną dieną gauname tokių ir panašių naujienų.

    Išteisintas Liberalų centro partijos lyderis, Vilniaus meras A. Zuokas. Pasirodo, kad sotinės mero rinkimuose jis ir Janukonis savo kolegos miesto taryboje V. Drėmos nepapirkinėjo. Tai, kad visa Lietuva girdėjo jų telefoninių pokalbių įrašus apie pinigų sumas ir formas, kaip jas įteikti- buvo tik miražas. Jokių nešvarių sandėrių, jokių papirkinėjimų nebuvo.

    Ką gi, teisininkai ir politikai naikina paskutinius pasitikėjimo jais likučius. Tautai lieka vienintelė savo nuomonės reiškimo būdas – rinkimai. Reikia tikėtis, kad per juos tauta prisimins šią bylą ir jos baigtį bei pareikš savo nuomonę...

    Tęsdamas nomenklatūrines tradicijas, A.M. Brazauskas ir toliau aktyviai rūpinasi „savais“. Toks be galo savas ir artimas yra Kūno kultūros ir sporto departamento vadovas V. Nėnius, kuris jau seniai nesuskaičiuoja departamentui priklausančio turto, o tai reiškia, kad juo ir nesirūpina. Kažkur nuplaukė ir 315 tūkstančių litų, kurie buvo skirti atsiskaityti su statybų rangovais. Rangovai tų pinigų negavo, bet jie negrįžo ir į valstybės biudžetą. Šis neūkiškumas, aplaidumas, o gal net ir lėšų nesąžiningas panaudojimas tiek Departamentui, tiek jo globėjui A.M.Brazauskui nė motais. Valstybės kontrolė pastebėjo pažeidimus prieš keletą metų, tačiau p. V.Nėnius, matyt, nė neketina trūkumų šalinti.

    Seimo nariui A. Pekeliūnui dėl nekompetencijos teko atsistatydinti iš Europos Sąjungos reikalų komiteto pirmininko pareigų. Ko gero, jam teks atsistatydinti ir iš Seimo pirmininko pavaduotojų. Turbūt ne tik Seimo narių daugumai, bet ir daugumai Lietuvos piliečių atrodo logiška šio veikėjo nerianti žemyn karjeros kreivė. Aišku visiems-tik ne partijos lyderei K. Prunskienei. Jai vienintelei atrodo, kad A. Pekeliūnas – intrigų bei žiniasklaidos nepelnyto spaudimo auka.

  Į pradžą

9. Kito pasirinkimo kronika

 

Teismas

    Kovo 3 d., 10 val. Vilniaus m. I –me apylinkės teisme, Kareivių g. 1, prasidės Teismo procesas. Už straipsnį Penktoji kolona Lietuvoje jo autoriui profesoriui Vytautui Daujočiui ir judėjimui „Kitas pasirinkimas“ pateiktas teisminis ieškinys, o tai reiškia, kad pateiktas ieškinys visiems jums- Lietuvos piliečiams, kuriems ne tas pats, kas jų šalyje šeimininkauja.

    Ieškovai „Tarptautinė Baltijos akademija”(Latvija) ir „Baltijos rusų institutas”(Lietuva) nesutinka su straipsnio teiginiais ir mano, kad jie menkina dalykinę šių įstaigų reputaciją.

*******

Nepajudėjo...

    2004 12 03 A. Brazauskui buvo nusiųstas atviras laiškas dėl neteisėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiksmų išduodant Baltijos humanitariniam centrui (Tarptautinei Baltijos akademijai) leidimą vykdyti studijas. Jame buvo rašoma, kad Vyriausybė, išduodama leidimą šiam centrui vykdyti studijas, šiurkščiai pažeidė Lietuvos teisės aktus ir pareiškė, kad „teisinis nihilizmas kenkia valstybei ir jos piliečių gerovei. Todėl Vyriausybei nepašalinus minėtų šiurkščių teisės aktų pažeidimų, vykdydami pilietinę pareigą būsime priversti inicijuoti ir vykdyti veiksmus dėl šių neteisėtų Vyriausybės veikų įvertinimo Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme“. Laišką pasirašė piliečių judėjimas Kitas pasirinkimas, Lietuvos studentų sąjunga bei studentų atstovybių sąjunga.

    Į šį laišką neatsakoma jau 2 mėnesius, nors LR teisės aktai sako, kad privaloma atsakyti pert 1 mėnesį. Todėl Kitas pasirinkimas priverstas inicijuoti kreipimąsi į LR Konstitucinį Teismą.

*******

Visuomenė prieš korupciją

    Vasario 19 d. Vilniuje įvyko judėjimo organizuota sueiga, kurioje diskutuota apie piliečių galimybes pažaboti korupciją. Susitikime, be gausiai dalyvavusių vilniečių, kalbėjo Transparency International Lietuvos skyriaus direktorius R. Juozapavičius, Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) atsakingi pareigūnai, Seimo narė N. Steiblienė. (plačiau -kitame numeryje)

Nebūkim abejingi.

    Gerbiami piliečiai, matydami šalia savęs esantį blogį, viešosios tvarkos ar teisės aktų pažeidimus, korupciją, kyšininkavimą – netylėkime, o skambinkime nurodytais telefonų numeriais:

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), tel. Vilniuje 85 2663340

Muitinės departamento pasitikėjimo tel. (nemokamas) 8800 55544

„Panorama“, tel. Vilniuje 85 2363136

Policijos departamento pasitikėjimo tel. Vilniuje 85 2725372

Kovos su narkotikų prekyba pasitikėjimo tel. (nemokamas) 8800 20808

Lietuvos „Žaliųjų“ judėjimas, tel Vilniuje 85 2765609

Kaune 837 324241

Kultūros paveldo centras, tel. Vilniuje 85 2622926

  Į pradžą

10. Ričardas Čekutis            OMON’o šiokiadieniai

 

    Buvę Vilniaus ir Rygos omonininkai, dabar gyvenantys Tiumenėje, Maskvoje, Sankt Peterburge, Padnestrėje bei Abchazijoje, rengiasi aktyviai dalyvauti pergalės prieš nacistinę Vokietiją iškilmėse Maskvoje. Į jas kviečiamas ir Lietuvos Prezidentas.

    Manoma, kad būtent Rygos OMON’o specialiojo „Delta” padalinio smogikai dalyvavo Medininkų žudynėse. Tuomet buvo nužudyti muitininkai Antanas Musteikis ir Stanislovas Orlavičius, „Aro” pareigūnai Algimantas Juozakas ir Mindaugas Balavakas, kelių policininkai Juozas Janonis ir Algirdas Kazlauskas. Sunkiai sužalotas vėliau ligoninėje mirė policininkas Ričardas Rabavičius. Gyvas liko tik sunkiai sužeistas muitininkas Tomas Šernas.

    Spėjama, jog prie Medininkų pasienio posto sunaikinimo organizavimo prisidėjo ir tuometinis SSRS vidaus reikalų ministras Borisas Pugo, nusikaltimo detales aptarė Rygos OMON’o vadas Česlavas Mlynikas, štabo viršininkas Sergejus Parfionovas ir OMON’o Vilniaus štabo viršininkas Vladimiras Razvodovas. Vilniaus ir Rygos omonininkų veiksmų oficialus koordinatorius tuo metu buvo Nikolajus Gončarenka. „Akcija” įvykdyta, kaip manoma, ne be Vilniaus OMON’o padalinio vadovo Boleslovo Makutinovičiaus žinios. Tiesioginiai vykdytojai – Viktoras Barykinas, Igoris Siniavskis, Andrejus Laktionovas, Konstantinas Nikulinas, Igoris Gorbanis, Aleksandras Ryžovas, Viktoras Michailovas ir Michailas Sidorovas.

    Rusija šių asmenų Lietuvai neišduoda. Kai kurių minėtų personalijų biografijos be galo spalvingos ir taip susipynusios tarpusavyje, kad gali sudominti ne tik teisėsaugininkus ar apie Maskvos iškilmes dar tebemąstančius politikus, bet ir detektyvų mėgėjus.

Nikulino ir Ryžovo ryšiai

    Konstantiną Nikuliną su buvusiu bendradarbiu Aleksandru Ryžovu sieja ne mažiau įdomūs detektyvai nei Medininkų ir Rygos įvykiai.

1993 m. buvęs aukštas sovietų vidaus kariuomenės karininkas Romanas Cepovas su buvusiu KGB karininku ir geru dabartinio Rusijos prezidento Vladimiro Putino bičiuliu Igoriu Koreškovu Sankt Peterburge įkuria privačią saugos firmą „Baltik-ekskort”. Be to, ši firma garsi tuo, kad saugojo šio miesto mero Anatolijaus Sobčiako šeimos narius.

    Laiku iš Latvijos dingęs A.Ryžovas netrukus įsidarbina šioje firmoje apsauginiu. Tačiau jau 1994 m. A.Ryžovui iškeliama baudžiamoji byla dėl neteisėto šaunamojo ginklo laikymo – patikrinimo metu jis ir jau minėtas firmos vadovas R.Cepovas laikė du pistoletus TT, automatą ir 150 šovinių.

    Tai pačiais metais A.Ryžovui iškeliama dar viena baudžiamoji byla dėl ginkluoto užpuolimo – buvo įtariama, kad jis su bičiuliais užpuolė firmą „Parallel-60” apiplėšimo tikslais.

    Kol R.Cepovas ir A.Ryžovas turėjo nemalonumų su Rusijos teisėsauga, K.Nikulinas gyveno ramiai. Vienintelis jo nusižengimas viešajai tvarkai užfiksuotas 1998 m., kai buvęs omonininkas, vairuodamas automobilį VAZ–2108, viršijo greitį. Beje, šis automobilis priklausė tam pačiam A.Ryžovui.

    Tačiau 1998 m. lapkričio 20 d. Rusiją sukrečia valstybės Dūmos deputatės Galinos Starovoitovos nužudymas. Prasidėjus tyrimui paaiškėja, kad buvę Rygos omonininkai galėjo prie to prisidėti, o K.Nikulinas net tiesiogiai susiejamas su nusikaltimo vykdytojais.

    Netrukus K.Nikulinas grįžta į Latviją, manydamas, kad senos jo istorijos pamirštos. 2000 m. sausį Latvijos pareigūnai jį suima ir praėjusiais metais nuteisia. G.Starovoitovos nužudymo užsakovai nerasti, šeši vykdytojai ir organizatoriai teisiami, o dar keturi – ieškomi. Versija dėl omonininkų dalyvavimo neatmesta iki šiol.

Koordinatorius

    Žinoma, kad Rygos OMON’e buvo sukurtos dvi specialiai parengtos teroristinės grupės „Delta-1” ir „Delta-2”.

    Grupių kovotojus rengė specialūs iš Maskvos atsiųsti instruktoriai, o Vilniaus ir Rygos OMON’ai buvo tiesiogiai pavaldūs „centrui”, t.y. SSRS tuometiniam vidaus reikalų ministrui Borisui Pugo, kuris po Maskvos žlugusio pučo nusišovė savo kabinete.

    Visos šios struktūros koordinatoriumi buvo paskirtas Rygoje gyvenantis aukštas milicijos karininkas Nikolajus Gončarenka. Nei latvių, nei lietuvių teisėsaugininkams jo apklausti taip ir nepavyko – po minėto pučo jis išvyko į Rusiją, vėliau atsirado Padnestrėje, kur jau „koordinavo” vietos OMON’o veiksmus.

    Bylą tiriantys pareigūnai įtaria, kad būtent N.Gončarenka galėjo pats įsakyti pradėti Medininkų žudynes, juolab kad su Lietuvos muitine jis turėjo net asmeninių sąskaitų.

    Tuo metu jam dažnai tekdavo važinėti į Baltarusiją, kur palaidota jo žmona. Žinoma, jokių dokumentų Lietuvos muitininkams jis nerodydavo, dėl to nuolat kildavo konfliktų. Kurį laiką N.Gončarenką į šias keliones lydėdavo ir Vilniaus omonininkai – jie tiesiog nustumdavo Lietuvos pareigūnus į šalį, o jų šefas tuo metu ramiai pravažiuodavo sieną. Dažniausiai sieną jis kirsdavo būtent Medininkuose.

    Ką N.Gončarenka veikia dabar, neaišku. Rusijos pareigūnų atsakymai į mūsiškių klausimus itin formalūs: „Buvimo vietos nustatyti nepavyko” arba „Jūsų minėtas asmuo nei Maskvoje, nei Sankt Peterburge negyvena”...

Politikas ir muitinės specialistas

    1999 m. paskelbus Tiumenės miesto Dūmos deputatų rinkimų rezultatus paaiškėjo, kad deputatu tapo ir Sergejus Parfionovas – buvęs Rygos OMON’o štabo viršininkas ir vienas svarbiausių įtariamųjų Medininkų byloje.

    Latvijai atgavus Nepriklausomybę dauguma Rygos omonininkų drauge su S.Parfionovu rado prieglobstį Tiumenėje. Kalbama, kad labiausiai prie šios „kelionės” prisidėjo Tiumenės meras G.Raikovas.

    Palaiminti mero, buvę omonininkai nesirinkdami priemonių padėjo čia įvesti „konstitucinę tvarką”. Net Maskvoje, pasirodo, susikaupė pakankamai Tiumenės krašto piliečių skundų dėl S.Parfionovo kompanijos „veiklos, kovojant su organizuotu nusikalstamumu”.

    Su šia kova tiesiogiai siejasi ir dabartinės S.Parfionovo pareigos – jis dirba valstybinės įmonės „ROSTEK–Ural” Tiumenės filialo vadovu. Viena svarbiausių šios firmos veiklos sričių – įvairių muitinės dokumentų „forminimas”.

    Tačiau ne viskas sklandžiai klojosi ir šiam veikėjui – per vieną komandiruotę į Surguto miestą dar „tvarkos įvedinėjimo” laikais S.Parfionovas netikėtai suimamas iš Rygos atvykusių tardytojų tiesiog Surguto vidaus reikalų valdybos viršininko kabinete.

    Apie dvejus metus pasėdėjęs Rygos tardymo izoliatoriuje ir 1994 m. nuteistas Latvijos teismo, S.Parfionovas pagal ekstradicijos sutartį buvo atiduotas Rusijai, kur, kaip matome, padarė puikią karjerą.

Misionierius ir patarėjas

    Bene daugiausia žinoma apie Rygos OMON’o vadą Česlavą Mlyniką. Jis neseniai Rusijos saugumo tarybos buvo oficialiai paskirtas „krizių valdytoju” Abchazijoje.

    Geresnės kandidatūros tokiai subtiliai misijai tiesiog neįmanoma rasti – Č.Mlynikas puikiai pažįsta šį kraštą dar iš 1992–1993 m. karo su Gruzija. Kare jis dalyvavo kaip aršus Abchazijos „nepriklausomybės” šalininkas ir net buvo apdovanotas „aukščiausiu” Abchazijoje Leono ordinu.

    Č.Mlynikas iš pradžių vadovavo Tiumenės OMON’ui, o perdavęs pareigas S.Parfionovui dalyvavo Padnestrės ir Abchazijos karuose. Nereikia nė minėti, kieno pusėje. Po šių nuotykių įsipainiojo į nemalonią istoriją Sankt Peterburge, kur buvo suimtas su suklastotu laidos „600 sekundžių” žurnalisto pažymėjimu bei pistoletu kišenėje. Turtingos biografijos herojus negalėjo likti nepastebėtas Rusijos valdžios.

    Abchazijoje Č.Mlyniko užduotis gana sudėtinga – rasti „sąlyčio taškų” tarp dviejų neseniai buvusių kandidatų į nepripažinto krašto prezidentus: buvusio KGB bendradarbio Raulio Chadžimbos ir rinkimus laimėjusio Sergejaus Bagapšo.

    Atvykęs į Abchaziją su gausia Kremliaus delegacija Č.Mlynikas buvo R.Chadžimbos faktinis rinkimų štabo vadovas.

    Kremliaus emisaras užduotį įveikė puikiai.

 

Kiti „kovotojai”

    1991 m. rugpjūčio 30 d. Maskvoje nutūpė SSRS vidaus reikalų ministro lėktuvas, kuriame sėdėjo visas Vilniaus OMON’o „elitas” su Boleslovu Makutinovičiumi ir štabo viršininku Vladimiru Razvodovu priekyje – iš viso apie 60 omonininkų. Po pučo pralaimėjimo šis padalinys turėjo būti galutinai išformuotas, tačiau, kaip matyti, „kovotojai” nebuvo pamiršti.

    Visas dalinys buvo įkurdintas F.Dzeržinskio divizijos bazėje, o po kelių savaičių „įformintas” kaip specialus SSRS MVD padalinys.

    Kadangi Lietuva per Interpolą buvo paskelbusi B.Makutinovičiaus ir V.Razvodovo paiešką, Vilniaus OMON’o vadovas 1998 m. buvo net sulaikytas Rusijos pareigūnų traukinių stotyje. Tačiau, jau nuo 1999 m. sausio aktyviai į reikalą įsikišus Rusijos valstybės Dūmos deputatams S.Baburinui ir V.Iljuchinui bei vietos Generalinei prokuratūrai, apie šių kovotojų išdavimą Lietuvai buvo galima pamiršti.

    Viena bėda – abu Vilniaus OMON’o vadai tarpusavyje nesutarė dar per „kovų už tarybų valdžią Lietuvoje” etapą (V.Razvodovas reikalavo pulti ir naikinti Krašto apsaugos savanorius, o B.Makutinovičius niekaip nesiryžo duoti įsakymo). Tačiau jųdviejų konfliktas pasiekė apogėjų, kai Rusijos valdžia paskyrė B.Makutinovičiui solidžias sumas pirkti butus savo bendražygiams. Pinigai dingo, kaip V.Razvodovas įtarė, ne be jo vado žinios... Štabo viršininkas skėlė savo vadui antausį, bet netrukus į šį reikalą spjovė ir kartu su keliais bendražygiais atsidūrė Padnestrėje.

    B.Makutinovičius iki šiol giriasi, kad šiuo metu tebekonsultuoja saugumo klausimais kelis rimtus Rusijos firmų atstovus ir bendradarbiauja „su kitomis operatyvinėmis tarnybomis”...

    Visa ši spalvinga kompanija ir toliau, B.Makutinovičiaus žodžiais, ketina kovoti su „fašistinėmis atplaišomis” SSRS teritorijoje. Gegužės 9-ąją Maskvoje jai bus puiki proga parodyti savo neblėstančius idealus bei ištikimybę Lenino ir Stalino idėjoms...

„Atgimimas“

  Į pradžą

11.

Nors Lietuvos piliečiai turi teisę į nemokamą teisinę pagalbą, tačiau ją gauti itin sunku. Europos studentų teisininkų asociacijos Lietuvos nacionalinės grupės (ELSA Lietuva) nariai, suprantantys šią problemą, nusprendė rašyti laikraščiui straipsnius, kuriuose stengsis apžvelgti svarbiausias ir dažniausiai žmonėms kylančias problemas, bei patarti, kaip ir kur ieškoti teisinės pagalbos.

 

Paveldėjimas pagal įstatymą ir testamentą

Pirmuose straipsniuose buvo aptarti palikimo priėmimas bei su palikimo priėmimu susijusios problemos. Šis straipsnis skirtas aptarti palikimo dalių nustatymo ir testamentinio paveldėjimo klausimams.

 

Paveldėjimas pagal įstatymą

 

    Jei palikėjas nėra išreiškęs savo valios dėl paliekamo turto testamente, visas palikėjo turėtas turtas yra paveldimas pagal įstatymą, t.y. pagal Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatytas taisykles.

    Civilinis kodeksas numato baigtinį įpėdinių sąrašą, visi įpėdiniai suskirstyti į įpėdinių eiles:

Pirmos eilės įpėdiniai – palikėjo vaikai (tarp jų ir įvaikiai) ir palikėjo vaikai gimę po jo mirties;

Antros eilės įpėdiniai – palikėjo tėvai (įtėviai), vaikaičiai;

Trečiosios eilės įpėdiniai – palikėjo seneliai tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės, palikėjo provaikaičiai;

Ketvirtos eilės įpėdiniai – palikėjo broliai ir seserys, proseneliai ir prosenelės tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės;

Penktos eilės įpėdiniai – palikėjo brolio ir sesers vaikai (sūnėnai ir dukterėčios), taip pat palikėjo tėvo ir motinos broliai ir seserys (dėdės ir tetos);

Šeštos eilės įpėdiniai – palikėjo tėvo ir motinos brolių ir seserų vaikai (pusbroliai ir pusseserės).

    Palikėjo turtą paveldi pirmos eilės įpėdiniai lygiomis dalimis. Tik tuo atveju, jei nėra nei vieno pirmos eilės įpėdinio, ar visi pirmos eilės įpėdiniai atsisakė ar nepriėmė palikimo, paveldėti turi teisę antros eilės įpėdiniai. Jei nėra ir antros eilės įpėdinių, ar jie atsisakė palikimo, paveldi trečios eilės įpėdiniai ir t.t. Jei šiame sąraše išvardintų įpėdinių nėra ar jie visi atsisakė palikimo, palikimas pereina valstybei.

    Visi paveldintys įpėdiniai paveldi palikimą lygiomis dalimis. Visą teisę paveldėti turi įvaikiai ir įtėviai (kaip ir giminaičiai pagal kilmę). Tačiau, tarkime, asmuo, kuris buvo įvaikintas (įvaikis) nebegali paveldėti savo tėvų pagal kilmę turto, jis turės teisę paveldėti tik savo įtėvių turtą. Taip pat paveldėjimo santykiams neturi jokios įtakos tai, ar vaikas gimė susituokusiems tėvams, ar ne. Šiuo atveju tik svarbu, kad būtų nustatyta vaiko tėvystė (motinystė), kaip kad to reikalauja įstatymai.

   Į bendrą įpėdinių sistemą nepatenka palikėjo sutuoktinis. Palikėjo sutuoktinis paveldi kartu su pirmos arba antros eilės įpėdiniais. Jei pirmos eilės įpėdinių ne daugiau kaip trys (neskaitant sutuoktinio), palikėjo sutuoktinis paveldi 1/4 palikimo. Jei įpėdinių daugiau kaip trys, palikėjo sutuoktinis paveldi lygiomis dalimis su pirmos eilės įpėdiniais. Pavyzdžiui:

    Palikėjas turėjo du vaikus ir mirties momentu buvo vedęs. Bus paveldima tokiomis dalimis: palikėjo sutuoktiniui 1/4 (2/8), palikėjo vaikams po 3/8 palikimo.

    Palikėjas turėjo keturis vaikus ir mirties momentu buvo vedęs. Įpėdiniai paveldės lygiomis dalimis su sutuoktiniu: palikėjo sutuoktiniui 1/5 ir palikėjo vaikams po 1/5 palikimo.

    Jei pirmos eilės įpėdinių nėra, palikėjo sutuoktinis paveldi 1/2 palikimo, o antros eilės įpėdiniai tarpusavyje po lygiai gauna likusią palikimo dalį. Pavyzdžiui:

    Palikėjas mirties momentu buvo vedęs, vaikų neturėjo, abu palikėjo tėvai buvo gyvi. Bus paveldima tokiomis dalimis: palikėjo sutuoktinis 1/2, palikėjo tėvai kiekvienas po 1/4 palikimo.

    Jei nėra nei pirmos, nei antros eilės įpėdinių, visą turtą paveldės sutuoktinis.

   Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad palikėjo vaikaičiai ir provaikaičiai paveldi kartu su pirmos arba antros eilės įpėdiniais, jei palikimo atsiradimo momentu nėra gyvo to iš jų tėvų, kuris būtų buvęs įpėdiniu. Jie lygiomis dalimis paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiam jų tėvui ar motinai paveldint pagal įstatymą. Pavyzdžiui:

    Palikėjas turėjo tris vaikus – A, P, S. Palikėjo mirties momentu gyvi buvo A ir P, bei S vaikai T ir M. Tokiu atveju palikimas bus dalijamas taip: A ir A gaus po 1/3 palikimo, o mirusiojo S vaikai tarpusavyje išsidalins 1/3 palikimo, kuris turėtų priklausyti velioniui S, tad T ir M gaus po 1/6 palikimo.

   Įprastiniams namų apyvokos daiktams taikomos kiek kitokios nuostatos, nei visam kitam palikėjo turtui. Namų apyvokos daiktus įpėdiniai paveldi nepriklausomai nuo jų eilės ir turimo gauti palikimo dalies, jeigu jie gyveno kartu su palikėju iki pat palikėjo mirties ne mažiau kaip vienerius metus. Vadinasi, net jei yra pirmos eilės įpėdinių, antros (ar bet kurios vėlesnės eilės) įpėdinis turi teisę paveldėti velionio namų apyvokos daiktus, jei kartu su velioniu gyveno paskutinius metus iki pat velionio mirties.

  Į pradžą

12. Iš skaitytojų laiškų

Dviveidiškumui vietos neturi būti

    Daugelis mena laikus, kai „geras“ komunistų partijos sekretorius sakydavo: „Kaip žmogus, aš jus suprantu, palaikau, tačiau kaip komunistas, negaliu pritarti, palaikyti“. Ir nepritardavo, nepalaikydavo, o kartais į kalėjimą ar tremtį pasiųsdavo.

    Nesenus laikus menančią nuostatą priminė Prezidento pasisakymas dėl kelionės į Maskvą: „Mano, kaip žmogaus, piliečio Valdo Adamkaus sprendimas, jei tai būtų tik tai jo sprendimas – aš ten nevykčiau. Bet kaip valstybės vadovas aš jaučiu atsakomybę už valstybę ir Lietuvos žmones ir priimsiu tokį sprendimą, kuris pasitarnaus mūsų bendram reikalui“.

    Valstybiškai mąstančiam piliečiui tokia nuostata labai panaši į anąją, dviveidiškąją.

    Demokratinę valstybę sudaro ne valdžia, ne valstybės vadovas, o pilietinė visuomenė, taigi valstybės vadovas, vaizdžiai tariant, turėtų būti piliečių pilietis ir elgtis tik kaip pilietis valstybininkas. Apie kitokį elgesį negali būti ir kalbos, nes kitokiam elgesiui Prezidentas įgaliojimų neturi. Kita vertus, moralioje politikoje, kokią vykdyti yra įsipareigojęs Prezidentas, dviveidiškumui vietos neturi būti.

Algimantas Zolubas

 

Kaip jie mus vadavo...

Kai 1940 m. Raudonoji armija atėjo„vaduoti“ Lietuvą iš „buržuazinės priespaudos“, pažangioji visuomenė skaudžiai išgyveno Nepriklausomybės praradimą. Tačiau jie net nesusapnavo, kokią baisią ateitį, o daugeliui net pražūtį raudonieji atėjūnai ruošia. 1941 m. prasidėjo masinės deportacijos, pačių doriausių žmonių genocidas. Laimei, birželio 22 d. vokiečiai staigiu puolimu tą terorą nutraukė. Šiandien girdime: vieną okupantą pakeitė kitas, bet kodėl neprisimenama, kad tai buvo išgelbėjimas nuo „raudonojo teroro“? Suprantama, kad vokiečiams tada ne Lietuvos išgelbėjimas rūpėjo, tačiau toks faktas įvyko.Nesiimu spręsti, kas iš jų buvo blogesni, bet siūlyčiau birželio 22 d. paskelbti Lietuvos išgelbėjimo nuo „raudonojo teroro“ diena. Tai būtų ir atsakas Maskvai, drįstančiai kviesti Baltijos valstybių prezidentus švęsti pergalės dieną.

J. Kujalis, Ukmergė

 

Manome, kad reiktų skubiai išversti į latvių ir estų kalbas stiprų bei įtikinantį straipsnį „Apginsime garbės įstatymą?“, kuris buvo spausdintas Baltijos kelio 16 numeryje. Šiuos vertimus reiktų perduoti Latvijos ir Estijos ambasadoms, kad jis pasiektų šių šalių prezidentus.

L.A. Petrauskai, Druskininkai

 

 

1948 m. gruodžio 31d. SSR valstybės saugumo ministro generolo majoro Jefimovo tarnybiniame rašte Sniečkui ir Gedvilui pranešama, kad nuo 1944 m. liepos mėnesio suimta, nužudyta ir legalizuota 103 877 partizanai („banditai") ir nacionalistinio pogrindžio dalyviai .

Pagal NKVD-NKGB duomenis 1944-1946 m. okupantai kaip partizanus nužudė ir suėmė 28 238 žmones. Aktyvus ginkluotas pasipriešinimas baigėsi 1953 m.. Toliau sekė neginkluotas pasipriešinimas. Faktinė okupacija mums baigėsi 1993 m. rugpjūčio 31d., kai buvo išvesta rusų okupacinė kariuomenė.

Buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, partizanai, taip pat Sąjūdis ir dešiniosios partijos turi rengti protesto akcijas.

Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus darbuotojai

 

Palaida, juoda masė nėra tauta. Tai yra liaudis (minia).

Žmonių bendruomenė, turinti vieną kalbą, tą pačią istoriją, identitetą, suformuota tų pačių dvasinių bei materialinių vertybių - tai jau tauta. Lietuvių tauta praėjo ilgą ir sudėtingą istorijos kelią. Kad ji išliktų tauta, reikia dar ir jos nuolatinio gyvasties puoselėjimo, ugdymo, auklėjimo.

Dėl šiandieninės Lietuvos blogybių kalta ta tautos dalis, kuri iš bolševikų katilo persiliejo į dabartinės Nepriklausomos Lietuvos veiklą Vyriausybėje, Seime, visuomenėje. Ta raudonoji masė prieštaringai agresyvi, savimyliška, uzurpatoriška ir ji niekad nesilaikys demokratinės valstybės įstatymų. Anksčiau ar vėliau šis nihilistinis hibridas išnyks.

Tauta, kaip gyvas organizmas, reikalingas nuolatinio maisto, injekcijų. Reikia studijuoti S. Šalkauskį, A. Maceiną, perimti jų idėjas, patirtį ir veikti. Šalį turi valdyti patys doriausi, protingiausi, sąžiningiausi, geriausi specialistai.

Su tauria, šviesia, prakilnia Vasario 16, broliai ir seserys. Gėriu puoškime Tėvynę!

Jonas Kirlys, Garliava

 Į pradžą 

 

13. Kostas Malinauskas     Sunkus ir vingiuotas laisvės kelias

 

    Kodėl toks sunkus ir vingiuotas Lietuvos laisvės kelias? Buvome lyg ir užmiršę tuos šimtus tūkstančių partinio ir valstybinio aparato vadovų, kurie niekur nedingo. Atsiminkime daugiatūkstantinius „Jedinstvos“ mitingus, aktyvią kovą prieš. Lietuvos nepriklausomybę. Visų tų mitingų dalyviai ir šiandieną gyvena šalia mūsų bei daro poveikį .

Jie gyvena tarp mūsų

    Lietuvos komunistų partija persikrikštijo į DDP, o kad visai paslėptų savo uodegą, įsiliejo į socialdemokratų partiją, kurią ir prarijo. Šiandien vietoje demokratinės darbo partijos, išmetus žodį „demokratinė“, į valdžią prasibrovė Darbo ir K. Prunskienės vadovaujama partija, kurią sudaro idėjiškai į ją panašūs žmonės. Visi prisimename, kaip K. Prunskienė siekė įvesti moratoriumą Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktui, kaip dešimteriopai pakėlusi kainas ir sukėlusi rusiškosios „gvardijos“ puolimą, pati „kažko“ išvyko į Maskvą... Paradoksalu, bet ponia Kazimira, energingai kovojusi už kolūkių išlikimą, šiandien vadovauja Žemės ūkio ministerijai. Vyksta tolesnis sovietinių ir prorusiškų jėgų sugrįžimas į Lietuvą. Daugiausia prie to prisidėjo A. Brazausko vadovaujami socialdemokratai. Jie atvedė Lietuvą į dabartinę situaciją. A. Brazausko, V. Uspaskicho ir K. Prunskienės partijos yra iš vieno kelmo spirtos ir idėjiškai viena linkme žiūrinčios. Tad ir jų koalicija valdžioje nėra atsitiktinė, o pagrįsta idėjine giminyste ir bendrais interesais. Socialdemokratai tvirtino, kad jie siekia kontroliuoti Darbo partiją, bet, atrodo, kad bus patys jos kontroliuojami. Lietuvos socialdemokratai, sekdami komunistine tradicija, viešai pademonstravo, kad jie neatskiria savo egoistinių partinių, ideologinių interesų nuo valstybinių, bendranacionalinių interesų. Jau 1992 m. A. Brazauskui tapus prezidentu prasidėjo politinis, ideologinis ir psichologinis patriotinių jėgų puolimas, kuris tęsiasi iki šios dienos. Valdžiusi tautos turtą sovietiniais laikais, nomenklatūra nepriklausomybės pradžioje pirmoji jį ir „prichvatizavo” ir taip sukūrė stiprų savo veiklos ekonominį pagrindą. Lietuvos žmonės buvo priblokšti, kai jie begėdiškai visos tautos akivaizdoje draskėsi dėl vietų valdžioje.

Ateitis be praeities?

    Rusija dar ilgai nesusitaikys su kolonijų praradimu. Šiuo metu Lietuvos žmonių dėmesys nukreipiamas į KGB rezervistus, užmirštant ne tik etatinius KGB darbuotojus, bet ir tai, kad jiems vadovavo Komunistų partijos komitetai. Kodėl jau 15 metų iš esmės neišspręsta KGB problema? Ar Lietuvoje nerasime bent keleto dešimčių nesusitepusių, dorų ir išmintingų žmonių, kurie galėtų vadovauti šaliai? Į politinę veiklą ateina vis daugiau buvusių partinių mokyklų auklėtinių, kurių dirplomus padėjo pripažinti ne kas kitas, o tas pats A. Brazauskas.

    Tenka tik apgailestauti, kad ir Prezidentas V.Adamkus vis ragina užmiršti praeitį. Argi nesuvokiama, kad be praeities nebūtų nei dabarties, nei ateities, kad taip paniekinami šimtai tūkstančių persekiotų, žuvusių žmonių? Taip tarsi pateisinama senosios ir naujosios nomenklatūros išskirtinė teisė valdyti Lietuvą. Stebina ir tai, kad Lietuvos prezidentas šiemet nesipriešino A. Brazausko ultimatumui, kad formuojant vyriausybę daugumą joje sudarytų jo partijos žmonės ir laisvai leido dabartinei koalicijai ateiti į valdžią.

Dešiniųjų klaidos

    Lietuvos konservatoriai (Tevynės sąjungą) gimė iš to Sąjūdžio sparno, kuris nuosekliausiai ir drąsiausiai, labiausiai atsidavęs siekė Lietuvos nepriklausomybės ir lietuvių tautos atgimimo. Patys mokydamiesi, kartais klysdami, jie vadovavo sunkiausiu laikotarpiu, kai buvo klojami nepriklausomos demokratinės Lietuvos pamatai. Čia jų istorinis nuopelnas. Tėvynės sąjunga darė klaidų. Kas 1996 m. trukdė Lietuvos konservatoriams priimti desovietizacijos įstatymą, kuris bent dešimčiai metų būtų atribojęs nuo valdžios visą sovietinę nomenklatūrą ir KGB? Tėvynės sąjunga buvo užsidariusi savyje, nesugebėjo išeiti į plačiąją visuomenę, burti apie save žmones. Partijos branduolys atitrūko nuo tautos. Nepastebėti liko tie žmonės, kurie būdami idėjiškai artimi, galėjo ir norėjo jai padėti. Padaryta klaidų ir parenkant valstybės valdymui asmenis. Tėvynės Sąjunga ne tik nesugebėjo laiku patraukti į savo pusę svyruojančius ar kitaip mąstančius, bet net savo tarpe „prigamino priešų" ir ėmė skilinėti. Vyt. Landsbergis, kaip vienas intelektualiausių ir įtakingiausių Lietuvos politinių veikėjų, kartais savo autoritetu užgoždavo bendraminčius, neįsiklausydavo į jų nuomones. Jis yra geras strategas, bet silpnokas taktikas. Skirtingai nei sovietinės nomenklatūros vadai, konservatoriai turėjo mažą politinio valdymo patirtį. Juos ištrinti iš politikos bandė daug kas. Prie niekinimo bei šmeižto kampanijos prisidėjo ir spauda, radijas, televizija.

    Be stipraus dešiniojo politinių jėgų sparno neįmanomas subalansuotas šalies politinis gyvenimas.

Sovietiniai rudimentai tautinėje savimonėje

    Atgimimo pradžioje net neįsivaizdavome, kaip giliai mumyse įsitvirtino ir tebegyvena sovietinė, rusiškoji praeitis ir atmintis. Rusiškoji imperija nuleido ne tik daug lietuvių tautos kraujo, bet čia atkėlė ir daug savo gentainių, suardė senąją socialinę struktūrą, pajungė savo tikslams ekonomiką. Bet svarbiausia - deformavo tautos sąmonę.

    Ir šiandieną tautinės savimonės ugdymu beveik nesirūpinama. Patriotizmas, tautiškumas apskritai praranda savo vertę. Mūsų švietimo sistemoje daug sovietizmo apraiškų. Menkai įsisavinama tautos istorija. Užtat sovietinė praeitis, kaip numirėlio ranka velka paskui save ir gyvuosius. Mums trūksta orumo, sunku iš savęs išvyti vergiškumą. Reikia iš pagrindų permąstyti visą tautinio auklėjimo sistemą, kurią dar prieš karą taip puikiai išdėstė filosofas Antanas Maceina.

    Mes dar stipriai esame surišti su Rytais, ir Rusija viską daro, kad tas ryšys nesusilpnėtų ir čia veikia ne tik ekonominiai, politiniai svertai, aktyvi žvalgybinė veikla, bet ir vykdoma ideologinė bei kultūrinė invazija.

 

14.    Gerbiami skaitytojai,

    BALTIJOS KELIAS - nepriklausomas laikraštis. Jame nespausdinami jokie užsakomieji straipsniai, reklama. Šis leidinys negauna dotacijų iš valdžios institucijų, partijų ar suinteresuotų grupių. Laikraštis nemokamas, todėl jo leidyba įmanoma tik gaunant skaitytojų finansinę paramą.

    Suprantame, kad toli gražu ne kiekvienas gero norintis ir judėjimo nuostatoms pritariantis pilietis gali materialiai padėti, todėl siūlome pasinaudoti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymu, kuris leidžia jums 2 procentus savo pajamų mokesčio kaip labdarą skirti judėjimo KITAS PASIRINKIMAS laikraščiui BALTIJOS KELIAS. Tai gana paprasta ir jūs neturėsite jokių papildomų išlaidų.

    Tarkim, kad kiekvieną mėnesį iš jūsų atlyginimo išskaičiuojamas 100 litų pajamų mokestis. Jei užpildysite mokesčių inspekcijos anketą-prašymą (FR 0512 forma) pagal čia spausdinamą pavyzdį, tai iš to 100 litų 2 litai bus pervedama į mūsų judėjimo sąskaitą.

    Mūsų rekvizitai: NORD / LB, banko kodas 40100, sąskaita LT 664010042400478176, Piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS, įmonės kodas 300048076.

    Piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas valdyba

Dėmesio!

Baltijos kelio 17 –me numeryje prašėme jūsų finansinės paramos ir aiškinome, kaip pildyti paraišką (forma FR0512) mokesčių inspekcijai.

Atsiprašome , kad įsivėlė apmaudi klaida.

Mūsų įstaigos kodas: 300048076.

 

 Į pradžą

---------------------------------------------------------------------------------------------------

 

 

Kur gauti laikraštį Baltijos kelias?

Šį leidinį platina judėjimo atstovai įvairiuose miestuose. Jų telefonai nurodyti laikraščio metrikoje. Gal ir jūs norėtumėtė tapti mūsų atstovu ar platintoju? Jeigu taip, tai skambinkite.

Laikraštį galima rasti šiais adresais:

Vilniuje: Judėjimo būstinėje Vilniaus 22 ( iš kiemo pusės).

Vilniaus bibliotekose: Lietuvos mokslų akademijos, Žygimantų 1/8; Vilniaus Universiteto, Universiteto 3; A.Mickevičiaus, Trakų 10; Kalvarijų, Kalvarijų 29; Lietuvos literatūros ir meno archyvo, Mindaugo 8; Lietuvos muzikos akademijos, Gedimino pr. 42; Tomo Zano, Šv. Stepono 23,

Antakalnio, Antakalnio 49; Kultūros paveldo centro, Pilies 16; Muzikos ir meno, Arklių 20; Užupio, Polocko 12; Vilniaus dailės akademijos, Maironio 6; Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Saulėtekis.

 

Kituose miestuose

Alytuje: Janina Juodžbalienė, Alytus,  Dariaus ir Girėno 10,   Politinių kalinių ir tremtinių būstinė

  Antanina Mikalonytė    Alytus  Volungės 3-19   831536977

Birštone: Viešojoje bibliotekoje, taip pat tel. 831956657 (Nijolė Slidžiauskienė)

Druskininkuose: Bibliotekoje, V.Kudirkos 13, tel. 831352358

Kaune: „Tremtinio knygynėlyje“, Laisvės al. 39, tel. 412529; visose viešosiose Kauno bibliotekose.

Klaipėdoje: I.Simonaitytės biblioteka ir jos skaityklos, Manto 25, tel.846412531, Manto 9a  tel. 412534, o taip pat filialai, aptarnaujantys vaikus ir suaugusius:

"Miško", Kretingos 61, tel. 8-46 314726

"Melnragės", Molo/Audros 60/15, tel. 8-46 498041

"Debreceno", Debreceno 22, tel. 8-46 345785

"Girulių", Giruliai, Šlaito 12a  

"Šiaulių" Šiaulių g. 3, tel. 8-46 345717

"Kauno atžalyno", Kauno 49, tel. 8-46 314727

"Kalnupės", Kalnupės 13, tel. 8-46 366542

"Pempininkų", Taikos pr. 79, tel. 8-46 346301

"Vingio", Vingio 11, tel. 8-46 326940

"Laukininkų", Laukininkų g. 42 – 18, tel. 8-46 326465

 

  

 

 

 

Marijampolėje :Justinas Sajauskas  Marijampolė  Vytauto  29. Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus   834350754

Palangoje: Bibliotekoje , Vytauto 59, tel. 8460 49447

Panevėžyje: Roberta Vaišvilaitė, Liepų al. 13 –1, tel. 868765044, Visose bibliotekose.

Radviliškyje: Centrinėje bibliotekoje.

Raseiniuose: Dainius Sopranas 862255005

Šventojoje,  Zveju 9,  Jordanas Narkus

 Tauragėje: Pranas Rindokas,  Tauragė   Prezidento 38.  Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos būstinė. Tel.  844654222,  būstinės  844661390

Varėnoje: Bibliotekoje, Vytauto 19, tel. 8310 31640

Mūsų inf.

Autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.

Redakcija pasilieka teisę straipsnius trumpinti ir redaguoti.

Rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami.

Pageidautina, kad straipsnius siųstumėt internetu, arba spausdintus mašinėle.

Draudžiama laikraštyje Baltijos kelias paskelbtą informaciją be mūsų sutikimo panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse.

Laikraščio redakcija keičiasi straipsniais su internetiniu laikraščiu www.delfi.lt Jei nepageidaujate, kad jūsų straipsnis ten būtų publikuojamas, prašytume apie tai mus įspėti.

 

Dieve, saugok mus, kad mes saugotume vieni kitus, o visi kartu saugotume Lietuvą.

---------------------------------------------------------------------------------

,, Baltijos kelias”. ISSN 1822 - 0495

Būstinės adresas: LT – 01014 Vilnius, Vilniaus g. 22;

Adresas korespondencijai: Vilnius 1, Nr. 536

Telefonas informacijai Vilniuje: Eduardas Daujotis 2121650, 865051658; Kaune: Jolanta Našlėnienė 868871818 Klaipėdoje: Virgis Palionis 867442386 , Radviliškyje: Kęstutis Pakštas 867117422; Raseiniuose Dainius Sopranas 862255005

,pilieciai@pilieciai.lt ; www.pilieciai.lt

Leidėjas: piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS

Redaktorė Nijolė Pranckevičiūtė

Redakcinė kolegija: A.Dagelis, V.Daujotis, E.Gudavičius, A.Janulaitis, Č.Laurinavičius, V. Paulaitis, V. Radžvilas, R.Sopranaitė.

Spaustuvė ,,Spauda”.

 

 Į pradžą