Šiame numeryje: Nomenklatūros fenomenas. Politinės puskalbystės teatras Lietuvoje. Paranoja. Gyventi pačiame gyvenime. Morkaus Bruzgio festivaliai. Politikų kankanas. „Na chaliavu“. Iš skaitytojų laiškų.

 Į titulinį puslapį

---------------------------------------------------------------------------------------

Vasario 19 d. (šeštadienį) kviečiame visus į „Žinijos“ draugijos salę, Vilniaus g. 22 Vilniuje. Vyks piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas sueiga tema:

 

Piliečių galimybės pažaboti korupciją

Dalyvaus:

Rytis Juozapavičius, Transparency International Lietuvos skyriaus direktorius ir svečiai iš STT.

Pradžia 13 val. 30 min.

-------------------------------------------------------------------------------------------------------

Šėlsmas prie lovio 

Nomenklatūros fenomenas

Politinės puskalbystės teatras Lietuvoje

Paranoja

Šventė ar ne šventė?

Pastabos paraštėse

Gyventi pačiame gyvenime

Nubraukiamos užmaršties dulkės…

Politikų kankanas

,,Na chaliavu”

Stabilomano žodynas

Karių biografijose - tautos istorija

LIETUVOS CARITAS : LIETUVA MOKA UŽJAUSTI IR PADĖTI

Iš skaitytojų laiškų

 

1. Vytautas Radžvilas  Šėlsmas prie lovio

 

    Savo didžiojo veikalo apie geriausią valstybę pabaigoje Platonas išdėstė ir kai kuriuos samprotavimus apie jos priešybę, kurią vaizdžiai pavadino kiaulių valstybe. Įžvalgusis mąstytojas ir čia neapsiriko. Akivaizdu, kad tokia valstybė egzistuoja ne vien šio teoretiko vaizduotėje. Juk turime mažiausiai vieną gyvą jos pavyzdį. Tai - Lietuva.

    Šitaip teigti galima visiškai nesvyruojant, nes išvysti tokio naujosios valdžios veido, o tiksliau - fizionomijos, greičiausiai nesitikėjo ne tik ją uoliai rinkusieji mylėtojai, bet ir aršiausi priešininkai bei kritikai. Tiesą sakant, daugelio išrinktojo Seimo narių ir jų pastangomis suformuotos Vyriausybės elgesiui ir veiksmams apibūdinti vargu ar tinka politologijos sąvokos ir analizės būdai - čia gal būtų naudingiau pasitelkti gyvūnų elgsenos tyrinėjimo metodus.

    Nėra prasmės vardinti kasdien visuomenės stebimus vis naujus šios zooidinės (primenančios gyvūnams būdingos) elgsenos pavyzdžius. Pasinaudojus minėta Platono įžvalga, tokius poelgius galima apibūdinti tik kaip kažkokį nevaržomą kiaulių šėlsmą prie lovio.

    Tačiau toks apibūdinimas - tik natūrali žmogiško pasipiktinimo iškrova, kuri nieko negali pakeisti. Klausimas, kaip keisti šią padėtį ir ką daryti, kyla savaime, nes blaivus protas kužda, jog ši padėtis iš tiesų grėsminga.

    Šiandien greičiausiai jau net nuolatos giedrai nusiteikę optimistai negali nematyti vis gilėjančios prarajos tarp dviejų valstybės raidos tendencijų. Viena vertus, Lietuva iš pažiūros vis labiau tampa Vakarų pasaulio dalimi ir susiduria su vis naujais iššūkiais. Kita vertus, šiuos iššūkius tenka pasitikti ir mėginti juos įveikti, nes pačioje valstybėje vyksta bent jau kol kas nesustabdomas politinio ir partinio gyvenimo nuosmukis.

    Kad ir kaip kritiškai vertintume nepriklausomybę atkūrusią Aukščiausiąją Tarybą, visiškai akivaizdu, kad, priešingai visiems lūkesčiams, vėlesni Seimai ne tik nė iš tolo neprilygo jos pasiektiems moraliniams ir dalykiniams standartams, bet ir nuolat juos smukdė. Kalbant be užuolankų, per visus šiuos metus vis labiau ryškėjo moralinis ir intelektualinis mūsų parlamentinio gyvenimo nuosmukis, kurio viršūnė pasiekta po praėjusių Seimo rinkimų.

    Jokiame ankstesniame Seime nebuvo tiek daug faktinių beraščių visomis šio žodžio prasmėmis, neturinčių ne tik įstatymams leisti būtiniausių žinių ir įgūdžių, bet ir elementarios nuovokos apie pačią parlamentinės veiklos prigimtį bei paskirtį. Maža to, šį kartą itin gausu tautos išrinktųjų, apskritai nenusiteikusių ko nors mokytis, nes Seimas jiems yra vieta, kur jie atėjo ne dirbti, o tik pasinaudoti mandato teikiamomis galimybėmis lengviau ir greičiau pasipildyti savo kišenes. Lieka tik pridurti, kad panašūs tautos tarnai duoda toną ir Vyriausybės veiklai.

    Reikia tinkamai suprasti ir atsakingai vertinti šio nuosmukio mastą ir galimus padarinius. Šiaip ar taip, atsidūrusi tokios kompanijos rankose valstybė tampa panaši į nevaldomą, uolų link nešamą laivą, kurio nevykusi įgula ne tik negelbėja, bet karštligiškai griebia viską, kas patenka po ranka, ir ruošiasi sprukti.

    Nemalonu mąstyti tokiomis analogijomis lyg tyčia lemtingu tautos ir valstybės gyvavimo tarpsniu. Tačiau šis tarpsnis yra būtent toks. Juk išmintingai ir sąžiningai pasinaudojusi Europos Sąjungos parama Lietuva įgytų vienintelę ir - tai būtina pabrėžti - greičiausiai paskutinę galimybę tapti stipria, oria ir klestinčia šalimi. Jeigu šios galimybės bus iššvaistytos arba praleistos, valstybės likimas iš esmės bus nulemtas. Tokiu atveju ji neabejotinai taps atkampia ir atsilikusia ES provincija arba, kalbant dar aiškiau, savotišku Didžiasaliu, iš kurio strimgalviais spruks gabiausiir veikliausi jos piliečiai.

    Sparčiai gausėja požymių, kad gali pasikartoti 1992-1996 metų įvykiai: būtent tuo laikotarpiu buvo priimami lemtingi sprendimai, dėl kurių pagal daugelį parametrų Lietuva tapo ne Vakarų, o trečiojo pasaulio šalimi. Ši analogija taip pat prasminga ir ją verta prisiminti kaip tik šiomis dienomis. Nors vadinamojo pereinamojo laikotarpio sunkumai iš dalies buvo objektyvūs ir neišvengiami, nėra nė mažiausios abejonės, kad jei tada šalies valdantieji sluoksniai būtų turėję bent kruopelytę proto, paprasčiausio padorumo ir politinės valios, daugelio šalį ištikusių negandų ir košmarų būtume tikrai išvengę.

    Deja, jau pirmieji naujosios valdžios žingsniai verčia būgštauti, kad jeigu prie lovio susibūrusi ir ciniškai prie jo besistumdanti amoralių nemokšų šutvė nebus sustabdyta, galime sulaukti dar blogesnio nei prieš dešimtmetį vykusios liūdnos istorijos tęsinio. Apskritai laikas būtų suvokti, kad, eksperimentuojant ir žaidžiant tautos bei valstybės likimu, kritinė riba jau seniai peržengta.

    Laimei, vis daugiau šalies piliečių pradeda suprasti, kad dabartinė Lietuva patiria ne paprastus savo raidos sunkumus, o išgyvena stačiai egzistencinės krizės ir lūžio laikotarpį, kai reikia apsispręsti dėl tolesnės šalies ateities. Minėta dviejų mūsų raidos tendencijų priešprieša negali trukti amžinai. O raidos keliai iš esmės yra tik du - vakarietiškos demokratijos stiprinimas arba rytietiškos nomenklatūrinės oligarchijos įtvirtinimas.

    Mūsų akyse vykstantis zooidinis atkutusios nomenklatūros šėlsmas prie valdžios lovio rodo, kad kol kas sukama antruoju keliu. Todėl klausimas, kaip sugrįžti į pamestas sveikos raidos vėžes, šiandien tampa svarbiausias. Į jį atsakyti nebus lengva: matyt, prireiks nestandartinių sprendimų.

    Juk kad ir kaip smerktume tuos šėlstančiuosius, tenka pripažinti, kad prie išsvajoto lovio jie atsidūrė ne jėga ar ginklu. Jie patys yra ne tik valdžia - jie yra ir veidrodis, atspindintis juos išsirinkusios visuomenės ar bent didžiulės jos dalies dvasinį, moralinį ir intelektualinį veidą. Maža to, jie nenukrito ir iš dangaus, nes šis siautulys yra tik ištisus keturiolika metų vykusios kelionės atgal į „šviesią praeitį" galutinė stotelė.

    Šiuo keliu ėjo ir šiandieniam nomenklatūros šėlsmui dirvą pureno visos be išimties dabartiniame Seime esančios politinės jėgos. Todėl, svarstant amžinąjį klausimą „ką daryti?" ir ieškant išeities iš šios aklavietės, vis tenka vyti šalin įkyriai šmėkščiojančią mintį: nejau revoliucija - oranžinė ar kitokia - išties yra vienintelis būdas sustabdyti šitą įsisiautėjusios nomenklatūros šėlsmą ir jos vykdomą valstybės siaubimą bei žlugdymą?

Šis komentaras yra Lietuvos naujienų agentūros ELTA ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) bendro projekto dalis

 

Judėjimui Kitas pasirinkimas ir jo laikraščio Baltijos kelias leidybai reikia finansinės paramos. Ją gali suteikti įmonės, bendrovės, privatūs piliečiai- kiekvienas iš mūsų.

Kaip tai padaryti pasinaudojant įstatymais ir nenuskriaudžiant savęs, rašome šio laikraščio paskutiniame puslapyje.

Į pradžią

 

2. Tomas Bakučionis  Nomenklatūros fenomenas

 

    Ko jau ko, bet 1990-ųjų euforijos laikais tikrai nemanėme, kad praėjus penkiolikai metų po atkurtos nepriklausomybės vis dar narpliosime komunistinės ir KGB nomenklatūros problemą. Kas gi nutiko? Svarsto piliečiai, svarsto politologai, svarsto ir patys politikai.

    Sakoma, kad geriausia mokytoja yra istorija ir skaudžiausiai nukenčia tie, kurie iš jos pamokų nepasimoko, nepadaro teisingų išvadų. Istorija mistiniu būdu sukasi spirale, atsikartojant panašiems įvykiams vis didesniu tempu, t.y. greitesniais apsisukimais spiralėje. Kas bendra tarp nomenklatūros, istorijos pamokos ir istorijos spiralės? Bendra tai, kad net kelis kartus mūsų istorijos kelyje Lietuvos Valstybė ir Tauta skaudžiai prarado savo laisvę ir nepriklausomybę.

    Istorinės paralelės

    1791 metų gegužės 3 dieną Lietuvos-Lenkijos valstybė pirmoji, net pusmečiu anksčiau nei Prancūzija tarp tuometinių Europos valstybių priėmė Konstituciją, pavadintą „Valdymo įstatymu“. Deja, tai buvo viso labo nedidelės grupės entuziastų valstybininkų desperatiškas gestas iš esmės merdinčioje ir vidinio chaoso pakirstoje valstybėje. Įvairiais laikais istorikai skirtingai ir vertino atskirų to laikotarpio valstybės veikėjų vaidmenį. Aišku viena, kad net ir tokie ryškūs tuometinių reformų šalininkai kaip Potockiai ar Čartoryskiai pirmiausia galvojo ne apie visos valstybės socialinį būvį ir reformas, o tik apie pačios valdžios reformą, pirmiausia siekdami savų, vėlgi – nomenklatūrinių interesų tenkinimo. Viltį teikė nebent tai, kad didieji magnatai suvokė švietimo reformos būtinybę. Tačiau praėjo vos ketveri metai nuo Konstitucijos priėmimo ir Žečpospolitą it pyragą pasidalino godžios kaimynės: imperatorė Jekaterinos II valdoma Rusija, Habsburgų Austrija ir Prūsija. Tai buvo tragiška šimtmetį trukusios valstybės dramos atomazga. Valstybę draskė vidiniai konfliktai – įtakos sferomis nepasidalijantys bajorai ir abiejų kraštų didikų grupuotės, pasinaudojusios silpna monarcho valdžia. Tarp jų buvo ir vadinamosios Targovicos konfederacijos šalininkai, kurie, tenkindami savo klano interesus, Rusijai tarsi ant padėklo nešė valstybės nepriklausomybę.

    Drįsčiau priminti paralelę apie konstitucijas. Juk bebaigiantis kadenciją Seimas Europos Sąjungos Konstituciją taip pat suskubo ratifikuoti pirmasis Europoje, net nebandęs atsiklausti savo Tautos valios...

    XIX – XX a. sandūroje lietuvių tautinį sąjūdį žadino inteligentija. Jos dauguma vis tik buvo kilusi iš valstiečių ir net per keturis spaudos draudimo dešimtmečius išsaugojusi lietuvybės šaknis. Paklausite – o kaip elitas? O elitas, bajorija ir vėl elgėsi nomenklatūriškai, taip kaip patogiau ir šilčiau...

    Nepriklausomybė ir socialdemokratai

    Pirmieji apie Lietuvos nepriklausomybės atstatymą 1905 m. drąsiai prabilo S.Kairio ir J.Biržiškos vadovaujami socialdemokratai. Tąsyk J.Tumas-Vaižgantas iš jų tik pasijuokė, sakydamas „ką tie socdemai apie neprigulmybę kliedi“, tačiau nepraėjo nė penkiolika metų ir atėjo Vasario 16-oji... Dar ketveri metai ir 1922 m. Lietuvos Seimas priėmė jau nuolatinę Valstybės Konstituciją, nukreipdamas Lietuvą normalios parlamentinės demokratijos keliu. Bet praėjo dar ketveri ir 1926 m. A. Smetona su perversmininkų pagalba tapo vienvaldžiu valstybės lyderiu. Turint omeny sudėtingą to meto Lietuvos geopolitinę situaciją, perversmas savaime gal ir nebuvo absoliuti blogybė. Didesnė blogybė buvo tai, kad, nepaisant palankaus Lietuvos ūkio ir socialinės sferos vystymosi, šalyje formavosi valdininkų-karininkų nomenklatūrinis sluoksnis. Demokratiniai procesai buvo sustabdyti, Tauta nuo valstybės valdymo nušalinta, apie pilietinę visuomenę tąsyk nepostringauta ir pilietinės visuomenės institutai nebuvo steigiami. Tad ar ne ta pati nomenklatūra 1940 m. vėl atvedė Lietuvos Valstybę į nepasotinamos rytų kaimynės nasrus? Tąsyk buvo vėl per vėlai susigriebta, nes tuoj pat buvo paleista stalininio–bolševikinio genocido mašina, negailėjusi nieko: sovietinis Gulagas plačiai atvėrė vartus...

    Kas netišku Prezidentui?

    Beje, dabartinis Rusijos prezidentas tam pačiam Josifui Stalinui (nuo kurio, kaip žinia, skaudžiai nukentėjo ir pati Rusija) šiemet gegužės 9-ąją Maskvoje žinomų iškilmių proga ketina atidengti naują paminklą. Tuo tarpu mūsų Prezidentui vis dar neaišku, vykti ar nevykti į tas iškilmes, juk pats Vladimiras Putinas kviečia... Štai čia kyla retorinis klausimas: ar mes vis dar turime tikrą Prezidentą? Tikėsime, kad taip, tačiau Prezidentui Valdui Adamkui atostogaujant Meksikoje, pati prezidento institucija funkcionuoja dar negirdėtu būdu - ...paštu. Valstybinės svarbos dokumentus Prezidento kanceliarija siuntinėja Valstybės vadovui pasirašyti į Meksiką greituoju kurjerių paštu. Atrodo, kad Prezidentas su savo patarėjų komanda „užmiršo“ Konstitucijos 89 straipsnio 2-oje dalyje įtvirtintą normą, teigiančia, kad į užsienį laikinai išvykusį prezidentą pavaduoja Seimo pirmininkas. Na, bet vis galime save nuraminti, kad turime bent paštu veikiantį Valstybės vadovą ir Vyriausiąjį kariuomenės vadą...

    Dabartinių socialdemokratų chameleoniškumas

    Bet grįžkime į netolimą praeitį. 1988 –ųjų rudenį, minint Molotovo-Ribentroppo pakto slaptuosius protokolus, Lietuvos laisvės lygos ir Sąjūdžio suburtą mitingą Katedros aikštėje tuometinės LKP nomenklatūros iniciatyva išvaikė OMON‘as, ginkluotas guminėmis lazdomis. Nors mitingą išvaikė, tačiau LKP nomenklatūra moraliai pralaimėjo. Bet tuo pačiu ji sugebėjo susiorientuoti pakitusioje situacijoje ir pergrupuoti savo jėgas. Į forpostą ji išleido tuometinį LKP CK sekretorių ir dabartinį Premjerą A.M. Brazauską. Po to nomenklatūra dar ne sykį it chameleonas keitė savo pavadinimus ir įvaizdį. Nuo Maskvos atsiskyrusi ir savarankiška tapusi LKP, kiek vėliau tapo Demokratine darbo partija, tokia ji atidardėjo iki 2000-jų Seimo rinkimų. O 2000 m. Lietuvoje jau visiškai realiai dvelkė europietiški aromatai. Tačiau LDDP patekti į Europą nebuvo lengva, mat iš paskos vilkosi senoji TSKP nomenklatūrinė uodega. Bet štai buvo sugalvotas genialus „verslo planas“ – 2000 metų rinkimuose socialdemokratams koalicijoje skirtas vietas LDDP „iškeitė“ į LSDP iškabą, savo ruožtu socialdemokratinės vertybės buvo iškeistos į nomenklatūrines kėdes Seime ir kitur. Nomenklatūra plūstelėjo į LSDP gretas, „sandoris“ įvyko 2001 m. sausio 27. Tąkart aktyviausias „sandorio“ LSDP vadybininkas buvo Vytenis Andriukaitis, kurį toji pati nomenklatūra dėl korupcijos skandalo praėjusią vasarą ta pati nomenklatūra paprasčiausiai išspyrė, kaip atlikusį savo funkciją. Nomenklatūrai plačiai atsivėrė kelias į Europą ir Socinterną....

    Nomenklatūrinis užkratas

    Kodėl nomenklatūra vėl suaktyvėjo būtent dabar, kai Lietuva jau tapo ES nare? Paaiškinti galima daug paprasčiau. Į Lietuvą ateina Europos pinigai...

    Tad kas iš tikrųjų ta nomenklatūra? Šį visuomenės tarpsluoksnį būtų galima palyginti su kompiuterijos pasaulyje dabar madingomis sampratomis – „spamais“, „wormsais“, „adwarais“ ir kitais elektroniniais kenkėjais, įvairiausiais pavidalais prasiskverbė į kompiuterį.

    Nomenklatūrinis užkratas, kaip rodo mūsų istorija, egzistavo jau seniai, tačiau komunistinė totalitarinė sistema sukūrė idealias sąlygas šiam štamui užaugti iki gigantiškų dydžių. Baisiausia tai, kad nomenklatūra kaip galingas parazitas dabar graužia visuomenę ir valstybę iš vidaus. Ryškiausias ir tiesiog klasikinis pavyzdys – 2004 m. Seimo rinkimai. Sausio 27 –ąją paskelbta Mokesčių inspekcijos informacija apie išrinktųjų seimūnų ir didžiųjų („tradicinių“) partijų rinkimines išlaidas ir besaikius finansinius pažeidimus iškalbingai patvirtina trilerio „Vsio zakonno“ versiją. Nomenklatūra dar kartą transformavosi, užaugindama naują metastazę – Darbo partiją. Ko verti šios partijos lyderiai, akivaizdžiausiai byloja „vargšo“ oligarcho Antano Boso pavyzdys, kuriam žūtbūt prireikė nemokamo būsto Seimo viešbutyje, šįsyk tikrai – „zakonno“. Reikėų kalbėti apie moralines vertybes ir panašiai, bet jau net liežuvis nesiverčia...

    Politinio elito moralė

    Kokia morale ir vertybėmis vadovaujasi dabarties politinis elitas? Tai tiesiai į ekraną išpyškino Algirdo Mykolo Brazausko partietis Bronius Bradauskas. Paprasta ir „geniali“ sentencija – Seime turi būti tik turtingieji. Tiesa, po kelių dienų „socdemas“ savo kolegų (bet ne visų valstybės piliečių) atsiprašė, tačiau žodis – ne žvirblis... Po tokių sentencijų nebelieka jokių iliuzijų. Mūsų demokratija ir „laisvi“ rinkimai viso labo tėra tik fikcija ir nomenklatūrinis spektaklis, perkamas už pinigus, tarp jų ir mokesčių mokėtojų. Tai spektaklis tautai, kuriai reikiamu momentu pabarstoma nemokamų ledų ar įpilama nemokamo alaus. Deja, besigardžiuojantieji nemokamu alumi nesupranta (ir bijau, kad niekad nebesupras), kad už tai jiems reikės sumokėti arba atidirbti vėliau dešimteriopai tai pačiai nomenklatūrai...

Į pradžią

 

3.  V.Stundys , Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas   Politinės puskalbystės teatras Lietuvoje

    Gyvename naujos valdančiosios daugumos laiką. Taigi regime naujus veidus, girdime naujas kalbas, laukiame naujų sprendimų, sukursiančių mūsų valstybėje rinkimų kampanijoje žadėtąjį rojų. Ilgai vyko vaidmenų dalybos ir viešai nematomos repeticijos. Dabar viską matome, girdime, vertiname. Man visiškai nerūpi situacijai apibūdinti kokios nors politologinės schemos ar modeliai. Norisi į viešąją politiką pažvelgti paprasto piliečio akimis .

    Kaba ir minties seklumas

    Pirmiausia krinta į akis vis dažniau į viešumą besiveržianti naujokų politinė puskalbystė . Tiesiogine reikšme tai skurdus,  seklus politinis diskursas , nesugebėjimas rišliai ir argumentuotai kalbėti ir diskutuoti su oponentais . Graudžiausia ironija apninka klausantis vieno ministro stenėjimų , jo čia pat atliekamo sinchroninio vertimo į darkytą lietuvių kalbą , nuolat „pagražinamo“ garsių atsidūsėjimų pauzėmis , net rusiškais intarpais. O majestotiška laikysena, įžūlus žvilgsnis ir ciniška intonacija sakyte sako : išgraužkite, vis tiek darysiu savo, aš dabar svarbus. Jo didenybės kalbėjimas ir elgsena teatspindi kitokį puskalbiškumą – mąstymo ir minties seklumą, gaidišką pasipūtimą ir panieką, viršenybę ir šaipymąsi iš visų. Tiesiog įsimenamas vaidmuo. Matydamas naujosios politikos scenas, nejučia prisimeni Ch.Ortegos i Gaseto taiklią „masių sukilimo“ metaforą: iškilo tipas žmogaus, kuris nei stengiasi paaiškinti, nei stengiasi būti teisus; jis paprasčiausiai demonstruoja, jog pasiryžęs pasiekti savo tikslą bet kokia kaina .

    Politikos artistai

    Susikomplektavo labai įdomi politikos artistų trupė . Buvusios sovietmečio nomenklatūros bei bolševikinių partinių mokyklų kadrų dominavimas šios dienos politikos elite dar nėra restauracija ar pokyčių revizavimas , bet patvirtina , kad šis klanas yra gajus , gyvas ir puikiausiai gyvenime įsitvirtinęs , integravęsis į daugelį partijų ir sulaukęs savo valandos veikti ir valdyti . Po paksinio skandalo nuskambėję kvietimai apsivalyti partijoms liko visiškai užmirštos spektaklio remarkos , nes politikos arenoje svarbiausia ne moralinio veikimo matmuo , o klano galios ir įtakos įtvirtinimas , savo interesų erdvės apsibrėžimas ir jos gynimas nuo politinių konkurentų. Todėl sugrįžimai yra savaime suprantami , jų bus daug ir jie tęsis dar ilgai, nes tik teisiniai barjerai gali šiuos procesus sustabdyti , o jiems priimti reikia valios . Valios kirsti šaką , ant kurios pats sėdi ...Keičiasi dramaturgija – idealizmas tėra seniena , romantizmo atgyvena .

    Valdžios ir pilietinės visuomenės santykis

    Pilietinė visuomenės anemija , partijų veiklos uždarumas ir klanų tradicijos dar labiau gilina valstybės ir piliečių prarają . Baisiausia , atrodo , kad politikams nuo pat nepriklausomybės pradžios visai nereikėjo , kad visuomenės politinė savivoka bręstų , kad ji jaustųsi visavertė savo valstybės kūrėja . Vyko ir tebesitęsia politinis spektaklis, kad visuomenė būtų klusni ir nuolanki , laukianti stebuklingo herojaus ir laimingos pabaigos . Visuomenės galia veikti ir lemti politikos skaidrumą yra menkesnė už politinių grupuočių interesą būti bet kokiomis priemonėmis valdžioje ir valdyti pinigų srautus . Aktyvi , pilietiška visuomenė yra didžiausias interesų klano priešas , todėl nereikalingas ir neugdytinas , nors tik visuomenės pilietinė laikysena gali kita linkme pakreipti siužeto raidą .Tikėtina , kad po nevykusių komedijų ši valanda ateis .

    Politinė parodija ir akių dūmimas

    Mūsų valstybės politikoje vis daugiau kamufliažo , t.y. dirbtinumo , akių dūmimo ir maskuotės –sceninių efektų. Mat viskas turi būti įtikinama ir patrauklu . Sakykim , išeina į sceną visuomenės lyderių gvardija – kaip solidu , kokia darna ir įkvepiantis pasiaukojimas , akys spindi pasitikėjimu ir ugnimi . Bet prabilus kuriam nors personažui, pamatai , kad pasirinktas vaidmuo netinkamas- tai amžius trukdo , tai pašaukimas kitas ar tekstas neparuoštas . Ne lyderiai , o parodija , natūrali , nesuvaidinta .Bet privalai pripažinti , kad šiandien jie – pagrindiniai veikėjai . Komanda susitelkusi , vieninga , gelbstinti savo bičiulius , solidari – klumpantiems palieka šansų pasitobulinti , nes rolės pasidalintos pagal sutartas kvotas . Viskas teatre tikslinga , visuomenė dar ilgai bus sotinama netikėtomis scenomis ir intrigomis . Tokia mat spektaklio koncepcija - nuolat kurstyti visuomenės aistras, prikaustyti dėmesį ir taip išlikti jos atmintyje.

    Gyvename keistos politikos laiką – tokios tragikomiškos būsenos , regis , dar nebuvome patyrę . Viskas būtų įdomu , jeigu šie žaidimai nelemtų visuomenės ir valstybės raidos klausimų ir mūsų visų ateities bei orumo. Minėtas filosofas gražiai rašė : kodėl mes nepamąstome , kad daryti ( kad ir ką darytume ) visada reiškia įgyvendinti ateitį ? Kokią?

 

Į pradžią

 

4. Rasa Gečaitė  Paranoja

    Prisipažįstu nuoširdžiai, kad penkiolika metų laukiau tik dabar Lietuvoje prasidėjusio KGB skandalo. 15 metų sveikos nuovokos žmonės buvo kaltinami paranoja, nes suprato, kad Nepriklausomoje Lietuvoje vyksta kažkas iš esmės ne taip.

    Taip mąsčiau ir aš. Keisčiausi valdžios deklaruojami dalykai kėlė liūdną nuostabą ir netgi siaubą. Kartais netgi klausdavau savęs, ar mano įtarimai tikrai nėra paranojiški. 15 metų dvejojau, ar tikrai gyvenu Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje ir labai dažnai svarstydavau, ar neemigruoti iš veidmainiškai valdomos tėvynės, kur valdžią užgrobė radikaliausi prosovietinės sistemos specialieji darbuotojai.

    Močiutės ašaros

    Niekada neužmiršiu amžinatilsį močiutės pasakojimo apie siaubo ašaras, kai ji išvydo purviną Rusijos armiją, žygiuojančią Alytaus gatvėmis. Šiuos baisius vaizdus ji prisimindavo gan dažnai ir kiekvieną kartą jos akys vėl sudrėkdavo, o balse atsirasdavo pykčio gaidelės. Ant ko ji pyko iš tikrųjų, susimąsčiau tik dabar. Ar ant tų vargšų skurdžių rusų kareivėlių? O gal ant savęs, kad nepaklausė vyriausiojo brolio ir nepasitraukė iš Lietuvos? O gal ant jaunėlės sesers, su kuria kartu platino pasipriešinimo lapelius, tačiau kurios nesugebėjo išgelbėti nuo tremties? O gal ant vyriausios sesers, kuri tų pačių atžygiavusių sovietinių rusų buvo išbuožinta drauge su savo vyru, ir kuriems močiutė visą jų tremties laiką siųsdavo siuntinius? O gal jos pyktis buvo širdį gniaužiantis netekties pyktis? Ne dėl savęs ar savo šeimos, o dėl tautos mirties, kurią nujautė?

    Senelio namai

    Mano močiutės nuojautos buvo tikrai stiprios. Net ne nuojautos, o greičiau nepaaiškinamas žinojimas, ateinantis iš niekur ir neregimus dalykus verčiantis apčiuopiamais. Gal šias galias ji paveldėjo kaip mylimiausia dukra iš savo tėvo? - mano prosenelio, kuris grįžęs iš Amerikos vedė turtingo ūkininko dukrą, pasistatė gražų didelį namą, kurio dviejuose aukštuose su erdviais balkonais tilpo ne tik gausi šeima, bet ir aliejaus spaudykla bei užeiga. Iš to paties prosenelio, kuris vakarais aptardavo politines naujienas, lošdamas pokerį su miestelio klebonu ir policijos viršininku. Iš to paties prosenelio, pas kurį iš gretimų apylinkių žmonės atvesdavo gydyti arklius ir kurio prašydavo rasti vandens gyslą.

    Močiutė tvirtino, jog proseneliui užtekdavo pasivaikščioti po laukus ir jis be jokių abrakadabrų visuomet tiksliai nurodydavo, kur ręsti šulinį. Galbūt šią nuojautą-žinojimą paveldėjo ne tik mano močiutė, bet ir jos vyriausiasis brolis Antanas Urbonas, kuris griežtai prisakė visiems broliams ir seserims trauktis iš sovietų okupuotos Lietuvos, prisiekdamas kitaip jų nepažinti. Ir tikrai, negelbėjo jokios močiutės pastangos rasti Antaną, net su jaunesnės sesers pagalba. Ji su savo šeima buvo pasitraukusi į Vakarų Vokietiją. Tik po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo močiutę pasiekė vyriausiojo brolio iš Australijos testamentas, kuris skelbė, jog įsigalios tik Lietuvai atgavus laisvę.

    Keistas žinojimas ir realybė

Š   į keistą žinojimą, kad Lietuva bus laisva, paveldėjau su giminės krauju iš savo senolių. Kiek pamenu nuo savo gimimo akimirkos 1961-aisiais, svarbiausios šeimos šventės buvo Kūčios, Kalėdos ir Velykos. Erdviame ir šviesiame močiutės name su obelų sodu, išpuoselėtu gėlynu ir kerinčiai kvepiančiomis laipiojančiomis rožėmis, susirinkdavo visi jos vaikai ir vaikaičiai. Močiutės dėka visi pakliuvę į giminės ratą, net ir mano patėvis komunistas, prie bendro stalo tapdavo nuolankiais avinėliais ir džiaugsmingais krikščionimis. Todėl suprantama, kad būdama vilnietė buvau pakrikštyta, privesta prie pirmos komunijos ir sutvirtinimą gavau Angelų Sargų bažnyčioje Alytuje. Tą beatodairišką močiutės ryžtą ir jos tikėjimą, kurį dar stiprino ateities nuojauta, paveldėjau su pačiu pirmu oro gurkšniu.

    Kalta ne Rusija

 

    Gal todėl, kad užaugau išsilavinusių, stiprių dvasiškai ir gerbiančių laisvę bei tikėjimą artimųjų aplinkoje, šiandien aš visiškai negaliu pakęsti tėvynainių lietuvių, tapusių savo tautos ir valstybės išdavikais. Nsvarbu, ar jie tokiais tapo iš bailumo, ar sąmoningai. Ne šiandieninė Rusija kalta, kad lietuviai tapo vergų tauta. Bet kuri okupacija yra siaubingas, žeminantis dalykas. Tačiau baisiausia, kad susitaikėlius okupacija paverčia vergais, kurių neišvaduos jokia nepriklausomybė. Įvyko ne tik fizinis, bet ir dvasinis genocidas. Vergai gimdo vergus, kurie nemoka protestuoti ir nesugeba turėti savo nuomonės. Dar baisiau, jog šiandieninė jauniausia vergų karta tapo grobuonimis, kuriuos valdo tik plėšrūniškos valdžios instinktai. Absurdiška, jog net už bandymus išsakyti savo poziciją šiandieninėje Lietuvoje grasinama baudžiamąja atsakomybe.

    Vergai neprieštarauja

    Tokioje laisvoje Lietuvoje ką tik iškepta naujoji Europos Sąjungos konstitucija stebėtinos skubos tvarka Seimo buvo ratifikuota be didesnių diskusijų, gerai neperskaityta ir nepasitarus su tauta. Vergams būdinga su viskuo sutikti ir neprieštarauti. Todėl visai paprasta kažkam prižiūrėti tokią Nepriklausomą Lietuvą, o netyčia išlikusį po genocidinės sovietų okupacijos vieną kitą neužkrėstą vergiškumo sindromu asmenį sumaniai izoliuoti, meistriškai skleidžiant šmeižikiškas paskalas ar tiesiog akivaizdžiai paverčiant jį bedarbiu.

    Šiandien kaip niekad anksčiau matau gyvą siaubo ir nevilties vaizdą amžinatilsį močiutės akyse – purvinus ir dvokiančius sovietinių okupantų kareiviškus batus, trypiančius Lietuvos žemę, virš kurios sklando sunerimę Angelai Sargai. Tik ar jie dar saugo vergais tapusią tautą, kurios Prezidentas visiškai rimtai svarsto galimybę švęsti Lietuvos okupacijos 60 metų jubiliejų Maskvos centrinėje aikštėje?

    Sunku atsikratyti jausmo, kad Lietuvą jau penkioliktus Nepriklausomybės metus tebevaldo viena vienintelė partija, kaip aštuonkojis savo čiuptuvus pavadinusi visais įmanomais demokratinių partijų vardais. Gal tai paaiškintų ir paslaptingai gausią taip vadinamą Sąjūdžio iniciatyvinę grupę ir štai tokios Nepriklausomybės signatarų būrį, kuriems įžūliai terūpi vien žemės sklypai, valstybinės pensijos ir visokie kitokie skambūs apdovanojimai.

    Laisvės viltys

    Nors pati redagavau Sąjūdžio žinias, nepabūgus gąsdinimų dalyvavau laisvės minėjime prie Adomo Mickevičiaus paminklo, su nepriklausomos Lietuvos vėliava važiavau ginti Ignalinos atominės elektrinės, mitinge Sereikiškių parke prie Katedros aikštės buvau priversta bėgti su protestuojančia minia nuo ginkluotų milicijos būrių, Sausio 13-ąją stovėjau priešais tankus ir apsvaigintus sovietų kareivius prie Lietuvos Radijo ir Televizijos, tą pačią naktį budėjau prie Parlamento vartų, su tūkstančiais kitų susikabinusi rankomis stovėjau Baltijos kelyje, sodinau pirmąjį laisvės ąžuoliuką Tautos parke, - visa tai kaip ir daugeliui kitų garbingų žmonių buvo tik laisvo asmens sąžininga laikysena iškovotos Nepriklausomybės kelyje. Todėl vadinamiems signatarams Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės akto pasirašymas turėjo būti pati didžiausia jų gyvenime dovana ir garbė, o ne vien įsigytos verteiviškos akcijos, gėdingai jas keičiant į žemės sklypus ir įvairiausias begalines pinigines išmokas. Tokia elgsena aiškių aiškiausiai įrodo, jog ne laisvė ir Nepriklausomybė rūpėjo signatarams.

    KGB tęstinumo tradicijos

    Žinau tik viena, kad šiandien gėdinga gyventi šalyje, kurią slapta nuo tautos valdo buvusio okupacinio režimo išauginti kadrai, iki šiol neišdrįsę garsiai prisipažinti savo bendradarbiavimo su KGB. O tokie klausimai, ar KGB rezervistas Antanas Valionis, rašydamas Varšuvoje nežinia kam ir nežinia dėl ko savo partinę disertaciją, o vėliau paskirtas LR ambasadoriumi Varšuvoje, bendravo ar ne su žymiuoju Alganovu,- dabar jau gal ir ne tokie svarbūs, tik vis dar įdomūs. Kaip ir klausimai dėl prezidentinių Valdo Adamkaus apdovanojimų Borisovui, dėl kurio vėliau buvo įvykdyta apkalta R. Paksui, nors šiandien jau vėl prezidentaujant V.Adamkui Borisovas Lietuvoje sėkmingai gyvena ir dirba neturėdamas net Lietuvos pilietybės. O atsakymus į tokius dar neseniai paranojiškus klausimus, kodėl LR užsienio ministerijai, LR VSD, LR archyvų departamentui vadovauja buvę, o gal ir tebesantys KGB rezervistai, šiandien turime jau visi.

    Tačiau dar vienas atsakymas tebėra aktualus ir keliantis nerimą, kad Lietuvos patriotai kaip buvo, taip ir yra pavojingi buvusiems komunistams, KGB darbuotojams ir KGB rezervistams, buvusių sovietinių jėgos struktūrų agentams ir skundikams, kurie stabiliai entuziastingai ir su visomis tęstinumo tradicijomis šiandien tebevaldo Lietuvą.

    Apsisprendimas dėl pilietybės tokioje Nepriklausomoje Lietuvoje yra tikrai skausmingas, tačiau būtinas. Ekonominio, politinio ir bedvasio nuolankumo užkratą galbūt reikėtų palikti vergams, kurie apsigyveno mano tėvynės slėniuose. Tačiau ar ne per didelė auka tėvynę palikti grobuonims ir išdavikams? Gal tikroji kova dėl Nepriklausomos Lietuvos mūsų dar tik laukia? Tai būtų žiauri ir purvina kova, nes šiandien jau pamatėme, kad užgrobusieji valdžią ne tik nežada atsiprašyti, bet ir pasitraukti.

 Į pradžią

5. Šventė ar ne šventė?

 

    ... Rytų-Vakarų kryžkely, kur daugelio kaimynų ežios susieina, stovėjo

vienkiemis. Gyveno vienkiemyje Jonas su šeima.

Prisiragavo kartą Jono kaimynas Hansas vieno jefreitoriaus sutaisytų

durnaropių, atėjo iš už rubežiaus į Jono namus, užmušė jo tėvus ir pradėjo

Jono gryčioje tvarką daryti. Žiūri Jonas, kenčia dantis sukandęs - ką

darysi, jėgos nelygios. Trečiais metais, samagono gerai paėmęs, įsiveržė į

Jono namus kaimynas Ivanas iš už kito rubežiaus. Primušęs išmetė Hansą,

išniekino Jono seseris, iššaudė brolius... Ilgai ilgai gyveno Ivanas Jono

gryčioje - su visa plačia gimine ir samagonu... Bet paaugo Jono vaikai,

sustiprėjo, prisiminė, kaip jie be neprašytų svečių savo vienkiemy

tvarkėsi... Ir teko Ivanui geruoju-piktuoju už savo ežios kraustytis... Sėdi

Ivanas ant ežios, dairosi į gražėjantį Jono ūkį - ir nuoskauda širdį

gniaužia. Ir sako Ivanas Jonui:„ Tau, atrodo, visai nė motais, kad tai aš

tave išvadavau. Hansą - fašistą pamokiau... Jokio dėkingumo! Dabar mes

švęsim Pergalės prieš Hansą dieną! Gegužės 9-ąją... Pamėgink neatvažiuoti!

(...)"

    Taigi Jonas ir neužmiega vakarais, laužo galvą su visa šeimyna: važiuoti ar

nevažiuoti? Šventė ar ne šventė? O tai, žiūrėk, Ivanas supyks, ateis dar

kartą nuo ko nors "išvaduoti"... Netgi Hanso vaikai, rodos, žada iškilmėse

dalyvauti.

    Tik va keliaujant pas Ivaną jo pergalės švęsti, Jonui tėvų ir brolių

kapelius reiktų peržengti...

    Dzykas Dzūkas

 Į pradžią

 

6. A. Bielinis     Pastabos paraštėse

    Kai klausaisi diskusijų per radiją ar televiziją, pastebi, kad kai kurie žmonės elgiasi, kaip turguje ir vieni kitus pertraukinėja. Yra visas sąrašas tokių politikų. Tai K. Prunskienė, J.Veselka, P.Gražulis, A.Balsienė, A. Pekeliūnas, A. Matulevičius. Šie politikai savo elgesiu daug ką piktina. Ar verta tokius kviesti į diskusijas su rimtais, kultūringais ir kompetentingais žmonėmis? .

    Knygnešiai – garbingas vardas. Jis kiekvienam lietuviui primena labai skaudų mūsų tautos gyvenimo - spaudos draudimo laikotarpį. Nors tų laikų knygnešiai buvo iš kaimo, vilkėjo paprastas sermėgas, bet suprato spausdinto žodžio reikšmę, savo tautos gyvybingumo atkūrimui padarė labai didelę paslaugą.

    Kai lenkai okupavo Vilniaus kraštą ir uždraudė lietuvišką spaudą, mums į Švenčionių apskrities Tverečiaus parapiją irgi buvo slapta atgabenami laikraščiai, žurnalai. 1937 m., padedant Vaclovui Petraškai, aš pats platinau lietuvišką spaudą aplinkiniuose kaimuose ir už tai buvau suimtas, tardomas Lukiškių kalėjime.

    Šiomis dienomis panaši šviesuolių veikla jaučiama ir Baltgudijoje, Lenkijos Seinų, Punsko krašte. Iš to matosi, kad Lietuvos šviesuolių darbas nėra vienkartinis. Jis mūsų tautai visą laiką buvo ir yra reikalingas.

    Ar skaidriai panaudojamos valstybės lėšos? Daugeliui provincijos žmonių atrodo, kad ne. Ministerijos, jų apsukrūs valdininkai lėšas panaudoja ne ten, kur jų labiausiai reikia, tačiau dar nebuvo girdėti, kad kas nors už valstybės turto iššvaistymą būtų nubaustas.

    Nepasitikėdami ir įtariai žvelgiame į A. Brazausko nuolaidžiavimą aukštiems pareigūnams, savanaudiškai pažeidžiantiems įstatymus, visuomenė jį vadina vagių užtarėju ir globėju. Tokias kalbas patvirtina jo įžūlus pasiūlymas valstybės kontrolieriumi skirti susikompromitavusį , bet užtat savą J.Bernatonį.

    Šis Premjero pasiūlymas aiškiai parodė, kad norėta turėti kišeninį kontrolierių.

Į pradžią

7.  Gyventi pačiame gyvenime

 

    Prieš kelias savaites „Lietuvos aido” galerijoje buvo atidaryta tapytojos Marijos Teresės Rožanskaitės darbų paroda. Jos kūrybos pobūdis nulėmė mūsų politizuoto leidinio norą pasikalbėti su menininke.

    Tikiuosi neįsižeisite, jei parodoje pateiktus darbus pavadinsiu socialiai angažuotais. Net kiek abstraktesnes koliažų triptiko „kuprines” galima interpretuoti kaip moralinę ar etinę naštą. Kas nulėmė šį pasirinkimą?

    Nulėmė tai, kad nesu nuošaly. Esu kažkur užsirašiusi: „Gyventi pačiame gyvenime, gyvenimo viduje”. Man tai labai aktualu. Aš negaliu praeiti pro šalį to, kas mane jaudina. Gal kartais netiesiogiai išreiškiu savo įspūdžius. Pirmiausia turi atsirasti forma, išraiškos priemonės, kurios realizuoja mintis ir jausmus. Juk mene svarbu ne tik kas, bet ir kaip. Neneigiu ir naujesnių žanrų – vaizdo, instaliacijų ir t.t. Svarbu, ar jauti kūrinio „svorį”, ar pakankamai įtaigu. Tik tokie darbai gali pretenduoti į meno kategoriją. O ar jie preparuoja socialinius reiškinius, ar ne - nepirmaeilis dalykas. Tačiau mano pasirinkimą nulemia jautrumas aplinkai.

I    nterpretuoti mano darbus kiekvienas gali savaip. Vienoj „kuprinėj” sudėti politikai, kaip saldainiai. Yra „kuprinė” su grotom. Jos gilumoj, ant veidrodinio popieriaus, - raudonas brūkšnys. Kiekvienas pažiūrėjęs pamatys savo veidą, perbrauktą raudona linija, tarsi sužeistą. Bent jau aš visą mūsų nelengvą kelią linkusi nešti ant savo pečių.

    Įvairiai vertinama pastarųjų penkiolikos metų visuomenės raida (po Atgimimo) suteikia pakankamai peno tiek politikams, tiek žurnalistams, tiek menininkams. Kaip emociškai apibūdintumėt savo reakciją į šį laikotarpį? Kas labiausiai erzina? Kas teikia vilčių?

    Kuo toliau, tuo labiau stengiuosi atsiriboti nuo politikos, nes daugelis dalykų mane pradėjo morališkai slėgti. Tarsi ir neturėčiau to daryti, nes esu nukentėjusi nuo sovietų valdžios – buvau ištremta į Sibirą, tėtis – politinis kalinys – žuvo Rešiotų konclageryje. Labiausiai slegia visuomenėje įsigalėjusios pesimistinės nuotaikos. Aš – optimistė. Tikiu, kad Lietuvą išgelbės tie žmonės, kurie mažiau rėkaus, bet daugiau dirbs.

    Tačiau pastarojo meto įvykiai – išaiškinti KGB rezervistai mūsų valdžios struktūrose – yra man labai nemalonūs. Įsivaizduokite, ką pasakytų mano tėvas, regėdamas visą šią makalynę. Turbūt atsikeltų iš kapo. Argi tie demaskuotieji neturėjo iš karto pakilti ir pasakyti: „Atleiskite tautiečiai, aš išeinu, išeinu burokų rauti”. O mes filosofuojam be galo, be krašto, vis svarstom ir žiaumojam tą patį. Nejau negalėjom iškart priimti normalaus liustracijos įstatymo, kaip padarė čekai?

    Kai buvo paskelbta Nepriklausomybė, turėjau labai daug vilčių. Visai kitaip ją įsivaizdavau. Galvojau – stengsimės, darysim kažką naudinga, net be atlyginimo. Bet nesulįsim skubiai į šiltas vietas, nesistengsim karštligiškai pagriebti kuo didesnį kąsnį, palikdami viską plaukti pasroviui.

    Manau, paskutiniai, jau minėti įvykiai vainikuoja visus tuos metus po Atgimimo. Vis dėlto turbūt lengviau kentėti svetimų žmonių priespaudą nei nusivilti savaisiais.

    Daugiausia vilčių man teikia jaunimas. Jame įžvelgiu labai daug pozityvaus. Dirbdama pedagoge pastebėjau, kad jis yra labai reiklus sau ir mums sąžiningumo prasme. Jaunimo vertybių skalėje labai svarbi yra tiesa, nesitaikstymas su melu. Kartais net labai reiklia forma. Be to, jauni žmonės labai daug dirba. O tai – svarbiausia.

    „Lietuvos rytas” cituoja Jūsų žodžius: „Visa ši paroda apie moterį”. Tapybos darbą „Lietuvos partizanė” suvokiau, kaip moters esmės naikinimą, slegiant laikmečio primestai uniformai( vaidmeniui). Ar ši maksimalistinė traktuotė yra jūsų pasaulėžiūros sudedamoji? Kaip, Jūsų nuomone, jaučiasi moteris šiuolaikiniame pasaulyje?

    Esu normali moteris, kuriai labai svarbi šeima. Bet dar niekas nėra pasakęs, kad mano menas – moteriškas. Tiesiog nenorom akcentuoju didesnes netektis, kurias moterys (palyginus su vyrais) patiria socialinių pervartų metu. Tapybos darbo „Lietuvos partizanė” herojė Ramunė (slapyvardis) paaukojo savo jaunystę, nerealizuotą motinystę (kuri moteris nenori mylėti ir turėti vaikų?) ir gyvenimą baigė ant Varėnos aikštės grindinio. Apskritai mes tarsi vengiame pokario partizanų temos, stengiamės negirdėti, pamiršti. Man tai skaudu. Šis jausmas viduje tiesiog kunkuliavo. Ilgą laiką negalėjau rasti idėjai formos. Jūsų klausime paminėta “uniforma” iš tikrųjų yra bažnytiniai apkaustai. Paveiksle pavaizduota partizanė yra kartu ir šventoji, ir kovotoja.

    Tiesa, jaučiu, kad moteriai sunkiau išplaukti į paviršių nei vyrui. Ypač Lietuvoje. Gal tai nulemia tas faktas, kad beveik visose srityse vyrai yra užėmę reikšmingas pozicijas. Gal iš krikščionybės kyla patriarchalinė tradicija. Teko nemažai bendrauti su čečėnais. Nors jie musulmonai, bet ten tokios diskriminacijos nepajutau. Gal tai lemia kalniečių bendruomeninės demokratijos fenomenas, o gal himno žodžiai, teigiantys, kad pirmieji čečėnai kilo iš vilkės.

    Gaila, bet dalis moterų pačios mėgsta save įkalinti (šeimoj, buityje ir t.t.).

Su M.T. Rožanskaite kalbėjosi Romas Daugirdas

 Į pradžią

8. Dr. Nastazija Kairiūkštytė   Nubraukiamos užmaršties dulkės…

 

    Dėl ilgametės svetimų priespaudos daugelyje Lietuvos vietovių nėra žinomi buvusieji šviesuoliai, kovoję prieš okupantus, prieš jų vykdomą nutautinimą, vystę kultūrinę veiklą, gaivinę liaudies papročius ir kt. Šiandieninės vis daugiau sužinome apie juos, pagerbiamas jų atminimas. Toks buvo Morkus Bruzgys.

    Jau kelis kartus vyko jo vardo festivaliai.. Vienas buvo skirtas Morkaus Bruzgio 80-mečiui, antrasis - jo įsteigtos Šv.Kazimiero d-jos 75-mečiui ir trečiasis– Morkaus Bruzgio 120 metinėms pažymėti. Į festivalius susirenka daug svečių, dalyvauja meno kolektyvai, dainininkai, šokėjai ir, žinoma, vietiniai gyventojai.

    Morkus Bruzgys (1884(1881)-1943) visą vaikystę praleido gimtuosiuose Dubičiuose. Jam teko gyventi Petrograde, vėliau Ukrainoje. Dirbo šachtose tarnautoju ir pasiturimai gyveno Ukrainoje. Tačiau 1918 m. parvyko į Lietuvą ir gyveno iki 1921 m. Vilniuje. Po to išvyko į gimtinę, bet jau ne į Dubičius, o į Kriokšlį, kur Morkaus paragintas jo tėvas nusipirko žemės ir pastatė trobesius. Jaunasis ūkininkas Morkus, perėmęs iš tėvo ūkį, sugebėjo sumaniai šeimininkauti ir gerai gyventi. Tačiau be ūkio jam rūpėjo savo gimtojo krašto kultūriniai reikalai, priešinimasis lenkų vykdomai nutautinimo politikai.

    Morkus Bruzgys, būdamas sumanus, veiklus žmogus, tampa Kriokšlio, Šumo kaimų kultūrinio gyvenimo vedliu. 1921 m. Morkus suorganizavo pirmąjį, Vilniaus krašto festivalį, pavadintą, „Tik duokit Dzūkui laisvę“. Tai buvo didelis renginys su dainomis, vaidinimais, žaidynėmis, sportinėmis varžybomis. Tokie festivaliai vykdavo beveik kasmet, buvo vadinami Morkaus festivaliais. Pirmajame festivalyje Morkus savo kalboje nurodė: „Dainos įkaitindavo sušalusią širdį ir ji pradėdavo plakti tankiau, stipriau, o organizmas vėl atgydavo“. O tuo metu ypač buvo svarbu pakelti dzūkų dvasią, jų fizines jėgas, kad jie sugebėtų atsispirti lenkų okupantų nutautinimo politikai.

    Morkus artimai bendravo su Vilniaus lietuvių visuomenės veikėjais, kurie žinodami jo veiklumą, sumanumą, prašydavo kurti lietuvių draugijų skyrius. Trečiojo dešimtmečio viduryje Morkus įkūrė „Ryto“ švietimo, „Šv.Kazimiero“, Lietuvių ūkio ir kitų draugijų skyrius ir jiems vadovavo bei buvo valdybos nariu. Krokšlio, Šumo kaimų jaunimas jau susibūręs į tokius skyrius organizuodavo kultūrinius renginius, klausydavosi paskaitų, kurias skaitė Morkus Lietuvos istorijos, blaivybės ir kitais klausimais. Jis nuolat mokė kaimo jaunimą ūkininkauti, dalydavo knygas ūkiniais klausimais, skatino skaityti ir kitokią literatūrą, laikraščius. Būdamas pasiturintis, jis materialiai paremdavo ne tik besimokančius giminaičius, bet ir kitus aplinkinių kaimų vaikus. Jau 1921 m. savo namuose jis įsteigė slaptą lietuvišką mokyklą, pasirūpino jos mokytoju, knygomis. 1926 m. buvo atidaryta „Ryto“ draugijos Kriokšlio-Šumo lietuviška pradinė mokykla, kurioje mokėsi kelios dešimtys vaikų, Tačiau 1935 m.mokykla buvo uždaryta ir lietuviai vaikus tegalėjo leisti tik į lenkišką mokyklą.

    Morkus nekartą patyrė lenkų kratas, kurių metu buvo konfiskuota nemažai knygų. Okupantai šio žmogaus nemėgo, nes jis visada palaikė skriaudžiamus lietuvius. Globojo suimtuosius, stengėsi juos išlaisvinti iš kalėjimų ir kt. Algimantas Bruzgys, atgavęs senelio Morkaus žemę, numato gražioje Ūlos pakrantės vietovėje, miškų apsuptyje, įrengti Morkaus parką. Pastatytame parko namelyje jau įvyko Morkaus Bruzgio muziejaus atidarymas. Žmonės susidomėję apžiūrėjo muziejaus eksponatus, pasirašė į svečių knygą ir dar ilgai nesiskirstė, dalijosi įspūdžiais.

 Į pradžią

9.  Politikų kankanas

    Socialdemokratai sumanė įtaisyti kišeninį kontrolierių ir nusprendė, kad tam geriausiai tinka bedarbis J. Bernatonis. Prezidentas V. Adamkus į šį postą siūlė patyrusią teisininkę Rasą Budbergytę. Atrodė, kad koalicija tvirtai susitarė balsuoti už J.Bernatonį. Dar prieš balsavimą socialdemokratų frakcijos seniūnė I.Šiaulienė arogantiškai pareiškė, kad V. Adamkus su jais nepasitarė ir dabar jam teks susitaikyti su karčiu pralaimėjimu. Bet p. I. Šiaulienė klydo!

    Darbo partijos nariai išdavė koalicijos partnerius ir slapta balsavo už R. Budbergytę. Taip jie užsitarnavo balių.

    Labai rimtai suabejota A. Pekeliūno kompetencija ir pasiūlyta jį atstatydinti iš Seimo pirmininko pavaduotojo bei Europos komiteto pirmininko pareigų. A. Pekeliūnas suskubo pranešti, kad jis mielai sutinka palikti garbingas pareigas, nes, matyt, pajuto, kad našta tikrai ne jo pečiams, t. y. intelektui.

    Atstatydinti pasiūlė A. Paulauskas, tačiau koalicijos kolegos mano priešingai. Jos nuomone, A. Pekeliūnas - nemokša, bet jo atleisti nereikėtų, nes politikos abėcėlės jis gali mokytis ir užimdamas šiuos postus ( ?! ).

    Nieko sau mokyklėlė, kurioje mokinukai gauna po 7 tūkstančius litų per mėnesį už tai, kad nieko nemoka! Dar daugiau: šis mokinukas atstovauja Lietuvą ir, važinėdamas po kitas šalis, demonstruos savo politinį analfabetizmą.

 

    Plečiasi ir stiprėja Seimo slidininkų gretos.

    Prie pagarsėjusių Seimo slidinėtojų A.Syso, B.Veisaitės, A. Pekeliūno prisijungė ir Liberalų bei centro frakcijos seniūnas A. Čaplikas. Žinodamas Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kad parlamentarai neturi teisės atostogauti, A. Čaplikas nusispjovė ir išvažiavo.

    Per 2 mėnesius įtampos nieko neveikiant pervargo ir išvažiavo į šiltus kraštus pailsėti socialdemokratai R. Žakaitienė, A. Paleckis, B. Bradauskas, konservatorė I. Degutienė...

    Vienas iš 4 komunarų, kuriems Baltarusija atrodo rojus, socialdemokratas B. Bradauskas viešai pareiškė, kad vertingi tik tie žmonės, kurie turi „babkių“. Visi kiti- mailius, kvailiai ir jiems ne vieta Seime. Šitaip parlamentaras intelekto nesugadintu veidu TV ekrane dėsto savo vertybių sistemą ir filosofiją.

    Iki šiol Seime regėjom įvairių politikų, bet nesam matę tokio gudručio, kokiu save laiko J. Ramonas- garsus žemdirbių streikų organizatorius, K.Prunskienės partijos aktyvistas. Jis nusprendė gudrumu pranokti visus Seimo narius ir išlaikyti savo kėdę buvusioje darbovietėje Žemės ūkio rūmuose, išeidamas 4 metams nemokamų atostogų. Ši gudrybė gali kainuoti J. Ramonui parlamentaro mandatą, nes vienu užpakaliu dvi kėdes tikrai labai sunku užsėst. Ypač, jei viena jų - Seime.

    Yra ir kita šitokio J. Ramono užsispyrimo versija. Manoma, kad šis „valstietis“ tikėjosi ministro posto, o jo negavęs, būtų linkęs sugrįžti į savo buvusį gerai apmokamą darbą Žemės ūkio rūmuose.

    Seime, darbo metu ir toliau bus galima girtuokliauti. Egidijus Masiulis pasiūlė Seimo kavinėj bei restorane neleisti prekiauti alkoholiniais gėrimais, nes tai prieštarauja LR įstatymui. Seimo valdyba E. Masiulio siūlymą atmetė.

    Dažniau buvojantys Seime sako, kad nuo ryto kai kurie deputatai jau sėdi kavinėje ir „tonizuojasi“. Gal dėl to tokie šleivi mūsų įstatymai?

    Seimo nariui A. Matulevičiui gresia apkalta. Didelis teisybės ir teisingumo gynėjas, pagarsėjęs demagogiškais pasisakymais „Paksogeito“ metu, slepia, kad, pardavinėja savo brangius sklypus. Tai reiškia, kad be Seimo nario algos jis gauna papildomas pajamas, kas Seimo nariui draudžiama.

    Antikorupcijos komisijai paskirtas vadovauti V. Uspaskicho partijos veikėjas P. Baguška Kėdainių laikraščiui prisipažino, kad nežino, kas yra ta korupcija:„Teks nemažai pasėdėti bibliotekoje, pradedant nuo pačios korupcijos sąvokos išsiaiškinimo“- sako P. Baguška. Užjaučiame naujai iškeptą korupcijos tramdytoją - sulaukus 63 metų nelengva vadovauti sričiai, kurios neišmanai.

    Pasibaigus pirmajai Seimo sesijai, R. Sotvarienė„ Lietuvos ryte“ rašo: „Jeigu reikėtų ko nors apibendrinančio 70 dienų valdžioje, siūlyčiau rinktis K. Prunskienės atrastą A. Pekeliūną. Jis turi viską, kas simbolizuoja šio parlamento daugumos vertybes ir galimybes.

    Svarbiausioje periodo kovoje jis laimėjo net du postus. Per sesiją jis buvo Alpėse. Ten ne tik slidinėjo, bet ir supainiojo viešuosius bei privačiuosius interesus. Nuo jo prasidėjo KGB rezervo skandalas. Nors žmogus dar neužsimojo iš peties, opozicija jau siūlo interpeliaciją. Europos komitetui vadovaujantis šiukšlynų verslo žinovas pribloškė net saviškius. A. Pekeliūno suformuluota nauja ES naujosios kaimynystės koncepcija įplieskė diskusiją, primenančią kitą diskusiją: ar kaltas kaimas dėl to, kad į jį atėjo asilas raudonais batais?“

 Į pradžią

 

10. D. Mikalauskienė   ,,Na chaliavu”

    Jau kuris laikas mūsų visuomenėje egzistuoja sluoksnis žmonių, kurie seka spaudos skelbimus, nekrologus ir vyksta ten, kur nujaučia galimybę veltui pavalgyti ir išgerti. Dažniausiai tai būna šermenys. Ten paprastai susirenka ne tik artimieji nei giminės, bet ir menkai ar net visai tarpusavyje nepažįstami žmonės, tad nekviestieji įsimaišo į margą minią ir taip tampa nepastebimi. Nutaisę liūdną veido išraišką, jie išklauso velioniui skirtų kalbų, gardžiai pavalgo, išlenkia taurelę... Tokius liaudyje žargonu dažnai vadina „pacharonščikais“.

    Kitas, šiek tiek aukštesnis sluoksnis vadinamas „na chaliavu“, kas lietuvių kalboje tiktų apibudinti žmogui, mėgstančiam kažką gauti veltui. Tai žmonės, kurie sukiojasi įvairiuose pobūviuose, sambūriuose. Net draugų būreliui susirinkus restorane ar bare, iš kažkur išlenda toks tipas ir, apsimetęs artimu draugu, nekviečiamas vaišinasi, o po to „leidžia“ už save sumokėti kitiems.

    Na, o kaip vadinti aukščiausią panašaus mąstymo žmonių sluoksnį, kur irgi stengiamasi daug ką gauti veltui? Čia jau gal nederėtų kalbėti vien tik apie pavalgymą ir išgėrimą. Aukštesnio sluoksnio-aukštesni ir poreikiai. Šie veikėjai stengiasi veltui išvažiuoti į užsienio kelionę, priimti garsių firmų brangias dovanas (kupiūromis taip pat), nueiti be bilietų į koncertą, teatro spektaklį...

Menas veltui

    Pažvelkim į premjerinį operos spektaklį ar ypatingą koncertą ne meno, o žiūrovų sudėties aspektu. Beveik pusė žiūrovų – politikai, ministrai, kiti valstybės tarnautojai. Gali susidaryti įspūdis, kad tai pati kultūringiausia mūsų visuomenės dalis, godžiai siekianti dvasiškai praturtėti ir negailinti tam pinigų. Toks klausimas tegali sukelti tik ironišką šypseną. Iš tiesų – tai žmonės, nuo kurių kažkas priklauso. Dažniausiai –užnugaris ir pinigai. Menas ir kultūra- tai mažiausiai liečia.

    Argi galima laikyti kyšiu bilietus į teatrą ar koncertą? Turbūt ne. Tačiau šį faktą verta apsvarstyti išsamiau.

    Mūsų politikams turbūt net nešauna į galvą mintis neužmokėti kirpėjai už tai, kad jam nukirpo plaukus ar nuskuto barzdą. Bet jie įsitikinę, kad jiems priklauso eiti veltui į spektaklius bei koncertus, kur dainuoja ir groja aukščiausios klasės atlikėjai, kur bilietai kainuoja ne kelis, o kelis šimtus litų. Beveik garantuoju , kad nė vienas politikas savęs nepaklausia: kodėl man nereikia mokėti už bilietus? Ko už tai iš manęs tikimasi? Ką aš mainais turėsiu padaryti ar duoti? Kiek valstybei kainuoja tokie „svečiai“ kaip aš?

Kiek kainuoja valdžios „kultūrinimas“?

    Jeigu bilietas į ypač populiarų renginį kainuoja apie 200 litų, o kviestųjų būna apie 300, tai teatrui ar koncertų salei gali būti padaromas net 60 000 litų nuostolis. Kartais net ir daugiau. Yra buvę bilietų ir po 400 litų. Mes, mokesčių mokėtojai, savo išrinktiesiems mokame ne tik didžiules algas, apmokame jų transporto bei kanceliarines išlaidas, jų bendrabučius ir mokesčius už komunalinius patarnavimus. Pasirodo, kad esame tokie dosnūs, jog dar sumokame ir už jų pramogas.

    JAV koncertinės organizacijos, operos teatrai, sporto renginių organizatoriai tokių „tradicijų“ neturi. Visi valdžios žmonės perka bilietus. Tiesa, pavyzdžiui, Atlantos operoje yra šiokios tokios bilietų kainų nuolaidos tiems, kurie dirba valstybinėse institucijose, tačiau veltui bilietų negauna niekas. Garsusis Metropolitan teatras ne tik nedalija kvietimų, bet ir nedaro jokių nuolaidų valdžios žmonėms. Dar daugiau. Amerikiečiai net nepagalvoja, kad galima būtų kažkokiu būdu į renginį įeiti veltui, t. y. su kvietimu. Juk jiems aišku, kad veltui šiame pasaulyje nieko nėra- anksčiau ar vėliau už viską reikės susimokėti.

    Tik menkas, godumo valdomas žmogelis gali gvieštis į meno renginį nueiti veltui. Tai ne tris šimtus gaunantis ir skurstantis pensininkas ( jie už savo bilietus paprastai susimoka), o sotus ir savimi pasitikintis tipas, kurio įsivaizduojamam savo prestižui tetrūksta tik nueiti „na chaliavu“ į prestižinį renginį.

Įtartinas prestižas

    Savaime kyla klausimas: kodėl koncertinių salių, teatrų šeimininkai, vadybininkai, nuolat besiskundžiantys pinigų stygiumi švaistosi tūkstančiais? Kodėl pajamos už bilietus, galinčios ženkliai papildyti meno organizacijos biudžetą, kažkodėl neskaičiuojamos? Ar čia kaltas tik vienų godumas, o kitų pataikavimas, lobizmas? O gal tai yra smulkus kyšininkavimas, siekiant stambių malonių? Atsakymas paprastas - yra abipusis suinteresuotumas. Jei valdžios žmonės į prestižinius renginius pakviečiami (dažnai jie nesigėdina ir patys pasiprašyti) veltui ir dar „vyriausybiniame kambarėlyje“ pagirdomi, tai yra vilčių, kad bus iš biudžeto atriekta riebesnė dalis, kad galbūt pavyks kažką iškaulyti iš specialiųjų fondų, kad esant nemalonumams ir svarstant Seime, bus kas užtaria, kas pabalsuoja taip kaip reikia. Taigi sėdi ir sėdės geriausiose vietose visų politinių pakraipų partijų atstovai, frakcijų vadovai, Seimo komitetų pirmininkai bei Vyriausybės ministrai, tikrintojai, teisininkai, nes visi jie vieną dieną gali būti kažkuo naudingi. Lenks jie draugiškai veltui gautą gero konjako, taurę, įsivaizduos esą tokie dideli, tokie svarbūs ir taip daug nusipelnę, kad jiems priklauso ne tik bilietai veltui, bet ir visas pasaulis. Ką jau bekalbėti apie meną. Sovietiniai įpročiai gauti ką nors „per blatą“, kažką nesusimokant, o gaunant dykai, tiesiog yra mūsų senosios bei naujosios nomenklatūros kraujyje ir tai kelia vertę jų pačių akyse.

„Bilietų neperku iš principo“

    Aidėjo nuostabūs simfoninės muzikos garsai. Salė nuščiuvusi sekė legendinio dirigento rankų mostus ir staiga iš vienos garbingiausių vietų pasigirdo... knarkimas. Visai, kaip Seimo posėdyje. Ką gi padarysi - ateina toks amžius, kai vyrai užmiega bet kur ir bet kada. Skaudu, kad tuo metu, kai kažkas, atėjęs „na chaliavu“, miegojo žymiajame koncerte, už durų liko tikrieji muzikos gurmanai, muzikologai, muzikai. Jiems šis koncertas buvo tikrai ne pagal kišenę.

    Nuoširdus buvo Vytautas Kvietkauskas, kuris viename iš STT įrašų su G.Janukoniu sako:,, Bilietų neperku iš principo”.

    Iš kokio principo? Perimto iš sovietinės nomenklatūros? O gal iš to paties, kuriuo vadovaujasi ir „pacharonščikai“?

Į pradžią

11. Rimantas Juronis  Stabilomano žodynas

Dažnai mums bandoma įkalti, kad jau viskas stabilu. Kad vargšas žmogelis susigaudytų apie ką kalbama, pateikiame keleto žodžių aiškinimą. Autorius bus dėkingas už pateiktas pastabas ir papildymus.

Stabilokokai – bado sukėlėjai, besiveisiantys seimo kairėje ir vyriausybėje.

Stabilijonas- labai didelis skaičius , nesuvokiamas neturintiems aukštojo partinio išsilavinimo.

Stabilimatika – matematikos rūšis, kurioje veiksmų rezultatas artėja į nulį.

Stabilizentas – prezidento referentas stabilumo klausimais.

Stabilizdavojimas – valdžios vyrų aiškinimas apie pasiektą stabilumą.

Stabilizdukas – valdžios asmuo, kalbantis apie meilę Lietuvai ir vagiantis. Iš tikrųjų – tai vagis recidyvistas, kuris užuot sėdėjęs kalėjime, valdo šalį.

Stabilopatija – stafilokokų paveikta mąstysenos kokybė.

Staborigenas – asmuo, tikintis stabilizdukų aiškinimais ir vertinantis juos.

Stabilizdiec – stabilumo eros pabaiga.

Į pradžią

 

12. Egidija Kaulakytė   Karių biografijose - tautos istorija


    Jau galima atsiversti įspūdingo, kruopščiai  parengto Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos (LKKAS) bei Lietuvos Nacionalinio muziejaus parengtą leidinį „Lietuvos kariuomenes karininkai 1918-1953“ ketvirtąjį tomą, biografijų žinyną, apimantį J-K raidėmis prasidedančias pavardes. 
    

    Iškilmingi žinyno pristatymai vyko Vilniuje ir Kaune  sausio 16 ir 22 d. Karininkų Ramovėse. Leidinys skirtas visiems Lietuvos kariuomenės pėstininkų  karininkams, žygio į atgautą Vilnių 1939m. rudenį dalyviams.
  

    Dabartinis LKKAS pirmininkas Vytautas Zabielskas pratęsė organizacinį ir kūrybinį savo pirmtako, 9-nių tomų leidinio sumanytojo Vytauto Janulaičio (1929-2003) darbą. Jam talkino didelė grupė pasišventusių ir be jokio atlygio dirbusių žmonių- Lietuvos kariuomenės karių palikuonių, įvairių specialybių entuziastų. Padėjo pinigus aukoję žmonės, gyvenantys šiapus ir anapus Atlanto, didelę dalįlėšų surinko LKKAS. Ketvirto tomo mecenatai šiemet buvo ir valstybės įstaigos -Kultūros bei Krašto apsaugos ministerija.

    Pirmasis leidinio tomas buvo išleistas Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusios Elenos Brazytės-Sniegaitienės lėšomis. Jos vyras buvo artilerijos jaunesnysis leitenantas Petras Sniegaitis. Trečiasis- buvusio pėstininkų atsargos jaunesniojo leitenanto Juozo Kazicko ir jo žmonos Aleksandros dosnumo dėka.

    Į leidinio rengimą šįkart įsijungė ir žadėjo toliau dalyvauti istorikai - habil. dr. Antanas Tyla, Vilniaus universiteto doc. Sigitas Jegelevicius, dr. Jonas Vaicenonis, Krašto apsaugos ministerijos Karo istorijos centro direktorius Valdas Rakutis. Jie labai gerai vertino kruopštų istorikų mėgėjų darbą. Tikrų istorinių žinių apie Lietuvos kariuomenės įžengimą į Vilnių  pateikė susitikime Kaune kalbėjusi ir visus sužavėjusi buvusi Lietuvos konsulato darbuotoja Birutė Federavičienė. Jos pasakojimą kauniečiai užraše kaip tuometinės  situacijos liudijimą.
    Būsimas penktasis tomas apims raidėmis L M ir N prasidedanč
ias pavardes, jis bus skirtas kovų prie Širvintų ir Giedraiči
ų 85-jų metinių paminėjimui. Leidinio sudarytojai lauktų naujų biografinių žinių ir patikslinimų.

    Skaitytojai jau pageidautų pirmojo tomo pakartotinio leidimo, nes unikalaus leidinio  jau nėra Lietuvos knygynuose.         Naująjį ir kitus  tomus galima įsigyti adresu:  Vytautas
    Zabielskas, Pušų g. 7-4, LT-08120 Vilnius, tel. 272-3828 JAV pagelbės
    Jonas Variakojis 3715 West 68th st. Chicago,ILL.60629,USA,tel.7735858649.
                                            

Į pradžią

 

 

13. LIETUVOS CARITAS : LIETUVA MOKA UŽJAUSTI IR PADĖTI

 

    Pasklidus žiniai apie didžiulę stichinę nelaimę Pietryčių Azijoje, nusinešusią apie 150.000 žmonių gyvybių, Lietuvos Caritas kreipėsi į visuomenę, kviesdamas paremti nukentėjusiuosius nuo žemės drebėjimo ir cunamio.

 

    Caritas generalinio direktoriaus kun. Roberto Grigo teigimu, nuo gruodžio 29 d. iki sausio 06 d. į specialią sąskaitą nukentėjusiesiems paremti privatūs asmenys ir įvairios Lietuvos įmonės jau pervedė 33.844 litus. Tarp aukojusiųjų iki šiol – 16 įstaigų ir 302 privatūs asmenys.

    Caritas direktorius pažymėjo išskirtinį visuomenės jautrumą ir norą padėti nelaimės Azijoje aukoms (skelbiant paramos akcijas įvairioms vargstančiųjų grupėms Lietuvoje, tokio aukotojų aktyvumo ir įsijungimo toli gražu nepavyksta pasiekti). Svarbų vaidmenį informuojant apie galimybę paremti cunamio aukas šį kartą atlieka žiniasklaida, dėmesingai sekanti paramos telkimo vyksmą ir reguliariai skelbianti dviejų tarptautinių organizacijų, renkančių aukas Pietryčių Azijos žmonėms – Caritas ir Raudonojo Kryžiaus – specialių banko sąskaitų numerius.

    Konkrečia parama išreikštos užuojautos proveržis liudija, teigė kun. R. Grigas, kad mūsų visuomenė „turi širdį” ir kad po kasdienybės apnašomis išlieka gyvos žmogiško solidarumo bei krikščioniškos artimo meilės vertybės.

    Iš gausiau aukojusių įstaigų pažymėtinos Šv. Kazimiero seserys (Pažaislio vienuolynas), Vilniaus arkivyskupijos Caritas, Kaišiadorių Kristaus atsimainymo parapija, Kryžių kalno pranciškonų vienuolynas, UAB „Baldenis”, Vilniaus Šv. Mikalojaus parapija, A. Žilinsko ir Ko ūkinė bendrija, Radviliškio rajono finansų skyrius, krikščioniškos minties laikraštis „XXI amžius” – stichijos aukų šalpai jos skyrė nuo 1000 iki 5000 litų.

    Privatūs asmenys dažniausiai aukoja nuo kelių šimtų iki kelių dešimčių litų, ypač gausu pastarųjų aukų – galima spręsti, kad jas perveda nedideles pajamas turintys žmonės, vis dėlto norintys kad ir mažu „našlės skatiku” sušelpti nelaimės ištiktuosius.

    Lietuvos Caritas gavo laišką iš Caritas Internationalis centro Vatikane generalinio sekretoriaus Duncan Mac Laren’o, kuriame dėkojama Lietuvos vyskupams ir visuomenei už skubią ir sėkmingą paramos katastrofos regionui iniciatyvą. Daugelyje Lietuvos vyskupijų vyskupai nurodė įrengti bažnyčiose specialias aukų dėžutes arba padaryti rinkliavas nukentėjusiųjų nuo cunamio šalpai.

    Surinktos lėšos bus pervestos tarptautinei Caritas Internationalis organizacijai Vatikane, turinčiai pagalbos struktūras stichijos nusiaubtose šalyse ir ilgametę pagalbos teikimo katastrofų regionuose patirtį.

 

Paramos lėšas galima pervesti į banko sąskaitą:

 

LIETUVOS CARITAS

LT227300010002247635

AB bankas „Hansabankas”

 

su nuoroda „žemės drebėjimo aukoms Azijoje”.

 

Lietuvos Caritas inf.

Į pradžią

 

14. Iš skaitytojų laiškų

    Nors daugelis mūsų jau pamiršome Naujametinę naktį ir po jos sekusias atokvėpio dienas, aš jų vis dar negaliu užmiršti.

    Sausio 1 d. išėjusi pasivaikščioti greta esančiame spaudos kioske pamačiau šviesas. Kadangi niekas tokią dieną nedirba, pasmalsavau, ar nebus tik mano draugužės kioskininkės pamiršusios užgesinti šviesą. Kur tau- žiūriu, kad jos abi sėdi ir kažką skaičiuoja. Viešpatie, manau, na ką gi jūs čia veikiat, kai beveik visi pagiriojo po nakties linksmybių? Pasirodo moteriškės dirba, nes sausio 2 dieną tarsi kokia neatidėliotina mobilizacija, paskelbta visuotinė spaudos kioskų inventorizacija, kuriai reikia pasiruošti.. Pakraipiau galvą nesuvokdama ką gi čia taip skubiai prispyrė šventinę dieną inventorizuotis.

    Pasirodo, kad mano bičiulės, tiksliai vykdydamos savo šeimininkų Kšano ir jo motinos Seimo narės Romualdos Kšanienės užgaidas, sausio 2 dieną jau 7 val. sėdėjo savo kioskelyje ir „inventorizavosi“. Išbuvo jos ten iki sausio 3 dienos 2 val. nakties.Be poilsio, be šilto maisto ir net ....be jokio užmokesčio. Tai buvo šventinės dienos, už kurias ponai Kšanai kažkodėl nemoka. Įdomu kodėl? Tos pačios sausio 3 d. ankstyvą rytą, nuo 6 val. 30 min. jau turėjo vėl vykti prekyba. Taigi viena sėdėjo kioske, antroji gi iki 10 valandos turėjo pristatyti šefams dokumentus, o po pietų dirbti antrą pamainą. Abi moterys tą dieną buvo tarsi apdujusios ir pasakojo, kad pernai buvo dar blogiau, nes inventorizacija buvo paskirta sausio 1 dieną, o jai ruoštis reikėjo gruodžio 31 dieną ir naktį.

    Štai taip rūpinosi ir tebesirūpina savo pavaldinių darbu ir poilsiu AB Lietuvos spauda Vilniaus agentūros direktorė Romualda Kšanienė, kuri tapusi Seimo nare verslą pavedė sūnui. Ta pati, kuri prieš rinkimus Darbo partijos gretose per visus TV kanalus suokė apie savo neišmatuojamą troškimą padėti darbo žmonėms, jais rūpintis. Ši ponia nepaprastai geidė tapti socialinių reikalų ministre ir tik per plauką ja netapo.

    Visoje šioje istorijoje pikčiausia, kad vėliau pasirodė, jog tos inventorizacijos rezultatų ir dokumentų niekam neprireikė.

 

Paneigimas ir informacija dėl tautybės

„Baltijos kelio“ vienuoliktajame numeryje spausdinome kauniečio G. Gudaičio laišką, kuriame minimas inžinierius R. M. Česnutis, protestuojantis prieš tai, kad pase paslėpta jo tautybė. Jis skursta, nes atsisakęs paso, negauna pensijos, negali balsuoti rinkimuose. Neseniai gavome ir paties R. M. Česnučio laišką, kurio fragmentą spausdiname.

 

Jūsų laikraštyje (Nr. 11) pateikta neteisinga informacija.. Jūs rašėte

„Kreipėsi buvęs inžinierius ...“ Turi būti:„Kreipėsi inž. R. M. Česnutis“

Pavartotas žodis „pensininkas“; nesu pensininkas, nes pensijos negavau nė karto. Priesaga –ininkas man netinka. Nei A.M. Brazausko, nė K. Bobelio niekas pensininkais nepravardžiuoja.

Man „ponas“ kaip keiksmažodis, todėl „p.“ prieš pavardę Česnutis netinka.

Aš ir kiti reikalaujame, kad pase būtų įrašyta Tautybė LIETUVIS, LIETUVĖ didžiosiomis raidėmis, prasmingai - taip, kaip brolių latvių pasuose. Nuo 2003 m. sausio mėn. 1 dienos pasuose neberašoma Tautybė. Anksčiau tiems, kas pageidauja, tautybė buvo įrašoma 25 –me paso puslapyje.

Kas gali imti tokį pasą, kur neįrašoma Tautybė?! Tik tie kas to nežino! Pažiūrėkite: „pilietybė“ išversta „nacionality“, o latvių pasuose „Pilsoniba“ išversta„citizenship“

R. M. Česnutis, Kaunas

 

 

Ar važiuoti Prezidentui į Maskvą?

Pirmiausia dėl KGB rezervistų. Taip susiklostė įvykiai, kad rezervistų paslaugomis nebuvo pasinaudota. O, jei istorijos įvykiai būtų susiklostę kitaip? Tikriausiai tie rezervistai būtų parodę širdį ir atsidavimą okupantui.

Manau, kad Hitleris su savo politika labai pasitarnavo sovietams. Per tą karą jie pakėlė savo reputaciją, įsigalėjo ilgiems metams Rytų Europoje ir prisiėmė jos tautų globėjos vaidmenį. Jei ne Hitlerio pradėtas karas, sovietai gal būtų anksčiau nunykę ir nepadarę tiek žalos.

Šiandien Rusijoje pasigirsta balsų, teigiančių, kad ne ji turėtų atsiprašyti Baltijos tautų, o atvirkščiai- jos turėtų atsiprašyti Rusijos už savo„paklydimus“. Rusija dar turėtų gerai pagalvoti, ar mums atleisti. Tai dar vienas argumentas, kad ten nereiktų važiuoti. Tegul Latvijos Prezidentė vyksta į Maskvą, taip atstovaudama vieną nuomonę, o Estijos ir Lietuvos Prezidentai tegul pasilieka namuose ir taip atstovauja kitą nuomonę.

V. Tamošiūnas, Klaipėda

 

 

 

Nijolė Slidžiauskienė  Birštoniečių kova su valdininkais

.

    Birštono savivaldybės ribose pagal PHARE projektą numatoma renovuoti jau esamą stacionarią prieplauką. Galima būtų tik džiaugtis, kad kurortui skirta tokia investicija. Deja, vėliau sekę valdžios veiksmai aptemdė optimistiškas nuotaikas.

    Projekte skiriamos lėšos buvo numatytos panaudoti senosios prieplaukos renovacijai. Prieplauka yra atokiau nuo miestelio, todėl ir pretenzijų dėl jos atnaujinimo nebūtų kilę. Tačiau kažkodėl projekto koordinatorius (Valstybinis turizmo departamentas) nurodė Birštono savivaldybei, kad prieplaukos statybai būtina skirti naują žemės sklypą. Žaibiškai buvo sukviestas savivaldybės posėdis ir priimtas sprendimas rengti prieplaukos detalųjį planą senamiestyje -Nemuno gatvėje.

    Kadangi miesto bendrajame plane nauja prieplauka nebuvo numatyta, o Europos Komisija pritarė tik senosios prieplaukos renovacijai, tai toks socialdemokratų (jų dauguma taryboje) sprendimas daug kam buvo akibrokštas. Gyventojai nusprendė kovoti už savo teises, reikalaudami palikti senąją prieplauką taip, kaip buvo numatyta bendrajame plane. Savivaldybės taryba nebuvo linkusi nusileisti. Skubos tvarka ji priėmė sprendimą „Dėl Birštono kurorto bendrojo plano keitimo“. Taip naujoji prieplauka tapo tarsi įteisinta istorinio paveldo zonoje.    

    Prieplaukoje bus priimami turistiniai motorlaiviai, privatūs laiveliai, šalia bus įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, kuriose tilptų 15 turistinių autobusų bei lengvųjų automobilių... Ir viskas čia pat po gyventojų langais. Priimant ir vykdant šį sprendimą Savivaldybės taryba padarė nemažai procedūrinių pažeidimų: nebuvo viešumo, svarstyme su visuomene nebuvo pateiktas Birštono bendrasis planas, ignoruoti gyventojų protestai, neatlikti tyrimai, kaip triukšmas, oro tarša paveiks miesto-kurorto specifiką, žmonių sveikatą, senamiesčio unikalumą.

    Gyventojų balsas šį kartą nebuvo išgirstas. Tačiau taškas dar nepadėtas. Juk tik piliečių iniciatyva Kauno apskrities viršininko administracija uždraudė plėsti automobilių stovėjimo aikštelę.

    Kova su valdžios savivale tęsiasi.

„Rūpestis“

    Nors daugelis mūsų jau pamiršome Naujametinę naktį ir po jos sekusias atokvėpio dienas, aš jas vis dar p[prisimenu. Ir štai dėl ko.

    Sausio 1 d. išėjusi pasivaikščioti, greta esančiame spaudos kioske pamačiau šviesas. Kadangi niekas tokią dieną nedirba, pasmalsavau, ar nebus tik mano draugužė kioskininkė pamiršusi užgesinti šviesą. Kur tau- žiūriu, kad ji pati sėdi su savo bendradarbe ir kažką skaičiuoja. Viešpatie, manau, na ką gi tu čia veikiate, kai visi išvertę pilvus gaivaliojasi po nakties linksmybių? Pasirodo, moteriškė dirba, nes rytojau dieną, sausio 2 -ją tarsi kokia neatidėliotina mobilizacija, paskelbta visuotinė spaudos kioskų inventorizacija, kuriai išvakarėse tenka ruoštis..

    Mano bičiulė su porininke , tiksliai vykdydama savo šeimininkų užgaidas, sausio 2 dieną jau 7 val. sėdėjo savo kioskelyje ir „inventorizavosi“. Išbuvo jos ten iki sausio 3 dienos 2 val. nakties. Be poilsio, be šilto maisto ir net ....be jokio užmokesčio.

    Tos pačios sausio 3 d. ankstyvą rytą, nuo 6 val. 30 min. moteriškės jau turėjo vėl atidaryti kioską ir pradėti prekiauti. Abi moterys tą dieną buvo tarsi apdujusios ir pasakojo, kad pernai buvo dar blogiau, nes inventorizacija buvo paskirta sausio 1 dieną, o jai ruoštis teko gruodžio 31 dieną ir naktį.

    Štai taip rūpina savo darbuotojų darbu ir poilsiu AB Lietuvos spauda Vilniaus agentūros direktorė Romualda Kšanienė, kuri tapusi Seimo nare formaliai verslą administruoti pavedė sūnui. Ta pati R. Kšanienė, kuri prieš rinkimus suokė apie savo ir Darbo partijos neišmatuojamą troškimą padėti darbo žmonėms, jais rūpintis. Ši ponia geidė tapti socialinių reikalų ministre ir tik per plauką ja netapo. Ačiū, Dievui. Jei taip būtų atsitikę, ne tik kioskininkės, bet ir mes visi pajustume tą „rūpestį“.

    Beje, inventorizavimo darbas buvo dvigubas. Net ir smulkiausios prekės kodą reikėjo ne tik užrašyti dokumentuose, bet ir perduoti į centrinį buhalterijos kompiuterį. Neįgudusios moteriškės įvėlė klaidelių, tačiau, kai jas bandė atitaisyti, pasirodė, kad tai niekam nerūpi. Matyt, ir iš viso to papildomo triūso nereikėjo.

Kotryna Petrauskienė, Vilnius

 Į pradžią

Gerbiami skaitytojai,

Pilietinis judėjimas KITAS PASIRINKIMAS siekia suvienyti ir paskatinti aktyviai veikti Lietuvos piliečius, manančius, kad mūsų balsas turi būti girdimas ne tik per rinkimus. Laikraštis BALTIJOS KELIAS tarnauja šiam tikslui. Jis stengiasi atskleisti esamas negeroves, aiškina, kaip jas įveikti, informuoja apie pilietines akcijas, telkia bendraminčius, kurie savo ruožtu platina laikraštį „knygnešystės” pagrindais. Taip dabar išplatinama apie 60 000 laikraščio egzempliorių per mėnesį. BALTIJOS KELIAS - nepriklausomas laikraštis. Jame nespausdinami jokie užsakomieji straipsniai, reklama. Šis leidinys negauna dotacijų iš valdžios institucijų, partijų ar suinteresuotų grupių. Laikraštis nemokamas, todėl jo leidyba įmanoma tik gaunant skaitytojų finansinę paramą.

Suprantame, kad toli gražu ne kiekvienas gero norintis ir judėjimo nuostatoms pritariantis pilietis gali materialiai padėti, todėl siūlome pasinaudoti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymu, kuris leidžia jums 2 procentus savo pajamų mokesčio kaip labdarą skirti judėjimo KITAS PASIRINKIMAS laikraščiui BALTIJOS KELIAS. Tai gana paprasta ir jūs neturėsite jokių papildomų išlaidų.

Tarkim, kad kiekvieną mėnesį iš jūsų atlyginimo išskaičiuojamas 100 litų pajamų mokestis. Jei užpildysite mokesčių inspekcijos anketą-prašymą (FR 0512 forma) pagal čia spausdinamą pavyzdį, tai iš to 100 litų 2 litai bus pervedama į mūsų judėjimo sąskaitą.

Mūsų rekvizitai: NORD / LB, banko kodas 40100, sąskaita LT 664010042400478176, Piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS, įmonės kodas 300048076.

Piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas valdyba

Atkreipkite dėmesį, kad netinkamai užpildžius paraišką, ji negalioja. Paraiškos Mokesčių Inspekcijoje tikrinamos specialia įranga, ir esant mažiausiam nukrypimui nuo reikalavimų, automatiškai išbrokuojamos. Todėl prašome labai įdėmiai perskaityti žemiau pateiktą prašymo pildymo instrukciją ir tiksliai ją vykdyti.

Prašymas (forma FR0512) pildomas ranka, didžiosiomis raidėmis, į kiekvieną langelį įrašant vieną raidę ar skaičių. Jei prašymą pildysite kompiuteriu, tai naudokite lazerinį spausdintuvą, nes rašaliniu spausdintuvu atspausdinti raštai Mokesčių Inspekcijoje dažnai išbrokuojami.

Duomenys turi būti įrašyti tiksliai jiems skirtame langelyje, neperžengiant langelio ribų. Raidės ir skaičiai negali būti įrašyti taip, kad kirstų langelio ribas.

Įrašę duomenis, patikrinkite, ar nepalikote klaidų. Ypatingą dėmesį atkreipkite į asmens kodo ir judėjimo „Kitas Pasirinkimas“ identifikacijos numerio tikslų pateikimą.

Žemiau pateikiama instrukcija, kaip pildyti formą tuo atveju, kai judėjimui „Kitas Pasirinkimas“ skiriate 2% nuo jūsų sumokėto pajamų mokesčio valstybei.

Pirmame laukelyje nurodykite savo asmens kodą.

Antrame laukelyje nurodykite savo vardą ir pavardę.

Trečiame laukelyje nurodykite savo gyvenamosios vietos adresą (tokia tvarka: miestas, gatvė, namo numeris, buto numeris).

Ketvirtame laukelyje nurodykite telefono numerį (jei jo neturite, palikite tuščią laukelį).

Penktame langelyje nurodykite elektroninio pašto adresą (jei jo neturite, palikite tuščią laukelį).

Šeštame langelyje šalia skaičiaus 20, langeliuose, pažymėtuose YY raidemis, įrašykite 04.

Septintame langelyje prašymo pildymo data: (YYYY langeliuose įrašykite 2004, MM langeliuose-mėnesį, D langeliuose – dieną).

Aštuntame langelyje pažymėkite kryželiu, t. y. X tą langelį, ties kuriuo parašyta „pirminė“, o langelį „patikslinta“ palikite tuščią.

Devintame langelyje įrašykite 01.

Dešimtame langelyje įrašykite skaičius 300048076, kurie yra judėjimo „Kitas pasirinkimas“ identifikacinis numeris (kodas), kurį jam suteikė įmonių registro tarnyba.

Vienuoliktame langelyje įrašykite: Piliečių judėjimas „Kitas pasirinkimas“.

          Dvyliktame langelyje Vilnius, Skroblų 15 –27.

,14, 15 langelių nepildykite.

                             Šešioliktame laukelyje į pirmą langelį įrašykite skaičių 2, o į kitus du langelius, esančius už kablelio, įrašykite 00.

                             Antrą kartą nurodytų laukelių 9 – 17 nepildykite, neužbraukite ir niekaip kitaip nepažymėkite.

          Formos gale būtinas parašas ir skliaustuose spausdintomis didžiosiomis raidėmis įrašykite savo vardą ir pavardę.

Jeigu Jūs skirsite „Kitam pasirinkimui“ paremti ne 2%, o mažesnę dalį jūsų sumokėto valstybei pajamų mokesčio, tai formą pildykite taip:

1-12 laukeliai pildomi, kaip ir pirmuoju atveju.

Tryliktame laukelyje įrašykite NORD/LB

Keturioliktame – 40100

Penkioliktame – LT664010042400478176

Šešioliktame – nurodykite, kiek procentų paramos skiriate judėjimui „Kitas Pasirinkimas“ (pvz.: 1.5% ar 1% ir t.t.)

 Į pradžią

----------------------------------------------------------------------------------------------------

Dėkojame už finansinę paramą

p. Ričardui

p. Jadvygai Vasiliūtei

p. O. Adomavičienei

----------------------------------------------------------------------------------------------------

KODĖL TURĖTUMĖTE UŽSIPRENUMERUOTI SAVAITRAŠTĮ „ATGIMIMAS“?

 

Apibendriname, kas įvyko per savaitę – viename laikraštyje rasite visos savaitės politikos, ekonomikos, kultūros įvykius ir net TELEVIZIJOS programą

Siūlome nepriklausomą įvykių analizę – mes dirbame tik su nepriklausomais žurnalistais ir apžvalgininkais

Pateikiame įdomių įžvalgų – visapusiškai analizuojame įvykius.

Mes gerbiame savo skaitytoją – nesivaikome skandalingų temų ir neįžeidinėjame žmonių

SKAITYKITE SAVAITRAŠTĮ „ATGIMIMAS“ IR TIKRAI DAUGIAU SUPRASITE!

Prenumeratos kainos (visuose pašto skyriuose):

mėn. - 9 Lt

3 mėn. - 24.00 Lt

6 mėn. - 44.00 Lt

11 mėn. - 68.00 Lt

Jei šalia namų nėra pašto skyriaus, užsiprenumeruoti galima internetu www.atgimimas.lt

-----------------------------------------------------------------------------

 

Nuoširdžiai dėkojame p. Juozui Kojeliui, ženkliai parėmusiam mūsų judėjimą. 2002-2004 metais p. J. Kojelis finansavo mūsų internetinę svetainę www.pilieciai.lt

Žurnalo „Lux jauni“ reklama

Ateitininkų žurnalo „Ateitis“ reklama

Kur gauti laikraštį Baltijos kelias?

Šį leidinį platina judėjimo atstovai įvairiuose miestuose. Jų telefonai nurodyti laikraščio metrikoje. Kol kas atstovų turime mažai. Gal jūs pritariate mūsų nuostatoms ir norėtumėtė tapti mūsų atstovu ar platintoju? Jeigu taip, tai skambinkite.

Laikraštį galima rasti ir šiais adresais:

Vilniuje: Judėjimo būstinėje Vilniaus g. 22 ( iš kiemo pusės).

Vilniaus bibliotekose: Lietuvos mokslų akademijos, Žygimantų 1/8; Vilniaus Universiteto, Universiteto g. 3; A.Mickevičiaus, Trakų g. 10; Kalvarijų, Kalvarijų 29; Lietuvos literatūros ir meno archyvo, Mindaugo g. 8; Lietuvos muzikos akademijos, Gedimino pr. 42; Tomo Zano, Šv. Stepono 23,

Antakalnio, Antakalnio g. 49; Kultūros paveldo centro, Pilies 16; Muzikos ir meno, Arklių 20; Užupio, Polocko 12; Vilniaus dailės akademijos, Maironio 6; Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Saulėtekis.

 

Kituose miestuose

Alytuje: Janina Juodžbalienė, Alytus,  Dariaus ir Girėno 10,   Politinių kalinių ir tremtinių būstinė

  Antanina Mikalonytė    Alytus  Volungės 3-19   831536977

Birštone: Viešojoje bibliotekoje, taip pat tel. 831956657 (Nijolė Slidžiauskienė)

Druskininkuose: Bibliotekoje, V.Kudirkos 13, tel. 831352358

Kaune: „Tremtinio knygynėlyje“, Laisvės al. 39, tel. 412529

Klaipėdoje: I.Simonaitytės biblioteka ir jos skaityklos, Manto g. 25, tel.846412531, Manto 9a  tel. 412534, o taip pat filialai, aptarnaujantys vaikus ir suaugusius:

"Miško", Kretingos g. 61, tel. 8-46 314726

"Melnragės", Molo/Audros g. 60/15, tel. 8-46 498041

"Debreceno", Debreceno g. 22, tel. 8-46 345785

"Girulių", Giruliai, Šlaito g. 12a  

"Šiaulių" Šiaulių g. 3, tel. 8-46 345717

"Kauno atžalyno", Kauno g. 49, tel. 8-46 314727

"Kalnupės", Kalnupės g. 13, tel. 8-46 366542

"Pempininkų", Taikos pr. 79, tel. 8-46 346301

"Vingio", Vingio g. 11, tel. 8-46 326940

"Laukininkų", Laukininkų g. 42 – 18, tel. 8-46 326465

 

  Į pradžią

 

 

 

Marijampolėje :Justinas Sajauskas  Marijampolė  Vytauto  29. Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus   834350754

Palangoje: Bibliotekoje , Vytauto g. 59, tel. 8460 49447

Panevėžyje: Roberta Vaišvilaitė, Liepų al. 13 –1, tel. 868765044, Visose bibliotekose.

Radviliškyje: Centrinėje bibliotekoje.

Raseiniuose: Dainius Sopranas 862255005

Šventojoje,  Zveju 9,  Jordanas Narkus

 Tauragėje: Pranas Rindokas,  Tauragė   Prezidento 38.  Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos būstinė. Tel.  844654222,  būstinės  844661390

Varėnoje: Bibliotekoje, Vytauto g. 19, tel. 8310 31640

Mūsų inf.

Autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.

Redakcija pasilieka teisę rankraščius trumpinti ir redaguoti.

Rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami.

Laikraščio redakcija keičiasi straipsniais su internetiniu laikraščiu www.delfi.lt Jei nepageidaujate, kad jūsų straipsnis ten būtų publikuojamas, prašome apie tai mus įspėti.

 

Dieve, saugok mus, kad mes saugotume vieni kitus, o visi kartu saugotume Lietuvą.

---------------------------------------------------------------------------------

,, Baltijos kelias”. ISSN 1822 - 0495

Būstinės adresas: LT – 01014 Vilnius, Vilniaus g. 22;

Adresas korespondencijai: Vilnius 1, Nr. 536

Telefonas informacijai Vilniuje: Eduardas Daujotis 2121650, 865051658; Kaune: Jolanta Našlėnienė 868871818 Klaipėdoje: Virgis Palionis 867442386 , Radviliškyje: Kęstutis Pakštas 867117422; Raseiniuose Dainius Sopranas 862255005

,pilieciai@pilieciai.lt ; www.pilieciai.lt

Leidėjas: piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS

Redaktorė Nijolė Pranckevičiūtė

Redakcinė kolegija: A.Dagelis, V.Daujotis, E.Gudavičius, A.Janulaitis, Č.Laurinavičius, V. Paulaitis, V. Radžvilas, R.Sopranaitė.

Spaustuvė ,,Spauda”.

 

Į pradžią