Šiame numeryje: Ar važiuoti Prezidentui į Maskvą? KGB aštunkojis Lietuvos paleisti nežada. Kas apmoka politikų atostogų sąskaitas? Politinė ar partinė reklama? Improvizacija optimizmo tema. Emilija Liegutė: esu idealistė. Teisinė konsultacija: palikimas. Knygnešystės esmė.

 Į titulinį puslapį

 

Ar apginsime garbės įstatymą?

Lietuvos gynimas tęsiasi

Pareiškimas

JAV Lietuvių bendruomenės XVII tarybos pareiškimas

KGB aštunkojis Lietuvos paleisti nežada

Kas apmoka politikų atostogų sąskaitas

Pastabos paraštėse

Žurnalisto pasakos apie spaudos draudimą

Knygnešystė - lietuvių kova prieš nutautinimą

Politinė ar partine reklama?

Politikos užribis

Improvizacija optimizmo tema

Judėjimo Kitas pasirinkimas kronika

 Iš skaitytojų laiškų

Palikimo priėmimas ir jo teisiniai padariniai (2)

Kultūra-viso ko pamatas nuotrauka iš pašto

1. Ar apginsime garbės įstatymą?

    Taip jau sutapo, kad šiomis dienomis karštai svarstomi du su praeitimi susiję įvykiai. Pirmasis – žiniasklaidos atskleistos aukštų valstybės pareigūnų sąsajos su okupacinio režimo represinėmis struktūromis. Antrasis – vis labiau įsiplieskiantys ginčai, ar verta šalies Prezidentui keliauti į Maskvą, kur bus minimos Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinės. Kita vertus, abu įvykius siejanti gija yra toli gražu ne vien praeitis. Iš tikrųjų tie įvykiai tampa nelengvu kiekvieno iš mūsų moralinių ir pilietinių vertybių bei nuostatų patikrinimu.

    Reikia pripažinti, kad šį pilietinės ir valstybinės brandos egzaminą laikome gana sunkiai. Valdančioji koalicija stengiasi sumenkinti patį pareigūnų ryšių su KGB faktą. Šių pastangų neįmanoma pateisinti, tačiau galima bent jau suprasti jų priežastis ir paskatas. Tačiau lyg ir kitoms politinėms jėgoms atstovaujančių kai kurių asmenų elgesys stačiai glumina. Iš pat pradžių visai diskusijai šiuo klausimu buvo užduotas blogas tonas, kai buvo iš visų pusių užsipulta saugumo vadovo ir užsienio reikalų ministro praeitį atskleidusio laikraščio redaktorė. Kieno užsakymas? Kam tai naudinga? Tokie ir panašūs klausimai pylėsi lyg iš gausybės rago. Ir kur kas mažiau buvo norinčių klausti iš esmės: ar pateiktos žinios teisingos? Kodėl apie šią praeitį nieko nežinojo visuomenė? Kokių padarinių tokių asmenų buvimas gali turėti šalies saugumui ir tarptautiniam prestižui? Šio pirmojo keisto įspūdžio toli gražu nepagerino ir visiškai neorus valstybės vadovų elgesys – nė vienas iš jų nepajėgė tiesiai ir aiškiai atsakyti į, atrodytų, paprasčiausią klausimą, ar žinojo tų pareigūnų praeitį skirdami juos į dabar užimamus atsakingus postus.

    Tačiau nesusipratimų ir keistenybių virtinė tuo tik prasidėjo. Daugmaž suprantama, kodėl Seimo pirmininkas ir premjeras mūru stojo ginti saviškių. Tai darydami jie pasakė tai, ką ir tebuvo galima pasakyti tokiomis aplinkybėmis – kad pareigūnai savo darbais įrodė ištikimybę Lietuvos valstybei. Kaip ir buvo galima laukti, „lankstieji“ liberalcentristai liko ištikimi savo įpročiui būti beveidžiais kebliais atvejais ir šiuo klausimu neišsakė aiškesnės nuomonės. Tačiau nustebino ir net pritrenkė pats šalies vadovas ir konservatoriai, kurie nežinia kodėl uoliai griebėsi to paties teiginio apie lyg visiškai akivaizdų pareigūnų lojalumą savo šaliai. Tokia pozicija iš tiesų verta rimtesnės analizės.

    Viena iš tokio elgesio priežasčių, be abejonės, gali būti baimė, kad patekusieji į kritikos ugnį pareigūnai valdančiosios koalicijos valia bus pakeisti nežinia kokiais ir gal net valstybei pavojingais asmenimis. Reikia sutikti, kad ši baimė iš dalies pagrįsta. Tačiau žvelgiant į problemą plačiau, akivaizdu, kad tai kur kas sudėtingesnis klausimas. Jo lengvai išspręsti neįmanoma, nes tai pirmiausia yra pasitikėjimo klausimas. Net ir atlaidžiausiai, turint omenyje visas okupacijos laikų aplinkybes, vertinant bet kurių žmonių apsisprendimą arčiau susisieti su tokia liūdnai pagarsėjusia organizacija kaip KGB, tenka pripažinti, kad toks sprendimas, šiaip ar taip, vertintinas kaip dvasinio ir moralinio silpnumo požymis. O toks silpnumas nėra atsakingas valstybines pareigas einančio asmens puošmena, maža to, nėra jokių garantijų, kad jis niekada ir jokiomis sąlygomis nepasireikš vėl. Lojalumo klausimas taip pat sudėtingesnis negu atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Be aiškaus pagrindo įtarinėti žmones neištikimybe ar net išdavyste, žinoma, neatsakinga ir net absurdiška, tačiau, griežtai kalbant, tikrasis žmogaus nuveiktų darbų balansas ir jų prasmė neretai paaiškėja po daugelio metų. Todėl be atodairos dalyti pasitikėjimo kreditą taip pat neatsargu ir neišmintinga kaip ir gyventi persekiojamam liguisto įtarumo. Prezidentas ir kiti dviejų pareigūnų gynėjai smarkiai apsirinka manydami, kad į panašius argumentus galima nekreipti jokio dėmesio.

    Deja, vadinamoji KGB skandalo istorija kelia ir daug rimtesnių klausimų, susijusių su visos valstybės ateitimi ir likimu. Plačiau nesvarstysime, kaip ši istorija atsilieps šalies įvaizdžiui tarptautinėje arenoje. Kur kas svarbesnis, principinis klausimas būtų toks: ko verta valstybė, kurios saugumo vos ne svarbiausia garantija tampa grynai asmeninės į atsakingus postus skiriamų žmonių savybės? Ar įmanoma atviriau atskleisti tokios valstybės vidinį silpnumą negu tai padarė Prezidentas, pateikdamas savuosius saugumo vadovą ir užsienio reikalų ministrą ginančius argumentus? Kyla ir kitas ne mažiau svarbus klausimas: ar pasirinkus paprasčiausią sprendimą išsaugoti šiems pareigūnams kėdes, politinė padėtis šalyje dar labiau nepablogėtų ir ateityje už tokį neryžtingumą nereikėtų mokėti dar didesnės kainos? Juk ši istorija pirmiausia svarbi tuo, kad ji atskleidė bent jau vieną minėto valstybės silpnumo priežastį – moralinį mūsų politikos nuosmukį, pasireiškiantį įpročiu taikyti dvigubus standartus saviems ir svetimiems. Neatsitiktinai kaip tik šiomis dienomis vėl aiškiai išgirdome kito, jau tarsi ir primiršto skandalo – nušalintojo Prezidento istorijos – atgarsius, kurių padariniai nelengvai numatomi. Ką išgirdę apie pareigūnų ryšius su KGB turi manyti ir jausti žmonės, siekę, kad būtų atstatydintas susikompromitavęs Prezidentas? Šiaip ar taip, tikroji jo nušalinimo priežastis – ne užmačios žūtbūt įsigyti kažkokių kelius tiesiančios įmonės akcijų, o būtent kilusios pagrįstos abejonės dėl šio asmens ir kai kurių jo aplinkos žmonių lojalumo valstybei. Todėl nėra ko stebėtis, kad matydami valstybės vadovų ir visų politinių partijų dviprasmišką laikyseną, įsiplieskus saugumo šefo ir užsienio reikalų ministro skandalui, nušalintojo Prezidento šalininkai atkuto. Maža to, jeigu neaiškūs žaidimai naudojant KGB kortą tęsis, eksprezidento partijos politinis atgimimas taps labai tikėtinas. Piktnaudžiavimas šia korta, be abejonės, rodo tik tai, kad mūsų politiniame gyvenime siauri grupiniai ir klano interesai užgožia valstybinius. Pamėginus objektyviau vertinti tokius žaidimus, nelieka nieko, kito kaip tik pripažinti, kad jie yra vos ne svarbiausias valstybę griaunantis veiksnys.

    Plačiau pažvelgus į šią liūdną istoriją tampa akivaizdu, kaip mažai pažengėme į priekį ugdydami pilietinį ir valstybinį mąstymą per keturiolika nepriklausomybės metų. Būtent grupiniai ir klaniniai interesai iki šiol trukdo konstruktyviai ir humaniškai išspręsti ir abejotinos praeities klausimą. Pagaliau atėjo metas atvirai pripažinti, kad valstybinio gyvenimo dekomunizavimas ir dekagebizavimas nepavyko ne tik todėl, kad šiam būtinam žingsniui pašėlusiai priešinosi kolaborantų kohortos. Prie to svariai prisidėjo ir šiandieniniai dešinieji. Ne be jų pastangų rengiamuose desovietizavimo įstatymuose atsirado morališkai ir teisiškai neleistinos išimtys- neva nepriklausomybei itin „nusipelniusiems“ asmens, ir šito pakako, kad iš principo teisingas sumanymas būtų iš karto diskredituotas ir sužlugdytas. Kalbant dar aiškiau, dekomunizavimo idėja žlugo todėl, kad ji iš pat pradžių tarnavo ne valstybės interesams. Pirmiausia norėta ja pasinaudoti kaip veiksmingu ginklu politiniams konkurentams šalinti vykstant įvairių grupuočių kovoms dėl tų pačių valdžios kėdžių. O dabartinė pareigūnų byla aiškiai rodo, kad šiuo atžvilgiu per keliolika metų valstybėje beveik niekas nepasikeitė.

    Taip pat skausmingas ir antrasis šiuo metu plačiai svarstomas klausimas. Save gerbianti valstybė jo net neturėjo iškelti. Jeigu į panašų karo pabaigos minėjimą nevažiuota prieš dešimtmetį, tai dabar sąlygos tokiai kelionei dar nepalankesnės. Dalyvaudamas tokiame renginyje Prezidentas ne tik įžeistų tūkstančių okupacijos aukų atminimą, sutryptų mūsų tautinį orumą, bet ir pats to galbūt nenorėdamas įtrauktų valstybę į itin pavojingus politinius ir propagandinius mums nedraugiškos šalies žaidimus. Argi, atvykdami į Maskvą pagerbsime ant savo pečių šį karą išnešusią rusų tautą? Jos balsas šiandieninėje Rusijoje mažiausiai girdimas ir mažiausiai kam rūpi. Šios šalies valdantieji sluoksniai stoja į didžiulį propagandinį mūšį, kurio tikslas taip perrašyti istoriją, kad būtų sušvelninti ar net paneigti sovietinio totalitarinio režimo nusikaltimai. Ši propaganda nėra ir tikslas sau – ja siekiama istoriškai ir ideologiškai pagrįsti atgimstančias geopolitines Rusijos ambicijas. Pradžiai bent jau dvasiškai ir simboliškai susigrąžinti į savo teritorinių pretenzijų erdvę Baltijos šalis neabejotinai yra viena svarbiausių šio plano grandžių. Sumanymas kviestis į iškilmes Baltijos šalių prezidentus genialiai paprastas ir – jam pavykus – būtų tikrai veiksmingas. Juk geriausias būdas pateisinti ar net apskritai paneigti patį šių šalių okupacijos faktą yra visam pasauliui parodyti, kad ši okupacija buvo tiesiog būtinas kovos su nacizmu epizodas ir būtina jos sėkmės sąlyga. O stovintys Kremliaus tribūnoje trys prezidentai taptų tarsi gyvu liudijimu, kad toks iškreiptas istorijos aiškinimas teisingas ir priimtinas mūsų tautoms. Tokį šalių vadovų žingsnį būtų sunku vertinti kitaip kaip vandens pylimą ant rusiškojo imperializmo ir revanšizmo malūno. Tik šypseną kelia svarstymai, kad būtų galima keliauti į Maskvą prieš tai kokioje nors deklaracijoje išdėsčius mūsų valstybių požiūrį į 1940 - jų metų įvykius. Tai būtų tik pigus gudravimas ir savęs apgaudinėjimas, nes seniai žinoma, kad tikrąjį tiek žmogaus, tiek tautos ar valstybės požiūrį visada atspindi ir išreiškia ne žodžiai, o darbai ir konkretūs veiksmai. Tad gegužės 9 d. būti Maskvoje-reiškia viešai ir oficialiai pritarti mums beveik atviru šantažu peršamam melagingam, mus žeminančiam ir dvasiškai vėl pavergiančiam istorijos aiškinimui.

    Reikia pripažinti, kad šis, atrodytų, akivaizdus klausimas sukėlė ir tebekelia nemenką sumaištį ir įtampą visuomenėje. Prie to iš dalies prisidėjo ir dviprasmiška bei neryžtinga Prezidento laikysena. Jo neryžtingumas ir aiškiai matomas svyravimas išjudino ir padrąsino Lietuvos prorusiškas politines jėgas, kurioms nerūpi nei valstybės garbė, nei jos likimas. Keliaklupsčiavimas prieš Rusijos pretenzijas ir reikalavimus paklusti jos politinei valiai faktiškai jau paverstas tarsi normalia ir vos ne savaime suprantama „lanksčia“ ir „pragmatiška“ pozicija, prilygstančia principingam ir valstybiniam požiūriui į mūsų santykius su didžiąja kaimyne.

    Taigi, tiek svarstant ryšių su KGB turėjusių pareigūnų, tiek kelionės į Maskvą klausimus šalies vadovas nesublizgėjo toliaregišku požiūriu ar valstybine išmintimi. Panašu, kad tai nėra atsitiktinumas. Vis labiau aiškėja, kad apskritai teisinga ir sveikintina Prezidento nuostata visomis išgalėmis palaikyti tautos santarvę ir susitelkimą neretai virsta savo priešingybe - neprincipingumu ir niekuo nepateisinamu nuolaidžiavimu Lietuvoje veikiantiems įtakingiems ir įžūlėjantiems prorusiškiems veikėjams bei nereikalingu ir pavojingu pataikavimu vakarykščių kolaborantų užgaidoms. Šį kartą jam teks patirti dvigubą – ne tik Rusijos ir jos penktosios kolonos šalyje, bet ir Vakarų valstybių spaudimą. Šios valstybės, ko gero, taip pat labai pageidauja išvysti Maskvoje trijų Baltijos šalių prezidentus, nes jų buvimas leistų išvengti ne vieno šioms valstybėms nepatogaus klausimo. Juk tarp didžiųjų istorijos „baltųjų dėmių“ neabejotinai vis dar yra ne tik menkai teatskleisti ir nepasmerkti komunizmo nusikaltimai – Vakarų valstybių vaidmens sukeliant Antrąjį pasaulinį karą ir jų moralinės bei politinės atsakomybės už šio karo padarinius klausimas, taip pat vis dar skendi istorinės užmaršties miglose. Ir praskleidus šį paslapčių šydą pradėtų aiškėti ne vien Baltojo metraštininko plunksna rašoma istorija.

    Apskritai būtų tiesiog pražūtinga suvokti save tik kaip bejėgius žaisliukus pasaulio galingųjų rankose. Todėl pirmą kartą mūsų vėl nepriklausomos valstybės istorijoje turėsime pasipriešinti ir savo draugų bei sąjungininkų valiai. Tai sunkus uždavinys, bet kartu ir unikali galimybė pagaliau tapti save gerbiančia tauta ir valstybe. Antrojo pasaulinio karo pabaigą paminėti būtina. Tačiau tai privalome padaryti savarankiškai – taip, kad šis paminėjimas atspindėtų mūsų vietą pasaulyje bei mūsų pačių istorinę patirtį ir pirmiausia būtų prasmingas mums patiems. Jeigu pajėgsime tinkamai surengti tokį minėjimą, į klausimą, ar apginsime savo valstybės garbę bei orumą bus atsakyta taip, kaip ir dera atsakyti laisvų žmonių tautai.

Redkolegija

 Į pradžią

2. Kun. Robertas Grigas    Lietuvos gynimas tęsiasi

(kalba pasakyta LR Seime 2005 m. sausio 13 d.

knygos “1991 sausio 13. Pasaulis žvelgia į Lietuvą” pristatyme)

    Kažkas negero dedasi laisvę iškovojusioje mūsų Lietuvoje.

    Jei tik kariuomenės vadas – tai, žiūrėk, sovietų karo Afganistane veteranas.

    Jei tik ministras – tai KGB rezervo karininkas.

    Jei Lietuvos saugumo šefas – tai būtinai susipainiojęs su buvusios okupantės SSRS slaptosiomis tarnybomis.

    Kas tai yra? Ką tai reiškia mūsų dabarčiai ir ateičiai?

    Kaip krikščionis, aš negaliu, neturiu teisės tų konkrečių asmenų smerkti arba teisti. Gal jie šimtą kartų apgailėjo savo buvusius ryšius su okupantų struktūromis. Gal jie labiau už mus visus myli Lietuvą ir linki jai gero ir į valdžios viršūnes nuėjo vedini vien tik troškimo kuo daugiau savo kompetencija ir žiniomis pasitarnauti nepriklausomai Lietuvos valstybei. Teoriškai taip gali būti.

    Tačiau Sausio 13-osios akivaizdoje, to tyro kraujo akivaizdoje – žmonių, bet kaip susijusių su represinėmis okupantų struktūromis, buvimas aukščiausiuose Lietuvos valstybės postuose, yra ištikimųjų aukos ir laisvės idealų paniekinimas. Pasaulio akivaizdoje tai yra Lietuvos Respublikos kompromitavimas.

    Jeigu jau taip trokštate tarnauti Tėvynei, ir būtinai valstybės valdymo, politikos baruose, yra daugybė galimybių. Vertingą patirtį ir gerą valią puikiai galima panaudoti krašto labui, dirbant referentais, patarėjais, konsultantais, etatiniais ar visuomeniniais padėjėjais ir t.t. Kodėl reikia būti aukščiausiuose, šalį reprezentuojančiuose postuose? Juk niekuomet nėra garantijos, kad didelė priešiška valstybė, neseniai įtraukusi jus į savo sistemų tinklus, netruktelės už virvelių ir nemėgins veikti prieš Lietuvos interesus?

    Kreipiuosi į Respublikos Prezidentą. Nors krikščioniui nedera perdaug lankstytis valdžios ar politikos autoritetams, aš nusilenkdamas Jūsų paprašyčiau – paprašyčiau vardu tos laisvę ir valstybingumą branginančios tautos dalies, kuri čia buvo 1991-ųjų sausį: šiemet gegužės 9-ąją būkite čia, Vilniuje, kur liejosi tautos gynėjų kraujas; nevažiuokite ten, iš kur atėjo įsakymas lieti patriotų kraują; ir iš kur, matant akivaizdų totalitarizmo atgimimą, negalime būti tikri, kad panašūs įsakymai vėl neateis. Nevažiuokite į Maskvą!

    1945-ųjų gegužės 9-ąją nebuvo nugalėtas fašizmas. 1945-ųjų gegužės 9-ąją vienas fašizmas buvo pakeistas kitu – mano giliu įsitikinimu, blogesniu. Išlikime orūs ir priminkime šią tiesą į konformizmą linkusiai pasaulio įtakingųjų bendrijai. Pagerbkime Sausio 13-osios aukų ir visų žuvusiųjų už laisvę atminimą nedalyvaudami kaip valstybė propagandiniame Maskvos renginyje, kuriame teroro viešpatystės išplėtimas Rytų Europoje būtų vėl šventvagiškai tituluojamas „išvadavimu“. Nemaskuokime savo dalyvavimu paskutinių demokratijos apraiškų likvidavimo pačioje Rusijoje ir nesiliaujančio kolonijinio, naikinamojo karo Čečėnijoje.

    Tik elgdamiesi oriai, ryžtingai ir nepriklausomai, įvykdysime Sausio 13-ąją žuvusiųjų testamentą. Laisvės gynėjų kraujo testamentą. Dieve, mums padėk!

 

 Į pradžią

 

3.

Lietuvos Respublikos Prezidentui Valdui Adamkui

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Artūrui Paulauskui

Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybos pirmininkui Algirdui Brazauskui

    Jau kuris laikas žiniasklaidoje skelbiama informacija apie Rusijos Federacijos vadovybės ruošimąsi surengti iškilmingą Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjimą Maskvoje. Į šį renginį kviečiami svečiai iš daugelio pasaulio valstybių, tarp jų ir Lietuvos vadovai.

    Mes, žemiau pasirašiusieji, antisovietinio ginkluoto ir pilietinio pasipriešinimo dalyviai, susibūrę į visuomenines organizacijas atstovai, su dideliu nerimu stebime šį vyksmą ir laikome savo pilietine pareiga atkreipti dėmesį į tokius pakvietimo į Maskvą aspektus:

pirma, okupuotoje Lietuvoje vyko antinacinis ir antisovietinis pasipriešinimas, nes buvusios sąjungininkės Vokietija ir Sovietų Sąjunga sutartinai neigė Lietuvos respublikos, kaip ir kitų užgrobtų kraštų, nepriklausomybę;

antra, Lietuvos gyventojai buvo verčiami kariauti ir vieno ir kito okupanto karinėse formuotėse, todėl įstatymas „Dėl Lietuvoje gyvenančių Antrojo pasaulinio karo dalyvių, kovojusių antihitlerinės koalicijos pusėje“ (1996-08-20, Nr, I-1496) diskriminuoja Lietuvos gyventojus, kariavusius kitoje fronto pusėje ir gynusius Tėvynę nuo sovietinio okupanto; išskyrimas vienos gyventojų grupės ir ignoravimas kitos, žymiai didesnės dalies piliečių, prieštarauja Žmogaus teisių deklaracijos dvasiai;

trečia, Lietuvoje karas baigėsi dešimčia metų vėliau po Vokietijos kapituliacijos, o okupacija užsitęsė dar pusę amžiaus ilgiau nei Vakarų Europos šalyse. Laisvės kovose žuvo apie 25 tūkstančius kovotojų – Lietuvos Respublikos kariuomenės karių savanorių; trečdalis tautos patyrė sovietinio okupanto itin žiaurias represijas: tremtį, kalėjimus, turto ekspropriaciją, teisių suvaržymus ir t.t.

ketvirta, antisovietinės rezistencijos Lietuvoje faktas Europos Sąjungoje nėra suvoktas ir teisiškai pripažintas.

    Atsižvelgdami į šiuos argumentus, prašytume vengti bent kokių veiksmų, kurie galėtų būti suprasti kaip:

Rusijos imperinių ambicijų toleravimas;

pritarimas dabartiniam Europos Sąjungoje vyraujančiam požiūriui, neva nebuvo Lietuva sovietų okupuota ir nebuvo pasipriešinimo sovietiniam okupantui bei genocido politikai;

toleravimas netiesos apie Lietuvos gyventojų dalyvavimą Antrajame pasauliniame kare;

nutylėjimas Tautos patirtų aukų laisvės kovose, skriaudų ir pažeminimų, prilygstantis „pančių pabučiavimui“.

Prašytume, kol nėra išspręsti minėti principinės svarbos klausimai, atsisakyti vykti į Maskvos renginį ir paaiškinti Lietuvos gyventojams tokio apsisprendimo motyvus. Nekantriai lauksime istorinę tiesą atkuriančių ir valstybės garbę ginančių sprendimų.

Pagarbiai,

    Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga A.Petrusevičius

   Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis J.Čeponis

   Lietuvos Laisvės Kovų – Miško Brolių draugija A.Kentra

   Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga J.Burokas

   Lietuvos Sąjūdis R.Kupčinskas

   Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga P.Jakučionis

   Lietuvos politinių kalinių sąjunga A.Stasiškis

   Krašto apsaugos bičiulių klubas A.Burokas

   Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacija S.Vaitulionis

   Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija V.Miliauskas

   Lietuvos moterų lyga O.Voverienė

   Lietuvos katalikų bažnyčios atstovas mons. A. Svarinskas

   1941 m. birželio sukilėlių sąjunga A.Žaldokas

 

 Į pradžią

 

4.  JAV Lietuvių bendruomenės XVII tarybos pareiškimas

    Dėl LR Prezidento Valdo Adamkaus vykimo į Antrojo pasaulinio karo pabaigos sukaktį Maskvoje

    Rusija planuoja gegužės 9-tą dieną Maskvoje iškilmingai minėti Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-tąją sukaktį. Rusijos Prezidentas V.Putinas yra pakvietęs Lietuvos Respublikos Prezidentą Valdą Adamkų kartu švęsti SSRS pergalę prieš fašistinę Vokietiją.

    Okupuotoje Lietuvoje Antrasis pasaulinis karas nesibaigė 1945 m. gegužės 9-tą dieną, jis tęsėsi iki 1993 metų rugpiūčio mėn. pabaigos, kuomet Rusijos kariuomenė iš Lietuvos buvo galiausiai išvesta.

    50 metų trukusi lietuvių tautos rezistencija buvo ilga ir pareikalavo didelių aukų. Lietuvos valstybė neteko trečdalio savo krašto gyventojų. Dešimtys tūkstančių jaunų vyrų žuvo partizanų kovose. Okupantai žudė ir kankino nekaltus Lietuvos žmones, trėmė juos į Sovietų Sąjungą, į tolimąjį Sibirą.

    JAV lietuviai visus 50 metų nuolat ragino JAV nepripažinti neteisėto ir priverstinio Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą. Okupacijai tirti JAV atstovų rūmai 1953 m. įsteigė Baltijos valstybių komitetą „Select Committee to Investigate the ‘Incorporation’ of the Baltic States into the U.S.S.R.“ ir nustatė, kad Baltijos valstybės buvo okupuotos jėga.

    Rusija nepasmerkė Molotovo-Ribbentropo pakto, įrodančio Lietuvos okupaciją, nepasmerkė Sovietų Sąjungos imperialistinių siekių, nes pergalė prieš fašizmą padėjo įsigalėti bolševizmui, Lietuvai teko kentėti dar 50 metų.

    Rusija nesutinka prisiimti valstybinės atsakomybės už tai, kad būtų atlyginta SSRS okupacijos padaryta žala Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams. Per 15 Lietuvos Respublikos nepriklausomybės metų Rusija nerado reikalo pradėti derybų, atsiprašyti.

    Rusija 2005 m. gegužės 9-tos dienos 60 metų sukaktimi ir kova prieš fašizmą pridengia savo valstybės dviprasmiškus tikslus.

    JAV Lietuvių Bendruomenė sutinka, kad Lietuva turetų būti gera Rusijos kaimynė ir vystytų abiem valstybėms naudingus ryšius, tačiau jokiu būdu nepritaria Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus gegužės 9-tą dieną į Maskvą vykimui. Nereikėtų ten vykti ir kitam aukšto rango Lietuvos atstovui, nes tai reikštų ne vien pritarimą sovietų okupacijai, bet ir įvykdytiems totalitariniams komunizmo nusikaltimams.

 

2005 sausio 15 d.

Regina Narušienė, J.D.

JAV Lietuvių Bendruomenės XVII Tarybos

Prezidiumo Pirmininkė

 

 Į pradžią

 

5. Vidas Kaziliūnas   KGB aštunkojis Lietuvos paleisti nežada

Kas galėtų paneigti, ar šiandieninio KGB

skandalo ištakų nereikėtų ieškoti Archyvų departamente?

 

    Atrodo, viskas prasidėjo labai nekaltai. Prieš  Naujuosius metus iš darbo atleistas Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA)  direktorius Ovidijus Lėveris. 2003 m. jis gavo užduotį išsiaiškinti, ar jo vadovaujamame archyve nėra lydraščio, įrodančio, kad "Šatrijos"slapyvardžiu, dabar jau žemės ūkio ministrės Kazimieros Prunskienės, bendradarbiavimo su KGB agentūrinė byla, buvo išsiųsta iš Lietuvos.

    Tuo metu K.Prunskienė kaip tik buvo atnaujinusi savo KGB-istinę bylą, siekdama paneigti paties Aukščiausiojo Teismo nutartį, kad ji sovietmečiu sąmoningai bendradarbiavo su KGB.

    K.Prunskienės bylos lydraščio O.Lėveriui surasti nepavyko, bet jis visai atsitiktinai aptiko lydraštį, kuris liudija, jog Archyvų departamento direktoriaus Vido Grigoraičio bendradarbiavimo su KGB byla buvo išsiųsta iš Lietuvos į Rusijos miestą Omską.

    Po šio O.Lėverio „radinio“ ir prasidėjo triukšmas. V.Grigoraitis įrodinėjo, esą su KGB niekada nebendradarbiavo, o kai kurie jo  bendradarbiai, bei buvęs Archyvų departamento vadovas ir disidentas Gediminas Ilgūnas tvirtino, kad jis tikrai buvo agentas.

    Iškilo viešumon ir anoniminė istorija, esą V.Grigoraitį KGB užverbavo tuo metu, kai jis mokytojavo ir bandė nuslėpti kažkokią savo neteisėtos prekybos, liaudiškai vadinamos spekuliacija, bylą.

    Tačiau kad V.Grigoraitis gali turėti kažkokių „uodegų“ arba vykdo kažkokius specialius pavedimus, liudija ir gana keisti dalykai pačiame Archyvų departamente.

    Pirmiausia, departamento bei paties V,Grigoraičio iniciatyva per patį nušalintojo prezidento Rolando Pakso skandalą, praėjusių metų pavasarį, Seime buvo priimtas naujas Archyvų įstatymas, pagal kurį nuo šiol net 70 metų negalima bus viešinti bylų, kuriose bet kokiu kontekstu bus minimas žodis „agentas".

    Be to, naujasis įstatymas leis LYA saugomus dokumentus naikinti ar tikrinti be jokio reglamento.

    Į kovą prieš tokius numatomus veiksmus dar 2003 m. vasarą stojo Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Jo vadovė Dalia Kuodytė kreipėsi į tuometinį prezidentą R.Paksą ir į kitus šalies vadovus, tačiau jiems archyvai tuo metu nerūpėjo, o V.Grigoraitis į Seimą ir toliau „stūmė" savo įstatymo projektą.

    Dar labiau D.Kuodytė nuogąstavo dėl to, kad V.Grigoraičio nurodymu tuo metu buvo pradėta naikinti net 1949 m. bylos, liudijančios patį rezistencijos įkarštį Lietuvoje.

    Tai buvo daroma, nepaisant to, kad pagal įstatymus ypatingųjų  archyvų saugojimo, tvarkymo bei naudojimo klausimus Archyvų departamentas privalo spręsti kartu su Genocido centru. O tam buvo sudaryta speciali Valdymo ir metodikos taryba.

    Bet bylos buvo naikinamos be jos žinios. O tuometinė Lietuvos valdžia su pačiu R.Paksu priešakyje aiškino, esą viskas vyksta pagal įstatymus.

    Taigi, ar tokių įvykių kontekste negalima būtų daryti prielaidų, kad šiandieninio KGB skandalo, kuriuo bandoma iš pareigų nustumti Saugumo departamento vadovą Arvydą Pocių ir užsienio reikalų ministrą Antaną Valionį, ištakos -- 2003 m. pavasaris ir vasara, kai R.Pakso šalininkai iš visų jėgų bandė į visus postus „įstatyti" savus žmones ir tuo pačiu paslėpti savo praeitį?

    Be to, ne tik D.Kuodytė, bet ir daugelis kitų specialistų, išmanančių archyvų darbo specifiką, stebėjosi, kad V.Grigoraitis turi leidimą dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija.

    Kada jis šį leidimą gavo, neaišku. Neatmestina galimybė, kad jis jį turi jau seniai. Tai liudija gana iškalbinga istorija.

    Dar 1991 m. Kultūros ir švietimo ministerija V.Grigoraitį buvo  pasiuntusi rinkti archyvinės medžiagos apie kultūros vertybes. Tačiau jo veikla papiktino net paprastai kištis vengiančią Vidaus reikalų ministeriją (VRM).

    Vienas jos vadovų netgi nusiuntė laišką buvusiam Kultūros ir švietimo viceministrui Kornelijui Plateliui. Jame buvo nuogąstaujama, kad V.Grigoraitis, užuot gilinęsis į kultūros paveldą liudijančius dokumentus, renka duomenis, susijusius su buvusiais VRM darbuotojais, kolonijų bei kalėjimų veikla, operatyviniu pareigūnų darbu.

    VRM vadovybė įtarinėjo, kad V.Grigoraitis atlikinėjo ne savo darbdavių užduotis. Šiandien belieka tik spėlioti - kieno?

    Nepaisant to, V.Grigoraitis ir toliau galėjo sėkmingai daryti karjerą, nes VRM perspėjimais nei jo darbdaviai, nei kiti valstybės pareigūnai nesusidomėjo.

    1997 m. V.Grigoraitis tapo Archyvų departamento vadovu, išstūmęs iš šio posto ilgametį jo direktorių, disidentą G.Ilgūną. Tuo metu jis buvo atviresnis nei šiuo metu ir be užuolankų teigė: „Valdančiajai partijai (konservatoriams -- red.) svarbu turėti patikimą žmogų departamente, kur sukaupta ypač svarbių dokumentų, kuriais galima sukompromituoti ar šantažuoti politinius priešus".

    Jeigu kas nors paneigtų, kad kilęs skandalas dėl A.Pociaus ir A.Valionio praeities nenaudingas siekiančiam vėl į politiką sugrįžti ir nusiprausti suteptą veidą purvu R.Paksui arba bandančiam savo interesus įgyvendinti Rusijos „pasiuntiniui" Viktorui Uspaskichui, tai tuomet galime ramiai miegoti... Tegul ir toliau V.Grigoraitis tam tikromis dozėmis išmetinėja iš (LYA) įvairias „byleles" ir naikina svarbius dokumentus.

 

 Į pradžią

 

 

6. Emilija Tamulytė  Kas apmoka politikų atostogų sąskaitas

    Nuo šiemet per Šv. Kalėdas atostogavo Ministras Pirmininkas Algirdas Mykolas Brazauskas, nėra žinoma ir vargu, ar paaiškės. Vyriausybės spaudos tarnyba pranešė tik tiek, kad Premjeras kartu su žmona vyks į Nidą. Tačiau aklai tikėti šia informacija negalima. Premjero atostogos Egipte prieš keletą metų patvirtina, kad Vyriausybės vadovui išvykus į užsienį, visuomenė apie tai oficialiai nėra informuojama. Žinios apie Vyriausybės vadovo poilsį ištekėjusios moters draugijoje pradėjo sklisti tik tuomet, kai A.Brazauską pliaže užfiksavo „Lietuvos ryto“ žurnalistai. Dar anksčiau liūdnai nuskambėjusio, dabar jau ekspremjero Gedimino Vagnoriaus atostogų Šri Lankoje pamokos, panašu, politikai iki šiol neišmoko.

    Pirmuosius demokratijos žingsnius įtvirtinančiai Lietuvai dar teks daug nuveikti reglamentuojant valdžios vyrų ir moterų atostogas, derinant viešus ir privačius interesus. Seimo nariai, nepaisydami Konstitucinio Teismo nutarimo, jog būtina įstatymais reglamentuoti parlamentarų darbo poilsį ir atostogas, ir toliau atostogauja, tuo pačiu drąsiai imdami tik už darbą priklausantį dosnų Seimo nario atlyginimą (4 tūkstančiai litų atskaičius mokesčius). Vyriausybės vadovas, nors oficialiai parašęs pareiškimą ir išėjęs apmokamų atostogų, visgi ne visada elgiasi taip, kaip įprasta demokratiniame pasaulyje.

    Priešingai nei Lietuvoje, daugumos Vakarų Europos šalių prezidentai ir premjerai praneša apie savo atostogas. Kiekvienas šalies pilietis žino, ne tik kur atostogauja valstybės vadovai, bet ir kokioje kompanijoje.

    Teisingumo dėlei būtina pridurti, kad ir senose demokratijose pasitaiko atvejų, kai premjerai ar prezidentai bando nuslėpti, su kuo leidžia atostogas. Tačiau faktams iškilus į viešumą, jiems už tai „užkuriama pirtis“ ir atliekamas nuodugnus tyrimas. Pavyzdžiui, šių Kalėdų išvakarėse pylos nuo Jungtinės Karalystės parlamento etikos sargų gavo šalies premjeras Tony Blairas. Pastarasis buvo nuslėpęs, kad 2002 metais penkias dienas ilsėjosi Prancūzijos pietryčiuose esančioje Alain Dominique Perrinui priklausančioje XV amžiaus pilyje. Pastarasis, tuo metu prabangios kompanijos Richemont, valdančios Dunhill ir Cartier bei 21 proc. britų – JAV tabako industrijos, kurios akcijų vertė - 3 milijardai angliškų svarų, direktorius -valdytojas.

    Britanijos etikos sargai nuogąstauja, kad Perrino verslo interesai galėjo daryti įtaką Britanijos premjero veiksmams.

    Valdžioje esantys britų leiboristai turi karčios patirties, kai buvo išaiškinti jų ryšiai su tabako industrijos atstovais. 1991 m. T.Blairo vadovaujamiems leiboristams teko grąžinti iš Formulės- 1 organizatoriaus Bernier Ecclestono gautą milijono svarų auką. Partijos pinigų kasa buvo patuštinta paaiškėjus, kad T.Blairas stengėsi atidėti tabako reklamos draudimą kompanijoms, remiančioms sportą. Šįkart britų konservatoriai įtaria, kad per T.Blairo atostogas buvo bandoma sustabdyti Vyriausybės ketinimą uždrausti rūkyti viešose vietose.

    Nors Britanijos Vyriausybės vadovo atstovai teigia, kad T.Blairo atostogos pas Perriną buvo privačios, parlamento kontrolierius paprašė premjerą pateikti paaiškinimus dėl šios pilyje vykusios iškylos. Po šių žodžių buvo išplatintas T.Blairo atstovo spaudai pranešimas, jog „viskas, ką reikia pateikt, bus pateikta, o reikalingi dokumentai renkami ir rūšiuojami“.

    Lietuvos istorijoje irgi yra ne vienas pavyzdys, kai aukšto rango pareigūnai už atostogas turėjo atsidėkoti jų rengėjams. Be plačiai žinomos G.Vagnoriaus meilės „Lietuvos rytui“, kai šis niekam nežinant buvo išvykęs atostogų į tolimą Šri Lanką (ačiū Dievui, kad tuomet nebuvo cunamių, nes priešingu atveju Lietuvos Vyriausybė būtų likusi be premjero, apie kurio buvimą niekas taip ir nesužinotų), pėdsaką istorijoje paliko irgi buvęs Vyriausybės vadovas Adolfas Šleževičius. Už naujametę viešnagę JAV, Kazio Bobelio namuose Floridoje, JAV tautiečiui buvo atsidėkota jo sūnų Joną įdarbinant Užsienio reikalų ministerijoje.

    Jeigu lietuviai mokytųsi iš gerosios demokratinių šalių patirties, A.Brazauskui grįžus iš Egipto būtų tekę aiškintis, už kokius nuopelnus daugiausia gerai apmokamiems priėmimams ir užsienio svečių apgyvendinimui pasirenkama būtent egiptietiškos kelionės kompanionei Kristinai Butrimienei priklausantis viešbutis (dabartinis jo pavadinimas „ Crown Plaza“)..

    Taigi Lietuvos etikos sargams darbo į valias, tik ar išdrįs, nes daugumos jų paskyrimai suderinti su valdančiąja dauguma.

 

 Į pradžią

7. Pastabos paraštėse

Nostalgija

    Sakoma, kad beveik trečdalis Lietuvos gyventojų teigia, jog sovietmečiu gyventi buvo geriau. Per radiją vykusioje diskusijoje V. Landsbergis akcentavo politinį ir istorinį mūsų analfabetizmą, kai lietuviai užmiršo, kaip jų tautiečiai gyveno baudžiavos, spaudos draudimo, karo ir pokario, tremties bei sovietiniais laikais. O kas apie tai primena? Ar pakankamas dėmesys Lietuvos istorijai? Ar tinkamai dirba mūsų valstybinės institucijos, kad istorija būtų primenama?

    Kaip puoselėja savo istoriją kitos tautos ? Pažiūrėkim į žydus – jų genocidas buvo baisi tragedija ir ji primenama nuolat visame pasaulyje. Mūsų mokyklose tam skirtas atskiras kursas. O mūsų genocidas? Ar jis nuolat primenamas? Ar tikrai visas pasaulis apie jį žino?

    Išleisti iš narvo žvėrys nesugeba gyventi laisvėje? Panašu, kad taip. Prisitaiko tik plėšrūnai. Jie buriasi į savus klanus ir drauge nagais kimba į grobį. Kitiems toks gyvenimo būdas nepriimtinas ir jie lieka už borto.

 

Jei duodi, tai ir gauni

    Ar teisingai paskirstomos ES lėšos? Seimo narys J. Karosas mano, kad labai teisingai:„Gal vienas kitas nesąžiningas faktas ir pasitaiko...“ O juk radijo laidos transliavimo metu viena moteris jam girdint pranešė, kad net 50 procentų reikia atiduoti tam, kas skirsto...

    Tokia sistema jau seniai veikia. Kadangi man asmeniškai teko susidurti su tokiu paskirstymu, tai man stebintis, kodėl kai kurios net mažos organizacijos gauna milžiniškas sumas, o kiti, daug dirbantys – nieko, aukštas pareigūnas paaiškino:„Už tai, kad neduodi, tai ir negauni“. Pasirodo, kad net ir taksa yra nustatyta. Kai pradėjom tą klausimą kelti viešumon, buvom apipilti purvais ir įvairiom sankcijom iki galutinio sunaikinimo. Taigi, p. Karosai, reiktų akis prasikrapštyti.

 

Kaip gelbėtis nuo automobilių avarijų?

    Sako, kad daugiausia avarijų padaro jauni žmonės, kurie neturi vairavimo patirties, mėgsta riziką, nejaučia atsakomybės, stengiasi„sublizgėti“. Siūlau:

    Leisti vairuoti tik nuo 21 metų. Taip daroma kai kuriose užsienio šalyse. Laikant egzaminus vairuotojo teisėms gauti, reikėtų paprašyti ir charakteristikos iš mokymo ar darbo įstaigos. Taip pat reiktų sugriežtinti bausmes neblaiviems vairuotojams. Jeigu išgėręs vairuotojas sustabdomas antrą kartą, jam reiktų atimti teises visam gyvenimui.

L.M..

 

 Į pradžią

8. Lietuviškos spaudos atgavimo 100-čiui

 Vaidilutis Budvytis        Žurnalisto pasakos apie spaudos draudimą

    LNK televizija parodė dokumentinių reportažų ciklą apie spaudos laisvės istoriją. Šį ciklą patvirtino ir finansavo Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečio minėjimo komisija.

    Trumpuose penkių minučių trukmės reportažuose žurnalistas Zigmas Zaikinas stengėsi atskleisti būdingesnius epizodus iš spaudos draudimo istorijos.

    Pirmajame reportaže pasakodamas žiūrovams apie vyskupą Motiejų Valančių ir jo bendražygius, juos visus pavadina kontrabandininkais ir jų organizaciją – kontrabandininkų organizacija. Tai žurnalisto žiūrovams peršamas požiūris. Nei šios organizacijos bylos dokumentuose (3 tomai), nei Lietuvos istorikų monografijose toks terminas nebuvo vartojamas. Knygnešiai draudžiamosios spaudos pernešimui per valstybinę sieną kartais pasamdydavo pasienio gyventojus, kurie užsiimdavo kontrabandinių prekių gabenimu iš Mažosios Lietuvos, kad perneštų ir jų ryšulius su lietuviška spauda. Apie tai savo atsiminimuose rašė patys knygnešiai.

    Reportaže nepagrįstai primenama, kad patys lietuviai prisidėjo prie  rusiško raidyno lietuviškiems raštams įvedimo. Akademikas Vytautas Merkys įrodė, kad rusų valdininkai, siekdami pateisinti savo veiksmus, iškėlė teiginį, neva patys lietuviai buvo abėcėlės rusiškomis raidėmis įvedimo iniciatoriai. Jeigu Laurynas Ivinskis padėjo Stanislovui Mikuckiui rengti pirmąjį lietuvišką elementorių rusiškomis raidėmis, tai jis negalvojo, kad rusiškas raidynas bus prievartinis. Pats L. Ivinskis Peterburge gavo leidimą ir 1876 m. išspausdino lotyniškomis raidėmis knygelę apie gyvulių globą. Tačiau leidimas platinti šią knygelę nebuvo gautas. 1878 m. L. Ivinskis Rusijos vyriausiajai spaudos valdybai įrodinėjo raidžių ą, ę, ž ir kt. būtinumą lietuviškų žodžių rašybai, tačiau leidimo platinti tą knygelę negavo.

    Reportažas apie Tilžę. Susidarė įspūdis, kad vien tik Tilžėje buvo spausdinami lietuviški raštai. Kodėl žurnalistas nė vienu žodžiu nepaminėjo spaustuvių Ragainėje (čia buvo išleisti pirmieji penki „Aušros” numeriai), Bitėnuose (Martyno Jankaus spaustuvė), Klaipėdoje ir kt. Be to, knygas spausdino ir siuntė į Lietuvą JAV gyvenantys lietuviai. Tilžę visi žino. Kodėl nepapasakojo, kur ir kaip caro okupuotoje Lietuvoje slaptai spausdino savuosius raštus žymus knygnešys Jurgis Bielinis.

    Reportažas apie knygnešį Jurgį Bielinį. Žurnalistas dezinformavo žiūrovus, priskirdamas J.Bieliniui visuomenės veikėjo knygnešio Stanislovo Didžiulio knygų slėptuvę. Prisiminimuose apie J.Bielinį tokio fakto, kad jis būtų naudojęsis S.Didžiulio slėptuve, niekas nepamini. Viena iš didžiausių ir gerai įrengtų slėptuvių buvo svirne Ustronės vienkiemyje (Panevėžio r.). Dabar šiame svirne įrengtas J.Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejus.

    Per LNK transliuotuose reportažuose buvo ir daugiau netikslumų, prieštaringų vertinimų bei iškraipymų. Susidarė įspūdis, kad žurnalistas neįsigilino į istorikų veikalus apie spaudos draudimą. Kai kuriuose reportažuose sumenkintas beveik visuotinis pasipriešinimas pasiūlytam raidynui. Juk kova prieš spaudos draudimą buvo kova už vienos seniausių indoeuropiečių kalbos ir lietuvių tautos išlikimą.

    Trumpame, penkių minučių reportaže visko sutalpinti neįmanoma. Bet ir faktų iškraipyti nereikėjo.

 

 Į pradžią

 

9. Egidija Kaulakytė    Knygnešystė - lietuvių kova prieš nutautinimą

    Praėjusių metų pabaigoje į solidaus knygnešių ir daraktorių vardyno pristatymą pakvietė Knygnešio draugija, subūrusi svarbų Lietuvos istorijos laikotarpį tyrinėjančius knygnešių ir slaptų mokyklų mokytojų palikuonis, tarp jų ir vardyno sudarytojus bibliografus.

    „Knygnešystė buvo tikroji tautos kova, į kurią įsijungė daugiau kaip 6000 dalyvių-knygnešių, spaudos lotyniškais rašmenimis platintojų, iš visų visuomenės sluoksnių, spaustuvininkų, lietuviškų knygų tiekimo iš Mažosios Lietuvos, JAV organizatorių, slaptų rašto mokytojų kariuomenė ir taikiu būdu, nors ir gaudoma, tremiama, teisiama, sugebėjo kovoti prieš šimtus kartų didesnę Rusijos imperijos valstybinę mašiną, jos lėšas ir pajėgas,- sakė susitikime dalyvavęs istorikas A.Tyla - Galutinis rezultatas - ne toks, kokio tikėjosi caro valdžia - surusinti Lietuvos gyventojus, sukiršinti lietuvius su lenkais. Įvyko atvirkščiai - knygnešystė, tautos švietimas neskatino pasitikėjimo represine carine administracija. Šie reiškiniai greičiau padidino norą bei ryžtą išsivaduoti nuo priklausomybės. Savo ruožtu net tuometiniai caro aukštieji valdininkai – Vilniaus generalgubernatorius, Kauno, Suvalkų gubernatoriai - gerai suprato, jog spaudos draudimas išugdė priešišką nusistatymą prieš imperiją. Caro vietininkas Varšuvos generalgubernatorius Lenkijos karalystėje spaudos draudimo panaikinimo bylos 1901-1904 m. nagrinėjimo metu buvo pareiškęs, jog išryškėjo nepaprastas lietuvių tautos prisirišimas prie savo kalbos, tradicijų, kurio įveikti nepavyks, lojalumo caro valdžiai spaudos draudimas nepadidins, todėl reikia legalizuoti lotynišką ir gotišką raštą“.

    Knygos sudarytojai Benjaminas Kaluškevičius ir Kazys Misius pratęsė pirmtakų Petro Rusecko, prieškariu išleidusio du knygnešių prisiminimų ir atsiminimų apie juos tomus, akademiko Vytauto Merkio, parengusio trečiąjį tomą, vėlesnius mokslinius knygnešystės tyrinėjimus, daugelio periodinės spaudos autorių, rašytojų, kraštotyrininkų darbą.

    Autoriai, minėdami tuometinio Lietuvos istorijos laikotarpio reiškinį, už kurį buvo nubausta, teisiama, ištremta apie 3000 lietuvių, susitikimo metu siūlė netikslių formuluočių autoriams atsiversti caro laikų enciklopedijas, idant perskaitytų, ką reiškia kontrabandinės prekės - knygų lietuvių kalba lotyniškais rašmenimis jų sąrašuose nė su žiburiu nerasi, jos nė negalėjo būti apmuitinamos, paprasčiausiai kaip prekių jų nebuvo; knygos lietuviškais rašmenimis, kalendorius, laikraščius buvo draudžiama turėti ir platinti. Didieji Lietuvos knygnešiai – Jurgis Bielinis, Juozas Sakalauskas ir daugelis kitų nešė ir platino vien knygas. Tokio paviršutiniško požiūrio, koks bandomas įpiršti dabar, nebuvo prieškario metais. Lietuvoje plačiai paminėti spaudos draudimo panaikinimo 10-metis ir 25-metis. Kaune, Karo muziejaus sodelyje 1940 m. buvo pastatyta Knygnešių sienelė su 100 knygnešių pavardėmis, išleista atsiminimų. Valstybė knygnešiams suteikė valstybines pensijas. Knyga buvo ginklas kovoje už lietuvišką savastį ir orumą. Kas atsitiko tose Lietuvos vietose, pavyzdžiui, Rytų Lietuvoje, kurių nepasiekė draudžiamas lietuviškas žodis, spauda, vardyno sudarytojai siūlė nuvažiuoti ir pasiklausyti, kokia kalba skamba Vilnijos dabartinėse vietovėse. Ar pagrįsti sudarytojo nuogąstavimai, perskaičius 1865 m.„Aušros” laikraštyje atspausdintą eilėraštį „Garnis“( parlėkęs iš šiltų kraštų, paukštis nebeišgirdo lietuviškos šnektos - aplinkui žmonės kalbėjo vien rusiškai). O kaip kalbės ateityje: angliškai, ar kita kalba - parodys laikas .

    Sudarant knygą duomenų ieškota visuose įmanomuose šaltiniuose – mokslinėje, kraštotyrinėje literatūroje, periodikoje, renkant knygnešių palikuonių liudijimus. Biografijos buvo tikslinamos archyvuose, pasitaikė neišlikusių vietovių pavadinimų, jų vietą pagal dabartinį administracinį suskirstymą net sunku nustatyti. Vardynui išleisti lėšų gauta pagal Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečio minėjimo programą.

 

 Į pradžią

 

10. Algimantas Zolubas   Politinė ar partine reklama?

    Sužinota, kad Kultūros ministerija rengia Seimui ar Vyriausybei dokumentą, kuris ribotų politinę reklamą per Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją. Apie tokį draudimą viešai šneka tiek pozicijoje, tiek opozicijoje esantys Seimo nariai. Jei jau žadama riboti ar drausti politinę reklamą, gal uždrausti ir dalyvavimą politikoje eiliniams piliečiams? Juk daugelis mena laikus, kai „už politiką“ trėmė, kalino...

    Tokie svarstymai ir abejonės gali kilti tik asmenims, kurie nežino ar nesuvokia žodžių politika, partija reikšmės, painioja politinę su partine veikla, politinę reklamą – su partine reklama.

    Pagrindinė žodžio politika reikšmė yra valstybės institucijų, politinių bei visuomeninių organizacijų ir atskirų asmenų veiksmai bei norai tvarkyti valstybės reikalus. Demokratinę valstybę, kokia yra ir Lietuvos Respublika, sudaro pilietinė visuomenė (ne jos valdžia, kaip kartais kai kas bando vaizduoti). Taigi ne tik politinės organizacijos (partijos), Seimo ir Vyriausybės nariai, diplomatai, bet ir visuomeninės organizacijos, visi sąmoningi piliečiai yra politikai. Jei karys saugo valstybės sieną, jei moksleivis sodina medelį pagražinti aplinkai, jei kunigas pamokslu doroviškai ugdo pilietį, jei pilietis dalyvauja rinkimuose ar pikete, jie visi – aktyvūs politikos dalyviai. Piliečių nušalinimas nuo politikos prilygtų jų išpilietinimui. Štai šitokios padėties ir siekta nuo pat nepriklausomybės atgavimo. Depolitizuoti mokyklą, kariuomenę, visuomenines organizacijas, visą visuomenę, politiką palikti vienai, neseniai vadintai komunistų (bolševikų) partijai, buvo pagrindinis buvusiųjų siekis. Pasisekė. Dabar apsimetėliškai verkšlenama, kad vangiai kuriasi pilietinė visuomenė, kad tikrų piliečių Lietuvoje tėra apie 20 procentų.

    Tautinėms valstybėms, kokia yra ir Lietuva (antras Konstitucijos straipsnis), reikalingi tautiškai susipratę, lietuvių tautines vertybes puoselėjantys ir ginantys piliečiai, aktyvūs politikos dalyviai. Juk Lietuvos Pirmoji respublika 1919 m. sukurta ir 1990 m. atkurta tautiniu pagrindu. Jei kam kyla klausimų dėl tautinių mažumų, aiškiai turime suvokti ir tvirtinti, kad tos mažumos priklauso lietuvių tautai (Lietuvos rusai, Lietuvos lenkai, Lietuvos čigonai, Lietuvos žydai, tik ne rusai, lenkai, čigonai, žydai Lietuvoje (taip gali vadintis į svečius atvykę kitataučiai), jos privalo būti lojalios kamieninės lietuvių tautos ir jos valstybės siekiams. Teisus buvo Popiežius Jonas Paulius II, kai 1993 m., apsilankęs Lietuvoje, vietinius lenkus vadino lenkiškos kilmės lietuviais ir neteisūs tie lenkai, kurie, būdami Lietuvos piliečiais, save vadina lenkais Lietuvoje (polaki na Litwie). Politinės reklamos ribojimas ar draudimas masinėse informacijos priemonėse, ypač populiariausioje LRTV, prilygtų išpilietinimo tąsai. O kaip su partine reklama? Norint į šį klausimą atsakyti, tenka pakalbėti apie politinę ir partinę veiklą.

    Politinė veikla yra nukreipta į valstybės kūrimą ir tvirtinimą. Partijos yra politiniai dariniai, kurių veikla taip pat nukreipta į valstybės kūrimą ir tvirtinimą, tačiau pagal tam tikrą, savitą tos partijos ideologiją. Politinei ir partinei veiklai palyginti tinka pasitelkti ūkio pavyzdį. Jei ūkio (politikos) sąvoka apima pramonę, energetiką, sveikatos apsaugą, žemės ūkį, tai ūkio šakos (partijos) – tik vieną iš sričių (pramonę, energetiką ar kokią miškininkystę). Demokratinėje valstybėje visavertę politiką gali vykdyti tik partijų visuma, todėl partinė veikla mokyklose, kariuomenėje bei kitose valstybinėse institucijose draudžiama.

    Partinės reklamos ne tik komercinėse žiniasklaidos priemonėse, bet ir nacionaliniame LRTV yra per daug. Tačiau Lietuvoje politinės reklamos, politinės propagandos, politinio raštingumo pamokų, be kurių pilietinės visuomenės neišsiugdysime, labai trūksta, todėl apie jos draudimą ar ribojimą negali būti kalbos.

 

 Į pradžią

 

11. Politikos užribis

 

    Kad suaktyvėjo Rusijos žvalgybos veikla Lietuvoje, jau kalbama atvirai. 

    Seimo futbolo komandos administratorius V. Semionovas – Rusijos pilietis, kuriam Seimas skyrė net atskirą kabinetą.  Šis futbolo„specialistas“, su kuriuo ir Seimo vadovas A. Paulauskas kalbasi rusiškai, buvo Seimo narės K. Prunskienės visuomeninis padėjėjas, jos pačios vadinamas„žentu“. Po Seimo komandos rungtynių šis nežinia iš ko gyvenantis „žentas“ prie alų geriančių mūsų parlamentarų pasikviečia įtartinų asmenų iš Rusijos.

    Kaune sužlugo radikalių partijų bandymas susivienyti. Į susitikimą Kaune atvyko tik trijų partijų atstovai: Nacionaldemokratų partijos pirmininkas Mindaugas Murza, Respublikonų partijos lyderis Kazimieras Petraitis ir šio susitikimo iniciatorius Lietuvos laisvės sąjungos lyderis Vytautas Šustauskas. Neradę bendros kalbos ir apsižodžiavę, radikalai trenkė durimis ir išsiskirstė.

    Rimtai pradėjo svyruoti Socialdemokratų partijos vadovo A. Brazausko postas. Į jį rimtai kėsinasi partijos kolega Juozas Olekas. Užkulisiuose kalbama, kad A. Brazausko įpėdiniu gali tapti ir Naujosios Sąjungos lyderis A. Paulauskas.

    Atlikus visuomenės apklausą Vilniuje, paaiškėjo, kad labiausiai korumpuota miesto institucija laikoma mero Artūro Zuoko vadovaujama Savivaldybė ir jai pavaldžios institucijos. Taip mano net 63 procentai vilniečių. Meras vėl žada „imtis priemonių“.

    Žuvis genda nuo galvos.

    Lietuva nesugebėjo iš Europos Sąjungos pasiimti 300 milijonų litų paramos. Europos Parlamento narė M. Starkevičiūtė mano, kad taip atsitiko todėl, jog niekas iš Lietuvos pareigūnų nepasirūpino milžiniškų Europos lėšų perėmimo sistemos kūrimu.

    Kai kurių politologų nuomone, šalyje kilęs skandalas dėl buvusių KGB rezervistų yra ne kas kita, kaip tos pačios KGB mestas jaukas. Tvirtu charakteriu derybose su Rusija garsėjantis Užsienio reikalų ministras A. Valionis ir R. Pakso atstatydinimo byloje daug nuveikęs Saugumo departamento vadovas A. Pocius gali būti pašalinti iš šalies politikos, o to ir siekiama.

    Kas sako, kad blogai gyvename?

    Darbo dieną sumanę papramogauti ir pasivažinėti traukinio restorane Seimo darbuotojai bei politikai, vadovaujami Seimo pirmininko A. Paulausko, Geležinkelio stotyje netikėtai buvo užklupti žurnalistų. Tai sukėlė tokį didelį pasipiktinimą, kad kai kurie žurnalistai buvo net apstumdyti.

    Darbo partijos lyderis Ūkio ministras V. Uspaskich pavertė smukle Seimą. Čia Kalėdos bei Naujieji Metai buvo švenčiami pasistiprinant savos gamybos naminuke.

    Per stačiatikių Kalėdas net dvi dienas iš eilės puotavo Socialdemokratai. Forum Palce puotavo socdemų vadovai ir žemesnio rango politikai, o kitą dieną į Ryšininkų kultūros namus susirinko Vilniaus socialdemokratai

    Ne prasčiau šventė ir Valstiečių bei Naujosios demokratijos partijų sąjunga. Jie pasirinko Karolinos viešbutį.

    Nuo pirmosios darbo dienos ypatingą kultūros reikalų „išmanymą“ demonstruojančiam Kultūros ministrui Vladimirui Prudnikovui pasirodė, kad jis turi galvoti ne tik apie ministerijos liftą, baidares, garažus, bet ir suorganizuoti balių. Sukvietęs žurnalistus į ministeriją, jis su savo šeima pakoncertavo, o po to pakvietė prie vaišių stalo. Įdomu, kiek už baliui išleistus pinigus būtų galima nupirkti knygų bibliotekoms, kurios jau seniai jų negauna?

    Beje, lankantis ministerijoje teko girdėti, kad ministrą ypač uolūs jo palaikytojai jau vadina Vladimiru Vladimirovičiumi.

    Padaugėjo „skurstančių“ Seimo narių. Nusprendęs pasinaudoti nemokamu Seimo bendrabučio butu ir sutaupyti savo pinigus mokesčių mokėtojų sąskaita, nemokėdamas už komunalinius patarnavimus, milijonierius A. Bosas sulaukė vilnietės kolegės paramos. Buvusi Prezidento R. Pakso patarėja O. Valiukevičiūtė pareiškė, kad ji pardavusi butą ir neturinti kur gyventi, tad turinti teisę įsikraustyti į bendrabutį. Pasirodo, kad per praėjusias kadencijas taip yra gudravę ir kiti Seimo nariai: I. Veisaitė, H. Žukauskas, V. Uspaskich, V. Aleknaitė – Abramikienė. Įstatymai to nedraudžia, o sąžinė ir etikos normos šitiems veikėjams, kaip žinia, nepažįstamos.

    A.Brazauskas pareiškė, kad nereikia skubėti atleisti iš darbo nusižengusių aukštų pareigūnų, nes tai yra etikos normų stokojančios jaunos šalies bėda. Suklupusiems valdininkams reikia suteikti progą pasitaisyti.

    Lietuvos teisininkai garsėja ypač didelėmis algomis. Tai ne 3 ar 4 tūkstančiai litų, o kur kas daugiau. Bet, pasirodo, kad ir tokių pinigų jiems maža. Ką tik išgarsėjo generalinio prokuroro pavaduotojas G. Jasaitis. Pasirodo, kad jis uždarbiaudavo „iš šalies“, skaitydamas paskaitas STT. Už akademinę valandą jam buvo mokama po 100 litų ir taip buvo tvirtinama draugystė su STT vadovu V. Junoku.

    Toliau tęsiamas nelegalių atostogautojų sąrašas. Nepaisant Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad Seimo nariams nepriklauso atostogos, per mėnesį „persidirbę“ jie smagiai leidžia laiką šiltuose kraštuose. Socdemas B. Bradauskas paaiškino visai Lietuvai, kad tik atostogaudamas jis tegali produktyviai dirbti tautos labui.

    „Auksinių minčių“ pažėrė ir Seimo vicepirmininkas A. Pekeliūnas, grižęs iš Italijos? Seimo sesijos metu jis slidinėjo Alpėse. Užpultas žurnalistų, A. Pekeliūnas nevykusiai aiškinosi, kad vyko ten pakviestas italų verslininkų, kurie geidžia kuo daugiau padėti Lietuvai. Pavydėtinas italų altruizmas!

    Įdomu, kaip baigsis ši istorija, nes panašu, jog ką tik „iškeptas“ parlamentaras ne tik prasižengdamas įstatymui atostogauti sesijos metu, bet dar ir sumaišė privačius bei viešuosius ryšius.

    „Atostogautojų“ gretose tvirtai laikosi ir A, Sysas bei I. Veisaitė. Jie slidinėjimo trasas išbandė Alpėse. Paklaustas žurnalistų, kodėl darbo metu pramogauja, A. Sysas arogantiškai atrėžė:„Noriu – tai ir atostogauju“. Šio parlamentaro rinkėjai neturėtų toleruoti A. Syso elgesio ir laiškais ar kitokiais būdais pareikalauti jo pasiaiškinimo.

    Jei mūsų Seimo vadovybė nesugeba užtikrinti parlamentarų darbo drausmės, tai pareikalaukime mes patys.

.

 Į pradžią

 

12. Romas Daugirdas    Improvizacija optimizmo tema

 

 

    Tarp lietuvių savęs nemylėjimas pakeltas beveik į kulto (savotiškos religijos) rangą. Tai tarsi patvirtina mūsų įnirtingos grumtynės su vengrais dėl labiausiai į savižudybes linkusios tautos laurų. Galima prisiminti ir kai kuriuos neformaliosios tautosakos perlus. Vienas jų skelbia, kad Lietuva tai trys „š” – š… klimatas, š… tauta, š… valdžia. Na, dėl klimato nepasiginčysi – beveik pusę metų besitęsianti apniukusi žiema tikrai pagausina depresijų skaičių. Bent jau taip tvirtina medicina. Tačiau, antra vertus, mūsų potvyniai, žemės drebėjimai ir vėtros nė iš tolo neprilygsta daugiau į pietus esančių šalių katastrofoms – Dievas apsaugojo. O vešlia gamta ir ežerais turbūt ne veltui žavisi vakariečiai, jau senokai racionaliai sterilizavę savo gamtovaizdžius.

    Valdžios keiksnojimas yra ne tik lietuvių nacionalinis sportas. Bet pagal korupcijos lygį mes taip pat neprilygstam daugeliui Afrikos, Lotynų Amerikos ar Azijos šalių. O ir tarp naujųjų Europos Sąjungos (ES) kraštų nesame visiški autsaideriai. Dar daugiau – galime drąsiai varžytis su tokiomis ES senbuvėmis kaip Graikija, Portugalija, Ispanija. Aišku, savas mėšlas yra arčiau, tad ir dvokas labiau erzina.

    O kaip tauta? Statistika rodo, kad gabumais telpam į labiausiai paplitusį standartą. Prieš keliolika metų buvo atliktas JUNESCO remiamas tyrimas. Jis parodė, kad daugumos apklaustų tautų (lietuvius reprezentavo išeiviai) atstovai pagal savo gabumus sudaro beveik taisyklingą sinusoidę. Visai beviltiškų ir labai gabių – santykinai nedaug. Vyrauja vidutiniokai. Išimtis – žydai. Jų duomenys labai poliariški. Viduriukas – labai menkas. Tačiau šį fenomeną nesunkiai galima paaiškinti istoriškai. Tauta šimtmečius patyrė labai didelį socialinį spaudimą. Sugebėję sėkmingai prisitaikyti, iškilo į pačias viršūnes. Nesugebėję – nukrito į dugną.

    Esame maži, tad ir kompleksų turime daugiau. Kai kurie jų per dideli. Pavyzdžiui, savo kalbos niekinimas. Buvo rašytojų (S.T. Kondrotas), kurie tvirtino, kad lietuvių kalba negalima išreikšti šiuolaikinės visuomenės dinamiško vyksmo. Esą ji, kalba, pernelyg agrariška, sustabarėjusi, savo struktūra per daug amorfiška. Taip, lietuvių literatūrinė kalba susiformavo tik dvidešimtajame amžiuje (istorija nebuvo mums palanki). Bet manau, per tokį trumpą laikotarpį ji nužengė kelią, kurį kitos kalbos įveikė per keturis ar penkis šimtmečius. Negirdėjau, kad mūsų filosofai (A.Šliogeris, A. Juozaitis ir kt.) skųstųsi gimtosios kalbos nepaslankumu.

    Yra ir objektyvesnių bėdų. Šiandien lietuvių kalba atsidūrė tarsi tarpuvartėje, plėšoma rusiškų (iš tikrųjų – totoriškų) keiksmažodžių ir amerikiečių masinės kultūros angliškos invazijos. Neteigiu, kad būtina visiškai izoliuotis nuo kitų kalbų, kaip daro, pavyzdžiui, islandai ar armėnai, neįsileidžiantys jokių svetimybių. Panašių tikslų turbūt siekia Lietuvių kalbos komisija, bet kai kurios dogmatiškos jos nuostatos taisytinos. Balansą išlaikyti padėtų kitų kultūros sričių aktyvesni atstovai.

    Mūsų negausumas padeda išvengti didžiatautiškos arogancijos (prisiminkime amerikiečius, rusus, prancūzus). O ir darbštumo sovietinės okupacijos metai nesugebėjo iki galo išnaikinti. Daugelis Vakarų ekspertų tvirtina, kad esame pasmerkti gyventi gerai. Juk mūsų bazė europietiška (antika plius krikščionybė) ir gyvename šiaurėje, kur klimatas visad vertė krutėti, kad nenumirtum nuo šalčio ar bado. Dažnas gali paprieštarauti – kodėl gi tiek daug bankrotų Lietuvoj? Viena vertus, jų skaičius nedaug skiriasi nuo statistikos svetur. Yra ir kitas momentas. Kiekvienoje šalyje tiek gabių verslui, tiek, pavyzdžiui, homoseksualistų, yra panašus procentas. O Lietuvoje dar neišblėso greito praturtėjimo euforija. Tad į verslą stačia galva puola visi, kas netingi, kartais pagal psichinę sanklodą tam netinkami žmonės.

    Laikraštinis folkloras vis pabrėžia besaikį lietuvių pavydą ir susiskaldymą („du lietuviai – trys partijos”). Čia irgi ne viskas taip vienareikšmiška. Jei tikėsime amžininkų prisiminimais ir memuarine literatūra, Stalino konclageriuose didžiausią susitelkimą ir ryžtą pademonstravo čečėnai, lietuviai ir Vakarų ukrainiečiai, sugebėję sėkmingai atlaikyti kriminalinio gaivalo ir administracijos spaudimą. O ir l990 metais Lietuva įkalė ilgiausią vinį į Sovietų Sąjungos karstą, paskelbdama Nepriklausomybę be išlygų (skirtingai nei latviai ar estai) ir išnaudodama savo istorinį šansą. Brazauskininikų siūloma lėta evoliucija jį būtų pražudžiusi.

    Kodėl gi pasirodėme tokie bejėgiai l940 metų okupacijos akivaizdoje? Juk patį okupacijos faktą išeiviams teko Vakaruose įrodinėti keliolika metų. Gi pavėluotos pokario konvulsijos sunaikino geriausią patriotiškai nusiteikusio jaunimo dalį.

    Istorikai prieškario Smetonos diktatūrą vadina gan liberalia. Paradoksas – ji net išgelbėjo prorusišką Lietuvos komunistų partiją (tiesa, kalėjimuose). Kas šių „revoliucionierių” būtų laukę Rusijoje, ypač l937 metais?

    Negalima paneigti kito momento – Smetonos režimas suparalyžiavo pilietinę žmonių iniciatyvą. Menka jo socialinė bazė atskyrė valdžią nuo žmonių. Šis tiltas buvo nukirstas, tad nebuvo kam vadovauti pasipriešinimui. Vėliau beliko tik graužti nagus ir pavydėti suomiams.

    Žvelgdami į ateitį matome, kad vienintelis priešnuodis negandoms – demokratijos plėtra, paremta visuomenės narių pilietine iniciatyva.

 

 Į pradžią

 

 

16. Kultūra-viso ko pamatas nuotrauka iš pašto

Rašytojai Emilijai Liegutėi- 75 eri. Ji -daugybės knygų suaugusiems ir vaikams autorė. Nemažai E. Liegutės kūrinių išversta ir išleista užsienyje. Pati naujausia -romanas„Baltoji moteris“ pasirodė knygynuose 2004–aisiais. Šiuo metu E. Liegutė rašo romaną „Dešimtokai“, kuriame analizuoja pačias skaudžiausias mūsų visuomenės socialines problemas.

Sveikiname rašytoją jos garbingo jubiliejaus proga ir linkime kūrybinės sėkmės.

 

    Didesnę metų dalį gyvenate kaime. Kaip atrodo šiandieninis kaimas jūsų akimis?

    Klegančiame dzūkų kaime pasidarė nyku. Jau 25 metus turiu sodybą Kabeliuose. Kažkada kultūros namai buvo geriausi rajone., dirbo etatinė renginių organizatorė. Dabar tas pastatas privatizuotas. Pirmame aukšte gana brangi parduotuvė, o antrajame vokietis norėjo įkurti narkomanų reabilitacijos centrą, bet kabeliškiai nesutiko. Sakė: „Savo girtuoklių neišblaivinam, kur jau ten narkomanai“.

    Anksčiau Kabeliuose virė gyvenimas. Koncertavome, važinėjome, šokome, dainavome, poringes porinom... Toks entuziazmas buvo, rodos iš niekur. Net netikiu, kad taip iš tikrųjų buvo. Lyg sapnas koks. Dabar nieko nėra, niekas žmonių nesuburia. Dvasia pavargo. Tik kunigas rankas iškėlęs bažnyčioje šaukia:„Žmoneliai, ką man su jumis daryti?“ Kaip nešauks, jei rytą eidamas randa kaimo vyrą kaip rąstgalį prie parduotuvės girtą begulintį. Pats nedidukas, kelia už pažastų, tempia keliu, namo veda.

    Kodėl taip atsitiko? Kodėl taip nusilpo dvasia? Ar ji tokia silpna buvo?

    Po Sąjūdžio dar gyvenome pakiliai, turėjom vilčių, vėliau jos dužo viena po kitos. Prieš rinkimus kalbėta, žadėta, girtasi. Tik netesėta. Dabar Kabeliuose lyg gyvenimas būtų sustojęs, o visi tik mirti pasiruošę. Niekam nerūpi paprasti žmonės. Ką gali kaime padaryti pasilikęs pensininkas mokytojas? Kitais metais Kabeliuose neliks ir mokyklos. Nėra kam mokytis. Nėra žmonėms kas veikti, už ko užsikabinti. Dabar ne tik Dzūkijoj-visoj Lietuvoj vien pievos ir dirvonai kiečiais apaugę sulig žmogaus ūgiu.

    Reikia viską pradėti iš pradžių. Visų pirma- nuo kultūros. Mūsų žmonėms tas patinka. Dzūkams tai jau tikrai. Užtektų vieno žmogaus ir daug kas pasikeistų.

    Per visą mūsų atkurtos valstybės laikotarpį nuolat kalbama apie apverktiną mūsų kultūros padėtį. Ar taip blogai ir mieste?

    Taip. Mano nuomone, padėtis išties bloga. Pirmiausia- kiek jos yra-masinė, t.y. pramoginė. Duok man, linksmink mane, viską sukramtyk, kad pačiam nereikėtų galvoti!

    Bet labiausiai mane jaudina knygos. Jų atrankos nebuvimas, spausdinimo brangumas. Dar Liuteris knygų spausdinimą, literatūrą pavadino „pasaulio didžiausia, neužgesinama liepsna“. Deja, ši liepsna priblėsusi. Tik turėk pinigų- išsispausdinsi bet kokį šlamštą, o tuo tarpu geri, vertingi rankraščiai guli stalčiuose.

     Pilnėjančios teatrų , koncertų salės, kiti požymiai rodo, kad nuo viską užgožusios politikos žmonės pradeda atsigręžti į kultūrą. Žinoma, gal būtų gerai, kad šis procesas galėtų būti spartesnis.

    Kultūra turi būti suvokiama kaip visų kitų mūsų gyvenimo reikmių pamatas. Politikai, matyt, to nesupranta. Šiuo metu daug menininkų jaučiasi esą nebereikalingi. Dėl to labai išgyvena. Tikras menininkas-idealistas, o jų vis mažėja. Viską nustelbia karjera, turto siekimas. Dvasinis aktas- bendravimas su menu teatre, galerijoje, koncertų salėje gal dar pritraukia žmones, ypač turtinguosius. Madinga tose šventovėse pabuvoti-filmuoja, fotografuoja, aprašo. Bet ypatingai dvasinių jėgų reikalaujantis aktas-knygos skaitymas-bene labiausiai užmirštas.

    Nepaisant tokių liūdnų samprotavimų, vis tiek rašote. Didelio pasisekimo sulaukė knyga apie lietuvių karžygę Emiliją Pliaterytę, ką tik išėjo „Baltoji moteris“, o dabar rašote „Dešimtokus“. Iš kur tiek energijos?

    Nemoku rankas susidėjusi sėdėti – turiu dirbti. Kitokio darbo neišmanau, nemoku. Rašau, kai viduje, regis, viskas verda, kai žodžiai patys rikiuojasi į eilutes popieriuje.

    Ką gi, rašydama, kalbėdama apie meilę ir pareigą Tėvynei, matau, kad žmonėms tai svarbu. Jiems reikia kilnių siekių, taurių idealų. Ypač tiems, kurie prisimena Sąjūdį, Atgimimą. Ir tai mane džiugina, skatina rašyti istorijos, artimos praeities tematika. Gal dėlto ir kovų už Lietuvos laisvę tema parašytą romaną „Baltoji moteris“ taip greitai išpirko.

    Įsuktam į beprotišką šiandieninio gyvenimo verpetą žmogui sunku sustoti, surasti ramybės valandėlę ir ją praleisti su knyga. Vis bėgdami ir kažkur skubėdami prarandam esminius vertybinius orientyrus.

     Būtent knyga padeda bręsti, augti žmogui, leidžia pažinti save, skatina humanizmą, meilę, dorą, apvalo žmogaus dvasią. Seniau poezija buvo tapusi tam tikra religija, žmonės jos laukė, ją skaitė, mokėsi mintinai, citavo, žinojo visų poetų vardus... Dabar šis žanras mažai populiarus. Kūrinys gyvas, kai prie jo pasilenkia skaitytojas. Tai yra abipusis ryšys. Tuomet laimingi abu.

    Neseniai maisto parduotuvėje išgirdau kalbantis dvi paaugles:„ Užeisim ir į knygyną, gal kokią knygą nusipirksiu... Aš taip pamėgau skaityti-negaliu gyventi be knygos“, - kalbėjo viena.. O aš su nuostaba žvelgiau į ją: tu iš dangaus nukritai, ar iš kitos planetos, kad esi tokia „nemadinga“, skaitai. O, kaip aš mylėjau tą mergaitę. Kaip ir tas moteris Druskininkų sanatorijoje „Draugystė“, kai mano romano„Baltoji moteris“ pristatyme kilo toks raudojimas, jog net dainuoti „Lietuva brangi“ negalėjome.

    Vadinasi, dar yra tautoje sveiko prado, dar nesame visai sumaterialėję. Gal tik tuos į sielos užkaborius nustumtus jausmus reiktų daugiau puoselėti, ugdyti?

    Šventas žodis ne tik „meilė“, bet ir „laisvė“, atsakomybės jausmas. Jau mažas vaikas turi žinoti, ką reikia daryti, o ko ne. Šeima, mokykla, bažnyčia- tai pagrindinės dvasinių paskatų institucijos. Visi matom, kaip susilpnėjęs jų auklėjamasis poveikis. Nemokam elgtis su laisve- tik „man“, „mano“ laisvė, o visa kita - nesvarbu. Dvasinė, pilietinė, moralinė laisvė privalo turėti ir kitą pusę - atsakomybę, pareigą. Valdžios atstovai meluoja, veidmainiauja-vienaip kalba iki rinkimų, kitaip po rinkimų. Jei nejaučia atsakomybės už savo moralinį elgesį pati aukščiausia valdžia, tai ką mes galime pasiekti su savo tebegerbiamais idealais, moralės, dorovės tradicijomis?

    Sunku nuo savęs pabėgti. Jei jau gimei idealistu, tai juo ir liksi per visą savo amželį...

    Žinoma. Kaip norit galvokit- esu balta varna, pagyrūnė ar dar kas nors, bet manau esu idealistė. Man visai nesvarbios materialinės gėrybės, gražūs drabužiai, nekilnojamasis turtas. Man rūpi Tėvynė ir mano tauta. Išgyvenu dėl žmonių moralinio nuosmukio, užsisklendimo tik savo šeimos pasaulėlyje, valdžios troškimo... Pati sau neatsakau į klausimą: ko veržiasi į valdžią milijonieriai? Tik jau ne Tėvynės labui. Savo, savojo klano naudai? Taip. Tai labiausiai tikėtina.

    Ir vis dėlto, vis dėlto liūdnai užbaigti nenorėčiau. Kartais sutinki lyg iš dangaus nukritusį žmogų, svajojantį, trokštantį būti doru, reikalingu Tėvynei ir savo tautai. Tai teikia viltį, kad jį paveikė irgi toks pat doras žmogus. O gal ir knyga? Gal mokykla, bažnyčia?

Kalbėjosi D. Mikalauskienė

 

 Į pradžią

13. Judėjimo Kitas pasirinkimas kronika

 ***

    Praėjusių metų gruodžio mėnesį judėjimas Kitas pasirinkimas, Lietuvos studentų sąjunga bei Lietuvos studentų atstovybė atviru laišku kreipėsi į Vyriausybės vadovą A. Brazauską dėl neteisėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiksmų, išduodant Baltijos humanitariniam centrui (Tarptautinei Baltijos akademijai) leidimą vykdyti studijas.

Š    iame laiške buvo teigiama, kad 2003 m. rugpjūčio mėnesį Vyriausybė, šiurkščiai pažeisdama Lietuvos teisės aktus ir taip demonstruodama teisinį nihilizmą, išdavė Baltijos rusų instituto (Latvija) filialui Lietuvoje (Baltijos humanitariniam centrui, kuris dabar vadinamas Tarptautine Baltijos akademija) leidimą vykdyti studijas.

    Laiške buvo prašoma panaikinti pažeidimus. Priešingu atveju judėjimas Kitas pasirinkimas bus priverstas vykdyti pilietinę pareigą ir inicijuoti bei vykdyti veiksmus dėl šių neteisėtų Vyriausybės veikų įvertinimo Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme.

    Nuo laiško išsiuntimo jau praėjo mėnuo, tačiau Judėjimas nesulaukė jokios Vyriausybės reakcijos. Tai dar vienas teisinio nihilizmo faktas?

 ***

    Judėjimas Kitas pasirinkimas laukia teismo.

    Už straipsnį Penktoji kolona Lietuvoje pateiktas teisminis ieškinys.

    Ieškovai „Tarptautinė Baltijos akademija”(Latvija) ir „Baltijos rusų institutas”(Lietuva) nesutinka su straipsnio teiginiais. Straipsnyje buvo kalbama apie Rusijos geopolitikos strategiją ir galimą kai kurių Lietuvoje veikiančių ir Rusijos spectarnybų dotuojamų švietimo institucijų dalyvavimą įgyvendinant šiuos tikslus.

***

    Sausio 13 dieną įvyko judėjimo Kitas pasirinkimas atstovų ir Birštono visuomenės susitikimas. Birštoniečiams rūpėjo tie patys klausimai, kurie neduoda ramybės visai Lietuvai. Kaip išsivaduoti iš Rusijos specialiųjų tarnybų pinklių? Kaip įveikti korupciją ir valdžios savivalę? Kaip užtikrinti sąžiningą Europos Sąjungos lėšų panaudojimą? Kaip prikelti visai užslopusią politikų atsakomybę ir sąžinę? Į šiuos ir panašius klausimus atsakinėjo politologas Vytautas Radžvilas, žemės ūkio specialistas, daugelio tarptautinių komisijų ekspertas ir vadovas Arūnas Svitojus, judėjimo administratorius Eduardas Daujotis.

    Birštone iš karto įsikūrė judėjimo Kitas pasirinkimas iniciatyvinė grupė (Nijolė Slidžiauskienė, Druskupio 8-13, tel. 831956657)

    Judėjimo atstovai kviečiami į susitikimus, kuriuos organizuoja ir Pilietinės visuomenės institutas (civitas). Neseniai politologas Vytautas Radžvilas analizavo šalies problemas su Elektrėnų bei Utenos žmonėmis.

 

 Į pradžią

 

 

14. Iš skaitytojų laiškų

 ***

    Prisikelkime ir mes

    Šv. Kūčių dieną palydėjome į Amžinybę Dzūkijos krašto istoriką, etnografą, pirmojo Lietuvoje tremtinių dainų ir poezijos rinkinio „Sušaudytos dainos“ bendraautorių, „ Lietuvos partizanų Dainavos apygardos kronikos 1944-1954 m“ sudarytoją, daugybės kitų leidinių, straipsnių ir darbų autorių, Alytaus raj. Vyriausiąjį etnografą Henriką Rimkų- žmogų, kuris paaukojo savo gyvybę kaip protestą prieš lietuvių tautos ir kultūros naikinimą. Atsisveikinimo laiške jis rašė:„...Laisvas išeinu ten, kur nėra politikos nei korupcijos, kur susilygina runkeliai ir elitas, iš kur nematysiu tautos, kultūros ir visko, kas branginta agonijos... Idealistams dera mirti tada, kai žlunga jų idealai...“

    Baisu, kad Nepriklausomoje Lietuvoje vyksta tautos ir jos kultūros agonija. Priežasčių daug, bet svarbiausia-mūsų abejingumas. Esame labai patiklūs, tolerantiški, demokratiški, labai bijome būti nacionalistais ir todėl tampame mankurtais.

    Atgavę nepriklausomybę „neišlaisvėjome savo kieme“, į valdžios viršūnes vėl suleidome tuos pačius „nepakeičiamus Lietuvos gelbėtojus“, kurių prioritetai jau seniai visiems yra žinomi. Jie puikiai supranta, kad išsibarsčiusių, tamsių, nugirdytų žmonių masę valdyti lengviau.

    Per valstybinę TV kasdien negirdime savo valstybės himno, gražių lietuviškų dainų, poezijos posmų. Kultūrinės laidos, svarbūs kultūriniai renginiai, minėjimai, vertinga dokumentika nustumta į antrą programą, o ją mato tik vilniečiai. Tas pat ir Radijuje. Televizija propaguoja smurtą, seksą ir amoralumą. Kaip vaikas augs Lietuvos patriotu, jei net per kalėdinę eglutę patiems mažiausiems dainuojamos tik angliškos dainelės? Kodėl ne „Sveikas , Jėzau, gimusis“? Kodėl nežaidžiamas „Jurgelis- meistrelis“, kiti lietuviški žaidimai?

    Prūsų tautą išnaikino svetimšaliai, o mes naikinamės patys. Per Šv. Kalėdas duris atvėrė Prisikėlimo bažnyčia. Prisikelkime ir mes. Susitelkime dar likusieji. Tęskime Anapilin išėjusių mūsų tautos šviesuolių pradėtus darbus.

    Kreipiamės į mūsų Bažnyčios ir Valstybės autoritetus: Jo eminenciją arkivyskupą Sigitą Tamkevičių, monsinjorą Alfonsą Svarinską, rašytoją Justiną Marcinkevičių, Nacionalcentristų partijos pirmininką Romualdą Ozolą ir kitus Lietuvos šviesuolius. Gelbėkite Lietuvą nuo išnykimo, suvienykite jos išsibarsčiusius vaikus, kad būtume stiprūs ir sugebėtume išsaugoti bei apginti savo Tėvynę ir jos žmones! Tepadeda mums Dievas!

Markelių šeima, Miroslavas

***

Klausimas BALTIJOS KELIO skaitytojams

    Ką manote apie partiją, kurios būstinėje prie pasitarimų stalo kabo pamokymas: „Nori kalbėti? Pirmiausia išmok patylėti.“

Aš suprantu, kad daugelio partijų vadovai norėtų, kad taip būtų, tačiau vis dėlto... Kaip manote, kurios partijos būstinėje yra toks patarimas?

Nejaugi iš tikrųjų yra geriausia patylėti?

***

Kodėl yra 5-oji kolona?

    Klausimas turėtų būti keliamas ne taip – ar Lietuvoje veikia 5-oji kolona, o kodėl, kieno dėka ji veikia? Deja, pačių lietuvių, iš kurių vieni – tiesiogiai parsidavę, kiti – apmulkinti, o treti – pasyvūs. 5-osios kolonos terminas siejamas su smūgiu iš vidaus. Ne tik valstybine, bet ir tautine prasme. Savas išdavikas, praktiškai, visose kultūrose labiau niekinamas ir nekenčiamas už bet kokį išorinį priešą.

    O tuo tarpu, yra žinoma 1918-20 m. Lietuvos Nepriklausomybės kovose dalyvavus ištisus žydų savanorių dalinius. Posovietinio prisikėlimo metu Lietuvos interesus užsienio diplomatijoje aktyviai gynė lenkas Česlavas Okinčicas, 1991 01 13-osios įvykių metu vienoje gretoje su mūsiškiais stovėjo ukrainiečių patriotai. Neabejotinai, visi šie kitataučiai buvo (ir yra) nepalyginamai didesni Lietuvos draugai nei kai kurie lietuviai.

    Bičiulystė tarp tautų įmanoma tiktai tada, kai yra kam su kuo draugauti. Dar didysis anglų mąstytojas Gilbertas Keitas Čestertonas pabrėžė skirtumą tarp kosmopolitinio nihilizmo ir internacionalinio objektyvizmo, pastebėdamas, jog norint būti internacionalistu, pirmiausia reikia išmokti būti nacionalistu (tautininku). Kas gerbia savo tautą, gerbs ir kitas. Kas negerbia savosios, negerbs ir kitų. Nacionalinis šovinizmas dažniausiai būna dėl tautinės savigarbos stygiaus kylantis kompleksas. Ne paslaptis, jog pralaimėjęs karą Adolfas Hitleris prakeikė savo tautą, ir visiems žinoma, kad politinių susidorojimų bei karo dėka vokiečių tauta nukentėjo, kaip ir daugelis kitų A.Hitlerio aukų. Fašistuojančioms jėgoms tautiškumas ir pati tauta tėra statybinė medžiaga jų galios ir valdžios rūmui. Tikram, objektyviam tautininkui tauta yra savaime vertybė.

M. Kundrotas, Vilnius

 

 Į pradžią

15. Palikimo priėmimas ir jo teisiniai padariniai (2)

 

    Nors Lietuvos piliečiai turi teisę į nemokamą teisinę pagalbą, tačiau ją gauti itin sunku. Europos studentų teisininkų asociacijos Lietuvos nacionalinės grupės (ELSA Lietuva) nariai, suprantantys šią problemą, nusprendė rašyti laikraščiui straipsnius, kuriuose stengsis apžvelgti svarbiausias ir dažniausiai žmonėms kylančias problemas, bei patarti, kaip ir kur ieškoti teisinės pagalbos. Šiame numeryje tęsiame straipsnį apie paveldėjimą.

    Bet kuris iš 3 aptartų palikimo priėmimo veiksmų turi būti atliktas per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Priimti palikimą yra kiekvieno įpėdinio teisė, kadangi palikimo priėmimas gali sukurti ne tik teises, bet ir pareigas, palikimą gali priimti tik pats paveldėtojas. Kiekvienas paveldėtojas, norintis priimti palikimą, pats asmeniškai (arba per įgaliotą asmenį) turi atlikti vieną iš minėtų trijų veiksmų palikimui priimti. Gyvenime dažnai pasitaiko, kai giminaičiai sutaria, jog visus palikimui priimti būtinus formalumus tvarkys vienas iš jų savo vardu (nesurašant įgaliojimo, tiesiog susitariant žodžiu), o vėliau visi palikimą pasidalins, tačiau reikia atsiminti, kad tokiu atveju visas palikimas teisiškai atiteks būtent tam vienam giminaičiui ir tik nuo jo geros valios priklausys, ar gaus savo palikimo dalį kiti. Todėl, net ir esant geriems santykiams tarp paveldėtojų, patartina kiekvienam paveldėtojui pasirūpinti palikimo tinkamu priėmimu. Tokiu būdu bus užtikrinta paveldėtojų teisių apsauga, o esant sutarimui paveldėtą turtą visuomet bus galima tarpusavyje paskirstyti dovanojant, mainų pagalba ar pan.

    Daugelis žmonių, ypač jei nėra kitų paveldėtojų, ar paveldėtojai tarpusavyje gerai sutaria, neskuba priimti palikimo per nustatytą 3 mėnesių terminą. Tačiau palikimo nepriėmimas per 3 mėnesių terminą teisiškai reiškia, kad paveldėtojų nėra, tokiu atveju palikimas atitenka paveldėtojams, tinkamai įforminusiems palikimo priėmimą arba, jei nei vienas paveldėtojas nepriėmė palikimo, valstybei. Žinoma, galima kreiptis į teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo. Tačiau tai bus papildomos išlaidos, be to, teismas terminą pratęsia tik esant svarbioms termino praleidimo priežastims, tad laiku nesusitvarkiusiam paveldėtojui teks aiškinti, kodėl ir dėl kokių priežasčių jis praleido nustatytą terminą palikimui priimti, bei įrodinėti šių priežasčių svarbumą. Reikia pastebėti, kad užimtumas darbe, šeimyninės problemos ar liga (ypač jei nesigydoma stacionare ar liga nesitęsė visą paveldėjimui priimti skirtą laiką) dažniausiai nėra laikomos svarbiomis priežastimis praleisti įstatymų nustatytą terminą.

    Dažnai atsitinka taip, kad paveldėtojais tampa nepilnamečiai. Už vaikus palikimą gali priimti jų tėvai (globėjai, rūpintojai). Tačiau norint priimti palikimą nepilnamečio vardu, būtina gauti teismo leidimą tokiam veiksmui atlikti. Nustatydamas tokį reikalavimą įstatymų leidėjas siekė apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, nes priimant palikimą galima priimti ir prievoles (skolas), kas galėtų ženkliai pabloginti nepilnamečio vaiko padėtį.

    Šiame trumpame straipsnyje buvo aptarta tik dalis su paveldėjimu susijusių klausimų. Kituose laikraščio numeriuose apžvelgsime, kas turi teisę į palikimą bei kaip paskaičiuoti paveldimas turto dalis. Taip pat aptarsime testamentinio paveldėjimo klausimą.

VU Teisės fakulteto studentas Agnius Pilipavičius

Dėmesio!

Vasario 3 d. 16 val. Birštono savivaldybės salėje vyks Pilietinio instituto atstovų Dariaus Kuolio ir Manto Adomėno susitikimas su birštoniečiais.

Gerbiami skaitytojai,

Pilietinis judėjimas KITAS PASIRINKIMAS siekia suvienyti ir paskatinti aktyviai veikti Lietuvos piliečius, manančius, kad mūsų balsas turi būti girdimas ne tik per rinkimus. Laikraštis BALTIJOS KELIAS tarnauja šiam tikslui. Jis stengiasi atskleisti esamas negeroves, aiškina, kaip jas įveikti, informuoja apie pilietines akcijas, telkia bendraminčius, kurie savo ruožtu platina laikraštį „knygnešystės” pagrindais. Taip dabar išplatinama apie 60 000 laikraščio egzempliorių per mėnesį. BALTIJOS KELIAS - nepriklausomas laikraštis. Jame nespausdinami jokie užsakomieji straipsniai, reklama. Šis leidinys negauna dotacijų iš valdžios institucijų, partijų ar suinteresuotų grupių. Laikraštis nemokamas, todėl jo leidyba įmanoma tik gaunant skaitytojų finansinę paramą.

Suprantame, kad toli gražu ne kiekvienas gero norintis ir judėjimo nuostatoms pritariantis pilietis gali materialiai padėti, todėl siūlome pasinaudoti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymu, kuris leidžia jums 2 procentus savo pajamų mokesčio kaip labdarą skirti judėjimo KITAS PASIRINKIMAS laikraščiui BALTIJOS KELIAS. Tai gana paprasta ir jūs neturėsite jokių papildomų išlaidų.

Tarkim, kad kiekvieną mėnesį iš jūsų atlyginimo išskaičiuojamas 100 litų pajamų mokestis. Jei užpildysite mokesčių inspekcijos anketą-prašymą (FR 0512 forma) pagal čia spausdinamą pavyzdį, tai iš to 100 litų 2 litai bus pervedama į mūsų judėjimo sąskaitą.

Mūsų rekvizitai: NORD / LB, banko kodas 40100, sąskaita LT 664010042400478176, Piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS, įmonės kodas 300048076.

Piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas valdyba

 Į pradžią

KODĖL TURĖTUMĖTE UŽSIPRENUMERUOTI SAVAITRAŠTĮ „ATGIMIMAS“?

 

Apibendriname, kas įvyko per savaitę – viename laikraštyje rasite visos savaitės politikos, ekonomikos, kultūros įvykius ir net TELEVIZIJOS programą

Siūlome nepriklausomą įvykių analizę – mes dirbame tik su nepriklausomais žurnalistais ir apžvalgininkais

Pateikiame įdomių įžvalgų – visapusiškai analizuojame įvykius.

Mes gerbiame savo skaitytoją – nesivaikome skandalingų temų ir neįžeidinėjame žmonių

SKAITYKITE SAVAITRAŠTĮ „ATGIMIMAS“ IR TIKRAI DAUGIAU SUPRASITE!

Prenumeratos kainos (visuose pašto skyriuose):

mėn. - 9 Lt

3 mėn. - 24.00 Lt

6 mėn. - 44.00 Lt

11 mėn. - 68.00 Lt

Jei šalia namų nėra pašto skyriaus, užsiprenumeruoti galima internetu www.atgimimas.lt

-----------------------------------------------------------------------------

 

Nuoširdžiai dėkojame p. Juozui Kojeliui, ženkliai parėmusiam mūsų judėjimą. 2002-2004 metais p. J. Kojelis finansavo mūsų internetinę svetainę www.pilieciai.lt

Žurnalo „Lux jauni“ reklama

Ateitininkų žurnalo „Ateitis“ reklama

Kur gauti laikraštį Baltijos kelias?

Šį leidinį platina judėjimo atstovai įvairiuose miestuose. Jų telefonai nurodyti laikraščio metrikoje. Kol kas atstovų turime mažai. Gal jūs pritariate mūsų nuostatoms ir norėtumėtė tapti mūsų atstovu ar platintoju? Jeigu taip, tai skambinkite.

Laikraštį galima rasti ir šiais adresais:

Vilniuje: Judėjimo būstinėje Vilniaus g. 22 ( iš kiemo pusės),

Vilniaus bibliotekose: Lietuvos mokslų akademijos, Žygimantų 1/8; Vilniaus Universiteto, Universiteto g. 3; A.Mickevičiaus, Trakų g. 10; Kalvarijų, Kalvarijų 29; Lietuvos literatūros ir meno archyvo, Mindaugo g. 8; Lietuvos muzikos akademijos, Gedimino pr. 42; Tomo Zano, Šv. Stepono 23,

Antakalnio, Antakalnio g. 49; Kultūros paveldo centro, Pilies 16; Muzikos ir meno, Arklių 20; Užupio, Polocko 12; Vilniaus dailės akademijos, Maironio 6; Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Saulėtekis.

Kituose miestuose

Alytuje: Janina Juodžbalienė Alytus  Dariaus ir Girėno 10   Politinių kalinių ir tremtinių būstinė

  Antanina Mikalonytė    Alytus  Volungės 3-19   831536977

Birštone: Viešojoje bibliotekoje, o taip pat tel. 831956657(Nijolė Slidžiauskienė)

Druskininkuose: Kudirkos 13

 

Kaune: „Tremtinio knygynėlyje“ Laisvės al. 39,

Klaipėdoje: I.Simonaitytės biblioteka Manto g. 25

Marijampolėje :Justinas Sajauskas  Marijampolė  Vytauto  29. Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus   834350754

Palangoje: Bibliotekoje

Panevėžyje: Roberta Vaišvilaitė, Liepų al. 13 –1, tel. 868765044, Visose bibliotekose.

Radviliškyje: Centrinėje bibliotekoje.

Raseiniuose: Dainius Sopranas 862255005

Tauragėje: Pranas Rindokas,  Tauragė   Prezidento 38.  Politinių kalinių ir tremtinių

sąjungos būstinė. Tel.  844654222,  būstinės  844661390

Varėnoje: Vytauto 19.

Mūsų inf.

Autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.

Redakcija pasilieka teisę rankraščius trumpinti ir redaguoti.

Rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami.

Laikraščio redakcija keičiasi straipsniais su internetiniu laikraščiu www.delfi.lt Jei nepageidaujate, kad jūsų straipsnis ten būtų publikuojamas, prašome apie tai mus įspėti.

 

Dieve, saugok mus, kad mes saugotume vieni kitus, o visi kartu saugotume Lietuvą.

---------------------------------------------------------------------------------

,, Baltijos kelias”. ISSN 1822 - 0495

Būstinės adresas: LT – 01014 Vilnius, Vilniaus g. 22;

Adresas korespondencijai: Vilnius 1, Nr. 536

Telefonas informacijai Vilniuje: Eduardas Daujotis 2121650, 865051658; Kaune: Jolanta Našlėnienė 868871818 Klaipėdoje: Virgis Palionis 867442386 , Radviliškyje: Kęstutis Pakštas 867117422; Raseiniuose Dainius Sopranas 862255005

,pilieciai@pilieciai.lt ; www.pilieciai.lt

Leidėjas: piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS

Redaktorė Nijolė Pranckevičiūtė

Redkolegija: A.Dagelis, V.Daujotis, E.Gudavičius, A.Janulaitis, Č.Laurinavičius, V. Paulaitis, V. Radžvilas, R.Sopranaitė.

Spaustuvė ,,Spauda”.