Šiame numeryje: Tarybų Lietuva naujajame Seime. 2004-ieji baigėsi. Pateikite sąrašą, ponai... Politikos užribis. Vyriausybė gražina savo veidą. Avinėlių tylėjimas. Jo Didenybė ir lietuviškos daržovės. Lietuvos kultūros politika. Ar kenksmingi sunkieji metalai?

Į titulinį puslapį

 

Kryžkelė

Ko siekia piliečių judėjimas Kitas Pasirinkimas

Atviras laiškas

Tarybų Lietuva naujajame Seime

Nepriklausoma, bet ne laisva!

2004-ieji baigėsi. Pateikite sąrašą, ponai...

Politikos užribis

Vyriausybė gražina savo „veidą“

Jo Didenybė ir lietuviškos daržovės

Avinėlių tylėjimas

Lietuvos kultūros politika - mitas ar realybė?

SAPARD parama - masalas sukčiams

Palikimo priėmimas ir jo teisiniai padariniai (1)

Ar kenksmingi sunkieji metalai ?

Iš skaitytojų laiškų

Į pradžią

 

1.Vytautas Radžvilas, politologas    Kryžkelė

 

    Objektyviai įvertinti, ko daugiau – džiaugsmo ar kartėlio – patiriame per kiekvienus pragyventus metus sunku. Tačiau praėjusieji metai apžvalgininkams, politologams ir analitikams tapo tikru galvosūkiu. Ir ne tik todėl, kad į mūsų nepriklausomos valstybės istoriją jie neabejotinai įeis kaip politiškai karščiausių paženklinti ištisos virtinės slogių politinės korupcijos skandalų. Kur kas svarbiau tai, kad per juos buvo daug įvykių, kurių padarinių kol kas negali numatyti net geriausi ateities aiškiaregiai.

    Aišku tik viena – šaliai ateina išbandymų laikas. Paskutinės praėjusių metų dienos neleidžia abejoti, kad jau galbūt pasiekėme lemtingą kryžkelę. Lietuvos ateities horizontas seniai bebuvo toks apniukęs ir miglotas. Ištisus keturiolika nepriklausomo gyvenimo metų stebėjome, kaip kiekviename šio gyvenimo žingsnyje grumiasi dvi priešingos mūsų visuomenės ir valstybės raidos tendencijos. Praėjusiais metais šios grumtynės tapo kaip niekad matomos.

    Viena vertus, įstojusi į NATO, Lietuva yra saugesnė negu kada nors anksčiau per visą savo istoriją. Narystė Europos Sąjungoje suteikė šaliai vienintelę ir turbūt paskutinę galimybę pagaliau sutvirtėti, jai atsivėrė iki šiol net neįsivaizduotos sėkmingos plėtros perspektyvos. Kita vertus, dar niekada nebuvo iškilusi tokia didelė grėsmė, kad šios galimybės ir perspektyvos bus ne visiškai išnaudotos arba apskritai prarastos. Įvykiai šalyje po Seimo rinkimų skaudžiai naikina galbūt kieno nors dar puoselėtų iliuzijų likučius ir skatina iš esmės keisti susiklosčiusius Lietuvos padėties vertinimus. Net ir optimistiškiausiai nusiteikę komentatoriai bei apžvalgininkai akivaizdžių faktų spaudžiami yra priversti pripažinti aiškėjantį keistą Lietuvos kaip valstybės raidos paradoksą. Nors šalis iš pažiūros sparčiai integruojasi į Vakarų pasaulį, jos vidaus visuomeninis ir politinis gyvenimas keičiasi visai priešinga linkme. Tendencijos tokios, kad geriau kuriam laikui primiršti įprastas šnekas apie ėjimą į Vakarus ir pats metas klausti, ar iš tikrųjų nejudame atgal, į Rytus, o jeigu taip, tai kada pagaliau atsikvošėsime ir sustosime? Nenorintiems tikėti, kad reikalai krypsta toli gražu ne į gerąją pusę, patartina susimąstyti ir sąžiningai atsakyti į paprastą klausimą: ar kada nors atgavus nepriklausomybę Lietuvos valdžia drįso taip įžūliai tyčiotis iš savo šalies žmonių, kaip kad buvo daroma per pastaruosius praėjusių metų mėnesius?

    Šiaip ar taip, vedamojo pavadinimas „kryžkelė“ pasirinktas neatsitiktinai. Toks šalies padėties apibūdinimas reiškia tai, kad norom nenorom teks iš naujo apmąstyti, perkainoti ir iš dalies perrašyti palyginti trumpą nepriklausomybės tarpsnio istoriją. Iki šiol buvome linkę manyti, kad toji istorija – tai tiesus ir aiškus Lietuvos kelias į Vakarus, o visos mūsų patirtos negandos ir nepriklausomo gyvenimo trūkumai yra tik trumpalaikiai stabtelėjimai, bet iš tikrųjų neilgi aplinkiniai vingiai judant pasirinkto tikslo link. Dabar gi aiškėja, kad laukia ypač sunkus ir skaudus atsisveikinimas su šia iliuzija. Toliau savęs apgaudinėti nebėra prasmės, o ir pavojinga. Tad reikia tiesiogiai ir net kategoriškai pasakyti tai, ką atvirai pripažinti taip ilgai delsėme: Lietuvos ėjimas į Vakarus gerokai primena vyresnės kartos dar ne visai užmirštą ankstesnį žygiavimą į šviesų komunizmo rytojų. Paprasčiau kalbant, šis ėjimas buvo tik mūsų pačių susikurta ir nesąmoningai palaikoma ideologinė fikcija.

    Po šių Seimo rinkimų žodžiai „nomenklatūra“, „partinė mokykla“, „revanšas“ ar „restauracija“ skamba jau kiekviename žingsnyje. Ir toks dažnas jų skambėjimas galbūt geriau negu bet kurie kiti požymiai atskleidžia, kas vis dėlto įvyko metų pabaigoje po šių rinkimų. Kaip valstybė, nuėjusi toli į Vakarų pasaulį, Lietuva savo vidaus socialine ir politine santvarka iš esmės sugrįžo į Rytų erdvę. Liūdna konstatuoti, kad keturioliktais nepriklausomybės metais šalyje vis dar nėra vakarietiškos visuomenės ir tikros demokratijos. Priešingai, joje sėkmingai baigiamas įtvirtinti Rusijai ir NVS šalims būdingas socialinio ir politinio gyvenimo modelis, kurį vykusiai slepia vakarietiškai atrodančios valstybės institucijų iškabos ir meistriškai vaidinami pseudodemokratinių rinkimų spektakliai. Triumfas ir tragedija – turbūt tik taip galima apibūdinti Lietuvos nueitą kelią nuo pirmųjų Sąjūdžio žingsnių iki lūžinių šių metų Seimo rinkimų. Laimėta didžiulė pergalė – atkovota valstybės nepriklausomybė. Tačiau patirtas ir didžiulis pralaimėjimas, nes toji atkurtoji valstybė bent jau kol kas yra tik okupacinio režimo kolaborantų valdoma nomenklatūrinė oligarchinė respublika.

    Suprantama, psichologiniu ir moraliniu požiūriu toks esamos padėties vertinimas gali atrodyti žlugdantis. Sunku su juo susitaikyti, net ir patikėti juo. Tačiau derėtų pamiršti laikus, kai tokius vertinimus buvo galima lengvai pavadinti spalvų tirštinimu, gąsdinimu ar net Lietuvos tikrovės juodinimu.

    Nors ir nemalonu pripažinti, šiuo metu valstybės vairas yra nežabotų demagogų-populistų partijos rankose. Ji diktuoja savo sąlygas net ir visko patyrusiai bei ciniškai brazauskinei nomenklatūrai. Opozicijos padėtis taip pat nepavydėtina. Kaip ir spėjo daugelis apžvalgininkų, pralaimėjusios rinkimus dešiniosios partijos ne tik nesugebėjo patekti į Vyriausybę, bet ir neturi realių galimybių daryti apčiuopiamos įtakos Seimo sprendimams. Menką jų politinę įtaką silpnina tai, kad jos neturi moralinio autoriteto ir bent kiek tvirtesnio užnugario visuomenėje. Kaip rodo apklausų duomenys, net daugelio rinkėjų parama konservatoriams buvo proginė ir trumpalaikė, dabar jau akivaizdu, jog už juos balsuota tik todėl, kad neturėta geresnio pasirinkimo. Tuo tarpu nuolatos ateinančios žinios apie vis naujus liberalcentristų lyderio „laimėjimus“ mokesčių mokėtojų sąskaita tvarkant savo ir artimų bičiulių verslo reikalus verčia spėlioti, kada ištirps paskutiniai dešiniosios opozicijos moralinio ir politinio kapitalo likučiai. Šis klausimas svarbus visos valstybės ateičiai. Jeigu dešiniųjų partijų gyvenimas toliau tekės dabartine vaga, galima atsisveikinti su viltimis sustabdyti vis stiprėjantį ir spartėjantį Lietuvos virsmą euroazijine šalimi. Apskritai visi požymiai rodo, kad toliau smunkant šalies politinėms partijoms pagrindine kovos už demokratiją ir valstybės nepriklausomybę atrama turėtų tapti pati besiformuojanti pilietinė visuomenė. Tad nuo visuomenės dvasinės ir moralinės būklės greičiausiai priklausys valstybės ateitis ir visų mūsų likimas. Kol kas ši būklė kelia daug nerimo.

    Jau užsiminėme, kaip įžūliai ir atsainiai elgiasi su visuomene naujieji šalies valdytojai. Žinoma, dėl tokio elgesio galima ir reikia kaltinti į puikybę panirusius ir bet kokį santūrumą pamiršusius valdžios žmones. Tačiau tai tik viena medalio pusė. Kur kas svarbiau klausti, kodėl jie apskritai drįsta taip įžūliai ir ciniškai elgtis. Štai tada ir pradeda aiškėti, kaip smarkiai mūsų šalyje trūksta laisvų, atsakingų ir orių piliečių. Tikri piliečiai čia vis dar mažuma. Todėl, nors rinkimų metu skamba pataikūniškos liaupsės tautai, įžūlėjantys politiniai demagogai negali nejausti slaptos, bet didžiulės paniekos pilietiškumo jausmo stokojantiems žmonėms, kurie iki šiol nesugeba suvokti net absurdiškiausių pažadų. Ir ši panieka juos padrąsina veikti. Juk lengvai rinkėjus suviliojantys apgavikai anksčiau ar vėliau turėjo galiausiai susivokti, kaip lengva ir patogu manipuliuoti ne tik tautinės ir valstybinės sąmonės, bet ir paprasčiausios asmeninės savigarbos ir atsakomybės jausmo neturinčių žmonių minia, kuri niekada nepareikalaus atsakyti už amoralius ir net nusikalstamus veiksmus.

    2004-ieji metai išėjo palikdami mums dviprasmybes, nežinomybę ir lemtingą klausimą, kuriuo keliu suksime toliau. O keliai yra tik du – varganų ir užguitų baudžiauninkų arba laisvų ir orių žmonių kelias. Jeigu ir toliau rūpinsimės tik savo asmenine gerove ir niekuo kitu, demagogai valdys kaip valdę, o Europos Sąjungoje mums greičiausiai nebus kas veikti. Sąjunga kels tik nusivylimą. Kitas kelias – gaivinti ir stiprinti moralinius mūsų gyvenimo pagrindus, susigrąžinti žmogišką ir pilietinį orumą. Šis kelias daug sunkesnis, bet tik jis veda į ateitį. Tad stovėdami kryžkelėje turėkime drąsos juo žengti.

 

 Į pradžią

 

2. Ko siekia piliečių judėjimas Kitas Pasirinkimas?

    Jeigu piliečiai nepradės organizuotai veikti, tikėtis, kad padėtis šalyje iš esmės keisis, neverta. Taigi judėjimo Kitas pasirinkimas tikslas - pabandyti suvienyti bendraminčius, siekiančius kurti demokratinę Lietuvos valstybę, kurioje pagaliau įsigalėtų tvarka ir teisingumas. Jei esate pilietis- nesitaikstykite su valdininkų savivale, žeminančia padėtimi, kovokite už savo ir savo artimųjų teises.

    Jei pritariate mūsų nuostatoms, jei norite veikti, junkitės į mūsų darbo konsultacines grupes (teisės, organizacinės veiklos, jaunimo, kultūros, mokslo, ekonomikos ir kt.), skambinkite, rašykite, siūlykite idėjas bei veiklos metodus, kelkite viešumon negeroves, platinkite mūsų laikraštį.

    Kiekvienas skambutis, laiškas, pasiūlymas turi didelę vertę.

    Mūsų adresai ir telefonai nurodyti laikraščio paskutiniame puslapyje.

    Mūsų inf.

Į pradžią

3. Atviras laiškas

LR Prezidentui V. Adamkui

LR Seimo Pirmininkui A. Paulauskui

LR Ministrui Pirmininkui A. Brazauskui

Vilnius, 2005.01.03

 

Susipažinusi su ketinamo priimti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos teritorijoje veikusių specialiųjų tarnybų dokumentų, kuriuose yra agentūrinės informacijos, sudarytų baudžiamųjų ir trėmimo bylų naudojimo taisyklių patvirtinimo“ turiniu ir įvertinusi jo ruošimo aplinkybes bei galimus priėmimo padarinius, piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas Valdyba pareiškia:

ketinamo priimti Vyriausybės nutarimo nuostatos vertintinos kaip aiškus Lietuvos valdžios mėginimas apriboti visuomenės galimybes laisvai susipažinti su KGB dokumentais;

priėjimo prie KGB dokumentų tvarka keičiama nepateikus jokių įtikinamų jos keitimo motyvų ir nepasitarus su šalies visuomene, istorikais ir ypač suinteresuota susipažinti su sovietinio saugumo archyvais visuomenės dalimi – komunistinio teroro ir genocido aukomis bei jų artimaisiais;

nutarimo nuostata ištisiems dešimtmečiams faktiškai įslaptinti KGB dokumentus vertintina kaip sąmoningas mėginimas nuslėpti nuo visuomenės okupacinio totalitarinio režimo struktūrų – Komunistų partijos ir KGB - nusikaltimus žmoniškumui, Lietuvos Tautai ir Valstybei, taip pat padėti šiuos nusikaltimus vykdžiusiems asmenims išvengti teisinės ir net moralinės atsakomybės už savo veiksmus;

siūlomas Vyriausybės nutarimas nepriimtinas nei moraliniu, nei politiniu požiūriais, nes juo norima nuslėpti nuo šalies ir tarptautinės visuomenės nuslėpti Lietuvą okupavusios valstybės represinės struktūros – KGB – archyvus; nutarimo projektas prieštarauja pačiai Lietuvos nepriklausomybės ir suvereniteto idėjai, o jo priėmimas turėtų būti vertinamas kaip svetimos valstybės ir su KGB susijusių asmenų akivaizdžios įtakos šalies valdžiai požymis;

šalies Vyriausybei priėmus tokį nutarimą būtų pažeisti ir Lietuvos nacionalinio saugumo interesai, nes mūsų šalyje būtų sudarytos idealios sąlygos netrukdomai veikti su KGB susijusiems asmenims ir be pavojaus būti demaskuotiems tęsti ardomąją veiklą prieš valstybę;

 

Dėl šių motyvų Vyriausybės nutarimo projekto svarstymas ir priėmimas turi būti atidėtas. Reikalaujame, kad Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė skubiai inicijuotų Lietuvos Respublikos archyvų įstatymo pakeitimo papildymą bei 20 straipsnio pakeitimą. Ypatingosios nacionalinio dokumentų fondo dalies saugojimo, tvarkymo ir naudojimo tvarkos reglamentas turi būti priimtas atsakingai, tik padarius būtinas įstatymo pataisas ir pasitarus su šalies visuomene bei suinteresuotomis visuomeninėmis ir pilietinėmis organizacijomis.

 

Lietuvos piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas valdyba

 Į pradžią

4. Vladimiras Laučius, politologas    Tarybų Lietuva naujajame Seime

    Seimo Pirmininko pavaduotojas Alfredas Pekeliūnas, baigęs aukštąją partinę mokyklą Leningrade tais pačiais metais, kai Lietuvos žmonės stovėjo Baltijos kelyje, šiomis dienomis sublizgėjo kaip geras partinės mokyklos auklėtinis. Praėjusią savaitę kalbėdamas Lietuvos televizijos laidoje „Spaudos klubas“, jis išsakė pagiriamuosius žodžius Tarybų Lietuvai ir Komunistų partijos mokslo kalvėms. Atvirai, nuoširdžiai, be išlygų ir užuolankų.

    Pekeliūnas pareiškė nematąs nieko bloga, kad šios kadencijos Seimo Pirmininko pavaduotojais tapo aukštąsias partines mokyklas baigę asmenys. Jo žodžiais, „bet koks mokslas yra geras dalykas - ar jis partinės mokyklos, ar komunistų partijos mokyklos, jis kažko tai mokino“.

    Vadovaujantis jo logika, mokymo šerdį sudaro ne pasaulio ir tiesos pažinimas. Diplomas gautas - ko dar norėti? Vadinasi, taip pat sėkmingai būtų galima baigti kokią nors nacių partinę mokyklą, kurioje būtų skiepijamos teorijos apie arijų rasės pranašumą ir misiją. Juk Pekeliūno mintis aiški: „bet koks mokslas yra geras dalykas“.

    Vis dėlto pamėginkime akimirkai atitrūkti nuo realybės ir tarkime, kad nėra jokio skirtumo tarp partinės ir eilinės aukštosios mokyklos baigimo. Kas buvo - pražuvo: praėjo daug laiko, sovietinio mokymo turinys ir tikslai kartu su visa politine sistema nugarmėjo į nebūtį. Pažvelkime į reiškinį realiai ir bandykime atsakyti į klausimą: ar tai, kad Seimui vadovauja trys aukštųjų partinių mokyklų auklėtiniai, yra viso labo atsitiktinis dalykas?

    Vargu. Vienas toks paskyrimas galėtų būti atsitiktinis, du liudytų tam tikrą tendenciją, bet trys - tai jau sistema. Šiuo atveju - valdžios dalybų sistema. Dainuojanti kontrrevoliucija. Dainos žodžiai - seniai girdėti: „gyvuok per amžius, būk laiminga, graži Tarybų Lietuva“.

    Apie Tarybų Lietuvą Seimo vicepirmininkas Pekeliūnas kalba gražiai, nostalgiškai. Maža to - jis net vadina Tarybų Lietuvą valstybe. Štai ką jis sako: „Lietuva visos Tarybų Sąjungos piliečių buvo labiausiai aukštinama. Visa Tarybų Sąjunga tada gerbė Lietuvą. Mes buvome aukštesnio lygio valstybė. Noriu, kad Lietuva tokia būtų ir Europoje, kad Europa mus gerbtų taip, kaip gerbė Sovietų Sąjunga“.

    Regis, aukštoji partinė mokykla Pekeliūną reikiamai suformavo. Sakyti, kad sovietų okupuota Lietuva buvo „aukštesnio lygio valstybė“ - tai jau politinis kliedėjimas ties moralinio pamišimo riba. Tikėkimės, kitam partinę mokyklą baigusiam Seimo vicepirmininkui Viktorui Muntianui tokio pobūdžio mintys į galvą nešauna. Nors - ką gali žinoti...

    Atrodo, stačiai neįmanoma, neįtikėtina, nesuvokiama, kad penkioliktaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais iš aukščiausiųjų šalies pareigūnų girdime kalbas apie esą gerbtą ir aukštintą kažin kokią Tarybų Lietuvos „valstybę“. Ką padarysi - turime valdžią, kuriai mūsų šalies narystė Europos Sąjungoje atrodo nevisavertė, kol Lietuva netapo „didinga" ir „gerbiama", kokia ji, anot Pekeliūno, buvo Sovietų Sąjungoje.

    Naujajame Seime sklando Lietuvos ateities vizija, nuspalvinta neišdildomais „šviesaus komunizmo rytojaus“. Ryžtingais ir įkvepiančiais prisiminimais, kaip LTSR himno žodžiai: „Tėvynė galinga - nebijom pavojų, tebūna padangė taiki ir tyra; mes darbu sukursim didingą rytojų, ir žemę nušvies komunizmo aušra“.

Į pradžią

 

5. Rėdas Pečkaitis    Nepriklausoma, bet ne laisva!

    Žmonės dažnai veikia, skatinami karjeros. Tai normalu ir neturėtų būti smerktina. Iš tiesų svarbesnis kitas klausimas: kokiu būdu ta karjera daroma? Jeigu pagrindinės priemonės, naudojamos kopti karjeros laiptais, yra žinios ir profesiniai sugebėjimai, žymiai pralenkiantys vidutinius, viskas gerai. Tokioje aplinkoje karjeristai, siekiantys tik posto, ilgai išsilaikyti negali.

    O, jeigu viską lemia tik sugebėjimas įtikti partiniams bosams? Deja, dauguma karjeristų neturi beveik jokių profesinių sugebėjimų, bet turi fantastiškai išlavintą sugebėjimą žaibiškai nustatyti, kam kada reikia laižyti padus, o ką galima paspirti koja, nebijant, jog ji bus nukąsta.

    Panašu, kad per 15 nepriklausomybės metų mes pagaliau atkūrėme ir įtvirtinome pastarąją sistemą. Nors daugelį žmonių vis dar apgauna išlaikoma demokratijos regimybė, nors daugelis dar tikisi, jog Vyriausybė pagaliau atsižvelgs į rinkėjų interesus, realiai vėl gyvename Tarybų Lietuvoje. Prieš pradedant prieštarauti šiai minčiai, verta prisiminti, jog socializmas sovietijoje irgi tebuvo fasadas, skirtas nomenklatūrinės oligarchijos valdžiai pridengti, ir reali LTSR santvarka skyrėsi nuo deklaruojamos. Tada taip pat veikė pogrindiniai fabrikėliai, kurie užpildydavo tuščias lentynas bazėse vietoj išvogtų ir išsidalintų per „blatą“ importinių prekių, tada taip pat su valdžioje esančiųjų palaiminimu pogrindyje tarpo laukinis nomenklatūros draugų kapitalizmas.

    Vienas pagrindinių demokratijos tikslų - tautos interesų atstovavimas. Kadangi imperatyvinis mandatas ir deputatų atšaukimas paprastai veda prie diktatūros, rinkiminių pažadų laikymasis, ypač tose demokratijose, kuriose taikoma proporcinė rinkimų sistema, yra vienintelis būdas užtikrinti tinkamą rinkėjų interesų atstovavimą. Paprastai kalbant, kad galėtų egzistuoti demokratija, politikams privalu bent sąžinės pėdsakai. Todėl visos ištikimybę demokratijai deklaruojančios partijos Vakaruose, netgi akivaizdžiai neketindamos įgyvendinti kai kurių savo rinkiminių pažadų, niekada, jokiomis sąlygomis nepasakys, jog jos atsisako pažadų savo noru, o ne dėl kokių nors nenugalimų išorinių priežasčių. Atvirai prisipažinti, kad rinkiminiai pažadai buvo rinkiminis triukas, būtų tas pat kaip atsisakyti pripažinti vakarietiškos demokratijos principus ir kėsintis į konstitucinius valstybės pamatus.

    Jei po to tokių „išpažinčių“ politikai ir toliau bandytų išlikti prie valstybės vairo, tai būtų signalas, jog valstybėje slaptai bandoma įvykdyti perversmą ir sugriauti konstitucinę santvarką. Normalioje valstybėje tai kaipmat sukeltų piliečių susirūpinimo ir pasipiktinimo bangą. Demonstracijomis, pilietinio nepaklusnumo akcijomis, teismų sprendimais bei išankstiniais rinkimais tokie politikai būtų pašalinti iš valdžios, o konstitucinė santvarka - atkurta.

    Kaip stipriai jaučiasi dabartinė mūsų valdžia ir kaip menkai jai reikalinga demokratijos priedanga, galima manyti, jog antidemokratinis perversmas Lietuvoje vyksta jau visu greičiu. Nomenklatūrinė oligarchija jaučiasi taip drąsiai, jog pradeda nusiimti kaukes. Tačiau mūsų visuomenė, skirtingai nei vakarietiška, siunčiamų signalų nesupranta, gal todėl ir nereaguoja. Galima prognozuoti, kad ši Vyriausybė Lietuvoje pamažu įtvirtina tokį valdymo stilių, koks išsikerojo Ukrainoje Kučmos prezidentavimo laikais.

    Jeigu iš tiesų atsitiks taip, teliks tik viltis, kad per kitus rinkimus, kai kokia nors Naujoji darbo sąjunga, suklastojusi rinkimų rezultatus, „laimės“ daugumą Seime ar savivaldybėse, Lietuvoje irgi įvyks „oranžinė revoliucija“. Tačiau netgi akivaizdžiausių klastojimų atveju Ukrainoje nebūtų jokio pilietinio pasipriešinimo, jeigu Juščenkos šalininkai nebūtų galėję pasinaudoti tokių pilietinių pasipriešinimo organizacijų kaip „Pora“ struktūromis.

    Ruoštis pilietiniam pasipriešinimui ir konstitucinės santvarkos gynimui, matyt, ir turėtų būti vienas pagrindinių Lietuvos pilietinių organizacijų uždavinių šiuo metu.

 

Į pradžią

 

6. Tomas Bakučionis   2004-ieji baigėsi. Pateikite sąrašą, ponai...

 

    2004-ieji Lietuvos istorijoje bus išskirtiniai. Į kurią gyvenimo sritį bepažvelgsime, pamatysime, kiek daug naujo nuveikėme, pažinome pergyvenome, o gal vėl eilinį kartą savimi nusivylėme?

    Geri darbai

    Blogą naują prezidentą nuvertėme. Vėl išsirinkome senąjį gerąjį. Triukšmingai atšventėme įstojimą į NATO klubą. Dar triukšmingiau – į Europą (net švietimo eksministrui buteliu galvon kliuvo). Šaunią ir šiuolaikišką komisarę į Briuselį nusiuntėme. Europos parlamentarus išsirinkome. Svarbiausia - pirmi Europos Konstituciją ratifikavome. Tiesa, tai už mus padarė mūsų nepakartojamas Seimas. Ačiū jam. O kiek daug nuveikė mūsų geroji valdžia, t.y. tautos tarnai, mums tyliai pritariant. Sąrašą reiktų ilgai tęsti, tačiau nepadarytų darbų sąrašas būtų ilgesnis...

    Blogi darbai

    Vieno, regis, svarbiausio nepadarėme – nepasimokėme iš artimos praeities.

    Turbūt dar pamenate 1997-uosius, kai buvome „nusipelnę gyventi geriau“ ir 2000 - uosius, kai, išlindus į politinį paviršių socialliberalams, politologai bene pirmąsyk apyvarton išleido „populizmo“ emisiją. Įdomu, kad tie patys politologai, po ketverių metų išdygus „viktoriečiams“, socialliberalus jau priskyrė prie „tradicinių partijų“, o populizmo baubas buvo vartojamas visu pajėgumu. Nieko nuostabaus, juk politines tradicijas kuria politologai, kaip kultūros tradicijas - valdininkai, nes kaipgi kitaip paaiškinsi faktą, kad 40 metų Lietuvos vardą garsinusį Saulių Sondeckį, mūsų Kultūros vadybos fiureriai, pasitelkę didžiosios žiniasklaidos buldozerį, paprasčiausiai išspyrė. Tiesa, šiame nukrypime nuo pradėto sąrašo, nepaminėjau prieš dvejus metus Rolando Pakso ir jo bendražygių žadėtos „tvarkos“, bet tokiame kontekste šis epizodas jau nublanksta, kaip populizmo baubo tarpinė repeticija.

    Ima ir duoda

    Tačiau, nepaisant visų „bet“ , 2004-tais sužinojome nemažai naujo, arba bent jau pagilinome savo politines žinias ar jaunos valstybės gyvenimo patirtį. Pasirodo, kai kurie mūsų seimūnai ima, arba yra tuo įtariami. Pasirodo, ir duoda, draugišku rankų pakėlimu, nes 2004 metų Seimo rinkimus laimėjo ... dideli pinigai. O jeigu rimtai – įvyko kone amžiaus sandoris: parlamentinės partijos „nusipirko“ mūsų didžiąją žiniasklaidą Seimo rinkimams už maždaug šešis milijonus. Nei daug, nei mažai, juolab kad už biudžeto pinigus, t.y. iš mūsų visų kišenės. Amžiaus sandorio esmė ir schema paprasta: patys nubalsavo, patys sau žiniasklaidą ir „nusipirko“, nes kiekvienam aišku, kad didžiosios dalies rinkimų pinigų galutinis apyvartos taškas – žiniasklaidos banginių kišenės.

    „Išdūrė“

    Tačiau visa tai, kaip sakoma, tik žiedeliai. Karčios uogelės į rinkėjų burneles pabiro netrukus po rinkimų. Pasirodo, anot AMB, pažadai rinkėjams nieko nereiškia. Mūsų charizmatinis Premjeras legalizavo ir praktiškai pritaikė lakoniškai genialų gatvės slengą – „išdūrė“. Bet kai buvo padalyti ministrų portfeliai, sekdamas Premjeru pavartosiu dar vieną slengo „perliuką“ – „padarė“ ir šįkart – juodai! Pasirodo, pilietis, buvęs tautos pinigus pasiglemžusio EBSW samdomas direktorius, kuris kokioje Vokietijoje dabar būtų skaičiavęs likusius metus iki išėjimo laisvėn, yra geriausias koks tik gali būti Vidaus reikalų ministras, geresnis net už Viktoro tėvonijos eksmerą.

    Senas limonadas ir nauji mokesčiai

    Neseniai viename iš komentarų žinomas mūsų politologas lyg ir taikliai prabilo apie demokratiją, lygindamas ją su išsivadėjusiu citrinų limonadu. Deja, jis labai švelniai palygino. Mūsų demokratija labai pavojingai mutuoja. Taip, mes ir toliau pavojingai grimztame į politinės demagogijos ir kultūrinio nevisavertiškumo liūną. Tačiau, anot ekonomistų, pasiekus duobės dugną galima pradėti lipti į viršų, o ką, jeigu dugno taip ir nepasieksime? Juk grimztame į pelkę ir dugno nematome. Nematome ir kraštų – kur kairė, o kur dešinė. Nėra? Tai patvirtina ir save kairiaisiais vis dar vadinančios A.Brazausko partijos ir vyriausybės politika. Iškalbingiausias pavyzdys – valdžios ketinimai apmokestinti būstą. Svarbiausia tai, kad šis projektas bene ketverius metus iš esmės buvo slepiamas nuo visuomenės. Ties šio projekto aiškinimu A.Brazauskas ir kiti partijos vadukai pasiekė demagogijos apogėjų, vėl argumentuodami didesniais mokesčiais Europoje.

    Pirmyn į skurdą

    Ką tautai reikštų tokio mokesčio įvedimas? Atsakymas vienareikšmis – dar didesnį nuskurdinimą, nes mažesnes ir vidutines pajamas turintys piliečiai, pavyzdžiui, mokytojai, gydytojai, kultūros ir švietimo darbuotojai, turėtų kraustytis tiesiogine prasme į lūšnynus, nes išlaikyti savo būstus jie nebepajėgtų. Tokia, save socialdemokratais vadinančiųjų politika yra blogiausia prasme liberali, o tiksliau – liberalnomenklatūrinė. O ką tuo tarpu veikia dešinė, deja, ji - regis, tikrai baigia išsivadėti. Tik Andrius Kubilius savo partiečius drąsina politinėmis mantromis – „tapsime geriausiai organizuota politine partija“, o kiti dešinieji taip pat sėkmingai liberalnomenklatūrėja, buldozeriais šluodami čigonų lūšnas (geriau paliktų būsimiems vargšams mokytojams ir gydytojams), liūliuodami save stiklinių dangoraižių vizijomis.

    Ieškokim vienas kito

    Tad kokie bus 2005-ieji, lai prognozuoja tie, kurie už tai pinigus gauna. Tačiau ir be politologų aišku, kad per artimiausius 4-5 metus spręsis Lietuvos likimas. Ar Lietuva iš tiesų žengs rimtą žingsnį teisinės valstybės, pilietinės visuomenės, t.y. normalios demokratijos link, ar taps kartelių valdoma Europos pakraščio Naująja Kolumbija, priklausys ne tik nuo Algirdų, Viktorų ir Artūrų, bet ir nuo mūsų, kurie dar tiki. Ar pajėgsime surasti vienas kitą, ar tik su pavydu žiūrėsime į ukrainiečius? Gal kažkam jau pavyko nutverti šakelę liūno pakrašty? Tad ieškokime vienas kito ir kibkimės už rankų taip, kaip 1989-ais – Baltijos kelyje, nes tada TIKĖJOME...

Į pradžią

 

7. Politikos užribis

    Kas sustabdys savivalės, arogancijos, nebaudžiamumo šėlsmą?

    Po Seimo rinkimų pademonstravęs visišką nesiskaitymą su visuomene, rinkėjais, politiko garbe bei pamynęs paprasčiausią žmogišką padorumą ir viešai prisipažinęs, kad nė neketina laikytis rinkiminių pažadų, Vyriausybės vadovas A. Brazauskas tuo pačiu parodė kryptį, kaip elgtis visiems kitiems politikoje dirbantiems ar tik joje besistumdantiems.

    Sukeltas triukšmas dėl Rusijos KGB šnipo Vladimiro Alganovo, Lietuvos premjero A. Brazausko rimtai net nesudomino. Jis labai lakoniškai pakomentavo situaciją:„Aš jo nepažįstu ir nebuvau susitikęs“. Ar tikrai veiksnus mūsų Vyriausybės vadovas, jei valstybės saugumas jam tik tiek terūpi? Kiek mes dar turėsime nepriklausomybę, jei ir toliau šaliai vadovaus tokie žmonės?

     Politikai nesutaria, ar padidinti minimalų uždarbį iki 600 litų. Daug kam atrodo, jog toks atlyginimas pernelyg didelis. Tuo pat metu, dar nesušilusiems kojų Darbo partijos parlamentarams, tapusiems ministrais išmokamos dviejų mėnesių algų dydžio išeitinės pašalpos siekia virš 8000 litų. Tai pasirodo tėra tik smulkmena ir niekam nekelia nuostabos.

    Jei gamtosaugininkai pagauna brakonierių, jam ne tik tenka sumokėti didžiulę baudą, bet, ko gero, pasėdėti ir kalėjime. Taip su brakonieriais elgtis nurodo įstatymas. Deja, jis taikomas tik paprastiems žmonėmis. Jei esi didelis viršininkas po Premjero „sparnu“, tai kaip Valstybės turto fondo vadovas Povilas Milašauskas gali atsipirkti viso labo tik papeikimu.

    Vargšas milijonierius. Taip reiktų apibūdinti Darbo partijos atstovą Seime Antaną Bosą, nesusiskaičiuojantį savo milijonų, namų, butų. Šis „vargšas“ panūdo apsigyventi Seimo bendrabutyje, kur nereikia mokėti už komunalinius patarnavimus bei nuomą, nes tai padarome mes - mokesčių mokėtojai.

    Dar vienas vargšas – buvęs premjeras Gediminas Vagnorius. Deklaravęs per metus po kelis šimtus tūkstančių pajamų, daugiabučiame name įsirengęs personalinį liftą, padedantis vadovauti klestinčiam savo žmonos Nijolės vaikiškos aprangos prekybos tinklui, jis paprašė socialinės pašalpos, kuri jam priklauso, kaip Nepriklausomybės akto signatarui. Mes, gaunantys minimalius 500 Lt atlyginimus, sumokėsim ir skurdžiui Gediminui tuos 2000 per mėnesį.

    Girtavimas – didžiausias Lietuvos priešas? O jeigu girtaujama Seime? Jeigu tą daro tautos išrinktieji? Jei geriamas nelegaliai pagamintas alkoholis? Ar Seimas yra smuklė, kurioje lėbauja šiandieniniai nuvorišai, tapę deputatais? Apie kokį teisėtumą, padorumą gali kalbėti parlamentarai, patys nepaisydami įstatymų? Ar demonstruodami teisinį nihilizmą jie gali turėti bent minimalų pasitikėjimą, pagarbą rinkėjų akyse?

   Konstitucinis Teismas išaiškino, kad parlamentarai neturi teisės atostogauti ir prieš šventes išsilakstyti po pasaulį. Na ir kas? Jiems nusispjauti. Ponia R. Žakaitienė, būdama Kultūros ministre per mėnesį vos keletą dienų ištverdavo Lietuvoje ir vis skrisdavo įvairiais reikalais ir reikaliukais į užsienius. Kodėl gi taip nedaryti? Ir dirbti nereikia, ir komandiruotpinigiai dideli, ir maloniai pakeliauji...

    Sunku pamiršti įpročius. Vos mėnesį pabuvusi Seime, eksministrė išrūko pasikaitinti Egipto saulėje. Tegul dirba tie, kurie gauna minimalius atlyginimus, o jei gauni 4000 Lt, tai esi laisvas nuo bet kokių įstatymų ir padorumo. Apskritai, kaip atsidūrė Seime ir ką čia nuveiks ši ponia, jei pats partijos vadovas A. Brazauskas ją plaka už itin blogą darbą ministerijoje? Nomenklatūrinei poniai nomenklatūrinė vieta?

    Apibendrinant tiktų gruodžio mėnesį nusižudžiusio istoriko, etnografo, žinomo kultūros darbininko H. Rimkaus atsisveikinimo laiškas: „Nesu nei pirmas, nei paskutinis tų, kuriuos pražudė vagių valdžios cinizmas ir abejingumas... Idealistams dera mirti tada, kai žlunga jų idealai...“

 

 Į pradžią

 

8. Emilija Tamulytė     Vyriausybė gražina savo „veidą“

    Dabartinė Lietuvos Vyriausybė meile sau ir visuomeniniams ryšiams skiriamomis sumomis gerokai lenkia net sovietmečiu šalį valdžiusius komunistus. Gūdžius okupacijos laikus menantys piliečiai tvirtina, kad Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo nuotraukos buvo gerokai mažesnio formato nei šiandieniniai Algirdo Mykolo Brazausko ir jo vyriausybės narių portretai.

    Seime patvirtinus tryliktosios Vyriausybės programą, „Respublikoje“ ir „Lietuvos ryte“ bei šių bendrovių leidžiamuose bulvariniuose leidiniuose „Vakaro žinios“ ir „Ekstra žinios“ buvo spausdinamos visų ministrų biografijos su didžiulėmis, daugiau moterų žurnalams tinkančiomis nuotraukomis. Tie patys leidiniai spausdino ir ilgus, per keletą puslapių ištįsusias „sausas“ ir paprastam žmogui sunkiai suprantamas Vyriausybės programas.

    Už savo mulkinimą sumokame mes patys

    Kiek Vyriausybei kainavo ši neveiksminga akcija – valstybės paslaptis. Ekspertų žiniomis, sumos turėtų siekti šimtus tūkstančių litų. Visuomenes teisę žinoti, kaip naudojami mokesčių mokėtojų pinigai, valdžia nepaiso ir, panašu, vadovaujasi sovietine nuostata: „teisėta tai, ką mes sugalvojame“.

    Normalioje demokratinėje valstybėje būtų prie visų šių straipsnių skelbiami užsakymų numeriai, tačiau ne Lietuvoje. Tai, beje, yra ir skaitytojų mulkinimas, o to kažkodėl iki šiol nepastebėjo Žurnalistikos etikos inspektorius Romas Gudaitis. Vyriausybės užkulisių žinovų teigimu, šiuo nuopelnu ypač didžiuojasi Vyriausybės Informacijos ir komunikacijos departamento direktorius Kęstutis Jankauskas. Anksčiau ELTOJE dirbęs K.Jankauskas, naujo darbo turėjo ieškotis po to, kai agentūrą nusipirkęs MG BALTIC koncernas pasigedo tinkamo jo darbo, o kelyje į naujas pareigas Vyriausybėje užtarė Seimo vicepirmininko Česlovo Juršėno žmona Jadvyga, anksčiau kartu dirbusi ELTOJE.

    Brangiai kainuojanti iliuzija

    Sovietmečiu susiformavę Vyriausybės propagandos ekspertai mano, kad jeigu po straipsniu neskelbiamas užsakymo numeris, jis parašytas laikraščio žurnalistų. Tie patys ekspertai kažkodėl nežino, kad skaitytojus traukia ne tik neužsakomieji, bet ir paprastai, aiškiai ir įdomiai parašyti straipsniai. Tuo tarpu oficialia valdininkų kalba sudėliotos programos kelia nuobodulį tarsi tai būtų migdančios rinkimų kampanijos tęsinys.

    Noras dailinti abejotiną Vyriausybės grožį yra normalu, tačiau demokratiniame pasaulyje niekas taip akivaizdžiai spaudos nepapirkinėja. Socialdemokratų leidžiamas leidinys „Gairės“ nė per nago juodymą neprilygsta demokratinėje Europoje leidžiamiems kairiosios pakraipos leidiniams. Vyriausybėje esantis įsivaizdavimas, jog tokios publikacijos pakels vykdomosios valdžios reitingus, tėra iliuzija.

    Kas bendra tarp nuogų moterų ir Vyriausybės?

    Dėmesio vertas ir tas faktas, kad Vyriausybės „paklodžių“ ( taip žurnalistai vadina ilgus rašinius) spausdinimui pasirinkti didžiausius tiražus turintys leidiniai. „Lietuvos žinios“, kurių kaina mažesnė nei „Lietuvos ryto“ ir tarsi pagal ekonominę ir ideologinę logiką turėtų būti arčiau prasčiau gyvenančių šalies piliečių, uždirbti negavo. Užkulisiuose kalbama, kad taip Vyriausybė auklėja ir baudžia „Lietuvos žinias“ už kritines publikacijas. Tokiomis „sankcijomis“ „Lietuvos žinioms“ yra grasinusi net premjero atstovė spaudai Nemira Pumprickaitė, į žurnalistikos istoriją įėjusi sakiniu apie „šūdo kandusį žurnalistės snukį“.

    Akylesnių skaitytojų dėmesį patraukė tai, kad bulvarinėse „Vakaro žiniose“ ir „Ekstra žiniose“ užsakomieji Vyriausybės straipsniai buvo spausdinami greta apnuogintų moterų. Kita vertus, piktintis tuo lyg nereikėtų, nes tarp savo kūnus pardavinėjančių moterų ir dabartinės Vyriausybės galima rašyti lygybės ženklą.

    Ar ilgai gelbės pinigai?

    Vyriausybės įsivaizdavimas, kad geri užsakymai garantuos jiems palankią laikraščių poziciją, tėra iliuzija. Galima drąsiai prognozuoti, kad vos nutrūkus sotiems užsakymams, G.Vainausko ir V. Tomkaus žiniasklaidos imperijos vėl ištrauks trumpam užkastą karo kirvį ir toliau vanos Vyriausybę. O veiklos šioje srityje bus daug ir tai patvirtina pirmi naujųjų ministrų pareiškimai (V.Prudnikovo apie kultūros pažinimą keliaujant baidare ir pan.) bei vis daugiau stagnacija dvelkiantis AMB vadovavimo stilius. Vyriausybės spaudos pranešimai ir kaip atstovės spaudai N.Pumprickaitės informacijos yra sausos ir neaiškios, kurias norint suvokti, tenka skaityti keletą kartų nuo pradžių.

    Tai, kad užsakomieji puslapiai dviejuose šalies dienraščiuose ir poroje bulvarinių leidinių nėra atsitiktinis sutapimas, o Vyriausybė ant savo pavargusio veido nori tepti vis storesnį grimo sluoksnį, kuris dėl to darosi atgrasus ir bauginantis, rodo ir dvyliktosios Vyriausybės darbo pabaigoje ant kreidinio popieriaus išspausdintas atskiras leidinys.

    Honorarai dvaro metraštininkams

    Žinovų teigimu, honoraras už šį leidinį, baisų teksto prasme, buvo toks, kiek kartu už knygą gauna gyvieji Lietuvos klasikai Jurga Ivanauskaitė ir Juozas Erlickas.

    Dvyliktąją vyriausybę išliaupsinusio leidinio autorius -Kovo 11-osios Akto signataras Gediminas Ilgūnas. Leidinyje, kurio honoraras – 20 tūkst. litų – iš interneto nukopijuoti dokumentai, Vyriausybės programos ir Vyriausybės įstatymo santrauka bei keli klausimai visiems 12 vyriausybės ministrams. Bet ir klausimai ministrams – valdiški arba keisti, kaip antai, ar jie svajojo būti ministrais prieš Kovo 11-ąją. Šis, AMB džiugiai sutiktas leidinys, buvo iškritikuotas „Lietuvos ryto“ vedamajame „Laiko ženklai“. Taigi akivaizdu, kad darant akivaizdžias klaidas, nepadės ir didžiausi užsakymai.

    Adolfo Šleževičiaus laikais visuomeninių ryšių projektams irgi buvo skiriami dideli pinigai. Tačiau A.Šleževičiaus Vyriausybė straipsnius spausdino užsienio spaudoje, taip norėdama pritraukti kuo daugiau užsienio investicijų.

    Kur dėti atliekamus pinigus?

    Prieškalėdiniai OPT televizijos reportažai skelbė apie Estiją „okupuojančius“ Rusijos turistus. Estijos įvaizdžio meistrai tvirtina, kad trejus metus Rusijos žiniasklaidoje trukusi reklaminė akcija sunokino vaisius. Taline iki sausio vidurio užsakyti visi viešbučiai, kuriuose apsigyvens švenčių dienomis čia atvykstantys rusai. „Mylime rusus, kai jie atvyksta ne ant tankų“, - perfrazuodamas estus, sakė OPT žurnalistas.

    Lietuvos Vyriausybė vėjais išmėtytus ir Lietuvos spaudos magnatų kišenėse nusėdusius pinigus verčiau galėjo panaudoti panašiai kaip estai. Naudos būtų buvę daugiau.

 Į pradžią

 

Rubrika: Žemės ūkis

 

9. D. Mikalauskienė    Jo Didenybė ir lietuviškos daržovės

    Spėkit, kas viešnagės Lietuvoje metu padarė didžiulį įspūdį Švedijos karaliui? Ogi ekologinių produktų mugė. Jos organizatorius Almantas Gutkauskas net buvo pakviestas pasidalyti patirtimi į karališkuosius rūmus Švedijoje, kur vyko ekologinės žemdirbystės seminaras. Pasirodo, kad šioje srityje lietuviai taip daug yra nuveikę, kad gali pamokyti ir kitus.

   Vilniečiai, kurie mėgsta geras, kokybiškas daržoves ir vaisius, savaitgaliais skuba į Konarskio gatvėje esančią J. Basanavičiaus vidurinę mokyklą. Čia du kartus per mėnesį suvažiuoja ekologine žemdirbyste besiverčiantys ūkininkai ir susirenka vilniečiai, kurie vertina tokią produkciją.

    Čia nesigirdi barnių, aštresnių žodelių, kaltinimų apgaule. Visi čia perkantys ir parduodantys šypsosi vieni kitiems, sveikinasi ir atrodo tarsi būtų seni pažįstami. Beveik taip ir yra. Jau treti metai nuolat čia perkant, nori nenori sužinosi, kieno morkos saldesnės, kieno obuoliai sultingesni, duona gardesnė, kaip užderėjo bulvės, kodėl nušalo vaismedžiai...

    Kodėl čia tokia gera nuotaika? Šios mugės organizatorius- Tatulos programos tarybos pirmininkas Almantas Gutkauskas sako, kad ekologiškai švarias daržoves bei vaisius augina tik dvasingi ūkininkai, nes jie nesivaiko greito pelno, suvokia ekologinės žemdirbystės prasmę ir perspektyvas. Valgo gi tuos produktus žmonės, žinantys ekologiškai išaugintų daržovių bei vaisių tikrąją vertę ir galintys neskaičiuoti kiekvieno cento. Antai vadybininkė Onutė Skardžiuvienė pasakoja: „ Negaliu atsidžiaugti muge. Perku viską, ką čia randu, kad užtektų dviem savaitėm-iki kitos mugės. Pažiūrėkit, kokie gražūs šitų ūkininkų veidai, kokie jie mandagūs, dėmesingi, vaišingi. Malonumas jau vien susitikti su tokiais žmonėmis, o kai valgai jų išaugintas daržoves, jauti, kad tai tikras, kokybiškas produktas, o ne kokia chemizuota daržovė, turinti tik vaistų skonį. Gaila, kad šiemet mugė veikia tik du kartus per mėnesį. Pernai galėdavom susitikti kiekvieną savaitgalį”.

    Jau sukako 10 metų, kai vyksta ekologinių produktų mugės. Prasidėjo jos kukliai, o dabar, A. Gutkausko žodžiais, pats bumas:„ Pradėjom krutėti 1993 metais. Programa buvo vyriausybinė, bet kaip ir daug kas buvo pasmerkta dūlėti stalčiuose. Esu žemės ūkio specialistas, tad nusprendžiau, kad be asmeninės iniciatyvos nieko nebus. Įkūrėm fondą, sukaupėm lėšų ir pradėjom kredituoti tuos, kurie susidomėjo ekologine žemdirbyste. Daug kas net nebuvo girdėję tokių dalykų, bet norėjo išbandyti jėgas. Organizavom mokymus, gamybą. Juk visi buvo įpratę auginti daržoves jas tręšiant cheminėmis trąšomis, o mes pradėjom mokyti visai kitokių ūkininkavimo būdų. Turėjom daug entuziazmo ir sėkmė netruko ateiti. Net švedai iš mūsų mokosi. Latviai dar net tokių terminų nežino, tad bandom ir juos įtraukti, konsultuojam, kviečiam į muges. Na, bet svarbiausia, kad rodom valstybei kryptį – kuriuo keliu jai eiti. Ekologinė žemdirbystė labi perspektyvi, ir lietuviai turi visas sąlygas ją plėtoti. Juk tokios mugės- tai ne išpardavimas, o kultūros reiškinys. Jos ugdo valdininkus, mokslininkus, vartotojus. Mugės kainuoja daugiau, nei kainuoja patys produktai, bet nieko nepadarysi, reikia žmones pratinti. Mūsų lėšos kiekvienais metais mažėjo, bet netylėjom ir išsirūpinom dvigubai didesnę finansinę paramą. Pastaruoju metu pajutom nepaprastą susidomėjimą. Prieš dvejus metus Lietuvoje turėjom 400 ūkininkų, o šiemet jau 1200. Tikrinam jų produkciją, išduodam ekologinės produkcijos sertifikatus, ieškom rinkų. Mūsų produkciją jau parduoda Vilniaus prekybos centrai. Bėda ta, kad ekologinė produkcija visame pasaulyje yra kur kas brangesnė, nei paprasta, o mes parduodame beveik už savikainą. Mūsų žmonėms kol kas svarbiau ne tiek kokybė, kiek žema kaina. Žinoma, trūksta ir informacijos. Mes tas spragas bandom užkamšyti. Svarbu suvokti, kad brangiau mokant už daržoves, mažiau reikės išleisti vaistams. Pasaulis jau žino, kokią žalą žmogui daro pesticidai, kitos cheminės trąšos. Reikia pripažinti, kad neišmano ne tik paprasti žmonės, nedovanotinas ir ministrų neišmanymas. Kol tokia ekonominė padėtis, žmonės linkę pirkti daug pigesnes, iš užsienio vežamas daržoves”.

    Per dieną mugėje apsiperka per 1000 žmonių.

    2005 metais jos vyks: sausio 15, 29, vasario 12, 26, kovo 12, 19 ir balandžio 9, 23 dienomis. Skanaus! Valgykite ekologiškai švarias daržoves bei vaisius ir būkite sveiki!

Į pradžią

 

10. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė      Avinėlių tylėjimas

    Visą mėnesį meno žmonės ramiai stebėjo keliamas kandidatūras į formuojamus Kultūros ministerijos vadovų postus. Jeigu jau sykį suformuotos pareigų paskirstymo nuostatos, jų privalu laikytis kiekvienam. O tai reiškia – gerbti, susikalbėti ir dirbti lygiai su visais paskirtaisiais.

    Tačiau tuomet, kai postų dalybos turėjo baigtis, staiga kažkodėl nepasitenkinimą pareiškė „grupė draugų“. Nedaug – tik penki, bet pasiskelbė įtakingiausiais. Ir ( keistas sutapimas?) visus juos vienija „Vilniaus festivalių“ interesai. O neįtiko jiems dar nė dirbti nepradėjęs kultūros viceministru skiriamas administracinę ir meninę patirtį turintis Vilniaus mažojo teatro vadovas kompozitorius Faustas Latėnas.

    Veiksmų metodas jau ne kartą patikrintas: ištraukiama iš konteksto mintis įgauna priešingą prasmę.

    Viename dienraštyje Latėnas apkaltinamas intrigų inicijavimu prieš kultūros ministrą Saulių Šaltenį, kuriam vadovaujant jis buvo viceministru. Latėnas iš tiesų pristabdė ministro Šaltenio ekscentriškus projektus. Vienas jų – vienadienė fiesta ant Stalo kalno dar ir šiandien garsėja nepranoktu absurdu, laimei, visgi neįvykusiu. Latėnas gynė kultūrai skirtas lėšas nuo betikslio švaistymo tuomet, kai jų labai trūko (ir tebetrūksta) konkretiems darbams. Ar galima tai vadinti intrigomis? Juolab kad nesutapus pozicijoms su ministru, Latėnas atsistatydino. Bet ar toks principingas valdininkas buvo pastebėtas? Ar kam nors principai reikalingi? Gal būtent Fausto Latėno paskyrimas viceministru taip, kaip numatyta, jo kompetencija ir principinga pozicija padėtų kultūros politikoje atstatyti pažeistą pusiausvyrą.

    Lietuvos kultūra – toli gražu ne vien „Vilniaus festivaliai“. Ji nesibaigia šių asmenų suvokimo ribomis. Todėl daugiau nei keistai atrodo jau žalingu tampantis „grupės draugų“ įprotis vėl turėti sau patogų viceministrą. Eilinį kartą įnešama painiava, juodinama asmenybė, dėl vienpusių interesų supriešinama visuomenė.

    Gal klystu, gal kitiems ar iš toliau kitaip atrodo?

    Ramų Kalėdų rytą, išgirdusi „Kultūros savaitės“ radijo laidoje reportažą apie Klaipėdos muzikinį teatrą, skambinu jo vadovui Stasiui Domarkui. „Ar girdėjot, – kalbu – viceministrą renkame. Už kurį jūs?“ – klausiu. Netikėtai užkluptas, maestro formuluoja tylinčios daugumos nuostatą: „Apie ką tu kalbi? Viceministras ar ministras – mano valdžia, kurią ne aš turiu rinktis“.

    Vadinasi, kol vieni kukliai paiso nustatytų etikos normų, kiti kuria naujas, sudarydami unikalų valdžios rezginį iš pavaldinių, skiriamų valdytojais.

    Kiekvienas pilietis turi teisę rinkti valdžią. Bet kai pavaldiniai renkasi sau patogų viršininką – absurdas. Tai tas pat, jei nusikaltėlis rinktųsi sau malonų teisėją.

    Labai norėtųsi, kad absurdo mūsų valstybėje būtų kuo mažiau.

Į pradžią

 

11. Lietuvos kultūros politika - mitas ar realybė?

 

    Poeto Romo Daugirdo interviu su Valentinu Sventicku – literatūros kritiku, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi, Lietuvos kultūros ir meno tarybos pirmininku bei kitų įvairių komisijų ir tarybų nariu. Taigi, kaip sakoma, žmogumi, esančiu „arčiau imperatoriaus“ – institucijų, kurios įgyvendina kultūros politiką.

 

    Ar apskritai egzistuoja Lietuvos kultūros politika? Juk šis trijų žodžių derinys suponuoja savyje sistemą, struktūrą, aiškius prioritetus. O gal iki šiol velkamės paskui besikeičiančią konjunktūrą, sprendimų ieškome klaidų ir bandymų keliu?

 

    Manau, egzistuoja šiokia tokia sistema. Svarbiausia permaina - kultūros savivaldos plėtra. Atsirado įvairių visuomeninių komisijų, tarybų, kurios sprendžia daug klausimų. Tai atlieka patys kultūros žmonės. Deja, negaliu tvirtinti, kad kultūros žmonių sprendimai visada yra labai geri. Atsiranda ir čia problemų, subjektyvumo.

    Savivalda yra tik vienas kultūros politikos elementų. Itin reikšmingas yra valdymas, valstybės svertai. Jau suformuluoti kultūros politikos nuostatai – Seimo patvirtintas dokumentas. Tegu abstraktokas, tačiau jame išsakytos svarbesnės gairės. Egzistuoja Lietuvos kultūros plėtros programa. Visi šie dalykai ir sudaro kultūros politiką.

    Vis dėlto negalima teigti, kad yra aiškūs prioritetai. To stinga. Šios bėdos susijusios su tais žmonėmis, kurie valdo. Trumpai tariant, trūksta aiškesnės strateginės kultūros perspektyvos šerdies. Būtinas supratimas – dabar galima sutvarkyti vienokius dalykus, o po dešimties metų – dar kitokius.

   Visuomenė tradiciškai nepasitiki valdininkais. Ir gan pagrįstai. Kiek žinau, prieš gerą dešimtmetį buvo sukurta Lietuvos kultūros kongreso institucija, savotiškas visuomenės įrankis, padedantis formuoti šalies kultūros politiką. Ši institucija turėjo sintetinti iškiliausių kultūros žmonių nuomones bei nuostatas. Tačiau pamažu viskas pritilo, o dabar net internete apie tokį Kongresą nieko neradau. Tad koks gi „velionio“ likimas? Ar spėjo jis iki savo „šermenų“ ką nors nuveikti?

   Ne viskas taip be pėdsakų dingo. Išliko dokumentai, projektai, tačiau daugelis sumanymų tarsi pakibo ore. Kultūros kongresas netapo institucija, galinčia realiai paveikti kultūros procesus. Tačiau liko žmonės, kurie, kaip ir anksčiau, renkasi, kalbasi, replikuoja, sako, kas yra blogai. Tačiau neretai tos replikos nebepaiso susiformavusios sistemos, apie kurią kalbėjom anksčiau. Vis dėlto ji – geresnė ar blogesnė – padeda gyvuoti kultūrai. Čia matau Kultūros kongreso padėties dramatizmą. Nors „velionio“ statusas – šiek tiek perdėtas vertinimas.

   Dažnai girdim nusiskundimus dėl netobulos ar nepakankamos įstatymų bazės, trukdančios įgyvendinti vienokią ar kitokią kultūros politiką. Ar pasistūmėjo šie reikalai per pastaruosius kelerius metus? Ar negalėtumėte trumpai pakomentuoti šiemet priimto Meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymo pakeitimo įstatymo?

   Priimti specialieji (Seimo žargonu kalbant) įstatymai, liečiantys įvairias kultūros sritis. Na, pavyzdžiui, Kino įstatymas, Teatro ir koncertinių organizacijų, Muziejų, Bibliotekų ir t.t. Dažniausiai patys kultūros žmonės dalyvauja rengiant tuos įstatymus (jų projektus). Bet įstatymo projektas pradeda keliauti po įvairias ministerijas – reikia apsvarstyti, vizuoti, pasižiūrėti, ar jis dera su kitais norminiais aktais. Išdava – iš gerų sumanymų ir norų dažniausiai lieka labai nedaug. Rezultatas – pusiau luptas, pusiau peštas, kažką vis dėlto padedantis sutvarkyti, bet toli gražu ne tiek, kiek norėta. Tolesnis etapas - įstatymo įgyvendinimas. Juk nėra jokių garantijų, kad jį perskaitę ministerijų darbuotojai tuoj puls vykdyti. Na, pavyzdžiui, prisimenant Meno kūrėjų įstatymo ankstesnę redakciją su liūdesiu tenka konstatuoti, kad didžioji dalis nutarimų (Seimo patvirtintų) tiesiog nebuvo vykdomi. Todėl teko įstatymą keisti, labiau akcentuojant menininkų socialinės saugos problemas.

    Man nemaloniausios yra tos įstatymo (ir dabartinės redakcijos) vietos, kurios susijusios su meno kūrėjo statuso pripažinimu. Pasirodo, neužtenka fakto būti nariu meninėje organizacijoje. Įstatymas teigia, kad šią narystę turi laiminti ir patvirtinti kultūros ministras. Gaila, tačiau kai į kažkokį sprendimą įtraukiamos valstybinės institucijos, jos pradeda vadovautis savo taisyklėmis, norminiais aktais – primeta savo tvarką. Išdava – kūrėjo nelaisvumo pojūtis.

   Sėkmingai numarintas Rašytojų sąjungos leidinys „Nemunas“. Dabartinis jo laikraštinis pakaitalas yra tik menkas ankstesniojo žurnalo šešėlis. Vos vegetuoja žurnalas „Vilnius“. Tiesa, čia visą kaltę galima suversti nevalstybiniams fondams, kurie skirsto mūsų pinigus. Tačiau sistemą, supjudančią kūrybines organizacijas, skatinančią pavydą ir intrigas, sukūrė valstybinės institucijos.

    „Nemuno“ labai gaila, bet aišku, lyginant ankstesniojo žurnalo dizainą, apimtį, sugebėjimą reprezentuoti visos Lietuvos jaunimo kūrybą su dabartiniu leidiniu, - praradimai akivaizdūs.

    Visiškai nesuprantama, kodėl žurnalo „Vilnius“ angliškoji ir rusiškoji versijos taip skurdžiai remiamos. Čia turėtų būti valstybės politikos dalykas. Nuo to nusišalinti negalima. Beje, tai neatsiejama nuo valstybės prestižo – rodyti savo literatūrą pasauliui. Manau, šis žurnalas turėtų būti leidžiamas ir vokiečių bei prancūzų kalbomis.

    Būtina remti ir mūsų knygų leidybą užsienyje. Nereikia iš naujo kurti dviračio – užtenka pritaikyti vokiečių, norvegų ir kitų Vakarų šalių praktiką – remti (ruošti) vertėjus, kalbų mokymąsi, leidėjus. Kodėl Vakarų leidyklos turi leisti mūsų rašytojų knygas? Juk jos rizikuoja, dažniausiai neturi pelno.

    Vienintelis geras dalykas – Knygų leidybos rėmimo programa. Ačiū Dievui, ji funkcionuoja. Beje, tai iškovota pačių meno žmonių.

    Sovietmečiu išleidęs knygą, autorius galėjo kukliai išgyventi dvejus metus. Dabar pats leidimas, ypač poezijos, yra labai problemiškas, o honorarai, - jei paremia Kultūros ministerija – veikiau simboliški. Antra vertus, pateikus kūrybinį projektą galima gauti Kultūros ministerijos stipendiją, kuri prilygsta Lietuvos atlyginimo vidurkiui, tad visai normaliai galima gyventi metus ar daugiau. Projekto realizavimo kontrolės praktiškai nėra, todėl ir nieko nenuveikęs, vis tiek neskursi. Kaip vertinate šią padėtį, kas joje tobulintina?

   Esu šiek tiek susipažinęs su šia problema, nes po ekspertų išvadų stipendijų skyrimą nulemia Lietuvos kultūros ir meno taryba. Jau yra patvirtinta projektų realizavimo ataskaitų unifikuota forma. Ką gali valdininkas? Tik stebėti, kaip atsiskaito kūrėjas. Jei paaiškėja, kad ataskaita fiktyvi, kitą kartą turėtų nesvarstyti paraiškos stipendijai gauti. Deja, ši kontrolė nėra efektyvi.

    Klausimo fonas yra susijęs su žinojimu, kad meno žmonės - ne masinės kultūros atstovai – gauna labai menkus autorinius atlyginimus. Tad stipendija lyg ir savotiškai kompensuoja skurdžius honorarus. Bet tokia padėtis ydinga.

    Dabar – apie simbolišką poeto atlygį už išleistą rinkinį. Kūrinys įkrenta į knygų rinką, kurioje didžiulė pasiūla, bet maža paklausa. Poezijos tiražai taip pat maži. Net jei visos knygos parduodamos, leidėjui grįžta vos keli tūkstančiai litų. Kultūros ministerijos parama rinkinio leidybai yra tik 3O – 4O procentų knygai išleisti reikalingų lėšų. Taip honorarai tampa mikroskopinio dydžio.

    Didžiausias pasiekimas po Nepriklausomybės atgavimo yra tas, kad kiekvienas meno žmogus turi galimybę išsakyti, kas jam rūpi. Nebėra cenzūros. Be to, yra platesnis išraiškos kanalas nei sovietmečiu: nepasisekė vienoj leidykloj (teatre) – gali mėginti laimę kitur.

    Vis dėlto valstybė turėtų daugiau rūpintis brandžia kultūra. Skandalingi, sensacingi žaisliukai (o būtent jie yra populiariausi ir finansiškai geriausiai atlyginami) dažniausiai neišlaiko laiko išbandymo, yra vienadieniai. Svarbu, kad vertybinę kultūrą kuriantys menininkai nenumirtų badu. Jiems būtina valstybės parama.

Į pradžią

 

12. SAPARD parama - masalas sukčiams

„Skandaliukų“ neišvengta

 

      2004 metų rudenį Nacionalinė mokėjimo agentūra su ūkininkais pasirašė paskutines sutartis dėl SAPARD paramos teikimo. Taip baigėsi beveik tris metus vykdytos SAPARD paramos paraiškų priėmimo ir sutarčių sudarymo etapas.

    Pasirašyta 884 sutartys, paskirstyta 616,9 mln. Lt suma, iš jų išmokėta 430 mln.Lt

    Daugiau nei pusė tūkstančio projektų kol kas tik įgyvendinami, todėl niekas negarantuoja, kad „nebus konfliktų“: bankrotų, „nuslydimų“ ir kitų dalykų.

    Dalis projektų buvo vertinami per ilgai. NMA(Nacionalinė mokėjimų agentūra), direktoriaus V.Miltienio teigimu, Lietuvoje netinkamai išmokėtų lėšų suma sudaro 0,13 proc. visos paramos. Lėšų grobstymo nebuvo išvengta ir kitose SAPARD parama besinaudojančiose valstybėse, kur šis skaičius siekė 3-5 proc. bendros paskirstytos paramos sumos.

Švaistėsi parama

    V.Miltienis tvirtino, jog griežtų pastabų iš Europos Komisijos auditorių nebuvo, tačiau Lietuvos valstybės kontrolės auditoriai buvo griežtesni.

2002-2003 metais 15 paramos gavėjų NMA permokėjo 108 tūkst. litų, o susigrąžino tik 9 proc. šios sumos. Be to, vienam paramos gavėjui NMA kompensavo daugiau kaip 420 tūkst. litų už administracinių pastatų statybą.

Neapsieita be gudrybių

    Taip pat auditoriai nustatė atvejį, kai siekiant gauti didesnę negu nustatyta didžiausia leistina sektoriui paramos suma (1,29 mln. litų), planuojamos investicijos galėjo būti dirbtinai suskaidytos į tris atskirus projektus, kurių bendra suma - 3,48 mln. litų. Anot auditorių, visi trys pareiškėjai vykdė vieną projektą, o po paramos sutarties pasirašymo visų trijų pareiškėjų vieninteliu akcininku tapo tas pats juridinis asmuo.

Klastojo dokumentus

    Negana to, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba įrodė, kad dokumentai klastojami, ir inicijavo sutarties, kurios vertė 10 mln. litų, su „Mėsuva“ nutraukimą.

    Iš viso šiuo metu teisėsaugininkai atlieka 14 ikiteisminių tyrimų, susijusių su sukčiavimais naudojant SAPARD lėšas. Be to, NMA atlieka tarnybinį tyrimą, kodėl vienas l mln. litų vertės projektas pripažintas finansuotinu, nors jam pritaikyti tinkamumo kriterijai prieštarauja projekto tikslui.

Bendrovės domina „berniukus“

    V.Miltienis užsiminė, jog NMA yra sudariusi didesnės rizikos žemės ūkio bendrovių sąrašą. Į sąrašą, kurį sudaro 10 bendrovių, patenka tos, kurias įsigyja „berniukai“, o jų pajininkai ar akcininkai yra teisti.

    Nepaisant to, įstatymai nedraudžia ir tokioms bendrovėms skirti SAPARD paramą. Nors V.Miltienis nenorėjo įvardyti nė vienos jų, ministras J.Kraujelis paminėjo vieną Pasvalio rajono bendrovę, kurios turtą pigiai įsigiję įtartinos reputacijos asmenys išpardavė jį ir paliko žmones be darbo.

                    Mokėjimo agentūra vėl pasišvaistė pinigais

    Valstybės kontrolė (VK) paskelbė nustačiusi, kad SAPARD lėšas administruojanti Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) 2003 metais paramos gavėjams permokėjo 200 tūkstančių litų. Dėl 420 tūkstančių litų kompensacijos suteikimo teisėtumo kontrolieriams kilo rimtų abejonių.

    Ši kompensacija buvo paskirta „Vikondos“ koncernui priklausančiai žemės ūkio bendrovei „Krekenavos mėsa“ už administracinio pastato su parduotuve bei sargo namelio statybą, nors šios išlaidos neatitinka Nacionalinės žemės ūkio ir kaimo plėtros 2000-2006 metų programos tikslų, nes pastatai yra negamybinės paskirties. VK rekomendavo agentūrai papildomai įvertinti dokumentus ir pačiai nuspręsti, ar šios lėšos išmokėtos teisėtai.

    Taip pat nustatyta, kad siekiant gauti didesnę nei maksimaliai leidžiamą sektoriui paramą (1,29 milijono litų), planuojamos investicijos galėjo būti dirbtinai suskaidytos į tris projektus, kurių bendra paramos suma - 3,48 milijono litų.

    Kontrolieriai įsitikino, kad visos trys paramą gavusios įmonės vykdė tą patį projektą, o gavus paramą vieninteliu visų šių įmonių akcininku tapo Kučinsko įmonė „Arvi“ iš Marijampolės.

    Auditas taip pat atskleidė, kad šešiems paramos gavėjams dėl valiutų kursų svyravimo buvo sumokėta 88 tūkstančiais litų daugiau, nei leidžia paramos gavimo sąlygos. Dar 15 paramos gavėjų NMA permokėjo beveik 109 tūkstančius litų, nes buvo neteisingai apskaičiuotos išlaidos ardymo ir išmontavimo darbams. VK rekomendavo agentūrai šias lėšas susigrąžinti, iš jų jau pavyko atgauti 70 tūkstančių litų.

    NMA vadovo V.Miltienio teigimu, kai kurios bendrovės negaus joms permokėtų lėšų. Iš "Krekenavos mėsos" bus atimta 420 tūkstančių litų.

        Dingo 200 tūkst. litų

    Didžiulis triukšmas kilo liepos viduryje, kai paaiškėjo, kad Jonavos rajono Praulių kaime esančias apleistas fermas sukčiai įformino kaip investicijų reikalaujantį objektą ir tokiu būdu spėjo pagrobti apie 200 tūkst. litų. Šie pinigai buvo pirmoji paskirtos paramos dalis - lėšos tariamiems konsultavimo ir statybos darbams. Tie patys nusikaltėliai kėsinosi ir į 740 tūkst. litų - antrąją ir trečiąją paramos dalis.

    Susidomėjimą skandalu aktyviai demonstravo aukščiausi valstybės pareigūnai. Žemės ūkio ministras Jeronimas Kraujelis po ilgų derybų privertė E.Čijauską prisiimti politinę atsakomybę už agentūrą sudrebinusią aferą ir atsistatydinti iš posto. E.Čijauskas buvo pasirašęs sprendimą pervesti sukčiams pinigus, tačiau teisinosi nežinojęs, kas jų prašo.

                Naujasis vadovas turi aiškintis dėl senos istorijos

    Kaip žinoma, 43 metų V.Miltienis pakeitė po skandalų iš šių pareigų atsistatydinusi E.Čijauską.

    „Mano parašas ten tikrai yra, bet visa kita - visiška nesąmonė, kurios nenoriu komentuoti“, - per spaudos konferenciją tvirtino naujasis agentūros vadovas.

    Pasak VMiltienio, Apskaitos ir finansų departamento vadovas savo parašu patvirtindavo, kad finansinės paramos prašančių asmenų projektai įvertinti ir pasirašyti dviejų darbuotojų - vertintojo ir skyriaus viršininko. „Turėdavau patvirtinti, kad jų parašai yra, bet pats viso projekto nevertindavau -juk išvados jau būdavo pateiktos“, - teigė V.Miltienis.

    Jis tvirtino sieksiąs, kad Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšos būtų skirstomos skaidriau, todėl ketinama glaudžiau dirbti su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba.

                Vadovo neturinčioje agentūroje jau skirstomos aukštos pareigos

    Kaip žinoma, rugpjūčio viduryje iš NMA direktoriaus pareigų atsistatydino Evaldas Čijauskas. Tačiau praėjusią savaitę Žemės ūkio ministerija atšaukė rugpjūčio 21-ąją paskelbtą konkursą šioms pareigoms eiti. Į NMA vadovo pareigas pretendavo du žmonės, tačiau konkursas netikėtai buvo atšauktas.

     Sužinota, kad „per skubėjimą“ suklydus ir atšaukus konkursą, dar nesulaukus naujojo direktoriaus agentūroje skubama skirstytis atsakingas pareigas.

    Kalbų apie agentūros pertvarkymą neneigė ir laikinasis NMA vadovas Saulius Silickas. Jo teigimu, reorganizuotoje NMA bus įdarbinta 70 naujų darbuotojų, bus steigiami departamentai.

    S.Silickas patvirtino, kad Informacinių technologijų departamentui vadovaus jo svainis Romualdas Lečickis, o Kaimo plėtros programų departamentui - buvęs bendrakursis Žygimantas Pliuškus. Šie tarnautojai dirbo skyrių vedėjais.

    S.Silickas piktinosi, kad žurnalistus domina tokie asmeninio pobūdžio klausimai, ir pabrėžė, jog prieš trejus metus darbą NMA pradėjęs R.Lečickis dar nebuvo jo svainis. „Ar dabar aš, ar jis turėtų atsistatydinti?“ - klausė pareigūnas.

                Konsultavimo firmų paieška

    NMA pavaldūs apskričių kaimo plėtros programų skyriai tikina vengiantys teikti informaciją apie verslo planus rengiančias firmas. Štai NMA direktoriaus pavaduotojas Saulius Silickas ūkininkams .pataria informacijos ieškoti internete - pagal pavadinimą „sapard“. Patarti nesunku, bet S.Silickas, matyt, pats savo patarimu nepasinaudojo. Apie SAPARD programą internete yra labai daug informacijos, bet tik ne apie projektus rengiančias firmas. O gal tokia informacija pakenktų konsultantams, kurie agentūros duris atsidaro koja? Seimo Kaimo reikalų komiteto patarėjui Romaldui Abugeliui vadinamasis sėkmės mokestis kelia šypseną: „Prisipažinsiu, nežinojau, kad yra toks mokestis. Reikėtų atlikti tyrimą ir nustatyti, ar vadinamojo sėkmės mokesčio dydis ir projektų sėkmė kaip nors susijusi. Tada paaiškėtų įtariamieji". Deja, tokio pobūdžio statistikos NMA pateikti negali. Kaip „Kauno dienai“ sakė S.Silickas, nėra ir duomenų, kaip dažnai verslo plano parengimui išleidžiama kompensuotina maksimali 12 proc. verslo plano dalis. Priežastis paprasta - tokia statistika agentūros nedomina, be to, tektų vartyti per 800 bylų. Tokios informacijos kompiuteriuose, žinoma, nėra.

    Parengta pagal laikraščių Respublika, Lietuvos žinios,

    Vakaro žinios, Kauno diena publikuotą informaciją.

 Į pradžią

 

13.

    Nors Lietuvos piliečiai turi teisę į nemokamą teisinę pagalbą, tačiau ją gauti itin sunku. Europos studentų teisininkų asociacijos Lietuvos nacionalinės grupės (ELSA Lietuva) nariai, suprantantys šią problemą, nusprendė rašyti laikraščiui straipsnius, kuriuose stengsis apžvelgti svarbiausias ir dažniausiai žmonėms kylančias problemas, bei patarti, kaip ir kur ieškoti teisinės pagalbos.

 

Palikimo priėmimas ir jo teisiniai padariniai (1)

   Spręsdami kasdienes problemas nuolatos susiduriame su teise. Šiame straipsnyje pabandysime trumpai apžvelgti paveldėjimo santykius reguliuojančias teisės normas bei nurodyti pirmuosius žingsnius, kuriuos turėtų žengti žmogus, sužinojęs apie palikimo atsiradimą.

    Civilinis kodeksas paveldėjimą apibrėžia, kaip mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimą jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Paveldėtas gali būti tik tas turtas, kuris palikimo atsiradimo momentu, t.y. palikėjo mirties momentu, buvo palikėjo nuosavybė.

    Atkreiptinas dėmesys į tai, kad perimamas ne tik palikėjo turtas ir teisės, bet ir pareigos bei prievolės. Dėl šios priežasties mirus žmogui jo turtas automatiškai netampa paveldėtojų nuosavybe. Norint, kad palikimas taptų paveldėtojų nuosavybe, būtina palikimą priimti, t.y. išreikšti valią dėl palikimo priėmimo. Priimti palikimą galima trimis būdais:

Kreipiantis į palikimo atsiradimo vietos notarą;

Pradedant palikimą faktiškai valdyti;

Kreipiantis į palikimo vietos atsiradimo apylinkės teismą dėl palikimo apyrašo sudarymo.

    Dabar reikėtų detaliau aptarti minėtus tris palikimo priėmimo būdus. Pirmasis būdas yra kreipimasis į palikimo atsiradimo vietos notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Tai bene pats optimaliausias ir labiausiai paplitęs būdas. Kuomet paveldėtojas kreipiasi į notarą, šis užveda paveldėjimo bylą (jei ji dar nėra užvesta) ir yra padaromi atitinkami įrašai apie paveldėtojo kreipimąsi dėl palikimo priėmimo. Palikimo priėmimas pradedant jį faktiškai valdyti yra iš žmonių santykių išplaukiantis palikimo priėmimo būdas. Dažniausiai šiuo būdu palikimas yra priimamas, kuomet paveldėtojas gyveno kartu su velioniu ir po palikėjo mirtie perėmė jo turto valdymą. Tačiau šis palikimo priėmimo būdas gali sukelti problemų, kuomet paveldėtojai norės perregistruoti velionio turtą, pasiimti pinigus iš banko sąskaitų etc. Norint gauti dokumentus, patvirtinančius, kad žmogus yra paveldėtojas, gali tekti ilgai įrodinėti, kad palikimas buvo priimtas pradedant jį faktiškai valdyti, kartais, norint tai įrodyti, gali tekti kreiptis ir į teismą. Norėtume dar kartą akcentuoti, kad palikimą priėmęs asmuo priima ne tik turtą bei teises, bet ir pareigas. Palikimo negalima priimti dalimis, jis priimamas visas iš karto, todėl su palikėjo turtu galima paveldėti ir jo skolas. Priimant palikimą kreipimusi į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimą ar pradedant palikimą faktiškai valdyti paveldėtojas atsako pagal palikėjo skolas visu savo turtu. Galimas atvejis, kai skolos viršija paveldimą turtą ir priėmęs tokį palikimą paveldėtojas patiria tik nuostolį. Todėl visuomet prieš priimant palikimą derėtų gerai pagalvoti, ar tikrai verta tai daryti.

    Trečias palikimo priėmimo būdas yra pats brangiausias ir sudėtingiausias. Kuomet yra kreipiamasi į palikimo vietos apylinkės teismą dėl palikimo apyrašo sudarymo teismas paveda antstoliui sudaryti palikimo apyrašą, į kurį įtraukiamas visas palikėjo turėtas turtas. Tačiau priimant palikimą tokiu būdu paveldėtojo atsakomybė apribojama paveldėto turto dydžiu.

( kitame numeryje skaitykite šio straipsnio tęsinį: „Palikimo priėmimas ir jo teisiniai padariniai“)

VU Teisės fakulteto studentas Agnius Pilipavičius

 

Į pradžią

14. Leonas. Kerosierius,  Žuvininkų rūmų viceprezidentas    Ar kenksmingi sunkieji metalai ?

Vėlyvą rudenį buvo aiškinama, jog Prancūzijos mokslininkai nustatė, kad žaliuokės yra kenksmingos sveikatai. Koks kilo ažiotažas, triukšmas ir skandalas. Tačiau žaliuokes rinkome ir pasigardžiuodami valgėme. Išgyvenome.

    Nevyriausybinės žuvininkų organizacijos lapkričio pradžioje supažindino savo narius su Aplinkos apsaugos agentūros 2004 metų pirmojo pusmečio tyrinėjimais, kuriuose konstatuojama , kad dar 2002 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais buvo užfiksuotas sunkiųjų metalų koncentracijų kai kuriose Lietuvos upių vandenyse padidėjimas.

    2003 m. Aplinkos ministerija inicijavo sunkiųjų metalų tyrimus vidaus vandenų žuvų audiniuose bei upių dugno nuosėdose. Šie tyrimai parodė, jog 2003 m. švino kiekiai viršija DLK - didžiausio leistino kiekio (0,2mg/kg) vertę žuvų raumenyse (higienos norma HN54-2003, žin, 2004 Nr. 45-1487) net 11-oje svarbių upių: Nemune, Minijoje, Neryje, Šventosios žemupyje, Žeimenoje žemiau Pabradės, Skrobluje, Šešupėje, Siesartyje, Bukoje, Vilnios žemupyje, Nevėžyje ir trijuose ežeruose :Žuvinte, Dusioje, Plateliuose. Žinant, kad šios upės plukdo didžiąją vandens dalį, o paminėti ežerai yra vieni didžiausių šalyje - net širdis suspurda.

    Be to, cinko, nikelio ir chromo kiekiai žuvų raumenyse buvo artimi arba viršijo DLK (atitinkamai 40 mg/kg, 0,5 mg/kg, 0,3 mg/kg) vertės Ventoje, Žeimenoje, Vilnioje, Mūšoje, Šešupėje, Merkyje, Tauragne, Plateliuose.

    Pažymėtina, kad 2003 metais žuvys tyrimams buvo gaudomos iš 15 upių ir 5 ežerų. Anksčiau pateikti duomenys rodo, jog DLK viršijantys sunkiųjų metalų kiekiai rasti 10 proc. tirtų upių ir 80 proc. tirtų ežerų. Be to, nustatyta, kad Drūkšių ežero dugno nuosėdose sunkiųjų metalų kiekis buvo 7-15 kartų didesnis negu ankstesniais metais, taip pat 1-15 kartų didesni metalų kiekiai yra karpinių ir kitų kategorijų upių dugno nuosėdose, lyginant su foniniais telkiniais.

    Dalyje išvardintų vandens telkinių (pvz., Nemune, Dusioje) vykdoma verslinė žvejyba. Sugautas laimikis parduodamas ir sukelia pavojų pirkėjų sveikatai. Apie kitus svarbiausius verslinius vidaus telkinius (pvz., Kuršių marias) informacijos iš viso nėra.

    Visi šie faktai turėtų kelti didelį nerimą visuomenei. Kaip žinia, sunkieji metalai, ypač švinas, yra pavojingi gyvūnams ir žmonėms, besimaitinantiems žuvimi. Šios toksinės medžiagos kaupiasi kauluose, kepenyse ir kituose organuose, gali sukelti vėžį ir kitas sunkias ligas.

    Viso šito nei žvejai, nei kiti Lietuvos ir mūsų šalyje apsilankantys užsienio piliečiai nežino, nes duomenys apie anksčiau minėtų žuvų ir jų gyvenamosios aplinkos tyrimų rezultatus plačiau nebuvo skelbti. Informacijos apie aplinką teikimo būtinumą įtvirtina ES direktyva 90/313/EEC. Dėl laisvo prieinamumo prie informacijos apie aplinkos kokybę kalbama ir Orhuso konvencijoje. Neturėdami tinkamos informacijos, piliečiai negali priimti pagrįstų sprendimų dėl žūklės vietų, įsigyjamų maisto produktų, siekdami išsaugoti savo ir kitų sveikatą. Sužinojus, kokios kokybės žuvį valgė, daug kam (ypač užsieniečiams) tai gali būti nemalonus siurprizas ir paskatas kreiptis į teismą. Reikia įsivaizduoti, kokį ieškinį pateiktų mūsų šalies valdžiai užsienietis, jeigu sužinotų, jog jo suvalgytoje lietuviškoje žuvyje švino koncentracija viršija DLK.

    Žuvininkų sąjungos valdyba ir Žuvininkų rūmų taryba informavo savo narius apie padidėjusį sunkiųjų metalų kiekį kai kuriuose vandens telkiniuose žuvyje ir siūlė nevartoti tokios žuvies bei patarė atlikti tyrimus. Ši informacija sudomino valstybės tarnautojus, politikus, mokslininkus ir žvejus, kurie įvairiapusiškai vertina tą informaciją.

    Dauguma buvo nustebę, nes jokios oficialios vyriausybinės informacijos ar komentarų šiais klausimais nebuvo girdėję. Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad Europos Sąjungos patvirtintos normos dažnai yra aukštesnės už mūsiškes. Tvenkininės žuvininkystės atstovai aiškino, kad vykdant ekologinės žuvininkystės priemones, laboratorijose nuolat tyrinėjamas vanduo bei žuvys ir nebuvo nustatyta sunkiųjų metalų. Kiti piktinosi, kad prieš viešai keliant klausimą visuomenininkai privalėjo išsiaiškinti su valstybinėmis institucijomis. Visuomenininkai paskelbė kai kuriuos skaičius ir prielaidas pagal valdžios turimą informaciją; tad kaip pasielgti -valdžios valia.

    Lietuvos žuvininkystė jau dalyvauja Europos Sąjungos verslo rinkoje. Dedami fundamantalūs pagrindai vystant kaimo turizmą ir rekreacinę žuvininkystę. Jeigu pateikta informacija ir mūsų nuogąstavimai turi realų pagrindą, tai valdininkijai būtina kuo skubiau išsiaiškinti ir nedelsiant pateikti konkretų ir teisingą atsakymą. Gal čia ir nėra jokių problemų, o gal žala-milijonais litų.

    Kas gali paneigti, kad mes valgydami žuvį jau seniai nuodijamės sunkiaisiais metalais? Gal jie dar nekenkia mūsų organizmui. Jeigu sunkieji metalai tikrai mums kenkia, tai tie, kurie turėjo tokią informaciją , žinojo apie tai ir nesiėmė reikiamų priemonių, turi atsakyti visu griežtumu.

Į pradžią

15. Iš skaitytojų laiškų

Kareivio pensija

    Paskelbus, kad tarnyba Tarybinėje armijoje bus įskaičiuota į darbo stažą, SODROS priimamuosius užplūdo pagyvenę vyrai ir moterys su raudonais kariniais bilietais. Vieni jų kariavo Antrajame pasauliniame kare, kiti slopino Prahos revoliuciją, treti atliko tarnybą taikiu laiku visoje TSRS.

    Išėjusiems į pensiją iki 1995 m., ši tarnyba jau įskaityta. Vėliau, pasikeitus įstatymams šie žmonės buvo pavadinti kolaborantais. Šiandien jie laikomi prievarta paimtais į Tarybinę armiją. Jiems gali būti įskaityta ne tik karo ir taikos laikų tarnyba, bet ir laikotarpis praleistas raudonųjų partizanų daliniuose, nes tai laikoma kova prieš nacius.

    Tarp norinčių pasididinti pensijas yra ir nemažai „Sausio įvykių“ dalyvių. Pamovę tada savo karinius bilietus ant barikadų strypų prie Parlamento, dabar jie kreipiasi į Karinį archyvą pažymų, kad tikrai tarnavo Tarybinėje armijoje. Prašyme paprastai nurodoma tipinė priežastį: "Karinis bilietas dingo per Sausio įvykius".

    Pamauti ant strypų kariniai bilietai tapo vienu iš tų dienų simbolių reiškusių vienos epochos pabaigą ir kitos pradžią. Tada niekam nerūpėjo, jog šio bilieto dar kada nors prireiks ir dėl to turi papildomų rūpesčių..

    Įdomu, jeigu Lietuva didina pensijas tiems, kurie savo laiku slopino „Prahos pavasarį“, gal būt kita valstybė, kada nors padidins pensijas slopinusiems „Dainuojančią revoliuciją“?

Mindaugas Luobikis, Kaunas

 

Tautos genocidas

    Nuo ko bėgo lietuviai 1944 m. į Vakarus? Nuo artėjančio maro – raudonosios armijos. Nuo ko bėga lietuviai šiandien? Nuo savo tautos, gimtinės. Oficialiai pranešta, kad jau pabėgo 270 tūkstančių jaunų žmonių. Nuo šių faktų net širdis sustoja. Kaip tai galėjo atsitikti? Kas kaltas?

    Visų pirma-žmonėms trūksta kantrybės, belaukiant geresnio gyvenimo, permainų, absoliučiai netikima ateitimi. Valdančioji dauguma A. Brazausko lūpomis begėdiškai vis dar bando apgauti žmones palankiais ekonominiais rodikliais, o pragyvenimo lygis vienas žemiausių Europoje.

    Bet yra ir kitų priežasčių. Visų pirma- meilės Tėvynei stoka. Nėra patriotiškumo. Visa tai rodo, kokia trapi yra mūsų tautinė savimonė. Reikia skambinti visais varpais, o ką daro mūsų valdžia? Nieko. Net rinkiminės kampanijos metu nė viena partija apie tai neužsiminė.

    Ką daryti? Visų pirma iš Vyriausybės pareikalauti pripažinti šį klausimą pačiu svarbiausiu, nes vykstant tautos genocidui, visi kiti klausimai nebetenka prasmės.

Algirdas Ažugiris, Vilnius

Į pradžią

Gerbiami skaitytojai,

kviečiame paremti laikraštį BALTIJOS KELIAS. Šis laikraštis negauna jokių dotacijų iš valdžios institucijų ar suinteresuotų grupių ir išsilaiko tik iš aukų. Tik todėl šis laikraštis gali išlikti nepriklausomas. Įmonės, organizacijos, pavieniai asmenys ar jų grupės gali finansinę paremti, pervesdami lėšas į mūsų sąskaitą. Suprantame, kad toli gražu ne kiekvienas pilietis gali materialiai padėti, todėl siūlome pasinaudoti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymu, kuris leidžia jums 2 procentus savo pajamų mokesčio skirti judėjimo KITAS PASIRINKIMAS leidiniui. Jums tereikia savo mokesčių inspekcijoje užpildyti specialų blanką ir tie pinigai bus pervesti į mūsų sąskaitą.

Mūsų rekvizitai: NORD / LB, banko kodas 40100, sąskaita LT 664010042400478176, Piliečių judėjimas ,,Kitas pasirinkimas”, įmonės kodas 300048076.

Už pagalbą būsime dėkingi.

Piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas valdyba

 

 

KODĖL TURĖTUMĖTE UŽSIPRENUMERUOTI SAVAITRAŠTĮ „ATGIMIMAS“?

 

Apibendriname, kas įvyko per savaitę – viename laikraštyje rasite visos savaitės politikos, ekonomikos, kultūros įvykius ir net TELEVIZIJOS programą

Siūlome nepriklausomą įvykių analizę – mes dirbame tik su nepriklausomais žurnalistais ir apžvalgininkais

Pateikiame įdomių įžvalgų – visapusiškai analizuojame įvykius.

Mes gerbiame savo skaitytoją – nesivaikome skandalingų temų ir neįžeidinėjame žmonių

SKAITYKITE SAVAITRAŠTĮ „ATGIMIMAS“ IR TIKRAI DAUGIAU SUPRASITE!

Prenumeratos kainos (visuose pašto skyriuose):

 

1mėn. - 9 Lt

3 mėn. - 24.00 Lt

6 mėn. - 44.00 Lt

11 mėn. - 68.00 Lt

Jei šalia namų nėra pašto skyriaus, užsiprenumeruoti galima internetu www.atgimimas.lt

 

 

-----------------------------------------------------------------------------

D ė k o j a m e:

Savo bendraminčiams finansiškai parėmusiems judėjimą Kitas Pasirinkimas ir jo laikraščio ,,Baltijos kelias” leidybą:

 

Sofijai ir Jonui Sendžikams iš Kanados

Vytautui Diržiui iš Prienų

Marijai Rimkuvienei iš Šiaulių

Tomui Juškai iš Vilniaus,

Taip pat nuoširdžiai dėkojame p. Juozui Kojeliui, ženkliai parėmusiam mūsų judėjimą pradiniu veiklos laikotarpiu. 2002 – 2004 metais p. J. Kojelis finansavo mūsų interneto svetainę www.piliečiai.lt

Žurnalo „Lux jauni“ reklama

Ateitininkų žurnalo „Ateitis“ reklama

Kur gauti laikraštį Baltijos kelias?

Šį leidinį platina judėjimo atstovai įvairiuose miestuose. Jų telefonai nurodyti laikraščio metrikoje. Kol kas atstovų turime mažai. Gal jūs pritariate mūsų nuostatoms ir norėtumėtė tapti mūsų atstovu ar platintoju? Jeigu taip, tai skambinkite.

Laikraštį galima rasti ir šiais adresais:

Vilniuje: Judėjimo būstinėje Vilniaus g. 22 ( iš kiemo pusės),

Vilniaus bibliotekose: Lietuvos mokslų akademijos, Žygimantų 1/8; Vilniaus Universiteto, Universiteto g. 3; A.Mickevičiaus, Trakų g. 10; Kalvarijų, Kalvarijų 29; Lietuvos literatūros ir meno archyvo, Mindaugo g. 8; Lietuvos muzikos akademijos, Gedimino pr. 42; Tomo Zano, Šv. Stepono 23,

Antakalnio, Antakalnio g. 49; Kultūros paveldo centro, Pilies 16; Muzikos ir meno, Arklių 20; Užupio, Polocko 12; Vilniaus dailės akademijos, Maironio 6; Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Saulėtekis.

Kituose miestuose

Alytuje: Janina Juodžbalienė Alytus  Dariaus ir Girėno 10   Politinių kalinių ir tremtinių būstinė

  Antanina Mikalonytė    Alytus  Volyngės 3-19   831536977

Druskininkuose: Kudirkos 13

 

Kaune: „Tremtinio knygynėlyje“ Laisvės al. 39,

 

Marijampolėje :Justinas Sajauskas  Marijampolė  Vytauto  29. Tauro apygardos partizanų ir

tremties muziejus   834350754

Palangoje: Vytauto 72

Panevėžyje: Roberta Vaišvilaitė, Liepų al. 13 –1, tel. 868765044, Visose bibliotekose.

Radviliškyje: Centrinėje bibliotekoje.

Tauragėje: Pranas Rindokas,  Tauragė   Prezidento 38.  Politinių kalinių ir tremtinių

sąjungos būstinė. Tel.  844654222,  būstinės  844661390

Varėnoje: Vytauto 19, Manto 25.

 

Mūsų inf.

Autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.

Redakcija pasilieka teisę rankraščius trumpinti ir redaguoti.

Rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami.

Laikraščio redakcija yra susitarusi keistis straipsniais su internetiniu laikraščiu www.delfi.lt Jei nepageidaujate, kad jūsų straipsnis pakliūtų į internetinį laikraštį, prašome apie tai pranešti.

 

Dieve, saugok mus, kad mes saugotume vieni kitus, o visi kartu saugotume Lietuvą.

---------------------------------------------------------------------------------

,, Baltijos kelias”. ISSN 1822 - 0495

Būstinės adresas: LT – 01014 Vilnius, Vilniaus g. 22;

Adresas laiškams: Vilnius 1, Nr. 536

Telefonas informacijai Vilniuje: Eduardas Daujotis 2121650, 865051658; Kaune: Jolanta Našlėnienė 868871818 Klaipėdoje: Virgis Palionis 867442386 , Radviliškyje: Kęstutis Pakštas 867117422; pilieciai@pilieciai.lt ; www.pilieciai.lt

Leidėjas: piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS

Redaktorė Nijolė Pranckevičiūtė

Redkolegija: A.Dagelis, V.Daujotis, E.Gudavičius, A.Janulaitis, Č.Laurinavičius, V. Paulaitis, V. Radžvilas, R.Sopranaitė.

Spaustuvė ,,Spauda”.

Į pradžią