Šiame numeryje: Partijos ir demokratija. Egzaminas koalicijai ir opozicijai. Tikrojo veido paieškos. Pilietiškumo pamokos. Šalis be laimingų žmonių. Kapinynas, viliojantis į kapus. Veterinarų pasiutpolkė ant cepelinų. Postkomunistinių metodų ypatumai. Iš skaitytojų laiškų. Valstybė ir dorovinis auklėjimas. Ateitininkai.

Į titulinį puslapį

Prie naujų (senų) ištakų

Kunigo Antano Saulaičio kalėdiniai palinkėjimai „Baltijos kelio“ skaitytojams

Kas paskatino atsirasti judėjimą Kitas Pasirinkimas?

Judėjimo veiklos kronika

Demokratija partijose ir valstybėje

AMB „chebra“: postkomunistinių metodų ypatumai

Egzaminas koalicijai bei opozicijai

Atviras kreipimasis

Kapinynas, viliojantis į kapus

Tikrojo veido paieškos

Veterinarų pasiutpolkė ant cepelinų

Pilietiškumo pamokos

Šalis be laimingų žmonių

Iš skaitytojų laiškų

Valstybė ir piliečių dorovinis auklėjimas

Atskirtis

Pastabos paraštėse

Ateitininkai

1. Romas Daugirdas      Prie naujų (senų) ištakų

    Kai jus pasieks šis laikraščio numeris, iki Kalėdų bus likę vos kelios dienos, na, ir Naujieji metai – ranka pasiekiami. Nejučiom kyla pagunda apibendrinti ar bent jau metų atkarpą vainikuoti išvadomis.

    Po Kalėdų diena pradeda ilgėti, o savamoksliai meteorologai dažnai deklaruoja: šviesa nugali tamsą (iš tikrųjų tai atsitiks dar po kelių mėnesių). Jei šių dviejų žodžių semantiką praplėstume iki moralinių kategorijų, optimizmo liktų dar mažiau. Šviesa, kaip absoliutas, apskritai nepasiekiama, yra tik siekiamybė, amžinas kelias link jos.

    Kokios šio kelio gairės, prisimenant pastaruosius, jau išeinančius metus, Lietuvoje. Nevarginsiu jūsų primindamas svarbiausius šalies politinius įvykius, tačiau turbūt sutiksite, kad dauguma jų buvo menkai susieti su giedra. Kas tai? Neišvengiamos augimo ligos, fatališkai susiklosčiusios aplinkybės ar sovietinio mentaliteto recidyvai? Iš dalies – visko po truputį, tačiau norėčiau akcentuoti vieną – anaiptol ne originalų – momentą: demokratinės visuomenės sklaidai būtinas viešumas ir jos narių pilietiškumas. Viešumo tarsi ir užteko: spauda dar prezidentinių ir Seimo rinkimų ištakose pateikė nemažai negatyvios informacijos apie garsiausius šių metų didžiavyrius, kurių vienas sukompromitavo prezidento instituciją, o antrasis viršijo populizmo rekordus. Tačiau to neužteko jų prevenciškai sustabdyti. Daugelyje Vakarų šalių būtų užtekę, bet ne Lietuvoje. Taip, ten kita politinių santykių kultūra. Tačiau tai išugdoma ne per dieną ar netgi metus. O kol jos nėra, reikia ieškoti pakaitalo. Ir čia amerikų neatrasi – tai gali būti tik mūsų visų pilietinis aktyvumas.

    Drįsčiau teigti, kad per pastaruosius penkiolika metų mes nupėdinome ratą (spiralę?). Neišvengiama Sąjūdžio – visuomeninio judėjimo – politinė sklaida pagimdė partijas. Deja, jų korporatyviniai interesai ne visada sutapo su visuomenės poreikiais. Ši situacija, padauginta iš neišvengiamų šalies raidos sunkumų, daliai žmonių sukėlė ne tik bejėgiškumo jausmus, atmetimo reakciją, bet ir įniršį ar net agresiją. Ją įvesti į civilizuotą vagą, humanizuoti turbūt saugiausia ugdant visuomenės narių pilietiškumą. O savotiškos mokyklos funkciją čia atliktų nauji visuomeniniai judėjimai, dar neapsikrėtę siauru pragmatiškumu. Tikimės, kad mūsų leidinys pasitarnaus šiam tikslui.

 Į pradžią

2. Kunigo Antano Saulaičio kalėdiniai palinkėjimai „Baltijos kelio“ skaitytojams

    Kokie šilčiausi Jūsų Šv. Kalėdų prisiminimai?

    1948 m. Vokietijoje, karo pabėgėlių stovykloje su tėvais ir sesute. Prisimenu, kad per Bernelių mišias, vidurnaktį, iškrito pirmasis sniegas.

    1975 m. Argentinoje, Pasaulio lietuvių jaunimo kongrese, „kūčiavojom“ pievoje su 330 jaunimo atstovų iš keturių žemynų. Tąkart dalijimasis kalėdaičiais truko 45 min.

    1983-1993 m. Čikagoje Kūčios dviese su vieninteliu lietuviu seneliu vienuose slaugos namuose.

    Kalėdų eglutė 1997 m. Antakalnio vaikų tuberkuliozės sanatorijoje, 2002 ir 2003 m. – Šv. mišios ir kalėdinis renginėlis Vilniaus specialios globos namuose.

    Ką reiškia Jums Šv. Kalėdos? Ar Šv. Kalėdų išvakarėse galvojate, kur kam kokią dovanėlę nupirkti, ar vietoj to už konkretų žmogų sukalbate poterius?

    Padedu kitiems ruoštis parapijose, mokyklose, būreliuose, kasmet parenku vis kitokią temą. Šiemet tai „Septynios advento stotys“. Tai yra trumpa kelionė per Senąjį ir Naująjį Testamentus. Man Šv. Kalėdos yra ateities šventė. Kokį pasaulį trokšta matyti žmogus per apsireiškiantį Dievą? Sveiką, pakantų, taikingą, solidarų.

    Prieš Kalėdas neturiu laiko rašyti sveikinimų, nei dovanų ieškoti. Čikagoje gyvendamas buvau įpratęs iškepti pyragų ir nuvežti vienišiems ar tais metais šeimos nario netekusiems pažįstamiems. Stengiuosi nelaukti Šv. Kalėdų ir parašau laišką ar ką nors padovanoju. Aš pats dar spalio mėnesį išsiunčiu laišką Kalėdų seneliui su dovanų pageidavimais.

    Kaip vertinate tai, kad anksčiau Šv. Kalėdos, žinomos kaip dvasinė ir šeimos šventė, pastaraisiais metais įgauna vis daugiau komercijos bruožų?

   Verslo siekių nepakeisime. Geriau prekių, puošmenų, renginių šurmulį panaudoti „mūsų“ tikslams, nes Adventas yra ne antra gavėnia, o džiaugsmingo laukimo, susikaupimo metas. Kūčios – susitaikymo ir dėkingumo, Kalėdos – šviesos ir dalijimosi džiaugsmu šventė. Jokia reklama negali patenkinti gilaus dvasinio troškimo. Juk buvusioje krikščioniškoje Europoje esama žmonių, kurie nesupranta, kas yra bendra tarp Kalėdų ar Velykų švenčių. Bažnyčia ir jos bendruomenė primena šeimoms švenčiamą tikrovę – Dievas suteikia žmogui gyvenimą ir apreiškia savo svajonę, kad jis vertingai ir prasmingai gyventų.

 

    Ką patartumėte žmonėms, kurie per metines šventes norėtų, tačiau neišgali pasidengti vaišėmis nukrauto stalo?

   Kai man tenka valgius ruošti, o ištekliai kuklūs, seku „Stiklių“ ar kito elegantiško restorano pavyzdžiu – ant didžiausios lėkštės mažas gabalėlis, o padažu išdailintas visas indo plotas. Į sriubą įpilu daugiau vandens, prie kuklios silkės pridedu labai daug svogūnų, viskas supjaustau į mažiausius gabalėlius.

    Svarbu, kad valgiai ir jų kokybė neužgožtų šventės reikšmės. Svarbu, kad kiekvieną sušildytų ir apgaubtų pagarba bei meilingas žodis. Jėzaus šeimynėlė gyveno skurdžiai, bet draugiškai. Labai gražus paprotys pasikviesti kitus, pasidalyti ištekliais, kokie jie bebūtų. Viena Bernardinų bažnyčią lankanti močiutė „iš nieko ir avių lajaus“ iškepa skaniausius pyragaičius.

   Kokie Jūsų palinkėjimai Šv.Kalėdų proga?

   Kalėdos tik pradžia to, ką visus metus stengtumės daryti – susitaikyti šeimoje ir už jos, atverti širdis vienišiems ir visuomenės atstumtiesiems, sielotis dėl visos žmonijos teisingumo, taikos ir gerovės. Linkiu ir meldžiu, kad Kalėdų šventės suteiktų mums visiems drąsos ir ryžto kovojant savo aplinkoje – darbe, mokykloje, troleibuse, parduotuvėje, valdiškoje įstaigoje, Bažnyčioje, visuomenėje, kaime ir mieste. Valstybėje.

    Kalbėjosi Emilija Tamulytė

 Į pradžią

3. Kas paskatino atsirasti judėjimą Kitas Pasirinkimas?

    Klestinčių demokratinių šalių patirtis rodo, kad valdžia ir politikai dirba vardan savo piliečių todėl, kad jie yra nuolat „prižiūrimi“: stebimi, kritikuojami, ir priverčiami į tą kritiką reaguoti. Deja, bet Lietuvoje piliečiai išreiškia savo požiūrį į valdžią geriausiu atveju tik balsavimu rinkimuose. Piliečiams nepradėjus organizuotai veikti, nėra ko tikėtis, kad padėtis iš esmės keisis. Taigi judėjimo Kitas pasirinkimas tikslas - pabandyti suvienyti bendraminčius, siekiančius kurti demokratinę Lietuvos valstybę, kurioje pagaliau įsigalėtų tvarka ir teisingumas. Prisijunkit!

  Į pradžią

4. Judėjimo veiklos kronika

***

    Judėjimo Kitas pasirinkimas valdybos nariai aktyviai siekė, kad formuojant Ministrų kabinetą nebūtų tvirtinamas Švietimo ir mokslo ministru Rimantas Vaitkus. Ši ryžtinga pilietinė pozicija pasiekė tikslą. Neturintis kompetencijos ir atsainiai atliekantis savo pareigas dabartinis viceministras R. Vaitkus ministru netaps.

***

    Už straipsnį Penktoji kolona Lietuvoje jo autoriui profesoriui Vytautui Daujočiui ir judėjimui „Kitas pasirinkimas“ pateiktas teisminis ieškinys.

    Ieškovai „Tarptautinė Baltijos akademija”(Latvija) ir „Baltijos rusų institutas”(Lietuva) nesutinka su straipsnio teiginiais ir mano, kad jie menkina dalykinę šių įstaigų reputaciją. Straipsnyje buvo kalbama apie Rusijos geopolitikos stratego A. Dugino Eurazijos doktriną, pagal kurią neturėtų egzistuoti Lietuvos valstybė ir galimą kai kurių Rusijos dotuojamų institucijų dalyvavimą įgyvendinant šią doktriną.

***

    Į judėjimo Kitas pasirinkimas būstinę, esančią Vilniaus g. Nr.22, antrame aukšte, buvo keistai įsilaužta. Naktį kažkas išdaužė antro aukšto langą ir pavogė kompiuterį su visa jame buvusia informacija apie judėjimo veiklą. Nors šalia stovėjo kiti vertingi daiktai, tačiau jie liko nepaliesti. Kaip tai paaiškinti?

***

    Gruodžio 4 d. įvyko judėjimo išplėstinis posėdis, kuriame buvo svarstomi trys klausimai.

Ar turime realią savivaldą? Išsamų pranešimą apie savivaldą perskaitė prof. A. Kulakauskas. Po diskusijų prieita išvados, kad savivaldos įstatymas turėtų būti keičiamas ir merai bei seniūnai būtų renkami tiesioginiuose rinkimuose. Bus sudaryta darbo grupė, kuri parengs medžiagą įstatymo pakeitimo inicijavimui.

Vyriausybės formavimas. Politologas Vytautas Radžvilas trumpai įvertino šį procesą ir jame slypinčias grėsmes, taip pat ir valdančiosios koalicijos perspektyvas.

Darbo grupės. Visi save laikantys judėjimo dalyviais pakviesti burtis į darbo – konsultacijų grupes. Jau yra stipri jaunimo grupė, švietimo ir mokslo, teisės, kultūros grupės. Kol kas neturime medicinos, žemės ūkio, socialinių problemų specialistų, kurių tikimės dar atsirasiant. Norintys dirbti kurioje nors iš sudarytų, ar kitoje grupėje gali paskambinti tel. 2121650, 865051658, el. p. edas@pilieciai.lt

    Judėjimo „Kitas pasirinkimas“ Kauno grupė dirba gana energingai ir savarankiškai. Skelbiame šios grupės viešą užklausimą:

 

Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkei V. Latvienei

Valstybinei darbo inspekcijai

    Ar buvo vertintas ar kitaip spręstas (jei buvo, tai kaip) nelegalaus apmokėjimo faktas, liečiantis K. D. Prunskienę, remiantis „Lietuvos ryto“ 2004 06 22 d. publikacija „Darbdavė samdinei pinigus mokėjo nelegaliai“( autorės Jūratė Kiliuvienė, Jurgita Vitkauskienė)?

    Kadangi niekur neradome informacijos šiuo klausimu, reikalaujame atsakyti į šį užklausimą įstatymo numatyta tvarka.

    Piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas Kauno grupė (10 parašų)

  Į pradžią

5. Marius Kundrotas      Demokratija partijose ir valstybėje

    Sunku būtų vienareikšmiškai pasakyti, kur šaknis ir pagrindas, o kur tik atspindys, tačiau sąsaja tarp valstybės ir partijų demokratiškumo – neabejotina. Greičiausiai, abipusė sąsaja. Juk partijos formuoja parlamentinę politiką, tiesiogiai nulemdamos ar bent įtakodamos valstybinės reikšmės procesus, tačiau, kita vertus, pati partija yra valstybės mini modelis, tam tikra prasme netgi pamėgdžiojantis valstybę. Todėl, ypač parlamentinėje santvarkoje (o tokia pagal šiandieninį galių pasiskirstymą tarp institucijų praktiškai veikia ir Lietuvoje), galima pastebėti dėsningumą: kokios partijos, tokia ir valstybė, ir atvirkščiai. Šis principas galioja tiek kompetencijos, tiek vidaus ir tarpusavio santykių, tiek ir demokratijos požiūriais.

    Laisvė ir pagarba opozicijai rodo, ar demokratija yra. Gali būti, kad opozicija nesiformuoja, nes visus tenkina esama padėtis, tačiau kol kas tokia tikimybė gali būti svarstoma vien teoriniu lygmeniu. Kai opozicijai tiesiog draudžiama arba trukdoma reikštis, tai jau – neabejotina diktatūra. Ji gali formuotis dėl skirtingų priežasčių. Vienu atveju, diktatūros pagrindu gali tapti idėja, kitu atveju – interesai. Jeigu pirmąjį atvejį dar galima iš dalies pateisinti, tai antrasis rodo visišką tokio režimo cinizmą. Ir būtent šis atvejis vyrauja nūdienos Lietuvoje.

    Vidinės diktatūros apraiškas - cenzūrą ir sankcijas opozicijai, kitokios nuomonės ir laisvos diskusijos gniaužimą, viešumo ir kritikos baimę – galima pastebėti beveik visose šiandieninėse mūsų partijose.

    Pastaruoju metu šitokia vidine diktatūra pagarsėjo Socialdemokratų partija, Liberalų ir centro sąjunga, neišvengė jos ir tautininkai, ir krikščionys demokratai, visiškai neseniai šią problemą sprendė ir konservatoriai. Dažniausiai partijų vidiniai konfliktai „sprendžiasi“ skilimais, po kurių atsiskyrusi opozicija kuria naujas partijas. Kartais taip nutinka ir valstybėse: artimiausias pavyzdys – šiandienos Ukraina, kur nepatenkinti politinių įvykių tėkme šalies rytai jau kalba apie atsiskyrimą.

    Dėl partijų skilimo dažniausiai nukenčia abiejų pusių prestižas, be to, suskaldomas elektoratas ir bendro darbo jėgos.

Paprastai skilimai vyksta dėl pozicijos nesugebėjimo arba nenoro integruoti opoziciją taip, kad ji taptų konstruktyvia. Diktatūra išvis nesupranta, kaip opozicija gali būti konstruktyvi, todėl bet kurią alternatyvią poziciją laiko oportunizmu.

    Dėsninga, jog sankcijų už kritiką dažniausiai imasi suinteresuoti asmenys, neturintys nei tikslo, nei galimybės objektyviai įvertinti šią kritiką, kadangi pastaroji taikoma būtent jiems. Todėl tai, kas dangstoma vienybės ir „tikratikystės“ vėliavomis, dažnai tebūna savų interesų gynimas. Ir priešingai – idėjiniu pagrindu atsiradusi opozicija sumenkinama iki karjerizmo, vertybinę priešpriešą vaizduojant kaip kovą dėl valdžios.

    Viešumo baimė taipogi dangstoma vidinio solidarumo principais ir netgi etika. Pagal šitokią etikos sampratą, kritika galinti būti tiktai „vidinė“ – šiukštu, neviešinant informacijos už partijos ribų. Tam tikrais atvejais ši samprata gali būti teisinga. Visada geriau išsispręsti savas problemas viduje, kad nereikėtų jų spręsti viešumoje. Tačiau kas darytina, jei viduje tos problemos nėra sprendžiamos? Kadangi partija – tai mini valstybė, pamėginkime perkelti šį principą į valstybės lygį. Kuomet valstybėje pažeidinėjamos žmogaus ir piliečio teisės, disidentai sodinami į kalėjimus arba „dingsta be žinios“, valdžios aparate klesti korupcija, klastojami balsavimo rezultatai (kaip šiandienos Ukrainoje) arba vykdomas etninis valymas (kaip Sudane), kai banditų gaujos grobia vaikus ir prievartauja moteris. Ar pakanka, jei šiuos faktus žino tik tos valstybės piliečiai? Žinoma, ne. Tokiais atvejais tenka kreiptis į tarptautinę bendruomenę. Tai nėra valstybės išdavystė, greičiau – jos gelbėjimas.

    Todėl ir viešą kritiką, nukreiptą prieš vidines partijos problemas, pavadinti „savųjų dergimu“ tegali beviltiškai primityvus asmuo. Opozicijos eliminavimas, sankcijos ar cenzūra – tikrai nerodo vidinio partijos demokratiškumo. Sunku pasakyti, ar tai reiškia intelektualinį ribotumą, ar moralinį sugedimą, tačiau tikrai neprideda politinio solidumo ar patikimumo. Akivaizdu, jog šitaip besielgiantis žmogus yra moraliai ir intelektualiai nesubrendęs.

    Teisiajam nėra pagrindo bijoti kritikos, nes ją galima atremti objektyviais argumentais. Tačiau kai argumentų nėra, belieka naudoti jėgą. Arba slėptis, pvz., bėgant į Lenkiją.

    Kritiškumas – tai blaivaus ir objektyvaus mąstymo bruožas. Pas mus, deja, ši savybė vis dar neišugdyta. Galima atleisti buvusiajam LKP CK pirmajam sekretoriui, o šiandien – Socialdemokratų partijos pirmininkui A.Brazauskui jo nomenklatūrinius įgūdžius, kuomet už viešą nepritarimą koalicijai su Darbo partija, žymūs ir veiklūs socialdemokratai J.Sabatauskas, A.Salamakinas ir kt., išvadinami „atskalūnais“ ir paraginami palikti partiją. Tiesa, pats A.Brazauskas iki rinkimų neigiamai vertino Darbo partiją ir neigė bet kokias galimybes sudaryti su ja koaliciją, tačiau jo amžiuje – būdingos atminties spragos.

    Tačiau kas gi nutiko liberalams ir jų šiandieniniam vadovui, Vilniaus merui A.Zuokui? Ilgametis liberalų vedlys ir šiandien vienas iškiliausių šios partijos lyderių E.Gentvilas už viešą, nors objektyvią ir ganėtinai santūrią kritiką A.Zuoko atžvilgiu, susilaukia tokių netikėtų sankcijų, kaip finansinė nuobauda. Kažkas „pakoreguoja“ valdybos protokolą, padarydamas E.Gentvilą partijos skolininku. Nejaugi tai tiesa? Ir visa tai vyksta liberalioje partijoje, kurios vadovas dangstosi pažangaus ir modernaus politiko įvaizdžiu?

    Tiesa, toks A.Zuoko atlygis jam partiją padovanojusiam E.Gentvilui nebekelia nuostabos, prisiminus analogišką šiandieninio Vilniaus mero elgesį su R.Paksu. Iškilęs pastarojo globoje, A.Zuokas greitai tampa vienu iš pagrindinių jo priešininkų. Asmuo, vieną kartą už gera atsilyginęs piktu, antrąsyk tai darys jau lengviau, gal net nesusimąstydamas. Tai jau konkretaus asmens moralinė charakteristika.

    Tačiau kaipgi partinė demokratija? Ar išsispręs liberalai, o taip pat ir socialdemokratai, ir kitos partijos, šią didžiulę vidaus problemą? Ar išmoks vertinti kritiką kaip pažangos, o ne destrukcijos variklį? Ar atsikratys konjunktūrinio požiūrio, sovietinio raugo?

    Sunku pasakyti. Tačiau nuo to priklausys ir visos mūsų šalies ateitis.

  Į pradžią

6. Artūras Karpavičius          AMB „chebra“: postkomunistinių metodų ypatumai

    Ponas Algirdas Mykolas Brazauskas pademonstravo rinkėjams, kad žodžiai ir idėjos neturi nieko bendra su atliekamais veiksmais. Nomenklatūrinis auklėjimas šiam tvirtam vyrui turėjo didelės įtakos. Tačiau AMB noras būti neatsakingu „UAB Lietuva“ šefu- mužikiškai tiesmukas. Tiesmukiškumo viršukalnė- tai Brazausko nepajudinamai abejinga reakcija į visuomenės nepasitenkinimą. Kandidatui į ministrus R. Vaitkui pateikus kaltinimus dėl talkininkavimo Baltijos rusų institutui, klastojant diplomų pripažinimo dokumentus, A.Brazauskas puolė jo ginti. Anot premjero, tokie kaltinimai- tai specialiai nukreiptas propagandinis siekimas sukelti naujosios vyriausybės krizę. Vakarų demokratinėse valstybėse toks elgesys susilauktų mažų mažiausiai tautos rūstybės, bet Lietuvoje viskas vyksta kitaip.

    Šioje vietoje siūlyčiau dar kartą atsigręžti į valdančiosios koalicijos formavimo peripetijas. Imituotos derybos dėl valdančiosios koalicijos sudarymo, tai nevertas pagarbos spektaklis. Socialdemokratai, Darbo partija, socialliberalai ir VNSD parodė, jog tokie dalykai, kaip moralė, principai, deklaruotos idėjos- tai atgyvena, kuri politikoje atlieka tik bendravimo su rinkėjais vaidmenį. Žinoma, minėtosios vertybės ir anksčiau niekada nebuvo itin svarios Lietuvos politinėje arenoje. Kaip ten bebūtų, reikia pripažinti, jog žemiau nuleisti šių vertybių dominavimo kartelę nebeįmanoma. Sovietų imperijos metu daugumą paveldėtų valdymo metodų jau nebesugebama užmaskuoti jokiomis spalvomis. Tiksliau - nebėra reikalo. Kodėl? Todėl, kad cinizmo karaliavimas valdžios ir visuomenės sluoksniuose tapo norma. Ir todėl, kad galimas išeliminavimas siekiant ES struktūrinių fondų pinigų sukėlė paniką. Tad keturios dabartinės daugumos partijos puikiai pademonstravo, jog kliūtis dėl kertinio demokratijos principo, idėjų kovos ( programinių nuostatų ) gali būti žaibiškai panaikinta. Tokiu atveju, kaip teigė V. Laučius, įsitvirtina „kažkokia nebyli demokratijos atmaina, kai žodžiai esą nesvarbūs ir nuolat priešpriešinami „darbams“. Ir tada išties iškyla klausimas, kuo politika skiriasi nuo agurkų auginimo ar kitokio ūkininkavimo. Neverta stebėtis, jog mūsų politikos veikėjai į šį klausimą atsako vienareikšmiškai- niekuo. Vyriausybinę koaliciją formavusios partijos sėkmingai įrodė, kad svarbiausia yra suderinti interesus dėl postų, visa kita- smulkmė. Priešrinkiminėje kovoje, tai ką kiekviena iš šių partijų teigė viena apie kitą, net tai, kas šias partijas išskyrė į priešpriešines pozicijas, anot AMB, tėra vapaliojimai ir juos reikėtų kuo greičiau užmiršti. Pasiteisinimai, kad tokie vyriausybės formavimo metodai naudojami tarytum dėl valstybės interesų(tai reikia suprasti- dėl partijos) logiški.

    Komunistiniu laikotarpiu išsiugdytos valdymo subtilybės akivaizdžiai permatomos. Neverta stebėtis kandidatų į ministrus kokių nors kriterijų neatitikimu. Šiandieninė postkomunizmo logika paprasta: vyriausybėje turi būti kažkas panašaus į medžioklę, pavyzdžiui, partnerių- ministrų „patikimumo“ svarba. Todėl, kad ir kaip bus bandoma priešintis Brazausko ir Uspaskicho savųjų ir jiems prijaučiančiųjų rateliui, „patikimųjų“ integravimas į ministrų postus neišvengiamas. Tai kaip grandininė reakcija: išstumtąjį „gerą“ pakeičia „geresnis“. Kai kas gali džiaugtis, prie senų gerų laikų išties nemenkai priartėta.

 Į pradžią

 

 7. Tomas Bakučionis       Egzaminas koalicijai bei opozicijai

 

    A. Brazausko nuomonė tiek Vyriausybės atsakomybės klausimu, tiek dėl Lietuvos požiūrio į įvykius Ukrainoje, verčia rimtai abejoti, ar mūsų Premjeras dar pajėgus suvokti politinę realybę tiek šalies viduje, tiek tarptautiniu mastu.

    Panašu, kad Prezidentas ir Premjeras labiausiai nesutarė dėl kandidato į Švietimo ir mokslo ministro postą Rimanto Vaitkaus. Premjeras jį akivaizdžiai protegavo, neigdamas kaltinimus R. Vaitkui dėl dokumentų klastojimo. Jis esą pats patikrinęs faktus ir neradęs nieko blogo. Įdomu, kaip jautėsi Premjeras, kai pats R. Vaitkus po kurio laiko pripažino savo klaidas. Na, aišku, kad garbės kodeksas mūsų Premjerui neegzistuoja, bet stebina ir jo trumparegiškumas. Kaip reiktų dirbti naujai paskirtajam ministrui? Jis juk atsidurtų nepavydėtinoje preparuoto drugelio po didinamuoju stiklu vaidmenyje. Opozicija taip lengvai ramybėje nepaliktų R.Vaitkaus vadovaujamos ministerijos, juolab kad švietimo sistemoje problemų nemažėja. Atrodytų, kad didžiausią šurmulį dėl Švietimo ir mokslo ministro posto turėtų kelti Brazausko koalicijos partneriai socialliberalai, kurie neteko šio posto. Deja, A.Paulauskas su A.Brazausku kol kas sutaria ir socialliberalai priima „šeimininko“ numestus kaulelius – Užsienio reikalų ir Socialinių reikalų ministrų portfelius. Socialliberalams, kaip savarankiškai politinei partijai, jau galim pradėt giedoti „Amžiną atilsį…“

    Formuojant Ministrų kabinetą Prezidentas parodė tvirtumą. Jį turbūt skatino sėkmė tarptautinėje diplomatinėje misijoje Ukrainoje. Kita vertus, Valdo Adamkaus ryžtingumą veikiausiai paskatino ir jo komandoje dirbanti žinoma konstitucinės teisės specialistė prof. T. Birmontienė.

    Dėl Prezidento veiksmų konstitucingumo buvo ir kitokių nuomonių. Pavyzdžiui, M. Riomerio universiteto Teisės fakulteto dekanas doc. J. Žilys mano, kad tokia situacija vis tik galėjo sukelti konstitucinę krizę.

    Konstitucijos 84 straipsnis, susidedantis iš 24 punktų, apibrėžia Prezidento galias. Tik Ketvirtasis straipsnio punktas kalba apie Premjero skyrimą ir Vyriausybės sudarymą: „Respublikos Prezidentas: ... 4) Seimo pritarimu skiria Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį“. Nei šiame 84 straipsnio punkte, nei kituose nieko aiškesnio nepasakyta apie Prezidento galias ir teisę netvirtinti Vyriausybės ar nepritarti atskirų ministrų kandidatūroms. Tai galima vadinti teisiniu paradoksu: turime šešis tomus Civilinio kodekso komentarų, o pagrindinis šalies įstatymas, pasirodo, slepia savyje tokius rimtus neaiškumus. Vadinasi, J.Žilio nuogąstavimai vis tik turi rimtą pagrindą. Panašu, kad tokioje situacijoje rimtas darbas laukia mūsų teisės specialistų, o pagrindinis šalies Įstatymas - rimtų papildymų ir revizavimo. Bet koks bus pasirinktas kelias? Ar rimtas, valstybiškas, profesionalus, teisinei valstybei derantis požiūris, ar vėl bus nueita siaurų, partinių - klano interesų labirintais?

    Regis, į šį klausimą savaip atsakė Gediminas Kirkilas, kuris apkaltino Andrių Kubilių ir konservatorius darius „grubų spaudimą“ Prezidentui. Gal tikrai teisus G.Kirkilas teigdamas, kad likę opozicijoje konservatoriai neturėtų kištis į Vyriausybės formavimą? Tačiau įdėmiau paskaičius žiniasklaidos cituojamus A.Kubiliaus pasisakymus, akivaizdu, kad vienos iš opozicinių partijų lyderis daro tai, ką ir privalo daryti opozicija, o kita vertus, tiesiog išsako savo pilietinę poziciją. Taigi ar toks G. Kirkilo konservatoriams mestas kaltinimas nėra viso labo primityvi „neobolševikinė“ demagogija? Gal p. Kirkilas trokšta sugrąžinti „anuos“ laikus, kai „politrukų“ išsakyta nuomonė tapdavo visiems privalomu įstatymu? Jei taip, reiktų labai rimtai pasvarstyti, ar p. Gedimino Kirkilo kandidatūra yra tinkama į Krašto apsaugos ministrus? Juk tai vienas iš postų, tiesiogiai susijusių su Valstybės saugumu. Ar taip mąstantis Krašto apsaugos ministras savo sprendimais ateityje nekels grėsmės demokratinei Lietuvos valstybės sandarai? O gal demokratija Lietuvoje – tik pigus fasadas?

    Tai klausimas ne tik Prezidentui Valdui Adamkui, bet ir visiems sąmoningiems valstybės piliečiams.

 Į pradžią

    8.

    LR Ministrui Pirmininkui Algirdui Brazauskui

    LR Prezidentui Jo Ekscelencijai Valdui Adamkui

   Vilnius, 2004 12 03

 

    Atviras kreipimasis dėl neteisėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiksmų išduodant Baltijos humanitariniam centrui (Tarptautinei Baltijos akademijai) leidimą vykdyti studijas

    Gerbiamas Ministre Pirmininke,

    2003 m. rugpjūčio mėnesį Jūsų vadovaujama Vyriausybė, išduodama Baltijos rusų instituto (Latvija) filialui Lietuvoje (Baltijos humanitariniam centrui, kuris dabar vadinamas Tarptautine Baltijos akademija) leidimą vykdyti studijas, teisininkų vertinimu, šiurkščiai pažeidė Lietuvos teisės aktus. Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 27 d. posėdyje buvo priimtas nutarimas, kuriuo patvirtinta aukštųjų mokyklų steigimo ir leidimo vykdyti studijas išdavimo tvarka. Dar neįsigaliojus šiai tvarkai, tame pačiame posėdyje, pažeidžiant Lietuvos teisės aktus, buvo priimtas Vyriausybės nutarimas, kuriuo Baltijos humanitariniam centrui leista vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto (Latvija) studijų programas. Be to, patvirtintoje naujojoje aukštųjų mokyklų steigimo ir leidimo vykdyti studijas išdavimo tvarkoje numatyta, kad leidimas vykdyti studijas išduodamas tik atlikus paraiškos ekspertinį įvertinimą. To nebuvo padaryta ir tai yra Lietuvos Respublikos teisės aktų pažeidimas. 2003 m. rugsėjo 4 d. Seime rengiamoje Vyriausybės valandoje Seimo nariai atkreipė dėmesį į pirmąjį teisės aktų pažeidimą, tačiau Vyriausybė ignoravo Seimo narių pastabas. Tarp kitų Vyriausybės padarytų teisės aktų pažeidimų būtina pažymėti, jog leidimo Baltijos humanitariniam centrui vykdyti studijas išdavimo procedūra galėjo būti pradėta tik Švietimo ir mokslo ministrui patvirtinus išsamią leidimo vykdyti studijas išdavimo tvarką. Tokia tvarka buvo patvirtinta tik 2003 m. spalio 30 d. ir įsigaliojo 2003 m. lapkričio 6 d.

 

    Gerbiamas Ministre Pirmininke, manome, kad dėl savo užimtumo nepastebėjote minėtų teisės aktų pažeidimų. Prašome juos pašalinti ir informuoti mus apie priimtus sprendimus šiuo klausimu. Pažeidimų tolesnis toleravimas neišvengiamai sukeltų pagrįstas abejones dėl Vyriausybės nuostatų savo veikloje vadovautis teisiniais valstybės principais ir tuo rodyti pavyzdį kitoms valstybės institucijoms bei piliečiams. Teisinis nihilizmas kenkia valstybei ir jos piliečių gerovei. Todėl Vyriausybei nepašalinus minėtų šiurkščių teisės aktų pažeidimų, vykdydami pilietinę pareigą būsime priversti inicijuoti ir vykdyti veiksmus dėl šių neteisėtų Vyriausybės veikų įvertinimo Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme.

   Pagarbiai

  Piliečių judėjimo „Kitas pasirinkimas“ valdybos pirmininkas Arvydas Janulaitis

   Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Mindaugas Boguševičius

  Lietuvos studentų atstovybių sąjungos prezidentas Viačeslavas Palkevičius

 

  Į pradžią

 

9. KAPINYNAS, VILIOJANTIS Į KAPUS

    Viešas laiškas

    Trijų kilometrų atstumu nuo gyvenviečių, Šalčios ir Vilnius-Eišiškės automagistralės kalvotame pušynėlyje stūkso 60 metrų ilgio ir 15 metrų pločio sampila. Jo dabartiniai reljefai iš paukščio skrydžio atrodo tarytum čia būtų užkastas milžinas su atsukta galva į šiaurę. Žinovai kalba, kad čia palaidota pabaisa. Apie tai žinančių yra, tačiau pavojaus varpais neskambinama... , kad, valdiškai galvojant, nesijaudintų žmonės.

   Šalčininkų rajone Pabarės seniūnijoje esantis Zigmantiškių nuodingųjų cheminių medžiagų kapinynas įkurtas 1982 m. Čia sukaupta 840 tonų pesticidų – beveik geležinkelio ešelonas. Tai stambiausias įrengtas nenaudotinų pesticidų saugojimo objektas visoje šalyje. Suprantama, kad vietiniai gyventojai yra labai susirūpinę šio pavojingo objekto būkle ir poveikiu aplinkai bei žmonių sveikatai. Anksčiau kapinynas buvo aptvertas tvora, teritorija buvo aprūpinta priešgaisrinėmis priemonėmis. Tačiau keletas metų Zigmantiškių nuodingųjų cheminių medžiagų saugykla nesirūpinama. Šio objekto teritorija yra nusiaubta. Kaip tyčia, prie kapinyno yra grybingos vietos ir daug uogų ir dėl to žmonės šią vietą dažnai lanko. Kai kas skundžiasi, jog pabuvojus prie minėtos saugyklos pradeda skaudėti galvą, pykina. Spėjama, jog iš kapinyno cheminės medžiagos patenka į orą, taip pat galbūt ir į požeminius vandenis, o per juos – į Šalčios upę. Jeigu taip yra iš tikrųjų, tai aplinkinių kaimų gyventojai, grybautojai ir uogautojai yra nuolat nuodijami.

    Pasikonsultavus su gamtosaugininkais paaiškėjo, jog aplinkosauginiu atžvilgiu Zigmantiškių senų pesticidų laidojimo aikštelė – tai ekologinė bomba, kuri jau sprogo. Pasirodo, aikštelės eksploatavimo pradžioje, kai jau buvo sukaupta apie 4000 cnt pesticidų, kilo didžiulis gaisras. Jo metu dėl aukštos temperatūros ir agresyvios aplinkos suiro tiek gelžbetoninis rezervuarų pagrindas, tiek molio ekranas (išklotas).

    Pesticidai bei gaisro metu susidarę kiti nuodingi junginiai kartu su gesinimui naudotu vandeniu nutekėjo į smėlingą tos vietovės gruntą (beje, visai netinkamą tokiam objektui įrengti). Reikia manyti, kad lietui lyjant vanduo vis patenka ant pesticidų ir vyksta reakcija. Kiek tūkstančių centnerių pavojingų chemikalų pateko į gruntinius vandenis, niekas neskaičiavo, bet, anot specialistų, teršalų koncentracijos apie aikštelę išdėstytos šulinukuose buvo didžiulės. Tiesa, po kelerių metų taršos jų lygis tapo mažesnis. Tačiau tuo džiaugtis nereikėtų, nes iš rezervuarų ištekėję pesticidai turėtų lėtai plisti visos apylinkės gruntiniuose ir paviršiniuose vandenyse, nuodydami tiek gyvūnus, tiek grybus ir uogas, tiek ir tokį vandenį vartojančius žmones. Beje, pagal Aplinkos agentūros 2003m. tyrimus Merkio upėje aukščiau Varėnos žuvų raumenyse (t.y., valgomojoje gyvūnų dalyje ) sunkiųjų metalų kiekis jau viršijo didžiausias leistinas koncentracijas. Iš kur patenka nuodai į tokią švarią upę, gal iš Zigmantiškių kapinyno per Šalčios upę? Atsakymo į šį klausimą nėra, nes sistemingo ir kompleksiško ekologinio tyrimo šioje apylinkėje nėra. Zigmantiškių senų pesticidų saugojimo aikštelės būklė pačių aplinkosaugininkų akimis buvo tokia bloga, kad prieš keletą metų šis klausimas specialiai buvo svarstomas Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje.

    Tokie faktai neramina. Įmanoma, jog aplinkiniai gyventojai gyvena sveikatai pavojingose sąlygose, renka užnuodytus grybus ir uogas, žvejoja nuodingas žuvis. Kai kurių iš jų planai užsiimti kaimo turizmu gali žlugti. Vietinių gyventojų ir miestiečių nekilnojamasis turtas gali netekti vertės, nes yra potencialiai užterštoje teritorijoje. Aplinkosaugos institucijų teikiama informacija apie aplinką yra vienpusiška, nutylinti duomenis apie ekologiškai katastrofiškus incidentus.

    Valdininkija šiam objektui neskiria reikiamo dėmesio, net nėra įspėjamųjų ženklų, ir aiškinama, kad atlikti tyrimai nekelia pavojaus signalų. Kam jaudinti žmones, kad pradėtų triukšmauti ir reikšti pretenzijas dėl pablogėjusios sveikatos, nes tai yra TABU – visi esame mirtingi. Kas gali paneigti, kad kapinyno daroma žala gali siekti ne vieną dešimtį milijonų litų, o gamtos gėrybių mylėtojai ir vietiniai gyventojai gali susirgti sunkiai gydomomis ligomis ir susilaukti nesveikuojančių palikuonių.

    Lankantis Aplinkos ministerijoje sužinojau, kad Lietuvai 2005 m. iš ES fondų kenksmingoms atliekoms sutvarkyti bus skirta apie 9 mln. litų. Kas atlygins gyventojų patirtą žalą ir kas kompensuos galimas plintančių nuodų pasekmes?

    Todėl, mano manymu, būtina skubiai inicijuoti specialius Zigmantiškių senų pesticidų saugojimo aikštelėje įvykusio chemikalų gaisro pasekmių tyrimus, ypač nuodingų medžiagų plitimą gruntiniuose ir paviršiniuose vandenyse aplinkinėse teritorijose, kenksmingų medžiagų kiekio nustatymą grybuose, uogose bei Šalčios, Merkio, Maltupio ir Vysinčios upių žuvyse ir t.t. bei parengti kapinyno likvidavimo, žalos nustatymo ir jos atlyginimo priemones.

 Į pradžią

 

10. Darius Vilimas        Tikrojo veido paieškos

    Lietuvos krikščionių demokratų problemos

    Pasibaigė dar vieni Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai. Suskaičiuoti balsai, išdalintos parlamentarų kėdės. Suformuota senai nauja Seimo dauguma, lygiai tokia pati Vyriausybė. Audringų rinkimų metai pasibaigė. Metas atsipūsti?

    Šis Seimas – pirmasis atkurtosios Respublikos seimas, kuriame nėra krikščionių demokratų atstovų. Kaip čia atsitiko, kad šalyje, kur 78 % gyventojų užsirašė Romos katalikais, krikščionis demokratus atstovaujanti partija patyrė visišką krachą? Kodėl buvę šios dar prieš 8 metus įtakingos (pamenate, turėta 16 vietų parlamente?) partijos populiarumas nugrimzdo į užmarštį, o buvę šios partijos lyderiai lyg tarakonai išsilakstė į giminingas ir kitokias partijas, išėjo iš politikos į biznį, diplomatiją ir panašiai? Kas gi atsitiko? Juk net ir Katalikų Bažnyčia tebelieka ta institucija, kuria pasitiki bene daugiausia Lietuvos gyventojų. O krikščionių demokratų partijos vardas rinkėjams šiandien sukelia tik atlaidžias šypsenas. Pagaliau kokie krikščionys demokratai dr. K.Bobelis, tapęs „valstiečių“ partijos frakcijos nariu ar P.Gražulis, rinkimus savo apygardoje pabrėžtinai laimėjęs kaip nepriklausomas kandidatas? Šis ponas didžiuojasi savo nepriklausomybe, bet juk dar prieš porą savaičių ta pati prof. K.Prunskienė yra minėjusi, kad pas ją ateis ir P.Gražulis. Pagaliau gal jam ten ir geriau būtų? Visgi savas, kolūkio pirmininko sūnus… O kur tikrieji krikščionys demokratai?

    Visus šiuos 15 metų rinkėjams buvo tvirtinama, kad LKDP, o po to ir LKD yra tos tikrosios, prieškarinės LKDP reikalo tęsėja ir plėtotoja. Bet vien kalbėti apie tai, koks buvai geras kažkada prieš 60 ar 70 metų, tikrai nepakanka. Besaikis gyrimasis praeitimi tik sukelia įtarimą, kad už liaupsių slepiasi tie, kurie nieko negali pasakyti šiandien. Žinia, dangstytis M.Krupavičiaus ar K.Pakšto vardais labai patogu. Bet ar nors vienas iš tų pagyrūnų kada yra atidžiau studijavęs šių ir kitų iškilių prieškario krikščionių demokratų veikalus? Kita vertus, tuoj iškyla dar vienas klausimas – ar buvo šių dienų LKDP istorijoje nors vienas politikas, prilygstantis ar nors panašus į tą patį M.Krupavičių? Vargu…

    Sunkiausia LKDP buvo išsaugoti savo individualybę, kai šalia buvo Sąjūdis, o vėliau iš jo branduolio išsirutuliojo ir Tėvynės sąjunga – Lietuvos konservatoriai. Skirtingai nuo LKDP, konservatoriai neturėjo ir neturi jokio tvirto ideologinio pagrindo, tačiau visada turėjo charizmatinį lyderį – prof. V.Landsbergį. Šio Atgimimo vadovo asmenybė konservatoriams atstojo, o iš dalies ir dabar atstoja ideologinę tuštumą. Juk, pasvarsčius atidžiau, kas gi yra konservatyvizmas Lietuvoje? Viso labo keleto konservatoriams prijaučiančių ar net jiems priklausiančių politologų pramanas. Mūsų konservatyvizmui solidumo nesuteikė net desperatiški bandymai „pritempti“ jį prie britų konservatoriškos doktrinos. Lietuva ir Didžioji Britanija yra visiškai nesulyginami dalykai, tiek dėl demokratijos tradicijų skirtingumo, tiek dėl konfesinių-kultūrinių šių valstybių skirtumų. Tiesa, atrodo, kad tai po kiek laiko suvokė ar pradeda suvokti ir patys konservatoriai, palengva atsigręžiantys į vietines tradicijas – tą pačią krikščioniškąją demokratiją. Juk, kalbant paprastai, britų konservatyvizmas yra viso labo ta pati krikščioniškoji demokratija, perlaužta per ūkanotojo Albiono prizmę…

    Regis, kad viena iš didesnių, jei ne didžiausių LKDP, o vėliau ir jos įpėdinių bėdų buvo tai, kad jie niekaip nesugebėjo suformuluoti savo požiūrio į konservatorius. Galima praleisti tą laikmetį, kai šios partijos dar nebuvo, bet susidaro įspūdis, kad nuo pat TS(LK) susikūrimo 1993 m. LKDP niekaip nesugebėjo nustatyti santykio su savo idėjiniais bendražygiais. LKDP požiūris į juos nenuspėjamas. Kurį laiką atrodė, kad tai yra politiniai partneriai. Prisiminkime laikotarpį iki 1996 m. Seimo rinkimų ir tuoj po jų. Tada konservatoriai ir LKDP glaudžiai bendradarbiavo ir netgi buvo valdančiojoje koalicijoje. Krintant dešiniųjų populiarumui, LKDP vadai ėmė manevruoti. Neapgynę (ar nenorėję apginti) savo deleguoto ministro akad. Z.Zinkevičiaus, partijos vadovai pabandė gudrauti, siekdami vienu šūviu nušauti du zuikius – ir išsaugoti savo du ministrus, ir pademonstruoti žmonėms tariamą savo savarankiškumą. Tokios demagogijos viršūne buvo žymusis koalicijos su konservatoriais nutraukimas, tuo pačiu metu liekant ministrų postuose. Juk jei nori nuo kažko atsiriboti, tai neužtenka tuščių žodžių, reikėjo tikrai „atsiriboti“, išeinant iš Vyriausybės. Taip neatsitiko, tačiau rinkėjai žiauriai nubaudė LKDP per 2000 metų rinkimus. Į Seimą tada pateko tik tie LKDP nariai, kurie neturėjo konkurentų-konservatorių savo rinkimų apygardose.

    Po šių rinkimų LKDP tonas keitėsi dar greičiau. Santykiai su konservatoriais tapo vis šaltesni. Galiausiai jie subjuro, kai jungtinės LKD vadovu tapo dr. K.Bobelis, neslepiantis savo priešiškumo konservatoriams. Pagaliau ir Prezidentinis skandalas, kurio metu kai kurie LKD aktyvistai iki paskutiniųjų gynė susikompromitavusį R.Paksą, šių partijų draugystės nesustiprino. LKD subyrėjo dar kartą, kai buvęs jos vadovas dr. K.Bobelis nuėjo į prof. K.Prunskienės kompaniją, o dalis buvusių partijos narių su G.Paliokiene priešakyje nulėkė pas atskalūnus-konservatorius, vadovaujamus G.Vagnoriaus. Taip gimė dar vieni „krikščionys“. Bet ir čia rinkėjai nesidavė apgaunami, dar kartą nušlavę ir LKD, ir vagnorininkus. Nunykusios LKD vadovai po rinkimų gana atsargiai kalba apie santykius su konservatoriais, jau vengdami aštrių išsireiškimų. Draugystė, žinia, gerai. Bet ar šiandien LKD konservatoriams iš viso yra įdomūs? Irgi klausimas.

    Ar krikščioniškoji demokratija jau tikrai palaidota? Yra keli galimi ateities scenarijai. Vienu iš jų krikščionių demokratų likučiai įsijungia į TS gretas. Suprantama, tai būtų konservatorių svajonių išsipildymas. Antruoju atveju visos krikščioniškosios partijėlės susilieja į vieną seną LKDP partiją ir bando atkovoti turėtą rinkėjų pasitikėjimą. Yra ir trečiasis scenarijus. Jis pats nykiausias ir fantastiškiausias. Iš likusių kelių mažų krikščionių demokratų partijų iškyla viena, kuri maloniai nustebina žmones ir atkuria gerą LKDP vardą.

    Taigi, beieškodami savo tikrosios vietos, krikščionys demokratai pateko į nepavydėtiną padėtį. Besivaikydami rinkėjų kairiau, jie užleido savo turėtas pozicijas dešinėje. Ir liko be nieko. O tereikėjo išlaikyti savo tvirtas pozicijas greta konservatorių, nesiblaškant nei į kairę, nei į dešinę.

  Į pradžią

11. A. Vincentas Sakas, nepriklausomas mitybos ekspertas    Veterinarų pasiutpolkė ant cepelinų

    Lietuva – totalinės korupcijos valdininkų diktatūros kraštas

    Kai užsienietis mūsų Lietuvėlę apibūdina totalinės korupcijos valdininkų diktatūros kraštu, valdininkai iš įniršio tiesiog pasiunta, o verslininkai ir šiaip maži žmogeliai tik kukliai tyli. Sovietmečiais įdiegta gyvuliškai paniška baimė prieš valdininkus neleidžia garsiai pritarti, - kur kas veiksmingesnė priemonė valdininkų savivalei apriboti yra kyšis, tad visi visiems duoda ir visi iš visų ima. Vieni daugiau, kiti mažiau, bet ima. Ima todėl, kad duoda, o duoda todėl, kad ima.

    Deja, totalinės korupcijos krašte, savaime aišku, nubaustų valdininkų nebuvo ir nebus, padarytų nuostolių niekas nedengė ir nedengs, pavogtų žemės sklypų ar namų niekas negrąžino ir negrąžins

    Veterinarų „rugiapjūtė“

    Niekas dabar Lietuvoje taip nelobsta, kaip veterinarai. Mojuodami Europos Sąjungos atsiųstomis rekomendacijomis dėl maisto produktų priežiūros bei pačių sukurtomis mėsos ir žuvų produktų tvarkymo taisyklėmis, siaubia Lietuvos verslininkus visokiais blaiviu protu nesuvokiamais baubais ir draudimais.

    Štai užsimano kaimo bobutė įsirengti savo name pensioną su maitinimu arba koks nors jaunas verslininkas pasistatyti mažą viešbutuką su kavine. Manote, kad tai taip paprasta?

    Aišku, niekas nesiginčija, kad patalpos turi atitikti visus higienos ir sanitarijos reikalavimus, bet tuo juk rūpinasi ir kontroliuoja visuomenės sveikatos tarnyba ir ten dirbantys prityrę specialistai, puikiai išmanantys įvairias maisto gamybos technologijas. Veterinarams (kodėl ne santechnikams, kodėl tik dirbtinio apsėklinimo specialistams?), vienu plunksnos brūkštelėjimu patapusiems kulinarijos menų ir mokslų „žinovais“, bobutės ar jauno verslininko norai nė motais, - arba moki, arba šiukštu!!!

    Bobutės vargai pagal veterinarus

    Neduos kyšio bobutė, - blynų nekeps. O jei per daug spyriosis, yra popieriai, kuriuose juodu ant balto parašyta, kad bobutė privalo surašyti blynų kepimo programą, o toje programoje turi būti gamybos procesų aprašymo programa (rašyti, kad blynai kepami keptuvėje negalima, - reikia programos). Turi būti surašyta darbuotojų priežiūros programa ir vedamas darbuotojų priežiūros žurnalas (bobutė turi sau sudaryti specprogramą, pati save prižiūrėti ir dar pati apie save kasdien viską surašyti). Bobutė turi paruošti patalpų ir teritorijos priežiūros programą - veterinarams svarbu programa, o ne tai, kad bobutės namuose ir kieme yra švaru bei tvarkinga, svarbu, kad minučių tikslumu būtų šluojama, siurbiama, skalbiama, plaunama, šluostoma, valoma, blizginama ir t.t.

    Veterinarams nerūpi, kad bobutė keps blynus tik keliems žmonėms, bet jai privalu sukurti produkcijos sulaikymo ir pašalinimo iš rinkos programą, - įdomu kokios – pasaulio, Europos, Lietuvos, o gal veterinarams, niekada gyvenime su tokiais dalykais mėšlinuose tvartuose nesusidūrusiais, švarus bei tvarkingas bobutės valgomasis ir atrodo kaip ta rinka. Na, o jei valgantieji visus blynus suvalgo nepalikdami nė kąsnio, tai ką, juos tuoj pat ginti laukan ar čia pat prie stalo vimdyti?

    Pagal veterinarus bobutė neturės laiko tų blynų kepti, nes ji visų pirma turės atlikti tuos darbus, ką pati surašys savo žaliavų, medžiagų ir gatavos produkcijos priežiūros programoje. Kitaip sakant, bobutė gali būti baudžiama už tai, kad veterinarams nepatiks parduotuvėje pirkti miltai, druska, cukrus ar pienas (įdomu, kiek veterinarams mokama už tai, kad bobutė pirktų tik Kauno, o ne Panevėžio miltus, Utenos, o ne Telšių pieną ir pan.?), kad veterinarams atrodys, jog blynus geriau kepti teflono, o ne ketaus keptuvėje, kad bobutė krosnį geriau kūrentų ne beržinėmis, o skroblo malkomis.

    Bene pats svarbiausias reikalavimas yra įrangos priežiūros programa. Veterinarams nerūpi, kad už savo produkciją ir jos sertifikavimą turi atsakyti šaldytuvus, virykles, plakiklius, svarstykles, grūstuves, termometrus ar pan. gaminančios įmonės, - jiems svarbu melžti ne karves, o bobutę. Pavyzdžiui, ras veterinaras šaldytuvų termometrą pirktą turguje, o ne „Senukuose“, - mokėk, bobute, pinigus.

    Blaiviai mąstant, veterinarai patys turėtų bobutei nurodyti savo sertifikatais atžymėtas gamyklas ir jų gaminius, o tie atsakyti už savo produkcijos kokybę, garantinį, einamąjį ir kitokį remontą. Matyt, į gamyklas niekas veterinarų neįsileidžia, tad už tai tie dabar devyniais vilkais vieną bobutę melžia.

    Veterinarų melžimo rekordai

    Jei manote, kad tuo bobutės vargai pasibaigė, tai labai klystate, nes veterinarai savo arsenale turi ir daugiau kyšio melžimo priemonių. Tai lankytojų registracijos žurnalas. Bobutė privalo per pusryčius, pietus ir vakarienę įrašyti į lankytojų registracijos žurnalą kiekvieno valgytojo vardą, pavardę, asmens kodą, gimimo metus ir vietą, išsilavinimą, darbovietę, atsilankymo tikslą, atėjimo ir išėjimo laiką (ech, pritrūko dirbtinio apsėklinimo specialistai fantazijos, galėjo dar įtraukti pilvo apimties matavimus prieš blynų valgymą ir po to, svorį prieš ir po, riaugėjimų skaičių, kakojimo trukmę ir rezultatus ir pan.).

    Veterinarams negalioja blaivaus, normalaus proto taisyklės, nes iš bobutės dar reikalaujama nubraižyti lankytojų judėjimo schemą ir griežtai šios schemos laikytis, - deja, instrukcijoje nepaaiškinta, kokių sankcijų gali imtis bobutė prieš judėjimo schemos pažeidėją, - trinktelėti jam į kaktą samčiu ar vožti per sprandą šlapiu mazginiu... Beje, nenurodyta, kokias poveikio priemones turi naudoti bobutė prieš save pačią, ypač jei ji pati pažeis pačios nubraižytą ir veterinarams pristatytą bei jų patvirtintą darbuotojų judėjimo schemą.

    Bet svarbiausia veterinaro melžimo priemonė yra gaminių judėjimo schema, be kurios šiandien niekas negali atidaryti jokios maitinimo įstaigos. Čia jau galima visaip kyšį išmelžti: pavyzdžiui, veterinarui atrodo, kad pagal schemą yra pažeidžiamos jo „žaidimo“ taisyklės, tad jis pradeda reikalauti, kad bobutė miltus neštų pro vienas duris, pieną per kitas, druską per trečias, cukrų per ketvirtas ir t.t. Bobutė tuoj pat sumoja, kad daug pigiau bus veterinarui duoti dviejų durų sumos kyšį, negu griauti sieną ir statytis keturias naujas duris.

    Jeigu jūs manote, kad tai absurdas, kad tai girto kerdžiaus kliedesiai – klystate, tai jums gali patvirtinti visi, kam dabar tenka atidaryti naujas maitinimo įmones, kaimo turizmo objektus, viešbučius, motelius. Dar jokia valdininkų savivalė nėra taip išvešėjusi, kaip tai klesti veterinaruose, matyt, profesija jiems yra suformavusi ir atitinkamą elgseną, - įpratę dirbti su bežadžiais galvijais žiauriai ir be gailesčio, jie dabar taip pat žiauriai ir be gailesčio imasi melžti bobutę.

Chemizacijos era

    Viskas būtų savo vietose, jei dirbtinio apsėklinimo specialistų veikla būtų reglamentuota, t.y. mėsos ir žuvies tvarkymo normos būtų taikomos gamykloms, cechams, skerdykloms, bet kad ir čia veterinarai nežino, ką veikti, nes kaip tada galima paaiškinti, kad Lietuvos maisto įmonės jau nebemoka gaminti tikrų maisto produktų (tikro sviesto, grietinės, grietinėlės, pieno, kefyro, jogurto parduotuvėse jau nebėra, - yra tik chemizuoti, konservantais perdozuoti šių produktų surogatai. Nebėra ir kokybiškų mėsos gaminių, - virtos, pusiau rūkytos dešros gaminamos tik iš dažomųjų bei aromatinių medžiagų ir baltymų priedų su cheminiais konservantais. Dabar mėsos gamintojams mėsos net nebereikia, nes, sakykime, „Moguntia“ jau įveža visą paketą chemikalų, kurie gaminami specialiai Lietuvai. Sumaišius tų paketų turinį su vandeniu gaunamos „šlapios“dešros ir dešrelės. Paukštiena, kiaulienos, jautienos kumpiai, išpjovos, šoninės, vyniotiniai specialiai prifarširuojami nitritiniu arba fosfatiniu tirpalu, kad kepant neprarastų svorio. Šaldyta žuvis Lietuvoje atlydoma ir vėl užšaldoma apšlaksčius vandeniu, kad daugiau svertų...). Tų dalykų veterinarai arba nepastebi, arba gamyklos disponuoja didesnėmis kyšių sumomis...

    Veterinarams nė motai, kad tokių mėsos produktų patręštoje dirvoje išauga garbanoti karklai, - augalai mutuoja pirmoje kartoje, žmonės – antroje, trečioje... Nieko stebėtino, kad mūsų vaikų, maitinamų tokiomis dešrelėmis, jogurtais, girdomų pienu, sultimis iš pakelių ir visokiomis „colomis“, organizmas perdozuojamas chemikalais. Organizmas prisitaiko prie jų, o gavęs kokį nors tikrą maisto produktą, vaisių, uogą arba net palietęs tikrą gėlės žiedelį iškart alergizuoja, - vaiko organizmas kovoja su svetimkūniu...

Lietuvos vaikų genocidas

    Lietuvoje vyksta totalinis vaikų genocidas ir tai galima matyti iš vaikų mitybos. Mūsų vaikai nei darželiuose, nei mokyklose, nei šeimose nebemokomi taisyklingai ir etiškai valgyti. Netgi reklaminėse laidose vaikai stebėtinai nemoka gražiai valgyti, naudotis stalo įrankiais. Ko norėti, jei apsilankius Seimo valgyklose akivaizdžiai galime įsitikinti, kad nemokėjimas taisyklingai valgyti, naudotis stalo įrankiais yra vos ne būtinybė, valdžios žmonių išskirtinumo požymis.

    Bet kuri valdžia asmenybei yra represinė, o Lietuvos valdžia savo tautai ypač. Tai rodo, kad tautos išrinktiesiems daugiau rūpi ne tautos reikalai ir ateitis, o nusikaltėliai ir jų gerovė. Štai, Lietuvos valdovai pasirūpino, kiek kalorijų per dieną turi gauti dirbantys ir nedirbantys kaliniai, nepilnamečiai kaliniai, nėščios kalinės ir pan. Kalėjimo sargai privalo užtikrinti, kad kaliniai gautų pieną, kefyrą, varškę, grietinę, sūrį, dešreles, virtą ir pusiau rūkytą dešrą, grikius, ryžius, manų kruopas, kiaušinius.

    Tačiau niekam nerūpi, kiek kalorijų turi gauti vaikas, kiek per dieną jis privalo gauti baltymų, angliavandenių, riebalų, vitaminų, fiziologiškai aktyvių mikroelementų, kad jo organizmas galėtų normaliai vystytis ir jis taptų visaverčiu, sveiku ir protingu visuomenės nariu. Pažiūrėkime, į kieno rankas atiduota vaikų mityba darželiuose, mokyklose, aukštosiose mokyklose. Tad kaip mitybos analfabetai ir diletantai vaikų „maitintojai“, tokie pat mitybos analfabetai tikrintojai-reguliuotojai veterinarai gali rūpintis mūsų tautos ateitimi, jei jie mano, kad išmano, bet nežino, kad nežino...

 Į pradžią

 

12. Pilietiškumo pamokos

    Užsienyje

    Kad skriaudžiamieji nesijaustų pamiršti

    Jungtinės Karalystės švietimo sistemos atstovai, susirūpinę mokykloje klestinčiais „peštukais“, pradėjo pasipriešinimo mušeikoms akciją. Lapkričio 21 d. pradėta akcija siekiama skatinti būsimuosius piliečius priešintis bendraamžių prievartai ir ginti greta esančius skriaudžiamuosius. Lapkričio pabaigoje daugumoje Anglijos mokyklų prasidėjusiai akcijai pritariantys moksleiviai nešioja ant rankų mėlynos spalvos raiščius. Šią akciją parėmė ir tokius pat raiščius nešiojo moksleivių pamėgti dievaičiai kaip Davidas Beckhamas, Kelly Brook ir Bono.

    „Mušeikų siautėjimas mokyklose slegia ir kankina daugelį vaikų, todėl labai svarbu, kad jie nesijaustų vieniši“, - taip apie mėlynų raiščių akciją kalbėjo ją remiančios Mokyklų ministerijos vadovas Stephenas Twiggas.

    „Tai, kad įžymybės nešioja tuos pačius raiščius, yra labai gerai, - sakė dvylikametė mergaitė iš Bath. – Jeigu įžymybės tam pritaria, kiti turėtų suprasti, kad įbauginimas ir mušeikų siautėjimas nėra gerai“.

    Dėl bausmių spręs kaimynai

    Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministras Davidas Blunkettas siūlo įstatymo pataisą, kuri leistų kaimynams spręsti dėl jų pašonėje gyvenančių nedrausmingų ir įstatymus pažeidinėjančių tautiečių bausmių. Jeigu įsigalios nauja tvarka, nuo kitų metų pavasario Anglijoje viešosios tvarkos pažeidėjams už bausmę teks rinkti šiukšles, valyti grafiti ar atlikti kitus bendruomenei reikalingus darbus.

    Liverpulyje įkurtas Bendruomenės teisingumo teismas ketina nagrinėti „lengvų“ nusikaltimų ir visuomenės gyvenimą jaukiančio elgesio bylas. Tvarkos pažeidėjams taikomos bausmės turėtų pagerinti vietos bendruomenės gyvenimo kokybę.

    Anglijos vidaus reikalų ministras siūlo jaunesnių nei 10 metų vaikų vandalų tėvams įvesti baudas, kurios kompensuotų jų „atžalų“ padarytą žalą. Šių baudų dydį dar turės nuspręsti Anglijos Bendruomenių rūmai.

    „Tėvai pradės suvokti, kad jų vaikų elgesys turi padarinius“, - apie siūlomą naujovę kalbėjo D. Blunkettas.

    Pagal Užsienio spaudą parengė Emilija Tamulytė

  Į pradžią

13. Šalis be laimingų žmonių

    Kiekvieną kartą, kai tarptautinių organizacijų ekspertas ir aktyvus mūsų judėjimo dalyvis Arūnas Svitojus sugrįžta iš kelionių, kviečiamės jį pokalbiui. Prieš savaitę jis grįžo iš Čečėnijos.

    Kai ruošėtės vykti į Čečėniją, kai kas jus atkalbinėjo. Ar tokia kelionė nebuvo pernelyg rizikinga?

    Nors Čečėnija kaip ir Irakas pagal tarptautinę klasifikaciją laikoma didžiausios rizikos šalimi, tačiau pavojaus gyvybei nepajutau. Keliavau po Čečėniją kaip Jungtinių Tautų atstovas. Esu pasirašęs griežtą instrukciją ir privalau jos laikytis. Tie, kurie bent šiek tiek nukrypsta nuo taisyklių, iš karto nušalinami nuo darbo. Viena privalomų taisyklių – niekur neišeiti be apsaugos. Taigi mane visą laiką lydėjo ginkluoti sargybiniai ir jaučiausi gana saugiai. Tiesa, nakvoti grįždavau į kaimyninę Ingušiją, kur ir apsistojusios visos įvairių pasaulio organizacijų misijos.

    Betgi galėjo atsitikti taip, kad jus užpultų koks didžiulis būrys kovotojų ir keliems policininkams nepavyktų apsiginti.

   Mes ant automobilių bei drabužių turėjome skiriamuosius Jungtinių Tautų ženklus, o tokių žmonių niekas nepuola, nes čečėnai dar gyvi tik todėl, kad juos maitina JT. Kita vertus, man paaiškino, kad jei įvyktų klaida ir mane pagrobtų, turiu pasakyti, jog esu lietuvis ir iškart būsiu paleistas. Neteko girdėti, kad koks nors lietuvis būtų nukentėjęs. Lietuviai šioje šalyje nepaprastai gerbiami.

    Sakote, kad visą Čečėniją maitina Jungtinės Tautos. Ar visai neliko žemės ūkio?

   Neliko nieko. Sugriauta pramonė, švietimas, visa infrastruktūra. Nėra telefono, neveikia mobilusis telefonas, neegzistuoja internetas. Nėra parduotuvių, mokyklų, ligoninių. Žmonės gyvena sugriautų namų rūsiuose, urvuose, palapinėse. Nedarbas svyruoja tarp 80 –90 procentų.

    Žemės ūkis irgi sunaikintas. Gyvuliai bastosi palaidi ir sulaukėję, nes tvartai sugriauti, pievos užminuotos. Jei koks gyvulys dar likęs, tai jis yra pavojingų ligų nešiotojas.

    Teko būti svečiuose, kur yra 25 vaikai ir nė vienas iš jų dar nėra buvęs mokykloje. Beje, vyrai dažnai turi po kelias žmonas, tad šeimos labai didelės ir demografines problemas greitai išsprendžia. Maitinasi jie tik iš to, ką dalija užsienio misijos. Vienam žmogui skiriama po pusę kibiro cukraus ir miltų, butelį aliejaus per mėnesį. Tai yra viskas. Nepaisant tokio baisaus skurdo, bet koks vaikas, likęs našlaičiu, iškart priglaudžiamas. Valkataujančių vaikų nėra. Neegzistuoja vaikų namai, nes nėra beglobių vaikų. Šito turėtumėm mes pasimokyti. Pastebėjau, kad žmonės labai solidarūs, stengiasi vienas kitam padėti, viskuo dalijasi.

    Per tokius baisius vargus jie turbūt pamiršo ir savo papročius, ir religines apeigas, kurios taip svarbios musulmonams?

    Visai ne. Buvau Ramadano metu. Jo griežtai laikomasi. Nors gyvena pusbadžiu, bet dieną jie nieko nevalgo. Bandžiau įsiūlyti savo maisto, tačiau nepavyko. Mano apsauginiai 5 kartus per dieną melsdavosi. Padeda ginklus ir suklumpa ant žemės. Tikėjimas, matyt, jiems padeda išgyventi, pakelti visas negandas. Be tikėjimo, matyt, jų gyvenimas būtų dar daugiau beprasmiškas..

    Ar paprasti čečėnai, moterys palaiko partizaninį karą?

   Ne visi. Daug kas mano, kad tai grupuočių kova dėl žemių, dėl naftos, kad kažkam šis karas naudingas, o be reikalo kenčia visa tauta. Netgi kalbama, kad su partizanais niekas rimtai ir nesistengia kovoti. Buvęs atvejis, kad Basajevo grupė buvo apsupta ir vietoj to, kad ją sunaikintų, rusai, padarę koridorių, leido pasitraukti.

    Iš tiesų naftos ten yra daug ir labai geros kokybės. Taip kaip Lietuvoje gaminama samanė, taip Čečėnijoje gaminamas benzinas. Namuose tarsi lietuviški bravorai yra maži cechai, kuriuose siurbiama nafta ir gaminamas benzinas. Nafta ten lengvai pasiekiama, tad lengva ją siurbti. Pagamintas benzinas kanistrais nešamas kaimynui ir į kažką iškeičiamas ar parduodamas.

    Žmonės gyvena nepakeliamomis sąlygomis jau daug metų. Kokia jų dvasinė būklė?

    Teko kalbėti su viena ten dirbančia Rusijos atstove. Ji pasakojo, kad dabartinis Čečėnijos vaizdas jai primena sugriautą Stalingradą po karo, kurį vis tik atstatė ir žmonės turėjo viltį. Čia niekas nesiruošia to daryti. Žmonės visiškoje neviltyje. Negalioja įstatymai. Naktį į namus įsiveržia kareiviai, nieko nepaaiškinę jie išsiveda namiškius ir nieks nežino, koks jų likimas.

    Tas karas tęsiasi jau 10 metų. Nežinia ar jis išvis kada nors baigsis. Ekonomika tokioje būklėje, kad jos jau nebegalima atstatyti. Reiktų viską kurti nuo nulio. Klesti korupcija, kuri dar daugiau sekina žmogų. Laisvai judėti negalima, nes ant kiekvienos kryžkelės stovi kareiviai. Jei nori praeiti, turi duoti kelis rublius. Atrodo, kad Rusija skiria kažkokias kompensacijas už sugriautą būstą. Jei tą kompensaciją nori gauti, tai beveik pusę jos turi atiduoti valdininkams kaip kyšį, nes kitaip tavo dokumentai nebus nagrinėjami.

    Išeities nesimato ir jaučiasi didžiulis skausmas, širdgėla. Neteko sutikti nė vieno laimingo žmogaus. Nepaisant visko, žmonės man buvo labai malonūs, šilti, atviri ir prašė pasaulio dėmesio.

    Ar dar kartą važiuotumėte į Čečėniją?

    Taip. Žinau, kad Jungtinės Tautos ruošia dokumentus mano kitai kelionei į šią kraujuojančią žemę. Privalau važiuoti ir daryti viską kas mano galioje, kad ši Mirties žemė taptų Vilties žeme. Tai mano pilietinė pareiga.

 Į pradžią

14. Iš skaitytojų laiškų

   Kas mūsų valdžioje?

    Ką apie naujai išrinktą valdžią galvoja paprastas provincijos žmogus?

    Pirmiausia į akis krenta koaliciją sudarančių partijų pirmininkai. Kas jie? Kokius gerus darbus jie yra padarę Lietuvai?

    Pirmaisiais Nepriklausomybės metais svarbiausiuose postuose atsidūrė K.Prunskienė ir A.Brazauskas. Jie juk nenorėjo, kad Lietuva išeitų iš Sovietų Sąjungos ir taptų nepriklausoma valstybe. Jie siekė ne atkurtos valstybės autoriteto, ne Lietuvos žmonių gerovės, o tik pralobti, išgrobstyti valstybės turtą. Liaudžiai jie sakė: norėjote laisvės, tai skurskite. Vietoj Sabučio generaliniu prokuroru paskirtas A. Paulauskas panūdo tapti Prezidentu, o kai tai nepavyko, greitai susiuostė su V. Uspaskichu, kuris irgi labai abejotinos reputacijos pilietis. Kai ši nauja valdžia vieną sako, o kitą daro, aiškiai mulkindama žmones, lietuviui patriotui lieka labai mažai vilties, kad Lietuvoje bus tvarka..

    Antanas Bielinis, Elektrėnai

    Nėra tikrų vyrų?

    Nesijaučiu politikos žinovas, tačiau manau, kad jei 1926 m. Lietuvoje būtų buvusi tokia demokratija kaip dabar, tai Lietuvos jau nebebūtų. Jai reikia naujo Plechavičiaus. Deja, nėra dabar tikrų vyrų. Ištremti, išžudyti geriausi žmonės. Geriausi vyrai padėjo galvas miškuose ir dabar nėra kam gelbėt Lietuvos, o ji žūsta.

    Algirdas Jonas Kujalis, Ukmergė

 

   Degtinė ir alus gimdo vargus

    Š.m. spalio 22 d. žurnale „100 ir vienas klausimas“ buvo paskelbtas straipsnis. „Alus: visuomenės rykštė ar kultūros dalis?” Jame džiūgaujama, kad Šiaulių universiteto auditorija, kurioje vyko mokslinė konferencija alaus klausimu, buvo sausakimša. Žavimasi, kad universitete buvo geriamas septynių rūšių alus ir jo netrūko.

    Žodis „kultūra” turi daugialypę prasmę. Tačiau yra ir žodžiai antikultūra, nekultūra ir kultūros žlugdymas. Todėl ir verta pagalvoti, ko vertas šio renginio koordinatorės Šiaulių universiteto literatūros katedros dėstytojos, Kultūros ministerijos etnokultūros ekspertės Rūtos Stankuvienės poelgis. Kas gali patikrinti, ar ji už gautą iš aludarių honorarą neįmetė į universitetą, šviesos skleidimo šventovę, klastingojo jauko gaudyti žuvelėms alkoholizmo slibinui maitinti.

    Tad prisimintina tai, ką nuo senovės gerai žinojo lietuviai: „Degtinė ir alus gimdo vargus“.

    Juozas Kančys, Vilnius

  Į pradžią

KULTŪRA, ETIKA, MORALĖ

15. Tomas Bulvinauskas     Valstybė ir piliečių dorovinis auklėjimas

    Moderniose liberaliose demokratijose paprastai vadovaujamasi nuostata, jog piliečiai yra protingi, todėl moralinis kiekvieno iš jų tobulėjimas – asmeninis (privatus) reikalas. Valstybė, gerbdama kiekvieno asmens pasirinkimo laisvę, turi susilaikyti nuo auklėjamųjų funkcijų vykdymo.

    Kai kas pranašauja, jog populiarioji kultūra, priešpastatanti save tradicinėms moralinėms vertybėms, veda į savi-destrukciją. Šiuo atveju dažnai kalbama apie Vakarų civilizacijos dekadansą. Moralinis reliatyvizmas, hedonizmas, egoizmas, cinizmas ir nihilizmas naikina pamatą, ant kurio labai ilgą laiką laikėsi Vakarų pasaulis.

    Amerikos neokonservatoriai įsitikinę, jog valstybė negali būti abejinga tam, kuo užsiima pramogų industrija. Knygos, kino filmai, reklama, teatro spektakliai ir menas apskritai daro didelę įtaką asmeniui. Jei vadovaujamės prielaida, kad menas gali teigiamai įtakoti žmogų, tai reikia pripažinti ir galimą neigiamą meno įtaką žmogaus gyvenimui.

    Valstybės pareiga įsikišti.

    Amerikos neokonservatoriai JAV valdantįjį elitą ragina didesnį dėmesį skirti švietimo įstaigų kokybės gerinimui bei įvesti liberalią cenzūrą. Cenzūra šiuo atveju reiškia griežtesnį mirties ir lytinių santykių viešo demonstravimo vertinimą. Visuomenės viešąjį gyvenimą neigiamai veikiantys vaizdiniai turėtų būti prieinami tik suaugusiems asmenims ir tik tam tikrose, ne viešose, vietose.

    Valstybė, dalinai prisidėdama prie dorovinio piliečių auklėjimo, laimi ne tik dėl to, kad pagerėja viešojo gyvenimo kokybė. Savalaikis ir apgalvotas valstybės įsikišimas padeda išvengti didelių socialinių problemų. Sutaupoma daug lėšų, kurios priešingu atveju turėtų būti investuotos į naujų kalėjimų ir psichiatrinių ligoninių steigimą.

    Vakarų pasaulis, JAV ir senoji Europa, turi gilias, liberaliosioms demokratijoms būdingas, tradicijas. Konservatyvūs sluoksniai ten visada buvo pakankamai stiprūs, kad atėjus laikui, t.y. iškilus pavojui, galėtų stoti ginti tradicinių vertybių.

    Lietuvoje iki Sovietų Sąjungos žlugimo egzistavo iš šalies prievarta primesta vertybių sistema, tam tikras moralinis kodeksas. Totalitarinis režimas bandė užsitikrinti savo saugumą, aktyviai užsiimdamas doroviniu piliečių ugdymu.

    Žlugus Sovietų Sąjungai atėjo laisvė, kuri neretai buvo suprantama kaip paprasčiausia savivalė. Naujai susikūrusi valstybė entuziastingai atmetė visą sovietinių laikų palikimą. Sovietų prievarta įdiegtos vertybių sistemos taip pat neliko. Greitas vakarietiškos vertybių sistemos perėmimas pasirodė neįmanomas.

    Tradicijų, paremtų atitinkamomis vertybėmis, sukūrimui reikia laiko. Susidarė vertybių vakuumas, kurio ir šiandien iš esmės nėra kam užpildyti. Kartais paskaičius populiariausius Lietuvos laikraščius ir pažiūrėjus televizijos kanalų rodomas laidas bei filmus, mintis apie liberalią cenzūrą neatrodo šventvagiška.

    www.delfi.lt

  Į pradžią

16. Metų pabaigoje Atviros Lietuvos fondas apdovanojo kaimo bendruomenių žurnalistus, rašančius kaimo tematika. Geriausiu pripažintas Rytas Naktinis ir jo humoreska, kurią siūlome jūsų dėmesiui.

Rytis Naktinis          Atskirtis

    Kas rytą, kai tik nubundu, jaučiu – didėja tarp manęs ir mano pačios atskirtis. Paklausite – kokia? Nagi, žinia – skaitmeninė atskirtis. O kokia gi daugiau šiandien galėtų būti? Taigi, gilėja! O manoji šito nesupranta. Kur jai! Juk ji net WITFOR baigiamosios deklaracijos neskaitė, kur juodu ant balto tatai išdėstyta. Ten aiškiai sakoma, jog kaimui kompiuteris svarbiau, negu miestui; neturtingam jis svarbiau, negu turčiui ir pan. Žodžiu, antraip – skaitmeninė atskirtis ir galas!

    Beje, mudu su pačia gyvename Macevičiuose Kapčiamiesčio seniūnijoje, perspektyviame Lietuvos regione, besiribojančiame su Lenkija ir Baltarusija. Dėl to mūsų kaime ir elektros nėra. Mat per paskutiniuosius 70 metų nei Antanas Sniečkus, nei Artūras Paulauskas mūsų neaplankė. Taigi nebuvo kam ir pasirūpinti, kad ir čia elektra būtų įvesta. Kažkada tiesiog paskelbė, kad komunizmas – tai tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikacija. Tuomet paskubomis tarybų valdžią įvedė, labai skubėjo ir atraportavo, kad viskas elektrifikuota. Žodžiu, tada komunizmas Macevičius aplenkė. Na, o dabartiniais laikais niekas tiesiog nenori rizikuoti. Matyt, abejoja ir nesuvokia, kokia čia valdžia. Neduokdie – tarybinė. Bereikia tik elektros, ir žiūrėk: ...klaidžioja sau po Kapčiamiestį, kaip po kokią Europą kažkokia šmėkla (suprask – komunizmo). Tai ar verta rizikuoti? O čia ir Grūto parkas kaimynystėje!

    Taip ir gilėja toji skaitmeninė atskirtis tarp manęs ir mano pačios: man kaime pakaktų ir kompiuterio, o va ji bevelytų turėti elektrą. Tamsuolė!

    Bet aš nenustoju vilties. Sakau, tu bent prie naujosios terminologijos pratintumeisi, literatūrą tuo klausimu skaitytum pasišviesdama žvakele. Juk ji tai ne Iljičiaus! O ir apskritai mūsų pirkia mano pastangų dėka po truputį tampa langu į ateitį. Mat, kai uždarė mokyklą, kai ir su vietine bibliotekėle artimiausiame Bugiedos kaime nebe kaip, - dingo vietinė inteligentija. Nebėra nei mokytojo, nei vaistininko, nei policijos įgaliotinio. Visa kultūra ima koncentruotis mūsų pirkioje. Aš iš čia ir bandau palaikyti tą sveiką internetinę dvasią.

    Aną rytą ir sakau pačiai: “Nepamiršk atidaryti mūsų tvartelio portalą ir išginti visas tris ožkeles į virtualiąją erdvę. Bet, šiukštu!, visą laiką vykdyk jų monitoringą, kad tie nesankcionuoti kaimynų hakeriai vėl neišmelžtų ožkelių duomenų bazių. Beje, pakeliui atverk ir WINDOWS -1936-tuosius kamaroje, nes ten jau kuri diena, kaip priplėkęs oras.“ O pats sau vienas galvoju: gerai, kad Vyriausybė sudarė žemės vertės žemėlapius jos savininkams ir neketina tų žemėlapių taikyti įmonėms ir organizacijoms, kurios nuomojasi valstybinę žemę. Taip padidės skaitmeninė atskirtis (litais) tarp smulkaus privačios   žemės savininko ir stambios įmonės savininko ar direktoriaus, išsinuomojusio už grašius valstybinę žemę, bet, ačiū Dievui, ne tarp manęs ir mano pačios.

 

 Į pradžią

 

 

17. Pastabos paraštėse

    Šiandien labai madingas žodis„tolerancija“. Jis dažnai tampa širma ir ne visai geriems ketinimams pridengti.. Juk posakis „neteisk ir nebūsi teisiamas“ ar „kas be nuodėmės- meskit akmenį“ turi ir kitą reikšmę: nesmerk manęs, nematyk, negirdėk, o aš atsilyginsiu tuo pačiu.

    Vienas dalykas, kai žmogų toleruojame dėl jo kitoniškumo, psichologinių savybių, įsitikinimų ar socialinio statuso. Jei tai nekenkia visuomenei ar tau pačiam, tai kodėl jį reiktų smerkti ar menkinti.

    Politikoje vadinamoji tolerancija dažnai tampa prisitaikėliška laikysena ir net išdavyste.

    Kalbėdami apie kitas tautas dažniausiai būname tokie tolerantiški, kad net pamirštame savigarbą. O be reikalo. Pirmiausia gerbkime save, o po to kitus. Žodį „tolerancija“ siūlau pakeisti žodžiu „pagarba“. Taigi gerbkime, jei yra už ką gerbti.

    Advento metu ( gruodžio 7 d.) iš ankstyvo ryto Lietuvos valstybinis radijas mums kalė, kad Marytė Melnikaitė, Adelė Šiaučiūnaitė – tai nekaltos mergelės- kankinės, kurios nieko blogo Lietuvai nepadarė ir be reikalo minimos piktu žodžiu, o jų skulptūros piktavalių net išgabentos į Grūtą.

    Kas tai? Besikeičiančios mūsų radijo politinės nuostatos? O gal Advento metu mus nuspręsta taip pamokyti tolerancijos?

    Daug kas mėgsta Žilvino Pekarsko laidą „Sekmadienio parkas“. Būna čia įdomių pašnekovų, humoro, naujų temų. Vienintelis dalykas, kuris žeidžia ausį ir sielą- tai šioje laidoje skambančios „kreivos dainos“. Kartais iškenti jas, kaip gręžiamą dantį, tačiau lapkričio 21 d. skambėjo tokia daina, kad net ir kreiva jos nepavadinsi. Nuolat buvo kartojamas jos priedainis su rusišku keiksmažodžiu k... Tokio rusiško folkloro galima pasiklausyti prie kiekvieno alaus kiosko ar turguje ir nebūtinai visa Lietuva turi tuo džiaugtis. Po tokios laidos jautiesi, lyg apspjautas.

L. Miškinienė

  Į pradžią

 

18. Petras Plumpa Ateitininkai (tęsinys)

    Dvyliktajame mūsų laikraščio numeryje jau rašėme, kad XX a. pradžioje, pasklidus socialistinėms pažiūroms bei antikrikščioniškoms nuotaikoms, pradėjo nykti ir lietuviška savimonė. Petrapilio Dvasios Akademijos studentai-teologai paskelbė tautinio atgimimo sąjūdį ir 1909 metais įkūrė organizacinį komitetą.

    Studentų sąjungos susikūrimas

    Komitetas išsiuntė „Atsišaukimą į draugus studentus” ir kartu su įstatais 1909-11-11 nusiuntė Friburgo „Rūtos”, Petrapilio „Lituanijos”, Romos ir Krokuvos studentų būreliams. Atsišaukime tarp kitko buvo rašoma: „Pirmiausia dėdami idėjinį pagrindą mūsų bendriems reikalams, mes turime būtinai sueiti į nuomonių vienybę dėl dviejų dalykų – lietuviškumo ir katalikiškumo. Mes negalime neturėti dėmesyje, kad nemažai lietuvių, išėjusių mokslus, užmiršta savo šventas pareigas (ir) tarnauja svetimiems. Tuo tarpu suvargusioje mūsų tėvynėje visokie atėjūnai ir išgamos, kitų tautų kultūros ir politikos reikalų vardan, varo nelemtą ištautinimo darbą.

    Mums negali būti vis tiek, kad šiokios ar kitokios partinės ideologijos vardan temdoma mūsų brolių protas; kad žemesnės kultūros blizgučių vardan menkinami doros pagrindai, o jų sieloj griaunama kilnūs tikėjimo idealai. Mums negali būti vis tiek, kad vardan tariamosios pažangos vienuose dalykuose būtų trukdoma pažanga kur kas svarbesnių reikalų srityje.“

    Į šį Atsišaukimą iš visur buvo gauti palankūs atsakymai. 1911 m. liepos 7 d. įvyko pirmoji sąjungos konferencija, išrinkusi naują valdybą iš Rusijoje studijuojančių narių. Jos pirmininku tapo Pranas Dovydaitis. Nuo 1911 m. studentų vadovybė daugiausia dirbo moksleivių ateitininkų reikalams. Remiant S.Šalkauskiui, 1925 m. studentai pradėjo leisti „Židinio” žurnalą.

   Moksleivių būreliai

    Sparčiai naujasis dvasinis sąjūdis plito ir tarp moksleivių. „Katalikiškojo mokslus einančio jaunimo sąjūdis plito kaip gaisras perdžiūvusiose prerijose, kadangi Lietuva buvo tokio sąjūdžio trokšte ištroškusi. Beregint įsijungė į veikimą dauguma mokyklų kapelionų, kurie negaišdami ėmė kurti slaptus katalikų moksleivių būrelius” (Ateitis, 55, nr.9. Savo ruožtu moksleivių sąjūdį rėmė Saulės mokytojų seminarijos ir mokyklos mokytojai Kaune, panašiai darė Žiburio mokyklų mokytojai Marijampolėje, Vilkaviškyje. Kazys Bizauskas, Kauno moksleivių ateitininkų organizuotojas, rašė: „Organizavimosi dvasios apimti moksleiviai kūrė kuopeles taip, jog jau pirmaisiais Ateities gyvavimo metais beveik kiekvienoj gimnazijoj buvo ateitininkų kuopelės, kai kur net dvi ar trys. 1913 metais ateitininkų kuopelės veikė devyniolikoje mokyklų, jų skaičius smarkiai viršijo kairuoliškos krypties aušriniečius.“

    “Ateities” laikraštis

    Iš kur šis sąjūdis sėmėsi gyvybinių jėgų ir kas buvo jų idėjiniu vedliu? Kauno katalikų moksleivių būrelis nuo 1910 m. leido rankraštinį laikraštėlį „Ateitis”. 1911 m. prie „Draugijos” žurnalo 50-to numerio išėjo priedas „Ateitis”, kuris vėliau tapo nuolatiniu ateitininkų ideologiniu leidiniu. Leidžiant „Ateities“laikraštį, daugelis moksleivių pageidavo, kad leidinio „turinys būtų įvairus, įdomus ir visiems patiktų”. Tačiau Pr.Dovydaitis laikė, kad laikraštis neturi sekti paskui skaitytojų nuotaikas, bet juos kryptingai vesti. Juk pagrindinė to meto studentų ir moksleivių problema buvo svetimų idėjų bei moralės ekspansija į jaunimo širdis bei protus. Dovydaitis manė, kad kultūros priešpriešinimas krikščionybei yra visų didžiausias nesusipratimas, todėl su jaunatvišku užsidegimu jis drąsiai protestavo prieš to meto „antikristiškas nuomones”, skelbiamas to laiko naujausiame moksle. Pr.Dovydaičiui atrodė, kad ginti tiesą apie Kristų yra toji „ateities mintis”, kurią turėtų atstovauti naujasis katalikų moksleivių ir studentų sąjūdis. Todėl būtent šią mintį jis nusprendė pateikti pirmąja deklaracija „Ateities“ laikraštyje. Visa tai reikėjo pasakyti aiškiai, trumpai ir drąsiai. Tiesa neturi būti paini, baikšti ar pataikaujanti. Toji deklaracija turėjo būti naujojo sąjūdžio kertiniu idėjiniu akmeniu.

 Į pradžią

 

,,Atgimimo” logotipas

KODĖL TURĖTUMĖTE UŽSIPRENUMERUOTI SAVAITRAŠTĮ „ATGIMIMAS“?

 

Apibendriname, kas įvyko per savaitę – viename laikraštyje rasite visos savaitės politikos, ekonomikos, kultūros įvykius ir net TELEVIZIJOS programą

Siūlome nepriklausomą įvykių analizę – mes dirbame tik su nepriklausomais žurnalistais ir apžvalgininkais

Pateikiame įdomių įžvalgų – visapusiškai analizuojame įvykius.

Mes gerbiame savo skaitytoją – nesivaikome skandalingų temų ir neįžeidinėjame žmonių

 

SKAITYKITE SAVAITRAŠTĮ „ATGIMIMAS“ IR TIKRAI DAUGIAU SUPRASITE!

 

Prenumeratos kainos (visuose pašto skyriuose):

 

1mėn. - 9 Lt

3 mėn. - 24.00 Lt

6 mėn. - 44.00 Lt

11 mėn. - 68.00 Lt

 

Jei šalia namų nėra pašto skyriaus, užsiprenumeruoti galima internetu www.atgimimas.lt

 

-----------------------------------------------------------------------------

D ė k o j a m e:

Savo bendraminčiams finansiškai parėmusiems judėjimą Kitas Pasirinkimas ir jo laikraščio ,,Baltijos kelias” leidybą:

Marijai Rimkuvienei iš Šiaulių

Tomui Juškai iš Vilniaus,

Įmonei „Sauda“,

UAB „Kentauras“.

Taip pat nuoširdžiai dėkojame p. Juozui Kojeliui, ženkliai parėmusiam mūsų judėjimą pradiniu veiklos laikotarpiu. 2002 – 2004 metais p. J. Kojelis finansavo mūsų judėjimo interneto svetainę www.piliečiai.lt

 

Žurnalo „Lux jauni“ reklama

 

Ateitininkų žurnalo „Ateitis“ reklama

 

Kur gauti laikraštį Baltijos kelias?

Šį leidinį platina judėjimo atstovai įvairiuose miestuose. Jų telefonai nurodyti laikraščio metrikoje. Kol kas atstovų turime mažai. Gal jūs pritariate mūsų nuostatoms ir norėtumėtė tapti mūsų atstovu ar platintoju? Jeigu taip, tai skambinkite.

Laikraštį galima rasti ir šiais adresais:

Vilniuje: Judėjimo būstinėje Vilniaus g. 22 ( iš kiemo pusės),

Vilniaus bibliotekose: Lietuvos mokslų akademijos, Žygimantų 1/8; Vilniaus Universiteto, Universiteto g. 3; A.Mickevičiaus, Trakų g. 10; Kalvarijų, Kalvarijų 29; Lietuvos literatūros ir meno archyvo, Mindaugo g. 8; Lietuvos muzikos akademijos, Gedimino pr. 42; Tomo Zano, Šv. Stepono 23,

Antakalnio, Antakalnio g. 49; Kultūros paveldo centro, Pilies 16; Muzikos ir meno, Arklių 20; Užupio, Polocko 12; Vilniaus dailės akademijos, Maironio 6; Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Saulėtekis.

Kaune: „Tremtinio knygynėlyje“ Laisvės al. 39,

Radviliškyje: Centrinėje bibliotekoje.

Mūsų inf.

 

Autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.

Redakcija pasilieka teisę rankraščius trumpinti ir redaguoti.

Rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami.

 

Dieve, saugok mus, kad mes saugotume vieni kitus, o visi kartu saugotume Lietuvą.

---------------------------------------------------------------------------------

,, Baltijos kelias”. ISSN 1822 - 0495

Adresas: LT – 01014 Vilnius, Vilniaus g. 22;

Pašto dėžutė: Vilnius 1, Nr. 536

Telefonas informacijai Vilniuje: Eduardas Daujotis 2121650, 865051658; Kaune: Jolanta Našlėnienė 868871818 Klaipėdoje: Virgis Palionis 867442386 , Radviliškyje: Kęstutis Pakštas 867117422; pilieciai@pilieciai.lt ; www.pilieciai.lt

Leidėjas: piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS

Redaktorė Nijolė Pranckevičiūtė

Redkolegija: A.Dagelis, V.Daujotis, E.Gudavičius, A.Janulaitis, Č.Laurinavičius, V. Paulaitis, V. Radžvilas, R.Sopranaitė.

Spaustuvė ,,Spauda”.

 Į pradžią