Nr. 13, gruodis Pilietinio judėjimo ,,Kitas pasirinkimas” laikraštis

Pirmi leidimo metai

Į titulinį puslapį

 

Laisvės kvapas

Rytai prieš Vakarus Ukrainoje ir pasaulyje

PAREIŠKIMAS

Tarybų Lietuvos pasiekimai ir praradimai

Ar Lietuvą valdys „Gazpromo“ ir „Lukoilo“ koalicija

Kodėl R.Vaitkus išdavė A.M.Brazauską?

Viešas kreipimasis į Tėvynės Sąjungos partijos pirmininką p. A. Kubilių

Devintoji banga

Politinės dešinės paieška

Baltarusijos autonomija Lietuvoje

Seimo užkulisiai

Gegužiukas Lietuvos lizde

Ar tikrai valdžia atėmė pensijas? Taip.

Komunistai nusisuko nuo Salomėjos Nėries

Tikėjimas ir netikėjimas metafora

Skaldyk ir valdyk

 

1. Ingrida Vėgelytė   Laisvės kvapas

 

    Ukrainoje vyksta Sąjūdis! Vėl padvelkė puikiausiu iš visų – laisvės kvapu, Lietuvoje per 15 Nepriklausomybės metų gerokai užgožtu kasdienės valstybinės buities kvapelių. Lietuvai sąskaita už iškovotą laisvę jau pateikta. Galbūt todėl toks jaudinantis Lietuvos Sąjūdžio garbės pirmininko V.Landsbergio palinkėjimas kaimynei: „Duok Dieve, kad Ukraina laimėtų, ir be kraujo aukų”.

    Lietuvių solidarumo jausmą ukrainiečiams stiprina aplinkybe, kad ši tauta aukščiausiame šalies valdžios poste nori matyti savo pačios atstovą, kalbantį ukrainietiškai, o ne Rusijos ir Ukrainoje gyvenančių rusų statytinį. Daugeliui lietuvių turėtų būti smagu stebėti TV reportažus iš ukrainietiškojo Lvovo apie pavienes rusų iniciatyvas duoti nors kokį atsaką čia įsivyravusiai absoliučiai V.Juščenkos šalininkų valdžiai.

    Daugeliui lietuvių, bet ne visiems. Pastarojo sakinio rašyti nesinorėtų, bet...

    Tą pačią dieną, kai Lenkijos Seimas priėmė jau antrąjį savą kreipimąsi į Ukrainos Radą, raginantį saugoti ją išrinkusios ukrainiečių tautos demokratines teises, Lietuvos Seimas vis dar triūsė prie pirmojo savo dokumento. Lapkričio 25 d. Seimas pradėjo svarstyti su padėtimi Ukrainoje susijusius du dokumento variantus. Pastangos buvo menkos, tad jokios rezoliucijos taip ir nepriėmė. Galutinės redakcijos svarstymą nukėlė... kitai savaitei.

    Dar daugiau nuvylė tą pačią lapkričio 25-ąją Seime vykę Lietuvos delegacijos Seimo ir Rados Asamblėjoje vadovo rinkimai. Koalicinė valdančiųjų dauguma, cementuodama postais savo trapiąją koaliciją, šią vietą buvo numačiusi Darbo partijos atstovui Jonui Jagminui. Opozicijos klausiamas, kaip vertina padėtį Ukrainoje, J.Jagminas nežinojo apie naujausius įvykius kaimyninėje šalyje ir neslėpė, kad jais nepasidomėjo. Šiuo klausimu jis neturėjo jokios principinės pozicijos, bet dėl to nė kiek nesikrimto. Jis net nepasiliko kaip kiti Seimo nariai svarstyti dokumento dėl padėties Ukrainoje. Pavakare Seimo nario J.Jagmino kėdė posėdžių salėje žiojėjo tuščia, simbolizuodama tą kūno dalį, kuri atkišama patikliesiems rinkėjams po rinkimų.

    Belieka tik pasidžiaugti, kad užsienio politikos sritis parlamentinėje Lietuvoje vis tik patikėta Prezidento institutui. Prezidentas V.Adamkus nesumenkina įvykių Ukrainoje ir jau antrą kartą ten išvyko.

    Oficiali Lietuvos, dabar jau ES ir NATO narių, valstybės politika – remti demokratines Ukrainos jėgas, reikšti ir saugoti Europos Sąjungos politines vertybes. Dar daugiau. Lietuva turi didelių ambicijų būti regiono lydere: pirmoji išsiplėšė iš Sovietų Sąjungos nelaisvės, sėkmingai inicijavo visų trijų Baltijos šalių įstojimą į NATO ir ES, sunkiai, bet sėkmingai išgyveno Rusijos ekonomikos krizę.

    Bet išsikovoti regiono lyderės statuso Lietuvai, su apie tai tik vangiai veblenančia Seimo dauguma, nebus lengva. Juk kaimynystėje gyvenantys lenkai kur kas veiksmingesni. Jiems ne taip kaip lietuviams, nereikia raudonuoti, kad jų parlamentą Ukrainoje atstovauti vyksta kanceliarijos darbuotojai. Į Kijevą jau išvyko ne tik šalies Prezidentas, bet ir pagrindinių Lenkijos parlamentinių partijų atstovai, taip pat Lenkijos Seimo maršalkos J.Oleksy vadovaujama delegacija. Žinoma, už tai Lenkijai teko išklausyti daug priekaištų iš Rusijos, neva projektas „Juščenko“ yra net ne amerikietiškas, o lenkiškas, parengtas Ukrainos lenkų diasporos.

    Tad tenka abejoti, ar Lietuva turi pakankamai politinės valios laisvai ir aktyviai reikštis viso regiono politinėje erdvėje. Baimė prieš Rusiją bei jos sankcijas kausto mūsų valdančiuosius. Kai Seime jie priekaištauja opozicijai už per daug atvirai reiškiamas nuostatas bei aštrų toną, šios abejonės stiprėja.

Į pradžią

 

 

2.  Marius Kundrotas       Rytai prieš Vakarus Ukrainoje ir pasaulyje

    Ukrainos nacionalinė tapatybė dar tiktai formuojasi. Šiam procesui turėjo įtakos tiek senosios Kijevo Rusios, tiek Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o vėliau - ir Lenkijos karalystės, galiausiai - ir „maskoliškosios“ Rusijos imperijos paveldas. Ukrainos pakraščius dar nuo Kijevo Rusios laikų veikė ir vengrai, ir įvairios tiurkų tautos. Dar didesnių problemų šio krašto nacionaliniam integralumui ir tapatybei sudarė naujausiųjų laikų pasikeitimai. Tai, kad 1917 m. įkūrus Ukrainos TSR (nuo 1922 m. tapusią TSRS sąjungine respublika), prie jos buvo prijungta ligi tol nieko bendra su Ukraina neturėjusi, etniškai mišri Odesos sritis, o 1954 m. iš Rusijos TFSR perduotas iki to laiko nuo krašto senbuvių – totorių – „apvalytas“ ir rusais apgyvendintas Krymas.

    Istorijos vingiai ir šalies ribos

    Tačiau šiandieninė geografinė riba tarp dviejų tebekonkuruojančių kandidatų į Ukrainos prezidentus šalininkų, tai grubiai tariant, siena tarp „lenkiškosios“ ir „rusiškosios“ Ukrainos.
   Daugumai Kijevo Rusios žemių patekus į LDK sudėtį, atsiradusi politinė siena su „išorėje“ likusiomis rusų žemėmis veikė ir abiejose šios sienos pusėse gyvenusių Kijevo Rusios palikuonių kultūrą bei savimonę. Senosios metropolijos gyventojų akyse už sienų likusios rusų žemės tebuvo ne kas kita, kaip provincialūs senosios valstybės pakrašč
iai. Vėliau totorių globoje iškilusi Maskvos kunigaikštystė, XVI a. suvienijusi šias „išorines“ rusų žemes ir įkūrusi vieningą Rusijos valstybę, perėmė nemažai savo buvusio suvereno bruožų. Galima diskutuoti, kaip šiandien atrodytų Rusija, jeigu ją būtų suvienijusi ne Maskva, o LDK, turėjusi savo rankose Kijevą, arba vakarietiškas, jau viduramžiais demokratinės respublikos pagrindais besitvarkęs Naugardas.
    Ukrainai esant LDK sudėtyje, didesnių vidinių problemų nebuvo. Iki šiol lietuvis - ypač
Vakarų Ukrainoje - sutinkamas su didele pagarba, o LDK laikais ukrainiečių protėviai lygiagrečiai vadinosi tai rusinais (skirdami save nuo Maskvos rus
ų), tai litvinais.

    Ukrainos rytai
    

    Padėtis pasikeitė po 1569 m. Liublino unijos, kai Ukraina buvo perduota Lenkijai. Krašto prievartavimas tapti katalikišku, taip pat ir ponų priespauda sukėlė pasipriešinimą. 1654 m., po šešerių vidaus karo metų, rytinė Ukrainos sritis Zaporožė pasidavė Rusijos globai. Taigi Rytų Ukraina dar nuo pat pirmųjų nacionalinės savimonės formavimosi momentų, nors laikė save savarankišku nacionaliniu subjektu, siejo save su Rusija. Ir šiandien prorusiško kandidato V.Janukovičiaus šalininkų žiedą greta Donecko šachtininkų sudaro elitiniai Zaporožės kazokų būriai, iš tikrųjų esantys viso labo tik statistine visuma. Taigi rytinės Ukrainos dalies prorusiškumą lemia anaiptol ne rusų diaspora (ne tokia ji ir didelė), ar etninis rytų ukrainiečių surusėjimas, o giliai į mentalitetą įsirėžusios tradicijos: Rusija čia suprantama kaip ne visada patikimas, tačiau vienintelis gynėjas nuo grobikiškų Vakarų (pradedant XVI-XVII a. Lenkija). Rytų ukrainiečiai - ne mažesni patriotai už vakarinius savo tautiečius, tiesiog jie grėsmę nacionaliniam tapatumui regi visai iš kitos pusės.

    Ukrainos vakarai
    

    Vakarų Ukrainoje formavosi visiškai kitokia tradicija. Čia nebuvo didesnių sentimentų Lenkijai. 1919 m. J.Pilsudskiui žygiuojant į Rytus, Vakarų Ukrainoje jam teko patirti didžiulį pasipriešinimą ir pasikėsinimą, o II – jo Pasaulinio karo metais būtent Vakarų Ukrainoje kilęs nacionalistinis „banderininkų“ judėjimas kėlė lenkams kur kas didesnį siaubą nei patys vokiečiai. Ukrainos Vakarai nėra lenkiški tiesiogine to žodžio prasme, kaip ir Rytai nėra tikrai rusiški. Abiejose šalies pusėse buvo kovojama ir prieš lenkų, ir vėliau - prieš rusų nacionalinę priespaudą, siekiant apginti savąją - ukrainietišką tapatybę. Tačiau Vakarų Ukrainoje dėl didesnio geografinio artumo ir su tuo susijusios vietinės konjunktūros, Lenkijos ir apskritai Europos įtaka buvo didesnė. Čia daugiau įsitvirtino ir su Romos katalikais susijungusi unitų (kitaip - Rytų katalikų) bažnyčia. Tuo tarpu Rytų Ukrainoje toliau vyravo stačiatikiai, kurie skiriasi nuo Rusijos stačiatikių. Beje, konfliktas tarp abiejų stačiatikių bažnyčių tebesitęsia iki šiol. Vakarų Ukrainos dalis taip pat atiteko Rusijai. Tai įvyko po 1793 m. ir 1795 m. Lenkijos ir Lietuvos padalijimo. Jau vien tuo buvo esminis skirtumas: Rytų Ukraina savanoriškai pasidavė Rusijai, o vakarinė dalis buvo prijungta jėga. Taigi rytinėje dalyje rusas ukrainiečiui tapo globėju, o vakarinėje - okupantu. Priešpriešą dar daugiau sustiprino Rusijos mėginimai „išrauti lenkiškąjį paveldą“, likviduojant unitų bažnyčią ir jos tikinčiuosius prievarta verčiant stačiatikiais. Religiniai ir tautiniai motyvai persipynė tarpusavyje. Iki šiol vakarinėje Ukrainos dalyje žodis „maskolis“ atlieka keiksmažodžio funkciją.
    Dar toliau į Vakarus nuėjo vadinamoji Galicija - vakarinis Ukrainos pakraštys su centru Lvove, kuris po Lenkijos ir Lietuvos padalijimų atiteko Austrijai. Neatsitiktinai ir šiandien Lvovas yra stipriausias vakarietiškų tendencijų ir antirusiškų jėgų centras. Ši teritorija po I - ojo pasaulinio karo išgyveno lenkų priespaudą, o po II-ojo atiteko Tarybų Sąjungai, kuri jį prijungė prie Ukrainos.

    Šiandieninės priešpriešos esmė
    

    Taigi, viena šalis, tačiau skirtingi likimai, skirtingos ir pažiūros. V.Janukovičiaus šalininkų šūkiai „Doneckai, sustabdyk Lvovą!“ parodo, jog ši vidinė kova - daugiau, nei tiktai politinė konkurencija. Tai mentaliniai ir kultūriniai skirtumai. Ir abiejų kandidatų priešprieša tėra tiktai pretekstas pasireikšti kur kas gilesniems prieštaravimams. Abu kandidatai, sąmoningai mobilizuodami prieštaraujančias jėgas, tapo jų simboliais. Nebūtų jų - būtų kiti. Patys savaime abu kandidatai mažai tesiskiria: abu remiasi oligarchinėmis grupuotėmis, abu iškilo dabartinio prezidento L.Kudžmos aplinkoje. Tačiau jų mobilizuotas elektoratas iš esmės skirtingas. Ir kas belaimėtų šią tarpusavio kovą, vidiniai prieštaravimai vyks dar ilgai.

    Lietuviškos paralelės

    Belieka džiaugtis, kad panašios situacijos neturime Lietuvoje. Kultūriniai, istoriniai ir mentaliniai skirtumai čia neturi tokios ryškios politinės išraiškos. Tiesa, turime skirtingo istorinio likimo žemes. Pirmiausia tai Klaipėdos kraštas (vokiečių valdžioje iki 1919 m. ir 1939-45 m.). Suvalkija 1795-1807 m. priklausė vokiškajai Prūsijai. Nuo 1815 m. ji buvo valdyta Maskvos, tačiau ne tiesiogiai, kaip didžioji Lietuvos dalis, bet per Varšuvą. Be to, šiame krašte dar 1807 m. Napoleono I kodeksu panaikinta baudžiava, kas smarkiai pakeitė šio krašto socialinę struktūrą, lyginant su likusia caro valdžioje buvusia Lietuva. Galiausiai - Vilniaus kraštas, kuris 1920-39 m. buvo okupuotas Lenkijos. Ačiū Dievui, neatsirado politikų, norinčių ir gebančių šių kraštų pagrindu mobilizuoti savo rinkėjus, suskaldant Lietuvą dalimis, nors tokių tendencijų jau esama. Neišmintingai imtasi formuoti stereotipus per 2004 m. Prezidento rinkimus ir po jų. Greta socialinių, kultūrinių ir politinių, radosi ir geografiniai stereotipai. Tarp studentų politologų netgi pasirodė žemėlapis, kuriame tik už V.Adamkų nubalsavusi Lietuvos dalis pažymima kaip Lietuva, tuo tarpu priešingai nubalsavusi Žemaitija pakrikštijama „Cukur-Runkel-landu“, Rytų Aukštaitija - Pabulbašiais, o Kalvarijų rajonas - Muitininkų rezervatu. Tokie paiki žaidimai su, atrodytų, nekaltomis intencijomis, ilgalaikėje perspektyvoje gali turėti rimtų pasekmių. Šitaip formuojama regioninė mitologija, ir kai kurių regionų įžeidinėjimas gali atsigręžti triguba reakcija.

    Kur pasuks Ukraina?

    Žinoma, tai, kas laimės konkurencinę kovą Ukrainoje, turės įtakos ne tik jai, bet ir visai Rytų Europai, o tam tikra dalimi - ir pasaulinei geopolitikai. Z.Bžezinskis iškart pastebėjo: su Ukraina Rusija visad buvo ir bus didžiąja valstybe, o be Ukrainos ji tokia nebuvo ir nebus.
    Tolesnė Ukrainos integracija į ES ir NATO prisidės prie šiandien tebesiformuojanč
io Rytų Europos bloko sustiprėjimo. Ukraina, jeigu jai vadovaus V.Juščenka, akivaizdžiai pakryps Amerikos, o ne Paryžiaus-Berlyno ašies, kryptimi. Be to, sulig Ukrainos įstojimu keisis jėgų balansas pačiame Rytų Europos bloke. Iki šiol jo neginčijama lydere buvo Lenkija, tačiau Ukrainos atėjimas padėtį žymiai pakoreguotų. Ukraina su Lenkija turi senų istorinių sąskaitų, tad vargu, ar „banderininkų“ kandidatu tituluojamas V.Juščenka remtų tolesnę Lenkijos lyderystę. Kita vertus, bendra sovietinė patirtis ir seni bei naujesni istoriniai sentimentai Ukrainą daugiau suartina su Pabaltijo šalimis, negu su bet kuria kita Rytų Europos valstybe. Trečia - Pabaltijo šalių parama Ukrainai integruojantis į Vakarų struktūras dar daugiau sustiprintų šiuos ryšius. Ukrainos pagalba ir Lietuvos statusas europinėje bei tarptautinėje arenoje žymiai pasikeistų, o juk už Ukrainos dar Kaukazas, persitvarkanti ir į Vakarus žvelgianti Gruzija. Perspektyvoje šviečiasi stiprus Ryt
ų Europos blokas, kaip atsvara tiek Rusijai, tiek franko- germaniniam ES federalizmui.

    Ukraina ir Lietuva

    Kaip šios perspektyvos vystysis mūsų atžvilgiu, priklausys nuo mūsų politikų įžvalgumo ir ryžto. Kolei kas, mūsų valstybės vadovai demonstruoja stebėtiną nenuoseklumą. Kaip ir Lenkija, atėjome į ES būti savotiškais JAV ambasadoriais, tačiau patys pirmi priimame Europos Konstituciją, sustiprinusią priešingos pusės - Paryžiaus ir Berlyno, pozicijas. Tokiu būdu buvo ne tik paniekinta lietuvių tautos valia (neatsiklausiant piliečių nuomonės), ne tik išduoti Lietuvos interesai (visiškai perduodant nacionalinės valstybės galias federaliniam centrui), ne tik pažeista Lietuvos Konstitucija (reikalaujanti suvereniteto klausimus spręsti ľ visų piliečių balsų), bet ir parodyta špyga Vašingtonui.

    O tarptautiniuose santykiuose nuoseklumo stygius gali būti pražūtingas. Laviravimas čia įmanomas tik iki tam tikro laiko. Tas laikas - baigėsi, ir Lietuvai reikia aiškiai apsispręsti - su kuo ji, ir prieš ką. Kitaip, jos nuomonė greitai nebebus niekam įdomi. O istorija mums teikia didelį šansą.
    Ar bus sugebėta juo pasinaudoti, priklausys nuo mūsų valstybės vadovų.

 

Į pradžią


    

3. PAREIŠKIMAS

2004.11.24

Vilnius

    Lietuvių tautinio jaunimo lyga, reaguodama į Ukrainoje vykstančius procesus, palaiko opozicijos kandidato į Prezidentus Viktoro Juščenkos pretenzijas Ukrainos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl galimų rinkimų įstatymo pažeidimų ir balsų klastojimo.

    Reiškiame paramą teisėtiems ir demokratiškiems V.Juščenkos veiksmams ir tikimės, kad jo ir tarptautinių organizacijų pasiųstų stebėtojų pateikiami duomenys bus nuodugniau ištirti.

    Prašome Lietuvos valstybės vadovus ir tarptautines organizacijas išsakyti nuoseklias pozicijas dėl įvykių Ukrainoje, taip pat dėl svetimos valstybės (Rusijos) karinės invazijos į suverenią Ukrainos respubliką.

Pagarbiai,

Lietuvių tautinio jaunimo lygos vadovas Marius Kundrotas

 

Į pradžią

 

4. Algimantas Zolubas    Tarybų Lietuvos pasiekimai ir praradimai

 

    Keliautojas, antropologas, tremtinys Antanas Poška, pasakodamas apie savo buvusį viršininką sovietmečio mokslinčių Juozą Žiugždą, prisimindavo kalbininko, baltų ir slavų kalbų tyrinėtojo V.Ivanovo J. Žiugždai skirtus žodžius: „Pirmą kartą patiriu, kad žmogus, taip nemylintis savo tautos, rašo jos istoriją“.

    Nemylinčių savo tautos dabar Lietuvoje apstu. Antai neseniai paskelbti visuomenės nuomonių apie tautybes tyrimas parodė, kad Lietuvos gyventojai palankiausiai – 44,5 proc. – vertina rusų tautybės žmones, o lietuvius – tik 7,7 proc. Vadinasi, lietuviai rusą daugiau myli už lietuvį beveik šešis kartus. Neabejotina, kad šis santykis dar daugiau pasikeistų lietuvių nenaudai, jei būtų Lietuvoje apklausti tik buvę komunistiniai ideologai, partinės nomenklatūros atstovai, sovietmečiu habilituotais daktarais, akademikais tapę asmenys. Nemeilę savo tautai parodė ir pastarųjų rinkimų į Seimą rezultatai, kai rusas Lietuvoje sukurpęs gausiausią partiją, ją atvedė į Seimą. Ir netenka stebėtis „vyresniojo brolio“ įvaizdžio gyvastingumu, nostalgija sovietinei praeičiai, jei tai skatina habilituoti daktarai, akademikai, Seimo nariai. Tesprendžia skaitytojas iš žemiau vardinamų asmenų titulų ir pavardžių bei jų ketinimų apie poveikį lietuvių tautai, kurios pagrindu 1918 m. sukurta ir 1991 m. atkurta Lietuvos valstybė, kurios Konstitucijos antrame straipsnyje įrašyta, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta, suverenitetas priklauso Tautai.

    2004 m. rugpjūčio 1 d. istorijos mokslų habilituoti daktarai Henrikas Šadžius ir Liudas Truska parašė laišką Ministrui Pirmininkui Algirdui Brazauskui, kuriame teigia, kad pribrendo laikas įvertinti sudėtingus ir prieštaringus naujausių laikų Lietuvos istorijos klausimus, kurie dažnai vis dar mitologizuojami arba interpretuojami vadovaujantis vien ideologinėmis nuostatomis. Šiuo tikslu laiško autoriai planuoja surengti mokslinę konferenciją, tema „Lietuva tarybiniais metais: pasiekimai ir praradimai“. Laiške teigiama: „Konferencija taip pat skiriama Pergalės prieš fašizmą 60-osioms metinėms“. Laiško autoriai kviečia Ministrą Pirmininką pritarti renginiui ir rasti galimybę konferencijos organizavimui skirti 10 tūkst. litų ir dar 70 tūkst. litų – kolektyvinei monografijai „Lietuva tarybiniais metais: pasiekimai ir praradimai“. Prie laiško pridėtas Mokslų Akademijos tikrųjų narių, habilituotų daktarų Algirdo Gaižučio, Jono Kubiliaus, Alfonso Merkio ir Juro Požėlos, Seimo narių Kazio Bobelio, Justino Karoso, Algirdo Kunčino ir Kazimiros Prunskienės pritarimas. Pritariantieji taip pat tvirtina, kad laiške siūlomiems vertinimams laikas jau pribrendo.

    Išsivadavusios iš okupacijos trys Baltijos šalys patirtus didžiulius praradimus, deja, pajėgios tik apraudoti, o materialius nuostolius pinigais skaičiuoja. Štai čia ir prisireikė sovietmečio „pasiekimų“, kad būtų sumažintos arba panaikintos reikalaujamos kompensacijos. Ne H. Šadžiui, L. Truskai, akademikams ir Seimo nariams reikalas pribrendo „pasiekimus“ vertinti, o labai panašu, kad jie vykdo užsakymą okupanto, kuris atlyginti žalą spyriojasi. Lietuvos valstybės vadovų vangumas reikalauti žalos atlyginimo (nepaisymas lietuvių tautos reikalavimų, patvirtintų referendumu), tokį užsakymą galėjo paskatinti. Kita vertus, kai mokslo, švietimo bei kitos valstybinės įstaigos pastangų tautinei sąmonei gaivinti nededa, randasi palanki terpė sergantiesiems prarasto rojaus nostalgija kvailioti, sąmoningai ar nesąmoningai vykdyti buvusio okupanto užsakymus, reikšti jam nepelnytą meilę. Užtenka prisiminti kai kurių nehabilituotų ir habilituotų daktarų bei akademikų kvailiojimą, kai Mokslų Akademijos salėje vertino A. Sniečkaus „nuopelnus“ Lietuvai.

    Lieka tikėtis, kad Ministrui Pirmininkui užteks sveikos nuovokos nepasiduoti provokacijai prilygstančiai iniciatyvai, o tautiškai ir pilietiškai susipratusiai visuomenei – galių užkirsti kelią kėslų realizavimui. Ne dėl tautinės nesantaikos ar dėl nemeilės rusui, o dėl to, kad atsikvošėti metas pribrendo. Lietuvos istoriją turi rašyti savo tautą mylintys istorikai.

 Į pradžią

5. Lina Pečeliūnienė       Ar Lietuvą valdys „Gazpromo“ ir „Lukoilo“ koalicija

 

    Praėjusią savaitę viena televizija parodė „slaptą“ pažymą apie Rusijos energetikos bendrovių įtaką Lietuvos politikai.

    Ta Amerikoje rengta pažyma galėjo virsti panašiu skandalu kaip pernykštė Valstybės saugumo departamento (VSD) pažyma (apie grėsmę nacionaliniam saugumui) virto apkalta Prezidentui Rolandui Paksui.

    Bet dabar nevirto. Lyg tyčia visų komentatorių dėmesys šįkart buvo sutelktas į pažymos „slaptumą“. Paaiškėjo, kad ji visai neslapta, o paskelbta internete - JAV Strateginių ir tarptautinių tyrimų centro tinklalapyje. Ir jos autoriai ne kokie nors užsislaptinę žvalgybininkai, o buvęs JAV ambasadorius Lietuvoje Keitas Smitas. Ir pažyma parašyta ne dabar, o dar rugpjūčio mėnesį.

    Kai tik buvo išsklaidytas „slaptumas“, niekam tapo nebeįdomus pats pažymos turinys. Iš tikrųjų, kas gi čia naujo: negi mes patys nežinom, kad Rusijos dujų kompanija „Gazprom“ ir naftos kompanija LUK’oil nėra vien paprastos verslo įmonės. Puikiai žinome, kad šie gigantai tiesiogiai pavaldūs Kremliui ir vykdo tiesioginę politinę Rusijos misiją. Tą misiją visai atvirai jau senokai paskelbė Rusijos užsienio reikalų ministerija, pavadindama ją „energetine diplomatija“. Taigi Rusijos energetikos bendrovės pagal Kremliaus užsakymą privalo skverbtis į visą Rusijos interesų erdvę ir daryti įtaką tų šalių politikai. Kad Lietuva tebėra Rusijos interesų erdvė, irgi žinome.

    Vis dėlto reikėjo atkreipti dėmesį į konkrečius buvusio JAV ambasadoriaus teiginius. Jis rašo, kad Rusijos bendrovė „Gazprom“ sukūrė neva nepriklausomų dujų tiekėjų bendroves, per kurias atsilygina vietos politikams, o pačios įmonės veikia kaip žvalgybos agentų priedanga. Tarp tokių tiekimo įmonių (tarpininkių) K.Smitas mini „Eural Trans Gas“, „Iterą“ ir „Dujotekaną“. Jokių pavardžių pažymoje nėra. Bet mes jas ir patys puikiai žinome. Neabejotinas faktas, kad V.Uspaskichas savo verslo pradinius milijonus susikrovė iš tarpininkavimo dujų verslui. Tiesa, jo biznio pradžia buvo įmonė „Stela Vitae“ ir machinacijos su „Vikonda“-„Jangila“, slepiant mokesčius. Galop V.Uspaskicho verslo partneriai, tarp jų - ir Antanas Bosas, įsteigė „Dujotekaną“, kurią K.Smitas ir vadina Rusijos žvalgybos priedangos organizacija.

    A.Bosas (kaip ir V.Uspaskichas dabar įlipęs į politikos aukštumas) kažkodėl ėmė uoliai tvirtinti, kad dujų tarpininkė „Itera“, kurios lietuviškam padaliniui jis vadovavo, jau likviduojama. Bet nė žodžio neužsiminė apie savosios „Dujotekanos“ veiklą. „Itera“ todėl ir likviduojama, kad per daug apsišvietė - Vakarų žiniasklaida išsamiai rašė apie pinigų plovimą, vykdytą per „Iterą“. A.Bosas JAV analitiko apžvalgą pavadino absurdu.

    VSD skubėjo viešai pareikšti tokio dokumento nematęs. O JAV ambasada patikino, kad tai nėra oficiali valstybės pozicija. Po tokių pareiškimų V.Uspaskichas lyg ir lengviau atsikvėpė, juokavo, kad JAV ambasadorius apgynė jo garbę. Ir skandalas tarsi baigėsi.

    Norėtųsi, žinoma, konkrečių VSD atsakymų, ar „Dujotekana“ tikrai yra Rusijos žvalgybos priedangos organizacija. O jeigu taip - tai kodėl jai leidžiama veikti? Tačiau negalime teigti, kad VSD nieko nedirba, jeigu viešai neatsakinėja į tokius klausimus. Slaptųjų tarnybų kitokia darbo specifika. Galbūt naudingiau šnipus ilgai laikyti „ant kabliuko“ negu ištraukti į paviršių be rimtų įkalčių.

    Vis dėlto yra faktų, iš kurių matyti, kad JAV analitikų įžvalgos labai rimtos.

    „Dujotekanos“ vadovą A.Bosą V.Uspaskichas atitraukė iš visų pareigų, į kurias jis taikėsi. A.Bosas neslėpė, kad, laimėjęs Seimo rinkimus, siekia aukšto posto. Iš pradžių siekė būti ūkio ministru. Dabar ūkio ministro portfelį tikisi gauti pats V.Uspaskichas. Darbo partijos lyderis dabar oficialiai tarsi baigė dujų tarpininkavimo verslą. Šia prasme „Dujotekanos“ vadovas A.Bosas labiau pažeidžiamas. Sutapimas ar ne, bet tą pačią dieną, kai buvo paskelbta K.Smito analitinė apžvalga, A.Bosui staiga „pradingo noras“ tapti Seimo vicepirmininku.

    Nutrauktas net Seimo posėdis, kuriame A.Bosas turėjo būti renkamas į šias aukštas pareigas. Tikrai kažkas rimto turėjo įvykti, kad didžiulės A.Boso ambicijos staiga susmego.

    Lietuvoje dirbęs JAV ambasadoriumi K.Smitas puikiai matė mūsų tikrovę. Tuomet kaip tik vyko įnirtingas Rusijos LUK’oilo mūšis prieš Amerikos „Williams“ kampaniją dėl „Mažeikių naftos“. Dabar jau visiškai aišku, kad čia „Mažeikių nafta“ - reikšmingas Vakarų ir Rytų kovos simbolis. JAV ambasadorius tuomet laidė nedviprasmiškus signalus Lietuvai, kad sėkmingos derybos su „Williams“ turės įtakos Lietuvos narystei NATO.

    Kitoje barikadų pusėje LUK’oilą į Mažeikius stūmė specialiai tam į Lietuvą paskirtas Rusijos ambasadoriumi žvalgybininkas Jurijus Zubakovas. Tuomet LUK’oilui nepasisekė, nors ši Rusijos kompanija pirko Lietuvos žurnalistus, per savo dukterinę įmonę rėmė kairiuosius politikus, užsukinėjo naftos čiaupus. Šiemet, deja, LUK’oilas vėl beldžiasi į „Mažeikių naftos“ duris - kėsinasi į Kremliui nepaklusnios, todėl ir sužlugdytos JUKOS kompanijos akcijas. Neseniai Rusija vėl pagrasino stabdyti Lietuvai naftos tiekimą.

    Vykdydama Rusijos elektros energijos kompanijos „Inter RAO JES“ pageidavimus, Algirdo Brazausko Vyriausybė buvo nusprendusi prašyti ES leisti dar pusę metų nestabdyti Ignalinos atominės elektrinės pirmojo bloko. Jei Prezidentas V.Adamkus nebūtų treptelėjęs koja - uždraudęs Vyriausybei sulaužyti sutartį su ES, būtume sulaukę baisių pasekmių. Mums ne tik būtų nubraukta ES parama, bet išgarsėtume kaip nepatikima valstybė. Reikia atkreipti dėmesį, kad, paprastai, Rusijos interesų vykdytojais būna kairiosios pakraipos politikai.

    Tokie patys (o gal dar didesni) skandalai atskleidžiami ir Lenkijoje. Visoje savo interesų erdvėje Rusija energetiką naudoja politiniams tikslams. Gerai, kad buvęs ambasadorius K.Smitas prašo NATO ir ES atkreipti į tai dėmesį. Pokomunistinės valstybės vienos nepajėgtų atsispirti tokiam įžūliam spaudimui.

„Valstiečių laikraštis“

 Į pradžią

6. Povilas Gabalis       Kodėl R.Vaitkus išdavė A.M.Brazauską?

    Ar R.Vaitkui naudinga, kad jis įtariamas klastojimu?

    Peržvelgus paskutinio mėnesio spaudos ir interneto straipsnius apie R.Vaitkų, atsakymas vienas – taip. Lietuvos didieji dienraščiai ir Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas A. Brazauskas, lyg susitarę, nemato ir negirdi, o gal nenori, ar nesugeba girdėti esmės dėl šio asmens, pretenduojančio būti ministru, kompetencijos.

    Kol kas visos oficialios kalbos apie kandidato į švietimo ir mokslo ministrus sugebėjimus suvedamos į vieno popieriaus istoriją. Jau iki koktumo plačiai aptarinėjamos Studijų kokybės vertinimo centro raštas ir jo klastotojų paieškos. Remiantis šiuo raštu, keliems pakankami aukštiems vidaus reikalų pareigūnams (ir ne tik jiems) buvo pripažintos aukštojo mokslo kvalifikacijos. Jau visiems aišku, kad ne R.Vaitkus tą raštą klastojo, bet vis dar diskutuojama… O tuo metu švietimo ekspertų, profesorių nuomonė apie tikrąją R.Vaitkaus kompetenciją lieka šešėlyje. Kam tai naudinga? Aišku, kad pirmiausia R.Vaitkui ir A.M. Brazauskui. Gal ir pavyks paklusnųjį partijos užsakymų įgyvendintoją prastumti į ministrus.

    Ar verta rašyti, kai niekas negirdi?

    Jau buvo pradėję atrodyti, kad rašymai apie kandidato į ministrus tikrąją kompetenciją neturi prasmės, nes niekas iš tų, kurie priima sprendimus, į tai nekreipia dėmesio. Apie A.M.Brazauską kalbėti čia prasmės nėra – ne kandidato kompetencija jį domina. Seimo pirmininkas irgi savo tikrąjį veidą atskleidė, sakydamas, kad kandidatų liesti Prezidentas nebeturįs teisės. Tai kas tada? Ir paskutinė viltis Prezidentas – bejėgis? Ačiū Dievui, ne. Pasirodo, ima tiesos sakymas ir pradeda duoti netikėtus rezultatus, kai atrodo, vilties teisingumui nebėra. Ima net kandidatas į ministrus lemiamu momentu painiotis ir išsiduoti. Ar tikrai?..

    Indulgencija

    Švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus neapsikentęs, kiek čia galima apie jį kalbėti ir rašyti „netiesą“, ėmė ir surinko visą medžiagą, įrodančią jo kompetenciją formuoti švietimo ir mokslo politiką, paneigiančią jam keliamus kaltinimus dėl suklastotų diplomų pripažinimo. Nunešė jis ją A.Brazauskui. Šis išnagrinėjo ją visą pats asmeniškai – padirbėjo už švietimo ekspertus, teismus ir prokuratūrą – ir priėjo išvados: Rimantas Vaitkus nekaltas, ministru būti tinka. Bet…

     Faktas

    Rimantas Vaitkus Lietuvos Respublikos Prezidentui pasakė žodžius, kurie iš esmės reiškia ne ką kitą, o faktą, kad A. Brazausko žodžiai tariami rimtu veidu kai kada neturi rimto pagrindo. Kandidatas į švietimo ir mokslo ministrus ėmė ir paatviravo Prezidentui: “ Padariau klaidą suteikdamas pripažintinumą diplomams, peržengiau savo kompetencijos ribas”. Tai jau išdavystė?! Kaip dabar jaustis A.M.Brazauskui, koks jo tyrimo rezultatų patikimumas? Lietuvai gi buvo pranešta: “Vaitkų aš patikrinau…Vaitkus absoliučiai nekaltas”.

    Negaliu patikėti

    Tai ką tas Vaitkus sau leidžia? Apie save jis vieną medžiagą neša Premjerui, kitą – Prezidentui. Kodėl? Kas konsultuoja R.Vaitkų? Vėl koks nors Jevgenij Kostin? Ar tik nebus įvykdyta dar viena sėkminga provokacija prieš jį?

    Gal jau galima palikti žmogų ramybėje? Per rinkimus partiečiai ir jiems prijaučiantys nureitingavo Rimantą iš 23 partijos vadovybės suteiktos vietos (kaip išaiškėjo vėliau garantuojančios vietą Seime) į 43 (nieko per artimiausius keturis metus nebegarantuojančios). Taip Lietuvoje niekas nebuvo nužemintas.

    Dabar partijos vadovybė pasiūlė jį į ministrus, o per tuos provokatorius ir viceministro kėdė gali išslysti. Gal jau gana?

 Į pradžią

7. Viešas kreipimasis į Tėvynės Sąjungos partijos pirmininką p. A. Kubilių

    Lietuvos žiniasklaidoje pateikiama vis daugiau informacijos apie šalyje klestintį prekybos elektros energija verslą. Paskelbtos žinios apie jos pobūdį ir mastą verčia daryti išvadą, kad minėtas verslas yra naudingas tik juo užsiimančioms Lietuvos ir Rusijos bendrovėms bei siauroms su jomis susijusių, arba jas valdančių abiejų šalių verslininkų grupuotėms. Maža to, niekas iki šiol nepaneigė ir žiniasklaidoje paskelbtų teiginių, kad tokia prekyba lietuviška elektra nėra naudinga mūsų šalies piliečiams – paprastiems jos vartotojams, - o pats jos pobūdis tik stiprina ir taip didelę Lietuvos energetinę priklausomybę nuo Rusijos.

    Nustebome sužinoję, kad šiame elektros energijos vartotojams ir net valstybės nepriklausomybei žalingame versle aktyviai dalyvauja su Jūsų partija glaudžiai susijusio p. R. Garbaravičiaus šeimos nariai. Manytume, kad toks elgesys sunkiai suderinamas su Jūsų partijos ne kartą deklaruotais teiginiais, kad būtina visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę nuo Rytų įtakos, o vienas svarbiausių šios nepriklausomybės dėmenų neabejotinai yra mūsų šalies energetinis savarankiškumas.

    Būtent šis neatitikimas tarp Tėvynės Sąjungos deklaruojamų principų bei tikslų ir įtakingų jos narių praktinių veiksmų verčia mus kreiptis į Jus ir prašyti atvirai bei nedviprasmiškai paaiškinti visas ir galbūt visuomenei nežinomas su šiuo lietuviškos elektros pardavinėjimu susijusias aplinkybes, o ypač p. Garbaravičių šeimos narių vaidmenį šiame versle.

    Taip pat pageidautume, kad šios aplinkybės būtų paaiškintos platesniame šalies energetinės strategijos kontekste. Manytume, kad pagaliau atėjo laikas gauti atsakymą į kitą daugeliui šalies piliečiams svarbų bei juos dominantį klausimą – kodėl Jūsų partija, nuolatos deklaravusi būtinybę garantuoti Lietuvos energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, būdama valdžioje nesiėmė jokių praktinių žingsnių šiai nepriklausomybei stiprinti? Konkrečiai norėtume sužinoti, kokios priežastys sutrukdė bent jau pradėti energetinio tilto į Vakarus statybą.

    Tikimės, kad Jūsų partija teisingai supras priežastis, privertusias piliečių judėjimą Kitas pasirinkimas viešai iškelti šiuos jau seniai pribrendusius klausimus. Manome, kad geranoriškas ir aiškus Jūsų atsakymas smarkiai išplėstų Tėvynės Sąjungos ir mūsų pilietinio judėjimo galimybes konstruktyviai bendradarbiauti šalies ir visų jos piliečių labui.

Pagarbiai –

Piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas valdyba

Vilnius, 2004 11 29

 Į pradžią

 

 

8. Stanislovas Juknevičius        Devintoji banga

    Ateina genijai ir vėl išnyksta,

    Atėjo Leninas visiems laikams ...

deklamavome kažkada mokykloje. Likimo ironija, kad Leninas atėjo ne tada, kai jis buvo tik mūsų lūpose, o dabar, kai persikėlė į daugelio lietuvių širdis.

    Apie idealistus rusus ir materialistus lietuvius

    Visi kažkada studijavę marksizmą-leninizmą gerai prisimena, kad būtis apsprendžia sąmonę. Paradoksas tas, kad bolševikai mokė vienaip, o gyveno kitaip. Bolševizmo branduolys visada buvo asketiški fanatikai, pasiruošę už idėją beatodairiškai aukoti ir savo, ir kitų gyvybes. Skirtingai nuo jų, lietuviai neretai pasiduodavo materialinėms pagundoms. Užteko 1939 metais pasiūlyti Lietuvai Vilniaus kraštą – ir gerai apmokyta bei ginkluota armija pasitiko okupantus nuleistomis vėliavomis ir galvomis. Užteko pokario metais rusams sukurti socialinio teisingumo regimybę – ir daugumas vyresniosios kartos lietuvių ir dabar su nostalgija prisimena sovietmetį, kai visi turėjo darbo ir nebuvo nei turtuolių, nei vargšų. Bet ypač lietuvių materializmas išryškėjo per priešpaskutinius prezidento ir paskutinius Seimo rinkimus. Vienas iš būsimo JAV prezidento J. Kenedžio rinkiminės kompanijos ideologų J. Keinas kalbėjo: Norint nugalėti, reikalingi trys dalykai: pinigai, pinigai ir dar kartą pinigai. Šią cinišką Vakarų politinio gyvenimo dominantę lietuviai patvirtino su kaupu.

    Skirtingai nuo Vakarų, valdantis Rusijos elitas beveik visada vadovavosi idealistiniais motyvais. Galima neabejoti, kad vardan Didžiosios Rusijos idėjos ir dabar rusų šovinistai, ar, kaip jie save vadina, patriotai, jei reikėtų graužtų akmenis ir miegotų ant vinių. Todėl juokinga ir graudu buvo klausytis tuometinių Williams kompanijos vadovų postringavimų apie tai, kad mes mokėsim rusams gerą kainą, ir jie mums parduos naftą. Neparduos. Ir nepardavė. Nes geopolitiniai interesai jiems visada buvo nepalyginamai svarbesni už ekonominius.

    Ko nori Rusija?

    Rusija, kaip ir kiekviena normali valstybė, nori būti galinga ir stipri. Tada iškyla klausimas: kuo matuojama valstybių stiprybė? Atsakymas vėlgi akivaizdus: kaimynų silpnumu. Kokia nors valstybė gali turėti puikią armiją ir milžinišką ekonominį potencialą, bet jei kaimynai dar stipresni, ji - pati silpniausia. Ir atvirkščiai – kokios nors valstybės ekonomika gali būti visai išklerusi, o armiją sudaryti trys amžinai girti kareiviai, bet jei kaimynai dar silpnesni, ji - pati stipriausia. Todėl kiekviena į bent kiek reikšmingesnį vaidmenį politinėje pasaulio arenoje pretenduojanti valstybė be realaus savo galios stiprinimo didesnį ar mažesnį dėmesį skiria kaimynų – realių ar potencialių priešininkų - silpninimui.

    Ne europietiška dabartinės Rusijos valdžios orientacija kažin ar kam kelia abejonių. Ekonomikos srityje lygiuotis į Vakarus Rusija negali, o politikos – nenori. Natūralu, kad vis stiprėjanti ES galia kelia jai tikrą ar tariamą grėsmę. Kiekvieną atskirą Europos valstybę Rusija gali įveikti, pasipriešinti Europos Sąjungai žymiai sunkiau. Todėl nebūtų nieko keisto, jei Rusija norėtų Europos Sąjungos susilpnėjimo. Tam tikrą vaidmenį siekiant šio tikslo gali suvaidinti ir Lietuva.

 

    Žygiais, o ne žodžiais

    Žygiais, o ne žodžiais mes Tėvynę mylim, - ši populiaraus sovietmečiu eilėraščio eilutė galėtų būti Darbo partijos devizu. Tiktai kyla klausimas: kas toji Tėvynė?

    Egzistuoja du pagrindiniai Viktoro fenomeno aiškinimo variantai. Pagal vieną iš jų, kuklus Archangelsko berniukas pūslėtomis rankomis ir prakaituota kakta uždirbo milijonus verslo neišmanėlių šalyje ir, įgimto jautrumo bei artimo meilės skatinamas, nutarė pasidalyti savo patyrimu su vis giliau į skurdo ir ekonominės betvarkės liūną grimztančiais lietuviais. Pagal kitą variantą – viskas tas pats, plius specialiosios Rusijos tarnybos. Pirmas variantas pakankamai išnagrinėtas viešose diskusijose ir spaudoje. Pabandysime pamodeliuoti bent kai kurias Darbo partijos veiklos perspektyvas tuo atveju, jei teisingesnis pasirodytų antras variantas.

    Koks pagrindinis bet kokios atėjusios į valdžią partijos tikslas? – Prisiplėšti! – nė nemirktelėję atsakys daugumas lietuvių. Toks požiūris gerai atspindi lietuvių mentalitetą, o tam tikra prasme ir netolimas politines realijas. Tačiau visame normaliame pasaulyje pagrindinis bet kokios atėjusios į valdžią partijos tikslas – įsitvirtinti joje. Norint įsitvirtinti, būtina laimėti bent dvejus rinkimus iš eilės. Norint laimėti antrus rinkimus, per pirmą kadenciją būtina nuveikti nemažai gerų darbų, o svarbiausia - realiai padidinti gyventojų pajamas. Todėl jei Darbo partija – ne, kaip kai kas mano, atsitiktinai į krūvą subėgusių prisiplėšti ištroškusių perėjūnų gauja, o bent elementariausios disciplinos prisilaikanti iš užsienio valdoma jėga - ji tvarkysis labai gerai. Ilgapirščiai gaus per nagus, ES struktūriniai fondai bus paskirstyti dosniai ir teisingai, o ten, kur pinigų truks, pagelbės Rusija. Nes ant kortos pastatyta ne tiek jau mažai – suverenia save laikančios valstybės likimas. Ir galimybė daugiau ar mažiau įtakoti ES

Pasvarstymai apie ateitį

    Laimėjus antrus rinkimus, strategija turėtų keistis. Dabarties pasaulyje egzistuoja du pagrindiniai valdžios išlaikymo variantai - azijinis ir europietiškas. Pagal azijinį variantą, atėjusi į valdžią partija nušluoja opoziciją ir, vis didėjančios stūgaujančių pakalikų minios palaikoma, laimi rinkimus po rinkimų. Pagal europietišką variantą, valstybę valdo dvi ar kelios tarp savęs tarsi konkuruojančios, bet iš vieno centro valdomos partijos ar koalicijos. Šis variantas greičiausiai ir bus pritaikytas Lietuvai. Kaip konkrečiai tai bus įgyvendinta, priklausys nuo laiko ir aplinkybių. Galbūt suskils dabartinė valdanti koalicija ir viena jos dalis prisiims pozicijos, kita – opozicijos vaidmenį. Galbūt bus sukurta nauja politinė jėga ar reanimuota kokia nors nykštukinė partija. Juk pergalingam įsiveržimui į Lietuvos politinį gyvenimą tereikia pinigų. Ir tų pinigų turės būti pakankamai, o priešrinkiminė isterija turės pasiekti tokį laipsnį, kad realią opoziciją galinčios sudaryti partijos būtų ne tik nugalėtos, bet ir visiems laikams nustumtos į politinio gyvenimo užkulisius.

    Apie Ivaną caraitį ir smėlio pilis

    Šio ar panašaus scenarijaus išvengti yra tik vienas būdas – kitus rinkimus privalo laimėti realiai šalies griovimui galinčios pasipriešinti jėgos. Vis kylančios materialinės gerovės sąlygomis tai padaryti bus nepaprastai sunku, bet kito kelio nėra. Nes jei dabartinė valdanti koalicija išbus valdžioje dvi kadencijas – bus per vėlu. Jų žmonės įsitvirtins visuose bent kiek reikšmingesniuose postuose (prisiminkime garsiąją Prunskienės tiradą apie dar daug laisvų svarbių postų), jie suims į savo rankas visus ekonominius, politinius ir teisinius svertus, jie pagaliau sukurs savęs vertą opoziciją. Ir tada prasidės bezpredelas. Bus galima atvirai žlugdyti ekonomiką ir žemės ūkį, perpumpuoti į Rusiją ES lėšas (skolas reikia grąžinti), rinkti į Seimą ir Europos parlamentą Lietuvos įvaizdį ir pačią parlamentarizmo idėją kompromituojančius pajacus. Smulkiomis priekabėmis ir kriminalinės įtampos apie karines         NATO bazes didinimu bus galima įerzinti šio aljanso vadovybę tiek, kad ji numos į Lietuvą ranka ir pasitrauks iš jos (prisiminkime, kad britų kariai jau buvo atsisakę vykti į Zoknius). Ir tada kariniai rusų ešelonai galės kursuoti po Lietuvą kaip po Sibirą, o rusų darbdaviai Lietuvoje jausis kaip pamaskvėje. Be abejo, opozicija visu tuo piktinsis, visa tai kritikuos, šauks ir putos, bet tik tam, kad, atėjusi į valdžią, pati elgtųsi taip pat ar dar blogiau. Ir taip ilgai. Ir taip be galo.

    Lietuvos nepriklausomybę kažin ar galima palyginti su tvirtai audringoje jūroje stovinčia uola. Tai greičiau visiems vėjams ir vandenims atvira smėlio juostelė. Ne kartą ją jau buvo užlieję priešiški vandenys. Ne kartą teko smiltelė po smiltelės, sauja po saujos atstatinėti trapų nepriklausomybės rūmą. Ir vėl įsisiautėjo jūra. Kiekviena banga gali būti lemtinga. Kiekviena banga – devintoji banga. Ar atsilaikysime?

 Į pradžią


9. Darius Vilimas
        Politinės dešinės paieška
    

    Nors pati Lietuvos partinė sistema dar labai jauna ir politologai linkę kalbėti tik apie jos formavimosi pradžią, akį rėžia politinės panoramos disproporcijos. Metai bėga, o Lietuva tebeprimena pirmokėlį, vos ne vos slebizavojantį demokratijos abėcėlę. Bepigu kairiesiems - jie bent turi senų nomenklatūrinių ryšių susietą europietiškai pavadintą socialdemokratų partiją. Nors iki tikrų socialdemokratų mūsiškiams toloka, partiją vienija senas klano ryšys, santykinai tvirtai laikantis šią kompaniją drauge. Šalia socialdemokratų stovi iš populistų į kairę pasislinkę socialliberalai.
    Visai kas kita dešinėje. Č
ia bauginamai tuščia. Šioje vietoje pasigirstų pasipiktinę liberalų - centristų ir konservatorių balsai. Kalbant apie liberalus -centristus ir jų dešinumą, visada kildavo abejonių. Atmetus antrąjį partijos pavadinimo dėmenį ir kalbant tik apie liberalus, derėtų prisiminti, kad ši partija visada buvo mūsų politikos paraštėje. Jų į dienos šviesą neištempdavo nei p. E.Gentvilo solidumas, nei p. G.Steponavičiaus fotogeniškumas. Liberalus į Seimą išvedė žymusis partinis skrajūnas R.Paksas. 2000 m. pabaigoje, skaudžiai pralaimėjus konservatoriams, liberalai paprasčiausiai už
ėmė po jų kiek atsilaisvinusią nišą.

    Ar šis laimėjimas tvirtas ir ilgalaikis?

    Priešrinkiminiai įvykiai rodė, kad patys liberalai - centristai nebuvo įsitikinę, kad pakartos savo 4 metų senumo sėkmę. Tą patvirtino ir lengvumas, su kuriuo jų lyderis A.Zuokas užleido savo pirmąją sąrašo poziciją nepartiniui, bet visų mylimam euroderybininkui P.Auštrevičiui. O šis naujasis lyderis iš karto pareiškė, kad sąrašą jis vesti sutinka, tačiau nėra partinis, todėl už liberalcentristų partijos pažadus negali atsakyti. Kaip sakoma, į Seimą noriu, bet kuo būti - dar pasižiūrėsiu...

    Mažai kuo turi džiaugtis ir konservatoriai. Jų atgimimo dar teks palaukti.

    Daugiau rimtesnių politinių jėgų dešinėje pusėje nesimato. Krikščionys demokratai, kažkada buvę solidžia partija, subyrėjo į keletą fragmentų.

    Visas šis dešiniųjų nuosmukis nebuvo perkūnas iš giedro dangaus, jis brendo palengva. Jį sąlygojo keletas priežasčių, iš kurių svarbiausia buvo moralios politikos pakeitimas pragmatine. Sąmokslo teorijų mėgėjai pasakytų apie piktą užsienio tarnybų ranką, sąmoningai sugriovusią dešiniąsias politines partijas. Turint galvoje tai, kad dešinumas Lietuvoje dažnai nusakomas kaip atsargus požiūris į Rusiją, ši teorija atrodo visai reali. Tačiau negalima suversti visko Maskvos intrigoms. Mūsų dešinieji susmulkėjo patys, pavirto pragmatikais.

    Žmonės tikėjosi moralios politikos. Dabartinė Seimo dauguma apie ją kalbėti negali. Ar to šiandien galima sulaukti iš dešiniųjų? Klausimas ginčytinas.
    Mūsų politikai, neišskiriant ir dešiniųjų, ilgus metus kalbėjo apie įvairaus lygio integraciją ir globalizaciją, guosdami savo rinkėjus greitai ateisiančia gerove. Tačiau pasirodė, kad vien girtis naryste euroatlantinėse struktūrose ar popieriniu ekonomikos augimu neužtenka. Reikalingi konkretūs žingsniai! Lietuva jau yra ES ir NATO nare, o gerovė kažkodėl vėluoja.
Per keturiolika metų neišauginta ir nauja jaunų politikų karta. Ypač
ši problema opi dešiniesiems. Jei socialdemokratai su savo lyderiu dar atranda vieną kitą jaunesnį bendražygį ar jo vaiką/draugą, dešinieji atrodo blogai. Nesant naujų lyderių, tenka ieškoti lyderių pakaitalų. Kviečiamasi į savo tarpą nepartinius klerkus arba atvirkščiai, žiniasklaidos verslo žvaigždutes (tokių TV žvaigždučių įsigijo net konservatoriai) . P.Auštrevičius - ryškiausias tokios paieškos pavyzdys.
    Populistai atrado mūsų politikų silpnąją vietą. Neužtenka dirbti tik prieš rinkimus, kai prasideda rinkiminio sąrašo sudarymas ar vienmandačių Seimo rinkimų apygardų dalijimasis. Populistai ne tik žada aukso kalnus, bet jie ir eina į žmones, jie su jais kalbasi. Kokiam nors bedarbiui ar suvargusiam pensininkui, gaunančiam elgetišką pensiją, tai imponuoja. Regis, dešiniesiems atsiveria puiki dirva sudominti rinkėjus savo idėjomis. Bet jie atrodo tokie pavargę... Sakykite, kaip galima buvo nusigyventi iki tokio lygio, kad penkioliktaisiais nepriklausomos Lietuvos Respublikos gyvavimo metais vienos didžiosios dešiniosios partijos lyderiu Lietuvoje yra spalvingos reputacijos biznierius?
    Balsavom už mažesnę blogybę. Bet ar negalima balsuoti už didesnį gėrį, kaip sočiose Vakar
ų demokratijose? Ar kada sulauksime tokių laikų?

 Į pradžią

10. Petras Ragauskas                       Baltarusijos autonomija Lietuvoje

    Kad pavadinimas neatstumtų skaitytojų, kurie jį gali susieti su jų lūkesčius skatinančios naujos Vyriausybės formavimu, turiu iš karto pasakyti, kad čia esantys pamąstymai skirti ne politinės Lietuvos situacijos aptarimui.

    Pradėsiu nuo pavadinimo paaiškinimo ir „pateisinimo“: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnyje numatyta, kad aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija. Jei šios autonomijos turinį įvertintume teisiniu aspektu, ji iš esmės galėtų būti apibrėžta kaip Vyriausybės galių kištis į aukštosios mokyklos vidaus reikalus apribojimas.

    Tai dalykas, kuris Europoje jau nuo viduramžių vertinamas kaip būtina akademinės laisvės sąlyga.

    Lietuvoje šiuo metu yra keliolika aukštųjų mokyklų. Tačiau viena – išskirtinė. Ir išskirtinė visiškai ne todėl (arba ne vien todėl), kad vienas iš septynių vos prieš mėnesį jau eilinį kartą patvirtintų tos aukštosios mokyklos tikslų – „puoselėti demokratinius visuomenės ir valstybės gyvenimo procesus“.

    Ir netgi ne todėl, kad pagal to universiteto statutą jame „puoselėjami demokratinės savivaldos principai“ (tiesa, šių principų puoselėjimas labai specifiškas, mat priešingai nei daugumoje kitų šiuos principus puoselėjančių aukštųjų mokyklų, netgi katedrų vadovai ten yra skiriami rektoriaus teikimu, o ne renkami katedrų kolektyvų).

    Labiausiai šią mokyklą išskiria tai, kaip siekiama tų tikslų ir kaip įgyvendinami tie principai.

    Atrodo, pats laikas pasiteisinti, kodėl šią aukštąją mokyklą drįstu sieti su Baltarusija. Simptomas paprastas: tiek viena, tiek ir kita turi „amžinus“ vadovus. Maža to. Aptariamos aukštosios mokyklos vadovas „amžinu“ tapo gerokai anksčiau nei ponas Aleksandras Lukašenka. Baltarusijos prezidentui tai pavyko padaryti vos prieš dešimtį metų, o rektorius mokyklai vadovauja nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo (iki tol ši mokykla buvo kitos mokyklos padalinys; beje, simboliška – „motininė“ mokykla buvo įsikūrusi Baltarusijoje).

    Atvirai pasakysiu, vertindamas dalykines rektoriaus savybes, neturiu nė menkiausios abejonės, kad jis yra puikus administratorius, sugebėjęs iš nieko sukurti klestinčią įstaigą. Pats toje aukštojoje mokykloje vargiai rasčiau žmogų, kuris jo vietoje dirbtų taip pat sėkmingai.

    Tačiau bėda ta, kad kaip laikrodis veikianti administracinė hierarchija ir ekonominė įstaigos gerovė nėra viską nustelbiantys kriterijai. Tvirtai tikiu, kad demokratinė valdžios kaita yra ne beprasmiškas ar kvailių sugalvotas principas, o nepaprastai svarbi garantija. Mūsų laisvės (ne tik išorinės, bet ir vidinės) garantija.

    Paklausite kaip šią garantiją įmanoma paneigti demokratinėje ir teisinėje Lietuvos valstybėje? Atsakysiu: išimtinai teisiniu keliu, naudojant absoliučiai „teisines procedūras“. Lygiai kaip ir pono A. Lukašenkos atveju viskas padaryta „griežtai laikantis įstatymų ir Konstitucijos“.

    Beje, visus, kuriuos tai stebina, galiu nustebinti dar labiau: dabar, netgi netaikant „teisinių procedūrų“, aukštajai mokyklai „amžinasis rektorius“ galės vadovauti dar dešimtį metų (iš viso tai jau būtų bemaž ketvirtis amžiaus).

    Kokios tos stebuklingos teisinės procedūros? Receptas paprastas, bet veiksmingas: kaip žinoma, „dviejų kadencijų“ taisyklė galioja ne tik prezidentams, bet ir rektoriams. Paprastai atitinkama kadencija trunka penkerius metus (tiek prezidentams, tiek ir rektoriams).

    Dabartinis Baltarusijos Prezidentas yra valstybės vadovas (nors nėra teisininkas). Todėl jam tenka rengti referendumą ir prašyti, kad tauta pareikštų „savo valią“. „Eiliniam“ rektoriui toks būdas neįkandamas. Tačiau jei jis teisininkas, gali nesunkiai sugalvoti, kaip elegantiškai pritaikyti teisinius mechanizmus.

    Vienas tų stebuklingų „teisinių mechanizmų“ – aukštosios mokyklos pavadinimo (o kartu ir jos statuto) keitimas. Žinoma, tai susiję su tam tikrais nepatogumais, kurie ypač išryškėja santykiuose su naujo pavadinimo nežinančiais abiturientais ir partneriais. Bet, kaip žinoma, tikslas pateisina aukas.

    Techniniu požiūriu šis „teisinis veiksmas“ tradiciškai atliekamas (kaip šaunu, kad Lietuvoje bent tam tikrose srityse jau galėjo susiformuoti tradicijos!) pirmosios rektoriaus kadencijos pabaigoje arba antrosios kadencijos pradžioje (mūsų atveju chronologinė seka atrodo šitaip: 1991 m. gegužės 14 d., 1998 m. sausio 8 d., 2000 spalio 17 d., 2004 m. spalio 28 d.). Pažymėtina, kad šitoks „išankstinis veikimas“ (nelaukiant antrosios kadencijos pabaigos) sutrumpina poveikio laiką, bet garantuoja, kad antroji kadencija nesibaigs netikėtai užstrigus statuto pakeitimo projektui.

    Tiesa, skeptikams galėtų pasirodyti, kad paprasčiausias įstaigos pavadinimo keitimas (Pakeisti „X“ universiteto pavadinimą ir toliau jį vadinti „Y“ universitetas) lyg ir neturėtų reikšti, kad sukuriama nauja mokslo įstaiga. Juk gramatinė ką tik cituotos nuostatos konstrukcija labai iškalbingai rodo, kad universitetas lieka. Keičiasi tik pavadinimas.

    Tačiau, kaip žinoma, teisę gramatiškai aiškina tik neteisininkai ir pirmakursiai teisės studentai. Jūs, brangūs skeptikai, atminkite, kad kiekvienas save gerbiantis teisininkas žino dar bent vieną – teleologinį (pagal teisės normos tikslą) – teisės aiškinimo būdą. Na, o jei minėtos normos tikslas jums dar neaiškus, tolesnę diskusiją laikau beprasmiška.

    Taigi numatoma, kad pakeitus pavadinimą, būtina suformuoti naujas aukštosios mokyklos valdymo institucijas (tarp jų, žinoma, yra ir rektorius). Kartu prasideda ir naujas kadencijų skaičiavimas. Kita vertus, ir skeptikai gali būti patenkinti: juk faktiškai viskas lieka kaip buvę (nebent vienas ar kitas niekam tikęs darbuotojas būna nereikalingas senojoje-naujojoje mokslo įstaigoje).

    Ir dar. Svarbu paminėti, kad nuo 2004 m. spalio 28 d. šio universiteto autonomija saugoma gerokai labiau nei kitų. Kadenciją baigiančiam 2000–2004 m. Seimui po jam įprastos „gilios projekto nuostatų analizės“ nutarimu patvirtinus aptariamo universiteto Senato (daugumą jo narių sudaro aukščiausios kvalifikacijos teisininkai!) pateiktą statutą, buvo nustatyta, jog „kilus prieštaravimų tarp šio statuto ir kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų, išskyrus Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Aukštojo mokslo įstatymą, taikomos šio statuto nuostatos“.

    Manau, kad tai tinkamo įvertinimo dar nesulaukusi praktika: pasirodo, „tikrąsias vertybes“ nuo neprognozuojamų naujojo Seimo įstatymų Lietuvoje galės ginti netgi Seimo nutarimu patvirtintas teisės aktas. Gaila, kad daugiau tokių nutarimų nebuvo priimta.

    Matydami šiuos ženklus galime viltis, kad jau greitu metu ir Seime, ir Vyriausybėje, ir vietos savivaldos institucijose pradės dirbti daug daugiau išskirtinėje aukštojoje mokykloje parengtų ir jos dvasia persismelkusių naujos kartos teisininkų. Teisininkų, kurie ne žodžiu, o pavyzdžiu bus išmokyti puoselėti „demokratinius visuomenės ir valstybės gyvenimo procesus“ bei „demokratinės savivaldos principus“.

    Tik tada Lietuva turės realų šansą pasikeisti, o ponas Algirdas Paleckis vietoje žodžių „o aš myliu Baltarusiją“, galės su tokiu pat pasididžiavimu prisipažinti, kad myli Lietuvą.

    P.S. Pažįstu daug šioje aukštojoje mokykloje dirbančių žmonių. Puikių žmonių. Atleiskit, jei kurį mano palyginimai ar sarkazmas užgavo. Tenorėjau garsiai pasakyti tai, apie ką jau seniai šnabždamasi.

www.delfi.lt

 Į pradžią

Rubrika: Naujos knygos

Bourbeau Lise
KLAUSYKIS SAVO KŪNO – GERIAUSIO DRAUGO

    Pasauliui trūksta pusiausvyros - tiek atskiriems individams, tiek visai visuomenei. Žmonės ieško laimės ir vidinės ramybės. Kur ją rasti chaoso ir netikrumo laikais? Atsakymas slypi kiekviename iš mūsų.
    Šios knygos autorė duoda įrankius, kuriais galėsime ne tik „suremontuoti“ savo gyvenimą, bet ir sumūryti tvirtus dvasinio būsto pamatus. Ji padeda sukurti intymų, dosnų ir galingą ryšį su svarbiausiuoju žmogumi - savim pač
iu, moko laiku atpažinti negalios ir pervargimo signalus, kuriuos siunčia fizinis k
ūnas - dvasios namai. Tai itin aktualu visuotinio pervargimo ir įtampos laikais.
    Lise Bourbeau - daugelyje šalių išgarsėjusi rašytoja ir lektorė, įkūrusi garsią asmenybės ugdymo mokyklą Kvebeke. Šiandien jos knygos - pripažinti bestseleriai Kanadoje, Amerikoje ir Europoje.

Tyto Alba, 2004 m.

Elisabeth Badinter.
XY APIE VYRIŠKĄJĄ TAPATYBĘ

    E.Badinter ginčija nusistovėjusius vyriškumo kriterijus. Ji apžvelgia vyriškosios tapatybės raidą nuo senovės graikų laikų iki šiandienos, vyriškumo sampratos priklausomybę nuo epochos, socialinės vyro padėties, rasės ir amžiaus.
Vaga, 2004 m.

Rudolfas Dreikursas
LAIMINGI VAIKAI. IŠŠ
ŪKIS TĖVAMS

    Tėvai nebežino, kaip šiais laikais elgtis su vaikais. Autorius nesiūlo nei nuolaidžiauti jiems, nei bausti, tėvai turi būti vaikų draugai, suprasti jų elgesį ir su meile disciplinuoti. Tai klasikinis vadovas tėvams ir pedagogams.
Vaga, 2004 m.
Filliozat Isabelle
KAS DEDASI SU MANIM?

Kaip lengviau išgyventi kasdienes emocijas

    Jus glumina artimųjų ašaros? Jums sunku pakovoti už save prieš savo šefą? Jūs lengvai supykstate ant savo bendradarbių? Jūs puolate į paniką prieš auditoriją? Jūs bijote lėktuvų, vandens ar vorų? Jūs nemokate pasakyti ne? Vadinasi ši knyga skirta jums.

Tyto Alba, 2004 m.

 Į pradžią

 

11. Inga Saukienė       Seimo užkulisiai

    Nuo šios savaitės nauji parlamentarai – jau visateisiai Seimo rūmų gyventojai, turintys ne tik pareigų, bet ir daugybę teisių. Naudodamiesi jomis, kaip rodo patirtis, tautos išrinktieji dažnai ir paslysta.

    Kalbėsime ne apie tai, kad Seimo narys gali reikalauti tuojau pat jį priimti į bet kurią įstaigą, kai paprasti mirtingieji savo eilės laukia savaites ar net mėnesius. Pagaliau gal jis tikrai stengiasi mūsų labui? Daug pavojingesnės piniginės privilegijos, tai puikiai parodė praėjusi kadencija. Taigi nusprendėme patys pro rakto skylutę žvilgtelėti į tuojau įsibėgėsiančią Seimo rūmų kasdienybę.

    Šalia Seimo rūmų esančiame viešbutyje nuolat būna užimti visi 64 kambariai.

    Kambariai skirstomi senu kaip pasaulis būdu – traukiant burtus. Pirmumo teisė suteikiama tik sveikatos sutrikimų turintiems parlamentarams. Gyventi su šeima norintys Seimo nariai pateikia paraiškas, kuriose nurodo šeimos sudėtį, ir burtų keliu dalijasi 2–3 kambarių butus – kaip kam pasiseka. Beje, vieno kambario butų viešbutyje daugiausia

    Jei telefoninių pokalbių limitas išnaudojamas, įstatymai numato, kad frakcijos, komiteto ar komisijos nariai, neišnaudoję to limito, gali padengti savo kolegos išlaidas. Šia galimybe kiekvieno ketvirčio pabaigoje perskirstyti limitus viršijusių Seimo narių išlaidas gana dažnai naudojamasi. Telefoninius pokalbius galima padengti ir iš frakcijos, komiteto ir t. t. kitoms išlaidoms skirtų lėšų. Didesnius limitus telefoniniams pokalbiams gauna Seimo nariai pareigūnai (Seimo Pirmininko pavaduotojai, komitetų, komisijų pirmininkai ir pan.) – 155–495 Lt.

    Parlamentarų kelionės apmokamos iš Seimo kanceliarijos sąmatoje numatytų komandiruotės lėšų. Tarptautinių ryšių skyriui tik už dalį jų pateiktos ataskaitos, nors Statute pabrėžta, kad grįžęs iš užsienio kelionės Seimo narys ne vėliau kaip per 10 dienų turi pateikti ataskaitą apie užduočių įvykdymą. Įsigilinus į kelionių sąrašus aiškėja, kad aplankytos tokios egzotiškos šalys, kaip Kinija, Pietų Afrikos Respublika, Meksika, Jordanija, Farerų salos, Korėja, Argentina, Kanada, Turkija ir pan.

    Automobilis – dovanai?

    Seimo narys turi nuolat susitikinėti su rinkėjais. Natūralu, kad jis turi daug važinėti. Tam yra visas tarnybinių automobilių ūkis. Dabar jį sudaro, anot Transporto skyriaus vedėjo Jurgio Šiaudkulio, apie 70–80 automobilių: apie 40 lengvųjų automobilių, keletas mikroautobusų, autobusas, keletas sunkvežimių ūkinėms reikmėms.

    Važinėjantiems savo automobiliu parlamentarams suteikiama 0,8 VMDU (apie 978 Lt) kompensacija už benziną. Jei Seimo Pirmininko pavaduotojas atsisako teisės į tarnybinį automobilį, kaip padarė praėjusios kadencijos Seimo pirmininko pavaduotojas Gintautas Steponavičius, jis irgi gauna šią kompensaciją. Sklando gandai, kad už šią sumą ne vienas praėjusios kadencijos parlamentaras lizingu įsigijo naujutelaitį automobilį, kuris, pasibaigus kadencijai, tapo jo nuosavybe.

    Kiekvienam komitetui, frakcijai ir komisijai nustatyti limitai, kurių negalima viršyti. Pavyzdžiui, vieno komiteto limitas (tai priklauso nuo veiklos pobūdžio) gali būti 2 000 km, kito – 3 000 km. Frakcijoms skiriamas limitas – apie 100 km vienam Seimo nariui. Ypatingais atvejais jie gali keistis. Mažiausius limitus gauna komisijos (500–1 500 Lt). Kol kas automobilių netrūksta – limitai ne visada išnaudojami.

    Atlyginimų švytuoklė

    Jei neatsižvelgsime į visus minėtus priedus, Seimo nario atlyginimas, priklausomai nuo užimamų pareigų, skaičiuojamas 430 Lt (didėjant minimaliai algai, ši suma kol kas nepakito) padauginus iš atitinkamo pareiginės algos koeficiento. Seimo Pirmininkui taikomas koeficientas 17 (jo alga, neatskaičiavus mokesčių – 7 300 Lt. Atskaičiavus mokesčius – 4 987 Lt). Seimo Pirmininko pavaduotojams taikomas koeficientas13 (atitinkamai 5590 ir 3841 Lt), komitetų pirmininkams, jų pavaduotojams, komitetų, pakomitečių pirmininkams – 12,2 (5245 ir 3610 Lt), nuolatinių komisijų pirmininkams – 10,5 (4515 ir 3121 Lt). Paprasto Seimo nario koeficientas – 9,5 (4 085 ir 2 835 Lt).

    Suskaičiavę visas Seimo nariams teikiamas gėrybes, drąsiau jų darbo rezultatų galime reikalauti ir mes, rinkėjai. Juk iš mūsų mokesčių pinigų jie vėl ketverius metus gyvens ir dirbs Seimo rūmuose, kad pagerėtų ne tik jų, bet ir mūsų gyvenimas.

Seimo nario „krepšelis“

    Atlyginimas, priklausomai nuo užimamų pareigų, – 4 085– 7 300 Lt
    Neatlygintina suma kitoms (darbo) išlaidoms – apie 1 222 Lt
    Neatlygintina suma kitoms išlaidoms frakcijai – 1 222 Lt plius 244 Lt už kiekvieną narį
    Neatlygintina suma benzinui – apie 978 Lt
    Pokalbių telefonu padengimas, priklausomai nuo užimamų pareigų – 115 Lt–500 Lt
    Apmokamos komandiruotės
    Nemokamas gyvenimas (ne vilnieč
iams) Seimo viešbutyje

,,Laikas”

Į pradžią

Iš skaitytojų laiškų

    Kam taikomas valstybinės kalbos įstatymas?

    Seimas yra išleidęs daugybę tinkamų įstatymų. Mūsų didžiulė bėda, kad dažnai jie negalioja nuvorišams. Ypač tiems, kurių turtas vertinamas septynženkliais skaičiais. Taip yra ir su ,,Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymu”, išleistu 1995 m. sausio mėn. 31 d. Nr. 1 –779.

    6 straipsnis skelbia, kad ,,Valstybės ir savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų, vadovai... turi mokėti valstybinę kalbą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas kalbos mokėjimo kategorijas”. Nekelia abejonės, kad aukščiausiųjų institucijų vadovams keliami reikalavimai taisyklingai kalbėti ir rašyti lietuviškai yra daug didesni, negu verslininkui, policininkui ar sargui. Deja, tūlas ponas Uspaskichas jau seniai ,,šviečia“ visuomenę tokia kalba, nuo kurios tikram lietuviui ausys linksta. Kaip jis sugeba rašyti, niekas nežino. Ir niekam tartum nekyla abejonės dėl jo ketinimų tapti ministru legalumo, nors su tokiu valstybinės kalbos mokėjimu jokioje kitoje Europos šalyje visuomenė nesutiktų (ar galima įsivaizduoti tokią situaciją, pvz., Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ar Rusijoje). Tai neabejotinas šalies pažeminimas. Vincui Kudirkai sunku ilsėtis, kai nepriklausomoje Lietuvoje, sukakus 100-ui metų nuo lietuviškos spaudos atgavimo, visokie kruglodurovai tyčiojasi iš mūsų kalbos, dėl kurios Rusija knygnešius trėmė į Sibirą.

    Pono Uspaskicho kalbos sugebėjimai ekspertų gali būti pripažinti pakankamais tik už apvalią sumą ar iš baimės prarasti gerą darbą. Tačiau tai jau toli nuo demokratinės valstybės normų. Jei Lietuva laisva šalis, Uspaskicho lygio sugebėjimai bus nepakankami tapti vicepremjeru ar ministru. O jei tai vis dėlto atsitiktų, pelnytai būtume kitų kraštų išjuokti.

Į pradžią

12.Viktoras Milvydas, Vilnius        Gegužiukas Lietuvos lizde

    Tautos išrinktieji jau perskaitė priesaikos žodžius Lietuvos žmonėms ir Tėvynei. Na, kai kurių Tėvynė visai ne Lietuva, bet argi į tokias ,,smulkmenas“ verta kreipti dėmesį. Juk visi žinome, kad tėvynė ten, kur geriau gyventi. Ir kas gi čia keisto, kad V. Uspaskich tuo šūkiu pasinaudojo. Būkim supratingi. Nepamirškime, kad V. Uspaskich niekada nebuvo nei komjaunuolis, nei komunistas. Net vamzdžių virinti į Suomiją važiavo kaip... sporto komiteto atstovas. Kai pagalvoji, tai jis - beveik disidentas...

    Neverta kalbėti apie visokios „Tikondas“, „Jangilas“, dujų tarpininkavimus, nesumokėtus mokesčius, skolas... Visa tai kaip ryški kometos uodega lydi p. Viktorą, tačiau tai jam netrukdo kritikuoti ir puldinėti kitus. Gražu žiūrėti į TV laidose Viktoro demonstruojamą įžūlumą ir demagogiją: žarsto į kairę ir į dešinę kaltinimus buvusioms valdžioms. Ypač daug neapykantos ir purvo negaili konservatoriams. Suprantama. Juk tai konservatoriai pirmi pradėjo garsiai kalbėti apie jo nuodėmes.

    Neseniai poną Viktorą supykdė LNK televizija, prakalbusi apie Keith C. Smith analitinį straipsnį, kuriame įžvelgiamos kai kurių energetinių bendrovių sąsajos su Rusijos specialiosiomis tarnybomis bei Lietuvos politikais. Manau, nevertėtų Viktorui taip nervintis. Tai jokia paslaptis ir, beje, ji labai panašu į tiesą.

    Televizijos blogos, bet konservatoriai dar blogesni. V. Uspaskich nuomone jų iš viso nevalia „prileisti prie valdžios“. Geriausia, kad jie išnyktų nuo žemės paviršiaus. Seimo posėdžio metu jis net kreipėsi į p. A. M. Brazauską, prašydamas kaip nors paveikti neklaužadas konservatorius. Aišku, kad galėtų, tik ne dabar. O kol kas... Kol kas V. Uspaskich savo Kėdainių dvaro praktiką jau bando pritaikyti plačiau. Pradžioje - Seime, o vėliau - visoj Lietuvoj. Juk, žinia, labai patogu turėti savo laikraščius, savo televizijas.

    Lietuvos žmonės nėra nei akli, nei kvaili. Jie mato klaidas.. Taip pat ir konservatorių. Tačiau tegul V. Uspaskich nesikėsina į mums šventus dalykus: laisvę, valstybingumo idealus. Mes nepamiršome, su kuo stovėjome Baltijos kelyje ir ko tikrai ten nebuvo. Mes nepamiršome Sąjūdžio ir žinome, kad iš jo išaugo Tėvynės Sąjunga. Taip, joje irgi tik žmonės, ne dievai. Bet būtent jie nebijojo garsiai pasakyti, kas tokie yra paksai bei uspaskichai ir iš kur jie atsirado. Tai konservatoriai nuolat primena, kad Rusija neatsisakė savo pretenzijų į Baltijos šalis. Matyt, Viktorą labiausiai tai ir piktina. Jis norėtų save pavaizduoti ne tik Lietuvos piliečiu, bet ir patriotu. Deja, jis tėra tik rusiškas gegužiukas nepriklausomos Lietuvos lizde. O kaip elgiasi gegužiukai, mes žinome.

    Be abejo, p. Viktorui tikrai pasisekė, kad Socialdemokratų partija Lietuvoje ne tik egzistuoja, bet ir plačiai išsišakojusi. Kas artimiausi A. Brazausko bendražygiai? Tie, kurie jau valdė- sovietinė nomenklatūra. Tai kodėl mes stebimės, kad tiek neskaidrios privatizacijos, tiek korupcijos. Juk per 50 metų buvome prie to pratinami. Juolab, kad ne taip ir sudėtinga, jei "rate draugų" veiksi pagal principą: aš tau - tu man.

    Daug ką galima priskirti žmogiškoms silpnybėms, bet ne viską. Šiomis dienomis matome, kaip ciniškai nepaisoma elementaraus padorumo. Atsakingi valstybės postai atiduodami susikompromitavusiems pareigūnams (Liaudanskui, Bernatoniui, Vaitkui, Uspaskichui ir panašiems). Tai jau sunku priskirti tik žmogiškoms silpnybėms. Ar A. Brazauskas jau pamiršo šių "ponų" nuopelnus? O savo paties? Kai jis neigė savarankiškos Lietuvos valstybės idėją, kai nematė Lietuvai kito kelio, tik socializmo kūrimą TSRS sudėtyje, kai sakė, kad Lietuvą apginti gali tik okupacinė kariuomenė. Ar gerbiamas premjeras tai pamiršo? Gal. Bet Lietuvos žmonės - ne. Vargu, ar jie kada nors atleis A. M. Brazauskui už koaliciją su Darbo partija. Skaudu žiūrėti, kai viskas ten sukasi apie portfelių svorį. O kur Lietuva? Kur mes? Kur idealai?

    Įvykiai tik patvirtina, kad SD ir DP programos labai artimos. Šias partijas vienija ne tik programų panašumas, bet ir prorusiška dvasia. Gal iš tiesų vadams reiktų susėsti ir sugalvoti vieną bendrą gražų partijos pavadinimą? Juolab, kad ir patirties, keičiant pavadinimus yra: TSKP—> LKP (TSKP)—> LDDP—> LSD.

    Dėl naujo pavadinimo, manau, reikalai nesustos. Galėtų būti kad ir "Socialistinė laimės partija" ar panašiai. Na, bet specialistai žinos geriau.

    Svarbiausia, kad būtų pasiektas tikslas: viena partija - viena tiesa!

 Į pradžią

13. Aušra Skerstonienė     Ar tikrai valdžia atėmė pensijas? Taip.

    Lietuvos pensininkus iš tiesų apvogė išrinkta valdžia – Seimas.

    Pirmą kartą ji apvogė dirbančius pensininkus.

    1992 spalio mėn. priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją, dirbantiems pensininkams turėjo būti išmokama pensija ir uždirbamas atlyginimas. Taip išaiškino LR Konstitucinis Teismas.

    Deja, A. Brazauskas ir jo partija, 1992 -1996 metais sudariusi daugumą Seime, priėmė LR Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymą ir juo numatė pensijų ribojimą. Cituoju:„Jeigu dirbančių pensininkų draudžiamosios pajamos didesnės kaip 1,5 minimalios mėnesio algos, mokama tik pagrindinė senatvės pensijos dalis”. Tai yra bazinė pensija. Taip buvo mokama iki Konstitucinio Teismo išaiškinimo. Ar galie įsivaizduoti, kaip ir kiek buvo atimta iš pensininkų, pažeidžiant LR Konstituciją? Pavyzdžiui, iš manęs atėmė beveik 15 tūkstančių litų, nes būdama pensininke dirbau 8 metus. Tai padarė partija, kuriai vadovaujant Lietuvos žmonės per 30 – 40 metų tą pensiją užsidirbo. Seimas nežinojo, nesuprato LR Konstitucijos? Gal ir taip, bet ar nežinojimas atleidžia nuo atsakomybės? Tikrai ne. Tai kodėl Seimas ir Prezidentas savo neteisėtais sprendimais padarę žalą pensininkams, už tai neatsako? Antrą kartą apvogė 1995 m.

    LR Seimas patvirtino įstatymą (1995 12 28 Nr. 1 –1158), kad įmonės ir organizacijos bus atleidžiamos nuo mokesčių, jeigu valstybės žinion perduos bet kokį kitą savo turtą. Tai lietė ir SODRĄ. Įmonės, bendrovės ir organizacijos mokesčius valstybės biudžetui ir SODRAI „sumokėjo“ jiems nereikalingais namais ir kitu turtu. Perduotas valstybei turtas buvo įvertintas žymiai brangiau nei rinkos kaina. Tai leido daryti A. Šleževičiaus priimtas LR Vyriausybės 1994 03 28 nutarimas Nr. 206.

    Sodrai buvo padaryta didžiulė žala ( tikriausiai ne vieno milijardo). Neįmanoma išaiškinti, kiek SODRA negavo pajamų, nes A. Brazausko Vyriausybė šiuos duomenis yra įslaptinusi. Įstatymas 1995 12 28 Nr. 1 –1158 yra korupcinis įstatymas, priimtas ne pagelbėti pensininkams, o tam, kad partijos draugai galėtų atsikratyti nereikalingu turtu ir juo padengtų mokesčių skolas biudžetui bei SODRAI, t.y. pigiai ,,prichvatizuotų” valstybės turtą.

    Štai kodėl nebuvo pinigų pensijoms didinti. Dabar A.Brazauskas formuojant biudžetą sako: ,,Be pajamų- nebus ir išlaidų”. Mes pensininkai klausiam: ar A. Brazauskas 1995 m. šito nežinojo? Kodėl sugriovė SODRĄ?

    Paduoti Seimą į teismą – beprasmiška. Teismai vadovaujasi LR priimtais įstatymais ir kitais normatyviniais aktais.

    Kaip atitaisyti skriaudą, padarytą piliečiams ir SODRAI?

Tam reikalingas Valstybės Sprendimas.

    Taigi, kada Lietuvoje bus atstatytas TEISINGUMAS?

    Kada sugrąžinsit neišmokėtas pensijas (su delspinigiais) ir kada padengsit pensininkams padarytą žalą, kad galima būtų padidinti pensijas ne 3 – 5 litais, o dešimt kartų daugiau?

    Lietuvos pensininkai taip pat nori jaustis Europos Sąjungos piliečiais.

    Pensininkė Marija Stelmokienė, Vilnius

 Į pradžią

Rubrika: Kultūra, etika, moralė

14. Komunistai nusisuko nuo Salomėjos Nėries

    Lietuva paminėjo poetės Salomėjos Nėries 100- ąsias gimimo metines.

    Nesiorientavimas visuomeniniuose procesuose, o gal ir beatodairiškas idealizmas šią trapią moterį nubloškė ten, kur ji gal ir neturėjo atsidurti – į politiką. Už labai menką savo kūrybos dalį bei ,,saulės atvežimą“ iš Maskvos ji buvo ir pasmerkta, ir liaupsinama. Poetės gyvenimas buvo trumpas. Salomėja išėjo, palikdama mus nesibaigiančiuose ginčuose dėl kai kurių jos nuostatų. Niekas neabejojo tik jos talento jėga.

    Bėgo dešimtmečiai, o poetės kūrybos ir vėliau neaplenkė politikos verpetai. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, buvo bandyta Salomėją Nėrį nuvainikuoti, tačiau, kai visuomenė po truputį pradėjo bręsti, vėl susivokta ją vertinti ne už politines klajones, o už poeziją, kurią galėjo sukurti tik dievų palytėta poetė.

    Ir štai š. m. lapkričio 17 dieną Akademiniame Dramos teatre šalies šviesuomenė susirinko pagerbti poetės talento. Deja, jų tarpe nebuvo valdžios atstovų. Šiandieninė mūsų valdžia – tai tie patys, o tiksliau pasekėjai tų, kurie poetę įvėlė į kontraversiškos kūrybos akivarus. Nejausdami nė kaltės, nė nuodėmės, nesusivokdami, kad privalėtų savo buvimu pagerbti poetę, jie tiesiog nuo jos nusisuko. Nė vienas mūsų valdžios atstovų lapkričio 17 dieną nepasirodė Dramos teatre. Ir ne todėl, kad tuo metu kaip tik skirstėsi ministrų portfelius. Visai ne. Jie ( A. Paulauskas, A. Brazauskas, R. Žakaitienė....) visi in corpore nuvyko į Nacionalinę Filharmoniją, kur vyko garsių artistų koncertas, skirtas... prieštaringai vertinamo vadybininko, Operos ir baleto teatro direktoriaus Gintauto Kėvišo 50- ties metų jubiliejui.

    Beje, po Filharmonijos koncerto vykusiame bankete, prie prašmatnaus puotos stalo vienas dalyvis išdrįso pasišaipyti:„Šitos gėlės turėtų būti ne čia, o Dramos teatre...“

    Ar suprato užuominą tie, kuriems ji buvo skirta? Vargu. Ironijos strėlės nežeidžia surambėjusių kūnų, iš kurių jau seniai pabėgo dvasia.

D. Mikalauskienė

 Į pradžią

15. Algirdas Endriukaitis    Tikėjimas ir netikėjimas metafora

 

    Mes augome Čiurlionio ,,Karalių pasakos” paunksnėje su gerumo, tiesos, teisingumo, garbės, išdidumo, savigarbos ir teisės apdarais, apdriskusiais gulago gultuose. Tačiau šviesi mūsų genties istorijos dvasia be žodžių kvietė neužmiršti, tikėti, nepalūžti ir veikti.

    Dalios ir Povilo Mataičių sutartinės, choreografija, mitologija, lietuvių gaidos, pasakojimai pasigirdo ant Lietuvos klojimų grendymų, prisimenant senus laikus ir senus būdus žmoniškumui ir savigarbai išsaugoti. Istorijos pamoka – iš širdies į širdį. Kuri Lietuvos institucija kasdien dirba šį darbą?

    Penkioliktaisiais nepriklausomybės metais Lietuvos folkloro teatras valdžią turintiems tampa našta. Jiems nereikia atminties. Gal jie seka ta, kaip taikliai pastebėjo Kurtas Vonegutas, pasaulio galiūnų filosofija: ,,Visi šiandien tvarkantys pasaulio režimą lyderiai – girtos šimpanzės”?

    Kas galėjo pagalvoti, kad Lietuvių folkloro teatras tampa neremiamas? Užsižaidžiama informacinėmis technologijomis, tos šakos biznieriams perliejant pinigus. O kur žmogaus dvasia? Lietuvių folkloro teatras pašauktas metaforos pagalba padėti kilstelėti aukštyn, įtempti tą spyruoklę, kuri suktų dorovinio laikrodžio rodykles, apsaugančias nuo mirties kultūros.

    Mes jau šiandien pradedame skaičiuoti milžiniškas dvasines skolas, kurias Lietuvos valstybė grobia iš jaunų žmonių. Skolas, kurių nebus kam išmokėti.

    Lietuvių folkloro teatras rinkos sąlygomis gyventi negali. Valdžiai nesuprantami bylojimai ir tikėjimai, kad Lietuva kėlėsi iš kraujo. Gėlių nuneša, nusifotografuoja, medalį duoda. Imituoja pagarbą ir supratimą. Netikima metafora, netikima niekuo, pasitenkinama tuštuma, litais, eurais, doleriais…

    Jeigu sovietiniais metais radosi galimybių išlaikyti Lietuvių folkloro teatrą ir buvo žmonių, suprantančių tautos šaknų svarbą, tai šiandien galima savęs paklausti: Kaip pakito mūsų tautos gyvasties išlaikymo sąlygos europinėje erdvėje? ES pajėgos lietuviškų aspiracijų negins. Čekijos prezidentas V.Havelas kalbėjo: ,,Europai trūksta dvasinės ir moralinės dimensijos”. Taip, čia kalbama tik apie morkų kvotas ir Lietuvių folkloro teatras ,,neįsipaišo” į valdžios vyrų aptukusių širdžių geismus.

    Sakoma, kad paukštis Feniksas prisikėlė iš pelenų. Ar gali būti pelenai iš tautos? Šiandien Lietuvių folkloro teatras Povilo Mataičio kvėpavimo dėka dar ne pelenai. Laužas jau dega, Lietuvos dvasia smilks

    Į biudžeto eilutę Lietuvos dvasia netelpa. Ten talpinami Lietuvos išnykimo skaičiai.

Į pradžią

Jaunimo tribūna

16. Antanas Dagelis    Skaldyk ir valdyk

    Divide et impera – skaldyk ir valdyk.

    Tokiu principu vadovavosi Romos imperija spręsdama užsienio ir vidaus politikos problemas. Pabandysiu įrodyti, kad, kalbant apie šalies politiką, šis principas egzistuoja ir šiandieninėje Lietuvoje.

    Jau seniai sociologiniai duomenys teigia, kad didžioji dauguma apklausiamųjų nepasitiki politinėmis partijomis. Tačiau ar iš tikrųjų tai tiesa? Pabandykite gatvėje užkalbinti praeivį ir paklausti, už ką jis balsavo. Kai tai sužinosite, pašnekovo pasirinktą partiją pabandykite pakritikuoti. Mažų mažiausiai sukelsite emocijų audrą, o jei pasitaikė, kad aplinkui nieko nėra, tai dar ir gausite „į nosį“.

    Pabandysiu pakomentuoti šį mažą bandymą. Visų pirma išaiškėja, kad žmonės nepasitiki tik tomis partijomis, už kurias nebalsavo. Galbūt tebesame įpratę prie vienos partijos ir, kai klausimas formuluojamas ,,ar pasitikite partijomis“, paprasčiausiai žmogus nesuvokia, kaip gali egzistuoti partijos, o ne viena partija. Panašiai partiją mylintis pilietis skirsto ir politologus: tas, kuris giria mano mylimą partiją - geras, objektyvus politologas, o tas, kuris kritikuoja – neišmanėlis. Dar atsiranda ir tokių, kuriems neįtinka nė viena politinė partija, o tai jau tikras nesusipratimas: kaip galima nieko negirti?

    Jei būčiau neteisus, kalbėdamas apie nepasitikėjimą partijomis, tai valdžia seniai būtų padariusi tam tikras išvadas. Tačiau politinė situacija kaip blogėjo taip ir blogėja... Mūsų visuomenė skiriasi nuo vakarietiškų visų pirma tuo, kad tam tikrą ideologiją tapatina su konkrečia neva tą ideologiją atstovaujančia partija. Kitaip tariant – aklai TIKI.

    Lietuvoje užtenka kažkokiai grupei pasivadinti socialdemokratais ar liberalais ir visi prijaučiantys šioms ideologinėms nuostatoms šaukia ,,valio“! Tarpukario Europa patikėjo Hitleriu, Stalinu, Musoliniu – rezultatas milijoninės aukos, žydų genocidas ir t.t. Vakarų visuomenė atsibudo nuo aklo tikėjimo. Ar pabusime mes? Ar ir toliau kaip ,,Aukso veršį“ garbinsime AMB, Paksą, Uspastichą, Zuoką bei kitus partijų lyderius ?

    Galime rinkti konservatorius, socialdemokratus, Darbo partiją ar kokią kitą, tačiau niekas Lietuvoje nepasikeis, kol nesiliausim mylėję valdžios. Visos iki tol valdžioje buvusios partijos dangstėsi liaudies palaikymu, joms viskas buvo ir yra ,,vsio zakono“.

    Ką mes prarandame aklai mylėdami partijas? Visų pirma įteisiname ,,skaldyk ir valdyk“ principą, nes, kur meilė - ten emocijos, kur emocijos - ten rietenos, juk norime, kad visi mylėtų ,,mūsiškius“. Taip visuomenė susiskaldo į atskiras stovyklas. O tie ,,mūsiškiai“, pastebėję aklą tikėjimą, pradeda piktnaudžiauti. Kaip tai išspręsti?

    Visų pirma atsakyti sau: myliu partiją ar ideologiją?

    Jei esu vakarietiškos orientacijos, žinoma, atsakysiu, kad ideologiją.

    O ką daryti, kad tą ideologiją atstovaujantys jos ir laikytųsi? Atsakymas labai paprastas: analizuoti ir, jeigu reikia, kritikuoti palaikomą partiją. Juk kiekvieno mąstančio piliečio pareiga - turėti įsitikinimus ir už juos kovoti, o nepasiduoti bandos jausmui bei aklai tikėti partijų vadais...

    Galų gale tampa aišku, kad geras politologas privalo kritikuoti visas partijas...

 

Į pradžią

 

 

KODĖL TURĖTUMĖTE UŽSIPRENUMERUOTI SAVAITRAŠTĮ „ATGIMIMAS“?

 

Apibendriname, kas įvyko per savaitę – viename laikraštyje rasite visos savaitės politikos, ekonomikos, kultūros įvykius ir net TELEVIZIJOS programą

Siūlome nepriklausomą įvykių analizę – mes dirbame tik su nepriklausomais žurnalistais ir apžvalgininkais

Pateikiame įdomių įžvalgų – visapusiškai analizuojame įvykius.

Mes gerbiame savo skaitytoją – nesivaikome skandalingų temų ir neįžeidinėjame žmonių

SKAITYKITE SAVAITRAŠTĮ „ATGIMIMAS“ IR TIKRAI DAUGIAU SUPRASITE!

Prenumeratos kainos (visuose pašto skyriuose):

1 mėn. - 9 Lt

       3 mėn. - 24.00 Lt

       6 mėn. - 44.00 Lt

       11 mėn. - 68.00 Lt

Jei šalia namų nėra pašto skyriaus, užsiprenumeruoti galima internetu www.atgimimas.lt

Kas paskatino atsirasti judėjimą Kitas Pasirinkimas?

    Klestinčių demokratinių šalių patirtis rodo, kad valdžia ir politikai dirba vardan savo piliečių todėl, kad jie yra nuolat „prižiūrimi“: stebimi, kritikuojami, ir priverčiami į tą kritiką reaguoti. Deja, bet Lietuvoje piliečiai išreiškia savo požiūrį į valdžią geriausiu atveju tik balsavimu rinkimuose. Piliečiams nepradėjus organizuotai veikti, nėra ko tikėtis, kad padėtis iš esmės keisis. Taigi judėjimo Kitas pasirinkimas tikslas - pabandyti suvienyti bendraminčius, siekiančius kurti demokratinę Lietuvos valstybę, kurioje pagaliau įsigalėtų tvarka ir teisingumas. Prisijunkit.

 Į pradžią

D ė k o j a m e:

    Savo bendraminčiams finansiškai parėmusiems judėjimą Kitas Pasirinkimas ir jo laikraščio ,,Baltijos kelias” leidybą:

Tomui Juškai iš Vilniaus,

Žibuntui Mikšiui iš Prancūzijos,

Įmonei „Sauda“,

UAB „Kentauras“.

 

Žurnalo „Lux jauni“ reklama

    Ateitininkų žurnalo „Ateitis“ reklama

Gerbiami skaitytojai,

    Laikraštis „Baltijos kelias“ - tai bene vienintelis leidinys, kuris nespausdina jokių užsakomų straipsnių, negauna jokių dotacijų iš valdžios institucijų, partijų ar suinteresuotų grupių.

    Tiesa – tai pats brangiausias ir svarbiausias šio laikraščio matmuo.

    Ačiū jums už tai, kad mums rašote, mus palaikote. Tikimės, kad mūsų autorių ratas plėsis bei stiprės.

    Mums reikalinga visapusiška jūsų parama. Finansinė taip pat. Mūsų sąskaita: NORD / LB, banko kodas 40100, sąskaita LT 664010042400478176, piliečių judėjimas ,,Kitas pasirinkimas”, įmonės kodas 300048076.

Kur gauti laikraštį Baltijos kelias?

    Šį leidinį platina judėjimo atstovai įvairiuose miestuose. Jų telefonai nurodyti laikraščio metrikoje. Kol kas atstovų turime mažai. Gal jūs pritariate mūsų nuostatoms ir norėtumėtė tapti mūsų atstovu ar platintoju? Jeigu taip, tai skambinkite.

    Laikraštį galima rasti ir šiais adresais:

Vilniuje: Judėjimo būstinėje Vilniaus g. 22 ( iš kiemo pusės),

Vilniaus bibliotekose: Lietuvos mokslų akademijos, Žygimantų 1/8; Vilniaus Universiteto, Universiteto g. 3; A.Mickevičiaus, Trakų g. 10; Kalvarijų, Kalvarijų 29; Lietuvos literatūros ir meno archyvo, Mindaugo g. 8; Lietuvos muzikos akademijos, Gedimino pr. 42; Tomo Zano, Šv. Stepono 23,

Antakalnio, Antakalnio g. 49; Kultūros paveldo centro, Pilies 16; Muzikos ir meno, Arklių 20; Užupio, Polocko 12; Vilniaus dailės akademijos, Maironio 6; Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Saulėtekis.

Kaune: „Tremtinio knygynėlyje“ Laisvės al. 39,

Radviliškyje: Centrinėje bibliotekoje.

Mūsų inf.

Autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.

Redakcija pasilieka teisę rankraščius trumpinti ir redaguoti.

Rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami.

 

Dieve, saugok mus, kad mes saugotume vieni kitus, o visi kartu saugotume Lietuvą.

---------------------------------------------------------------------------------

,, Baltijos kelias”. ISSN 1822 - 0495

Adresas: LT – 01014 Vilnius, Vilniaus g. 22;

Pašto dėžutė: Vilnius 1, Nr. 536

Telefonas informacijai Vilniuje: Eduardas Daujotis 2121650, 865051658; Kaune: Jolanta Našlėnienė 868871818 Klaipėdoje: Virgis Palionis 867442386 , Radviliškyje: Kęstutis Pakštas 867117422; pilieciai@pilieciai.lt ; www.pilieciai.lt

Leidėjas: piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS

Redaktorė Nijolė Pranckevičiūtė

Redkolegija: A.Dagelis, V.Daujotis, E.Gudavičius, A.Janulaitis, Č.Laurinavičius, V. Paulaitis, V. Radžvilas, R.Sopranaitė.

Spaustuvė ,,Spauda”.

 

Į pradžią