Šiame numeryje: Kas Jūs, kunige A. Svarinskai? Kaip A. Brazauskas gelbėjo A. Kubilių. Kito pasirinkimo sueiga. Iš bendruomenių gyvenimo. Tautos savigyna. Ar gresia Lietuvai gėjų santuokos? Ateitininkai. Neapmokama teisinė gynyba.

Į titulinį puslapį

Jie sugrįžo. Ar Ilgam?

Lietuvos Respublikos Prezidentui 2004 11 16   Jo Ekscelencijai Valdui Adamkui Vilnius

Kas Jūs, kunige Alfonsai Svarinskai?

Kaip Algirdas Brazauskas gelbėja Andrių Kubilių

Tautos savigyna

Nemokama teisinė pagalba

 Pilietinės iniciatyvos

Iš skaitytojų laiškų

Maisto bankas

R. Vaitkus. Esmė ne suklastotas dokumentas.

BENDRUOMENĖS: visi drauge – jėga

Gamtosauga - bendruomenių rūpestis

Temas siūlo jaunimas

Ar gresia Lietuvai gėjų santuokos?

Kas paskatino atsirasti judėjimą Kitas Pasirinkimas?

 

 

 

1. Jie sugrįžo. Ar Ilgam?

    Kaip tik šiomis dienomis baigė griūti paskutinės ilgai statytos smėlio pilys. Šios pilys- tai naivios viltys, kad po Seimo rinkimų šalį gelbės kažkokia išsvajota tariamų “valstybininkų” koalicija. Tuščia ir beprasmiška būtų svarstyti, ar galėjo atsirasti vaivorykštės Vyriausybė. Matyt, ne. Žinoma, trumpam laikui tokią Vyriausybę turbūt buvo įmanoma suformuoti, tačiau nuo pirmos savo darbo dienos ji būtų stovėjusi tarsi ant molinių kojų. Tokia vyriausybe kaip išganingu vaistu nuo mūsų visuomenę ir valstybę kamuojančių negalių galėjo tikėti nebent kai kurie politikai, įpratę iš aukšto žvelgti į piliečius. Tokių politikų tikrai esama – jie šventai įsitikinę, kad siauruose išrinktųjų būreliuose sugalvotais ir uždaruose valdžios kabinetuose sutartais būdais gudragalviškais koaliciniais sandėriais įmanoma pakeisti pamatines ir ilgalaikes šalies politinio gyvenimo tendencijas.

    Žodis „ilgalaikis“ čia nėra atsitiktinis – jis svarbiausias. Būtina aiškiai ir nedvipramiškai pasakyti, kad prie to, ką turime šiandien, buvo nuosekliai eita keturiolika metų. Tai darė visos – tiek kairiosios, tiek dešiniosios – Lietuvą valdžiusios partijos ir vyriausybės. Šio „pasiaukojamo tarnavimo“ valstybei ir jo piliečiams rezultatas labiau negu akivaizdus – JIE SUGRĮŽO. Kad ir kaip būtų mėginama gražinti ir tušuoti šiandienos tikrovę, vargu ar įmanoma paneigti, jog šalies šeimininkai yra keturi koaliciją sudarę buvusiųjų klanai. Ciniškai spjovę į rinkėjams duotus pažadus, aršiai riedamiesi tarpusavyje dėl kiekvieno kaulo, jie susigrūdo prie valdžios lovio skubėdami išsidalyti postus ir turtus.

    Jeigu kam nors dar galėjo kilti vilčių dėl naujosios valdančiosios koalicijos pobūdžio ir tikslų, tokias viltis turėjo išsklaidyti– juk viskas buvo nutarta iš anksto -- surengtas vadinamųjų A. Brazausko „socialdemokratų“ Tarybos posėdis. Pakako per televizijų žinias išvysti trumpus šio renginio vaizdelius, kad nutvilkytų ledinis šaltukas. Ekrane išvydome „grupę draugų“, darniu choru prašančių partiją pasmerkti ir net išvaryti iš salės saujelę proto ir sąžinės nepraradusių tikrųjų socialdemokratų, protestavusių prieš amoralią sąjungą su Archangelsko turčiumi. Matyti kadrai akimirksniu nuplėšė kaukes ir grąžino į, atrodytų, jau seniai pamirštus laikus – tai buvo tikrų tikriausias kompartijos vadų susirinkimas. Sunku pasakyti, kokių tikslų siekia ir kokiais motyvais vadovaujasi jų galva – LKP CK sekretoriaus įpročių nė per nago juodymą neišsižadėjęs šalies premjeras. Kaip aiškėja, iki šiol jis tik kruopščiai ir, reikia pripažinti, gana vykusiai slėpė šiuos įpročius, tačiau dabar pratrūko. Galbūt jaučia, kad jo laikas politikoje baigiasi ir žūtbūt reikia nugriebti paskutinį iš valdžios aukštybių nukrisiantį riebų kasnį, galbūt atsibodo slapstytis ir veidmainiauti vaidinant padorų žmogų ir socialdemokratą. Kad ir kokios būtų šio atsivėrimo priežastys, tikroji – amoralaus komunisto ir ciniško politikieriaus – prigimtis prabilo visu balsu. Valdžios postų dalybos su koalicijos draugais primena pigiausią turgų. Be atodairos, visiškai nepaisant viešosios nuomonės, dalijami ministrų postai net labiausiai susikompromitavusiems savojo klano bendrams. Sunku net įsivaizduoti, ko galima laukti, kai ši „gelbėtojų“ kompanija paims į savo rankas valdžios vadžias ir, blogiausia, įkiš rankas į europinių pinigų maišą.

    Tad belieka pripažinti karčią ir kaip reta paradoksalią tiesą – nužingsniavusi, atrodytų, tokį ilgą kelią Vakarų ir padoresnio gyvenimo link, Lietuva iš tikrųjų niekur toli nenuėjo, nes vidumi ji tebėra senoji nomenklatūrinė LSSR. Galbūt ši išvada kai kam atrodys sukrečianti ir piktinanti, daugelis mėgins ją ginčyti. Turbūt tai natūralu – juk tokia išvada pirmiausiai būtų rūstus kaltinimas šalį valdžiusioms politinėms jėgoms. Uoliai gražindamos išorinį jos fasadą, šios jėgos nematė ar nenorėjo matyti giliai įsimetusio vidinio puvinio. Todėl, kaip jau ne sykį buvo anksčiau, ir šį kartą greičiausiai pasigirs balsai, raginantys „nedramatizuoti padėties“ ir įrodinėjantys, kad nėra taip blogai. Matyt, bus mėginama aiškinti, kad valdančioji koalicija dalyvaujant „valstybininkams“ A. Brazauskui ir A. Paulauskui kur kas geriau, negu kokia nors uspaskichininkų, prunskininkų ir paksininkų trijulė. Kuo konkrečiai geresnė – apie tai greičiausiai bus nutylima.

    Optimistiškiau nuteikiantiems padėties vertinimams greičiausiai bus palanki ir nemenka dalis mūsų šviesuomenės. Patiems sau ir kitiems įrodinėjant, kad rinkimai galėjo baigtis ir blogiau, paprasčiau išsaugoti taip pamėgtą dvasios komfortą ir ramybę, kurie apgaubia tada, kai pilietiškumas apmiręs, o vienintelis asmens gyvenimo uždavinys tėra pasirūpinti asmeniniais profesijos ir buities reikalais.

    Derėtų atsargiai vertinti ir kovingas dešiniųjų partijų šnekas bei jų pažadus būti tvirta ir griežta opozicija. Menkai tikėtina, kad šiai opozicijai pakaks sąžinės ir pilietinės drąsos atvirai pripažinti, jog dabartiniu metu ji tėra vėzdas A. Brazausko ir A.Paulausko partijų rankose. Mosuodamos šiuo vėzdu – galimybe grįžti prie vaivorykštės koalicijos idėjos – jos turi itin palankias sąlygas prireikus spustelėti koalicijos partnerius ir šitaip apmalšinti jų apetitus valdžios postams ir pinigams. Apie tai reikia kalbėti, kad būtų išvengta dar vienos naivios ir pavojingos iliuzijos. Jau dabar dešiniosios opozicijos sluoksniuose sklando viltingos kalbos, kad naujoji valdančioji koalicija gali žlugti, ir tada būtų labai tikėtini priešlaikiniai Seimo rinkimai, išgelbėsiantys valstybę iš dabartinių bėdų ir vargų liūno. Turime pasakyti, kad tokie rinkimai iš tiesų galimi, tačiau savaime jie nelaiduoja jokių teigiamų pokyčių šalies politiniame gyvenime. Priešingai, jeigu mūsų dešiniosios partijos toliau elgsis nepilietiškai ir, užuot ryžtingai atsinaujinusios, tik kurstys nepagrįstas savo rėmėjų viltis, jų pačių ir visos šalies padėtis tik dar labiau pablogės. Trumpai sakant, politinių stebuklų – palankių rinkiminės švytuoklės svyravimų – laikai negrįžtamai baigėsi ir jų laukti ne tik neverta, bet tiesiog pragaištinga.

    Taigi buvusieji – LKP-KGB funkcionierių valdžia -- grįžo į Lietuvą. Ar ilgam? Nežinia. Tačiau manytume, kad jeigu mes, šalies piliečiai, negyvensime pasyviai laukdami stebuklo, tuščiai nesitikėsime, kad ši sugrįžusiųjų valdžia išnyks savaime kaip po žiemos ištirpsta sniegas, o nenuleisime rankų ir darysime viską JIEMS sustabdyti, tada į mūsų kraštą po nomenklatūrinio politinio rudens darganų anksčiau ar vėliau ateis šviesesnis ir linksmesnis pilietinis pavasaris.

Redkolegija

 

Į pradžią

 

 

2. Lietuvos Respublikos Prezidentui 2004 11 16

Jo Ekscelencijai Valdui Adamkui Vilnius

 

    Jūsų Ekscelencija,

prisimindami rinkiminės kampanijos metu išsakytus Jūsų žodžius apie tai, kad būsite visų piliečių Prezidentu, kreipiamės, siūlydami tęsti Jūsų pradėtas konsultacijas su pilietinės visuomenės atstovais, tiek sprendžiant aktualiausias kasdienio gyvenimo problemas, tiek ir tas, kurios lemia ilgalaikę šalies perspektyvą.

    Pripažindami, kad piliečiams ir valdžios institucijoms būtina bendradarbiauti, sprendžiant aktualias visuomenei problemas, tikimės Jūsų dėmesio ir tokiu svarbiu klausimu kaip Vyriausybės formavimas.

    Dedant pagrindus šalies ateičiai, užtikrinant šalies ūkio konkurencingumą, ypač svarbus vaidmuo, mūsų nuomone, tenka švietimo ir mokslo sistemai. Nemaža dalis mūsų pilietinio judėjimo dalyvių aktyviai dalyvauja Grupės už Nacionalinio susitarimo įgyvendinimą veikloje. Todėl drąsiai tvirtiname, kad siūloma Rimanto Vaitkaus kandidatūra į švietimo ir mokslo ministrus tikrai netinkama. Jo veikla per pastaruosius kelerius metus parodė, kad jis nesugeba įgyvendinti pagrindinių žinojimo visuomenės funkcionavimo ir valdymo principų.

    Užsienio ekspertai kritikuoja mūsų universitetų ir mokslinių institutų valdymą, neefektyvų funkcionavimą, pataria keisti jų modelį. Deja, nuolatiniai dabartinio viceministro R. Vaitkaus pasisakymai ir veiksmai buvo nukreipti prieš bet kokius teigiamus pokyčius. Tai stabdo kvalifikuočiausių specialistų integravimą į mokslo ir studijų institucijas, menkina mokslininko profesijos prestižą, skatina gabiausio jaunimo emigraciją.

    R. Vaitkaus iniciatyva sumažėjo biudžeto lėšų dalis, kuri turėtų skatinti dalyvauti tarptautinėse mokslo tyrimų ir eksperimentinės plėtros programose, taip pat sumažėjo mokslininkų skatinimas vykdyti ūkio subjektų mokslinius užsakymus. Todėl susidarė padėtis, kad Lietuva iš ES atsiima mažiau lėšų, nei sumoka joms mokesčių pavidalu. Mažėja mokslininkų indėlis ir į šalies ūkio produkcijos atnaujinimą.

    Kandidato į ministrus iniciatyva sumažintas skatinimas už dalyvavimą tarptautinėse mokslo tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) programose. Taip pat ir už ūkio subjektų MTEP užsakymų vykdymą, skiriant valstybės biudžeto lėšas, veda prie to, kad Lietuva iš ES mokslo programų atsiima gerokai mažesnę dalį lėšų negu sumoka į jas mokesčių pavidalu. Taip pat mažėja mokslininkų indėlis į šalies ūkio produkcijos atnaujinimą.

    Viceministras nesugeba ryžtingai diegti priemonių, kurios skatintų studijų kokybę aukštosiose mokyklose. Beatodairiškas studentų skaičiaus didinimas sukūrė situaciją, kai finansavimas, tenkantis vienam studentui, yra pats mažiausias tarp ES valstybių. O visos švietimo sistemos rengiamų specialistų spektras toks, kad akivaizdžiai pradeda trūkti kvalifikuotų darbininkų, specialistai, turintys aukštąjį išsilavinimą, emigruoja, nes negali prisitaikyti prie Lietuvos darbo rinkos.

    Pastaruoju metu spaudoje svarstoma neskaidri R. Vaitkaus veikla, pripažįstant Baltijos rusų instituto diplomus ir legalizuojant šio instituto veiklą Lietuvoje. Šios istorijos eiga rodo, kad iškelta R.Vaitkaus nekompetencijos problema bus paversta šalutine, kaip vieno suklastoto dokumento problema bei klastotojo paieška.

    Apie R. Vaitkaus neskaidrią veiklą ne kartą rašyta leidiniuose „Kauno diena”, „Dialogas”, „Respublika”, „Lietuvos Rytas”, „Lietuvos žinios“, internetiniuose puslapiuose www.delfi.lt, www.gunsi.lt, www.takas.lt, www.pilieciai.lt.

    Pone Prezidente, prašytume Jūsų atkreipti dėmesį į mūsų išdėstytus argumentus, svarstant šiuo metu aktualius ministrų skyrimo klausimus. Taip pat dar kartą atkreipiame Jūsų dėmesį į tai, kad esame pasirengę reaguoti į Jūsų iniciatyvas, skatinančias pilietinės visuomenės ugdymą bei plėtrą.

    Pagarbiai,

   Pilietinio judėjimo „Kitas pasirinkimas“ valdyba

 

 

 

 KODĖL TURĖTUMĖTE UŽSIPRENUMERUOTI SAVAITRAŠTĮ „ATGIMIMAS“?

 

Apibendriname, kas įvyko per savaitę – viename laikraštyje rasite visos savaitės politikos, ekonomikos, kultūros įvykius ir net TELEVIZIJOS programą

Siūlome nepriklausomą įvykių analizę – mes dirbame tik su nepriklausomais žurnalistais ir apžvalgininkais

Pateikiame įdomių įžvalgų – analizuojame įvykius iš visų pusių

Mes gerbiame savo skaitytoją – nesivaikome skandalingų temų ir neįžeidinėjame žmonių

 

SKAITYKITE SAVAITRAŠTĮ “ATGIMIMAS” IR TIKRAI DAUGIAU SUPRASITE!

 

Prenumeratos kainos (visuose pašto skyriuose):

 

1 mėn. - 9 Lt

3 mėn. - 24.00 Lt

      6 mėn. - 44.00 Lt

      11 mėn. - 68.00 Lt

 

Jei šalia namų nėra pašto skyriaus, užsiprenumeruoti galima internetu www.atgimimas.lt

Į pradžią

3.

    Viliamės, kad kunigą Alfonsą Svarinską pažįstame. Vieni mano, kad jis drąsusir ryžtingas – kiti, kad agresyvus ir piktas, vieniems jis atrodo patriotas - kitiems, kad jis radikalas, nacionalistas ar net šovinistas. Jo pasisakymų interpretacijos gali būti įvairios, tačiau niekas nėra suabejojęs šio žmogaus dvasios stiprybe, nepalaužiama valia ir begaline meile Dievui ir Tėvynei.

    ,,Kas jūs, kunige Svarinskai?” šaukė vienas sovietinis filmas. Klausė, bet net nesistengė atsakyti, o tik vykdė kažkieno įsakymą šį dvasiškį sutrypti. Šiandien tie įsakinėtojai vėl sėdi patogiose kėdėse, gerai apmokamuose postuose ir toliau tyčiojasi iš tautos. Kas yra kunigas A. Svarinskas, jiems jau neberūpi. Jiems aktualiau fondai su neskaidriai skirstomomis lėšomis, žemės, namai, prabangūs automobiliai, sąskaitos bankuose...

    Šiandien, kai minime šio dvasininko 50 metų kunigystes sukaktį, pabandysime bent keletu štrichų atsakyti į šį klausimą

    Kas Jūs, kunige Alfonsai Svarinskai?

    Alfonsas Svarinskas gimė 1925 m. Ukmergės apskrityje, Kadrėnų kaime. Mokėsi Ukmergės gimnazijoje ir Mokytojų seminarijoje, vėliau įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją.

    Jau pirmosios sovietinės okupacijos metais A. Svarinskas įsitraukė į pogrindinę kovą, kurią tęsė ir studijuodamas seminarijoje: aprūpindavo partizanus medikamentais, pogrindžio spauda, dokumentais. 1946 m. pavasarį, vengdamas suėmimo, pasitraukė iš seminarijos ir įstojo į partizanų gretas. Deja, dar tų pačių metų gruodžio 31 d. buvo suimtas ir nuteistas 10 metų kalėti Užpoliarėje, Abezės lageryje. Ten dirbo naktiniu sargu, felčeriu. 1954 m. spalio 3 d. tame pačiame Abezės lageryje buvo įšventintas į kunigus...

    - Gal galėtumėte prisiminti 1954 metų spalio 3 – iąją?

    - Atrodo, viskas buvo vakar. Stalino laikais politiniams kaliniams nebuvo galimybės išeiti iš konclagerių. Kai baigdavo vieną bausmę, iškviesdavo į „vachtą“ ir paskirdavo naują bausmę – 5, 7 ar 8 metus. Taip žmogus ir sėdėdavo.

    Nebuvau baigęs seminarijos, buvau tik klierikas, o norėjosi žmonėms padėti. Susisiekėm su vyskupu Pranciškumi Ramanausku, kuris kalėjo lageryje už dviejų kilometrų, ir sutarėm, kad jis atvyks ir mane įšventins. Reikėjo pergudrauti lagerio vadžią. Aš gydydamas ligonius sutaupiau apie litrą medicininio spirito. Taigi per to lagerio sanitarinės dalies darbuotoją, puikią rusaitę, kuri mums pernešdavo ir Švenčiausiąjį Sakramentą, perdaviau spiritą kam reikia ir gavom leidimą. Tas spirito gavėjas dar ir pamokė vyskupą sakyti, kad serga apendicitu. Taigi vieną dieną vyskupą ant neštuvų kaliniai atnešė į mūsų lagerį. Viename korpuse buvo lietuviai gydytojai Vladas Šimkūnas ir Leonidas Krimskas. Čia ir paguldė vyskupą. Jis turėjo tik apiplyšusią, virvele surišamą vatinę aprangą išpjautomis sagomis. Aš buvau basas, rūbai irgi gerokai apiplyšę...

    Viskas vyko gana sklandžiai, tačiau per Mišių dalį „Sanctus“ į prieškambarį įėjo prižiūrėtojai. Siena buvo prasta, durys labai plonos, o mūsų buvo septyni: buvęs vidaus reikalų ministras Vladas Nasevičius, kun. Liudas Puzonas ir kt. Bijojome sukosėti, pajudėti.... Mūsų gydytojas V. Šimkūnas gaudavo iš Lietuvos labai gero ir kvapnaus tabako „Zolotoje runo“. Kadangi viskas aplinkui dvokė nešvariais autais, tai kai jis užrūkydavo, ir rūkantys, ir nerūkantys mėgaudavosi tuo kvapu. Taigi ir dabar, pasirodo, prižiūrėtojai norėjo gauti tabako. Gavę, jie laimingi išėjo. Šventinimai įvyko. .

    - Kokie buvo sunkiausi laikotarpiai?

    - Žinot, kad man sunkių laikotarpių lyg ir nebuvo. Na, buvo rūsčių dienų, kartais darganotų, bet buvo ir saulėtų. Manau, kad ir būdamas lageryje jaučiausi laimingas, nes du kartus per metus – prieš Velykas ir prieš Kalėdas – beveik visi lietuviai eidavo išpažinties ir šventosios Komunijos. Ir kitiems patarnaudavau – lenkams, rusams.

    1956 metais grižęs pradėjau kunigauti Kulautuvoje, buvo tikrai labai gera. Iš pradžių į bažnyčią eidavo tik senutės, tačiau vėliau ėmė rinktis vis daugiau jaunimo. Valdžiai tai nepatiko. Kartą komjaunuoliai, siųsti paklausyti pamokslų, parašė skundą apie mano kalbas, kurios neva veda neteisingu keliu.

    Kūčių dieną grįžtant iš parduotuvės vaikai pasitiko ir pasakė, kad mano namuose daro kratą. Apsisukau ir nuėjau į kaimą. Pavalgiau Kūčių vakarienę, o po to vėl grįžau į bažnyčią. Ten 12 val. nakties buvo sausakimša. Atlaikiau net trejas šv. Mišias. Nuotaika nepakartojama. Parėjęs namo atsiguliau ir pramiegojau Kalėdų ankstyvąsias Mišias. Visi manė, kad suėmė, o kai pamatė mane gyvą ir sveiką, visi sakė: „na ir nervai“, o aš juokiausi, kad nervų man prireiks ateity. Nieko per tą kratą nerado, išskyrus keletą knygų, tarp kurių buvo ir A.Šapokos istorija. Vėliau išsikėliau į Betygalą, o ten mane vėl suėmė. Kaltino banditizmu. Tada klausiau, nejaugi A. Šapokos istorija yra banditizmo įrodymas? Sakiau, kad tai vienintelė išsami Lietuvos istorija ir, reikia manyti, iš jos mokėsi ir Sniečkus, ir Paleckis, ir kiti. Taigi, jeigu reikia už ją areštuoti, pradėkit nuo jų. Tada lageryje išbuvau 6 metus. Grįžęs Lietuvoje išbuvau 18 metų. Dirbau Miroslave, Kudirkos Naumiestyje... Gal sėkmingiausias darbas buvo Viduklėje. Tada daug jaunimo lankė bažnyčią. Vaikų elgesys buvo išsiskirtinai geras. Ir per teismą turėjau progos pasidžiaugti Viduklės vaikais. Raseinių komsorgas sakė, kad ką mokiniams iš Viduklės bepasakysi, jie atrėžia, esą klebonas sakė, kad dabar yra gavėnia ir dabar to ir to daryti negalima. Kai grįžau iš lagerio, pirmiausia padėkojau vaikams už paklusnumą.

    Nors Lietuvos vėliava dar nebuvo įteisinta, bet mane sugrįžtantį visi pasitiko su vėliavėlėmis. Tada sakiau: „Kas nebijote kančios, turėkite vėliavas, kas bijote – įsidėkite jas į kišenę“. Niekas nekišo į kišenes, jie sakė, kad Lietuvos neišduos. Pabučiavau kiekvieną už jų didvyriškumą. Taigi buvo ir sunkių momentų, bet buvo ir tikrai gražių valandų.

    - Kas padėjo atsilaikyti?

    - Be abejo, atsakymas aiškus – Dievas. Ir gyvas tikėjimas, kad vieną kartą Tėvynė kelsis, o mes turime sudaryti visas sąlygas, kad kuo daugiau mūsų tautiečių išsilaikytų ir fiziškai, ir dvasiškai. Dauguma lietuvių lageryje dvasiškai išsilaikė gerai, tačiau fiziškai ne, kadangi buvo nepaprastai sunkios sąlygos. Buvo sunku, bet ir ten buvom įsisteigę bažnyčią, meldėmės, susirinkdavo graži publika. Be to, lageryje buvo griežta tvarka. Lietuviai susitarė tarp savęs, kad jei kartais kas susikeiks rusiškai, tam duos sprigtą į pakaušį. Lietuviai tikrai buvo dori: nesikeikė, nevogė ir, svarbiausia, nebuvo šnipų. Šito negaliu pasakyti apie paskutinį lagerį, į kurį buvau nuvežtas 1983 metais.

    - Kokią lietuvių tautą matote šiandien?

    Šiandien Lietuvą matau labai liūdną. Dėl visko kalti patys. Dabar viskas priklauso nuo mūsų. Kai ateina rinkimai, pradedame kalbėti, dirbti, bet praeina rinkimai ir užmirštame, nieko nedarome. O priešas visą laiką dirbo. Prisimenu Kavarsko pieninėjė viena moteris sako: „Jei dabar čia pasirodytų Landsbergis, nudurčiau jį šakėm“. Visos juokėsi. Tada pasakiau piktą pamokslą bažnyčioje: jei esate pasiruošę žudyti, kurių net nepažįstate ir kurie jums nieko blogo nepadarė, tai nėra ko eiti į bažnyčią. V. Landsbergis vadovavo ne Vyriausybei, o Seimui, kur leidžiami įstatymai. Išleido ir gerų, gal ir ne visai gerų. Kas gi neklysta? Bet ar visus puolame šakėmis? Ne. Priešas tada darė viską, kad supjudytų tautą. Jam puikiai sekėsi.

    Beje, ir dabar jis tą patį tebedaro, tik mūsų žmoneliai to nesupranta..

Į pradžią

 

4. Povilas Gabalis   Kaip Algirdas Brazauskas gelbėja Andrių Kubilių

 

    Pasisekė? Tėvynės sąjungai pasisekė? Naujajame Seime ji turės nebe 9, o net 25 vietas. Ar tikrai?

    Bet ar tikrai pasisekė partijai? Ar pasisekė jos potencialiems rinkėjams? Tėvynės sąjunga antrą kadenciją iš eilės darbuosis opozicijoje. Ir taip atsitiko tada, kai Lietuvoje nėra normalios vakarietiškos dešiniosios partijos, kai dešiniosios pakraipos rinkėjai karštligiškai ieškojo, už ką balsuoti. Dažnas pasakys, kad Socialdemokratų partija irgi dešinioji, nes ji iš esmės savo veikla atstovauja stambųjį kapitalą. Taip, bet ji – iš esmės komunistiniam partiniam nomenklatūriniam kapitalui atstovaujanti partija, neatitrūkstanti nuo savo rytietiškų ištakų. Tad ką daryti paprastiems dešiniesiems rinkėjams, kai galutinai susikompromitavo ir liberalai? Ir kai visą dešimtmetį dešiniosios pakraipos rinkėjai tikėjosi, kad Tėvynės sąjunga taps realia jų atstove. Ar ne šis liberalų nuosmukis yra pagrindinė priežastis, kodėl konservatoriai Seime gavo keliolika vietų daugiau?

 

    Viltys ir realybė

    Kai triuškinamai pralaimėjusi 2000 metų Seimo rinkimus partija nerado savyje jėgų išnagrinėti padarytų klaidų ir bent šiek kiek atsinaujinti, viltys, kad ji – piliečių interesus atstovaujanti partija, vis labiau blėso. Aišku, dabar lengva kalbėti, kas būtų, jeigu būtų. Bet dabar, matyt, niekam nekyla abejonių, kad jei į Tėvynės sąjungą, bent jau į jos vadovybę, būtų įlieta bent kiek šviežesnio (nekorumpuoto) kraujo, bent kiek labiau pasirūpinti šalies ir piliečių interesais pusę, jų pergalė paskutiniuosiuose rinkimuose nekeltų abejonių. Ir, drįstu spėti, triuškinama pergalė.

 

    Vėl pasisekė

    Bet kas gali paneigti, kad partijos „grietinėlei“ ir vėl pasisekė? Dar ketveri metai ramaus ir sotaus gyvenimo. Ir net labai pasisekė – gerokai didesnė partijos vadovybės dalis pateko į išsvajotą rojų – bus linksmiau. Kažkuris iš aukštų partiečių nesugalvojo nieko gudresnio, kaip šį desperatišką rinkėjų pasirinkimą pavadinti pergale.

    O atsakomybė? Kokia atsakomybė būnant opozicijoje? Ypač kai jos nebuvo per visą praėjusią kadenciją. Tik partijos vadams jų partinė, patiems sau sotų kąsnį užtikrinusi veikla atrodo atsakinga ir kokybiška.

 

    Vaivorykštės galimybės ir pavojai

    Ar būtų apgintos dešiniosios vertybės, jei Tėvynės sąjunga patektų į vaivorykštinę vyriausybę? Manyčiau, kad greičiau atsitiktų atvirkščiai. Ir rafinuotesni, kairuolius vaidinantys koalicijos partneriai nuolat visas bėdas verstų ant „neprincipingų dešiniųjų”, o ir patiems konservatoriams principingumo, siekiant žūtbūt išsilaikyti valdžioje, tikriausiai taip pat pritrūktų. Ir Uspaskicho „partija”, būdama opozicijoje, įneštų savo indėlį žlugdant Tėvynės sąjungos įvaizdį. Beveik neabejoju, kad kiti rinkimai, partijos misijos požiūriu, konservatoriams būtų visai liūdni.

 

    Išgelbėjimas ar sužlugdymas?

    Algirdas Brazauskas, nutraukęs flirtą su konservatoriais dėl Vyriausybės sudarymo, gal to nelabai ir norėdamas, sudarė prielaidas Tėvynės sąjungos vadams ramiai pagyventi dar vieną kadenciją su viltimi ir po kitų rinkimų gauti kelias šiltas vietas Seime. Taip turėtų ir atsitikti, nes, atrodo, šansų, kad atsiras kita į vakarietiškumą pretenduojanti dešinioji partija, nėra daug. Ar AMB išgelbėjo konservatorių vadovybę nuo audringo laviravimo ir dar didesnio jos silpnybių demaskavimo vaivorykštėje? Ar socialdemokratai, žinodami dešiniųjų konkurentų grietinėlės silpnybę Seimo kėdei, sąmoningai šitaip siekia sužlugdyti šią partiją?

 

    Atsakymas

    Mano nuomone, kad, jeigu Tėvynės sąjunga ir po šių rinkimų neras savyje stiprybės atsinaujinti, tai jau niekas jos nebeišgelbės kaip partijos. Ketveri metai – ir daug, ir mažai. Daug-jeigu nieko neveikiama ir laukiama, kas bus per kitus rinkimus, mažai–jeigu imamasi kūrybos. Tokios kūrybos, kuri gaivintų partiją ir plėtotų pilietinę visuomenę, o jos neišvengiami palydovai – piliečių interesams atstovaujančios ir dešiniosios, ir kairiosios partijos. Taigi atsakyti į klausimą, ar Algirdas Brazauskas išgelbėjo Andrių Kubilių, palikdamas mus be vaivorykštės, kaip ir į klausimą, ar Algirdas Brazauskas po šių nesėkmingų rinkimų išgelbėjo pseudokairiuosius socialdemokratus, gali tik patys piliečiai savo veikla.

Į pradžią

 

5. Darius Vilimas  Tautos savigyna

    Daugelis mūsų politikų ir nemaža dalis visuomenininkų buvo taip sužavėti Lietuvos narystės NATO ir ES organizacijoje idėja, kad ji tapo savitu tikslu. Ypač tai taikytina tiems, kurie siekė išsivaduoti iš rusiškojo paveldo šešėlio ir sugrąžinti mus į Vakarų Europos civilizacijos įtaką. Mintis, žvelgiant iš geopolitinio taško, yra labai vykusi ir tikrai teisinga. Prisiminkime ir tai, kad dabar geografiškai jau esame net ne tiltas tarp Vokietijos ir Rusijos, o tiltas tarp Rusijos (Karaliaučiaus regionas) ir tos pačios Rusijos ištikimo sąjungininko - Baltarusijos. Kai mes aiškiname esą Vakarų civilizacijos tiltas į bizantiškuosius rytus, Maskvai mes tik esame nemandagi ES provincija, kažkodėl nenorinti suteikti bevizinio tranzito teisės į vakarus labiausiai nutolusią Rusijos dalį.

    Rusijos siekis puikiai suprantamas. Ji tik siekia išsidėrėti sau palankiausių tranzito sąlygų. Bėda ta, kad dabar jau deramasi ne su Lietuva, o su Briuseliu. Kad galėtume apginti savo tautinius interesus, būtinas stiprus stuburas. Sunku patikėti, kad mūsų diplomatai, ne kartą kritikuoti už nuolankumą ne tik Rusijai, bet ir kitoms kaimynėms, sugebėtų nuosekliai ir tvirtai ginti Lietuvos pozicijas tarptautinėje arenoje
Susinaikinimo link?

    Kas mūsų laukia po 20, 50 ar 100 metų? Į spaudą prasimuša viena kita šiurpi demografinė prognozė, pavyzdžiui, „po kelių šimtų metų lietuvių beliks šimtas tūkstančių“ arba „paskutinis lietuvis išnyks N-taisiais metais“. Sušniokščia sensacijų mėgėjų klegesys ir pavienių pesimistų padūsavimai. Ir vėl viskas nutyla.

    Šiandien gyvenimas yra toks mobilus ir visapusiškas, toks imlus naujovėms, kad tautos vystymasis gali būti nulemtas jau artimiausiais metais. Nieko nedarant, po kokio dešimtmečio gali tekti konstatuoti, kad mūsų tauta negrįžtamai pasuko degradacijos ir savo kultūrinio bei fizinio susinaikinimo link.
    

   Beje, yra ir tokio vystymosi šalininkų. Mūsų kosmopolitai atvirai džiaugiasi, kad mes, lietuviai, galėsime ištirpti sočioje beveidžių anglakalbių europiečių jūroje. Tokiam Lietuvos vystymosi scenarijui netiesiogiai pritaria mūsų politikai, su palengvėjimo atsidūsėjimu konstatuodami, kad atsidarius ES sienoms, ėmė mažėti bedarbių skaičius. Iš tiesų, bandymas atsikratyti dalies savo rinkėjų, išleidžiant juos į užsienį, užuot pabandžius juos aprūpinti darbu tėvynėje, irgi yra išeitis. Tiesa, pati lengviausia.

   Lietuva iš kiniečių ir arabų?
    Lietuvių tauta yra pernelyg maža, kad mėgautumėmes galimybe netekti dešimčių ir šimtų tūkstančių savo tautiečių. Dabar gi padėtis yra tikrai kebli- dar 10-20 tokios nevaržomos emigracijos metų, ir daina apie „3 milijonus“ taps tik praeities fantazija. Gali atsitikti net taip, kad net „2 milijonai“ pavirs tik siekiniu.

    Taigi, naujo gyvenimo iššūkiai kelia keletą svarbių klausimų, kuriuos reikėtų ne tik tinkamai suformuluoti ir pabandyti įsisąmoninti, po to ir pradėti skubiai spręsti. Pirmasis iššūkis - fizinis tautos išlikimas. Kalbama apie nevaržomą emigraciją, kuri gali pasiekti tokį mąstą, kai iškils grėsmė pačios tautos egzistavimui. Čia galima kalbėti apie būsimą materialinės gerovės kilimą, kuris padės sumažinti emigraciją. Bet tai tik teoriškas pasvarstymas. Kol mūsų dienos darbo užmokestis bus kokie 7 litai, o ES jis sieks 7 eurus už valandą, gausios emigracijos nepavyks išvengti. Jei padėtis nesikeis, o gimstamumas išliks žemas, greitai teks kalbėti apie atvirkštinį procesą - imigraciją. Iš ko kursime ateities Lietuvą? Iš slavų, kiniečių ar arabų? O gal indusų ir negrų?

   Kultūrinė tapatybė
    Iš karto iškyla jau šiandien aktuali kultūrinės tapatybės problema. Tai antrasis iššūkis. Jau šiandien visuomenei įteigtas kone visuotinis saviniekos sindromas. Labai madinga niekinti viską, kas yra lietuvių ir lietuviška. Keisčiausia tai, kad mūsų intelektualai, užuot padėję objektyviai įvertinti lietuvių tautą ir jos nuopelnus bendrame europietiškos kultūros istorijos kontekste, tik įsijungia į lietuvių spjaudytojų chorą. Taip atsiranda naujos vulgarios spekuliacijos apie mūsų tautą ar jos istoriją. Prisiminkime žymųjį posakį „patriotas-idiotas“, garbių profesorių postringavimą apie didįjį kunigaikštį Vytautą „šunsnukis, bet savas šunsnukis“ ar bandymus pavaizduoti Lietuvos valstybę ne kaip tautos siekinių realizaciją, o vien tik kaip kaimynių geopolitinių kombinacijų rezultatą (tai ypač būdinga tarpukario Lietuvos Respublikos vertinimams).

    Gal kiek ironiškas požiūris ir apsaugo nuo pernelyg didelio istorijos ar istorinių asmenybių idealizavimo. Bet neteko girdėti, kad koks, pavyzdžiui, lenkų ar rusų istorikas vadintų savo karalius ar carus „savais šunsnukiais“. Ar kad kas teigtų, kad kokia Lenkijos ar Rusijos valstybė susikūrė kaip istorinis atsitiktinumas. Iš kur tokia „modernizacija“ - ar nuo per didelio pasipūtimo, ar tai sąmoningas tautos mulkinimas? Kas tai - savarankiška pozicija, intelektualinė impotencija ar seno baudžiauninkiško įpročio įtikti svetimiesiems genetinis aidas?

   Tautos savigarba
    Aptarti tik du svarbiausieji šių dienų iššūkiai. Iš paminėtų problemų ir skaudulių rezginio išsirutulioja viena pagrindinė, sakytume esminė problema. Ar šią bėdą suvokia mūsų šviesuoliai? Regis, nelabai. Tik Vyskupų laiške Seimo rinkimų proga buvo iškelta tautinės savigarbos problema. Esminės, pamatinės tautos egzistencijos problemos partijų kol kas nejaudina...
    Todėl tautai teks pačiai spręsti šias problemas. Lietuvių tautos fizinio išlikimo ir kultūrinės tapatybės išsaugojimo problemos ne tik glaudžiai tarpusavyje susipynusios, bet ir yra neatidėliotinai spręstinos. Tai yra pirmasis dienotvarkės uždavinys.
    Kuo remiantis galima būtų spręsti tautos savigynos problemą? Visų pirma tautos tapatumą turėtų padėti iššaugoti tautiškumo puoselėjimas. Tiesa, kalbėti apie kažkokias institucinio tautiškumo atstovavimo politikoje galimybes dabar, kai tautininkų partija liko paskutinė seimo rinkimuose, nesurinkusi nė 1% balsų, yra juokinga. Bet mes kalbame apie kultūrinę tautiškumo sąvoką, o ji daug talpesnė, negu grynas politikavimas. Svarbiausias tokio tautiškumo elementas būtų tinkama mūsų etninės kultūros reprezentacija Europoje ir pasaulyje, kad nesijaustume vargani savo europietiškų kaimynų giminaičiais, kad nereikėtų, kaip tai buvo polonizacijos ar rusifikacijos laikais, gėdytis, kad esi lietuvis.
  

   Krikščionybė – lietuviškumo garantas?
    Kita svarbia tautiškumo išsaugojimo priemone privalo tapti krikščionybė. Suprantama, tai skamba truputį paradoksaliai, nes kaip tik krikščionybė formaliai yra kosmopolitinė, neakcentuojanti tautinio atskirumo. Tačiau Lietuvos atveju kaip tik krikščionybė katalikybės forma ir išliko lietuviškumo sinonimu. Lietuvoje jis atstovauja daugiau negu 600 metų tradicijai. O tai tikrai daug - prisiminkime, kad Europoje yra netgi jaunesnių tautų (baltarusiai, ukrainiečiai ar makedoniečiai). Šioje vietoje turėtų pasigirsti įvairiausio plauko pagonių, romuviečių ir panašių „tradicinių“ lietuvių tikėjimų išpažinėjų (jei tik skaito katalikiškąją spaudą) protesto balsai. Tačiau net ir žavintis jų išoriškai egzotiškomis apeigomis, mūsų nepalieka kirbantis įtarimas, kad šie „pagonys“ tėra kita ateistinio medalio pusė...

    Bažnyčios socialinis mokslas
    Yra dar vienas svarus argumentas už katalikybę kaip tautos savigynos sudedamąją dalį. Tai bažnyčios socialinis mokslas. Kol bolševikai aprauda neseną praeitį, o veržlieji rinkos ekonomikos šaukliai kalba apie didžiulius pelnus ir „nekvepiančius“ pinigus, paprasti žmonės jaučia didelę dvasinę ir psichologinę tuštumą bei diskomfortą. Nekalbame apie to diskomforto padarinius, kartu su vadinamąja „mirties kultūra“ (abortų, narkotikų, seksualinės revoliucijos) sukėlusius visišką didelės visuomenės dalies, ypač jaunimo, pasimetimą. Bažnyčios socialinis mokymas, kuris skaičiuoja jau antrąjį šimtmetį, yra reali alternatyva tiek socialistinėms (vulgarios socialinės lygybės), tiek laukinio kapitalizmo (liberalizmo „laisvė“) idėjoms. Gaila tik, kad tos mūsų politinės partijos, kurios mėgo kalbėti apie bažnyčios socialinį mokymą, nesugebėjo nueiti toliau dangstymosi šūkiais. Gilesniam šios doktrinos įsisavinimui pritrūko jėgų? O gal paprasčiausiai visas jėgas surijo kautynės ties politinės valdžios loviu?
    Labai gaila, kad šio požiūrio neatstovauja ir konservatoriai, savo programiniuose nuostatuose ir praktinėje retorikoje dreifuojantys ne krikščioniškosios demokratijos, o savo sąjungininkų liberalcentristų link.


   Kaip išsaugoti lietuvių kultūrą?
    Kol kas turime ne tik šiuos paminėtus iššūkius, bet ir realybę, kuri ne tik nepadėtų jų spręsti, bet gal net ir trukdytų. Turime nepajėgią visuomenę, jų spręsti. Apie kokią kultūrinę tapatybę ar jos išsaugojimą galima kalbėti, kai kasdien paneigiamos ne tik kultūrinės (šeima), dvasinės (krikščionybė), bet net ir kalbinės vertybės? Kaip išsaugoti lietuvių kalbą, kai mūsų klerkai nesugeba apginti netgi euro (piniginis vienetas) rašybos lietuviškai, o Seimo rinkimuose dalyvaujančios tautinių mažumų partijos ne tik deklaruoja autonomijų kūrimo galimybę, bet ir kėsinasi revizuoti šiuolaikinę lietuvių kalbos rašybą? Kai lietuvių kalbos „modernintojais“ tampa arogantiški belgų (ar esate kada girdėję apie savarankišką belgų kalbą?) kalbininkai? Kaip išsaugoti autentišką lietuvių kultūrą, kai įsigalėjo kičinė užsienietiška muzika, dailė ar trečiarūšis kinas? Kai pagrindiniu kokybės parametru tampa ne knygos ar filmo meninės vertybės, o leidinio perkamumas ar kino filmo žiūrimumas kino teatruose?
  

   Lietuva be lietuvių?
    Lietuvių tautos savigyna privalo tapti svarbiausiu mūsų tikslu. Negalima tikėtis, kad pati tauta sugebės tai išspręsti! Jai turi padėti mūsų inteligentija, visų pirma katalikiškoji. Kilęs susirūpinimas turėtų augti abiejomis kryptimis - ir gilyn į paprastų piliečių tarpą, ir vertikaliai aukštyn, link mūsų valdžios atstovų. Būtina susirūpinti nedelsiant. Jei to neįvyks, greitai gali nelikti ką ginti. Kam bus reikalinga tautos savigyna, kai nebus pačios lietuvių tautos? Tokiu atveju beliks kalbėti apie „Lietuvą be lietuvių“. Pamenate šį liūdnai pagarsėjusio Maskvos emisaro Suslovo posakį? O gal to ir siekia mūsų naujieji modernieji kosmopolitai-intelektualai? Nepamirškime, kad prarasti savo tapatumą galima labai greitai. Pamenate? Mūsų bajorai dar XVI a. pabaigoje gyrėsi esą lietuviais, o jau po keliasdešimties metų visuotinai pradėjo vartoti lenkų kalbą. Žinoma, toks XVII ir XXI a. pradžios procesų sulyginimas nėra visai korektiškas, bet prisiminkime, kad šioje ypač mobilioje epochoje visi procesai vyksta daug greičiau. Lietuviškumo praradimui gali užtekti ir vienos kartos!
    Tai tik bendro pobūdžio pasvarstymai. Norėtųsi, kad šis rašinys sukeltų diskusiją apie lietuvių tautinę savigarbą Juk tik diskusijose gimsta tikroji tiesa!

 

 

Į pradžią

 

 

6. Nemokama teisinė pagalba

    Gerbiami skaitytojai, mes vis dažniau iš jūsų gauname laiškų, kuriais ieškote pagalbos. Suprantame, kad tai darote patyrę neteisybę, nuskriausti mūsų teisinės sistemos ar valdininkų. Mums aišku, kad rašote laikraščiui tada, kai prarandate viltį apginti savo teises. Deja, bet mes neturime galimybių išsamiai išnagrinėti jūsų skundų, teisminių byl, ar pluoštus kitokių dokumentų.

    Bet nepraraskite vilties, nenuleiskite rankų ir judėkite pirmyn. Atkaklumu daug ką galima pasiekti. Net ir tvirčiausia siena kada nors sugriūva. Valstybė jums privalo padėti. Kaip tą jos pagalbą surasti?

    Siūlome informaciją, kurią mums pateikė LR Teisingumo ministerija.

- - - - - - - - - - - - - - -

    Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kurie dėl turtinės padėties negali tinkamai ginti savo teisių ir įstatymų saugomų interesų, reglamentuoja 2000 m. kovo 28 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas.

    Pagal šį įstatymą, savivaldybės savo teritorijoje gyvenantiems asmenims, kurių metinės pajamos ir turtas atitinka LR Vyriausybės nustatytą turto ir pajamų pirmąjį lygį, teikia informaciją ir išduoda siuntimus pirminei teisinei pagalbai, t.y., teisės konsultacijoms bei teisinei informacijai gauti iš advokato bei advokato padėjėjo. Šie siuntimai išduodami vienos valandos trukmės teisinei pagalbai gauti.

    Asmuo, norėdamas gauti pirminę teisinę pagalbą, pirmiausia Turto deklaravimo įstatymo 7 straipsnyje nurodyta tvarka turi vietos mokesčio administratoriui pateikti savo turto (įskaitant ir gautų pajamų) deklaraciją. Vietos mokesčio administratorius per 7 darbo dienas nuo deklaracijos pateikimo dienos grąžina vieną deklaracijos egzempliorių su žyma, kad deklaracija yra pateikta. Tuomet šį deklaracijos egzempliorių reikia pateikti vietos savivaldybei, kuri priima sprendimą, ar besikreipiantis asmuo gali gauti nemokamą vienos valandos pirminę teisinę advokato pagalbą.

    Tuo atveju, kai asmens, norinčio gauti pirminę teisinę pagalbą, turtas ir pajamos viršija pirmąjį lygį, tačiau jis yra socialiai remtinas, pensininkas arba invalidas, galima kreiptis į viešąsias įstaigas, esančias Vilniuje ir Kaune. Čia pirminę teisinę pagalbą teikia studentai ir dėstytojai. Vilniuje veikiančios viešosios įstaigos:

Vilniuje:

Vilniaus Universiteto Teisės klinika – Vilniaus g. 25, tel. 8-5-231 2800, 231 2801

Teisinės pagalbos centras – Gedimino pr. 9, tel. 8-5-271 4624, 271 46 49.

Kaune:

Kauno teisinės pagalbos centras – Maironio g. 27, tel. 8–370–60150.

Šioms įstaigoms turto (pajamų) deklaracijų pateikti nereikia.

    Baudžiamajame procese įtariamiesiems, kaltinamiesiems, teisiamiesiems, nuteistiesiems gali padėti:

Vilniaus viešoji advokatų kontora - Kaštonų g. 3 a, tel. 8-5-264 7488,

Šiaulių viešoji advokatų kontora – Dvaro g.81, tel. 8-41-520 588, 521 109.

    Valstybinė teisinė pagalba – tai valstybės garantuojama gynyba ir dalyvavimas bylose.

    Valstybinę teisinę pagalbą teikia advokatai ir advokatų padėjėjai (įstatymų numatytais atvejais) pagal ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo paskyrimą. Tokiu atveju, kai žmogaus byla jau yra ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo žinioje, jis su užpildyta deklaracija (Pagal Turto deklaravimo įstatymą) eina pas juos ir pateikia prašymą pareigūnui ar institucijai, kurie priima sprendimą dėl teisinės pagalbos suteikimo.

    Asmens prašymu valstybinei teisinei pagalbai teikti skiriamas jo nurodytas advokatas arba advokato padėjėjas, jei yra šio sutikimas.

    Pareigūno arba institucijos sprendimas teikti valstybinę teisinę pagalbą arba atsisakyti teikti valstybinę teisinę pagalbą skundžiamas įstatymų nustatyta tvarka.

    Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnis numato atvejus, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas.

Į pradžią

7. rubrika: Pilietinės iniciatyvos

Kito pasirinkimo sueiga (nuotraukos)

 

    Lapkričio 6 dieną Vilniuje įvyko piliečių judėjimo „Kitas pasirinkimas“ sueiga, kurios tema buvo „ Lietuva po Seimo rinkimų“.

    Į „ Žinijos“ draugijos salę susirinko žmonės iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Kėdainių, Alytaus. Salė buvo sausakimša. Sueigai vadovavo judėjimo Kitas pasirinkimas valdybos pirmininkas, akademikas Arvydas Janulaitis. Jis trumpai supažindino su judėjimo bei šios sueigos tikslais, akcentavo pozityvų piliečių vaidmenį visuomeniniams procesams demokratinėse šalyse.

    Politologas Vladimiras Laučius perskaitė išsamų pranešimą apie politinę Lietuvos situaciją prieš rinkimus ir po jų. Pranešėjas akcentavo krizinį šalies politinį ir moralinį klimatą, arogantišką mūsų politikų elgesį. Pranešėjas pabrėžė, kad eilinį kartą Lietuva balsavo ne už politinę partiją, o už patrauklų lyderį, ne už politiką, o už šeimininką. Šeimininkas nuo politiko skiriasi. Dar Aristotelis rašė, kad valdyti valstybę ir valdyti namų ūkį – iš esmės skirtingi dalykai. Valstybės valdyme dalyvauja lygūs ir laisvi piliečiai, o namų ūkį valdo šeimininkas, kuris nediskutuoja, o įsakinėja. Rinkimų rezultatai rodo, kad Lietuvos piliečiams reikia vadovo - šeimininko. Šeimininko įvaizdis būdingas ne tik Darbo partijos lyderiui, bet ir kitiems mūsų politikams, ypač socialdemokratams ir jų lyderiui A. Brazauskui, kuris net neketina tartis su visuomene svarbiais šaliai klausimais. Taip elgiamasi ne tik sudarant valdančiąją koaliciją, bet ir svarstant ES Konstitucijos ratifikavimo klausimą. Valdžia neketina atsiklausti savo piliečių nuomonės. Beje, skubiai pritarti ES Konstitucijai ragino ir dešinieji, išpažįstantys krikščioniškąsias vertybes, o juk Vatikanas šiai Konstitucijai nepritaria.

    Toliau pranešėjas pabrėžė, kad Lietuvos gyvenime susiformavo daugiapartinė nomenklatūra, o mūsų visuomenė iš esmės yra apolitiška. Į Seimą išrinkti žmonės neturi nei politinės, nei darbo Seime patirties. Galima konstatuoti, kad demokratija Lietuvoje nyksta. Po kiekvienų rinkimų politikai teigia, kad nėra ko laikytis rinkiminių pažadų. Ar tokioje situacijoje demokratija gali neišsigimti? Ne negali. Pranešėjo nuomone šiandien Lietuvoje tikros demokratijos nėra.

    Atsargos generolas - majoras Jonas Kronkaitis savo pranešime analizavo dešiniųjų partijų elgseną rinkimų akivaizdoje. Jis komentavo abejones keliantį Lietuvos konservatorių bendradarbiavimą su A. Zuoko vadovaujamais liberalcentristais. Greičiau tam tikrą naudą davė ne jų susitarimas, o tai, kad jie nekonkuravo tarpusavyje. Nepaisant kai kurių konservatorių klaidų, prelegentas išreiškė nuomonę, kad jiems rinkimuose neblogai pasisekė. Jų pasirinkta taktika buvo sėkminga. Tėvynes Sąjunga per vėlai suprato, kokia rimta problema yra Darbo partija, ir laiku neužkirto jai kelio. Ji pasidarė baubas, kurį galų gale TS gana sėkmingai išnaudojo. Kitas pozityvus dalykas buvo tas, kad konservatoriai nepuolė socialdemokratų. Konservatorių programa ne itin skyrėsi nuo kitų partijų programų. Konservatorių stipriausia korta – tiesa. Koalicijos partneriai A. Zuokas ir P.Auštrevičius pasielgė neprincipingai. Tai labai aiškiai išryškėjo po rinkimų.

    Baigdamas pranešėjas pabrėžė, kad jeigu TS pradės šiandien galvoti apie partijos strategiją, išlaikys sąjungą su krikščionimis-demokratais, jei atnaujins sąrašus ir leis politikoje dalyvauti jaunimui, tai kituose rinkimuose jie turės šansų laimėti.

    Audronė Žigaitytė-Nekrošienė pasidalijo kandidatavimo į Seimą patirtimi. Ji akcentavo žiniasklaidos vaidmenį rinkiminėje kampanijoje. Pranešėja negatyviai vertino visuomenėje dar tebeegzistuojančius stereotipus, menkinamą pažiūrą į moterį ir kt. Visuomenė turi būti aktyvesnė ir nesitenkinti tik statistiniu vaidmeniu. ,,Mūsų reikia tik tada, kai reikalingas mūsų balsas“, sakė pranešėja ir kvietė ,,nepasilikti savo virtuvėse”, o patiems būti aktyviais ir keisti gyvenimą. Taip pat pranešėja akcentavo ir profesionalumo bei kompetencijos kriterijus, skirstant svarbius postus.

    Vytautas Radžvilas apibendrino pranešimus ir diskusijas. Vertindamas šiandieninę situaciją jis pasakė, kad pritaria savo kolegos A. Kulakausko minčiai, jog Lietuvą dabar valdo neformali Lukoil`o ir Gazprom`o palaikoma politinė jėga. Akivaizdus šių rinkimų rezultatas yra tas, kad mes, nors ir išlaikydami nepriklausomos valstybės atributus, padarėme dar vieną didelį žingsnį Rytų link. Tas ėjimas ilgai nebuvo suprastas ir vyko tyli okupacija iš vidaus. Kitas dalykas, kurį jau yra pastebėjęs ir R. Valatka, kad Lietuvoje šiuo metu nėra rimtesnių jėgų sugebančių šitas tendencijas stabdyti. Deja, reikia pripažinti, kad šiandien Seime dešinieji atlieka tik A.Brazausko ir A.Paulausko vėzdo vaidmenį. Vėzdo, kuris turi prilaikyti Uspaskicho komandą ir, jeigu nepaklus, bus gąsdinama vaivorykštine koalicija.

    Antroje sueigos dalyje buvo svarstomi organizaciniai klausimai. Buvo daug kalbama apie judėjimo Kitas pasirinkimas grupių kūrimą kituose miestuose, rajonuose, apie aktyvų pasipriešinimą valdžios savivalei ir korupcijai, apie visuomenės kontrolę įsisavinant iš Europos Sąjungaos ateinančias lėšas.

    Nemažai dėmesio buvo skirta ir laikraščio Baltijos kelias platinimo problemoms, apie būtinybę įvairiose šalies vietose ieškoti nuolat veikiančių platinimo punktų bei platintojų tinklo sudarymą.

Sueigai dėmesio skyrė Baltijos TV, Tele 3, taip pat LNK

Į pradžią

 

8. Iš skaitytojų laiškų

Pagarbiai- Vilniaus m. merui

    Ši
ų metų birželio 25 d. susibūrė Nepriklausoma iniciatyvinė grupė, vienijama šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse plėtojamos idėjos dėl piliečių ir viešųjų/privačių institucijų bei struktūrų partnerystės, įgyvendinant skaidrumo principus viešųjų pirkimų konkursuose, įvairiuose strateginės valstybinės reikšmės projektuose. Tuo tikslu ši iniciatyvinė grupė siekia įdiegti visuomeninę - pilietinę kontrolę savivaldos bei kitose valstybinėse struktūrose, pasinaudojant europinės savivaldos patirtimi, taip pat burti bei palaikyti visuomenines iniciatyvas šiais klausimais. Kartu siekiame nuolat informuoti visuomenę bei kompetentingas institucijas apie išaiškintus valdžios pareigūnų savivalės faktus, nes šiandien korupcija mūsų valstybėje įgavo naujas sudėtingesnes formas, paprastą kyšių ėmimą pakeitus piktnaudžiavimo įtaka ir valstybės lėšas nukreipiant politinių ar verslo grupių tikslams.
    Šiame kontekste Nepriklausoma iniciatyvinė grupė pasiūlė, kad būtų sudaryta nešališka visuomeninė komisija Vilniaus miesto mero A.Zuoko veiklos skaidrumui ištirti, pilietiškai reaguojant į tiriamosios žurnalistikos pateiktus skandalingus teiginius.
    ... Iniciatyvinės grupės laiškai įvairioms valstybės institucijoms dėl Vilniaus mero A.Zuoko veiklos liko be atsako.
    Manome, tokia valdininkų pozicija nulemta įsitikinimo, kad iniciatyvinės grupės nariai nuleis rankas. Tač
iau mes negalime nuleisti rankų. Mūsų iškelti reikalavimai yra gyvybiškai svarbūs mums ir mūsų atstovaujamų organizacijų nariams. Todėl pranešame, kad tolesniam reikalavimų įvykdymo siekimui steigiamas „Korupcijos laidojimo biuras“.
    Vilniaus meras A.Zuokas, kruopš
čiai puoselėjantis ir aktyviai propaguojantis savo įvaizdį, tuo pat metu arogantišku elgesiu, nederamu miesto merui, tą įvaizdį naikina, laidoja. „Korupcijos laidojimo biuras“, prisidėdamas prie paslaugų Vilniaus mieste plėtros, nutarė iš labdaringų paskatų neatlygintinai pagelbėti miesto merui.
„Korupcijos laidojimo biuro“ Direkcija

Į pradžią

9. Maisto bankas ( Lusi fondo knygelė)

A    tėjo lapkritis ir mes šį mėnesį vėl dažnai girdime terminą „maisto bankas“. Kokia tai akcija, kam ji skirta? Apie tai kalbamės su Labdaros ir paramos fondo,,Lietuvos ir JAV iniciatyvos”(LUSI) direktore Jolanta Blažaite.

    Apie Maisto banką išgirdome gal prieš porą metų, bet ne visi žinome, ką tai reiškia.

    Tai projektas, kuris vyksta jau ketverius metus.

    Pradžioje pabandėm sukviesti šalies verslininkus, kad galėtume padėti skurstantiems.

    Ar verslininkai iš karto noriai atsiliepė?

    Nors išsiuntinėjom kvietimus po visą Lietuvą, deja, atsiliepė tik 12 verslininkų. Taigi pradėjome gana siaurame rate, kuris laikui bėgant smarkiai išsiplėtė. Taip įkūrėm filantropų klubą ir judėjome į priekį. Išsiaiškinom, kas verslo atstovams įdomiau, aktualiau, kuo jie galėtų mums padėti. Vienas iš pirmųjų partnerių buvo bendrovė ,,Kraft Foods”. Pradėjus aktyviau bendrauti, gimė idėja kurti maisto banką. Jo pirminė idėja buvo ta, kad verslininkai neišmestų tų produktų, kurie išimami iš prekybos dėl pažeistos taros ar įpakavimo. Visi jautėme, kad tokie produktai paprasčiausiai sunaikinami, bet garsiai apie tai nebuvo kalbama. Tokios produkcijos yra gana daug. Verslininkai sutiko su mūsų siūlymu ir taip buvo padaryta pradžia.

    Vėliau idėja vystėsi ir ilgainiui kai kurios firmos, imdavo produktus tiesiog iš prekybos ir atiduodavo labdarai. Mes tuos produktus kaupdavome.

    Maisto produktams laikyti reikia patalpų. Kur tuos produktus laikote?

    Iš tiesų, maisto kokybę būtina tikrinti. Reikalingos specialios saugyklos, tam tikra temperatūra, sanitarinės sąlygos ir t. t.

    Čia jau prireikė juridinės paramos. Mums padėjo advokatų kontora „Zabiela, Zabielaitė ir partneriai”, kurie be jokio užmokesčio su Veterinarijos tarnyba parengė maisto saugojimo taisykles. Tai buvo didžiulis jų indėlis.

    Na, o viso to triūso rezultatas?

    Mūsų sumanymas išdalyti sukauptus produktus vargstantiems pasiteisino tik iš dalies. Kai kas atsidurdavo ne pas tuos, kuriems jų labiausiai reikėjo, ar pakliuvo ne pagal paskirtį, buvo švaistomi. Ilgainiui mes nusprendėme, kad surinkus maisto produktus reikia dalyti per visuomenines organizacijas. Tai buvo teisinga mintis ir džiaugiamės, kad dabar nesusiduriame su panašiomis problemomis. Šiame projekte dalyvauja stambūs verslininkai.

 

    Jeigu gaunate produktų iš firmų, tai kas renkama prekybos centruose?

    Jau antrus metus į labdarą bandome įtraukti eilinius piliečius. Mūsų organizuoti žmonės nuvyksta į prekybos centrus, ten informuoja apie labdarą, kviečia paaukoti. Pirmais metais buvo įvairių nesusipratimų, tačiau dabar ši akcija, galima sakyti, jau įgavo pagreitį. Surinkta produktų už 500 000 litų ir buvo 4600 vienkartinių maisto paketų. Ši akcija vyksta paskutinę lapkričio savaitę. Siekiame dvigubo tikslas: norime labdarai orientuoti verslininkus , o taip pat skatiname užjausti, solidarizuotis su skurstančiais. Prekybos centruose mums talkina nevyriausybinių organizacijų žmonės. Jie atlieka didžiulį kilnų darbą, o kartais, deja, įžeidinėjami. Yra ir gražių pavyzdžių. Štai pernai „Norfos“ prekybiniame centre prie mūsų žmonių priėjo Seimo narys A. Sakalas, pasišnekėjo su jais ir atvežė nupirkęs pilną vežimėlį produktų. Kai jam padėkojome, jis atsakė:„Tai aš jums turėčiau dėkoti“

    Šio mėnesio pabaigoje vėl vyks ši akcija?

    Šiemet ji vyks 14 didžiųjų miestų. Dirbam su savivaldybėmis, kurios sudarinėja nevyriausybinių organizacijų, galinčių mums talkinti, sąrašus.

    Dirbam pasitikėjimo principu. Piliečių prašytume ne tik nupirkti produktų, bet ir pasikalbėti su mūsų savanoriais, kurie aukoja savo laiką, kad galėtų padėti kitiems. Daryti kažką gero- didžiulis malonumas.

 

    Aptarti Europos Sąjungos paramos panaudojimo klausimai

    Rugsėjo mėnesį „Vilmorus“ atlikto tyrimo duomenimis didžioji Lietuvos gyventojų dalis nepasitiki ES paramos paskirstymo skaidrumu. Net 62 procentai gyventojų mano, kad Lietuva nesugebės skaidriai ir efektyviai panaudoti ES paramos

    2004 m. spalio 19 d. Pilietinės visuomenės institutas sukvietė ekspertus ir valstybės pareigūnus diskusijai apie ES paramos panaudojimo problemas.

    Ar skaidriai, tikslingai ir efektyviai bus naudojama ES parama? Ar Lietuvos nustatyti prioritetai atitinka visuomenės lūkesčius ir valstybės raidos gaires? Ar jie padės sparčiau siekti krašto pažangos ir tolygios regionų plėtros? Ar priešingai – didins atotrūkį tarp Lietuvos regionų? Ką derėtų keisti, kad ES parama būtų įsisavinta efektyviau, kad ji pasiektų labiausiai šios paramos reikalingas sritis?

    Diskusijoje pasisakė Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, finansų ministras Algirdas Butkevičius, mokslo tarybos pirmininkas prof. Eugenijus Butkus, akademikas Eduardas Vilkas, dr. Ramūnas Vilpišauskas, habil. dr. Vincentas Dienys, Kaimo verslo projektų valdybos pirmininkas dr. Vytautas Knašys, UAB „EI projektai“ direktorė Laura Eidukevičienė.

    Kalbėjęs Prezidentas bei specialistai išryškino bendro pobūdžio problemas, susijusias su Europos Sąjungos fondais. Buvo akcentuojama būtinybė lėšas įsisavinti skaidriai ir numatyti tam reikalingus kontrolės mechanizmus. Buvo pasiūlyta įvesti stiprią dalykinę ir finansinę kontrolę iš pat pradžių, kad susiformuotų viešoji opinija, jog pasipelnyti iš SF sunkiai įmanoma ir todėl bandymų tai daryti sumažėtų. Taip pat turėtų būti sukurtas apeliacijų dėl atmestų projektų mechanizmas.

    Nemažai buvo kalbėta apie prioritetų nustatymą, augančios ekonomikos netolygumų šalinimą, kreditavimo sistemą, ekspertų ruošimą, žmonių apmokymą bei tinkamą ateinančių lėšų administravimą.

    Dauguma kalbėjusiųjų svarstė pagalbos kaimui galimybes, skiriant lėšas ne tik stambiesiems ūkininkams, bet ir smulkiesiems bei itin vargstantiems, apie skiriamas lėšas miškininkystei.

    Neliko be dėmesio švietimo ir mokslo, sveikatos apsaugos problemos, šių sričių finansavimas.

    Netiesiogiai atsakydamas į diskusijoje iškeltus klausimus projekto vadovas Mindaugas Kiznis pristatė Pilietinės visuomenės instituto inicijuojamą projektą „Europos Sąjungos parama: panaudojimo efektyvumas“. Jo pagrindiniai tikslai yra sudaryti sąlygas visuomenei dalyvauti priimant sprendimus, susijusius su ES parama, o taip pat pateikti konkrečius pasiūlymus valdžios institucijoms dėl skaidresnio, efektyvesnio ir tikslingesnio ES paramos panaudojimo bei sukurti ES paramos panaudojimo visuomeninės stebėsenos sistemą.

    Diskusiją globojo Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. Diskusijų medžiagos sklaidos regionuose rėmėjai – Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija. Mūsų inf.

Į pradžią

 

10. Profesorius Vytautas Daujotis,     R. Vaitkus. Esmė ne suklastotas dokumentas.

    „Baltijos kelio" redakcija jau ne kartą rašė apie Švietimo ir Mokslo viceministrą Rimantą Vaitkų. Neseniai redakcija vėl gavo dokumentus, įrodančius šio valdininko neskaidrius veiksmus ir planavo juos paskelbti. Tačiau šiai informacijai pasklidus žiniasklaidoje, Lietuvos padangėje praūžė galingas šuoras abipusių kaltinimų, pasiteisinimų. Viena buvo tikra – viceministras R. Vaitkus per pastarąsias dvi savaites nepasakė nė vieno teisybės žodžio. Jis ginklu pasirinko melą. Dabartinis viceministras - talentingas mokinys. Jau nepriklausomybės laikais jis išmoko tipišką sovietinę frazę, kurią dabar manipuliuoja: „Manau, kad tai tiesiog kryptinga akcija, kuria norima diskredituoti mano asmenį, diskredituoti mūsų partiją ir taip pat būsimąją Vyriausybę”. Tačiau šis skandalas yra tik epizodas viceministro kandidato į ministrus Rimanto Vaitkaus veikloje. Apie jo kaip viceministro nekompetenciją ir veiklos neskaidrumą ne kartą buvo skelbta žiniasklaidoje.

    Nomenklatūros lyderis Algirdas Brazauskas rėžia tiesiai šviesiai: partija nekeis savo apsisprendimo dėl R.Vaitkaus kandidatūros, nes dėl jo kilęs skandalas - tik politinė intriga. Dar daugiau, partijos vadas „duoda išrišimą” kitoms galimoms kandidato į ministrus nuodėmėms, paskelbdamas, kad bus pagarsinta ir daugiau nuodėmių ir kad jos būsiančios netiesa. Bet ar pagalvoja partijos vadai, kad taip beatodairiškai ginant ir atsakomybę už įtartinus partijos kareivio veiksmus ir jų rezultatus gali tekti prisiimti jiems patiems.

    Ką gi, mums belieka pateikti teisingą ir išsamią informaciją Lietuvos žmonėms, kurią apibendrinti galime taip: klastojimas vyko žinant, pritariant ir dalyvaujant R.Vaitkui Taip pat būtina paaiškinti beatodairišką premjero A.Brazausko paramą Rimantui Vaitkui: yra virvelė, kuri riša partijos bosą ir partijos klusnųjį, bet ne visai eilinį darbštuolį. Tai būtina paskelbti ir dėl kitų priežasčių. Pastarosiomis dienomis šio grėsmingo ir galingo klano įtakoje Lietuvos žiniasklaidoje formuojama nuostata, kad tereikia tik išsiaiškinti, kas suklastojo vieną dokumentą ir visi kaltinimai R. Vaitkui subliukš. Tuo tikslu skandalą bando dengti nelegaliai veikusios mokyklos vadovas Jevgenijus Kostinas, prisiimdamas kaltę dėl klastotės. Kaltinimai tikrai subliūkštų, jei visa problema slypėtų tik dokumento klastotėje. Ko gero, R. Vaitkus pats neklastojo šio dokumento, ką parodys ir prokuratūros dabar atliekamas ikiteisminis tyrimas. Tai ir nėra svarbu. Svarbu tai, kad konkretūs viceministro veiksmai šioje istorijoje įrodo, kad jis puikiai žinojo, jog veikia antiįstatymiškai ir prieš Lietuvos valstybės interesus.

    Taip pat tai, kad ši istorija su Baltijos rusų institutu – tik nedidelis epizodas, nagrinėjant būsimojo kandidato į ministrus kompetenciją.

    Kaip Lietuvoje pripažįstama užsienyje įgyta kvalifikacija?

    Užsienyje įgyti aukštojo mokslo diplomai ar kiti dokumentai gali būti pripažinti Lietuvoje, tačiau reikia atlikti kai kurias procedūras. Tarkim, pilietis turi Rusijos ar Prancūzijos universiteto diplomą. Šį diplomą jis pristato Studijų kokybės vertinimo centrui (SKVC), kur pateiktas dokumentas išsamiai patikrinamas, laikantis tarptautinėje praktikoje priimtų taisyklių. Po įvertinimo SKVC išduoda asmeniui oficialią pažymą, kad jo diplomas yra pripažintinas arba nepripažintinas Lietuvoje. Pažymoje taip pat nurodoma, kokiam Lietuvoje galiojančiam aukštojo mokslo laipsniui (bakalauro, magistro, kt.) prilygintina kitoje valstybėje įgyta kvalifikacija. Suprantama, kad tokia pažyma išduodama tik konkrečiam asmeniui ir būtinai nurodomi jo vardas, pavardė bei kiti būtini duomenys. Pagal šią pažymą ministerija išduoda arba neišduoda užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo dokumentą.

    Ekskursas į šoną, arba Penktoji kolona Lietuvoje

    Laikraštis „Baltijos kelias“ rašė apie Lietuvoje skandalingai pagarsėjusį Baltijos rusų institutą Rygoje bei jo padalinį Lietuvoje. Pastarasis vadinasi Tarptautine Baltijos akademija (anksčiau Baltijos humanitariniu centru), kuriam vadovauja spalvinga asmenybė – Jevgenijus Kostinas. Jis yra ir Algirdo Brazausko partijos narys. Laikraštis kėlė klausimus: ko moko šis centras? Kas ir kaip jame mokoma? Ar tai nėra ,,penktoji kolona” Lietuvoje? Tokie klausimai savaime kyla, kai žinoma, kad J. Kostinas vadovauja dar ir kitai organizacijai, kurią įkūrė kadenciją baigęs Rusijos ambasadorius Lietuvoje Jurijus Zubakovas. Į šią Latvių gatvėje įkurtą maždaug 50-60 žmonių grupę įeina skandalingai pagarsėjęs Seimo narys, Rusų sąjungos veikėjas Sergejus Dmitrijevas, jo sesuo buvusi Lietuvos komunistų partijos CK užsienio ryšių skyriaus instruktorė Olga Dmitrijeva, buvęs KGB karininkas Valerijus Gorškovas, buvęs dažnas „Kaspervizijos“ svečias, o dabar socialistų partijos aktyvistas Rafaelis Muksinovas ir dauguma rusiškų Lietuvos mokyklų direktorių. Šiandien šie žmonės mėgina įkurti dar platesnį prorusiškų organizacijų tinklą - vadinamąją tėvynainių asociaciją, neturinčią jokios aiškios ar bent jau viešos struktūros ir atvirai formuluojamų tikslų. Aišku tik viena - ši organizacija visiškai kontroliuojama iš Maskvos.

    Kuo čia dėtas viceministras R. Vaitkus?

    J. Kostinas – senas ir geras R. Vaitkaus bičiulis, bendrapartietis. Būtent R. Vaitkus prieš metus skubiai parengė Lietuvoje nelegaliai veikiančių užsienio aukštųjų mokyklų filialų legalizavimo tvarką pagal Rolando Pavilionio Seimui pristatytą ir Seimo patvirtintą Aukštojo mokslo pataisą (ši pataisa leido Lietuvoje nekontroliuojamai vykdyti kitų valstybių aukštųjų mokyklų studijų programas). Po kelių dienų Algirdas Brazauskas savo Vyriausybės posėdyje iškart patvirtino R. Vaitkaus parengtą legalizavimo tvarką, nepaisydamas daugybės tos tvarkos trūkumų, kuriuos pastebėjo teisininkai. Tame pačiame posėdyje, Algirdo Brazausko nurodymu buvo iškart legalizuotas ir iki tol nelegaliai veikęs J. Kostino mokymo centras, nors pagal įstatymus legalizavimas arba nelegalizavimas galėjo būti įvykdytas anksčiausiai tik po kelių mėnesių – po patvirtintos legalizavimo tvarkos paskelbimo „Valstybės žiniose” ir po J. Kostino mokymo centro veiklos įvertinimo pagal Algirdo Brazausko patvirtintą legalizavimo tvarką.

    Štai, skaitytojau, ir virvelė, rišanti Algirdą Brazauską, Rimantą Vaitkų ir Jevgenijų Kostiną, o nuo pastarojo vinguriuojanti į Latvių gatvelę Vilniaus Žvėryno rajone. Šis vaizdelis paaiškina R. Vaitkaus ypatingą suinteresuotumą J. Kostino centro egzistavimu ir legalizavimu. Visa tai taip pat paaiškina R. Vaitkaus įžūliai atvirą aktyvumą (žr. toliau) klastojant dokumentus dėl J.Kostino centro ankstesnių metų absolventų diplomų legalizavimo

    Klastojimo faktai ir R. Vaitkaus „gudrybės“

    Remdamasis suklastotu SKVC raštu R. Vaitkus išdavė savo pasirašytus dokumentus dėl diplomų pripažintinumo. Palyginus suklastotąji ir tikrąjį SKVC raštus, abejonių dėl klastojimo nekyla: abiejų raštų registracijos numeriai ir datos vienodi, suklastotame rašte panaudota dalis sakinių iš tikrojo rašto. Ir be šių detalių klastotė akivaizdi - SKVC raštai visada rengiami A4 formate, jame nurodomi ir SKVC rekvizitai.

    Darykime prielaidą, kad R. Vaitkus, daug metų dirbantis Ministerijoje ir puikiai žinantis, kaip rašomi kanceliariniai raštai, nepastebėjo klastotės detalių, kurios akivaizdžios. Ženkime toliau. Suklastoto SKVC rašto turinys yra bendro pobūdžio, nėra nurodyti asmens, kuriam skirta pažyma, duomenys. Toks raštas jokiu būdu negali būti pagrindas išduoti ministerijos dokumentą dėl kitoje valstybėje gauto diplomo pripažinimo. R. Vaitkus žino tai labai gerai, bet tarkim, kad jis susipainiojo netyčia. Nesusipainiojo. Žinojo, ką daro

    Ministerijoje yra įregistruotas 2004 m. rugpjūčio 31 d. data J. Kostino prašymas, adresuotas R. Vaitkui dėl šešių Baltijos humanitarinio centro absolventų diplomų pripažinimo. Toks prašymas negalėjo būti užregistruotas, nes kartu su šiuo prašymu turėjo būti ir priedai – pačių absolventų prašymai. Tačiau jų nebuvo. R. Vaitkus, matyt, juos gavo tiesiogiai, apeidamas registraciją. Ministerijos kanceliarija atkreipė dėmesį, kad J. Kostino prašymo registravimas pažeistų ministerijos darbo reglamentą, tačiau R. Vaitkus vis vien liepė registruoti prašymą. Užregistruotas J. Kostino raštas turėjo būti perduotas ministerijos valstybės sekretoriui, kurio pareiga yra nukreipti tokius raštus vykdymui. R. Vaitkus, ignoruodamas ministerijos darbo reglamentą, skubiai perėmė J. Kostino raštą ir jau tą dieną pats parengė, pats užregistravo ir pats išdavė dokumentą dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo. Nuostabus operatyvumas! Tai darydamas R. Vaitkus pažeidė ir daugiau teisės aktų. Ministerijos darbo reglamentas nenumato viceministro dalyvavimo jokioje tokių dokumentų rengimo stadijoje. Dokumentus rengia žemesnio rango ministerijos darbuotojai, parengtus dokumentus vizuoja kiti aukštesnieji ministerijos pareigūnai, o pasirašo ministras.

    R. Vaitkus gerai suvokė savo veiksmų neteisėtumą, todėl slėpė dokumentų rengimą - asmeniškai rengė, asmeniškai registravo ir asmeniškai išdavinėjo dokumentus. Kiekvienas R. Vaitkaus parengtas dokumentas, skirtas iškart keliems besikreipiantiems dėl pripažinimo asmenims. Toks įvertinimas yra neteisėtas, nes kiekvienas diplomas turi būti įvertintas ir pripažintas /nepripažintas atskirai. Tai, kad R. Vaitkus gerai suvokė savo veiksmų antiįstatymiškumą, taip pat liudija ir jo parengtų bei pasirašytų dokumentų turinys. Darydamas išvadas apie diplomų pripažinimą, jis sąmoningai nevartoja žodžio „pripažįstami“ ir keičia jį žodžiu „pripažintini“, bet visas dokumento turinys kuria vaizdą, kad diplomai yra pripažįstami. Be to, dokumentuose nutylima, jog asmenys, kuriems skirti dokumentai, iš tikrųjų studijavo ir atsiskaitinėjo ne kitoje valstybėje, bet Lietuvoje nelegaliai veikusiame tos valstybės aukštojo mokslo institucijos filiale. Asmenys, turėdami tokį dokumentą ir suklastotąjį SKVC raštą, vėliau nesunkiai suklaidina darbdavius.

    Pretendentas į ministrus - už kokius nuopelnus?

    R. Vaitkaus veikla yra labai kryptinga: pažeisdamas įstatymus skubos tvarka legalizavo minėtą Centrą, pažeisdamas įstatymus jis išduoda diplomų pripažinimo dokumentus tik šio Centro absolventams. Kokie čia yra R. Vaitkaus interesai? Kas stovi už jo nugaros? Kieno valią jis vykdo?

    R. Vaitkus yra gerai žinomas asmuo visiškai neturintis savo nuomonės. Paliepus ar pageidaujant jo šeimininkams (LDDP, dabar LSDP), jis mikliai keičia savo pažiūras, nekreipdamas dėmesio į Lietuvos valstybinius interesus.

    Kokia nauda visiems šios istorijos veikėjams? Kas galėtų paneigti, kad atsakymas neslypi kitame klausime: kas galėtų paneigti, kad ne už tokio pobūdžio ilgametę ir ištikimą R. Vaitkaus tarnystę LSDP viršūnėms pastarosios padarė jį viceministru, o dabar sumanė padovanoti dar ir Švietimo ir mokslo ministro postą? O kokia nauda Algirdui Brazauskui ir jo partijai? Kas galėtų paneigti, kad Kremlius finansiškai neparėmė šios partijos už nuopelnus legalizuojant mokymo centrą, ruošiantį Kremliui lojalius kadrus Lietuvoje? Partija patyrusi. Ne veltui jos 2000 metų rinkiminę kampaniją finansavo Kremliaus valdomas naftos gigantas Lukoilas.

    O kokia nauda Lietuvai? Senovės graikai pasakytų, kad Lietuva įsigijo Trojos arklį, o kalbant šiuolaikiškai – penktąją koloną.

 Į pradžią

11. BENDRUOMENĖS: visi drauge – jėga

 

    Dar nėra nė dešimt metų, kai Lietuvoje prasidėjo bendruomenių judėjimas. Lietuviai lėtapėdžiai: dešimt kartų atmatuoja, o tik po to kerpa. Taip atsitiko ir su bendruomenėmis. Pradžioje žiūrėta nepatikliai, įtarta, kad tai yra eilinė kažkieno parsivežta idėja, kuri bus patampyta ir pamiršta. Taip neatsitiko. Bendruomenių daugėja, jos stiprėja. Užtenka kaime vieno- dviejų šviesuolių, kad jie įpūstų liepsnelę, o po to daug kas savaime juda. Žinoma gerai būtų, kad bendruomenėms kurtis padėtų valdžia, tačiau ne visur taip atsitinka. Kodėl? Ogi todėl, kad bendruomenė – tai jėga, kuri gali pareikalauti iš valdžios kažką padaryti, atsiskaityti, pasiaiškinti... Taigi bendruomenė gali tapti mechanizmu valdžiai kontroliuoti, t. y. savotišku priešu. O nejaugi savo priešui pulsi padėti? Taigi jaučiasi savotiškas dvilypumas: valstybė deklaruoja, kad suinteresuota bendruomenių atsiradimu, bet norėtų, kad jos užsiimtų tik savanoriškomis akcijomis, bet nekeltų rimtų problemų ir nereikalautų jų spręsti. Valdžia slapčia gali ne tik nepadėti, bet net ir... kenkti.

    Jeigu taip atsitiko jūsų bendruomenėje, rašykite mums, nes viešumas irgi gali daug nuveikti.

 

    Neseniai Aviros Lietuvos fondas organizavo geriausių straipsnių konkursą apie kaimo aktualijas. Spausdiname konkurso nugalėtojo Ryto Naktinio straipsnį


Į pradžią

 

12. Gamtosauga - bendruomenių rūpestis

 

    Visi esame pasiilgę švarios gamtos, vandenų, oro… Kartais pasijuntame kalti, kad gamta tik naudojamės, bet nieko nesistengiame jai duoti, jai pagelbėti. Pasirodo, kad yra žmonių bei organizacijų, kurie tuo rūpinasi ir skatina atidžiai pažvelgti į mus supančią gamtą bei pagalvoti, kuo galėtume jai būti naudingi.

    Prieš 12 metų įsikūrė Pasaulio aplinkos fondas (PAF). Jis remia Mažųjų projektų programą (MPP) Lietuvoje. Kai ištariami žodžiai ,,programos”, ,,projektai”, iškart suklūstame ir pagalvojame: na tai ne man, nemoku rašyti tų projektų bei dalyvauti tose programose. Pasirodo, kad tai visai nesudėtinga ir daug bendruomenių tą seniai daro. Lietuvoje ši Programa remia ir finansuoja aplinkosaugines bendruomenių iniciatyvas. Džiaugiasi ir gamta, ir žmonės, nes šis bendradarbiavimas ne tik kuria grožį, švarina aplinką, bet ir mažina skurdą, stiprina visuomenines organizacijas. Tarptautinės organizacijos tam skiria milžiniškus pinigus ( 851 500 670 000 JAV dolerių). Žinoma, šiap sau neprieisi prie to pinigų aruodo. Tai gali daryti tik nevyriausybinės organizacijos, kurios rengia vandenų apsaugos, biologinės įvairovės išsaugojimo programas. Labai svarbi yra ir klimato kaitos mažinimo programa.

    Projektai PAF MPP finansiškai remimi iki 50% projekto vertės, kitą dalį lėšų organizacija turi surasti pati, gali pasitelkti rėmėjus. Tai gali būti vietos savivaldybių ar ministerijų, darbo biržos, privačių rėmėjų ir kitų organizacijų lėšos bei parama natūra (pvz., savanorių darbas, nemokamas technikos suteikimas, ekspertų pagalba, bendruomenės talka ir pan.). Praktika rodo, kad tokia bendra veikla suvienija ir sustiprina bendruomenes.

    Lietuvos biologinė įvairovė nyksta. Reikia saugoti retas ir nykstančias gyvūnų, augalų rūšis, upių bei ežerų pakrantes, paviršinius vandenis, pievas, pelkes. Ir ne tik saugoti, bet ir kitus skatinti tuo domėtis, o tai jau gali tapti ekologiniu turizmu ar smulkiaisiais tradiciniais verslais... Projektai ne tik tausos gyvąją gamtą, bet ir teiks konkrečią naudą vietos gyventojams. Pavyzdžiui vaizdingose Gulbinų ir Balsių ežerų teritorijose, Verkių regioniniame parke plečiamas ekologinis turizmas, gyventojai kovoja su retos ir vertingos regioninio parko augmenijos niokotojais. Bendruomenės nariai dviračiais, įsigytais už projekto lėšas „patruliuoja“ teritorijoje, perspėdami poilsiautojus ir neatsargius turistus, įspėja tvarkos pažeidėjus.

    1998 m. Lietuva pasirašė Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos Kioto protokolą. Pagal jį iki 2012 m. turėtume 8 procentais sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių išmetamųjų dujų kiekius. Kaip tai padaryti?

    Fondo Mažųjų projektų programa rėmė šiauliečius įrengiant dviračių saugojimo aikšteles. Iki vėlyvo rudens Šiaulių moksleiviai ir aktyvūs miestelėnai saugiai ir patogiai naudojasi dviračiais. Buvo suremontuoti seni dviračių takai, įrengti informaciniai ženklai, miesto jaunimas buvo pakviestas į renginius, propaguojančius šį transportą. Tikimasi, jog šiauliečių iniciatyvą perims kitų miestų ir miestelių bendruomenės.

    Tarptautinių vandenų tarša – aktuali Lietuvai problema.

    Apie 75 % visų Lietuvos upių ir upelių įteka į Nemuną, o juo pasiekia Baltijos jūrą. Daug mūsų upių yra užterštos organinėmis ir biogeninėmis medžiagomis. Tai - žemės ūkio tarša ir nepakankamai išvalytos nuotėkos.

    PAF MPP remia bendruomenių pasiūlytus būdus mažinti upių ir gruntinio vandens taršą, naikinti jos atsiradimo šaltinius. Programa remia projektus, kurie skatina ekologinę žemdirbystę. Jau paremta Molėtų rajono ekologinių ūkių bendruomenės „Gojelis“ projektas. Buvo suvienyti aštuonių Molėtų seniūnijų ekologiniai ūkiai, kurie susibūrė į kooperatyvą. Iš PAF MPP projekto lėšų bus įrengta vaisių, daržovių bei vaistažolių džiovykla, dvi kepyklėlės, įsteigtas 40-ties vietų mokymo kabinetas, kuriame mokoma ekologinių produktų perdirbimo, ūkio apskaitos dalykų. Šiuo metu vyksta įvairūs mokomieji vaistažolininkystės kursai. Molėtiškiai tikisi, kad projektas paskatins tokių kooperatyvų plėtrą, pademonstruos, jog kooperacija padeda mažiems ūkiams išlikti konkurencinėje kovoje.

    Taigi, jei turite idėją ir norite parengti savo bendruomenės aplinkosauginį projektą, prašome kreiptis pagalbos, kurią suteiks PAF MPP programos mokymo konsultantai, rengiantys seminarus Lietuvos apskrities centruose, o vėliau suteiks Jums konsultacijas rengiant projektą.

    Visi, ieškantys informacijos ar norintys dalyvauti seminaruose, galite registruotis telefonu Vilniuje, Labdaros paramos fonde „Lietuvos ir JAV iniciatyvos“, telefonu: 85 261 8506 ar elektroniniu paštu: loreta@lusi.lt

Į pradžią

 

 

13. Rubrika Temas siūlo jaunimas

 

Iš jaunimo organizacijų istorijos

A T E I T I N I N K A I

 

    Naujo sąjūdžio atsiradimo aplinka

    XX amžiaus pradžiai būdingas ne tik tautinis atgimimas, bet ir socialistinių idėjų plitimas bei revoliucinė dvasia. Šie vėjai palietė ir lietuvius, besimokančius įvairiose to meto Rusijos mokyklose. Jei Maskvos lietuviai studentai buvo užsikrėtę socialistinėmis pažiūromis, tai Petrapilio – praradę net lietuviškąją savimonę, todėl Lietuvos ateitis jiems visai nerūpėjo. Gimnazijų moksleiviai Lietuvoje taip pat buvo paveikti socialistų radikalų arba atsidavę amoralioms pramogoms. Mykolas Vaitkus taip įvertino to meto lietuvių šviesuomenę: „XX amžiaus pradžioje ji buvo jau kone visuotinai nukrikščionėjusi. Katalikų tikėjimas buvo bevirstąs ‘prasčiokėlių tikyba’, nes tėvų tikėjimą išlaikiusių inteligentų bebuvo likę tiek maža, jog jau vienos rankos pirštų per daug tiems retiems paukščiams suskaičiuoti, kurie bent retkarčiais užklysta į bažnyčią”. Panašiai padėtį apibūdino ir istorikas Zenonas Ivinskis: „Iš Rytų ateinanti dechristianizacijos banga, atrodė, greit užlies ir paskandins visą mūsų inteligentiją”.

    Katalikų reakcija

    Su tokia padėtimi negalėjo taikytis tie dvasininkijos atstovai, kuriems rūpėjo ne tik tautinis, bet ir dvasinis lietuvių atgimimas. Parengiamąjį darbą tokio sąjūdžio atsiradimui atliko Petrapilio dvasinės Akademijos studentai teologai. Šios idėjos iniciatoriumi laikomas sociologas, akademijos profesorius Jurgis Matulaitis, atvykęs į Petrapilį 1907 m. rudenį. Jo mokinys Vladas Jurgutis buvo tos minties pirmasis vykdytojas. Jis 1908 vasarą sukvietė Kaune pirmąjį pasitarimą. Pasitarime dar dalyvavo teologijos studentai M.Vaitkus, Pr.Kuraitis ir J.Galdikas. Pastarasis buvo parvykęs atostogų iš Liuveno universiteto, o pirmieji trys – iš Petrapilio. Susirinkę pastate Rotušės aikštėje, apsvarstė įstatų projektą.

    Organizacinio darbo ėmėsi Vl.Jurgutis ir Pr.Kuraitis, pastarasis įtraukė Mečislovą Reinį iš Vilniaus. M.Reinys ėmėsi darbo su dideliu uolumu. Jie abu su Pr.Kuraičiu daugiausia parašė laiškų jaunuoliams, studijuojantiems įvairiuose Rusijos ir užsienio universitetuose bei kitose aukštosiose mokyklose. Vl.Jurgutis ėmėsi ieškoti tinkamo tokiam sąjūdžiui pasauliečio. Iš laiškų buvo surinktos žinios apie gabų ir kruopštų Maskvos studentą Praną Dovydaitį. 1909 m. vasarą Vl.Jurgutis nuvyko pas jį, atostogaujantį tėviškėje, ir po trijų dienų pokalbio gavo pastarojo sutikimą.

    Į Petrapilio akademikų iniciatyvą buvo greitai atsiliepta. Moksleiviai dar tais pačiais metais pradėjo kurti būrelius, o studentai saugumo sumetimais nutarė katalikų sąjūdžio veiklą vystyti ne Rusijoje, bet užsienyje. Nutarta organizacinį štabą perkelti į užsienį ir tai pavesta Liuveno draugijai „Lithuania”. Čia 1909 m. Pr.Kuraitis sudarė organizacinį studentų komitetą, kuris parengė įstatų projekt. Jame buvo išdėstytas organizacijos tikslas: Padėti katalikams studentams sąmoningiau suvartoti jų mokslo jėgas ir sutvarkyti jiems skiriamą medžiaginę pašalpą, kad geriau pasirengtų prie kultūrinio darbo Lietuvoje. (Tęsinys kitame numeryje)

Į pradžią

 

14. Ramūnas Aušrotas, doktorantas    Ar gresia Lietuvai gėjų santuokos?

Šią savaitę Lietuva tapo pirmąja Europos valstybe, ratifikavusia Europos Sąjungos Konstituciją. Neaišku, kam labiau to reikėjo: pačiai Europai, kurios politikai pasveikino Lietuvą ir pagyrė už „drąsų žingsnį“, Lietuvai, kuri net nežino jos apimties (ką jau kalbėti apie jos turinį) ar Lietuvos politikams, parodžiusiems, kad kartais jie sugeba dirbti efektyviai, nors ne tokia prasme, kuria norėtųsi.

Kokias galimas pasekmes mūsų krikščioniškajai visuomenės daliai gali turėti šios sutarties ratifikavimas. Apie politines ir ekonomines pasekmes jau buvo spėta žiniasklaidoje padiskutuoti, tuo tarpu galima „pažanga“ socialinių santykių ir moralės transformacijos srityje liko bemaž nutylėta. Tad kyla natūralus klausimas, kurį „Visuomenes intereso“ laidos vedėjas suformulavo labai paprastai: „Ar gresia Lietuvai gėjų vestuvės“?

Nors šis klausimas laidoje, galima sakyti, buvo paverstas juokais, tačiau jis neatrodo juokingas žinant „tolerantiškas“ Europos politikų nuostatas seksualinių mažumų atžvilgiu. Be to, kartu su ES Konstitucija buvo ratifikuota ir ES Pagrindinių teisių chartija, kurios nuostatos kiek skiriasi nuo pamatinio mūsų valstybės dokumento - LR Konstitucijos.

Mūsų Konstitucija sako, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. O santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Tarsi viskas ir aišku: santuoka yra laikoma tik heterogamine vyro ir moters sąjunga. Ar tai kartu reiškia, kad ir šeima yra heterogaminė sąjunga? Formaliai Konstitucijoj nėra šeimos apibrėžimo. Iš LR Civilinio kodekso Trečios knygos esmės darytina išvada, kad šeiminius santykius teisiškai galima sukurti tik santuokos arba partnerystes pagrindu. Kitaip tariant, santuoka ir šeima eina kartu. Tuo tarpu naujoji ES Konstitucija kaip tik ir atskiria šias dvi teises. Jos 9 straipsnis numato teisę tuoktis ir teisę sukurti šeimą. Neaišku, ar šis atskyrimas yra tik dirbtinis, ar esminis. O gal taip tik palengvintas barjeras galimybei įteisinti homogamines santuokas, juk prieštaraujančių homoseksualų santuokoms nepalyginti mažiau, negu tų, kurie prieštarauja jų pretenzijai į šeimos statusą. Kas galėtų tvirtai pasakyti, kad tai netaps laipteliu šeimos statuso link? Matyt, šis klausimas buvo toks opus, jog ji svarstant vienintelėms šioms dviem 2 teisėms buvo padaryta išimtis, numatant, jog „teisė tuoktis ir teisė sukurti šeimą užtikrinama remiantis nacionaliniais įstatymais, reglamentuojančiais naudojimąsi šiomis teisėmis". Bet ką šis magiškas sakinys reiškia? Ar tai, kad mes patys Vilniuje nusistatysime, kas yra šeima ir kas gali sudaryti santuoką, ar ką nors kita? O gal nacionaline teise turi tik „užtikrinti" kaip supranta šeimą ir santuoką ES teisė? Jei darysim prielaidą, kad tai reiškia ne tik teisę užtikrinti, bet ir suformuluoti/apibrėžti, kyla klausimas: kiek tai realu? Juk ES Konstitucijos 57 str. aiškiai teigia, kad „Sąjungos teisė yra viršesnė už nacionalinę teisę". Seimo ratifikuotos tarptautines sutartys pagal galią teisės normų hierarchijoje eina tuojau pat po LR Konstitucijos. Šis straipsnis aiškiai nurodo, kas tikrasis seimininkas. Kaip džiugiai pastebėjo jau mano minėtoje laidoje vienas teisininkas, mes referendumu už stojimą į ES jau pripažinome ES teisės viršenybę. Todėl bet kokie ES teises aktai, turintys įstatymo galią yra ir bus aukštesni už LR Konstituciją. Todėl bendrąja prasme tai dar kartą patvirtina išvadą, jog LR Konstitucijos (ir kitų nacionalinių teisės aktų) užduotis būtų užtikrinti, kad ES suformuota teise būtų įgyvendinama.

Tiesą sakant, čia reikėtų padaryti mažytę išlygą. Europos Sąjunga savo teisės aktais gali reglamentuoti tik tas valstybių narių gyvenimo sferas, kurios yra jos kompetencijos ribose. Taigi kam priklauso teisė spręsti šeimos statuso klausimą? O tai jau kompetencijos klausimas: kas turi galią priimti šiuos sprendimus? Kaip pripažįsta dauguma specialistų, ši ES konstitucija išplėtė ES kompetencijos ribas. ES pagrindinių laisvių chartija lyg ir priklausytų šiai išplėstos kompetencijos sferai. Jeigu taip, tada Vilnius turės tik užtikrinti, jog Briuselyje suformuluota ir priimta samprata būtų taikoma ir čia, Lietuvoje. Paraidinė ES Konstitucijoje numatytos kompetencijos pasiskirstymo tarp ES institucijų ir valstybių narių analizė leidžia teigti, jog tiesiogine prasme reguliuoti šeimos statusą ES tarsi ir nepriklauso. Tai,matyt, sustiprintų poziciją, kad šalis pati gali teisiškai apibrėžti ir nustatyti šeimos statusą. Tačiau ES gali daryti įtaką netiesiogiai. Tam reikia tik precedento. Tarkim, kad kokia nors nelaiminga dviejų vyrukų „šeimai" neleidžiama įregistruoti santuokos ir kartu auginti „vaikus". Gali atsitikti taip, kad Europos teisingumo teismas bus jiems tolerantiškas, gerbiantis žmogaus teises bei pakankamai progresyvus. Taigi reikės tik laiko, kol mūsų Aukščiausiasis ar Konstitucinis teismas paseks jų pavyzdžiu. O toliau viskas kaip pasakoje: „ir gyveno jie ilgai ir laimingai“.

Tiesa, yra dar viena reali galimybė. ES turi teisę savo nuožiūra spręsti apie kompetencijos ribų išplėtimą. Tokiu atveju būtinas daugumos Europos Parlamento narių pritarimas ir vieningas Tarybos pritarimas. Kad jį ateityje bus nesunku gauti, aiškiai parodė Europos Parlamento požiūris į krikščioniškas „vertybes" Europos Komisijos tvirtinimo atveju.

Tam tikrą teisę už mus spręsti mes jau atidavėme. Ši ES Konstitucija tik patvirtina jau įvykusį faktą. Tačiau dar nėra aišku, kokia apimtimi. Tai parodys laikas. Ir kai kurių žmonių sąžinė bei veiksmai.

Kaunas

Į pradžią

15. Kas paskatino atsirasti judėjimą Kitas Pasirinkimas?

 

Klestinčių demokratinių šalių patirtis rodo, kad valdžia ir politikai dirba vardan savo piliečių todėl, kad jie yra nuolat „prižiūrimi“: stebimi, kritikuojami, ir priverčiami į tą kritiką reaguoti. Deja, bet Lietuvoje piliečiai išreiškia savo požiūrį į valdžią, geriausiu atveju tik balsavimu rinkimuose. Piliečiams nepradėjus organizuotai veikti, nėra ko tikėtis, kad padėtis iš esmės keisis. Taigi judėjimo Kitas pasirinkimas tikslas - pabandyti suvienyti bendraminčius, siekiančius kurti demokratinę Lietuvos valstybę, kurioje pagaliau įsigalėtų tvarka ir teisingumas. Prisijunkit.

 

-----------------------------------------------------------------------------

Dėkojame

Savo bendraminčiams finansiškai parėmusiems judėjimą Kitas Pasirinkimas ir jo laikraščio ,,Baltijos kelias” leidybą:

 

p. Vytautui Zeleniui iš Kalifornijos, atsiuntusiam 20 JAV dolerių

Žurnalo „Lux jauni“ reklama

 

Ateitininkų žurnalo „Ateitis“ reklama

 

Gerbiami skaitytojai,

    Laikraštis „Baltijos kelias“ - tai bene vienintelis leidinys, kuris nespausdina jokių užsakomų straipsnių, negauna jokių dotacijų iš valdžios institucijų, partijų ar suinteresuotų grupių.

Tiesa – tai pats brangiausias ir svarbiausias šio laikraščio matmuo.

Ačiū jums už tai, kad mums rašote, mus palaikote. Labai norėtume tikėti, kad mūsų autorių ratas plėsis bei stiprės.

Mums reikalinga visapusiška jūsų parama. Finansinė taip pat. Mūsų sąskaita: NORD / LB, banko kodas 40100, saskaita LT 664010042400478176, piliečių judėjimas ,,Kitas pasirinkimas”, įmonės kodas 300048076

Laikraščio redaktorė N. Pranckevičiūtė

.

Autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.

Redakcija pasilieka teisę rankraščius trumpinti ir redaguoti.

Rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami.

 

Dieve, saugok mus, kad mes saugotume vieni kitus, o visi kartu saugotume Lietuvą.

---------------------------------------------------------------------------------

Redakcijos nuomonė ne visada sutampa su straipsnių autorių mintimis

,, Baltijos kelias”.

ISSN 1822 - 0495

Adresas: LT – 01014 Vilnius, Vilniaus g. 22;

Pašto dėžutė: Vilnius 1, Nr. 536

Telefonas informacijai Vilniuje: Eduardas Daujotis 2121650, 865051658; Kaune: Jolanta Našlėnienė 868871818

el.p.: pilieciai@pilieciai.lt ; www.pilieciai.lt

Leidėjas: piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS

Redaktorė Nijolė Pranckevičiūtė

Redkolegija: A. Dagelis, V. Daujotis, E. Gudavičius, A. Janulaitis, Č.Laurinavičius, V. Paulaitis, V. Radžvilas, R. Sopranaitė.

Spaustuvė ,,Spauda”.