Šiame numeryje: Lietuva po rinkimų. Biurokratų fronte nieko naujo. Rytietiškos demokratijos keistenybės. Bendruomenės jėga. Laikas nelaukia. Kaip gyvensim? Rytų skersvėjai. Atsargiai – Jevgenij Kostin! Šiandieniniai knygnešiai.

 

Į titulinį puslapį

Susisiekiantys indai?

Biurokratų fronte nieko naujo... 

Rytietiškos demokratijos keistenybės lietuvio akimis  

Bendruomenės jėga  

Atviras laiškas Lietuvos Respublikos  Vyriausybei Vilniaus m. savivaldybei    

Laukimas? Laikas nelaukia

Kaip gyvensim šiandien ir rytoj?

MAŽOJI TARYBA-demokratinė valdininkų kontrolė

Iš skaitytojų laiškų  

Sekso pamokos Vilniaus gatvėse

Rusija vėl šmeižia Lietuvą ir teisina savo imperinę agresiją

Mūsų straipsnių pėdsakais...  

Atsargiai -  Jevgenij Kostin !

Algirdo Mykolos Brazausko  istorinės frazės

Pilietinis judėjimas KITAS PASIRINKIMAS. Kas tai?  

Šiandieniniai knygnešiai?

Brutalus absurdas 

 

 

1. Susisiekiantys indai?

 

Visai įmanoma, kad Baltijos kelio skaitytojai, imdami į rankas šį laikraščio numerį, jau žinos, kokios politinės jėgos stos prie valstybės vairo. Tačiau panašu, kad tai jau nebėra labai svarbu, nes joks valdančiosios koalicijos derinys greičiausiai negalėtų pakeisti principinio šių Seimo rinkimų rezultatų vertinimo.

Piliečių judėjimui Kitas pasirinkimas priklauso įvairių politinių pažiūrų žmonės. Šiame vedamajame Seimo rinkimus mėginsime vertinti dvejopai – pilietiniu požiūriu, bet daugiau dėmesio skirsime dešiniųjų jėgų padėčiai aptarti. Mat nors mūsų judėjimas per rinkimus parėmė įvairių politinių pažiūrų partijas ir pavienius kandidatus, iš pat pradžių buvo aišku, kad šaliai gresiančią tyliąją okupaciją šiuo metu gali sustabdyti ar bent jau pristabdyti tik ženkli dešiniųjų partijų sėkmė. Tai ir lėmė apsisprendimą per rinkimus paremti konservatorius.

Tokį sprendimą priimti nebuvo lengva. Trukdė ne kokios nors abejonės dešiniosios politikos nauda ar svarba kraštui, juo labiau ne koks nors išankstinis priešiškumas šios partijos atžvilgiu. Abejonių ir svyravimo priežastis buvo nuogastavimai, kuriuos rinkimų išvakarėse greičiausiai išgyveno kiekvienas politika besidomintis ir ją nors kiek giliau suvokiantis žmogus – šios partijos ir apskritai dešiniųjų padėtis atrodė labai sunki. Buvo aišku, kad praėjusiuose rinkimuose triuškinamai pralaimėjusi ir nei programinių nuostatų, nei rinkiminio sąrašo rimtai neatnaujinusi partija, gali tikėtis nebent stebuklo.

Nenustebome jo nesulaukę, nes rinkimų rezultatai patvirtino mūsų spėjimus, kad itin palankiai susiklosčius aplinkybėms abi save dešinei priskiriančios partijos – konservatoriai ir liebaralcentristai – būsimajame Seime turės apie keturiasdešimt vietų. Gerokai mažiau negu trečdalis vietų kokioje nors tikrai demokatiškoje, klestinčioje ir saugioje valstybėje, žinoma, būtų visai neblogai, tačiau ar Lietuva jau yra tokia šalis? Šis klausimas skatino mus santūriai ir atsargiai vetinti pasibaigusių rinkimų rezultatus.

Tačiau jau kitą dieną nustebome išgirdę, kad mūsų piliečių judėjimas parėmė, kiek leido kuklios išgalės, ne ką kitą, o rinkimų laimėtojus. Buvo paskelbta apie didžiulę dešiniųjų partijų rinkiminę sėkmę ir prabilta apie jų teisę formuoti naują vyriausybę.  Netrukus prasidėjo derybos, o gal tik derybiniai žaidimai, dėl vadinamosios vaivorykštės koalicijos.

Ryškia tokių nuotaikų iliustracija galima laikyti  Tremtinio laikraščio š.m. spalio 28 d. numeryje paskelbtą Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos bei jos narių frakcijos Tėvynės sąjungoje valdybos padėką sąmoningiems šalies rinkėjams, padėjusiems “… tvirčiausią valstybininkų stuburą turinčiai partijai – Tėvynės sąjungai /…/ -- iš neįtakingos opozicijos tapti antrąja šalies politine jėga”. Padėkoti, žinoma, gražu, deja, apgailestaudami esame priversti pasakyti, kad šiame dokumente pateikiamas porinkiminės padėties vertinimas turi mažai ką bendro su tikrove. Suprantama, bet kurie vertinimai gali skirtis, ir tai pirmiausiai priklauso nuo pasirinktų vertinimo matų. Jeigu šių Seimo rinkimų rezultatus vertintume tik partiniu, o dar tiksliau kalbant – siauros partijos viršūnės interesų požiūriu, konservatorių laimėjimų net netiktų vadinti dideliais. Jie atrodytų nuostabūs. Tačiau žvelgdami į būsimajame Seime susiklosčiusį politinių jėgų santykį ne per formalios aritmetinės statistikos, bet per šalies politinės raidos tendencijų ir valstybės strateginių interesų prizmę išvystame visai kitą – kur kas liūdnesnį vaizdą. Šias tendencijas lengviausia pamatyti apžvelgiant, kas pasikeitė Lietuvos politiniame ir partiniame gyvenime nuo praėjusių Seimo rinkimų, o tiksliau – nuo tada, kai dėl itin nevykusių ir neatsargių konservatorių veiksmų mūsų politikos padangėje iškilo pirmasis jau išties grėsmingas valstybės griovėjų sambūris – R. Pakso ereliai. Vargais negalais jie buvo pristabdyti, tačiau susimąstykime, kokia kaina. Šį kartą atidėsime į šalį ir paliksime ateičiai seniai pribrendusį ir vertą ypatingo dėmesio klausimą, kiek pagrįstai liberalcentristus galima vadinti dešiniąja partija. Atlaidžiai tarkime, kad ji tokia iš tiesų ir yra. Tačiau vis vien lyginant centro dešinės partijų rezultatus per ankstesnius ir šiuos rinkimus sėkmės mitas iš karto subliūkšta, nes šių partijų pozicijos Seime ne tik nesustiprėjo, bet net truputėlį susilpnėjo. Tačiau tai dar nėra didžiausia blogybė. Juk svarbu ne tik konservatorių formaliai rinkimuose laimėta antroji vieta, bet ir realus šios vietos politinis svoris bei vertė. Kažkodėl, kalbant apie dešiniųjų laimėjimus, nutylima tiesiog sukrečianti aplinkybė – per šiuos rinkimus galutinai sunaikinti Lietuvos krikščionys demokratai, kuriems, kaip savarankiškai politinei jėgai, naujajame Seime nebeatstovaujama net simboliškai. Dešiniųjų padėtį po rinkimų santūriai vertinti skatina ir tai, kad šį kartą balsavo kaip niekad mažai piliečių. Pagaliau rūpinantis šalies likimu jau nebeįmanoma mandagiai nutylėti ir dar vienos viešos paslapties: rinkėjų parama konservatoriams ir liberalcentristams iš tikrųjų yra mažesnė negu rodo sausa balsavimo statistika.  Tam tikra, gal net ir nemenka, rinkėjų dalis balsavo už šias partijas ne savo noru, ne todėl, kad jomis tiki, o iš esmės priverstinai – jie tiesiog vykdė pilietinę pareigą žūtbūt stabdyti į valdžią besiveržiančius antivalstybinius gaivalus. Šiuos nemalonius faktus esame priversti priminti ne todėl, kad norėtume piktdžiugiškai įgelti dešiniosioms partijoms. Taip elgtis mus verčia po rinkimų susiklosčiusi grėsminga, bet deja, daugelio dar neįsisąmoninta valstybės padėtis, dėl kurios toliau apsigaudinėti ir kurią gražinti šiomis sąlygomis jau būtų nusikalstama. Šią padėtį galima apibendrinti taip: dešinieji Seime yra akivaizdi mažuma, kurios politinio silpnumo praktiškai nėra kam kompensuoti, nes juos remia tik palyginti menka mūsų visuomenės dalis. Tačiau tai dar ne visas esamos padėties vaizdas. Tęsiant šią analizę reikia atkreipti dėmesį į dar kelis ne mažiau svarbius veiksnius. Patys dešinieji – konservatoriai ir liberalcentristai – nebuvo ir nėra vieningi, jie ašriai konkuruoja tarpusavyje, taigi silpnina ir taip trapią savo padėtį. Ilgą laiką vienu iš patikimiausių mūsų politinės sistemos atramos taškų, laidavusių jos stabilumą, buvo šalies Prezidento institucija. Šiandien pernelyg kliautis jos galimybėmis jau neverta. Nors p. V. Adamkus ir susigrąžino šalies vadovo postą, akivaizdu, kad jo moralinis autoritetas ir politinė įtaka yra gerokai sumenkę. Tačiau vertinant šalies politinę padėtį ir perspektyvas svarbausia ir lemiama yra dar viena aplinkybė: jokių trijų daugmaž lygiaverčių frakcijų naujajame Seime nėra, nes jos egzistuoja tik trokštančių jas matyti dešiniųjų politikų vaizduotėje. Tikroji padėtis yra nepalyginti rūstesnė: dešinieji yra suspausti ir gniuždomi dviejų galingų politinių blokų, kuriuos galbūt galima vadinti vienos – prorusiškos – partijos dviem frakcijomis. Čia, be abejo, turime omenyje “tradiciškai” prorusiškus brazauskininkus ir paulauskininkus ir “netradiciškai” prorusiškus uspaskininkus, prunskininkus ir paksininkus. Tiesą sakant, žvelgiant į darnius šių blokų veiksmus jau nebeatrodo absurdiška net mintis, kad plačiai ir garsiai nuskambėjęs A. Paulausko ir V. Uspaskicho konfliktas galėjo būti tik iš anksto meistriškai surežisuotas spektaklis. Turint omenyje šias aplinkybes dešiniųjų paskelbti užmojai net formuoti šalies vyriausybę atrodo, švelniai kalbant, naivoki, nes iš pat pradžių buvo grindžiami mįslingu konservatorių atradimu, neva brazauskininkai esą “valstybininkų” partija. Prisipažinsime, kad mums tai buvo ir tebėra didelė naujiena, kuria kol kas nesame linkę patikėti.  Taip pat neslepiame, kad į  mėginimus sudaryti vaivorykštės koaliciją žiūrime abejingai, nes jokia koalicija negali pakeisti dar vieno pamatinio ir nepaneigiamo mūsų politinio gyvenimo fakto: įsitraukdami į tokią koaliciją dešinieji būtų pasmerkti  tapti bejėgėmis A. Brazausko marionetėmis, nebūdami jos dalimi jie tėra nereikšminga ir bejėgė parlamentarų grupelė, galinti atlikti nebent fasadinės opozicijos vaidmenį. Kalbant trumpai ir aiškiai, rinkimų rezultatų neįmanoma vertinti formaliais laimėtų vietų skaičiais. Tikrasis sėkmės ar nesėkmės kriterijus yra tik viena – iškovota reali politinė įtaka. Šiandien dešinieji nepajėgūs veikti kaip savarankiška politinė jėga – tai esminis mūsų politinio gyvenimo faktas, kuris bet kokias kitas diskusijas daro tuščias ir beprasmiškas. Todėl nesiryžtame, o ir nenorime spręsti, kuri išeitis – dėtis su brazauskininkais ar ne -- esamomis aplinkybėmis būtų geresnė.

Vis dėlto, nors ir esame gerokai nusivylę Seimo rinkimų rezultatais, nemanome, kad viskas prarasta. Daug kas priklausys nuo to, ar mūsų šalies piliečiai sugebės susitelkti demokratijos ir nepriklausomybės gynybai. Tam reikia, kad kuo blaiviau ir be iliuzijų būtų suvokiama bei vertinama susidariusi išties sudėtinga šalies vidaus padėtis ir ieškoma efektyvių būdų sutramdyti neįtikėtinai sustiprėjusius antivalstybinius politinius darinius. Artimiausias ir neatidėliotinas uždavinys – užkirsti kelią tam, ką ne kartą esame vadinę tylia arba šliaužiančia šalies okupacija. Kad jos grėsmė nėra įsivaizduojama ir pramanyta, akivaizdžiai rodo “didžiojo valstybininko” A. Brazausko entuziazmas sulaužyti Lietuvos sutartis su Europos Sąjunga, kad tik būtų išgelbėtas Rusijos ir vietos oligarchinių grupuočių elektros energijos verslas, paverčiantis mūsų šalį energetine Rytų kaimynės verge. Kova su šia okupacija, atrodo, taip pat turės vykti pagal naujas taisykles – ji turės būti kur kas principingesnė. Nemaloniai nustebome lyg tyčia rinkimų sekmadienį išgirdę žiniasklaidos paskelbtą naujieną, kad šio Lietuvos nepriklausomybę žlugdančio verslo dalininkai yra ir dešinieji – konservatorių partijoje įtakinga p. Garbaravičių šeima. Deja, partija kol kas nemato reikalo paneigti arba išsamiai paaiškinti šio keisto ir tiesiog skandalingo fakto. Tai padaryti derėtų kuo skubiau, nes panašūs faktai kaupiasi ir vis primygtiniau skatina susimąstyti, ar naujajame Seime esantys trys politinių jėgų blokai kartais nėra trys susisiekiantys indai, o jungtis tarp jų – patikliems šių jėgų šalininkams nematomi slaptųjų jų finansinių rėmėjų interesai. Šias abejones galima išsakyti tiesiu ir paprastu klausimu: ar po šių rinkimų Lietuvoje dar apskritai egzistuoja nekomunistinė dešinė? Kadangi tai yra valstybės likimo klausimas, į jį reikės atsakyti aiškiai ir nedviprasmiškai.

 Redakcija

  Į pradžią

 

2. Ugnė Naujokaitytė, studentė      Biurokratų fronte nieko naujo...

   Galime pasidžiaugti – studentams atėjo geresni laikai. Jau kuris laikas jie studijoms gauna valstybines paskolas. Tačiau ar visi tam tikslui skirti pinigai tikrai pakliūva į jų kišenes?

Studentų ir valdininkų karas dėl paskolų  

    Šiemet studentų paskoloms valstybė paskyrė 18 milijonų litų. Tiek pat paskyrė ir mokslui. Šios lėšos gaunamos per Valstybinį mokslo ir studijų fondą (toliau Fondas), kuris, kaip žinia, nėra nė pelninga akcinė bendrovė, nė labdaringa organizacija, o viso labo tik tarpinė grandis, perskirstanti iš šalies biudžeto gaunamus pinigus. Fondas turi savo administraciją, kuri iki šiol buvo išlaikoma iš mokslui skiriamų lėšų. Nuo kitų metų jie sumanė ,,prisidurti” dar ir  studentų paskolų sąskaita ,,atsiriekdami“ iš jų 1 mln. 80 tūkst. Lt, kas sudaro  6 procentus  bendros sumos.

    Šiandieniniai studentai ne pirštu penimi ir jiems tie 6 procentai pasirodė pernelyg didelė suma. Paprašę Fondo vadovybės paaiškinti, kur tokie pinigai išleidžiami, jie įsitikino, kad abejonės kilo ne veltui  - pateikti argumentai pasirodė neįtikinami. Dar daugiau - paaiškėjo, kad šis Fondas išvis neturi teisės savo administracijos išlaikymui iš studentams skirtų pinigų pasiimti ne tik tokios, bet ir kur kas mažesnės sumos.

 Studentų keliamo vėjo išgąsdinti Fondo valdininkai sukruto įsiteisinti savo numatyto grobio dalį. Jie skubiai sušaukė Fondo valdybos posėdį, kuriame nusprendė, kad jiems turėtų priklausyti 4 procentai bendros sumos. Pasiūlydami įtraukti tai į Fondo nuostatų papildymus, jie kreipėsi į Vyriausybę, kad tokiam sprendimui būtų  pritarta skubos tvarka. Taip pat skubiai pasirūpinta ir sąjungininkais, turinčiais interesų dalyvauti grobio dalybose. Tokių atsirado pakankamai (Lietuvos universitetų rektorių konferencija, Lietuvos mokslo institutų direktorių konferencija, Lietuvos Mokslų Akademija), ir pradėjo į valdžios institucijas plaukti įtartinai panašaus turinio raštai, kuriais skatinama įteisinti minėtąjį grobį.

    Negana to, A. Brazauskui skirtame rašte Fondo vadovas tvirtino, kad Fondo ir Studentų sąjungos vadovai buvo susitikę ir studentai pritarė, kad Fondo administravimui būtų skirti 4 procentai bendros studentų kreditavimui skirtos  sumos. Štai čia jau pakvipo netiesa. Studentai nesutinka su tais 4 procentais, o ir minėtojo susitarimo taip pat nėra.

      Studentams kilo ir visai suprantamų klausimų, kaip antai: kodėl ką tik sau norėjęs atsirėžti 6 procentus, Fondas staiga  pasikuklino ir prabilo tik  apie 4 procentus? Kaip čia taip staiga sumažėjo jų poreikiai? Kiek iš tikrųjų kainuoja Fondo administracijos išlaikymas? Kodėl  Fondui-tai sunkiai įkandamas riešutas? Jeigu milijoniniai skaičiai imami ,,iš lubų”, tai gal Fondo vadovui bei jo pavaldiniams trūksta kompetencijos? O gal už to ,,nesugebėjimo” skaičiuoti dar kažkas slypi?

Ekskursas į praeitį

    Prancūzai sako: jei turi problemų-ieškok moters. Perfrazuodami mes sakome:ten, kur neaiškiai tvarkomi valstybės milijonai-ieškok nomenklatūros dinozaurų.

    Taigi kas vadovauja  Fondui?

    O gi Sigitas Renčys – buvęs A. Brazausko bendražygis, sovietiniais laikais dirbęs Lietuvos komunistų partijos  Centro komitete skyriaus vedėju, o vėliau iškilęs tiek, kad juo patikėjo net pati Maskva. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, dauguma buvusių nomenklatūrininkų suskato persidažyti ir tapo dideliais Lietuvos patriotais, bet S. Renčys iš jų šiek tiek skiriasi.

         Tuo metu, kai visi stovėjo Baltijos kelyje, kai virpančiomis širdimis rinkdavosi į Sąjūdžio mitingus, gynė Parlamentą, kai rusų kareiviai žudė  jaunimą, draugas S. Renčys sėdėjo šiltame  SSKP Centro Komitete Maskvoje ir patarinėjo... Išties būtų įdomu žinoti ką, kaip ir kam tada patarinėjo mūsiškis ,,specialistas”. Jis kažkodėl iš to laikotarpio nieko neprisimena ir niekam nieko nepasakoja. Tik po rugpjūčio pučo jis atsikvošėjo ir prisiminė, kad, ko gero, ir jis yra Lietuvos patriotas. Sugrįžo. O čia jis buvo sutiktas plačiai išskėstomis rankomis ir... šilta bet nelabai visuomenei matoma kėde.

   Taigi, nebūsim labai suklydę: dengiamas galingų Algirdo Brazausko pečių, humanitarinį išsilavinimą turintis S. Renčys kukliai sėdi studentų bei mokslo šešėlyje ir gana nekukliai tvarko valstybės milijonus. Draugų klanas klesti. Tokių fondų Lietuvoje yra ne vienas ir ne du. Ten dažnai ir sėdi „saviškiai“, nes algos neprastos (dažnai didesnės už seimūnų), darbas – duok, Dieve, kiekvienam tokį... Tik ar tie fondai, užuot kažką padėję, nekenkia valstybei? Na, tarkim jos mokslo raidai?

Kas kaltas?

Studentų paskolų ir 6 proc. istorija - tėra tik aisbergo viršūnė. Visa, kas susiję su Fondo veikla, yra daug painiau. Neatsiejama šios istorijos veikėja – Švietimo ir mokslo ministerija, kuri  įpareigota parengti ir daugiau nei metus siekia suderinti su suinteresuotomis institucijomis Fondo veiklą reglamentuojančių dokumentų papildymus. Kodėl derinimo procesas taip ilgai užtruko? Fondo direktorius S. Renčys teigia, kad kalta ministerija.  Švietimo ir mokslo ministro patarėja Diana Skučaitė teigia, jog pats Fondas kaltas dėl sprendimo vilkinimo, nes, siekdamas išsaugoti dabartinį status quo, nenori sutikti su šiandienos realijomis, kuriomis vadovaujasi mokslo ir studijų progreso siekiančios Europos šalys.

        Studentų sąjungos nuomone, Fondas tėra iš biudžeto skiriamų lėšų administratorius ir neturėtų žaisti politinių žaidimų, kenkiančių valstybės interesams. Deja, įtarimas, kad tokie žaidimai egzistuoja - vis realesnis.

 

Konkursai ir ,,draugų klano“ tradicijos

    Tarp nuostatuose numatytų Fondo veiklos tikslų yra ir toks: konkurso būdu remti mokslą ir studijas. Įdėmiai panagrinėjus vieną nuostatų punktą, paaiškėja, kad Fondas su Sigitu Renčiu priešakyje gali inicijuoti konkursus moksliniams tyrimams (programoms). Štai čia galbūt S. Renčys ir nužiūrėjo landą, kaip paremti „saviškius“. Tarkim,  Fondas leidžia programas inicijuoti toms mokslo ir studijų institucijoms, kurios po to sėkmingai jas ir įgyvendintų. Ką tai galėtų reikšti?

     O gi tas pačias draugų klano tradicijas. Kas gali paneigti, kad Fondas netampa dirva korupcijos sėklai dygti, nes draugai Fonde remia savo draugų mokslininkų sumanymus ir juos finansuoja? Taip S. Renčiui atsiranda  galimybė dirbti ne pagal aiškius iš anksto patvirtintus nuostatus, o skelbti konkursus ir skirstyti pinigus taip, kad jie būtų patogūs tik tam tikroms institucijoms ir žmonėms.

 

Europietiškai tvarkai Fondas tapo kliūtimi

    Studentų bei ministerijos atstovai siekia, kad konkursų dalyvių paraiškos būtų vertinamos objektyviai ir  nedelsiant būtų pradėta naudotis užsienio ekspertų paslaugomis. Apie tokių ekspertizių būtinumą kalbama jau daug metų, bet per visą Fondo egzistavimo laikotarpį jie taip ir nebuvo pasitelkti. Stambius projektus iki šiol vertina tik vietiniai ekspertai, kuriems Lietuvoje išlikti objektyviais ypač sunku. 

    Na, o kas gi Fondo nuostatų projekte kalbama apie lėšų skirstymą ūkio subjektams, vykdantiems mokslinius tyrimus? Švietimo ministerija mano, kad išmintinga būtų, jei lėšos būtų skiriamos tiems, kas sugeba geriausiai atlikti darbą, ir nesvarbu, valstybinė ar privati įstaiga tą darbą atlieka. Deja, tačiau šiai nuostatai vargu ar kada nors bus pritarta, nes daugelis Fondui talkinančių institucijų tam priešinasi. Viena jų – Lietuvos mokslo taryba. Saugodama mokslo ,,skaistybę“, ji įtariai žvelgia į bendradarbiavimą su verslo sektoriumi. Tuo metu Europos Sąjungos, Pasaulio banko, kitų autoritetingų tarptautinių organizacijų dokumentai pabrėžia, kad mokslui būtina bendradarbiauti su verslu, nes tai duoda abipusę naudą. Pasirodo, kai kam sąstingis yra geriau, nei bet kokie pokyčiai ir todėl švietimo pažanga mūsų šalyje sunkiai skinasi kelią.

   Sigitas Renčys skuba išsaugoti dabartinę „stabilią“ situaciją, o jei reikia, tiesiog rašo eilinį skundą Premjerui, kuris operatyviai reaguoja. Š.m. birželį LR Vyriausybės nutarimu, Fondas pagal įstaigų grupes ,,paaukštinamas” dviem kategorijomis (iš V į III), o tai reiškia, kad  tokiu būdu Fondo vadovybei bus mikliai padidinti atlyginimai. Pavyzdžiui, draugas S. Renčys vietoj dabar gaunamų 4 862 Lt. gaus 5 513 Lt.per mėnesį. Už kokius nuopelnus?

     Vargu ar už nuopelnus mokslui... Kas galėtų paneigti, kad už ištikimą, laiko išbandytą, nuoširdžią nomenklatūrininkų draugystę?

     

  Į pradžią

3. Rytietiškos demokratijos keistenybės lietuvio akimis

 

    Paprašytas išvardyti visas savo pareigas bei titulus, Arūnas Svitojus tik nusišypsojo. Jis dalyvauja įvairių Lietuvos bei užsienio fondų veikloje, yra tarptautinių organizacijų ekspertas, dažnai turintis aplankyti daugelį pasaulio šalių, rengti ten seminarus, konsultuoti.

   Arūnas mūsų laikraštyje jau pasakojo, apie fondą, dovanojantį skurstantiems ūkininkams po karvutę, prisiminė kelionės į Gruziją įspūdžius, o šiandien pasakoja apie viešnagę kai kuriose buvusiose TSRS respublikose.

 

    Pastaroji Jūsų kelionė buvo į Rytus?

    Taip, teko išvažiuoti ilgesniam laikui ir vesti seminarus bei susitikti su Vyriausybių nariais, parlamentarais Uzbekijoje, Turkmėnijoje , Kazachstane,Tadžikijoje, Kirgizijoje. Aš esu jau anksčiau ten keliavęs, susipažinęs su tenykšte situacija kaime.

    Padėtis tose šalyse iš esmės panaši: vyksta kova tarp socializmo ir kapitalizmo, tarp islamo ir krikščionybės, tarp diktatūros ir demokratijos. Visoms šioms šalims būdingas vienas pagrindinis bendras bruožas: valdžią užėmė draugų ir giminių klanai, kurie pasitelkė  bendraminčius  ir užėmė svarbiausius valstybės postus. Turėdami valdžią, šie žmonės stengiasi ją bet kokia kaina išlaikyti savo rankose, o tautai ne visada tai naudinga.

    Gal šios  šalys vis tik evoliucionuoja ir atsiranda demokratijos požymių?

     Lyg ir atsiranda, bet reiškiasi labai įdomiomis formomis. Pavyzdžiui, Kazachstanas yra labai  turtinga šalis. Jie turi begalę įvairių iškasenų – beveik visą Mendelejevo lentelę. Naudingosios iškasenos lemia ekonomiką, o kai ekonomika stipresnė, tai žmonės turi daugiau informacijos, pradeda suvokti demokratinės valstybės egzistavimo principus. Šitoks procesas visuomenėje jau prasidėjo ir valdžia priversta reaguoti.

    Ar demokratija suvokiama europietiškai, ar su rytietiška vizija?

     Deja, bet apie europietiškąją  demokratiją net turtingesniame Kazachstane dar per anksti kalbėti.

     Dabartinis vadovas N. Nazarbajevas – partijos ,,Otana” lyderis. Jis suinteresuotas išlikti valdžioje, o kadangi opozicija jį spaudžia, tai jis nusprendė sukurti demokratijos regimybę. N. Nazarbajevo duktė įkūrė savo partiją, pavadintą ,,Asar”. Taigi dabar Kazachstane yra dvi partijos, o tai jau galėtų būti laikoma demokratijos požymiu. Tai, žinoma,  azijinis demokratijos supratimas.

    Tokia demokratija turbūt verčia šypsotis?

       Šaipytis mums nederėtų, nes gerai apsidairę bei pamąstę Lietuvoje gal kažką  panašaus irgi rastume. Juk susikūrė net kelios nomenklatūrinės partijos: socialdemokratai, socialliberalai ... Ar tai neprimena Kazachstano? Deja, bet mūsų mentalitetas irgi turi rytietiškų  bruožų. Pavadinčiau euriazijietišku mentalitetu. Kazachstane tai žinoma itin ryškiai išreikšta. Netrukus ten vyks rinkimai ir žmonės balsuos arba už dukters partiją, arba už tėvo partiją. Tokių politinių triukų ten yra daug.

    Na, o kokias demokratijos rūšis yra sukūrusios kitos to regiono šalys?

    Teko susipažinti ir su Turkmėnija - tai unikali šalis. Joje  šalies Prezidentas tautai padovanojo nemokamą elektrą, nemokamą šildymą, vandenį, nemokamas dujas. Žmonės juokauja: ,,Mes neišjungiam dujų, nes labai brangūs degtukai“. Iš tiesų degtukų dėžutė kainuoja tiek pat, kiek  2 litrai benzino. Kur beeitum, visur matai degančias dujas, nes dažnai virtuvės įrengtos kieme. Liepsna sumažinta iki minimumo, tačiau dega tarsi amžinoji  ugnis. Už vieną dolerį gali nusipirkti 80 litrų benzino. Kainos neįtikėtinai žemos, o daug  kas (net druska) dalijama veltui. Tiesa ir atlyginimai labai menki. Instituto direktoriaus atlyginimas- 50 dolerių, specialisto – 30 dolerių. Turkmėnijoje  tai nemaža suma, bet savaime suprantama, kad klestinčios ekonomikos šalimi jos nepavadinsi.

    Kokia iš tikrųjų šios šalies politinė sistema?

       Deja, bet apie  demokratiją neverta net kalbėti, nes laisvės procesas ten visai užgniaužtas. Yra tik viena ideologija ir viena tiesa. Opozicija iš viso neegzistuoja.  Įdomiausia, kad perverčiau daug laikraščių bei žurnalų ir tarp jų neradau nė vieno, kuriame nebūtų Prezidento nuotraukos su liaupsėmis. Matyt, tai privaloma. Jeigu pradedi su žmonėmis atviriau kalbėtis, atrodo,  kad jie supranta ir net pasišaipo iš egzistuojančios sistemos, tačiau labai greit susigriebia ir pareiškia: ,,Mūsų Prezidentas labai geras. Tu manęs daugiau neklausinėk”. Po tokių žodžių pašnekovas išvis pasišalina.

    Matyt, žmonės už atvirai reiškiamą nuomonę baudžiami?

     Ta prasme tvarka yra. Už neatsargiai ištartą žodį gali netekti darbo, būti pažemintas pareigose ir t.t. Apie viešus susirinkimus, mitingavimus ar manifestacijas negalima net pagalvoti – juos draudžia įstatymas. Egzistuoja besąlyginis paklusnumas valdžiai. Šiuo metu Turkmėnijoje  yra privalomas 9 metų mokslas. Po to vaikinai eina dviem metams tarnauti į karinę tarnybą, o merginos skatinamos ištekėti.Turkmenės- dailios, tad jas mielai perka užsieniečiai. Už moterį reikia mokėti  15 000 dolerių „kalymą“. Iš tų pinigų tėvams tenka tik 300 dolerių, o visa kita pasiima valstybė.

      Kiekviename laikraštyje spausdinamas eilėraštukas, kurio turinys maždaug toks: Turkmėnija mano kraštas, jei bus išduota mano Tėvynė, jei bus išduotas Prezidentas, nustos plakti mano širdis. Jau mokykloje vaikai duoda priesaiką savo mylimiausiam Prezidentui.

       Esame kur kas arčiau tų šalių, kurios turi senas demokratijos tradicijas, bet azijinio mentaliteto liekanos mumyse irgi dar teberusena. Juk daug žmonių ir Lietuvoje norėtų vieno stipraus vado, kuris viską už juos nuspręstų, jais pasirūpintų ir apdovanotų...

    Na, bet asmens kulto Lietuvoje nėra, o ten, atrodo, tebeklesti?

       O, taip. Turkmenbašy (Turkmėnijos tėvas) – taip kreipiamasi į šalies Prezidentą Saparmuratą. Jis vadinamas geradėju, didžiuoju, mylimiausiuoju, tauriausiuoju, kilniausiuoju ir t. t. Šios liaupsės  rašomos visuose leidiniuose.  Iš tikrųjų – tai buvęs Komunistų partijos pirmasis sekretorius, kuris pasinaudojo situacija ir, kol žmonės nesusigaudė, tapo šalies Prezidentu bei uzurpavo valdžią. 

    Kaip sutiko jus - specialistą iš buvusios sovietinės respublikos?

    Puikiai. Lietuviams rodoma ypatinga pagarba. Jie dievina A. Sabonį, labai geros nuomonės apie mūsų menininkus, muzikantus, kurie sovietiniais laikais gana dažnai ten nuvykdavo. Man tiesiai sakė: „Lietuviai-išmintingi, talentingi, tai ne rusai...” Pastarųjų jie baisiai nemėgsta. Matyt, negali pamiršti istorinių skriaudų, o jų turi nemažai..

      Mane lydėjo 4 automobilių kortežas su 10 palydovų, kurie sakė: „Jungtinių Tautų atstovas, o dar lietuvis – tai mums garbė. Pats Turkmėnbašy liepė mums saugoti jus, kad niekas nenuskriaustų, kad būtų jauku mūsų valstybės erdvėje“.

    Ar silpną  Turkmėnijos ekonomiką paremia  užsienio valstybės?

    Tiesiogiai paramos jie negauna, nes užsienio valstybės finansiškai remia tik demokratiškų šalių ekonomikas. Turkmėnija remiama netiesiogiai: atvažiuoja ekspertai, padeda patarimais, organizuoja seminarus. Be to  Turkmėnijoje uždrausta imti paramą bei labdarą, nes įdiegta nuostata , kad tai žemina tautą. Beje, Prezidento nurodymai liečia ne tik paramą, bet ir daug kitų dalykų. Pavyzdžiui, draudžiama rūkyti gatvėse, turėti auksinių dantų, moterims naudotis makijažu net televizijoje, spjaudyti ir t. t.

    O šiandieninė civilizcija, naujos technologijos ar pastebimos Turkmėnijoje?

      Kompiuteriais naudojamasi, tačiau į užsienio tinklalapius negalima patekti, bandžiau susisiekti elektroniniu paštu, tačiau tai irgi nepavyko. Technologijos tarsi yra, tačiau jų naudojimas kontroliuojamas. Nemanau, kad visas tas nesąmones nurodo pats Prezidentras. Juk tokiose šalyse visada yra daugybė pavaldinių, kurie , norėdami įsiteikti, perlenkia lazdą.

    Ar šalis izoliuota ir joje nesilanko užsieniečių?

    Kaip bebūtų keista- užsieniečių ten gana daug. Priežastis turbūt ta, kad ten viskas nepaprastai pigu: maistas, pragyvenimas, poilsis. Yra poilsio namų, viešbučių, kur visai neblogas aptarnavimas ir viskas pusvelčiui.  Galėtų būti ir daugiau svečių, tačiau visiškai nesilaikoma sanitarijos taisyklių. Ištrūkti iš šios šalies, nesusirgus žarnyno, ar skrandžio ligomis, praktiškai neįmanoma.

     Dar vienas dalykas, labai krentantis į akis – tai nesiskaitymas su žmogumi, nepagarba jam. Oro uoste tikrinama penkis kartus, iškrato, ištardo... Žmonių grūstis, o viena moteriškė sėdi ir ranka surašinėja visus keleivius. Tai užtrunka ištisas valandas. Tai tipiškas azijinis supratimas: asmenybė, kurią privalu gerbti, yra tik vadas ir vadukai, eiliniai žmonės – beteisiai vergai.

 

  Į pradžią

 

4. Bendruomenės jėga

 Ką gali nuveikti bendruomenė?

 Daug... ir  nieko.

 Toks atsakymas  pirmasis šauna į galvą, susipažinus su Žvėryno bendruomenės veikla.

      Žvėrynas – tai vienas gražiausių Vilniaus centro dalių, kur kažkada buvo Radvilų medžioklės vieta su vandens malūnais. Šiandien jis yra prestižinis Vilniaus rajonas, kur žemė turi beveik aukso vertę. Čia stengiasi įsisprausti visi: ambasados, rezidencijos, gyvenamieji namai... Buvęs vienas žaliausių ir ramiausių miesto rajonų, Žvėrynas šiandien tiesiog dūsta nuo automobilių gausos ir vis tankėjančių bei aukštėjančių namų.

    Žvėryne yra nemažai žmonių, kuriems ne tas pats, koks likimas laukia  jų mylimo rajono ir ėmėsi jį ginti. Bendruomenė jau visus metus bylinėjasi dėl suniokotos gamtos ir XVI a. malūno, bando stabdyti ar bent koreguoti kai kurias statybas, ieškoti transporto problemų sprendimo. Kai kurias bylas bendruomenė laimėjo, tačiau dar laukia tolesni teismų maratonai ir, žinoma, konfliktai su jokių taisyklių nepaisančiais statybininkais.

     Ar verta taip nervintis, prarasti tiek  laiko, varstant kabinetų ir teismų duris? ,,Taip, verta. Niekas nesustabdys su valdininkais, „susigiminiavusių“ verslininkų užmačių, jei ne mes patys. Idealistai  visada buvo reikalingi. Būna labai pikta, kai atrodo, kad kova laimėta, o po kurio laiko pasirodo nauji dokumentai, leidžiantys apeiti įstatymą ir mūsų triūsą paverčia niekais. Na, bet taip atsitinka ne visada,”- sako Žvėryno bendruomenės pirmininkė, žurnalistė Danutė Jokubėnienė.  

     Žvėryniečiai neapsiriboja vien tik savo rajonu. Neseniai jie pastebėjo grubius įstatymų pažeidimus Šeškinėje, kur buvo nusikalstamai suniokotas draustinis - miestą puošę šlaitai. Sukėlę nemenką triukšmą, žvėryniečiai pasiekė, kad į protestuotojų gretas įsijungtų platesnė visuomenė. Taip gimė atviras laiškas, kuris turėtų atkreipti valdžios dėmesį.

  Į pradžią

5. Atviras laiškas Lietuvos Respublikos  Vyriausybei Vilniaus m. savivaldybei

    Plečiant „VP Market“ prekybos centro „Akropolis“ teritoriją, drastiškai suniokotas Šeškinės šlaitų geomorfologinis draustinis. Informacijos šaltiniai jau skelbia apie neteisėtai vykdomą statybą.

    Visuomenė pasipiktinusi tokiais veiksmais, kai investicijų į. miesto infrastruktūrą, gyvenamojo ploto plėtimo ir naujų darbo vietų kūrimo dingstimi ir priedanga darkomas Vilniaus miesto kraštovaizdis, naikinamas jo žaliasis rūbas, iš gyventojų atimami tiesioginiai ir vizualiniai rekreacijos plotai.

    Žala, padaryta Šeškinės geomorfologiniam draustiniui, yra tiesioginė, okupuota šlaitų apsauginė juosta, iškirsti natūraliai augę ir sodinti medžiai, pakeistas reljefas. Statybos darbai plėtojami ant šlaito ir griovų briaunų, į senąsias griovas verčiamos statybinės atliekos. Nebeliko praėjimo prieššlaitine draustinio dalimi. Įrengiant mašinų stovėjimo aikšteles bei privažiavimo kelius užpilamos griovų viršūnės, keičiamos griovų formos. Iškirtus apsauginės juostos medžius, pradėtas statyti pastatas akivaizdžiai iškyla virš žaliųjų Šeškinės kalvų juostos, suardydamas „auksinę Vilniaus karūną“. Kaip žalia karūna ji dominuoja virš miesto ir matoma iš visų Vilniaus apžvalgos vietų. Tai mėgstama vilniečių vieta, iš kur atsiveria Neries slėnyje nusidriekusio Vilniaus miesto panoramos.

    Tikimės ir laukiame Jūsų kardinalaus sprendimo, kad padarytos draustiniui žaizdos būtų užgydytos, atkurtas reljefas ir nustatyta bent minimali apsauginė juosta ne mažiau kaip 50 metrų nuo šlaitų ir griovų gamtinės ribos. Toje juostoje būtina atželdinti iškirstą mišką.

    Habil.dr. V. Baltrūnas, doc., dr. R. Baubinas, dr. D. Bauža, doc., dr. A. Brazauskas, prof., habil.dr. A. Bukantas, prof., hab.dr. A. Česnulevičius, dr. V. Daugirdas, dr.J. Diliūnas, doc., dr. M. Dumbliauskienė, prof., hab.dr.A. Gaigalas, doc., dr. M. Jankauskaitė, prof., habil. dr., LKA narys – korespondentas V. Juodkazis, prof., habil.dr., MA narys ekspertas A. Jurgaitis, prof., habil.dr. M. Kabailienė, doc, dr. D. Kaminskas, prof., habil.dr. P. Kavaliauskas, doc., dr. F. Kavoliūtė, prof., habil.dr. K. Kilkus, doc., dr. P. Klizas, dr. D.Krupickaitė, dr. A. Linčius, doc., dr. J. Milius, doc.,dr. G. Motuza, dr. V. Narbutas, prof., habil.dr. J. Paškevičius, doc.,dr. R.Prapiestienė, doktorantas R.Skrupskas, doc., dr. V. Skuodis, dr. M. Stančikaitė, dr. A. Šliaupa, dr. J. Taminskas, doktorantas J. Volungevičius.

  Į pradžią

 

 

6. Jūratė Landsbergytė  Laukimas? Laikas nelaukia

      Iš tiesų labai tendencingai aklai atrodo visų be išimties kartojama „maldelė“: „palaukime antrojo turo rezultatų“. Tai panašu į gyvulėlių, vedamų  skerdyklon, raminimą. Kažką labai primena. Pvz., W.Herzogo filmo „Nenugalimasis“ 1930-ųjų Vilniaus žydų epizodą, kai jie sako, kad apie giesmę kalba tik trenktieji ir skandalistai. Ir ramiai išsiskirsto. Verianti savo nuojautos aklumu Užupio scena. Taip ir toliau mes visi nuolat elgiamės Lietuvoje. Ir 1940-ieji praėjo ramiai. Kažkas po to buvo per vėlu. Ir dabar - kažkas raminasi, laukia sekmadienio (po to bus pirmadienis, gal bus dar ko laukti), o kažkas dirba. Ir dirba rimtai, o į ekranus - juokauja. Kažkodėl labai linksmas jau buvo Spaudos klubas po I-ojo turo. Bet juoktis nesinorėjo.
     O didysis vienintelis ponas dirba, sukūręs avelių tautai visagalio visų problemų sprendėjo aurą, dirba labai rimtai, intensyviai, pats vienas imasi „mūšio už pergalę“, moko ką reikia kalbėti, kaip nieko nežinoti... Ypač geras patikrintas principas „kairė nežino, ką daro dešinė“... Paskutinės mados Rytų žaidimas. Taip turi žūt būt perimta valdžia ir pakeista konstitucija. Dabar ramiai palaukit, broleliai, o tada pažiūrėsim. Nesvarbu, kokiomis priemonėmis, peržengiant teisėtumo ribas ar dar kaip nors. Čia svarbu atitinkamai pakalbėti į ekranus.

     Lietuva nesugebės pasipriešinti!? Visi tokie bejėgiškai padorūs ir draugiški, nuo pat 1940-ųjų. Genialus okupacijos pavyzdys. Kęstutis Grinius porina savo protingame interviu, kad Lietuvai vaidenasi Rusijos grėsmė. Suprantamas vakarietiškas komforte išpuoselėto proto skepticizmas - mažieji Europos paribio broliai visada panikuoja. Taip kartoja ir socialinių garantinių bei geopolitinio stabilumo persisotinę vokiečiai. Ir kiti. Tuo tarpu Minske sumuštas dar vienas žurnalistas (Rusijos ORT kanalo) ir jam už pasakytą tiesą apie rinkimus iškelta byla. Jis ligoninėje. Kažkur turbūt statomas dar vienas miuziklas apie politinę opoziciją.
     Nenorėčiau, kad po kelių metų ir iš Lietuvos keliautų tokios žinios. Dabar mes diskutuojame apie pensijų pakėlimą. Vis dėlto jau esame Vakarų valstybė, jau baigia tirpti iš atminties sovietinis žmogaus paniekinimas.

    Tad neatgaivinkime menkavertiškumo dvasios, tegul ir Darbo šaunuolio įvardžiu. Atvirkščiai, Rusija turi eiti į Vakarus, į pripažintas demokratines vertybes. Laukti nėra ko!

  Į pradžią

7. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė   Kaip gyvensim šiandien ir rytoj?

 

    Varpu žadino Lietuvą Kudirka, dainomis – Sąjūdis. Kas ir kaip ją žadinti turėtų dabar?

    Nors tik ką pasibaigęs antrasis rinkimų turas ir pakoregavo galutines LR Seime atstovaujamų partijų  proporcijas, rezultatais patenkintų sunkiai surasime. Nebent tų, kurių siekis bet kokia kaina – pinigais ar keistomis sąjungomis įgyti valdžią – išsipildė.

    Ir be politologų pagalbos, labiau pasigilinę į šešių partijų nugalėtojų programas, pamatysime, kad visa jų ideologija pažeidžiama ir gali būti vertinama tik kaip priešrinkiminis azartas. Lengvos pergalės siekiančių „viktoriancų“ būrys klusniai žengiantis paskui valdžią garantuojančius lyderius nuolankiai išduoda bet kokius principus ir moralę.

    Tad kiek kainuoja Lietuvos ateitis?  Puodelį su lyderio atvaizdu, agurkų stiklainį ar televizorių?

    Mes įpratome skųstis savo skurdžiu gyvenimu. Bet kur tos gerovės riba – juk turint „Snaigės“ šaldytuvą svajosit apie „Siemens“, ir net už milijono slypi milijardas.

    Žmonės nori daug ir iš karto, siekia greito problemų sprendimo ir lengvo gyvenimo. Pinigai tampa pagrindiniu tikslu pamirštant, kad jie tėra priemonė žmogaus kūrybinėms galioms skleistis. Aklas pinigų troškimas tolygus savižudybei.

    Technokratinis požiūris, nepripažįstantis istorijos, prisirišimo ir prisiminimo, tradicijų perimamumo ir akcentuojantis tik greitą pažangą – pražūtingas tautai. Iškyla reali grėsmė tapti kad ir gerai gyvenančiu tik kažkurios imperijos regionu - „severo zapadnyj kraj“. Kiek sykių nuo Kudirkos laikų bėgom nuo tos formulės ir po penkiolikos savarankiškos valstybės metų vėl iškilo ta pati grėsmė!

    Tie, kas nėra suvokę globalizacijos logikos, iki šiol gyvena iliuzija, kad kultūra, švietimas gali palaukti. Negali!

    Daugybės mūsų problemų priežastys - ne skurdas, bet moralinių orientyrų stoka. Rinkos ekonomika skatina verslumą ir vartotojišką mąstymą. Didėja atotrūkis tarp miesto ir kaimo, dirbančiųjų ir valdančiųjų, kūrėjų, mokslininkų ir publikos – intelektualaus produkto vartotojo. Jį sumažinti gali tik subalansuota kultūros ir mokslo sklaida. Jų naudos nesuvoksime, kol nesuprasime, kaip žinojimas ir technologijos lengvina buitį. Atsiranda naujos kartos problematika. Jeigu alkstančiam pasiūlysim duonos kepalą, rytoj jis vėl prašys išmaldos. O gavęs ne tik duonos, bet ir rugių sėjai-  kitąmet gal jau jis pats šelps alkstantį. Negalima tautos gyvenimo, jos egzistencijos apriboti vien ūkinėmis problemomis. Investicija į kultūrą, mokslą ir švietimą – ilgalaikė, greitos sėkmės nežadanti investicija.

    Ką daryti?

    Pirmiausia būtina kuo greičiau susivokti, kokios savo vaikų ateities norime ir kokią valstybę kuriame.

Gal tai valstybė, kurioje būtų liberalus požiūris į kūrybą – juk žmogus svarbus ne kaip pigi darbo jėga, o kaip laisva mąstanti ir kurianti asmenybė, nepasiduodanti manipuliavimui; socialinis teisingumas (šiomis dienomis būtina pridėti ir moralinį!) – kaip natūralaus užmokesčio, proporcingo atliktam darbui ir profesiniam pasirengimui, užtikrinimas ir konservatyvus požiūris į tradicijas bei moralines vertybes, kad nei sekundei nepamirštum, kas esi ir iš kur.

    Kaip tai įgyvendinti?

    Manau, dabar itin svarbu įvairių sričių specialistams burtis ir turint tvirtus profesinius pagrindus aktyviai kontroliuoti valstybės valdymo ydas.

    Bet į kokias struktūras burtis? Kaip prabilti, kad būtume ne tik išgirsti bet ir – kur kas svarbiau – SUPRASTI!

    Dar nuo sovietinių laikų kreivai žiūrėjau į partine linija karjeros laiptais kopiančius kolegas – dažniausiai tai būdavo daugiau nei vidutiniai savo srities specialistai, žūt būt siekiantys valdyti. Regis, ir dabar mažai kas pasikeitė – nebent partijų skaičius didesnis. Net ligos (klasikas iškalbingai jas pavadino vaikiškomis) – tos pačios. Sava smėlio dėžė už kito svarbesnė ir, šiukštu, – nieko neįsileisti, nes naujokas gali būti ir stipresnis, ir išmintingesnis, dar, ko gero ir valdžią iš tavęs nugvelbs.

    Žinia, politikoje tikrai veikia ne jausmai, o interesai. Tik klausimas kieno? – Gerai, jeigu žmonių ir valstybės. Deja, šiandien Lietuvoje veikia į valdžią įsiveržusių ir žūt būt norinčių joje išlikti interesai.

    Tačiau valstybės valdymo sistema pritaikyta tik partijoms. Ir jeigu anksčiau dar bent būdavo imituojama asmenybių (kur jau ten eilinių piliečių) balso-nuomonės svarba – dabar vieni kalba tik sau, kiti savo neišmanymą demonstruoja valdymo akibrokštais. Taip buvo pastaraisiais metais, išliks ir – ko gero – dar aršiau, esant dabartinės sudėties Seimui.

    „Asmenybių naikinimo metas“ – taip vienas garbingas žmogus pavadino jau ne pirmą daugiau ar mažiau garsią pavardę lydinčius demaršus Lietuvoje. To naikinimo priežastys glūdi, ko gero, be reikalo per mažai sureikšminamuose tam tikrų grupuočių ketinimuose. Žinoma, laikas parodys, kas kokius planus puoselėja, – tiesiog jaunai savarankiškai valstybei toks urminis garbingų vardų ir vertybių naikinimas gali būti pražūtingas.

    O tai, kad Lietuvoje bet ką ir bet kuo galima apkaltinti, – jau kasdienybė. Nyksta atsakomybė už ištartus žodžius, ypač žiniasklaidoje. Nyksta moralė, principingumas. Jeigu šio proceso nesustabdysime, jeigu neugdysime jaunų žmonių atsakomybės, Lietuvos nebeliks.

    Tad kokios struktūros galėtų sieti dar vis Lietuvos valstybingumu tikinčius, pasiryžusius dalį ambicijų profesinėje veikloje ir laisvalaikį aukoti tos ateities įgyvendinimui? Kur galėtų vykti konstruktyvus dialogas? – Ne pasikalbėjimas, o DIALOGAS! Nebijant išklausyti ir mėginant suprasti gal dar ne visai išmokusio raiškiai dėstyti mintis, leidžiantis į diskusijas, o ne nutraukiant ties puse pasakytos minties.

    Tik nepamirškime, kad nei vienos partijos ideologija nėra kertinis išeities taškas. Tik per kultūrą atsiskleidžia visavertis žmogus.

    ... Varpu žadino Lietuvą Kudirka, dainomis – Sąjūdis. Tad kas ir kaip ją žadinti turėtų dabar? 

  Į pradžią

 

8. MAŽOJI TARYBA-demokratinė valdininkų kontrolė



 Kaip piliečiai galėtų įtakoti šaliai svarbius sprendimus? Kaip jie galėtų kontroliuoti valdžią, kuri anaiptol ne visada būna teisi? Kaip elgtis demokratinei visuomenei, kuri ne tik galėtų, bet ir privalėtų būti aktyvi savo šalies kūrėja?

    Šie klausimai itin domina ne tik judėjimo ,,Kitas pasirinkimas” narius. Vienas mūsų skaitytojas atsiuntė net savo projektą, su kuriuo siūlome susipažinti.

    Demokratija- sistema kai sprendimus priima tiesioginiuose, slaptuose, visuotinuose rinkimuose išrinkti tautos atstovai, politikai, laikoma nepakeičiama ir geriausia. Tačiau ji privalo būti papildyta visuomenės savivalda.

 

    Kodėl reikalinga visuomenės savivalda?

1. Visuomenė keičiasi. Žinios apie ją nuolat sensta. Todėl riboto rato žmonių priimami sprendimai - tai vakar dienos sprendimai.
2. Negalima iš anksto pasakyti, kad vienas arba kitas sprendimas yra teisingas ar geras. Nėra tokio mokslo, kuris leistų nustatyti tai iš anksto. Yra tik patikrinti sprendimai.
3. Sprendimų paieška vyksta žingsnis po žingsnio, klystant ir bandant iš naujo. Norint įvertinti geras ar blogas sprendimas, reikia turėti ryšį su žmonėmis, pareigūnais, kurie gali įvertinti sprendimą. Kad sprendimai gerėtų, būtinas piliečių dalyvavimas.
4. Sprendimai nėra amžini ir negali būti taikomi visur. Nauja vieta ir kitas laikas greičiausiai pareikalaus kitokių sprendimų.
5. Demokratija grindžiama mintimi, kad tie, kas priima blogus sprendimus, neišvengiamai bus pakeisti, nebepateks į valdžią per kitus rinkimus. Iš tikrųjų net ir aiškiai žalingus kuriai nors žmonių daliai sprendimus juos  priimantys gali išlikti valdžioje, jeigu tie sprendimai tiesiogiai neliečia daugumos.
Galima būtų dar papildyti, kad žmonės tikrai neturi galimybių vertinti valdžios sprendimų- jiems trūksta informacijos. Todėl dažnai išrenkami atstovai, kurie pagal demokratijos sumanymą neturėtų būti valdymo institucijose.
Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, kad visuomenės savivalda yra būtina visur ir visada. Šiandien Lietuva suskirstyta į savivaldybes, kuriose sprendžiamąjį balsą turi savivaldybių tarybos, formuojamos iš profesionalių politikų partinės konkurencijos būdu. Tad tokią „savivaldą“ galima būtų tik sąlygiškai vadinti savivalda.

    Kokią formą visuomenės savivalda turėtų įgauti?

1. Tai turėtų būti darinys, kurio paskirtis rinkti ir greitai bei plačiai skleisti informaciją apie visuomenėje atsirandančias problemas. Taip pat perteikti visuomenei galimus sprendimo būdus ir surinkti šių sprendimo būdų vertinimus.
2. Savivalda turėtų vengti neracionalios politinės kovos, atimančios laiko ir resursų. Turi būti nustatyti kriterijai ( pvz., atstovavimas skaitlingesnei visuomeninei organizacijai), kuriuos atitinkantis kiekvienas pilietis galėtų laisvai dalyvauti savivaldos veikloje. Dalyvavimas savivaldoje turi būti grindžiamas išimtinai savanoriškos narystės principu. Lėšos, reikalingos savivaldai funkcionuoti ir technines funkcijas atliekančiam personalui samdyti, formuojamos iš nario įnašų.
Neturėdama formalios atstovavimo įteisinimo procedūros, tokia savivalda negalėtų turėti sprendžiamojo balso teisės. Tačiau tam tikri sprendimai, priimti, tarkim, ľ visų balsų dauguma, turėtų būti svarstomi savivaldybės taryboje. Tokia savivalda, pavadinkim ją Mažąja taryba būtų reikšmingas demokratinio valdymo institutų papildymas.

                                                                                                              Į pradžią

 

 

9. Iš skaitytojų laiškų

    Gerbiamas skaitytojau, siūlau atsiversti pasą. Kaimynai latviai išsikovojo, kad pirmajame paso lape būtų parašyta tautybė - latvis. Gražu ! O, lietuviškajame pase antspaudėlis „lietuvis“ paslėptas viduryje paso. Kiekvienas lietuvis tik didžiuojasi savo lietuviškumu: darbštumu, sąžiningumu, drąsa, melodingiausia pasaulyje kalba, neregėtu vaišingumu... Kaip dainoj: „čia dangus mėlyniausias, čia žmonės gražiausi, geriausi tikrai“.

    Praėjusiuose Europos Parlamento ir Prezidento rinkimuose buvau rinkimų stebėtoju Kaune. Kreipėsi buvęs inžinierius, o dabar pensininkas p.Česnutis. Jis protestuoja prieš tai, kad pase paslėpta jo lietuviška tautybė. Šis pilietis itin skursta, nes  atsisakęs paso, jis negali gauti net pensijos, negali ir balsuoti. Kol gyva česnučių sąmonė, intelektas ir išmintis, tol bus verta rašyti, kalbėti ir kovoti už lietuviškumą. Koks žmogus gėdijasi savo tautybės? Tik ne lietuvis! O A. M. Brazauskas ir V. Adamkus - ar  lietuviai? Na, kodėl tada lenkiškas pavardes Lietuvoje drįsta siūlyti rašyti lenkiškomis raidėmis? Jei taip įvyks – istorija juos minės, kaip išdavikus.

 

10. Sekso pamokos Vilniaus gatvėse

Toks dviejų dalių pornospektaklis, kurį, panaudodamas troleibusų stotelių reklaminį plotą, pristato koncernas SBA, reklamuojantis virtuvės baldus. Spontaniška rytinio sekso pradžia: vien bikiniu ir akiniais pasirėdžiusi gražuolė, apsvaigusi nuo netikėtos glamonės, vietoj agurko vos nenusipjauna pirštą.

Antroje SBA Baldų spektaklio dalyje, įsiaudrinusi partnerė jau pati užpuola savo gundytoją ir šis, nuvirtęs ant grindų, traiško ką tik nupirktų kiaušinių dėžutę.

Įdomu, ar vyriausiasis Lietuvoje etikos inspektorius Romas Gudaitis važinėja troleibusais. Jeigu taip, tai kokia jo nuomonė apie šį SBA koncerno tyčiojimąsi iš vilniečių?      

P.S. SBA atsižvelgė į lygių teisių įstatymą ir pirmąjį paveikslą – gundymo sceną papildė dar vienu variantu. Čia kažką su virtuvės instrumentais veikiantį vyrą iš nugaros „ima“ visomis galūnėmis jį apsivijusi gražuolė. Taigi trijų paveikslų seksas ant naujų virtuvės baldų. Dar, matyt, laukia holo, svetainės ir miegamojo baldai – tad iki Kalėdų nenuobodžiausime.

V.N.

  Į pradžią

 

 

 

Rytų skersvėjai...

 

11. Marius Kundrotas   Rusija vėl šmeižia Lietuvą ir teisina savo imperinę agresiją



    2004 09 06 Beslane įvykus teroro aktui, Rusijos imperialistinės jėgos rado papildomą pretekstą susieti su terorizmu visą čečėnų rezistenciją. Tačiau netgi įžūliausiose prielaidose vargiai buvo galima nuspėti, jog atpirkimo ožiu taps ir Lietuva:
    Maskvos merui Jurijui Lužkovui priklausančios TV laidoje Lietuva apkaltinama parama vaikų žudikams ir paraginama smogti šiam „teroristiniam centrui“, kurį laidos vedantysis pavadina „europiniu Pankisio slėniu“ - užuomina į čečėnų rezistentų prieglobstį Gruzijoje, į kurios teritorinį vientisumą ir Nepriklausomybę Rusija kėsinasi jau nuo pirmųjų šios šalies suverenumo žingsnių.
    Laidos vedantysis pabrėžė, jog lietuviai, laikantys rusus okupantais, tačiau dėl savo buvimo Europos Sąjungoje - nebegalintys, kaip senais gerais laikais, griebti „šmaiserio“ ir bėgti miškan, pas miško brolius, šaudyti nekenčiamų okupantų, tai darantys svetimomis - Šamilio Basajevo - rankomis.

Faktų iškraipymas

    Tokiu būdu ciniškai iškraipomi faktai ir tendencingai formuojama plačiųjų Rusijos masių nuomonė šiais klausimais:
    1. Dėl sovietinės Lietuvos okupacijos (neva, jos nebūta, ir lietuviai  be pagrindo ją prasimanantys);
    2. Dėl pokarinės lietuvių rezistencijos (leidžiant suprasti, jog iš kažkur atsiradę svetimos valstybės piliečiai  taip pat be pagrindo tapo lietuvių partizanų „aukomis“, o ne priešingai);
    3. Dėl šiandieninės čečėnų rezistencijos, visus jos dalyvius apkaltinant terorizmu ir vaikų žudymu. Iš tikrųjų, Rusijos valdžios organų trukdymas žurnalistams išsiaiškinti tiesą apie įvykius Beslane ir spaudimas jiems verčia manyti, jog teroro aktas nepraėjo be provokacijos iš pačios Rusijos valdžios (dėl 1991 m. sausio 13-osios įvykių rusiška žiniasklaida apkaltino pačius lietuvius). Be to, Lietuvoje veikianti kultūrinė ir informacinė Čečėnijos atstovybė ir netgi prieštaringai vertinamas tinklapis Kavkazcenter - anaiptol neskatina ir neremia nekaltų žmonių - vaikų žudymo. Kavkazcenter tinklapyje pasirodžiusi žinutė, kurioje siūlomas atlygis už V.Putino galvą, reiškia ne ką kita, kaip kovojančios už savo laisvę tautos atstovų požiūrį į okupacinės valstybės imperinio režimo vadovą, bet ne į visą rusų tautą ar kitus Rusijos piliečius. Tačiau visa tai Rusijos imperialistai iškreiptai parodo kaip čečėnų-lietuvių sąmokslą prieš Rusiją (matyt, žydų sąmokslo teorija  nebeveikia).

Kaip reaguoti?


    Lietuvos Respublikos Seimo valdančiosios koalicijos atstovas G.Kirkilas  nemotyvuotai pasiūlė nekreipti dėmesio į tokius išpuolius, kurie, anot jo,  skiriasi nuo oficialios Rusijos pozicijos. Tačiau buvusios kompartijos (šiandieną besivadinančios socialdemokratais) atstovas - nepagalvoja, kad šitokiu būdu skindamos sau populiarumą ir kurstydamos plačiųjų Rusijos masių aistras, kraštutinės Jurijaus Lužkovo, Vladimiro Žirinovskio, Eduardo Limonovo, Aleksandro Barkašovo, Jurijaus Beliajevo, Konstantino Kasimovskio ir panašios jėgos gali greitu laiku pačios perimti valdžią savo šalyje ir stumtelti ir kol kas nuosaikiau (dėl bičiulystės su JAV) besilaikantį V.Putiną į dar agresyvesnius išpuolius prieš Lietuvą. Galime sulaukti netgi karinės agresijos. Todėl reakcija - būtina. Pirmiausia, Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija privalėtų kreiptis į Rusijos ambasadą ir pareikalauti oficialaus pasiaiškinimo bei sankcijų panašaus pobūdžio laidoms, jų vedantiesiems ir jas rengiančių bei transliuojančių TV savininkams.
Kita vertus, metas nutraukti tinklapio Kavkazcenter persekiojimą, kuris parodo ne ką kita, kaip mūsų valdžios organų prorusiškumą. Jeigu šiame tinklapyje išsakytas požiūris į V.Putiną laikomas tautinės nesantaikos kurstymu ar išpuoliu prieš rusų tautą, tai Niurnbergo procesas pagal tokią logiką buvo išpuolis prieš vokiečių tautą, Asamos bin Ladeno paieškos yra kova prieš arabų tautą, o mirties bausmė B.Dekanidzei - tikras antisemitinis pogromas.

Kas tikrieji žudikai?


    Kiekviena tauta turi teisę kovoti už savo Nepriklausomybę. Žinoma, ne bet kokiomis priemonėmis. Tačiau ar esama bent vieno įrodymo, jog už Beslano įvykių stovi čečėnų rezistencijos lyderis Aslanas Maschadovas? Atsakomybę prisiėmęs Šamilis Basajevas, jau kuris laikas veikia atskirai nuo A.Maschadovo, pastarasis yra ne sykį atsiribojęs nuo teroristinių Š.Basajevo ir į jį panašių ekstremistų veiksmų. Banditiškų išpuolių būta ir pokarinės rezistencijos metais - vėliau neretai paaiškėdavo, jog tuos išpuolius organizuodavo partizanais apsimetę stribai. Ar ne panašų vaidmenį atlieka ir Š.Basajevas čečėnų rezistencijoje: juk būtent nuo šio žmogaus veiksmų Dagestane prasidėjo antrasis Čečėnijos karas ir buvo pakirsti sunkiai iškovotosios faktinės nepriklausomybės daigai. Netgi jei Š.Basajevas veikia be Rusijos spectarnybų paramos, o grynai asmeninių ambicijų arba religinių pažiūrų (vahabizmo) vedamas, tai nepateisina įvykių Beslane. Tačiau ir pačios Rusijos demokratai - nuo pat pirmosios dienos po teroro akto pastebėjo, kad V.Putinas ir jo aplinka šį aktą išnaudoja kaip priemonę savajam režimui sustiprinti. Tokios tendencijos - pavojingos ne tik pačiai Rusijai ir kaimyninėms šalims, bet ir visam taikiam pasauliui

 

  Į pradžią

 

12. Mūsų straipsnių pėdsakais...       

   ,,Baltijos kelias” neseniai rašė, kad  2003 m. Lietuvos Seimas ir Vyriausybė sudarė sąlygas legalizuotis su Rusijos aukštosiomis mokyklomis susijusioms mokymo įstaigoms. Naujoji tvarka numato, kad Lietuvos valdžios institucijos negali prižiūrėti tokių įstaigų veiklos. Stebina tai, kad viskas buvo daroma skubiai, tenkinant vienos mokymo įstaigos pageidavimus. Toji įstaiga - Baltijos humanitarinis centras (vadovas – Jevgenij Kostin), kuris yra Rygoje esančio Baltijos rusų instituto padalinys

    Detaliau panagrinėjus šios institucijos veiklą, tampa akivaizdu, kad tokio tipo mokyklose ugdoma lojali Rusijai inteligentija, kitaip tariant, „penktoji kolona“.

      Išėjus minėtam straipsniui, jo autorius ir redakcija gavo advokato V. Barkausko laišką, kuris, įpareigotas J.Kostino, reikalauja paneigti kai kuriuos teiginius. Ką galvojame apie  faktų paneigimą, mes jau rašėme dešimtajame  mūsų laikraščio numeryje, o šiandien siūlome susipažinti arčiau su J. Kostino asmenybe.

  Į pradžią

13. Aleksas TAMOLIŪNAS    Atsargiai -  Jevgenij Kostin !

        Pasirodo, kovoti už visiems prieinamą aukštąjį mokslą - sena Kostinų šeimos tradicija. Ji siekia dar tuos laikus, kuomet J. Kostino tėvas užėmė aukštas pareigas sovietinės Lietuvos KGB Šiaulių skyriuje. Kaip tik tuomet būsimojo profesoriaus brolis sumanė studijuoti prestižiniame Maskvos Tarptautinių santykių institute. Į šią aukštąją mokyklą tuomet priimdavo tik sovietinio partinio elito atžalas arba žmones, gavusius rimtas rekomendacijas iš Lubiankos. Jaunuolis iš Šiaulių, matyt, nepriklausė nė vienai iš šių kategorijų, todėl, net ir neblogai išlaikęs stojamuosius egzaminus, į institutą nepateko.

    Kalbama, kad, pasipiktinęs tokia diskriminacija, nuskriausto provincialo tėvas parašė piktą laišką: tarsi tuometiniam KGB šefui Jurijui Andropovui, tarsi SSKP generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui. Tai padėjo: jaunesnysis Kostinas į institutą vis dėlto buvo priimtas, tačiau rūpestingajam tėtušiui netrukus teko atsisveikinti su pareigomis.

    Pats Jevgenijus Kostinas diplomatu tapti neketino. Tačiau ir filologo diplomas jam atvėrė galimybes dirbti užsienio šalyse: sovietmečiu jis dėstė rusų kalbą Kuboje ir Indijoje. Vargu ar reikia priminti, kad gauti tokį darbą be KGB palaiminimo ir priežiūros tais laikais buvo tiesiog neįmanoma.

    Nepriklausomoje Lietuvoje Jevgenijus Kostinas taip pat atkakliai gina Rusijos interesus, kaip prie šios šalies Valstybės Dūmos veikiančios Tautiečių tarybos narys. Be to, šovinistinėmis pažiūromis garsėjantis profesorius priklauso ir dar vienai, jau pačios Lietuvos teritorijoje veikiančiai abejotinai grupuotei, kurią įkūrė kadenciją baigęs Rusijos ambasadorius Lietuvoje Jurijus Zubakovas. Į šią Latvių gatvėje įkurtą maždaug 50-60 žmonių grupę įeina skandalingai pagarsėjęs Seimo narys, Rusų sąjungos veikėjas Sergejus Dmitrijevas, jo sesuo buvusi Lietuvos komunistų partijos CK užsienio ryšių skyriaus instruktorė Olga Dmitrijeva, buvęs KGB karininkas Valerijus Gorškovas, buvęs Burokevičiaus kolega ir dažnas „Kaspervizijos“ svečias, o dabar socialistų partijos aktyvistas Rafaelis Muksinovas ir dauguma rusiškų Lietuvos mokyklų direktorių. Šiandien šie žmonės mėgina įkurti dar platesnį prorusiškų organizacijų tinklą - vadinamąją tėvynainių asociaciją, neturinčią jokios aiškios ar bent jau viešos struktūros ir atvirai formuluojamų tikslų. Aišku tik viena - ši organizacija visiškai kontroliuojama iš Maskvos.

    Belieka paklausti: ar apie šios organizacijos veiklą ką nors žino Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas? Ar Švietimo ir mokslo viceministras R. Vaitkus informuotas, kad šiai grupei priklauso ir J. Kostinas? Kodėl Vyriausybės pareigūnas taip atkakliai siekė įteisinti rusų šovinisto vadovaujamą Baltijos humanitarinį centrą tuo pat metu kaišiodamas pagalius į ratus legaliai veikiančiam Klaipėdos universiteto slavistikos centrui, mėginančiam įkurti panašią, tačiau tikrai ne svetimos valstybės interesams atstovaujančią mokymo įstaigą? Pagaliau, ar R. Vaitkų ir J. Kostiną sieja vien tik priklausomybė tai pačiai Socialdemokratų partijai, ar dar ir kitoms struktūroms?

    Nuo spalio studijuoti pagal Baltijos rusų instituto programą ketinama priimti apie 100 Lietuvos studentų. Kas ir ko juos ten mokys? Ar netaps ši mokymo įstaiga kvalifikuotos „penktosios kolonos“ rengimo centru? Atsakymus į šiuos klausimus galbūt padiktuos tolimesnė J. Kostino ir jo kuriamo instituto veikla.

                                                         www.slaptai.lt

  Į pradžią

 

 

14. Algirdo Mykolos Brazausko  istorinės frazės:

 

    Apie trispalvę: „Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu.“ (Išsireiškimas Sąjūdžio mitinge Katedros a. išlydint Lietuvos delegatus į IX partinę konferenciją, 1988)

 

    „Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai. Aš manau, kad tai nerealu“. (Interviu „Argumenty i fakty“, 1989, Nr.47)

 

    „Kai kurie asmenys atkakliai perša mums Lietuvos Respublikos atkūrimo idėją. Esame įsitikinę, jog nemanoma nutraukti penkių dešimtmečių Tarybų Lietuvos raidos. Pagaliau nėra ir pakankamai  pagrįstų argumentų, kad tai daryti būtina“. („Žodis Lietuvos komunistams“, „Komunistas“, 1989, Nr.9)

 

    „Kuriame socializmą TSRS sudėtyje. Jokio kito kelio nėra ir negali būti. Kraštutiniai lozungai – išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti nepriklausomą Lietuvą – mums nepriimtini“. ( Kalba „Vilmos“ įmonėje. „Tiesa“, 1989 03 03)

 

    Apie okupacinės kariuomenės išvedimą: „Mes viską vertiname tik vienu požiūriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir – lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą  klausimą: o kas gi gins Lietuvą?“ ( Kalba susitikime su komjaunuoliais. „Lietuvos rytas“, 1990 01 25)

 

     „Ateityje Lietuvos Respublika pirmiausia turės gerai sugyventi su kaimynais. Kažin ar tai pavyks, jei kelsime balsą prieš tarybinę armiją“. ( Kalba SSKP CK plenume Maskvoje. „Tiesa“, 1990 02 10)

 

     “Kaip mes galime apsieiti be Tarybų Sąjungos? Tam kuris tai padarys, aš Nobelio premiją duosiu”. (Interviu lėktuve, skrendant į Maskvą).

                                                                                               www.delfi.lt

  Į pradžią

 

    2000 m. „Minties“ leidyklos išleistas albumas „Baltijos kelias“ (sudarytojas V.Visockas) - vienas puikiausių Atgimimo laikotarpio leidinių, kuris išsamiai supažindina su unikaliu pasaulio istorijoje renginiu – gyvų žmonių grandine nuo Vilniaus iki Talino. Albumas lyg metraštis detaliai fiksuoja šį 1989 m. įvykį ir nuostabiai perteikia to meto pakilias nuotaikas bei dvasią. Leidinio vertę labai padidina lietuvių bei anglų kalbomis aprašytas ir gausiai iliustruotas skausmingas tautos pasipriešinimas, kuris atvedė į „Baltijos kelią“.

   Tai puikus leidinys asmeniniai bibliotekai arba dovana artimui. Albumą galima įsigyti Vilniaus Vytautų klube (tel. 85 2735308, mob. tel. 8686 73275).  Albumo kaina 41 Lt.

 

 

Į pradžią

 

 

 

15. Pilietinis judėjimas KITAS PASIRINKIMAS. Kas tai?

    Judėjimo Kitas pasirinkimas tikslai ir nuostatos buvo detaliai išdėstyti pirmajame laikraščio „Baltijos kelias“ (toliau tekste BK) numeryje, kurį galima rasti judėjimo elektroninėj svetainėj adresu: www.pilieciai.lt. Pirmasis numeris buvo išleistas nedideliu tiražu ir nepasiekė visų dabartinių skaitytojų, tad  BK redakcija siūlo trumpai susipažinti.

Kas paskatino atsirasti judėjimą  Kitas Pasirinkimas?

   Susirūpinimą kelia Lietuvoje besitęsianti sumaištis. Visi jaučiame, kad trūksta tvarkos ir teisingumo, kad yra didžiulė turtinė nelygybė, kad šalyje vis labiau įsigali tik savo interesais  besirūpinantys klanai.

   Pasaulio patirtis rodo, kad klesti tik tos šalys ir jų piliečiai, kuriose veikia visavertė demokratija, ko nepasakysi apie mūsų valstybę. Tokia padėtis daro Lietuvą pažeidžiamą užsienio šalių įtakų. Šiais laikais tokia įtaka daroma ne tankų pagalba, bet daug subtilesnėmis priemonėmis. Siekiama paveikti šalies vidaus ir užsienio politiką per savo statytinius Seime, Vyriausybėje ir kitose valdžios institucijose bei  atitinkamai formuojant visuomenės nuomonę. Mūsų visuomenėje vyraujančios negatyvios  nuotaikos taip pat sukuria terpę, palankią užsienio įtakai. Daugybė faktų rodo, kad tokiais metodais  intensyviai ir gana grubiai Lietuvoje veikia Rusija. Neutralizuojant tokią įtaką  ypač svarbiu tampa Lietuvos piliečių nepakantumas ir susitelkimas.

   Klestinčių demokratinių šalių patirtis rodo, kad valdžia ir politikai dirba vardan savo piliečių todėl, kad jie yra nuolat „prižiūrimi“: stebimi, kritikuojami, ir priverčiami į tą kritiką reaguoti. Deja, bet  Lietuvoje piliečiai išreiškia savo požiūrį į valdžią, geriausiu atveju tik balsavimu rinkimuose. Todėl nėra ko stebėtis, kad be „priežiūros“ palikti politikai teprisimena piliečius tik prieš rinkimus. Ppiliečiams nepradėjus organizuotai veikti, nėra ko tikėtis, kad padėtis iš esmės keisis. Judėjimo tikslas - pabandyti suvienyti bendraminčius, siekiančius kurti demokratinę Lietuvos valstybę, kurioje pagaliau įsigalėtų tvarka ir teisingumas.

    Kaip žmones sutelkti? Ką daryti, kad pajustume bendraminčio petį, kad mūsų balso būtų klausomasi?

    Siūlome pabandyti  netradicinį būdą, kurio esmė ir šerdis yra laikraštis „Baltijos kelias“ bei jo platinimo tinklo organizavimas. Šis būdas gal kažkiek primintų istorinę mūsų knygnešių patirtį. Tada  pilietinį jausmą bei atsakomybę už tautos likimą turintys savanoriai platino uždraustą spaudą. Šiandien iškyla kitos problemos, tačiau prisiminus garbingą praeitį, norėtume pažadinti pilietiškumo jausmą ir pakviesti neabejingus žmones platinti laikraštį, kuriame niekada nebus užsakomųjų straipsnių, per kurį bus skleidžiamos judėjimo idėjos, valdžios veiksmų kritika, taip pat ir geroji visuomenės patirtis. Kaip matome, jokių titaniškų veiksmų ir pastangų nesiūloma. Tereikia sukurti platinimo tinklą ir viso labo, retkarčiais paskyrus keliolika minučių, nueiti į sutartą vietą pasiimti laikraščių ir   nunešti juos kaimynui, draugui, pranešti apie jį giminėms, pažįstamiems ar bendradarbiams. Toks laikraščio platinimo  būdas leistų mums ne tik pajusti  bendraminčio petį, bet ir pamatyti, kiek mūsų yra. Tikime, kad toks susitelkimas mums padėtų tapti stipresniais.

    Laikraščio gvildenamų temų aktualumas ir paveikumas labai priklausys ir nuo skaitytojų aktyvaus dalyvavimo jo kūrime. Todėl kviečiame ne tik platinti laikraštį, bet ir jam rayšyti. Net ir kelių sakinių pastaba apie tai, kas taisytina gali būti vertinga – taip tobulės laikraštis, stiprės mūsų bendruomeniškumo jausmas.

    Detaliau apie laikraštį ir jo platinimo būdus skaitykite BK laikraščio straipsnelyje ( sąlyginis pavadinimas „Šiandieniniai knygnešiai“).

Kitas Pasirinkimas ką tik baigė pradinį organizacinį etapą: užsiregistravo kaip visuomeninis judėjimas, suorganizavo laikraščio leidybą, kas savaitę rengiami judėjimo valdybos posėdžiai. Per praėjusius rinkimus buvo stengiamasi kuo plačiau paskleisti faktus apie Kėdainių fenomeną (Darbo partiją) ir jo keliamą  pavojų Lietuvai. Vykdydami pilietinę pareigą, analizavome ir kitų partijų veiksmus, jų programas, Vyriausybės bei kitų valdžios institucijų  darbą.

    Pasibaigus rinkimams, gyvenimas nesibaigė. Kitas Pasirinkimas tęs savo misiją - stengsis mobilizuoti piliečius ir drauge su jais kurs valdžios kontrolės mechanizmą. Kaip tai daryti, bus aptarta judėjimo sueigoje, kuri įvyks lapkričio 6 d. 14 val. Vilniuje, „Žinijos“ draugijos salėje, Vilniaus g. Nr. 22. Kviečiame atvykti ir kuo aktyviau dalyvauti.

                                                                                                            Mūsų inf.

Į pradžią

16. Šiandieniniai knygnešiai?

    „Baltijos kelias“ leidžiamas rėmėjų lėšomis ir platinamas nemokamai. Lėšos yra ribotos, todėl nėra galimybių laikraštį pristatyti į namus. Iki šiol didžioji tiražo dalis buvo platinama įmetant laikraštį į pašto dėžutes atsitiktiniams adresatams. Dabar bus organizuojamas knygnešių tinklas. Iš redakcijos būstinės Vilniuje leidinys bus pristatomas į nurodytas vietas pagrindiniuose šalies miestuose, iš kur knygnešiai patys pasiims laikraščių  pluoštą, kurį numato išplatinti.  Miestuose esančių punktų adresai pateikiami  straipsnelio pabaigoje. Kol kas šis sąrašas nėra ilgas, jo plėtimasis priklausys nuo jūsų visų aktyvumo. Kviečiame  piliečius dalyvauti  bet kurioje laikraščio platinimo grandyje  ir apie tai mums pranešti. Kas tos grandys? Tai nuolatinė vieta, ar net kelios vietos  mieste, į kur bus atvežamas laikraštis ir kur bus atsakingas žmogus, galintis priimti dalį tiražo bei perduoti jį knygnešiams,  atsakingiems žmonėms iš mažesnių miestelių, gyvenviečių. Knygnešiai galėtų platinti laikraštį ne vien tarp pažįstamų, bet ir įvairiose draugijose, bendruomenėse ar organizacijose.  Šių organizacijų būstinės, bibliotekos, parapijos ar bendruomenės namai galėtų tapti atraminiais laikraščio platinimo taškais. Laukiame Jūsų pasiūlymų apie kitokius platinimo būdus.

    Kol bus kuriamas platinimo tinklas, laikraštis gali nepasiekti daugelio mūsų skaitytojų. Jiems  galime pasiūlyti tokią išeitį: kreipkitės į   Eduardą Daujotį (Vilnius, Vilniaus g. 22, tel. 2121650, 865051658) ir parasyti  nurodydant pašto adresą, kuriuo gali būti atsiųstas laikraštis. Už pašto išlaidas  apmokėsit patys gavę laikraštį. Jeigu susiorganizuotų keli skaitytojai, pašto išlaidos būtų pigesnės, nes keli egzemplioriai būtų viename voke.

    Platinimo tinklo kūrimas yra didelis išbandymas ne tik judėjimui „Kitas Pasirinkimas“, laikraščio „Baltijos kelias“ redkolegijai, bet ir visiems laikraščio skaitytojams. Jeigu nepavyktų sukurti knygnešių tinklo, tai reikštų, kad Lietuvos visuomenė nėra subrendusi pilietiniams (net ir nedidelių pastangų reikalaujantiems) veiksmams. Tokiu atveju tektų prisipažinti, kad esam verti tokios tvarkos ir tokios valdžios, kokią turime, ir todėl nėra ko iš jos per daug norėti.

  Tačiau jei pavyktų sukurti tokį tinklą, tai būtų pirmas žingsnis ilgame kelyje, siekiant priversti politikus įsiklausyti į piliečių nuomonę. Pavyzdžiui, jei nesutinkame su Vyriausybės  ar savivaldybės potvarkiu, siunčiame  kreipimąsi į knygnešių tinklą. Piliečiai aptaria ir pritarimą išreiškia parašu. Tai poveikio priemonė. Neatmestinas ir protesto akcijų organizavimas. Valdžia lengvai nepasiduos.  Tik susivieniję  tapsime jėga.

    Kaip sakoma žinomoj dainoj: „Pabandom iš naujo, nors mūsų tik trys milijonai“.

                                                                                                                  Redakcija

Į pradžią

 

17. V. Narbutas   Brutalus absurdas  

    Galime nekalbėt apie tai, kad, kaip spaudoje skelbta, buvo svarstoma vieta Vilniaus apskrities sąvartynui Širvintų rajone, o ekologinės geologijos specialistai ir gamtosaugininkai buvo radę optimalų variantą įrengti sąvartyną Maišiagalos apylinkėse. Nulėmė ekonominiai ar kiti mums nežinomi motyvai. Nežinančiam visų šitų motyvų ir išvydusiam Kazokiškių karjero - būsimo sąvartyno vietą, o už miškelio juostos Kazokiškių kaimo sodybas ir toliau iškilusią bažnyčią bei pavažiavusiam toliau Neries slėniu iki tos vietos, kur kitapus upės jau ranka pasiekiami Kernavės piliakalniai, būsimo sąvartyno vaizdas iškyla kaip baisus absurdas. Tai brutalus sunaikinimas išskirtinai gražios ir harmoningos Lietuvos vietos, uždaro gamtos kampelio.

    Kalbėjome apie kraštovaizdį, apie vizualinį poveikį apie tą aurą, kurią turi išskirtiniai gamtos kampeliai. O kur pačios Kernavės, jos istorinių klodų aura... Ta aura ir Kernavės garsas plėsis, tolydžio didės. Plėsis ir sąvartyno „aura“. Ir tai -jokie 500 metrų, vizualiniu ir psichologiniu atžvilgiu ji ne tik persidengs su Kernavės įtakos zona. Metams bėgant abiejų šių objektų nesuderinamumas, tiesiog katastrofiška šiukšlyno kaimynystė Kernavei taps vis labiau akivaizdi ir absurdiška. Didės ir Lietuvos gėda, nes nesugeba įvertinti ir saugoti savo gamtos ir kultūros turtų.

    O tūkstančiai sparnuočių, kaip matėme virš Estijos sąvartyno, neš po apylinkes tą šiukšlyno aurą, pūvančiomis atliekomis terš pievas ir Neries upę. Šiaip ar taip apsivaliusi nuo Vilniaus miesto upė čia bus užteršta visos Vilniaus apskrities atliekomis.

    Pats Kazokiškių karjeras, kai bus likviduotas jo pakraštyje esantis Vievio ir Elektrėnų sąvartynas, visai nereikalingas jokios rekultivacijos. Pušimis apaugę krantai atrodo taip natūraliai - keleivio akiai paganyti ir pasidomėti smėlio atodangomis  Į šiaurės vakarus nuo karjero nei dviejų kilometrų nėra iki ežero, prie kurio įsikūrusi Aklųjų sanatorija. Šio Dievo kampelio viziją ateityje galėtų vainikuoti pėsčiųjų tiltas per Gulbinės salą, jungiantis Neries krantus. Palikę automobilius žmonės galės smagiai keliauti į Kernavę.

    Štai kokioje vietoje, beje, pasiaiškindami Europos direktyva, mūsų valdininkai įrenginėja visos Vilniaus apskrities sąvartyną. Neva tai kiekvienoje apskrityje jų turi būti po vieną. Kodėl? Nejaugi tikrai taip nurodo Europos Sąjunga? Pažiūrėkime į apskričių žemėlapį - nei viena apskritis taip plačiai ir šakotai nėra išsidriekusi kaip Vilniaus. Kodėl Vilniaus apskrityje negalima (o būtina!) turėti du sąvartynus, dviem, Neries upe atskirtoms teritorijoms?   

 

  Į pradžią

 

-----------------------------------------------------------------------------

Dėkojame

Savo bendraminčiams finansiškai parėmusiems judėjimą Kitas Pasirinkimas ir jo laikraščio ,,Baltijos kelias” leidybą:

 

Gerb. Z. M. Dvylaitytei iš Alksnėnų, kuri jau ne pirmą kartą mums atsiunčia po 50 litų

Gerb. D. J.iš Vilniaus už paaukotus 500 lt., 

G. S. iš Miroslavo, atsiuntusiai 100 lt.

Kauniečiams, atsiuntusiems 1000 lt.

           

 Gerbiami skaitytojai,

    Laikraštis „Baltijos kelias“ - tai bene vienintelis leidinys, kuris nespausdina jokių užsakomų straipsnių, negauna jokių dotacijų iš valdžios institucijų, partijų ar suinteresuotų grupių.

        Tiesa – tai pats brangiausias ir svarbiausias šio laikraščio matmuo.       

       Ačiū jums už tai, kad mums rašote, mus palaikote. Labai norėtume tikėti, kad mūsų autorių ratas plėsis bei stiprės.

          Mums reikalinga visapusiška jūsų parama. Finansinė taip pat. Mūsų sąskaita: NORD / LB, banko kodas 40100, saskaita LT 664010042400478176, piliečių judėjimas ,,Kitas pasirinkimas”, įmonės kodas 300048076

                                                                     Laikraščio redaktorė N. Pranckevičiūtė 

 

 

 

Dieve, saugok mus, kad mes saugotume vieni kitus, o visi kartu saugotume Lietuvą.

---------------------------------------------------------------------------------

Redakcijos nuomonė ne visada sutampa su straipsnių autorių mintimis

,, Baltijos kelias”.

 ISSN 1822 - 0495

Adresas: LT – 01014 Vilnius, Vilniaus g. 22;

Pašto dėžutė: Vilnius 1,  Nr. 536

Telefonas pasiteirauti Vilniuje: Eduardas Daujotis 2121650, 865051658; Kaune: Jolanta Našlėnienė 868871818                                   

el.p.: pilieciai@pilieciai.lt ;  www.pilieciai.lt

Leidėjas: piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS

Redaktorė  Nijolė Pranckevičiūtė

 Redkolegija: A. Dagelis, V. Daujotis,  E. Gudavičius, A. Janulaitis,       Č.Laurinavičius, V. Paulaitis, V. Radžvilas, R. Sopranaitė.

                                                                                                           Spaustuvė ,,Spauda”.

  Į pradžią