Šiame numeryje: Mažaraščių kultūra ir politika.  Reakcija į mūsų straipsnius.           12 faktų apie „Mažeikių naftą“. Iš kaimo bendruomenių gyvenimo. Vilionės ir abejonės. Tikra ar tariama Rusijos grėsmė?                                                                                             

I titulinį puslapį

Orūs žmonės ar niekingi vergai?    

Lietuviai: etnosas ar tauta?  

Piliečiai  

Mažaraščių kultūra ir politika 

Reakcija į ,,Baltijos kelio” straipsnius

Penktoji kolona Lietuvoje kontratakuoja 

Imperiniai užmojai - ne praeitis

SKELBIMAS  

Atviras laiškas Lietuvos piliečiams 

Žurnalistinis konkursas bendruomenių ir regioninės spaudos atstovams  

Lietuvos kaimas gyvas  

Pastabos paraštėse

Rugsėjo postilė  

Ką galvoja moterys?  

„Mažeikių nafta“. Faktų kalba  

Vilionės ir abejonės

Iš skaitytojų laiškų 

 

 

1. Orūs žmonės ar niekingi vergai? 

 

Šis laikraščio numeris pasieks skaitytojus antrojo rinkimų turo išvakarėse. Šį kartą ką nors aiškinti ar patarinėti nenorime, o ir nebėra prasmės tai daryti. Pirmojo turo baigtis geriausiu atveju leidžia kreiptis į mūsų piliečius ir tiesiai paklausti vienintelio mums rūpimo dalyko: NEJAUGI JŪS IŠ TIKRŲJŲ ŠITO NORITE?

     Jeigu esate ūkininkas, tai ar iš tiesų norite, kad mūsų šalies Vyriausybei vadovautų žmogus, pasiglemžęs kaimui padėti skirtas SAPARD’o lėšas?

    Jeigu esate pensininkas, tai ar ryšitės balsuoti už milijonierių, kuris apiplėšė Jus ir Jūsų likimo draugus nesumokėdamas į valstybės iždą nežinia kiek tūkstančių ar net milijonų litų mokesčių?

     Jeigu esate darbininkas, tai ar tikite, kad Jūsų interesai gali tikrai rūpėti oligarchui, nesuprantančiam, kaip Jūs apskritai galite turėti kokias nors teises ir įpratusiam atlyginimus savo darbuotojams mokėti vokeliuose, o jų dydį nustatyti tik savo nuožiūra?

      Jeigu esate stambus verslininkas, tai ar norite rusiškos tvarkos, kai Jūsų verslo sąlygas lems ne visiems bendri ir pastovūs įstatymai, o naujojo caro malonė ir pagal jo užgaidas įvedamos taisyklės?

      Jeigu esate smulkaus ar vidutinio verslo atstovas, tai ar trokštate balsuoti už išdidžiai  į Jus žvelgiančių milijonierių partiją, kuri leis Jums išlikti versle tik tol, kol mokėsite jai duoklę ir kol ji manys, kad Jūs apskritai reikalingi?

       Jeigu esate valstybės tarnautojas, tai ar norite, kad Jūsų darbo vieta ir atlyginimas priklausytų ne nuo Jūsų žinių ir sugebėjimų, o tik nuo to, ar mokėsite įsiteikti ir lenktis naujiesiems, ciniškiems ir įžūliems, krašto šeimininkams?

       Jeigu esate žiniasklaidos atstovas, tai ar išdrįsite paremti žmogų ir jo partiją, kurie ne kartą pademonstravo atvirą neapykantą demokratijai ir laisvam žodžiui bei yra pasiruošę įdiegti tokią žiniasklaidos „laisvę“, kuri jau įtvirtinta Rusijoje ir Kėdainių mieste?

        Jeigu esate jaunas žmogus ir mąstote apie šalies, kurioje Jums teks gyventi, ir savo ateitį, tai ar sutiksite savo balsu paremti politinę jėgą, kurios branduolį sudaro žmonės, pasirrengę išgrobstyti iš Europos Sąjungos ateisiančias lėšas ir šitaip pasmerkti Jus elgetiškam vegetavimui gimtajame krašte arba nevisaverčio juodadarbio daliai svetimose šalyse?

Apibendrindami klausiame:

 

 KUO NORITE BŪTI – LAISVAIS IR ORIAIS ŽMONĖMIS AR NEŽINIA IŠ KUR ATSIDANGINUSIO PERĖJŪNO BETEISIAIS VERGAIS?

 

    Nemanome, kad klausimą formuluojame pernelyg aštriai ir drastiškai. Taip klausti verčia daugybės rinkėjų elgesys per pirmąjį balsavimo turą. Nors daugeliui dar teks balsuoti antrą kartą, rinkimų baigtis iš esmės jau aiški. Artimiausius ketverius metus Lietuvą valdys kažkuri ją nustekenusių vakarykščių komunistų grupuotė arba tokių grupuočių koalicija. Dabar belieka svarstyti nebent tai, kuris būsimosios koalicijos variantas nors kiek palankesnis mūsų kraštui ir jo žmonėms. Naujasis apsišaukėlis gelbėtojas ir jo bendrininkai greičiausiai nepajėgs vieni užsigrobti šalies valdžios. Todėl priklausomai nuo to, kiek turės vietų būsimajame Seime, jie gali mėginti drauge su K. Prunskienės ir R. Pakso klanais lipdyti niekuo nepridengtą Kremliaus marionečių koaliciją. Tačiau taip pat gali, pasinaudodami nušalintuoju prezidentu kaip baidykle, suvaidinti tautos „gelbėjimo“ nuo libdemų spektaklį, kai A. Brazausko sudarytas ciniškas sandėris su neva solidesniu V. Uspaskichu daugeliui pradėtų atrodyti ne kaip šlykšti tautos ir šalies interesų išdavystė, o greičiau kaip dar viena kompartijos pirmojo sekretoriaus „auka“ siekiant išgelbėti Lietuvos demokratiją ir valstybingumą. Ir sunku pasakyti, kuri iš dviejų antilietuviškų koalicijų būtų apgaulingesnė, tad ir pavojingesnė. Jaučiame pareigą atvirai pasakyti, kad netikėsime jokiais Lietuvos gelbėjimo planais, kuriuos įgyvendinant dalyvaus A. Brazauskas ir jo „bičiuliai“. Manome, kad būtent šis asmuo ilgus metus buvo korumpuotos ir supuvusios mūsų socialinės bei politinės santvarkos atrama ir simbolis. Darbo partijos lyderis yra tik juodų Lietuvos komunistų darbų paveldėtojas ir tęsėjas.

    Todėl iš principo netikime ir tuo, kad šiuo kritišku metu šalį galėtų išgelbėti kokia nors gudriai suręsta politinių partijų koalicija. Tikrasis pavojus yra ne tiek valdžioje galinti įsitvirtinti antivalstybinė populistų partija, o būtent klastingos tariamų gelbėtojų koalicijos, galinčios užmigdyti piliečių budrumą ir paslėpti šalies tylios okupacijos faktą. Būtent dėl šių priežasčių bet kurios politinės jėgos bendradarbiavimą su Darbo partija be užuolankų laikome šalies išdavyste. Svarbiausia mūsų demokratijos ir nepriklausomybės išsaugojimo sąlyga yra sugebėjimas nubrėžti aiškią skiriamąją ribą ir nedviprasmiškai atsiriboti nuo antivalstybinių gaivalų.

    Padėtį po pirmojo Seimo rinkimų turo esame priversti vertinti itin kritiškai tik todėl, kad abejojame, ar mūsų politikai ir politinės jėgos sugebės blaiviai įvertinti susidariusią padėtį, ar jiems užteks sąžinės ir geros valios tvirtai brėžti šią skiriamąją ribą. Apgailestaudami turime pareikšti, kad TS (LK) pirmininko A. Kubiliaus išsakyta nuomonė, kad jo partija pasiruošusi sudaryti koaliciją su A. Brazausko ir A. Paulausko vadovaujamu politiniu junginiu rodo, kad tokio blaivaus suvokimo ir valios trūksta. Dėl anksčiau išvardytų priežasčių tokia konservatorių pozicija mūsų pilietiniam judėjimui visiškai nepriimtina.

    Taip pat turime pažymėti, kad laikome nepriimtina ir kritiškai vertiname Prezidento V. Adamkaus rinkimų išvakarėse pasakytą aptakią ir daugiaprasmę kalbą šalies piliečiams. Jos turinys ir pobūdis verčia mus abejoti, koks yra tikrasis šalies vadovo požiūris į populistines ir antivalstybines politines partijas.

    Manome, kad sparčiai artėja metas, kai į šio vedamojo pradžioje suformuluotą klausimą, kuo norime būti – oriais žmonėmis ar niekingais vergais – turės asmeniškai apsispręsdamas atsakyti kiekvienas Lietuvos pilietis.

Redkolegija

Į pradžią

 

2. Vytautas Radžvilas      Lietuviai: etnosas ar tauta?

 

    Atmintin įstrigo senokai, dar iki visų politinių ir korupcijos skandalų atsitiktinai nugirsta radijo laida. Besiginčijantys du politikai – šalies narystės NATO karštas šalininkas ir dar aršesnis priešininkas – įsijautė tiek, kad galiausiai pradėjo aiškintis, kuris labiau myli Lietuvą. Laidos vedėjui neliko nieko kito kaip raminti pašnekovus sakant, kad abu Lietuvą myli vienodai. Vedėjo poelgį galima suprasti, tačiau tuo kartu surastas sprendimas paliko nemalonų jausmą ir galiausiai virto klausimu: ar iš viso galima mylėti Lietuvą ?

    Šiuo atveju kalbame ne apie jausmus, o apie politines šio klausimo potekstes. Nejaugi Lietuvą vienodai mylėjo ir myli ją gynęs pokario laisvės kovotojas ir išdavęs okupanto bendrininkas arba ieškantis jai saugesnio uosto tos pačios NATO prieglobstyje ir objektyviai kuriantis prielaidas tam, kad ji anksčiau ar vėliau taptų bejėge bundančio Rytų slibino auka? Lygybės ženklo tarp tokio skirtingo elgesio dėti neįmanoma, tad lieka viena iš dviejų: arba kažkuri meilė yra netikra, arba derėtų kalbėti apie dvi skirtingas meilės rūšis. O skirtingas todėl, kad tariant “Lietuva” šiuo vardu vadinami toli gražu ne tie patys dalykai.

    Kiek šalyje gyvena lietuvių?

    Šalį krečiantys skandalai nemalonūs ir net pavojingi. Tačiau, matyt, yra tiesos sename posakyje, kad nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Juk būtent įsisiautusi politinė krizė privertė nusiimti rožinius akinius ir apsidairyti aplink. Istorikai ir politologai vis drąsiau kelia klausimus, kurie dar visai neseniai buvo tabu, o daug kam ir šiandien atrodo radikalūs ir net šventvagiški. Čia galime paminėti tik keletą tokių „įžūlių“ klausimų. Kiek šalyje gyvena lietuvių? Ar jie savo valstybėje vis dar yra dauguma? Kelios šiuo metu  yra lietuvių tautos? Ar egzistuoja ir koks gausus yra toks etnococialinis darinys kaip lietuviakalbiai rusai?

    Statistiniai duomenys rodo, kad, nepaisant visų istorinių negandų ir emigracijų, šalyje vis dar gyvena daugiau nei du su puse milijono žmonių, laikančių save lietuviais. O vakarykščiai kolaborantai itin mėgsta priminti ir pasigirti, kad didelis lietuvių procentas šalyje, palyginti, atitinkamai su latviais ar estais esąs didžiulis laimėjimas, pasiektas pirmiausia jų sumanumo ir pastangų.

    Tokia statistika ir ja grindžiami argumentai ilgai atrodė nepajudinami. Tačiau laikai keičiasi. Šiandien klausimas, kiek vis dėlto šalyje lietuvių, jau niekam nebeturėtų kelti atsainios šypsenos. Mat jau pradedame kai ką suprasti. Pavyzdžiui, kad žmogus gali puikiausiai šnekėti ne tik lietuviškai, bet ir daugybe Europos kalbų, tačiau tuo pat metu ilgėtis komunistinių laikų, nekęsti parlamentinės demokratijos, tikėti jį neva pavergti ir apiplėšti norinčių vakariečių grėsme, galiausiai prašytis „gero pono“ lazdos. Lietuviškai kalbančių, tačiau šitaip mąstančių žmonių šalyje ne šimtai ir net ne tūkstančiai – sociologinių tyrimų duomenys rodo, kad juos reikia skaičiuoti šimtais tūkstančių. 

    Pretenzijos ir realybė

    Šių mūsų gentainių vertybinės nuostatos iš esmės neturi nieko bendra su tuo, kas vadinama „vakarietiškumu”, nors mėgstame kartoti, kad esame vakarietiška tauta, nes  nuo Mindaugo ir jau tikrai nuo Jogailos laikų esame Vakarų pasaulio dalis. Kaip tik šis neatitikimas tarp deklaruojamo vakarietiško tapatumo ir daugelio šalies gyventojų mąstymo ir elgesio būdo verčia abejoti, ar šiandien galima kalbėti apie vieną lietuvių tautą. Gal iš tiesų egzistuoja tik kelios lietuvių grupės ar potautės, iš kurių viena, kaip jau minėta, jau vis drąsiau vadinama lietuviakalbiais rusais? Tiems, kurie mano, kad tokie samprotavimai pernelyg nepagrįsti ar įžūlūs, norime priminti Vokietijos atvejį. Kai šalis buvo padalyta, penkiasdešimties metų visiškai pakako susiformuoti labai skirtingoms kultūrinėms ir vertybinėms nuostatoms, tad prabila apie faktinį egzistavimą kone dviejų atskirų, nors ir ta pačia kalba šnekančių tautų. Joms vėl tapti tikrai viena tauta galbūt prireiks dešimtmečių. Tad ką tokiame kontekste manyti apie lietuvius? Juk jie, išskyrus trumpą pirmosios nepriklausomybės tarpsnį, buvo perdirbinėjami ištisus du šimtmečius – nuo Abiejų Tautų Respublikos žlugimo laikų.

    Meilė okupantams

    Galbūt dažnėjantys priminimai apie okupacijos laikotarpiu susiformavusį lietuviakalbio ruso tipą piktina tuos, kurie ir iki šios dienos puoselėja „lietuvybės gelbėjimo“ mitą. Ką gi, pagaliau  laikas žlugti ir šiam mitui. Lyginant lietuvių ir mūsų kaimynų latvių bei estų, padėtį jau nebėra taip aišku, kas vis dėlto geriau ir saugiau – būti priverstiems vargti su gausia ir ne itin lojalia valstybei kitakalbių mažuma ar savo žemėje būti dauguma, vis dar įsimylėjusia ilgaamžį okupantą ir skriaudiką. Juk problemos esmė ta, kad kur kas uoliau negu kaimynai, skubėję papildyti okupacinės administracijos gretas, mūsiškiai tautos gelbėtojai, dabar tapę šalies vairininkais, taip persiėmė okupanto mąstysena ir vertybėmis, kad, perfrazuojant anų laikų posakį, tapo lietuviškos tik forma, bet turiniu socialistinės dvasios nešėjais. Tad nuo vis atviriau ir primygtiniau keliamo klausimo, kas yra šiandienos lietuviai – etnosas ar tauta – pigiai išsisukti greičiausiai jau nepavyks.

    Nenorime būti tauta?

    Apibūdinimas „etnosas” čia reikštų ne ką kita, o vadinamąjį „etninį substratą” – tam tikroje teritorijoje gyvenančius ir savita kalba šnekančius, tačiau neturinčius  istorinės atminties, pilietinės                        ir valstybinės sąmonės bei savigarbos žmones. Griežtai kalbant, jiems  nesvarbu, kokioje gyventi valstybėje bei kieno ir kaip būti valdomiems. Galbūt juose rusena net šiokios tokios tautinės sąmonės ir patriotizmo kibirkštėlės, tačiau ši sąmonė retai pasireiškia kuo nors daugiau, negu tautiškomis užstalės dainomis, o patriotizmas vargiai pakyla virš trumpalaikio džiugesio svaigulio po savųjų sportininkų pergalių.

    Taigi ligos diagnozė – esame etnosas ir nenorime būti tauta. Šia liga  sergančių tikrai daug. Išeitis – pripažinti ligą, nes kitos išeities nėra. Juk Archangelsko gelbėtojas vienu atžvilgiu teisus – etnosas savęs nevaldo. Jį visada valdo ir valdys svetimi.

  ,,Veidas”

  Į pradžią

3. Piliečiai

   Gilų pilietiškumo jausmą turinti kauniečių grupė neištvėrė. Įtemptos rinkiminės kampanijos metu jie nusprendė nelikti nuošalėje ir aktyviai joje dalyvauti.

    Prieš rinkimų pirmąjį turą Kauno Laisvės alėjoje dvi dienas šurmuliavo būrelis žmonių, nešini plakatais. Jie garsiai agitavo kauniečius: ,,Dorogije tovarišči, išdavinėkite Tėvynę ir balsuokite už kolaborantų, milijonierių ir perbėgėlių partiją - darbiečius. Kremlius Jums žemai nusilenks! Ura,tovarišči! Našy vozvraščajutsa v 5-om spiske! Ura!“

    Mūsų neseną praeitį priminė ir užrašai plakatuose: ,, Jei Uspaskich-mūsų, tai Lietuva-rusų!”

,,Darbo (milijonierių ) partijos programos esme: koncertai ir pažadai-jums, Europos pinigai-mums!”

Mįslė:,, Try bogatyria skačut v storonu Kremlia” Kas? Atsakymas -  V.Uspaskich, R.Paksas, K.Prunskienė “, ,,Kaunieti, jei nori  į Putino rojų, balsuok už Uspaskicho buriamą šviesų rytojų “

   Užkalbinta viena iš manifestuotojų pasakė: ,,Net košmaruose nesapnavom, kad,  pragyvenus 14 metų Nepriklausomoje Lietuvoje, mūsų tautiečiai patys pasikvies  į valdžią tuos, kurių lyderis kalba darkyta lietuvių kalba, menkina  mūsų tautos sugebėjimus ir liaudžiai į akis pučia muilo burbulus.”

                                                                                                    Mūsų inf.

  Į pradžią

 

4. Marius Kundrotas    Mažaraščių kultūra ir politika

 

    Palyginę nuožmiausius praėjusio amžiaus diktatorius – A.Hitlerį, J.Staliną, B.Musolinį – pamatysime, kad greta savo besaikės agresijos ir valdžios troškimo, jie turėjo bendrą biografinį bruožą – ne kaip politikai, o kaip žmonės.

    Visi trys neturėjo universitetinio išsilavinimo. Rusų kalba turi paraidžiui neišverčiamą žodį – „nedoučka” – žmogus, turintis tam tikrus išsilavinimo pagrindus, tačiau nesugebėjęs baigti mokslų. Lietuvių kalboje – bene tiksliausias atitikmuo būtų mažaraštis.  Toks žmogus, skirtingai nei beraštis, šį tą žino, tačiau apsiribodamas informacijos nuotrupomis, jas grupuoja chaotiškai, nesugeba kritiškai atrinkti, analizuoti, argumentuoti, nepajėgia turimų žinių sutelkti į darnią, organizuotą visumą. Todėl jo pasaulėvaizdis – labai supaprastintas, o neretai – vienpusiškas.

    Be to, savo išsilavinimo spragas mažaraštis neretai užpildo vaizduotės pagalba, šitaip gaudamas dar labiau iškreiptą tikrovės vaizdą. Taip gimsta mitai apie „žydų sąmokslus“, ufonautų vaidmenį žmonijos istorijoje ir t.t.

    Mažaraštis lengviau susivilios bet kuriuo „paprastą” laimės receptą siūlančiu ekstrasensu, religine bendruomene ar politiku, nei kritiškas inteligentas-analitikas.

    Politikoje mažaraštis mato labai paprastą sprendimo būdą. Jeigu valstybėje kažkas ne taip, vadinasi, reikia visus kaltuosius eliminuoti, dar geriau – likviduoti, ir savaime tada – automatiškai, be didesnių pastangų, be darbo ateisiantis lengvesnis gyvenimas. Jeigu valstybėje kažko stinga, tai reikia pareikalauti, atimti iš kitos visuomenės grupės, arba – dar geriau – eiti ten, kur kažkas kažką „duoda” (pvz., Europos Sąjunga).

    Mažaraščio nedomina sudėtingos teorijos, kadangi jis jų  nesupranta. Todėl teorijai mažaraštis priešinasi ir savo neišmanymą pavadina „gyvenimiška praktika”. Iliustratyviausias mažaraščio pavyzdys – garsaus rusų rašytojo M.Bulgakovo kūrinio „Šuns širdis” personažas P.P.Šarikovas, kuris F.Engelso ir K.Kautskio disputus įvertino „paprasta, liaudiška“ logika: - Ko gi čia ginčytis – reikia imti viską, ir padalinti!

Politinių problemų suvokimas – irgi labai supaprastintas: valdžia bloga, nes joje visi – vagys. Vadinasi, užtenka vagis pakeisti kitais žmonėmis, ir problema savaime išsispręs. Kompetencijos problema mažaraščiui neegzistuoja, nes jis jos – nesupranta, kaip nesupranta ir kitų objektyvių priežasčių, dėl kurių valstybėje gali kilti krizė, ir nebūtinai dėl sąmoningos kažkieno, – tarp jų ir valdžios atstovų, destrukcijos. Tačiau naivumas  ne pats blogiausias mažaraščio bruožas, nors būtent juo naudojasi sumanūs manipuliatoriai-populistai.

 

    Mažaraštį nuo inteligento skiria dar ir tai, kad inteligentas gerbia protą, mažaraštis garbina jėgą. Dažniausiai dirbdamas tose srityse, kur labiau reikalinga jėga, negu protas, ir pripratęs vertinti bet kurį vadovaujantį postą kaip galios šaltinį, vakarykštis baudžiauninkas arba proletaras laiko valdžią beveik vertės sinonimu. Todėl prasisiekusio mažaraščio išgyvenamas nevisavertiškumo kompleksas  lengvai virsta maniakišku kompensacijos siekiu, kai  įgyta valdžia mėginama įrodyti aplinkai (ir pačiam sau) savo vertę, kurios nepavyksta įrodyti objektyvesniais – intelektualiniais ir moraliniais – kriterijais. Iš to kyla besaikis radikalumas (pereinantis į ekstremizmą), egocentriškas susireikšminimas ir vitalinės galios iškėlimas aukščiau  moralinių idealų, kuris itin buvo žymus ir B.Musolinio, ir A.Hitlerio, ir J.Stalino pasaulėžiūroje bei veiksmuose. Visi labiau išsilavinę to paties amžiaus autoritariniai vadovai – nuo A.Smetonos ir K.Ulmanio iki M.Horčio ir A.Salazaro – buvo neabejotinai inteligentiškesni, ir tai atsispindėjo tiek jų sukurtoje valstybinėje santvarkoje (gerokai demokratiškesnėje ir humaniškesnėje, nei fašizmas, nacizmas ar bolševizmas), tiek ir santykiu bendraujant su kitomis tautomis bei valstybėmis.

 

    Išraiškingas mažaraščių vaidmuo ir vėlesniuose, dažnai  nuosaikesniuose, režimuose: ko vertas vien karo paskelbimas žvirbliams komunistinėje Kinijoje (kur, išnaikinus žvirblius, parazitiniai vabzdžiai taip nualino pasėlius, jog teko žvirblius importuoti), arba N.Chruščiovo eksperimentas visą šalį užsėti kukurūzais, arba L.Brežnevo siekis pakeisti upių vagas. Diletantiškas požiūris  žymus ir šiandien, ir garsi V.Lenino tezė, kad „kiekviena namų šeimininkė gali valdyti valstybę“ tebėra gaji. Sunku patikėti, jog visi Lietuvos Respublikoje,  nuo pat Atgimimo, vadovaujančiose struktūrose buvę asmenys yra morališkai sugedę. Dalis – galbūt, bet ne mažiau reikšmingas ir nekompetencijos faktorius. Politika – pakankamai sudėtinga procesų visuma, reikalaujanti deramo išmanymo.

    O šiuo metu  reta partija gali pasigirti kvalifikuotais politikais. Todėl  kiekvienas vadovauja pagal savo išmanymą: muzikantas – įpratęs prie dirigavimo, prokuroras – prie vienašališkų kaltinimų, lakūnas – skrajoja padebesiais, o kai valstybę ima valdyti verslininkas – visa šalis tampa milžinišku UAB’u.

    Liaudies mažaraštiškumas  puikiai dera su elito politiniu mažaraštiškumu, nes esant nereikliems rinkėjams, ganėtinai nereiklūs sau tampa ir tie, kuriuos jie renka. Be to, liaudies mažaraštiškumas patogus ir tuo, kad neišprususiais žmonėmis lengviau manipuliuoti. Įsivaizduokime tokio lygio referendumą, koks vyko Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, pilietiškai brandžioje visuomenėje: toks politinis šou, kuriame vyrautų primityvi populistinė propaganda ir klestėtų toks vienašališkas informacinis diktatas, ten būtų tiesiog neįmanomas. Tuo tarpu mažaraštį  labai lengva įtikinti savaiminiu problemų sprendimu, kad kažkas kažką duos.

 

    Mažaraščio požiūris, dažniausiai  dvipolis: arba – arba. Pvz., jeigu žmogus neturtingas, tai mažaraščio požiūriu, jis toks yra arba dėl savo kaltės (tingi dirbti, išlaidauja, galbūt  linkęs į girtuoklystę), arba – dėl kitų kaltės (jį kažkas išnaudoja, neadekvačiai įvertina jo darbą arba nesuteikia realių galimybių įsidarbinti). Jeigu žmogus pasiturintis – vėlgi, arba tai grynai jo nuopelnas (daug dirba, taupiai ir santūriai gyvena), arba vogė, sukčiavo, išnaudojo kitus.

 

    Tačiau dvipolis mąstymas – nepajėgus kiekvieno atvejo įvertinti individualiai: kad vienas žmogus gali skursti dėl savo, o kitas – dėl svetimos kaltės, analogiškai – vienas galėjęs įgyti turtą sunkiu darbu, o kitas – vagystėmis, suktybėmis ir kitais nešvariais būdais. Todėl  priklausomai nuo padėties, mažaraštis arba kiekvieną vargstantį liaudies atstovą apšauks „runkeliu“, girtuokliu ir tinginiu, arba pamatęs tvarkingiau pastatytą namą  išsyk nuspręs, kad jo šeimininkas – kyšininkas „buržujus“. Klaidinga būtų manyti, jog visi mažaraščiai – išimtinai proletariato atstovai: priešingai, nemaža jų dalis slepiasi ir tarp staiga prasisiekusių verslininkų ir net valdininkų. Raštingumas (intelektualine šio žodžio prasme) – netgi nėra visiškai tapatus universitetiniam išsilavinimui, nors šie dalykai paprastai būna susiję. Ne paslaptis, jog diplomas kartais priklauso ir nuo turto, ir nuo užimamos padėties: kažin, ar įgytas diplomas V.Šustauską padarys raštingesniu, inteligentiškesniu žmogumi. Kita vertus, tarybiniais laikais būta žmonių, negavusių aukštojo išsilavinimo ne dėl to, kad jo nesiekė, o dėl savo disidentinių pažiūrų: net ir šiandien pasitaiko atvejų, kai aukštosiose mokyklose vertinimai pateikiami ne tiek pagal kompetenciją, žinias ar darbą, o pagal pažiūras – kiek jos atitinka vertintojo (dėstytojo) nuostatas arba visuomenėje vyraujančias normas. Todėl – teneįsižeidžia visų laikų disidentai bei rezistentai: šis straipsnis – ne apie juos. Be to – juk esama ir savamokslių: daugelis išradėjų, net ir perversmą fizikoje padariusio politechnikos absolvento A.Einšteino, – buvo savamoksliai. Galbūt kaip tik todėl jie ir galėjo daryti atradimus, kadangi nebuvo įsprausti į dogmatinius akademinės scholastikos rėmus, iškart apibrėžiančius – kas galima, kas tikėtina, kas įmanoma, ir kas – ne, ir neretai labiau besiremiančius autoritetais ir tradicijomis, nei empiriniais faktais ir logika.

 

    Ką gi išvis duoda universitetinis išsilavinimas? Žinoma, jis nenulemia žmogaus moralės: žinome ne vieną akademinio lobizmo ar korupcijos atvejį netgi pačiose mokslo šventovėse, be to, ir aukščiausius diplomus turinčių politikų machinacijas. Tačiau iš viso nereikėtų daryti prielaidos, jog bet kuris neišsilavinęs žmogus savaime bus doresnis (o tokios prielaidos kartais šviečia kai kuriuose antielitiniuose lozunguose). Universitetinis išsilavinimas nenulemia netgi išminties – jeigu mokymesi didesnis dėmesys ir vertė skiriama aklam kalimui ir kartojimui, o ne savarankiškai, kritinei analizei.

 

    Tačiau universitetinis išsilavinimas suteikia tam tikrą  savarankiškų turimų žinių sistemingumą. Universitetinė aplinka išugdo tam tikrą bendravimo etiką, ir netgi žemos moralės žmogus su aukštuoju išsilavinimu, paprastai (ne be individualių išimčių), būna subtilesnis, rafinuotesnis, labiau žinantis ir paisantis – kas galima, o kas ne – palyginus su žemos moralės žmogumi be išsilavinimo.

 

    Neatsitiktinai, tos valstybinės santvarkos – demokratinės, autokratinės ar oligarchinės – kurioms vadovavo inteligentija, visuomet kokybiškai skyrėsi nuo tų santvarkų, kuriose vyravo mažaraščiai. Inteligentas, žinoma, jei šį žodį vartosime ne tiek etine, kiek bendra kultūrine prasme, gali būti suktas, netgi vogti, tačiau maža tikimybė, kad jis pasiduotų gaivališkam, gyvuliškam jėgos kultui, kuris taip lengvai apžavi ir įkvepia mažaraštį.

Todėl šiandien, kai Lietuvos politinės organizacijos ir netgi valstybinės institucijos išgyvena perdėm užsitęsusį formavimosi etapą, itin svarbu, kas vyraus politiniame gyvenime, įskaitant bet kurią politinę jėgą nuo kairės iki dešinės. Neabejotinai, profesoriaus A.Salazaro nacionalizmas  skyrėsi nuo mažaraščio A.Hitlerio nacionalizmo ne mažiau, nei grafo K.Sen-Simono socializmas nuo J.Stalino socializmo. Beraščiai  kur kas mažiau pavojingi už mažaraščius, kadangi neturi nei žinių, nei ambicijų valdžiai užimti, tuo tarpu, mažaraštis– turi tam tikrą potencialą, kuris gali būti politiškai mobilizuotas ir organizuotas, tačiau tas potencialas – destruktyvus, vitališkas, gaivališkas. Jo metodai nekvalifikuoti, jo maniera – agresyvi. Vidutinybė – pats pavojingiausias elementas, kaip ir paauglystė – pavojingiausias laikotarpis, kai žmogus dar nei pats gerai nežino, kas esąs, ir tuo laikotarpiu jo atsakomybė – mažiausia. Paauglys jau nebėra saistomas pareigos paklusti tėvams, tačiau dar nėra išsiugdęs asmeninės atsakomybės. Vidutinybė, nutolusi nuo liaudiškojo kuklumo, tačiau neišsiugdžiusi elitinės inteligencijos, yra kažkuo panaši į nežabotą paauglį. To  nereikia bijoti, tai reikia vertinti kaip pereinamąjį etapą  su visais iš to sekančiais kompleksais ir komplikacijomis.      

 

    Žemesniųjų sluoksnių politika atspindi jų pasaulėžiūrą. Mažaraštis gatvių chuliganas Benitas Musolinis  neatsitiktinai tapo fašizmo krikštatėviu.

  Į pradžią

5. Reakcija į ,,Baltijos kelio” straipsnius

 
Nuolaidžiavimo klanui vaisiai: A. Butrimas ir A. Šaltenis susidoroja su V. Radžvilu

 

    Praėjusio laikraščio numeryje išspaudintame prof. V. Daujočio straipsnyje buvo šiek tiek praskleista tylos ir paslapties uždanga, gaubianti jau daug metų Vilniaus Dailės akademijoje  siaučiančią A.Šaltenio ir A. Butrimo suburto akademinio klano savivalę. Viena iš akivaizdžiausiu jos apraiškų – įžūlus susidorojimas su Filosofijos katedra, kuri Akademijoje seniai buvo tapusi vieninteliu padaliniu, vis dar išdrįsdavusiu viešai vertinti ir atvirai kritikuoti neteisėtus ir amoralius šio klano veiksmus. Stengiantis žūtbūt panaikinti Filosofijos katedrą buvo pamiršti net menkiausi universitetinio išsilavinimo standartai ir nueita tiek toli, kad ryžtasi paaukoti net VDA autoritetą ir paversti ją bene vienintele Lietuvos universitetine aukštąja mokykla, neturinčia tokio tipo katedros. Vis dėlto klano interesų požiūriu šis sprendimas atrodo visai logiškas: tapę mažuma kur kas gausesnėje, dabartinio rektoriaus A. Butrimo visokeriopai palaikomoje ir jam visada pritariančioje Dailės istorijos ir teorijos katedroje, Filosofijos katedros darbuotojai savaime praranda galimybę išsakyti savo nuomonę kokiu nors klausimu kaip kolektyvinis ir organizuotas darinys. Būtent todėl ir nebuvo gailima pastangų sunaikinti šią katedrą.

    Gindami savo pilietinį ir profesinį orumą bei pamatines teises, katedros darbuotojai ne kartą kreipėsi į LR Švietimo ir mokslo ministeriją. Ir jau atrodė, kad sulaukė šiokio tokio atsako.

    Rugpjūčio pabaigoje pats ministras A. Monkevičius aptarė susidariusią VDA padėtį su neseniai pradėjusios veikti Akademijos Tarybos nariais ir šios aukštosios mokyklos vadovybe. Deja, į šį susitikimą panaikintosios Filosofijos katedros darbuotojai kažkodėl nebuvo pakviesti. Redakcijos žiniomis, VDA rektorius A. Butrimas meistriškai pasinaudojo šia jam palankia aplinkybe ir paprašė duoti laiko ir galimybę „konstruktyviai” išspręsti iškilusias problemas. Prašymas buvo palankiai išklausytas.

    Tokio „konstruktyvumo” padarinių nereikėjo ilgai laukti. Pajutę ministerijos neryžtingumą ir nuolaidžiavimą, A. Šaltenis ir A. Butrimas nedelsdami pasinaudojo jiems suteikta proga ir kartu išsklaidė paskutines abejones dėl tikrųjų Filosofijos katedros sunaikinimo priežasčių ir motyvų. Jų pastangomis pirmiausia buvo skubiai atsikratyta ilgamečio šios katedros vedėjo V. Radžvilo, niekada nevengusio atvirai išsakyti savo nuomonę aktualiais Akademijos gyvenimo ir veiklos klausimais. Belieka pridurti, kad tai buvo padaryta ne tik už akių, bet ir dar kartą pažeidžiant VDA statutą ir elementarias etikos normas. Aktyviai dalyvavusios naikinant Filosofijos katedrą Dailės istorijos ir teorijos katedros vedėjos G. Mickonytės pastangomis V. Radžvilo skaitytas akademinis kursas buvo tyliai ir nesvarstant pakeistas kito dėstytojo -- naujo VDA prorektoriaus A. Gelūno -- pasiūlytu kursu. Šitaip buvo iš karto nuveikti net keli darbai. Prorektoriui buvo atsidėkota už VDA Kauno fakulteto paramą renkant dabartinį Akademijos rektorių ir kartu išspręsta jo įdarbinimo Vilniuje bei apskritai profesinio užimtumo problema. Galima teigti, kad pats V. Radžvilo pašalinimas iš Akademijos buvo laikomas itin svarbiu reikalu, nes šiam žingsniui skubiai ir net pažeisdamas VDA Statutą pritarė prof. T. Baginsko vadovaujamas Senatas – minėtas A. Gelūno kursas Senato posėdyje buvo patvirtintas tarsi avansu, net nepateikus jo programos.

    Reikia pripažinti, kad A. Šaltenio ir A. Butrimo organizuotas V. Radžvilo pašalinimas iš VDA  yra nuoseklus ir savaip logiškas žingsnis. Tokie veiksmai rodo, kad moralinis cinizmas ir teisinis nihilizmas jau tampa norma net Lietuvos akademinėje bendruomenėje. Nėra abejonės, kad jai įsitvirtinti padeda ir valstybės institucijų, šiuo atveju Švietimo ir mokslo ministerijos, nuolaidžiavimas ir pataikavimas vis drąsėjančių ir įžūlėjančių akademinių klanų savivalei.

    Apie susidorojimą su V. Radžvilu informuojame tik todėl, kad anaiptol nemanome, jog paskutinieji įvykiai VDA yra paprastas privačių asmenų ginčas. Jie liudija apie nemalonias mūsų akademinio gyvenimo ir net visos šalies raidos tendencijas. Reikia, kad šias tendencijas geriau suprastų ne tik patys akadaminės sferos darbuotojai, bet ir plačioji visuomenė. Todėl tikimės, kad artimiausiu laiku V. Radžvilas plačiau išdėstys savo nuomonę apie VDA ir visoje Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje susikaupusias problemas.

 

                                                                                                                 Redakcijos inf.

  Į pradžią

 

6. V. Daujotis, chemikas    Penktoji kolona Lietuvoje kontratakuoja

 

 

 

    Terminas „Penktoji kolona” gimė per Ispanijos pilietinį karą. Tai buvo slapti priešo šalininkai, veikiantys kaip šnipai arba sabotuotojai. 1936 metais generolas Emili Mola puolė Madridą su keturių kolonų kariuomene. „Penktoji kolona”, – paskelbė jis, – yra pačiame mieste”

            

    Mūsų laikraštis ir straipsnio “Penktoji kolona Lietuvoje” (Baltijos kelias, Nr. 4, 2004 m. liepa; http://www.pilieciai.lt/minerva/htmllaikrast/laikrastis4.htm) autorius gavo advokato V. Barkausko, atstovaujančio švietimo įstaigą Tarptautinė Baltijos Akademija (Lietuva) ir Latvijos aukštąją mokyklą Baltijos Rusų Institutas, reikalavimus paneigti minėtame straipsnyje paskelbtus duomenis.

    Citata iš advokato rašto: „Paneigimas (ieškovo, kitaip tariant, penktosios kolonos) suformuluotas ne pagal pažodinį straipsnio tekstą, o apibendrinta formą, kas atitinka formuojamą teismų praktiką./…/ieškovui leista pasirinkti, ar jis suformuluos paneigimą laisva forma, ar paprašys paneigti teksto ištraukas”. Įdomu tai, kad, laisvai pasamprotavę apie tai, kas yra minėtosios mokyklos, ieškovai reikalauja paneigti ir savo sugalvotus teiginius, kurių nebuvo straipsnyje.

    Primename apie ką buvo šis straipsnis, sukėlęs tokią audringą reakciją.        

    Rusijos oficialiąja ideologija vis labiau tampa taip vadinama eurazinė doktrina, kuri numato, kad Lietuva turi išnykti kaip savarankiška geopolitinė tikrovė. Doktrinos esmė – veikti žmonių mąstymą, rusifikuoti lietuvių mentalitetą.

    2003 m. Lietuvos Seimas ir Vyriausybė sudarė sąlygas legalizuotis su Rusijos aukštosiomis mokyklomis susijusioms mokymo įstaigoms. Naujoji tvarka numato, kad Lietuvos valdžios institucijos negali prižiūrėti tokių įstaigų veiklos. Stebina tai, kad viskas buvo daroma skubiai, tenkinant vienos (iki tol nelegalios) mokymo įstaigos pageidavimus. Toji įstaiga - Baltijos humanitarinis centras (vadovas – Jevgenij Kostin), kuris yra Rygoje esančio Baltijos rusų instituto padalinys

    Kai kurie žmonės iš aukščiausių Lietuvos valdžios institucijų noriai tarpininkavo legalizuojant šią mokymo įstaigą. Detaliau panagrinėjus šios institucijos veiklą, darosi akivaizdu, kad šio tipo mokyklose ugdoma lojali Rusijai inteligentija, kitaip tariant, penktoji kolona.

    Šiemet dar dvi Lietuvoje taip pat skandalingai pagarsėjusios mokymo įstaigos pasekė Baltijos humanitarinio centro pavyzdžiu – pateikė paraiškas įteisinti studijas pagal Rusijos aukštųjų mokyklų studijų programas

 

    Penktosios kolonos Lietuvoje reikalavimai

    Paneigti:Tarptautinė Baltijos Akademija (buvęs Baltijos Humanitarinis Centras) yra nelegali mokymo įstaiga, neįregistruota Švietimo įstaigų valstybės registre” Tikrai galima būtų paneigti, bet straipsnyje rašoma, kad ši mokykla, deja, buvo legalizuota. Reikia pridurti, kad Vyriausybė, skubėdama ją legalizuoti, grubiai pažeidė Lietuvos įstatymus. Piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS dabar aptaria galimybę iškelti bylą Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl legalizavimo teisėtumo.

    Paneigti: Tarptautinė Baltijos Akademija vykdo studijas pagal programas, kurioms nėra duotas leidimas”. Paneigti neįmanoma. Tarptautinė Baltijos akademija daugumą studijų programų vykdo neteisėtai. Straipsnyje rašoma, kad dėl to atsakingi yra ir Akademija, ir Švietimo ir mokslo ministerijos viceministras Rimantas Vaitkus, kuris nesugebėjo teisingai parengti leidimo.

    Paneigti:Tarptautinėje Baltijos Akademijoje apgaudinėjami studentai, jiems žadant Lietuvos Respublikoje pripažįstamus diplomus”. Paneigti neįmanoma, nes to nerašėme. Straipsnyje rašėme ir tai dar kartą patvirtiname – apgaudinėjo Baltijos humanitarinis centras, vadovaujamas Jevgenijaus Kostino. Nepaisydama tokio Baltijos humanitarinio centro elgesio, Vyriausybė jį legalizavo. Centras po legalizavimo pavadintas Tarptautine Baltijos akademija, jai ir toliau vadovauja Jevgenijus Kostinas. Legalizavimas formaliai reiškia, jog šios mokyklos išduodami diplomai yra pripažįstami Lietuvos Respublikoje. Galime tik pasiūlyti skaitytojams patiems nuspręsti, ar apgaule vertęsis Centras buvo vertas legalizuoti. Vyriausybei pasirodė, kad vertas.

    Paneigti:Tarptautinei Baltijos Akademijai leidimas vykdyti studijas buvo duotas Lietuvos Vyriausybės kanclerio paliepimu, nepaisant daugybės LR Vyriausybės teisininkų nustatytų nutarimo trūkumų ir pažeidžiant įstatymų nuostatas”. Lygiai taip pat galima reikalauti paneigti, jog drambliai skraido. Nei apie dramblius, nei apie tokius kanclerio veiksmus nebuvo rašyta. Ne kanclerio valioje duoti leidimą vykdyti studijas. Tai tik Vyriausybės galioje. O kanclerio nuopelnai kitokie. Vyriausybės teisininkams jis liepė nekreipti dėmesio į Vyriausybės nutarimo projekto trūkumus. Vyriausybė tą projektą patvirtino ir legalizavo Baltijos humanitarinį centrą su nauju pavadinimu – Tarptautinė Baltijos akademija.

    Paneigti: „Tarptautinei Baltijos Akademijai išduotame leidime vykdyti studijas nebuvo nurodyta, kokios tai studijos – universitetinio ar neuniversitetinio tipo”. Paneigti neįmanoma. Leidime nenurodyta.

    Paneigti:Baltijos Rusų Institutą finansiškai remia Rusija, specialistai rengiami glaudžiai bendradarbiaujant su Rusijos aukštosiomis mokyklomis”. Baltijos Rusų Institutas yra privati aukštoji mokykla, t.y. turėtų būti išlaikoma iš studentų mokesčių ir rėmėjų įnašų. Mokestis už studijas yra per mažas, kad mokykla galėtų išsilaikyti. Išvada – rėmėjai yra Rusijoje. Nesuprantama, kodėl norima paneigti bendradarbiavimą su Rusijos aukštosiomis mokyklomis. Baltijos Rusų institutas to neslepia – tokią informaciją skelbia savo interneto svetainėje.

    Kitais reikalavimais siekiama paneigti, kad šios mokyklos yra susijusios su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Sunku paneigti. Faktų visuma (žr. straipsnį „Penktoji kolona Lietuvoje”) perša tokią išvadą. Galima tik pakartoti, kad tokios mokyklos tarnauja ,,Penktosios kolonos” rengimui pačioje Lietuvoje.

    Redakcijos prierašas. Atkreipiame skaitytojų dėmesį, kad šiuos įžūlius ir nepagrįstus reikalavimus surašė lietuvio advokato ranka.

  Gerai suprantame, kad advokato profesija ne visada leidžia imtis tik malonių darbų. Tačiau kartu manome, kad profesinei veiklai galioja ir pilietiniai bei moraliniai standartai. Nejaugi susipažinęs su laikraštyje išspausdinto straipsnio turiniu gerbiamas advokatas Vygantas Barkauskas iš tiesų nesupranta, kad jame kalbama apie labai rimtus dalykus – svetimos valstybės vykdomą įžūlią ekspansiją į Lietuvos aukštojo mokslo erdvę, siekiant čia užsiauginti naują jaunų lietuviakalbių rusų kartą?

 Suprantame, kad bet kurios profesijos žmogui, taip pat ir advokatui, svarbu užsidirbti pragyvenimui. Bet nesuprantame ir niekada nesuprasime, kad galima užsidirbinėti pardavinėjant Tėvynę ir paminant jos gyvybinius interesus. Kaip tik toks gerb. advokato elgesys mus galutinai įtikino, koks aktualus laikraštyje išspausdintas straipsnis. Lietuvos aukštosios mokyklos turi ruošti gerus specialistus, bet turime daryti viską, kad jos kartu netaptų dvasios ir sąžinės mankurtų, taigi ir potencialių Tėvynės išdavikų, auginimo kalvėmis

 

  Į pradžią

 

8. SKELBIMAS:

Š. m. lapkričio mėn. 6 d., 14 val. Vilniuje, ,,Žinijos”draugijos salėje, esančioje Vilniaus g. 22 ( II a.) rengiama Piliečių judėjimo KITAS PASIRINKIMAS sueiga:

                             Lietuva po Seimo rinkimų

Dalyvių registracija nuo 13 iki 14 val. 

Kviečiame dalyvauti visus piliečius, kurie neabejingi Tautos ir Tėvynės likimui.

      Apie savo dalyvavimą   prašytume iš anksto pranešti  judėjimo administratoriui              

      Eduardui Daujočiui  tel. 2121650, 865051658;   paštu: Vilnius 1,  Nr. 536;    

      edas@pilieciai.lt   

  Į pradžią

Rytų skersvėjai…

 

7. Dainoras Lukas     Imperiniai užmojai - ne praeitis

 

R    ytuose atgijusios Eurazijos idėjos ir Baltijos šalyse besikuriančios Rusijos aukštosios mokyklos grasina tapti pavojingu junginiu

Lietuva - NATO ir Europos Sąjungos narė, bet to užtenka, kad valstybė nebejaustų grėsmės iš Rytų? Karinė agresija - praeities atgyvena, tačiau įkandin vis labiau Baltijos šalyse įsitvirtinančių Rusijos ekonominių struktūrų jose plečiasi šios šalies mokslo įstaigos. Jau ne pirmi metai kalbama, kad jos veikia nesilaikydamos šalies įstatymų, o neseniai prabilta ir apie užslėptus šių įstaigų planus.

    Kur link krypsta didžioji kaimynė

    „Niekas mūsų nesirengia okupuoti jėga, tačiau kai kurie dalykai kelia nerimą”, - sako profesorius Vytautas Daujotis.

    Šių metų birželio 18 dieną Astanoje (Kazachstanas), Eurazijos nacionaliniame universitete, vyko tarptautinė konferencija, kurioje dalyvavo Eurazijos Ekonominės bendrijos valstybių vadovai - Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Baltarusijos vadovas Aleksandras Lukašenka, Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas. Viena pagrindinių temų - Rusijos imperijos atkūrimas.

    „Eurazijietiškumas yra konceptualus sisteminis atsakas į Europos vienijimąsi. Mes kartu esame pašaukti atstatyti Eurazijos teoriją”, - kalbėjo vis populiarėjantis geopolitikos teoretikas Aleksandras Duginas.

    2002 metais Rusijoje atlikta apklausa, kurioje net 71 proc. apklaustųjų pritarė, kad rusai priklauso ypatingai Eurazijinei civilizacijai. Tik 13 proc. rusų mano, kad jie yra Vakarų civilizacijos dalis. Vakarų spauda ne kartą su nuostaba priminė, kad Rusijoje vėl įteisinta SSRS himno melodija.

    „Liūdna, baugu, bet Rusijoje vis labiau ir labiau nekenčiamos Baltijos valstybės. Lietuvą, Latviją ir Estiją vadina trimis Rusijos munduro sagomis, kurios ištrūko ir kurias reikia kaip galima greičiau vėl prisiūti. Be tų trijų sagų Rusijos Federacijos munduras, rusofilų įsitikinimu, nekaip atrodo. Jie, imperininkai, nuolat pabrėžia Putino liberalizmą, kuris esą visiškai nesikerta su aiškiai padidėjusiu ir suįžūlėjusiu Rusijos veržimusi į Baltijos šalis visais teisėtais ir neteisėtais kanalais”, - vienoje savo apžvalgų perspėja žurnalistas Algimantas Čekuolis.

    Žinomas politologas įžvelgia pavojų

    Jungtinės Karalystės gynybos ministerija situaciją Rusijoje vertina taip: „Dabartinėje Rusijos politikoje eurazianizmas tapo labai įtakinga koncepcija, atspindinti įvairių partijų idealus ir tikslus, kai V.Putinas stengiasi balansuoti tarp vakarietiškos orientacijos ir Eurazijos modelio”.

    Pranešime pateikiami žinomo politologo Zbignevo Bžežinskio perspėjimai. Jis atkakliai reikalauja pripažinti, kad Rusija siekia tapti Eurazijos supervalstybe, visiškai kontroliuoti šią teritoriją. Politologas perspėja, kad itin didelis pavojus Vakarams kiltų, jei pavyktų susivienyti Rusijai ir Kinijai.

    Užsienio spauda mini, kad Eurazijos idėjos tampa populiarios ir Rusijos elito sluoksniuose. Teigiama, kad tik kelios knygos posovietinėje eroje padarė tokią įtaką šalies politikai, kariuomenei, kaip Aleksandro Dugino „Geopolitikos pagrindai” (1997).

    Eurazijos sąjūdis gaivina imperines užmačias

    „A.Duginas pastaruoju metu tapo ryški figūra. Visų pirma jo idėjas parėmė N.Nazarbajevas. Astanoje ta proga atidarytas L.Gumiliovo (Eurazijos idėjų pradininko) universitetas. Prieš porą metų savo patarimais jis pasiekė ir V.Putiną”, - teigė V.Daujotis.

    A.Duginas yra Eurazijos sąjūdžio vadas. Eurazinė koncepcija jau priimama kaip oficiali Rusijos ideologija. 1998 m. A.Duginas tapo Dūmos pirmininko Genadijaus Selezniovo patarėju. 2001 m. balandį Maskvoje įkurtas Visos Rusijos visuomeninis Politinis sąjūdis Eurazija, kuris pradėjo leisti laikraštį „Eurazinė apžvalga”. Judėjimas skelbė palaikantis prezidentą V.Putiną, įsteigė savo skyrius įvairiuose Rusijos regionuose. 2002 m. gegužės 30 d. Šv. Danilo vienuolyne (A.Dugino idėjas atvirai palaiko Rusijos stačiatikių ir musulmonų vadovai) šis sąjūdis reorganizuotas į partiją.

    Lietuvius norima supriešinti su lenkais

    Eurazinės doktrinos esmę nuodugniai analizavo kalbotyrininkas Letas Palmaitis. Jis apie tai parašė knygą, kurią galima įsigyti internete.

    „Tai, kad Rusijos Federacijos generalinio štabo karo akademija rekomendavo A.Dugino „Geopolitiką” kaip vadovėlį, o Rusijos Dūmos Gynybos komiteto pirmininkas Andrejus Nikolajevas viešai pavadino euroazijinę koncepciją Rusijos raidos būtinybe, rodo, kad ji jau priimama kaip oficiali ideologija”, - teigia L.Palmaitis. Idėjoms propaguoti jau įkurta svetainė ir Lietuvoje (www.eurazija.lt).

    „Ar šios tendencijos ne per daug sureikšminamos? Jeigu tomis idėjomis domisi pats V.Putinas, tai Lietuvai pavojinga. Du trečdaliai mūsų rinkėjų yra orientuoti į Rytus, todėl politikams apie tai kalbėti nenaudinga”, - „Kauno dienai” sakė L.Palmaitis.

    Kas šioje doktrinoje numatoma Lietuvai? Toliau - ištraukos iš „Geopolitikos pagrindų”. „Arba lenkų ir lietuvių erdvė tebeegzistuos kaip savarankiška geopolitinė tikrovė (ir bus neįveikiama kliūtis proeurazinei Baltijos vienybei su prūsiška ašimi), arba jos fragmentai bus integruoti į kitus geopolitinius blokus, o ji pati bus suskaldyta ir pasmaugta pačioje užuomazgoje”.

    „Pagrindinėmis geopolitinėmis Eurazijos partnerėmis Lenkijoje ir Lietuvoje turi tapti jėgos, siekiančios šių šalių nekatalikiškos orientacijos: pasaulietinės socialdemokratijos šalininkai, „neopagonys”, „etnocentristai”, protestantų ir stačiatikių religinės bendruomenės, etninės mažumos. Be to, etninė įtampa lenkų bei lietuvių santykiuose yra ypač vertingas elementas, kuriuo reikia naudotis ir esant galimybei aštrinti”.

    Ekonominiai tikslai jau pasiekti

    Anot V.Daujočio, tik paviršutiniškai žvelgiant, eurazinė doktrina skamba fantastiškai. „Tai - realybė. Dujų, naftos tiekimas ir perdirbimas - Rusijos rankose. Apie elektros energijos tiekimo linijų sujungimą per Lenkiją su Vakarais kalbėjo visos mūsų vyriausybės, bet nieko nepadarė. Kai bus uždaryta Ignalinos elektrinė, linijos į Rytus bus naudojamos perkant elektrą iš Rytų”, - mano V.Daujotis.

    Tačiau kur kas svarbiau kontroliuoti žmonių mąstymą. „Daugelio mąstymas iki šiol tebėra okupuotas Rusijos. Bet gimsta ir auga žmonės, kurie ne tik kalba lietuviškai, bet ir mąsto vakarietiškai. Besiformuojantis vakarietiškas mentalitetas - didžiausia kliūtis eurazinei doktrinai. Dabartiniai Rusijos tikslams tarnaujantys kadrai sensta, reikia rengti naujus. Norint išlaikyti rusiškąjį Lietuvos mentalitetą, reikia juos rengti masiškai ir geriausia - pačioje Lietuvoje. Rusija rado išeitį - tai naujos mokyklos”, - aiškino V.Daujotis.

    Bandoma legalizuoti Rusijos mokyklas

    Anot profesoriaus, sąlygos euraziniams kadrams rengti Lietuvoje jau sukurtos. Lietuvos teisės aktuose įtvirtintos nuostatos leidžia studijuoti pagal kitų valstybių aukštųjų mokyklų studijų programas.

    Tokias nuostatas 2003 metų balandį pateikė Rolandas Pavilionis, o Seimas jas priėmė kaip Aukštojo mokslo įstatymo pataisą. Pagal šią pataisą švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus parengė tvarką, kaip organizuoti studijas pagal kitų šalių aukštųjų mokyklų studijų programas. Tais pačiais metais ministro ji patvirtinta.

    Dokumente teigiama, kad Lietuvos valstybinės aukštosios mokyklos negali steigti užsienio valstybės aukštosios mokyklos filialo, kuri vykdytų kitų šalių aukštųjų mokyklų studijų programas. „Pagal šią tvarką Lietuvos institucijos gali tik duoti leidimą vykdyti tokias studijas. Vėliau jokia Lietuvos institucija nebeturi teisės prižiūrėti tokių studijų. Šios mokyklos taps lyg ambasados, į kurias Lietuva negalės įžengti”, - aiškino V.Daujotis.

    Atsirado užtarėjų

    Žiniasklaida jau rašė apie nelegalią mokymo įstaigą - Baltijos humanitarinį centrą. Jame buvo apgaudinėjami studentai, jiems žadami Lietuvoje pripažįstami diplomai. Tik vėliau paaiškėjo, kad ši įstaiga nebuvo įregistruota Švietimo įstaigų valstybės registre. Vėliau ji siekė įsteigti nevalstybinę aukštąją mokyklą Lietuvoje, pavadintą Tarptautine Baltijos akademija. Joje turėjo būti studijuojama pagal Baltijos rusų instituto, veikiančio Rygoje, programas. Lietuvos ekspertai ne kartą vertino Baltijos humanitarinio centro paraiškas ir teikdavo tą pačią išvadą - netenkinti, nes nebuvo garantijos, kad studentai gaus kokybiškas paslaugas.

    „Tačiau 2003 m. pavasarį priimtos Aukštojo mokslo įstatymo pataisos, pagal kurias buvo palengvintas steigimo leidimų išdavimas mokykloms, dirbančioms pagal kitų valstybių mokymo programas”, - teigė V.Daujotis. Profesorius teigia šiuos niuansus puikiai žinąs, nes pats dirba Studijų kokybės vertinimo centre.

    Anot jo, Baltijos humanitarinio centro proteguotojais tapo aukščiausias pareigas Vyriausybėje bei Švietimo ir mokslo ministerijoje užimantys asmenys. „Tai ir R.Vaitkus, pats neseniai kritikavęs nelegalių mokymo įstaigų veiklą. Taip pat didelį dėmesį skyrė Vyriausybės kancleris A.Kaminskas. 2003 metų liepą Tarptautinės Baltijos akademijos padalinys Lietuvoje buvo legalizuotas”, - teigė V.Daujotis.

    Anot jo, legalizuodama šią įstaigą Vyriausybė pažeidė įstatymus. Patvirtinus naująją leidimų tvarką, ekspertai turėjo iš naujo įvertinti Baltijos humanitarinio centro veiklą. Tai būtų užtrukę keletą mėnesių. „Be to, naujoji tvarka turėjo būti paskelbta viešai. Tik po to buvo galima svarstyti Baltijos humanitarinio centro pageidavimą”, - teigė V.Daujotis.

    Ugdoma lojali inteligentija

    Baltijos rusų institutas - didžiausia Latvijoje nevalstybinė aukštoji mokykla, kurioje studijuoja daugiau nei 9000 studentų. „Joje mokosi beveik 10 proc. visų Latvijos studentų. Instituto būstinė yra Rygoje, jos filialai - visuose didesniuose miestuose. Ten mokoma ir latvių kalba, todėl studijuoja ir daug latvių”, - sakė V.Daujotis.

    „Tiesa, Latvijoje manoma, kad šio instituto vykdomos studijų programos yra pakankamai geros. Mokslas kainuoja palygint nedaug. Vadinasi, institutą finansiškai remia Rusija. Pačioje Rusijoje aukštosios mokyklos menkai finansuojamos iš biudžeto, tai reiškia, kad ši šalis turi toli siekiančių tikslų - tokiu būdu Latvijoje ugdoma lojali Rusijai inteligentija”, - įsitikinęs V.Daujotis.

    Anot V.Daujočio, dabar Lietuvoje legalizuotis bando kitos Rusijos mokyklos. Viena jų - Rutenijos studijų centras (UAB „Rutenija”).

    Jose nelegaliai vykdomos studijos pagal Rusijos aukštųjų mokyklų programas. Anot V.Daujočio, grupė Seimo narių rūpinasi šios ir kitų mokyklų legalizavimu. Jis yra viešai įvardijęs šiuos asmenis. Tai - H.Žukauskas, V.Fiodorovas, J.Veselka, E.Klumbys, J.Narvilienė, V.Popovas, P.Papovas, S.Dmitrijevas, V.Orechovas ir J.Utovka.

    ,,Rutenijos” vadovai laukia leidimo. Tada jie bus pasirengę įsigyti pastatus, suburti dėstytojus ir aplenkti  kitus universitetus. Kodėl lietuviai nesiunčiami mokytis į Rusiją? Pabuvę keletą metų Maskvoje, lietuviai nebenori grįžti į Lietuvą. Taip Rusija Lietuvoje netenka lojalių kadrų”, - aiškino V.Daujotis.

    Kol kas naujų mokyklų veikla neįteisinta. „Pagrindinė priežastis - Rusijos įstatymai nenumato, kad Rusijos aukštųjų mokyklų studijų programos gali būti vykdomos kitų šalių švietimo įstaigose (Latvijos įstatymai tai numato). Tikėtina, kad Rusija keis įstatymus. Tai patvirtintų Rusijos siekius perauklėti Lietuvos studentiją. Šiose mokyklose išsilavinę žmonės liks Lietuvoje, galbūt vėliau užims aukštas pareigas”, - sako V.Daujotis.

    Viliojami mokytis pačioje Rusijoje

    Prieš keletą metų atgaivinta programa žurnalistams iš buvusių SSRS respublikų. Nuo 1999 metų keli lietuviai buvo pakviesti studijuoti Maskvos Lomonosovo universitete.

    „Mus ten vadino „NK”, tai reiškia „nacionaliniai kadrai”. Anksčiau į žurnalistikos studijas buvo kviečiami studentai iš visų SSRS respublikų. Po Sąjungos subyrėjimo programa sustojo, bet apie 1999 metus vėl atnaujinta. Lietuviai ten mokosi kaip Rusijos studentai, tai reiškia, kad jiems nereikia mokėti už mokslą, visos kitos sąlygos taip pat vienodos”, - pasakojo vienas buvusių studentų. -„Rusiškas požiūris jaučiasi. Kartą vienas dėstytojas leptelėjo, kad be reikalo mes atsiskyrėme nuo SSRS”, - teigė pašnekovas.

    Konkurencijos dar neįžvelgia

    KTU rektorius Ramutis Bansevičius „Kauno dienai” teigė, kad kol kas šalies aukštosios mokyklos nepajuto didelės konkurencijos dėl kitų šalių universitetų. „Problema tai, kad daugumos jų diplomai negalioja, o jaunimas yra apgaudinėjamas”, - sakė jis.

    Rektorius Rusijos mokyklų kūrimąsi vertina pirmiausia kaip verslą. „Žinoma, yra šioks toks kanaliukas ir tam tikrai studentų orientacijai formuoti. Jei tokiose mokyklose daugės studentų, ateityje galime pajusti ne tik ekonominį, bet ir politinį poveikį”, - mano R.Bansevičius.

                                                                                          ,,Kauno diena”

  Į pradžią

9. Atviras laiškas Lietuvos piliečiams

 

LIETUVOS POLITINIŲ KALINIŲ SĄJUNGOS IR LIETUVOS POLITINIŲ KALINIŲ IR TREMTINIŲ BENDRIJOS TARYBOS NARIŲ JUNGTINĖ KONFERENCIJA 2004-09-25

           

 

            Laisva Tėvynė yra tokia pat natūrali būsena, kaip ir kiekvieno žmogaus teisė gyventi, todėl tauta per ištisus 50 nuožmios okupacijos metų kovojo ir atkakliai, žingsnis po žingsnio, siekė ir sugrąžino valstybei Nepriklausomybę.

            Šiandien, kai Lietuvos kaimynystėje vėl stiprėja imperinės jėgos ir tirštėja grėsmingi debesys, kai mūsų visuomenę užplūsta melagingų pažadų tvanas, kurių tikslas siekti naudos klanams, atkakliai peršant nusivylimą, nepagarbą savo valstybei, pakantumą išdavikams ir perėjūnams, kviečiame nenukrypti iš kelio ir toliau siekti svarbiausių tikslų. Mes matome ateities Lietuvą, kaip modernaus ūkio ir modernių technologijų šalį, kurioje gyvena, ją kuria ir jos ūkį tvarko laisvi, gabūs ir išsilavinę piliečiai.

            Tačiau neteisybė ir skurdas taip pat nelaisvė! Jau penkioliktus metus gyvenant atkurtos Nepriklausomybės sąlygomis judame į priekį vingiuotu ir duobėtu keliu. Nepanaikintos tautos komunistinio genocido pasekmės, nepareikalauta atlyginti okupacijos padarytą žalą. Pamiršta senoji ir nesukurta nauja moralinių vertybių sistema, kur pilietiškumas ir patriotizmas būtų natūrali vertybė. Tai visų iki šiol buvusių valdžių ir mūsų visų Tėvynei netesėta skola. Mes tikime, kad mokykla, jaunimo auklėjimas, pilietiškumo ir tautiškumo ugdymas taps valstybinės veiklos aukščiausiu prioritetu. Būtina nuolatinė, nuosekli ir atkakli kova prieš asmenybės ir visuomenės degradaciją.

            Lenkdami galvas prieš Sąjūdžio dvasią ir žmones, atkūrusius Lietuvos Nepriklausomybę, suprasdami pirmųjų metų ribotas galimybes, privalome aktyviau kurti pilietinę visuomenę, kloti tvirtus demokratinius ir ekonominius mūsų valstybės pagrindus.

            Privalome dalyvauti artėjančiuose rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą, privalome neleisti valdyti valstybę atvykėliams iš kitur, perbėgėliams, netikrų pažadų nešėjams, populizmo skleidėjams, kitų valstybių struktūrų tarnams, privalome nepamiršti savo tautos genocido vykdytojų.

Pažinkime einančius į valdžią pagal jų ligšiolinius darbus, neleiskite klaidinti savęs, būkite drąsūs ir vieningi.

            Tikėkime Tėvynės ateitimi, stiprinkime mūsų valstybę ir pasitikėkime savimi.

 

 

Lietuvos politinių kalinių sąjungos Tarybos pirmininkas                      Antanas Napoleonas Stasiškis

 

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių

Bendrijos Valdybos pirmininkas                                                                              Vytas Miliauskas

 

  Į pradžią

 

 

10. Žurnalistinis konkursas bendruomenių ir regioninės spaudos atstovams

 

 

Populistiniai pažadai apie atlyginimų, pensijų padidinimą porinkiminėje

realybėje išsisklaido lyg dūmai, o valstybės stiprinimo, Lietuvos vizijos

kūrimo reikalai palieka užmaršty.

Ar idealizmas ir patriotizmas dar gyvi tarp politikų? Ar paprastas Lietuvos

pilietis yra visiškai priklausomas nuo esančiųjų valdžioje malonės? Kokios

yra kiekvieno mūsų galimybės kurti Lietuvos viziją ir ateitį?

 

Labdaros ir paramos fondas ,,Lietuvos ir JAV iniciatyvos" drauge su Lietuvos žurnalistų sąjunga kviečia bendruomenių ir regioninę spaudą spausdinti straipsnius bei

skatinti skaitytojus pasisakyti šiomis temomis:

 

- Teigiamos nepriklausomybės laikotarpio  tendencijos Lietuvos provincijoje,

- Patriotizmo pavyzdžiai Lietuvos kaime - ,,ne valstybė -  man, bet aš -  valstybei“,

- Bendruomenių galia - nuo kasdienybės iki politikos

- Ką politikai pamiršta savo rinkiminėse kalbose?

- Kokie politikai šiuo metu labiausiai reikalingi Lietuvai?

 

Konkurso prizų fondas -  3 000 Lt.

Konkurso premijas įsteigė p. Irena ir Brutenis Veitai.

 

 

Išspausdintus straipsnius, komentarus ir skaitytojų pasisakymus iki spalio 30 d. siųskite

Bendruomenių kaitos centrui adresu:

A. Jakšto 9 - 302,

01105 Vilnius

 

Iš kiekvieno autoriaus laukiame ne daugiau kaip dviejų straipsnių.

  Į pradžią

11. Lietuvos kaimas gyvas

 

 

    Vykstant  esminiams istoriniams pokyčiams,  kaimas visada patekdavo į nepalankią situaciją. Į rėžius...į kaimus, ulyčias.., į vienkiemius... į gyvenvietes... Nuolat gainiojamas, gąsdinamas, slepiantis ir besislapstantis gal todėl kaimas turi tokį savitumą, kuris sunkiai telpa į apibrėžimus ir rėmus. Ne išimtis ir XX amž. pabaiga. Perkamas ir parduodamas... 

 Ar kaimiškieji regionai iš esmės tik žemės ūkio plėtra? Jame susigūžė ir  užsiliko kažkas daugiau, ką, perėję sovietinį dvasinio paveldo valymą, sunkokai begalime nusakyti, bet jaučiame savo buvimu.

   Taip vienoje konferencijoje savo pranešimą pradėjo  Molėtų rajono bendruomenių  centrų asociacijos pirmininkė , o šiandien mūsų pašnekovė Jonė Maniuškienė.   

 

 

    Kur tik paklausysi, vis kalbama apie milijardus, ateinančius į kaimą, o jūs prabilote visai apie kitus dalykus.

 

   Mus sudomino mintis, kad kaimas ne vien SAPARD’o remiamas žemės ūkis, bet ir jo ilgaamžė kultūra, papročiai, tradicijos, šventės bei sutelktys nelaimės atveju. Kaimas  tai skirtingi žmonės, jų problemos, jų bažnyčia ir mokykla, kultūros centras ir visos ten esančios bei kaimui, jo žmogui  dirbančios institucijos. Mes identifikavome save su tokiu kaimu ir pabandėme ieškoti kai kurių išeičių.

 

 Esate viena iš tų entuziastų, kurie sumanė burti bendruomenę Balninkuose. Kaip šią idėją  sutiko patys miestelio  gyventojai?

 

Po keliolikos seminarų, inicijuotų Pilietinių iniciatyvų centro, ir sociologijos m.dr.Arūno Poviliūno konsultacijų Balninkuose 19 labai įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonių įsiregistravome ir labai nedrąsiai paskelbėme apie savo buvimą…              

 Pirmiausia pasišovėme sutvarkyti  miestelį. Ieškojome būdų, kad tai nebūtų vienkartinė akcija, o užsuktas ratas judėtų. Miestelis nuo to laiko nuolat gražėja, vis daugėja gėlynų, vis švarėja ežero pakrantės ir tai tapo daugelio veiklų jungiamąja grandimi.

 

Viskam reikia pinigų. Kas jus finansuoja?

 

 Ypač buvo svarbūs mero žodžiai ir savivaldybės nuostata: ,,Kur žmonės juda, negali likti abejingos valdžios institucijos” ir... nutiesiami  nauji šaligatviai, naujai išasfaltuojamos gatvės.

   Lėšų teko ieškoti patiems. Baltijos-Amerikos partnerystės programa parėmė pirmąjį projektą. Pirmiausia, dėmesį skyrėme jaunoms šeimoms. Rengėme seminarus, paskaitas. Parūpo verslų įvairinimas, pieno ir mėsos ūkis, buhalterinė apskaita, sliekai ir sraigės, ekologinis ūkis ir turizmas, aplinkos tvarkymas ir kt. Seminarų programas  derinome su pačiais lektoriais, tarėmės su rajono konsultavimo tarnyba, taikydami programą vietos poreikiams.

Iš to paties projekto nusipirkome kompiuterį, mokėmės patys, o mokantieji savanoriškai mokė kitus. Sudarėme grupeles ir prasidėjo kompiuterinio raštingumo pamokos.

Kita grupė, jau panaršiusi internete, ėmėsi rengti tinklalapį apie Balninkus. Kadangi vienas mėgėjų Alvydas Katinas buvo bedarbis, tai per žiemą, griaudami ir kritikuodami, kopijuodami ir ieškodami savitumo, išvydome interneto šviesą. Šiandienos akimis žiūrint, tai įdomiausias darbas ir pats mieliausias kolektyvinis kūdikis- viso miestelio svetainė, kuri vėliau pateko net į ,,Euronews” akiratį.

 Po metų aljansas ,,Langas į ateitį” padovanojo nemokamą internetą, turime 3 kompiuterius. Kadangi šis informacinių technologijų centras yra bibliotekoje, juo gali naudotis ne tik balninkiečiai, bet ir aplinkinių kaimų gyventojai. Esame ant trijų rajonų – Ukmergės, Anykščių ir Molėtų-ribos, todėl socialinė, kultūrinė ir informacinė atskirtis yra suprantama, ir tikėtis valdžios paramos pirmiausia, nieko nedarant patiems, būtų naivu ir neįtikėtina

 

Tai turbūt vis jaunesniųjų užsiėmimai, o ką daro vyresnieji?

 

    Pagyvenusieji nuo pat pirmų metų buvo pakviesti į popietes ,,Užeikit po Sumos”. Prie arbatos puodelio susitinkam su  įvairių sričių specialistais, giedam ir dainuojam, klausomės poezijos, minim sukaktis, prisimenam krašto šviesuolius ir kt. Atviros Lietuvos fondas parėmė iniciatyvą- atlikti anketinę apklausą ir kartu su medikais įvertinti depresijos paplitimą Balninkų seniūnijoje. Projekto koordinatorė O. Jurkevičienė usganizavo pynimo iš vytelių kursus.

 

  Vis tik jaunimas, vadovaujamas J. Mickonienės, dabartinės bendruomenės centro pirmininkės, startavo bene sėkmingiausiai. Atviros Lietuvos Nyderlandų projekte ,,Veikiantis menas”  gavo paramą ir pirmą vasarą dirbo su menininkais profesionalais-skulptoriumi J.Genevičium ir dailininku Z.Stepanavičiumi. Tai buvo savęs atpažinimo, atradimo ir saviraiškos vasara, jos įtaka jaučiama ir dabar. Jaunimas suprojektavo ir įrengė skverelį prie autobuso sustojimo, ir dar viena apleista vieta tapo viena gražiausių Balninkuose, o jų darbas gražiai įsikomponavo į visų darbų eilę. Kitą vasarą, laimėję paramą iš Jaunimo Reikalų tarybos, įrengė poilsio kampelį prie mokyklos jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams, o praėjusią vasarą, paremti Švietimo kaitos fondo, sutvarkė taip pat apleistą mokyklos sodą. Dabar, vadovaujami V. Budrionienės ir konsultuojami rajono aplinkosaugos inžinierės A.Misiūnienės, rengia vaistažolių ir prieskoninių augalų mokomųjų bandymų sklypą, kuriame dirbs bei mokysis ir bendruomenės žmonės, kuriantys ekologinius ūkius.

Jaunimas ir suaugusieji, vadovaujami bibliotekininkės, įrengė kraštotyros muziejėlį, kuriame prie veikiančių staklių mūsų močiutės išmokė norinčius austi. Šią žiemą mokys toliau. Šiuo metu, jungdami  įvairias technologijas-  nėrimą, siuvimą, siuvinėjimą- vadovaujami bibliotekininkės L.Pusvaškytės, dirba su lino atraižomis, ir planuoja surengti savo darbų parodą Olandijos mokykloje.

 

    Toks pasaulio praplėtimas, jo priartinimas žmogui gali padės Balninkuose išlaikyti jaunimą?

 

    Vargu. Iš tiesų, tokiame kaime, koks jis yra šiandien, kur žmonės vis dar gyvena tik laukimu iš valdžios, vargu ar liks.

Tai nepaprastai sudėtinga. Reikia galvoti apie jaunimo saviraiškos galimybes. Mokyklų reorganizacija kaime, stipresnės bazės kūrimas rajone tarnauja akademinį kelią pasirinkusiems, bet vargu, ar šie liks kaime. Mūsų patirtis sako, kad tikrai efektyvus kelias yra dalyvavimas projektuose. Tai įvairiapusės paieškos ir raiškos. Ir vadovus galima pasirinkti, ir veiklas, kurios yra ne atsitiktinės, o gula į bendruomenės infrastruktūros kūrimą, į verslumo skatinimą, į saviraišką. Galime drąsiai sakyti, kad fondų parama, kurią sudaro apie 60 tūkstančių litų, virto keletą kartų didesne. Jų poveikis – žmogiškųjų išteklių pažadinimas, būtų sunkiai įvertinamas.

 

    Visur yra ir asocialių žmonių. Ar ir su jais dirbate?

 

    Šiuo metu sunku tiems, kurie gauna pašalpas, o iš jų nieko nebereikalaujama. Kol reikalaujama, tol esi reikalingas. Galėčiau pasakoti apie tai, kaip, tvarkant miestelį, buvo įtraukti ir tie, kuriems daugiau kaip 80, ir tie, kuriems mažiau negu 5, ir tie, kurie, atrodė, vien tik geriantys. Nepatinka toji šelpimo ir pašalpų didinimo politika. Pašalpos kaip vaikui perkami saldumynai- niekad negana. Tai lėšų perskirstymas, kuo labiau spaudžiant mokesčių mokėtojus. O koks tos pašalpos prasmingumas?  Žmonės pikti, nes jaučiasi esą nereikalingi. Pašalpa, mano manymu, turėtų būti kaip susižeidusiam ramentas. Juk niekas nenori su ramentais vaikščioti, stengiasi kuo greičau sutvirtėti ir atsistoti. O šie ,,ramentai”, rodos, priauga prie žmogaus ir, deja, luošina jo dvasią. O kaip įtakoja vaikus? Manyčiau, bendruomenės čia gali pateikti daugybę siūlymų ir net imtis veiksmų...

    Lietuvos kaimas gyvas. O ar reikalingas kaimas, kuriame didžiuotųsi ne tik prabangios vilos, bet būtų saugoma ir kuriama savo tautos kultūra? ,,Šiandienos užmarštyje slypi vartai į rytdienos nusikaltimus”,- sako išminčiai. Gal per ilgai  buvo tikrosios vertybės užmirštos?

 Į pradžią

12. Pastabos paraštėse

 

     Galų gale! Turime žemės drebėjimą. O tai vien politiniai skandalai. Ir štai – tektoninis lūžis 10 km gylyje. Ignalinos AE direktorius paskubėjo nuraminti, jog elektrinės betonas toks tvirtas, kad jokie krestelėjimai nebaisūs. Gali būti, tačiau geologai, neigiamai vertinę pasirinktą atominės elektrinės statybos vietą, visą laiką aiškina, kad elektrinė pastatyta tektoninio lūžio vietoje. Na, o žinant sovietinės statybos specifiką, elektrinės betonu galima ir suabejoti – jau įtartinai daug mūrinukų tuomet išdygo iš elektrinės cemento jos apylinkėse.       

      Taigi laukti neatidėliotino pirmojo AE bloko uždarymo ne viena priežastis, bet su šia akivaizdžia būtinybe niekaip negali sutikti atominės energetikos ir  Visagino  žmonių gynėja  Kazimiera Prunskienė. Gal žinote kodėl?

 

 

    Per metus, kol vyko R. Pakso apkalta, žmonės galėjo praregėti ir suprasti, kam rūpi Lietuvos valstybės ateitis, jos žmonių gerovė ir orumas, o kam rūpi žmonių kiršinimas demagogiškai žongliruojant rūpimomis problemomis, kalant žmonėms į galvą, jog jie nuskurdę ir beteisiai, kad jie yra ,,runkeliai”, kuriuos skriausdami ir išnaudodami, sau turtus kraunasi valdžios elito žmonės. Tą kasdien kartoja R. Paksas ir jo gynėjai, nors pats ginamasis atėjo į politiką  jau susikūręs neblogą verslą, nusipirkęs namą prestižiniame Vilniaus Antakalnio rajone.

    Po visų Jo Ekscelencijos akibrokštų ir melo bei po paskyrimo vienai parai J.Borisovą savo patarėju, po visų Konstitucinio teismo išaiškinimų R. Paksas vis tiek lieka nekaltai nukryžiuotu mesiju. Beje, iki šiol jis gyvena prabangiai, nors šeimoje visi bedarbiai.

 

   Priešrinkiminiai debatai televizijoje. Pagrindiniai diskusijos herojai – A. Zuokas ir V. Uspaskich. Už jų – palaikymo grupės. Dėmesį patraukia už V. Uspaskich sėdinti ir jį palaikanti dama.Ji be sustojimo kinkuoja galva taip pritardama savo šefui. Protarpiais ji išverčia akis ir suka jas ratais, kartkartėmis ima dar stipriau mataruoti galva, arba suspaudžia lūpas, kas turėtų reikšti nepasitenkinimą ar nustebimą. Geriau įsižiūrėjus atpažįsti žurnalistę  ir įnirtingą feministę Z.Čepaitę  Tai ji buvo aktyvi Sąjūdžio dalyvė, dirbo ,,Atgimimo” redakcijoje ir iš ten buvo paprašyta išeiti. Vėliau ji nevykusiai bandė daryti karjerą LTV, o pastaruoju metu, matyt, įsidarbino ,,kinkuotojos galva” pareigose Darbo partijoje. Kodėl šioje partijoje? Todėl, kad kitos atsisakė ją įtraukti į kandidatų sąrašus, o darbiečiai ją priėmė net nesvarstę. Beje, sako, kad ši dama yra įsitikinusi, jog netrukus taps Kultūros ministre.

     Iš anksto užjaučiame kultūros sferos darbuotojus. 

 

   Neseniai į Lietuvą buvo atvykę 300 aukštų NATO kariškių. Vizitui buvo ruošiamasi gerokai iš anksto ir tam rezervuotos vietos viešbutyje ,,Reval hotel”.

   Prieš svečiams  suvažiuojant, užsakymas nakvynei staiga buvo pakeistas ir kariškiai apgyvendinti...  premjero žmonos Kristinos Brazauskienės viešbutyje,,Crowne plaza”!

    NATO kariškių laukė ne tik šis siurprizas. Įprastos šio viešbučio kainos jų atvykimo proga smarkiai šoktelėjo į viršų, ką svečiai netruko pastebėti.

   Matyt, taip Lietuvos premjeras, jo žmona ir Krašto apsaugos ministerija pasirūpino ,,geru” mūsų šalies įvaizdžiu.

    AMB pragmatizmas ir žinojimas kaip reikia dirbti net ne išsigimė, bet tiesiog natūraliai perėjo į protekcionizmą ir korupciją, į ,,grupės draugų” klano veiklą. Imkim, kad ir ,,nepamainomą specialistą” Vidaus reikalų ministrą V. Bulovą. Juk tai pelų maišas, sugebantis tik beviltiškai skėsčioti rankomis. O ką nuveikė Kultūros ministrė? Leisdama ,,išparceliuoti” valstybės saugomas Trakų paežeres, mūsų archeologines, meno vertybes, ši partijos funkcionierė  iki šiol nesuvokia, kas yra kultūra, nes tai jai, matyt, tiesiog neįdomu.

·         

    Bent kiek matomas, nors nevienareikšmiškai vertinamas Švietimo ir Socialinės rūpybos ministerijų darbas. Tuo tarpu tokios labai svarbios, tiesiogiai žmogaus gyvenimą veikiančios ministerijos, kaip Vidaus reikalų ir Sveikatos apsaugos - vien keikiamos.O tai, kad turime ir Teisingmo ministeriją, išvis pamiršome. Koneveikiami  teismai už begalinį bylų vilkinimą, įtariamų nusikaltėlių paleidinėjimus į laisvę, o ar dėl to nekalta ir Teisingumo ministerija?

  Teisi Liljana Astra, nuolat kartodama, jog nėra Valstybės valdymo.

  O AMB ir toliau ryžtingai kartoja frazes apie reiklumą bei profesionalumą, kviesdamas balsuoti už 6 sąrašą.

 

 

  Į pradžią

 

 

 

13. Skaidrius Kandratavičius, kunigas      Rugsėjo postilė

(Garbieji Seneliai, atsakingieji Tėvai, rūpestingieji Ugdytojai, mielas akademinis Jaunime,)

Gerieji Žmonės,

  Akistatoje - rugsėjo virsmas, vaisiaus lauksmas, brandos tapsmas.

  Vasaros sąvaros, rudens rūstis.

  Gamtos bei dvasios derliaus pjūties ir sėjos našta.

  Nepakeliama buvimo lengvybė XXI amžiaus pasaulyje, Tėvyneje, mokykloje.      

  Atodangų, atovarų, avatarų naujoms, jaunoms patirtims laikas.
  Šiandien šventė, dabar darbas. Darbas kaip šventė, pašventinta kasdienė rutina, įbūtinta buitis.

   Konsekruotas žinijos vynas. Rupi kalbos duona, grikšinti burnoje. Gromuliuojama, užkalbant sopstą. Atrajokime ir stebeilykimės. Tai paprasta, nors anaiptol ne prasta.
Baltųjų báltų prokalbės išnešiotame garsyne, priegaidėse įausta, akumuliuota, išspinduliuojama prigimtinė dora, priedermės, darna:

               DUOTI – DUONA – DOVANA – DOVIS – DOSNUMAS

Poetų ir kalbininkų, liežuvio žynių,  papročiu apverskime žodį, paronimų morfemą. Kreivame veidrodyje atsispaus tamsioji prigimties pusė, velniška galimybė, pasirinktis:    

         NAUDOTI(S) – NAUDA – NŪDAS – NUODAS – NUODĖMĖ
Lai duongarbių kalbamylių protėvių liaudies išmintis, sveika nuovoka, amžių patirtis – kalboje, kultūroje, tikėjime – įtikrina, įžemina, tausoja, aukli. Pasak pasakėčios, atostogoms, vasarai tesilieka lengvabūdis žiogo ,,Grok ir dainuoki”, o darbadienius, rudenį, rinkimus teįprasmina sunkiasvoris skruzdės ,,Dirbk ir baiki”.

(Amen.)

  Į pradžią

 

14. Gražina Trimakaitė Ką galvoja moterys?

                                   

  Tema ,,Moterys ir politika” buvo diskutuojama  rugsėjo pradžioje vykusioje Moterų lygos konferencijoje Palangoje. Po kelių pasvarstymų visos nutarė, kad per šiuos rinkimus į Seimą reikia remti Tėvynės sąjungą. Tiesa, buvo pasiūlymų remti ne visą, o tik jos dalį, todėl sąrašuose siūlyta reitinguoti tik buvusius politinius kalinius ir tremtinius, arba daugiau moteris. Konferencijoje dalyvavęs Viktoras Alekna įspėjo, kad būtų remiami galintys valstybei dirbti žmonės , o ne pagal kitus kriterijus, ir tam niekas neprieštaravo. Pasvarsčius pasiliko veiksmų laisvė.

Tokia buvo konstruktyvioji  šiandiena. Konferencijos programoje buvo ir vakardiena – vienas apskritas stalas, kurio tema buvo Lozoraičių šeima, išauginusi Lietuvai gabių diplomatų, iš kurių mums geriausiai pažįstamas jaunesnysis Stasys Lozoraitis. Moterys dalijosi surinktomis apie šeimą žiniomis. Tarp jų buvo šeimos giminių ir pažįstamų, kurie  noriai dalijosi prisiminimais. Beklausant mąstėm: koks prasmingumas ir ką mums reiškia kilnūs praeities žmonės? Ką ir kaip išaugintų  Lozoraičių šeima mūsų sąlygomis? Kai jie augo ir gyveno, sąlygos buvo nepalyginamos. Jie mylėjo Tėvynę, bet tada daug kas ją mylėjo, ir tai buvo gyvenimo norma. Dirbti dėl mylimos Tėvynės taip pat buvo gyvenimo norma; tai gal jie ir nebuvo savo laiko sąlygomis ypatingos žvaigždės, o tik neblogesni už daugelį? Pats laikas tokius žmones tada augino, ir jam reikia duoklę atiduoti;  tada ieškoti žmogaus nuopelnų ir žiūrėti, kiek jų pasiliks. Iš tikro: Lietuvai dirbusių žmonių tada buvo labai daug. Pagarbą jiems kiekvienam galime tarp visų išdalinti, laiko dvasiai duoklę atiduoti, ir pasiliks jie beveik paprasti žmonės. Mieli paprasti žmonės, kurie savo laiku darė tai, ką tada reikėjo daryti, bet beveik sunkiau buvo to nedaryti, nes būtų buvęs ėjimas prieš visuomenės nuotaikas.

Kas kita yra šiandien, kai dirbančių Tėvynei sunku beatrasti, o atrastieji be galo niekinami ir žlugdomi. Šiais laikais nors šis tas, nors šį tą – jau yra spindinti žvaigždė; jeigu daugiau – jau visa saulė. Tų spindinčių žmonių reikia ieškoti ir reitinguoti juos Tėvynės sąjungos sąraše, aišku, kad ne pagal kriterijų, kad buvęs politinis kalinys – tremtinys arba moteris. Visi ir visos ieškome pagal savo sąžinę ir sugebėjimus: kas dirbo, kas dirba, kas nori ir gali Tėvynei dirbti.                          

  Į pradžią

                                               

15. A. Jankauskas, chemikas    „Mažeikių nafta“. Faktų kalba  

    Vienoje radijo diskusijoje apie melą  dalyvavo A.Matulevičius ir, neužmiršęs pasigirti, kad jis mokslų daktaras, pritarė J.Čekuolio minčiai, jog  reikia vadovautis faktais. Pokalbyje vėlgi buvo paliesta "Mažeikių naftos" privatizacija. Vieni sakė, kad TS (LK) išgelbėjo "Mažeikių naftą", o kiti, kad ją pražudė. A.Matulevičius pareiškė, kad konservatoriai pražudė, tačiau jokių faktų, argumentų nepateikė.

    Pateiksiu eilę man žinomų faktų, kuriuos žinant, tokia interpretacija atrodo nesuprantama, arba ją galima suprasti kaip vienašališką savanaudišką politiką.

    Pagal mano, chemiko, specialybę ir tuometines pareigas esu nagrinėjęs šios gamyklos statybos projektą. Per visus atkurtos nepriklausomybės metus iš spaudos pranešimų seku šios gamyklos veiklą ir pateiksiu man žinomus faktus. Jeigu p. Matulevičius ne toks daktaras kaip sovietmečio daktaras p. Gylys, kuris Minske apgynė "mokslinę" disertaciją tema "Sistemiškumo ribų turinio klausimai ekonominiame valdyme esant socializmui", pagilindamas lenininį socializmą, nustatydamas jo "sistemiškumo ribų turinį". Tikėdamasis, kad p. Matulevičiaus disertacija ne apie socializmą, manau, būtų įdomi mano pateikiamų faktų interpretacija iš jo pusės, jeigu jam žinomi nors keli iš žemiau pateikiamų faktų.

    1-as faktas - "Wiliams" atėjo į Lietuvą ketindama modernizuoti pasenusią gamyklą ir įsitvirtinti Europos naftos perdirbimo rinkoje. Lietuvai tai būtų labai naudinga, nes tik Amerika turi pažangiausias naftos perdirbimo technologijas. Po rekonstrukcijos padidėtų naftos perdirbimo pajėgumo išnaudojimas, kuris pastaraisiais nepriklausomybės metais dirbo 1/3-liu, t.y. nuostolingai. Tai supras ir eilinis žemdirbys, jei su 3-jų plūgų traktoriumi ars dirvą vienu plūgu.

    2-as faktas -_prieš ateinant "Wiliams", LDDP vyriausybės valdymo laikais Energetikos ministras p. Stasiukynas siūlė gamyklą parduoti už simbolinį l litą, nematydamas galimybės jos sutvarkyti.

    3-as faktas - konservatoriams laimėjus rinkimus į Seimą, koalicinės vyriausybės ministras a.a. V. Babilius, atsidūręs prie "sudužusio lovio", kurio nei per nagą nepataisė LDDP vyriausybė, ėmėsi gelbėti gamyklą - gigantą. Kadangi Lietuva neturėjo reikiamų lėšų gamyklos rekonstrukcijai, o pati gamykla buvo prislėgta skolų, vienintelė išeitis buvo kreiptis į Vakarų investuotojus. Pasiūlė pirkti akcijas 50 naftos perdirbimo firmų. Deja, nepageidavo niekas.

    4-as faktas - paaiškinantis, kodėl neatsirado norinčių įsigyti bent dalį akcijų. Vakarų Europos naftos perdirbimo įmonės dirba 80% apkrovimu ir savo kai kurias pasenusių technologijų įmones likviduoja iki žalios vejos (pvz. Vokietijos firma "Mobil")

    5-as faktas - iki "Wiliams" atėjimo į Lietuvą kasmet produkcijos buvo išvagiama už 500 mln. litų.

    6-as faktas - "Wiliams" perėmus gamyklos valdymą, buvo uždaryta apie 30 įvairių tarpinių produkcijos realizavimo firmų, užkertant kelius grobstymui, dėl to gamykla buvo atsidūrusi ant bankroto ribos.

    7-as faktas - kai pavyko įtikinti vieną iš stambių JAV firmų įsigyti 30% "Mažeikių nafta" akcijų ir perimti valdymą, Vakarų bankai sutiko vesti derybas dėl 500 mln. dolerių paskolos suteikimo su sąlyga, kad bus pateiktas gamyklos rekonstrukcijos projektas ir išspręstas žaliavos tiekimas. Aišku, kad tokią didelę paskolą bankai gali teikti tik stambiai patikimai firmai.

    8-as faktas - paaiškinantis, kodėl Vakarų bankai sutiko vesti derybas dėl paskolos suteikimo rekonstrukcijai. "Wiliams International" - tai stambi JAV firma, valdanti 23 milijardų dolerių kapitalą. Tuo metu Lietuvos biudžetas buvo 2 mlrd. dolerių (8 mlrd. litų).

     9-as faktas - stengdamasi turėti ne vieną energijos šaltinį, konservatorių-krikdemų vyriausybė, gavusi Vakarų bankų kreditą finansavo Būtingės terminalo ir 90 km naftotiekio statybą į "Mažeikių naftą". Terminalas ir naftotiekis buvo pastatyti per neregėtai trumpą laiką. Tai buvo vienintelė stambi paskola, investuota į Lietuvai svarbų objektą po to, kai LDDP "piramidės" metu buvo iššvaistyta l,5mlrd. dolerių (6 mlrd. litų) paskola su grąžinimo pradžia po 4 metų ir palūkanų atidėjimu 4-iems metams. Milijonai  buvo išvogti per Lietuvos bankus. Rezultatas- jų griūtis.

    10-as faktas - pasirašius sutartį su "Wiliams" dėl 30% akcijų pardavimo 1999m. spalio mėn. 29 d. firma tą pačią dieną pervedė į "Mažeikių naftos" sąskaitą I50 mln. dolerių (600 mln. litų). Iki to gamykla neturėjo lėšų žaliavos pirkimui, mėnesių mėnesiais dėl prastovų patirdama nuostolių po l mln. Lt. per dieną.

    Gamykla gavo apyvartinių lėšų žaliavos pirkimui, atlyginimų mokėjimui. Gamyklai pradėjus funkcionuoti, Lietuvos biudžetas gavo beveik po 2 milijardus litų pajamų mokesčių ir akcizų pavidalu. Daugiau nei 3000 darbuotojų pradėjo gauti stabiliai gerus atlyginimus.

    11-as faktas - prieš pasirašant šią sutartį dėl konflikto tarp premjero G.Vagnoriaus ir prezidento V.Adamkaus ryšium su Rusijos finansine krize, kai Lietuva patyrė apie 800 mln. litų nuostolių, G.Vagnorius atsistatydino, o V.Adamkaus iniciatyva sudaryta nauja R.Pakso vyriausybė pusę metų "gerino" sutartį. Faktiškai ji buvo bloginama, o viešai skelbdama, kokia bus pasirašyta abipusiškai naudinga sutartis (pagal to meto spaudą). Per tą pusmečio sutarties pasirašymo vilkinimą "Mažeikių nafta" papildomai patyrė 240 mln. litų nuostolių ("Lietuvos aidas", Nr.213, 1999-10-30).

12-as faktas- pasirašius sutartį (po triukšmingo R.Pakso atsistatydinimo "pagerinus" sutartį) prasidėjo "Wiliams"ir Rusijos koncerno "Lukoil" derybos- karas dėl žaliavos pirkimo. ,,Lukoil" pradėjo ,,šokdinti" ,,Wiliams"- statė nepriimtinų kainų barjerus, kol amerikiečių derybininkų kantrybė trūko ir jie be jokio išankstinio perspėjimo pareiškė, kad derybos nutraukiamos, o derybų atnaujinimas galimas tik tarpvalstybiniu lygiu ir pradėjo žaliavą gabenti per Būtingės terminalą.

   ,,Lukoil" atstovas Lietuvoje Paleičikas, išsigandęs, kad perlenkė lazdą, kreipėsi į tuometinį ūkio ministrą Milaknį,  prašydamas atnaujinti derybas  tarp vyriausybių.

Kiek po to iškyla klausimų, niekas nenagrinėja. Koks likimas ištiko ,,Wiliams" paruoštą gamyklos rekonstrukcijos 500 mln. dolerių apimties projektą bei jo finansavimą? Ar gamykla bus eksploatuojama iki visiško sugriuvimo? Iš kur staiga atsirado gamyklos pelningas darbas, neatlikus rekonstrukcijos, nepadidinus gamybos? Žiniasklaida apie Europos gamyklą- gigantą nutilo ilgam. Kodėl amerikiečiams valdant įmonę dyzelinas kainavo 1,20 Lt. už litrą, o valdant ,,Jukos" dvigubai- 2,40 Lt. už litrą, nors žaliava pabrango tik ketvirtadaliu?

Ar ,,Wiliams" atgavo savo investuotą kapitalą, ar patyrė nuostolį, parduodama savo 30% akcijų už 87 mln. dolerių, už kurias buvo sumokėjusi 150 mln. dolerių- į šį klausimą galėtų atsakyti tik tarptautinis auditas, kuriam kažkodėl labai priešinosi brazauskinė vyriausybė.

O kodėl?

 Į pradžią

16. Vilionės ir abejonės

Esu Darbo partijos aktyvistė. Mane patraukė jų rūpestis žmonėmis ir konkreti parama. Kiti prašo padėti, o jie duoda. Ir nemenkai. Po Raseinių rajono didesnius kaimus ir gyvenvietes važinėja verslininkai-darbiečiai ir negaili pinigų mūsų veiklai. Dažnai mus aplanko buvęs Raseinių komunistų partijos pirmasis sekretorius Andrius Baranauskas. Ir ne tuščiomis. Jau tris kartus mus parėmė pinigais. Davė 75 litus,vėliau 90, o dabar jau 120. Prieš rinkimus dar sakė parems, kad burtume, cementuotume partiją. Rekomendavo  apsidairyti, kam galima bus nupirkti alaus ar pilstuko, kad  ,,balsuotų kaip  reikia".

Kiek žinau, tokias "pakišas" gauna ir kitų gyvenviečių   aktyvistai. Jei galite, pasiteiraukite Girkalnyje, Paliepiuose, Pikčiūnuose, IIgižiuose, Betygaloje, Viduklėje... Visur dirba "mažųjų verslininkų" pinigai.

Vieną kartą Darbo partijos koordinatorius A.Baranauskas pasakė:

-Jei duosite rinkėjams mažai, jei dabar pagailėsite,tai po rinkimų negalėsite atsiimti savo dalies.

Įdomu, susimąsčiau, kad kaime pagrindiniai Darbo partijos rėmėjai yra buvę kolchozų partiniai sekretoriai, buvę aktyvūs bolševikai. Sakykime, TV ekrane teko matyti ir buvusį, berods, Šilalės partijos sekretorių Joną Jagminą. Ir dar, ir dar...

Buvau ir Darbo partijos  suvažiavime "Villono" viešbutyje! Kokia prabanga! Kilimai,Liustros... Viskas nemokama. Išvykdami į rankines prisidėjome saldainių, sausainių. Vaikams, šeimai ir savo partiečiams. Po to    rajonuose buvo surengtos nemokamos gegužinės. Vėl  nemokamai, vėl su vaišėmis. Tikras komunizmas.

Esu bedarbė tad kodėl turėčiau atsisakyti Darbo partijos dovanų? Na, bet kuo toliau, tuo labiau susimąstau.Ar tai ne tikra korupcija?Ir labai keista. Paperkami rinkėjai. Jie  tiesiog nuperkami.O kas bus toliau? Ką darys valdžioje tie, kurie taip mus visus perka?

Žodžiu, aš įpuoliau į abejones. Man tapo keista  ta kompanija  į kurią  patekau.

Pasirašyti, žinoma, bijau, nes ką gali žinoti... O gal laimės, gal dar daugiau bus gėrybių?

Jei turite galimybių,patys pasitikrinkite rajonuose.Ypač kaimuose ir miesteliuose.

Ten daug tokių faktų ir tokių partijos  narių kaip aš. Bet ir abejonių daug...

Bedarbė Darbo partijos narė Antosė iš Paliepių

Į pradžią

 

17. Iš skaitytojų laiškų       

Žodis po žodžio

Kitaip tariant – rinkėjo žodis. Balsavau už Tėvynės sąjungą, neišsirinkdamas jos, kaip mažiausios blogybės. Taigi esu statistinis TS (LK) elektorato atstovas, tų, kurie su Tėvynės sąjunga, nuosekliai ginančia Nepriklausomos Lietuvos vertybes, buvo per visus jos pakilimo ir nesėkmių metus. Taip, 1996–2000 metų jos valdymo laikotarpis buvo nesėkmingas ir didžiausia nesėkmė, tiesiog užprogramuota nelaimė buvo R. Paksas, beje, pasiūlytas ir vėliau itin globojamas Prezidento. Konservatoriai G. Vagnoriaus pakeitimui pradžioje turėjo kitą kandidatą. Pats Gediminas Vagnorius, vaisingai vadovavo Vyriausybei per pirmą kadenciją – netgi gamtosaugos srities prisimenu kiek gerų nutarimų ir įstatymų tada buvo priimta. Antrąjį savo kaip premjero etapą pradėjo per daug susipynęs su Pramonininkų konfederacija, su padidėjusiomis ambicijomis ir su nepamainomu savo pavaduotoju teisingumo ministru Vytautu Pakalniškiu, prispaudusiu seimą dešimteriopai padidinti teisėjų algas. Tas atbaidė Krikščionis demokratus, prisidėjo ir jų ambicijos, galų gale atvedusios į gėdingą sandėrį su K. Bobeliu ir visišką jų pačių, o svarbiausia, jų elektorato pakrikimą. Jų vietą užėmė „valstietė“ K. Prunskienė ir ,,tvarkdarys” R. Paksas, kuris, kaip išaiškėjo, nebuvo atsitiktinė klaida. Kai kalbama apie klaidas, tai dažniausiai kartojama klišė – Mažeikių nafta. Tačiau tada Vytautas Radžvilas pasakė kardinalią tiesą: „Jeigu nebūtume pasirašę sutarties su Viljamsu, galėjome pasirašyti savo nepriklausomybės praradimo aktą“.

Rinkiminės kampanijos metu prisiminta ir iš seno, dar Sąjūdžio laiko, čekinės privatizacijos „korta“. Bet juk čekius žmonės gavo, kaip savo turto dalį, kurią uždirbo sovietmečiu. Išsipirko butus, įsigijo nuosavybę. O berniukai, tokie kaip Stašaitis, Petrikas, Uspaskichas atsirado ir be čekių. Metalų reeksportas, kontrabanda ir neaiškūs pinigai buvo tos aukso gyslos.

Patiko man balsuotojo iš Seinų krašto pasisakymas – jis balsavo už Tėvynės sąjungą, o perbėgėliai, palikę šią partiją, jo negąsdino, pasiliko tikresni žmonės.

Taigi – „žmogiškasis veiksnys“ – jis bus lemiamas antrajame balsavimų rate. Tikiu, kad dešiniosioms jėgoms jis bus palankus. Svarbu iš anksto apsidrausti ir apsiginti nuo perkamų, ledais ir dešrelėmis maitinamų balsų. Beje, įdomi statistika – bendras balsuotojų aktyvumas buvo rekordiškai mažas o paštu balsuota kaip niekad aktyviai.

                                                                                          V. Narbutas, Vilnius

 

 

Apie politikos moralumą

  Šiandieninėje Lietuvoje nerimą kelia pasigirstą balsai, jog politika esanti profesija nesaistoma asmeninės moralės. Koks cinizmas! Įvairios diktatūrų ir anarchijų formos leido ir tebeleidžia grupei, klanui, ar pavieniams asmenims elgtis savanaudiškai, nesiskaitant su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisve ar tautos valia.  

    Popiežius Paulius VI yra pasakęs, kad politika po religijos yra pati kilniausia forma artimo meilei išreikšti. Šie žodžiai verčia mus susimąstyti, tik gaila, kad bažnyčia nušalinta ar nusišalina nuo politikos. Jeigu politikos tikslas yra bendro gėrio kūrimas, tai šio tikslo vykdymas būtinai turi jungti politiką su morale. Taigi politinė galia ir valia yra taip pajungiamos moralumui.

   Kokiu keliu eina Lietuvos politikai ir kaip mumyse vystosi tas artimo meilės išraiškos procesas? Buvome ir tebesame politinių sistemų ir ideologijų nemoralumo liudininkai, nemoralios valdžiuos liudininkai...

    Stipri valdžia – dar ne viskas. Politika visų pirma turi būti morali. Valdžia turi būti morali. Taigi grąžinkime moralę į politiką.

                                                     P. Bačkis, Kaumas

 

Kilimėlis jums kelionei....

 

Labai jau nepadoriai Jūs, p. V. Uspaskich, elgiatės Lietuvoje. Nors ir įvyniodamas į demagogines tiradas, iš esmės Jūs pastaruoju metu savo pasisakymuose smerkiate  mūsų išsikovotą Nepriklausomybę. Beje, Lietuvos Respublikos pilietybę įgijote, o nieko gero mūsų šaliai nepadarėte ir milijonus neskaidriais būdais susikrovėte (Lukašenka šito nebūtų leidęs), ir labai aukštą kėdę Seime buvote užsėdęs (vėlgi nieko gera Lietuvai), o vis Jums negerai ir negerai, vis maža ir maža. Panašu, kad ir premjero kėdė gali būti per žema.

   Kai Jūs prisistatote, kaip didelis Lietuvos geradėjas, žinokite, kad daug lietuvių tuo negali tikėti, nes prisimena neseną skaudžią tautos praeitį. Daugiau nei prieš 50 metų Lietuvą užplūdo raudonosios armijos –„vaduotojos“ kariai, kurie Lietuvą okupavo, atnešdami represijas, šviesiausių  Lietuvos žmonių fizinį sunaikinimą, o likusiems Lietuvoje primesdami raudonųjų „kultūrą“:daugiaaukščius keiksmažodžius, besaikį girtavimą „stakanami“ ir pavyzdžius, kaip reikia „dirbti“ valdišką darbą (vok kur ir kiek gali).

  Okupantų veiklos rezultatas- apie pusę milijono išžudytų KGB kalėjimuose ir gulaguose, trečdalis tautos išblaškyta po įvairias pasvietes, didžiulis dvasinis nususinimas ir t.t. Visos tos niekšybės buvo vykdomos vadovaujant J. Stalinui, M. Suslovui ir LKP CK antriesiems sekretoriams. To Lietuva dar nepamiršo, tad kodėl mes Jumis, p. V. Uspaskich, turėtume tikėti ar  pasitikėti? Jūs juk  beveik iš tos pačios tešlos.

      Jei turite savyje bent šiek tiek padorumo ir jaučiat meilę savo gimtinei, kamuojamai daug didesnių bėdų nei Lietuva, savo tėvų ir senelių atminimui, pasiimkit visus tuos savo nešvarius pinigėlius ir, išsinuomojęs p. J. Borisovo lėktuvėlį, parlėkit  į savo gimtąją šalį geradėju gelbėtoju. Nusipirkęs bent gubernatoriaus postą, gyvenkit ilgai ir laimingai. O mums netrukdykit gyventi taip, kaip mokame ir galime.

      Tad – „skatertju vam dorožka“.

                                                                            Marius Dagys

 

-------------------------------------------------------------------------------------------------------

Dėkojame mūsų skaitytojams parėmusiems finansiškai judėjimą Kitas Pasirinkimas ir jo laikraščio leidybą:

 

Gerb. Z. M. Dvylaitytei iš Alksnėnų, kuri jau nepirmą kartą mums atsiunčia po 50 litų

Gerb. D. J.iš Vilniaus už paaukotus 500 lt.

           

 

 

 

 

Gerbiami skaitytojai,

    Laikraštis ,, Baltijos kelias” - tai bene vienintelis leidinys, kuris nespausdina jokių užsakomų straipnių, negauna jokių dotacijų iš valdžios institucijų, partijų ar suinteresuotų grupių.

        Tiesa – tai pats brangiausias ir svarbiausias šio laikraščio matmuo.       

       Ačiū jums už tai, kad mums rašote, mus palaikote. Labai norėtume tikėti, kad mūsų autorių ratas plėsis bei stiprės.

         Primename, kad mes neturime etatinių platintojų. Laikraščius išnešioja savanoriai. Užsukite į mūsų būstinę paimti pluoštelį laikraščių ne tik sau, bet ir kaimynams, draugams. Kviečiame ir į virtualią mūsų svetainę, kur rasite visus laikraščio numerius.

         Mums reikalinga visapusiška jūsų parama. Finansinė taip pat.Mūsų sąskaita: NORD / LB, banko kodas 40100, saskaita LT 664010042400478176, piliečių judėjimas ,,Kitas pasirinkimas”, įmonės kodas 300048076

                                                                     Laikraščio redaktorė N. Pranckevičiūtė 

 

  Į pradžią

 

Dieve, saugok mus, kad mes saugotume vieni kitus, o visi kartu saugotume Lietuvą.

---------------------------------------------------------------------------------

Redakcijos nuomonė ne visada sutampa su straipsnių autorių mintimis

,, Baltijos kelias”.

 ISSN 1822 - 0495

Adresas: LT – 01014 Vilnius, Vilniaus g. 22;

Pašto dėžutė: Vilnius 1,  Nr. 536

Telefonas pasiteirauti Vilniuje: Eduardas Daujotis 2121650, 865051658; Kaune: Jolanta Našlėnienė 868871818                                   

el.p.: pilieciai@pilieciai.lt ;  www.pilieciai.lt

Leidėjas: piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS

Redaktorė  Nijolė Pranckevičiūtė

 Redkolegija: A. Dagelis, V. Daujotis,  E. Gudavičius, A. Janulaitis,       Č. Laurinavičius, V. Paulaitis, V. Radžvilas, R. Sopranaitė.

                                                                                                           Spaustuvė ,,Spauda”. Tiražas 75 000 egz.

  Į pradžią