Šiame numeryje: Žodis rinkėjams. Ką remia piliečių judėjimas Kitas pasirinkimas? Švietimas ir mokslas partijų programose.  Rytų skersvėjai: Petro I testamentas. Akademinis elitas ir jo vergai. Ironiškos pastabos apie pinigus ir rinkimus. Juodosios technologijos iš arti.

Į titulinį puslapį

Žodis rinkėjams  

Homilija politikų, valdininkų ir žiniasklaidininkų dienai  

Kiek partijoms rūpi švietimas ir mokslas?

Kaip padaryti rinkimų kampaniją nuobodžia ir neįdomia rinkėjams  

Juodosios technologijos iš arti 

 Petras Runkelis ir Strekoza Trojka

Iš skaitytojų laiškų  

Rytų skersvėjai....  

Akademinis elitas ir jo vergai  

Vilniaus dailės akademija – ar vėl laimės klanas?

Brangūs skaitytojai

 

 1. Žodis rinkėjams

 

Piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas internetinėje svetainėje ir laikraštyje Baltijos kelias buvo keliamas klausimas, kaip šalies rinkėjams derėtų balsuoti per artėjančius Seimo rinkimus. Suformuluotos kai kurios pamatinės mūsų judėjimo nuostatos  turėjo būti paskata plačiau padiskutuoti šiuo itin svarbiu klausimu ir kartu tapti šiokiomis tokiomis diskusijos gairėmis. Manome, kad priartėjus rinkimams atėjo metas apibendrinti vykusius svarstymus ir formuluoti kai kurias patariamojo pobūdžio išvadas, galinčias padėti tiek mūsų judėjimo dalyviams, tiek mums prijaučiantiems šalies piliečiams racionaliau ir aiškiau apsispręsti, kaip vis dėlto balsuoti šių daugeliu atžvilgių Lietuvai lemtingų rinkimų dieną. Nė kiek netirštiname spalvų vadindami juos lemtingais. Juk nuo vienokios ar kitokios šių rinkimų baigties smarkiai priklausys, kuria kryptimi toliau judės Lietuva – toliau smuks gilyn į duobę ir vis labiau supanašės su Putino ir Lukašenkos sukurtu “rojumi”, ar vis dėlto apsispręs pamažu kapanotis iš jau galbūt pasiekto duobės dugno ir sunkiai, žingsnelis po žingsnelio artėti prie normalaus žmoniškesnio gyvenimo.

 

Apsisprendimas krizės akivaizdoje

 

Tenka pripažinti, kad šįkart apsispręsti bus kaip niekad sunku. Seimo rinkimai vyksta didelės moralinės ir politinės šalies krizės sąlygomis. Tokią krizę išgyvena ir  visos Lietuvos partijos, kuriomis pagrįstai nepasitiki dauguma piliečių. Visuotinė partijų krizė reiškia tai, kad partijų, už kurias būtų galima balsuoti nedvejojant ir be išlygų, šiuo metu nėra. Dabartinė krizė daugeliu atžvilgiu ir vadinamųjų tradicinių partijų nevykusios veiklos vaisius. Tad pernelyg pasitikėti jomis nėra pagrindo. Tačiau dar mažiau verta pasitikėti tik prieš pat rinkimus susikūrusiomis ir prie lovio uoliai besiveržiančiomis tariamų gelbėtojų gaujomis , kurios taip pat mėgsta skambiai save vadinti naujosiomis partijomis. Todėl lieka bene vienintelė galima ir racionali rinkimosi strategija – rinktis mažiausią blogybę. Tai reiškia, kad neturime leistis apakinami patirtų skriaudų, išgyventų karčių nuoskaudų ir visai suprantamo pykčio, kurį daugelį metų kėlė ir tebekelia senųjų partijų veikla. Taip, patirto blogio pamiršti nereikia, o ir neįmanoma. Tačiau nedera ir aklai keršyti, nes tokio keršto kaina gali pasirodyti šiurpi – bėgdami nuo vilko galime atsidurti meškos glėbyje. Lengvabūdiškai nepražudyti to, kas pasiekta ir ryžtingai eiti pirmyn – tokia pamatine nuostata turėtų vadovautis šiuose rinkimuose kiekvienas sąmoningas Lietuvos pilietis.

 

Apsisprendimo kriterijai

 

Tačiau mūsų judėjimas tvirtai vadovaujasi ir kita nuostata, kuri, neslėpsime, nepatinka daugeliui vadinamųjų tradicinių partijų vadų. Esame tvirtai įsitikinę, kad toliau eiti pirmyn nemąstant, aklai balsuoti vien už solidžiau – vakarietiškai - skambančius partijų pavdinimus taip pat beprasmiška ir neleistina. Kitas pasirinkimas norėtų tokio balsavimo tradicijoms padaryti galą. Tad balsuojant derėtų vadovautis kuo aiškesniais partijų ir pavienių kandidatų atrankos kriterijais, kuriuos, nepaisant itin sudėtingos krašto vidaus padėties ir rinkimuose dalyvaujančių politinių partijų gausos, vis dėlto įmanoma suformuluoti gana aiškiai. Manytume, kad tokie kriterijai galėtų būti šie:

 

Svarbiausias, bet kuriuos kitus tikslus užgožiantis kiekvieno sąmoningo Lietuvos piliečio uždavinys turėtų būti išsaugoti demokratinę šalies politinę santvarką ir tikrą valstybingumą - realią, o ne tik formalią nepriklausomybę - bei provakarietišką geopolitinę orientaciją;

Viena svarbiausių partijas ir visą valstybę ištikusios krizės priežasčių yra akivaizdžios, piliečius pagrįstai piktinančios daugelio politikų moralinio nuosmukio ir net nusikalstamos veiklos apraiškos; tad balsuojant už partijų sąrašus ir jų keliamus kandidatus vienmandatėse rinkimų apygardose patartina labiausiai vadovautis rinkimuose dalyvaujančių politikų “švarumo” kriterijumi ir nebalsuoti už asmenis, kurių moralinės savybės kelia pagrįstų abejonių arba yra žinoma, kad jie vienaip ar kitaip susiję su siauromis interesų grupėmis ir tarnauja pirmiausiai joms, o ne visiems šalies piliečiams ir rinkėjams; Ne mažiau svarbia dabartinės krizės priežastimi reikia laikyti ir tai, kad per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį šalies partijos nebuvo linkusios savo veiklos grįsti aiškiais politiniais ir ideologiniais principais ir skyrė itin mažai dėmesio savo programoms kurti bei tobulinti; aiškių programinių nuostatų ir politinės valios stoka jau seniai yra tapusi didžiausia kliūtimi greitai ir ryžtingai įgyvendinti Lietuvai gyvybiškai svarbias reformas, kurių stoka lemia tai, kad  šalies pažanga gerokai lėtesnė negu galėtų ir turėtų būti, o ir pasiektosios pažangos rezultatų vis dar nejaučia didelė dalis mūsų krašto gyventojų; todėl balsuoti už politinių principų ir veiklos programų neturinčias, grynai populistines partijas, kurių vienintelis nuopelnas iki šiol tėra vien be saiko išdalinti nepamatuoti, neretai tiesiog absurdiški, pažadai taip pat vargu ar prasminga;

Brandi ir visavertė daugiapartinė sistema yra būtina bet kurios šalies demokratinės politinės santvarkos egzistavimo sąlyga, todėl bet kurie raginimai panaikinti šalyje partijas ar kaip nors riboti jų veiklą ir įtaką vertintini kaip atviras kėsinimasis į demokratinės santvarkos pagrindus ir siekis įvesti diktatūrinį valdymą; dabartinė Lietuvos politinių partijų krizė ir jų silpnumas kelia tiesioginį pavojų sunkiai iškovotai demokratijai, todėl kuo greičiau atgaivinti ir sustiprinti mūsų partinę sistemą yra vienas svarbiausių ir neatidėliotinų uždavinių; tad apsisprendžiant, už ką balsuoti per rinkimus, būtų naudinga pagavoti ir apie tai, kurios iš esamų partijų būtų labiau pasiruošusios atnaujinti savo vadovybę bei programas ir galėtų tapti šaliai būtinos, nuo senųjų ydų apvalytos, partijų sistemos branduoliu;

 

Vadovaujantis šiais kriterijais būtų galima taip vertinti rinkimuose dalyvaujančias partijas:

 

Vienadieniai rinkiminiai dariniai

 

V. Uspakicho vadovaujama Darbo partija, K. Prunskienės ir R. Pakso vardo koalicijos yra vienadieniai, tik valdžiai iškovoti suburti rinkiminiai dariniai, kurių dalyviai siekia patenkinti tik savo siaurus egoistinius asmeninius bei grupinius interesus. Nėra jokių prielaidų manyti, kad jie kada nors galėtų tapti brandžiomis politinėmis partijomis ir tapti pastovia šalies daugiapartinės sistemos dalimi. Šių darinių sąrašuose gausu politinių perėjūnų ir abejotiną moralinę reputaciją turinčių asmenų. Šios politinės jėgos neturi nors kiek rimtesnių rinkiminių programų, kurios pakeičiamos net sveiko proto ribas peržengiančiais populistiniais ir demagoginiais šūkiais. Jokių abejonių taip pat nekelia šių rinkiminių sambūrių lyderių bei daugelio jų narių antilietuviškos, antidemokratinės ir antivakarietiškos pažiūros bei jų glaudūs ryšiai su Lietuvai priešiškomis Rusijos politinėmis jėgomis. Šioms politinėms jėgoms laimėjus rinkimus ir atėjus į valdžią mūsų šalis būtų nublokšta toli į praeitį ir jos pažanga smarkiai sulėtėtų. Būtų siekiama peržiūrėti Konstituciją, apriboti ar net panaikinti demokratiją, įtvirtinti oligarchinę diktatūrą ir pakeisti provakarietišką šalies geopolitinę orientaciją. Lietuva taptų penktosios kolonos – Kremliaus marionečių – valdoma, tik formaliai nepriklausoma, vis labiau nuo kitų kraštų atsiliekančią  valstybėle, kurios ūkinis ir kultūrinis potencialas pirmiausiai tarnauti Rusijos ir su ja susijusių vietos oligarchinių klanų interesams. Dėl šių priežasčių balsavimas per rinkimus už V. Uspakicho, K. Prunskienės ir R. Pakso partijų sąrašus ir jų keliamus pavienius kandidatus turėtų būti vertintinas kaip sąmoningas ir pasibjaurėtinas savosios tautos ir valstybės interesų išdavimas. Parama šioms partijoms per Seimo rinkimų išesmės reikštų sąmoningą arba nesąmoningą pritarimą tyliai Lietuvos okupacijai. Kol kas dar neturėdama savo žemėje svetimos valstybės kareivių mūsų šalis iš tikrųjų būtų paversta pilka “niekieno teritorija” arba pereinamuoju kiemu tarp Rytų ir Vakarų, kuriame šių prorusiškų partijų rankomis  būtų toliau stiprinama Rusijos įtaka ir ruošiama dirva galutinai sunaikinti tos “teritorijos” nepriklausomybę atsiradus pirmai palankiai progai.

 

Naujoji A. Brazausko ir A. Paulausko koalicija

 

A. Brazausko ir A. Paulausko koalicijos sąrašas iš pažiūros gerokai solidesnis. Jame  yra nemažai šalies valdymo patirtį turinčių politikų. Tačiau abiems koaliciją sudariusioms partijoms – socialdemokratais pasivadinusiai A. Brazausko vadovaujamai komunitinei nomenklatūrai ir liberalcentristams – būdingi neigiami bruožai, gerokai nusmukdę jų populiarumą tarp rinkėjų ir sumažinę turėtą politinę įtaką. Šioms politinėms jėgoms priklauso daug okupacinei valžiai uoliai tarnavusių asmenų, kuriems demokratijos ir nepriklausomybės idėjos yra svetimos. A. Brazausko vadovaujama partija ilgiausiai iš visų valdė šalį ir todėl yra labiausiai atsakinga už šalį ištikusią moralinę ir politinę krizę. Nors abi partijos ne kartą skelbėsi esančios ištikimos Lietuvos provakarietiškai geopolitinei orientacijai ir demokratijos vertybėms, jos, ypač A. Brazausko vadovaujami tariamieji socialdemokratai per visą nepriklausomybės laikotarpį vykdė dviprasmišką užsienio politiką ir ne kartą be pagrindo darė nepateisinamas nuolaidas agresyviems ir Lietuvai nepalankiems imperiniams Rusijos kėslams. Šalies viduje ši partija linkusi glaudžiai bendradarbiauti su valstybei savo nelojalumo per daug neslepiančiomis politinėmis jėgomis, pavyzdžiui, Rusų sąjunga, kuri visais Lietuvai svarbiais klausimais visada gina pirmiausiai Rusijai naudingus požiūrius ir sprendimus.

Tęsdami šią dvilypę politiką abi partijos neprisiėmė jokių įsipareigojimų po rinkimų nesudarinėti koalicijų su V. Uspaskicho, K. Prunskienės ir R. Pakso suburtais populistiniais, valstybingumo pagrindus griaunančiais rinkiminiais dariniais.

Didelių abejonių kelia ir koalicijos propaguojamos tariamai socialdemokratinės rinkiminės nuostatos. Ilgametis A. Brazausko partijos buvimas valdžioje nepaneigiamai atskleidė, kad pavadinimas „socialdemokratų“ joje susibūrusiai buvusiai komunistinei nomenklatūrai tėra niekuo neįpareigojanti etiketė, padedanti apgaudinėti kairiųjų pažiūrų rinkėjus ir lengviau pasirūpinti savo siaurais grupiniais interesas. Iš tikrųjų socialdemokratijos iškabą pasiglemžusioms partijos viršūnėms niekada nerūpėjo pačios socialdemokratų idėjos, jos niekada negynė dirbančiųjų žmonių interesų ir nėra pagrindo manyti, kad šis korumpuotas komunistinės nomenklatūros sambūris galėtų iš esmės pakeisti iki šiol jo vykdytą nusikalstamą tautos apvaginėjimo ir skurdinimo politiką. Todėl rinkėjų parama socialdemokratais pasivadinusiams apsimetėliams nepadėtų nei įveikti dabartinės politinės krizės, nei sustiprinti socialdemokratinių jėgų pozicijų šalies politiniame gyvenime. Tad, vertinant ilgalaikės šalies raidos ir jos perspektyvos požiūriu, balsuoti už A. Brazausko ir A. Paulausko partijų koaliciją taip pat nėra prasmės.

 

Liberalų ir centro sąjunga

 

Dauguma dešiniųjų pažiūrų rinkėjų iki šiol dažniausiai balsuodavo už TS (LK) arba Liberalų ir centro sąjungą. Pastaroji partija sugebėjo susikurti ir gana ilgai išlaikyti savo, kaip jaunatviškiausios, veržliausios ir provakarietiškiausios šalies politinės jėgos įvaizdį. Tačiau iš tikrųjų šios partijos, o pirmiausiai jos lyderių, veikloje buvo seniai pastebimos ideologinio ir politinio neprincipingumo, taip pat atviro amoralumo apraiškos. Jos tapo ypač matomos tada, kai siekdami žūtbūt patekti į Seimą partijos vadovai nepasidrovėjo į savo gretas pasikviesti R. Paksą - populiarų, bet politinį kapitalą sukaupusį tarnaujant Rusijos interesams politiką. Šiuo atveju dėl valdžios buvo aukojama elementari savigarba ir net gyvybiniai valstybės interesai. Darbas vadinamojoje Naujosios politikos koalicijoje po liberalcentristams sėkmingų 2000 m. Seimo rinkimų taip pat atskleidė ir šios tariamai pažangios ir perspektyvios partijos atstovų menką dalykinį ir profesinį kompetentingumą. Liberalcentristai ne tik kad nesugebėjo nuveikti nieko apčiuopiamo  šalies labui, bet dėl vidinių ambicijų ir intrigų sužlugdė net pačią koaliciją su socialliberalais ir tokiais neatsakingais bei nemokšiškais politiniais veiksmais pureno dirvą, kurioje kilo ir stiprėjo  populistinės partijos. Paskutiniųjų mėnesių korupcijos skandalai dar labiau atskleidė tikrąjį šios partijos veidą ir turėtų galutinai įtikinti rinkėjus, kad jos vadovams visiškai svetimi menkiausi moralės ir profesinės etikos standartai. Net rinkimų išvakarėse partija neturi vidinių jėgų apsivalyti ir iš savo rinkimų sąrašo pašalinti bent jau labiausiai susikompromitavusius savo narius. Vertinant vakarietiškų politinės veiklos standartų masteliu, teisinė nekaltumo prezumpcija nėra pakankama sąlyga, kad partijos sąraše galėtų būti tokie asmenys kaip jos pirmininkas A. Zuokas, kurio elgesys turėtų piktinti kiekvieną moralinio jausmo dar nepraradusį rinkėją. Paskutinis liberalcentristų centristų žngsnis savo rinkimio sąrašo lyderiu pasikviesti moralinio stuburo ir aiškių politinių pažiūrų neturintį P.Auštrevičių taip pat vertintinas kaip pigus populistinis triukas mėginant bet kuria kaina prasibrauti prie valdžios lovio ir kartu kaip dar vienas šios partijos vadovų moralinio ir politinio cinizmo bei nuosmukio požymis.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ši partija taip pat nėra nors kiek griežčiau įsipareigojusi po rinkimų nebendradarbiauti su populistinėmis ir antivalstybinėmis politinėmis jėgomis. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad rinkimuose balsuoti už Liberalų ir centro sąjungą, kurią derėtų vadinti ne partija, o siauru grupelės amoralių politikų ir verslininkų klanu, būtų gana rizikingas ir neperspektyvus apsisprendimas, nieko neduosiantis nei demokratijos, nei šalies nepriklausomybės stiprinimui.

 

Įvertinus šiuos bet kuriam šalies piliečiui kylančius keblumus renkantis partiją, kurią būtų galima paremti, savaime peršasi nuostata, kad balsuojant tikslinga pirmiausiai įvertinti ilgalaikes šalies daugiapartinės sistemos plėtros perspektyvas. Mūsų judėjimui priklauso skirtingų politinių pažiūrų žmonės, todėl svarstant, kaip elgtis šiuose rinkimuose, galima teigti, kad skirtingų pažiūrų – kairiųjų ir dešiniųjų - piliečiai pirmiausiai turėtų vadovautis savo politiniais įsitikinimais.

 

Socialdemokratų sąjunga

 

Socialdemokratinių pažiūrų rinkėjams vertėtų atkreipti dėmesį į Lietuvos Socialdemokratų Sąjungą ir jos kandidatus vienmandatėse rinkimų apygardose. LSS šiuo metu, be abejo, yra palyginti nedidelė partija. Tačiau ji jau yra įrodžiusi savo ištikimybę pamatiniams socialdemokratijos principams. Šios partijos branduolį sudaro  tikrieji socialdemokratai, kurie, jungiantis A. Brazausko vadovaujamai neokomunistinei Demokratinei darbo partijai ir V. Andriukaičio vadovaujamai Socialdemokratų partijai, nesutiko išduoti lietuviškosios socialdemokratijos idėjų ir tapti iškabą keitusių komunistų pagalbininkais. Toks principingumas duoda pagrindo tikėtis, kad neblogai parengta ir gana dalykiška šios partijos rinkimų programa jos sėkmės atveju neliktų tuščių deklaracijų rinkiniu, o ją būtų mėginama iš tikrųjų įgyvendinti. Nėra abejonės, kad net sąlyginė A. Brazausko ir A. Paulausko koalicijos sėkmė nepadėtų išspręsti svarbios šalies politinio gyvenimo problemos – turėti tikrą vakarietišką socialdemokratinę partiją. Lietuvos Socialdemokratų Sąjunga turi visas prielaidas tapti tokia partija, galinčia svariai prisidėti atkuriant šalyje socialinį ir politinį stabilumą. Todėl kairiųjų pažiūrų rinkėjams patartina pamąstyti, ar, žvelgiant toliau į ateitį, neverta balsuoti už šią  partiją.

 

Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai)

 

Kur kas sunkiau ką nors patarti dešiniųjų pažiūrų šalies rinkėjams. Susikompromitavus liberalcentristams, konservatoriai lieka vienintelė dar kiek reikšminga dešinioji politinė jėga. Vertinant jos praeities veiklą  ir ateities perspektyvas belieka pripažinti, kad itin nesėkmingas šios partijos valdymas 1996-2000 m. laikotarpiu padarė didelę žalą Lietuvos partinės sistemos raidai ir tapo dabartinę krizę sukėlusiu veiksniu bei šios krizės įžanga. Partijos vadovybė faktiškai neprisiėmė  nei moralinės, nei politinės atsakomybės už padarytas klaidas ir neatsinaujino. Partijos vidaus gyvenimo sąstingį liudija iš esmės neatnaujintas rinkimų sąrašas, o šviežių idėjų stygių – gerokai pasenusi ir neįkvepianti rinkimų programa.

Tačiau, nepaisant šių aplinkybių, esame priversti siūlyti dešiniųjų pažiūrų rinkėjams balsuoti už šios partijos atstovus sąmoningai vadovaujantis mažesnės blogybės principu. Tai tikslinga ir net būtina daryti mąstant apie visos šalies ateitį ir ypač apie Lietuvos dešiniųjų politinių partijų esminio pertvarkymo perspektyvas. TS (LK) paremtina rinkimuose jau vien todėl, kad yra bene vienintelė įtakingesnė šalies politinė partija, įsipareigojusi neišduoti pamatinių valstybės interesų bendradarbiaudama su prorusiškomis politinėmis jėgomis. Taip pat svarbu prisiminti, kad po šių Seimo rinkimų prasidėsianti kova už demokratijos ir valstybingumo išsaugojimą bus ilga ir sunki, todėl pageidautina, kad ji vyktų kuo palankesnėmis sąlygomis, turint bent kiek ženklesnę opoziciją antivalstybiškai nusiteikusiai būsimajai Seimo daugumai. Jeigu dešinieji rinkėjai nebalsuotų už jokią partiją, jie taptų dar labiau pasimetę ir išblaškyti, o tai apsunkintų pastangas jau artimoje ateityje atkurti Lietuvos politinę dešinę ant sveikesnių ir tvirtesnių pamatų. Tad nors daugeliui rinkėjų balsavimas už TS (LK) pagrįstai gali atrodyti nemaloni būtinybė, tai daryti vis tik patartina, nes geresnio pasirinkimo šiuo metu paprasčiausiai nėra. Taip pat norėtųsi atkreipti svyruojančių dešiniųjų pažiūrų rinkėjų dėmesį į tai, kad TS (LK) rinkiminis sąrašas vis dėlto „švaresnis“ negu atitinkamas LCS  sąrašas, kuriame apstu visišką amoralumą ir cinizmą ne kartą pademonstravusių ir susisaisčiusių įpareigojimais neaiškioms suinteresuotoms grupėms asmenų. Apsisprendimą balsuoti už konservatorius turėtų kiek palengvinti ir galimybė reitinguoti šios partijos rinkimų sąrašo kandidatus.

Iš principo ir kategoriškai nenorintiems balsuoti už TS (LK) rinkėjams būtų tikslinga pamąstyti apie galimybę paremti Lietuvos krikščionis demokratus.

 

Kiek leidžia turimos gana ribotos galimybės įvertinti atskirų rinkimuose dalyvaujančių asmenų moralines ir dalykines savybes, piliečių judėjimas Kitas pasirinkimas skelbia ir patariamąjį remtinų kandidatų vienmandatėse rinkimų apygardose sąrašą. Kartu norime įspėti skaitytojus, kad nesame visažiniai ir skelbdami šį patariamąjį sąrašą vadovavomės tik mums prieinama gana ribota informacija. Todėl jokiu būdu nepretenduojame į neklystamumą. Tikėtinas šio sąrašo klaidas turėtų ryžtingai taisyti konkrečiose vienmandatėse rinkimų apygardose balsuojantys piliečiai, kuriems privalo priklausyti svariausias ir paskutinis žodis. Sąžinė, protas ir atsakomybė už tautos ir valstybės, mūsų ir vaikų ateitį – tokia yra pamatinė nuostata, įkvėpusi šias priešrinkimines visiems mums skirtas mintis.

 

 

Piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas Valdyba

                  

 

 

Pilietinio judėjimo Kitas pasirinkimas Valdybos teikiamos patariamosios nuostatos dėl politinių partijų ir pavienių kandidatų parėmimo per 2004 m. spalio 10 d. įvyksiantį pirmąjį Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų turą

 

Apsvarčiusi Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose dalyvaujančių partijų kandidatų sąrašus daugiamandatėje rinkimų apygardoje (į sąrašus įtrauktų asmenų dalykines ir moralines savybes), partijų programas, jų pamatines nuostatas dėl demokratijos Lietuvoje įtvirtinimo ir valstybingumo išsaugojimo bei ankstesnę partijų veiklą ir jų raidos perspektyvas spiliečių judėjimo Kitas pasirinkimas valdyba pataria:

 

Lietuvos dešinių pažiūrų rinkėjams vertėtų paremti TS (LK) ir reitinguojant partijos sąrašą pirmumą teikti šiems į sąrašą įtrauktiems asmenims:

 

Irena Degutienė (4)

Petras Ragauskas (17)

Vitas Matuzas (19)

Antanas Napoleonas Stasiškis (12)

Rytas Kupčinskas (14)

 

Lietuvos kairiųjų pažiūrų rinkėjams vertėtų paremti Lietuvos Socialemokratų Sąjungą ir reitinguojant partijos sąrašą pirmumą teikti šiems į sąrašą įtrauktiems asmenims:

 

Arvydas Akstinavičius (1)

 Violeta Linkienė (2)

Dainius Petras Paukštė (3)

Erika Ribašauskienė (22)

Tomas Balčiūnas (13)

 

Kandidatai į Lietuvos Respblikos Seimo narius vienmandatėse rinkimų apygardose, už kuriuos piliečių judėjimas Kitas pasirinkimas patartų balsuoti pirmąjame rinkimų ture (šalia pavardės nurodyta, kas iškėlė kandidatą, rinkimų apygardos pavadinimas irjos numeris):

 

Irena Degutienė (TS) Naujamiesčio (Nr. 1), Alfonsas Butė (LKD) Senamiesčio (Nr. 2), Dainius Petras Paukštė (LSDS) Antakalnio (Nr. 3), Erika Ribašauskienė (LSDS) Žirmūnų (Nr. 4), Arvydas Kilikevičius (LSDS) Fabijoniškių (Nr. 5), Rima Matijošienė (LSDS) Justiniškių (Nr. 7), Danutė Bekintienė (TS) Karoliniškių (Nr. 8), Algis Strelčiūnas (TS) Lazdynų (Nr. 9), Petras Musteikis (TS) Naujosios Vilnios (Nr. 10), Rytas Kupčinskas (TS) Aleksoto - Vilijampolės (Nr. 12), Violeta Linkienė (LSDS) Žaliakalnio (Nr. 14), Kazys Starkevičius (TS) Pramonės (Nr. 17), Emanuelis Zingeris (TS) Panemunės (Nr. 18), Aldevinas Pūkys (LSDS) Danės (Nr. 19), Tomas Balčiūnas (LSDS) Baltijos (Nr. 20), Deividas Tumosa (LKD) Marių (Nr. 21), Petras Grecevičius (TS) Pajūrio (Nr. 22), Birutė Marija Paplauskienė (TS) Aušros (Nr. 23), Danutė Kriščiūnienė (LKD) Nevėžio (Nr. 26), Angelė Pranaitytė (LKD) Aukštaitijos (Nr. 28), Petras Ragauskas (TS) Marijampolės (Nr. 29), Dobilas Kurtinaitis (TS) Alytaus (Nr. 30), Audrius Endzinas (Išsikėlė pats) Šilutės - Pagėgių (Nr. 32), Darius Bredelis (TS) Tauragės (Nr. 34), Gediminas Jaunius (TS) Plungės - Rietavo (Nr. 35), Valerija Žalienė (TS) Kretingos (Nr. 36), Andrius Ašmontas (LSDS) Skuodo - Mažeikių (Nr. 37), Arvydas Akstinavičius (LSDS) Mažeikių (Nr. 38), Klemas Inta (LTS) Akmenės - Joniškio (Nr. 39), Alma Vitkienė (Išsikėlė pati) Telšių (Nr. 40), Kastytis Augustaitis (Išsikėlė pats) Raseinių (Nr. 42), Algimantas Salamakinas (LSDP) Kėdainių (Nr. 43), Vitolis Januševičius (TS) Radviliškio (Nr. 44), Vitalijus Satkevičius (LKD) Pasvalio - Panevėžio (Nr. 47), Irena Saikalienė (LKD) Rokiškio (Nr. 50), Valentinas Stundys (LKD) Molėtų - Švenčionių (Nr. 54), Vidmantas Žilius (TS) Vilniaus - Šalčininkų (Nr. 56), Juozas Stanėnas (TS) Vilniaus - Trakų (Nr. 57) Aldona Dobrovolskienė (TS) Trakų - Elektrėnų (Nr. 58), Vytautas Ričardas Bačkis (TS) Kaišiadorių - Elektrėnų (Nr. 59), Vida Augustinienė (TS) Jonavos (Nr. 60), Janina Galiauskienė (TS) Ukmergės (Nr. 61), Asta Sederevičiūtė (LKD) Kauno - Kėdainių (Nr. 65).

 

  Į pradžią

 

 

2. Kun. Robertas Grigas    Homilija politikų, valdininkų ir žiniasklaidininkų dienai

 

Šiluva, 2004 m. rugsėjo 14 d., Šv. Kryžiaus išaukštinimo šventė

 

Simboliška, kad Šiluvos atlaidų diena, paskirta maldai už politikus, valdininkus ir žurnalistus, šiemet sutampa su liturgine Šv. Kryžiaus išaukštinimo švente. Žmonijos ir ypač Lietuvos patirtis neleidžia abejoti, kad valdžios ir viešumos veikėjai gali tapti visuomenei skaudžiu kryžiumi. Tačiau, nors šiais nusivylimo apskritai bet kokia valdžia ir politika laikais Jums ir sunku būtų patikėti, jie gali būti ir visuomenės palaima. Katalikybės garbei reikia pasakyti, kad II-ojo pasaulinio karo nusiaubtą Europą iš suirutės išvedė ir šiuolaikinės jos demokratijos bei gerovės pagrindus padėjo kaip tik sąžiningi, bendrojo gėrio rūpesčiui atsidėję katalikai politikai – vokiečių Konradas Adenaueris, prancūzų Robertas Šumanas, italų Alcide de Gasperi. Neabejotina, kad į valdžios postus išrinkti kilnūs, krikščioniška sąžine besivadovaujantys asmenys gali daug pasidarbuoti kuriant teisingesnę, prigimtinį žmogaus orumą atitinkančią valstybės tvarką. Todėl mūsų - tikinčiųjų, malda ir realios pastangos turi būti veikliai ir atsakingai nukreiptos į tai, kad į valdžios postus patektų garbingi, pasitikėjimo verti visuomenės atstovai.

 

Kai mes, Jūsų kunigai, viešai užsimename apie pilietines pareigas, neretai iš tam tikrų partinių ideologinių sluoksnių pasigirsta nepatenkintas murmėjimas ir priekaištai, kad dvasininkai esą “neteisėtai kišasi į politiką ir skaldo, kiršina žmones”. Draudimai Bažnyčiai pasisakyti apie kurią nors gyvenimo sritį yra nesąžiningi. Visa, kas veikia tikinčiųjų dvasinį gyvenimą, jų santykį su Dievu, jų moralę – yra Bažnyčios kompetencija, Išganytojo jai pavesta mokyti, įspėti, apsaugoti. Čia ir šeimos moralė, švietimas, socialinis teisingumas – taip pat ir politika (graik. “polis” – “miestas” – bendrųjų reikalų tvarkymas; taigi jis neišvengiamai veikia krikščionių dorą ir todėl yra Bažnyčios veiklos sritis). Žinoma, nereikia maišyti Dangaus karalystės ir žemės karalystės – pirminis Bažnyčios uždavinys yra skelbti ir kurti sielose dvasinį gyvenimą. Tačiau ten, kur politikų veiksmai gresia bendrajam visuomenės, tautų gėriui – Bažnyčios pareiga, anot apaštalo Pauliaus, įspėti, barti, mokyti. Ji tai darė praeityje, daro šiandien ir darys rytoj – patinka tai suinteresuotiems asmenims ir grupuotėms, ar nepatinka.

 

Tikinčiųjų sąžinės prievolė gerai atsirinkti politikus, renkamus bendrųjų reikalų tvarkyti. Kriterijai: 1) koks jų pačių asmeninis gyvenimas, garbingumas, Dekalogo normų laikymasis (išsiskyrę, ar susidėję, ar su kelinta žmona-vyru gyvena – tai šį tą pasako apie žmogaus vertybes, kokias jis diegs valstybėje); 2) kokia iki šiol buvo jų politinė veikla – palaikė ar nepalaikė antikrikščioniškus įstatymus, įsivėlę į korupcijos skandalus ar ne, kaip gynė socialinį teisingumą, kaip saugojo Lietuvos nepriklausomybę – pavyzdžiui, Kaliningrado (Karaliaučiaus) karinio tranzito klausimu; ką gero nuveikė Lietuvai per savo kadenciją – tegul įrodo, parodo, pagrindžia; drįskite, tardykite juos, ne Jūs jiems atskaitingi, o jie Jums, Jūs juos renkate, savotiškai samdote tiems keliems metams bendrųjų reikalų tvarkymui parlamente! Šiuo atveju visai tinka Vakarų ekonomikos-komercijos nekvestionuojamas dėsnis – “klientas visada teisus”. Palyginkime Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucijos ir totalitarinių režimų įstatymų pagrindinį skirtumą: pastaruosiuose visas teises piliečiams, kaip malonę, suteikia vyriausybės (ir, vadinasi, gali, kuomet panorėjusios,  atimti); JAV konstitucija pripažįsta, kad “žmogus apdovanotas (Kūrėjo) prigimtinėmis teisėmis, ir kiekvienos valdžios priedermė šias teises tiktai garantuoti. Reikalaukime, kad mūsų valdžion išrinktieji laikytųsi tokio piliečių laisvę ir orumą gerbiančio, iš esmės krikščioniško požiūrio; 3) ištirkime, kokios kandidatų pažiūros į katalikams bei padoriems piliečiams svarbius sveikos, moralios visuomenės kūrimo klausimus (alkoholio-kvaišalų kontrolę, abortų įteisinimą, prostitucijos įteisinimą, pornografijos ar apskritai demoralizuojančios spaudos, TV laidų platinimą – matote, kaip tiesiogiai tų rytdienos parlamentarų veikla liečia, jau rytoj gali lemti Jūsų visų, Jūsų vaikų ir anūkų ateitį,  formuoti Lietuvos dvasinį veidą!) Todėl – gerai per krikščioniškos sąžinės sietą perkratyti, ką renkame į Seimą , gal net sutartis su jais priešrinkiminėje kampanijoje pasirašyti, su konkrečiais punktais, pavyzdžiui: “Mes jus remsime, jeigu jūs, išrinktas į Seimą, palaikysite tai, ir tai, ir tai...”

 

Dar vienas ypatingas nerimas, iškylantis jau kelintoje atkurtosios nepriklausomos Lietuvos rinkiminėje kampanijoje, yra keistas, sunkiai paaiškinamas tautinės savisaugos jausmo nebuvimas. Geriausia to liguisto imlumo buvusios metropolijos, Rusijos, įtakoms ir naivaus, avansu rodomo patiklumo gelbėtojams iš Rytų iliustracija yra dabartinis pergalingas “Archangelsko partijos” ir jos lyderio Viktoro Uspaskich žygis į populiarumo viršūnes. Ar galite įsivaizduoti, kad išeivis iš JAV pokariniame Vietname arba vokietis po karo Prancūzijoje ar Izraelyje nei iš šio, nei iš to staiga taptų rinkimų kampanijos favoritu ir pretenduotų į aukščiausius valdžios postus ?! O mes ?! Ar mažiau nuo Rytų imperijos (nūnai grėsmingai atnaujinamos) nukentėjome ?  Ne todėl priekaištauju, kad tas lyderis rusas – Lietuvoje visada visiems buvo vietos, tiek rusai, tiek lenkai, tiek žydai ar totoriai turėjo savo mokyklas, spaudą, lygias teises, galėjo nekliudomai vystyti savo kultūrą ir niekas nebuvo ir nėra diskriminuojamas dėl savo religijos ar tautybės. Reikia susirūpinti dėl to, kad tasai lyderis jau dabar daro savo “tvarką”, žada keisti nusistovėjusią Lietuvos politinę sistemą ir nėra jokių garantijų, kad, įgijęs daugiau galių, nesuks valstybės ienų  Kremliaus link. Nemažos dalies mūsų rinkėjų , jo simpatikų, laikysena primena tragikomišką vaizdelį, aprašytą būtent rusų literatūroje – kaip į savo dvarą grįžęs ponas randa išsirikiavusius prie kelio baudžiauninkus, kažkuo jam nusikaltusius. Ponas geras, jis norėtų kaimiečių pasigailėti, bet tie reikalaute reikalauja, maldaute maldauja : “Chlestni, barin, chlestni !” (rusų klb.“Uždrožk, pone, uždrožk (bizūnu) !” )  Nejaugi teisus režisierius Jonas Jurašas, kuris, sovietų anuomet išvarytas į Vakarus, viename interviu Amerikos lietuvių spaudai, vertindamas daugelio tautiečių pataikavimą okupantams, skausmingai teigė (cituoju iš atminties): “Skundžiamės, kad mus persekiojo, engė, spaudą draudė, sukilimus malšino – bet gal dar per mažai mus toji svetima baudžiava plakė, kad toks gajus troškimas įsiteikinėti, lankstytis, vadinamųjų galingųjų malonės ieškoti?..”  Juk kviesdami valdyti “Archangelsko gelbėtoją”, taip radikaliai atsisakome savigarbos, kaip žmogus, gaspadorius, kuris sakytų kaimynui: “Štai tau mano namai, žmona, vaikai, šeimos biudžetas – imk ir tvarkyk, valdyk, kaip išmanai, nes pats esu visiškas nevykėlis ir nieko nesugebu”. Noriu turėti viltį, kad Lietuvoje  atsiras pakankamai laisvę mylinčių piliečių, kurie tokiam savigarbos atsisakymui dar nepasirengę.

 

Už orią ir savarankišką savo tautos ateitį , už Lietuvos laisvės – didžiulės Dievo dovanos – išsaugojimą esame atsakingi ir kaip krikščionys. Buvęs Sibiro kalinys Sigitas Tamkevičius, Kauno arkivyskupas – taigi katalikams svarbesnis autoritetas už politikos vadus ir partijas – paragino iki rinkimų kalbėti Rožančių, kad Dievas padėtų mums atsakingai pasirinkti, kad apsaugotų Lietuvą nuo reokupacijos. Dirbkime savo aplinkoje kiek suprantame ir galime, kad sustabdytume šį pavojų. Ir melskime Dangų dar vieno stebuklo – Lietuvos laisvės išsaugojimo. Amen.   

 

     Į pradžią              

 

3. Gintaras Valinčius   Kiek partijoms rūpi švietimas ir mokslas?

Pasaulio ekspertai sutaria, jog tik tos šalys, kurios sugebės pertvarkyti savo ekonomiką į žinioms imlias sritis ir užtikrinti aukštą savo gyventojų išsilavinimo lygį, ateityje galės sėkmingai spręsti savo kultūros, nacionalinio identiteto ir politinio išlikimo klausimus sudėtingomis globalaus pasaulio sąlygomis. Visos kitos bus pasmerktos  varganam vegetavimui technologiškųjų valstybių šešėlyjeTaigi švietimas, mokslas ir žinios – esminiai Lietuvos valstybės ateities pamatai.

Todėl artėjant rinkimamas norėtųsi apžvelgti, ką mums žada pagrindinės Lietuvos politinės partijos šiose esminėse visuomenės veiklos srityse

Iš visuomenei pateiktų partijų programų apžvelgsime tik tas, kurios buvo interneto svetainėse. Nors visos partijos pasirengusios prisiekti, jog švietimas ir mokslas yra ,,svarbiausi prioritetai”, šis skyrelis dažniausiai  išnyra tik antrojoje programų teksto dalyje, kažkur arčiau pabaigos.  Skirtingos partijos skiria nevienodą teksto dalį švietimui. Nors ir suprasdami, jog teksto kiekis nebūtinai atitinka teksto kokybę, patogumo dėlei išrikiuokime partijas pagal žodžių, skirtų programose švietimui ir mokslui, skaičių.

Daugiausiai ,,poezijos” į programos tekstą įdėjo ambicingojo R. Ozolo vadovaujama  NCP. Trečiasis šios partijos programos skyrius ,,Švietimas” labiau panašus į sunkiai skaitomas, ir dar sunkiau suvokiamas ,,baltąsias eiles”. Tikriausiai tik patys ozolininkai galėtų pasakyti, ką jų programoje reiškia ,,akademinio ir universitetinio tyrimų specifikacija” ar patetiškas šūkis ,,mokykla-kaimo gyvybė ir miesto galybė”?

Trumputė LSDS programos santraukėlė yra visiška priešingybė ozolininkų ,,poezijai”. Lakoniškais sakiniais partija brėžia savo ateities uždavinius, kuriuos išgirdusi nemaža Lietuvos mokslinės bendruomenės dalis turėtų sunerimti. Mat ši partija ruošiasi remtis pasauline patirtimi ir vadybos principais, keisti mokslo institucijų struktūrą, valdymą, bei studijų organizavimo principus. Kaip žinia, ,,pasaulinė patirtis” Lietuvos mokslinėje padangėje kol kas sunkiai prigyja. Tiesa, kaip ir per praeitus rinkimus, nėra ypatingų vilčių jog LSDS gaus daugiau nei kelias vietas Seime, taigi, ,,pasaulinė patirtis”, matyt, kol kas liks už Lietuvos ribų.

 Valstiečių ir naujosios demokratijos programą stipriai nusivilia. Juk, priešingai nei kituose rinkimų sąrašuose, čia pirmosiose  gretose – tikri, profesorės Prunskienes žodžiais tariant, mokslinės ,,visuomenės lyderiai” - akad. Gaižutis , habl. dr. R. Grigas  ir kt. Deja, kelios eilutės ,,valdiško” teksto, skirto švietimui, mokslui ir studijoms, nerodo, jog  šie klausimai jiems - pirmaeiliai dalykai. Akivaizdu, jog į sąrašus įtraukiamas akademinės bendruomenes elitas tėra pompastiška iškaba, už kurios - jokių idėjų ar turinio. Tai patvirtina kad ir toks programos ,,perliukas”:  ,,Palaipsniui į valstybės valdymą turi būti integruojamas elektroninis balsavimas”.  Ar tikrai ,,elektroninis balsavimas” - strateginis švietimo, mokslo ir studijų uždavinys?!

Liberalų ir centristų programos dalis skirta švietimui nėra ypač originali. Drįsčiau suabejoti, ar kas nors  iš pirmajame  sąrašo dešimtuke esančių asmenų galėtų paaiškinti, kodėl vienas svarbesnių Lietuvos švietimo uždavinių yra ,,švietimo standartų (įskaitant kokybės) decentralizavimas”. Ir jau visai juokingu anachronizmu atrodo liberalcentristų ,,receptas” užtikrinti studijų kokybę, įdiegiant principą ,,pinigai paskui studentą”. Matyt, šie politikai net nežino, kad šis principas iš esmės Lietuvoje ne tik veikia daugiau nei dešimtmetį, bet  ir išprovokavo  situaciją,  kai pinigų lėšos, tenkančios vienam studentui, tapo pačios mažiausios Europoje.

Darbo partijos programa –  lakoniška. Nors ir vadinama populistine, šios partijos programos švietimo ir mokslo skyrelyje nėra labai skambių pažadų. Tiesa, 2005 metais įsipareigojama ,,prijungti visas mokyklas prie interneto”, bet tą siūlo ir kitos partijos. Dėstytojams ir mokytojams labai nekonkrečiai žadama padidinti atlyginimus. Tačiau siūlymas-sudaryti galimybę po vieną mokinį iš kiekvienos mokyklos išsiųsti mokytis į užsienį- atveria vartus didelio masto korupcijai.  Galima tik įsivaizduoti vietinių ,,bajorų” rietenas rajonuose ir miestuose dėl galimybės savo atžalas pasiusti mokytis į užsienį už mokesčių mokėtojų pinigus!

KKSS ir LKDP partijų programose dominuoja bendro pobūdžio teiginiai. Kiek naujesnis yra LKDP siekimas įstatymu įtvirtinti nuostatą, jog ,,…asmenys, gavę valstybės finansinę paramą, skiriamą aktualioms tikslinėms jaunimo studijoms užsienyje, išvykdami gyventi į kitą šalį privalo ją grąžinti”. Ši tema jau kelis metus nagrinėjama visuomenėje dėl vadinamosios ,,protų nutekėjimo” problemos . Panašu, jog LKDP yra pasiryžę taikyti finansines sankcijas tiems, kas nori išvykti gyventi iš Lietuvos. Kitas klausimas, kiek daug jaunuolių yra gavę finansinę paramą ,,tikslinėms studijoms”? Panašu, kad čia tiesiog pilstoma  iš tuščio į kiaurą…

Tautininkų sąjungos programos dalis skirta mokslui ir švietimui parašyta  glaustai ir tautiškai orientuota. Tautininkai galbūt vieninteliai pabrėžia baltų kultūros tyrinėjimų svarbą, traktuoja mokslą, kaip tautos gyvasties pagrindą, padedantį išlikti globalizacijos salygomis. Sunku pasakyti, kokia būtų tautininkų pozicija aktualiais mokslo ir studijų valdymo organizavimo klausimais, jei dalis jų patektų į Seimą?

Viena didžiausių programų yra pateikta R. Pakso koalicijos ,,Už tvarką ir teisingumą”. Reikia pripažinti, jog šis tekstas yra parašyta aiškiai ir nuosekliai. Teiginiai gerai suderinti su šiuolaikiniais ES dokumentais ir nuostatomis. Matosi, jog žmogus, rašęs šį dokumentą, išmano reikalą.  Tačiau pagrįstai kyla klausimas, o kas trukdė šios koalicijos nariams, dar neseniai užėmusiems aukščiausius valstybės postus, įgyvendinti bent dalį šiandieną siūlomų dalykų? Štai teigiama:,,…sieksime, kad (…) išlaidos žmogiškiesiems ištekliams ugdyti (…) nuo 2007 metų nacionaliniame Europos Sąjungos struktūrinių fondų paskirstyme sudarytų ne mažiau kaip 50 proc.” O kodėl tada pereitų metų rudenį, tvirtinant valstybės biudžetą, prof. Pavilionis balsavo už Brazausko ir Ko biudžeto variantą, kuriame šie ištekliai buvo DAUG mažesni nei 50% !? Nors tada visa Lietuvos mokslinė bendruomenė, pradedant Lietuvos mokslo taryba ir baigiant Lietuvos mokslų akademija prašyte prašė padidinti šias lėšas?  Apie populistinį R.Pakso koalicijos ,,pasvajojimą”, jog 2007 metais Lietuvos mokytojų, dėstytojų ir mokslininkų atlyginimai pasieks ES vidurkį, tikriausiai šnekėti neverta…

 Konservatorių siūlymas per 4 metus padidinti mokytojų atlyginimus 2 kartus, matyt, irgi neliks nepastebėtas daugumos Lietuvos mokytojų. Šiuo požiūriu, daugiau nei konservatoriai nesiūlo nė viena partija. Net brazauskininkai su paulauskininkais apsistoja ties ,,ne mažiau kaip 30 procentų” algos didinimo pažadais! Ar tik nekvepia tai populizmu, kaip ir R. Pakso koalicijos siūlyme?

Tačiau reikia visgi pripažinti, jog konservatorių partijos programoje, mano nuomone, yra daugiausia originalių naujovių. Čia galbūt pirmą kartą prakalbama apie ,,motyvacijos žinioms” mokykloje ugdymą,  privalomą viešą informavimą apie mokyklų pasiekimus, švietimo įstaigų dalyvavimą europiniuose projektuose. TS(LK) – vienintelė partija, turinti atskirą programos skyrių ,,Žinių visuomenė”. Panašu, kad iš visų politinių partijų, tik konservatoriai ir paksininkai yra girdėję apie ,,Lisabonos deklaraciją”. Jie savo programoje aiškiai pasižada pasiekti, kad per 4 metus būtų įgyvendinta nuostata skirti 1% nuo BVP valstybės finansavimo lygį moksliniams tyrimams. Kitas, jau  visiškai originalus konservatorių siūlymas - sukurti specialią programą ,,Parama žinių visuomenės plėtrai”, kurios finansavimui būtų nukreipiama dalis už degalus surenkamų akcizo mokesčių. Tokios idėjos yra visiška priešingybė premjero Brazausko ir Ko ,,asfaltbetoninei” ideologijai!  Kalbant apie aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų problemas, tikriausiai tik Lietuvos konservatoriai rimtai suprato Pasaulio banko rekomendacijas reformuoti Lietuvos mokslinių tyrimų sistemą, tik konservatoriai  pagaliau  prisimena ir tokį prieš dvejus metus politinių partijų pasirašytą ,,Nacionalinį susitarimą” bei pažadą rinkėjams skirti ES fondų lėšas šiame susitarime numatytomis ,,proveržio kryptims” – šiuolaikinių informacinėms technologijoms, mechatronikai, nantotechnologijų plėtrai ir biotechnologiniams tyrimamas. Iš visų politinių partijų tik konservatoriai kalba apie poreikį ,,medžioti” (galbūt tiksliau – vilioti?) stambias aukštųjų technologijų užsienio kompanijas, skatinti jas investuoti į Lietuvos ūkį ir kurti darbo vietas žinioms imliose pramonės šakose. Iš esmės  konservatoriai turi aiškiausią išsilavinusios ir modernios Lietuvos viziją.

Didžiausia švietimo ir mokslo programa yra pateikiama Brazausko-Paulausko koalicijos. Nesunkiai galima nuspeti ir programos autorius. Juk aukštus reitingus šios koalicijos sąrašuose užimantys žmonės pastaruosius 4 metus vadovavo Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijai. Skaitant šią valdiškai miglotai parašytą tekstą, randi ir kurioziškų elementų. Štai teigiama, jog 2008 metais ,,…ne mažiau kaip pusė Lietuvos jaunų žmonių galės įgyti aukštąjį išsilavinimą”. Gana keistas įsipareigojimas, žinant, jog šiemet į aukštąsias Lietuvos mokyklas įstojo daugiau nei 70 procentų absolventų!?  O čia iš viso smagu: ,,daugiau kaip penktadaliu padidės išlaidos, tenkančios vienam moksleiviui ir studentui, dėl to pagerės mokymo ir studijų kokybė”. Būtų įdomu žinoti, dėl ko šios lėšos didės, ar dėl to, kad brazauskininkai-paulauskininkai dalį ,,asfaltbetonio” biudžeto nukreips į švietimo sistemą, ar dėl to, kad studentai išsibėgios iš Lietuvos ir sumažėjus studentų skaičiui padidės lėšos, tenkančios vienam asmeniui? Tenka konstatuoti, jog dauguma šios partijų koalicijos siūlymų švietimo ir mokslo srityje yra labai nekonkretūs ir rodo, jog  vertybių skalėje ši sritis partijoje nevertinama, o jos svarba valstybės ekonominei galiai nėra suvokiama.

Reziumuojant galime teigti, jog iš partijų, kurios po Seimo rinkimų  galėtų formuoti Vyriausybę, palankiausia mokslo ir švietimo sistemos raidai būtų Tėvynės sąjunga- Lietuvos konservatoriai.  Mažesnių partijų, tokių, kaip LSDS, LKDP, KKSS, Tautininkų sąjungos nariai, patekę į Seimą, galbūt galėtų sėkmingai bednradarbiauti su TSLK, formuojant naująją Lietuvos švietimo, mokslo ir studijų politiką.

 

 

    Į pradžią

 

 

 

4. Rosseta Vingevičiūtė    Kaip padaryti rinkimų kampaniją nuobodžia ir neįdomia rinkėjams

  (Ironiškos pastabos apie pinigus ir rinkimus)

 

 

   Sąžiningi ir savanaudžiai, protingi ir naivūs, politikai ir politologai bei kitokie valstybės viešojo gyvenimo aktyvistai tarsi susitarę siekė bendro tikslo – kad po audringų skandalais, nušalinimais ir atsistatydinimais pažymėtų metų ateitų vangi ir nuobodi rinkimų kampanija. Jau beveik matau pašaipius inteligentiškų šių eilučių skaitytojų šypsenas, nes dauguma žino, kiek viešųjų ryšių, reklamos ir šiaip apsišaukėlių specialistų triūsia partijų rinkimų štabuose. Kita vertus, jau senokai skundžiamasi, kad rinkimų kampanijose daugiau šou elementų nei  solidžios analizės ar naujų rimtų idėjų, todėl reikėtų tik džiaugtis, kad tų rinkiminių linksmybių sumažėjo.

  Garsiai kalbant apie šventą kovą su korupciją, paskubomis buvo priimti įstatymai, ribojantys reklamą rinkimų kampanijos metu. Kai kurie tyrumo ir skaidrumo šaukliai buvo pasišovę net uždrausti rinkimų kampanijos reklamą televizijoje. Ir viskas vardan to perdėto rūpesčio dėl pinigų įtakos rinkimų rezultatams. Regis, kai kurie ponai ir ponios rimtais veidais ir iš susijaudinimo lūžtančiais balsais norėtų padaryti Lietuvą pirmąja demokratine valstybe, kurioje pinigai ir interesų grupės neturėtų jokios įtakos rinkimų kampanijai ir rezultatams. Būtume tyri kaip kalnų krištolas. Politikai eitų į tautą ir dalytų ranka surašytas ir susiūtas partijų programas, diskutuotų tik jiems griežtai numatytu laiku ir paskirtoje vietoje. Miestų gatvėse ir aikštėse stovėtų tušti reklamos skydai, nes būtent tokiu metų laiku yra reklamos kampanijų atoslūgis, ir skydų languose dažnai atsiranda vadinamoji socialinė ,,negerk, nerūkyk ir duok kraujo” reklama, apmokama mokesčių mokėtojų lėšomis.Dabar savivaldybės tiesiog tyčiojasi iš nurodymų suteikti specialias vietas specialiai rinkimų reklamai, ir kas paneigs, kad skubotas sprendimas drausti išorinę reklamą nepadidino korupcijos savivaldybių skyriuose atsakinguose už miesto vaizdą. 

  Grįžtant prie siekių atriboti rėmėjus nuo politikų, derėtų uždrausti ne tik vaizdo, bet ir garso reklamą, ypač jei ji skleidžiama per bloguosius privačius, taigi naudos siekiančius, kanalus.Apie rinkimų kampanijos eigą sužinotume tik įsijungę nacionalinio radijo bei televizijos laidas. Ir tik tada, jei būtume labai atidūs, mat bent jau šiemet valstybinis radijas rinkimų debatams dalį laiko skyrė tuo metu, kai piliečiai jau susėda prie televizorių ekranų. Tad nenuostabu, kad net savireklama suinteresuoti kandidatai nepasinaudoja nemokamu radijo eteriu, norėdami paskleisti savo žodį. Tiesa, tokios progos tikrai nepraleidžia tie, kurie nuolankiems klausytojams trokšta pakartoti, kad Lietuvoje viskas blogai, visi politikai sukčiai ir vagys, atvyksta būtinai ir tie, kurie buvo nustumti į politikos greitkelio šalikelę ir dabar mėgina įrodyti, kad jie buvo ir bus kitokie nei visi dabartiniai nenaudėliai valdžioje.

  Reikėtų uždrausti ir kandidatams automobiliais (apie lėktuvus ar autobusus ir svajoti nedrįsta) pas rinkėjus važinėti, nes juk kuras brangsta, o atvažiavus reikia ir salę išnuomoti, ir  kažkaip žmones sukviesti. Apie nemokamas pramogas net nekalbame, nors ne viename miestelyje žmonės skundžiasi, kad juos tik prieš rinkimus prisimena, tai dažnai dėl to, kad būtent dėl to taip retai ,,cirkas atvažiuoja”. Juk linksma, ir kalboms bei paskaloms peno keliems mėnesiams užtenka.

  Lietuvos piliečiai kol kas tikrai nepalaiko idėjos, kad partijas dosniai reikėtų finansuoti iš biudžeto, kol kas niekas tiesiai šviesiai nepaklausė piliečių ir rinkėjų, ar geriau, kad partijos gautų pinigų iš biudžeto, ar priimtų paramą (iš nario mokesčio net TSKP neišgyveno). Klausimas gal būtų pernelyg keblus, nes nemažai, ypač garsiai besipiktinančių draugiškais verslininkų ir politikų ryšiais, tebemano, kad teisinga buvo tada, kai partiją išlaikė liaudis ir valstybė. Tiesa, partija buvo viena, o ne keturiasdešimt...

   Ar pasiekę, kad rinkimų kampanijos būtų nuobodžios, vienodos, užtikrinsime jų skaidrumą? Gal reikėjo pradėti nuo aiškaus apsisprendimo, kokį partijų finansavimo modelį pasirinksime, o ne nuo to, kur rinkimų reklamą drausime. Bet apimti korupcijos baimės tariami skaidrios politikos pranašai daro rinkimus dar mažiau įdomiais rinkėjams, o tai ypač paranku tiems, kurie be jokių ribojimų keikė visas valdžias ir žadėjo rojų jau tuomet, kai rinkimų data dar buvo nežinoma.

  Galima rinkimus padaryti tik politikų, tikrų ir tariamų politikos ekspertų ir sociologinių apklausų rengėjų privilegija. Susėstų visi ir moksliškai tvarkingai išsiaiškintų, ko valstybei reikia ir praneštų rinkėjams sprendimą. Ir nekvaršintų piliečiams galvų reklamomis ir vaizdiniais.

   Kodėl aktyvi ir spalvinga rinkimų kampanija  laikoma kone nusikaltimu? Ar todėl, kad jai suorganizuoti reikia pinigų, ar todėl, kad Lietuvoje bandoma įpiršti nuomonę, kad visi politikus remiantys verslininkai yra nusiteikę prieš valstybę ir siekia tik savo naudos? Kad ir kaip garsiai šauktume, keli skandalai dar neįrodo, kad visi verslininkai kenkėjai, o visi politikai vagys, nors tikrieji Lietuvos priešai labai norėtų, kad piliečiai vieningai tuo tikėtų.

  Atitraukime nuo politikos nerimą. Juk  ir parėmęs, ir neparėmęs verslininkas gali turėti bėdų, nes valdžios įnoriai gali ir iškelti, ir gali  sužlugdyti.

      

   Į pradžią

      

5. D. Mikalauskienė  Juodosios technologijos iš arti

    

 Juodosios technologijos - tai metodika, kuria vadovaujantis galima  valdyti individą, visuomenę, jos dalį ar mases. Apie tai atvirai rašo E. Makarevič ir O. Karpuchin savo knygoje ,,Inteligentų žaidimai, arba masių socialinė kontrolė” (Maskva, 2003 m. Leidykla ,,Algoritmai). Lietuvos įvykiai rodo, kaip autorių nurodomi būdai sėkmingai pritaikomi Lietuvoje ir veikia mūsų visuomenę, jai to nesuvokiant

  

    Šis terminas visai neseniai pradėtas vartoti Lietuvoje. Negarbingos rinkiminės kovos metodo užuomazgas galima pastebėti beveik kiekvienoje  rinkiminėje kampanijoje, tačiau  jos paprastai būna nedrąsios, geriau ar blogiau užmaskuotos, įvilktos į padorumo iliuziją kuriantį rūbą. Itin agresyvia ir, deja, veiksminga šių technologijų naudojimo pradžia sietina su R. Pakso rinkimine kampanija kandidatuojant Prezidento rinkimuose.

      Tada mąstančius žmones papiktino vienas pirmųjų jo vaizdo klipų. Trumpučiai  Mažeikių naftos įmonės vaizdai, Lietuvą dengiantys juodi debesys ir apskritai vyraujanti juodai pilka spalva, susilenkęs amerikietis bučiuoja ranką lietuvei, sekundei praskriejantis V. Adamkus ir šlamantys JAV doleriai - tai  akivaizdi dezinformacija. Nors šiame klipe ir buvo išvengta tiesioginio melo, tačiau vaizdai buvo parinkti taip konceptualiai, kad niekam nekilo abejonių, ką norima pažeminti.  Iki tol niekas iš lietuvių nebuvo sukūręs tokio reklaminės kampanijos elemento, kuris savaime nusakė ne tik klipo kūrėjų, bet ir herojaus R. Pakso moralines, etines nuostatas. Buvo aišku, kad su konkurentais ši grupuotė kovos nepaisydamai jokių padoraus elgesio taisyklių. Vėliau paaiškėjo, kad  reklaminę agitaciją kūrė rusai. Ir ne bet kokie, o viešųjų ryšių specialistai, kurie viso labo yra tik  ,,persikrikštiję” buvusio KGB kariškiai.

         Štai ką rašo aukščiau minėti rusų autoriai:,,...Kaip melą pateikti už tiesą?  Pagrindinis apgaulės būdas –  pseudotiesa. Tai maža dalis  tikrų faktų, o visa kita - išsigalvojimai, iškraipymai, ne iki galo pasakyta tiesa ar tiesiog atviras melas.

      Kad manipuliacinė propaganda būtų efektyvi, pirmiausia  reikia nutraukti žmogaus ryšį su tradicinėmis vertybėmis  ir struktūromis, t. y. atimti iš jo šaknis ir paversti ,,masiniu žmogumi”.

        ,,Masinis žmogus”- patiklus. Jis tiki tuo, ką mato ar skaito. Reikia priminti, kad ši  propaganda visų pirma eksploatuoja žmogaus instinktus: baimę, neapykantą, pavydą, troškimą valdyti, savisaugą ir siekia įskiepyti žmogui  primityvias pažiūras, idėjas, poreikį tam tikriems veiksmams”.     

       Apeliuodami į ,,masinio žmogaus” pasąmonę J. Borisovo samdyti ALMAX žmonės tokių ,,šedevrų” sukūrė ne vieną. Rusiškojo saugumo braižas buvo ir tebėra  šitos grupuotės elgesio norma iki šiol: neigti akivaizdžią tiesą, kurti intrigas, klastotes, organizuoti provokacijas  ir visu tuo... apkaltinti kitus. Tai ryški ardomoji veikla, kurią tiksliai apibūdino italų sociologas Rožė Mukkieli: ,,Ardomoji veikla siekia trijų tarpusavyje glaudžiai susijusių tikslų: Demoralizuoti pasirinktą tautą ir suskaldyti ją sudarančias grupes; diskredituoti valdžią, jos gynėjus, valdininkus ir įtakingus veikėjus; neutralizuoti mases, kad prieštarautų nustatytai tvarkai, o esant tam tikram momentui leistų užimti valdžią mažumai”. Skaitai ir galvoji, jog minėti autoriai rašė būtent apie R. Pakso rinkiminę kampaniją ir jo trumpą, bet įsimintiną prezidentavimą.

        Na, bet tikėkimės, kad R. Paksas kuriam laikui iškrito iš mūsų politikos  ir pažvelkim, kokiais triukais manipuliuoja naujasis mesijas – Viktoras Uspaskich.

      Pirmiausia reikia pasakyti, kad jo rinkiminė kampanija labai gerai organizuojama ir jai išleistas ne vienas milijonas. Pasirinkta strategija yra itin gerai apgalvota, intensyvi ir agresyvi. Vien maldininkų kelionė į Šiluvą Darbo partijos autobusais rodo, kaip stengiamasi reklamai išnaudoti bent kokią progą. Šioje partijoje juk yra daug rusų tautybės žmonių, t.y. stačiatikių, kurie mažiausiai domisi katalikų reikalais bei atlaidais. Beje, šioje partijoje yra ir nemažai ateistų, tad maldininkų kelionės organizavimas – nepadorus rinkiminis triukas.

      Rinkiminė taktika pasirinkta daug rafinuotesnė nei Pakso,  ,,masinį žmogų” stengiamasi paveikti teigiamais pavyzdžiais, gražiais vaizdais bei tikrosiomis vertybėmis, kas iš tikrųjų viso labo yra tik begėdiška spekuliacija. Kažkieno surašyti tekstai apie meilę, jos jėgą iš V. Uspaskich lūpų skamba taip nenatūraliai, kad nepatogu jų net klausyti. Beje, neką geriau sekasi ir jo žmonai: jaučiasi, kad moteriai sunku vaidinti idealią šeimą...

      Reikia manyti, kad tai vakarietiško tipo viešųjų ryšių specialistų braižas, kuris ryškiai skiriasi nuo šiurkštaus rusiškojo. Nuolat meluojantis, nepaisantis įstatymų ir padorumo,  partijos lyderis  piešiamas kaip ypač   nuoširdus bei geras pilietis ir net mūsų šalies patriotas. Įtikinti žmones tokia akivaizdžia netiesa  nėra sunku, nes Lietuvoje gana populiarus stereotipas, kalbantis  apie rusišką gerumą, dosnumą, solidarumą, teisingumo pojūtį. Visu tuo labai lengva patikėti, tačiau, kaip bebūtų paradoksalu, kuriamą įvaizdį  griauna pats V. Uspaskich, TV ekrane bei radijo eteryje demonstruojantis provincialo manieras bei chamizmą.              

   Tiesioginiuose debatuose ausį rėžia ne tik jo darkyta lietuvių kalba, bet ir arogantiškas, prasčiokiškas, grubus elgesys su oponentais bei žurnalistais. Vien jo mėgstama frazė: ,Jūs visi tūpi, žurnalistai” griauna bet kokį švelnaus ir geranoriško žmogaus įvaizdį.

      Taigi žiūri ,,tūpas”, ,,nesugebantis valdyti savo krašto” lietuvis į TV ekraną naiviomis akimis ir žavisi tuo, kaip V. Uspaskich myli šeimą, žmonai kasdien dovanoja rožes, glosto vaikams galvutes, seka pasakas apie aistringą ir niekad nesibaigiančią savo meilę, demonstruoja altruistišką pagalbą vargstantiems... Na, tikras angelas. Taigi taip kuriamam herojui priklijuojamos didžiosios vertybės ir formuojama visuomenės nuomonė, net masinė meilė.  Tai pasiekti galima tik tarpininkaujant masinės informacijos priemonėms. Be spaudos, radijo, televizijos tokia reklama bejėgė, o be socialinės psichologijos specialistų tokia veikla būtų chaotiška.

   Tai buvo kelios pastabos apie reklamines technologijas, kurios formuoja įvaizdį, sietiną tik su asmens charakterio bruožais. Įvaizdžio konstruktoriams sunkiau sekasi manipuliuoti  herojaus dalykinėmis savybemis. Išėjęs į TV ekraną diskutuoti kaip šaunus erelis, V. Uspaskich netrukus subliūkšta: iš karto matosi, kad ekonomikoj jis neišmano, demokratijos esmės nesuvokia, jo praktika valdžios struktūroje- Seime, visai neatlaiko kritikos. Tai kas jis iš tikrųjų?

    Šis žmogus – tai įžūlus šioje žemėje neturintis šaknų pilietis, kuriam visai nesvarbi Lietuvos tolimesnė raida, šalies  likimas. Jis neturi jokių idealų, bet užtat  mėgsta  gyventi ,,na šyrokuju nogu”, smagiai išgerti, pinigus, prašmatnias mašinas, motociklus, namus, laivus... Pakliuvęs į labai jam tinkančią provincijos terpę, susiradęs čia vienminčių ir pasinaudojęs Lietuvoje tvyrojusiu  chaosu bei Rusijos protekcijomis, jis susikrovė nemenkus turtus. Deja, bet valstybė – tai ne dešrų cechas ir ją valdyti reikia išmanymo bei žinių. Iš kur visa tai jis gali turėti?

    Tie, kurie jau užkibo ant V. Uspaskich kabliuko siūlyčiau įdėmiai perskaityti  S. Gudavičiaus straipsnius,,Kėdainių ,,bojarinas”užsimojo valdyti Lietuvą” laikraštyje ,,Kauno diena” ( š.m. rugpjūčio 11, 12, 13 ), el. svetainę: www.uspaskich.dar.lt  Čia rasite beveik visus faktus apie ,,geradėjo” aferas, sukčiavimus, susidorojimus su konkurentais bei žiniasklaida.

        Pabaigai dar viena citata iš jau minėtos knygos: ,,Manipuliavimas sąmone - tai ginklas prieš protą ir jausmus. Pirmiausia jis panaudojamas aštriausiais socialinių politinių prieštaravimų visuomenėje,  ekonominės kovos, priešiškumo valdžiai  momentais”.

        Net jeigu gyvename ir labai blogai, vis tik suraskime savyje sveiko proto ir nesileiskim kvailinami bei apgaudinėjami.

 

    Į pradžią

 

6. Juras Saulėnas   Petras Runkelis ir Strekoza Trojka

 

 

            Pabudo vieną rytą Petras Runkelis ir nukrėtė jį šiurpas, kai išgirdo tą naujieną: visi ramiai gyvena, bet niekas nežino, kas gi iš tikrųjų valdo Lietuvą. Tą žinią paskelbė daug žinantis, patyręs politikos vilkas, besislapstantis už mįslingo AMB slapyvardžio.

            -Pagal konstituciją, - susimąstė Petras Runkelis, - Tauta, lyg ir valdo. O pagal slaptą planą iš Rytų, atrodo valdo Strekoza.

            Išėjo Petras Runkelis į Lietuvą, apsidairė, norėjo pasiklausti protingų ir viską žinančių Tautos vedlių, bet žiūri  visas elitas, palaimingai snaudžia po praėjusių kadencijų valdžios Baliaus su juokdario kepurėm, pasiklausymo aparatais, rubikonais, „kišutėm ir pakišom“, brendžiais, smailytėm–kavytėm, kartu su nykštukais junokais, raganom kazimierom... Ir niekaip Petras Runkelis, doras runkelių giminės, kuri jau visą 1000 metų gyvena prie gintarinės Baltijos, palikuonis; Iš didelės pagarbos, įgimto drovumo negalėjo pažadinti įmigusių Tautos vedlių, iki šiol, vis dėlto, tradiciniu, o ne iškreiptu  būdu valdžiusių Lietuvą

            O kas gi jį, patį Petrą Runkelį, žadino ir neleido miegoti? Ogi beldė šauni Trojka: Lakūnas Faksas, Ragana Kazimiera ir Archangelas Viktoras, mėtė į jo sąžinę marinuotus agurkus.

-Ei, Runkeli, balsuok už mūsų Trojką! Nuvešim tave Atgal į  Šviesią tavo tėvo 40 – tųjų metų Ateitį.. Ši Trojka atidardėjo vežėčiom, kurias traukė iš Rusijos atsarginio KGB genofondo klonuota milžiniška, užstojanti naujausius ir aukščiausius Zuoko dangoraižius Strekoza, metanti šešėlį ant, visos Lietuvos.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                       Alkana ir negailestinga, susiruošusi pagraužti visas Lietuvos šaknis ir šakneles.

         Žiūri dorasis Petras Runkelis, o su duona ir druska išsirikiavę šimtai ir tūkstančiai verslininkų šlovina Trojką vienas už kitą garsiau giedodami vergų choruose.

         -Ne, - pasakė Petras,- Labai jau šita Trojka panaši į Durnių vežimą, o mes, nors ir Runkeliai, ne tokie jau ir durni. Geriau paprastas lietuviškas arkliukas, geriau brička, negu tokia pakaruoklių Trojka.

        Sukvietė Petras Runkelis kaimynus ir bamba:

-         Argi mūsų, Runkelių, darbas juos žadinti?

Nuėjo žadinti po smagaus kelių kadencijų valdžios baliaus snaudžiančių, tradiciniu būdu valdžiusių tautos vedlių.

 - Paskutinį kartą  prikelsiu, nes nėra ką daryti. Vis tiek visi savi, pažįstami, kad ir apsikiaulinę, bet gal paskutinį kartą pasitaisys, nes tą Strekozą pasikinkiusi Trojka veža tik Atgal

    Į pradžią

 

7. Iš skaitytojų laiškų

 

Mano profesija susieta su Hipokrato priesaika, kurios esmė - etiniai medicinos principais. Manau tai tiktų ir Seimo nariams: Pirmiausia  - nepakenkti ir būti naudingu. Piliečio gerovė ir valia - aukščiausias įstatymas. Tačiau neįmanoma sukurti etinių normų ar įstatymų, kuriuos nesugebėtų pažeisti ar apeiti žmogus, jei jo vidinės nuostatos bei principai nesiriame tikrosiomis vertybėmis. Šiandien dažnas juokaujama, kad kovoti su korupcija tiek energetikos, pramonės, tiek teisėsaugos ar politikos sferoje - tas pats, kaip kovoti su vėjo malūnais. Tai rodo,  koks didelis deformacijos mastas pačiuose mumyse, mūsų sąmonėje. Nūdienė pragmatiška kasdienybė taip neleistinai nupigino, devalvavo asmenybės pamatines vertybes, sujaukė žmonių sielas ir protus, kad dažnas prarado gyvenimo orientyrus ir nebeteko vilties. Tačiau yra gyvenimo patikrinta tiesa – istorijos šviesoje Don Kichotai neatrodo juokingai. Gal tai ir suteikia stiprybės bei tikiėjimą ateitimi.

Kiekvienas turi priimti sprendimą savo balsą atiduoti už tuos, kurie gali kovoti už socialinį teisingumą, legalų darbą ir normalų atlygį, garantuojantį tokį pragyvenimą, kuris nežemintų žmogiškojo orumo. Už tuos, kuriems svarbios humanistinės tradicijos ir kuriems ne vistiek koks bus tautos likimas.

 

                                                                  Alma Vitkienė, Telšiai

    Į pradžią

 

8. Rytų skersvėjai....

 

 Įdomu ir naudinga perskaitytiį Rusijos caro testamentą. Turime įspėti skaitytojus, kad istorikai  ginčijasi dėl šio dokumento autentiškumo. Vis dėlto padiktavo šį testamentą pats caras ar ne – kitas klausimas. Nepalyginti svarbesnė simbolinė šio dokumento prasmė – jis yra įspūdingas ir tikslus Rusijos ekspansionistinės politikos Vakaruose strategijos apibendrinimas. Galima ilgai ginčytis dėl  šio teksto autentiškumo, tačiau neįmanoma paneigti, kad jis yra ne paprastas liguistos vaizduotės kūrinys. Jo nuostatos jau beveik tris šimtmečius atkakliai ir nuosekliai įgyvendinamos, o jį skaitant savaime peršasi senas posakis – nieko naujo po saule. Mums ypač aktualus ketvirtas testamento punktas, kur kalbama apie galingųjų papirkimą, seimų įtakojimą, šalininkų paieškas ir jų globą. Lietuvos vardas šiame dokumente netariamas tik todėl, kad Lietuvos okupacija - savaime suprantamas reikalas, dėl kurio neverta net aušinti burnos. Kadangi caro testamente išdėstyta strategija ne tik netapo praeitimi, o atgimsta mūsų akyse, ryžomės su šio dokumento mintimis supažindinti ir mūsų laikraščio skaitytojus. Primename, kad šis dokumentas pirmą kartą lietuviškai  buvo publikuotas 1989 metais "Sietyne", Nr7

Petro I testamentas

Petro I laikais Maskvos valstybė ligi galo subrandino pasaulio užkariavimo idėją, įtikėjo pakeisianti romėnų didybę. Imperinė Maskvos sąmonė drastiškai atsiskleidžia politiniame testamente, kurį Petras I paliko savo palikuonims ir pasekėjams. Lenkijos istorijai skirtame, XIX a. Viduryje Leonardo Chodzkos suredaguotame veikale, paskelbusiame šį dokumentą, teigiama, jog Maskvos valdovo testamentas yra vienas svarbiausių Europos politikos aktų, mat vėlesni įvykiai jam suteikė pranašystės pobūdį.
1709 metais, po Poltavos mūšio, Petras I sudarė testamento planą, o 1724 metais jį išbaigė. Prancūzijos ambasadorius prie carienės Elžbietos dvaro 1757 m. sugebėjo šį unikalų dokumentą nukopijuoti ir pasiųsti tuometiniam Versalio kabinetui su savo išvadomis. Deja, Versalis šį pranešimą sutiko abejingai - į ambasadoriaus būgštavimus neatkreipė dėmesio.
Kai 1768 m. Lietuvos-Lenkijos valstybė mėgino pakilti iš politinio merdėjimo, Sankt-Peterburgas, sužlugdęs Baro konfederaciją, pirmasis iškėlė Respublikos padalijimo idėją. 1792 m. Maskva stojo prieš Prancūzų revoliuciją, burdama vieną koaliciją po kitos. Jos autokratai visais įmanomais būdais siekė sužlugdyti bet kokias laisvės ir demokratijos užuomazgas Europoje. XIX šimtmečio viduryje daugelis Petro I pranašysčių jau buvo išsipildžiusios: Suomija, Estija, Livonija, Kuršas, Lietuva, Lenkija, Rusinų žemės, Moldavija, Valakija, Krymas, Kazokų valdos, Turkija, Kaukazas, Persija jau buvo tapę Maskvos aukomis.

 

Šventos ir nedalomos Trejybės vardu, mes, Petras I, ir t.t., visiems mūsų palikuonims, sosto paveldėtojams ir rusų nacijos vyresnybei.
Didysis Dievas, iš kurio mūsų gyvybė ir valdžia, mus nuolatos apšviečiantis savo šviesa ir visokeriopai teikiantis dievišką paramą, man leidžia žiūrėti į rusų tautą kaip pašauktą ateityje viešpatauti Europoje. Šią mintį grindžiu tuo, kad didžioji dalis Europos tautų arba paseno, arba jas jau apėmęs senatvės silpnumas, todėl neabejotinai ir lengvai jas turi užkariauti nauja, jauna tauta, kai tik pastaroji pasieks savo jėgos ir išsivystymo aukščiausią lygį. Aš laikau būsimą Šiaurės invaziją į Vakarus ir į Rytus periodišku judėjimu, palaimintu Apvaizdos, kuri barbarų invazijos keliu prikėlė romėnų tautą. Šios poliarinių genčių migracijos - tai kaip Nilo srovė, kuri tam tikrais laikotarpiais savo sultimis tręšė sulysusias Egipto žemes. Man atėjus, Rusija buvo upelis, aš ją palieku jau upę; mano palikuonys iš jos padarys didelę jūrą, kuri drėkina nualintą Europą, o jos bangos risis tolyn, nepaisydamos jokių užtvarų, kokias tik nusilpusios rankos gebės joms priešinti, jei tik mano palikuonys mokės valdyti srovę. Štai kodėl aš jiems palieku šiuos pamokymus, rekomenduodamas nuolat ir atidžiai skaityti:
I. Laikyti rusų tautą nuolatinio karo būklėje, neduoti kareiviui atsikvėpti, išleisti į atsarga tik jeigu reikia pataisyti valstybės finansinę padėtį, performuoti armiją, parinkti savalaikį momentą atakai. Taip elgtis, kad taika tarnautų karui, o karas - taikai dėl Rusijos išplėtimo ir jos klestėjimo.
II. Visais įmanomais būdais kviestis išsilavinusių Europos tautų kapitonus karo metu ir mokslininkus taikos metu tam, kad rusų tauta pasinaudotų kitų šalių pasiekimais, savo laimėjimų jokiu būdu neprarasdama.
III. Dalyvauti, mažiausiai progai pasitaikius, sprendžiant pačius įvairiausius Europos, o ypač Vokietijos, reikalus. Pastaroji, kaip arčiau esanti, mus labiau domina.
IV. Suskaldyti Lenkiją, nuolat palaikant jos viduje pavydą ir nesantaiką; papirkti galinguosius auksu; įtakoti seimus, juos papirkinėti, kad pagaliau galėtume paveikti karaliaus rinkimus; jų metu iškelti savo šalininkų kandidatūras, pastaruosius globoti, įvesti maskvėnų pulkus ir juos laikyti, iki pasitaikys proga palikti visam laikui. Jei kaimyninės galybės priešinsis, jas tuojau pat nutildyti, suskaldant šalį, kol bus galima paimti tai, kas buvo duota...
...........................................................................................................................

  ... XIII. Švedija padalyta, Persija nukariauta, Lenkija pajungta, Turkija nugalėta, mūsų armijos sujungtos, Juodoji ir Baltijos jūros saugomos mūsų vasalų. Tuomet reikia labai slaptai pasiūlyti, iš pradžių  Versalio rūmuose, paskui Vienos dvare, pasidalyti pasaulio karalystę. Jei viena iš dviejų šalių sutinka (o tai neišvengiama), aukštinant pastarosios ambicijas ir savimeilę, panaudoti ją tam, kad būtų sužlugdyta antroji, paskui savo ruožtu sužlugdyti tą, kuri išliks, įsiveliant su ja į nelygią kovą, nes Rusija jau valdys visus Rytus ir didžiąją Europos dalį.
XIV. Jeigu, nors tai neįmanoma, kiekviena šių šalių atsisakytų Rusijos pasiūlymų, reikėtų sugebėti sukelti tarp jų nesantaiką ir pasiekti, kad jos nualintų viena kitą. Tada, pasinaudoję lemiamu momentu, iš anksto paruošti Rusijos pulkai užpultų Vokietiją, tuo pat metu dvi didžiulės eskadrilės su azijiečių ordomis išplauktų, viena iš Azovo jūros, kita iš Archangelsko uosto, palaikomos karo laivynų iš Juodosios ir Baltijos jūrų. Plaukdamos pro Viduržemio jūrą ir vandenyną, jos užplūstų Prancūziją iš vienos pusės, tuo tarpu Vokietija tai padarytų iš kitos; šiuos du kraštus užėmus, likusioji Europa būtų nesunkiai pavergta.
Taip gali ir turi būti užkariauta Europa!"

                                                                            Vertė Nijolė Kašelionienė

 

  Į pradžią 

 

9. Akademinis elitas ir jo vergai

 

Galima drąsiai teigti, kad į visas šalies gyvenimo sritis įsimetė sunki ir klastinga liga – nejaučiančių jokios atsakomybės už valstybės ateitį, beribį egoizmą demonstruojančių ir savivaliaujančių elito klanų valdžia. Suvokdami šį pavojų, laikraštyje buvome priversti prabilti apie Lietuvą niokojantį vidaus priešą – žmones, kurie vadovaujasi tik savo asmeniniais interesais ir principu ,,Po mūsų nors ir tvanas!” ir elgiasi taip, kaip kartais galbūt nedrįstų pasielgti net pikčiausi išorės priešai. Jų keliamą pavojų ir daromą žalą dažnai nelengva pamatyti ir suprasti, nes šie žmonės prireikus moka apsimesti karščiausiais savo šalies mylėtojais ir patriotais. Pagaliau atėjo laikas pasakyti skaudžią tiesą – tarp tų žmonių nemažai tokių, kuriuos iš pažiūros be išlygų reikėtų laikyti krašto šviesuomene, jo kultūriniu ir meniniu elitu. Šie žmonės moka ir mėgsta gražiai pakalbėti apie tautines vertybes ir dvasingumą, pilietinę ir patriotinę pareigą, inteligento ir kūrėjo misiją. Tačiau tarp jų žodžių ir veiksmų tvyro praraja. Prisidengę gražbylystės skraiste jie aplinkui save naikina viską, kas tikra ir gyva.

Tokių žmonių apstu ne tik tarp politikų ir valdininkų. Taip neretai elgiasi ir kultūros, mokslo bei meno žmonės. Laikraštyje jau rašėme, kaip viena iš tokių žmonių grupių savo egoizmu ir trumparegiškumu naikina šalies mokslo ir studijų sistemą. Pamažu įsitikiname, kad jie tai gali daryti beveik netrukdomai, nes plačioji visuomenė pernelyg mažai žino apie tokią griaunamąją veiklą ir juo labiau menkai informuota apie tai, kaip konkrečiai veikia šis savivalės mechanizmas. Todėl palyginti menkai suvokiami šio nuožmaus, bet slapto naikinimo mastai ir jo tikrieji, dažnai išoriškai nematomi padariniai. Todėl nutarėme skaitytojams pateikti konkretų ir gyvą tokio siautėjimo pavyzdį – Vilniaus dailės akademijoje diegiamą siauros grupės žmonių klanui reikalingą tvarką. Ši tvarka tokia, kad norom nenorom verčia klausti, kas vis dėlto yra ši aukštoji mokykla – valstybinė mokymo įstaiga ar kelių žmonių nuosavybė?

    Iš karto norime pasakyti, kad anaiptol nemanome, kad ši mokykla ir joje įtvirtinta  tvarka yra kokia nors išimtis. Ryždamiesi išspausdinti keletą straipsnių būtent apie ją, tikimės, kad skaitydami apie VDA klestinčias šiuolaikinės feodalinės tvarkos ir akademinės baudžiavos apraiškas pagaliau prabus ir kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų darbuotojai. Manome, kad atėjo metas aiškiai ir atvirai prabilti apie visose šalies aukštosiose mokyklose paplitusį  išmokslinto, bet užguito ir nuolankaus žmogelio sindromą, leidžiantį pagal geriausias sovietinių laikų tradicijas nebaudžiamai siautėti vadinamojo akademinio elito klanams. Spausdindami šiuos straipsnius viliamės, kad jie padės nutraukti šią savivalę iki šiol gaubiančią tylą ir rastis aukštųjų mokyklų darbuotojų pilietinėms iniciatyvoms, kurių tikslas būtų pasiekti, kad bent jau įžūliausieji klano atstovai ir vedliai pagaliau būtų vadinami tikruoju vardu – valstybės griovėjais – ir anksčiau ar vėliau būtų priversti įstatymiškai atsakyti už savo juodus darbus ir veiksmus.

 

Redakcija

    Į pradžią

 

10. Prof.Vytautas Daujotis, chemikas    Vilniaus dailės akademija – ar vėl laimės klanas?

Klano ar valstybės interesas?

Straipsniuose, publikuotuose šio laikraščio 6 ir 7 numeriuose bei Kito Pasirinkimo interneto svetainėje, buvo gvildentos Lietuvos mokslo ir studijų sistemos apgailėtinos padėties priežastys. Visi požymiai rodo, kad tokią padėtį nulėmė chaotiškas sistemos valdymas – nėra bent kiek nuoseklesnės mokslo ir studijų politikos. Atsakingos valdžios institucijos dažniausiai priima tik tokius sprendimus, kurie tenkina arba valdžioje esančių partijų, arba atskirų įtakingų akademinių klanų siaurus ir savanaudiškus interesus. Jie nieko bendra neturi su valstybės interesais.

 

Pasipriešinti neįmanoma?

Tokiai padėčiai tęsiantis jau daugiau nei dešimt metų, akademinės bendruomenės sveikosios jėgos nunyko. Retkarčiais jos atgyja ir pabando pasipriešinti nuosmukiui. Iki šiol tokie bandymai žlugdavo. Prisiminkime keletą ankstesnių istorijų. Prieš keletą metų Klaipėdos universiteto dėstytojų grupelė (Sigitas Kudarauskas su kolegomis) pasipriešino universiteto vadovų, ypač tuometinio rektoriaus Stasio Vaitekūno, savivalei. Istorijos finalas – dėstytojai neteko darbo šiame universitete. Kitas pavyzdys – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekano Dainiaus Pūro 2002 metų istorija. Dekanas ėmėsi realios ir seniai pribrendusios studijų pertvarkos. Tačiau pertvarka būtų užgavusi fakulteto profesūros interesus. Profesūros reakcija buvo greita – sušaukta fakulteto taryba, dekanas atstatydintas.

 

Įstatymai tarnauja įtakingiems klanams

Ir Klaipėdos universiteto dėstytojai buvo atleisti, ir Vilniaus universiteto medicinos fakulteto dekanas buvo atstatydintas lyg ir nepažeidžiant galiojančių Lietuvos įstatymų ir universitetų statutų. Tenka pripažinti, kad Lietuvos mokslą ir studijas reglamentuojantys teisės aktai tarnauja ne šios sistemos plėtrai, o atskirų įtakingesnių grupių (Lietuvos mokslų akademijos, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos, kt.) narių asmeniniams interesams. Taip jie buvo parengti. Tai įrodo dabar galiojančių dokumentų palyginimas su išsivysčiusių šalių atitinkamais teisės aktais. Iliustracijai trumputė istorija. Didžiosios Britanijos ekspertai padėjo parengti Aukštojo mokslo įstatymo projektą. Projektas išėjo visai geras. Ypač, kad projekte buvo numatytos išsivysčiusiose šalyse jau seniai įtvirtintos nuostatos, leidžiančios visuomenei realiai prižiūrėti universiteto veiklą. Nors tai labai suerzino universitetų rektorius, projektui pavyko pasiekti Seimą. Deja, tik pasiekti. Projektui gulint Seime, prie jo priėjo tuometinis Vilniaus universiteto rektorius Rolandas Pavilionis ir išbraukė minėtas nuostatas, vietoj jų palikdamas visuomenės atstovams galimybę tik pažiūrėti į universiteto veiklą, bet jokiu būdu  ne prižiūrėti ją. Tokį ,,iškastruotą” įstatymą Seimas ir priėmė 2000 metais.

 

Vilniaus dailės akademija – nauja, kartu ir sena istorija

Skandalas Vilniaus dailės akademijoje (VDA) viešumon iškilo šių metų pradžioje, nors jos šaknys slypi tolimesnėje praeityje. Būrelis darbuotojų, dirbančių Filosofijos ir kultūros katedroje, pasipriešino šios aukštosios mokyklos vadovų savivalei. Pagrindiniai šios savivalės režisieriai – A. Šaltenis (rektorius nuo 1994 iki 2004 m)., prorektoriai J. Palaima ir A. Butrimas (rektorius nuo 2004 m.), Senato pirmininkas T. Baginskas ir kt. Toji savivalė tęsėsi jau daug metų ir pasireiškė, švelniai tariant, finansiniais, ūkiniais ir organizacinės veiklos pažeidimais. Pavyzdžiui, prieš keletą metų dėl lėšų trūkumo Akademijos administracija nutarė priversti darbuotojus atsisakyti dalies savo atlyginimo. Atlyginimų mažinimas įgijo pačias bjauriausias formas. Tarp lygių atsirado lygesni. Kitiems nurėžę atlyginimus, vadovai popieriuje pagrindinius atlyginimus susimažino, bet su kaupu atsiiminėjo per įvairius priedus, autorinius atlyginimus ir pan. Metinėse finansinėse ataskaitose, kurias Akademijos rektorius privalo viešai paskelbti, visa tai turėjo išryškėti. Tačiau ataskaitos buvo tik formalios, neskaidrios, jose neįmanoma ką nors konkretesnio aptikti.

 Filosofijos ir kultūros katedra protestavo  prieš administracijos aparato besaikį pūtimąsi, jos neskaidrią veiklą bei prieš studijų programų derinimą prie dėstytojų, o ne studentų poreikių, ir t.t.

 

Geras indėnas – negyvas indėnas

            VDA administracija ne kartą bandė uždėti tramdomuosius marškinius maištininkams iš Filosofijos ir kultūros teorijos katedros. Nepavyko. Garsas apie Akademijos rektoriaus, prorektorių ir Co darbelius pasklido už akademijos ribų, pateko ir į laikraščių puslapius. Rektoratas ir Senatas, vadovaudamiesi principu ,,geras indėnas – negyvas indėnas”, nusprendė likviduoti maištingąją katedrą. Tą ir padarė. Be jokių rimtesnių diskusijų ją prijungė (ne sujungė!) prie kitos katedros. Filosofijos pavadinimas išnyko. Dabar tai vienintelė Lietuvos aukštoji mokykla, kuri neturi Filosofijos katedros.

    Suįžūlėjusius administratorius galėtų sutramdyti vieningi VDA dėstytojų veiksmai. Tačiau, kaip ir visoje Lietuvos akademinėje bendruomenėje, tarp VDA dėstytojų giliai įsišaknijęs mažojo žmogelio–vergo sindromas. Dėstytojai nepatenkinti, bet bijo. Iš tos baimės nedrįso viešai paremti maištingosios Filosofijos ir kultūros istorijos katedros.

 

Mažojo žmogelio sindromas

Eiliniam Lietuvos piliečiui gali pasirodyti neįtikėtina, kad jo gerbiama akademinė bendruomenė šiuo požiūriu niekuo nesiskiria nuo paprastų užguitų žmonių. Ir ne be reikalo. Maištauti drįstantiems uždrožiama rimbu. Kartu tai pamoka kitiems: nedrįsk, žmogeli, tapti žmogumi. Rimbu tvojo ir VDA rektorius A. Šaltenis. Jis be jokių argumentų pasirašė įspėjimą dėl darbo sutarties nutraukimo su Filosofijos katedros referente Janina Unguryte, o vėliau įsakė nutraukti priemokos mokėjimą jai vien todėl, kad ši pasirašė viešą kreipimasį ir pareiškimą Švietimo ir mokslo ministrui dėl administracijos savivalės ir piktnaudžiavimo savo padėtimi.

 

Veiksmas persikelia į Švietimo ir mokslo ministeriją

            Nepajėgę sustabdyti VDA administracijos savivalės, Filosofijos ir kultūros istorijos katedros darbuotojai kreipėsi į švietimo ir mokslo ministrą A. Monkevičių. Buvo sudaryta  autoritetinga komisija pateiktiems faktams ištirti. Pagrindiniai kaltinimai pasitvirtino – VDA administracijos veikla pažeidžia ir Aukštojo mokslo įstatymą, ir VDA statutą. Komisija savo išvadoje taip pat pripažino viešą paslaptį – nei Švietimo ir mokslo ministerija, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybė neturi teisinio pagrindo įtakoti Universiteto Rektorato ir Senato darbo. Ne, tai ne anekdotas – valstybė perduoda visuomenės pinigus valstybinei aukštajai mokyklai, bet nei valstybė, nei visuomenė negali kištis į aukštosios mokyklos veiklą, net jei toji veikla pažeidžia įstatymus. Nebent, jei ten kas nors būtų nušautas ar papjautas. Mūsų įstatymai paradoksalūs, bet ne tokiu laipsniu. Komisija šiek tiek gudravo – nors ir pripažino pažeidimus, bet nenorėjo galutinai susipykti su akademiniu elitu. Tačiau reikia pažymėti, kad komisija savo darbą atliko sąžiningai.

 

Po komisijos išvadų

            Prieš vasarą ministerija komisijos išvadas įteiktė VDA rektoriui A Šalteniui. Užuot skubiai sušaukęsi senato susirinkimą komisijos išvadoms aptarti, rektorius su jomis senato net nesupažindino. Tai padarė patys dėstytojai ir tuo užsitraukė dar didesnę rektoriaus rūstybę. Senatas, rektorius, prorektoriai susirinko ir … nusispjovė į komisijos išvadas: patvirtino savo pasiryžimą toliau tęsti tuos pačius įstatymus pažeidžiančius veiksmus. Tiesą sakant, tuose veiksmuose atsirado nauja kokybė. Jei anksčiau VDA administracija galėjo apsimetinėti nesuvokiančia, kad pažeidžia įstatymus, tai dabar kaukės nukrito. Sąmoningas įstatymų nepaisymas yra nusikaltėlių braižas. Normaliame pasaulyje tokiems mažiausiai bent uždraudžiama dirbti srityje, kurioje jie nusikalto. Bet čia Lietuva…

            Pagal Lietuvos įstatymus aukštojoje mokykloje be senato dar yra taryba, kurioje yra narių iš išorės ir kuriai yra patikėta prižiūrėti aukštosios mokyklos veiklą. Deja, tie patys įstatymai jokių realių galių toms taryboms nesuteikė. Taigi susiklosčiusioje situacijoje nieko nesugebėjo nuveikti ir vos prieš keletą mėnesių sutverta VDA taryba, tačiau ji dar gali viešai morališkai paremti tuos, kurie metė iššūkį vadovų savivalei ir nekompetencijai. Tokia parama yra tikrai reikalinga.

 

Akademijos struktūrinė reforma

            Jau minėta, kad Filosofijos ir kultūros teorijos katedros likvidavimas yra paslėptas po skambiais žodžiais apie struktūrinę reformą. Kad tai yra melas, įrodo tikrai būtinų struktūrinių reformų nevykdymas. Jau daug metų problemų kelia Vilniaus dailės akademijos sudėtyje esantis Kauno dailės fakultetas. Visiškai absurdiškas Klaipėdoje esančios vizualiojo meno katedros buvimas Vilniaus dailės akademijos sudėtyje. Toji katedra yra įsikūrusi Klaipėdos universiteto menų fakulteto patalpose, t.y., akivaizdu, kad katedra turi būti Klaipėdos universiteto sudėtyje. Būtina  pertvarkyti pačias studijų programas, gerinti jų kokybę, o ne derinti jas prie dėstytojų gebėjimų. Apie tai kalbama jau daug metų. Dabar akademijoje atsirado du nauji fakultetai. Atrodo, kad norima kažką tobulinti. Deja, tai tik formalus ir jokiais rimtesniais argumentais nepagrįstas struktūrinių padalinių gausinimas. A. Šaltenis dvi kadencijas išbuvęs rektoriumi ir pagal įstatymą daugiau būti juo nebegalėjęs, panūdo tapti prorektoriumi, o jei ne juo, tai bent naujo fakulteto dekanu... Na, bet A. Šalteniui pasisekė. Ilgamečiam jo pagalbininkui A. Butrimui laimėjus rektoriaus rinkimus, buvęs rektorius užėmė atlaisvėjusį prorektoriaus postą. Ne kartą pademonstravusi savo nekompetentingumą ir visišką amoralumą senoji VDA administracija išliko, tik pagrindiniai  herojai susikeitė vietomis. Pačios mokyklos interesai vargu ar kam rūpi. Niekam nesvarbu, kad akademijai, kaip mokymo įstaigai, naujas fakultetas kaip šuniui penkta koja – vėl bus smulkinamos studijų programos, padidės administravimo išlaidos. Užtat visada  svarbūs nesikeičiantys klano narių interesai. Juk naujas dekano postas visada pravers kam nors iš savųjų.

 

Tolimesnis scenarijus

            Sunku tikėtis, kad saujelė nepraradusių sąžinės ir turinčių pilietinės drąsos VDA darbuotojų sugebės laimėti šią kovą. Tokių pasipriešinimų būta ir kitose Lietuvos aukštosiose mokyklose, tačiau visur triumfavo valdžioje esantys klanai. Ar šios kovos beprasmės? Nėra jos beprasmės. Kol yra besipriešinančių, tol yra vilties. Tačiau ir besipriešinančių, ir vilties mažėja. Žmonės mato, kad visada laimi valdžios klanai, jų naudai veikia ir dabartiniai įstatymai.

Jei nebus atlikta aukštųjų mokyklos valdymo ir savivaldos pertvarka (pertvarkos principų nereikia iš naujo ištradinėti, tie principai puikiai veikia išsivysčiusių šalių aukštojo mokslo sistemose), aukštajame moksle gali visiškai užgesti šviesos likučiai. Galutinai laimės pilkuma, o įžiebti šviesą iš naujo bus labai sunku. Juk aukštojo mokslo sistemą faktiškai reikės pradėti kurti iš naujo. O pilkumos zombiai priešinsis visiems mėginimams pažaboti jų savivalę ir pastatyti juos į deramą vietą.

    Į pradžią

 

11. Brangūs skaitytojai,

    Laikraštis ,, Baltijos kelias - tai bene vienitelis leidinys, kuris nespausdina jokių užsakomų straipnių, negauna jokių dotacijų iš valdžios institucijų, partijų ar suinteresuotų grupių.

        Tiesa – tai pats brangiausias ir svarbiausias šio laikraščio matmuo.       

       Ačiū Jums už tai, kad mums rašote, mus palaikote. Labai norėtume tikėti, kad mūsų autorių ratas plėsis bei stiprės.

         Primename, kad mes neturime etatinių platintojų. Laikraščius išnešioja savanoriai. Užsukite į mūsų būstinę paimti pluoštelį laikraščių ne tik sau, bet ir kaimynams, draugams. Kviečiame ir į virtualią mūsų svetainę, kur rasite visus laikraščio numerius.

         Mums reikalinga visokia Jūsų parama. Finansinė taip pat. Jei norėtumėte paremti mūsų judėjimo veiklą bei laikraščio leidybą, pinigus prašytume pervesti į mūsų sąskaitą: NORD / LB, banko kodas 40100, saskaita LT 664010042400478176, piliečių judėjimas ,,Kitas pasirinkimas”, įmonės kodas 300048076

                                                                     Laikraščio redaktorė N. Pranckevičiūtė 

 

 

 

Dieve, saugok mus, kad mes saugotumėme vieni kitus, o visi kartu saugotumėm Lietuvą.

---------------------------------------------------------------------------------

Redakcijos nuomonė nevisada sutampa su straipsnių autorių mintimis

Laikraštis,, Baltijos kelias”. Leidžia piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS

Spaustuvė”Spauda”. Tiražas 100 000 egz.

Būstinės adresas: LT – 01014 Vilnius, Vilniaus g. 22;

Adresas laiškams: Vilnius 1,  Nr. 536 ( Pašto dėžutė) ,

 el. paštas: pilieciai@pilieciai.lt

 Interneto svetainė: www.pilieciai.lt;

    Į pradžią