Šiame numeryje: Žodis apie Tėvynės išdavystę. Pagalba kaimui. Ačiū kandidatams. Pastabos paraštėse. Ekonomikos augimas ir piliečių gerovė. Politikos užribis. Dėl lietuvių kalbos ir literatūros mokymo. Kas sukūrė V. Uspaskich? Demokratija Kėdainių dvare. Beno Rupeikos reportažai ir nuodai sąmonei.

Į titulinį puslapį

 

Laisvė išduoti?   Žodis studentams ir ne tik jiems

VYSKUPŲ LAIŠKAS SEIMO RINKIMAMS ARTĖJANT

Ačiū. Tik nepervarkite mumis besirūpindami

Pastabos paraštėse  

Ekonomikos augimas ir piliečių gerovė  

Politikos užribis  

Dėl lietuvių kalbos ir literatūros mokymo

Kas sukūrė Uspaskich?   

Vienykimės!  

Demokratija Kėdainių dvare 

Apnuodytos gėlės

Kaimas dar neprarado dvasingumo  

Iš skaitytojų laiškų  

 

 1. Laisvė išduoti?   Žodis studentams ir ne tik jiems

    Redakciją pasiekė žinios, kad Lietuvos studentų sąjungos prezidentas – LKKA studentas Mindaugas Boguševičius jau kuris laikas nesivaržo intensyviai bendradarbiauti su  naujojo Lietuvos ,,gelbėtojo” V. Uspaskich vadovaujama Darbo partija, ir ko gero yra  šios partijos narys. Tiesą sakant, žinia nenustebino. Laikraštyje jau rašėme, kokiais apgailėtinais ir niekingais būdais ši partija vilioja į savo gretas mūsų jaunimą. Ir atrodo, kad gana sėkmingai. Šiaip ar taip, stebint per TV jau prasidėjusios rinkimų kampanijos laidas, naująjį šalies gelbėtoją palaikančiųjų komandoje galima išvysti ne vieną jauną veidą.

   Lietuva yra laisva šalis, kiekvienas turi teisę savo nuožiūra rinktis politines pažiūras ir stoti į jam patinkančią partiją. Mielai pritartume tokiai nuomonei, jeigu nebūtų aplinkybių, dėl kurių vieno iš mūsų studentijos lyderių pasirinkimas turės tapti pagrindine šio vedamojo tema. Be išlygų gerbdami kiekvieno asmens teisę turėti politines pažiūras ir dalyvauti mėgstamos partijos veikloje, vis dėlto privalome pasakyti, kad Lietuvos sąlygomis ši pasirinkimo laisvė turi ribas. Priežastis paprasta. Kitaip negu daugelyje klestinčių ir gerokai saugesnių šalių, Lietuvoje egzistuoja toli gražu ne vien valstybei, jos demokratijai ir nepriklausomybei ištikimos partijos. Yra ir tokių, kurios demokratiją vertina tik kaip patogų įrankį, padedantį lengviau griauti tikruosius valstybingumo pamatus. Todėl mūsų šalies politiniame ir valstybiniame gyvenime egzistuoja riba arba savotiška raudona linija, kurios peržengti niekam nevalia. Jokiomis aplinkybėmis nevalia išduoti dviejų taip sunkiai iškovotų dalykų – mūsų tautos bei valstybės nepriklausomybės ir demokratijos. Kiekvienas šalies pilietis, neperžengiantis šios linijos, turi būti vertinamas ir gerbiamas kaip visateisis ir lygiavertis politinio gyvenimo dalyvis, kad ir kokiai partijai jis priklausytų. Jis gali būti kito šalies piliečio oponentas, bet priešas – niekada.

Tačiau nemanome, kad esame saistomi pareigos gerbti ar net toleruoti tuos lyg ir savo tautiečius, kurie savo valia atsiduria anapus tos raudonos linijos ir tampa antidemokratinių, ardomąja veikla užsiimančių politinių darinių ir sambūrių nariais ar dalyviais. Be mažiausių dvejonių tokius veikėjus vadinsime vieninteliu jiems tinkančiu ir visiškai užsitarnautu vardu – tai niekingi savo tautos ir valstybės išdavikai, pasiruošę parduoti Tėvynę už Judo grašius.

Darbo partija neabejotinai yra tokių ardomųjų gaivalų sambūris, kurio vadeivos, jo pagrindinių parankinių ir tikrųjų šeimininkų užsienyje kenkėjiški kėslai daugiau negu akivaizdūs. Šio sambūrio tikslas – palaidoti Lietuvos demokratiją ir nepastebimai, iš vidaus okupuoti šalį įvedant čia Kremliui nuolankių marionečių valdžią. Gerai suprantame, kad atsiras ir tokių, kurie mėgins apšaukti mus rusofobais ir baugintojais. Ką gi, tegul mėgina – padėtis pernelyg rimta, kad būtų galima tylėti ir toliau žaisti iš pažiūros civilizuotus politinius žaidimus pagal išdavikų diktuojamas  žaidimo taisykles. Nereikia net politologo – kiekvienas bent mažiausiai politikos abėcėlę išmanantis žmogus supranta , kad V. Uspaskicho vedamos Darbo partijos ketinimai keisti konstituciją ir įteisinti liūdnai nuskambėjusį Seimo narių atšaukimo įstatymą yra ne kas kitas, o gudrus ir klastingas būdas sugrąžinti paslėptu pavidalu totalitarinio valdymo apraiškas. Lygiai taip galima kiek nori šaipytis iš blaivesnių kalbų apie blogas permainas Rusijoje. Mums iš tiesų gaila žlugusių demokratėjimo vilčių, šios didžiulės šalies ir jos žmonių. Tačiau neįmanoma užsimerkti prieš tikrovę – Rytuose bunda kurį laiką snūduriavęs komunistinio fašizmo žvėris. Tad virš šios nelaimingos šalies vėl pakibęs kagebistinis tvaikas vis stiprėja, o jo gūsiai vis dažniau pasiekia Lietuvą ir kaskart labiau juntami. Todėl sakome tiesmukai – jeigu prieš keletą metų dar buvo galima turėti kokių nors iliuzijų dėl Rusijos demokratėjimo ir gerų kaimyniškų mūsų šalių santykių, tai šiandien nematyti rusiškojo imperializmo atgimimo ir jo keliamo pavojaus gali tik visiškai aklas žmogus arba piktavalis Kremliaus agentas ir savo šalies duobkasys.

Būtent dėl šių priežasčių mums rūpi pradžioje minėtas jauno žmogaus poelgis. Deja, jis ne vienintelis. Esame priversti pasakoti skaitytojams apie kitus panašius dalykus, rodančius, jog toks karjeristinių paskatų sužadintas cinizmas toli gražu nėra pavienis atvejis ar kokia nors išimtis. Jaunųjų uspaskiečių būrys neatsirado tuščioje vietoje, jis atsirado ir gausėjo jau senokai. Redakcija  turi patikimų žinių, kad mūsų studentijos, ypač kai kurių jos lyderių, būreliuose buvo svarstomas to paties V. Uspaskicho siūlymas už atlygį rinkti parašus jo organizuojamam referendumui. Kaip manote – ar toks pasiūlymas buvo su pasipiktinimu ir panieka atmestas? Turime nuvilti – jis buvo palankiai sutiktas ir rimtai svarstomas, nes, girdi, ,,reikia duoti galimybę studentui užsidirbti”. Suprantame jaunystę, jos troškimus ir poreikius. Taip pat ir pinigų stygiaus keliamus nepatogumus bei poreikį jų turėti. Tačiau uždarbiauti pardavinėjant Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę? Kiek mums žinoma, šis klausimas diskusijose nekilo – daugumai jos dalyvių kur kas labiau rūpėjo, kiek bus mokama už atneštą parašą. Apie šiuos skaudžius dalykus rašome todėl, kad norime įspėti savo jaunuosius bičiulius, jog žaidimų ir nerūpestingo  ,,krykštavimo” laikai baigėsi. Tikime mūsų jaunąja karta ir jos ateitimi, tačiau negalime nepriminti, kad artėja metas apsispręsti ir jai – nori ji turėti laisvą Tėvynę ir nepriklausomą valstybę, būti savo šalies šeimininke ar vis dėlto pasiruošusi tenkintis gal ir sočiai maitinamų tarnų – bet tik tarnų – dalia savo pačių žemėje?

Tikimės, kad dar turėsime progų laikraščio puslapiuose išsamiau pasvarstyti, kaip vis dėlto priėjome prie tokios padėties, kad apskritai reikia kelti ir gvildenti panašius klausimus. Šiame vedamajame net neketiname moralizuoti, bauginti ar grasinti. Mūsų tikslas gerokai kuklesnis – įspėti, kad raudona linija, kurią peržengus stojama į išdavystės kelią, iš tikrųjų egzistuoja. Neturime iliuzijų, kad šis įspėjimas paveiks piktavalius. Tačiau tikimės, kad jis padės nors daliai suklaidintų ar nuoširdžiai klystančių. Bent kažkiek  mokykimės iš savo pačių istorijos ir klaidų. Nenorime, kad pasikartotų 1940 metai, kai ne vienas, puolęs į okupanto glėbį ir jam talkininkavęs, mūsų tautietis vėliau iš nevilties rovėsi plaukus ir raudojo, jog nesuprato, ką daro. Todėl piliečių judėjimas Kitas pasirinkimas ir mūsų laikraštis darys viską, kad tokių nežinančių liktų kuo mažiau. Tačiau baigiant reikia pridurti – žinantieji, bet apsisprendę niekšybei ir peržengę ribą jau negalės pasiteisinti nežinojimu. Atsakomybės už savo darbus valanda – žmonių ar Dievo teismas – anksčiau ar vėliau išmuša.

Redkolegija

    Į pradžią

2. VYSKUPŲ LAIŠKAS SEIMO RINKIMAMS ARTĖJANT

 

Brangūs tikintieji, visi geros valios Lietuvos piliečiai,

 

      Rinkimai vyksta metu, kai galėtume džiaugtis nemažais Lietuvos laimėjimais, kai atsivėrė saugesnio ir geresnio gyvenimo perspektyvos. Idant toks gyvenimas ateitų į kiekvienus namus, iš parlamento derėtų laukti ramaus darbo ir tęstinumo. Tačiau Seimo autoritetas nėra aukštas ir buvo sąmoningai smukdomas. Žmonių nusivylimu rinktaisiais atstovais skuba pasinaudoti savi ir importuoti Lietuvos „gelbėtojai“. Piliečiui nelengva susivokti tarp besikeičiančių ir vis naujų partijų, sąjungų, koalicijų.

      Bažnyčia prieš kiekvienus rinkimus patvirtina, kad neremia nė vienos konkrečios partijos, koalicijos ar kandidato, tačiau nededa tarp jų ir lygybės ženklo. Ganytojai pabrėžia kiekvieno pareigą dalyvauti rinkimuose ir primena tikėjimo tradicijos bei sveikos nuovokos diktuojamus principus, į kuriuos dera atsižvelgti piliečiui krikščioniui. Svarbiausias iš jų – elgtis pagal protą ir sąžinę.

      Atsiribojame nuo politikų pastangų sudaryti įspūdį, kad kuris nors iš jų yra artimas Bažnyčiai. Krikščioniški visuomenės veikėjų įsipareigojimai atsiskleidžia ne tuo, kad jie bičiuliaujasi su dvasininkais. Kur kas daugiau apie žmogaus pažiūras bei įsitikinimus pasako pavyzdingas asmeninis gyvenimas ir rūpestis bendruoju gėriu, aiški pozicija, kai svarstomi tėvų teises, negimusią gyvybę, asmens orumą, viešąją dorą ginantys įstatymai.

      Asmeninė, tautinė ir valstybinė savigarba – svarbus uždavinys, kuris kyla aukščiausiai valdžiai, kai šalis ėmė gyventi pagal Europos Sąjungos dienotvarkę. Net krikštyti katalikai ne visuomet deramai puoselėja tikinčiųjų teises, moralines vertybes, tėvų paveldą. Todėl dar sunkiau tikėtis, kad kitų tradicijų ar ateistinės aplinkos suformuotiems žmonėms bus suprantami mūsų tautos dvasiniai rūpesčiai. Tik giliai įsišakniję savo žemėje politikai ryžtingai gins tai, kas visiems mums brangu – šeimą, santuoką, tautą, jos papročius ir kultūrą.

      Atidumas pagyvenusiems, skurstantiems, ligoniams ir kitiems, kurie neįstengia patys savimi pasirūpinti, privalo būti valdžios dėmesio centre. Tačiau dera su atsarga vertinti tokio dėmesio reklamą. Reikia paisyti ne priešrinkiminės labdaros, kandidatų dovanėlių bei pažadų, bet kasdienio elgesio – ar jie solidarūs su stokojančiais kukliu ir santūriu savo gyvenimu. Pamąstykite, ar iššvaistantys neaiškios kilmės milijonus rinkimų propagandai tikrai siekia tiesos pergalės ir socialinio teisingumo.

      Įveikti nepriteklius, nedarbą, socialinius skirtumus, įvesti tvarką – daugelio partijų ir politikų pažadai. Todėl išmintinga paisyti, ne kas garsiau skelbia šiuos šūkius, siūlo „vieną vaistą nuo visų ligų“, o kas rengia kompleksines, realias, ilgalaikes programas sunkumams nugalėti. Didžiosios visuomenės problemos negali būti išspręstos per kelis mėnesius ir vien valdžios jėgomis. Todėl svarbus politikų pasiryžimas bendradarbiauti su Bažnyčia, su vietos bendruomenėmis, su įvairiais žmonių susivienijimais dalijantis socialiniais, kultūriniais ir moraliniais rūpesčiais.

      Televizijai ir visai žiniasklaidai tenka didelė atsakomybė dėl rinkimų baigties. Ar ji rūpinsis vien pelnu, kurį neša dosniai apmokama agitacija? Ar vėl pavers politikų pasirodymus pramoginėmis viktorinomis, koncertais ir šou? Norime tikėti, jog žiniasklaidos darbuotojai pasistengs įvairiais būdais – tiek rimtų diskusijų, tiek saikingo ir skoningo humoro forma – atskleisti kandidatų asmenybes, jų sugebėjimus ir moralines nuostatas.

      Raginame prisiminti praėjusią Seimo kadenciją ir pagalvoti, ar daug realių darbų jūsų labui nuveikė vadinamieji nepriklausomi politikai, vos kelių parlamentarų frakcijos, kurios garsėjo radikaliais pareiškimais. Partijos dažnai susilaukia teisingų priekaištų, tačiau tik pastovios ir ilgalaikės atsakomybės vienijamos politinės grupės įstengia kontroliuoti savo narius, veiksmingai siekia strateginių tikslų. Sprendimus, kurie tampa veikiančiais įstatymais, derina didžiosios frakcijos, todėl pavieniams kandidatams išbarstyti jūsų balsai nepasiekia taikinio.

      Lietuva pernelyg maža, kad skurstant vienam pakraščiui, galėtų iš tiesų suklestėti kitas, kad nustūmus į pašalį kurį vieną žmonių sluoksnį, saugiai jaustųsi praturtėję sostinės gyventojai. Atsakingi politikai – tie, kurie supranta, kokia svarbi tolygi visuomenės raida. Tačiau seniai praėjo „svieto lygintojų“ laikai. Su atsarga žvelkite į žadančius apginti žemdirbius ar mokytojus ir gydytojus, pasirūpinti kaimu ar miestu, atimti iš vienų ir duoti kitiems. Tik bendra gerovė taps visų gerove, todėl didžiausio dėmesio nusipelno dalykiški pasiūlymai, kaip pagausinti visos valstybės lėšas, racionaliau jas panaudoti. Žmonių supriešinimas – viena skaudžiausių mūsų šalies gyvenimo pamokų, kurią dera išmokti ir rinkėjams, ir renkamiesiems.

      Raginame pasikliauti partijomis ir politikais, kurie nuveikė sunkiausią Nepriklausomos Lietuvos valstybės statymo darbą – padėjo pamatus, surentė sienas. Tiesa, ne visuomet jiems ėjosi lengvai ir greitai, dar daug reikia lopyti, taisyti gausias klaidas ar net naujai mūryti. Tačiau negi labiau pasitikėjimo verti tie, kurie suvilioti Europos pinigų šlamesio paskutinę akimirką pripuolę šaukia – „mes geriau už kitus iškelsime pabaigtuvių vainiką“?

      Kviečiame visus tikinčiuosius maldai už Lietuvą. Drauge prašykime Švenčiausiąją Mergelę, kad Jos užtarimu gražus rudens laikas nuo Šilinės iki Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidų būtų palaimingas mūsų valstybei. Kasdien melskime su rožiniu rankose už Tėvynę, idant Kristus – pasaulio šviesa (Jn 8, 12) – perkeistų mūsų širdis ir palaimintų mūsų gyvenimą. Prašykime, kad mūsų priimti sprendimai būtų išmintingi ir malonūs Aukščiausiajam, kuris suteikė žmogui laisvę bei pareigą atsakingai tvarkytis šiame pasaulyje.

 

Šiluva, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gimimo iškilmė

Lietuvos vyskupai

    Į pradžią

 

3. Tomas Gruodis   Ačiū. Tik nepervarkite mumis besirūpindami

    Kuo arčiau rinkimai, tuo valdžios moterys ir vyrai uoliau demonstruoja, kaip mes jiems rūpime. Prieš Prezidento rinkimus Petras Auštrevičius maldavo, kad ūkininkai deklaruotų žemę. Taip rūpinosi, kad jie neapsigautų, jog net šiek tiek apleido rinkimų kovą ir veikiausiai tik dėl to nepateko į antrąjį rinkimų turą. Taip pat ir ministrei Vilijai Blinkevičiūtei, už ministerijos pinigus savo nuotraukomis padabinusiai laikraščių puslapius ir netgi suradusiai savą kertelę Lietuvos radijo tinklelyje, pergalė Prezidento rinkimuose išsprūdo iš rankų  veikiausiai dėl to, jog pernelyg rūpinosi visų mūsų gerove.

    Apskritai širdis džiaugiasi matydama, kaip draugiškai ir darniai darbuojasi Lietuvos žurnalistai bei politikai. Ne viena ministerija, nenorėdama apkrauti žurnalistų papildomu darbu, dosniai dalija mokesčių mokėtojų pinigus už galimybę pačiai aprašyti savo pasiekimus. Gerai su žmogaus psichologija susipažinę valdininkai puikiai žino, jog esame pavargę nuo niūrių žinių, todėl apie save pasakoja tik šviesius dalykus. Juk visiems nuo to tik geriau, ar ne?

    Tiesa, Lietuvos įstatymai draudžia valstybinėms įstaigoms turėti savo žiniasklaidos priemones, finansuoti laidas. Tačiau juk kiekvienas turime teisę žinoti, kaip dirba mūsų išlaikomi valdininkai. Todėl turėtume būti tik dėkingi už tai, kad dalį skirtų pinigų jie išleidžia savireklamai. Juk kuo populiaresni ir labiau mylimi valstybės pareigūnai, tuo geriau visai valstybei.

    Praėjusią savaitę kiekvienam Lietuvos pirmokui buvo įteiktas moksleivio pasas. Pasak apie iniciatyvą garsiai paskelbusios Švietimo ir mokslo ministerijos, vienas iš šio sumanymo tikslų – skatinti moksleivių pilietinę brandą. Pase moksleivis atras daug tikram piliečiui reikalingų duomenų ir, svarbiausia, daug nuotraukų. Įstabus dokumentas tas moksleivio pasas, čia vienoje vietoje galima rasti tiek Prezidento, tiek premjero, tiek Seimo Pirmininko bei Švietimo ir mokslo ministro nuotraukas. Tegu įsidėmi jaunoji karta, kam turi būti dėkinga už taikią ir sočią vaikystę. Tiesa, Transparency International atstovai suabejojo, ar tai nėra ciniškas politinės reklamos pateikimo būdas. Tikiuosi, kad tokios abejonės be pagrindo. Tai, kad iki rinkimų liko kiek daugiau nei mėnuo, tėra atsitiktinumas, neturintis nieko bendro su kai kurių juose dalyvausiančių politikų nuotraukomis moksleivio pase. Tai ką – švietimo ir mokslo ministras negali paskelbti ir apie tai, jog jo herojiškų pastangų dėka į kaimo mokyklas rieda keliasdešimt autobusų vaikams vežioti?

    Juk tikrai prasmingai bei įtaigiai skamba ir Vilniaus mero balsas, primenantis vairuotojams būti atsargiems ir nesužeisti neatsargiai gatvėje besielgiančių vaikų. Nepavydėkime, kai prieš merui kalbant, iškilmingai pranešama jo pavardė ir pareigos – taip skamba įtaigiau. Niekur kitur Lietuvoje rudeniop neišdygsta palmės ir paplūdimys. Tikrai didingas reginys, įrodantis nežabotą mero fantaziją. Jau oranžiniai dviračiai, grakščiai ištirpę Vilniaus tarpuvartėse, buvo originalus gestas, paskui pradėjo dygti dangoraižiai, dabar atsirado paplūdimys. Meras dar yra pažadėjęs mums tramvajų. Telieka spėlioti, kas greičiau atsiras – tramvajus ar naujieji Valdovų rūmai. Pastarieji, tiesa, ne mero, bet premjero galvos skausmas. Nebijotų Algirdas Brazauskas netekti posto, juk ir amžius garbus, ir jėgos nebe tos, ir spėjo jau neblogai apsirūpinti, bet kankina nežinia, ar sugebės būsimoji valdžia tęsti Valdovų rūmų atstatymą.

    Manau, jog veltui jis nerimauja. Kiekviena valdžia mėgsta ką nors statyti. Smagu parinkti darbų vykdytojus, sudaryti medžiagų pirkimo sandorius. O jei į valdžią, kaip žada apklausos, ateis Viktoras Uspaskichas, tai premjeras gali būti visai ramus. V. Uspaskichas turi tikrai solidžią patirtį statyti cerkves, rūmus ir kitus pastatus. Be to, kaip liudija jo rūpestinga, prezidentui deranti kalba, įterpta į rugsėjo pirmosios dienos panoramą, jis tikrai labai jautrios sielos žmogus. Beje, šia proga norėčiau padėkoti ir nacionalinei televizijai, jog ji atrado patį tinkamiausią laiką šiam reklaminiam siužetui parodyti. Tikiu, kad pritaikė nuolaidų rūpestingajam politikui.

    Susimąsčiau apie taip uoliai mano gerove besirūpinančius valdžios vyrus bei moteris ir susigraudinau. Jie dieną naktį stengiasi rūpintis manimi ir jumis, o mes, nedėkingieji, kartais juos dar keikiame. Deja, neturiu kuo deramai atsilyginti už valdžios atstovų rūpinimąsi. Visa, ką galiu – tai nuraminti ant žurnalistės Rūtos Grinevičiūtės įtūžusį premjerą, jog AMB santrumpa tikrai nebūtinai yra jo inicialai. Pavyzdžiui, tai gali reikšti: Aš Myliu Bernardinus.

Bernardinai.lt

    Į pradžią

4. Pastabos paraštėse

 

     Kodėl Lietuvos katalikų aukščiausiasis hierarchas priverstas žemintis ir viešai aiškinti miesto merui, jog  renginys „Žaibo gėlės“ netinkamas Katedros kaimynystėje? Po mero paaiškinimo išgirstame renginio reklamą, kuri viską sustato į vietą:„...šventės alus – Utenos alus, ...šventės globėjas – Vilniaus meras Artūras Zuokas“ .

     Dar visai neseniai Vingio parke vykdavo trijų dienų šventė tiesiai šviesiai vadinama alaus švente ( kitaip tariant - girdykla). Šiandien – viskas vyksta subtiliau, užmaskuota ir pridengta.   

     Kaip ten bebūtų - krepšinio šalies alus visuomet lieka bet kokių dešimtukų viršūnėje. Neseniai buvo pasidžiaugta, jog šiandien Lietuvoje penkis kartus daugiau išgeriama alaus negu 1994 metais. Sveikiname!

·         

   Ne tik išgeriama penkis kartus daugiau alaus. Matom, kiek kartų daugiau atsirado kičo, forsuoto linksmumo.

   LTV programų pristatyme tas linksmumas tiesiog veržiasi per kraštus ir per LTV pasirinktą raudoną spalvą.  Nežinau, kaip ją drauge su tomis mirgančiomis kompiuterinėmis užsklandėlėmis apibūdintų psichologai, bet atrodo, kad jos tiesiog ištirpdo, išcentruoja smegenyse  bet kokią mintį, viską aplinkui paversdamos lėlėmis ir kafešantano šokiu, kuriuo ir užbaigiamas naujų TV laidų pristatymas. Šiame liepsningai raudoname dirbtinio linksmumo fone vos nepradingo patys laidų kūrėjai. Gerai, kad nors Aistė Mažutytė su Roku Petkevičium, smagiai perfrazavę „Anykščių šilelį“, buvo pasipuošę tikrais vainikais. 

     Neišjungiu televizoriaus ir netrukus pamatau kitą laidą. Patvirtindamas tą linksmybių forsavimą, pasirodo aktorius A.Bialobžeskis( ,,Aplodismentai!!”).

 

·         

    Rėksmingi raudonų dryžių čiužiniai - atrakcionai, kažkokios sumūrytų akmeninių urvų imitacijos – įsibrovę tarp senų medžių prie pat Vytauto gatvės Palangoje ir visiškai šalia tokio harmoningo skulptūrų skvero. Tas rėkiantis atrakcionas ir Basanavičiaus gatvės kičas – juk tai to paties medžio šakos, kaip ir forsuotas naujojo TV tinklelio optimizmas ar būtinai energingo roko ritmo muzika „Ryto garsų“ laidoje. Net ir „klasikos“ programos  nuolat kartoja „Sevilijos kirpėjo“ ar „Don Žuano“ žaismingas arijas, o neprisimena Mefisto kupletų („Vien tik auksas valdo mus, žmonės auksui vien tarnauja, jis pasauly viešpatauja, kitus sau kurdami dievus”).

     Tebus tai pageidavimų koncertui.

   Šiame fragmentiškų asociacijų ir efemeriškų minčių laike žmogaus galvoje atsiranda netikėti ryšiai tarp dalykų, kurie atrodytų, neturi nieko bendra. Pavyzdžiui, tarp konflikto dėl Arkikatedros ramybės ir grafiti meno ant mūro sienų.

   Plaukdamas keltu Danės upe, stebėjau ant krantinės  mūro gražius, nesudarkytus ir autografais neapraizgytus grafiti technika atliktus piešinius - tikrą  tapybą, kokios niekur kitur nepamatysi. Visur kitur – vien autografų raizgalynė. Tas sujauktas, fragmentiškas namų sienų dekoras neatsitiktinis. Jis atspindi tarp tų sienų vaikščiojančių žmonių dvasios disharmoniją, savęs ir savo aplinkos  efemerišką suvokimą, kuriame nėra jokių kriterijų ir vertybių hierarchijos

                                                                                                                         V. N.

 

    Į pradžią

5. Dr. R. Lazutka, ekonomistas    Ekonomikos augimas ir piliečių gerovė

 

    Klausimas, kodėl spartus ekonomikos augimas menkai atspindi daugumos gyventojų gerovę, Lietuvoje virsta amžinu. Statistiniai duomenys šokiruoja. Ekonomika sparčiau auga Lietuvoje, o atlyginimai - Estijoje.

    Gamybos apimtimi vienam gyventojui jau prilygome  Lenkijai, šioje šalyje vos ne du kartus didesni biudžeto deficitas ir nedarbas, tačiau - beveik tiek pat didesnės ir lenkų pensijos. Palyginę Lietuvos ekonomikos ir gyvenimo lygio rodiklius su senosios Europos šalimis, dar labiau nustebtume. Mūsų darbo rezultatai nelabai kuo skiriasi nuo  vakariečių, bet atlyginimai ir socialinės išmokos kur kas didesnės. Kodėl Lietuvoje rinkos ekonomikos suklestėjimas sugyvena su socialine stagnacija?

    Daugumos gyventojų gerovę lemia darbo užmokestis. Nuo jo mokamais mokesčiais finansuojamos ir socialinės išmokos. Todėl galime drąsiai teigti, kad visuotinė gerovė pirmiausia priklauso nuo darbo rinkos. Darbo rinka yra pagrindinis velenas, kuris sukurtą produktą paskirsto masiniam vartojimui. O padėtis lietuviškoje darbo rinkoje, deja, primena ,,sekundinių" paskolų firmelių laikotarpį. Palyginkime juos su šiuolaikiniais bankais ir nesunkiai įsivaizduosime, koks skirtumas tarp to, kokią darbo rinką turime Lietuvoje ir kokia ji turėtų būti. 

    Daug kas prieštaraus, juk turime galybę darbo įstatymų. Ko dar trūksta? Trūksta derybinių galių darbo rinkoje pusiausvyros, trūksta realios darbuotojų jėgos, kad jie galėtų tartis dėl atlyginimų su darbdaviu, o ne tik nuolankiai priimtų kiekvieną pasiūlymą.

    Kol kas Lietuvoje net ekonomistai nelinkę pripažinti darbo rinkos ypatumų, neskiria jos nuo bulvių rinkos. O skirtumas toks, kad, esant pigioms bulvėms, jų auginama mažiau, ir kaina pakyla. Tačiau juk nenorime būti bulvėmis ir laukti, kad darbo kaina-algos augtų tik lietuvių skaičiaus mažėjimo sąskaita.

    Kas gali įsikišti į darbo rinką ir ją civilizuoti? Kas turi galią  pakoreguoti  rinkos jėgų išsidėstymą, jeigu ne politinė valdžia? Tik ji pajėgi atsverti turto valdžią. Todėl partijų stalčiuose guli antrieji raktai nuo gyventojų gerovės.

    Ar Lietuvoje yra partija, kuri bent pažadėtų, kad, laimėjusi valdžią, ją panaudos dalies įmonių pelno perdavimui darbuotojams, o per juos ir pensininkams? Ar yra tokia partija?

    Ideologiškai tas vaidmuo labiausiai tiktų socdemams. Tačiau vengdami genealoginių ryšių su Rusijos bolševikais, pastarųjų atsakymo jie nepakartos. O baimė gerokai perdėta. Tai joks grįžimas į devynioliktąjį šimtmetį. Tais laikais socialistai siekė perdalyti turtą, o ne pelną.

    Tai esminis skirtumas.

    Bolševikų ir socdemų keliai pasaulyje ir net patys pasauliai išsiskyrė, kai pirmieji užsimojo jėga atimti turtą, o antrieji tik demokratiniu keliu laimėti valstybės valdžią. Socdemai nenusidėjo rinkoms, kai parėmė silpnesniąją pusę. Priešingai, rinkos, taip pat darbo rinka, tapo efektyvesnės. Įtvirtinta pramoninė demokratija, darbuotojų derybos su darbdaviu dėl sukurtos vertės pasidalijimo tapo kasdienybe.

    Neatsitiktinai šimtmečiais Vakarų Europoje gyvavusi rinkos ekonomika visuotinę gerovę pažėrė tik po Antrojo pasaulinio karo, tik tuomet, kai demokratiškai renkama politinė valdžia buvo silpnesnių derybininkų rinkos pusėje.

    Todėl menkas darbo užmokesčio, socialinių išmokų lygis augančios ekonomikos šalyje pirmiausia rodo demokratijos stoką. Ir nepadidins jos jokie petrų šokinėjimai nuo partijos prie partijos. Nepadidins demokratijos, o kartu gerovės net ir įmantriausios tų partijų koalicijos, kurios neturi drąsos stoti į ekonomiškai silpnesniųjų pusę.

    Liūdnoka Lietuva prieš rinkimus. Partijų daug, bet vargu ar atsiras tokia, kuri išdrįstų ekonomikos augimą sparčiau transformuoti į daugumos piliečių gerovę.

 

Lietuvos radijas

    Į pradžią

 

6. Politikos užribis

 

   Prezidento  apkaltos metu, uoliai gynę savo lyderį, Rolando Pakso patarėjai tada įrodinėjo tautai, kad tik jis gali  įvesti tvarką ir visus padaryti laimingais.

    Pastaruoju metu besibylinėjantis buvęs R. Pakso patarėjas Gintaras Šurkus teisme savo šefą charakterizavo kaip nestabilios psichikos žmogų „nuvažiavusiu stogu“ Kitas R. Pakso patarėjas E. Ganusauskas šiuos žodžius teisme irgi patvirtino. Tai faktas, kuris turėtų priversti  susimąstyti net tuos, kurie, nepaisant virtinės skandalų, iki šiol ,,myli” Rolandą Paksą.

  Šiluvos atlaiduose daug maldininkų rankose laikė polietileninius maišelius su Darbo partijos reklama. Pirmoji į galvą šovė mintis, jog V. Uspaskich, kad surinkti kuo daugiau balsų, iš pravoslavų tikėjimo perėjo į katalikų ir nusprendė tai aktyviai demonstruoti. Pasirodo, kad tiesa yra kitokia.

   Darbo partija reklamos tikslais prieš atlaidus ėmė organizuoti tikintiesiems nemokamas keliones autobusais  į Šiluvą, o kad maldininkai neišalktų, dovanojo jiems užkandžius, įpakuotus į Darbo partijos reklaminius maišelius.

   Darbo partijos lyderis V. Uspaskich žurnalistų užklaustas apie šią itin naują reklamos rūšį, kaip visada melavo ir aiškinosi nieko nežinąs apie atlaidus Šiluvoje.

      R. Pakso koalicijos patikėtiniai taip priprato meluoti ir apgaudinėti žmones, kad ir toliau tą daro.

     Ponia A. N.( pavardė redakcijai žinoma) iš Naujosios Vilnios mums papasakojo, kad prieš kelias dienas jos namuose lankėsi nepažįstami žmonės, kurie paklausė, ar ponia sutiktų, kad iki Naujųjų metų jos pensija padidėtų 20 litų, o po Naujųjų metų tas priedas padvigubėtų. Žinoma, A. N. sutiko ir už tai pasirašė lape, kurį nekviesti svečiai jai pakišo. Kai grįžusiam iš darbo sūnui A. N. pasidžiaugė būsima pensija, paaiškėjo, kad tai buvo eilinis R. Pakso atstovų melas, kurio padedami išviliojo nemažai parašų, reikalingų jų organizuojamam referendumui. 

       Kada baigsis toks žmonių apgaudinėjimas? Nejaugi valstybė tikrai negali apginti mūsų nuo šitokių  aferistų?

    Vienas aršiausių R. Pakso šalininkų Seimo narys profesorius J. Čiulevičiuis ,, Lietuvos rytui” (2004 rugsėjo 14 d.), galų gale, atvėrė širdį ir papasakojo apie savo buvusio lyderio R. Pakso girtavimą bei darbo metodus. Siūlome keletą citatų.

,,... Man labai nemalonu pasakyti vieną dalyką, apie kurį girdėjau ir anksčiau bei vėliau išvydau savo akimis. R. Paksas nuo ryto iki vakaro važinėja pas žmones, kaip sakoma, ,,su kvapeliu”. Kas rytą, kai važiuoja iš Vilniaus į susitikimus su žmonėmis, automobilis prikraunamas gėrimų ir užkandos. Ir viskas prasideda jau iš pat ryto.”

,,...Sąrašą rinkimams R. Paksas sudarė vienasmeniškai, savo ranka, ir tik žemesnes vietas jau galėjo skirstyti jo artimiausia aplinka. Aš neįsivaizduoju, ar pasaulyje taip galėtų būti. R. Paksas nėra ne tik partijos pirmininkas, bet nėra net jos narys”

    Pasak J. Čiulevičiaus, garsiąją viešųjų ryšių akciją, kai keliems R. Pakso šalininkams neva paslaptingi priešai atsuko automobilių ratų varžtus, surengė patys liberalai demokratai. Tai, kad buvo padegtas R. Pakso patarėjo A. Sereikos automobilis, Čiulevičius pakomentavo taip:,, iš tos pačios serijos”.

 

 

    Į pradžią

             

 

7. Birutė Vaitkienė     DĖL LIETUVIŲ KALBOS IR LITERATŪROS MOKYMO 

 

 

            Jau kelinti metai vis dažniau prabylama apie lietuvių k. ir liter. mokymo vidurinėse mokyklose problemas. Priekaištaujama, kad stojančiųjų į aukštąsias mokyklas rašiniai „primena sovietinių laikų ideologinę angažuotę“, kad juose linkstama dalykinį tekstą pakeisti „demagoginio atspalvio retorika“, mėginama „vadovautis kažkokiomis standartizuotomis interpretavimo instrukcijomis“, „literatūros kūriniui bandoma primesti apriorines schemas“, kad mokinių darbuose knibždėte knibžda „spekuliatyvinio pobūdžio ydų“ ir t.t.

Senos bėdos

            Taigi, bėda ne nauja ir ne tokia menka, jeigu jau penktokui ar šeštokui, juo labiau dvyliktokui, reikia korepetitorių, o baigiamieji egzaminai pateikia anaiptol ne pačių maloniausių staigmenų (didelis procentas neišlaikiusių, suklumpa tie, kurie buvo laikomi geriausiais, ir pan.).

            Dar neramiau žinant, jog turime nepalyginti svarbesnių priežasčių rūpintis švietimu ir kultūra nei didžiosios tautos, kurioms išlikimo ir tautinio tapatumo, asimiliacijos arba intelekto nuosmukio problemos gal nekelia tokio pavojaus ir nėra tokios opios, kaip mums.

            Pasižvalgykime atidžiau po ikimokyklines įstaigas ir mokyklas. Kokius žinių ir elgesio pagrindus dedame, jeigu darželių grupės perpildytos – po 30 ir daugiau vaikų, į pirmą klasę ateina irgi tiek pat (plg., Olandijoje 12 vaikų grupėse dirba po 5 auklėtojas, ir nesvarbu, kiek vaikų ateis – 3 ar visi 12, jų atlyginimas nuo to nepriklauso, o etatų skaičiaus niekas nesiruošia mažinti, nes rūpinasi tautos ateitimi)?

Kiek dar veršimės diržus?

            Pradėdami permainas ir pertvarkas, gal iš pradžių ir turėjome „susiveržti diržus“ (ne šio straipsnio tikslas kalbėti apie tai, kas veržėsi ir kiek), tačiau tai, kad buvo „veržiamasi“ ateities kartų mentaliteto sąskaita, labai atsiprašom, yra didžiausias iš visų pastarojo meto nusikaltimų. Sąvartynų vaikai arba elgetaujantys gatvėse, niekinami mokykloje dėl neturto, nespėjantys su bendraamžiais, augančiais pasiturinčiose šeimose, - argi tokie vaikai pajėgs kurti laisvą, išdidžią, savo vertę žinančią Lietuvą?

            Mokytojas kiek nori gali aukštinti gimtosios kalbos grožį, skambumą, turtingumą, tačiau  dažnas mokinys jausis svetimas knygų pasauliui ir savo nuoskaudoms išsakyti tikrai neieškos maloninių žodžių ar retų priesaginių darinių – apsieis su pertarais.

            .

Vadovėlių problemos

            Dar viena švietimo sistemos nuosmukio priežastis – vadovėlių problema (turime galvoje ne vien vadovėlių stygių). Kadangi baigiamųjų lietuvių kalbos egzaminų rezultatai jau kuris laikas nedžiugina, ne pro šalį pasidomėti, ko ir kaip mokoma, pvz., 2-8 klasėse.

            Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad vadovėliai gerai parengti, medžiaga įdomi, išdėstyta originaliai ir naujoviškai. Deja, šis įspūdis bemat nublanksta, kai sudėlioji savotišką išklotinę ir pabandai paieškoti sistemos.

            Tad pateikiame vieną kitą pastabą apie vadovėlių sandarą, tekstų autorius, turinį, medžiagos klasifikaciją ir kt. Galbūt tai paskatins diskutuoti, ieškoti geresnių variantų. Štai 2 kl. vadovėlio skyrių pavadinimai: Ir knyga mane augina;Knygose yra visko;            Garsų ir raidžių pieva;Visi visados ką nors veikia. O aš;Kada vaikai ,,išauga raides.”

            Romantiški, gal todėl nekonkretūs, lavina vaiko vaizduotę, bet... ar tikslas vien tas? Galų gale neaišku, kuo jie skiriasi vienas nuo kito. Duok Dieve, kad antrokai iš tikrųjų suvoktų, ką reiškia „išaugti raides“, o šeštokai išsiaiškintų, kuo skiriasi Knyga - kultūros reiškinys nuo Knygos – meno kūrinio arba kodėl skyrius Knyga – tėvynės likimo liudytoja nėra skyriaus Lietuviškos knygos kelias sudėtinė dalis.

Abejotini autoriai ir tekstai

            Abejonių kelia ne tik autorių pasirinkimas pažeidžiant vieną svarbiausių pedagogikos mokslo ir pažinimo principų: nuo artimo prie tolimo. Kai antrokas privalo rasti atsakymus į klausimus Kur gyvena(o) Levas Tolstojus, Deizė Mrazkova, Feliksas Zaltenas ir t.t., o penktokas ar šeštokas laužo liežuvį bandydamas ištarti tokius svetimus vardažodžius, kaip Binė Gebhart – Gailer, Zauertopfas, Iberbain, Bolenzengeris, Ringelhuto šeimininkas, Vafelbruchas ir t.t., ko stebėtis, kad Baliui Sruogai galvoje nebelieka vietos ir jis tampa koncentracijos stovyklos architektu, krepšininku ar žydu? Klausimėlis:ar ne mokymo programa didele dalimi dėl to kalta?

             

            Dar viena bėda – medžiagos prieinamumo problema. Sąvokų, gramatinių formų, senų ir retų žodžių, sudėtingų užduočių knibždėte knibžda jau 1 kl. skirtoje knygoje (retas pirmokas jas įveikia pats, o jeigu, neduok Dieve, susirgo ir porą trejetą savaičių nelankė – be korepetitoriaus vargiai pasivys).

            Antrokas prakaituodamas turtina savo žodyną žodžiais keršas, veršenikė, kertuota, didelis šnipštas, oracija, furgonas ir t.t., kala ištiktukų virtines. Gal kas malonėtų pasakyti, kiek kartų esame ištarę bradaug daugšt vyv ir  kiek prakaitavimas kalant tokius žodžius tikslingas? Pažvelkime toliau. Nejaugi nebėra lietuviškų Šv. Kalėdų aprašymo, jei savo papročių dar beveik nežinantis mokinukas studijuoja Džeinės ir Maiklo patirtį arba seka Sutemų Žmogaus, kuris gyvena Sutemų šalyje, Šalyje, Kurios Nėra, pėdomis? Beje, ar ne čia didžiųjų raidžių rašybos klaidų pradžia?

            Trečiokas šturmuoja tikrą lietuvių kalbos tvirtovę - 4 knygas ( iš viso 520 puslapių). Pvz., turi įsiminti tokią priesagų įvairovę: brolaitis, brolaitėlis, brolelis, brolyčiukas, brolytužis, brolytužėliukas, broliukėlis, brolutis, brolužytis, broliukas.

4 klasėje (irgi 4 knygos!) mokinys turi susipažinti su lementorium (ne elementorium), hegzametru, ląžininku, ausekliu, šatra, slankium (paaiškiname: slenkančia kalno šlaito dalimi),  padavu, vajum, lygutėmis, barzdukais, telepatija arba ,,push – ups”.

            Penktokas studijuoja estų, suomių, karelų liaudies kūrybą, „Kalevalą“, mitologines dainas, etimologines sakmes, formulines arba grandinines pasakas, ieško atsakymo į klausimą, ar mitai turi įtakos istorijai, nuo actekų ir Korteso šoka prie upačių, daržačio, rožačių ir spėja, kuriame Lietuvos krašte taip sakoma.

            Šeštokas (du vadovėliai: lietuvių kalba – 270 psl., skaitiniai – 454 psl.) – visiškas pasaulio pilietis, susipažinęs su Antikos mitais ir epu, Midu ir Arachne, kimbrais, vandalais, katakombomis, erėmis, H. V. Longfelou, M. A. Hanseno ir daugelio kitų užsienio rašytojų kūryba, o jau baltų mitų, lietuvių sakmių, tautosakos, senųjų raštų, knygnešių gadynės, tremties mokyklos ir t.t. – tikras žinovas. Netikite? Prašom atsiversti 6 kl. vadovėlius!

            Septintokas puldinėja nuo V. Skoto prie B. Sruogos, nuo J. I. Kraševskio prie B. Baltrušaitytės ir t.t., po to – V. Skotas, M. Valančius, vėl visas margumynas, galop – grįžimas prie Lietuvos metraščio, pabaigai – A. Sabaliausko „Apie Kalkutą ir kalakutą“ , A Liobytės laiškai...

            Aštuntokas,- galite patys tuo įsitikinti, - vos ne būsimasis literatūros profesorius, nes jam privalu žinoti visus literatūros žanrus ir visas menines priemones, kaip sakoma, visos jūros iki kelių: epas, poema, pasakėčia, epopėja, apsakymas, elegija, trioletas, sonetas, romansas, alegorija, peizažas, sapnas, lyrizmas, paralelizmas, hiperbolė, deminutyvas, stilizacija, parodija, rimas, rimavimo būdai, metafora, monologas, dialogas, kolizija, remarka, draminė idilė ir t.t.

            Nė kiek ne mažesnė ir lietuvių kalbos kurso apimtis: jei mokinys pajėgtų apžioti tai, kas sudėta į 1 – 4 klasės vadovėlius, tikrai būtų didžiai raštingas ir išprusęs. O jeigu įveiktų 5 ir 6 klasių kursą, jokių teksto sąvokos ir požymių, teksto glaudinimo, pokalbio etiketo, dialogo, ginčo, laiško, žinutės, teksto siejimo ir redagavimo, net sakmės kūrimo problemų nebeturėtų! Gana gerai išmanytų  fonetiką ir grafiką, žodžių darybą ir kalbos dalis, sintaksę, leksiką ir kalbos istoriją.

            Kai pamirštami tikslai...

            Dauguma šių vadovėlių (o gal ir visi?) buvo išleisti Atviros Lietuvos fondui parėmus, kai buvo įgyvendinamas projektas „Švietimas Lietuvos ateičiai“. Turėta kuo nuoširdžiausių norų „esmingai tobulinant švietimo sistemą, paskatinti lietuvių tautos ir krašto (?!) tautinių mažumų kultūrinę pažanga, atviros pilietinės visuomenės Lietuvoje kūrimąsi“, tačiau vadovėlius rengę autoriai turbūt nebuvo susėdę prie vieno stalo ir nenumatė, kaip veiks visa sistema ir paskiros jos dalys (o gal apsirinkame, gal buvo svarstyta, bet nepakankamai išsamiai). Įspūdis toks, tarsi laimėję konkursus autoriai panoro į rengiamus vadovėlius sudėti visą savo išmintį, bet užmiršo svarbiausią dalyką – medžiagos mokslinę klasifikaciją ir informacijos kiekio apribojimą atsižvelgiant į mokinių amžių, psichines bei fizines savybes, mokymo ir ugdymo tikslus.

            Nobelio premijos laureatas J. Brodskis yra sakęs, kad tada, kai rašo kokia nors tema Rusijos žmonėms (Rytams), stengiasi mintį išdėstyti kuo plačiau, kuo daugiau vingrybių prigalvoti, o kai rašo europiečiams (Vakarams) – kuo trumpiau, taikliau, tiksliau. Įspūdis toks, tarsi mūsų vadovėliai rengiami ne vakarietiškais principais vadovaujantis... Kad taip yra, galite įsitikinti paėmę į rankas, pvz., dvyliktokams skirtą stiliaus vadovėlį. Įžanginį skyrių skersai išilgai pervertę, kas yra stilius – nesužinosite, nors pavadinimas byloja priešingai.

            Apie padėtį vyresnėse klasėse jau ne sykį bandyta kalbėti. Gaila, kad brukant interpretacijas kaip pagrindinį ir kone svarbiausią mokymo būdą  visiškai nepaisoma autoritetingų balsų, jog mokinys dar nėra ir negali būti tam pasirengęs (Gimtoji kalba, 2002, Nr. 1, p. 12-12):

„[…] dabartinė sistema skatina visiškai neskaityti literatūros. […] Kaip sako mūsų fakuleto dekanas, interpretacija – užduotis ne mokiniui, o aukščiausio lygio literatoriui“ (Žaneta Markevičienė, VPU Lietuvių kalbotyros katedra);

„Literatai jau pripažino, kad interpretacija buvo klaida“ (Antanas Smetona, VU Lietuvių kalbos katedra);

„Jei mokiniai neskaito literatūros, kertama ir kalbos šaka“ (Aldonas Pupkis, LKD pirmininkas)...

            Kyla negerų minčių, kad galbūt čia susiduriame su paslėptu reketu ir gerai organizuotu verslu, nes kasmet išleidžiama po vieną interpretacijų knygą, būtiną besirengiantiems baigiamajam vidurinės mokyklos egzaminui (kaina svyruoja nuo 17 iki 23 Lt), ir krūvą papildomų knygų, knygelių, knygelyčių. Tėvai ir vaikai bėgioja, skambina pažįstamiems, ieško ir neradę... patys vėl perka, jei įperka.

            Ar ne siekimu nukreipti dėmesį nuo tokio mokymo pasekmių reikėtų laikyti ir siūlymą atsisakyti istorizmo principo dėstant literatūrą? Kaip kitaip paslėpsi, kad namas pradedamas statyti nuo stogo? O gal mums patinka nuogi karaliai?

 

Visa tai turėdami omenyje, siūlytume:

            pirma, peržiūrėti visą dabartinę lietuvių kalbos mokymo sistemą nuo 1-os iki 12-os klasės- programas, vadovėlius, mokymo turinį ir t.t. (reikėtų pasidomėti ir kitais dalykais, nes tai, apie ką kalbėjome, nėra vien lietuvių k. dėstymo bėdos);

            antra, pasitelkti medikus (ne pro šalį- ir didžiulę asmenybės ugdymo patirtį turinčius kunigų seminarijų dėstytojus), kurie tartų savo žodį, kiek protinė, psichinė, emocinė įtampa, per didelis fizinis krūvis, suaugusiųjų dėmesio ir bendravimo stoka lemia mokinių agresiją, iškreiptą požiūrį į vertybes, nusikalstamumo augimą (tik nereikia komisijų, kurios „ištirtų“, „apsvarstytų“, „nuspręstų“);

            trečia, mažinti mokinių skaičių klasėse (ne apie biudžeto išlaidas kalbėti reikia, o apie investicijas į tautos ateitį, jeigu nenorime tapti Europos užpečkiu - net ne užkrosniu);

            ketvirta, vieną kartą iš esmės susirūpinti mokytojo padėtimi, kol neišsibėgiojo po svečias šalis ar firmas iš patriotizmo šį darbą dirbantys, o švietimas, mokymas, ugdymas, kultūra netapo tik verslu.

             Vilties, kad padėtis turėtų keistis, teikia Lietuvos mokslų akademijos 2003 m. lapkričio 17 d. sesijos, skirtos Lietuvių kalbos padėčiai aptarti, rezoliucija „Lietuvių kalbos padėtis moksle ir visuomenėje“. Gal pagaliau praregėsime?

 

    Į pradžią

 

8. Marius Kundrotas  Kas sukūrė Uspaskich?

 

    Keliant šį klausimą, tenka pabrėžti: kalbama ne apie žmogų, bet apie politinį reiškinį. Reiškinį, pasižymintį ,,laisve nuo ideologinių rėmų” ir interesų pirmenybe prieš vertybines nuostatas. Reiškinį, pasižymintį kraštutiniu populizmu – nebe kaip priemone, o kaip turiniu. Pagaliau, reiškinį, pasižymintį Lietuvos denacionalizacija. Fenomenai negimsta iš nebūties. Būtų didelė klaida V.Uspaskicho ir jo vadovaujamos Darbo partijos iškilimą Lietuvos politinėje padangėje laikyti vien atsaku, reakcija, kontroversija ligšiolinei politinei sistemai – priešingai, tai nuosekli ligšiolinių tendencijų pasekmė.

    Kalbant apie populizmą, dauguma šiandieninių partijų naudojo ir tebenaudoja populizmą kaip metodą: netgi paties V.Uspaskicho kritikoje kartkartėmis pasigirsta populistinių gaidelių (ypač tada, kai mėginama šio politiko kritikos pretekstu nusimesti savo pačių politinę atsakomybę). Kaip taikliai pastebėjo politologas V.Laučius, dar pirmuosiuose Seimo rinkimuose manipuliuota ,,Rusijos grėsme” ir ,,sugriautais kolūkiais”. Abi šios problemos tuo metu buvo realios ir aktualios, tačiau redukuojant šalies problematiką į vieną tašką ir nutylint kitą – sau nenaudingą – tiesos pusę, buvo bene pirmąsyk pademonstruota politinė demagogija ir populizmas po Nepriklausomybės atkūrimo. Nestigo populizmo ir vėliau. Tačiau tiktai 2000 m. įsivyravo partijos, pavertusios populizmą nebe metodu, o savo politiniu turiniu: kitaip tariant, už populistinės šių partijų retorikos nebefigūravo jokios vertybinės nuostatos ar ideologinis modelis. Viena pirmųjų tokių partijų buvo V.Šustausko vadovaujama Laisvės sąjunga, jau 1995 m. užsikariavusi 6 vietas Kauno m. savivaldybėje (2000 m. V.Šustauskas tapo netgi šio Lietuvos miesto meru, tačiau netrukus, tais pačiais metais iškeitė jį į vienišą ir todėl – mažareikšmį Seimo nario mandatą).

    Vis dėlto, valstybiniu mastu pirmąja populizmo banga derėtų laikyti A.Paulausko Naująją sąjungą su jos šūkiu ,,Nusipelnėme gyventi geriau!” Ši partija savo valstybinio masto sėkmės 2000 m. Seimo rinkimuose pasiekė ne be V.Uspaskicho paramos – nors šiandien apie tai kalbėti nemėgstama. Triuškinančiai pralaimėjęs 2002 m. Prezidento rinkimus ir tapęs vienu pagrindinių savo buvusio bendražygio R.Pakso oponentų, A.Paulauskas šiandien laikomas valstybininku – bene dėl šio vienintelio faktoriaus (oponavimo kitam, labiau nusisekusiam populistui), o vos 2000 m. savivaldybių rinkimams susibūrusi Naujoji sąjunga jau priskiriama prie tradicinių partijų – šitokių kuriozų nevengia ir kai kurie politologai, pvz., A.Navickas (Prezidentas Valdas Adamkus -  misija įmanoma? // XXI amžius 2004 m. liepos 9 d., Nr. 16).

    Antrąja valstybinio masto populizmo banga galima laikyti R.Pakso iškilimą ir jo pergalę 2002 m. Prezidento rinkimuose. Tiesa, R.Paksas nors ir nestokojęs politinės eklektikos – kaip ir jo pirmtakas A.Paulauskas, vis dėlto parodė kiek daugiau principingumo: iškilęs kaip ,,antisisteminis” politikas R.Paksas, skirtingai nei A.Paulauskas, nesistengė pritapti prie savo kritikuotosios sistemos, tačiau tęsė oponavimą jai tol, kol buvo pašalintas. Nekyla abejonių, jog būtent dėl savo politinio nenuoseklumo A.Paulauskas prarado savo buvusį, iš esmės – protestinį elektoratą ir dabar šliejasi prie A.Brazausko socialdemokratų tarsi ieškodamas prie gelbėjimosi rato.

    A.Brazausko socialdemokratų partijos gimimą taip pat galima laikyti politinės ideologijos ,,nurašymo” apraiška. Buvusi Lietuvos komunistų partija (nuo 1990 m. – LDDP) gimė iš sovietinio režimo nomenklatūros, kurios pagrindas buvo anaiptol ne ideologinis. Vienintelė sovietmečiu legali partija buvo patikimiausias laidas karjerai siekti, todėl jos gretas užpildė ir ilgainiui įsivyravo kaip tiktai žmonės be principų, o ne kurios nors ideologijos atstovai. Nenuostabu, jog LDDP vyriausybės politika (ypač kalbant apie A.Šleževičiaus vadovavimo laikotarpį) neretai įvardijama ,,dešiniąja” ir laikoma greičiau liberalia, negu socialistine. Todėl šios partijos susijungimas su ideologiniu pagrindu susibūrusia ankstesniąja Socialdemokratų partija reiškė dar vieną ideologijos nuvertinimo etapą.

    Ir štai – trečioji populizmo banga: V.Uspaskichas, kuris - kartu su pasaulio banko patarėja O.Juknevičiene atstovaudamas kapitalo pasaulį, savo partiją pakrikštijo ,,Darbo”, o jos atstovai Europarlamente, nepriimti į socialistų frakciją (kam lyg ir įpareigotų kairuoliškas partijos pavadinimas), tarpininkaujant A.Zuokui pateko į liberalų gretas. Tai jau išties “nei kairė, nei dešinė”, “ideologijos nesuvaržyta” partija – tobulesnio pavyzdžio ir su žiburiu nerasi, tačiau tokia politinė karikatūra neapsiėjo be ankstesnių panašaus pobūdžio eskizų.

    Galima ilgai svarstyti: kas gi labiau padėjo V.Uspaskichui ,,legitimizuotis” (anot I.Makaraitytės)  politiniame elite – sąjungininkai, ar kritikai? Savo indėliu, matyt, prisidėjo ir konservatoriai, 2004 m. Prezidento rinkimuose parėmę V.Uspaskicho jau remiamą kandidatą P.Auštrevičių (dar vieną ,,nei kairį, nei dešinį” – Prezidento rinkimų kampanijoje pabrėžusį ,,bendras” Tėvynės sąjungos ir Darbo partijos vertybes, o šiandien besijungiantį prie liberalų); nesąmoningai pasitarnavo V.Uspaskichui ir A.Sakalas, kuris, trukdydamas Darbo partijos atstovams užimti eilines pareigas Europarlamento socialistų frakcijoje, tuo sudarė sąlygas jiems užimti kur kas reikšmingesnes pareigas kitoje frakcijoje, A.Zuoko parama – jau buvo paminėta, ją žiniasklaidoje paviešino pats E.Gentvilas (matyt, mažiau ,,laisvas nuo ideologinių rėmų”, nes panašų A.Zuoko elgesį išsyk įvertino neigiamai); galiausiai, savo palankumą V.Uspaskichui, renkantis būsimo premjero kandidatūrą gan atvirai išsakė ir perrinktasis Prezidentas V.Adamkus.

    Tačiau svarbiausias klausimas dabar – ne kuris politikas labiau padėjo V.Uspaskichui, o kodėl išvis galėjo atsirasti panašūs politiniai fenomenai?

    Tam tikrą atsakomybę – greta politikų – turėtų prisiimti ir ,,neklystamumo liga” tebesergantys šiandieniniai politologai, ypač universitetų dėstytojai, ex cathedra skelbiantys, jog ,,rimta politika gali būti kuriama tiktai interesų (jokiu būdu ne vertybių!) pagrindu”. Jeigu tokiomis nuostatomis ugdomas akademinis jaunimas – būsimasis šalies elitas, jeigu vertybinė nuostata ar juo labiau – jos reiškimas įskaitomas minusu, tuomet   nėra pagrindo stebėtis, jog būtent jaunimas labiausiai simpatizuoja pragmatiškajam V.Uspaskichui? Juk tai – tiesiog grynasis interesais, o ne vertybėmis grįstos (todėl – ,,vienintelės rimtos”, anot kai kurių politologų) politikos tipas, grynoji forma. V.Uspaskichas nekalba apie ideologinius modelius, jis tiesiog ,,agreguoja interesus”.

    Dar vienas svarbus aspektas – nacionalinė savimonė ir orumas. Praktiškai nuo pat 1992 m. (su trumpa Z.Zinkevičiaus kurtosios tautinės mokyklos pertrauka) tautiškumas buvo vis labiau eliminuojama tema iš viešojo gyvenimo ir solidžios politinės retorikos. Vyravo dvi tendencijos: arba ,,ištremti” tautiškumą iš politikos, apribojant jį kultūros sritimi, arba sutapatinti su agresyviu nacionaliniu šovinizmu (nacizmu). Etninė tauta kaip valstybės pagrindas imta laikyti pavojingu politiniu nesusipratimu, valstybinė ir pilietinė sąmonė bei savimonė atsieta nuo tautinės ir liko biurokratine abstrakcija. Eliminavus tautinį aspektą, liko nebeaišku: vardan ko ir kam reikalinga nacionalinė valstybė? Tokioje atmosferoje tendencingai suformuotą ir nekritiškai priimtą europinės panacėjos mitą netruko papildyti dar nuo 1992 m. girdimas lozungas, jog ,,prie ruso buvę geriau”: modernus, simpatingas, europietiškas rusas milijonierius nesunkiai tapo naujuoju pragmatikų ir kosmopolitų mesiju (ir kas gi drįstų suabejoti V.Uspaskicho europietiškumu po to, kai jo partiją parėmė pats buvęs Eurokomisijos pirmininkas R.Prodi?). Dėl to kaltas ne V.Uspaskichas: kaip žmogus, jis nėra nei blogesnis, nei geresnis už daugumą šiandieninių Lietuvos politikų. Kalta sistema, kuri jį pagimdė, nors šiandien  pati jau būtų linkusi atsižadėti savo kūrinio: populizmas, nuogas pragmatizmas ir kosmopolitinis indiferentiškumas nacionalinėms vertybėms atsigręžė prieš jų kūrėjus ir žadintojus. Ar sugebės Lietuvos politinė sistema mobilizuotis prieš vieną konkretų populistą – ne pats svarbiausias klausimas: kur kas svarbiau, kad šio iššūkio akivaizdoje būtų pagaliau suvoktos ir įsisąmonintos šios padėties priežastys, padarytos reikiamos išvados ir užkirstas kelias panašioms tendencijoms plėtotis ateityje.

    Priešingu atveju, netgi nugalėjus V.Uspaskichą, į jo vietą ateis kiti – niekuo ne geresni pragmatikai ir populistai.

 

    Į pradžią

     

9. Jonas Kazimieras Burdulis   Vienykimės!

 

 

Vilnius, šešioliktieji II-osios Lietuvos Respublikos metai.

 

    I-oji Lietuvos Respublika, susikūrusi I-ojo Pasaulinio karo pagimdytame chaose, lietuvių tautai atnešė ilgai lauktos svajonės – savo valstybės atkūrimo – išsipildymą. Po 1918 metų Nepriklausomybės akto lietuvių tauta atgavo laisvę ir pradėjo kurti savo gyvenimą. Per istoriškai neilgą laikotarpį buvo pradėta ir užbaigta Žemės reforma, sukurta pramonė ir finansų sistema, Lietuvos valstybė tapo visateise pasaulio tautų bendrijos nare. Deja, dėl to meto pasaulio istorinės raidos vingių Lietuvos valstybė tegyvavo tik trumpą dviejų dešimtmečių laikotarpį, kai ją pasidaliję du agresoriai – raudonasis ir rudasis – sukurtą gyvenimą sukaustė XX amžiaus vergovės pančiais.

  Sugrįžimą į laisvą gyvenimą teko puoselėti ištisą pusę šimtmečio – tai pavyko, tik palankiai susiklosčius istorinei pasaulio raidai. Per tą laikotarpį lietuvių tauta buvo naikinama ir pjudoma svetimųjų ir savųjų rankomis, buvo siekiama, jog lietuvis išsigims ir užmirš laisvės troškimą.

  Vis dėlto okupantui buvo nelemta sulaukti savo užmačių išsipildymo, – lietuvių tauta atsitiesė nuo vergijos jungo ir sugrįžo į laisvės kelią. Tačiau ilgi vergijos metai paliko neišdildomus randus lietuvio sieloje – tas vakarykščio šeimininko ilgesys, tas toks gajus atmintyje šuniui numesto kaulo vaizdas dar ne vienam Lietuvos piliečiui žadina malonius prisiminimus, kaip juo rūpinosi okupantas, kaip jis buvo rengiamas ir maitinamas. Tie šešiolika laisvės metų išdildė lietuvio prisiminimus, kaip atrodė okupanto pasiūtas rūbas ir jo patiektas maistas. Šiandien daugeliui atrodo, jog okupacija turėjo ir savo gerų pusių – buvo tvarka, niekuo nereikėjo rūpintis pačiam. Tačiau jau spėjome pamiršti, kaip bergždžiai ieškojome tuščiose parduotuvėse padoresnio rūbo ir apavo, kaip tik šventėms pagal maisto korteles galėdavome nusipirkti geresnio maisto. Tačiau mes užmiršome, jog okupanto tvarka buvo nukreipta vergijai įtvirtinti, užmiršome, jog vergija nėra natūrali žmogaus būsena, jog ji žaloja sielą ir žmogų paverčia ne savo laisvės kalviu, o bedvasiu okupanto pastumdėliu.

  Sąmoningas žmogus negali sutikti, kad remiantis nenatūralia vergijos nostalgija būtų formuojamas Lietuvos likimas, valstybės ir piliečio likimas. Nesvarbu, kad taip galvoti yra linkę tūkstančiai ar netgi dešimtys tūkstančių Lietuvos piliečių. Lietuvai sugrįžus į laisvojo pasaulio tautų bendriją, reikia liautis dairytis atgal, o gyventi savo protu, juolab kad Dievas lietuviui nepašykštėjo nei proto, nei grožio, nei darbštumo, nei sumanumo.

  Šiandien negalima nematyti gilių žaizdų lietuvio sieloje. Visuotinai toleruojami masinis girtuokliavimas ir vagiliavimas neskatina nesąmoningo žmogaus tauriems tikslams. Formuojasi veltėdžio charakteris, išlaikytinio psichologija. Deja, sielos destrukcijai linkę pasiduoti vis daugiau žmonių, neturinčių vilties susirasti darbo. Prie tautos naikinimo sėkmingai prisideda masinis narkotizavimas. Valdžiai abejingai stebint, kvaišalai jau įsitvirtino Lietuvos mokyklose. Šimtai jaunų merginų tampa prekybos žmonėmis aukomis – prostitutėmis. Dešimtys motinų savo rankomis žudo naujagimius. Tauta nutolo nuo Dievo, atsirado tautos degradacijos požymių.

  Greta šių tautai pražūtingų reiškinių veržlūs Lietuvos ekonomikos augimo tempai netenka jokios reikšmės. Iškilus pavojui tautos moralei, visi dvasiškai nesuluošinti Lietuvos piliečiai privalo pagalvoti apie tautos ateitį ir ištiesti pagalbos ranką nelaimingiems savo broliams. Negalima abejingai žiūrėti, kaip ateina naujas šeimininkas ir planuoja naujus planus šeimininkauti Lietuvoje. Tas naujas šeimininkas yra mūsų abejingumas ir susitaikymas su pasikėsinimu į mūsų likimą. Todėl būtina prisiminti pagrindinį žmogiškosios egzistencijos dėsnį – žmogus, Dievo valia atėjęs į šį pasaulį, turi pas Dievą sugrįžti jau savo valia. Ir visiškai nesvarbu, tiki į Dievą konkretus žmogus ar yra ateistas, – ne jo valioje bjauroti savo gyvenimą, nes jis turi pareigą sau ir savo šeimai, savo tautai, valstybei ir Dievui. Metas šaukti tautą į dvasinį atgimimą.

  Mes kviečiame visus geros valios žmones suprasti pavojų, kuris  iškilęs tautai. Šio pavojaus, regis, nesupranta Lietuvos politinės partijos, iki šiol gyvenančios grupinių interesų pagimdytomis godomis. Mes turime jungtis – kol kas į nepolitines organizacijas, į naują Sąjūdį, jungtis ir vienytis. Mes turime vienytis, nežiūrėdami, kad atsiranda vis  nauji kietos rankos entuziastai ar viską žadantys pseudolyderiai. Junkimės, vienykimės ir tarkimės – ką daryti, kad sustabdytume tautos ir valstybės degradaciją. Mūsų lyderiai atsiras savaime, mes juos išsiugdysime patys, iš mūsų tarpo, – tokius, kurie supras mūsų lūkesčius ir sugebės deramai atstovauti tautą. Galbūt iš naujo Sąjūdžio atsiras tikros partijos, kurios deramai atstovaus tautą Lietuvos Respublikos Seime. Tada mes vėl atsistosime ant kojų ir eisime toliau.

    Į pradžią

 

10. D. Mikalauskienė Demokratija Kėdainių dvare  

 

      Ar prisimenate, ką  prieš 20 metų rašė ,,Tiesa”, ,,Komjaunimo tiesa”?

     Jaunajai kartai primenu, kad tai buvo didžiausi ir beveik vieninteliai to meto dienraščiai ir rašė jie beveik vienodai apie Komunistų partijos nuopelnus mūsų ekonomikai, kultūrai, mokslui, karvių pieningumui bei bulvių derliui. Tiesa ,,Tiesoje” buvo vienintelė ir nediskutuotina, o,,Komjaunimo tiesa” jai ugningai pritardavo. Skaitytojui rinktis nebuvo iš ko: du laikraščiai, o ir tie vairuojami vienos tvirtos partijos vairininkų, tad ir vadinami buvo partijos bei komjaunimo,,organais”. Žmonės skaitė, nes nebuvo ką daugiau skaityti, o tie, kurie neskaitė vistiek vieną iš ,,organų” užsiprenumeruodavo, mat tai daryti įsakydavo įmonės vadovas ar partinės organizacijos sekretorius.

    Šiandien galėtume pasidžiaugti, kad praėjo tie laikai ir perkam tuos leidinius, kurie mums patinka, kuriais tikime. Galėtume džiaugtis, kad demokratija įsitvirtino, jeigu ne… kelionė į Kėdainius. Į miestą, kurį jo meras V. Muntianas prieš savaitę „ Lietuvos ryte“   pavadino demokratijos lopšiu. Žiūrėk, net neįtarėm, iš kur ta demokratija Lietuvoje atsirado. Gi pasirodo iš Kėdainių! Taigi iš tiesų verta tame mieste atidžiau pasidairyti ir su ta ,,demokratija” susipažinti.

       Kėdainiai buvo toks miestas, kaip miestas, sovietiniais laikais turėjo savo laikraštį skambiu pavadinimu ,,Tarybinis kelias” ir tuo keliu pergalingai žygiavo į šviesų komunizmo rytojų. Nei geriau, nei blogiau kaip kiti tokio dydžio rajonų centrai. Turėjo Kėdainiai  ir vietinę televiziją, kurioje dirbo gal ne šalies žurnalistikos žvaigždės, bet vis dėlto profesionalai, kokių provincijoje ne tiek jau  daug ir tegyvena.

    Tūlas valdininkas iš savivaldybės gali sakyti, kad nėra ko vartoti būtojo laiko – demokratija čia tiesiog šėlsta, visa žiniasklaida  Kėdainiuose tebeklesti, o laikraščių  net atsirado daugiau. Tai  bus tiesa, jei kalbėsime apie vietos laikraščių skaičių: buvo vienas,o dabar yra net trys.   Kėdainių TV irgi dar teberodo savo programas.  Kaip visi žinome,  kiekybė toli gražu negarantuoja kokybės, o šiuo atveju dar ir laisvo žodžio. Iš tiesų Kėdainiuose kaip sovietų laikais – viena teisybė,  ir nebandyk paprieštarauti: ne tik prarasi darbą, bet ir kito negausi iki gyvos galvos. Gal tik savaitraštis „ Mugė” leidžia sau vieną kitą šmaikštesnę frazę dvaro šeimininkų adresu  pasakyti. Beje, šis laikraštis pastaruoju metu jau įgavo drąsos ir belieka jiems paliunkėti sėkmės ir nebūti ,,suvalgytiems”. Abu kiti  laikraščiai sutartinai ir ,,demokratiškai” gieda tą pačią giesmę.  Kaip   savo šeimininką gali kritikuoti laikraštis ,,Rinkos aikštė”, kurį įkūrė V. Uspaskich ir kuriam vadovauja dvaro freilina V. Surgautienė, buvusi kolūkio partinės organizacijos sekretorė, o vėliau V. Muntiano pavaduotoja. Ji jau anais laikais išmoko išpažinti tik vieną – savo ponų tiesą. O ,, Kėdainių garsas”? Čia vadovauja  I. Marijošienė, padariusi neįtikėtiną šuolį ir staiga iš  sekretorės tapusi leidinio redaktore.  Kėdainiškiai nujaučia, kad šio leidinio akcijas irgi kontroliuoja Dvaro šeimininkai, tik tai sunkiau įrodyti, nes dažnai šie ponai akcijas įsigyja ne savo, o savo tarnų vardu.  Taigi ir klesti Kėdainiuose vienintelė – V. Uspaskich ir jo verslo projektų kūrėjo bei realizuotojo Kėdainių mero V. Muntiano tiesa, kurią, matyt, jie ir vadina vietinės demokratijos išraiška. Stebėtinas cinizmas! Jeigu kas nors iš Kėdainių žurnalistų padarytų klaidą ir pateiktų ,, ne tą” informaciją, gali labai nesikankinti ir ramiai miegoti, nes spaustuvė, kuri irgi priklauso tam pačiam V. Uspaskich, tikrai nespausdins to, kas gali nepatikti šefui.

    Vos pradėjęs verslą, V. Uspaskich panūdo turėti savo televiziją ir ji, kaip, beje, viskas Kėdainių mieste ( pastatai,  didžiausi statybų bei remonto užsakymai, įmonės, žemės…) „stebuklingai“ atsirado jo rankose. Istorija tik nutyli, kiek už visus tuos turtus  buvo sumokėta, kokie privatizavimo konkursai  buvo ar nebuvo organizuojami ir skelbiami, kas, kada ir kaip disponavo informacija bei ja gudriai manipuliavo.

    Kėdainiškiai sako, kad V. Uspaskich  nupirko vieną TV siųstuvą ir to užteko, kad  jis taptų vietinės TV šeimininku.  Tais laikais  V. Uspaskich   teigė, kad televizijos jam reikia trumpam - tik išreklamuoti verslui, o vėliau jis tą TV numesiąs kaip vaikas atsibodusį žaislą. Bet taip neįvyko – ne toks kvailas Viktoras , kad  televizijomis švaistytųsi. Pats labai greitai įsitikino, kokia tai puiki miestelėnų mulkinimo  mašina, arba, kitaip tariant, tikras lopšys budrumui ir sveikam protui užliūliuoti! Na, jei V. Muntianas taip nori, tai tą lopšį pavadinkime demokratijos lopšiu, nes viskas, kas iš Kėdainių- ypatingai „demokratiška“: žiniasklaida, privatizavimai, V. Uspaskich „sugebėjimai“įsisavinti daugiamilijonines SAPARD lėšas ir „Jangilos“ mokesčių nemokėjimas, gatvės, kurioje gyvena V. Uspaskich šeima, eismo uždarymas ir t. t., ir t. t.

      Na, bet grįžkime į tą vienos tiesos oazę ir pažvelkim į vietos TV, kurią įsigijo  V. Uspaskich.  Pirmiausia iš buvusios TV jis išgujo ten dirbusius žmones, kurie išmanė, kas yra vaizdo kamera, mikrofonas ir žinojo, kas su tais ,,įrankiais” daroma. Netiko šie darbuotojai Kėdainių šeimininkui, nes mokėjo dirbti, o kas iš viso nepakenčiama - turėjo supratimą apie informacijos objektyvumą bei jos pateikimo būdus. Vietoj jų naujasis šeimininkas susirinko  žmones ,,iš gatvės” ir netgi ,,iš vestuvių”, kur tie grieždavo polkas bei valsus. Įdomiausia yra tai, kad televizijos šeimininkas yra  V. Uspaskich, tačiau jos išlaikymui pinigų jis neduoda. Kėdainiškiai sako, kad ši privati televizija išsilaiko iš tų pinigų, kuriuos ,,už paslaugas” moka Kėdainių savivaldybė. Šiuo atveju ,, paslaugos” – tai skleidžiama informacija (o gal dezinformacija?).

     Na tai ką gi dabar rodo Lietuvos „ demokratijos lopšio“ - Kėdainių TV ? Rodo, kaip puikiai ir be jokių priekaištų  dirba savivaldybė, kaip Šeimininko V. Uspaskich dėka suklestėjo ir išgražėjo miestas. Mąstantys kėdainiškiai tik kraipo galvas ir netiki savo akimis bei ausimis. Jie juk žino, kad mieste sėkmingai dirba daug stambių, pelningų įmonių:,,Lifosa”, ,,Vesiga”, ,,Kėdainių šiltnamiai”, Kėdainių cukrus” ir kt., o kur dar bankai, prekybos centrai, siuvyklos… Šios stambios įmonės  sąžiningai moka  mokesčius ir taip  praturtina miesto biudžetą. Vien iš ,, Lifosos”   miestas gauna kelis kartus didesnes finansines įplaukas nei ateina iš visų V. Uspaskich įmonių kartu sudėjus. Tai kas gi iš tikrųjų puošia ir tvarko Kėdainius? 

     Pažiūrėjus Kėdainių TV ir paskaičius vietos laikraščius tikrai atrodo, kad tvarko didysis geradėjas V. Uspaskich. Deja, tiesa yra visai kitokia. Svarbu paleisti dūmų uždangą – pavyzdžiui, kartą per metus kėdainiškiams dovanoti porciją ledų ir taip sukurti turtingo geradario iliuziją. Tvirtai už vadžių laikomi vietos laikraščiai tą iliuziją puoselėja, ją minko ir formuoja tol, kol galų gale daug kas  ja patiki. Beje,  laikraštį ,,Rinkos aikštė”, kaip ir anais sovietiniais laikais ,,Tiesą”, raginami užsiprenumeruoti beveik visi V. Uspaskich įmonių darbuotojai.

       ,,Liūdnas vaizdelis”, jeigu  taip„demokratiškai“ netrukus bus tvarkoma ir visa Lietuva.

    Į pradžią

 

11. Dr. V. Narbutas, geologas    Apnuodytos gėlės 

 

    Visuminės ekologijos požiūriu vertiname miesto taršą, atmosferos užterštumą, žmogaus elgesį aplinkoje, taip pat žmonių tarpusavio santykių neigiamus veiksnius – agresiją, prievarta brukamą alaus, o ne taip seniai ir tabako reklamą ir masinį antplūdį per įvairiais informacijos priemones erotinių ir pornografinių vaizdinių. Žmogui, o ypač jaunam, sunku išlikti nepažeistam. Vyksta visuotinas fizinių ir dvasinių žmogaus galių naikinimas, išskaidant jo dėmesį, interesus, ištrinant iš atminties pamatines dvasinės egzistencijos vertybes.

    Tačiau yra dar viena žmonių sąmonės naikinimo rūšis, tai politinė įtaiga, kitaip tariant, žmonių kvailinimas ir jų sąmonės nuodijimas, siekiant tam tikrų, dažniausia politinių tikslų. Tikslas destabilizuoti susiklosčiusius visuomeninius santykius, įpročius ir papročius, įteigti ir įtvirtinti vieną sau geidžiamą mąstymo modelį. Prasidėjus Rolando Pakso apkaltos procesui, buvo eskaluojamos ir įkalamos į žmonių sąmonę runkelių ir elito sąvokos. Dėl visų valstybės ir visuomenės bėdų, gyventojų nepriteklių ir apskritai blogo gyvenimo kaltas politinis elitas, kurio atstovai rūpinasi tik savo gerove, niekina dorą žmogų ir vadina jį runkeliu. Šitokio modelio įtvirtinimui STT dar mestelėjo Rubikono grupės bylą, paskelbusi gana įspūdingus jo vadovo pokalbius su seimūnais ir savo verslo partneriais. Tokių žmonių, pinigais bandančių diktuoti savo valią, apstu ne tik Vilnius. Žmonių pasipiktinimą kelia savivaldybių veiksmai, kai nuolaidžiaujant prekeiviams iš įprastos, patogios gyventojams vietos iškeliamos autobusų stotys, su didžiulėmis komercinėmis statybomis braunamasi į senamiesčius, naikinamas gyvenamosios aplinkos mikroklimatas.

    Visa tai – taip. Ir paprastam, turto ir vietos po saule dalybose nedalyvaujančiam žmogui belieka tik gūžčioti pečiais ir bejėgiškai piktintis, nustojus vilties, kad kas nors čia gali padaryti tvarką.

    Esant tokiai padėčiai, labai lengva vietoj rimtos priežasčių-pasekmių analizės tiesiog paberti druskos ant žaizdos ir pasakyti, jog kaltos visos iki šiol buvusios Nepriklausomos Lietuvos valdžios, kad valdininkai, tas išgalvotas politinis elitas, tik tą ir darė, kad apiplėšinėjo paprastus žmones, paversdamas juos runkeliais. Kai vos ne kiekvieną dieną tas paprastas kaimo žmogus pusę šešių ryto girdi panašias mintis, kartojamas Beno Rupeikos balso, jam jau nereikia pačiam mąstyti, jis gauna paruoštą atsakymą ir belieka tik jį pakartot, retransliuojant savo kaimynui, prie pusryčių stalo pasidalyti su savo šeima. Taip nejučiom nuodingos žmonių smegenis paralyžiuojančios dujos radijo bangomis sklinda po visą Lietuvą.

    Iš pasikalbėjimų su įvairaus likimo rajonų žmonėmis – mokytojomis, bibliotekininkėmis ar kitais specialistais, šiandien nedirbančiais savo darbo, ar tiesiog išėjusiais į pensiją, Benas Rupeika nuolat „spaudžia“ nostalgiją praėjusiam laikui, kai buvo mokinių mokyklose ir kaimo bibliotekos buvo reikalingos – esą jau kalti ne valdininkai, o pasikeitęs gyvenimas, pasikeitusi politinė sistema, kurią atnešė išsilaisvinimas iš „broliškų tautų šeimos“.

    Sutikęs jaunus mokytojus, atvežusius iš Vilniaus į kaimą, į žygį savo aštuntokus, užberia juos klausimais (paslaptingai įspėjęs, kad mokiniai negirdi), o klausimai tokie: „Tai dabar pasakykit, kiek jų atsisės į kalėjimą, ant adatos?..“, „Kiek jų išvažiuos, gyvens užsieniuose ir nenorės sakyt, kad lietuviai?..“, „O kiek iš jų nusižudys?..“ Tikiu, kad nė vieno,- atsako mokytoja- išaugs tikri žmonės…“

    Negavęs pritarimo nei vienam savo teiginiui ir nusivylęs optimistiška mokytojų nuotaika, žadančių mokyti vaikus ir po dvidešimties ir po trisdešimties metų, reziumuoja pagal save, įspirdamas politikams „O gal geriau tylėt, kaip politikai tyli ir nepasakyt, kad einam į išnykimą“.

    Kertami miškai, dėl kurių ir sovietmečiu skaudėjo širdį. Tačiau siekiama reguliuoti ir kontroliuoti tuos kirtimus, o B. Rupeika kiekviename žingsnyje, net ir Šilinėje prie Nemuno, iš anksto mato iškirstus ąžuolus.

    Prezidento Rolando Pakso apkaltos laikotarpiu Benas Rupeika taip įsisiautėjo savo monospektakliais, tiesiog pralenkė pats save, įtikinėdamas žmones, kaip jie blogai gyvena. Surinkus jo insinuacijų ir stiliaus perlus beliko rašyti laišką RTV vadovybei ir Tarybai. Po to, taip sutapo, dvi savaites jo nebegirdėjom, o išsisprendus prezidentinei krizei ir tie nuodai tarsi tapo jau nebe taip aktualūs, be to, teko girdėti, jog dėl laidų vienpusiškumo buvo ir savo kolegų įspėtas.

    Taigi pasibaigus paksogeitui mažiau beliko raiškos ir Beno individualybei, rečiau begirdėdavome ir runkelio metaforą, lyg ir nuščiuvo, prarado savo veidą „Kaip žmogės gyvena“ Lietuvos radijo laidos vedėjas. Vien iš nešvankokų erotinių užuominų galėdavai atpažinti tikrąjį Beną Rupeiką.

    Ir staiga – nauja aukso gysla. Įnirtingai gynęs Prezidentą, nekaltai puolamą to niekingo elitinio Seimo ir nieko nepešęs, gavo šansą atsigriebti. Po ilgesnės pertraukos vieną rytą, tai buvo liepos mėnesio paskutinę savaitę, berods, ketvirtadienį vėl pusę šešių įsijungęs radiją išgirdau jokios staigmenos lyg ir nežadantį eilinį Beno Rupeikos kandžiojimąsi, mygiant ir provokuojant savo pašnekovę, kad ką nors blogo pasakytų apie tvorą atsitvėrusį, atrodo, naujai atsikėlusį kaimyną, žodžiu, jojimas mėgstamu Beno arkliuku (Jūs jiems runkeliai – vis kartojo), bet kalbinta moteris apie tą kaimyną ir jo tvorą nieko blogo nepasakė. Tada beliko apkandžioti patį tvoros tvėrėją, kuris neliko skolingas, Rupeiką sovietiniu runkeliu išvadinęs. Po šito dialogo – staigus perėjimas prie Vilniaus, šilto vandens tiekimo, prie kompiuteriais ginkluotų galingų kontorų ir ranka pažymas rašančių jų darbuotojų, ir staiga įjungiamas Janukonio telefoninio pokalbio įrašas iš tų STT pateiktų seimo komisijai.

    Na, dabar jau, sakau, perlenkei lazdą, Benai, ir, maniau, užteks. Bet kur tau – tai turbūt buvo tik pradžia, nes išvykęs ir ilgesnį laiką negirdėjęs, pailsėjęs nuo Beno Rupeikos balso, vieną šeštadienį (rugpjūčio 8 d.) vėl išgirstu ir, ką pasakysi, – visas pusvalandis skirtas pamokai, kaip imti kyšius, tiesiog seminaras tuo klausimu ir, aišku, vėl telefoninio pokalbio įrašas – autentiškas, nepaneigiamas. Sveikinu, Benai! Radai aukso gyslą. Labai suprantu Nijolę Steiblienę, kuriai buvo koktu klausyt šitų telefoninių pokalbių. O Benui Rupeikai – skanu, jis taip mėgaujasi, kaip šūdvabalis – kuo giliau į karvašūdį, tuo skaniau. O kad ir klausytojui būtų skanu nuo visų jo insinuacijų ir humorėlių, laidos pabaigai pridedamas gražus eilėraštis ir miela širdžiai daina, girdėti netgi nostalgiškos tremties dainos. Tarsi gėlių puokštės, kurių viduje styro pagalys, varlė ar dilgėlė. Atsigavėjimui dar paskaitomi pritariantys laiškai, dažnai tų pačių, jau girdėtų autorių. Taip kuriasi bendraminčių laukas, vienodai matančių ir mąstančių žmonių terpė, meistriškai palaikoma ir maitinama laidos vedėjo Beno Rupeikos.

    Galėtum sakyti – smulkmenos tos Beno Rupeikos insinuacijos ir pasimaivymai, svarbu, kad per jo laidas išgirstame tikrus, daugiausia kaimo žmonių balsus, jų savitą mąstymą, jų nesumeluotus žodžius. O tačiau kaip visa tai apnuodija pokalbių vedančiojo interpretacijos, užuominos, kreipimas vis į tą pačią „runkelių“ ir „elito“, žmonių ir ponų, vagą, į tą niekam nereikalingą, tokį žalingą Lietuvos žmonių supriešinimą. Ant tos supriešinimo bangos, jos purslų apakinti, žmonės vis mažiau sugeba matyti savo akimis, pasiduodami įteigiamam trafaretiniam paveikslui, kuriame ant širmo žirgo ir atjoja tokie Tautos gelbėtojai kaip atėjūnų remiamas Paksas arba visiškas pats atėjūnas ir prasisiekėlis, milijonus Lietuvoje susikrovęs, Uspaskichas.

    Į pradžią

 

12. Kaimas dar neprarado dvasingumo 

 

Į kaimą žiūrime baugiai, su nepastikėjimu, manydami, kad ten gyvenantys žmonės degradavo ir iš pat ryto ieško tik išgerti. Iš ten ir silpnaprotystė, nusikaltimai, nelaimės...

  Arūnas Svitojus dalyvauja kai kurių  kaimui remti fondų bei  daugelio komisijų veikloje ir  kaimą pažįsta iš labai arti. Kaip bebūtų keista, Arūnas tiki kaimo prisikėlimu.

 

Vadovaujate fondui„Heifer  international“ ( „Tarptautinė telyčia”) Baltijos šalyse. Koks tai fondas?

 

    Tai Fondas, kurį 1944 metais įkūrė JAV stambieji ūkininkai. Jau tada jie suprato, kad reikia padėti smulkesniems, skurstantiems ūkininkams. Nuo to laiko Fondas labai išaugo ir dabar per metus jis paramai skiria 45 milijonus dolerių. Tai Fondas, kuris remia ūkininkus visame pasaulyje.

 

Kokiu būdu Fondas padeda valstiečiams? 

 

    Vargstančiai šeimai dovanojam telyčaitę, paaiškinam kaip ją auginti, pamokom kaip dirbti žemę. Svarbiausia yra tai, kad telyčaitei užaugus ir apsiveršiavus, jauna telyčaitė dovanojama kitai vargstančiai šeimai. Taip mes padedame ne tik materialiai, bet ir stengiamės ugdyti bendruomeniškumo, gerumo, užuojautos artimui, kaimynui jausmus.

 

Ar nėra rizikos, kad skurstanti šeima paprasčiausiai tą telyčią papjaus ir suvalgys?

 

    Fondas Lietuvoje jau padovanojo per 200 telyčių, tačiau nė viena nebuvo papjauta. Net ir esant didžiuliam skurdui atsivesta telyčaitė atiduodama. Yra  net labai jaudinančių pavyzdžių. Viena daugiavaikė motina Šilutės rajone gavo iš Fondo telyčią, ją užaugino ir ši apsiveršiavo. Moteris jau turėjo atiduoti mažąją telyčaitę kitai šeimai, kai staiga melioracijos griovyje paskendo jos užsiauginta karvutė. Pagal Fondo sąlygas, atsitikus nelaimei, ji galėjo telyčaitę pasilikti sau, bet to nepadarė. Net ir turėdama 6 vaikus, moteris vykdė duotą pažadą. Mes perdaug nuvertinam savo žmones. Jie yra supratingi, tik reikia su jais padirbėti, atverti jų širdis ir jausmus.

 

Ar kiekviena šeima gali tikėtis tokios paramos?

 

    Fondas sudaro sutartis su jau paruoštais, subrendusiais tokiai paramai žmonėmis, turinčiais žemės, sugebančiais ją dirbti. Pasirašius sutartį mes tas šeimas stebime ir, jei reikia, konsultuojame. 

 

Na, bet juk kaime yra daug asocialių žmonių. Ar ir jiems padedate?

 

    Jeigu žmogus galutinai degradavęs, tai jį kažin ar gali kas prikelti. Tačiau jei matome, kad tai perspektyvi šeima, kad geria tik todėl, kad neturi kuo užsiimti, tai stengiamės padėti. Juk dauguma nekalti, kad atsidūrė dugne

    Nuvažiavęs į Kintus, Šilutę, kitas vietas, matau gana tipiškus atvejus. Žmonės, neturintys tose vietose šaknų, atvažiavo iš kažkur, gavo kolūkio gyvenvietėje butą ir ten apsigyvenę ėmė dirbti. Galbūt jie neskaitė laikraščių, nežiūrėjo TV ir nesusigaudė, kokie politiniai procesai vyko Lietuvoje. Vieną gražią dieną žmogus atėjo į darbą ir jam pasakė, kad kolūkio jau nėra. Techniką išsidalijo buvusi vietinė nomenklatūra, kolūkis bankrutavo ... Žmogus neturėjo savo ūkelio, neturėjo  profesijos. Ką jam daryti  su būriu vaikų? Soc. parama 200 litų . Gavo žemės, bet nežino, kaip  tą žemę dirbti. Juk bulves auginti irgi reikia mokėti.  Aš kaip Fondo atstovas ieškau tokių šeimų, stengiuosi padėti. Beveik 20 procentų žmonių yra visai dugne. Niekam jie nerūpi ir užkimba už kiekvieno populisto kabliuko. Prisiklauso pažadų, gauna 10 litų ir eina balsuoti. Sakau: netikėk, nes tau meluoja, o jis atkerta, kad jam bent šiokia tokia viltis atsiranda.

    Dažnai girdžiu sakant:„Neduok tu tam girtuokliui karvės, jis gi pasipjaus ją ir suvalgys“. Nereikia žmonių taip nurašyti. Juos reikia šviesti, mokyti. Žinoma, ne visi žinių nori, tačiau ir su tais galima dirbti, jeigu apsoginkluosi kantrybe.  Jeigu organizuosim kursus ir tą dieną jie gaus nemokamus pietus, tai  ateis tų paskaitų išklausyti. Jeigu duosi dar ir blonknotėlį, rašiklių – tai vėl bus stimulas pasėdėti paskaitoje. Taip tuos žmones viliojame, kad jie bent ateitų pasiklausyti. Kelias dienas klausys, o trečią gal pradės galvoti. Nereikia jais piktintis. Atėjo nauja sistema ir sugriovė jų įprastą gyvenimą, o naujo kurti neišmokė.

 

Ar noriai žmonės buriasi į bendruomenes?

 

    Projektas ,,Tarptautinė telyčia” tęsiasi 2 metus. Važinėju po kaimus, rengiu seminarus. Gal ne taip greitai, kaip norėtųsi, tačiau bendruomenės kuriasi. Mes jas skatiname, konsultuojame. Yra susikūrusių jau gana stiprių bendruomenių. Pavyzdžiui, tokiuose Eičiūnuose žmonės gavo karvių, taip dirbo, stengėsi, kad net pasistatė bažnyčią. Vietinė šviesuomenė tampa bendruomenės lyderiu, suranda fondus, su jais susirašinėja ir gauna iš jų pinigų. Vienas fondas skyrė  4 tūkstančius dolerių, kitas -11 tūkstančių...

   Orientuojamės į vietos tradicijas. Lietuvoje sudarydami sutartis sakome, kad žmonės negirtuokliautų, kad kurtų bendruomenę, nusipirktų būtiniausius prietaisus. Jei dovanojam avis, tai skatinam kurti  vilnų karšyklą ir t.t.

   Su žmonėmis reikia dirbti, o nenusisukti nuo jų, nepalikti jų likimo valiai. Apie kaimo problemas visų pirma turi galvoti valstybė.  Netrukus bus gauti struktūrinių fondų milijardai, SAPARD lėšos. Kas tuos pinigu gaus? Vėl stambios įmonės? Juk vien toks V. Uspaskich gavo 32 milijonus. Tai kas gi lieka kitiems? Kas įtiko Žemės ūkio ministrui, tas ir gavo, o smulkiesiems teliko tik paskaitos. Strategiškai nebuvo ir nėra galvojama apie visą Lietuvą, apie visus žmones. Dėl to daug chaoso ir neteisybės.

 

Kur žmonėms kreiptis, jei norėtų jūsų Fondo paramos?

 

Tegul skambina į Fondą arba tiesiai man asmeniškai telefonu 861267191

    Į pradžią

13. Iš skaitytojų laiškų

  Netikėtas praregėjimas

 

         ...Dvejus metus miegojusi, lietuviškoji Temidė pagaliau prasitrynė akis ir „pastebėjo“, kad Lietuvos Seimas, Vyriausybė ir Prezidentas, pažeisdami Konstituciją, neteisėtai pasisavino dalį dirbančių pensininkų pensijos arba privertė juos atsisakyti darbo, o kai kuriuos- nelegaliai išvykti į užsienį.

              Kiek buvo apiplėštųjų, tikriausiai nė pati solidžioji ministrė V.Blinkevičiūtė nežino. Minimas 67 500 dirbančiųjų skaičius (tikriausiai, be atleistų ir išvykusių). Užbėgdamas į priekį, noriu priminti, kad tik mažai daliai nukentėjusių pensininkų buvo šiek tiek kompensuota (už vienerius metus), tačiau tai buvo daryta tikslingai- kol nutils šurmulys, kitiems gi visokiais pretekstais nebuvo grąžinta. Gal gerb. ministrė galėtų paaiškinti, kokiu principu skirstė vienodai apiplėštus pensininkus į „lygius“ ir „lygesnius“?

            Esame įsitikinę, kad tauta turėtų, nors ir pavėluotai, sužinoti, kas buvo šitokios akcijos iniciatoriai.

            Pirmasis tos operacijos sumanytojas ir laimintojas- perbėgėlis iš vienos partijos į kitą, tikras politinis akrobatas (dukart meras, dukart premjeras ir t.t.) Rolandas Paksas. Tai veikėjas, kuriuos anglai taikliai vadina „carpet bagger“- politikais perėjūnais. Jis pareiškė, kad pasirinko mažiausiai skausmingą, nors ir nepopuliarų sprendimą. Neapsiriko: nustekenti pensininkai susitaikė su tuo, kas įvyko, nors niekaip negalėjo patikėti Seimo ir Vyriausybės trumparegiškumu- juk pasaulyje patirtį ir išmintį nuo seno priimta vertinti, netgi sudaromos specialios sąlygos dirbti ne visą dieną ir pan. Apskaičiuota, kad tai duoda įmonėms ir įstaigoms nemaža naudos, o pagyvenę žmonės nesijaučia nereikalingi, ilgiau gyvena ir išlieka sveikesni.

            Liūdna ir tik su ironija galime į tai žiūrėti, kad didžiausi R.Pakso gynėjai buvo ir lieka jo apiplėšti pensininkai!

            „Nepopuliaraus“ sprendimo pateikėja- ir dabar mus tebeglobojanti „pensininkų (ne tik jų - ir medikų, ir pedagogų!) užtarėja ir rūpintojėlė“ socialinių reikalų ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė

            Prie minėto sprendimo ranką pridėjo ir Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. Užuot kartu su R.Paksu ėmęs svarstyti, kaip iš esmės pataisyti „Sodros“ reikalus, pripuolę prie valdžios, nuėjo lengviausiu keliu: apiplėšė labiausiai socialiai pažeidžiamus.

            Gaila, bet neteisybei ir netikusiems sprendimams nepasipriešino ir Konstitucijos garantas Jo Ekscelencija Valdas Adamkus.

         Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad įstatymai buvo pažeisti, bet, kaip minėjome, kažkodėl pažeidimai taip ir liko iki galo neatitaisyti.

       Eilę užbaigia viena kitą perrėkiančios ir savo pasišventimą tautai įrodinėjančios partijos ir jų vadai. Vienos- pakišusios tokį pasiūlymą, kitos- už jį balsavusios.

             Galima būtų apie tai nebekalbėti- vis tiek niekas nieko negirdi, tačiau baisu, kad pavargę žmonės neišsirinktų naujo mesijo, kuris tiek visko žada, kad galime nė nepajusti, kaip atsidursime nežabotos galios apakinto dar pavojingesnio  plėšrūno  - tikros meškos  glėbyje.

 

 

Dvigalvis erelis virš Lietuvos 

 

   Važiuojant Panevėžio plentu į Rygą, šiek tiek už Pasvalio dunksančiame nedideliame Lietuvos laukų riedulyje išgraviruotas Aušros Vartų Mariją menantis Lietuvos atvaizdas.  Įraša riedulyje: ,,1939. Lietuva”. Tautos širdis perverta dviem kalavijais. Kairysis su nacių svastika, o dešinysis  pažymėtas bolševikų pjautuvu ir kūju bei penkiakampe žvaigžde. Taip, matyt, buvo pažymėtas  Ribbentropo ir Molotovo paktas. Tauta nukryžiuota.

     Lietuvos laukų riedulyje paplentėje nežinomo dailininko išgraviruotu Lietuvos atvaizdu įrašyta:,, 1989. VIII. 23”. Tai data, kai virš Lietuvos neskraidė nė vienas rusiškojo erelio palikuonis. Baltijos kelio dieną jie tūnojo savo kiautuose ir drebėdami laukė savos valandos. Ir ta valanda atėjo.

     Į valdžios olimpą pakilusi prof Šatrija, blokados dienomis viešėdama Vakarų Europoje, pranešė:,, Padedant Europos valstybių vadovams man pavyko gauti 15 000 tonų naftos Mažeikiams. Nafta jau kraunama į tanklaivį, kuris netrukus pasieks Klaipėdą”

     Klaipėdoje sujudimas. Tokio tonažo tanklaivis į Klaipėdos uostą įplaukti negali. Dalį krovinio teks iškrauti atvirame jūros reide. Eksportinėje naftos perpylimo bazėje rengiama krantinė tanklaivio sutikimui. Darbams skirta per milijoną rublių. Tiesiami įvairaus diametro vamzdžiai. Statybininkai dirba ne tik dieną, bet ir naktį...

     Prof. Šatrija savo misiją vykdo toliau. Iš Australijos praneša:,, Su Australijos verslininkais man pavyko susitarti ir nupirkti avių vilnų dūstančiai Lietuvos lengvajai pramonei. Krovinys jau pakraunamas į laivą ir netrukus išplauks į Lietuvą”.

      Laukiame.

      Bet nei tanklaivis su nafta, nei laivas su australiškų avių vilna į Klaipėdą dar ir iki šiol  neatplaukė...

       Profesorės Šatrijos patirtis didelė, ją perteiks ir Darbo partijai.

       Prisiminę savo stiprybę, kai 1989 m. rugpjūčio mėn. 23 d. tvirtai stovėjome Baltijos kelyje, kai tauta su savo sesėmis šventai tikėjo artėjančia pergale. Tą dieną Lietuva nebijojo nei prof. Šatrijos, nei balandžiu pasivertusio dvigalvio erelio grėsmės. Buvome tvirti, kaip niekad.

       Vardan ateities kartų būkime!   

                                                                                  B. Aleknavičius, Klaipėda

 

    Į pradžią

 

 

 

Brangūs skaitytojai,

    Laikraštis ,, Baltijos kelias” – dar labai jaunas. Kuo gi jis skiriasi  nuo kitų?

        Visų pirma – atsakingu požiūriu į pateikiamą informaciją ir  nuostatų nuoseklumu. Šis laikraštis skiriasi ir tuo, kad jam itin daug rašo  įvairių sričių specialistai. Jų dėka išvengiama paviršutiniškumo, informacija pateikiama  solidžiai, remiantis didžiule patirtimi, dokumentais ir faktais. Dar vienas išskirtinis šio laikraščio bruožas – atvira ir bekompromisinė pilietinė pozicija,  nesistengiant nugludinti aštrių kampų ar tiesą ,,suvynioti į vatą”.

        Tai bene vienintelis leidinys, kuris nespausdina jokių užsakomų straipsnių, negauna jokių dotacijų iš valdžios institucijų, partijų ar suinteresuotų grupių.

        Tiesa – tai pats brangiausias ir svarbiausias šio laikraščio matmuo.       

        Gerbiami skaitytojai, ačiū Jums už tai, kad mums rašote, mus palaikote ir pritariate mūsų nuostatoms. Labai norėtume tikėti, kad mūsų autorių ratas plėsis bei stiprės.

     Primename, kad. mes neturime etatinių platintojų. Laikraštį išnešioja savanoriai.  Jei laukiate  mūsų leidinio, o pašto dėžutė vis  tuščia, nereikėtų piktintis. Būkite tikrais piliečiais ir užsukite į mūsų būstinę paimti pluoštelį laikraščių ne tik sau, bet ir kaimynams, draugams bei pažįstamiems.

       Kviečiame ir į virtualiąją mūsų svetainę, kur rasite visus laikraščio numerius.

                                                                           Laikraščio redaktorė N. Pranckevičiūtė 

 

 

 

Dieve, saugok mus, kad mes saugotumėm vieni kitus, o visi kartu saugotumėm Lietuvą.

---------------------------------------------------------------------------------

Redakcija neatsako už spausdinamas autorių mintis bei teiginius

,, Baltijos kelias”. Leidžia piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS

Spaustuvė”Spauda”. Tiražas 75 000 egz.

Būstinės adresas: LT – 01014 Vilnius, Vilniaus g. 22; Eduardas Daujotis, tel. 2121650

Adresas laiškams: Vilnius 1,  Nr. 536 ( Pašto dėžutė) ,

 el. paštas: pilieciai@pilieciai.lt

 Interneto svetainė: www.pilieciai.lt;

Judėjimo Kauno grupė: Algirdas Karčiauskas, tel.861874599