Šiame numeryje: Artėjant rinkimams. Atviras laiškas Europos Runkeliui. Prof. E. Gudavičiaus mintys apie mūsų tautą. Kas žlugdo Lietuvos mokslo ir studijų sistemą? Gruzinų kova su kyšininkavimu. Teisinės valstybės grimasos.

 

Į titulinį puslapį

 

Tamsiųjų arkliukų metas

Gruzija sėkmingai vaduojasi nuo kyšininkų

Kaip elgsimės per Seimo rinkimus?

Daiktus reikia vadinti jų tikraisiais vardais

Kultūra

Pagiriamasis žodis V. Uspaskichui

Rytų skersvėjai...

Anton Denikin ( 1872-1947)

 Kas žlugdo Lietuvos mokslo ir studijų sistemą? Istorijos tęsinys

Atviras laiškas Europos Runkeliui

Ar teisingumas tikrai nepriklausomas?

Iš redakcijos pašto

 

 

1. Tamsiųjų arkliukų metas

 

    Mūsų pilietiniam judėjimui artėja nelengvų apmąstymų ir dar sunkesnių apsisprendimų laikas. Sparčiai tirpsta iki Seimo rinkimų likusios dienos. Šiame Baltijos kelio numeryje spausdiname trumpas tezes, turinčias paskatinti mūsų judėjimo dalyvius ir visus prijaučiančius jo idėjoms šalies piliečius ilgėliau ir atsakingiau pamąstyti, kaip vis dėlto derėtų elgtis per šiuos rinkimus. Tad šį tekstą reikia suprasti kaip kvietimą atvirai diskutuoti šiuo ne tik mūsų judėjimui, bet ir visai Lietuvai svarbiu klausimu.

    Nė neketiname slėpti nuo savo skaitytojų, kad šį kartą teisingai apsispręsti bus kaip reta sunku. Tiesa, vienu atžvilgiu tai padaryti bus labai lengva. Mat šiuose rinkimuose ruošiasi dalyvauti ir ketina pasiekti ženklių laimėjimų trys politinės jėgos, dėl kurių Kito pasirinkimo pozicija buvo aiški ir nekompromisinė nuo pat pradžių ir tokia išliks ateityje. Turime svarių argumentų, leidžiančių tvirtai teigti, kad p. V. Uspaskicho vadovaujama Darbo partija, p. K. Prunskienės vedama Valstiečių ir Naujosios demokratijos partija bei su p. R. Pakso vėliava buriama koalicija yra Lietuvai priešiški ir žalingi politiniai dariniai, keliantys realią grėsmę šalies nepriklausomybei, demokratijai ir provakarietiškai geopolitinei orientacijai. Demokratija yra vienas didžiausių visų mūsų iškovotų laimėjimų. Deja, šios jėgos naudojasi demokratija tik kaip įrankiu griauti valstybingumo pamatus, o pasiekusios savo juodą tikslą jos pasielgtų su mūsų taip sunkiai iškovota laisve lygiai taip pat, kaip su ja pasielgė Baltarusijoje ir Rusijoje įsitvirtinę despotiški režimai. Niekada nesitaikysime su tuo, kad tokia lemtis – nauji vergijos pančiai – vėl apraizgytų mūsų Tėvynę, todėl joks dialogas ar bendradarbiavimas su šiais trimis apsišaukėliais tautos vedliais ir gelbėtojais mums nepriimtinas. Privalome padaryti viską, kad nuolatos pardavinėjančių ir pasiruošusių pražudyti šalį svetimos valstybės marionečių pragaištingi kėslai taptų suprantami kiekvienam nepraradusiam sąžinės ir mąstančiam Lietuvos rinkėjui.

    Jau dabar galėdami pasakyti, už kurias politines jėgas neleistina balsuoti jokiomis aplinkybėmis, gerai suprantame, kad Kito pasirinkimo dalyviai ir laikraščio skaitytojai laukia kur kas daugiau – aiškios nuomonės, ką vis dėlto vertėtų paremti šalies piliečiams šiuose Seimo rinkimuose. Atvirai prisipažinsime, kad šis klausimas mus stumia į keblią padėtį, nes atsakyti į jį yra gerokai sunkiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Neslėpsime ir to, kad mūsų judėjimas kartais jaučia tegul ir nedidelį spaudimą arba išgirsta primygtinį raginimą paprasčiausiai paremti vadinamąsias tradicines šalies partijas. Todėl yra itin svarbu kuo aiškiau, atviriau ir sąžiningiau drauge su skaitytojais formuluoti mūsų nuostatas šių partijų atžvilgiu. Kai kuriuos dalykus būtina pasakyti drąsiai ir tiesiai – net gerai suprantant, kad šios mintys gali nepatikti kai kuriems esamiems ar būsimiems mūsų judėjimo dalyviams ir šalininkams.

    Tad pirmiausiai reikia priminti, kuo Kitas pasirinkimas vis dėlto skiriasi nuo daugelio Lietuvoje iki šiol buvusių visuomeninių ir pilietinių organizacijų. Turbūt nebus klaidinga ar pernelyg įžūlu pasakyti, kad siekiame būti nauju  šalies visuomeninio ir politinio gyvenimo reiškiniu iš tikrųjų, o ne vien žodžiais mėgindami tapti politinio gyvenimo ir partijų pilietinės kontrolės įrankiu. Kalbant dar aiškiau ir tiesiau, mūsų judėjimas neketina tapti vienai ar kitai partijai aklai pritariančių ir fanatiškai visus, net blogus, tokios partijos sprendimus bei veiksmus remiančių šiaudinių piliečių sambūriu. Be abejonės, labai gerai, jeigu valstybės piliečiai ir rinkėjai turi tvirtus politinius bei ideologinius įsitikinimus ir nuosekliai, it vėtrungės nesiblaškydami per kiekvienus naujus rinkimus, remia savo mėgstamą partiją. Tačiau tokia ištikimybė taip pat privalo turėti ribas. Ji turi baigtis tą pačią akimirką kai konkrečios partijos šalininkas, savo protu ir sąžine vertindamas jos veiksmus, įsitikina, kad jo remta partija nebeatstovauja piliečių ir valstybės interesams. Jeigu politinė ir partinė ištikimybė užgožia ir nustelbia asmens protą ir sąžinę, tokios ištikimybės jau apskritai nebegalima laikyti sąmoningo šalies piliečio nuostata. Ją veikiau reikia vadinti aklo nemąstančio fanatiko pozicija.

    Ši principinė nuostata mums yra atramos ir atsparos taškas girdint nuoširdžius ne vienos tradicinės partijos šalininko raginimus paremti būtent jo mėgstamą partiją. Kaip skaitytojas įsitikins iš laikraštyje spausdinamo teksto, galimybė paremti tokias partijas iš tiesų yra svarstytina. Tačiau iš karto verta nurodyti bent jau kelias aplinkybes, dėl kurių būtų labai nelengva pagrįsti ir pateisinti paramą šioms partijoms ar jų iškeltiems kandidatams. Mūsų nuomone, pernelyg uolūs tradicinių partijų rėmėjai neatsižvelgia į kai kuriuos itin svarbius šios problemos aspektus ir – kalbėkime atvirai – iš dalies gyvena iluzijomis. Daugelis jų nuoširdžiai tiki, kad Kitam pasirinkimui parėmus šias partijas, jos lengvai ir vos ne savaime surinktų pakankamai daug balsų, leisiančių būsimajame Seime atsverti besiformuojantį galingą populistinių ir prorusiškų partijų bloką. Deja, rimta ir atsakinga politologinė analizė verčia tokius optimistinius lūkesčius vertinti gerokai atsargiau. Kad ir kaip skaudu būtų tai girdėti tradicinių partijų gerbėjams, jokie raginimai rinkėjams negali pakeisti akivaizdaus fakto, kad būtent šios partijos savo neatsakinga, neretai tiesiog amoralia politika sukėlė dabartinę grasinančią galutinai užtvindyti šalį populizmo ir demagogijos bangą. Jos neįmanoma išsklaidyti jokiais politiniais užkeikimais ir jokia pigia tradicinėms partijoms palankia propaganda. Maža to, atidžiau analizuojant dabartinę partijų būklę galima suabejoti, ar apskritai esama kokybinio skirtumo tarp “tradicinių” ir “naujųjų” partijų. Ko gero, tiksliau būtų kalbėti ne tiek apie “tradicines” ir “naujas”, kiek apie pirmosios ir antrosios kartos šalies politines partijas.

    Šis labai griežtas tradicinėmis save vadinančių politinių partijų vertinimas dar nereiškia, kad jos yra didesnė blogybė už naujuosius populistus ar kad jų visiškai ir jokiomis sąlygomis neverta paremti. Šių svarstymų tikslas kitas – parodyti, kad tokia parama galima tik su tam tikromis išlygomis, diskusijos metu kruopščiai išnagrinėjus visų partijų teigiamybes ir neigiamybes bei priėmus pasvertus bei atsakingus sprendimus. Juos rasti bus keblu ir todėl, kad prieš Seimo rinkimus šalyje prasidėjo savotiškas tamsiųjų politikos arkliukų metas.

    Pirmieji tokie arkliukai pasirodė kairiųjų stovykloje – tai maištininkai, sukilę prieš A. Brazausko neokomunistų ir A. Paulausko socialliberalų koaliciją. Netrukus turėtų paaiškėti, ar šis maištas yra tik pavienių, savo vieta bendrame abiejų partijų sąraše nepatenkintų asmenų ambicijų išraiška, ar jis vis dėlto yra ilgai brendęs ir dėsningas tikrųjų socialdemokratų protestas prieš kelerius metų sudarytą nenatūralią ir dirbtinę Lietuvos komunistinės nomenklatūros ir atkurtos šalies socialdemokratijos išdavikų ir duobkasių sąjungą. Suprasdami, kad visavertei šalies partinei sistemai susiformuoti būtina tikra vakarietiška socialdemokratinė partija, atidžiai stebime šio konflikto plėtrą bei tolimesnę raidą. Jeigu Lietuvos socialdemokratams pavyktų išsivaduoti iš geležinių socialdemokratijos iškaba pasidabinusių neokomunistų gniaužtų, tai būtų didelis ne tik jų, bet ir visų šalies demokratinių ir provakarietiškų jėgų laimėjimas.

    Daug minčių kelia ir kiek netikėti poslinkiai dešiniųjų stovykloje. Galime tik apgailestauti, kad mūsų laikraštyje ne kartą išsakyti nuogastavimai dėl p. P. Auštrevičiaus asmens ir ypač jo vaidmens šalies politiniame gyvenime išsipildė su kaupu. Atrodo, kad būtent šiam neseniai į politiką prasibrovusiam asmeniui labiausiai tinka tamsiojo arkliuko titulas. Apskritai tokie tamsieji arkliukai jau tapo didžiule šalies politinio gyvenimo problema. Tam tikra prasme jie atsiranda iš niekur ir yra tiesiogine šio žodžio prasme kažkieno “padaromi”, t.y dirbtinai sureikšminami ir paverčiami svarbiomis mūsų politinio gyvenimo figūromis. Ši politiko “padarymo” iš nieko schema p. P. Auštrevičiaus atveju kaip reta akivaizdi. Ambicingas, jokiais politiko gabumais ar bruožais niekada nepasižymėjęs vidutinio rango valdininkas, nežinia kieno valia ir už kokius nuopelnus tapęs vyriausiuoju euroderybininku. Sugebėjęs stojimo derybas baigti per rekordiškai trumpą laiką, lyg koks komjaunimo spartuolis, tačiau, kaip vis labiau aiškėja, negynęs šiose derybose Lietuvos interesų net tada, kai tai buvo būtina ir įmanoma padaryti. Pagaliau parodęs neįtikėtiną moralinį “lankstumą” išduodamas per prezidento rinkimus ir vėliau jį visada rėmusius konservatorius. Vis dėlto už šių keistų aplinkybių ir nemalonių asmens būdo bruožų įžvelgiama aiški veiksmų kryptis, paaiškinanti šio veikėjo tikrąjį vaidmenį mūsų politiniame gyvenime per kelis pastaruosius  mėnesius. Žvelgiant iš šalies tokie veiksmai labai primena provokaciją, turinčią kuo labiau pakenkti dešiniosioms politinėms jėgoms.  Apskritai įvykiai, prasidėję dar gerokai iki prezidento rinkimų, įtartinai panašūs į šių jėgų, pirmiausiai konservatorių, nuoseklaus sužlugdymo operaciją, vykusią keliais etapais. Iš pradžių regėjome keistą, jokia politine logika nepaaiškinamą tų pačių konservatorių susijungimą (ar jų sujungimą) su politiniais kaliniais ir tremtiniais bei dalimi krikščionių demokratų. Vaizdžiai kalbant, po šio susijungimo minėtos politinės jėgos buvo sukištos į vieną maišą. Antrajame operacijos etape, vykusiame per prezidento rinkimus, p. P. Auštrevičius nei iš šio, nei iš to prabyla apie bendras vertybes su p. V. Uspaskichu ir maloniai priima jo paramą. Nejaugi iš tiesų nesupranta, kad tokiu elgesiu skaldo jį remiančių konservatorių ir apskritai dešiniųjų stovyklą? Ir pagaliau keistas ir nesuprantamas, koalicijos karikatūrą primenantis konservatorių įsipareigojimas bendradarbiauti su gerokai korupcijos skandalais susikopromitavusiais liberalcentristais. Nejaugi šis politiškai beprasmiškas, konservatoriams nenaudingas ir juos žlugdantis dešiniųjų koalicijos imitavimas buvo reikalingas tik tam, kad dešiniajam rinkėjui atrodytų natūralesnis paskutinis p. Auštrevičiaus suduotas smūgis – atvira tų pačių konservatorių išdavystė ir perbėgimas pas liberalcentristus? Apie juos taip pat verta pasakyti keletą žodžių, kurie, tikėkimės virs išsamesnėmis analizėmis ir straipsniais kituose laikraščio numeriuose.

    Visi požymiai rodo, kad A. Zuoko kuriamas politinis spektaklis – vaidinamos rinkiminės varžytuvės su “darbiečių” vadeiva jo irštvoje --  vyksta šiam palaiminus ir reikalingas tik tam, kad būtų galima paslėpti kur kas svarbesnį p. V. Uspaskicho politinį ėjimą – jo parankinio p. P. Auštrevičiaus išankstinę komandiruotę pas liberalcentristus.Atrodo, kad šitokia komandiruotė toli gražu neatsitiktinė. Juk liberalcentristai tokio vedlio tikrai reikalingi ir panašų jau turėjo, nes parlamentine partija tapo tik priglobę R. Paksą, kuris trumpam į politikos olimpą iškilo ir ten nusivedė mūsų liberalus remdamasis rusišku politiniu kapitalu – aršiai gindamas Lukoilo, taigi ir Rusijos, interesus mūsų šalyje. Šie R. Pakso ir P. Auštrevičiaus politinės karjeros panašumai itin verti dėmesio ir turėtų kelti nerimą, nes abiejų politikos prasisiekėlių kelias stebėtinai panašus: iš pradžių glaudūs ryšiais su neokomunistais, po to prieglobstis pas konservatorius ir galiausiai puolama į prorusiškos dešinės – liberalcentristų – glėbį.

    Sudėtinga ir paini Lietuvos politikos tamsiųjų arkliukų istorija dar nebaigta. Ją pateikiame ne visą ir tik kaip medžiagą tolesniems apmąstymams. Ši istorija visus mus turėtų įspėti, kad paprastų ir lengvai atrandamų politinių sprendimų dienos jau praeityje. Vis dėlto laiko iki Seimo rinkimų dar yra ir tikėkimės, kad, drauge ieškodami visai šaliai naudingų sprendimų, sugebėsime pasirinkti teisingai.

 

Redkolegija

 

Į pradžią

 

2. Gruzija sėkmingai vaduojasi nuo kyšininkų

 

    Jungtinių Tautų ekspertas, Europos gyvulininkystės sąjungos Vidurio ir Rytų komisijos pirmininkas Arūnas Svitojus neseniai grįžo iš Gruzijos. Ten jis susitiko su valdžios atstovais, vedė seminarus ir nemažai pakeliavo.

 

 

B. K. Apie Gruziją girdime tik blogas naujienas: nesutarimai, net plieskiasi mūšiai. Ar tikrai ten viskas taip blogai?

 

A.S. Mus pasiekia tendencinga informacija. Viešėdamas Gruzijoje pamačiau, kokie dideli pasikeitimai ten įvyko. Po šią šalį buvau keliavęs prieš pusantrų metų ir dabar pajutau didžiulį skirtumą. Kol Gruzijai vadovavo Ševarnadzė, kol buvo Rusijos ,,globa”, kol didieji oligarchai vogė ir tiesiog pardavinėjo valstybę, buvo labai blogai. Žmonės neapsikentė ir nuvertę Ševarnadzę, išsirinko visai kito mentaliteto Prezidentą, kuris mokėsi JAV, pažįsta tenykštę demokratinę sistemą, ekonomiką ir ėmėsi radikalių  reformų. Žmonių akys nušvito, atsirado tikėjimas ateitimi. Pirmiausia jis ėmė spręsti geopolitinius klausimus: Adžarija, Abchazija, Osetija – tai zonos, kuriose neramumus provokuoja Rusija

.

B. K. Naujasis Prezidentas Georgijus Sakaašvilis atėjo į valdžią   neseniai. Ar įmanoma taip greitai pastebėti pokyčius?

 

A.S. Taip. Jis daro labai rimtus žingsnius, o tai savo ruožtu daro įspūdį Vakarams. Briuselis davė milijardą eurų infrastruktūrai plėsti: keliams, ryšiams ir t. t. Amerikiečiai padovanojo 200 džipų, skirtų policijai, taip pat skyrė nemažai dolerių ir taip buvo pradėta kovoti su kyšininkavimu. Gruzijoje kyšininkavimo tradicijos buvo gilios dar sovietiniais laikais, o suirutės metais itin suvešėjo. Šiandien policininkų skaičius sumažėjo per pusę, ji perkrikštyta į specialiuosius policijos būrius ir dirba labai efektingai. Dabar Gruzijoje kelių policija kyšių  jau  neima. Apie Lietuvą, deja, to pasakyti negalima. Specialūs daliniai važinėja keliais ir apsimetę pažeidėjais bando ,,papirkti” policininką. Jei jis  kyšį paima, rytoj be jokių skrupulų  atleidžiamas iš darbo. Darbą jau pradėjo vertinti ir gruzinai. Užteko vieno kito atvejo ir per pusę metų ši problema buvo išspręsta. To mes tikrai galėtume iš gruzinų pasimokyti.

           

     Prezidentas susirinko labai gerą – idealistų komandą. Gal jie ir nėra geri visų sričių specialistai, tačiau jie nuoširdžiai nori prikelti savo Tėvynę. Apie 80 procentų gyventojų tiki savo valdžia, ją visokeriopai palaiko. Labai stipriai pajudėjo privatizacija, žemės klausimai, parama ūkininkams. Valdžia iš tiesų turi labai gerus norus, bet ne visada užtenka žinių ir patyrimo, todėl kviečiasi daug specialistų iš užsienio.

 

B. K. Kyšininkavimas tarp policininkų  išnyko, o kaip kitur? Juk visi valdininkai taip greitai nepasikeitė?

 

A.      S. Taip plačiai ir giliai įsišaknijęs kyšininkavimas kaip Gruzijoje, turbūt nebuvo niekur kitur ir viską pakeisti iš karto neįmanoma, bet svarbu, kad tos problemos sprendžiamos. Pas mus gi tik kalbama, bet niekas nieko nedaro.

 

B.       K. Gal galime pasiskolinti jų kovos su kyšininkais modelį?

 

A.      S. Jie savo modelį susikūrė patys, žinodami savo tradicijas, žmonių mentalitetą.  Paskutiniaisiais metais klestėjo korupcija, savivaliavimas ir vis tik jie sugebėjo atsitiesti. Tuos negatyvius procesus gruzinai ėme stabdyti ir tai neblogai sekasi. Rusija buvo prisiėmusi taikdarių funkcijas, tačiau iš esmės jie kenkė. Dabartinis Prezidentas Georgijus Sakaašvilis atsisakė Rusijos taikdarių ir pasikvietė neutralius taikdarius iš Turkijos bei kitų šalių.

            Buvo labai rimtai imtasi likviduoti korupciją pačiu aukščiausiu lygiu. Daugelis ministrų savivaliavo, turėjo privatų verslą, nemokėjo mokesčių. Kai kurie turėjo sumokėti iki 15 milijonų dolerių skolas. Jei jie,norėdami nemokėti mokesčių, įkūrė ofšorines firmas, tai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o skolos išieškotos. Negalioja net senatis. Nemažai jų šiandien jau sėdi kalėjime arba stengiasi grąžinti milžiniškas skolas valstybei.

         . Lietuvoje didžiausia bėda ta, kad  mūsų valdžia susijusi su vietos oligarchais. Juk visi, kurie tapo milijonieriais, kapitalą susikrovė nešvariais būdais. Iš darbo civivilizuotame pasaulyje milijonų taip staiga neįmanoma susikrauti. Tai yra visiškai aišku. Ką gi daryti tiems, kurie tuos milijonus susikrovė? Jiems reikia ,,stogo” ir juo yra mūsų valdžia. Ji ima pinigus, paslaugas ir kt.

         Gruzijos valdžia, pasitelkusi specialiąsias tarnybas pakėlė visus dokumentus, subūrė brigadas ir tvarka daroma iš esmės. Ten nepaisoma nei rangų, nei giminystės ryšių. Jei yra problema, negalima sakyti, kad jos įveikti nėra tinkamų įstatymų. Tai netiesa. Viskas įmanoma. Mūsiškiai dangstosi Europos Sąjungos normomis, įstatymine baze ir dejuoja, kad jiems neleidžiama daryti to ar kito. Tai yra tik išsisukinėjimas nuo problemos sprendimų. ES viską leidžia tik reikia protingai, argumentuotai  pateikti savo siūlymus.

 

A.      K. Jūs užsiminėte, kad Gruzija stabdo išvažiuojančius ieškoti darbo svetur. Ar daug gruzinų išvažiavo?

 

A.     S. Labai daug. Apie ketvirtadalis gruzinų išvažiavo į Turkiją, Ameriką, Europą. Anksčiau šalis turėjo apie 6 milijonus gyventojų, o šiandien tik 3, 5 milijono. Gruzinai labai solidarūs. Tie, kurie išvažiavo, siunčia pinigus ir visokeriopai padeda pasilikusiems.  Valdžia dabar svarsto, kaip spręsti emigracijos  problemą keliais etapais. Šiuo metu bandoma stabdyti išvažiavimo procesą , o vėliau planuojama sugrąžinti išvažiavusius.

          Gruzinai pasiekė dugną, o mes tik leidomės į duobę, bet dugno nepasiekėmė. Mes dar neblogai išsilaikėme. Lyginant su TSRS buvusiomis respublikomis, mes buvome duobės viršuje, o Gruzija, Moldavija tikrai atsidūrė dugne. Tai padarė buvusi sovietinė nomenklatūra, Ševarnadzė ir kiti.

 

A.      K. O koks Ševarnadzės likimas?

 

A. S. Gruzinai nesigriebė keršto. Buvusi nomenklatūra, jei ji nevykdė nusikalstamos veiklos, o tik nesugebėjo tinkamai vadovauti, taikiai ir ramiai gyvena. Ševarnadzė gyvena savo rezidencijoje, yra saugomas.

 

Į pradžią 

3. Kaip elgsimės per Seimo rinkimus?

 

(Piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas nuostatos dėl artėjančių Seimo rinkimų)

 

    Sparčiai artėja laikas, kai mūsų pilietiniam sąjūdžiui Kitas pasirinkimas teks apsispręsti, kaip elgtis ir ką  remti per spalio 10 d. įvyksiančius Lietuvos Seimo rinkimus. Turint omenyje šių rinkimų reikšmę šalies ateičiai likti visiškai pasyviems ir neišsakyti jokios pozicijos būtų nepilietiška ir net amoralu. Kita vertus, tarp rinkėjų įsivyravęs didžiulis ir, deja, pagrįstas nepasitikėjimas partijomis bei šalyje tebesiaučianti politinė krizė skatina apsispręsti  itin atsakingai. Todėl būtina platesnė mūsų sąjūdžio dalyvių ir jam pritariančių piliečių diskusija šiuo klausimu, o toliau pateikiami teiginiai laikytini tik tam tikromis tokios diskusijos gairėmis.

 

    Priimant sprendimus dėl nuostatų Seimo rinkimams tikslinga atsižvelgti į ilgalaikius strateginius Kito pasirinkimo tikslus ir uždavinius. Reikia turėti omenyje, kad Seimo rinkimai, nors ir labai svarbūs, nėra šalies politinio gyvenimo pabaiga ar paskutinis kovos tarpsnis dėl demokratijos ir realios valstybės nepriklausomybės. Todėl ilgalaikių sąjūdžio tikslų nereikėtų  aukoti sprendžiant trumpalaikius ir efemeriškus taktikos uždavinius. Didžiausias pavojus, galintis iškilti Kitam pasirinkimui – tapti siaurų egoistinių tikslų siekiančių, t.y. besigrumiančių dėl valdžios ir įtakos šalyje, politinių ir verslo grupuočių tarpusavio kovos įkaitu.

 

    Tiesioginį ir didžiausią pavojų Lietuvos demokratinei santvarkai ir šalies nepriklausomybei kelia savo antidemokratinių, antivakarietiškų ir antivalstybinių nuostatų net neslepiančios prorusiškos politinės jėgos, siekiančios įtvirtinti oligarchinį ir autokratinį rusiško tipo režimą šalyje. Šios jėgos – tai baigiama telkti R. Pakso koalicija, V. Uspaskicho vadovaujama Darbo partija ir K. Prunskienės vadovaujama Valstiečių ir naujosios demokratijos partija. Su šiomis politinėmis jėgomis ir pavieniais jų atstovais negalimas joks dialogas ar bendradarbiavimas. Vienu svarbiausių Kito pasirinkimo uždavinių artėjant Seimo rinkimams turėtų būti visomis išgalėmis aiškinti visuomenei šių politinių darinių tikruosius tikslus ir jų keliamą pavojų šalies stabilumui, demokratinei santvarkai ir provakarietiškai geopolitinei orientacijai.

 

    Mūsų pilietiniam sąjūdžiui gerokai sunkiau apsibrėžti santykį su vadinamosiomis tradicinėmis šalies partijomis. Šios partijos mėgsta skelbtis esančios vienintele atsvara į valdžią besiveržiančioms populistinėms ir antivalstybinėms jėgoms, o pagrįstai dėl galimos tokių jėgų pergalės būgštaujantys tradicinių partijų rėmėjai ir platesni visuomenės sluoksniai gali kritiškai vertinti mūsų sąjūdžio nuostatą neremti menamų ,,valstybininkų” ar net laikyti tokią nuostatą kenkimu valstybės interesams. Todėl formuluojant Kito pasirinkimo poziciją derėtų atsižvelgti į šias aplinkybes:

n      vadinamosios ,,tradicinės” partijos savo ilgamete politika objektyviai kūrė šalį ištikusios didelės politinės krizės prielaidas ir parengė dirvą atsirasti ir sustiprėti jau minėtoms populistinėms ir antivalstybinėms politinėms jėgoms;

n      nors akivaizdu, kad šių partijų ir visos valstybės politinė krizė yra pirmiausia jų pačių vykdytos politikos padarinys, jos iki šiol nesijaučia net moraliai atsakingos už savo ligšiolinius veiksmus ir nesiėmė jokių žingsnių, leidžiančių susigrąžinti prarastą rinkėjų pasitikėjimą;

n      Kitam pasirinkimui gali būti priekaištaujama, kad, neremdamas tradicinių partijų, jis laikosi destruktyvios antipilietiškos  ar net antivalstybinės pozicijos. Atsakant į tokius priekaištus būtina atkreipti dėmesį, kad visos tradicinės partijos prarado piliečių ir rinkėjų pasitikėjimą gerokai anksčiau, negu atsirado mūsų sąjūdis. Šį pasitikėjimą konservatoriai prarado jau per 2000 m. Seimo rinkimus, liberalcentristai ir socialliberalai – žlugus vadinamosioms “naujosios politikos” idėjai, o socialdemokratai – vykdydami piliečių lūkesčių neatitinkančią politiką šios kadencijos Seime. Tad  panašių tikėtinų priekaištų Kitas pasirinkimas neturėtų klausyti svarstydamas savo rinkimines nuostatas;

n      Visi mūsų sąjūdžio sprendimai dėl Seimo rinkimų turėtų būti priimami atsižvelgiant tik į ilgalaikius daugumos šalies piliečių ir strateginius valstybės interesus.

 

 

    Turint omenyje visas šias aplinkybes, galimos tokios Kito pasirinkimo nuostatos Seimo rinkimų išvakarėse:

 

    Svarstytina galimybė paremti kurią nors valdant šalį nedalyvavusią ir nesusikompromitavusią politinę jėgą arba jėgas, kurių programinės nuostatos neprieštarautų mūsų sąjūdžio principams, o pačios šios jėgos prisiimtų konkrečius įsipareigojimus bendradarbiauti su Kitu pasirinkimu po Seimo rinkimų.

 

    Taip pat galima svarstyti galimybę paremti įvairių partijų, išskyrus minėtas populistines ir antivalstybines, iškeltus kandidatus vienmandatėse apygardose; tokie kandidatai turėtų atitikti aukštus moralinius bei dalykinius kriterijus ir taip pat būti pasiruošę bendradarbiauti su Kitu pasirinkimu po Seimo rinkimų;

 

    Bendradarbiauti su vadinamosiomis tradicinėmis partijomis įmanoma tik su sąlyga, kad jos oficialiai priimtais sprendimais, o ne niekuo neįpareigojančiais ir aptakiais pažadais įsipareigos nesudarinėti jokių priešrinkiminių arba porinkiminių koalicijų su minėtomis populistinėmis ir antivalstybinėmis politinėmis jėgomis;

 

    Apibrėžiant Kito pasirinkimo santykį su tradicinėmis partijomis per Seimo rinkimus tikslinga nustatyti aiškius šių partijų ir jų keliamų kandidatų vertinimo kriterijus. Dera atsižvelgti į tai, kad daugelis šių partijų rėmėjų, net ir kritiškai vertinantys jų veiklą, vis dėlto psichologiškai ir moraliai gali būti nepasirengę balsuoti už jokią partiją. Taip pat reikia pripažinti, kad dėl tradicinių partijų nuosmukio kalti ne paprasti jų nariai, o pirmiausia jų vadovai, nenorintys prisiimti nei moralinės, nei politinės atsakomybės už savo pačių klaidas ir tesiekiantys bet kuria kaina tapti Seimo nariais. Vienas iš galimų šios problemos sprendimų būtų siūlymas atitinkamų partijų rėmėjams reitinguoti partijų rinkiminius sąrašus. Galbūt tokį remtinų įvairių partijų rinkiminiuose sąrašuose esančių kandidatų sąrašą galėtų sudaryti ir pasiūlyti už juos balsuoti piliečių judėjimas Kitas pasirinkimas, išanalizavęs šių kandidatų rinkimines nuostatas bei apibendrinęs sukauptą informaciją apie jų dalykines ir moralines savybes.

 

 

 

    Šie samprotavimai nėra galutinė ar oficiali Kito pasirinkimo pozicija Seimo rinkimų išvakarėse. Jie laikytini tik paskatinimu pradėti būtiną diskusiją šiais svarbiais klausimais.  Laukiame konstruktyvių minčių, idėjų ir pasiūlymų.

 

Kito pasirinkimo valdyba

 Į pradžią

 

 

4. Daiktus reikia vadinti jų tikraisiais vardais

Pokalbis su istorijos  profesoriumi  E. Gudavičiumi

 

 

Baltijos kelias ( B. K.) Pastaruoju metu dažnai bendraudamas su visuomene sakote, kad lietuviai yra tik tie, kurie balsavo už V. Adamkų, o visi kiti  - tai lietuviškai kalbantys rusai, arba kitaip tariant – surusėję lietuviai. Kuo grindžiate tokį teiginį?

 

Edvardas Gudavičius ( E. G.) Tai aš galiu pagrįsti tik savimone. Ji lemia tuos dalykus.

 

B. K. Manyčiau, kad nemažai liko žmonių, kurie  širdimi buvo už Adamkų, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių negalėjo ateiti ir balsuoti. Ar ir jų nepripažinsime savais?

 

E. G. O kaipgi? Tiktai taip. Balsuoti galima net išvažiavus ar sergant. Reikia tik norėti atlikti savo pilietinę pareigą. Jeigu jie neatėjo, vadinasi jiems į tai nusispjauti. O kodėl nusispjauti? O todėl, kad jiems bloga gyventi. O kodėl jiems bloga gyventi? O todėl, kad jie jau nemoka kitaip gyventi.

      Kai kalbame apie tautą ir savimonę, tai reikia pripažinti, kad savimonę turi tik elitas. Dirbantis žmogus neturi tautinės savimonės, nes neturi galimybių jos įgauti.

 

B. K. Tai dar vienas akibrokštas mūsų žmonėms. Profesoriau, leiskit paprieštarauti. Sausio 13 –osios dienomis prie Parlamento, Televizijos, bokšto budėjo visi: elitas, darbininkai, valstiečiai, studentai. Tai buvo labai aktyvi pilietinės savimonės išraiška.

 

E. G. Yra tauta ir yra nacija. Tai ne mano išradimas. Yra dalis mokslininkų, kurie laikosi tokios nuomonės, bet yra ir kitokių. Kuo skiriasi tauta ir nacija? Vieniems  istorikams atrodo,  kad lietuvių tauta egzistuoja vos ne nuo Nojaus laikų. Aš laikausi kitokios nuomonės.

     Mano supratimu buvo 2–3 lietuviškos gentys. Žemaičiai irgi buvo lietuviška gentis. Kai kuriasi valstybė, kariaunų vadai tampa administratoriais, atsiranda prievolių sistema. Tai ta administracija ir tampa elitu, matančiu visos valstybės reikalus. Jie gina šį savo ūkį nuo svetimo elito. Etnosas pradeda vienytis. Jei yra svetimi, t. y. tam etnosui nepriklausantys, ar giminingi- vyksta kova. Anais laikais žodžio ,,nepriklausomybė” nebuvo. Mes sakome, štai Mindaugas sujungė tas gentis ir tapome valstybe.  Tauta yra tada, kai jų akiratyje atsiranda fiksuota teritorija. Iki tol Lietuvos nebuvo. Buvo tik lietuviai. Gentys yra tik žmonės, bet ne teritorija. Gentys nualina vienas žemes, eina į kitas. Vėliau klostėsi tokia situacija, kad jos negalėjo toli nueiti.Jos negalėjo klajoti, nes sutiko pasipriešinimą.

      Nacija yra tada, kai valstybė tampa ne feodaline, o jau  kapitalistine. Tai, žinoma, trafaretiškas suvokimas. Esmė yra ta , kad vietoj prievolių reikalavimo jėga, kas nėra efektyvu, atsiranda miestų augimas, kiti darbo santykiai ir kitokia mokesčių sistema, t. y. – ,,mandagus”kelnių movimas. Pilkieji baronai, kitaip sakant – buožės, Latvijoje supirko žemes ir tapo dvarininkais. Jie dirbo, tam, kad pilvas būtų sotus. O kas varė baudžiauninką? Botagas. Kai atsiranda tokia visuomenės struktūra, atsiranda nacija. Tada ta savimonė, šiuo atveju buožių savimonė, pradeda sklisti žemyn. Atsiranda visuomenės ,,verslėjimas”, atsiranda klasės. Tie, kurie nesugeba ,,suverslėti” lieka užribyje ir jie pyksta, priešinasi. Nesvarbu ar žmogus tingi, ar nenori, ar neturi gabumų, ar jį sunaikina gaisras. Kaip bebūtų ir kokios priežastys benulemtų, jis vis tiek nedalyvauja bendrame procese ir tampa marginalu. Tose šalyse, kuriose tokie procesai vystosi menkai, žmonės skursta. Atsiradusi konkurencija verčia gaminti gerą produkciją. Kur gi pasiūlysi blogą arba brangią? Pigios šlaunelės, lenkiški obuoliai, ispaniški pomidorai… O mūsų ūkininkas savo produkcijos negali realizuoti.  Taigi, socializmas dirbtinai prilaikė šią raidą, ir mes žinom, kas iš to išėjo. Ekonomika visai žlugo, o žmonės prarado gebėjimą patys tvarkytis, vadovauti savo gyvenimui, įsiklausyti į savo protą ir intuiciją. Tačiau dabartinė padėtis rodo, kad ne viskas buvo prarasta ir šalies ekonomika pradeda atsigauti. Mano supratimu, tik kažkodėl menkai apie tai kalbama. Faktas, kad  mūsų šalies eksportas susilygino su importu rodo kiek daug pasiekta per 14 metų. Štai  čia jau galime kalbėti apie  naciją. Metaforiškai kalbant paklausiu: į kokią lentyną padėti mūsų visuomenę? Į nacijų visuomenę. Kuriasi laukinis kapitalizmas ir taip kuriasi nacija. Deja, daug save vadinančių ubagais, t. y. Tokių, kurie neįsitraukia į procesą. O kokia gali būti ubagų savimonė? Tie, kurie susikūrė verslą, tie ir myli savo Tėvynę. Visi kiti su nostalgija prisimena buvusius laikus.

       Rusai, nepaisant jų skurdo, myli savo Tėvynę. Kaip didelė tauta, jie iškart pajunta svetimą įtaką, okupaciją ir, vos tai pajutę, pasipriešina. Jie turi imunitetą, kuris iškart tiksliai parodo, kas vyksta. Mūsų žmogus yra tiek nužmogintas, kad nėra tautinės savimonės ir nėra imuniteto. Aš dažnai girdžiu, kad ,,prie rusų” buvo geriau.

       Įdomus dalykas man nutiko po rinkimų, deportacijų minėjimo dieną. Važiavau troleibusu ir štai girdžiu tokį monologą:,, Ach, kak ja vas vsiech nienavižu. Rastrieliala by vsiech”. Įsivaizduokit, visame troleibuse neatsirado nė vieno žmogaus, kuris paimtų už pakarpos tą išgėrusią būtybę ir išstumtų pro duris ar bent paprašytų užsičiaupti. Pabandytų koks nors tremtinys pasakyti:,, Ak tie stribai, šiokie ir anokie”, iš karto šoktų visas troleibusas. Štai tokia yra mūsų Lietuva, tokia yra mūsų tauta.

 

B. K. Būčiau linkusi tikėti, kad tokių žmonių vis tik yra mažuma. Kiti – galvojantys ir suprantantys.

 

E. G. Jeigu mažuma, tai kodėl mes bijome V. Uspaskicho? Tai paprasta aritmetika: jei balsuoja 41procentas, tai visko gali būti, o jei 45 procentai? Kolegos su manimi dažnai nesutinka, bet aš sakau, kad mūsų žmonės savimonę pragėrė. Tas: ,, Pabalsuos  ir be manęs. Vis tiek Prunskienę išrinks. Geriau aš nueisiu pas kaimyną išgerti” ir sukuria situaciją, kai vos ne vos rinkimus laimėjo V. Adamkus.

 

 B. K. Savimonės trūksta ne tik prasigėrusiems.

 

E. G. Taip yra daug tokių, kurie ilgisi anų tariamai sočių laikų, kai buvo nomenklatūriniai viršininkai ir viršininkėliai, kai galėjai darbe simuliuoti.

 

B. K. Vieni prasigėrę, kiti ilgisi sovietinių privilegijų. Tai į ką remtis?

 

E. G. Į save. Ką pasidarysi, tą ir turėsi.

         Aš internete esu parašęs, kad tiems, kuriems geriau buvo anksčiau, tai tegul važiuoja uždarbiauti į Rusiją. Tik uždarbiauti, o ne gyventi. Mane išvadino už tai tokiais žodžiais, kad net pakartoti  liežuvis neapsiverčia. O juk pasakiau gryną tiesą. Jei tau suteikta pilietybė, kaip kokiam Borisovui, ar dar kokiam kitam, jei turi lietuvišką pasą, tai ir tarnauk šitai šaliai, būk lojalus jai. Nepatinka – keliauk iš kur atkeliavęs, kur žinai kad tau bus gerai. Čia gi mūsų žemės. O surusėję lietuviai Rusijoje irgi galėtų pasidairyti, kaipmat praeitų buvusių laikų ilgesys. Ten dabar irgi reikia dirbti nesimuliuojant.

 

B. K. O jei vėl pasikartotų okupacija? Ar vėl susijungtumėm į kovą?

 

E. G. Nemanau. Kažkas gal ir bandytų, bet tai būtų beviltiška kova. Kai visi vykom į Baltijos kelią, per langus žiūrėjo daugybė žmonių, bet prie mūsų nesijungė. Kas tai buvo? Gal lenkai, gal rusai, gal surusėję lietuviai, apskritai - tie, kurie žiūrėjo ir laukė, kad kažkas už juos viską padarytų. O dabar tie patys šaukia, kad prie ruso buvo geriau. Paprasčiausiai jiems atrodo, kad kažkas kažką privalo už juos padaryti ir dabar.

 

B.K. Žinoma, kad reikia bandyti pakilti , bet kaip tą padaryti ?

 

E. G. Reikia kalbėti, aiškinti. Mes irgi stengiamės tai daryti.

 

B. K. Jūsų dažnai išsakomas negatyvus mūsų tautos apibūdinimas gal duoda priešingą rezultatą nei tikitės?

 

 E. G. Jei, pavyzdžiui, tėvas mato, kad sūnus eina šunkeliais ir žodžiai nepadeda, tai belieka tik imtis diržo. Ką aš ir darau. Tik mano diržas – tai piktas žodis.

 

B. K. Bet pedagogai sako, kad geru žodžiu galima daugiau pasiekti.

 

E. G. Norite, kad  sifiliu sergantį ligonį  gydytų vaistais nuo slogos? Jeigu yra mėšlas, tai ir reikia jį vadinti mėšlu.

        Mano gyvenimo patirtis pakankamai didelė. Vos baigęs mokslus, tapau cecho meistru ir kiekvieną dieną teko bendrauti su darbininkais. Tai buvo puikūs žmonės ir prisimenu juos su didžiule pagarba, nes jie mane išmokė dirbti, jiems  padedant aš pasijutau savo rogėse. Tai buvo nepriklausomos Lietuvos vaikai. Juos buvo išauklėję lietuviai tėvai. Kad ir diržu, bet jie įteigė, kad jei nori gerai gyventi, tai turi ir gerai dirbti. Tai paveldas, kuris sovietiniais metais buvo sunaikintas.

         Taigi grįžtant prie mano darbo pradžios galiu pasakyti, kad negalėjau susišnekėti su darbininkais tol, kol neišmokau kalbėti jų kalba.  Tik kalbėdami ta pačia kalba  geriau suprasime vienas kitą. Kalbėdamas tiesiai ir be užuolankų, nieko nevyniodamas į vatą, vartodamas rūsčius  ir dažnai net nepagarbius žodžius, aš  tikiuosi, kad  mane geriau supras tie, kuriems savo žodžius skiriu.

 

B. K. O, vis tik kas mūsų tautoje yra gero?

 

E. G. Nieko. Nemanykit, kad tai sakau atsainiai ar net lengvabūdiškai. Nieko panašaus. Mano aštrūs žodžiai ir niūrios mintys man pačiam labai brangiai kainuoja. Aš puikiai suvokiu, kokią reakciją sukeliu, kaip daug žmonių įžeidžiu.  Mane nuolat vanoja, vadina Lietuvos priešu, bet  aš nenoriu meluoti. Ką gi, bus, kaip jau yra buvę. Vėl balsuos už gražius pažadus, vėl dejuos kitus ketverius metus. Bet bijau, kad šį kartą išrinks tą, kurio po tų ketverių metų nepavyks ,,nubausti”. Šis ,,gelbėtojas” turi savo privačią partiją ir kietai ją valdo. Jis ,,demokratiškai” pakeis konstituciją ir dar ,,demokratiškiau” numarins pačią demokratiją. O tada ,,baudėjai” galės dejuoti tik patyliukais ir turės dainuoti ,,ačiū,Viktorai, už laimę, vade mylimas, Brangus”

 

 Į pradžią

 

 

5. Kultūra

 

    Rugpjūčio 27 d. Lietuva atsisveikino su vienu Didžiųjų Europos rašytojų - Nobelio premijos laureatu Czeslawu Miloszu. Tuo metu, kai Krokuvoje buvo laidojami šio  kūrėjo palaikai, pilnoje Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje buvo skaitomi jo posmai, eseistika, prisiminimai, griežė Valstybinis Vilniaus kvartetas.

    ,, Gera yra gimti mažoje šalyje, kur gamta yra žmogiško masto, kur įvairios kalbos ir religijos sugyveno kartu šimtmečius. Aš turiu mintyje Lietuvą – padavimų ir poezijos kraštą. Mano šeima jau šešioliktame amžiuje kalbėjo lenkiškai, lygiai kaip daugelis šeimų Suomijoje kalbėjo švediškai, o Airijoje-angliškai; todėl aš esu lenkų, ne lietuvių poetas. Bet Lietuvos gamtovaizdžiai, o gal ir jos dvasios niekados manęs neapleido.” Czeslaw Milosz

                                                    * * *

    Visą rugpjūčio mėnesį  Šiauliuose, Kražiuose ir Vilniuje vyko lotyniškosios kultūros festivalis „Fundamentum collegii“, kuri surengė visuomeninė organizacija „Archangelus”, o globojo LR nacionalinė UNESCO komisija 

                                                 * * *

                                                              

     Tradiciškai paskutinį vasaros savaitgalį prie Kernavės buvo suregtas  nepriklausomas šiuolaikinės baltų kultūros festivalis "Mėnuo Juodaragis"

 

                                                         * * *

    Rugpjūčio mėn. Panevėžio rajone, vyko Ateitininkų federacijos ir „Naujojo Židinio/Aidų“ bendradarbių organizuotos studijų dienos „Trys žvilgsniai į dvi Lietuvas: politika, religija, kultūra“. Renginio dalyviams rūpėjo  takoskyros tarp sovietinės ir nepriklausomos Lietuvos klausimai. Daugeliui studijų dalyvių ypač aktualūs buvo dr. Virgio Valentinavičiaus ir Vytauto Ališankos pranešimai apie pokyčius bei grėsmes politiniame gyvenime,  dr. Eglės Laumenskaitės ir istoriko dr. Ramūno Trimako pranešimai – „Sovietinė ir posovietinė Lietuva: gyvenimas, kultūra, religija, visuomenė“. Prelegentai ryškino sovietinės sistemos atgarsius nepriklausomoje Lietuvoje (vienas jų – „socialinis kanibalizmas“), akcentavo bendruomeniškumo trūkumus, posovietinei visuomenei būdingą staigų „šuolį“ iš kolektyvizmo į radikalųjį individualizmą. Tapo akivaizdu, kad dar sunku atsiverti kitam kaip kitokiam, kad turime silpną tapatybės – socialinės, tautinės, religinės jausmą. 

 

Į pradžią

 

6. Kazys Saja   Pagiriamasis žodis V. Uspaskichui

 

  Jis – rusas. Ir tai jau pranašumas, nes mes savųjų nemylim. Viktoras – daug didesnės tautos atstovas, jo gimtosios šalies interesai, ambicijos – ė, nepalyginsi – ne tokios kuklutės kaip mūsų. Tai labai plačių užmojų žmogus. Žirinovskis – apgailėtinas plepys lyginant su tokiu praktiku, kaip Viktoras Uspaskich.

  Kėdainiuose įsitvirtinęs milijonierius pačiam jėgų žydėjime. Jis neišgyveno jokių Lietuvos ,,išvadavimų”. Iš ,,lašinių ir marškinių” 1941 metais... Jo niekas negaudė ir nešaudė. Jis pats iš tų kraštų, kurių snieguotos platybės priglobė dešimtis tūkstančių leituvių.

   Nei Viktoro, nei jo artimųjų ,,nevadavo” ir vokiečiai, klasinę neapykantą ir ,,brolišką meilę tautoms” pakeitę rasine ir šovinistine. Jam neteko po karo dusti partizanų žeminėse, nelaužė jo kaulų čekistai, neišbuožino ,,trojkos”, neteisė  penkiolikai ar dvidešimt penkeriems metams katorgos darbų be teisės grįžti į Tėvynę. Viktoros niekas nevarė į kolchozus, ir niekas jam nesakė,,ja vaševo sobačevo jazyka ne ponimaju”. Jis buvo vienas iš tų neprašytų svečių, atsidanginusių į Lietuvą, čia vis labiau mylimas, vis labiau turtėjantis ir vis dar virkdantis savo ,, garmošką”:

-         Ak, mama, mama,

       Kuda ja popal?

-          V Litvu, synoček, v Litvu...

 

  Vargšelis... Mūsų geltonplaukės mėlynakės su tirpstančiom širdim kaip įmanydamos ėmė jį guosti. Jis toks gražus, toks stiprus, turtingas ir taip įžūliai besišypsantis...

  Tai visai neįžūli, tai pergalės šypsena. Tie nelaimėliai, kurie vedę svetimtautes liko gyventi Sibire, netapo milijonieriais ir nė vienas iš jų iki šiol nepakliuvo į Dūmą ir neįsteigė partijos Rusijai iš esmės reformuoti – pagal savo kurpalį. O Viktoras be jokio politinio įdirbio, be kompleksų ir- ,,prosze pana do widura” (lenk. žargonu- prašau, pone, į vidų”)

  Nestovėjo Viktoras Uspaskich Baltijos kelyje, nedžiūgavo per Kovo 11- ąją, negynė Bokšto nei Parlamento – neišgyveno visų tų svaiginančių ir kruvinų lietuvių tautos virsmo dienų. Jis tik pašaipiai šypsojosi ir trindamas rankas laukė savo valandos, kada nuo viso to triukšmo ir euforijos atsitokėjęs lietuvis ims dairytis, su kokiu čia velniu nuėjus obuoliauti. Ar bent agurkauti.

   Lietuviai per ilgai buvo viltimis turtingi ubagai, dažnas įtikinėjęs, kad už teisybę nakvynės negausi. Uspaskichas , pats turtingiausias naujasis rusas Lietuvoje, seniai perkando šią mūsų silpnybę. Teisybės čia nuo amžių jiems rusai nepiršo. Vieni darbavosi kardais ir durtuvais, o kiti suokė saldžias pasakas apie gerovę, kurią didysis brolis sukurs naiviems ir patikliems lietuviams.

    O Gospodi! Kas tik jų nemulkino! Kas tik jų nedulkino! Stalinas su Hitleriu rovė neišrovė, skynė neišskynė, o štai Viktoras gražiai, su šypsena vieną po kito skina ir riša į pėdus. Ir stato į gubas. Iš tokių lengvatikių visai nesunku sukrauti didelę stirtą, o paskui nors ir apšlapinęs padek. Tai kur tasai išgirtasis lietuvių orumas, išdidumas, b l y n? Ne veltui vienas jų poetas prieš šimtą metų yra pasakęs, jog tai šalis, kur k a p u o s miega jų didvyriai.

    Tegu sau miega, kol Uspaskich visu ūgiu atsistos jų vieton arba, kaip rusai sako, užsikiš visus už juostos.

   Todėl užuot šaukę Viktorui ,,valio”, grįžkim prie užmiršto,,ura”. Vienykimės visi Lietuvos oportunistai, visi dirbantieji rinkim turtingiausią darbdavį ir prisiminkime savo kūdikystę, kai apsikakojus būdavo taip šilta, gera, ramu.                                                                                                                                                                                                                                                                   

Į pradžią

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                            

7. Rytų skersvėjai...

    Tuoj po 1991 m. rugpjūčio mėnesio pučo būsimasis Rusijos prezidentas B. Jelcinas ištarė įsidėmėtinus žodžius, kad jo šalis niekada nebebus visus savo kaimynus gąsdinanti siaubūnė. Šie jo žodžiai trumpam buvo įžiebę viltį, kad, žlugus totalitarinei sovietinei santvarkai, galbūt iš tiesų prasidės nauja Rusijos ir aplinkinių valstybių santykių era. Tikėjomės, kad galbūt visam laikui bus užverstas ilgaamžio kaimynų bauginimo ir šantažo, ekspansijos ir agresijos, karų ir kruvinų nusikaltimų prieš mažesnes ir silpnesnes tautas metraščio paskutinis puslapis. Deja, šios viltys neišsipildė. Šių dienų Rusijoje ne tik baigiami užgniaužti trumpam iškovotos laisvės paskutiniai židiniai ir jos apraiškos, bet ir vėl kelia galvą didžiavalstybinis imperializmas, stiprėja šovinizmo, ksenofobijos, neapykantos kaimynams nuotaikos. Siekis bet kuriomis priemonėmis atkurti žlugusią imperiją ir jos tautų kalėjimą vėl tampa oficialia Rusijos valstybine politika.

    Tačiau mūsų šalyje egzistuoja stiprios ir įtakingos prorusiškos politinės jėgos, nenorinčios matyti ir pripažinti šių turinčių kelti nerimą tendencijų. Bet kurie mėginimai blaiviau ir realistiškiau prabilti apie šias tendencija slopinami pasitelkus psichologinio ir moralinio spaudimo priemones. Kritiškiau Rusijos gyvenimo realijas vertinantiems žmonėms uoliai klijuojamos “rusofobų” etiketės, nešališka ir objektyvi informacija apie šią šalį gniaužiama pasitelkus “tyliosios cenzūros” priemones. Svarbūs, tačiau Rusijos valdantiesiems sluoksniams nepalankūs faktai, tokie kaip demokratijos trempimas arba nusikaltimai žmoniškumui, nutylimi arba visaip menkinama jų reikšmė. Apskritai padėtis informacijos baruose gerokai primena prieškario nepriklausomybės tarpsnį, kai siekiant žūtbūt išlaikyti išoriškai gerus santykius su tuometine Sovietų Sąjunga buvo vengiama skelbti tikras žinias apie šią valstybę-kalėjimą. Kaip tik objektyvios informacijos stoka gerokai prisidėjo kurstant nepamatuotus tautos lūkesčius lemtingomis Lietuvos užgrobimo dienomis, kai nebuvo pasipriešinta okupantams iš dalies ir todėl, kad daugelis žmonių aiškiai nesuprato, koks “šviesus rytojus” laukia mūsų šalies ir jų pačių.

    Ir dabar Lietuvoje sklando bei yra uoliai puoselėjami mitai, kuriantys iškreiptą supratimą apie ilgaamžius Lietuvos ir Rusijos santykius. Vienas iš populiariausių tokių mitų, sėkmingai įtvirtintas vos atgavus nepriklausomybę, buvo tas, kad Lietuvą okupavo ne Rusija, o Sovietų Sąjunga, kad pati rusų tauta yra totalitarinio komunistinio režimo auka. Sutikdami, kad šiuose teiginiuose yra dalis tiesos, vis dėlto laikome juos iš esmės klaidinančiais ir todėl pavojingais. Šitaip aiškinant istoriją iš akiračio iškrenta svarbūs klausimai, pavyzdžiui, kodėl būtent Rusijoje, o ne kur kitur buvo sukurtas vienas tironiškiausių ir kruviniausių kada nors egzistavusių režimų. Be to, panašūs teiginiai savaime formuoja iškreiptą supratimą, neva imperialistinė ir ekspansinė politika yra ne ilgaamžė šios šalies istorinė tradicija, o ją vos ne okupavusių bolševikų naujadaras.

    Norėdami užpildyti tokias istorinių ir geopolitinių žinių spragas ir mėgindami daryti tai kuo objektyviau nutarėme laikraštyje įvesti skyrelį, kuriame būtų reguliariai informuojama apie padėtį buvusios Sovietų imperijos erdvėje ir jai priklausančių valstybių, pirmiausiai Rusijos, užsienio politikos tendencijas. Manome, kad vienas geriausių ir nešališkiausių būdų tai padaryti – spausdinti pačių rusų autorių, ypač rašiusių arba rašančių geopolitikos klausimais, mintis. Šiame numeryje spausdinama Rusijos generolo, vieno iškiliausių “baltųjų” karo su valdžią šalyje užgrobusiais bolševikais vadovų A. Denikino (1872-1947) knygos ištrauka. Verta pažymėti, kad knyga buvo parašyta 1926 m., generolui būnant priverstinėje emigracijoje. Pateiktoji ištrauka nepalieka jokių iliuzijų dėl Rusijos geopolitinių siekių mūsų regione. Net ir visa širdimi nekęsdamas bolševizmo, generolas lieka ištikimas Rusijos imperijos idėjai, o Baltijos šalių nepriklausomybė jam atrodo tik trumpalaikis istorinis nesusipratimas, kuris anksčiau ar vėliau turės būti pašalintas. Deja, šios pranašystės tapo tikrove praslinkus vos keturiolikai metų po knygos pasirodymo.

 

Į pradžią

8. Anton Denikin ( 1872-1947)

(...) Rusijos valstybinius ryšius su jos pakraščiais lėmė istorija, ekonomika, rinkos, geležinkelio magistralių kryptys, sienų gynybos sąlygos, rusų visuomenės psichologija, kultūros bei ūkio raidos visuma ir abipusiai interesai.. Tie ryšiai bus atkurti netrukus ar kiek vėliau, savanoriškai susitarus ar jėga – per  muitus. Ekonomikos karų, arba armijos žygiais. Ir Rusija – kokia ji bebūtų -,,raudona”, ,,rožinė”, ,,balta” ar ,,juoda” – tai padarys, jeigu ji nenorės uždusti tarp tų dirbtinių sienų, kuriomis ją aptvėrė pasaulinis karas ir suirutė.

    Sovietų valdžios praktika, leidžianti egzistuoti nepriklausomiems Pabaltijo valstybių dariniams, atrodytų, prieštarauja tokiems veiksmams. Tačiau tai – tik prieštaros iliuzija. 1918 - 1925 metais būta nemaža progų, kada sovietų valdžia lengvai, be ypatingų pastangų galėjo nutraukti  ceremonijas su Vakarų limitrofais ( sritys, išlaikančios pasienio liniją- red.). Taip ji pasielgė su Gruzija, Azerbaidžanu ir Armėnija, stovėjusiomis skersai kelio į naftos šaltinius ir komunizmo įtakas Vidurinėje Azijoje. Sovietai, pasirašydami taiką su Pabaltijo dariniais, kitaip pasielgė – taip jie atnašavo milžinišką auką, niekaip nepateisinamą nei politinėmis, nei strateginėmis sąlygomis. Tai padiktavo būtinumas pralaužti politinę, moralinę ir ekonominę blokadą, kuria Vakarų valstybės atsitvėrė nuo Sovietų Rusijos ir kurią tebelaiko iki šiol, nepaisant [diplomatinių],,pripažinimų”. Reikėjo iškirsti ,,langą į Europą”, neutralioje zonoje įkurti savotišką laisvą faktorių komisiniams arba tiesioginiams prekybos sandėriams, palengvinti santykius su išorės pasauliu, spekuliaciją, propagandą ir sąmokslus. Sovietams tolydžio mezgant vis geresnius tiesioginius santykius su Vakarų valstybėmis šis komisinis Pabaltijo faktorijos vaidmuo vis labiau ir labiau netenka savo reikšmės; tad ir Maskvos santykis su šiais limitrofais iš esmės keičiasi. Ateis laikas, kada [minėti] popiergaliai bus suplėšyti, išmesti į šiukšlyną, ir taika sugrius.

   Tad Pabaltijo limitrofams dilemą reikėtų spręsti iš anksto – kas geriau: tapti naujos laisvos Rusijos didžiosios valstybės sudėtine ir savivaldžia dalimi, ar pabraidžiojus po kraują, purvą ir naikinimus suvirsti į sovietinio centralizmo bendrą katilą, išoriškai pridengtą ,,sovietinių respublikų sąjungos”kauke.

    Trečio apsisprendimo kelio nėra, (...)

 

A. Denikin: ,,Očerki russkoj smuty”( t.5, 1926). Iš rusų k.vertė J. T.  

 Į pradžią

 

9. Prof. Vytautas Daujotis, chemikas     Kas žlugdo Lietuvos mokslo ir studijų sistemą? Istorijos tęsinys

 

,,Baltijos kelio” šeštajame numeryje pradėjome spausdinti profesoriaus Vytauto Daujočio straipsnį, kuriame autorius anlizuoja Lietuvos mokslo ir studijų sistemos ydas bei įvardina, kas dėl to kaltas. Siūlome skaityti šio straipsnio antrąją dalį.

 

Nuodėmių šaknys – akademinės bendruomenės elitas           

             Valstybinių aukštųjų mokyklų finansavimas priklauso nuo studentų skaičiaus. Aišku, kad taip ir turi būti. Tačiau aukštosios mokyklos (universitetai), siekdamos didesnio finansavimo, nuėjo pačiu primityviausiu keliu. Užuot siekę didesnio finansavimo, tenkančio vienam studentui (šią problemą sprendžia ir išsivysčiusios šalys pasitelkdamos ne tik biudžeto lėšas), universitetai per keletą metų padvigubino studijuojančiųjų skaičių. Deja, valstybės biudžeto galimybės nėra didelės. Nors biudžeto išlaidos ir buvo padidintos, bet vienam studentui tenkančių biudžetinių lėšų sumažėjo. Tai neišvengiamai turėjo pabloginti studijų kokybę. Šiuo požiūriu valstybiniai universitetai labai panašūs į asocialias šeimas. Universitetai–šeimos, tikėdamiesi valstybės pašalpų, gausina savo studentų–vaikų būrį. Jas gauna, bet jų vos užtenka dėstytojų–tėvų algoms, kitoms reikmėms jų beveik nelieka. Su asocialiomis šeimomis aišku–vaikų gimdymo valstybė negali kontroliuoti, turi gerbti žmogaus teises. Tačiau kaip valstybiniams universitetams pavyko taip ženkliai padidinti studentų priėmimą, juk šį skaičių nustato valstybė?

            Vyriausybės programoje įrašyta: ,,Glaudžiau bendradarbiauti su Lietuvos universitetų rektorių konferencija, Lietuvos mokslo taryba, mokslininkų ir studentų organizacijomis, Lietuvos mokslo akademija, tiksliau, apibrėžti jų funkcijas ir atsakomybę”. Vienas iš pagrindinių asmenų, kurie rūpinasi  ,,glaudumu”, yra Švietimo ir mokslo ministerijos viceministras R. Vaitkus. Tam jis dažniausiai kviečiasi Universitetų rektorių konferencijos pirmininką V. Kaminską. Vieno jų susitikimo pakanka, kad būtų atsisakyta daugybės specialistų pastangų pasiekti kompromiso ir parengti bent kiek racionalesnį sprendimą. Viceministras R. Vaitkus ,,glaudumą” supranta, propaguoja ir diegia kaip besąlyginį visų dokumentų suderinimą su akademinio elito pageidavimais. Tokiomis  pačiomis nuostatomis vadovaujasi ir kiti Vyriausybės atsakingi darbuotojai. Tai švietimo, mokslo ir kultūros skyriaus vedėjas L. Vingelis bei tame skyriuje patarėja dirbanti I. Derkintienė, kurie ruošia rezoliucijas, ir Vyriausybės kancleris A.Z. Kaminskas, kuris pasirašo tas rezoliucijas, Žinoma, ir Šeimininkas, kuris deda galutinį parašą bei nuolat propaguoja tokią ideologiją Vyriausybės posėdžiuose. Kodėl tokio ,,glaudumo” nėra su studentų organizacijomis, įrašytomis tame pačiame Vyriausybės programos sakinyje? Kodėl su vienais ,,glaudumas” – tai besąlyginis paklusnumas, su kitais – visiškas siūlymų ignoravimas?

Toliau aiškinama, kodėl taip elgiamasi ir kodėl visa tai yra blogai.

            Elitas Nr. 1 – Valstybinių universitetų rektorių konferencija. Mokslo ir studijų sistemos valstybinio valdymo funkcijas iš tikrųjų atlieka nevyriausybinė institucija – Lietuvos universitetų rektorių konferencija (remiant Lietuvos mokslo tarybai), atstovaujanti tik vienai, tačiau  įtakingai interesų grupei. Kodėl rektorių konferencija įtakingiausia? Valstybiniai universitetai yra skaitlingiausios Lietuvos mokslo ir studijų institucijos. Be to, rektoriai savo pareigas paprastai eina ne mažiau kaip dvi kadencijas, t.y. apie 10 metų. Pagal įteisintą lietuvišką aukštųjų mokyklų autonomiją, rektorių veiklos visuomenė nekontroliuoja. Todėl per ilgą buvimo savo poste laikotarpį rektoriai ne tik įgyja didelę veiklos vyriausybės ir seimo kuluaruose patirtį, bet ir susikuria kultą jų vadovaujamose institucijose. Rektorius renka jų universitetuose dirbantys dėstytojai ir mokslininkai. Tuomet rektoriai pirmiausia turi atstovauti jų interesus (atlyginimai, kt.), valstybės interesai jiems svetimi – tai įrodo jų ankstesni veiksmai bei jų įtakojamų vyriausybių veiksmai (žr., aukščiau). Lietuvos vyriausybės dažnai keičiasi. Ministrai, kiti aukščiausieji vyriausybės pareigūnai (išskyrus Šeimininko fenomeną) jaučiasi silpni ir pažeidžiami. Todėl visais būdais stengiamasi įtikti didžiausią įtaką turintiems asmenims, šiuo atveju – rektoriams. Akivaizdu, kad tokios vyriausybės bijo priimti rektoriams nepatinkančių sprendimų ir vykdyti būtinas, bet nepopuliarias reformas. Paskutinis pavyzdys – šiais metais buvo parengtas aukštojo mokslo plėtros projektas, kuriame pagal pasaulinę patirtį suformuluotos aukštojo mokslo reformos gairės. Rektorių konferencijos pirmininkas prof. V. Kaminskas išsakė vieningą rektorių nuomonę: bus panaudotos visos priemonės užkirsti kelią šio plėtros projekto  priėmimui ir įgyvendinimui.

            Elitas Nr. 2 – Lietuvos mokslo taryba (LMT). Rektorių konferenciją besąlygiškai remia LMT, kuri pagal įstatymą yra Seimo ir Vyriausybės patarėja. Toks bendrumas labai lengvai paaiškinamas. Kaip ir rektorius, daugumą LMT narių renka mokslo ir studijų institucijų darbuotojai, o ne skiria pagal profesionalumo kriterijus. Taigi, jos nariai privalo ginti  (ir gina) savo mokyklų, institutų, organizacijų, tam tikrų grupių interesus. Iš čia išryškėja  pagrindinė jos nuostata – išlaikyti institucinį stabilumą ir autonomiją bei esamą mokslininkų skaičių, o dėl visų problemų kaltinant nepakankamą finansavimą, atitolinti reformas vėlesniems laikams. Straipsnio pradžioje buvo paminėtas neigiamas Lietuvos mokslo ir studijų sistemos vertinimas, kurį atliko Pasaulio banko ekspertai 2003 metų pradžioje. Tai labai išsami studija, kurioje  pateikti vertingi siūlymai, kaip taisyti padėtį. LMT pagal šią studiją turėjo pateikti detalesnius siūlymus Seimui ir Vyriausybei.

Bet LMT su tuometiniu pirmininku prof. K. Makariūnu įnirtingai neigė Pasaulio banko ekspertų išvadas. Tik šių metų vasaros pradžioje tokie detalesni, bet iškraipyti, praradę pirminių Pasaulio banko rekomendacijų dvasią, siūlymai buvo parengti ir patvirtinti LMT. Reforma pagal tokius siūlymus nebūtų prasminga.

            2002–2003 metais Seimas nutarė atnaujinti  LMT, pradėjo svarstyti naujus jos sudarymo variantus. Buvo pateiktas ir kitas projektas, parengtas taikant  išsivysčiusių šalių patirtį. Tačiau Seimui Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas R. Pavilionis Seimui pristatė projektą, išsaugantį ydingą senąją tvarką, motyvuodamas vieninteliu argumentu – kitokia tvarka nepatinka akademiniam elitui (rektoriams, LMT ir LMA nariams). Neatsižvelgta į tai, kad naująją tvarką remia verslininkų organizacijos, Lietuvos studentija bei šiame straipsnyje įvardytam elitui nepriklausantys mokslininkai. Seimas be diskusijų pritarė elito projektui. Verta pažymėti, kad iš Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto 11 narių tik keturi dalyvavo Seimo posėdyje svarstant LMT nuostatų pakeitimą – O. Babonienė, E. Kaniava, J. Korenka, R. Pavilionis. Visi jie balsavo už elito projektą. Kitos pusės argumentai, kad elito projektas kenkia Lietuvai, nebuvo išgirsti. Kelis mėnesius užtrukęs bendravimas su šio komiteto nariais patvirtino spėliojimus, kad komitetas sudarytas beveik vien tik iš ,,atliekamų” seimūnų, t.y., tokių, kurie nepajėgė įsitaisyti svarbesniuose (pelningesniuose?) komitetuose (Ekonomikos, Biudžeto ir finansų, Teisės ir teisėtvarkos, kt.).

            Elitas Nr. 3 – Lietuvos mokslų akademija (LMA). Pagal įstatymą LMA yra biudžetinė įstaiga, jungianti žymiausius Lietuvos ir savo veikla su Lietuva susijusius užsienio mokslininkus. Šis elitas yra daugiausia pamalonintas valdžios suteiktomis finansinėmis privilegijomis. Galima tarti, kad tai elitas numeris vienas. Tiek to, numeracija nėra esminis dalykas. LMA nariams iki gyvos galvos mokamos mėnesinės išmokos. Įstatymas aiškina, kad taip apmokamos jų ekspertizės, daromos valstybės valdžios ir valdymo institucijų užsakymu. Tai akivaizdi nesąmonė. Pirma, tos išmokos mokamos iki gyvos galvos. Jau tai reiškia , kad mokama, nepaisant ar yra tos ekspertizės, ar jų nėra. Antra, akademijoje yra ir puikių specialistų. Tokie kviečiami dalyvauti ekspertizėse ir už tai jiems mokama iš organizacijų, užsakiusių ekspertizę, lėšų (ne LMA lėšų). Būtent šios kai kurių LMA narių retkarčiais gaunamos pajamos, o ne reguliarios mėnesinės išmokos yra atlyginimas už realiai atliktas ekspertizes. Kyla natūralus klausimas: Ką iš tikrųjų veikia LMA kaip biudžetinė įstaiga? Atsakymas pribloškiantis. Pagrindinė veikla – savų narių jubiliejų šventimai, kur pradžioje jubiliatai perskaito iškilmingas paskaitas apie savo veiklos sritį. Tuo netikintiems siūloma aplankyti LMA (Gedimino pr. 3, Vilnius) centrinį vestibiulį ir pasigėrėti kokybiškomis jubiliejų akimirkų nuotraukomis. Išmokos akademikams solidžios, siekia iki poros tūkstančių litų. Nepamirškime, kad LMA nariai turi darbus institutuose ir universitetuose, už kuriuos taip pat gauna algas. Nedirbančių akademikų pensininkų pajamos siekia iki 4 tūkstančių litų (be mokamų išmokų, akademikai gauna ir senatvės pensijas bei mokslininkų valstybines pensijas). Valdžia ne veltui teikia tokias privilegijas LMA nariams. Už tai šie garbūs žmonės yra pasirengę paremti (ir paremia) kiekvieną valdžios žingsnį ir jos nuodėmes (žr. aukščiau) rodyti kaip dorybes. Tam tarnauja specifiškai išlavinti akademikų gebėjimai. Už tai akademikus globoja Šeimininkas. Išmokos pradėtos mokėti 1994, LDDP valdymo metais. 2000 m. konservatorių vyriausybė panaikino tokias išmokas. Tačiau pinigai, nors jų suma buvo šiek tiek sumažinta, ir toliau buvo skiriami ekspertizių išlaidoms apmokėti. Iš tikrųjų liko tos pačios nedarbinės išmokos, tik truputį mažesnės. Grįžus Šeimininkui į valdžią, 2001 metais akademikas A. Gaižutis rašo Vyriausybei: ,,Visuotinį MA narių susirūpinimą sukėlė dėl to atsiradęs socialinis neteisingumas… ” Šeimininkas iškart atstatė socialinį teisingumą. Paskutinis nutikimas: 2003 m. LMA kartu su kitomis akademinio elito rūšimis pradėjo gaivinti habilituoto daktaro laipsnį, kurį buvo numatyta panaikinti kaip hierarchinės sistemos reliktą, stabdantį mokslo vystymąsi. 2004 m. gaivinimas pasidarė itin intensyvus. Kas galėtų paneigti, kad Šeimininko giminaičiai ar jų draugai neįsigeidė habilituoto daktaro laipsnių?

            Apie saldų akademiko gyvenimą svajoja daug Lietuvos mokslininkų, tačiau atranka griežta. Patys akademikai atrenka, kas vertas būti LMA nariu. Pakanka mokslininkui nors kartą kritiškai pasisakyti apie LMA ir kelias į LMA užkirstas visiems laikams. Nepadės jokie moksliniai nuopelnai. Akademikams, kurių amžius gana garbus (vidurkis apie 64 metai), nepatinka ir pernelyg jauni mokslininkai, be saiko daug padarę mokslo labui. Tokių išsišokėlių veiksmus sunkoka numatyti. Todėl LMA laukia, kol jie gerokai senstelės, apsiramins, t. y., subręs. Visa tai didelę Lietuvos mokslininkų dalį paverčia romiomis avelėmis. Akademijai tinkamiausi pretendentai yra iš kitų elito rūšių, ypač iš pirmojo numerio, t.y., rektoriai. prorektoriai. Tokie pretendentai LMA nariais tampa ir be didesnių mokslinių nuopelnų.

          Privilegijos, nedarbinės išmokos akademikams dažniausiai pastebimos pokomunistinėse šalyse. Šalyse, kuriose padorumas yra reali, ne tik deklaruojama vertybė, to nėra. Didžiosios Britanijos mokslų akademijai, kurios tikslus pavadinimas – Karališkoji Draugija, priklausė Isakas Niutonas, Čarlzas Darvinas, Albertas Einšteinas, Frensis Krikas, Džeimsas Vatsonas (du pastarieji nustatė DNR – dvigubos spiralės, lemiančios gyvybės egzistavimą – struktūrą). Nei jiems, nei kitiems ne mažiau garsiems nariams išmokos nebuvo ir nėra mokamos. Atvirkščiai, Karališkosios draugijos nariai patys moka draugijai nario mokestį. Noblesse oblige!

 

Būsimo naujojo Šeimininko seni tarnai

            Naujojo Šeimininko artėjimas akademiniam elitui skamba kaip komandoro žingsnių dūžiai. Jo vardas -  V. Uspaskich. Visos akademinio elito rūšys jį jau atpažino ir yra pasirengusios jam tarnauti, ką įrodė savo atsargiu tylėjimu. Už tai ir iš naujojo Šeimininko pagrįstai tikisi šaukšto gardaus kąsnio. Senojo Šeimininko dienos baigiasi, naujajam įsitvirtinti labai naudingi bus akademinio elito gebėjimai nuodėmes  paversti dorybėmis.

  Ar gali būti kitaip?

             Gali. Tai labai paprasta – atsikratyti Šeimininko ir patiems tapti savo reikalų šeimininkais, t.y., piliečiais. Tada nesunku bus reformuoti Lietuvos mokslo ir studijų sistemą. Pačios reformos kelias yra žinomas, planas jau paruoštas. Daug šalių tokias reformas darė ir padarė. Reikia tik pasimokyti iš jų ir žengti pirmyn. Patiems tapus šeimininkais, labai paprasta sutvarkyti ir visas kitas mūsų valstybės gyvenimo sritis

 

 

 Į pradžią

 

 

 

10. Jonas Kazimieras Burdulis     Atviras laiškas Europos Runkeliui

 

Tave vadina Runkeliu.

 

    Kai Tau norima įsiteikti, nupirkti Tavo balsą, pavogti Tavo protą, pasisavinti Tavo prakaitu pastatytus rūmus, Tave pagarbiai vadina Mažuoju Žmogumi. Kai ateina atpildo už juodus darbus valanda, Tave pataikūniškai vadina Rinkėju, Tauta.

      Tau sako, kad atėjo Tavo valanda. Tačiau Tu palik jiems tuos sakymus – bankininkams ir prekybos centrų prezidentams, valstybės vyrams, profsąjungų bosams, politologams. Ta valanda priklauso tiems, kas Tave mušė ir plakė, sunkė Tavo prakaitą, gėrė Tavo kraują  ir triūsė bergždžią triūsą, ”lengvindami“ Tavo dalią. Tai jų valanda, tai jų šventė ir sportas – susižvejoti Runkelių balsus ir nauja malonia kompanija susėsti prie gražiai padengto vaišių stalo.

      Jie piešia gražią ateitį, kuri Tavęs laukia. Tegul jie sau kalba. Tegul jie kalba apie gražią ateitį. Tačiau vardan jos Tu mokėsi naujus mokesčius, atsisakysi duonos kąsnio, tenkinsiesi elgetišku atlygiu, ir kantriai mirsi badu iš dar skurdesnės pensijos.

      Toji graži ateitis atėjo – jiems, Tavo rūpintojams. Kai kas atėjo ir Tau – praeitis, apie kurią su pasididžiavimu jie kalba. Kokie tempai, kokie laimėjimai, kaip puikiai pavyko derybos, per kurias jie Tau nunėrė dar vieną kailį, kaip gražiai tviska parduotuvių vitrinos, kiek tūkstančių Tavo sūnų tapo narkomanais, dukterų – prostitutėmis! Kaip puiku!

      Kai dar vienas Didysis Žmogus pradeda reikalauti, kad Mažajam Žmogui būtų suteikta valdžia, Tu alpsti iš džiaugsmo, kad atsirado naujas Gelbėtojas, naujas Rūpintojas. Džiaugsmas sulaukti Mesijo tuoj pat, šiandien, - sujaukia Tavo protą ir Tu pamiršti, kad Tavo vakarykštis Gelbėtojas, kurį Tu dar taip neseniai užkėlei ant garbės postamento, kuris Tavimi rūpinosi ir naudojosi iš Tavęs gauta valdžia, tapo tylus ir mažas kaip pelė po šluota.

      Mielas Runkeli, kodėl Tu kenti savo kančią? Tavo kančia milijonais spyglių sminga į mano širdį. Tą kančią tūkstančius kartų padidina biurokratų patyčios iš Tavo bergždžių pastangų atgauti pavogtus pinigus, tėvų namus ir žemę. Aš matau apnuogintą Tavo širdį, tarsi godžių musių apniktą valdininkų pulko ir sunkiančių iš jos kraują.

      Tu klausi mane: kas tu toks, kad drįstum knaisiotis po mano širdį! Mane kankina Tavo beteisiškumas ir Tavo bejėgiškumas. Aš privalau Tavęs paklausti – kas dėlto kaltas? Kodėl Tu prasigėręs ir prasivogęs, kodėl Tavo vaikai alkani ir apiplyšę, kodėl jie bastosi po gatves, negalėdami pareiti namo, kad girtas tėvas neprimuštų ar neužmuštų?

      Kas kaltas – tas klausimas, toks paprastas ir toks sudėtingas, toks aiškus ir taip supainiotas, Tau vis dar neperprantamas ir neįkandamas.

      Ar valdžia kalta? Taip. Ar kaltas Tu pats? Taip.

      Valdžia tėra tai, ką Tu – tik Tu vienas ir niekas kitas – pripažįsti ja esant. Valdžia tėra tik tam, kad būtų protingai tvarkomas bendras Tavo ir mano gyvenimas. Niekam daugiau ji nėra skirta.

      Iš kur atsiranda valdžia? Iš Tavo supratimo ir iš niekur daugiau. Kaip supranti savo gyvenimą, taip Tu ir sprendi savo likimą. Vakar Tu nubalsavai už šiandieną, šiandien balsuoji už rytojų, rytoj balsuosi už tolimesnę ateitį. Tik Tavo supratimas nustato, kokia vyriausybė ir koks prezidentas tvarko mūsų būtį. Kokius tvarkytojus pastatei, taip ir gyveni – pagal jų sugebėjimus ir išmanymą, pagal jų gėdos ir sąžinės supratimą, – kam dirbti Tau, jeigu galima tik savimi rūpintis? Jiems pirmenybė, o Runkelis palauks! Kaip pasiklojai, taip ir miegi, kaip pasiklosi, taip ir išsimiegosi!

 

Mielas Broli, Europos Runkeli!

      Tau atrodo, jog valdžia viskuo kalta. Teisingai, iš dalies taip ir yra. Valdžios vyrai, jaučiasi tokie protingi, tokie galingi, turintys spręsti tiek daug svarbių klausimų, jog netgi pažvelgti į Tavo pusę jiems nebelieka laiko. Savo nusikaltimus jie dangsto kukliu klaidų pavadinimu, sakydami, jog kas nedirba, tas neklysta, kiek galvų, tiek ir protų ir t. t.. Sakydami, jog nevengia atsakomybės, jie ir vėl pučia miglą Tau į akis, nes kur gi jinai – toji atsakomybė? Kokia pelė nesutiks, kad ją po ketverių metų neišmestų iš jau tuščio aruodo, kuriame ji ne tik sočiai pagyveno, bet ir patį aruodą persitempė į jai vienai prieinamus požemius!

      Tau atrodo, jog Tu dėl to nekaltas. Teisingai, iš dalies taip ir yra. Nes Tau reikia arti ir sėti, statyti ir dažyti, auginti ir auklėti vaikus, Tu turi užgyventi ne tik sau, bet ir ištisai armijai savo Globėjų ir Rūpintojų, tūkstančiams darbštuolių pelių. Tu sakai, jog ne Tavo reikalas kontroliuoti Tavo tarnus. Tačiau kas, jei ne Tu, kaltas, kad vagis pripuolė prie valdžios vairo? Ar ne Tu kaltas, kad ten, kur reikėjo geros galvos ir išmanymo, atėjo dirbti kvailys? Juk valdžios vyrai yra ne kas kita, kaip Tavo pasamdyti tarnautojai, kuriems algas moka juk ne ponas Dievas! Tu nutrauki kąsnį nuo vaiko burnos, Tu nenuperki vaisto ligos paguldytai motinai, tačiau algas Tavo išrinktiesiems Tu moki tvarkingai ir sąžiningai. Negi Tau nerūpi, ar tvarkingai ir sąžiningai jie atlieka savo priedermę? Ar teisingus tarnautojus vakar Tu pasirinkai?

       Ach tie mūsų gelbėtojai, Tavo Rūpintojėliai. Šustauskas Tau papjovė jautį, Uspaskichas davė porciją ledų – viskas už dyką, viskas iš geros širdies. Kiek jų jau buvo, kiek jų dar bus - šustauskų, uspaskichų ir jų pamėgdžiotojų? Tau prikrovė pilną sterblę pažadų:vaišinkis į sveikatą ištisus 4 metus būsi sotus ir laimingas iki kitų rinkimų,  tik nepersivalgyk.

      Tu kenti, nes esi įpratęs kentėti. Tu esi apgaudinėjamas, nes Tau patinka, kai Tave vedžioja už nosies kiekvienas sukčius. Tu išsižiojęs klausaisi saldžiabalsių lakštingalų pažadų giesmių, ir menkaverčių niekučių vilionė aptraukia Tavo akis nelyginant tanki migla, pro kurią neprasiskverbia proto balsas.

         Vakar Tu išsirinkai netikusią valdžią. Tūkstančiai Runkelių nuskurdo, tūkstančiai neteko darbo, namų, šeimos, o milijonų dalia nepalengvėjo. Tu po senovei skaičiuoji, kaip ir prieš ketverius metus, skurdžius skatikus. Ar Tu vis dar tuo tiki? Tuo rytojumi, kai nebereikės neprivalgyti, kentėti ligos kamuojamam?

      Aš netikiu.

      Kuomet valdžia, paskirta tam, kad tvarkytų ją paskyrusių žmonių savitarpio bendravimą bendram darbui ir tik su tokiais įgaliojimais, kad žiūrėtų to bendro gyvenimo tvarkos, pareikalauja įgaliojimų tam, kad būtų valdomi ją paskyrę Runkeliai, viskas apvirsta nuo kojų ant galvos.

      Valdžios paskirtis tėra tik padėti Tau ir man tais atvejais, jeigu ištinka nenumatytas keblumas. Retais atvejais, epochų pasikeitimo metais, atsiranda šaukliai, kurių balsą išgirdę, milijonų širdys pradeda plakti meilės ritmu, milijonai pasijunta broliais, susivienija prieš prispaudėjus ir juos išveja. Tačiau kai saldžiabalsės lakštingalos su apsimestiniu pasipiktinimu Tavo vargais sukursto brolį prieš brolį, meilės ritmas sutrinka, Tavo širdis pradeda plakti neapykantos ritmu ir sugriauna meilės darbą. Ar tai toks Tavo gyvenimo tikslas? Ar Tu pamiršai, kad kiekvienas sukčius stengiasi sukelti sąmyšį, kad galėtų nudžiauti jam patikusį daiktą iš svetimos kišenės?

      Tu ateini į rinkimus tvarkyti ne savo gyvenimo, o savo vaikų gyvenimo. Tau sako, kad Tauta nekvaila, ji atsirinks grūdus nuo pelų. Bet ir tai – melas bei migla. Tu netikėk, mielas Runkeli, tokiais prisilaižymais! Jeigu jie būtų tikri, jog Tu sugebėsi atsirinkti, jie prisisemtų pilną burną vandens ir bijotų prasižioti. Jie kaip maro bijo, kad tik Tu nepradėtum galvoti, mąstyti, kad neduok Dieve, protingai nepasirinktum. Tačiau joks apgavikas neapgaus žmogaus, klausančio širdies balso   

    Laikykis ir nepasiduok, mielas Runkeli, Tavo teisybė trunka tik vieną dieną per ketverius metus – rinkimų dieną. Nesirūpink ekonomika ir vitrinų blizgesiu, o galvok apie savo vaikus. Kvailiok, jeigu Tavo tokia valia, bet vieną dieną sunaudok protingai! Tik ar daug turėsi naudos iš vienos dienos protingo gyvenimo, jeigu ketverius metus kvailiojai ir maitinaisi kvailais pažadais?…

”Atgimimas“, Nr. 23

 Į pradžią

 

11.  Dr. Zita Šličytė            

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo  komisijos KGB veiklai Lietuvoje tirti narė.

 

Ar teisingumas tikrai nepriklausomas?

 

(Teisinės valstybės grimasos).

 

            Rugpjūčio 23 dieną nors mintimis sugrįžome į Baltijos kelią. Kokiais lūkesčiais jį pažymėjome prieš penkiolika metų?

            Teisinės valstybės idėja buvo viena ryškiausių Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ir Baltijos kelio gairių. Jos liepsnelė pavojingai tebeplevena mūsų valstybės politinio gyvenimo vėjuose. Ypač  keista teisinės valstybės grimasa yra aktyvios Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio dalyvės Kazimiros Danutės Prunskienės bendradarbiavimo su TSRS KGB juridinio fakto nustatymo byla. Tiesa, niekada neteko girdėti, kad ši politikė teisinę valstybę įvardintų kaip vertybę

            Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų kolegija 1992 m. rugsėjo 14 d. priėmė sprendimą, kuriuo patvirtino juridinę reikšmę turintį faktą, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatė Kazimira Danutė Prunskienė sąmoningai bendradarbiavo su TSRS KGB.

            Sprendimas pagrįstas tokiais įrodymais;

1.      Kazimiros Danutės Prunskienės pasižadėjimo padėti KGB spręsti juos dominančius klausimus ORIGINALU.

Pasižadėjimo originalą tyrė rašysenos ir techninės ekspertizės specialistai, kurie nustatė, kad pasižadėjimo tekstas surašytas ir pasirašyta K. D. Prunskienės ranka. Techninė ekspertizė papildomai dar konstatavo, kad pasižadėjimas yra surašytas šratinukų pasta, pagaminta iš vienodos dažų ir vienodos dervos sudėties, atitinkančios TSRS gamybos šratinukų pastą. O popierius, ant kurio parašytas pasižadėjimas, yra vientisas, nėra teksto panaikinimo ar pakeitimo, intarpų ir prirašymų. Tekstas parašytas vienodomis sąlygomis, ta pačia šratinuko šerdele. Taigi, 1980 m. birželio 26 d. niekada nenuginčytu raštu K. D. Prunskienė „Šatrijos“ slapyvardžiu įsipareigojo bendradarbiauti su Sovietų sąjungos KGB.

2.      KGB Byloje „Licevoj sčiot Nc-48“ yra įrašai apie asmens bylos Nr.16 ir slapyvardžio „Šatrija“ suteikimą K. D. Prunskienei, 1981-1983 metų agentūrinių – operatyvinių priemonių plane numatytas darbas agentei „Šatrija“.

„Informacionnoje dosje Nr.1764“ yra užfiksuoti duomenys apie gautą iš agentės „Šatrija“ informaciją po jos apsilankymo tuometinėje Vokietijos Federatyvinėje Respublikoje bei kita LTSR Valstybės Saugumo komiteto archyvo medžiaga: darbiniais bei specialiais Lavanovo ir kitų saugumiečių sąsiuviniais.

3. Liudytojai: A. Karinauskas, S. Bliudžius, V. Karinauskas, J. Donėla patvirtino KGB dokumentų autentiškumą ir K. D. Prunskienės bendradarbiavimą su KGB.

            4. Pati K. D. Prunskienė, pildydama 1991 m. gruodžio 10 d. Lietuvos Respublikos Atkuriamojo Seimo komisijai Sovietų sąjungos KGB veiklai Lietuvoje tirti anketą, į jos 14-ą klausimą: „Ar apie savo keliones į užssienį esate rašęs ataskaitą KGB?“ atsakė: „ 1982-1986 metų laikotarpiu, nuo 1988 metų niekas to jau neprašė“. Į 8-ą tos pačios anketos klausimą K. D. Prunskienė atsakė, kad 1980-1986 metais jai teko susitikti ir kalbėtis su mokslinės-techninės žvalgybos darbuotojais. Bendradarbiavimą su KGB K. D. Prunskienė aprašė savo knygelėje „Užkulisiai“, nors ir vadindama jį „prisilytėjimu“ prie KGB bei interpretuodama tai sau naudinga linkme.

            Taigi, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos 1992 m. rugsėjo 14 d. sprendimas pagrįstas ne tiktai objektyviais įrodymais, bet ir pačios K. D. Prunskienės prisipažinimu.

            Nagrinėjant šią bylą, Civilinių bylų kolegijai pirmininkavo Aukščiausiojo teismo teisėja Ona Dzedulionienė, kurią vyresniosios kartos teisininkai prisimena kaip garbingą ir sąžiningą teisėją.

            Teisininkui tikrai sunku įsivaizduoti, kad, esant tokiems įrodymams, galima būtų priimti kitokį sprendimą ir nuneigti K. D. Prunskienės bendradarbiavimo su KGB faktą. Tačiau kai kuriems politikams šis teismo sprendimas labai nepatiko, nes, matyt, ir jiems teko K. D. Prunskienės žodžiais tariant „prisilytėti prie KGB”.

            Gavusi Seimo narių mandatų daugumą, Lietuvos Demokratinė darbo partija 1994 m. gruodžio 6 d. Seimo 39-ajame posėdyje iškūreno karštą pirtį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams. Skaudžiausias smūgis buvo suduotas Onai Dzedulionienei už K. D. Prunskienės bylos nagrinėjimą. Ji buvo apkaltinta tuo, kad tariamai pažemino teismą, nes K. D. Prunskienės pasižadėjimą bendradarbiauti su KGB ORIGINALĄ ištyrė Aukščiausiosios tarybos (Seimo) patalpose.

            LDDP nariai nieko nenorėjo girdėti apie tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 201 straipsnį, kuris nustatė, kad „daiktiniai ir rašytiniai įrodymai, kurių negalima pristatyti į teismą, apžiūrimi ir ištiriami jų buvimo vietoje“. Nuogąstavimai, kad K. D. Prunskienės pasižadėjimo bendradarbiauti su TSRS KGB originalas gali būti sunaikintas, nebuvo iš piršto laužti, todėl dokumentas tuo metu buvo akylai sugojamas ir laikomas komisijos KGB veiklai Lietuvoje tirti pirmininko Balio Gajausko seife.

            Teisėja Ona Dzedulionienė nepažeidė įstatymų, apžiūrėdama šito dokumento originalą Parlamento rūmuose. Ir apie teismo pažeminimą kalbėti netenka, nes teisėjai įrodymus tiria prastesnės už parlamentą reputacijos įstaigų patalpose, pavyzdžiui, laisvės atėmimo vietose.

            Tačiau už O. Dzedulionienės be jokio įstatyminio pagrindo suorganizuotą iš naujo paskyrimą Aukščiausiojo teismo teisėja balsavo tiktai 23 Seimo opozicinių partijų nariai, 37 LDDP nariai balsavo prieš, o 13 – susilaikė.

            Po balsavimo Seimo narys R. J. Dagys teisingai pastebėjo, kad „susidūrėme su akivaizdžiu faktu, kaip sunku nepriklausomo teismo teisėjams atsispirti valdžios spaudimui, o po to neturėti tam tikrųb pasekmių“. Seimo narys A. Rudys pagrasino, kad pasėję vėją, pjaus audrą. Jis prognozavo, kad tokiu būdu paskirtas Aukščiausiasis Teismas ir būsimasis prokuroras gali būti neilgaamžiai. „Jeigu aš netyčia pakliūsiu ir į kitos kadencijos seimą, aš pasistengsiu balsuoti už tokius atvejus, kad šita procedūra būtų pakartota, tiktai iš kitos pusės“, - pareiškė A. Rudys.

            Nagrinėdama šviesaus atminimo teisėjos Onos Dzedulionienės sprendimą KGB agentės „Šatrijos“ byloje, jos pažeminimą ir išvarymą iš Aukščiausiojo teismo, apgailestauju, kad po to teisėja susirgo nepagydoma liga, o ankstyva mirtis nutraukė jos prasmingą gyvenimą...

 

 

            Nėra galimybių išnagrinėti ir įvertinti antrą teismo procesą, kuris baigėsi Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegijos 2003 m. gegužės 15 d. sprendimu, panaikinusiu Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų kolegijos 1992 m. rugsėjo 14 d. sprendimą, nes teismas nustatė, kad bylos medžiaga yra nevieša. Tikrai keista: K. D. Prunskienės bendradarbiavimo su KGB faktą patvirtinanti medžiaga ir sprendimas – vieši, o politikę kompromituojančią medžiagą paneigiantys duomenys – slapti.

            Drįstu abejoti tokiu teismo sprendimu, ypač todėl, kad jis nebuvo išnagrinėtas ir patvirtintas nei apeliacine, nei kasacine tvarka, t.y. apeliacine tvarka jo nenagrinėjo Lietuvos Apeliacinis teismas, o kasacine tvarka – Aukščiausiasis teismas, kurio nutartis panaikinti tokio lygio teismo sprendimą būtų labiau įtikinanti. Deja, byla šitų teismų nepasiekė, nes pareiškėja – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos komisija Sovietų sąjungos KGB veiklai Lietuvoje tirti baigė darbą, pasibaigus Atkuriamojo Seimo kadencijai. Todėl 2003 metais, nagrinėjant K. D. Prunskienės prašymą atnaujinti procesą byloje dėl tariamai paaiškėjusių naujų aplinkybių, buvusio pareiškėjo byloje niekas neatstovavo. Procesas atnaujintas todėl, kad K. D. Prunskienė nurodė, jog byloje nėra jos pasižadėjimo bendradarbiauti su TSRS KGB originalo. Nors buvęs Komisijos pirmininkas Balys Gajauskas Vilniaus apygardos teismui pateikė pasižadėjimo bendradarbiauti su KGB ORIGINALĄ ir apskundė teismo sprendimą, tačiau visi jo prašymai buvo atmesti, motyvuojant tuo, kad komisija TSRS KGB veiklai Lietuvoje tirti nebeegzistuoja.

            Apie teisminį bylos nagrinėjimą Viulniaus apygardos teismas, neva tai, pranešinėjo Lietuvos Respublikos Seimui, tačiau šis savo atstovo į teismo posėdžius neatsiuntė, bylos nagrinėjimu nesidomėjo, teismo sprendimo neapskundė. Tokią poziciją, galbūt, paaiškina Seimo Pirmininko, anuomet buvusio Lietuvos Respublikos Generalinio Prokuroro Artūro Paulausko palankumas K. D. Prunskienei. Jis 1992 metais pateikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Prezidiumui protestą, prašydamas panaikinti sprendimą K. D. Prunskienės byloje. Protestą Generalinis Prokuroras A. Paulauskas pagrindė tuo, kad K. D. Prunskienė 1992 m. rugsėjo 14-18 dienomis dalyvavo tarptautinėje konferencijoje Maskvoje, rugsėjo 20-24 dienomis – konferencijoje Kaliningrade, o rugsėjo 23-24 dienomis – Vokietijoje, todėl ji nedalyvavo teismo posėdžiuose dėl svarbių priežasčių. Kolegija, neatidėjusi bylos nagrinėjimą, pažeidė procesines K. D. Prunskienės teises, todėl byla turėtų būti nagrinėjama iš naujo. Tačiau Lietuvos Respublikos Seimo aparato ir dokumentų skyriaus vadovų pažymos tokius argumentus paneigė. Jose nurodyta, kad K. D. Prunskienė nebuvo komandiruota į Generalinio prokuroro proteste nurodytas konferencijas, todėl Aukščiausiojo Teismo Prezidiumas A. Paulausko protestą atmetė.

            Nekyla abejonių, kad K. D. Prunskienei, kuri panoro tapti net Lietuvos Respublikos Prezidente, sprendimas, patvirtinęs jos sąmoningo bendradarbiavimo su TSRS KGB faktą, buvo nemaloni rakštis. Tiesiog neįmanoma įsivaizduoti, kokiais argumentais vadovaujantis, įslaptinęs bylos nagrinėjimą, 2003 m. gegužės 15 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismas tą rakštį ištraukė. Bet jeigu tauta neturi teisės žinoti bylos nagrinėjimo aplinkybių ir išteisinimo pagrindų, tai nors turėtų žinoti tai atlikusių teisėjų pavardes. K. D. Prunskienę „nuprausė“ G. Baziulis, P. Jarženskis ir Š. Račkauskas. Taip, tas pats Gintaras Baziulis, kuris jau atleistas iš teisėjų už tai, kad vairavo neblaivus automobilį, o kelių policijos pareigūnams melavo, jog yra bedarbis. Belieka spėlioti, ar buvęs teisėjas Gintaras Baziulis, kuris pirmininkavo, nagrinėjant K. D. Prunskienės prašymą atnaujinti procesą dėl paaiškėjusių svarbių aplinkybių, pasigėrė iš džiaugsmo, kad K. D. Prunskienė  pateko į antrą Prezidento rinkimų turą, ar iš širdgėlos, kad ji vis dėl to netapo Lietuvos Respublikos Prezidente. Būtent Prezidentas sprendžia teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų klausimus.

            Žiniasklaida pranešė, kad G. Baziulis bylinėsis su Prezidentu dėl grąžinimo į darbą. Kadangi iš teisėjo pareigų jį atleido laikinasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Artūras Paulauskas (2004 07 01), buvęs teisėjas negalės argumentuoti, kad su juo susidorota už K. D. Prunskienės bylą. Štai kam ypač nemalonūs Prezidento rinkimų rezultatai.

            Analizuoti K. D. Prunskienės bendradarbiavimo su TSRS KGB fakto nagrinėjimą teismuose skatina ne tiktai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis, kuris skelbia, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.

            K. D. Prunskienė aktyviai dalyvauja Lietuvos politiniame gyvenime, nuolat siekia Seimo narės mandato.

            Rinkėjai, kurie balsuoja už ją ir jos vadovaujamą partiją arba koaliciją, turėtų rimtai susimąstyti ar verta patikėti garbingas ir atsakingas pareigas asmenybei, nepasižyminčiai pagrindine savybe, kuri yra būtina žmonių bendros veiklos prielaida. Tokia savybė – ištikimybė ir atsidavimas savo Tėvynei Lietuvai.

            Yra pagrindo nerimauti, kad pretenduojančių laimėti 2004 metų Seimo rinkimus partijų ar koalicijų vadovai: Rolandas Paksas, Kazimira Danutė Prunskienė ir Viktoras Uspaskichas, ko gero, nesiterlios su gležnais ir nepriklausomybės metais stropiai puoselėjamais teisėjų nepriklausomumo nuo valdžios institucijų principais. O juk valstybės klestėjimo bei išlikimo pagrindas ne tiktai duona, bet ir teisingumas.

 

                                                              

Į pradžią

 

 

12.  Iš redakcijos pašto

 

,, Aiškiai matoma grėsmė Nepriklausomybei ir valstybei. To nematyti ar slėpti – tikras nusikaltimas. Ką daryti?Visiems susikibti rankomis, kaip Baltijos kelyje, bet tai įmanoma tik euforijoje, ekstazėje..

   ... Ar ne tam esate mokslo, kultūros, švietimo žmonės, kad stiprintumėte partijas, ar ne jūsų pakilimo taip seniai laukia Tėvynė?… Geidžiu širdingai, kad KITAS PASIRINKIMAS sutvirtėtų iki rinkimų, o po to sėkmingai veiktų ir kovotų”

                                                Politkalinė I. Smetonienė, Vilnius

 

 

 

 … Nemažai klaidų pridarė vėl laisvos Lietuvos Vyriausybė, tačiau, nežiūrint visų nesėkmių, pavyko išlaikyti demokratinę sistemą, Lito stabilumą, pamažu mažinti bedarbių skaičių. Pažanga būtų ženklesnė, jei ne ta nelemta korupcija ir iš viso nekompetentiga biurokratija. Politikai ir aukšti pareigūnai pasiskyrė sau dideles algas ir savo postus panaudojo asmeniniam pasipelnijimui. Tokia aplinka puiki tarpti populizmui.Tik reikia naujiems ,,išganytojams” ateiti į valdžią ir jie viską sutvarkytų....

      Toks mėginimas būtų vaistai blogesni už ligą. Ižde nėra lėšų pensijų didinimui, o bristi į skolas, kurios būtų išdalijamos pensininkams būtų neteisinga ir net pavojinga.

       Kitas pavojus tas, kad populistų valdžia galėtų dirbti ir Lietuvos priešų naudai. Dėl to per ateinančius rinkimus būtina apsispręsti ne už ką balsuoti, o už ką nebalsuoti.

                                                    Dr. Jonas Kunca,Australija

 

 

 ,,…yra tik du plėšikai: nusikaltėliai ir valdžia”. Šie F. Bastiat žodžiai buvo parašyti 1846 metais, o tinka ir mūsų amžiui. A. Brazausko sapaliojimai primena Brežnevo kalbas, kai tarybinė ekonomika ėjo pragaištingu keliu, o jis džiūgavo, kad ekonomika kyla. Taigi nieko nauja po šia saule. Šiandienai tinka ir prieš 20 metų A. Raikino parašyti žodžiai:,,.. valdžia moka vos kelis aritmetikos veiksmus: atimtį ( - ) ir dalybą (:) tarp savų”…

                                                                V. Mileškienė, Kaunas

 

 

  Į pradžią         

 

 

 

Kronika

  * Vasaros metu judėjimo atstovai ir toliau važinėjo po Lietuvą, susitikinėjo su visuomene. Aplankytas Kaunas, Vievis, Klaipėda. Kaip paprastai į šiuos susitikimus vyko patys aktyviausieji: istorikai E. Gudavičius ir Č. Laurinavičius, politologas  V. Radžvilas, chemikas V. Daujotis. Artimiausiu metu žadama važiuoti į Mažeikius, Alytų.

* Daugelyje didžiųjų šalies miestų  jau prieš kurį laiką įsikūrė  judėjimo grupelės. Ypač energingai ėmėsi veiklos kauniečiai.

 Pastaruoju metu ėmė busti ir mažesnieji miestai. Jau turime  šalininkų Švenčionėliuose, Zarasuose, Vievyje, Radviliškyje.

 

*Vis daugiau gauname laiškų iš savo skaitytojų. Atsiranda ir naujų laikraščio platintojų.

    Vienas laiškelis mus ypač sujaudino. Jį atsiuntė  Z. M. Dvylaitytė iš Alksnėnų Vilkaviškio rajone. Ji ne tik platina mūsų laikraštį Alksnėnuose, bet ir atsiuntė mums  50 litų. Tai nuostabus  pilietiškumo aktas. Mes dėkojame šiai šviesiai moteriai. 

 

 Į pradžią

Brangūs vienminčiai,

 

      Jeigu jaučiatės piliečių judėjimo,,Kitas pasirinkimas” dalyviais, labai prašytume  pranešti mums savo tikslias koordinates.

      Mes gi informuojame, kad judėjimo veikla plečiasi ir aktyvėja. Vyksta išvažiuojamieji susitikimai su visuomene. Aplankyta Marijampolė, Kazlų Rūda, Panevėžys, Pakruojis, Kėdainiai, Šiauliai, Radviliškis, Telšiai, Kaunas,  Mažeikiai, Pagėgiai, Vievis...

      Savo laikraštyje ,,Baltijos kelias” analizuojame aktualiausius politinio gyvenimo įvykius. Jame kalbame ir apie ekonomikos, kultūros, švietimo, žemės ūkio problemas, korupciją. Mūsų laikraštyje bendradarbiauja žymiausi Lietuvos politologai, istorikai, teisininkai, mokslininkai. Į laikraštį gali rašyti kiekvienas pilietis, kuriam artimos judėjimo ,,Kitas pasirinkimas” idėjos. 

       Visus, kurie pritaria mūsų nuostatoms, kviečiame  aktyviau įsijungti į mūsų bendrą veiklą, tapti judėjimo dalyviais.

       Laukiame iniciatyvių  žmonių, kurie patartų, pasiūlytų naujas veiklos kryptis, o gal ir padėtų organizuoti   mūsų judėjimo filialus įvairiose šalies vietose,  didmiesčių mikrorajonuose, padėtų platinti mūsų laikraštį. ,,Baltijos kelias”. Laikraštis   nemokamas. Esame tikri, kad jį mielai perskaitytų ir jūsų kaimynai ar bendradarbiai.

        Jūsų  mintys ir idėjos laukiamos mūsų būstinėje, kuri yra Vilniaus g. Nr 22, tel. 2121650, 865051658. El. pašto adresas: info@pilieciai.lt ;

      Kviečiame ir į virtualiąją mūsų svetainę adresu: www. pilieciai.lt ; www.pilieciu.puslapiai.lt

                                    Judėjimo ,,Kitas pasirinkimas” vadybininkas

                                                   Eduardas Daujotis 

 

 

 

 

Dieve, saugok mus, kad mes saugotumėm vieni kitus, o visi kartu saugotumėm Lietuvą.

---------------------------------------------------------------------------------

 

,, Baltijos kelias”. Leidžia piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS

Spaustuvė”Spauda”. Tiražas 75 000 egz.

Adresas kontaktams LT – 01014 Vilnius, Vilniaus g. 1, Nr. 536 ( Pašto dėžutė) ,

 el. paštas: pilieciai.@pilieciai.lt   

 intern. svetainė: www.pilieciai.lt;

    tel.: ( 85) 2121650,  865051658,

 Redaktorė  Nijolė Pranckevičiūtė

 Redkolegija: A. Akstinavičius, A. Dagelis, V. Daujotis,  E. Gudavičius, A. Janulaitis,       Č. Laurinavičius, V. Paulaitis, V. Radžvilas, R. Sopranaitė.

 Į pradžią