(BK6)     Šiame numeryje: Baltijos keliui –: istorijos akimirkos ir šiandienos realybė.  Pilietinė pozicija: idėjos ir konkretūs darbai.  Žurnalisto principingumas –savižudybė? Gydytojai  kovoja su šarlatanais. Kas griauna mūsų mokslo pamatus?

 
Į titulinį puslapį

Įveikti priešą savyje

Česlovas Milošas (Czeslaw Milosz) 1911 06 30 – 2004 08 14

Baltijos kelias. Tada turėjom savigarbą…

Teisingumas ar tvarka?

Kamikadzė 

Kas žlugdo Lietuvos mokslo ir studijų sistemą?

Judėjimo Kitas pasirinkimas veikla

Jau bundam…

Atviras laiškas Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkei Dangutei Mikutienei

Atviras laiškas LR Prezidentui Valdui Adamkui    

Smūgis Kauno ,,turistams”

Tautinė akcija – paminklas Vytautui Didžiajam 

 

 

1. Įveikti priešą savyje

Taip jau sutapo, kad šis laikraščio numeris bus išspausdintas tą pačią rugpjūčio dieną, kai tauta prieš penkiolika metų išėjo į Baltijos kelią. Buvome vieningi, stiprūs ir gražūs. Žinojome, ko siekėme – tą dieną visas pasaulis pagaliau turėti pamatyti ir suprasti mūsų laisvės troškimą ir viltis. Po penkiolikos metų galime tarti – mūsų lūkesčiai išsipildė. Tačiau ne visi. Buvo ir dalykų, apie kuriuos tą šventišką dieną net nesusimąstėme. Matėme laisvos Lietuvos viziją, bet turbūt nedaugelis pagalvojo, kad ateis diena, kai išvytą išorės priešą pakeis kur kas klastingesnis ir todėl pavojingesnis vidaus priešas. Šį kartą kalbame ne apie tuos, kurie sąmoningai tarnauja svetimiems ir savo žodžiais bei veiksmais griauna tai, kas sukurta per keturiolika laisvo gyvenimo metų. Šio vedamojo tema – priešas, glūdintys mumyse.

     Kai kuriems skaitytojams turime priminti, kad Baltijos kelio pirmtakas buvo kuklus, tačiau tuos pačius pilietinius siekius puoselėjęs laikraštėlis Vytautai. Jo pirmajame numeryje kaip tik ir buvo išspausdintas iškilaus mūsų poeto A. Nykos-Niliūno daugiau nei prieš dešimtmetį parašytas eilėraštis Priešas. Jis nepaseno nei turiniu, nei forma, todėl jaučiame malonumą ir pareigą perspausdinti jį šiame laikraščio numeryje. ,,Galbūt iš tikro mes mylėjoms savo priešą?” – taip šiame eilėraštyje klausia poetas. Ir sąžiningai atsakant į jo klausimą tenka pripažinti, kad šiose eilutėse skambančio skausmingo nerimo neįmanoma išsklaidyti jokiais linksmais pokštais ar pajuokavimais. Nejaugi iš tiesų didžiausias pagaliau išėjusio priešo laimėjimas buvo tas, kad jis padarė mus panašius į save? Apleido mūsų žemę, tačiau pasiliko daugelio žmonių sielose virsdamas poeto minimu ir jį bauginančiu priešu mumyse?

Nemenkinkime to priešo keliamo pavojaus vien todėl, kad jis, kitaip negu šalį atvirai niokojantys išorės ir vidaus priešai, yra sunkiau atpažįstamas ir nepastebimesnis. Priešingai, pavojus valstybei tuo didesnis, kad šio viduje tūnančio priešo užvaldyti tautiečiai dažnai save laiko tikrais lietuviais bei patriotais ir net neįtaria, kad yra tikrieji savosios šalies griovėjai. Nors priešas tiesiogiai ir nematomas, jis vis dėlto turi veidą ir net vardą. Tai skambiais žodžiais apie meilę Tėvynei dangstomas beribis asmeninis ir grupinis egoizmas.

Praslinkus penkiolikai metų po ano didžiojo išėjimo į Baltijos kelią reikia pripažinti, kad ne mažiau negu atviri jos griovėjai atkurtą Lietuvos valstybę iš vidaus graužia įtakingų, virš visuomenės ir tos pačios valstybės iškilusių bei jų interesus nuolatos mindančių, dar iš sovietmečio laikų išlikusių privilegijuotų grupių egoizmas ir trumparegiškumas. Ir nereikia manyti, kad tai yra vien korumpuotų politikų ir su jais  suaugusių tokių pat verslininkų grupės ar klanai. Liga apėmusi visus visuomenės sluoksnius ir visas mūsų gyvenimo sritis. Būtent dėl grupinio ir klaninio egoizmo mūsų šalies pažanga kur kas lėtesnė ir mažesnė negu galėtų ir turėtų būti. Daugybė per nepriklausomybės laikotarpį mėgintų įvykdyti valstybei gyvybiškai svarbių reformų taip ir liko pusinės arba iškreiptos vien todėl, kad jas vykdžiusiems žmonėms pritrūko paprasčiausios pilietinės sąžinės ir atsakomybės. Atskleisti skaitytojams šią nemalonią tiesą buvo ir tebėra vienas svarbiausių mūsų laikraščio uždavinių. Šiame numeryje spausdinamas straipsnis apie daugeliu atžvilgiu apgailėtiną Lietuvos švietimo ir mokslo būklę akivaizdžiai liudija, kad dėl šalies atsilikimo ir netiesioginio valstybės griovimo neretai būna kalti žmonės, kuriuos šiaip jau įprasta vadinti šviesuomene. Tačiau šitaip jų vadinti nesinori. Aiškėja paprasta tiesa: daugelis tų žmonių, be abejo, intelektualiai išprusę asmenys, ne vienas iš jų neblogas savo specialybės žinovas arba, kaip mėgstama šiandien sakyti, ekspertas. Tačiau negudraujant reikia pridurti: šiame pasaulyje jiems rūpi tik asmeninė gerovė, todėl jie blogi savo šalies piliečiai. Tokie žmonės dažnai kartoja mylintys Lietuvą, bet vargu ar bent vienas net širdyje sau  atvirai prisipažįsta, kad myli tik tiek, kiek  jam tai naudinga ir gera. Dėl tos savo trumpalaikės gerovės jie nesvyruodami naikina visos šalies, tam tikra prasme net savo vaikų ateitį. Ir šis nematomas naikinimas vyksta visur aplinkui, kiekvieną akimirką. Tai daro verslininkas, galintis, bet nenorintis mokėti savo darbuotojui daugiau negu varganą minimumą. Gydytojas, be atskiro atlygio nesiteikiantis priartėti prie sunkiai sergančio ligonio lovos. Valdininkas, tyčia padedantis surašyti pas jį apsilankiusiam menkai raštingam žmogui jo paties reikalui kenkiantį prašymą. Dėl korupcijos skandalo pašlijusios reputacijos politikas, kuris, užuot dorai atsistatydinęs arba bent jau pasilikęs šešėlyje, žvaliomis kiaulės akutėmis lyg niekur nieko TV ekrane ar radijuje reikalauja skaidresnės politikos. Ir dar liūdniau, jei politikas, leidžia savo rinkimų sąskaitas ar skolas apmokėti neabejotiniems valstybės priešams...

Šio baisaus, žlugdančio ir potencialiai pragaištingo egoizmo grėsmė kol kas nėra nei deramai suprantama,  nei pakankamai vertinama. Ji racionalizuojama ir dangstoma kalbomis apie nepriklausomybės laikotarpiu pasiektą pažangą. Mes jos tikrai neneigiame, tačiau nuolatos klausiame: ar ši pažanga išties negalėjo būti didesnė ir labiau juntama kiekvienam Lietuvos gyventojui? Ar egoizmas, apie kurį kalbame, nėra bene didžiausias šios pažangos priešas ir stabdys? Norėtume skaitytojams priminti, kad jis, deja, yra liūdna mūsų tautos ir valstybės tradicija, ne kartą atnešusi didelių nelaimių. Istorijos šaltiniai liudija, kad Lietuvos-Lenkijos valstybė žlugo ne tik todėl, kad Rusijos ambasadai tos valstybės sostinėje kartais net pritrūkdavo pinigų besivaidijančioms didikų grupuotėms papirkinėti. Tą valstybę iš dalies pražudė ir garsioji meilė vadinamosioms ,,laisvėms”, o iš tikrųjų skambiais žodžiais apie laisvę ir karštą Tėvynės meilę dangstytas tas pats nežabotas išrinktųjų egoizmas, kurio tiek daug atspindžių matyti ir šių dienų Lietuvoje. Galima ilgai ginčytis, ar istorija ko nors išmoko. Ir vis dėlto piliečių judėjimas Kitas pasirinkimas atsirado tik todėl, kad buvo suprasta, jog poeto įspėjimas apie mumyse glūdintį vidinį priešą nėra skambūs žodžiai ar tuščia metafora. Šis priešas tikras, jis tautai ir valstybei neša sąstingį ir atsilikimą, už kuriuos nieko nedarant gali tekti sumokėti didžiulę kainą. Todėl tik  mokydamiesi atpažinti ir galiausiai įveikę šį priešą tapsime sąmoningais ir brandžais savosios šalies piliečiais.

 

Redakcija

 

                                  Alfonsas Nyka-Niliūnas

                                                Priešas

Dabar aš tau rašau, kad atsimintum

Mūsų neviltį (nes tu žinai,

Kaip buvo mums sunku nemirus prisikelti):

Ir vėl laisvi! Vėl visos mūsų gatvės

Ir aikštės šauniai pasipuošę

Gyvų ir mirusių tikrų ir netikrų herojų

Graudžiai skambančiais vardais.

 

Ilgai teriojęs priešas išsikėlė,

Palikdamas tuščias kareivines už miesto

Su daugelio iš mūsų išmintingai

Garbintų dievų emblemom vartuose; be tikslo

Klaidžiojančias jam parduotas mūsų sielas,

Nedraugiškus namus ir sudaužytus

Žaislus skurdžioj kiemų žolėj. Iš miško

Sugrįžęs Pranašas vėl šaukia: Laisvė!

 

Bet kaip dabar gyvensime be priešo?

Ir kuo nuo šiol pateisinsime savo

Silpnybes? Kaip atrodys mūsų

Dorybės be jo ydų? Priešo

Dabar reikės ieškoti savyje.

Lig šiol jis savo nedorybėm

Diktavo mums moralės normas

Ir mes patys ilgą laiką egzistavom

Vien tik palyginant su juo.

Galbūt

Iš tikro mes mylėjom savo priešą?

 

 

 

  Į pradžią

 

 

 

2. Česlovas Milošas (Czeslaw Milosz) 1911 06 30 – 2004 08 14

 

Patyrėme didžiulę netektį. Mirė lenkų rašytojas, Nobelio premijos laureatas Czeslawas Miloszas, kurio gyvenimas ir kūryba neatsiejami nuo jo gimtosios Lietuvos. Šis didis žmogus ir iškilus intelektualas tobulai įkūnijo gražiausias ir kilniausias mūsų dviejų tautų – lenkų ir lietuvių – ilgus amžius trukusio bendro gyvenimo ir drauge puoselėtos aukštosios kultūros tradicijas. Jam buvo lemta tapti ir tragiškiausių praėjusio amžiaus įvykių liudininku. Vienas iš tokių įvykių, kurių atmintis turi ne skirti, o artinti mūsų tautas, buvo antrosios Czeslawo Miloszo Tėvynės Lietuvos okupacija. Pagerbdami šviesų rašytojo atminimą spausdiname ištrauką iš jo knygos Gimtoji Europa. Ši ištrauka puikiai atspindi ne tik autoriaus, bet ir daugelio jo amžininkų  išgyvenimus bei nuotaikas stebint sovietinių okupantų tankus Vilniaus gatvėse ir neabejotinai yra vienas meniškiausių ir labiausiai sukrečiančių mūsų tautos tragedijos liudijimų.

 

 

Atėjo 1940 metų vasara ir man teko būti Lietuvos žlugimo liudytoju. Lenkijos valstybė baigėsi su dundesiu ir gaisrais, o čia nepasigirdo nė vieno šūvio. Būtent tuomet vokiečių kariuomenė žengė į Paryžių.  

       Kavinėje prie Katedros aikštės tingiai stebėjau saulės ruožą ant staliuko ir už lango praslenkančias gėlėtas moterų sukneles; daug jų į čia atvyko tik su pabėgėlių ryšuliais, bet jau spėjo apsiprasti naudodamos gerai aprūpintomis parduotuvėmis be jokių kortelių ir eilių.

      Staiga mane, kaip ir visus, sudomino geležies žlegėjimas gatvėje. Žmonės kilo nuo staliukų ir suakmenėję žiūrėjo į didelius apdulkėjusius tankus, į jų bokštelius, iš kurių rankomis draugiškai mojavo sovietų karininkai. Mintimis susieti tai, kas galėjo būti tik kariuomenės pražygiavimas, su okupacijos faktu nebuvo lengva, kaip paprastai būna, kai gražus oras, kioskuose laikraščiai ir gėlės, ant liepos  kamieno besišlapinantis šunelis neleidžia patikėti, kad tolimų ir nepažįstamų politikų sprendimai gali visa tai pažeisti. Neinformuotam stebėtojui tą dieną nieko neatsitiko. Vakarop griaudėjo tik megafonai ir lėtai vaikštinėjo patruliai - Azijos rasių kareiviai, o per metrą virš jų kyšojo ploni durtuvai, panašūs į ištemptas ylas. Tačiau žmonės, išskyrus porą šimtų jaunuoliškų komunistų-entuziastų, kaimynystėje buvę su prieš tai jau užimtomis vaivadijomis, suprato viską. Ir jau beveik fiziškai buvo galima jausti kiekvieną valandą tirštėjančią baimę.

     Nuėjau prie upės, atsisėdau ant suoliuko ir stebėjau įdegusius vaikinus valtyse, nedidelio  garlaivio ratų apsisukimus, spalvingas valtis, kurios stovint gale stumiamos vienu ilgu irklu. Man buvo gaila to miesto, nes čia pažinojau kiekvieną akmenį ir visus kelius, miškus, ežerus, krašto kaimiečius, dabar įmestus į malūną, kuris į vieną masę mala ne tik žmones, bet ir kraštovaizdžius. Nieko panašaus nejutau  Hitleriui užimant Lenkiją, nes širdies gilumoje negalėjau sutikti, kad nacionalsocializmas yra tvirtas ir nuolatinis reiškinys. Vilkas gal ir pavojingas žvėris ir jeigu ką sudrasko, paguoda nieko negelbsti, tačiau įsivaizduojant jo iltis ir nagus, tuo pat metu mumyse neblėsta ir kitas vaizdas: automatiniai ginklai, tankai, lėktuvai, prieš kuriuos bejėgis ir vilkas. Tos aukštesniosios technikos atitikmenimi man buvo marksizmas ir Revoliucija. Nacionalsocializmas kaip pernelyg grynas blogis jau buvo bepralaimįs (bent jau teoriškai) prieš demonišką Lenino užmegztą gėrio ir blogio mazgą. Be to, taip šaltai aš nemąsčiau. Paprasčiausiai iš smėlėto užtakio prieš elektrinę, kur su meškerėmis stovėjo vaikai, iš upės srovės, iš dangaus bylojo neatšaukiamybė.

 

 

  Į pradžią

 

3. Gražina Trimakaitė     Baltijos kelias. Tada turėjom savigarbą…                    

 

            Trumpa mūsų istorija, ir mums patinka minėjimai. Tarsi mažai laiko turėtume, net nesulaukiame tikrų apvalių  jubiliejų. Taip elgiasi  žmonės į amžiaus pabaigą. Bendraklasiai, kol jauni, susitinka kas dešimt, kas 15 metų. Kuo vyresni, susitikimai dažnėja ir pagaliau tampa kasmetiniai

            Taip būna nejauniems žmonėms, norintiems jaunystę vis minėti su kitais, norinčiais to paties. O ką reiškia sukaktis dažnai mininti valstybė? Taip pat turi mažai laiko? O gal nori daug švenčių turėti?

            Šįkart minime 15 metų Baltijos keliui.  Buvo dešimtmečio minėjimas. Ir vėl tas pats po penkerių metų. Paminėsime. Įvykis tikrai svarbus ir reikšmingas. Užmiršus prastesnius įtarimus, lieka, kas gera: dabar žmonės užmaršūs ir reikia dažnai minėti. Mokyklose naujausia istorija dėstoma prastai, nereti iškraipymai, tai per minėjimus  galima pasakyti ir išgirsti šiek tiek tiesos.

            Kaip svarbų dalyką, prisimename, kokia nuotaika žmones vedė susikibti rankomis. Tikriausiai tai buvo nelabai suvoktas džiugesys ir permainų noras. Dalyvavimas renginyje rodėsi garbės reikalas, gal tarptautiniu žodžiu – prestižiškas. Padoriems žmonėms buvo garbės reikalas dalyvauti ir  jie  dalyvavo. Nesuvokiamas džiugesys tą dalyvavimą lydėjo. Gaila, kad  jis buvo nelabai suvoktas. Žmonės žinojo, kad jų gyvenimas yra blogas. Anaiptol ne turtiškai blogas, nes tuo atžvilgiu buvo pakenčiamas. Mažiau turėta turto ir mažiau būta galimybių jo turėti, labai menkas buvo ir galimų turėti daiktų įvairumas, o ir tie patys buvo dažniausiai  įgyjami per ,,blatus”  arba iš profsąjungų pagal talonus. Tokia buvo, nors ir įprasta, bet nenormali tvarka, ir nesinorėjo joje pasilikti. Tai buvo varžtai veiklos laisvei, prie kurių kaip šuniui  kariamam – įprantama, bet atsiradus  galimybei tos būsenos atsikratyti – vis tiek kratomasi.

            Bet didžioji priežastis nebuvo turtas. Tikrai vedė galimybė pagaliau įteisinti ir turėti Tėvynę. Be galo skanduotas žodis Lietuva, ir jis buvo tikrasis variklis.

            Imperija pasinaudojo tautiniais jausmais pasiekti savo tikslus. Ji leido, bet kartu ėmėsi slopinti. Iki dabar vis imasi, o  vis tiek dar yra likę abejonių, ar tikrai jau visai nuslopino. Per prezidento rinkimus daugiau kaip pusė rinkėjų už Prunskienę nebalsavo. Gal pasiseks – ir už  Archangelsko įsibrovėlį daugiau nenubalsuos. Gal dar yra tautos gyvybės. Gal mažiau, o gal tiek pat kaip per Baltijos kelią. Tąsyk reikėjo nuvažiuoti ir susikibti rankomis. Patikėti Sąjūdžio kvietimu, ir buvo patikėta. Ar tai buvo didelis darbas ir auka? Darbas tikrai, o šiokia tokia ir auka, nes  nemažai dar buvo nerimo ir baimės. Bet buvo ir pasitikėjimas, kad Sąjūdis kviečia, tai žino, ką daro – ir  žmonės važiavo. Važiavo, ir baimė kitokio jausmo nenugalėjo, nes tai buvo įspūdinga, malonu ir nelabai pavojinga. Nepakartojamas jausmas tokio didelio žmonių sujudimo, ir ne tik važiavusieji – pakelėse žmonės stovėjo ir žiūrėjo, ir ne vien tik pažiopsojimui – daugiau buvo pritarimo. Tikriausiai ir tikrai ne visai sąmoningo, bet vis dėlto pritarimo, o ne smerkimo. Tokia vienintelė diena  ir tokios daugiau nebus, kai tauta pajudėjo ginti savo tautiškumo. Daug būna revoliucijų dėl skurdo arba tiesiog iš pavydo, kad yra turtingesnių. Pajudėjimas dėl laisvės, dėl savigarbos ir tautiškumo visai nebadaujančių žmonių yra kur kas  retesnis reiškinys, neabejotinai ir dvasingesnis.

            Bet dalyvavusieji žmonės nebuvo  kaip reiškinys: nei unikalūs, nei sąmoningai tautiški. Juos vedė nesuvoktas jausmas, todėl netoli ir nuvedė. Dabar tautiškumas apnykęs. Jeigu tada būtų buvęs tikras, o ne anoks neaiškus nesuvoktas, jis tikrai ilgainiui nebūtų sunaikintas, o gal ir niekada nepajudintas.

            Kas jau tada dėliojo žiogų planus, tikrai ruošėsi, kaip reikės toliau valdyti tą iš butelio paleistą džiną – žmonių tautinę savigarbą. Jo gal nebuvo manyta atgal į butelį varyti, nes laikyti uždarytą yra pavojingas: (…) požemiuos įkalinta dvasia,(…) – pagal žinomą dainą.  Visą okupacijos metą ji įkalinta tūnojo ir nesunyko giliai pasislėpusi. Šalia kitų tikslų pertvarkos sumanytojai galėjo turėti tikslą ir ją viešumon  išvilioti tam, kad sunaikintų. Nelabai sąmoningi žmonės nepasirūpino jos gynimu laisvėje. Galėjo ginti žinojimu ir tautiškumo jausmo ugdymu – to nepadarė. Neginamas, o persekiojamas, jausmas žuvo, bet tikrai ne visų. Žinant gausias priemones,  naudotas jo naikinimui, sunku net spręsti, ar pagal jų daugumą naikintojai džiaugiasi rezultatu , nes šen ten gyvas jis vis tiek yra . Jo gyvo dar tikimės ir per šiuos rudenio rinkimus, kad visi gudravimai nesužlugdytų vis atkuntančio žmonių sąmoningumo. Reikia dar vieno pavidalo Baltijos kelio – visiems susikibti prieš Archangelską ir Paksą. Už ką? – Ir dabar už Lietuvą.           

            Sąjūdis kviečia  į minėjimą, nors ir nesitiki, kad ateis gausybė tautos. Tauta eina ten, kur alus ar nors ledai iš malūnsparnio krinta. Pagaliau nėra nė jausmo, kad reikėtų veržtis iš nelaisvės, nes laisvė, nors ne visai geros kokybės, vis dėlto yra. Yra net laisvė būti blogiems ir susinaikinti . Yra ir laisvė būti geriems bei gyventi kovojant. Dar yra  nedidelė laisvė  turėti Tėvynę, tai nėra kur veržtis, ir joks jausmas netrauks susirinkti nei  rankomis susikibti. Baltijos kelin paminėti ateis uoliausieji, o visi  tegul susikimba per rinkimus rankomis ir širdimis.

 

 

                                       

  Į pradžią

 

 

 

4. Vladimiras Laučius, politologas   Teisingumas ar tvarka?

 

 

Lietuvos viešosios erdvės herojai pastaruoju metu dažnai viena koja stovi politikos, kita – teisėtvarkos įvykių bei žinių sraute. Politinio gyvenimo avansceną puošia saugumo pažymos, bylos, teismai, parodymai, advokatai, apkaltos, įtarimai korupcija, poėmiai, kardomosios priemonės, bėgimas nuo jų į užsienį ir atgal. Politika nūnai panaši į kvapą gniaužiantį detektyvą, kuriame daug specialiųjų efektų, scenarijus – lėkštas, vaidmenų atlikimas – pompier, geram skoniui - adieu. Čia kieta ranka patrauklesnė už gerą galvą, o stipresniojo (gausesniojo) tvarka – už teisingą santvarką. Užpernykščiai Prezidento rinkimai šią nuostatą atskleidė visu gražumu; per Seimo rinkimus ji kartojasi.

 

Kaip rodo gyventojų apklausos, Lietuvoje tvirtos rankos ilgimasi labiau nei kaimyninėse valstybėse, labiau nei Rusijoje ir Baltarusijoje. Pastarosiose šalyse svajonės virto tikrove, kurios daug kas Lietuvoje pavydėjo. Šiuo pavydu pasinaudojo Rolandas Paksas. Tačiau vakarietiškos demokratijos keliu žengianti ir dalies visuomenės pasipriešinimą šiame kelyje įveikianti Lietuva vis dėlto – ne Rusija, DOSAAF – ne KGB, o Paksas – ne Vladimiras Putinas. Lietuvoje, ko gero, netrūksta socialinių ir psichologinių sąlygų kietarankiams tautos vedliams atsirasti, tačiau politinio pagrindo jų “tvarkai” būti nėra. Kitaip nei Rusijoje, čia kietarankius galima tik vaidinti, lipdant tvarkdarių įvaizdžius iš gana trapios medžiagos. Toks lipdymas ir vaidinimas reikalauja didelių pinigų, todėl lietuviškieji “kietarankiai” priversti ne kariauti, kaip Putinas, su prekiaujančiais politika oligarchais, bet draugauti su jais už paramą. Taip per Prezidento rinkimus pirmąkart atsirado tvarkdario ir oligarcho – generalinio prokuroro ir Kėdainių Šeimininko tandemas, o įkandin – tvarką žadančio DOSAAF erelio ir prekeivio malūnsparniais bičiulystė.

 

Abiem atvejais “kietarankio” įvaizdis neatitiko tikrovės – iš dalies dėl minėtų aplinkybių, iš dalies – dėl neypatingų Prezidento institucijos galių. Trūkstamą tikroviškumą atstojo milijonierių finansinė parama bei už reklaminį personažą labiau nei už tikrą politiką balsuoti geidžiančių rinkėjų lengvatikystė. Rusijoje Putinas, nugalėjęs per rinkimus, tvirta ranka, o ne reklaminiu jos protezu, atėmė iš savo oligarchų ir milijardus, ir valdžią. Paksas Lietuvoje apie tai galėjo tik pasvajoti. Diktatūrą mafijai skelbęs ir Benitą Mussolinį šiek tiek mėgdžiojęs Lietuvos “gelbėtojas” neturėjo jokių šansų pasidabinti su mafija pergalingai kovojusio italo savireklamos blizgučiais. Jis galėjo tik artistiškai moti Jurijaus Borisovo jam nupirktu pripučiamu “tvirtos rankos” pakaitalu.

 

Ši 1997 – 2003 metais susiklosčiusi padėtis pastaruoju metu pasikeitė: tvarkdarys ir oligarchas dabar – tas pats asmuo. Viktoro Uspaskicho žadama tvarka – tai revoliucinis “naujo pasaulio” kūrimas ant “seno pasaulio” griuvėsių kone Internacionalo žodžių dvasia. Griautiną “seną pasaulį” jis apibūdina iki koktumo nuvalkiota fraze: “Lietuvoje 14 metų klesti korupcija ir protekcionizmas”. Kartu jis aiškina esąs – nota bene - “civilizuotos valstybės kūrėjas”. Jei jis – kūrėjas, vadinasi, Lietuva, jo požiūriu, nėra civilizuota valstybė. Kaip Uspaskichas žada civilizuoti laukinį, per 14 metų politinio blogio nualintą kraštą? Tvarkos ir tvirtos rankos įvaizdis piršte peršasi kaip atsakymas. Akivaizdu, jog pretenzingas civilizacijos kūrėjo vaidmuo leidžia laukti radikalių Darbo partijos žingsnių, kurie, savo ruožtu, verčia rimtai nuogąstauti dėl esamos politinės santvarkos stabilumo. Neverta guostis naivia mintimi, esą demokratijai Darbo partijos užmojai niekuo negresia. Taip, jie negresia santvarkos panaikinimu, tačiau dvelkia jos išsigimimu.

 

Kad tokie nuogąstavimai turi pagrindo, liudija makabriška Uspaskicho iniciatyva – referendumas dėl Seimo rinkimų sistemos keitimo. Politologai šį sumanymą vienareikšmiškai pasmerkė. Tačiau Uspaskichui tai nė motais: juk jis “civilizuotos valstybės kūrėjas”, kodėl jam nesukūrus “civilizuotų politologų”, kaip Dievas kad kūrė pagal savo atvaizdą? Ir kodėl jam nepakeitus šalies Konstitucijos, tokios pat “necivilizuotos”, kaip ir ja grindžiamas valstybės gyvenimas? Juk prie Konstitucijos dirbę žymūs Lietuvos teisininkai – viso labo “korupcijos ir protekcionizmo” epochos aukos, ikiuspaskinės eros reliktai. Kyla klausimas: kas yra tie proto galiūnai, teisingumo ir išminties korifėjai, pilietiškumo stulpai, kurie jaučiasi pašaukti taisyti šalies Konstituciją ir demokratijos modelį?

 

Darbo partija neseniai paskelbė savo rinkimų sąrašą, tačiau jame esančios pavardės į pateiktą klausimą neatsako. Bent kiek žinomus šios partijos politikus tarp 141 pretendento į Seimą galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Nejau turėtume patikėti, jog tūlas Antanas Bosas iš anaiptol ne pilietinės, teisinės ar politologinės institucijos geriausiai išmano, kokios reikia Lietuvai demokratijos, Konstitucijos, parlamento? Politinis balaganas, kuriuo šitie, atsiprašant, “kūrėjai” ketina versti atstovaujamąją demokratiją, tikrai nusipelno košmarams imlaus Hieronimo Boscho teptuko. Net ginčytis su jais negali, kaip ir su televizoriais.  Vienas “kietarankis” vis aiškino “aš nekaltas”, kitas sako – “esu kūrėjas”. Anas tardavo “sąmokslas perversmas”, šitas porina – “korupcija protekcionizmas”. Ir abu remiasi visuomenės dalimi, išsiilgusia vadinamosios “tvarkos”. Kodėl būtent tvarkos, o ne teisingumo?

 

Teks atsakyti trumpai ir apytikriai – nuodugnesnis teisingumo problemos svarstymas paprasčiausiai neįsipaišo į komentaro žanrą ir apimtį. Taigi pirmiausia galėtume tarti esant tris teisingumo rūšis. Viena jų – įstatymų laikymasis ir sankcijos pažeidėjams, teisės viršenybės principo paisymas. Kita – vadinamasis socialinis teisingumas, kuris numato valstybės paramą ar išlaikymą savimi negalintiems pasirūpinti asmenims, socialines garantijas, “pajamų žirklių” efekto mažinimą per mokesčius etc. Trečioji teisingumo rūšis – geriausios įmanomos politinės santvarkos puoselėjimas, vadovaujantis tiek autoritetu ir išmintimi, tiek piliečių sutarimu ir sveiku protu.

 

Pirmosios dvi teisingumo rūšys paprastai siejamos ne su politinės santvarkos požymiais, o su tvarka arba netvarka šalyje. Korupcija, piktnaudžiavimas įstatymų spragomis ar tarnybine padėtimi rodo “netvarką”; kovoti su šiais reiškiniais privalo teisėtvarka; politikai, savo ruožtu, kaip saulė šviečia žada įvesti “tvarką”. Socialinio teisingumo stygius taip pat dažnai tiesiogiai siejamas su netvarka. Būtent taip 1992-aisiais LDDP traktavo sugriautus kolūkius ir kitas menamas baisenybes, dėl kurių kaltino dešiniuosius. Vėliau su netvarka aršiai kovojo konservatorių Vyriausybė: skelbė “žiaurias akcijas”, persekiojo “netvarkingus” verslininkus ir turgininkus, puoselėjo biurokratizmą, buvo net sugalvojusi drausti piliečiams neštis daugiau nei kelis kilogramus cukraus. Įdomu, kas ir kaip būtų tikrinęs praeivių krepšius? Šiaip ar taip, žvelgti į tvarką kaip panacėją žmones, be kita ko, pratino ir viešąją erdvę nuolat krėtę skandalai bei tvirtas žodžio “skandalas” pri(si)rišimas prie politikos ir valstybės gyvenimo. Nieko nuostabaus, kad prieš porą metų atsirado politikas, kuris atsižvelgė į šį visuomenės nuotaikų pulsą ir išreiškė dviejų kalbamų teisingumų pažadą vienu žodžiu: tvarka.

 

Teisingumo kaip tvarkos suvokimas, atėjęs iš ankstesnių laikų ir ėmęs badyti akis sulig 2002 metų Prezidento rinkimais, išliko gajus per visą prezidentinį skandalą ir po Pakso nušalinimo. Prezidento krizė nesukėlė kardinalių abejonių stereotipine teisingumo kaip tvarkos samprata. Antai per Pakso apkaltą teisingumo siekinys daugiausia susivedė į teisės ir procedūrų klausimus, per pirmalaikių Prezidento rinkimų kampaniją jis sukerojo socialinių reikalų (sic!) pavidalu, o per galimos Seimo narių korupcijos skandalą vėl grįžo į teisėtvarkos bei teisėkūros vėžes. Taigi tendencija apsiriboti procedūriniu (teisiniu) bei ekonominiu (socialiniu) teisingumo suvokimu išlieka nepaisant politinės krizės arba, kitaip tariant, Pakso skandalo. Trečioji iš minėtų teisingumo rūšių – politinis teisingumas, grindžiamas atsakingu požiūriu į politinę santvarką ir implikuojantis pilietinę pareigą neleisti jai išsigimti – kol kas yra viešojo gyvenimo terra incognita.

 

Kai kelia galvas rinkimų demagogai, žadantys žmonėms aukso kalnus, solidžių partijų politikai su reflekso pastovumu prabyla apie “dvi Lietuvas”, skurdo mažinimą, atotrūkio tarp kaimo ir miesto įveikiamumą. Kai šalį krečia korupcijos ir piktnaudžiavimų tarnyba skandalai, tie patys solidūs politikai susirūpinę puola taisyti įstatymus. Tačiau teisingumas priklauso ne tik nuo įstatymų, bet ir nuo juos priimančių žmonių. Savo ruožtu procedūrinė teisingumo samprata neteikia kriterijų, kurie leistų atrinkti geriausius – teisingiausius politikus į parlamentą. Tas pat sakytina ir apie medžiaginės gerovės pažadus bei socialinį teisingumą. Gerovę gali žadėti visi – ir demagogai, ir atsakingi politikai. O kaip atsirinkti?

 

Šiomis aplinkybėmis sunku apsieiti be politinės teisingumo sampratos, kuri remiasi pamatiniu klausimu: kokie žmonės turėtų valdyti valstybę, būti tautos atstovais? Kokios turi būti jų savybės, gebėjimai? Lietuvos viešojoje erdvėje šis klausimas arba apskritai nekeliamas, arba nustumiamas į politikos paraštes. Reikėtų kur kas daugiau aiškumo šiuo klausimu tiek iš politikų, tiek iš rinkėjų, kurių sprendimai prie balsavimo urnų lemia valstybės gyvenimą. Ar esama vilties, kad lauktinas aiškumas neneigtų Amerikos prezidento Thomo Jeffersono laiške Johnui Adamsui 1813 metų spalio 28 dieną rašytų žodžių apie geriausią santvarką (“geriausia yra ta valdymo forma, kuri veiksmingiausiai užtikrina aristoi atranką į valdžios pareigybes”)? Vilties nedaug, jos neprideda ir artėjantys Seimo rinkimai. Jie kol kas žada pergalę tiems, kurių Jeffersonas tikrai neturėjo galvoje.

  Į pradžią

5. Kamikadzė  

Jeigu prieš porą metų būtų buvęs renkamas stipriausių Lietuvos žurnalistų dešimtukas, jame, be abejonės, būtų buvęs ir žurnalistas Vytautas Matulevičius. Jo TV laidos ,,Krantas” bei ,,V. Matulevičiaus laida” turėjo aukščiausius reitingus. Šis  žurnalistas buvo apdovanotas  Vito Lingio premija ,,Už principingumą žurnalistikoje”, Lietuvos žurnalistų sąjungos Vinco Kudirkos premija, užsienio lietuvių konservatorių įsteigto Demokratinės spaudos fondo konkurso,,Spauda stabdo korupciją”premija, Europos Sąjungos premija už kovą su korupcija ir daug kitų. 2000m. ir 2002 m.  projekto ,,Kas yra kas Lietuvoje“ dalyviai  jį išrinko žiniasklaidos Metų žmogumi.

    Staiga dingęs iš TV ekranų, gabus žurnalistas jau baigiamas užmiršti.

     Kas atsitiko? Apie tai su Vytautu Matulevičiumi (V. M.) kalbasi Baltijos kelias ( B. K.). 

 

B. K. Pasigedom ekrane, nesimato jūsų pavardės ir spaudoje. Ką dabar veikiat?

V.M. Jau dveji metai esu bedarbis. Žinoma, laiko veltui neleidžiu, rašau knygą, bandau įsidarbinti, bet man tai vis nepasiseka. Neseniai dalyvavau LTV paskelbtame konkurse. Reikėjo parašyti savo kūrybinę biografiją. Pavarčiau dokumentus ir staiga aptikau, kad man skirtose premijose vis kartojasi žodžiai  „už kovą su korupcija“. Štai jums ir atsakymas,  kodėl aš jau kelinti metai neturiu darbo. Savo kailiu patyriau, kad pernelyg rimtai dirbant, laukia bloga pabaiga.

B.K. Bet šiandien ypač reikalingos jūsų laidos, nes korupcija itin suvešėjo.

V. M. Taip, ji suvešėjo, nes beveik 14 metų jos niekas nestabdė. Kas buvo nubaustas iš ,,stambiųjų žuvų”? Niekas. Visi žinojo, kad aukščiausiojo lygio valdžia ima kyšius, savanaudiškai naudojasi savo galiomis, bet visi sutartinai tylėjo. Dabar staiga paaiškėjo, kad dalis Seimo narių gauna papildomus „atlyginimus“ iš šalies. Bet juk aš savo laidose apie tai kalbėjau prieš daugelį metų. Nesureagavo niekas.  

B.K. Jums rengiant laidas apie korupciją, buvo iškelta daug naujų faktų, bet po to ir jums buvo iškeltos bylos. Gal nebuvot pakankamai objektyvus, gal stigo dokumentų, patvirtinančių jūsų teiginius?

V.M. Kalbos apie daugybę sėkmingai man iškeltų bylų yra gryniausias prasimanymas, ir jas skleidė būtent tie asmenys, kurie buvo nepatenkinti laidomis. Taip, aš buvau nuolat gąsdinamas teismais, bet per vienuolika su puse metų aš pralaimėjau tik vieną bylą. Tik vieną! Ir tą- vienam iš Aukščiausiojo teismo narių. O garsioji byla su V.Uspaskich yra tiktai ketvirta mano televizijos žurnalisto karjeroje. Tiesa, ji dar nesibaigusi. 

B. K. Priminkite mūsų skaitytojams tą istoriją.

V.M. Kalbėdamas apie šio žmogaus ofšorinę kompaniją  ,,Jangila”, aš vadovavausi teisėsaugos institucijų dokumentais, įvairiomis sutartimis, Valstybės kontrolės išvadomis. Jos teigė, kad Mergelių salose registruota įmonė ,,Jangila” Lietuvoje  veikė neteisėtai, o antra, kad ji, veikdama Lietuvoje, 1995–1997 metais  nesumokėjo mūsų valstybei mokesčių nuo  270 milijonų litų. Vien PVM per kelis metus buvo nesumokėta daugiau kaip 5 milijonai litų. Dėl to buvo pateiktas prokuratūros  ieškinys Panevėžio apygardos teismui. Tai buvo konkretūs faktai ir skaičiai. Reikėjo apginti valstybės interesus. Ar galite įsivaizduoti, kokie turėjo būti mokesčiai nuo šitokių sumų? Ir jie  turėjo priklausyti mūsų valstybei. Pabrėžiu, kad ne man ar mano giminėms, o valstybei.

B. K. Ar ieškinys buvo patenkintas?

V. M. Bandant užtikrinti ieškinį, buvo net areštuota „Jangilos“ sąskaita, bet viskas baigėsi niekuo. Panevėžio apygardos teismas  nusprendė palikti ieškinį nenagrinėtą.

B. K. Kuo remiantis buvo priimtas toks sprendimas?

V.M. Tai labai įdomus klausimas, kuris parodo tiesiog neribotas mus dominančio asmens galimybes. Įsivaizduokite, kad būtent tada, kai virš V.Uspaskich ir „Jangilos“ susitelkė grėsmingi debesys, 2000-ųjų pabaigoje, Aukščiausiojo teismo Senatas staiga paskelbė išaiškinimą, kokios bylos yra neteismingos Lietuvos teismams. Pasirodo, kad  tos, kurios yra „su užsienio elementu“. O „Jangila“ kaip tik tokia ir buvo, nes buvo registruota būtent užsienyje, ir Panevėžio apygardos teismui teliko pasiremti minėtu Senato išaiškinimu. Ieškoti nesumokėtų milžiniškų mokesčių valstybė buvo pasiųsta į Mergelių salas, kitaip sakant – velniop. Ir štai šitas epizodas, šita tiesiog neįtikėtina valstybės interesų išdavystė labai akivaizdžiai paaiškina, kaip buvo prieita iki dabartinės šiurpą keliančios situacijos, kai tas vyrukas jau matuojasi Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko kėdę. To niekada nebūtų buvę, jeigu jis būtų laiku prigriebtas – kaip to reikalavo įstatymai ir valstybės interesai.     

 

B. K. O jo ieškinys jums? Dėl ko pradėjote bylinėtis?

V. M. Pasakysiu kitką. Tai buvo pirmas kartas per mano žurnalisto karjerą, kai į teisėsaugą kreipiausi aš pats. Todėl, kad už profesinės pareigos atlikimą mane pradėjo juodai šmeižti. Ką reiškė vien tada plačiai išreklamuota V.Uspaskich spaudos konferencija su iš anksto paskelbta jos tema: „Kam ir už kiek tarnauja Vytautas Matulevičius“! Ir ši spaudos konferencija buvo transliuojama per daugelį  vietinių TV kanalų. Aš kreipiausi į Vilniaus apylinkės prokuratūrą, kad V.Uspaskich būtų iškelta baudžiamoji byla už šmeižtą. Ir ką jūs manote, kaip pasielgė prokuratūra? Jie man neatsiuntė net atsakymo apie priimtą sprendimą! Iš pradžių darė visokias ekspertizes, nes V.Uspaskich atseit nepatvirtino, kad per TV buvo rodomas... būtent jis, o paskui tai kažkur tiesiog prašapo. Jūs galite įsivaizduoti šitokį prokuratūros elgesį su LR piliečio pareiškimu? Aš suprantu, toje spaudos konferencijoje buvo prišnekėta tokių dalykų, kad jeigu byla būtų pasiekusi teismą, tai V.Uspaskich neišvengiamai būtų tekę nuteisti, tad prokurorai ir ,,dėjo į krūmus”. Bet juk jie patys šitaip pamynė įstatymus ir po to irgi liko nenubausti. Visa tai man kelia siaubą.

B. K. Kaip išėjot iš TV4?

V. M. Mano darbe buvo ir itin dramatiškų momentų. Inžinierius  Edmundas Jakubauskas laidoje pirmasis iškėlė viešumon ,,Jangilos” aferą. Jis atliko kai kuriuos darbus V. Uspaskich įmonei ir už darbus  buvo neatsiskaityta. Tai vėlgi buvo ofšorinė kompanija, įregistruota JAV,  ir E. Jakubauskas išvažiavo ten ieškoti  tų pinigų, tikėdamasis, kad bus areštuotas jų turtas ar sąskaitos. Mes kartais pasišnekėdavom telefonu, jis buvo kupinas optimizmo ir ryžto kovoti iki galo, o po kurio laiko jis paskambino namo ir pranešė, kad jau parvažiuoja, ir paprašė sūnaus pasitikti jį Rygoje. Tačiau iš Čikagos jis taip ir  neišvyko - jį rado stovintį vonioje su kilpa ant kaklo. Visus tuos dalykus, įskaitant ir E. Jakubausko likimą, aš pasakojau TV laidose. Tai nesukėlė  reakcijos visuomenėje.  Susidarė įspūdis, kad daugeliui tai absoliučiai nerūpi. Tada nusviro rankos ir man.

B. K. Ar E. Jakubausko mirties priežastis buvo tirta?

V. M. Mūsų teisėsaugos tai visai nesudomino. Šiuo reikalu bandė domėtis Seimo narys Gintaras Šileikis. Jis buvo parašęs į Generalinę prokuratūrą ir į Užsienio reikalų ministeriją laiškus. Gavo formalius atsakymus, ir viskas tuo baigėsi. Supratau, kad stoviu prieš aukštą, nepramušamą sieną ir aš nieko nepadarysiu. Mano kandidatavimas Prezidento rinkimuose buvo visos tos situacijos pasekmė. Aš, žinoma, nesitikėjau laimėti tų rinkimų, tačiau maniau, kad gal bent šitaip atkreipsiu dėmesį, pramušiu  tą abejingumo sieną. Tačiau ir tai man nepavyko. Užtat po tų visų laidų man teko galiausiai  atsisveikinti su televizija, nes bet koks mano bandymas gauti kad ir nedidelį langelį eteryje blokuojamas.

B. K. Kaip jūs blokuojamas?

V.M. Negaliu įvardyti  konkrečiai, nes neturiu dokumentų. Štai vienas mano paskutinių bandymų. Prodiuserio, kuriam mano pateikti laidų projektai patiko, buvo paklausta:,, Ar jis ką nors suprato?” Aš ilgai galvojau, ką aš turėjau suprasti. Aš turėjau suprasti, kad neturiu būti toks, koks esu? Neturiu kovoti už tiesą? Tai stulbinanti pozicija. Aš juk gyniau ne savo, o valstybės interesus. Tai kodėl aš turiu pasikeisti? Aišku, kad V. Uspaskich - įtakingas žmogus, be penkių minučių premjeras ir jo  bijomasi. Aš neturiu įrodymų, kad būtent  mano antiherojus mane blokuoja, bet žinau, kokius jis turi svertus bei ryšius. Pavyzdžiui, vienas leidinys, kuriam aš bandžiau rašyti, man iš karto pasakė, kad vargu ar jie galės daug sau leisti dėl V.Uspaskich, nes šis su jų leidiniu sudarė stambią reklamos sutartį. Tiksliau sakant – jo įmonės. Tai – didžiuliai pinigai, ir taip yra su daugeliu leidinių, taip užsitikrinamas „stogas“. Per tai mūsų žiniasklaida tiesiog supančiota. Kai aš bandžiau tartis su TV kanalais, reikalas, atrodytų, turėtų būti paprastas: visi žino, kad aš esu profesionalas, kad mano siūlomos laidos bus žiūrimos, vadinasi,  pritrauks reklamą ir bus pelningos, bet viskas vis tiek užstringa. Kodėl? Todėl, kad tokie veikėjai kaip V.Uspaskich gali pasiūlyti daug daugiau. Be to, nors mano laidos ir buvo žiūrimos ir net mėgstamos nemažos dalies žiūrovų, savo sferoje aš buvau nemėgstamas už tai, kad nuolat drumsčiu vandenį, kad išdrįstu kalbėti tai, ko kiti nesiryžta – net už tai, kad neimu pinigų ir nedarau pirktų laidų. Ach, tai tu neimi, tu, manai, esi kitoks?.. Gerai, parašysim, kad ne tik imi, bet net ir reketuoji dorą politiką ir verslininką V.Uspaskich – taip,  kaip padarė V.Tomkaus „Respublika“, nusispjovusi net į tai, kad aš esu V. Lingio premijos laureatas. Tačiau, koks bjaurus bebūtų žurnalistas Matulevičius, visuomeninės televizijos  vadovų vietoje aš vis tiek būčiau suradęs nors nedidelį langelį konkursui pateiktiems jo projektams, nes jis net ir beviltiškoj kovoj su Uspaskich vis dėlto bandė ginti visuomenės interesus ir per tai tapo persona non grata savo Tėvynėje.              

B. K. Galbūt, galvojama, kad kai kurie jūsų išviešinti  faktai buvo nepakankamai argumentuoti, kad niekieno neklausėte  patarimų bei pastabų?

V. M. Galbūt. Bet tai jau buvo kova. Ypač žinant E. Jakubausko likimą. Kaip gali jaustis, kai esi vienas prieš šitą jėgą? Kaip išlikti šaltu ir abejingu? Aš pripažįstu, kad kartais  reaguodavau per daug emocingai. Bet kai kalbiesi su E.Jakubausko sūnumi, jo žmona, ar  gali išlikti abejingas? Galbūt aš per daug dėmesio skyriau V. Uspaskich, bet aš norėjau išjudinti akmenį, kuris vis tiek nejuda. Kaip gi palikti tai? Kaip gyventi? Kaip žiūrėti žiūrovui į akis?

B. K. O jūs apie šios nelygios kovos pasekmes sau, šeimai pagalvodavote?

V. M. Taip. Ypač po E. Jakubausko  mirties.

B. K  Ar be ,,Jangilos” yra ir kitų didelių šio veikėjo nuodėmių?

V. M. Pasikalbėkit su Kėdainių verslininku R.Valevičium, kuris parašė skundą Seimui apie korupcinius teisėsaugos pareigūnų ryšius su V.Uspaskich. Vien už tą skundą šis verslininkas atsidūrė už grotų. Tiesa, vėliau viskas pasisuko priešinga kryptimi ir byloje dalyvavę teisėsaugos pareigūnai už savo neteisėtus veiksmus, nukentėjo.

     Dar viena istorija, įrodanti V. Uspaskich galią –  buvusių jaunų „Aro“ pareigūnų byla, kurie naktį autostradoje užblokavo kelią nesustojusiam V.Uspaskich automobiliui.  Paklauskit šių jaunų žmonių, už ką jie po to buvo nuteisti, ir įsitikinsite, kad Kėdainių šeimininkui Lietuvoje nėra neįmanomų dalykų.  Pagaliau, pasikalbėkit ir su Aukščiausiojo Teismo pirmininku V.Greičium, kuo gi baigėsi „Krekenavos agrofirmos“  skolos Ūkio bankui istorija, ir ta proga sužinokite, ar ir mes galime nevykdyti teismų sprendimų, nemokėti mokesčių, siūlyti bankams nusikalstamus veiksmus ir  už tai likti nenubausti. O jeigu šitoks pokalbis įvyktų, tai būtų tikrai įdomu sužinoti ir tai, kieno pastangomis „Jangilos“ finansininkei iškelta baudžiamoji byla buvo ,,pritempta” iki senaties ir kas už tai buvo nubaustas ar paskatintas.

B. K. Ar jus kas nors palaikė šioje kovoje?

V. M. Buvo, kurie palaikė, kurie stengėsi padėti. Bet galų gale aš pasilikau vienas. Tai ir yra skaudžiausia.

  Mes patys jį išauginom. Jis žengė žingsnį, o mes pasitraukėm. Jis žengė kitą žingsnį – mes vėl pasitraukėm. Tada žmogus patikėjo, kad jis toks galingas, kad yra aukščiau už įstatymą. Jis suprato  mūsų šalyje esančias žaidimo taisykles ir sumaniai jomis naudojasi. Jei turi didelius pinigus, gali daryti ką nori, o pinigai atveria visas duris – televizijų, laikraščių, valstybės institucijų. Jis yra gudrus, aš jo nemenkinu. Stovėjus prie suvirinimo aparato, užkopti į tokias aukštumas ir dar per tokį trumpą laiką?.. Bet V.Uspaskich iškilimui daug padėjo ir pereinamojo laikmečio chaosas. Žurnalistė Olava Strikulienė yra  teisingai pasakiusi: ,,Virsmo metu padorūs žmonės neturi paklausos”. Ji dirba ,,Respublikoje“ , tad tikriausiai žino, ką sako.

   Uspaskich galingas ne tik čia. Jis turi puikius ryšius Rusijoje. Pavyzdžiui, ne jis vienas norėjo už dujas atsiskaityti lietuviškais maisto produktais, bet tokia teisė buvo suteikta tik jam. Kodėl? Ar tie, kas rengiasi už jį balsuoti, bent kartais susimąsto, kas gi už jo iš tikrųjų stovi. Jis nori mus padaryti klestinčia valstybe? Tai kodėl jis to nedarė, kai klestėjo ,,Jangila“? Tereikėjo mūsų valstybei mokėti milijoninius  mokesčius, ir jis būtų prisidėjęs prie valstybės klestėjimo. Arba, jei jis būtų susirūpinęs visų gerove, tai gal nebūtų penktadalio SAPPARD lėšų nukreipęs į savo firmas, o palikęs ir kitiems verslininkams? Jeigu jam rūpėtų mūsų žmonės, tai gal nemokėtų minimumo savo darbuotojams?

     Tuo net nelengva patikėti: jei Darbo partija laimės rinkimus, tai Lietuvai – Europos Sąjungos ir NATO narei – vadovaus Rusijos žmogus. Tai parodo, kaip sumaniai mūsų didžioji kaimynė prisitaikė prie naujų sąlygų. Juk tai bus padaryta be jokios prievartos – vien per pinigus, interesus, mūsų gobšumą, norą gyventi geriau bet kokia kaina, dėl mūsų kvailumo ir nuolankumo stipresniajam.  Ir kaip užtikrintai veikia šita sistema! Vieniems suteikiama išskirtinė teisė realizuoti Lietuvoj dujas ir naftą, kiti remiami per rinkimus ar tiesiog kartkartėmis gauna savo dalį už tarnystę, treti patampomi už virvučių, neleidžiant jiems pamiršti patikimose vietose gulinčių agentų bylų, o visi likusieji paprasčiausiai mulkinami pažadais. Tie, kurie šitai sistemai išdrįsta pasipriešinti, sutrypiami ir sunaikinami.

 

  Į pradžią

  

 

 

6. Profesorius Vytautas DAUJOTIS, chemikas   Kas žlugdo Lietuvos mokslo ir studijų sistemą?

             2002 metų spalio mėnesį Interneto svetainėje pilieciai.lt buvo paskelbtas straipsnis ,,Kas žlugdo Lietuvos mokslo ir studijų sistemą?” Tenka grįžti prie to paties. Visa, kas buvo rašyta, galima pakartoti ir šiandien. Perfrazuojant, šunys, tarp kurių yra ir šio straipsnio autorius, loja, bet karavanas stovi. Taigi, kodėl karavanas stovi? Nekartojant visko, kas buvo rašyta anksčiau (http://www.pilieciai.lt/analizes/ana_20021010_1.html), reikia pabrėžti, Lietuvos mokslo ir studijų sistemą žlugdo ne kažkokios anoniminės jėgos. Konkrečių asmenų veiksmai formavo dabartį, tie patys žmonės ir dabar daro didelę įtaką mokslo ir studijų politikai. Politiką darantiems ir asmeniniais vienadieniais interesais besivadovaujantiems žmonėms būtina priminti, kad jie ir visi jų veiksmai yra užrašomi istorijos metraštyje. Niekas nėra pamirštas. Politikų darbai, o ne demagoginiai pareiškimai lems jų buvimą ar nebuvimą politikoje. Tuo pasirūpins Lietuvos piliečiai, kurie dar nesudaro daugumos, bet ją sudarys. Lietuvos visuomenė pernelyg ilgai buvo pakanti politikų savanaudiškumui ir neveiklumui.

 

Septynios didžiosios valdžios nuodėmės

 

Aklumas. Premjeras A. Brazauskas, teikdamas Vyriausybės 2002 metų veiklos ataskaitą Seimui, džiaugėsi: ,,Pagal studentų skaičių šimtui tūkstančių gyventojų mes esame pasiekę tikrai aukštą lygį. Tai vienas rodiklis, kuris skiriasi netgi nuo Skandinavijos šalių, t.y. artėjame prie 80% vidurines mokyklas baigusių moksleivių, įstojusių į aukštąsias mokyklas. Kitose valstybėse (ir Europoje) yra 30%, 40%, 50%, o mes jau siekiame per 70%, artėjame prie 80%. Artimiausi mūsų prioritetai yra orientacija į žinių visuomenę”. Vyriausybės 2003 metų veiklos ataskaitoje: ,,Į valstybinių ir nevalstybinių universitetų pagrindinių studijų pirmą kursą priimta 78 % vidurinį išsilavinimą tais metais įgijusių asmenų. Tai labai aukštas rodiklis, palyginti su Europos šalimis /…/ Informacinės ir žinių visuomenės plėtra –  ilgalaikis Vyriausybės prioritetas, kuriam buvo skiriamas didelis dėmesys visus praeitus metus. Valstybės investicijos informacijos ir žinių visuomenės sektoriai nuosekliai auga. Nuo 2000 m. investicijos padidėjo penkis kartus šiai sričiai. Mes pradėjome dirbti 2001 m., tada beveik nebuvo investicijų”.

Šiemet Vyriausybė leido priimti į bakalauro ir vientisąsias studijas valstybiniuose universitetuose 25744, o į valstybines kolegijas - 13516 studentų (LRV 2004-08-14 nutarimas NR. 838). Tai yra, 39260 naujų studentų į valstybines aukštąsias mokyklas. Brandos atestatus šiemet gavo 35700 abiturientų. Fantastika. Be to dar yra 6 nevalstybiniai universitetai ir 11 nevalstybinių kolegijų. Palaiminęs tokį nutarimą, A. Brazauskas jį tuoj pat pamiršo, teko girdėti jį padejuojant, kad kvalifikuotų darbininkų jau trūksta. O kaip juos rengti?

            Taigi, su aukštuoju mokslu aplenkėme senutę Europą, žinojimo visuomenė gražiai plėtojama. Ataskaitų įspūdingumą šiek tiek gadina elementarios klaidos. Pavyzdžiui, nesuvokta, kad informacinė visuomenė tėra tik dalis šiuolaikinės visuomenės, kuri vadinama žinojimo visuomene, ir taip formuojamas  klaidingas supratimas, kad informacinių technologijų plėtojimo pakanka žinių visuomenės plėtrai. Nesuprantama, kodėl džiaugiamasi penkiagubu investicijų padidėjimu – nulį ar beveik nulį padauginus iš penkių, vis tiek nulis ar beveik nulis. Tiek to. Premjerą, manykime, klaidina jam rašantieji kalbas...

Tačiau paklausykime, ką pasaulis mano apie mus. Pasaulio banko ekspertai (2003 m. kovas): ,,Nors Lietuvoje yra palyginti išplėtota švietimo sistema ir turima pakankamai žmonių išteklių (matuojant formaliais parametrais), jų veiksmingumas inovacijų sistemai yra nepakankamas. Kitos šalys, persvarsčiusios švietimo metodiką, telekomunikacijų reguliavimą bei mokslo ir technologijų politiką, eina pirmyn. O Lietuva kovoja su didelėmis kliūtimis, trukdančiomis įgyvendinti žinojimo ekonomikai būtinus pokyčius”. Kitas Pasaulio banko ekspertų vertinimas (2004 m. liepa): ,,Lietuvos aukštasis mokslas yra krizinės būklės. Vidurinį išsilavinimą įgijusių asmenų dalis, priimama į aukštąsias mokyklas, yra viena iš didžiausių išsiplėtusioje Europos Sąjungoje, bet išlaidos, tenkančios vienam studentui, yra vienos iš mažiausių”. Visa tai pastebi ne tik Pasaulio bankas. 2002 metais Paryžiuje buvo paskelbta Europos Sąjungos ekspertų išvada – didelė Lietuvos mokslinių pajėgumų dalis neatitinka XXI amžiaus žinojimo visuomenei. Tokių išvadų buvo ir anksčiau. Pirmąkart panašias išvadas apie Lietuvos mokslo ir studijų sistemą išsakė Norvegijos ekspertai 1994 metais.

            Arogancija. Taigi, tą patį dalyką Lietuvos vyriausybė ir tarptautinės organizacijos mato priešingai. Kur esmė? Vyriausybės ir Seimo supratimu tai tik akių dūmimas, kai kažkas vapalioja apie žinojimo visuomenę – jų supratimu, visi nori tik kuo daugiau pinigų išlupti iš valstybės pinigų maišo. Tačiau pasaulis kažkodėl pakvaišo, vis kalba apie kažkokią žinojimo visuomenę, kalba, kad šalis nespėjusi į žinojimo ekonomikos traukinį, pasmerkta žlugti. Tenka ir Lietuvos Vyriausybei bei Seimui maskuotis kartojant tuos pačius užkeikimus. Kartais ta maskuotė ima ir nukrenta. Ne taip seniai Premjeras ir jo labai vertinama finansų ministrė D. Grybauskaitė žiniasklaidoje rypavo dėl patirto pažeminimo – Europos Komisijoje D.Grybauskaitei buvo paskirtas švietimo, o ne pinigų maišo tvarkymo postas. Tris mėnesius Europos Komisijoje D. Grybauskaitė vengė darbo švietimo srityje ir su A. Brazausko pagalba intrigavo siekdama finansų tvarkymo posto. Pagaliau tikslas pasiektas – rugpjūčio viduryje pasigirsta D. Grybauskaitės krykštavimas jai atsikračius švietimo ir gavus finansų postą: ,,Tai yra pasitikėjimas Lietuva!” Nelabai malonu matyti tokios asmenybės tapatinimosi su visa Lietuva.

            Neišprusimas. Taigi, viena priežastis aiški. Vyriausybei (ir Seimui) nesuvokiant žinojimo ekonomikos esmės, Lietuvoje aukštasis mokslas, mokslinė veikla faktiškai priskiriami prie išlaikytinių, kaip, pavyzdžiui, bedarbiai, našlaičiai ir pan. Dėl to mokslo ir studijų sistema taip menkai ir finansuojama. Deja, ši priežastis nepaaiškina apgailėtinos padėties, be to, ją ne taip sunku būtų pašalinti. Ir išsivysčiusių šalių premjerai, ministrai neretai apie mokslą ir studijas mąsto panašiai kaip ir jų lietuviški kolegos. Tačiau tokiose šalyse yra steigiamos mokyklos premjerams ir ministrams. Jos vadinamos, pavyzdžiui, Mokslo ir technologijų politikos tarybomis. Kad nebūtų žeidžiamos aukščiausių pareigūnų ambicijos, oficialiai skelbiama, kad tos tarybos formuoja šalies mokslo, technologijų, studijų politiką. Iš dalies tai teisinga. Prasilavinę tokioje taryboje, aukščiausieji valstybės pareigūnai įgyja gebėjimų priimti visai neblogus politinius sprendimus Vyriausybės posėdžių metu. Planuojama tokią tarybą–mokyklą įsteigti ir Lietuvoje. Tai labai gerai. Tačiau, neduok Dieve, kad mokytojais toje mokykloje dirbtų Lietuvos akademinės bendruomenės oficialiojo elito atstovai (apie jų ,,nuopelnus” Lietuvai kalbama toliau). Tada bus labai blogai.

            Ne tik Vyriausybei reikia lankyti mokyklą. A. Brazauskas (toliau Šeimininkas) tokias Vyriausybės ataskaitas Seimui perskaito balandžio mėnesį kasmet. Seimas, taip pat ir opozicija, nė nemirktelėjęs jas praryja su visais aukščiau pateiktais minties perlais. Premjeras, džiaugdamasis išpūstu studentų skaičiumi, Seimo tribūnoje kalba kaip 1964 metais sukurtos rusiškos dainelės herojus: ,,Kalbu, brolyčiai, aš su afrikiečiu, o jis, įsivaizduokite, man sako, kad Rusijos vaizdelis  ne koks - Užtat, sakau, srity baleto mes priešaky visos planetos”. Deja, tenka pripažinti, kad A. Brazauskas visai pagrįstai su seimūnais elgiasi kaip su afrikiečiais: Seime esanti opozicija sugeba atsikirsti tik bendromis frazėmis, pavyzdžiui, kad ataskaitoje per daug savigyros. Opozicijoje esantis žinojimo ekonomikos žinovas ir apologetas A. Kubilius sugeba tik banaliai paklausti, kada gi Lietuva ekonomiškai priartės prie Estijos, suteikdamas I.Šiaulienei progą pasityčioti, kad net opozicija neturi ko rimtai prikišti Vyriausybei. Apie tai galima paskaityti Seimo posėdžių stenogramose, kurios skelbiamos Seimo interneto svetainėje. Nykokas tas skaitymas, bet naudingas –viešumoje mažiau pastebimomis spalvomis nušvinta mūsų išrinktieji. Šiuo požiūriu Šeimininkas gudresnis – Vyriausybės posėdžių stenogramų Internete nėra.

            Cinizmas. Tačiau, kad ir labai neišprusę valdžios vyrai ir moterys, neįtikėtina, kad jie nenugirdo ir visiškai nesuvokė, ką sako ekspertai iš autoritetingų tarptautinių organizacijų. Išgirdo ir krustelėjo. Šeimininkas siaurame bendraminčių rate ciniškai ištarė – taip, tokiam dideliam studentų skaičiui neturime lėšų, bet būtų politiškai neteisinga tą skaičių mažinti. Cinizmas: neskiriant lėšų, iš anksto numatoma, kad bus luošinami jaunų žmonių likimai iš aukštųjų mokyklų išleidžiant menkos kvalifikacijos absolventus.

Demagogija. Šeimininko ištarti žodžiai ,, politiškai neteisinga” yra demagogija ir visiškai priešinga valstybės interesui. Ji turi būti verčiama kaip nenaudinga valdančiosioms viršūnėlėms, valdančiajai partijai – LSDP(LDDP)”. Nesunku paaiškinti. Galima priimti tiek studentų, kiek yra galimybių, t.y., studentų skaičius turi būti suderintas su valstybės finansinėmis galimybėmis. Tokiu atveju Lietuvoje reikia mažinti studentų skaičių, bet rinkėjai, kurių vaikai nepateko į aukštąsias mokyklas, gali supykti ir nebalsuoti už šeimininko partiją. Tikrasis įstatymas – Šeimininko žodis. Nors šiuo atveju tai buvo absurdo žodis, tačiau posėdyje dalyvavę ministrai ir kiti aukštieji pareigūnai nedrįso nė cyptelėti.

            Išlaidumas. Čia reikėtų stabtelėti. Anaiptol nesu prieš studentų skaičiaus didinimą. Išsilavinimas – gėris, tačiau blogas išsilavinimas yra blogis ir kuo didesnis studentų skaičius gauna blogą išsilavinimą, tuo yra blogiau Lietuvai. Dar vienas labai svarbus dalykas nebuvo paminėtas. Nereikia įrodinėti, kad ne visi turi gebėjimų studijuoti ir ne visi privalo studijuoti aukštojoje mokykloje. Yra daug darbų, kuriuos puikiai gali atlikti žmonės su viduriniuoju ir profesiniu išsilavinimu. Gražu, kai universiteto absolventas dirba barmenu, padavėja, bet knibžda mintis, ar turėjo valstybė jo parengimui universitete išleisti 20–30 tūkstančių litų iš mokesčių mokėtojų piniginės. Daug turtingesnės Vakarų šalys taip neišlaidauja.

            Bailumas. Yra Vyriausybėje žmonių, matančių ir suprantančių, kad sistema apgailėtina ir ją reikia taisyti . Tačiau jie tyli, nes bijo prarasti postus. Švietimo ir mokslo ministras A. Monkevičius yra toks žmogus. Mato, supranta, tyli. Saugo save būsimiems didiems darbams. Saugojo ketverius metus. Išsaugojo iki kadencijos pabaigos. Didieji darbai liko nepadaryti. Ar išsaugojo savo sielą?

 

Reikėtų paminėti dar vieną didžiąją valdžios nuodėmę – godumą, tačiau menkai finansuojamoje mokslo ir studijų srityje ši nuodėmė nėra tokia pastebima. Ji išryškėja kitoje taip pat labai apleistoje ir elementarios tvarkos prašančioje valstybės gyvenimo srityje – sveikatos apsaugoje. Joje sukasi milžiniški pinigų srautai. Jais naudojasi įvairaus plauko valdžios veikėjai ir iš kai kurie privilegijuoti medikų klanai. Betvarkė jiems naudinga – leidžia nesąžiningai ir nebaudžiamai pelnytis. Tai yra viena iš pagrindinių sveikatos apsaugos apgailėtinos padėties priežasčių. Jos bus nagrinėjamos kitame straipsnyje.

Nemalonu piešti tokį aukščiausių valdžios sluoksnių paveikslą. Įkvėpimo nėra, rašyti sunku. Tačiau nebaigtas darbas neturi prasmės. Reikalingi atsakymai į keletą esminių klausimų. Pirmiausia, kas verčia daugumą Vyriausybės ir Seimo narių sąmoningai ar nesąmoningai žlugdyti Lietuvos mokslo ir studijų sistemą, t.y. būti Lietuvos valstybingumo priešais? Antra, kaip visa tai sustabdyti? Ne tik sustabdyti, bet ir pradėti ropštis iš duobės, į kurią įkritome.

Nuodėmių šaknys – akademinės bendruomenės elitas           

 

Valstybinių aukštųjų mokyklų finansavimas priklauso nuo studentų skaičiaus. Aišku, kad taip ir turi būti. Tačiau aukštosios mokyklos (universitetai), siekdamos didesnio finansavimo, nuėjo pačiu primityviausiu keliu. Užuot siekę didesnio finansavimo, tenkančio vienam studentui (šią problemą sprendžia ir išsivysčiusios šalys pasitelkdamos ne tik biudžeto lėšas), universitetai per keletą metų padvigubino studijuojančiųjų skaičių. Deja, valstybės biudžeto galimybės nėra didelės. Nors biudžeto išlaidos ir buvo padidintos, bet vienam studentui tenkančių biudžetinių lėšų sumažėjo. Tai neišvengiamai turėjo pabloginti studijų kokybę. Šiuo požiūriu valstybiniai universitetai labai panašūs į asocialias šeimas. Universitetai–šeimos, tikėdamiesi valstybės pašalpų, gausina savo studentų–vaikų būrį. Jas gauna, bet jų vos užtenka dėstytojų–tėvų algoms, kitoms reikmėms jų beveik nelieka. Su asocialiomis šeimomis aišku–vaikų gimdymo valstybė negali kontroliuoti, turi gerbti žmogaus teises. Tačiau kaip valstybiniams universitetams pavyko taip ženkliai padidinti studentų priėmimą, juk šį skaičių nustato valstybė?

            Vyriausybės programoje įrašyta: ,,Glaudžiau bendradarbiauti su Lietuvos universitetų rektorių konferencija, Lietuvos mokslo taryba, mokslininkų ir studentų organizacijomis, Lietuvos mokslo akademija, tiksliau, apibrėžti jų funkcijas ir atsakomybę”. Vienas iš pagrindinių asmenų, kurie rūpinasi  ,,glaudumu”, yra Švietimo ir mokslo ministerijos viceministras R. Vaitkus. Tam jis dažniausiai kviečiasi Universitetų rektorių konferencijos pirmininką V. Kaminską. Vieno jų susitikimo pakanka, kad būtų atsisakyta daugybės specialistų pastangų pasiekti kompromiso ir parengti bent kiek racionalesnį sprendimą. Viceministras R. Vaitkus ,,glaudumą” supranta, propaguoja ir diegia kaip besąlyginį visų dokumentų suderinimą su akademinio elito pageidavimais. Tokiomis  pačiomis nuostatomis vadovaujasi ir kiti Vyriausybės atsakingi darbuotojai. Tai švietimo, mokslo ir kultūros skyriaus vedėjas L. Vingelis bei tame skyriuje patarėja dirbanti I. Derkintienė, kurie ruošia rezoliucijas, ir Vyriausybės kancleris A.Z. Kaminskas, kuris pasirašo tas rezoliucijas, Žinoma, ir Šeimininkas, kuris deda galutinį parašą bei nuolat propaguoja tokią ideologiją Vyriausybės posėdžiuose. Kodėl tokio ,,glaudumo” nėra su studentų organizacijomis, įrašytomis tame pačiame Vyriausybės programos sakinyje? Kodėl su vienais ,,glaudumas” – tai besąlyginis paklusnumas, su kitais – visiškas siūlymų ignoravimas?

Toliau aiškinama, kodėl taip elgiamasi ir kodėl visa tai yra blogai.

            Elitas Nr. 1 – Valstybinių universitetų rektorių konferencija. Mokslo ir studijų sistemos valstybinio valdymo funkcijas iš tikrųjų atlieka nevyriausybinė institucija – Lietuvos universitetų rektorių konferencija (remiant Lietuvos mokslo tarybai), atstovaujanti tik vienai, tačiau  įtakingai interesų grupei. Kodėl rektorių konferencija įtakingiausia? Valstybiniai universitetai yra skaitlingiausios Lietuvos mokslo ir studijų institucijos. Be to, rektoriai savo pareigas paprastai eina ne mažiau kaip dvi kadencijas, t.y. apie 10 metų. Pagal įteisintą lietuvišką aukštųjų mokyklų autonomiją, rektorių veiklos visuomenė nekontroliuoja. Todėl per ilgą buvimo savo poste laikotarpį rektoriai ne tik įgyja didelę veiklos vyriausybės ir seimo kuluaruose patirtį, bet ir susikuria kultą jų vadovaujamose institucijose. Rektorius išsirenka jų universitetuose dirbantys dėstytojai ir mokslininkai. Tuomet rektoriai pirmiausia turi atstovauti jų interesus (atlyginimai, kt.), valstybės interesai jiems svetimi – tai įrodo jų ankstesni veiksmai bei jų įtakojamų vyriausybių veiksmai (žr., aukščiau). Lietuvos vyriausybės dažnai keičiasi. Ministrai, kiti aukščiausieji vyriausybės pareigūnai (išskyrus Šeimininko fenomeną) jaučiasi silpni ir pažeidžiami. Todėl visais būdais stengiamasi įtikti didžiausią įtaką turintiemas asmenims, šiuo atveju – rektoriams. Akivaizdu, kad tokios vyriausybės bijo priimti rektoriams nepatinkančių sprendimų ir vykdyti būtinas, bet nepopuliarias reformas. Paskutinis pavyzdys – šiais metais buvo parengtas aukštojo mokslo plėtros projektas, kuriame pagal pasaulinę patirtį suformuluotos aukštojo mokslo reformos gairės. Rektorių konferencijos pirmininkas prof. V. Kaminskas išsakė vieningą rektorių nuomonę: bus panaudotos visos priemonės užkirsti kelią šio plėtros projekto  priėmimui ir įgyvendinimui.

            Elitas Nr. 2 – Lietuvos mokslo taryba (LMT). Rektorių konferenciją besąlygiškai remia LMT, kuri pagal įstatymą yra Seimo ir Vyriausybės patarėja. Toks bendrumas labai lengvai paaiškinamas. Kaip ir rektorius, daugumą LMT narių renka mokslo ir studijų institucijų darbuotojai, o ne skiria pagal profesionalumo kriterijus. Taigi, jos nariai privalo ginti  (ir gina) savo mokyklų, institutų, organizacijų, tam tikrų grupių interesus. Iš čia išryškėja  pagrindinė jos nuostata – išlaikyti institucinį stabilumą ir autonomiją bei esamą mokslininkų skaičių, o dėl visų problemų kaltinant nepakankamą finansavimą, atitolinti reformas vėlesniems laikams. Straipsnio pradžioje buvo paminėtas neigiamas Lietuvos mokslo ir studijų sistemos vertinimas, kurį atliko Pasaulio banko ekspertai 2003 metų pradžioje. Tai labai išsami studija, kurioje yra pateikti vertingi siūlymai, kaip taisyti padėtį. LMT pagal šią studiją turėjo pateikti išsamius  siūlymus Seimui ir Vyriausybei.

Bet LMT su tuometiniu pirmininku prof. K. Makariūnu įnirtingai neigė Pasaulio banko ekspertų išvadas. Tik šių metų vasaros pradžioje tokie labiau išsamūs siūlymai buvo parengti, nors  apipešioti, iškraipyti, praradę pirminių Pasaulio banko rekomendacijų dvasią. Reforma pagal tokius siūlymus būtų tik pasityčiojimas.

            2002–2003 metais Seimas nutarė atnaujinti  LMT, pradėjo svarstyti naujus jos sudarymo variantus. Buvo pateiktas ir kitas projektas, parengtas taikant  išsivysčiusių šalių patirtį. Tačiau Seimui Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas R. Pavilionis Seimui pristatė projektą, išsaugantį ydingą senąją tvarką, motyvuodamas vieninteliu argumentu – kitokia tvarka nepatinka akademiniam elitui (rektoriams, LMT ir LMA nariams). Neatsižvelgta į tai, kad naująją tvarką remia verslininkų organizacijos, Lietuvos studentija bei šiame straipsnyje įvardytam elitui nepriklausantys mokslininkai. Seimas be diskusijų pritarė elito projektui. Verta pažymėti, kad iš Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto 11 narių tik keturi dalyvavo Seimo posėdyje svarstant LMT nuostatų pakeitimą – O. Babonienė, E. Kaniava, J. Korenka, R. Pavilionis. Visi jie balsavo už elito projektą. Kitos pusės argumentai, kad elito projektas kenkia Lietuvai, nebuvo išgirsti. Kelis mėnesius užtrukęs bendravimas su šio komiteto nariais patvirtino spėliojimus, kad komitetas sudarytas beveik vien tik iš ,,atliekamų” seimūnų, t.y., tokių, kurie nepajėgė įsitaisyti svarbesniuose (pelningesniuose?) komitetuose (Ekonomikos, Biudžeto ir finansų, Teisės ir teisėtvarkos, kt.).

           

        Elitas Nr. 3 – Lietuvos mokslų akademija (LMA). Pagal įstatymą LMA yra biudžetinė įstaiga, jungianti žymiausius Lietuvos ir savo veikla su Lietuva susijusius užsienio mokslininkus. Šis elitas yra daugiausia pamalonintas valdžios suteiktomis finansinėmis privilegijomis. Galima tarti, kad tai elitas numeris vienas. Tiek to, numeracija nėra esminis dalykas. LMA nariams iki gyvos galvos mokamos mėnesinės išmokos. Įstatymas aiškina, kad taip apmokamos jų ekspertizės, daromos valstybės valdžios ir valdymo institucijų užsakymu. Tai akivaizdi nesąmonė. Pirma, tos išmokos mokamos iki gyvos galvos. Jau tai reiškia kad mokama, nepaisant ar yra tos ekspertizės, ar jų nėra. Antra, akademijoje yra ir puikių specialistų. Tokie kviečiami dalyvauti ekspertizėse ir už tai jiems mokama iš organizacijų, užsakiusių ekspertizę, lėšų (ne LMA lėšų). Būtent šios kai kurių LMA narių retkarčiais gaunamos pajamos, o ne reguliarios mėnesinės išmokos yra atlyginimas už realiai atliktas ekspertizes. Kyla natūralus klausimas: Ką iš tikrųjų veikia LMA kaip biudžetinė įstaiga? Atsakymas pribloškiantis. Pagrindinė veikla – savų narių jubiliejų šventimai, kur pradžioje jubiliatai perskaito iškilmingas paskaitas apie savo veiklos sritį. Tuo netikintiems siūloma aplankyti LMA (Gedimino pr. 3, Vilnius) centrinį vestibiulį ir pasigėrėti kokybiškomis jubiliejų akimirkų nuotraukomis. Išmokos akademikams solidžios, siekia iki poros tūkstančių litų. Nepamirškime, kad LMA nariai turi darbus institutuose ir universitetuose, už kuriuos taip pat gauna algas. Nedirbančių akademikų pensininkų pajamos siekia iki 4 tūkstančių litų (be mokamų išmokų, akademikai gauna ir senatvės pensijas bei mokslininkų valstybines pensijas). Valdžia ne veltui teikia tokias privilegijas LMA nariams. Už tai šie garbūs žmonės yra pasirengę paremti (ir paremia) kiekvieną valdžios žingsnį ir jos nuodėmes (žr. aukščiau) rodyti kaip dorybes. Tam tarnauja specifiškai išlavinti akademikų gebėjimai. Už tai akademikus globoja Šeimininkas. Išmokos pradėtos mokėti 1994, LDDP valdymo metais. 2000 m. konservatorių vyriausybė panaikino tokias išmokas. Tačiau pinigai, nors jų suma buvo šiek tiek sumažinta, ir toliau buvo skiriami ekspertizių išlaidoms apmokėti. Iš tikrųjų liko tos pačios nedarbinės išmokos, tik truputį mažesnės. Grįžus Šeimininkui į valdžią, 2001 metais akademikas A. Gaižutis rašo Vyriausybei: ,,Visuotinį MA narių susirūpinimą sukėlė dėl to atsiradęs socialinis neteisingumas… ” Šeimininkas iškart atstatė socialinį teisingumą. Paskutinis nutikimas: 2003 m. LMA kartu su kitomis akademinio elito rūšimis pradėjo gaivinti habilituoto daktaro laipsnį, kurį buvo numatyta panaikinti kaip hierarchinės sistemos reliktą, stabdantį mokslo vystymąsi. 2004 m. gaivinimas pasidarė itin intensyvus. Kas galėtų paneigti, kad Šeimininko giminaičiai ar jų draugai neįsigeidė habilituoto daktaro laipsnių?

            Apie saldų akademiko gyvenimą svajoja daug Lietuvos mokslininkų, tačiau atranka griežta. Patys akademikai atrenka, kas vertas būti LMA nariu. Pakanka mokslininkui nors kartą kritiškai pasisakyti apie LMA ir kelias į LMA užkirstas visiems laikams. Nepadės jokie moksliniai nuopelnai. Akademikams, kurių amžius gana garbus (vidurkis apie 64 metai), nepatinka ir pernelyg jauni mokslininkai, be saiko daug padarę mokslo labui. Tokių išsišokėlių veiksmus sunkoka numatyti. Todėl LMA laukia, kol jie gerokai senstelės, apsiramins, t. y., subręs. Visa tai didelę Lietuvos mokslininkų dalį paverčia romiomis avelėmis. Akademijai tinkamiausi pretendentai yra iš kitų elito rūšių, ypač iš pirmojo numerio, t.y., rektoriai. prorektoriai. Tokie pretendentai LMA nariais tampa ir be didesnių mokslinių nuopelnų.

            Privilegijos, nedarbinės išmokos akademikams dažniausiai pastebimos pokomunistinėse šalyse. Šalyse, kuriose padorumas yra reali, ne tik deklaruojama vertybė, to nėra. Didžiosios Britanijos mokslų akademijai, kurios tikslus pavadinimas – Karališkoji Draugija, priklausė Isakas Niutonas, Čarlzas Darvinas, Albertas Einšteinas, Frensis Krikas, Džeimsas Vatsonas (du pastarieji nustatė DNR – dvigubos spiralės, lemiančios gyvybės egzistavimą – struktūrą). Nei jiems, nei kitiems ne mažiau garsiems nariams išmokos nebuvo ir nėra mokamos. Atvirkščiai, Karališkosios draugijos nariai patys moka draugijai nario mokestį. Noblesse oblige.

 

Būsimo naujojo Šeimininko seni tarnai

 

Naujojo Šeimininko artėjimas akademiniam elitui skamba kaip komandoro žingsnių dūžiai. Uspaskich jo vardas. Visos akademinio elito rūšys jį jau atpažino ir yra pasirengusios jam tarnauti, ką įrodė savo atsargiu tylėjimu. Už tai ir iš naujojo Šeimininko pagrįstai tikisi šaukšto gardaus kąsnio. Senojo Šeimininko dienos baigiasi, naujajam įsitvirtinti labai naudingi bus akademinio elito gebėjimai nuodėmes paversti dorybėmis.

 

Ar gali būti kitaip?

 

            Gali. Tai labai paprasta – atsikratyti Šeimininko ir patiems tapti savo reikalų šeimininkais, t.y., piliečiais. Tada nesunku bus reformuoti Lietuvos mokslo ir studijų sistemą. Pačios reformos kelias yra žinomas, planas jau paruoštas. Daug šalių tokias reformas darė ir padarė. Reikia tik pasimokyti iš jų ir žengti pirmyn. Patiems tapus šeimininkais, labai paprasta sutvarkyti ir visas kitas mūsų valstybės gyvenimo sritis

 

 

 

  Į pradžią

 

7. Judėjimo Kitas pasirinkimas veikla

 

      Vasaros metu judėjimo atstovai ir toliau važinėjo po Lietuvą, susitikinėjo su visuomene. Aplankytas Kaunas, Vievis, Klaipėda. Kaip paprastai į šiuos susitikimus važinėja patys aktyviausieji: istorikai E. Gudavičius ir Č. Laurinavičius, politologas  V. Radžvilas, chemikas V. Daujotis. Artimiausiu metu žadama važiuoti į Mažeikius, Alytų.

       Šalies didesniuose miestuose jau seniai įsikūrė  judėjimo grupelės.  Ėmė busti ir mažesnieji miestai. Jau turime  šalininkų Švenčionėliuose, Zarasuose, Vievyje, Radviliškyje…

 

8. Jau bundam…

     Gerb. skaitytojai,  drauge su jumis norisi pasidžiaugti, kad vis dažniau gauname laiškų, kurie liudija, kad mūsų piliečiai  jau bunda.  Nuo šiol savo laikraštyje įvedame naują skyrelį, pavadintą ,Jau bundam…” ir pasižadame papasakoti apie kiekvieną pilietinės iniciatyvos pasireiškimą, apie kurią pranešite. 

            Kaunietis Edvardas Guja mums parašė netradicišką laišką, kuriame labai konstruktyviai išdėstė savo pilietinę poziciją. Šis laiškas – tai ne tik pavyzdys, bet ir raginimas mums visiems.

 

Daryti gerus darbus galime kiekvienas

Nuotaikos Lietuvoje dabar yra dvejopos. Pasiekėme NATO ir ES, prieš mus plačiai atsivėrė Vakarų pasaulio durys. Atsirado tiek galimybių, kad kartais net sunku patikėti. Nebesinori nei prisiminti, kaip gyvenome tik prieš keliolika metų.

Tačiau ar nesuklupsime ties atvirų durų slenksčiu? Ar spėsime pasinaudoti tomis galimybėmis, kurios, atrodo, vos ne pačios mums nupuolė po kojomis?

Dabartinė situacija mūsų šalyje nuteikia gan pesimistiškai. Prezidento institucijos skandalas labai netikėtai parodė, kad bolševizmas Lietuvoje dar labai gajus. Jis tik buvo prislopintas ir apglaistytas, tačiau atsiradus progai visu smarkumu išsiveržė ir apteršė viską aplinkui.

Tiesa, daugelis paksizmo šalininkų yra garbaus amžiaus, bet Darbo partija susisėmė ir jaunimą. Jaunimas- valstybės ateitis. Jis po keliolikos metų valdys šią šalį. Tačiau ar sugebės? Krikščioniškos vertybės, darnios visuomenės pagrindas, yra išplautos, sunykusios. Dažniausiai tikėjimas yra tik tradicijos, mados reikalas, tačiau realiai yra leisgyvis. Visai prasti išsilavinimo dalykai. Išsigimė studijų prasmės suvokimas. Jau kurį laiką nesutinku studento, kuris trokštų  įgyti žinių, praplėsti savo akiratį, tapti universaliu, versliu, iniciatyviu. Dauguma studentų siekia tik „diplomo“. Baigę studijas tokie jaunuoliai yra menkai naudingi savo srityje. 

 

Kokias klaidas daro mūsų šviesuomenė?

 

Iš dabartinės padėties greitai neišsikapstysi. Tauta sunkiai serga. Kaip teko įsitikinti per Prezidento institucijos skandalą, serga labiau nei buvo manyta. Vyrauja abejingumas, piktumas, tingumas, bedievystė, godumas. Dažnai šios blogybės sunkiai įžvelgiamos, tačiau atsiskleidžia,  kai reikia parodyti gerą valią. Prieš kurį laiką teko stebėti per TV eksperimentą. Buvo imituota autoavarija. Šalia judrios sankryžos buvo pastatytas sumaitotas automobilis, o šalia jo paguldytos dvi jaunos gražios merginos, ištepliotos pomidorų padažu. Per valandą laiko trukusį eksperimentą niekas ne tik kad nesustojo padėti „nukentėjusioms“, tačiau net nepaskambino policijai... Kai kurie sustodavo, pasigėrėdavo įspūdingu vaizdu ir nuvažiuodavo tolyn palikę jaunas gražias merginas mirti...

Kas tai? Kas atsitiko žmonėms? Ar tik bejėgiškai aimanuosime, kad labai blogi žmonės, ar ką nors darysime, keisime? Labiausiai man šiuo metu Lietuvoje trūksta žmonių iniciatyvos, idėjų, gerų darbų, ugnelės. Visi mes dažniausiai tik skundžiamės ir peikiame. Blogi paksininkai, blogas Uspaskich. Kaip blogai! Pažvelkite, kad ir į www.pilieciai.lt Čia irgi daugiausia pamatysi visokių blogybių analizių. Žinoma, situacijos analizė yra labai reikalinga. Ji apšviečia. Ji yra pagrindas, kuriuo remiantis turėtų būti grindžiama tolimesnė veikla. Kur jūs, Lietuvos šviesuoliai? Kada pradėsite generuoti valstybės variklį užkursiančias idėjas, užuot vien peikę blogiečius?! Nesakau, kad tokių iniciatyvų visai nėra. Yra! Yra nuostabių darbų, kurie aplinkiniams rodo gerą pavyzdį, rodo, kad galima ir kitaip gyventi, teikia optimizmo. Tačiau tie darbai labai pavieniai.

 

 Ką daryti?

 

Ką gi mums daryti? Pakilti galime tik daug dirbdami, darydami gerus darbus, skleisdami gerumą net jei niekas už tai nepadėkos, to neįvertins, net jei už tai pasmerks, įskaudins. Daryti gerus darbus galime kiekvienas. Tai daug nekainuoja. Nustokime būti tais, kurie dalijasi sumedžioto lokio kailį. Tapkime kūrėjais. Apsidairykime aplink. Juk viskas apleista, užmiršta, aplinkui pavargę suirzę veidai. Tiesiog neartų dirvonų platybės! Gal tavo kieme prišiukšlinta? Surink tas šiukšles. Gal duobėta gatvelė? Paskambink komunalinei įmonei, o jei duobelių nedaug - pats užlygink jas. Gal tavo kieme vaikai neturi kur žaisti? Suorganizuok kaimynus, susimesite po kelias dešimtis litų, įrengsite smėlio dėžę arba įdomias sūpynes, čiuožyklą. Nelik abejingas ir bailus matydamas blogį. Paskambink policijai. Tik nesėdėk prie televizoriaus, nelauk, kol kažkas kitas padarys. Nemanyk, kad kažkam kitam, tik ne tau tai priklauso daryti.

 

Dabartinė mano idėja

 

Dabar yra vasaros metas. Mokiniams - vasaros atostogos ir matau, kad jie nelabai turi ką veikti. Jie būriuojasi kokioje nors atokesnėje vietelėje ir stumia laiką. Tuo tarpu dauguma krepšinio aikštelių apytuštės. Dauguma tų aikštelių yra apleistos. Lankai be tinklelių, lentos supuvusios, konstrukcijos surūdijusios, sukrypusios, aikštelės prišiukšlintos ir apžėlusios. Į tokias aikšteles ne itin traukia žaisti. Jaučiu, kad sutvarkius krepšinio aikšteles, jos taptų daug patrauklesnės jaunuoliams. Tai yra labai svarbu. Labai svarbu jaunuolius atitraukti nuo blogos kompanijos, lavinti fiziškai, ugdyti jų valią, pažadinti tikslo siekimo, pergalės prieš priešininkus ir prieš save norą. Gyvenu Kauno Dainavos rajone. Šiuo metu turiu planą sutvarkyti krepšinio aikšteles šiame rajone. Mano firmelė galės organizuoti visus darbus. Bandysiu į šį darbą įtraukti daugiau firmų. Dirbame su daugeliu metalo apdirbėjų. Bandysiu susitarti su jais dėl krepšių metalinių konstrukcijų tvarkymo. Taip pat tarsiuosi su medžio apdirbėjais dėl naujų lentų gamybos už simbolinį mokestį. Galbūt pavyks įtraukti ir savivaldybę. Be to, kalbėjausi mūsų organizuojamame jaunųjų verslininkų būrelyje. Gal kai kas ir iš jų prisijungs prie šios iniciatyvos?  Sutvarkius krepšinio aikšteles, galima pradėti organizuoti įdomius atvirus gatvės krepšinio turnyrėlius. Šios idėjos įgyvendinimas nekainuos daug. Padarytas darbas teiks pasitenkinimą.

 

Ar verta jaunimui likti Lietuvoje?

 

Lietuva yra ES ir NATO narė. Sienos atviros, gali važiuoti kur nori. Jaunam, energingam, išsilavinusiam, pažangiam žmogui atsivėrė puikios galimybės užsienyje. Tokį žmogų Lietuvoje laiko vos keletas argumentų. Įvykus dideliems sukrėtimams šalyje arba posūkiui atgal tie argumentai jau ir nebesustabdytų žmogaus nuo išvykimo iš gimtinės. Neverta apeliuoti į patriotizmą. Šiuolaikinis jaunas žmogus, gerai kalbantis užsienio kalbomis, susipažinęs su Vakarų civilizacijos istorija, kultūra, tradicijomis, kasdien vadovaudamasis krikščioniškomis, vakarietiškomis vertybėmis gerai jausis Vakaruose. Jis ten nebus nei svetimas, nei vienišas. Tad ar jis  jaučia didelį skirtumą. kurioje ES valstybėje gyventi? Tai tampa panašu, kaip persikėlimas gyventi iš vieno Lietuvos miesto į kitą. Pvz,. jei žmogus, gimęs ir užaugęs Didžiasalyje, persikelia gyventi į Vilnių, jau yra ne Didžiasalio patriotas? Ar tai jau reiškia, kad jam automatiškai bus blogai gyventi? Ar jį kankins nostalgija? Nemanau. Taigi, apeliuodami į patriotizmą emigracijos nesustabdysime. Vienintelis būdas - padaryti Lietuvą tokia valstybe, kurioje gera gyventi. Prisidėkime prie to kiekvienas savo gerais darbais, savo šypsenomis, optimizmu, gerumu. Rodykime kitiems pavyzdį, padėkime išbristi iš tos klampynės, pakilti į šviesą. Ir nesvarbu, kad rudenį rinkimus laimės Darbo partija, kad aplink daug niurzgalių, abejingų tinginių, besiilginčių kietos rankos. Mes vis vien galime daryti gerus darbus ir džiaugtis jų vaisiais. Galbūt dėl to mums gyvenimas Lietuvoje taps mielesnis ir prasmingesnis. Čia mes galime daugiau gero nuveikti nei Vakaruose. Čia mes reikalingesni.

 

Kodėl aš noriu įsilieti į „Kito pasirinkimo“ judėjimą?

 

    Judėjimo „Kito pasirinkimo“ idėja mane vilioja dėl to, kad man jau ganėtinai atsibodo nūdienos politikos intrigos, rietenos, bejėgiškumas. Tiesiog stebėtina, kaip keletas išsišokėlių gali taip išbalansuoti visą valstybę! Tai yra ženklas, kad valstybė kaip sistema yra labai nestabili ir silpna.

    Turiu viltį, kad judėjimas „Kitas pasirinkimas“, kaip kažkada Sąjūdis pažadins tautą iš raudonojo sapno ir paskatins didiems darbams. Dėl to noriu būti šio judėjimo nariu.

    Į pradžią

9. Smūgis Kauno ,,turistams”

 

        Kauno miesto valdžia  šiemet buvo nusprendusi šauniai praleisti vasaros atostogas. Visi panašiai svajojame ir reiktų tik džiaugtis, kad dažnam pavyksta. Tačiau Kauno valdininkų vasaros svajonė  paatostogauti   JAV už mokesčių mokėtojų pinigus baigėsi nesmagiai.

       Suradę  pretekstą, savivadybės vadovai su visa svita išvyko į Jungtinėse Valstijose  organizuotą  vaikų sportinę olimpiadą. Kad ne visiems, o gal net ir nė vienam  ten nederėjo važiuot veltui, suvokė ir jie patys, tad kai kurie  miesto mero svitos palydovai žaibiškai iš valdininkų pavirto… treneriais. Pats gi meras bandė įrodinėti, kad ši pramoginė kelionė davė milžinišką naudą miestui.

        Kadangi piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas Kauno grupės nariams šis savivaldybės vadovų pasiskraidymas užjūrin pasirodė  švaistūniškas (sportininkų ir valdininkų kelionė iš viso kainavo 80 000 Lt.), jie surengė piketą, pasisakė žiniasklaidoje ir taip atkreipė ne tik visuomenės, bet ir Vyriausios tarnybinės etikos komisijos  dėmesį. Baltijos kelias ( B. K.) kalbasi su piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas atstovu, kauniečiu  Algirdu Karčiausku ( A. K.):

 

B. K. Sveikiname, kad ėmėtės tokios akcijos.

A. K. Na kiek galima kęsti šį begėdišką piktnaudžiavimą?  Mūsų valdininkai daro, kas tik šauna į galvą ir net nemano kam  nors aiškintis. Pirmiausia šią informaciją išviešino spauda. Na parašė, o kas toliau? Viskas pritilo. Nusprendėm šito reikalo nepalikti užmarščiai ir paspausti savo ruožtu. Viena iš tokių priemonių – piketas.

B. K. Ar žmonės drąsiai ėjo į piketą?

A. K. Deja. Vieni varžėsi, kiti būgštavo, treti bijojo turėti nemalonumų darbe. Dar esame įbauginti, tačiau vis tik atsirado tikrų piliečių - Kito pasirinkimo šalininkų, kurie atėjo. Tie, kurie dalyvavo pikete - nepasigailėjo. Žmonės buvo inteligentiški, elgėsi oriai ir savo pasiekė. Turėjo progą išsakyti savo nuomonę tiesiogiai miesto vadovams. Pusvalandį su mumis praleido  vicemeras E. Tamašauskas ir meras A.  Garbaravičius. Pastarasis bandė nevykusiai aiškintis, kad negalėjo būti delegacijos vadovu, nes nemoka anglų kalbos, kad kiti geriau gali atstovauti miestui, tad juos ir pasiėmė. Jeigu taip, tai kam mums tokio mero reikia? Jei jis neturi reikiamos kvalifikacijos, tai gal geriau  dirbtų kitą darbą. Norėtųsi tikėti, kad po viso šio triukšmo ir jam kai kas paaiškėjo. Kita vertus, mes seksime šią istoriją iki pabaigos ir pažiūrėsime, kaip įvykiai klostysis toliau.

B. K. O kaip į jūsų piketą  reagavo praeiviai?

A. K. Dauguma praeivių mus palaikė, bet nemažai buvo ir tokių, kurie tik mojo ranka ir sakė, kad mes nieko nepakeisim, nes taip buvo prieš mus, taip bus ir po mūsų. Paakinti piliečių judėjimo Kitas pasirinkima ryžto keisti gyvenimą, mes nusprendėm, kad  tokius procesus reikia stabdyti. Kai iš kišenės į kišenę perdedami milijonai, tai keliolika tūkstančių gali atrodyti tarsi ir nereikšminga  suma, bet gi čia svarbu ne tik pinigai, bet ir moralinis aspektas. Pasiimti, kas ne tavo – tai darosi norma. Ponai iš savivaldybės turbūt nepagalvojo, kad taip elgtis nesąžininga. Žmogų, kuris įkiša ranką į svetimą piniginę, vadiname vagimi. Na, o jeigu valdininkai įkiša ranką į  visų Kauno gyventojų piniginę, vadinamą iždu - tai kaip pavadinsime?

Jei valdžia nesupranta, kad daro blogai, reikia paaiškinti. Jei ir po to  nesupras, yra kitų priemonių. Tik taip judėsim į priekį.

 

  Į pradžią

 

 10. Atviras laiškas Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkei Dangutei Mikutienei

 

Jau keletą mėnesių Lietuvoje vyksta civilizuotam pasauliui sunkiai suvokiama įžūli Lietuvos piliečių neteisėto, moksliškai nepagrįsto ,,gydymo” žmogaus embriono kamieninėmis ląstelėmis reklama. Ji turėtų būti vertinama kaip valstybės toleruojama šarlatanų nusikalstamų eksperimentų su žmonėmis vykdymo reklama. Skaudžiausia, kad ji orientuota į  pažeidžiamiausius –sunkiomis ligomis sergančiuosius. Norime atkreipti dėmesį, kad LR Sveikatos apsaugos ministerija nesiima priemonių tokiai praktikai uždrausti ir neparodo ryžtingų veiksmų, kad būtų nubausti Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidę asmenys.

Minėtąsias ,,gydymo paslaugas” Lietuvoje teikia dvi registruotos įstaigos – viešoji įstaiga ,,Baltijos medicinos bioorganinių ir imuninių technologijų institutas” ir UAB ,,Embriotechnologijų centras”. Jos tiesiogiai  bendradarbiauja su Rusijos Kursko ir Novosibirsko gydymo embrioninėmis ląstelėmis centrais. Viešoji įstaiga ,,Baltijos medicinos bioorganinių ir imuninių technologijų institutas” (beje, veikiantis bute) neturi licencijos teikti medicinos priežiūros paslaugas, o jai vadovauja ne medikas.  Šarlatanų auka tapo ir šešerių metų Tomas iš Alytaus.  Pastarosiomis dienomis TV parodė kitą sunkų ligonį (1,5 metų Algį), kurį taip pat siekiama ,,gydyti” minėtu metodu. Pasirodo, kad pačioje Rusijoje uždraustas ,,gydymas” žmogaus embrionų ląstelėmis. Nežiūrint to, jis yra neteisėtai taikomas komerciniuose Novosibirsko ir Kursko centruose, į kuriuos minėtų ,,mokslo” institutų atstovai siunčia Lietuvos ligonius.

Šių metų balandžio mėn. 21 dieną žinomi Lietuvoje mokslininkai medikai Seime spaudos konferencijoje atkreipė LR Sveikatos ministerijos pareigūnų, paties ministro J. Oleko ir kitų valstybinių įstaigų dėmesį apie Europos Sąjungoje bei visame pasaulyje draudžiamą gydymą žmogaus embriono kamieninėmis ląstelėmis. Mūsų įsitikinimu, kad tai buvo pagrįstai įvardinta kaip nusikalstami eksperimentai, į kuriuos įtraukiami net vaikai. TV laidoje J.Olekas mokslininkus gydytojus, iškėlusius šiuos faktus į viešumą, apkaltino, teigdamas (2004-04-21), kad ,,yra maišomi tiltai su miltais”. Vėliau ministerijos pareiškime jis apkaltino ir garbingus Seimo narius, išdrįsusius atkreipti dėmesį į galimus ministerijos neteisėtus veiksmus ar neveiklumą, teiginiu:  „Kai kurie politikai bando eskaluoti šią temą skleisdami realybės neatitinkančius faktus ir taip keldami nepamatuotą paniką". Tai rodo, kad Sveikatos apsaugos ministras bando politizuoti situaciją, o tai nesuderinama ne tik su politine, bet ir su mediko etika.

Pastaruoju metu  žiniasklaidoje klaidinančiai nurodoma, kad minėtas pacientas Rusijoje gydytas ne embrioninėmis, bet placentos ląstelėmis. Ar tai ką iš esmės pakeistų? Ar tai ne pėdsakų mėtymas? Kursko ir Novosibirsko “specialistai” reklamuojasi savo interneto svetainėje bei jų spausdintuose darbuose, kad  gydo žmogaus embrionų kamieninėmis ląstelėmis. Pasaulis pasimokė iš Talidomido tragedijos. Lietuvos Sveikatos apsaugos ministerijos pareigūnams tai nė motais.

Norime atkreipti dėmesį, kad ministras J. Olekas per žiniasklaidą Lietuvos  žmones  klaidino,  jog  minėtas  vaikas  gydomas  ne  žmogaus embriono   ląstelėmis,   bet   neuronais,   tuo   tiesiogiai    pats    paliudijo   tai, 

minėtose interneto svetainėse ,,specialistai” nurodo – jog ligonių ,,gydymui” vartojamos 16-22 savaičių abortuotų embrionų smegenų audinio ląstelės (neuronai). Tad ko vertas Sveikatos apsaugos ministerijos pranešimo spaudai  teiginys (2004-05-05), kad ,,ministerijos darbuotojai ilgai aiškinosi su Rusijos sveikatos apsaugos ministerija ir galiausiai įsitikino, jog ten minėtos ląstelės gydymui nėra naudojamos”?

Reklamuojant ir taikant Lietuvos piliečiams šį moksliškai nepagrįstą eksperimentą buvo pakartotinai pažeisti LR įstatymai, Vaiko teisių konvencija. Deja, įstatymų ir žmogaus teisių sergėtojai į tai net nesureagavo. Tačiau skaudžiausia, kad Sveikatos apsaugos ministerija išsako civilizuotame pasaulyje protu nesuvokiamą sveikatos priežiūros politiką, pareiškime teigdama: ,,Tačiau kaip ir kiekviena taisyklė, ši turi keletą išimčių. Viena iš jų – tai artimųjų žmonių liga, kurią įveikti tradicinės priemonės jau nepadeda. Tada yra griebiamasi visų galimų būdų, kartais net ir moksliškai nepagrįstų”. Šiuo Sveikatos apsaugos ministerija paneigia 1998 metais LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintą Geros klinikinės praktikos įgyvendinimo politiką, kuri galioja visame civilizuotame pasaulyje ir yra privaloma Europos Sąjungoje. Toliau ministerija pareiškime teigia, jog sveikatos pareigūnai turėtų paaiškinti ir tokio gydymo pavojus.  Betgi pirmiausia reikia išmokti sakyti tiesą. Apmaudu, kad šis teiginys ministerijos pareiškime spaudai atsirado po to, kai per TV jį pareiškė tokiu metodu suinteresuotas medikas – Nevaisingumo klinikos vadovas A.Usonis, kuris tarpininkauja Lietuvos vaikų ,,gydymui” embrionų kamieninėmis ląstelėmis. Ši, oficialiai išsakyta Sveikatos apsaugos ministerijos nuostata aiškiai nusikalsta pagarbos gyvybei principui, tarnauja suinteresuotiems šarlatanams, atveria nežabotus būdus jiems pasipelnyti nelaimėje atsidūrusių Lietuvos  piliečių sąskaita. Todėl ministerija turėtų prisiimti atsakomybę už akiplėšišką, visuomenę klaidinančią reklamą, taip suklaidintus ligonius, jų artimuosius ir už tokio ,,gydymo” pasekmes. 

 

Prof. habil.dr. Leonas Laimutis Mačiūnas, doc. dr. Marija Rudzikienė, akademikas prof. habil.dr. Algimantas Marcinkevičius, prof. habil.dr. Laima Griciūtė. prof. habil.dr. Jurgis Ramanauskas, prof.  habil.dr. Romualdas Lekevičius, doc. dr. Juozas Šidiškis, prof.  habil.dr. Dalia  Bakšienė,

Prof. dr. Elona Juozaitytė, doc. dr. Liutauras  Labanauskas, prof. habil.dr. Arimantas Tamašauskas

 

    Į pradžią

 

 

12. Tautinė akcija – paminklas Vytautui Didžiajam

 

     Liepos 15-ąją, Žalgirio pergalės dienos proga Vilniaus Vytautų klubas paskelbė tautinę akciją – paminklas visų laikų galingiausiam Lietuvos valdovui Vytautui Didžiajam – visų lietuvių rankomis.

     Mintis pastatyti paminklą Vytautui Didžiajam kilo Vytautų klube 2003 metais, rengiantis referendumui dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą. Obeliską statyti sumanė klubo narys doc. Vytautas Pocius. Jo žodžiais, Vytautas pradėjo ėjimą į Europą, o mes, šių dienų lietuviai, turime tą darbą užbaigti ir pagerbdami bei atsidėkodami mūsų garbingajam pirmtakui – atminimą įamžinti jo gimtinėje – Senuosiuose Trakuose.

     Žinia, Mindaugas krikštijosi ir karūnavosi, Gediminas rašė laiškus į Europos miestus, bet niekas čia tiek nenuveikė kaip Vytautas Didysis. Apkrikštyta Lietuva, statomos bažnyčios, steigiamos  mokyklos, pradedami rašyti valstybės metraščiai, vystomi amatai ir prekyba, pradeda augti miestai. Lietuva stipri ir galinga. Kaip niekas kitas, Vytautas Didysis Lietuvą realiai įjungė į Europos valstybių tarpą. Tik mirtis jam sutrukdė užsidėti karūną, o Lietuvai tapti karalyste.

     Senuosiuose Trakuose, piliavietėje rodyklės rodo vietą, kur kaupiami akmenys. Ten rasite ir pašto dėžutę, į kurią įmeskite raštelį,  kada ir iš kur atgabenote akmenį ar kelis. Po poros metų, kai bendromis pastangomis iš visos Lietuvos sukaupsime pakankamai akmenų, statant paminklą bus įmūryta kapsulė su visų vardais. Visus tautinės akcijos dalyvius paminėsime planuojamame išleisti leidinyje, o pačius raštelius perduosime saugoti Trakų istorijos muziejui – taip jūsų vardai išliks istorijai.

     Vilniaus Vytautų klubas dar turi ir gražią svajonę – atgabenti akmenis iš visų vietovių, kuriose istorikų sudarytame sąraše – itinerariume nurodyta, kur ir kada lankėsi Vytautas Didysis. Pavyzdžiui, 1401 m. vasario 4 d. Merkinėje, 1408 m. vasario 14 d. Birštone, 1415 m. sausio 13 d. Dauguose ir t.t. Sąraše ne tik Vilnius, Kaunas, Naujieji Trakai, Kernavė, Palanga, bet ir Veliuona, Vilkija, Šalčininkai, Žiežmariai, Ukmergė ir kitos Lietuvos vietovės. O kur dar Gardinas, Krėva, Naugardukas, Lyda, Kijevas, Luckas, Krokuva, Karaliaučius, Marienburgas, Žalgiris…

     Lietuviai! Vieningai, lyg „Baltijos kelyje“ susitelkime šiam darbui ir mūsų rankomis iš visos Lietuvos suneštų akmenų paminklas iškils Vytautui Didžiajam ir išliks amžiams.

     Norinčius gauti daugiau informacijos ar prisidėti prie šios akcijos maloniai prašome skambinti į Vilniaus Vytautų klubą tel. 8686 73275.

 

                                                                                 Vytautas Paulaitis

                                                                   Vilniaus Vytautų klubo vadovas

  Į pradžią

  11. Atviras laiškas LR Prezidentui Valdui Adamkui                                                  

 

 

Dėl amoralių veiksmų propagavimo TV programose

 

 

Jau kuris laikas komerciniai TV kanalai TV4  ir Tango TV transliuoja naktines programas, kurių metu žiūrovai gali tiesiogiai į eterį siųsti trumpąsias žinutes (SMS). Šios žinutės atvirai skelbia apie teikiamas seksualines paslaugas, o kai kuriose jų tokios paslaugos siūlomos net 14-16 metų vaikams. Eteryje spausdinami tekstai kupini nešvankybių ir necenzūrinių žodžių. Pastebėta, kad tokias žinutes iš tiesų ne tik skaito, bet ir rašo  vaikai bei paaugliai. Siūlydamiesi už atlygį suteikti seksualines paslaugas, jie siekia laisvai ir nekontroliuojamai užsidirbti.

Akivaizdu, kad transliuotojai neužtikrina, jog neigiamą poveikį daranti informacija nebūtų platinama nepilnamečiams. Taip pažeidžiamas kiekvieno žmogaus orumas,  taip pat  visos visuomenės interesai.

Reikalaujame  nedelsiant imtis priemonių, kad šios laidos nebūtų transliuojamos TV eteryje.

Raginame atsakingas institucijas peržiūrėti įstatymus ir panaikinti spragas, kurios  leidžia kai kuriems  TV kanalams transliuoti laidas, nederančios elementarios moralės bei dorovės normoms.

Tuo pačiu norėtumėme pabrėžti, kad  LTV programose  beveik visai  neskiriama dėmesio jaunimo auklėjimui, sveikos ir visavertės gyvensenos propagavimui bei ugdymui. Žurnalistų dėmesio nesulaukia gerosios iniciatyvos, kurių yra gausu ne tik įvairių institucijų programose, bet  ir  konkrečioje jaunimo orgamizacijų veikloje.

 

 

ATEITININKŲ FEDERACIJOS pirmininkas Liutauras Serapinas

  Į pradžią

 

 

---------------------------------------------------------------------------------

 

,, Baltijos kelias”. Leidžia piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS

Spaustuvė”Spauda”.

Adresas kontaktams LT – 01014, Vilnius 1, Nr. 536 ( Pašto dėžutė) ,

 el. paštas: info@pilieciai.lt; intern. svetainė: www.pilieciu.lt

    tel.: ( 85) 2121650,  865051658,

 Redaktorė  Nijolė Pranckevičiūtė

 Redkolegija: A. Akstinavičius, A. Dagelis, V. Daujotis,  E. Gudavičius, A. Janulaitis,       Č. Laurinavičius, V. Paulaitis, V. Radžvilas, R. Sopranaitė.