Šiame numeryje: Sąmokslo teorija sveikatos apsaugoje. Kuo pamatuoti tautiškumą?. Iš redakcijos pašto. Judėjimo veiklos kronika. Kokių reikia profsąjungų? Lietuva viena neatsilaikys.

Į titulinį puslapį

 

Klanų grumtynės ar suokalbis?

Sąmokslo teorija sveikatos apsaugoje.

Vytautai

Judėjimo veiklos kronika

  Lietuva viena neatsilaikys

  Žodis Lietuvos  politinių  kalinių ir tremtinių sueigai Ariogaloje

Iš redakcijos pašto 

Mažai kas nauja  

Visuotinio nesusikalbėjimo fenomenas ir jo pasekmės

Laiškas Lietuvos Televizijos ir Radijo generaliniam direktoriui K. Petrauskui

Nieman i Visla navečno s Rossijai! (?)

Brangūs vienminčiai

 

                        

1. Klanų grumtynės ar suokalbis?

    Piliečių judėjimas Kitas pasirinkimas plečiasi ir stiprėja. Vis naujuose Lietuvos kampeliuose randasi bendraminčių, norinčių konkrečiais darbais prisidėti žadinant šalyje pilietiškumo dvasią. Paskutiniojo laikraščio numerio tiražas jau nepatenkino gausėjančių skaitytojų poreikių – teko spausdinti papildomą laidą. Todėl dar visai neseniai kamavusios abejonės – ar pradėtas žygis ne beviltiškas  – sparčiai sklaidosi.

    Kartu suvokiame, kad padaryta ne tiek jau daug, tai tik kelio pradžia. Apskritai mūsų rūpesčiai dvejopi. Susiję su darbu plėtojant piliečių sąjūdį  yra sunkūs, bet, neslėpsime, ir malonūs. Tą malonumą teikia ir pats pradėtos veiklos prasmingumas, ir jau matomi, nors ir kuklūs, rezultatai.

    Tačiau neturime teisės nutylėti ir apie kitokius rūpesčius, kuriuos galbūt galima apibendrinti vienu nerimastingu klausimu: ar spėsime? Būtinybė spėti reiškia tai, kad privalome iki Seimo rinkimų susiorganizuoti ir sustiprėti bent jau tiek, kad būtume pajėgūs išlaikyti laukiančius nelengvus išbandymus. Jie bus dar sunkesni todėl, kad netrūksta žmonių, manančių, jog virš šalies pakibę tamsūs debesys išsisklaidys savaime.    Kaip parodė įvykiai prezidento rinkimų antrojo turo išvakarėse ir tuoj po jų, solidžiais vadinamų politikų gretose stiprėja sumaišties ir silpnadvasiškumo nuotaikos, ne vienas jau skuba įsiteikti būsimajam – kažkodėl iš anksto taip manoma – Seimo rinkimų laimėtojui.

    Į šias aplinkybes norėtume atkreipti ir laikraščio skaitytojų dėmesį. Esame jiems nuoširdžiai dėkingi už laiškus. Stengiamės kuo atidžiau įsiskaityti į juose dėstomas mintis, noriai įsiklausome į pasiūlymus ir patarimus, leisiančius patobulinti laikraštį bei gerinti mūsų judėjimo veiklą. Tačiau kai kurios mintys skatina ir pasiginčyti, tad verta jas pakomentuoti plačiau.

    Viename kitame laiške redakcijai priekaištaujama už pernelyg kritišką požiūrį į dabartinę tikrovę ir net prikišama konstruktyvumo stoka. Nebijome ir nevengiame būti pagrįstai kritikuojami, tačiau su tokiais vertinimais sutikti neskubame. Mūsų nuomone, priekaištas, kad Baltijos kelyje pernelyg neigiamai vertinama šalyje susiklosčiusi padėtis, rodo nebent tai, kad laikraščiui kol kas nepavyko tinkamai atskleisti, kiek ji iš tikrųjų rimta. Todėl mėgindami nors truputėlį sumažinti šią mūsų darbo spragą pradžiai norėtume pasakyti tiek: politiniai Lietuvos reikalai labai smarkiai primena padėtį, buvusią Baltarusijoje ir Rusijoje prieš pat ateinant į valdžią autokratiniams šių valstybių vadovams. O kalbant dar tiesiau ir aiškiau – esame demokratijos žlugimo išvakarėse.

    Tačiau čia pat reikia pasakyti, kad tarp Lietuvos ir minėtų į slogią praeitį vėl atblokštų šalių yra nemenkas ir optimizmą žadinantis skirtumas. Mūsų kaimynų visuomenės, net labiausiai apsišvietę  jų sluoksniai, lemtingu demokratijos žlugimo momentu nepadarė nieko, kad vėl negrįžtų naujieji carai. Jie tik bejėgiškai stebėjo savo trapios laisvės agoniją. O Lietuvoje vis dėlto kovojama. Įrodymas – pats piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas atsiradimas ir besiplečianti jo veikla. Todėl drįstume teigti, kad judėjimo atstovų kelionės po Lietuvą, visur besirandantys jo šalininkų būreliai, interneto svetainė ir pagaliau laikraštis turėtų būti vertinami kaip kuriamosios, o ne griaunamosios veiklos požymiai. O manantieji, kad judėjimas plėtojasi lėtokai ir vis dar yra palyginti silpnas, yra iš dalies teisūs, bet norėtųsi jiems priminti, jog Kitas pasirinkimas nėra kokios nors asmenų grupės nuosavybė, jis yra visų mūsų kuriamas sąjūdis, kurio stiprumas, sėkmės ir nesėkmės priklauso tik nuo kiekvieno iš mūsų  sąmoningumo ir veiklumo. Kuo bus daugiau dirbančių ir kuriančių, tuo greičiau sutvirtėsime ir išsitiesime, o sutvirtėti, kaip jau minėta, žūtbūt reikia iki Seimo rinkimų.

    O apskritai šio vedamojo svarbiausioji tema yra virš Lietuvos tvyrančio sąmokslo grėsmė. Kas iš tikrųjų valdo valstybę po to, kai, likus vos kelioms dienoms iki lemiamo apsisprendimo, ką vis dėlto rinkti šalies vadovu, specialiosios tarnybos atliko daug ginčų sukėlusią ir tebekeliančią operaciją, lyg ir nukreiptą prieš vadinamąsias tradicines partijas. Šie jų veiksmai netrukus peraugo į nežinia kada pasibaigsiantį ir neabejotinai turėsiantį įtakos rinkimams Seimo narių korupcijos skandalą

     Buvęs prezidentas ir jo šalininkai Lietuvos žmones laikė neprotaujančių ir bevalių vergų ar baudžiauninkų sambūriu, kurį nuolatos turi tramdyti, o panorėjusi ir šiek tiek pamaloninti geležinė visagalio šeimininko ranka. Kito pasirinkimo siūlomas kelias visiškai priešingas – turime susiburti kaip laisvi ir atsakingi piliečiai, sugebantys prireikus pažaboti bet kurios mūsų išsirinktos valdžios savivalę.

    Ši principinė Kito pasirinkimo nuostata reiškia, kad sėkmingai pasibaigusi prezidento apkalta nėra savaiminis tikslas. Ji gali būti prasminga tik kaip pirmas žingsnis gydant smarkiai pasiligojusią šalies partinę ir politinę sistemą. Todėl iš pat pradžių vienas svarbiausių mūsų judėjimo rūpesčių buvo nesileisti įtraukiamiems į šalyje vykstančias nomenklatūrinių klanų – du svarbiausius sąlyginai jau galime vadinti “paksininkais” ir “zuokininkais” -- kovas dėl valdžios ir turto bei tapti šių kovų įkaitais. Kiekviena nesibaigiančių skandalų diena vis labiau atskleidžia, kiek tokios kovos pavojingos ne tik tiesioginiams jų dalyviams, bet ir visos valstybės ateičiai.

    Didžiausius pavojus valstybei iki šiol pirmiausia siedavome su vidaus ir išorės jėgų vykdoma sąmoninga ardomąja veikla. Panašu, kad atėjo metas iš naujo apmąstyti ir įvertinti kai kuriuos savaime suprantamus dalykus, tarp jų – praplėsti ir patikslinti valstybės griovimo bei jos priešo sampratas. Turime svarių priežasčių abejoti daugeliu mūsų teisėsaugos veiksmų ir net kai kurių jos pareigūnų lojalumu. Tačiau viešumon iškilę Seimo narių poelgiai ir veiksmai – nesvarbu, baigsis jie baudžiamosiomis bylomis, apkaltomis ar tik išbarimu etikos komisijoje – pribloškia ir verčia iš esmės keisti požiūrį į mūsų valstybę ir jos dabartinį valdymą. Toliau apsimetinėti nebėra prasmės: šalį iš tiesų valdo ne piliečiai. Ji faktiškai yra tapusi šeimyninės rangos būdu veikiančio įvairioms partijoms priklausančių politikų ir su jais glaudžiais ryšiais susijusių verslininkų klano ar klanų nuosavybe. Ir akivaizdu, kad slaptieji skirtingomis partinėmis etiketėmis pasidabinusių politikų ryšiai yra viena, o jų šalininkams ir rėmėjams išlaikyti skirti parodomieji tarpusavio ginčų ir barnių spektakliai – visai kas kita. Išaiškėjęs Seimą apraizgiusių “ypatingų” ryšių tinklas leidžia tik dar tvirčiau pakartoti laikraštyje jau išsakytus teiginius, jog šalyje nėra brandžios ir visiems jos piliečiams, o ne vien privilegijuotoms visuomenės grupėms tarnaujančios  daugiapartinės sistemos. Tačiau savaime svarbi jos tolesnio likimo problema yra tik vienas iš daugelio šalies visuomenę slegiančių rūpesčių.

    Seimo narių ir jų įtakingų bičiulių beribį cinizmą ir neįtikėtiną savivalę liudijantys veiksmai verčia klausti, kuo gali tapti ir apskritai kiek ilgai gali egzistuoti panašių virš visuomenės iškilusių ir jos nekontroliuojamų oligarchinių klanų niokojama valstybė. Iki šiol vertinant šių klanų ir jų tarpusavio kovų daromą žalą pirmiausia būdavo kreipiamas dėmesys į neigiamus ekonominius ir socialinius panašių intrigų ir grumtynių padarinius. Bet atėjo laikas deramai įvertinti ir politinį šios problemos aspektą. Ar tokie veiksmai taip pat nėra  itin pavojinga valstybės griovimo atmaina, kai kuriais atžvilgiais net pavojingesnė už ardomąją nedraugiškų mums valstybių specialiųjų tarnybų veiklą? Panašu, kad tokie klanai kelia dvejopą politinį pavojų. Pagrįstai piktindamiesi šalies specialiųjų tarnybų neapgalvotais veiksmais ir net įtardami jas mėginimais daryti neleistiną įtaką šalies politiniam gyvenimui neturėtume išleisti iš akių ir kito šio klausimo aspekto. Sąžiningai pripažinkime, kad panašios abejotinos operacijos mūsų šalyje tampa ypač lengvos todėl, kad korumpuotos politikų ir įtakingųjų socialinių grupių viršūnės yra lengvai pažeidžiamos, nes jos yra idealus grobis prieš Lietuvą veikiančioms užsienio šalių specialiosioms tarnyboms. Kitaip tariant, egzistuoja itin palanki dirva bet kada panorėjus destabilizuoti šalies vidaus padėtį.

    Tačiau  egzistuoja ir dar viena, galbūt net svarbesnė problema, privertusi vedamojo pavadinimą užbaigti klaustuku. Stebint paskutiniųjų dienų įvykius išties nelengva suprasti, kas vyksta šalyje. Sunku pasakyti, kiek čia vykstantis oligarchinių grupuočių siautėjimas yra tiesiog savaiminis neįtikėtino valstybės silpnumo ir pilietinės kontrolės nebuvimo padarinys, o kiek jis yra sąmoningai tęsiamo sąmokslo prieš valstybę grandis. Kitaip sakant, toli gražu nėra aišku, ar mėgindamos išsaugoti įtartinais ar net akivaizdžiai nusikalstamais būdais įgytus turtus ir privilegijuotą padėtį oligarchinės visuomenės grupės bei joms tarnaujantys įvairių partijų politikai tam tikromis sąlygomis nebūtų pasiruošę dėl jiems naudingo “stabilumo” aukoti demokratiją ir net valstybės nepriklausomybę. Vienareikšmio atsakymo į šį lemtingai svarbų klausimą kol kas neturime.

    Tačiau kai kurių sąmoningo sąmokslo požymių, rodančių, kad tokia galimybė anaiptol nėra tik įaudrintos ir nesveikos vaizduotės vaisius, vis dėlto nesunkiai galime atrasti. Vienu iš tokių pavojingų požymių laikytinas akivaizdžiai vykstantis liberalų ir darbiečių partijų suartėjimas. Nors Darbo partijos antidemokratinės ir antiliberalios nuostatos neabejotinos, niekas įtikinamai nepaneigė žiniasklaidoje prasprūdusios informacijos, kad jos atstovams tapti savais Europos parlamento liberalų frakcijoje daugiausia padėjo lietuviškųjų liberalų lyderio ir, kaip vis labiau aiškėja, vilnietiškojo uspaskicho -- A. Zuoko -- rekomendacijos ir užtarimas. Seimo skandalas taip pat atskleidė ir daug glaudesnius negu atrodė anksčiau šio asmens ryšius su kita odiozine mūsų politinio gyvenimo figūra A. Brazausku – šalį valdančiųjų korumpuotų neokomunistų  galva.

    Skaidrios ir sąžiningos politikos vengia ir mėgstantys manipuliuoti savo ištikimais rėmėjais konservatoriai. Vargu ar bereikia įrodinėti, kad abejonės dėl jų remto kandidato prezidento rinkimuose P. Auštrevičiaus pasitvirtino su kaupu po to, kai šis asmuo iš akivaizdžiai karjeristinių paskatų ir toliau nenutraukia ryšių su naujaisiais Lietuvos gelbėtojais – V. Uspaskichu ir jo partija. Tačiau šį kartą norėtume atkreipti skaitytojų dėmesį į kitą šios istorijos dalį – į tai, kaip konservatorių vadovybė elgėsi su paprastais savo partijos nariais ir šalininkais. Turime priminti, kad ne tik piliečių judėjimas Kitas pasirinkimas siūlė P. Auštrevičiui viešai atsiriboti nuo “darbiečių” paramos per šalies vadovo rinkimus. Tokį pat reikalavimą per susitikimą su kandidatu kėlė ir Lietuvos Sąjūdžio Tarybos nariai. Deja, dėl neaiškių priežasčių Tarybos nuomonė nebuvo viešai paskelbta, tad plačiajai visuomenei liko iš esmės nežinoma. Kalbant tiesiai šviesiai, ji buvo paprasčiausiai užgniaužta. Ypač ciniškais ir nepateisinamais laikytini bet kurie mėginimai manipuliuoti šaliai ypač nusipelniusios ir garbingos žmonių grupės – politinių kalinių ir tremtinių – nuomone. Deja, tai buvo daroma net jų laikraštyje. Gerai žinoma, kad dauguma politinių kalinių ir tremtinių pagrįstai būgštavo, kad, oficialiai parėmusi konservatorių kandidatą, antidemokratinė, antilietuviška ir antivakarietiška Darbo partija gaus didžiulę politinę naudą, nes įtvirtins savo, kaip tariamai solidžios ir patriotiškos partijos, įvaizdį. Tačiau į šiuos būgštavimus neįsiklausė ne tik konservatorių partijos vadovybė. Tremtinio  laikraštyje taip pat lyg niekur nieko buvo raginama balsuoti būtent už P. Auštrevičiaus kandidatūrą. Beje, tai buvo daroma meistriškai apeliuojant į skausmingus tremtinių prisiminimus ir jausmus – vis kartojant, kad kandidatas pats yra tremtinių vaikas. Tačiau kažkodėl laikraštyje nebuvo nors kiek rimtesnės ir atsakingesnės politologinės analizės, turėjusios atskleisti skaitytojams, kiek nepamatuotos šio “vaiko” ambicijos, skatinusios jį dėl taip trokštamos prezidento kėdės bičiuliautis net su akivaizdžiai Lietuvai priešiškais gaivalais, pakenks dešiniosioms politinėms jėgoms ir visai valstybei.

    Tačiau kad ir kas vyktų Lietuvoje – stichinis oligarchinių klanų karas ar tikras antivalstybinis sąmokslas – aišku tai, jog organizuotų piliečių valia yra vienintelė jėga, galinti sustabdyti pernelyg ilgai trunkantį valstybės pagrindų griovimą.

 Redakcija

Į pradžią

 

 

2. Gediminas Akelaitis    SĄMOKSLO TEORIJA SVEIKATOS APSAUGOJE.

           

       Jau  10 metų Lietuvoje griaunama ir naikinama sveikatos apsaugos sistema. Kuriamos dirbtinės biurokratinės kliūtys, kad žmogus, turintis sveikatos problemų, laiku negalėtų kreiptis į gydytojus. Gydytojai, medicinos seserys dirba vergiškomis sąlygomis. Iš jų darbo ir pareigų tyčiojasi valdininkai ir valdžios atstovai. Visose Europos sąjungos šalyse elgetoms daugiau išdalijama išmaldos, negu Lietuvoje medicinos darbuotojams mokama už pragarišką ir alinantį darbą.

      Šių metų birželio mėnesį visose žiniasklaidos priemonėse nuskambėjo nerimą ir pavojų  pranašaujantys  simptomai, kad bus susidorota su viena iš stipriausių ir geriausiai dirbančių Marijmpolės apskrities ligoninių. Su pasimėgavimu atsimintas ir vėl aprašytas nelaimingas atsitikimas su dviem naujagimiais. Kažkam labai naudinga, kad prieš rudenį artėjant Seimo rinkimams būtų vėl puolama, niekinama viena gydymo įstaiga, jos darbuotojai ir vadovai. Neokomunistinė nomenklatūra pradedant Seimu, Vyriausybe ir baigiant savivaldybėmis demagogiškai gražbyliauja apie savo nuveiktus , bet, deja, neatliktus darbus. Padėtį kreipia sau naudinga linkme, neatskleidžia esmės. Dangsto per „vadinamosios“ reformos metus  padarytas savo klaidas ir nekompetenciją, o juk 2005 metai- paskutiniai reformos metai.

     Ką daryti? Kur išeitis? Kas laukia apie 200 tūkstančių gyventojų, Marijampolės apskritį pravažiuojančių „Via Baltika“ keliu užsieniečių?

     Puikiai žinodamas situaciją iš esmės, pats kentėjęs ir nukentėjęs už valdančiųjų konglomerato kritiką, už tiesos sakymą apie  buvusių ir esamų valdžioje nusikalstamą abejingumą gyventojų sveikatai, už kritiką dėl kvotų, limitų įvedimo, dėl per ligonių kasas nežinia kur dingusių šimtų milijonų litų… Nuotaika ir situacija pesimistinė.

     Visos gydymo įstaigos yra valstybinės (nekalbu apie procedūras, šeimos gydytojų klinikas, kurios teikia tik 1 lygio paslaugas). Gydymo įstaigos yra licencijuotos, akredituotos Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos. Gydymo, slaugos procedūros atliekamos pagal ministerijos teisinius aktus, normas, nurodymus, metodikas. Gydymo įstaigų personalas turi diplomus, kvalifikacinius pažymėjimus, sertifikatus. Darbo kokybe, kvalifikacija, pareigingumu, kompetencija Lietuvos medikai atitinka griežčiausius  užsienio šalių reikalavimus. Jų darbas ten vertinamas. Neveltui šie specialistai bėga iš šalies. Užsienyje jų maloniai laukia. Vadinasi, iki vadinamos reformos ( tai yra pavadinimų keitimo, gydymo įstaigų skaldymo, biurokratizmo ir valdininkų savivalės įsiviešpatavimo) buvo aiški valdymo, vadovavimo, atsakomybės, pavaldumo ir kokybės sistema. Reikėjo tik skaidraus ir aiškaus finansavimo pagal valstybės išteklius. Reikėjo laikytis Konstitucijos, įstatymų ir įvesti TIKRĄ Sveikatos draudimo įstatymą, kas būtų leidę užtikrinti kiekvieno draudiminio atvejo klaidas, nelaimingo atsitikimo gydymo eigoje atveju atlyginti pacientui padarytą žalą civilizuotai. Dabartiniu metu nėra įstaigų, teisinių aktų, neveikia privalomasis sveikatos draudimas. Sistema yra tarsi pasityčiojimas iš ligonių, medicinos darbuotojų, iš gydymo įstaigų. Analogiško įstatymo ,,Privalomos vairuotojų civilinės atsakomybės įstatymas” griežtai iš vairuotojų reikalauja draustis. Neapsidraudus  baudžia kelių policija (beje, valstybinė struktūra, išlaikoma  pačių mokesčių mokėtojų), o atsiradus žalai ji atlyginama draudimo kompanijos. Po žalos atlyginimo nukentėjusiajam draudimo kompanijos savo išlaidas išieško  iš kaltininkų. Privalomajame sveikatos draudimo įstatyme nieko panašaus nėra. Buvo  viena gerklinga politikė, kuri visur ir visada apgaudinėjo žmones, kad dėl žalos atlyginimo reikia kreiptis į teismus, bausti medikus, reikalauti milijonų. Ši prezidento patarėja  buvo medicinos auditorė,  bet pati nė piršto nepajudino, kaip, beje, ir  seimo nariai, kad normaliai veiktų sveikatos draudimo įstatymas. 

            Sveikatos apsaugos ministerija ir jo padalinys skambiai vadinamas - ligonių kasa taikstosi su tokia netvarka. Prieš 4 metus seimo pirmininkui A. Paulauskui asmeniškai, visų darbuotojų akivaizdoje, įteikiau gydytojų pasirašytą pareiškimą su 42 parašais, kad tai  pavojinga situacija. Deja.

            Netvarka įstatymuose yra naudinga esantiems prie valdžios lovio. Jie gauna milijardus iš biudžeto, sutarčių pagrindu perka paslaugas iš viešųjų įstaigų - ligoninių, poliklinikų, universitetinių klinikų. Visiškai  neaišku, kodėl tų pačių paslaugų kainos vienoje gydymo įstaigoje vienokios, o kitoje kelis kartus didesnės. Patys skirsto, patys kontroliuoja, patys sau išsimoka pensijas, tryliktus atlyginimus…

Įvykus nelaimei gydymo įstaigoje, tie patys funkcionieriai veidmainiškai, net nerausdami aiškina, kad steigėja apskritis, todėl jai ir privalu spręsti. Finansiškai apskritys net negalvoja padėti įstaigoms, gyventojams. Geriausiu atveju labai mėgsta pirmose eilėse nusifotografuoti baltų chalatų fone. Pasakoja, kaip jie su savivaldybe ,,aria” sveikatos dirvonus. Gydymo įstaigų kolektyvai su administracija patys turi spręsti  visus klausimus. Darbas  atsakingiausias, teisių jokių, atlyginimas- trijų pirštų kombinacija...

            Prieš rinkimus tapo madinga ciniškai menkinti visą gydymo įstaigą, kritikuojant vadovus. Esmė paprasta. Nelojalus įstaigos vadovas mato valdančiųjų ir valdžioje esančių bukumą, nekompetentingumą. Nepasirašo nei už Paulausko, nei Brazausko, nei už Kubiliaus absurdišką demagoginį melą, kad sveikatos apsaugos sistemoje viskas be galo gerai, socialinių ligų nėra, niekas nebrangsta, kad gydytojai kyšininkai, o gyventojai sveiki, vaistų pilnos lentynos, kompensacijoms skiriami milijonai ir t.t., ir t. t.

            Valdžia pasirinko cinišką sukčiausią kelią už būtas ir nebūtas nuodėmes sužlugdyti VĮ ,,Marijampolės ligoninė”. Teismo sprendimu areštavus sąskaitas, medikai liks be atlyginimų, du šimtai tūkstančių gyventojų apskrityje liks be kvalifikuotos medicinos pagalbos. Neapdrausti, vieniši, silpni, neturės pinigų ir galimybių nuvažiuoti į Kauną, ar Vilnių , o nuvažiavus jų ten vis tiek niekas nelauks. Štai tada, dar likusiems ištvermingiausiems ir pasirodys mesijai su pažadais: išrinkit mūsų ,,švogerius”, draugus bei kitus artimuosius į Seimą ir mes išsaugosim gydymo įstaigą. Surasim tą trūkstamą milijoną.

             Per nepriklausomybės metus jie išmoko pradanginti ir surasti milijonus. Jų patirtis – tai stomatologinio aukso pardavimas per G. Konopliovo banką, vaisto eritropoetino pirkimas, valstybinės ligonių kasos kompiuterinės programos pirkimas. Ministrų ir ministerijos sekretorių veikla. Veikla, kuria turėtų domėtis spec. tarnybos, bet ir  ten dirba žmonės, turintys giminių, artimųjų, savo sveikatos problemų.

            Aš sakau, kad yra KITAS PASIRINKIMAS. Medikai turi pabusti ir išsivaduoti iš vergo padėties. Drąsiai ir principingai, oriai ginti savo ir gyventojų  teises į brangiausią  turtą - sveikatą. Gyventojai, jeigu reikės, turi būti laisvais piliečiais tikra  žodžio prasme. Savo teises į sveikatos apsaugą ginti taip, kaip lietuviai gindavo savo pilis ir žemes nuo priešų..

Tik visi kartu, būdami tolerantiški vienas kitam, galime išsaugoti galimybę į kokybišką, kvalifikuotą, prieinamą medicinos pagalbą.

                                                                                        Marijampolė

Į pradžią

 

3. VYTAUTAI

 1930-aisiais laisva Lietuva paminėjo savo garsiausio valdovo Vytauto Didžiojo 500 metų mirties metines. Didžiojo kunigaikščio atminimas buvo įamžintas paminklais įvairiuose miestuose ir miesteliuose. Kunigaikščio vardas buvo suteiktas  Kauno universitetui bei Karo muziejui. Ta proga buvo sukurta nemažai meno kūrinių, išleista monografija.

             Per Lietuvą buvo nešamas paveikslas su Vytautu Didžiuoju. Portretas buvo ne tik nešamas iš kaimo į kaimą, bet ir plukdomas Nemunu, bei jūra. Lietuvos oreiviai jį skraidino ore, tarsi leisdami Didžiajam  Kunigaikščiui apžvelgti savo valdas.

             Tais metais gimę kūdikiai buvo krikštijami  Vytauto vardu.

             Šiandien, kai oro balionai skraidina Koka – Kolos, alaus, ar  kramtomosios gumos vardą,kai Neries krantinėje Vilniuje matome “Motorolos”reklamą, o ne, pavyzdžiui, lietuviškos spaudos atgavimo šimtmečio paminėjimą, džiugu, kad vis dar egzistuoja Vilniaus Vytautų klubas. Kalbamės su jo prezidentu Vytautu Paulaičiu

      

            Kam ir kada kilo idėja kurti Vytautų klubą?

  

            Tik prasidėjus Atgimimui, prisiminėme ir Vytautą Didįjį. Jo paminklą Kaune atstatyti ėmėsi “Aukuro” klubas. Paminklo atidengimo iškilmėse dalyvavo tūkstantinė kolona Vytautų, gimusių 1930 metais. Tada vilniečiai Vytautas  Gudelis ir Vytautas Tulevičius pasiūlė  kurti klubą.       

1992 metų sausio 5-ją, per Vytautines Kaune įvyko pirmasis Vytautų suvažiavimas. Jame buvo įkurtas Lietuvos Vytautų klubas, o tais pačiais metais ir Vilniaus Vytautų klubas. Į jį susibūrė ne tik bendravardžiai, bet ir bendraminčiai nuo moksleivio ir studento iki profesoriaus ir pensininko. Vedami Vytauto Didžiojo - Lietuvos - idėjos Vytautai suėjo būrin ne naudos, ne garbės ar valdžios siekti, o kelti išvargintą ir iškankintą Tėvynę.

 

            Tai pakylėti žodžiai, kurie neretai taip ir lieka tik žodžiais. Kaip klubui sekasi juos įkūnyti darbais?

 

           Pirmųjų metų entuziazmas, kaip ir apskritai tais laikais, buvo beribis. Idėjos liejosi per kraštus. Žmonės tikėjo ateitim, aktyviai ėjo ją pasitikti.

           Mums svarbiausia buvo ir yra - gaivinti istorinę atmintį bei ugdyti pilietiškumą.  Jau pirmąją vasarą Vilniaus Vytautai išvyko ekskursijon į Lenkiją. Aplankėm istorines vietoves -  Žalgirio mūšio lauką, Marienburgo tvirtovę, “Anykščių šilelio” autoriaus vyskupo Antano Baranausko kapą Seinuose. Susitikom su tautiečiais, kurie tarsi pilėnai saugo to krašto lietuvybę. Kitais metais Trakų pilyje sukvietėme Lietuvos Vytautus į antrąjį suvažavimą. Ta proga Galvės ežero saloje pastatėme ąžuolinį Iplito Užkurnio darbo paminklą Vytautui Didžiajam. Vėliau  keliavom po Lietuvą, ieškodami dar neišgarsintų atminimo vietų. Surengėm mokslinę konferenciją “Vytautas Didysis ir Lietuva”, kurioje pranešimus skaitė garbingiausi mokslininkai. Vėliau konferencijos pranešimai išleisti atskira knyga, kuri jau sulaukė dviejų leidimų.Klubas palaikė  idėją nutiesti “Vytauto kelią” iš Senųjų Trakų į Trakus, dalyvavo atidengiant ir pašventinant Kelio skulptūras.

          Vytautų klubas ne pirmus metus bendrauja su Senaisiais Trakais. Čia, Vytauto Didžiojo gimtinėje, buvusiame nutautintame užkampyje, kur niekada nebuvo lietuviškos mokyklos, įsikūrė  ir lietuviška mokykla. Ji virto lietuviškosios  kultūros skleidėja. Klubas stengiasi moraliai palaikyti mokyklą, dovanojo savo surinktas knygas, iš rėmėjų gautus kompiuterius. 

         Rūpinamės ir kitomis Vilniaus krašto vietovėmis. Klubo nario doc. Vytauto Pociaus rūpesčiu Eišiškėse lietuviškai dvasiai pakelti buvo surengta ištisa šventė. Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos dūdų orkestras žygiavo per miestelį grodamas maršus, o kai bažnyčioje sugrojo Lietuvos himną, žmonių akyse pasirodė ašaros. Jie pirmą kartą matė Lietuvos karius ir prašė nepalikti jų vienų šiame Dievo ir valdžios užmirštame kampelyje.

          1999 m. su Danijos Karalystės ambasada Lietuvoje ir Lietuvos-Danijos draugija surengėme mokslinę konferenciją “Åge Meyeris Benedictsenas ir jo knyga “Lietuva. Bundanti tauta”. Pranešimus skaitė mokslininkai, politikai. Kalbėjo Å. M. Benedictseno giminaitės Tove Lis Schmidt Hansen ir Irene Benedictsen. Vėliau klubas paruošė ir 2000 m. pabaigoje išleido konferencijos pranešimų knygą lietuvių ir anglų kalbomis 1000 egz. tiražu.

  

Gyvuojate jau 12 metų. Ar nemažėja entuziazmo?

          Šiuo  metu Vilniaus Vytautų klube yra apie 100 narių. Tarp jų 7 Vytautės. Norėtųsi visus čia pamineti, nes visi nariai to nusipelnė. Tačiau vargu ar tai įmanoma. Dirbame tiek, kiek galime. Leidžiame laikraštį “Vytautai”, kuriame atsispindi mūsų tikslai, idėjos ir darbai. Kviečiame prie mūsų prisidėti tuos Vytautus, kurie dar nespėjo to padaryti. Taip pat ir kitus tautiečius, kuriems priimtinos mūsų idėjos – visi kartu daugiau nuveiktume.

 Kokių turite planų ateičiai?

          Naujausia mūsų akcija, kurią paskelbėme liepos 15-ąją – Žalgirio pergalės dieną – paminklas Vytautui Didžiajam visų lietuvių rankomis.

Tesuneša žmonės po akmenį iš visų Lietuvos kampelių ir jo gimtinėje Senuosiuose Trakuose amžiams iškils paminklas garsiausiam Lietuvos valdovui.

 

Į pradžią

 

 

4. Judėjimo veiklos kronika

 

·         

Birželio mėnesį judėjimo atstovai: ekonomistas A. Svitojus, politologas V. Radžvilas, profesorius chemikas V. Daujotis, profesorius istorikas E. Gudavičius susitiko su Šilutės visuomene. Ramią ir dalykišką diskusijos eigą suardė čia buvusių  Darbo partijos aktyvistų išsišokimas. Judėjimo atstovams kalbant apie kaimo reikalus ir ne pagal paskirtį panaudotus Europos fondų pinigus, nuėjusius į ofšorines V. Uspaskicho firmas, partijos aktyvistai stojo ginti savo šefo. Žemę dirbančius ir mus maitinančius žmones išvadinę kvailiais, jie pridūrė, kad kvailiams pinigų duoti nėra reikalo.

           Matyt, tai ir yra tikroji Darbo partijos pozicija: pinigai turi atitekti tik V. Uspaskichui, nes tik jis žino, ką su jais daryti.

·         

Liepos 2 d.  Telšiuose "Kito pasirinkimo" atstovai: prof. Vytautas Daujotis, prof. Edvardas Gudavičius, doc. Vytautas Radžvilas susitiko su Centrinės ligoninės personalu. Susitikime dalyvavo apie trisdešimt ligoninės darbuotojų. Vėliau V. Borisevičiaus gimnazijoje vyko susitikimas su Telšių miesto gyventojais, į kurį susirinko apie šešiasdešimt žmonių, besidominčių Lietuvos šiandiena. Susirinkusieji aktyviai dalyvavo pokalbyje, domėjosi judėjimu, dabartine Lietuvos padėtimi.

 

Mintys iš susitikimo

       

Liepos 7 d. judėjimo,,Kitas pasirinkimas” atstovai susitiko su Kauno visuomene. Su kauniečiais bendravo profesorius  Edvardas Gudavičius, politologas Vytautas Radžvilas, profesorius  Vytautas Daujotis. Vakarą vedė profesorius A. Kulakauskas. Siūlome pluoštelį šiame susitikime išsakytų minčių, kurios atsako į klausimus kodėl susibūrė KITAS PASIRINKIMAS, kokios jo nuostatos, ką gali nuveikti kiekvienas pilietis, kokie judėjimo uždaviniai ir šiandieninė veikla. 

           

 V. Radžvilas:

Kas yra KITAS PASIRINKIMAS? Mes nesame kokios nors politinės grupuotės atstovai, nes tai yra pilietinis, o ne politinis judėjimas. Tai reiškia, kad mes nesame įsipareigoję jokiai politinei jėgai ir todėl neturime tikslo virsti dar viena politine partija, dalyvauti Seimo rinkimuose,  šitaip tapdami dar viena gelbėtojų šutve. Mes atsiradome todėl, kad prezidentinis skandalas parodė, jog Lietuva sunkiai serga. Kalbant apie tai, kas mūsų laukia, galime teigti, kad horizonte mūsų jau laukia ,,šeimininkas” ir jo pergalė Seimo rinkimuose Lietuvai gali kainuoti labai brangiai. Dažnai kalbama, kad nieko neįvyks, esame NATO bei ES nariai ir nebus leista sutrypti mūsų demokratijos. Deja, pavojus Lietuvai yra ne tas, kad šiandien į šalį įvažiuos svetimi tankai. Tikrasis pavojus yra tas, kad vyksta kautynės dėl siekio Lietuvą paversti ,,mažąja Rusija”. Grįžti atgal  labai lengva. Jau vyksta procesas, kuris vadinasi ,,kėdainizacija”. Teko būti Kėdainiuose ir patyrėme, kas yra Kėdainių tvarka. Savivaldybės taryboje posėdžiauja daugybė partijų ir visos yra ,,šeimininko” kišenėje. Čia nėra tokio dalyko, kaip nepriklausoma žiniasklaida. Jei kas nori pradėti savo verslą, ,,šeimininkas” sprendžia leisti ar ne. Visur tvyro baimė.

·         

Esame pusiau vergų visuomenė. Žmonės bijo visur,visko ir kiekviename žingsnyje. Darbo partija atsirado todėl, kad į Lietuvą ateina ES pinigai. Mechanizmas yra paprastas:  pažadėjus žmonėms prie pensijos pridėti 10-20 Lt ir šitaip paskatinus balsuoti ,,už”, bus galima iš panosės jiems nugvelbti šimtus milijonų, o gal ir milijardų. Jeigu šitai įvyks, iš esmės tai būtų antroji ,,prichvatizacija”.  Jeigu tie pinigai dings, žlugs visos viltys Lietuvai atsistoti ant kojų.ir ji taps Europos Sąjungos Didžiasaliu. Jeigu demokratija bus užslopinta, rytoj niekam net neateis į galvą paklausti, kur tie pinigai dingo.

           Šitas supratimas mus paskatino burtis. Esame labai susiskaidę ir kiekvienas rūpinasi tik savo kailiu. Virtome padrika, tik savo kailiu besirūpinančių padrikų asmenų  banda ir su mumis daro ką nori. Todėl pagrindinis judėjimo tikslas atkurti solidarumą tarp žmonių.Tai yra susijungti ir vėl tapti jėga. Kaip tai padaroma? Sukuriant ryšių sistemą. Visur Lietuvoje, kur pasirodome, atsiranda grupelė žmonių, kurie nori jungtis prie mūsų, platinti mūsų laikraštį ir t. t.

·         

Neslėpsiu, kad nemėgstu  TV laidų, kurias veda R. Grinevičiūtė, bet kartais prisiverčiu jas žiūrėti. Vienoje laidoje  ji kalbėjo apie A. Zuoko veiklą. Informacinė medžiaga buvo pateikta gausi, panaši į tiesą ir pakankamai solidi. Ką po tokios laidos turėtų daryti solidi vakarietiška partija? Jeigu tai melas, TV paduoti į teismą. Ką mes matom šiuo atveju? Kapų tyla.

           Kitas dalykas – glaudūs mūsų naujojo Prezidento ryšiai su        A. Zuoku. Jeigu šis ryšys lemiamu momentu bus panaudotas prieš vakarietišką Prezidentą, kas ištiks Lietuvą?  Mes tai matom ir apie tai kalbam. Tuo ir skiriamės nuo tų vaikinų, kurie ,,saviems” atlaidūs ir užsimerkia. ,, Savas” gali būti ir kiaulė. Svarbu – tylėti. To mes netoleruojame. Moralė mūsų supratimu yra svarbiau už politinius įsitikinimus.

·         

Šitas judėjimas neturi iniciatyvinės grupės, tokios, kokią turėjo Sąjūdis. Tie 130 žmonių, kurie pirmieji pasirašė po deklaracija, tik pradėjo sąrašą. Tas sąrašas, esantis internete ilgėja. Čia nėra vadų. Dažnai galima išgirsti:,,O ką čia galima padaryti?”Manoma, kad dideli darbai dirbami tik titaniškomis pastangomis. Mūsų atsakymas būna toks: jegu turite drąsos ir ryžto pasirašyti po deklaracija- pasirašykite. Jeigu turite motyvų to nedaryti – nedarykite, o darykite tai, ką galite. Jeigu aš galiu kalbėti, aš važinėju. Kas gali parašyti į laikraštį, labai gerai. Jei negali rašyti, gal gali jį platinti..Galų gale galite paaukoti pusę valandos ir atsitraukę nuo televizoriaus apie šį susitikimą papasakoti savo kaimynui. Ir tai jau bus kažkas pozityvaus..

 

·         

Kuo mes skiriamės nuo  Piliečių Forumo?  Tai sveikintina iniciatyva. Forumas subūrė  įvairias piliečių organizacijas ir žada veikti per jas. Mes pasirinkome kitą kelią – skatinti kiekvieną  žmogų mąstyti ir būti atsakingu bei aktyviu savo šalies piliečiu.

 

Prof. E. Gudavičius, istorikas 

Patinka mums tai ar nepatinka, Lietuva visada buvo atsilikusi šalis. Kaimyninės šalys buvo labiau pažengusios už mus. Latvijoje bei Estijoje pramonė buvo labiau išvystyta, miestai didesni. Niekas iš niekur neatsiranda, niekas nieko veltui neduoda. Dabar gyvenam kailialupių kapitalizmą. Jis sunkus, bet reikia galvoti. Galvoti, kodėl taip yra, ką aš galiu padaryti, kad taip nebūtų. Svarbiausia netikėti tais, kurie sako, kad kalta demokratija, o gal net ir visa valstybė. Tokie  gelbėtojai žada ateiti ir padaryti tvarką. Netikėkime jais.

·         

           Mes nesame pažadukai. Mūsų veikla - tai yra labai didelio ir ilgo darbo pradžia. Mes jokiu būdu nešaukiame, kad reikia partijas pašalinti. Mes esame už partijas. Bet partijos turi būti ne tam, kad taptų tik  iškaba, bet tam, kad veiktų. Jos turi bijoti žmonių balso. Mes su jumis turime pasakyti: ,,Partijos, marš į polikliniką”.

·        .

 

           Kokia yra mūsų bėda? Šiandien lietuvis gėdijasi Lietuvos. Tautinė savimonė nėra tik kalbos vartojimas ir liaudies dainų dainavimas. Kaip kalbėjo senovėje Lietuvos didikai? Jie kalbėjo lenkiškai, o bajorijos apačios kalbėjo lietuviškai. Kas buvo didesnis lietuvis? Tas, kuris kalbėjo lenkiškai, nes jo savimonė buvo  lietuviška, labiau pažengusi. Pažvelkim į Airiją.  Airiai kalba angliškai, bet jie myli savo Tėvynę. O ar lietuviai myli savo Tėvynę? Jie myli Rusiją. Aplink nuolat skamba:,, Man prie rusų buvo geriau”. Taigi kiek yra lietuvių Lietuvoje? Tiek, kiek balsavo už V. Adamkų.  Tai apie trečdalis gyventojų. O kas yra kiti lietuviai? Tai yra lietuviškai kalbantys rusai, nes jiems prie rusų buvo geriau. Pasirodo, kad lietuviai yra tautinė mažuma Lietuvoje.

         Padėtis yra tokia. Dėl to mes ir pradedam nuo elektorato. Turime dirbti su juo, jam aiškinti.  Pradėk nuo savęs. Vilniuje yra gražus vienos parduotuvės pavadinimas”Pasidaryk pats”.

 

Į pradžią

 

5. Letas Palmaitis    Lietuva viena neatsilaikys

 

            Kalbėdamas ,,Kito pasirinkimo” sąjūdžio dalyviams, susirinkusiems Kaune 2004 m. liepos 7 d., žymus mūsų istorikas Edvardas Gudavičius ,,sumažino” lietuvių skaičių lietuvių tautoje nuo pusės iki trečdalio. Maždaug tokį rezultatą gauname analizuodami Prezidento rinkimus. Taigi lietuviai yra etninė mažuma Lietuvoje, galbūt tuo pralenkdami net latvius Latvijoje. Neblogai būtų, jei bent trečdalis mūsų parlamentarų Briuselyje atstovautų šią mažumą. Tame pačiame susirinkime Vytautas Radžvilas paskaičiavo: ,,Būtų nuostabu, jei bent 10 iš jų nevykdytų Maskvos politikos” (primenu, kad tų atstovų – 13).

            Nesunku pasmerkti lietuvių tautą, kad nepaisant savo garsaus patriotizmo, lemiamu momentu ji pasirodo silpna, dvasiškai surusėjusi, nepajėgianti, o gal ir nenorinti atsispirti destrukcinėms jėgoms. XXI amžiuje kartojasi XX amžiaus situacija, pagal kurią galime save lyginti su (1918 + 14) 1932 m. Tik ar vis dar būsime laisvi net ir už 7  metų, t.y. 2011-siais? Skirtumas ne mūsų naudai, nes kažin ar 1940 m. du trečdaliai lietuvių džiaugėsi Rusijos sugrįžimu. Žinoma, Smetonos vienvaldystė buvo įgrisusi, ypač intelektualams, kurių nemaža dalis su pasitikėjimu žvelgė į kylančią “Stalino saulę”, o kaip parodė L.Truskos tyrinėjimai, vos ne kas antra valstiečių šeima prašė okupantų atrėžti jiems kaimynų “buožių” žemės. Ir vis dėlto juk dar ne du trečdaliai! Tačiau ir su tokia klaikia aritmetika susidūrus, gal dar ankstoka galutinai nurašyti lietuvius iš pasaulio istorijos.

            Viltį teikia būtent tas įniršis, su kuriuo pulta doroti Lietuvą. Ar ne daug lengviau būtų susidoroti su latviais, o juk nieko panašaus nei į Pakso skandalą, nei į “Darbo partiją” Latvijoje nėra. Drįsčiau pasakyti, kad būtent nuo Lietuvos dabar priklauso VISOS EUROPOS LIKIMAS. Pabandysiu tai pagrįsti.

            Kad rusų gubernatorius valdys Paryžių – dar XIX a. kaimynų svajonė. Savalaikis antrojo fronto atidarymas bei JAV įsitraukimas į karą užkirto kelią tai svajonei pavirsti tikrove 1945 m., neleido SSSR ,,išvaduoti” visos Europos. Kaimynas lyg ir laimėjo, bet ne iki galo, o Brežnevo laikais ėmė ryškėti ir pralaimėjimo bruožai: pokario metais paspartinusi SSSR ekonominę pažangą, iš Vokietijos pagrobta technika per kelis dešimtmečius pavirto į laužą, plačios savo išgalėmis erdvės buvo neįmanomos industrializuoti komunistinio ūkininkavimo pagrindu, o Pralaimėtojas tapo nepalyginti turtingesnis. Tačiau ir su kapitalizmu nesiseka – tam trukdo feodalinė azijinė tradicija, kuri nesuderinama su liberalizacijos ir dvasinio išsilaisvinimo reikalaujančia rinka. Be to, Tolimuosiuose Rytuose kyla užplūstančių milijardų kinų vizija. Bet yra ir trys koziriai: gamtos ištekliai (nafta, dujos), kiek aprūdijusi branduolinė ginkluotė ir pasiglemžtos žemės: Karaliaučius bei Kurilai (tiesa, pasiglemžta ir daugiau, bet lošimui tai netinka.. O juk Pralaimėtojui dar reikia naftos ir dujų, pigios darbo jėgos, plačių civilizacijos neliestų erdvių. Kaip žinia, VFR oficialiai neskelbia jokių pretenzijų į prarastąsias Reicho žemes. Vis dėlto tie, kurie įdėmiai stebi vidinę tos šalies evoliuciją, žino, kad nepaisant nutrauktos paramos ištremtųjų žemietijoms, oficialių VFR politikų elgesys žemietijų atžvilgiu pasikeitė: politikai nebesidrovi susitikinėti su ,,revanšistais”, pamažu atbunda ir tradicinis patriotizmas. Nauji vėjai ypač papūtė socialdemokrato Gerhardo Schröderio valdžios metais. Kai prieš porą metų ištremtieji metė federaliniam kancleriui eilinį priekaištą, kad ,,Rytų Vokietija” yra pamiršta, kancleris atsakė: ,,Palaukite, kol jie įstos į Europos Sąjungą!” Mes ir lenkai jau įstojome. Apie specifinį Karaliaučiaus srities santykį su ES kalbama jau seniai.

            Nutraukdamas šį paslaptingą ekskursą, norėčiau priminti nė kiek ne mažiau paslaptingus K. Prunskienės žodžius, stėbėtinai provakarieiškus, europietiškai patriotiškus, pasakytus Andriui Kubiliui: ,,Jums kažkodėl atrodo, kad Vakarai – tai JAV, o juk Vakarai – tai pirmiausia Europos Sąjunga!” Ir gerbiamoji p. Kazimiera tuojau priminė, koks nuostabus mūsų partneris yra Vokietija. Tikrai nuostabus, ypač jei prisiminsime vokiečių politikų pastangas sutaikyti mus su Gorbačiovu, o vėliau (kai kurių iš jų) – sutrukdyti mūsų įstojimą į NATO. Kas pažįsta dabartinę Vokietiją, žino, kaip didžiai joje gerbiama Rusija (jei išdrįsi pasisakyti apie ją kritiškai, būsi apšauktas neonaciu).

            Truputį leisdami sau pamiršti globalistinę dabartį, galime pagrįstai įsivaizduoti, kad Vokietija niekad nesusigrąžins prarastųjų žemių be Rusijos pagalbos. Didysis turgus dėl Karaliaučiaus jau seniai vyksta tarp įvairių Rusijos ir Vokietijos grupuočių. Bet juk dar yra Varmija ir Mozūrai Lenkijoje, Klaipėda Lietuvoje. Antra vertus, geopolitiškai pati Rusija dabar primena Vokietiją prieš antrąjį  pasaulinį karą. Hitleriui buvo aišku, kad susitarti su bolševikais nepavyks, kad karas neišvengiamas. Bet pirma reikėjo užsitikrinti Vakaruose taiką prieš SSSR. Kai nepavyko nugalėti Angliją, nes laimėti dviem frontais beviltiška. Į 1941 m. birželio savižudybę Vokietiją tikrai galėjo pastūmėti tik nekėlusi abejonių informacija apie sovietinių pajėgų koncentraciją pasienyje belaukiant momento, kai vokiečiai ims šturmuoti Lamanšą. Dabar Rusija turi Rytuose milžinišką pabaisą, kurios atstovai nekliudomai skverbiasi į Sibiro erdvę ir ją kolonizuoja. Tačiau susidūrimas su tokia pabaisa įmanomas tik užsitikrinus ekonominę bazę Vakaruose, naudojant visus Vakarų resursus.

            Rusijos laimei, Vakarų Europa susivienijo vadovaujama potencialių Rusijos sąjungininkų: Prancūzijos ir Vokietijos. Niekas taip karštai neremia Rusijos genocido Čečenijoje, kaip Prancūzijos prezidentas. Kodėl šie žmonės praranda sąžinę? Todėl, kad Rusijos ištekliai svarbesni nei sąžinė. Jie yra svarbesni nei pati Europos Sąjunga, kuri tapo įmanoma, paremta visų pirma bendru ekonominiu Prancūzijos ir Vokietijos interesu.

            Kad pasiektų savo gyvybinius geopolitinius tikslus, Rusija būtinai turi susivienyti su Vakarų Europa. Nors ir  keista, savo rinkiminėje programoje rezidentas Valdas Adamkus iškėlė sau užduotį ,,dėti pastangas tiesiant tiltus tarp Vakarų ir Rytų, ypač gilinant santykius tarp ES ir Rusijos”. Būti priimtai į Europos Sąjungą, kad paverstų ją Eurazijos Sąjunga, – štai strateginė Rusijos užduotis. Savaime aišku, tai reikš pačios Europos Sąjungos išnykimą (Anglija tokioje ,,Sąjungoje” neliks). Užtat vokiečiai ir prancūzai prieis prie Rusijos išteklių.

            Susipažinus su Aleksandro Dugino doktrina, galima sutikti, kad aš viso labo dėstau tik jos postulatus, bet ne savo vaizduotės košmarus.

Tad kas gi trukdo Rusijai susijungti su Vakarų Europa? Ogi ,,naujos” pokomunistinės valstybės, į kurių nuomonę, kaip  ES narių, Vakarai privalo atsižvelgti. Galbūt du trečdaliai lietuvių ir norėtų vėl atsidurti rusų erdvėje, kai Rusija bus priimta į ES. Bet to tikrai nenorės dauguma latvių, visiškai nenorės estai, jau nekalbant apie lenkus. Visas šias šalis savo ,,Geopolitikoje” A.Duginas vadina ,,sanitariniu kordonu”, kurį būtina kuo greičiau sunaikinti, o jo ,,teritorijas” padalyti tarp kaimyninių valstybių. Numatoma atstatyti ir vokiška Rytų Prūsija (visą rusišką A.Dugino ,,Geopolitikos” tekstą žr. www.arctogaia.com/public/osnovygeo). Nors Rusijos Generalinis štabas šiuo metu ir pralaimėjo kovoje su Gynybos ministerija dėl dominavimo, geopolitika išlieka jo kompetencijoje, o A.Dugino kūrinį jis jau rekomendavo Karo Akademijai kaip vadovėlį.

Per mūsų gerbiamuosius atstovus Briuselyje, kurie, be abejo, rems Rusijos priėmimo į ES reikalą, per būsimą Premjerą turėsime pamažu ištirpti kaimyno ekonomikoje, perimti jo švietimą, įsileisti jo institucijas. Taigi kai kaimynas įstos į ES, jau ir pačios Lietuvos pėdsakų nebeliks (gal dar kiek laiko Briuselio koridoriuose šmėščios kurie nors niekam nereikalingi kažkur pradingusios Lietuvos ,,atstovai”). Užtat ,,Darbo partijos” elektoratas mėgausis pigia degtine.

            Reikia pasakyti, kad politinių jėgų spektras Lietuvoje vis dėlto nėra trivialus. Nors J.Veselkos, K.Prunskienės, R.Pavilionio figūros visiškai nedviprasmiškos, turime dar (bent žodžiais) lyg ir tikrų Lietuvos patriotų – idėjinių A.Dugino sąjungininkų prieš Vakarų vartotojišką kultūrą, JAV globalizmą ir t. t. Turiu galvoje pirmiausia p. Arvydą Juozaitį, kuris labai gražiai kalba apie krikščionybę ir Kristaus meilę vargdieniams, bet smerkia gerovę kaip tokią (panašiai ir A.Duginas). Galbūt tie žmonės iš tikrųjų nori pasinaudoti Rusija ubagiškam Lietuvos labui? Negi jie akli, negi nemato čečėnų likimo?

            Knygelėje ,,Eurazija valdžios skandalų veidrodyje” (ją galima įsigyti spaustuvėje ,,Ciklonas”, leidyba@skaityk.lt) išreiškiau įsitikinimą, kad Lietuvą gali išgelbėti tik A.Dugino vadinamas ,,sanitarinis kordonos”, kurio stipriausios grandys yra Lenkija ir Suomija pakraščiuose, bet Lietuva – viduryje. Atsižvelgdamas į A.Dugino užduotį pirmiausia griauti Lietuvos ir Lenkijos vienybę, kurstyti mažumų nesantaiką, knygelę išleidau lietuvių ir lenkų kalbomis, ragindamas Lietuvos ir Lenkijos visuomenes panaudoti mišrius Suvalkų ir Vilniaus kraštus geopolitinei vienybei ir suartėjimui, paversti juos bendra kultūrine erdve Danijos–Vokietijos pasienio pavyzdžiu. Rusijos–Vokietijos geopolitinio suartėjimo ,,kordono” sąskaita planai yra mirtini ne tik Lietuvai, bet ir Lenkijai. Iš esmės tarp lietuvių ir lenkų daug daugiau bendrumo negu skirtybių, o seni ginčai nebe aktualūs bendros grėsmės akivaizdoje. Be to, Lenkija yra ir istorinė Lietuvos sąjungininkė. Suomija gali tapti Lenkijos ir Lietuvos sąjungininke dėl bendro geopolitinio intereso, kai pajus realų pavojų bei ,,kordono” būtinybę. Tuomet automatiškai taps artimesni ir estai, o latviai ir šiaip yra broliai baltai. Tačiau visos šios konstrukcijos šerdis yra būtent Lietuva. Štai kodėl ji puolama ir ardoma taip įnirtingai. Jei atsilaikys Lietuva, atsilaikys ir Baltija, atsilaikys ir Lenkija. Todėl mūsų geopolitinė užduotis – ne vien apginti save (o tai vieniems ir neįmanoma), bet suvienyti ,,kordono” jėgas, tuo pačiu gelbėjant ir Europos Sąjungą. Joje, be Lenkijos, kol kas galime atsiremti tik į Angliją (kurią A.Duginas nedvejodamas apibūdino kaip priešę). Rusijos atėjimas bus pražūtingas ir pačiai Vokietijai, kuri yra istorinė Anglijos konkurentė. Taigi nuo Lietuvos dabar priklauso visos Europos likimas.

 

 

Į pradžią

 

 

6. ŽODIS LIETUVIŲ POLITINIŲ KALINIŲ IR TREMTINIŲ SUEIGAI ARIOGALOJE

Vytautas Antanas Dambrava

 

            Meilė Jums ir pareiga teisingumui atvedė mane šiandien čia, kad pasveikinčiau ir nulenkčiau galvą kančios ir aukos ženklų pažymėtiems lietuvių politiniams kaliniams ir tremtiniams.

            Prieš dvylika metų, Visų Šventųjų dieną, Vilkaviškyje, prie mano mamytės – Sibiro kankinės - kapo Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos skyriaus pirmininkas, Sibire kentėjęs brolis Stasys man įteikė pažymėjimą kaip motinos - tremtinės ir tėvo - politinio kalinio vaikui.

            Apvaizdos valia aš trėmimų naktį nebuvau Utenoje (studijavau Vilniuje), o paskutinis mūsų atsisveikinimas vyko Naujojoje Vilnioje, kur suradau nuo šeimos atskirtą tėvelį, o vėliau tris mažus broliukus ir sesytę su mama, kuri man pro vagono plyšį primygtinai įspraudė mano žieminį apsiaustą.

            Šiandien Naujojoje Vilnioje nyku ir tuščia. Tragedijos prisiminimui paliktas garvežys, du vagonai ir paminklas – Lietuvos motina, nešanti tautos kančios kryžių.

            Vilniuje, Gedimino prospekte stūkso didžiulis buvusio KGB pastatas, kaip mūsų tautos didžios kančios simbolis, o šoninėje Aukų gatvelėje ant tvoros tik kukli rodyklė į Genocido aukų muziejų. Tai viskas.

            Mano tėvelis, po šešių mėnesių Sibire badu miręs, ilsisi kažkur tenai ir tiktai žvarbus, draskantis žiemos audrų vėjas staugia, kur nekaltai krito tėvai, broliai, giminės ir pažįstamieji.

            Tą baisiąją šv. Antano naktį 1941 metais buvo ištremta 34 260 asmenų, neskaitant 1 114 krašte nužudytų pirmaisiais teroro metais. Net Chruščiovas, pasmerkdamas Staliną XX sovietų komunistų partijos suvažiavime su pasibaisėjimu kalbėjo, kad „Joks sveiko proto žmogus negali įsivaizduoti, kaip galima apkaltinti ištisas tautas, įskaitant moteris, vaikus ir senelius, ir juos kankinti (ir siųsti mirtin) vykdant masinį kerštą“.

            Po keleto metų naujas sovietų antplūdis ir antroji dar nuožmesnė raudonojo teroro okupacija. Aštuonerius metus miškuose desperatiškai kovojo sovietų banditais vadinti mūsų mylimi „miško broliai“, sudėję ant tėvynės aukuro 30 000 gyvybių. Naujos trėmimo bangos, persekiojimas, kalėjimai, o kitiems – tremtis ir ilgi išeivijos metai.

            Chruščiovas Staliną pasmerkė, pripažindamas Sovietų Sąjungos kaltę ir atsiprašydamas. O mūsų buvusios komunistų partijos viršūnės? Kaimyninės šalys jau tai padarė. Buvę „parteicai“ be reikalo daro išvadą, kad jų nešvari praeitis jau yra užmiršta. Nekaltųjų žaizdos taip greitai negyja. Teisingumas jums, sesės ir broliai, dar nėra atstatytas, o  apie bet kokį sugyvenimą ar dialogą gali būti kalbama tiktai per teisingumą. Buvę sovietinės santvarkos vadai ar jų palikuonys Lietuvoje turėjo prisipažinti buvę mūsų nuožmiausio tautos priešo tarnai ir pasmerkti sovietinio režimo įvykdytus nusikaltimus dar prieš mūsų atstovų vykimą į Izraelį ir atsiprašyti. Riba tarp gėrio ir blogio savaime neišsitrins. Žvelgdamas buvusio engėjo vaikaičiui į akis, kalėjime ar Sibire kentėjęs lietuvis ir šiandien gerai prisimena ką darė jo tėvas ir kaip elgėsi senelis.

            Mūsų valstybės aparatas tebėra užterštas praeities purvu ir jūs turite teisę reikalauti, kad Lietuvos priešams tarnavę asmenys paliktų viešosios tarnybos postus, kad nepriklausomybę atkūrusi Lietuva galėtų nekliudomai tvarkytis laisvėje ir demokratijoje. Niekas negalvoja jų deportuoti į Sibirą, siųsti į lagerius ar kalėjimus, kas sovietiniame režime buvo gyvenimo norma. Turime reikalauti, kad įvardijus Komunistų partijos, KGB ar GRU struktūrų padarytus nusikaltimus lietuvių tautai, jie bent dešimčiai metų paliktų atsakingas vietas ir nedrumstų politinės ir visuomeninės ramybės. Ar nepastebime, kad šiandien viskas vyksta korupcijos ženkle? Dabartinio režimo pareigūnai šiandien turtuoliai, jie valdo valstybę, ekonomiką, fabrikus, jų įtakoje spauda, kuri tarnauja ne tiesos ieškojimui, o interesų (ir nebūtinai švarių) politikai. Jie nuolat kartoja, kad reikia užmiršti praeitį neišpažįstant kalčių, reiškia, - vengiant atsakomybės.

            Šiandien pravartu jiems priminti Henriko Ibseno įspėjimą: „Nedrįsk vartoti žodžio „idealas“, kol tavo mintyse viešpatauja melas“.

            Artėja seimo rinkimai. Jiems turime ruoštis visu atsakingumu. Saugokimės netikrų pranašų.

             Lietuva turi atverti duris teisingumui. Esate privilegijuoti piliečiai ir tai jūs kartą

turite pajusti. Jums priklauso pirmaeilis švietimas, gydymas ir darbas, kurio jūs kiekvienas esate nusipelnę. O kodėl nepasiekus tarptautinio tribunolo ir nepareikalavus kompensacijos (kiek pinigas gali atlyginti) už jūsų per ilgus metus patirtas kančias. Žiūrėkit, kaip guviai tvarkosi žydai. Ir jūs Lietuvoje turite tapti Vyriausybės, Seimo ir plačiosios visuomenės dėmesio centru. Iki šiol jums teiktoji parama ar vadinamoji „kompensacija“ prilygsta įžeidimui ar pasityčiojimui iš jūsų vargų ir kančių. Kodėl gi valdantieji nepabando paragauti jūsų duonos?

          Mano penkių asmenų šeima už tėvo lageryje iškentėtus 6 mėnesius ir bado mirtį gavo 120 Lt. kompensacijos… Tai viską pasako.

            Sesės ir broliai, dirbsime išvien. Patenkinamas politinių kalinių ir tremtinių klausimo sprendimas yra kiekvieno lietuvio garbės reikalas ir pareiga.

            Nepraraskime tikėjimo ir vilties. Mūsų tauta dar turi daug gerų žmonių. Dievas mūsų neapleis.

 

Maskva neketina atlyginti okupacijos metais padarytos žalos

 

Rusija nesvarstys pareiškimų dėl sovietų okupacijos metais padarytos žalos alyginimo. Tai birželio 29 d. Maskvoje per susitikimą su Baltijos valstybių žurnalistais pareiškė Rusijos užsienio reikalų ministerijos 2-ojo Europos departamento vadovas Aleksandras Udalcovas.

Pasak diplomato, tokie pareiškimai ,,veda į aklavietę”.

,, Niekas iš mūsiškių nesutiks su panašiais pakartotinais svarstymais ir perkainojimais. Tai visiškai akivaizdu”, - pabrėžė jis.

Ponas Udalcovas taip pat pažymėjo, jog grįžimas į istoriją labai komplikuoja Rusijos santykius su Baltijos šalimis.

1996 – 2000 metų kadencijos Lietuvos Seimas, kuriame daugumą turėjo konservatoriai ir krikščionys demokratai, priėmė įstatymą, kuriuo įpareigojo vyriausybę derėtis su Rusija dėl okupacijos žalos, įvertintos 20 mlrd. USD, atlyginimo, bet. Maskva atsisakė derėtis.

Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centro duomenimis, sovietinio genocido ir teroro aukomis 1940 – 1958m. tapo kas trečias Lietuvos gyventojas, tūkstančiai buvo ištremti į Sibirą ir žuvo lageriuose

Į pradžią

7. Iš redakcijos pašto

Blogio virusas

    Gerbiamieji, savo laikraštyje rašote, kad negalima pasitikėti  žiniasklaida. Jei tai, ką rašote, yra teisybė, tai apima neviltis. ,,Kabina mums makaronus”, o mes kaip kokie aborigenai džiaugiamės. Kuo tada pasitikėti? Iš kur gauti tikrą informaciją? Kaip susidaryti tikrą, o ne peršamą melagingą įvaizdį? Juk net paties aukščiausio rango politikais taip pat negalima pasitikėti. Taip, kaip meluoja jie, turbūt net laikraščiai nemeluoja. Žinome, kiek primelavęs yra AMB, tai vargu, ar kiti spės tiek primeluoti. Gal R. Paksas ir būtų jį pralenkęs, bet neužteko laiko. Dar viena melagė panūdo tapti prezidente. K. Prunskienė  vieną dieną tvirtina, kad ji savo verslą, susijusį su Ignalinos atomine elektrine   atidavė  dukrai Rasai Vaitkienei bei jos vyrui ir pati nieko nežino apie tos įmonės projektus, o kitą dieną išpūtusi akis TV ekrane mus įtikinėja, kad duktė su žentu jokios firmos  neturi. Klausiausi  ir netikėjau savo akimis bei ausimis. Kas gi atsitiko? Kodėl mes tapome melagių, aferistų, vagių kraštu? Juk K. Prunskienė – tai ne kokia girtuoklė prie konteinerio, o profesorė, ekonomikos daktarė, signatarė, buvusi premjerė.Vadinasi, jei žmogus prisiliečia prie politikos, tai jis ,,susigriebia” kažkokį blogio virusą. Matyt, tas pat atsitinka ir su jūsų laikraštyje aprašyta žiniasklaida.

    O gal nereikėtų tokių straipsnių rašyti? Nežinotume ir širdies neskaudėtų. Menkas džiaugsmas žinoti, kad tave  mausto visi ir kiekviename žingsnyje.

                                                            Konstancija Pranaitienė, Panevėžys 

 

 

    Gerb. Daujoti, ačiū jums už rimtą ir verčiantį susirūpinti straipsnį  ,,Penktoji kolona” Lietuvoje”. Ta kolona ir taip egzistavo, bet mūsų trumparegiškiems valdininkams atrodo, kad ji per silpna, tad nusprendė sustiprinti.  Švietimo ministerijos  vadovai savo rankomis griauna mūsų valstybingumo pamatus ir daro tai nebaudžiami. O ką veikia mūsų saugumas? Nepriklausomoje Lietuvoje steigiami neva  rusiški mokslo centrai, kurie iš esmės yra mūsų valstybei priešiškų elementų kalvė. Kur tai matyta ir girdėta? Gal JAV steigiami arabų universitetai? Esam žioplių kraštas su taip pat žioplinėjančiu Saugumu. Ką jie ten veikia? Tokius, kaip minėtas viceministras reikėtų iš karto stverti už pakarpos ir mesti lauk.

    Straipsnyje minite įvairias pavardes. Pavyzdžiui parlamentaro, o dabar jau ir Europos parlamentaro R. Povilionio. Jis aršiai kovojo prieš įstojimą į NATO, į Europos Sąjungą, meiliai glėbesčiavosi Kėdainiuose su Uspaskichu, tapo R. Pakso gynėju… Kažkaip keistai dėsningai šio profesoriaus pavardė ir ugninga veikla išnyra ten, kur įtariame ginant  Rusijos  interesus.  Kas galėtų paneigti, kad KGB agento ,,Vadimo” dokumentai vis dar tebesaugomi Maskvoje ir verčia šį žmogų šokti pagal rusišką muziką. Tokių kaip R. Povilionis yra ne vienas ir ne du, todėl    reikia skambinti visais varpais. Jūs apie tai rašote, bet gi jūsų turbūt valdžia neskaito - mat pernelyg skaudžius faktus atskleidžiate.

                                                                                  M. Petrulis, Klaipėda

 

Į pradžią

8. Gražina Trimakaitė  Mažai kas nauja                          

 

            Per mažai naujumo,,Kitame pasirinkime”. Per daug nihilizmo. Kartais randasi pagyrimai, kai kalbama apie praeitį, pvz., apie spaudos atgavimą.. Dabartyje tik  kratinys neigimų ir utopinių norų, kurių esme taip pat yra neigimai. Pvz., kad valdžia būtų absoliučiai gera arba kad visuomenė visais klausimais valdžią kontroliuotų.

            Visuomenė gali sakyti, kaip jai atrodo, bet nebūtinai tai būna tiesa, kas atrodo vien iš savų pozicijų žvelgiantiems žmonėms. Valdžia tam ir yra, kad derintų pozicijas, ir taip jos žvilgsnis savaime darosi platesnis už bet kokios grupės visuomenėje norus.

            Visuomenės reikalas yra rinkti kuo geresnę valdžią, tarkim, tinkamą. Jeigu nėra iš ko rinkti, tai todėl, kad visuomenė neišsiugdė – jos reikalas yra ugdyti tinkamus valdžiai piliečius, tikriau pasakius – pačiai būti tinkama valdžia.

            Ir dabartinė valdžia nėra perdėm juoda. Kad juodėja, tai irgi visuomenės nuopelnas. Štai ir laikraštyje ,,.Baltijos kelias” juokiamasi iš bereikšmių populistinių šūkių ir panašių programų, bet pati visuomenė už tokius balsuoja, o geresnius atmeta. Verste verčia politikus taip su ja kalbėtis, ir kodėl neprisiima sau kaltės, ir kaip ji, pati tokia netobula, galėtų nors pakenčiamai kontroliuoti savo išrinktą valdžią?

            Tegul ji rūpinasi ir savo pačios kokybe. Ji draudžia politikams ją peikti, bet čia yra jos pačios balsas, ir tegul jis nors kiek krypsta į save pačią – tegul ji ugdosi ir ugdo politikus. Jeigu jos  nuotaika būtų tokia, iš karto šiame laikraštyje atsirastų pozityvūs  paraginimai. Visuomenė pasiryžtų nebalsuoti už nerealius pažadus  barstančius ir gausia reklama blizgančius politikus,  balsuotų už geras programas ir patikimus žmones. O dabar- ji pati bijo būti papirkta ir bara piniguočius : Nepapirkinėkite! Keista visuomenės pozicija. Tegul neparsiduoda. O tiek, kiek reikia kandidatams prisistatyti, užtenka ir menkų valstybės skiriamų lėšų. Tegul visuomenė žiūri, klauso tik tiek, kiek informacijos gauna už valstybės skiriamas lėšas.

            Tada  politikai  bemat pasikeistų į gerąją pusę, jeigu visuomenė pati sau bent kiek būtų sau reiklesnė. Konstruktyvūs taptų ir nepopulistai, o Rusijai ar ir toliau esantiems globalistams tektų kurti naujus ,,Laumžirgio” planus, nes senieji nebetiktų. O dabar – ūdijami politikai darosi vis prastesni, o tokia pati ir peikimamas paraginta visuomenė. Peikdama ir ūdydama ji ugdo savo žemus instinktus, ir tai yra nieko naujo, nes ir Lenino perversmas ir kiti griovimai tuo pagrindu jau vyko.

            Kritiškas visuomenės žvilgsnis į save ir atitinkamos išvados būtų pozityvus veiksmas, labai reikalingas šiandienai.

 

                                                            Gražina Trimakaitė,  Marijampolė

Į pradžią

  

9. Dainius Paukštė   Visuotinio nesusikalbėjimo fenomenas ir jo pasekmės

 

    15 pastarųjų metų patirtis rodo, kad mes turime visuomenę, kurios kai kurie individai arba jų grupės bendrauja kaip aklas su kurčiu arba bent jau kaip du kalbėti pramokę kurčnebyliai. Jie stovi vienas prieš kitą ir nuoširdžiai kalba, kalba ir kalba...  Stebint iš šalies viskas atrodo lyg ir tvarkoje, tačiau geriau įsižiūrėjus supranti, kad jie vienas kito negirdi – kalba nepasiekia ausų ir protas miega. Jau kuris laikas totalinis nesusikalbėjimas, kurtumas, pradedant tam tikrais  visuomenės individais ir baigiant piramidės viršūne – valdžios institucijomis, kankina Lietuvos visuomenę.

    Prezidento skandalas tėra pasekmė, bet būtent jis „išleido džiną iš butelio“, supriešino Lietuvą: žmonės taip ir nesugebėjo išgirsti vieni kitiems išsakomų argumentų, todėl dabar viena visuomenės dalis ruošiasi „keršto“ rinkimams, o kita – šiurpsta, priversta rinktis iš vis gausėjančio kandidatų skaičiaus.

    Nors jau 15 metų nepriklausomoje Lietuvoje veikia profesinės sąjungos, tačiau jose vos dvigubai daugiau dirbančiųjų nei narių turi politinės partijos. Absoliučią daugumą darbuotojų darbdaviai juodai eksploatuoja ir diskriminuoja (darbo laiko limitas, viršvalandžiai ir jų apmokėjimas, kenksmingos ir gyvybei pavojingos darbo sąlygos, daugumai minimalūs atlyginimai, kolektyvinių sutarčių ir socialinio dialogo nebuvimas).  Deja, daugiausia tik paaimanuojama virtuvėje tarp draugų dėl savo apgailėtinos padėties, pakeiksnojamos neaktyvios profsąjungos ir vėl viskas, lyg užburtame rate, prasideda iš pradžių...

    Panašią situaciją matome  ir politinėje sistemoje, kai partijos, įvertinus 15 metų jų darbo rezultatus ir per tą laiką suvešėjusią politinę aroganciją, seniai jau nebesusikalba ne tik smulkiais klausimais, bet  ir tada, kai to akivaizdžiai reikalauja nacionaliniai interesai. Rinkėjai jau seniai nebesupranta partijų ir jų ideologijos. Seniai išplautos partijų politinės „kairės“ ir „dešinės“ ar „centro“ sąvokų supratimo ribos. Matyt todėl, visas partijas bendrai paėmus, didžioji tautos dalis vertina mažų mažiausiai kaip „vagis“ ir „nusikaltėlius“, dirbančius tik sau. Tokia žmonių pozicija – savotiškas rinkėjų kerštas partijoms, už kurias kaskart rinkimuose balsuodami jie vis klydo ir klydo, nes pastarosios juos nuolat išduodavo. Kita tautos dalis – gal mažiau emocinga ir linkusi  vykstančius reiškinius analizuoti, vertina pasekmes kaip esančios politinės sistemos galutinį diskreditavimą. Nesusikalba su tauta ir Vyriausybė. Ką reiškia vien jos viešas monologas apie kasdien vis gerėjantį tautiečių gyvenimą, kurio rezultatus jaučia tik turtingieji? Tad ko dar pykstama, kad tauta tokia nesupratinga ir nedėkinga.

    Akivaizdu, kad partinė sistema Lietuvoje pastaruoju metu išgyvena krizę. Klasikinės partijos traukiasi į šešėlį, o kuriasi naujos, neturinčios ideologinio pamato, besiburiančios apie savo lyderį ir turinčios didelius, dažniausiai neaiškios kilmės,  finansinius išteklius. Siekdamos valdžios, tokios vienadienės partijos, susibūrusios ir veikiančios uždaros akcinės bendrovės principu, nesiskaitydamos su pasekmėmis, žarsto rinkėjams nepamatuotus ir neįgyvendinamus pažadus. O atėjusios į valdžią, jos jau nebeprisimena jų, nes imasi spręsti savo klano problemas, tuo dar labiau padidindamos tautos nepasitikėjimą ir politikais, ir egzistuojančia politine sistema. Analizė patvirtina, jog sistemos krizę sukėlė atkirčio negavę, neatsakingi politikai, partijų nežabotas elgesys, politikų nuolatinis keliavimas per skirtingų ideologijų partijas, neįvykdyti rinkiminiai pažadai, praktiškas atsakomybės nebuvimas, nuolatiniai interesų konfliktai, o kartais net ir žala visuomenės ir valstybės interesams.

    Priminsiu, jog matydami situaciją ir galimas jos pasekmes dar prieš prezidentūros skandalą kreipėmės į politines partijas kviesdami pasirašyti politinės etikos paktą, numatantį politikų ir partijų elgesio taisykles. Eilinį kartą likome neišgirsti.

    Kaip ilgai gali gyvuoti valstybė, kurioje vienas kito negirdi ir, svarbiausia, nesistengia išgirsti eiliniai žmonės, visuomeninės organizacijos, politinės partijos ir valdžia? Ko reikia, kad valstybė atgimtų? Kas privalo imtis iniciatyvos prikelti valstybę naujam gyvenimui, kad žmonės vėl imtų ja tikėti?

    Nei NATO, nei Europos Sąjunga problemų, apie kurias kalbėsime toliau, neišspręs, tai tik mūsų pačių, Lietuvos piliečių bendras reikalas. Nieko nedarant, matyt, pirmiesiems Europoje pavyktų „sukurti‘ kažką panašaus į pačius reakcingiausius Lotynų Amerikos valstybėlių režimus, kur Žmogaus teisių nėra, kur viešpatauja savivalė ir įstatymų nepaisymas bei greta priversti sugyventi neišpasakytas turtas su nepakeliamu ir beviltišku skurdu. Tam pakaktų bent formaliai išsaugoti demokratinės šalies valdymo formą, visiškai nesirūpinant jos turiniu.

 

Susitarimų ar sutarčių visuomenė

    Kuo daugiau visuomenės narių jungsis pagal savo interesus į visuomenines organizacijas, tuo daugiau funkcijų, kurias dabar vykdo Vyriausybė ar jos institucijos, bus galima perduoti į tokios asocijuotos visuomenės rankas. Tik tada Lietuvos visuomenei bus sudarytos sąlygos turėti savo PILIETĮ, sulaukti jo aktyvaus ir neabejingo dalyvavimo ne tik asmeninių problemų sprendimui, bet ir valstybės valdymui, o politikai privalės ženkliai sumažinti valdininkų skaičių ir taupyti valstybės valdymo išlaidas.

    Tokia misija – pradėti pilietinės visuomenės kūrimą, mūsų nuomone, turėtų būti pavesta profesinėms sąjungoms. Tai susiklostė istoriškai ir natūraliai, nes tai yra gausiausios visuomeninės organizacijos, sugebančios paruošti žmones dalyvauti ne tik gamybos valdyme, bet ir dialogui su darbdaviais ir Vyriausybe.

    Praktika patvirtina civilizuotoje Europoje jau aksioma tapusius teiginius: „Be stiprių profesinių sąjungų nėra demokratijos“ arba „Profsąjungų narių skaičius konkrečioje šalyje atspindi jos pilietiškumo ir demokratijos lygį“.  Europos Sąjungoje profsąjungų socialinio dialogo madą demonstruoja Švedija, Suomija, Danija, Vokietija, Didžioji Britanija, Austrija, Italija, Ispanija bei kitos šalys. Visur profsąjungų paskirtis - dalyvauti socialiniuose ir politiniuose procesuose, kurie vienaip ar kitaip įtakoja dirbančiųjų ekonominę padėtį ir interesus. Europos profesinių sąjungų konfederacija atstovauja profesinių sąjungų interesus Europos Sąjungos institucijose. Socialinis dialogas (su darbdaviais ir savo šalių vyriausybėmis) padeda šiose šalyse išvengti  diferenciacijos visuomenėje ne taip kaip Lietuvoje, o valdžia nuolat jaučia pagal interesus asocijuotos į organizacijas visuomenės kontrolę. Europinio masto dokumentas, kurio realizavimo siekia visos šalys - ES narės - yra Pataisyta Europos Socialinė Chartija, tapusi šalių suvienijimo Europoje gyvenimo kokybės rodikliu

    Deja, Lietuva šioje srityje 2004 m. gegužės 1 dieną atsinešė į Europos Sąjungą savo „tvarką“, o tiksliau - netvarką. Šiandieną profesinės sąjungos Lietuvoje vienija tik apie 5 – 7 procentus visų dirbančiųjų. Dažnai, jei profsąjunga įmonėje ir yra, ji ne visada atstovauja visų ar net daugumos darbuotojų interesus, nėra dialogo su tų įmonių darbdaviais ir kaip pasekmė – nėra kolektyvinių susitarimų. Per 14 nepriklausomybės metų mūsų profsąjungos, nepaisant Europos šalių įvairių profesinių sąjungų ir Tarptautinių profsąjungų organizacijų intelektualų pastangų ir skirtų finansinių lėšų šviečiant profsąjungų narius, apmokant organizacijų personalą, teikiant materialinę paramą, įtvirtinant socialinį dialogą ir pan., tebėra embrioninėje būsenoje. Kaip nestojo lietuvaičiai į profsąjungas, taip ir nestoja – nors tu ką! O tai reiškia tik vieną – SOLIDARUMO LIETUVOJE NĖRA, nes kiekvienas savo problemas sprendžia savaip arba, tiksliau sakant - niekaip. Pūlinys slepiamas, varomas į kūno vidų, o išėjimo į išorę nėra. Klausimas čia gali būti tik toks: kiek tokie žmonės ar tokių žmonių visuomenė gali iškęsti. Geriausia, kas šioje srityje pasiekta – profsąjungų narių skaičiaus mažėjimo sustabdymas ir šiokių tokių dialogo užuomazgų egzistavimas aukščiausiu lygiu.

    Nors teisinė profsąjungų egzistavimo ir jų veiklos bazė (Konstitucija, Profesinių sąjungų ir kt. įstatymai) yra ir ji iš esmės atitinka demokratinių šalių praktiką, vien tik jų buvimo, pasirodo, nepakanka. Pirmiausia iškyla žmogiškasis veiksnys – pusantro dešimtmečio trukusi asmeninė patirtis profsąjungų „desovietizavimo“ ir jų turto dalybų peripetijose, įmonių privatizavimo būdai ir darbdavių elgesys jo metu bei tų neteisėtų veiksmų „nematymas ir  jų nefiksavimas“  arba įteisinimas Vyriausybėje.

    Ratas užsidaro: darbuotojai dar nepasitiki profsąjungomis, bet jie taip pat nepasitiki ir savo šalies deklaruojamomis garantijomis bei kol kas abejoja ir savo jėgomis.

    Lietuvos socialdemokratų sąjunga, vertindama situaciją profesinėse sąjungose, mato ir išskiria tokius neigiamus jų bruožus, trukdančius ir profsąjungų plėtrai ir tuo pačiu pilietinės visuomenės atsiradimui:

1.  Susiskaldymas. (Veikia trys nacionaliniai profsąjungų centrai, iš esmės vienodos ideologinės pakraipos. Šalia jų veikia nepriklausomi regioniniai profsąjungų centrai, nepriklausantys nacionaliniams profsąjungų centrams. Yra ir nepriklausomos įmonių profesinės sąjungos, nepriklausančios nei nacionaliniams, nei regioniniams centrams). Taip blaškomi bei dubliuojami ir taip maži profsąjungų žmogiškieji bei finansiniai ištekliai, skirti deryboms su darbdavių organizacijomis ir Vyriausybe. Kartais reiškiamos nesuderintos arba net skirtingos nuomonės tuo pačiu klausimu. Netenka stebėtis, kodėl nėra Nacionalinio susitarimo aukščiausiame lygyje?

2.  Solidarumo jausmo praradimas. Jausmas, ypač žavėjęs pasaulį tautos atgimimo metu, dingo iš lietuvaičių dvasios arba kažkur giliai giliai pasislėpė, vėl laukdamas savo valandos. Kažkaip net nesinori tikėti, kad lietuvio solidarumo jausmą užgožė baimė ar pavydas. O juk būtent solidarumo jausmas yra viena iš pamatinių vertybių, vienijanti senosios Europos tautas.

3.  Užsisėdėję savo kėdėse profsąjungų vadovai. Demokratija pripažįsta rotaciją. Deja, ir dabar yra profsąjungų vadovų, kurie ištisus dešimtmečius lieka „nepakeičiami“. Trūkstant šviežio žvilgsnio ir naujų, originalių idėjų, nereikia stebėtis, kodėl neatsiranda nauja profsąjungų kokybė.

4.  Esanti profesinių sąjungų struktūra ir neracionalus nario mokesčio panaudojimas. Mokėti nario mokestį yra nario pareiga, tai jo įnašas pinigais savo organizacijos veiklai užtikrinti, kad būtų pasiekti numatyti tikslai. Derybos su darbdavių organizacijomis ir Vyriausybe, siekimas būti lygiaverčiu socialinio dialogo partneriu ir didesnių atlyginimų bei kitų garantijų savo nariams išsiderėjimas – svarbiausias profsąjungų uždavinys. Tačiau ar profsąjungos iš tiesų yra lygiaverčiai derybų partneriai? Už Vyriausybės pečių – biudžeto lėšomis finansuojamos mokslo įstaigos su visu šalies mokslo potencialu, už darbdavių – ekspertai, apginkluoti naujausiomis žiniomis ir technologijomis, leidžiantys padaryti būtinus mokslinius, teorinius bei praktinius apibendrinimus bei analizes įvairiais diskutuojamais klausimais. Tuo tarpu profsąjungoms čia atstovauja „viską žinanti“ jų vadovybė. Ir tai siejama su totaliniu lėšų trūkumu profsąjungų šakose ir nacionaliniuose centruose, kadangi pirminėse organizacijose liekanti nario mokesčio dalis, daugiausia pašalpų pavidalu, grąžinama atgal nariams. Galutiniam rezultate - nei pašalpa išgelbsti narius, nei derybose pasiekiamas trokštamas rezultatas. Taigi, kol profsąjungos neturės profesionalaus ekspertų korpuso ar derybų specialistų tam tikrais  derybų klausimais, teigiamų permainų laukti neverta. Kita bėda - Profsąjungų įstatymas leidžia juridinio asmens teises turėti pirminėms profsąjungų organizacijoms. Tokia nuostata sudaro galimybę skaldyti šakinę profesinę sąjungą. Stiprinant solidarumo jausmą, esame tos nuomonės, kad įmonės ar įstaigos profsąjunginė organizacija turi vadintis šakinės, o ne savo profsąjungos vardu. Šakinė profsąjunga privalo sudaryti kolektyvinę sutartį, o pirminė (vietinė) organizacija gali ją tik gerinti. Akivaizdu, kad būtina keisti profsąjungų struktūrą.

5.   Profsąjungos tapo politinių partijų žaisliukais. Profsąjungų vadovai, tapę valdančiosios koalicijos nariais ir nepasirašę konkrečių darbų, kuriuos jie vykdytų savo narių labui, galų gale tampa valdančiosios daugumos  vykdomos politikos įkaitais. Klausimas - kodėl valdančiosios daugumos valdymo metu padidėjo skirtumas tarp atskirų gyventojų grupių pajamų? - lieka atviras. Lenkijos Solidarumo pavyzdys, kai pastaroji profsąjunga tapo valdančiąja politine jėga, rodo, kad parlamentarai - buvę profsąjungų vadovai tampa atsakingi dėl neigiamų pasekmių tolesnėje tos šalies profsąjungų raidoje. Tačiau dar blogiau yra tada, kai pamiršus savo organizacijos deklaruojamus prigimtinius tikslus ir veiklą, imama pigiai politikuoti, atsiliepiant į angažuotų politikų kvietimus, skaldančius ir tautą, ir profsąjungų narius.

 

Turėtume stiprias profsąjungas – šiandieną nereikėtų išgyventi dėl politikų primesto skandalo galimų pasekmių, nes profsąjunginėje visuomenėje atsirasti ir iškilti  politikams – populistams beveik neįmanoma.

Į pradžią

 

10. Laiškas Lietuvos Televizijos ir Radijo generaliniam direktoriui K. Petrauskiui

 

   Gerb. Direktoriau, piliečių judėjimo ,,Kitas pasirinkimas” valdyba kreipiasi į Jus, prašydama rasti galimybę į naujo sezono TV laidų tinklelį įtraukti Televizijos laidų ciklą, kuris nušviestų neseniai mūsų išgyventą totalitarinį komunistinį režimą.

       Į Jus kreiptis mus skatina įvairios priežastys. Socialinių tyrimų duomenys rodo, kad ne mažiau, kaip pusė šalies gyventojų šią praeitį linkę idealizuoti ir ją vertina teigiamai. Akivaizdu ir tai, kad populistinės, antidemokratinės ir antivakarietiškos politinės jėgos apeliuoja į smarkiai įsišaknijusią nostalgiją praeičiai. Manome, kad tai pavojinga šalyje įsitvirtinusioms demokratinėms vertybėms bei valstybės politinei sistemai.

      Suvokdami, kad viena iš nostalgijos komunistinei praeičiai priežasčių yra sunki daugelio piliečių ekonominė ir socialinė padėtis, vis dėlto esame įsitikinė, kad šią nostalgiją padeda įtvirtinti ir neapgalvotas bei neatsakingas praeities įvykių aiškinimas. Apskritai, šalies žiniasklaidoje buvo įtvirtintas dviprasmiškas  okupacijos vertinimas. Pragaištingi komunistinio okupacinio režimo padariniai – didžiulės gyventojų aukos, ilgametis ekonominio ir dvasinio gyvenimo žlugdymas. Tai lėmė milžinišką Lietuvos atsilikimą nuo išsivysčiusių Vakarų šalių. Nuolat nutylint arba rafinuotai menkinant peršama tariama tiesa.

            Ugdant piliečių demokratinius įsitikinimus, naudinga, kad šalies gyventojai būtų visokeriopai ir objektyviai supažindinami  su  okupuotos Lietuvos gyvenimo tikrove bei  su visa nusikalstama tarptautinio komunizmo istorija.

             Manome, kad šią kilnią misiją galėtų atlikti profesionaliai ir kompetentingai parengtos Jūsų vadovaujomo kolektyvo  Televizijos laidos. Tikimės, kad Jūs ir LRTV Taryba apsvarstysite šį kreipimąsi ir priimsite demokratinei visuomenei palankų sprendimą.

            Linkime Jums ir visam  kolektyvui kuo geriausios kūrybinės kloties.

 

                                                       Piliečių judėjimo KITAS PASIRINKIMAS valdyba

Į pradžią

 

 

 

11. Edmundas Rimkevičius Nieman i Visla navečno s Rossijai! (?)

 

            Jau 14 metų gyvename nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Ar galime joje tvarkytis taip, kad galėtume padoriai, ramiai, saugiai ir nesusipriešinę gyventi?

            Esame Europos Sąjungoje ir kolektyvines  saugumo garantijas teikiančioje NATO organizacijoje.  Pasirodo, kad ir tai gali būti viena iš priešpriešos priežasčių, skaldančių mūsų visuomenę. Tiems, kurie mano, kad Lietuvai nereikia vienos ar kitos organizacijos, galima priminti: St.Peterburgo žiemos rūmų aikštėje dar tebestovi caro laikais statytas stulpas, simbolizuojantis Rusijos imperijos galybę, ant kurio vienos iš keturių pusių užrašyta ,,Neman i Visla navečno s Rassijei”.

            Tiems, kurie labai žavisi iš Europos Sąjungos ateinančiais didžiuliais pinigais, turinčiais ženkliai pagerinti Lietuvos žmonių gyvenimo kokybę, galima pasakyti: gali atsitikti taip, kad šie pinigai bus panaudoti kaip ,,visada” ir eiliniams Lietuvos piliečiams liks tik kaip mokesčių mokėtojams eilinį kartą mokamais mokesčiais apmokėti už šią narystę Europos Sąjungai.

            Tam mūsų rinktos valdžios patyrimo yra sukaupusios pakankamai. Tai patvirtinti gali, kad ir SAPARD lėšų panaudojimas arba Lietuvos paviljono Hamburgo parodoje statyba ir ,,pelningas”  jo pardavimas. Tik kas iš to piliečiams - mokesčių mokėtojams?

             Dabartinė valdančioji dauguma džiaugiasi, kad jai valdant sparčiausiai auga BVP. Tada iš kur tiek žmonių praradusių viltį  į geresnį, orų ir saugų gyvenimą? Kaip suprasti, kad vien tik Kauno mokyklose yra per 9000 socialiai remiamų moksleivių? Jei kas nors gyvenime buvo patyręs socialinį rėmimą, žino, koks tai jausmas ir būsena ypač jauname amžiuje.

            Manau, kad dabartinio susipriešinimo ir skirstymo į ,,elitą” ir likusią dalį pagrindas yra tai, kad Algirdo Brazausko Vyriausybė vykdo ir atstovauja stambaus kapitalo interesus ir toleruoja valdininkų arogantiškumą, nekompetentingumą  ir biurokratiškumą.

            Tai patvirtina  ir nauja 2003 m. Akcinių bendrovių įstatymo redakcija. Lietuvoje dar yra apie 1300 akcinių bendrovių su 13 mlrd. litų akciniu kapitalu. Stambiesiems akcininkams priklauso daugiau negu pusė šio kapitalo. Smulkiesiems turėtų likti apie 5 – 6 mlrd. Lt. Įstatymas pataisytas taip, kad smulkieji akcininkai negalėtų pasinaudoti teise kelti klausimo dėl nepelningai dirbančių bendrovių vadovų tinkamumo toliau vykdyti šias pareigas. Sudarytos visos galimybės akcininkams naudotis smulkiųjų akcininkų turimu akciniu kapitalu be jokios kontrolės   neatlyginant už jo panaudojimą.

            Ar nors vienas bankas sutiktų duoti tokius kreditus be garantijų ir palūkanų su atitinkamomis sankcijomis už jų nemokėjimą? Nematome vyriausybės rodomų ženklių pastangų eiti link normalaus gyvenimo ir dialogo tarp atskirų visuomenės sluoksnių  bei grupių. Ar normalu, kad gydytojas ar policininkas gauna 800 Lt, o valdininkas ir 10 000 litų?

            Pasityčiota iš dirbančių pensininkų, kada premjeras R.Paksas pasiūlė Seimui įstatymo projektą atimti dalį  pensijos. Balsuojant dėl šio įstatymo dalis Seimo narių socialdemokratų nedalyvavo balsavime. Pensininkams protestuojant dėl atimtų pensijų, socialdemokratas V. Andriukaitis aiškino, kad kreipėsi į Konstitucinį teismą dėl įstatymo atitikimo Konstitucijai, nors pats nebalsavo prieš šio įstatymo priėmimą.

            Piliečiai visa tai patirdami ir neturėdami jokių galimybių daryti įtakos į jiems nepriimtinus sprendimus ir ypač jų pasekmes, turi tik galimybę, kaip žemdirbiai, blokuoti kelius arba keršyti juos valdžiusiems per artimiausius rinkimus.

            Tokiais atvėjais visada atsiranda norinčių jais pasinaudoti, siūlomos paslaugos negerovėms pašalinti. Kuriasi įvairūs judėjimai ir partijos. Jaučiantys palankumą Darbo partijai tikisi, kad stebuklingais metodais galima išgydyti mūsų susipriešinusią visuomenę ir rinkimais linkstančius keršyti piliečius. Tokiu metu piliečiai mažiausiai linkę atidžiai pasižiūrėti ir nagrinėti pačių pranašų veiklą.

            Išrinktas į Seimą  vienas tokių pranašų p. V.Uspaskich sugebėjo šeimos turtą padvigubinti. Viena iš galimybių šį turimą turtą patrigubinti, galima šį norą pridengti visuomenės gelbėjimu nuo įvairių negandų, rūpesčių. Kaip rodo įvykiai pakeleivių visada atsiranda.

            Norisi tikėti, kad didesnė  Lietuvos visuomenės dalis sugebės nepasiduoti visokių ,,švilli, ar kichų” tokiems gydymo metodams, hipnozėms ir populistiniams pažadams. Mus valdžiusieji ir valdantieji per 14 metų tiek pridarė, kad dabar negali suskaičiuoti ir pasidalyti nuopelnais, kas daugiau padarė. Rinkdami naują valdžią duokim taip sunkiai dirbusiems poilsio ir laisvo laiko savo įvairiems darbams suskaičiuoti ir pasidalyti nuopelnams, bet tarp savęs.

Į pradžią

 

 

 

12.  Brangūs vienminčiai

 

      Jeigu vis dar jaučiatės piliečių judėjimo,,Kitas pasirinkimas” dalyviais, labai prašytume  pranešti mums savo tikslias koordinates.

      Mes gi savo ruožtu informuojame, kad judėjimo veikla plečiasi ir aktyvėja. Vyksta išvažiuojamieji susitikimai su visuomene. Aplankyta Marijampolė, Kazlų Rūda, Panevėžys, Pakruojis, Kėdainiai, Šiauliai, Radviliškis, Telšiai, Kaunas,  Mažeikiai, Pagėgiai.

      Savo laikraštyje ,,Baltijos kelias” analizuojame aktualiausius politinio gyvenimo įvykius. Jame kalbame ir apie ekonomikos, kultūros, švietimo, žemės ūkio problemas, korupciją. Mūsų laikraštyje bendradarbiauja žymiausi Lietuvos politologai, istorikai, teisininkai, mokslininkai. Į laikraštį gali rašyti kiekvienas pilietis, kuriam artimos judėjimo ,,Kitas pasirinkimas” idėjos. 

       Visus, kurie pritaria mūsų nuostatoms, kviečiame  aktyviau įsijungti į mūsų bendrą veiklą, tapti judėjimo dalyviais.

       Laukiame iniciatyvių  žmonių, kurie patartų, pasiūlytų naujas veiklos kryptis, o gal ir padėtų organizuoti   mūsų judėjimo filialus įvairiose šalies vietose,  didmiesčių mikrorajonuose, padėtų platinti mūsų laikraštį. ,,Baltijos kelias”. Laikraštis   nemokamas. Esame tikri, kad jį mielai perskaitytų ir jūsų kaimynai ar bendradarbiai.

        Jūsų  mintys ir idėjos laukiamos mūsų būstinėje, kuri yra Vilniaus g. Nr 22, tel. 2121650, 865051658. El. pašto adresas: info@pilieciai.lt ;

      Kviečiame ir į virtualiąją mūsų svetainę adresu: www. pilieciai.lt ; www.pilieciu.puslapiai.lt

 

 

                                   Judėjimo ,,Kitas pasirinkimas” vadybininkas

                                                   Eduardas Daujotis 

Į pradžią

Dėmesio !

 

Visiems, kurie dalyvauja  judėjimo  ,,KITAS PASIRINKIMAS” veikloje, ją remia ar kol kas ja tik domisi

 

    Jau yra sukurta nauja diskusijų svetainė piliečiai.lt. Joje užsiregistravę,  galėsite dalyvauti diskusijose  svarbiais Lietuvos klausimais. Čia jūs ne tik galėsite  išreikšti savo nuomonę, bet ir gauti kompetentingus specialistų atsakymus.  Ką apie ją manote? Laukiame pastabų ir pasiūlymų.

      Artimiausiu metu veiks dvi svetainės. Senoji adresu  www.pilieciai.lt  ir diskusijų forumas    www.pilieciu.puslapiai.lt

       Jei neaišku, kreipkitės į judėjimo ,,KITAS PASIRINKIMAS” administratorių Eduardą Daujotį.(edas@bamba.lt)

 

---------------------------------------------------------------------------------

 

,, Baltijos kelias”. Leidžia piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS

Spaustuvė”Spauda”. Tiražas 75 000 egz.

Adresas kontaktams LT – 01014, Vilnius 1, Nr. 536 ( Pašto dėžutė) ,

 el. paštas: info@pilieciai.lt; intern. svetainė: www.pilieciai.lt; www.pilieciu.puslapiai.lt

 tel.: ( 85) 2121650,  865051658,

 Redaktorė  Nijolė Pranckevičiūtė

 Redkolegija: A. Akstinavičius, A. Dagelis, V. Daujotis,  E. Gudavičius, A. Janulaitis,       Č. Laurinavičius, V. Paulaitis, V. Radžvilas, R. Sopranaitė.

Į pradžią