Šiame numeryje: Po rinkimų.  Nacionalinis susitarimas Lietuvoje?  Kuo pamatuoti tautiškumą?  Žiniasklaida ir pilietiškumas.  Penktoji kolona Lietuvoje.  Iš redakcijos pašto.

Į titulinį puslapį

 

Tautos valia?

 Ar trapi Valdo Adamkaus pergalė užkirs kelią rudens politinei katastrofai?

 Baimės

  Už kiek parduodi Tėvynę?

Pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo  karūnavimo diena

  ,,Penktoji kolona” Lietuvoje

 Nacionalinis susitarimas Lietuvoje – atsitiktinumas ar konstanta

Iš skaitytojų laiškų

Gazeta Wyborcza": kas kelia suirutę Lietuvoje?

Brangūs vienminčiai,

 

1.Tautos valia?

     Pasibaigę dveji rinkimai taip ir neatnešė ilgai laukto atokvėpio ir palengvėjimo. Tiesa, daugelis šalies piliečių nuoširdžiai džiaugėsi po antrojo prezidento rinkimų turo ir juos galima suprasti. Lietuva išvengė dar vienos gėdos pasaulio akyse. Reikia tikėtis, kad bent jau kuriam laikui šalies įvaizdis ir autoritetas  tarptautinėje arenoje nebebus žlugdomi. Ir vis dėlto ilgai džiaugtis niekaip neišeina. Rinkimai nepaneigė praėjusiame laikraščio numeryje išsakytos minties, kad šalyje prasidėjo vadinamųjų tradicinių partijų daugelį metų vykdytos nomenklatūrinės politikos agonija. Priešingai, tokia išvada po jų skamba dar įtikinamiau.

    Rinkimuose į Europos parlamentą populistinė ir prorusiška Darbo partija viena susišlavė beveik tiek pat vietų, kiek jų kartu gavo visos minėtos partijos. Taigi belieka tik spėlioti, kieno – Lietuvos ar svetimos valstybės – interesais Europos Sąjungos institucijose pirmiausiai rūpinsis naujojo ,,gelbėtojo” p. V. Uspaskicho sambūris. Tačiau ši problema tik ledkalnio viršūnė.

    Kur kas daugiau nerimo kelia pačių tradicinėmis vadinamų partijų elgesys per rinkimus ir po jų. Ir vėlgi pirmiausia tenka kalbėti apie dešiniąsias – konservatorių ir liberalų – partijas. Konservatorių vadovybė taip ir liko kurčia ne tik Kito pasirinkimo dalyvių, bet ir dorų pačios partijos narių reikalavimui, kad kandidatas į prezidentus p. P. Auštrevičius viešai ir principingai atsiribotų nuo ,,darbiečių” ir jų lyderio paramos. Rinkimų išvakarėse užsimezgusi konservatorių ir Darbo partijos sąjunga nebuvo nutraukta. Jos rezultatai apgailėtini. Ši avantiūra  sukėlė sumaištį partijos gretose ir vos nesibaigė p. K. Prunskienės pergale prezidento rinkimuose. Deja, kaip jau seniai tapo įprasta, konservatorių vadovai nelinkę pripažinti savo klaidų. Jie mieliau linkę kalbėti apie didžiulius p. P. Auštrevičiaus ,,laimėjimus” rinkimuose – jo gautus dvidešimt procentų balsų -- , tačiau uoliai vengia svarstyti klausimą, kiek tų balsų gauta iš p. V. Uspaskicho malonės.

    Dar labiau stebina tai, kaip konservatorių vadovai įvertino tik ką pasibaigusių rinkimų į Europos parlamentą rezultatus. Prabilta apie kažkokią neva pasiektą ,,pažangą” palyginti su ankstesniais rinkimais. Matyt, ir šiuo atveju viskas priklauso nuo vertinimo kriterijų. Jeigu svarbiausias vertinimo kriterijus yra tik  partijos funkcionierių skaičius, kurie viliasi gauti šiltą Seimo nario kėdę, tada toks optimistiškas vertinimas tampa gana suprantamas. Tačiau jeigu būtų vertinama mąstant ne apie asmeninius, o valstybės interesus ir prisimenami šiuose rinkimuose liberalų prarasti balsai, turėtų būti akivaizdu, kad po šių rinkimų kaip niekad sustiprėjo populistinių ir antivalstybinių politinių jėgų pozicijos. Jau dabar akivaizdu, kad jeigu niekas nepasikeis šios jėgos būsimajame Seime turės milžinišką, gal net leidžiančią lengvai keisti Konstituciją, daugumą.

    Nors ir nemalonu tai pripažinti, bet ne p. V. Adamkus yra ir tikrasis prezidento rinkimų laimėtojas. Tikrieji laimėtojai -p. V. Uspaskichas ir K. Prunskienė. Pirmasis pasiekė ir psichologinę, ir politinę pergalę. Jis privertė kaip vergiškus prašytojus jam nusilenkti abu  antrojame prezidento rinkimų ture

 Į pradžią

 

2. Andrius Navickas      Ar trapi Valdo Adamkaus pergalė užkirs kelią rudens politinei katastrofai?

Prezidento rinkimai  baigėsi Valdo Adamkaus pergale. Dabar daug kas priklauso nuo to, kiek išminties ir drąsos pademonstruos šis politikas. Veikti jam teks ypač sunkiose sąlygose. Trapi persvara antrajame rinkimų ture prieš „sijonuotą Paksą“ (tokį K. Prunskienės įvardijimą aptikau viename rusiškame interneto portale) rodo, kad paksizmo mirties diagnozė, kurią daugelis suskubo paskelbti, dar gerokai ankstyva. K. Prunskienė neabejotinai sustiprino savo pozicijas per šiuos Prezidento rinkimus, pakilo skrydžiui tarsi Feniksas iš pelenų. Tai reiškia, kad vakarietiškąją demokratijos tradiciją per Seimo rinkimus teks ginti net trimis frontais: nuo R.Pakso vardu pavadintos politinės amalgamos, kurią, atrodo, į priekį stumia didžiąja dalimi vien keršto savo valstybei troškimas; nuo oligarchinės Rusijos tradicijos Lietuvoje diegiančio Viktoro Uspakicho bei jo sėbrų, taip pat ir nuo „nuosaikiojo paksizmo“ fronto, kurio lydere yra tapusi K. Prunskienė. Pastarasis pavojingas dar ir tuo, kad pridengtas vakarietiškos demokratijos retorika gali suklaidinti tuos, kurie nemėgsta brutalumo ir kartu yra pavargę nuo tradicinėmis pasivadinusiu partijų politinės valios atrofijos.

Bet kurios iš trijų aukščiau įvardytų jėgų  sėkmė Seimo rinkimuose reikštų didelį žingsnį atgal į „laukinio socializmo“ (nepaprastai taiklus V.Radžvilo pasiūlytas naujadaras pokomunistiniam būviui nusakyti) pelkę. Po šių Prezidento rinkimų daugiau vilties, kad judėsime link vakarietiškos politinės bei socialinės sąrangos. Tiems, kurie graudena, jog praradome šansą kurti „liaudį geriau suprantančią valdžią“ , noriu priminti, kad esminis tokios valdžios bruožas – ji iš liaudies lipdo tokius darinius, kokius tik nori. Netiesa, kad socialinė gerovė gali koegzistuoti su dvasios vergyste. Jei neįtikina šis teiginys, paprasčiausiai apsidairykime. Pažvelkime, kaip gyvena žmonės Baltarusijoje ir kaip jie gyvena, pavyzdžiui, Vokietijoje. Tada savęs paklauskime, kaip norėtume, kad gyventume mes ir mūsų vaikai. Dauguma, esu įsitikinęs, norėtume gyventi pagal vakarietiškus standartus. Tačiau tai reiškia, jog šiandien mes kenčiame ne nuo reformų pertekliaus, bet nuo nuoseklių reformų trūkumo. Bėda tay, kad pokomunistiniuose kraštuose bet kokios permainos buvo sutapatintos su demokratija ir Vakarais, nors dažnai jos tebuvo valdančiojo klano interesų „prastūminėjamas“.

Taip pat turime aiškiai suprasti, kad alternatyva Vakarams šiandien reiškia bandymą gyventi iš „Gazpromo“ ar „Lukoilo“ malonės, svajojant apie pigias rusiškas dujas bei naftą. Tačiau pripažinkime, kad kol kas „pigių žaliavų“ mitas tėra priemonė „rekrūtuoti“ politikus, norinčius politinėje scenoje išlikti bet kokia kaina, taip pat ir turtėjimo šaltinis nedidelei „naujųjų lietuvių“ grupei.

            Tik akli ir visai atbukę šiandien gali nematyti, kad, nepaisant formalios narystės NATO ir ES, vis dar esame kryžkelėje ir egzistuoja reali grėsmė, jog bilietas į Vakarų erdvę, kuriuo taip didžiuojamės, taps ne daugiau nei suvenyru. Jei rudenį laimės tie, kuriems „laukinis socializmas“ yra turto ir galios augimo sąlyga, galėsime sakyti, kad ilgam įstrigome karantino koridoriuje.

            Mano įsitikinimu, Valdas Adamkus suvokia šią grėsmę. Tačiau problema ne tik tai, kad laiko iki rinkimų labai nedaug. Idant Seimo rinkimai nevirstų politine katastrofa, būtina suformuoti stiprią alternatyvą tiems, kurie šiandien jau švenčia būsimą pergalę. Kalbant apie tokią alternatyvą, daugelio akys krypsta į tradicinėmis pasivadinusias partijas. Deja, net nereikia ypatingo akylumo, jog įžvelgtume, kad šios partijos gerokai negaluoja.

            Socdemai triuškinančiai pralaimėjo Prezidento rinkimus, prasčiau nei tikėjosi, pasirodė Europarlamento rinkimuose, tačiau, atrodo, nelabai suprato pralaimėjimo priežastis. Užuot susipratę, kad juos gramzdina jų pamėgta politinė buhalterija, jie pareiškė, kad jų klaida, kad per mažai pasiūlė žmonėms žaidimų. Vargu ar tokiais viešais pareiškimais besisvaidydami socdemai  pagalvoja, kokia panieka mums visiems slypi tokiame teiginyje.

            Konservatoriai gali džiaugtis, kad nepasitvirtino niūrios prognozės rinkimuose į Europos Parlamentą. Tačiau jų taktika Prezidento rinkimuose kėlė sumaištį tiek pačioje partijoje, tiek visoje visuomenėje. Aišku, konservatoriai gali guostis, jog  vis tiek išlieka „mažiausia blogybe“. Šios partijos vadovas bent nelaksto nuo STT pareigūnų į užsienius ir nepainioja verslo su politika. Tačiau, stebint šios partijos pastarojo pusmečio veiklą, sunku atsikratyti didėjančio bejėgiškumo įspūdžio. Pats partijos kūnas po susijungimo su politiniais kaliniais ir tremtiniais išaugo, tačiau panašu, jog nelabai suvokiama, ką reikėtų su šiuo kūnu veikti. Vytautas Landsbergis išvyksta į Europarlamentą, o Andriui Kubiliui trūksta ne vien charizmos, bet ir kiek platesnio akiračio. „Auštrevičiaus“ kamščiatraukis išlaisvino V.Uspaskicho „džiną“ iš butelio. Kėdainių oligarchas buvo ištrauktas iš marginalų kertės. Dabartinės žodinės kautynės su V.Uspaskichu tik didina pastarojo populiarumą. Iš dalies ir dėl to, kad nei A.Brazauskas, nei A.Kubilius, nei A.Zuokas netiki nepopulistinės politikos galimybėmis.

 

            Apie Artūro Zuoko, sugebėjusio išsaugoti partijos vadovo postą, kalbėti nėra lengva. Jo pabėgimas į Varšuvą atskleidžia , kokioje tragikomiškoje situacijoje esame atsidūrę. Situaciją vadinu tragikomiška, nes nors politinėje scenoje vyksta tragedija, tačiau dauguma aktorių, tenka pripažinti, tikrai komiški personažai. A.Zuokui pavyko numalšinti E.Gentvilo „maištą laive“. Tačiau išlikti svarbiu politiniu scenos dalyviu jis tegali tiek, kiek jį parems Prezidentas Valdas Adamkus. Kartu turime pripažinti, kad bet kokia parama susikompromitavusiam A.Zuokui mažins Prezidento galimybes daryti esmines permainas Lietuvos politiniame gyvenime.

            Galima teigti – kuo Prezidentūroje bus mažiau A.Zuoko, tuo daugiau turėsime vilties, kad permainos dabartinėje situacijoje įmanomos. Nes šiandien tradicinių partijų stiprinimas pirmiausia turi prasidėti nuo reiklios pozicijos jų atžvilgiu. V.Adamkus ne tik turi griežtai reikalauti, kad būtų ištirti visi įtarimai politinėms partijoms dėl korupcijos, bet kartu griežtai reikalauti iš tradicinių partijų lyderių tapti daug atidesniems tiek Lietuvos žmonių rūpesčiams, tiek partijų vertybiniams pamatams.

            Valdo Adamkaus pergalė rinkimuose duoda mums dar kelis mėnesius laiko. Tačiau kartu apnuogina ir tai, kad dabartinė situacija labai pavojinga. Labai svarbu, jog Valdas Adamkus nuosekliai įgyvendintų savo šūkį: Lietuva be pamirštų žmonių ir kartu telktų visas pilietines jėgas. Jei mes nenorime politinės tragedijos rudenį, būtina suaktyvinti pilietinę visuomenę ir kartu priversti keistis politines partijas. Kito recepto, kaip duoti deramą atkirtį populistams, nežinau.

 Į pradžią

 

3. Arvydas Akstinavičius             Baimės

          Stebint pastarojo meto Lietuvos politinius įvykius, prisimenu iš vaikystėje skaitytas pasakas apie pasipūtėlį baravyką, prieš kurį drebėjo visas miškas. Įvykusius ir artėjančius rinkimus tikriausiai galima sulyginti su šios vaikų knygelės pasakojimo kulminacija. Prisiminus, kad Lietuvoje politika neretai palyginama su vaikiškais suaugusių žaidimais ir supratus, jog realybėje pasakos atitikmuo yra Viktoras Uspaskich su savo Darbo partija, grįžkime prie politinės padėties aktualijų.

          Įvyko Europarlamento ir Prezidento rinkimai. Ką jie parodė? Ogi tai, kad Lietuvos politiniame ir nepolitiniame gyvenime vis labiau įsivyrauja baimė. Žmonės bijo prarasti darbą bijo būti išduoti, apšmeižti, nustumti, bijo tikėti ir pasitikėti. Šalia gyvenimiškų baimių atsiranda dar menamos. Ir sukasi užburtas ratas. Politikoje tas pat ir taip pat. Politikai bijo netekti valdžios, prarasti įtaką, rinkėjų pasitikėjimą ir balsus. Sakoma, kad skęstantis griebiasi ir šiaudo. Štai tuomet ir atsiranda gelbėtojas. Milijonierius, neva gelbstintis žmones agurkais, ledais, minimalia alga ir, aišku, šou renginiais. Drąsuolis, kuris ir pats bijo (gal net ir labiau už kitus) prarasti savo abejotinos kilmės milijonus ir galimybę jų pasidaryti dar. Todėl ir tampa politikos verslininku ar verslo politiku, todėl ir kuriamas mitas apie gelbėtoją Viktorą. Anksčiau tauta kalbėjo apie šlubą vokietį, dabar apie rusą iš Archangelsko. Tačiau  tuo mitu patikėjo ir patys politikai. Neliko nei jų ambicijų, nei principų. Liko tik baimė. Baimė netekti V.Uspaskich Darbo partijos balsų. Prisiminkime Prezidento rinkimų pirmą turą. Konservatoriai be jokios gėdos  sutiko turėti bendrą kandidtą su Darbo partija. Net ir dabar, jau pasibaigus Prezidento rinkimams, vargu ar galima būtų tiksliai pasakyti, kas gi buvo tikrasis V.Uspaskich kandidatas tiek pirmajame, tiek ir antrajame turuose. Bijodamas prarasti galimus balsus, Petras Auštrevičius savo dvilypumą teisino tuo, kad „paklydusias aveles reikia grąžinti į doros kelią“. Dar stipriau pareiškė Tėvynės sąjungos lyderis Andrius Kubilius: „Darbo partija labai populiari ir jos paramos atsisakyti netikslinga“. Tai, be abejo, tik didino V.Uspaskich pasipūtimą ir įžūlumą. O čia dar tauta, bėgdama nuo vilko (t.y., partinių klanų) užšoko ant meškos – sunešė kelis šimtus tūkstančių balsų Darbo partijai Europarlamento rinkimuose. Tuomet prieš antrąjį Prezidento rinkimų turą, pasijutęs visagaliu caru, ponas Viktoras privertė nusilenkti abu kandidatus. Jeigu Kazimira Prunskienė turėjo pagrįstas pretenzijas į Darbo partijos elektoratą, tai Valdo Adamkaus štabo elgesys buvo sunkiai paaiškinamas. Tokiu žingsniu buvo daugiau pralošta, negu išlošta. Ir ne tik asmeniškai, bet ir valstybės mastu. Per šiuos Europarlamento ir Prezidento rinkimus V.Uspaskich su Darbo partija gavo ir pripažinimą, ir palaiminimą. Dabar jau ir pirmojo valstybės asmens. To jam ir reikėjo.

            Tačiau baimė ir toliau siaučia politikos koridoriais. Bijodami visiškai (o gal ir galutinai) prarasti valdžią ir įtaką A.Brazausko LDDP veikėjai sutiks ja dalytis su bet kuo. Aišku, šį kartą netekus turėtų pozicijų, bus ieškoma stipresniųjų partnerystės. Vienas iš variantų – tai pati Darbo partija. Ne mažesnių baimių kamuojami konservatoriai, kad šį kartą švytuoklės principas nesuveiks jų naudai, dėlioja „vaivorykštės“ Vyriausybės ar kitus fantastinius variantus, kuriuos iš tiesų galima regėti tik košmariškame sapne. Šios politinės partijos tik nevykusiai bando dangstytis menamu tradiciškumu, gal būt ir nesuvokdamos, kad toks jų blaškymasis tėra vandens pylimas ant V.Uspaskich malūno. Nesuprantamas ir dalies žurnalistų, atrodo, drąsiai taršančių kai kuriuos kitus politinius veikėjus, kuklumas pono Viktoro atžvilgiu. Kas tai – lojalumas ar ta pati baimė?

            Atrodo, padėtis būtų be išeities. Gal daliai partijų ir politikų būtų net naudinga. Tačiau yra galvojančių kitaip. Baimę nugalėti galima. Tam reikalinga tiesa, tikrumas ir tikėjimas. Tai vienas iš priešnuodžių prieš slankiojančią po šalį V.Uspaskich Darbo partijos šmėklą.  Jeigu partija, politikas ar pilietis neturi šių savybių, tuomet jie ir tampa baimės aukomis, kuo, beje, yra tapęs ir pats V.Uspaskich. Kas tuo netiki, gali paskaityti ir tas pačias vaikiškas pasakas su panašiais veikėjais į poną Viktorą (pradėti galima ir nuo Justino Marcinkevičiaus „Grybų karo“).

Taigi, kokiomis baimėmis gyvena V.Uspaskich su savo Darbo partija?

            Taip ir liko klaustukais ir įtarimais apaugę pono Viktoro milijonai. Kuomet pats V.Uspaskich bando tai paaiškinti, jo pasakojimas primena dar vieną pasaką – apie kareivį, iš kirvio išvirusį košę.

            Kita baimė tai, kad vėliau ar anksčiau tauta sužinos ir apie Kėdainių dvaro „fenomeną“, kuris buvo peršamas visai Lietuvai. Beje, kuomet yla pradėjo lįsti iš maišo, V.Uspaskich baigė šią savo giesmelę. O esmė ta, kad statistiniai nedarbo, darbo užmokesčio, pragyvenimo lygio Kėdainių rajono rodikliai yra blogesni ir už kai kurių kitų, ir už daugumos kitų Lietuvos rajonų rodiklius. O štai padarytų nusikaltimų skaičiumi V.Uspaskich „tėvonija“ lygiuojasi į šalies didmiesčius.

            Dar viena baimė – tai buvimas valdančioje koalicijoje ir vadovavimas Seimo ekonomikos komitetui. Jo dėka nemaža dalis priimtų įstatymų didino socialinę nelygybę, tarnavo stambiajam kapitalui ir turtingiesiems. Jeigu tai sužinos ir supras ką nuveikė  būdamas valdžioje V.Uspaskich, didžioji dalis rinkėjų už jį nebalsuos. o išaiškėjus visoms apgavystėms, p. Viktorasbus negailestingai kalamas prie kryžiaus. V.Uspaskich puikiai supranta, kad melo trumpos kojos. Todėl jeigu šiuo keliu einant pavyktų dar kartą atsidurti valdžioje, net ir su stipresniais postais bei lojalesne sau komanda, likimas būtų negailestingas – geriausiu atveju tektų atsidurti pirmtakų padėtyje. O labai tikėtina, kad masės žmonių, nepatenkintų V.Uspaskich valdymu ir išėjusių į gatves, reikalaus kraujo.

            Neramu ponui Viktorui ir dėl savo komandos. Ištroškę valdžios jie greitai subėgo į krūvą – bet kas ir iš bet kur. Tačiau gavę norimą kąsnį (o nereikia pamiršti, kad visiems jo neužteks), paskui savo vedlį jau nebeseks kaip akli kačiukai. Juo labiau, kad dar žengiant į politikos olimpą, V.Uspaskich jau susiduria su lojalumo problemomis: teko paleisti Vilniaus skyrių, išsilakstė dalis vilkaviškiečių, o ir kitose vietose girgžda diktatūros varžtai. Dar žinant, kad ir ankstesni dveji pono Viktoro bandymai nebuvo sėkmingi: Ūkio partija visiškai išnyko iš politikos žemėlapio, o socialliberalai balansuoja ant išlikimo ribos – baimės atrodo pagrįstos.

            Kaip girnapusė po kaklu V.Uspaskich kabo ir penki Europarlamentarai. Jeigu Lietuvoje dar galima daugelį šokdinti, tai Briuselyje pačiam tenka lakstyti ir lankstytis. Deja, nei vienai iš trijų Euparlamento frakcijų V.Uspaskich atstovams taip ir nepasisekė savęs įsiūlyti. Jie liko po užrašu „kiti“. Čia jau pagal dainelę: „anei dūdos, anei skripkos, anei pyragėlio“. Taigi, kelių šimtų tūkstančių žmonių, patikėjusių mistiniais pažadais, kad V.Uspaskich Darbo partija Briuselyje išspręs jų socialines problemas ir kitus būtinus klausimus, balsai nuėjo vėjais. Tikriausiai dėl to ponas Viktoras mažiausiai baiminasi. Tačiau su galima nauda sau (nereikia pamiršti kelių šimtų milijonų V.Uspaskich gautų iš SAPARD) jau bus sunkiau, kuomet nepriklausai nė vienai didžiajai Europarlamento frakcijai. Neatsitiktinai pirmąja  Darbo partijos sąraše buvo įrašyta Ona Juknevičienė, turinti patirtį ir kaip manipuliuoti finansais, ir kaip pasislėpti nuo atsakomybės Uzbekistane ar Serbijoje. Baimė dėl rinkėjų visgi yra ir šioje istorijoje. Ar piliečiai būsimuose Seimo rinkimuose dar kartą taip lengvai ir aklai ryšis išmesti veltui savo balsą, kaip tai įvyko per Europarlamento rinkimus?

            V.Uspaskich baimių sąrašą galima tęsti ir toliau, primenant jam ir tai, kad ne viską galima nupirkti. Tačiau noriu pasakyti, kad priešnuodžių prieš slankiojančią po šalį V.Uspaskich Darbo partijos šmėklą galima surasti pakankamai. Tereikia būti principingiems. O tokių politikoje tikrai yra. Tik reikia geriau jų paieškoti.

  Į pradžią

 

4. Danute. Mikalauskienė     Už kiek parduodi Tėvynę?

   2003 metų prezidentiniuose rinkimuose vieno kandidato rėmėjai taip švaistėsi milijonais, kad jį remiantis stambaus dienraštis, neturėdamas kur dėti pinigų, nusprendė padėkoti  nuolankiai dirbantiems savo žurnalistams ir gerai palėbauti. Buvo užsakytas  specialus lėktuvo reisas ir  redakcijos kolektyvas  nemokamai nuskraidintas į Izraelį. Tel Avivo oro uoste žurnalistų laukė  specialiai pasamdytas orkestras. Po to sekė prašmatnūs viešbučiai, turistinės išvykos specialiais autobusais į kaimynines to regiono šalis, egzotiški pietūs ir dar egzotiškesnės vakarienės… ,,Juodi” pinigai ( kas galėtų paneigti, kad jie neatėjo iš svetimos šalies specialiųjų tarnybų?) už laikraštyje spausdinamas ,,juodąsias technologijas” buvo švaistomi su polėkiu, fantazija ir nemenka doze ciniško pasityčiojimo iš visko:  politikos, partijų, kandidatų, iš mūsų ydų ir mūsų idealizmo… Tie pinigai  lengvai atėjo – lengvai ir išėjo. O tuo metu mūsų vargdieniai žmoneliai už paskutinius centus pirko tą dienraštį, juo tikėjo ir laukė  ateinančio į prezidentūrą mesijo. Jie nesuvokė ir negalėjo suvokti, į kokias gudriai paspęstas pinkles jie įsukti ir koks didelis pavojus iškilo mūsų šaliai...

       O ką tuo metu galvojo Izraelyje besismaginantys žurnalistai? Nejaugi tarp jų neatsirado nė vieno Piliečio? Nejaugi nė vieno jų sąžinėje  neprabudo atsakomybės už savo šalies, tautos likimą jausmai, ar paprasčiausias pilietinis budrumas? Po įsimintinos kelionės Kristaus žemėn dienraščio bendradarbiai džiaugėsi, kad pagaliau  ir jie galėjo palėbauti veltui. 

         Dabar jau žinom, kad tai nepraėjo veltui. Viskam  sava kaina. Niekada ir niekas nesuskaičiuos tų nuostolių, kuriuos mums visiems  ir valstybei padarė šis laikraštis, nuosekliai klaidinęs žmones. Buvo parduoti patys švenčiausi  Lietuvos interesai. Už kiek? Už kelionę į Izraelį? Negi tik tiek teverta Tėvynė?

Žiniasklaidos interesai     

Suklaidinti ir supriešinti liko naivūs žmonės, tikintys, kad tai, kas parašyta juodu ant balto, savaime yra tiesa. Labiau išprusę  į tokius leidinius jau seniai numojo ranka ir jų neskaito, pasirinkdami kur kas solidesnius, pasitikėjimą keliančius leidinius bei autorius. Stop.

         Čia sustokim ir pažvelkim atidžiau. Visi arba beveik visi kiti leidiniai laikosi tos pačios politikos. Savo laikraščių ar žurnalų  centimetrus  jie irgi pardavinėja ir tą daro nuolat. Rinkiminės kampanijos metu to centimetro kaina pasiekia  tokias įspūdingas sumas, kad turbūt sunku atsispirti net šventajam, o ką jau kalbėti apie leidinių redaktorius, paskui kuriuos neretai velkasi senos nešvarios uodegos...           

          Nemanykime, kad pasipinigauti mėgsta tik mūsų leidiniai. Tikrai ne. Užsienyje vyksta tas pat, bet ne taip drastiškai, ne taip ciniškai peržengiamos padorumo ribos. Per leidinius nuolat tvarkomi savi reikaliukai ir itin dideli reikalai, daromos  paslaugos ,,saviems” politikams, verslininkams, draugams, kompanionams. Žinoma, solidesnis dienraštis šiek tiek save gerbia ir parsidavinėja  nors ir klastingai, bet elegantiškiau. Šlykšti teisybė, arba neteisybė, apvelkama gražesniu rūbu, bet ar tai mažesnė nuodėmė? Gal greičiau priešingai? Tai vyksta nuolat, kasdien. Čia  gana sėkmingai  vieni įvaizdžiai kuriami, kiti naikinami. Čia susidorojama su konkurentais, čia išsikovojama ar prarandama įtaka rinkoje, didžiojoje politikoje ir, deja,  sielose bei protuose… O paprastas pilietis skaito tą šėtonišką viralą iš melo, tiesos, intrigų ir tik  kraipo galvą. Jis net neįtaria, kad juo ir tūkstančiais kitų  manipuliuojama.

        Vyriausieji redaktoriai, kurie dažniausiai yra ir leidėjai  -  vienvaldžiai. Jei jie nurodo, kyrį žmogų sutrypti, tai šią užduotį žurnalistai vykdys  nuosekliai iki pergalingos pabaigos. Bene šviežiausias pavyzdys – profesoriaus Sauliaus Sondeckio sunaikinimas. Buvo užsibrėžtas tikslas pašalinti jį iš muzikinės rinkos, ir štai šio žmogaus  jau nebėra. Konflikto provokatoriai trina delnais: pašalinta paskutinė kliūtis – muzikos  rinka jau monopolizuota.

Žurnalisto asmeninė pozicija

       Ar girdėjote kada nors atvejį, kai žurnalistas, pasijutęs visateisiu, laisvu piliečiu pradėjo protestuoti prieš savo šefą? Ar girdėjote, jog žurnalistas viešai pareikštų, kad jis buvo verčiamas rašyti tai, kas prieštaravo jo esminėms nuostatoms, sąžinei? Tai kas tada yra mūsų žurnalistai? Mankurtai, praradę atmintį ir jausmus? Zombiai be vertybinių orientacijų? Ne. Žurnalistai yra paprasti žmonės, kurie turi šeimas, augina vaikus irprivalo juos pavalgydinti bei aprengti ir kurie, beje, socialiai yra menkiausiai apsaugoti. Dauguma jų  tegauna minimalų 500 litų dydžio atlyginimą, nuo kurio bus skaičiuojama mizeriška  pensija, apmokamas nedarbingumas. Faktiškai žurnalistų atlyginimai yra didesni, tačiau tai, kas gaunama virš tų 500 litų – tai jau priklauso nuo redaktoriaus malonės. Gerai įvykdysi jo nurodymą gausi visus 2000 litų, o gal ir daugiau. Na, bet jei neįvykdysi? Gausi pusę, o kitą kartą ir iš viso būsi atleistas. Taigi pasirinkimo nėra; arba rašai taip, kaip liepta, arba eik  lauk. Žurnalistų ,,prigaminta” dešimtys tūkstančių, o leidinių turbūt yra tik kokie trys šimtai. Štai ir atsakymas. Sąžiningas ir stuburą turintis žurnalistas dažniausiai įsitaiso į kokį neutralų leidinuką ar stengiasi susirasti  ramią nišą net ir skandalingame dienraštyje. Kas gi lieka kitiems? Ogi susitapatinti su savo vadovu ir mąstyti jo kategorijomis, orientuotis į jo moralę, jo vertybių sistemą. Toks kelias bene dažniausias ir vaisingiausias.  Jei natūraliai pritari savo boso nuomonei, tai vadinasi, kad ir su savo sąžine nereikia diskutuoti. Taip dingsta vidinė įtampa, o darbe atsiranda tariama  harmonija. Tai tarsi  psichologinis fenomenas, kai  auka susitapatina su savo skriaudėju. Paklausus žurnalistą, ar jis tiki tuo, ką rašo, dažniausiai galima išgirsti nuoširdų teigiamą prisipažinimą. Retai sutiksi žurnalistą,  kuris muštųsi į krūtinę ir prisipažintų, kad yra kaltas, nes nusižengė tiesai, dorai, moralei.

Ir rašytojui reikia pinigų

         Nors ir retai, bet būna, kad  žiniasklaida pasigenda   gilesnio požiūrio į reiškinius, pilietinio sąmoningumo, intelektualesnio žodžio. Tada imama dairytis į rašytojus. Deja, bet pastarieji  tyli, tarsi jų pilietinę sąžinę būtų išdeginusi sausra. Tik rinkiminės kampanijos metu kai kurie jų atsigauna, mat prikėlė juos ne pavojaus trimitai, o ir vėl tie patys pinigai.

          Jeigu ,,Respublikoje” spausdinamos  liaupsės kandidatei į prezidentus K. Prunskienei ir po jomis pasirašo žinoma rašytoja, tai kaipmat kyla mintis, kad ji taip bando atitaisyti savo pačios  padarytas skriaudas kolegei poetei… Ką gi, jei negrąžintos skolos sergančiai draugei  sunkiu akmeniu slegia minėtos prozininkės sąžinę ir ji neranda kito būdo atitaisyti padarytą skriaudą, tai gal taip galima bandyti teisinti jos rinkiminį nuopuolį. Bandyti. Bet ar tikrai pateisinti? Deja….

Psichologine pusiausvyra nepasižyminti rašytoja jau nuo seno garsėja skandalingais pasisakymais bei poelgiais. Tad gal stebėtis ir nereikėtų.  Bet talentingo žodžio meistro, eseisto politinius viražus sunku suprasti. Jį pažįstam, kaip giliai jaučiantį, intelektualų publicistą, religijotyros specialistą. Prieš kurį laiką  dingęs iš žurnalo ,,Ekstra” puslapių, rinkiminės kampanijos įkarštyje jis staiga atgimė ,,Respublikoje”, pasirašydama užsakomąjį straipsnį,,Sena ir nauja". Šio straipsnio net demagogija nepavadinsi. Tai tik piktybiškas faktų iškraipymas, akivaizdus noras  pakenkti oponentui. Tai jau net ne juodosios, o mėšlinosios technologijos.  Jomis naudotis tegali visiškai degradavusi  asmenybė, iš savo sielos  išvijusi paskutinius sąžinės ir atsakomybės likučius. Vardan ko? Vardan pinigų? Matyt, garbingiau būtų ištiesti delną ir paprašyti išmaldos.

    Ką gi daryti skaitytojui, gaudžiusiam kiekvieną to publicisto žodį, juo tikėjusiam? Aklagatvis, iš kurio išeiti neįmanoma, nes nėra orientyrų, arba jie tik klaidina. Rinkiminės kampanijos metu visi kompasai sugedę ir pasitikėti nėra kuo. Beje, tai neatsitiktinumas.   

Vertybių nukainavimo akcija          

Solidumu, analitiniais straipsniais, politine pusiausvyra garsėjantis žurnalas ,,Veidas” prezidento rinkiminės kampanijos įkarštyje visgi įsivėlė į vertybių nukainavimo akciją, pavadintą  ,,už pinigus – viskas galima”.

           Jame atspausdintas dar vienas to paties publicisto straipsnis, palaikantis K. Prunskienę. Reikia pripažinti, kad jis buvo bent jau neblogai parašyta. Kitame  birželio mėnesio ,,Veido” numeryje spausdintas, matyt, itin dosniai apmokėtas dar vienas straipsnis apie kandidatę   K. Prunskienę. Skaitai ir netiki savo akimis. Turinio net neverta pasakoti – užtenka vien straipsnio skyrelių pavadinimų: ,,Profesorė vienintelė perprato naują tikrovę”, ,,Blaivi ir pragmatiška strategė”, ,,Kandidatė, suderinanti užsienio politikos vektorius” … Vadinai, kandidatė suderina vektorius, o pats  leidinys – išderina... Nuostatų ir politinių pažiūrų įvairove čia neprisidengsi.. ,,Veidas”  turi pakankamai įžvalgius, protingus komentatorius bei žurnalistus ir jam visada užteko sveikos politinės nuovokos. Nesunku nuspėti, kur šuo pakastos. Aišku savaime, kad vėl kalti pinigai. Kokio dydžio turi būti tie pinigai, jei už juos parduodama  vienintelio solidaus žurnalo garbė, orumas, skaitytojų pasitikėjimas, paminamos pačių išpuoselėtos esminės politinės bei moralinės vertybės? O gal ir nedidelė čia bėda? “Veidą” skaito išprusęs skaitytojas, jo rinkimine agitacija bei triukais neapgausi, tad norima tikėti, kad  žalos tokie straipsniai visuomenei nepadarys.

Vergystė pinigams: ar verta?

 Tai perfrazuotas to paties “Veido” viršelyje atspausdintas sakinys. Iš tikrųjų, mieli žurnalistai, leidėjai, redaktoriai- ar verta? Išgirdę tokias pastabas, jūs tikriausiai sukruntate  aiškinti, kad tai užsakomasis straipsnis ir šalia esančios raidelės ,,PR”, arba ,,užs.” viską sustato į savo vietas. Suprask, kad tai savotiška  nuodėmės indulgencija. Išvada peršasi savaime: jei reikalinga indulgencija, tai, vadinasi, yra ir nuodėmė. Ši nuodėmė daroma apgalvotai, apskaičiuotai ir atneša didžiulę skriaudą – suklaidina daugybę dorų žmonių, griauna valstybės pamatus, gimdo nihilizmą. Tokio nuodėmės išrišimo neturėtų būti.

              Tai tik trumpi rinkiminės agitacijos atšvaitai,  nepretenduojantys į  visos mūsų žiniasklaidos analizę, tačiau norėtųsi įspėti  tuos, kurie dar tiki spausdintu žodžiu: būkite budrūs – jus kvailina.

               Prieš kelias savaites  Rusijos Žurnalistų sąjunga nutarė: profesionalūs žurnalistai neturi teisės rašyti užsakomųjų straipsnių. Kurie taip elgsis , laukia griežtos sankcijos. Ar tai išgelbės Rusiją, jos piliečius  ir jos žiniasklaidą? Vargu, bet  pavyzdys sektinas.     

  Į pradžią

5. PIRMOJO LIETUVOS KARALIAUS MINDAUGO  KARŪNAVIMO DIENA                                                                                         

                                                                                           Mindaugas 

 

       (Valdė 1240 – 1263)

 

    XIII a. pradžioje kai kurių lietuvių žemių vadai jau buvo virtę

paveldimą valdžią turinčiais kunigaikščiais, bet tokių žemių

kunigaikščių buvo ne vienas. Jie kovojo tarp savęs siekdami iškilti,

 o ši kova vienijo lietuvių žemes į vieną valstybę. Iškilo virš visų

 tas, kuris turėjo daugiau jėgų ir mokėjo geriau už kitus jas panaudoti.

Toks žmogus buvo Mindaugas.

    Mindaugas suprato, kad tikru valdovu jis nebus, jei  nepašalins pačių

galingiausių žemių kunigaikščių. Juos šalinant kilo didelis

vidaus karas. Mindaugo priešai rėmėsi žemaičiais, kuriuos palaikė

Livonijos ordinas, Rygos vyskupas ir Haličo kunigaikštis.

Ieškodamas išeities, Mindaugas susitarė su Livonijos ordinu.

Ordinas padėjo jam apsikrikštyti (1251 m.) ir  apsivainikuoti

karaliumi (1253 m.). Lietuvos karalystė tapo pripažinta tarptautiniu

mastu, tačiau kartu iškilo pavojus, kad vokiečiai

 pavergs žemaičius.

    Žemaičių pergalė prie Durbės (1260 m.) šį pavojų pašalino,

bet Mindaugui sukėlė naujų keblumų. Žemaičiai reikalavo, kad

Mindaugas paimtų juos savo valdžion ir stotų vadovauti kovai prieš

vokiečius. Žemaičius palaikė ir Lietuvos karalystės visuomenė.

Šitaip spaudžiamas Mindaugas priėmė žemaičių pasiūlymus ir

1261 m. ėmė kariauti su Livonija. Stodamas į šį karą, jis stengėsi

neprarasti savo krikščioniškojo valdovo padėties, nes nuo to

parėjo Lietuvos tarptautinis pripažinimas. Visiems įtikti buvo

sunku, mat kryžiuočiai skelbė, kad Mindaugas atsivertė į pagonybę,

o žemaičiai buvo griežtai nusistatę prieš krikščionybę.

    Be nedidelių laimėjimų, kova prieš Livoniją apčiuopiamų rezultatų

nedavė. Šioje sudėtingoje situacijoje Mindaugą 1263 m. nužudė

sąmokslininkai. Sostą užgrobė jiems vadovavęs Treniota.

Treniota grąžino pagonybę, ir Lietuva vėl tapo politiškai

izoliuota. Vis dėlto svarbiausias Mindaugo pasiekimas išliko:

Lietuvos valstybė gyvavo toliau.

 

                                        Edvardas Gudavičius

 

 Į pradžią

6. Vytautas Daujotis   ,,Penktoji kolona” Lietuvoje  

 

Terminas ,,Penktoji kolona”  gimė Ispanijos pilietinio karo metu. Tai buvo slapti priešo šalininkai, veikiantys kaip šnipai arba sabotuotojai. 1936 metais generolas Emili Mola puolė Madridą su keturių kolonų kariuomene. ,,Penktoji kolona”, – paskelbė jis, – ,,yra pačiame mieste”.

    Š. m. birželio 18 d. Eurazijos nacionaliniame universitete (Astana, Kazachija) surengtoje konferencijoje dalyvavo Eurazijos Ekonominės bendrijos valstybių vadovai (Rusijos prezidentas V. Putinas, Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka ir kiti). Šioje konferencijoje daug kalbėta apie Rusijos imperijos atkūrimą.  Geopolitikos teoretikas A. Duginas pasakė: ,, Eurazijietiškumas yra konceptualus sisteminis atsakas į Europos vienijimąsi. Mes kartu esame pašaukti atstatyti Eurazijos Teoriją”.

 

Kas tas Duginas ir jo  Eurazijos teorija?

     A. Duginas dabar yra pagrindinis Eurazijos  sąjūdžio vadas ir Rusijos teoretikas. Eurazinė koncepcija jau priimama kaip oficiali Rusijos ideologija. Rusijos Generalinio Štabo Karo Akademija rekomendavo A. Dugino ,,Geopolitikos pagrindus” kaip vadovėlį. Eurazinė doktrinos tikslas – atkurti Rusijos imperiją.

    Eurazinės doktrinos esmę nuodugniai analizavo kalbininkas Letas Palmaitis (žr. http://www.pilieciai.lt/analizes/ ; laikraštis ,,Baltijos kelias” 2004, Nr. 2, gegužė. )Trumpai priminsime, ką eurazinė doktrina skiria Lietuvai.

 

Lietuvos likimas pagal eurazinę doktriną

    ,,Arba lenkų–lietuvių erdvė tebeegzistuos kaip savarankiška geopolitinė tikrovė (ir bus neįveikiama kliūtimi proeurazinei Baltijos vienybei su prūsiška ašimi), arba jos fragmentai bus integruoti į kitus geopolitinius blokus, o ji pati bus suskaldyta ir pasmaugta pačioje užuomazgoje”( A. Duginas Geopolitikos pagrindai, Maskva, 1997, 5 dalies 5.3 skyrius)

    Kaip planuojama tai įgyvendinti?

     ,,Pagrindiniu geopolitiniu Eurazijos partneriu Lenkijoje ir Lietuvoje turi tapti jėgos, siekiančios šių šalių nekatalikiškos orientacijos: pasaulietinės ,,socialdemokratijos šalininkai, ,,neopagonys”, ,,etnocentristai”, protestantų ir pravoslavų religinės bendruomenės, etninės mažumos. Be to, etninė įtampa lenkų–lietuvių santykiuose yra ypač vertingas elementas, kuriuo reikia naudotis ir, esant galimybei, aštrinti.”( A. Duginas, ten pat).

 

Eurazinė doktrina jau įgyvendinama Lietuvoje

     Tik paviršiutiniškai žvelgiant Dugino eurazinė doktrina skamba fantastiškai. Ir vis tik tai yra realybė, kuri jau įgyvendinama Lietuvoje. Įgyvendinama daug subtiliau ir efektyviau nei sugeba suprasti daugelis politikų ar dienraščių politikos apžvalgininkų, rašančių apie augančią Lietuvos ekonominę priklausomybę nuo Rusijos. Dujų, naftos tiekimas ir perdirbimas – Rusijos rankose. Apie elektros energijos tiekimo linijų sujungimą per Lenkiją su Vakarais kalbėjo visos Lietuvos vyriausybės, bet absoliučiai nieko nebuvo padaryta. Dabar ir Lenkija pasipriešino  tokios linijos tiesimui. Po kelerių metai bus uždaryta Ignalinos atominė elektrinė. Tuomet elektros linijos į Rytus, kuriomis veltui buvo atiduodama Lietuvoje gaminama elektros energija, bus naudojamos perkant elektrą iš Rytų. Ir t.t. Apie tai rašo laikraščiai. O apie ką nerašo?

 

Tai tik žiedeliai, uogelės bus vėliau

    Anksčiau pateiktoje Dugino veikalo ištraukoje nekalbama apie ekonominę priklausomybę. Ne todėl, kad tai nesvarbu. Svarbu, bet daug svarbiau okupuoti žmonių mąstymą. Daugelio  Lietuvos gyventojų mąstymas iki šiol tebėra Rusijos okupuotas. Jie tik kalba lietuviškai. Bet metai bėga, gimsta ir auga jų palikuonys. Jie ne tik kalba lietuviškai, bet ir pradeda mąstyti vakarietiškai. Besiformuojantis vakarietiškas mentalitetas – didžiausia kliūtis eurazinei doktrinai. Rinkimuose Lietuva pradės balsuoti ne taip, kaip reikia Rusijai. Be to, dabartiniai Rusijos tikslams tarnaujantys kadrai Lietuvos politiniuose sluoksniuose sensta, reikia rengti naujus. Norint išlaikyti rusiškąjį Lietuvos mentalitetą, reikia rengti  masiškai ir geriausia būtų rengti pačioje Lietuvoje. Miškuose? Verbuojant? Taip daug neparengsi. Rusijos specialiosios tarnybos rado tiesiog genialią išeitį.

 

Sąlygos eurazinių kadrų rengimui Lietuvoje jau sukurtos

    Lietuvos teisiniuose aktuose įtvirtintos nuostatos, kuriomis Lietuvoje leidžiama studijuoti pagal kitų valstybių aukštųjų mokyklų studijų programas. Tos programos nekontroliuojamos, o studentų skaičius neribojamas. Tokias nuostatas 2003 metų balandį pristatė prof. R. Pavilionis, o Seimas neatidėliodamas ir be jokios diskusijos jas priėmė kaip Aukštojo mokslo įstatymo pataisą. Pagal šią pataisą švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus parengė išsamesnę tvarką, kaip organizuoti ir vykdyti studijas pagal kitų šalių aukštųjų mokyklų studijų programas. Tais pačiais metais ministras Algirdas Monkevičius šią tvarką pateikė Vyriausybei, kuri iškart ją patvirtino. Šiame dokumente  pabrėžta, kad Lietuvos valstybinės aukštosios mokyklos negali steigti užsienio valstybės aukštosios mokyklos filialo, kuri vykdytų kitų šalių aukštųjų mokyklų studijų programų. Pagal R. Vaitkaus parengtą ir Vyriausybės patvirtintą tvarką Lietuvos valstybės institucijos gali tik duoti leidimą vykdyti tokias studijas. Vėliau jokia Lietuvos valstybės institucija nebeturi teisės prižiūrėti tokių studijų. Taigi neaiški, priešiškai Lietuvai nusiteikusių asmenų grupė gali gauti leidimą Lietuvos teritorijoje netrukdomai vykdyti kitos valstybės užsakymą. Pažymėtina, kad, siekdamos pritraukti kuo daugiau studentų, visos šios grupės neapsiriboja tautinėmis mažumomis.

 

Baltijos humanitarinio centro (Lietuva) virsmas į Tarptautinę Baltijos Akademiją

 

    Lietuvos žiniasklaida 2003 metais daug rašė apie skandalingai pagarsėjusią nelegalią mokymo įstaigą - Baltijos humanitarinį centrą, vadovaujamą Jevgenijaus Kostino. Čia buvo apgaudinėjami studentai, jiems žadami  Lietuvos Respublikoje pripažįstami diplomai. Šioje institucijoje per metus studentams už mokslą  teko mokėti daugiau nei 3 tūkstančius litų. Tik vėliau  paaiškėjo, kad ši mokymo įstaiga net nebuvo įregistruota Švietimo įstaigų valstybės registre. Vėliau ši nelegali įstaiga bet kokia kaina siekė įsteigti nevalstybinę aukštąją mokyklą Lietuvoje, pavadintą  Tarptautine Baltijos Akademija. Joje turėjo būti studijuojama pagal Baltijos rusų instituto, veikiančio Rygoje, programas. Lietuvos ekspertai ne kartą vertino Baltijos humanitarinio centro paraiškas ir kaskart teikdavo tą pačią išvadą – netenkinti, nes nėra garantijos, kad mokykloje studijuosiantys Lietuvos piliečiai gaus tinkamos kokybės paslaugas. Tačiau 2003 m. pavasarį netikėtai priimtos Aukštojo mokslo įstatymo pataisos, pagal kurias buvo ženkliai  palengvintas steigimo  leidimų išdavimas nevalstybinėms aukštosioms mokykloms, dirbančioms pagal kitų valstybių mokymo programas.

    Tolimesnės peripetijos keistai mįslingos. Baltijos humanitarinio centro proteguotojais  staiga tampa aukščiausias pareigas Vyriausybėje bei Švietimo ir mokslo ministerijoje užimantys asmenys. Ypatingai energingas ŠMM viceministras R. Vaitkus, visai neseniai buvęs aršus nelegalių mokymo įstaigų kritikas. 2002 metų lapkritį R. Vaitkus Baltijos humanitarinio centro direktoriui J. Kostinui rašo: “Esu įsitikinęs, kad steigimo dokumentai tenkins nustatytus reikalavimus/… /Esu įsitikinęs, kad Jūsų, aukšto lygio profesionalo, vadovaujama naujai kuriama institucija bus pajėgi organizuoti studijas” (iš Baltijos humanitarinio centro dokumentų, kartu su paraiška pateiktų Studijų kokybės vertinimo centrui). Tačiau “kalbėdamas su LŽ Vaitkus tikino, kad Baltijos humanitarinio centro vadovui Jevgenijui Kostinui nebus lengva įsteigti institutą” (Lietuvos Žinios, 2003–09–03). Galų gale, tenkindamas Baltijos humanitarinio centro pageidavimus, R. Vaitkus skubiai parengė detalesnę tvarką, kurią Vyriausybė patvirtino (žr. ankstesnį skyrelį). R. Vaitkaus elgesys niekada neturėjo stuburo. Kas šiuo atveju nulėmė jo elgesį? R. Vaitkus sako nutarimo projektą parengęs tik todėl, kad jo pageidavo Vyriausybė. "Žmonės atostogauja, todėl sėdau ir surašiau", – aiškino jis (Lietuvos Žinios, 2003–08–2).Tai vienas iš nedažnų atvejų, kai viceministras sako tiesą. Paliepus ar pageidaujant jo šeimininkams (LDDP, dabar LSDP) lyderiams ar kitiems įtakingiems asmenims, jis mikliai keičia savo pažiūras, nekreipdamas dėmesio į Lietuvos valstybinius interesus. Ir daugiau Vyriausybės asmenų įsitraukė į skubiai parengto Vyriausybės nutarimo projekto ,,prastūmimą”. Vienas  jų  Vyriausybės kancleris Antanas Kaminskas.  2003 metų liepą Vyriausybės teisininkams nustačius daugybę projekto trūkumų, jis liepė nekreipti į juos dėmesio ir leidimas vykdyti studijas buvo duotas. Tame pačiame posėdyje Tarptautinės Baltijos Akademijos padalinys Lietuvoje buvo legalizuota.

 

Dabartinei vyriausybei teisės normos negalioja

        Vyriausybė, skubėdama legalizuoti šią mokymo įstaigą, grubiai pažeidė dvi įstatymines nuostatas.

     Pirma: patvirtinus naująją leidimų tvarką, Lietuvos ekspertai turėjo iš naujo įvertinti Baltijos humanitarinio centro veiklą. Tai būtų užtrukę keletą  mėnesių. Net ir mažai tikėtino teigiamo įvertinimo atveju, Baltijos humanitarinis institutas būtų netekęs galimybės priimti studentų 2003 metais. Aišku, kad tai netenkino tikrųjų legalizavimo užsakovų.

     Antra: naujoji tvarka  pirmiausiai turėjo būti paskelbta viešai. Tik po to buvo galima svarstyti Baltijos humanitarinio centro pageidavimą. Šie pažeidimai buvo pastebėti, bet Vyriausybė juos ignoravo.

    2003 09 04 Seimo Vyriausybės valandoje Seimo narys E. Masiulis paklausė tik apie antrąjį pažeidimą. Ministras A. Monkevičius ilgai aiškino, kokia puiki naujoji tvarka. Po to labai trumpai ir neįtikinamai atsakė į pateiktą klausimą. Visoje ministro kalboje buvo tik viena dėmesio verta frazė: ,,išduotas leidimas, mūsų nuomone, gana normaliai dirbančiam Humanitariniam centrui”. Įdomu būtų paklausti  ministro: kieno dar tokia nuomonė? Kaip jau minėta, Baltijos humanitarinį centrą ne kartą vertino Lietuvos ekspertai ir kiekvieną kartą buvo konstatuota, kad šis Centras negali garantuoti kokybiškų studijų. Deja, tokio klausimo Seimo nariai nepateikė. Nebuvo prisiminta ir tai, kaip šis Centras apgaudinėjo studentus.

         Lietuvos valdžios institucijos suteikė šiai Akademijai  4 studijų programas: teisės mokslai, Kultūros valdymas, Verslininko veikla ir Verslininko veiklos valdymas bei administravimas. Kurioziška, tačiau nebuvo nurodyta, kokios tai studijos – universitetinio ar neuniversitetinio tipo. Šias studijų programas Akademija pradėjo įgyvendinti  kaip universitetines ir baigusiems suteiks bakalauro ar magistro laipsnius. Tačiau Baltijos rusų universiteto (Ryga)  bakalaurinės studijos vykdomos  tik pagal Kultūros vadybos programą, kitos jų studijų programos yra profesinės studijos ir bakalauro laipsnis neteikiamas. Be to, Tarptautinė Baltijos Akademija vykdo studijas pagal programas, kurioms leidimo Lietuvos valdžia nėra davusi. Akivaizdu, kad Tarptautinė Baltijos Akademija daugumą studijų programų ir dabar vykdo neteisėtai. Tai ir viceministro R. Vaitkaus klaidos, bet jo neprofesionalumas jau nebestebina.

 

Baltijos rusų institutas (Latvija)

           Tai didžiausia Latvijoje nevalstybinė aukštoji mokykla, kurioje studijuoja daugiau nei 9000 studentų, iš jų apie 500 iš užsienio. Tai beveik 10 proc. visų Latvijos studentų. Pastaraisiais metais studentų skaičius šiame institute sparčiai didėjo. Instituto būstinė yra Rygoje, jos filialai - visuose bent kiek stambesniuose Latvijos miestuose. Latvijoje manoma, kad šio instituto vykdomos studijų programos yra pakankamai geros. Nėra pagrindo tuo abejoti. Specialistai rengiami glaudžiai bendradarbiaujant su Rusijos aukštosiomis mokyklomis. Mokestis už studijas palyginti labai mažas. Institutą finansiškai remia Rusija. Žinant, kad pačioje Rusijoje valstybinės aukštosios mokyklos menkai finansuojamos iš Rusijos biudžeto, akivaizdu, kad Rusija turi toli siekiančių tikslų – tokiu būdu siekiama ugdyti Latvijoje lojalią Rusijai inteligentiją. Tai jau minėtos eurazinės doktrinos įgyvendinimas. Perspektyviems Baltijos rusų instituto studentams sudaroma galimybė vienerius dvejus metus pastudijuoti Rusijos aukštosiose mokyklose. Perspektyvumas, aišku, nustatomas naudojant ir Rusijos spectarnybų kriterijus. Taip pat akivaizdu, kad Tarptautinė Baltijos Akademija Lietuvoje įkurta tuo pačiu tikslu. Paraiškas vykdyti Rusijos aukštųjų mokyklų programas šiemet pateikė ir kitos Lietuvoje veikiančios organizacijos, panašios į Baltijos humanitarinį centrą.

 

Nauji kandidatai – Rutenijos studijų centras ir Tarptautinio menedžmento institutas

            Abi šios institucijos taip pat skandalingai pagarsėjusios. Jose nelegaliai vykdomos studijos pagal Rusijos aukštųjų mokyklų programas. Abi jos šiemet pasekė Baltijos humanitarinio centro pavyzdžiu – pateikė paraiškas įteisinti studijas pagal Rusijos aukštųjų mokyklų studijų programas. Viceministras R. Vaitkus,  anksčiau piktinęsis šių mokyklų nelegalia veikla, kol kas  nepareiškė savo naujo požiūrio, bet, žinant jo nuopelnus kuriant Baltijos humanitarinį centrą, nesunku numatyti jo elgesį. Juolab kad Rutenijos legalizavimu jau susirūpino ir Seimo narių grupė.  Verta įsidėmėti jų pavardes. Tai H. Žukauskas,  V. Fiodorov,  J. Veselka,  E. Klumbys, Janė Narvilienė, V. Popovas, P. Papovas, S. Dmitrijev, V. Orechov ir J. Utovka.

        R. Vaitkaus partijos įtakingas draugas Seime J. Karosas bandė spausti ekspertus, vertinusius pateiktas paraiškas. Kol kas norimų rezultatų nepasiekta. Ekspertai pasiūlė netenkinti nė vieno prašymo. Pagrindinė nepalankaus sprendimo priežastis – Rusijos įstatymai nenumato, kad Rusijos aukštųjų mokyklų studijų programos gali būti vykdomos kitų šalių švietimo įstaigose (Latvijos įstatymai tai numato). Visiškai tikėtina, kad Rusijos Dūma ar Vyriausybė skubiai bandys šalinti šiuos trukdžius ir priims reikiamas įstatymines pataisas. Tai tikrai patvirtintų Rusijos siekius perauklėti Lietuvos studentiją.

            Rutenija net neslepia, kad, gavusi Lietuvos Vyriausybės leidimą, rengiasi teikti studijų paslaugas už labai mažą kainą ir nuosekliai didinti priėmimą. Rusija neturėtų didesnių problemų perviliodama Lietuvos studentus į savąsias, bet veikiančias Lietuvoje aukštąsias mokyklas. Lietuva maža, Rusijos finansų pakaks. Be to, Rusija pajėgi užtikrinti programas ir aprūpinti  gerais dėstytojais. Tik tos programos bus orientuojamos į Rusijos eurazinę doktriną.

 

Lenkai neturi globėjų Lietuvos valdžioje

        Lietuvoje taip pat veikia lenkiškos įstaigos, teikiančios nelabai kokybiškas aukštojo mokslo paslaugas pagal Lenkijos aukštųjų mokyklų studijų programas. Tačiau jos dar nelegalizuotos. Nesirūpina jų legalizavimu nei viceministras R. Vaitkus, nei jo partijos vadovybė. Matyt, Rusija to neužsakė. Taigi vienaip su rusiškomis mokyklomis, kitaip su lenkiškomis. Tiksliai pagal Dugino doktriną – didinti įtampą lietuvių–lenkų santykiuose.

 

Kam nauda?

            Aišku, pirmiausia Rusijos eurazinės doktrinos įgyvendinimui. Antra, kas galėtų paneigti naudą valdančiajai LSDP(LDDP). Jos viršūnių ryšiai su Rusijos kapitalu nieko nebestebina. 2000 m. Seimo rinkimuose šią partiją dosniai rėmė Rusijos naftos gigantas Lukoil’as, kurį faktiškai valdo Kremlius. Artėja 2004 m. Seimo rinkimai. Kas galėtų paneigti, kad už pastangas legalizuojant rusų aukštąsiais mokyklas Lietuvoje Rusija nebemokės trisdešimties sidabrinių į LSDP (LDDP) kasą. Norinčių tokiu būdu pasipelnyti yra ir daugiau. Tai žmones, tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su Rusijos spectarnybomis. Pagal sąsajos pobūdį tuos žmones galima suskirstyti į tris labai skirtingo dydžio grupes. Pirmajai grupei priklauso buvę aukščiausi sovietiniai nomenklatūrininkai – LKP(TSKP) Centro Komiteto nariai, sekretoriai, skyrių vadovai. Nei vienas iš jų negalėjo pasiekti šių postų nebūdami KGB agentais. Tačiau pagal KGB taisykles žmonių, užėmusių vietas LKP(TSKP) viršūnėje, KGB bylos buvo naikinamos. Tokiu būdu dabar aukščiausiuose Lietuvos valdžios sluoksniuose esantys buvę LKP(TSKP) vadovai – sekretoriai, CK nariai ir skyrių vadovai yra mažiau pažeidžiami. Rusijos spectarnybos beveik neturi priemonių jų šantažuoti. Tačiau labai tikėtina, kad dėl papildomo pinigo partijai ar asmeninei kišenei dalis jų ir toliau tarnauja buvusiems šeimininkams. Kitoje grupėje yra visa armija KGB agentų, kurių bylos nebuvo sunaikintos atkurtos nepriklausomybės pradžioje. Jie yra labiausiai pažeidžiami. Kartais nėra sunku atpažinti pasidavusių Rusijos spectarnybų šantažui ar savanoriškai jiems dirbančių, pavyzdžiui, sudėjus keletą skirtingų faktų: aktyvi prorusiška veikla dabartinėse Lietuvos valdžios institucijose plius ilgalaikė stažuotė užsienyje sovietiniais metais, kuri nebuvo įmanoma be KGB patikrinimo ir palaiminimo. Tokių asmenų buvo ir tebėra Lietuvos aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Kiekvienas akylesnis Lietuvos pilietis juos gali atpažinti. Deja, daugumos kitų ryšiai su Rusijos spectarnybomis yra sunkiau nustatomi. Tuo turėtų užsiimti Lietuvos specialiosios tarnybos, Tačiau mažai tikėtina, kad jos gali efektyviai veikti. Rusijos spectarnybos negalėjo palikti be savo dėmesio tokių svarbių Lietuvos institucijų ir, galima neabejoti, į jas infiltravo savo agentus. Trečioji grupė, kurioje yra labai didelė Lietuvos gyventojų dalis, nėra tiesiogiai susijusi su Rusijos spectarnybomis. Tai žmonės, kurie, ilgesingai prisimindami sovietinius laikus, į Seimą renka asmenis, žadančius sovietinės spalvos gėrybių.

        Tokia yra Lietuvos terpė, kurioje dabartiniai Kremliaus vadovai įgyvendina savo eurazinę doktriną. Akivaizdu, kad Rusijos spectarnybos visomis išgalėmis stengsis neleisti tai terpei nunykti. Tam kuriamos minėtos mokyklos, kurios rengs naujus šios terpės vadus ir specialistus. Dėl to į Seimą veržiasi prorusiškas gaivalas, tarp jų ir Uspaskichas su savo Darbo partija.

 

Kokia ateitis?

            Neeurazinio arba ne visai eurazinio mentaliteto Lietuvos piliečiai pakraupę stebi prorusiškos V. Uspaskicho Darbo partijos žygį į 2004 m. rudenį vyksiančius Seimo rinkimus. Jau gaudžia šios partijos pergalės fanfaros. Kai kurie politikai ir politikos apžvalgininkai ramina save – nieko baisaus, pabus ta partija ketverius metus valdžioje, per tą laiką Lietuvos žmonės įsitikins jų dosniai svaidomų pažadų nepagrįstumu ir 2008 metų rinkimuose neišrinks į valdžią. Gal ir neišrinks, bet  kol bus valdžioje,  prikrės tokių šunybių Lietuvai, kad ilgai teks švarintis. Pavyzdžiui, per ketverius metus užveis daugiau Rusijos valdomų aukštųjų mokyklų pagal Tarptautinės Baltijos Akademijos struktūrą, į kurių veiklą Lietuva negalės kištis. Jei po Uspaskicho eros dar bus jėgų taisyti Lietuvos įstatymus Lietuvos naudai, tai Rusija iškart notomis ims grasinti Lietuvai. Pasaulio akyse Rusija bus teisi – švietimas kilnus dalykas, jis neturi būti užsisklęsti vienos šalies rėmuose. Juolab kad Lietuvos valdžia pati sukūrė įstatyminę bazę laisvai Rusijos veiklai Lietuvoje.

 

Ką daryti?

        Pirmiausiai, visi Lietuvos piliečiai privalo stengtis, kad prorusiškoms jėgoms būtų užkirstas kelias į Lietuvos valdžios institucijas, ypatingą dėmesį skiriant šį rudenį įvyksiantiems Seimo rinkimams. Būtina skubiai pataisyti Lietuvos teisės aktus, kurie dabar leidžia Lietuvoje nekontroliuojamai veikti Rusijos valdomoms aukštosioms mokykloms. Kadangi tos mokyklos žada kur kas pigesnes studijas Lietuvos piliečiams, reikia panaudoti antidempingo priemones, kurias dabar rodo Europos Sąjungos teisės aktai. Tai reiškia, kad galima uždrausti teikti studijų paslaugas žemesne kaina, nei jas teikia kitos Lietuvos privačios aukštosios mokyklos. Turėtų susirūpinti ir Lietuvos universitetų rektorių konferencija, kuri, konkuruodama dėl studentų, dabar daugiausia užsiima Lietuvos kolegijų menkinimu ir nepastebi kylančios naujos grėsmės. Dabar beveik visi Lietuvos abiturientai stoja į aukštąsias mokyklas. Jei pradės daugėti stojančiųjų į Rusijos valdomas aukštąsias mokyklas, tai neišvengiamai bus uždaromos kitos Lietuvos aukštosios mokyklos.

 Į pradžią

 

7. Česlovas Laurinavičius, istorikas    Nacionalinis susitarimas Lietuvoje – atsitiktinumas ar konstanta?

 

Nacionalinio susitarimo sąvoka gana dažnai vartojama. Lietuvoje pastaruoju metu ji tapo moraliniu priekaištu politikams, nesugebantiems pakilti virš siaurų partinių bei grupinių  interesų. Tačiau paaiškinti, kas yra tas nacionalinis susitarimas,  nėra paprasta. Iš istorijos žinome legendą apie Šiaurės Amerikos kolonistų susitarimą laikytis daugumos principo,  taip pat žinome, kad nacionaliniu susitarimu pasižymi britai,  pagaliau galime prisiminti ir garsią frazę apie vokiečių socialdemokratus, kad jie -  „tik iki Eitkūnų“. (Tai reiškė, kad buvo visuotinai suvokiama, kur baigiasi vidaus politinė kova ir kur prasideda bendras nacionalinis interesas). Tačiau tai tik lakūs pastebėjimai, juos galima priimti, galima dėl jų ginčyti.

Ar minia visada teisi?

    Teoriškai taip pat aiškiai atsakyti neįmanoma, tačiau neabejotina, kad nacionalinio susitarimo idėjos ištakų reikėtų ieškoti demokratijoje. Šia prasme pirmiausia prisimintina garsioji Žano Žako Russo suformuluota visuomeninės sutarties (arba bendrosios valios) teorija. Buvo galvojama, kad valdžios šaltiniu pavertus liaudį, tai yra faktinę  gyventojų visumą, žmonės taps lygūs ne tik juridiškai, bet ir socialiai. Tačiau dar iš Prancūzijos didžiosios revoliucijos laikų žinome, kokias destrukcijas sukėlė bandymai praktiškai pritaikyti  tą teoriją. Anoniminė minia apsiginklavusi šūkiu „Vienybė, lygybė, brolybė“, tačiau daugeliu atvejų  nenutuokia nei apie teisę, nei apie politiką. Ji nutraukė ryšį su ankstesnėmis valstybės institucijomis, ir... prasidėjo kruvina epochos tragedija: iš pradžių totalinis galvų kapojimas šalies viduje, o po to netramdoma ekspansija po visą kontinentą. Suvokusi tokią patirtį, tolesnė demokratinė mintis nuo visuomeninės sutarties fenomeno ėmė trauktis lyg nuo parako statinės, kartu stengdamasi ją pridengti arba net  visai paslėpti sudėtinga reprezentavimo pakopų konstrukciją.  O socialinių klausimų sprendimui pasirinktas laipsniškų reformų kelias.

     Vis dėlto regionuose, kur demokratijos plėtotė vėlavo, konkrečiai Centrinėje bei Rytų Europoje,  ir  XX amžiaus pradžioje tebebuvo gaji visuomeninės sutarties idėja. Paprastai ji pasireiškė reikalavimu -  niekada iki tol demokratijos nemačiusioje erdvėje sušaukti visuotinį Steigiamąjį susirinkimą, kuris tarsi panacėja turėjo išspręsti visas problemas. O Rusijoje liaudies valdžios bei  lygybės idėja net reanimavo tai, kas Vakarų Europoje jau prieš šimtmetį buvo palaidota: pradžioje galvų kapojimą šalies viduje, o po to -  nevaržomą ekspansiją į išorę

Tautos sąvoka ir demokratija

        Kita teorine prielaida aiškinantis nacionalinio susitarimo galimybes tarnautų tautos sąvoka. Tauta, be abejo, taip pat yra demokratijos kategorija, tik ji dažnai suprantama  ne tik kaip teisinė konstrukcija, bet ir kaip materiali organiška bendrija, susieta kultūriškai bei istoriškai. Būtent pastarasis tautos supratimas įsivyravo  Vidurio bei Rytų Europoje, kai Pirmojo pasaulinio karo metais JAV prezidentas Wilsonas paskelbė garsųjį principą, kad kiekviena tauta turi teisę laisvai apsispręsti gyventi nepriklausomai. Tačiau toks tautos supratimas gimdė etnocentristinį nacionalizmą, kuris ardė naujai besikuriančias valstybes iš vidaus bei kūrė naujus tarptautinius konfliktus, vedusius Europą į naują karą. Dėl to beveik visų naujų nacionalinių valstybių suverenitetas po Antrojo pasaulinio karo buvo suvaržytas arba visiškai prarastas. Tuo tarpu demokratinė mintis toliau  ieškodama būdų, kaip sutramdyti nacionalizmą, akcentavo  pilietybę bei instituciją ir slopino etnokultūrinę orientaciją. O XX amž. antroje pusėje net atsirado  teorijų (E.Thomsonas, R.Brubackeris, K.Verdery), pagal kurias tautos kaip etnokultūrinės bendruomenės  apskritai neegzistuoja, o tėra tik institucijų suformuoti surogatai, kuriuos retkarčiais mobilizuoja nacionalistai.  Kitaip tariant, tokių teorijų teiginiai įrodinėjo,  kad tautos, kaip etnokultūrinės bendruomenės, ne permanentiškai egzistuoja, o tik kartkartėmis atsitinka, kad jas materializuoja nacionalizmo idėja. Tokios teorijos, beje, vedė prie išvados, kad net  Wilsono iškeltas tautų apsisprendimo principas buvo nekonkretus ir  ydingas.

         Taigi galima konstatuoti, kad demokratinė mintis  per pastaruosius du šimtmečius pastebimai evoliucionavo, ir  kad ta evoliucija  politikoje pasireiškė pagrindinėmis dviem  srovėmis – socializmu bei nacionalizmu. Vakaruose ta evoliucija galiausiai atvedė į kokybinę sintezę – pilietines visuomenes. Panagrinėkime  kaip toji evoliucija reiškėsi Lietuvoje.

Pilietinės visuomenės evoliucija Lietuvoje       

        Nuo pat modernaus lietuvių politinio gyvenimo pradžios  galima įžvelgti dvi  tarp savęs konkuruojančias politines sroves -  socialistinę ir nacionalistinę. O jau 1917 m. rudenį sudarytoje Lietuvos Taryboje vyko akivaizdi kova tarp atitinkamų dviejų grupuočių, kurių kiekviena savaip suprato Lietuvos valstybės kūrimo principus. Socialistai reikalavo sušaukti  Steigiamąjį seimą,kuris būtų išrinktas  demokratiškai visų Lietuvos gyventojų, ir kuris galėtų numatyti Lietuvos valstybės ateitį. Tačiau buvo neaišku, iš kokios teritorijos  turėjo būti renkamas tas seimas, ir juo labiau buvo neaišku – ar toks seimas apskritai pasisakytų už Lietuvos valstybės kūrimą. Deja, realiai toks projektas galėjo vesti  tik link Lietuvos prijungimo prie Lenkijos arba prie Rusijos.

 Nacionalistai turėjo aiškesnį supratimą apie būsimos Lietuvos valstybės teritoriją, nes apeliavo į lietuvius – tai yra, į lietuviškai kalbančius bei laikančiais save lietuviais. Tačiau pagal tokią nuostatą liko neaišku,  kaip į toklią  Lietuvos valstybę žiūrėtų kitų tautų gyventojai, kurių praktiškai pretenduojamoje teritorijoje galėjo atsirasti net daugiau, nei lietuvių. Tad pastarosios nuostatos šalininkams realiai beliko pasikliauti išorės parama, konkrečiai, tikėtis, kad kitataučius, pirmiausia lenkus,  padės sutramdyti Vokietija. To tikėtasi, nes Vokietija objektyviai  nebuvo suinteresuota Lenkijos valstybės plėtote. Tačiau lygiai taip pat nebuvo jokių garantijų, kad pasidavimas Vokietijos globai išves į nepriklausomą gyvenimą.

            Retrospektyviai žiūrint akivaizdu, kad nė vienas  projektas nevedė į realią nepriklausomybę. Be to, kiekvienas iš projektų slėpė atitinkamos grupuotės interesą -  sustiprinti savo pozicijas bei gauti valdžios. Vis delto 1918 metų vasario 16 dieną abiem grupuotėms pavyko susitarti ir savo projektus suderinti viename Akte. Ir kažin ar galima būtų paneigti, kad skatinančiu motyvu  susitarimui tarnavo nacionalinė Lietuvos idėja, o pats susitarimas liudijo apie adekvatų tokiai idėjai lietuvių politinės kultūros lygį.

Valstybės moraliniai pamatai

    Tačiau ir priėmus Vasario 16 d. aktą, Lietuvos valstybė dar ilgai nesusikūrė. O susikūrusi ji toli gražu neatitiko lietuvių vizijų. Mat valstybė liko be sostinės Vilniaus, be to, problemiškas buvo ir likusios teritorijos valdymas.  Analizuojant  ano meto lietuvių politinį diskursą išryškėja charakteringa jo ypatybė. Nei pradiniame valstybės kūrimo periode, nei juo labiau vėliau - kovojant dėl prarasto Vilniaus-- nė viena iš lietuvių politinių srovių nepripažino to fakto, kad konkreti jų atstovaujama politinė programa nevedė į Lietuvos valstybės su Vilniumi sukūrimą. Priešingai, kiekviena grupuotė stengėsi nutylėti savo programos silpnąsias puses, o dėl pagrindinių valstybės kūrimo nesėkmių kaltinti oponentus. Žinoma, galima sutikti, kad lietuvių politikus taip elgtis vertė atšiaurus politinis klimatas tiek šalies viduje, tiek išorėje. Tačiau lietuvių politikai, turbūt suprato, kad taip elgdamiesi jie susilpnino valstybės moralinius pamatus. Juk jeigu lietuvių tauta - laisva bendruomenė,  o ne prievartos ar atsitiktinumo suburta, tai jai turėjo egzistuoti bendra moralė bei bendras interesas. Tuo tarpu lietuvių politikai vadovavosi grupine morale bei grupiniais interesais ir tuo pačiu tiesė kelią tiems, kurie apskritai nebeturėjo sentimentų dėl Lietuvos nepriklausomybės. Būtent tokie elementai 1940 metais vyravo, ir vargu ar istoriškai galima  tvirtinti, kad tie politiniai elementai parduodami valstybę negalėjo pateisinti savo veiksmų.

Lietuvių politinė branda

    1990 m.atkurti prarastą valstybingumą buvo sąlygiškai lengviau, nei amžiaus pradžioje. Lietuva, nors ir iškentusi 50 metų svetimą jungą, priešingai, nei 1918 m., turėjo apibrėžtą teritoriją, ir joje  absoliučią daugumą gyventojų sudarė lietuviai. Be to, buvo juridinis ryšys su ana valstybe, kurios sunaikinimo 1940 metais nepripažino demokratinis pasaulis. Tačiau ir tokioje situacijoje buvo pakankamai daug problemų, daug nežinomybės ir rizikos.

    Atsikūrusiame lietuvių politiniame pasaulyje vėl išryškėjo dvi grupuotės ir atitinkamai du valstybės atstatymo planai. Viena iš tų grupuočių buvo glaudžiai susijusi su metropolijos valdžia ir turinti jos privilegijaų. Tačiau dezintegraciniai procesai metropolijoje, t.y. Sovietų Sąjungoje, vertė tą grupuotę šlietis prie išsivadavimo judėjimo Lietuvoje. Ideologiškai ji  save tapatino su socializmu, o jos principinė orientacija į demokratizacijos procesą visos Sovietų Sąjungos mastu tolimu aidu siejo ją su visuomeninės sutarties bei liaudies valdžios apologetais.

    Apie tokias sąsajas liudijo ir tos grupuotės siūlytas Lietuvos valstybės atstatymo planas, kurį sąlyginai pavadinkime „konstituciniu“. Pagal jį buvo deklaruotas 1940 m. valstybės sunaikinimo neteisėtumas ir tuo pagrindu turėjo prasidėti derybos su metropolija dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo. Toks kelias nušvietė ilgų derybų tarp nelygią padėtį turinčių partnerių perspektyvą, ir galiausiai Lietuvos likimą būtų turėjęs spręsti visos Sovietų Sąjungos Liaudies deputatų suvažiavimas. Tačiau ta aplinkybė, kad nuo 1990 metų pradžios metropolijoje jau buvo prasidėjęs atbulinis veržlių prisukimo procesas, darė abejotina ir pačių derybų galimybę.

Interesai, planai ir nepriklausomybė

    Kita grupuotė siejo save su buvusia   Lietuvos valstybe ir atitinkamai konstravo valstybės atstatymo planą, kurį galime pavadinti „restituciniu“. Pagal jį visas 50 metų trukęs gyvenimas metropolijoje turėjo būti nukeliamas už įstatymo ribų ir Lietuvos valstybė atkuriama pagal anksčiau egzistavusios Lietuvos konstituciją. Tokio kelio logika leido tikėtis, kad beveik automatiškai atsistatysiąs ir buvusios Lietuvos valstybės tarptautinis pripažinimas ir, vadinasi, tokiu atveju Lietuva – net jeigu jai tektų vesti derybas su metropolija – jau nebebūsianti viena. Tačiau kartu toks kelias buvo iššūkis metropolijai, ir tuo atveju, jeigu iš užsienio Lietuva apčiuopiamos paramos nesulauktų, ji liktų viena akis į akį su metropolija -  tik jau ne konstitucinės, o karo būsenos.

    Žiūrint iš šiandienos pozicijų galima konstatuoti, kad vėlgi nei vienos iš grupuočių planas nebuvo pakankamas nepriklausomybei atgauti. Be to, kiekvienas planas slėpė ir siaurą atitinkamos grupuotės interesą: vienos – kaip galima ilgiau išsaugoti vyraujančias pozicijas, kitos – kaip galima greičiau perimti vyraujančias pozicijas. Tačiau ir vėl, panašiai kaip ir 1918 metais, pavyko pasiekti nacionalinio lygio sutarimą. Gotlando komunikatas 1989 m. rugpiūčio 5 d. dar liudijo preliminarų  suartėjimą paritetiniais pagrindais. O jau priimant  1990 m. kovo 11 d. aktą iniciatyvą turėjo restitucininkai. Nors balsuojant už restitucinį planą konstitucininkų pritarimas atrodė tik tariamas, tačiau metropolijai pradėjus puolimą konstitucininkai neišsilakstė arba bent jau  dauguma jų neperbėgo į priešišką stovyklą. Vadinasi, 1990-ieji metai vėlgi pademonstravo reikiamą lietuvių politinę brandą.

Demagogiška politinė kultūra

    Nors valstybę atkurti pavyko, tačiau pats atkūrimo procesas nebuvo sklandus bei lengvas. Ir susidūrusios su sunkumais pagrindinės Lietuvos politinės grupuotės vėl ėmė elgtis panašiai kaip ir tarpukaryje. Vėl kiekviena iš grupuočių veikė pagal principą: nutylėti arba ignoruoti savos programos silpnąsias puses ir kaltę dėl iškilusių sunkumų kaltinti oponentus. Kitaip tariant – nors tai skamba ir nekorektiškai - vyraujančiu Lietuvos politinės kultūros principu tapo demagogija. 

    Žinoma, abiejose Lietuvos politinėse grupuotėse buvo ir pozityvių idėjinių pradmenų. Tai tikriausiai padėjo atkurtoje Lietuvoje palaikyti pilietinį bendrumą bei moralinio pasirinkimo galimybę. Kurį laiką veikė vadinamasis švytuoklės principas: žmonės, Lietuvos rinkėjai periodiškai siejo savo viltis tai su viena, tai su kita grupuote. Tačiau  demagogija taip pat nesnaudė. Sumažėjus diskusijų aktualumui – kas labiau nusipelnė arba kas labiau kenkė valstybės atkūrimui - demagogijos banga užpylė kitus nacionalinės reikšmės klausimus, pavyzdžiui, jūrinės sienos su Latvija nustatymo problemą ir ypač „Williamso“ bylą. Iš aukščiausiųjų institucijų skleidžiama demagogija skverbėsi į visas kitas gyvenimo sritis, tarsi nejučia  paplaudama moralinius valstybingumo pamatus. Ir nenuostabu, kad atkurtai valstybei pradėjus skaičiuoti savo antrąjį dešimtmetį, vėl – kaip ir anakart, tarpukary – susiformavo elementai, kurie nesistengė ieškoti  idėjų demokratijoje bei nacionaliniame sutarime, kuriems sukurtas Lietuvoje politinis gyvenimas tapo tiesiog nebepriimtinas.Tokie elementai veržiasi į valdžią netgi nesivargindami  demagoginiu išsisukinėjimu, o tiesiog atvirai meluoja ir nepaiso  bet kokių etikos normų.

Vokiškasis solidarumas

    Žinoma, galima replikuoti, kad ir kitose valstybėse vykstančioje politinėje kovoje neišvengiama demagogijos, o kartais net ir melo. Pavyzdžiui, Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo vyko arši kova tarp dešiniųjų ir kairiųjų, kurių patikimesnis kelias gali atvesti į šalies suvienijimą - krikdemo Adenaurio ar socdemo Šumacherio. Gyvenimo realybė rodė, kad nei vienas, nei kitas kelias nebuvo pakankamas. O kol vyko aštri diskusija, krizę patyrė Vokietijos liberalai, ir į politinę areną įsiveržė ekstravagantiškai radikalūs žalieji. Tačiau iš tikrųjų  nieko baisaus neatsitiko. Vokiečiai pilietinio solidarumo neprarado, o jų politinė sistema pasirodė esanti ne tik atvira, bet ir turinti stiprų ,,stuburą”, nes žaliuosius prie valdžios prileido tik tada, kai jie užsirekomendavo esantys tokia pat  nacionalinė jėga, kaip ir tradicinės partijos. Taigi nėra pagrindo suabejoti vokiečių nacijos egzistavimu.

Ar lietuviai tapo lietuviais?

    Lietuvos situacija, deja, kitokia. Jos situacija rodo idealų išnykimą, cinizmo įsivyravimą ir atskirų grupuočių varžybas dėl valdžios – jos lemtingai panašios, kaip kažkada jau buvo Lietuvoje. O jeigu nebėra  bendros moralės, tokia padėtis automatiškai kelia ir Lietuvos kaip valstybės išlikimo klausimą. Juk žinia, kad istorijos eigoje lietuviai ilgą laiką buvo ,,lyg ir lenkai”, po to – ,,lyg ir rusai”. Tad ar tikrai lietuviai pagaliau tapo lietuviais?

     Nuo Vasario 16 d. iki Kovo 11 d. lietuviai nuėjo gana vingiuotą kelią. Buvo kilnūs idealizmo bei pasiaukojimo, išminties ir brandumo momentai, bet buvo ir gėdingi degradacijos periodai. Bet – ar lietuvių tauta egzistuoja kaip nacionalinė konstanta, ar ji pasireiškia tik kaip pavieniai nacionalinės idėjos pakurstyti atsitikimai istorijos bėgyje – klausimas liktų atviras.

 Į pradžią

 

 

8. Iš skaitytojų laiškų

    Gerbiamoji pilietiškojo laikraščio ,,Baltijos kelias” redakcija, gali būti, kad leidinio antrajame numeryje Arvydas Akstinavičius palietė svarbią temą. Straipsnyje ,,Mutantinė ideologija” ir agurkinė dvasia” jis teigia, kad Lietuvos politinėms partijoms ideologija nėra reikalinga jau 15 metų. Jų pagrindinis tikslas esąs išsilaikymas valdžioje. Todėl partijų populiarumas Lietuvoje yra labai žemas ir taip  įvairiems politiniams mulkintojams rinkimuose atveriamas kelias.

    Norėtųsi, kad autorius tęstų šią problemą  ir konkrečiais faktais parodytų, kaip pagrindinės partijos ideologijų nesilaiko. Tuomet partijos galėtų atsikirsti. Diskusijoje atsirastų argumentuoto supratimo, kuris palaipsniui galėtų plisti ir visoje visuomenėje. Nepagrindus bendrų teiginių, dabar siūloma jais tiesiog tikėti. O jeigu teiginių aklai nepriimi, straipsnį tenka priskirti padejavimø kategorijai.

Pagarbiai,

                                                                                               Arūnas Stakišaitis

 

 

… Fašistinis nusikaltimas, kuris gyvavo trumpą laikotarpį įvertintas ir pasmerktas Niurnbergo procese, o komunistinis nusikaltimas, kuris apima XX a. ne tik neįvertintas, bet ir menkinamas.

   Tikėjau Brazausku ir jo 1993 m.pasakytais žodžiais, raginimu pamiršti praeitį. Jis kvietėsi padorumo. Reikėjo labai nedaug – atsiprašyti, kaip  1955 – 1956 metais tą padarė Latvijos ir Estijos komunistai.

     Tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, man primena pokario metus. Valdžioje esantys nesupranta, kad tai ką jie daro, yra nusikaltimai. Kodėl nepasimokyta iš skaudžios istorijos? Kodėl valdžia nuėjo tuo pačiu keliu: nacionalizavo indėlius, akcijas, kreditus, sunkiu ir sąžiningu darbu uždirbtus pinigus? Kairieji socialdemokratai turėjo apginti dirbančius, norinčius dirbti ir uždirbti žmones. Turėjo apginti mano teises.

      Ką Lietuvos žmonės darė ne taip? Kaip ir visose demokratinėse šalyse jie laikė pinigus bankuose, taupomosiose kasose, investavo, įsigijo akcijų. Vykstant infliacijai , pelnas siekė 300 procentų per metus. Žmonės tai žinojo.

     Tik teismo procesas, pelnyta bausmė ir viešas pasmerkimas galėjo padėti komunizmo aukoms įveikti vaikystėje patirtas traumas.

      Mano supratimu Konstitucinis teismas turi panaikinti visų valdžios pareigūnų ( ir pačių aukščiausių) teisinę neliečiamybę, kaip tai buvo padaryta Italijoje.  Silvio Berlusconi tapo kaltinamuoju prieš 18 metų iškeltoje byloje….

 

                                                                                              V. Milieškienė, Kaunas

  Į pradžią

 9. Darbo partija gviešiasi į mūsų jaunimą

        Artėja rinkimai. Artėja ir didelė grėsmė – galima Darbo partijos rinkiminė sėkmė. Mes, kėdainiečiai negalime atsistebėti žmonių naivumu. Kažkodėl visi įsitikinę, kad Viktoras Uspaskichas sutvarkė Kėdainius, juos suremontavo, išpuošė, sukūrė darbo vietas ir tuo pačiu proncipu sutvarkys visą Lietuvą.

           .Tai yra melas. Kėdainiuose yra daug sėkmingai dirbančių verslininkų ir jų indėlis vien tik mokesčių pavidalu į miesto biudžetą yra ženkliai svaresnis, nei visų Uspakicho valdomų įmonių kartu sudėjus. Nesunku nuspėti kokio dydžio pelnus gauna ir kokius  mokesčius moka vien tik  Kėdainių gigantas “ Lifosa”!. Į miesto biudžetą iš V. Uspaskicho firmelių įplaukia maždaug  tik 3 procentai  visų mokesčių. Visa kita – iš stambių, klestinčių įmonių. Tai jos aprūpina žmones darbo vietomis,  stato puikius pastatus ir tvarko jų aplinką , remia miesto kultūrinę veiklą. Skaudu girdėti, kad lietuviai tiki  ypatinga V. Uspaskicho galia, jo pinigais, neeiliniais ekonomisto sugebėjimais.

         Mielieji tautiečiai, visa tai tik gudriai sukurptas blefas. Šituo  blefu turėtų užsiimti rimti žurnalistai, o aš norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad V.Uspaskichui neužtenka naivuolių žavėjimosi.. Jis gviešiasi ir į mūsų jaunimą.

        Štai tokias elektronines žinutes šalies jaunimo organizacijoms siuntinėja Jaunimo Organizacijos Darbui koordinatorius:

 ,,Sveiki JOD nariai, na kai kas jau žino apie TV finalinės laidos "vienas prieš vieną" filmavimą, kuris vyks 2004 04 14 d. Konarskio 49, Vilnius, 20.30val. Daugeliui iš Jūsų aš jau skambinau ir apie tai pranešiau. Tačiau tai bus finalinė laida ir Gerb. Viktoras Uspaskich prašė daugiau palaikymo, tai ateikit visi kas galit, o tie kurie ateis nepamirškit ir draugų. Na mūsų koordinatorius pasistengs, kad visi susėstumėte. Po laidos kas jau ne vieną kartą buvo zino, kad vakaras tęsiasi klube "Elguva"(Šimulionio g. 1,Vilnius), aišku ne išimtis ir šis vakaras - nemokamas pulas, ir alus bei šokiai.

       Visi kiti, kurie dėl tam tikrų priežasčių negali dalyvauti laidoje,

paremkite bent po vienu skambuciu, o Elguvos klube esat laukiami ir Jūs.

 Pagarbiai,

 Egidijus Langys 

( kalba netaisyta)

   

   Tas laiškelis atrodytų lyg ir nekaltas. Tačiau jo rezultatas yra svarbesnis nei vien tik pasirodymas TV ekrane už “geradėjo” nugaros. Tai pagal viešųjų ryšių taisykles suplanuotas aktas, turintis įrodyti  koks didelis yra V. Uspaskicho populiarumas lietuviškojo jaunimo tarpe, kaip juo žavimasi. Ir niekam nerūpi, kad, galbūt, jaunimėlis atėjo tik todėl, kad po laidos veltui papramogautų.

   Kažkas panašaus vyksta ir Kėdainių ,,Atžalyno”mokykloje. Gabiausius mokinius geradėjas Viktoras kasmet vežasi į Palangą, kur jų laukia nemokamos pramogos,:naktiniai barai, klubai. Rusiškai plačiu mostu  V. Uspaskichas leidžia paaugliams užsisakyti viską, ko tik geidžia širdis. Taigi šlama banknotai, stalus nukloja delikatesai, liejasi alkoholis…

     Štai tokia dvasia  auginami būsimi “darbiečiai”. Po keleto metų jie ateis į mūsų Seimą, kitas valdžios struktūras nešini ne dvasine, intelektualine patirtimi, o jiems įteigtu žinojimu, kad  pinigai gali viską ir tik jie turi vertę šiame pasaulyje..

    B. Kaminskas, Kėdainiai.

 Į pradžią

 

10. Gazeta Wyborcza": kas kelia suirutę Lietuvoje?                           

                     Lenkijos žiniasklaida plačiai komentuoja skandalą Lietuvoje, kurį sukėlė Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnų atlikti dokumentų poėmiai didžiausių šalies partijų būstinėse.

Kaip pareiškė Lenkijos dienraščiui "Gazeta Wyborcza" politologas Mindaugas Vinkus, STT vadovo Valentino Junoko agentų reidas partijų būstinėse - "dar viena juodžiausių Rusijos rinkimų technologijų taikymo apraiška".

  Anot jo, Rusijos viešųjų ryšių specialistai nepalieka Lietuvos. Jie vadovavo Rolando Pakso rinkimų kampanijai, o po to atkakliai gynė Prezidentą, kuris buvo kaltinamas paklusnumu Rusijos specialiosioms tarnyboms. Dabar jie remia Kazimirą Prunskienę, kuri dešimtojo dešimtmečio pradžioje siūlė Michailui Gorbačiovui "įšaldyti" Lietuvos nepriklausomybės siekius, o dar anksčiau - rašė pranešimus KGB. Remia, naudodamiesi V. Junoko ir generalinio prokuroro Antano Klimavičiaus paslaugomis - šie pareigūnai per R. Pakso ir Seimo konfliktą palaikė susikompromitavusį Prezidentą.

Dabar V. Junokas negali paaiškinti, kodėl jis nusiuntė savo agentus į partijų būstines rinkimų išvakarėse. Bet tai jau nesvarbu - skandalas dėl žmonių, remiančių provakarietiškai nusiteikusį Valdą Adamkų, sukeltas, sakė M. Vinkus.

      Prieš priimant Baltijos valstybes į Europos Sąjungą, Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas Sergejus Prichodka įspėjo Vakarus: "Priimate šalis, kurias yra apėmusi suirutė". Suirutė akivaizdi. O kas ją kelia, ne taip jau ir svarbu, pažymi "Gazeta Wyborcza".

     Savaitraščio "Veidas" apžvalgininkas Audrius Bačiulis Lenkijos laikraščiui "Rzeczpospolita" pareiškė: "Man akivaizdu, kad sprendimas surengti STT akciją buvo priimtas pirmadienį, kai buvo paskelbti naujausi visuomenės apklausų rezultatai. Paaiškėjo, kad didelė dalis rinkėjų vis dar dvejoja. O juk jie ir nulems, kas taps Lietuvos Prezidentu".

         Anot A. Bačiulio, nėra abejonių, kad V. Junokas savarankiškai nebūtų ryžęsis tokiai akcijai. Bet šis sprendimas nebuvo priimtas Prezidento, Premjero ar Seimo Pirmininko kabinetuose. Todėl šiandien politikai kelia klausimą, kas iš tikrųjų valdo mūsų šalį. Atsakymas akivaizdus - Rusija jau pakankamai investavo, kad Lietuvos Prezidentu taptų jos remiamas žmogus. Ir ji neatsisako šio plano net ir po R. Pakso nušalinim

 Į pradžią

 

11. Brangūs vienminčiai,

 

      Jeigu vis dar jaučiatės piliečių judėjimo “Kitas pasirinkimas” dalyviais, labai prašytume  pranešti mums savo tikslias koordinates.

      Mes gi savo ruožtu informuojame, kad judėjimo veikla plečiasi ir aktyvėja. Vyksta išvažiuojamieji susitikimai su visuomene. Aplankyta Marijampolė, Kazlų Rūda, Panevėžys, Pakruojis, Kėdainiai, Šiauliai, Radviliškis.

      Savo laikraštyje ”Baltijos kelias” analizuojame aktualiausius politinio gyvenimo įvykius. Jame kalbame ir apie ekonomikos, kultūros, švietimo, žemės ūkio problemas, korupciją. Mūsų laikraštyje bendradarbiauja žymiausi Lietuvos politologai, istorikai, teisininkai, mokslininkai. Į laikraštį gali rašyti kiekvienas pilietis, kuriam artimos judėjimo “Kitas pasirinkimas” idėjos. 

       Visus, kurie pritaria mūsų nuostatoms, kviečiame  aktyviau įsijungti į mūsų bendrą veiklą, tapti judėjimo dalyviais.

       Laukiame iniciatyvių  žmonių, kurie patartų, pasiūlytų naujas veiklos kryptis, o gal ir padėtų organizuoti   mūsų judėjimo filialus įvairiose šalies vietose,  didmiesčių mikrorajonuose, padėtų platinti mūsų laikraštį. “Baltijos kelias”. Laikraštis  yra nemokamas. Esame tikri, kad jį mielai perskaitytų ir jūsų kaimynai, ar bendradarbiai.

        Jūsų  mintys ir idėjos laukiamos mūsų būstinėje, kuri yra Vilniaus g. Nr 22, tel. 2121650, 865051658. El. pašto adresas: info@pilieciai.lt ;

      Kviečiame ir į virtualiąją mūsų svetainę adresu: www. pilieciai.lt

 

 

                                   Judėjimo ”Kitas pasirinkimas” vadybininkas

                                                   Eduardas Daujotis 

 

  Dėmesio !

 

Visiems, kurie dalyvauja  judėjimo  ,,KITAS PASIRINKIMAS” veikloje, ją remia ar kol kas ja tik domisi

 

    Jau yra sukurta nauja diskusijų svetainė piliečiai.lt. Joje užsiregistravę,  galėsite dalyvauti diskusijose  svarbiais Lietuvos klausimais. Čia jūs ne tik galėsite  išreikšti savo nuomonę, bet ir gauti kompetentingus specialistų atsakymus.  Šiuo metu svetainė yra tobulinama ir ateityje taps pagrindine mūsų virtualių diskusijų vieta.  Ką apie ją manote? Laukiame pastabų ir pasiūlymų.

      Artimiausiu metu veiks dvi svetainės. Senoji adresu  www.pilieciai.lt  ir diskusijų forumas    www.pilieciu.puslapiai.lt.

       Jei neaišku, kreipkitės į judėjimo ,,KITAS PASIRINKIMAS” administratorių Eduardą Daujotį.(edas@bamba.lt)

 

---------------------------------------------------------------------------------

 

,, Baltijos kelias”. Leidžia piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS

Spaustuvė”Spauda”. Tiražas 50 000 egz.

Adresas kontaktams LT – 01014, Vilnius 1, Nr. 536 ( Pašto dėžutė) ,

 el. paštas: info@pilieciai.lt; intern. Svetainė: www.pilieciai.lt

    tel.: ( 85) 2121650,  865051658,

 Redaktorė : Nijolė Pranckevičiūtė

 Redkolegija:  A. Akstinavičius, A. Dagelis, V. Daujotis, A. Janulaitis, E. Gudavičius, Č. Laurinavičius, V. Paulaitis, V. Radžvilas, R. Sopranaitė,

                                                                   Į pradžią                                                                       

Į titulinį puslapį