Šiame numeryje: Ką rinkti šalies Prezidentu? Nauji kairieji. Iš redakcijos pašto. Kaip atgauti prarastus indėlius? 

I titulinį puslapį




                                        Nomenklatūrinės politikos agonija
                                        Šūkių ir pažadų metas.

                                        Visuotinio nesusikalbėjimo fenomenas ir jo pasekmė

                                        Ką rinkti Prezidentu?

                                        Socialdemokratai ir neokomunistai

                                        Iš redakcijos pašto

                                        Lietuvos politinė pelkė: kaip iš jos išbristi?

                                        Spaudos atgavimo 100- mečiui

                                        Piniginė demokratija

                                        Nacionalinis susitarimas Lietuvoje - atsitikimas ar konstanta?

                                        Priverskime valdžią pasirūpinti mūsų indėliais

 





1. Nomenklatūrinės politikos agonija

    Artėjantys prezidento bei mūsų šalies atstovų Europos parlamente rinkimai kaip reta akivaizdžiai patvirtino seniai daugelio lūpose sklandžiusį teiginį, kad Lietuvoje yra tik viena partija. Tiesa, ši partija pasidalijusi į pluoštą skirtingomis politinėmis etiketėmis pasidabinusių grupuočių. Pati etikečių gausa kūrė ir palaikė apgaulingą vaizdinį, jog Lietuvoje išties gyvuoja tikra ir visavertė daugiapartinė sistema. Šis iš tuščių etikečių sulipdytas fasadas rinkimų išvakarėse byra it kortų namelis.
    Joks žinomas politikos ekspertas net žvelgdamas pro mikroskopą nepajėgtų įžiūrėti ir pasakyti, kuo vis dėlto skiriasi viena nuo kitos kandidatų į Europarlamentą minios, kas vakarą sakomos neva rinkiminės kalbos. Iš jų dvelkia tokia sukrečianti idėjinė ir moralinė pilkuma ir tuštuma, kad darosi stačiai sunku patikėti ir suprasti, kaip buvo galima nusiristi iki tokios rinkimų parodijos. Iš kandidatų kalbų galima suprasti tik viena: šie žmonės, žadantys ginti Lietuvos interesus Europos Sąjungoje, visiškai nesupranta nei kas ta Sąjunga, nei kokie šalies interesai. Europarlamentaro kėdė sau - štai koks yra vienintelis ir tikrasis jų interesas, kurį jie dar pajėgia suvokti ir dėl jo grumtis.
    Ir vis dėlto net ne šias tuščias kalbas derėtų vadinti nuosmukio dugnu. Praėjusiame laikraščio numerio "Redakcijos žodyje", žadėjome rašyti apie artėjančių rinkimų keistenybes. Jų yra apsčiai ir ieškoti ilgai nereikėjo. Vis dėlto viena iš jų itin smarkiai pranoksta dar pajėgiančio normaliai mąstyti šalies piliečio vaizduotę. Be abejo, turime omenyje rinkimų išvakarėse užsimezgusią faktinę Tėvynės Sąjungos ir Darbo partijų, p. A. Kubiliaus ir p. V. Uspaskicho sąjungą, kai remiamas tas pats kandidatas į šalies vadovo postą. Šiuo atveju vargu ar prasminga prasmės kalbėti apie kokią nors politinę tokios sąjungos logiką. Pakanka įsivaizduoti esamą "vaizdelį" konkrečiau ir gyviau: kažkur Lietuvoje vykstant susitikimui su rinkėjais Darbo partijos lyderis išsijuosęs drabsto purvais konservatorius. Nenuostabu, šito iš jo galima laukti. Tačiau staiga - tiems patiems rinkėjams pristatomas tų pačių konservatorių iškeltas kandidatas į prezidentus, jis apsimeta nieko nematęs ir negirdėjęs, o konservatorių nemėgstantys rinkėjai raginami už jį balsuoti. "Vaizdelis" tikrai tarsi iš fantastinio filmo, tačiau, atrodo, jis nežeidžia konservatorių vadų savigarbos,ar bent jau partinės savimeilės. Nutaisę orias minas, jie mėgina apsimesti, jog nieko blogo nevyksta. O gal vis dėlto vyksta? Gal, tikintis šiltų vietelių prezidentūroje "savojo" (???) kandidato sėkmės atveju, galutinai išsižadama ne tik bet kokių politinių principų, o baigia išgaruoti ir paskutinieji padorumo ir paprasčiausios žmogiškos savigarbos lašai?
    Jokių principų ir savigarbos nebuvimas visada buvo ryškus vadinamosios nomenklatūros bruožas okupacijos laikais. Deja, šis bruožas yra ir svarbiausia nepriklausomos Lietuvos "daugiapartinės sistemos" ir jos pagrindinių bei nepamainomų veikėjų savybė. Būtent ši aplinkybė ir leidžia nedviprasmiškai teigti, kad šalyje egzistuoja ir veikia tik viena - nomenklatūros -- partija. Tai, kad ji pasidalijusi į "frakcijas" - įvairiai pasivadinusias tai besivienijančias, tai tarpusavyje kariaujančias grupuotes reikalo esmės nekeičia.
    O ši esmė labai paprasta. Rinkiminė kampanija galutinai ir kaip niekad aiškiai atskleidė, koks pavojingas šis šalį siaubiantis pseudopartinių grupuočių sambūris. Jeigu nebus sustabdytas, dėl savo kvailumo ir egoizmo jis gali lengvai pražudyti tautą ir valstybę. Daugelį metų Lietuvoje vykdyta nomenklatūrinė politika išties išgyvena agoniją, tačiau ši agonija gali būti ne tik ilga ir skausminga. Jos baigtis gali būti labai liūdna. Tad šaliai verkiant reikia vaisto nuo ją ištikusios sunkios ligos. Deja, nuo tokių ligų savaime nepasveikstama. Atrodo, kad šiuo atveju vienintelis vaistas gali būti tik antinomenklatūrinis piliečių sąjūdis. Įsitraukti į tokį sąjūdį ir pažaboti šią įsisiautėjusių politikierių savivalę, arba, praradus viltį, atsisveikinti su Tėvyne - tik toks, atrodo, pasirinkimas šiandien dar lieka kiekvienam norinčiam ir sugebančiam mąstyti Lietuvos žmogui.
Redakcija

Į pradžią

10. Ką rinkti Prezidentu?

    Piliečių judėjimas Kitas pasirinkimas atidžiai seka šalies politinio gyvenimo įvykius. Laikraščio "Baltijos kelias"redakcija nusprendė paskelbti redkolegijoje priimtas nuostatas dėl kandidatūrų, dalyvaujančių LR Prezidento rinkimuose.


Kazimiera Prunskienė.

    Siekianti tapti Lietuvos prezidente p. K. Prunskienė yra patyrusi ir gana gerai šalyje bei užsienyje žinoma politikė. Iš kitų rinkimuose dalyvaujančių kandidatų ji išsiskiria itin turtinga ir prieštaringa politine biografija. Nors p. K. Prunskienė suvaidino pastebimą vaidmenį atkuriant šalies nepriklausomybę, skiriamieji ir ypač krintantys į akis jos politinės veiklos bruožai visada buvo neprincipingumas ir nenuoseklumas, neretai peraugantys į atvirą cinizmą. 
    Šie bruožai ir itin glaudūs kandidatės ryšiai su agresyviais revanšistiniais, neoimperinius siekius puoselėjančiais Rusijos karinio-pramoninio komplekso sluoksniais buvo ir tebėra neįveikiama kliūtis, trukdanti jai panaudoti savo sukauptą politinę patirtį tautos ir valstybės labui. Neslepiamos p. K.Prunskienės prorusiškos politinės pažiūros ir simpatijos, pamatinės jos praktinės veiklos nuostatos ne tik nesuderinamos su vakarietiška geopolitine Lietuvos orientacija, bet ir verčia rimtai abejoti kandidatės lojalumu pačiai Lietuvos valstybei. Tapusi šalies vadove p. K. Prunskienė neabejotinai veiktų kaip Kremliaus statytinė ir visapusiškai kenktų ilgalaikiams šalies nacionaliniams interesams. Visa ligšiolinė šios kandidatės politinė veikla leidžia vienareikšmiškai ir kategoriškai teigti, kad sėkmės rinkimuose atveju atsidūrusi prezidento poste ji taptų aktyvia ir todėl itin pavojinga valstybės pagrindų griovėja ir Maskvoje puoselėjamų Lietuvos ,,tyliosios okupacijos" planų vykdytoja. Todėl būtina dėti visas pastangas, kad p. K. Prunskienei būtų užkirstas kelias į Lietuvos prezidentės postą.


Vilija Blinkevičiūtė 

    Lietuvos Prezidento rinkimuose dalyvaujanti p. V. Blinkevičiūtė turi tam tikrų administracinio ir politinio darbo patirtį. Tačiau itin menkos kandidatės žinios bei patirtis užsienio politikos srityje. Jos politinės biografijos ir veiklos faktai, taip pat kitų šalies Prezidentui būtinų asmeninių ir dalykinių savybių stoka neduoda pagerindo teigti, kad ji pajėgtų tinkamai atlikti vadovės pareigas.


Česlovas Juršėnas 

    Lietuvos prezidento rinkimuose dalyvaujantis p. Č. Juršėnas vertintinas kaip patyręs ir profesionalus politikas. Tačiau šias teigiamas kandidato savybes užgožia ir smarkiai sumenkina neigiami jo asmenybės ir politinės veiklos bruožai, kurie jam neišvengiamai trukdytų gerai atlikti atsakingas šalies vadovo pareigas.
    Viena svarbiausių Lietuvos prezidento veiklos sričių - užsienio politika ir atstovavimas valstybei tarptautinėje arenoje. Nors p. Č. Juršėnas rinkimuose dalyvauja kaip formaliai ,,socialdemokratais" besivadinančios partijos iškeltas kandidatas, nekelia abejonių, kad iš tikrųjų jis atstovauja tik pakeistu pavadinimu šalyje toliau egzistuojančiai buvusiai kolaborantinei komunistų partijai (neokomunistams), kurios žalinga praeities ir dabarties veikla Lietuvai dar nėra tinkamai įvertinta nei moraliniu, nei teisiniu požiūriais. Pats kandidatas buvo ir tebėra iškilus tos partijos veikėjas, niekada net nemėginęs atvirai ir kritiškai apmąstyti bei įvertinti savo ankstesnės veiklos okupacinio režimo struktūrose bei nuopelnų tam režimui. Kadangi šie p. Č. Juršėno biografijos ir politinės veiklos faktai gerai žinomi, o jam tapus prezidentu būtų dar plačiau paviešinti ir tarptautinėje arenoje, išsirinkusios tokį prezidentą Lietuvos autoritetas ir tarptautinis prestižas smarkiai nukentėtų, o pačiam išrinktajam asmeniui būtų sunkiau tinkamai atstovauti valstybei. 
    ,,Socialdemokratu" besivadinančio neokomunisto išrinkimas Lietuvos prezidentu taip pat trukdytų Lietuvai sėkmingai integruotis į ES ir NATO, o nepalankiai klostantis tarptautinei padėčiai galėtų pakenkti ilgalaikiams strateginiams valstybės interesams ir net sukeltų grėsmę šalies saugumui. Atgavus nepriklausomybę iš pradžių LDDP, o vėliau LSDP pasivadinusi komunistų partija, spaudžiama visuomenės, formaliai siekė įtraukti Lietuvą į Vakarų pasaulio geopolitinę erdvę. Tačiau daugybė šios partijos veiklos faktų nepaneigiamai rodo, kad per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį jai liko būdingos stiprios antivakarietiškos ir antivalstybinės nuostatos. Partijoje egzistuoja gausus ir įtakingas jos narių bei rėmėjų sparnas, neslepiantis savo priešiškumo Lietuvos nepriklausomybei ir demokratinei politinei santvarkai, atvirai siekiantis grąžinti ją į NVS geopolitinę erdvę ir atkurti faktinį ekonominį bei politinį Rusijos dominavimą mūsų šaliai. Kandidato atstovaujamai partijai būnant valdžioje šie planai, ypač didinant Lietuvos ekonominę priklausomybę nuo Rusijos ir stiprinant jos valdančiųjų sluoksnių skelbiamos neoimperinės ideologijos poveikį mūsų šalies visuomenei, buvo itin dideliu mastu ir sėkmingai įgyvendinami. Kandidatas į prezidentus p. Č. Juršėnas ne tik nieko nepadarė, kad sutrukdytų įgyvendinti šiuos planus, bet ir laikytinas vienu atkakliausių ir nuosekliausių jų rėmėjų. Todėl nėra jokių prielaidų manyti, kad, tapęs Lietuvos prezidentu, jis nevykdytų jo partijai visada būdingos dvilypės bei veidmainiškos užsienio politikos ir netaptų svetimos valstybės neoimperinių siekių įgyvendinimo įrankiu.
        Dėl šių priežasčių p. Č. Juršėno dalyvavimą prezidento rinkimuose tenka vertinti kaip tiesioginį ir rimtą pavojų Lietuvos valstybingumui ir demokratijai.


Valdas Adamkus 

1. Būdamas šalies prezidentu p. V. Adamkus palyginti gerai atstovavo valstybei tarptautinėje arenoje. Tačiau dalyvaudamas šalies vidaus gyvenime prezidentas ne visada buvo principingas ir nesugebėjo suformuluoti savo aiškios pozicijos daugeliu itin svarbių klausimų. Toks neprincipingumas dažnai buvo prezidento ir jo aplinkos politinio blaškymosi priežastis ir lėmė daugelį prezidento padarytų šiurkščių politinių klaidų. Vertinant p. V. Adamkaus prezidentavimo laikotarpį tenka pripažinti, kad jis asmeniškai iš dalies yra atsakingas už dabartinę šalį ištikusią sunkią moralinę ir politinę krizę.

2. Vis dėlto atsižvelgiant į itin sudėtingą priešrinkiminę padėtį piliečių sąjūdis Kitas pasirinkimas būtų pasiruošęs apsvarstyti galimybes paremti p. V. Adamkaus kandidatūrą artėjančiuose prezidento rinkimuose. Tai taptų įmanoma įvykdžius šias sąlygas:

a) Siekdamas išsklaidyti įspūdį, kad yra remiamas tik vienos politinės jėgos - Liberalų ir centro sąjungos - p. V. Adamkus turėtų viešai įvardyti visus savo rinkimų kampanijos finansinius ir politinius rėmėjus;
b) Kadangi visuomenei yra plačiai žinomi viešai paskelbti faktai apie pagrindinės p. V. Adamkaus rėmėjos LCS pirmininko p. A. Zuoko abejotinus veiksmus Vilniaus m. mero poste, būtina, kad pati LCS inicijuotų viešą savo pirmininko veiklos tyrimą sudarydama specialią miesto Tarybos deputatų komisiją;
c) Siekiant išsklaidyti viešai reiškiamas ir platinamas abejones, kad būdamas išrinktas šalies prezidentu, p. V. Adamkus pirmiausia tarnautų siauriems jį rėmusių asmenų grupės interesams, tikslinga visuomenei ir rinkėjams iš anksto paskelbti būsimos prezidento komandos sudėtį nurodant bent jau ketinimus skirti asmenis į svarbiausias pareigas joje.

Įvykdžius šias sąlygas laikraščio redkolegija siūlytų piliečių judėjimui Kitas pasirinkimas apsvarstyti p. V. Adamkaus parėmimo prezidento rinkimuose klausimą.



Petras Auštrevičius


    Nepartinis pretendentas į Lietuvos prezidento postą p. P. Auštrevičius dalyvauja rinkimuose kaip formaliai nepriklausomas asmuo. Tačiau, kaip žinoma, jo kandidatūrą šiuose prezidento rinkimuose viešai remia dvi visiškai priešingomis politinėmis bei vertybinėmis nuostatomis savo veiklą grindžiančios partijos - p. V. Uspaskich vadovaujama Darbo partija ir p. A. Kubiliaus vadovaujama .... Ši keista tokių skirtingų rėmėjų parama savaime atrodo nenatūrali ir sunkiai suprantama daugeliui šalies rinkėjų. Dar daugiau klausimų kelia tai, kad p. P. Auštrevičiaus, kaip kandidato į šalies vadovo postą, požiūris į susidariusią dviprasmišką situaciją nėra visiškai aiškus. Visuomenė vis dar nesulaukia tikslesnio paaiškinimo, kokiomis moralinėmis ir politinėmis vertybėmis jis vadovautųsi tapęs šalies vadovu.
    Suprantamas kiekvieno kandidato į šalies prezidentus noras gauti kuo platesnę rinkėjų paramą vis dėlto neturėtų tapti visišku politiniu neprincipingumu ir beveidiškumu. Deja, šios savybės ar bent jų apraiškos įžvelgiamos stebint p. P. Auštrevičiaus vykdomą rinkimų kampaniją. Krinta į akis kai kurie neigiami šios kampanijos bruožai. Perdėtas kandidato ir jo komandos ,,lankstumas" pasireiškia tuo, kad iki šiol nejaučiama būtinybė atsisakyti Darbo partijos ir, konkrečiai, jos vadovo p. V. Uspskich žadamos paramos rinkimuose. Tačiau neigiami faktai apie valstybei žalingą p. V. Uspaskich veiklą gerai žinomi. Iki šiol tebėra neaiškūs ir neskaidrūs šio asmens sukaupto turto įgijimo būdai ir šaltiniai. Būtent p. V. Uspaskichas inicijavo neįvykusį referendumą, kurio atvirai skelbiamas tikslas buvo sunaikinti Lietuvoje veikiančią daugiapartinę sistemą, o kartu su ja ir demokratiją šalyje. Šiuo metu vykstant dviem rinkimų kampanijoms minėtas asmuo pamynė net elementariausius padorumo ir korektiškumo principus, kai itin neatsakingai ir nesąžiningai dalydamas rinkiminius pažadus piliečiams jis jau išdrįsta atvirai tyčiotis net iš visos lietuvių tautos ir valstybės.
    Tokiomis aplinkybėmis p. P. Auštrevičiaus nenoras ar nesugebėjimas ryžtingai atsiriboti nuo p. V. Uspaskich ir jo partijos idėjų bei veiksmų yra tiesiog nesuprantamas ir vertintinas kaip politinio neprincipingumo požymis. Toks atsiribojimas yra būtina sąlyga, kad piliečių sąjūdis Kitas pasirinkimas galėtų svarstyti p. P. Auštrevičiaus rėmimo per prezidento rinkimus klausimą. Neįvykdžius šios sąlygos, klausimas negali būti svarstomas, o laikraščio Baltijos kelias redkolegija ir visi atsakomybę už šalies ateitį jaučiantys piliečiai turėtų nebalsuoti už p. P. Auštrevičiaus kandidatūrą.

Į pradžią

 

2. Jonas Žiogas, pedagogas           Šūkių ir pažadų metas...


Priešrinkiminis spektaklis
    Šiomis dienomis per televiziją vėl matome daug gerai pažįstamų, vieniems mielų, kitiems įkyrėjusių, įprastinius pažadus žarstančių, save giriančių, oponentus kritikuojančių veidų. Rinkimų į Europos parlamentą išvakarės - vyksta eilinis, taip lietuvių mėgstamas spektaklis - priešrinkiminiai debatai. 
    Tik ar daug televizijos žiūrovų supranta, kas čia vyksta iš tikrųjų. Partijų kandidatai kaip ir prieš bet kuriuos rinkimus žada užtikrinti socialinį teisingumą, gerovę kiekvienam žmogui, atkurti teisingumą, puoselėti etnines vertybes, sugrąžinti žemę bei indėlius ir pan. O rinkimai gi vyks… į Europarlamentą. Ar daug kalbančių partijų atstovų suvokia, ką turės veikti Europarlamente laimėjusieji rinkimus ir kokias mintis tie šūkiai ir pažadai sukelia.

Rinkiminių programų skystumas
    Taip, ilgai buvome naivūs, ilgai tikėjome gražiais pažadais prieš rinkimus į savivaldybes, Seimą ar Prezidentūrą. Bet beveik visos partijos, o kai kurios ir po porą kartų pabuvojo valdžioje, kur turėjo beveik neribotas galimybes pasistengti, kad pagerėtų mūsų gyvenimas. Bet ar turime tai, ko mes tikėjomės iš buvusių ir esančių valdžioje? Tad gal jau laikas pasidaryti išvadą, kad ne pažaduose esmė, o gebėjime spręsti realias problemas. O tą įrodyti yra žymiai sudėtingiau. 
    Dabartinė rinkiminė kampanija ypač išryškino lietuviškųjų partijų pažadų nepagrįstumą ir atotrūkį nuo realybės. Ligšiolinė Lietuvos patirtis rodo, kad iki šiol nė viena partiją neatėjo į valdžią su bent kiek rimtesne analize pagrįsta programa. Ir tai natūralu - kas gi rengia tas partijų programas. Kur tie protingųjų centrai galintieji toms partijoms padėti?
    Tai iš kur jau galėjo atsirasti rimtos programos, einant į Europarlamentą? Kas čia staiga galėjo išanalizuoti procesus vykstančius Europoje, kai iki šiol nesugebame savo kieme bent kiek rimčiau apsižiūrėti. 


Pažadų tuštumas
O partijos įpratusios, kad mums tik pažadų užtenka. Nesvarbu į kur rinkimai, svarbu parinkti skambių šūkių:
Kursime geresnes darbo vietas, užtikrinsime visišką užimtumą...
Užtikrinsime socialinį teisingumą, gerovę visiems..
Sieksime, kad būtų saugomas kultūrinis, etninis, istorinis paveldas...
Sumažinsime mokesčius, skurdą…
Sieksime, kad augtų Lietuvos žmogiškieji ištekliai, kad Lietuva įsijungtų į Europos mokslo ir studijų erdvę...
Ginsime Lietuvos žmonių teises ir interesus...
    Bet akivaizdu, kad tai tautos išrinktųjų pirmoji pareiga. Tad ar jie gali pasakyti, kad <i>nekurs darbo vietų, neužtikrins socialinio teisingumo, didins korupciją, švaistys lėšas, negrąžins žemės, nesieks, kad tauta išlaikytų identitetą, nesistengs, kad gerėtų aplinkos apsauga, nedės pastangų, kad gerėtų sąlygos siekti mokslo, užtikrins gerovę ne visoms šeimoms…
    Tai, gerbiamieji, kam tuščiai burnas aušinate? O jeigu tik tiek tegalite pasakyti, tai gal jau geriau nieko nesakykite? Tuščios šnekos gali tik pabloginti vaizdelį.

Už ką balsuosime.
    Už kuriuos balsuoti spręsime pagal jūsų nuveiktus darbus iki rinkimų. Nepamiršime ir to, kaip neretai jūs geriausius Europos pavyzdžius diegėte Lietuvoje, apvertę juos aukštyn kojomis. Atsižvelgsime ir į tai kaip jūsų pastangos skirstyti paramos pinigus, reformuoti žemės ūkį, švietimą, mokslą, sveikatos apsaugą … buvo vertinamos Europos šalyse, kaip į tuos vertinimus sugebėjote reaguoti. Kokį autoritetą išsikovojote dalyvaudami Europos renginiuose. Kokią mintį nuveždavote ten ar galėtumėte nuvežti. Kiek jus ten gerbdavo ar galėtų gerbti. Kiek į jus įsiklausydavo ar galėtų įsiklausyti, kiek išgirsdavo ar galėtų išgirsti. 

Kur šūkių vieta?
    Gerbiami rinkimų kampanijos dalyviai, ar nejaučiate, kad svaidymasis visiems akivaizdžiais šūkiais sukuria įvaizdį, kad iki šiol jais nesivadovavote, bet tik dabar pasižadate… 
    Anksčiau, kai buvo "tvarka", kai partija buvo "tikra" partija, šūkiai irgi buvo tvarkingai ir reguliariai skelbiami visuose valstybės svarbos laikraščiuose prieš gegužės 1-ąją ir lapkričio 7-ąją. Tai ką dabar su jais daryti? 
    Rinkėjams nekyla abejonių, kad tautos atstovai rinkiminiuose šūkiuose keliamomis nuostatomis turėjo remtis jau iki šiol. Tad siūlau juos pasikabinti partijų būstinėse. Gal šūkiai tam ir skirti, kad jūs patys save įtikintumėte, kad tai būtina daryti. 

Klystu?
    Nors ir gaila, bet, tikriausiai, klystu. Vis dar mums užtenka lozungų ir pažadų. Geriausias to įrodymas - seimūnas, tik prieš gerą pusmetį vadovavęs vienam svarbiausių Seimo komitetų. Jis per tris metus, turėdamas valdančios daugumos svertus, nesublizgėjo, sprendžiant visų mūsų problemas. Atvirkščiai. Asmeninės problemos, kurių jis turėjo pats iki paskutiniųjų Seimo rinkimų, po jo išrinkimo tyliai sutirpo. Ir štai - sukūrė jis naują partiją. Ji per pusmetį taip pat nepateikė jokio argumentuoto veiklos plano. Bet žiniasklaidos sukurtas žavus partijos vado vaizdelis, keli skambūs šūkiai ir... mes jau alpstame prieš partijos( ko gero, ne tik...), o būsimą tikrąjį šalies vadą. 
    Tai kas gali paneigti, kad mums teatras, spektakliai neatstoja realaus gyvenimo.

Į pradžią


3. D. Paukštė, teisininkas     Visuotinio nesusikalbėjimo fenomenas ir jo pasekmės

    Stovim vienas prieš kitą ir nuoširdžiai kalbamės. Stebint iš šalies viskas atrodo lyg ir normaliai, tačiau įsižiūrėjus geriau pasidaro aišku, kad vienas kito negirdime - kalba nepasiekia ausų, o protas miega. Jau kuris laikas totalinis nesusikalbėjimas, kurtumas, pradedant atskirais visuomenės individais ir baigiant piramidės viršūne - valdžios institucijomis - kankina Lietuvos visuomenę. 
    Prezidento skandalas tėra pasekmė, bet būtent jis "išleido džiną iš butelio", supriešino Lietuvą: žmonės taip ir nesugebėjo išgirsti vieni kitiems išsakomų argumentų, todėl dabar viena visuomenės dalis ruošiasi "keršto" rinkimams, o kita - šiurpsta, nes priversta rinktis iš gana gausaus kandidatų skaičiaus. 
    Absoliuti dauguma darbuotojų yra darbdavių juodai eksploatuojami ir diskriminuojami. Deja, daugiausia tik paaimanuojama virtuvėje tarp draugų dėl savo apgailėtinos padėties, pakeiksnojamos neaktyvios profsąjungos ir vėl viskas iš pradžių... 
,, Vagys ir nusikaltėliai"
    Panašią situaciją randame ir politinėje sistemoje. Arogantiški politikai jau seniai nebesusikalba ne tik smulkiais klausimais, bet jau ir tada, kai to akivaizdžiai reikalauja nacionaliniai interesai. Rinkėjai jau seniai nebesupranta partijų ir jų ideologijos. Seniai išplautos partijų politinės "kairės" ir "dešinės" ar "centro" sąvokų supratimo ribos. Matyt, todėl didžioji tautos dalis partijas vertina mažų mažiausiai kaip "vagis" ir "nusikaltėlius", dirbančius tik sau. Tokia žmonių pozicija - savotiškas rinkėjų kerštas partijoms, už kurias kaskart rinkimuose balsuodami jie vis klydo ir klydo, nes pastarosios juos nuolat išduodavo. Ta tautos dalis, kuri linkusi vykstančius reiškinius analizuoti, vertina pasekmes kaip esančios politinės sistemos galutinį diskreditavimą. Nesusikalba su tauta ir Vyriausybė. Ką reiškia vien jos viešas monologas apie kasdien vis gerėjantį tautiečių gyvenimą, kurio rezultatus jaučia tik turtingieji? Ir labai užpykstama, kai pakritikuojama tokia nuostata, teigiant, kad tauta yra tokia nesupratinga ir nedėkinga.
Naujų lyderių amnezija 
    Akivaizdu, kad partinė sistema Lietuvoje pastaruoju metu išgyvena krizę. Klasikinės partijos traukiasi į šešėlį. Kuriasi naujos, neturinčios ideologinio pamato, besiburiančios apie savo lyderį ir turinčios didelius, dažniausiai neaiškios kilmės, finansinius išteklius. Siekdamos valdžios, tokios vienadienės partijos, susibūrusios ir veikiančios uždaros akcinės bendrovės principu, nesiskaitydamos su pasekmėmis, žarsto rinkėjams nepamatuotus ir neįgyvendinamus pažadus. O atėjusios į valdžią, jos jau nebeprisimena jų, nes imasi spręsti savo klano problemas, tuo dar labiau padidindamos tautos nepasitikėjimą ir politikais, ir egzistuojančia politine sistema. Analizė patvirtina, jog sistemos krizę sukėlė atkirčio negavę, neatsakingi politikai, partijų nežabotas elgesys, politikų nuolatinis keliavimas per skirtingų ideologijų partijas, neįvykdyti rinkiminiai pažadai, praktiškas atsakomybės nebuvimas, nuolatiniai interesų konfliktai, o kartais net ir žala visuomenės ir valstybės interesams.
    Priminsiu, jog matydami situaciją ir galimas jos pasekmes dar prieš prezidentūros skandalą kreipėmės į politines partijas kviesdami pasirašyti politinės etikos paktą, numatantį politikų ir partijų elgesio taisykles. Eilinį kartą likome neišgirsti.
    Kaip ilgai gali gyvuoti valstybė, kurioje vienas kito negirdi ir svarbiausia nesistengia išgirsti eiliniai žmonės, visuomeninės organizacijos, politinės partijos ir valdžia? Ko reikia, kad valstybė atgimtų? Kas privalo imtis iniciatyvos prikelti valstybę naujam gyvenimui, kad žmonės vėl imtų ja tikėti?
Nei NATO, nei Europos Sąjunga problemų, apie kurias kalbėsime toliau, neišspręs, tai tik mūsų pačių, Lietuvos piliečių bendras reikalas. Nieko nedarant, matyt, pirmiesiems Europoje pavyktų "sukurti' kažką panašaus į pačius reakcingiausius Lotynų Amerikos valstybėlių režimus, kur Žmogaus teisių nėra, kur viešpatauja savivalė ir įstatymų nepaisymas bei greta priversti sugyventi neišpasakytas turtas su nepakeliamu ir beviltišku skurdu. Tam pakaktų bent formaliai išsaugoti demokratinės šalies valdymo formą, visiškai nesirūpinant jos turiniu.


Rūpestis tauta ir valstybe 
    Nesu abejingas savo tautai ir valstybei. Man ne vis vien, kas jai nutiks. Savęs realizacijos galimybę matau per politinę veiklą. Esu Lietuvos socialdemokratų sąjungos narys, iki tol buvau "dutūkstantininkas", o dar anksčiau LSDP narys. Neabejoju, kad mano paminėtas LSDS pavadinimas skaitytojui automatiškai suteikia ir kitą svarbią informaciją - kol kas LSDS pralaimi susiklosčiusiai kurčiųjų politinei sistemai ir ji atmeta LSDS kaip svetimkūnį. Ir suprantama kodėl: mes turime savus principus, kurių neišduosime; turime pakankamai protinio potencialo, kantrybės, ideologijos, idėjų ir idealizmo, ne kartą esame mušti. Ir pagaliau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą: per tai gavome galimybę stebėti vyksmą Lietuvoje tarsi iš šalies. Todėl pakankamai turėjome laiko analizei ir partijos programos rengimui. Ne vieną ir ne du kartus mūsų išsakytas mintis ir idėjas pasisavindavp valdžioje esančios partijos. Mūsų specialistų prognozės, analizės ir pasiūlymai paprastai pasitvirtindavo partijos struktūrų pareiškimais. Matyt, padedant Kitam pasirinkimui, atėjo laikas realizuoti kai kurias mintis.
    Beje, manau, svarbu pažymėti, kad panašią diagnozę Lietuvai, tik jau žymiai globališkiau neseniai patvirtino ir popiežius Jonas Paulius II, sveikindamas dešimt naujai į Europos Sąjungą įstojusių šalių, pabrėždamas, jog ir mūsų kontinento dvasingumas išgyvena krizę, kad Europos vienybei nepakanka vien tik ekonominių ar politinių pagrindų. Deja, ši "pranašystė" mūsų nedžiugina, o kviečia mobilizuotis ir burtis.

Į pradžią

4. V. Radžvilas, politologas     Socialdemokratai ir neokomunistai


    Pratarmė, arba išdavystės pamokos
    Vis labiau aiškėja, kad norint įveikti dabartinę šalį kamuojančią dvasinę, moralinę ir politinę krizę būtina telkti visus patriotiškai mąstančius piliečius. Taip pat kaskart akivaizdžiau, kad ne išgalvotas mūsų krašto žmonių skirstymas į ,,elitą" ir ,,liaudį", ne skirtingos mūsų piliečių politinės pažiūros yra tikroji visuomenės susiskaidymo ir pasidalijimo į nesutariančias stovyklas priežastis. Tikroji takoskyra eina per protus ir širdis, tai yra takoskyra tarp patriotiškai ir pilietiškai mąstančių Lietuvos žmonių ir tų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių abejingi šalies ateičiai ar net, objektyviai vertinant, savo veiksmais ir poelgiais tą ateitį griauna.
    Kaip tik todėl formuojantis antinomenklatūriniam ir šalį nuo gresiančios katastrofos turinčiam išgelbėti pilietiniam sąjūdžiui jo dalyvių politinių pažiūrų skirtumai turi tapti antriniai palyginti su pamatinėmis moralinėmis ir vertybinėmis jų nuostatomis. Nors Kitas pasirinkimas yra pilietinis sąjūdis, neišvengiamai iškils ir darysis vis svarbesnis jo santykio su šalyje veikiančiomis politinėmis partijomis klausimas. Atrodo, kad vienas iš svarbiausių kriterijų apibrėžiant mūsų sąjūdžio santykį su partijomis galėtų būti ankstesnė šių partijų veikla, o ypač jų požiūris į daugelį metų vadinamųjų ,,tradicinių" partijų vykdytą nomenklatūrinę politiką. 
    Nedidelių ir šiuo metu ne itin įtakingų partijų fone šiuo atžvilgiu išsiskiria Socialdemokratų Sąjunga. Jos nariai priklausė Atgimimo laikotarpiu atkurtai ir senas tradicijas turėjusiai Lietuvos Socialdemokratų partijai. Šaliai atkūrus nepriklausomybę ši partija tapo palyginti įtakinga parlamentine partija ir turėjo visas prielaidas sėkmingai įgyvendinti bet kuriai civilizuotai valstybei svarbius socialdemokratinės politikos principus. Deja, partijos lyderiai V. Andriukaitis, J. Olekas ir kiti įtakingi jos vadovai dėl siaurų egoistinių ir karjeristinių paskatų išdavė tikrąją lietuviškąją socialdemokratiją ir, sujungę savo partiją su A. Brazausko vadovaujama LDDP, faktiškai pavertė socialdemokratus šios neokomunistinės partijos priedėliu.
Vis dėlto dalis socialdemokratų nesusitaikė su šia išdavyste ir įkūrė Socialdemokratų Sąjungą. Deja, nei minėtų socialdemokratų vadų išdavystė, nei mažesniosios partijos dalies protestas prieš šią išdavystę nebuvo deramai nušviesti šalies žiniasklaidoje. Maža to, visuomenei buvo atkakliai peršamas iškreiptas Socialdemokratų Sąjungos, kaip mažo ir nereikšmingo, neaiškiomis asmeninėmis ambicijomis besivadovaujančio asmenų sambūrio įvaizdis. Dėl šių priežasčių daugumai žmonių liko nežinomos nei tikrosios Lietuvos socialdemokratijos išdavystės ir sužlugdymo aplinkybės, nei buvo tinkamai suvokti šio išties svarbaus įvykio padariniai ne tik mūsų socialdemokratijos, kaip politinio sąjūdžio, bet ir viso krašto tolesnei raidai. Iš tikrųjų, objektyviai vertinant, Socialdemokratų Sąjungos vietą ir vaidmenį šalies politiniame gyvenime tenka pripažinti, kad ši Sąjunga galėtų būti svarbus besiformuojančio antinomenklatūrinio sąjūdžio židinys, o kartą jau pademonstravę politinį ir pilietinį principingumą jos nariai galėtų tapti aktyviais tokio sąjūdžio dalyviais.
    Jeigu grįžtų tikrieji socialdemokratai
    Randasi šiokių tokių vilčių, kad po ilgos pertraukos į šalies politinę areną gali grįžti socialdemokratai. Jų grįžimas būtų nepaprastai svarbus įvykis, nes pagaliau baigtųsi ilgai trunkantis neokomunistų politinio viešpatavimo tarpsnis ir galbūt prasidėtų tikras mūsų politinio gyvenimo lūžis - imtų sveikti ir atsitiestų neįtikėtinai silpna ir sukompromituota mūsų partinė sistema. Žinoma, šnekos apie socialdemokratų grįžimą suglumins tuos, kurie iki šiol įsitikinę, kad Lietuvą šiandien valdo būtent jie. Tačiau iš tikrųjų tai visiškai nepagrįsta nuomonė, kurią neatsakingai įtvirtino politologai ir lengvabūdiškai išplatino žiniasklaida. 
    Buvo plačiai tyrinėjama ir diskutuojama, kodėl ir kaip tarptautiniame socialdemokratų judėjime susiformavo išsigimėliška jo atšaka, vėliau pasivadinusi komunistais. Tad logiška, kad ne mažiau svarbi teorinė ir praktinė problema turėtų būti ir atvirkštinis vyksmas - ne vienoje šalyje stebimas masinis komunistų atsivertimas ir jų grįžimas į socialdemokratijos glėbį. Kokiu stebuklingu būdu tapo įmanoma ir ką galėtų reikšti tai, kad ir mūsų šalyje susibroliavo ir galiausiai susijungė dvi partijos -- Lietuvos socialdemokratai (LSDP) ir daugybę metų juos nuožmiai persekioję komunistai (tegul ir pasivadinę LDDP)? Keista, bet šis savaime įdomus klausimas iki šiol beveik nieko nedomina. 
Nors galima guostis žinoma mintimi, kad politologija, kaip ir bet kuris kitas mokslas, ,,nemąsto", vis dėlto kaista ausys pagalvojus, ko vertos visos mokslinės konferencijos, diskusijos, pranešimai ir straipsniai apie Lietuvos "socialdemokratų" politines ir programines nuostatas, jeigu visur nutylimas tik ką minėtas principinis klausimas ir net nesuvokiama jo svarba. Ar tai nerodo, kad net laisvoje šalyje politologai gali lengvai tapti ideologinio mąstymo klišių aukomis ir analizuoti ne realias partijų idėjas ir veiklą, o jų pačių įsivaizduojamus dalykus, kurie, kaip manoma, turėtų slypėti po gerai skambančiais partijų pavadinimais - patikliam rinkėjui skirtomis patraukliomis iškabomis?
    Nomenklatūrinio banginio aukos
    Aptardami buvusį ir esamą Lietuvos komunistų vaidmenį šalies gyvenime, aišku, turime omenyje tik vadinamąją vidinę partiją - vadovaujančių etatinių funkcionierių branduolį. Nėra reikalo įrodinėti, kad dauguma paprastų partijos narių, ypač prof. B. Genzelio tipo reformatoriai, nuoširdžiai siekė šalies nepriklausomybės, todėl būtų neteisinga ir amoralu dėti lygybės ženklą tarp jų ir dviprasmiškuose ,,suvereniteto SSRS sudėtyje" žaidimuose susipainiojusių nomenklatūrinių funkcionierių. Pastarieji atgavus nepriklausomybę sugebėjo tyliai nustumti partijos reformatorius į šoną, tačiau - keista -- ir šio itin svarbaus fakto taip pat kažkodėl vis dar nepastebi politologai ir istorikai.
    O juk būtent šis nesugebėjimas ar nenoras aiškiai matyti ir skirti dviejų partijų to meto komunistų gretose yra viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl neokomunistams be vargo ir be triukšmo pavyko praryti ir beveik sunaikinti atsikūrusią šalies socialdemokratiją. Supratus šio sunaikinimo mechanizmą galima bent iš dalies suvokti ir tai, kodėl Lietuvoje iki šiol nėra visavertės daugiapartinės sistemos.
   Ar egzistuoja teisė į cinizmą?
    Norint išsiaiškinti, kiek natūrali prieš trejus metus sudaryta Lietuvos socialdemokratų ir neokomunistų sąjunga, pravartu aptarti argumentus, kuriais buvo grindžiama jų susijungimo galimybė. Ši argumentacija smarkiai primena gražią pasaką, o jos branduolį sudaro bene trys verti apsvarstyti teiginiai. Pirmasis iš jų būtų tas, kad nomenklatūriniai kompartijos funkcionieriai buvo veikliausia ir talentingiausia (suprask, geriausia) Lietuvos visuomenės dalis, degusi entuziazmu pasitarnauti tautai sunkią okupacijos valandą. Šitaip argumentuojant nutylima, kad daugybė ne mažiau veiklių ir talentingų žmonių kažkodėl purtėsi tokios tarnystės arba, neturėdami kitos išeities ir blogiausiu atveju, apsiribojo pasyvia priklausomybe išorinei partijai. Belieka manyti, kad jie buvo bailūs ir neryžtingi, arba priešingai, tiesiog instinktyviai jautė, kad tapimas kompartijos nariu nėra paprastas prisitaikymo prie tikrovės veiksmas. Matyt, sveika nuovoka jiems kuždėjo, kad toks žingsnis susijęs su neatšaukiamais padariniais sielai, nes susijęs su tarnavimu tam, kas kartais vadinama radikaliu blogiu. Ar, kalbant paprasčiau, tai nebuvo suvokiama kaip priklausomybė šėtono kariaunai?
    Nevengiama griebtis ir antrojo argumento: dauguma Lietuvos komunistų apskritai buvę normaliausi žmonės, nes iš tikrųjų niekada netikėję oficialiai skelbiama ideologija. Šis argumentas iš tiesų skamba labai įtikinamai ir atrodo neatremiamas sveiko proto požiūriu. Tačiau šio argumento autoriams likimas krečia nemalonų pokštą. Jie drįsta naudoti šį argumentą tik dėl paprasčiausio išprusimo stokos. Mat totalitarizmo tyrinėtojams seniai žinomas nepaprastai svarbus faktas: viena iš privilegijų, kuriomis naudojasi totalitarinių organizacijų elitas, t.y vidinės partijos nariai, yra teisė netikėti oficialia ideologija. Paprasčiau sakant, tai teisė būti neribotai ciniškiems.
    Šėtono kariaunos bruožai.
    Ir pagaliau trečiasis komunistų argumentas - jie širdyje visada buvę socialdemokratai. Šio argumento vertę leidžia suprasti paprastas palyginimas. Jeigu brakonierius, slapčia medžiodavęs nykstančius gyvūnus, staiga pareikštų, kad jo viso gyvenimo rūpestis buvo gyvūnų apsauga, tai neabejotinai būtų palaikyta pamišėlišku kliedesiu, o jeigu jis dar panorėtų tapti gyvūnų globos draugijos nariu, toks žingsnis būtų laikomas amoralumo viršūne.
Šie svarstymai leidžia daryti kai kurias išvadas, galbūt prisidėsiančias prie to, kad anksčiau ar vėliau bus atsisakyta iki šiol vyraujančių banalių Lietuvos socialinio ir politinio gyvenimo aiškinimo schemų ir stereotipų. Iš šios trumpos analizės turėtų būti akivaizdu, jog dera griežtai skirti totalitarines ideologijas ir tai, kas vadinama totalitarinėmis sąmonės struktūromis. Žodžiai "radikalus blogis" šiame kontekste taip pat nėra vien retorinė figūra, o turi gana apibrėžtą ir tikslią reikšmę. Šėtono kariaunos riterį galima atpažinti iš tam tikrų požymių. Jis išsiskiria ne tikėjimu konkrečia totalitarine ideologija, ne kokiomis nors asmeninio charakterio ydomis ir net ne padarytais nusikaltimais. Reikalo esmę išduoda trečiasis argumentas - sugebėjimas be vidinio sąžinės konflikto tikėti, kad įmanoma būti socialdemokratu tuo pat metu priklausant socialdemokratus naikinusiai organizacijai. Iš esmės tai yra ne kas kita, o garsusis atsidūrimas ir kybojimas anapus gėrio ir blogio. Unikalus sugebėjimas mutuoti, t.y. bet kada virsti bet kuo - štai kas yra svarbiausias totalitarinę sąmonės sąrangą turinčio individo bruožas, kurį išduoda moralinio konflikto nebuvimas ir tas nepaprastas lengvumas, su kuriuo keičiamos kaukės.
    Šio be paliovos vykstančio virsmo mechanizmas daro bent jau suprantamą išties absurdišką ir makabrišką reginį - džiūgavimus ir sveikinimus dėl "socialdemokratinių jėgų" susijungimo, kuris iš tikrųjų reiškė lietuviškosios socialdemokratijos sunaikinimą. Tad nieko nuostabaus, kad šio triuko esmės neperprato ir neatpažino dauguma tikrosios socdemų partijos narių ir daugybė šalies piliečių bei rinkėjų. Tačiau šis nesugebėjimas atpažinti liudija apie grėsmingą socialinio ir politinio šalies gyvenimo reiškinį: liberaliosios demokratijos ir rinkos institucijos bei mechanizmai dideliu mastu tėra fasadas, slepiantis totalitarinės sąmonės struktūras, vis dar valdančias plačių gyventojų sluoksnių mąstyseną ir poelgius.
    Kas yra bendro tarp Terlecko ir Šustausko?
    Šią liūdną tiesą gerai supranta moralinio jautrumo ir politinės nuojautos nepraradę žmonės, kuriuos mėginama žūtbūt nutildyti vos tik jie apie tai prabyla. (Pavyzdžiui, mažai kas atkreipia dėmesį į stulbinamą faktą - ta pati "radikalo" etiketė lengva ranka klijuojama tiek visą gyvenimą už Lietuvos nepriklausomybę kovojusiam ir išties dažnai labai įžvalgiam A. Terleckui, tiek visiškai į jį nepanašiam ekscentriškam "ubagų karaliui" V. Šustauskui. Ar išties atsitiktinai mėginama dėti lygybės ženklą tarp šių dviejų skirtingų ir visiškai nesulyginamo rango žmonių?)
    Tad vargu ar korektiškomis ir išmintingomis galima laikyti kartais pasigirstančias pašaipias kalbas apie "silpną ir neįtakingą" (deja, kol kas tai liūdna tiesa) partiją "Socialdemokratija 2000". Klausimas, ar prisikels Lietuvos socialdemokratai turėtų rūpėti ne vien jiems patiems ir jų šalininkams, nes galų gale tai yra ir demokratijos šalyje likimo klausimas. Šis klausimas įgyja ypatingą reikšmę būtent dabar, kai prezidento kėdėje sėdi ir kažkam ruošiasi lietuviškasis putinas ar net lukašenka (Straipsnis spausdintas "Veide")

Į pradžią


5. Iš redakcijos pašto

Pagal Epiktetą

Epiktetas Kėdainiuose
Kėdainių baronas:
- Visi man tarnauja.
- Ir aš tarnauju savo lėkštei: plaunu, šluostau ją, tarnauju savo daržui: kapstau, grėbliuoju, raviu. Tai kaip? Ar jie galingesni už mane? Jie tik teikia man naudos - dėl jos aš tarnauju jiems. Ar aš netarnauju savo automobiliui, kurį pats vairuoju? Ar nekeičiu jo padangų. Ar nekeičiu tepalų jo variklyje? Nejaugi nežinai, kad kiekvienas žmogus pirmiausia tarnauja pats sau. O tau tarnauja tik kaip savo automobiliui. Na kas gi tarnauja tau kaip žmogui? Parodyk! Kas seka tavimi kaip Sokratu?
- Bet aš galiu padaryti taip, kad tave išmes iš darbo ir niekur tavęs neįdarbins. Ir tu, ir tavo vaikai vaikščiosite alkani!
- Gerai sakai! Aš ir užmiršau, kad turiu tarnauti tau dar ir kaip dizenterijai, kaip cholerai.
Kas trikdo ir gąsdina daugumą kėdainiškių? Kėdainių baronas ir jo asmens sargybiniai, įsikūrę sarginėje, vadinamoje Kėdainių savivaldybe? Iš kur? Taip nebūna, kad iš prigimties laisvą žmogų kas nors trikdytų ir jam kliudytų. Žmogų gali bauginti tik jo paties baimės. Juk Kėdainių baronas per savo pakalikus įvairiuose Kėdainių rajono kampeliuose sako žmogui: ,,Aš priversiu tave šliaužioti prieš mane, priversiu nosim arti žemę". Tie, kurie saugo savo nosį labiau nei valios laisvę, šaukia: "Oi ne, pasigailėk!". O žmogus, branginantis valios laisvę, į tokį grasinimą atsako:
- Pabandyk, jei, tavo manymu, apsimoka.
- Tu net nepajudėsi? 
- Nepasijudinsiu.
- Aš tau įrodysiu, kad esu viršininkas!
- Kaip įrodysi? Juk laisvę man suteikė aukštesnės už tave jėgos. Negi manai, kad jos leido mane pavergti? O tu - tik mano baimių baimių viršininkas, tad turėkis jas sau!
- Vadinasi, ateidamas pas mane, man netarnauji?
- Ne, aš tarnauju sau. O jei nori, kad skelbčiau ir tau tarnaująs, tai sakau: tarnauju tau kaip savo lėkštei.
Tai nėra savimeilė. Mat tokia iš prigimties yra gyva būtybė: viską daro tik savo labui. Tačiau ir sau negali gauti jokios asmeninės gėrybės, nė kiek neprisidėdamas prie bendro labo. Taigi, kas žiūri tik pats savęs, nebūtinai yra nenaudus kitiems. 

Pilietiškumo pradžia?
Nesame tokie kaip Epiktetas. Klausiame: kaip gyventi, kai visi Lietuvos miestai ir miesteliai, rajonai ir apskritys, įstaigos ir įmonės turi savus baronus ar baroniukus? Kai jie kaip tarakonai lenda valdžion? Kai iš negerą kvapą skleidžiančių darbų kyšo Rytų baronų ausys? Neapgaudinėkime savęs - kiekvienas gyvas padaras prie nieko nėra taip prisirišęs kaip prie savo naudos. Tačiau sutapatinus naudą ir dorybę, tėvynę, tėvus ir draugus - nieko neatsisakome ir nieko neprarandame. Tačiau tie, kurie naudą mato vienur, o draugus, tėvynę, gimines, net patį teisingumą - kitur, šie lekia į šoną, nes nusveria nauda. Iš jų gimsta baronai. Pripažinkime, neturime Epiktetui prilygstančios laisvos valios. Pavieniui nepasipriešinsime. Sujungę savąsias laisvas valias, galėtume tramdyti baronus. Be laisvos valios mums lemta būti jų vergais. Reikėtų turėti bent tiek laisvos valios, kad nebūtume it šunėkai, kurių draugiški žaidimai vienas su kitu pasibaigia, kai baronas jiems numeta mėsos kąsnį. 
O gal tai ir yra pilietiškumo pradžia?
Nenugalimas žmogus
Laisvos valios neįmanoma nei pavogti, nei atimti, nei sukaustyti. Todėl senoliai teigia: pažink pats save. Pirmiausia reikėtų įgusti mažmožiuose ir, nuo jų pradėjus, pereiti prie didesnių dalykų.
O koks žmogus nenugalimas? Kurio negali išmušti iš kelio joks nuo laisvos valios nepriklausantis dalykas
Epiktetas gyveno prieš du tūkstantmečius. Jam teko būti ir vergu. Bet jis visuomet buvo laisvas ir nenugalimas, nes jo gyvenimo vedlys buvo Laisva valia. 

V. Daujotis, Vilnius


Ar į Seimą vėl rinksime grybautojus?
Nustebau, kai į rankas pakliuvo jūsų laikraštis. Yra ką paskaityti ir apie ką pamąstyti. V. Linkienė kviečia į politiką akademinį visuomenės sluoksnį. Sutinku. Į valdžią turi ateiti gabiausi ir protingiausi. Aš norėčiau pareikšti taip pat keletą minčių šia tema. Atsispirsiu pagundai visapusiškai kritikuoti Seimą ir pažvelgsiu į jį tik seimūnų kompetencijos aspektu.
Akivaizdu, kad mūsų Seimo leidžiami įstatymai dažnai būna nekokybiški. Neretai tai vadintina ,,gamybiniu broku". Galime teisintis, kad esame jauna valstybė ir neturime įgūdžių, tradicijų, sistemos… Taip, visos šios priežastys egzistuoja, tačiau yra turbūt ir dar vienas itin svarbus dalykas - mūsų atstovų Seime kvalifikacija, jų profesinis pasirengimas. Nors būti Seimo nariu - tai ne profesija, o darbas, vis tik pažvelkime į mūsų išrinktuosius profesiniu aspektu. 
Taigi, kas tas mūsų seimūnas ir ką jis moka?
Statistiškai juos galima būtų suskirstyti į kelias grupes. Nelabai skaitlinga būtų grupelė gydytojų, nusprendusių baltą chalatą bei kuklią algelę iškeisti į sotesnį kąsnį ir ne visada patogią politiko kėdę. Galime spėti, kad jų nuomonė būna itin svari, svarstant sveikatos apsaugos klausimus. Na, bet, kad su ta mūsų sistema kuo toliau, tuo blogiau. Tokios betvarkės, tokios neteisybės, tokio nesiskaitymo su žmogumi neregėjome net gūdžiais sovietmečio laikais. Žmonės ne tik burba, bet jau ir šaukia. Belieka tik išeiti į gatves. Nesunku prognozuoti, kad netrukus taip ir įvyks. Taigi reformuojant sveikatos sistemą gal geriau būtų kviestis į talką ne gydytojus, o pacientus?
Seime įsitaiė ir nemenkas buvusios nomenklatūros atstovų būrys. Sunku būtų kalbėti apie jų profesinį pasirengimą. Jaunesnieji ant partijos pinigėlių į verslą įčiuožė ir dabar žvalgosi, su kuo toliau draugauti, kieno nuomonę palaikyti, kada pasirodyti principingu, o kada prikąsti liežuvį, kaip į pelningą postą pakliūti... Šiam pulkeliui padiriguoja tėvelis AMB, kad pliktelėję vaikeliai nepasimirštų, kieno vežime sėdi.
Kai kurie buvusios LKP veteranai jau seniai nesusigaudo nei kokioje šalyje gyvena, nei kas ir už ką jiems pinigus moka. Dažniausiai jie snūduriuoja ir, pakrapštę nosis, vėl nugrimzta į sapnus. Ar galime tikėtis, kad štai šitie ,,miegantys komunarai" profesionaliai sukurs valstybei įstatymus, kurių tuoj pat nereiks taisyti? Kas baisiausia - tai ko gero po naujų rinkimų jie vėl mus ,,džiugins" savo ideologiniais marazmais ir nuostatomis, nes sveiko proto nesuvokiamu būdu vėl atsidurs partijos sąraše... Viešpatie, apsaugok mus ir įstatymus nuo bradauskų ir einorių, nes AMB ko gero vėl mūsų neapsaugos. 
Jau nevieną kadenciją stebime, kokius darbus Seime ,,nuverčia" mūsų menininkai. Matyt, jie budriai slepia savo darbus ir idėjas, kad, gink Dieve, apie juos kas nors nesužinotų. Žmonės net juokauja: ,,Kai užlipa į sceną, tai norisi, kad kuo greičiau grįžtų į Seimą, o kai prasižioja Seime, tai pagalvoji, kad mažiau bėdos būtų, jei scenoje makaluotųsi". Turėjome tokių nusidainavusių ir nusivaidinusių seimūnų visose kadencijose ir eilutė jų dar laukia prie Seimo durų. Keisdamas partijas ir vis nepataikydamas, dar tebetrypčioja garsus tenoras, o už nugaros jam jau alsuoja žinomas bosas iš Darbo partijos. Pastarasis - gudrus žaltys, įšoko į pirmąjį partijos traukinio vagoną ir tikriausiai įsmuks ten, kur šilta. Jei ne į Europos Parlamentą, tai į mūsiškį tikrai. Organizuos, taip sakant, lietuviškus įstatymus pagal Rusijos ambasados nurodymus. Ten gi beveik jo antrieji namai. O ar gali dainininkas tinkamai atlikti Seimo nario pareigas? Ne. Ir štai dėl ko. Visų pirma - tai emocijų žmonės. Jų smegenys nuo prigimimo kitaip užprogramuotos ir racionalus mąstymas jiems tikrai svetimas. Beje, specialistai sako, kad nuo dainavimo apskritai nukenčia smegenys, nes kraujas gausiau paduodamas į plaučius, o tai reiškia, kad jo mažiau tenka tam organui, nuo kurio priklauso mąstymas. Išvados, manau, visiems aiškios. 
Deja, daugiausia Seime yra tų, kurie prakuto legalaus ar ne visai legalaus versliuko baruose. Jų, ko gero, Seime yra apie 50 procentų. Na, kokią efektyvią naudą leidžiant įstatymus gali turėti bananų ar metalų perpardavinėtojas? O gal staiga genialiu politiku tapo grybų supirkėjas? Deja, stebuklai nutinka itin retai beveik ir visi tie, atsiprašant, verslininkai Seime tik "grybauja." Keisčiausia tai, kad mažą ir ne itin gudrų biznelį susimeistravę vikrūs vyrukai staiga panūdo tapti svarbiais valstybės žmonėmis ir… jais tapo. Užteko laiku suuosti, kokia partija turi šansų "prasisukti" rinkimuose ir štai tokie geros uoslės atstovai tapo parlamentarais. Bet gi jų žinios gana vienpusiškos: pirkt pigiau ir parduot brangiau, o, kuriant įstatymus, nosies funkcija mažiausiai reikalinga. Visai neseniai matėm, kas atsitinka, kai mokantis po tiltu praskristi lakūnas, sumanė tapti Prezidentu. Kiekvienas jo žingsnis buvo didžiulė, tiesiog neišmatuojama žala valstybei. Taip ir nesupratusio, kas atsitiko, juo pavyko atsikratyti. O kaip atsikratyti Seimo "grybautojų"?
Seime yra ir keletas teisininkų. Nors liaudis sako kad į politiką eina tie, kurie nieko nemoka, nesinorėtų su tuo sutikti. Seimo nariai, krimtę teisės mokslus, sublizgėjo Prezidentinio skandalo metu. Puikias žmogiškas ir profesines savybes atskleidė J. Sabatauskas, G. Steponavičius, R. Šukys. Savo sugebėjimus amksčiau yra įrodęs A. Paulauskas. Pastarasis, beje, labai išaugo kaip politikas ir valstybės vyras. Baigiant šį laišką, nesinorėtų absoliutinti ir raginti rinkti į Seimą tik teisininkus ar ekonomistus. Gal ir neblogai, kad Seime atstovaujami įvairių profesijų visuomenės sluoksniai, tačiau tikrai ne "kiekviena virėja gali būti politike" ir tai, kad dainininkas buvo ištikimas komunistų partijai visais jos mutacijų laikotarpiais, tai dar nereiškia, kad jis gali būti puikus parlamentaras.
Tad ką gi rinkti? 
Visų pirma - racionaliai ir konstruktyviai mąstančius žmones. Antra - teisininkus. Trečia - stiprius ekonomistus. Ketvirta - patyrusius politikus. 

G. Milkeraitis, Panevėžys


Varykim lauk elitą kiaulės akimis
Esu perskaitęs abu jūsų laikraščio numerius. Gerai, kad susitvėrėt. Mūsų dienraščiais negalima pasitikėti. Jie turi daugybę interesų, draugų, naudingų žmonių, tad sužinoti iš jų tiesą nėra vilčių.
Tiesos jūsų laikraštyje tikrai daug. Gal net ir perdaug. Viską perskaičius, pasidaro net liūdna. Kuo tikėti, jei net ir Universitetų rektoriai, begėdiškai grobia. Tada jau ir vargšo dėstytojėlio, imančio nedidelį kyšelį, matyt, negalime smerkti. Logika būtų paprasta: ką reiškia iš studento paimta šimtinė, kita, palyginus su ,,prichvatizuotu" Universitetui priklausančiu butu prestižiniame sostinės rajone ar namu Kauno Botanikos sode? Viso labo tik smulkmena. Taip, nes moralė tampa visai svetima kategorija ir mūsų vadinamajam elitui. Įdomu, kodėl etikos komisija egzistuoja tik Seime? Kodėl panašios institucijos nėra tokiems ir į juos panašiems "veikėjams", valdininkams? Negi jie - šventa karvė? Iš garbingiausių šalies žmonių įkurkime nusižengimų etikai ir moralei komisiją. Nustatė komisija pažeidimus - lauk iš Universiteto. Ir tokiais atvejais neturėtų trukdyti jokios Universitetų autonominės teisės ar teismai. Jei niekas nesiims stabdyti šitų procesų, apie kuriuos rašo V. Daujotis, tai mes tikrai nesulauksim nieko gero. Jūs savo ruožtu laikraštyje demaskuokite vagis. Tegul jiems ima svilti padai. Elitas mat - kiaulės akimis.

J. Jackus, Kauno raj.

Į pradžią

6. Dr. Lilijana Astra   Lietuvos politinė pelkė: kaip iš jos išbristi?

    Mūsų valstybės narystė ES - tūkstantmečio svarbos įvykis ir šiandien esame lemtingo pasirinkimo kryžkelėje: ar Lietuva pasuks veržlaus augimo keliu (kaip Airija), ar taip ir liks labiausiai atsilikusia europinės bendrijos valstybe (kaip iki šiol Graikija). Pirmuoju atveju airiai sugebėjo efektyviai panaudoti ES lėšas, be to, jie lanksčios lengvatų politikos dėka atsiviliojo į Tėvynę tūkstančius airių kilmės investuotojų, kurie ir padėjo šiai nedidelei valstybei išsiveržti į pirmaujančias Europos valstybių gretas. O graikai paprasčiausiai pravalgė ir išvogė gautus pinigus, užuot juos investavę. Šiandien Graikijoje smagu žiūrėti į asfaltuotus kelius, kurie netikėtai baigiasi paprasčiausia aklaviete kur nors ant didelio kalno. Štai tada ir paaiškėja, kad keliai buvo tiesiami į niekur tik tam, kad būtų dirbtinai sukurtos darbo vietos bei tam tikros valdžios proteguojamos firmos gautų užsakymus ir laiku pateiktų ataskaitas. 
    Tačiau Lietuvos stojimas į ES dar sudėtingesnis: neseniai valstybė patyrė milžinišką Prezidento institucijos krizę, iki šiol neturime patikimo socialinio pamato ir net augant ekonomikai mūsų šalyje didėja skurdas, kyla geriausių specialistų emigracijos banga, nekalbant jau apie įsisenėjusią ir nesuvaldomą (net nenorimą suvaldyti) korupciją. Beje, pastarosios įtaka šalies politiniams procesams paskatino naujų specifinių politinių jėgų, kurias būtų galima įvardyti kaip Pinigų partijas, atsiradimą. 


Pinigų partijų fenomenas 

    Iki šiol sėkmingai gyvuojanti neskaidri bei korupciją skatinanti šalies politinių partijų finansavimo sistema leidžia tam tikroms politinėms grupuotėms ne tik manipuliuoti gyventojų nuomone, bet ir įtvirtinti vien joms palankius įstatymus. Juk iš rusiškos karinės pramonės kapitalo įsisteigę borisovininkai net nesuko sau galvos, kad Rusijos Federacijos pilietis neturi jokios teisės finansuoti Lietuvos Prezidento rinkiminės kampanijos. Tačiau Vyriausioji rinkimų komisija ne tik kad nekonstatavo brutalaus finansinio pažeidimo, bet faktiškai įtvirtino antidemokratinę rinkimų tvarką, kurioje nugalėtojai, atsiradę didelių ir nešvarių pinigų dėka, neteisiami. Štai kodėl jokiais etiniais teisiniais svertais nevaržoma politinė agitacija peržengė visas įmanomas ribas: reklamos specialistų apskaičiavimu, R. Pakso rinkimų kampanija galėjo atsieiti apie 15-20 mln. litų, vietoj deklaruotų 3 mln. 287 tūkst. litų. Ką gi, "geradaris" Borisovas buvo apdovanotas libdemų auksiniu Garbės ženkleliu, o prezidentas Paksas pavirto jo faktiniu tarnu. Jau žinome kas iš viso to išėjo, nes Apkalta tapo skaudžia mūsų naujausios istorijos dalimi.
    Tačiau milijoninės investicijos ir toliau metamos į politinių rinkimų verpetą, o neaiškios kilmės pinigų dėka išrinkti politikai klusniai vykdo savo rėmėjų valią. Juk ar turi kokią ekonominę prasmę praėjusiais metais priimtas Mokesčių už naftos ir dujų išteklius įstatymas, ženkliai sumažinęs naftos įmonių mokamus mokesčius, be to, dar ir Lietuvos Vyriausybę įpareigojus dengti naftos paieškų riziką. Mūsų valstybė ir jos gyventojai patyrė milijoninius nuostolius, tačiau, matyt, šis įstatymas buvo naudingas Seimo valdančiajai daugumai. Ar ne iš šių proteguojamų rėmėjų resursų semiasi lėšų socialliberalai, pastarosiomis dienomis demonstruojantys pretenzingą ir šimtus tūkstančius litų kainuojančią reklaminę kampaniją, labai jau primenančią liūdnos atminties proletarinę "Iljičiaus lempučių" akciją. 
Dar vienas būdingas Pinigų partijos veikimo pavyzdys - tai Borisovo antrininku tituluojamas Viktoras Uspaskichas, milžiniškų lėšų dėka mikliai iššokęs į Lietuvos politinę avansceną. 
    Plačioji Lietuvos visuomenė turėtų žinoti, kad atvykėlis iš Rusijos Viktoras Uspaskichas dar 1995 metais tebuvo baigęs aštuonias klases ir šį faktą patvirtina Kėdainių apylinkės teismo archyvai. Tačiau jau po kelių metų, vos tapęs Lietuvos Seimo pirmininku, A. Paulauskas mažaraštį Viktorą Uspaskichą staiga paskyrė Ekonomikos komiteto pirmininku. Beje, tuo pat metu šis rusakalbis bandė girtis, esą ketinąs gintis net ir daktarinę disertaciją, tačiau, laimei, vienos Kauno aukštųjų mokyklų dėstytojų grupės skundas LR Švietimo ministerijai apie Uspaskicho bandymus, net nelaikius egzaminų "nusipirkti" disertaciją, užkirto jam tolimesnius "mokslinius" kelius. Įdomus sutapimas: milijonierius rusakalbis Borisovas taip pat gyrėsi apsigynęs disertaciją. Ar tai būdas lengviau suburti prorusišką Lietuvos politinį elitą, kaip tai įvyko prieškaryje, kai vietinės raudonosios inteligentijos pastangomis buvo mikliai pargabenta "saulė iš Rytų"?

Politinio atsinaujinimo būtinybė 

    Vienas svarbiausių Pinigų partijas suformavusių veiksnių - tai senieji komunistų partijos ir komjaunimo funkcionieriai, jau iš pat pradžių kontroliavę besiformuojančias posąjūdines struktūras, o po to stabiliai įsitvirtinę savo senojoje, tačiau nauja vakarietiška ideologine etikete padabintoje partijoje. Visų jų galvosena bei pasaulėjauta atsirado tokiomis sąlygomis, kai buvo konkuruojama ne idėjomis ar gebėjimais, o vien pastangomis kartoti ideologinius štampus. 
    Šie senieji politiniai įgūdžiai kuo puikiausiai atsiskleidžia visų Pinigų partijų veikloje, pavyzdžiui, lipdant tokius absoliučiai tuščius lozungus, kaip "Nusipelnėme gyventi geriau", "Apšvieskime Lietuvą ir pasaulį"... 
    Tokios sąvokos kaip nacionaliniai interesai, patriotiškumas, valstybinis mąstymas ar bent politinis padorumas, Pinigų partijų funkcionieriams nereikalingos ir nesuprantamos. Juos valdantis įsisenėjęs refleksas yra tik vienas: politinė valdžia = finansinė galia. Štai todėl ir mūsų užsienio partneriams akis badyte badanti valstybinė korupcija iki šiol turi puikaus šiltnamio sąlygas klestėti. Jei vakarietiška politinė tradicija remiasi demokratinės teisės principais, tai Lietuvos politikoje daug ką lemia ne moralė ir teisė, o tik Pinigų partijų diktuojama finansinė jėga. Tą puikiai suprato ir atstatydintas Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas, kuris, praėjus vos kelioms valandoms po balsavimo baigiamajame Apkaltos procese, pareiškė ir vėl kandidatuosiąs LR Prezidento rinkimuose. Ką gi, lietuviško politinio absurdo karuselė tęsiasi, o mes tik galime stebėti vis labiau ryškėjančius atgaivinamos antivakarietiškos politinės tradicijos bruožus.
    Akivaizdu, kad šiandieninės Pinigų partijos labai bijo net menkiausios galimos konkurencijos ir todėl, priimdamos sau palankius įstatymus, bando atsikratyti visų kitų politinių konkurentų. Netenka net abejoti, kad šios partinių privilegijų įtvirtinimo pastangos neskatina teisingumo, mūsų valstybės plėtros idėjų ar jų alternatyvų pasirinkimo politikos.
    Kita vertus, tos pačios Pinigų partijos dalyvauja įnirtingose tarpusavio politinėse grumtynėse dėl valdžios, kuri Lietuvoje jau seniai privatizuota ir tapusi labai pelningo biznio atmaina. Netenka stebėtis, kad net Prezidentūroje dingsta slapti su didžiausių Lietuvos įmonių privatizavimu susiję dokumentai bei saugumo ataskaitos apie bankus ir žiniasklaidą, slapti duomenys apie ginkluotę.
    Pinigų partijos ir jų atstovai Seime - esamame ar būsimame - didelė politinė Lietuvos nelaimė. Galėsime džiaugtis demokratija tik tada, kai galų gale bus atstovaujami šalies gyventojų daugumos interesai, sukurtas jų ekonominis ir socialinis saugumas. Iki objektyvių ir teisingų rinkimų kelias dar tolimas ir nelengvas. Juo labiau, kad kuriant mūsų klestinčią ir demokratinę valstybę, būtinas politinis atsinaujinimas. 

Į pradžią

 

11. Priverskime valdžią pasirūpinti mūsų indėliais

    Rinkiminės karštligės metu kandidatai paprastai ir lengvai dalina pažadus. Labai patrauklus arkliukas - Lietuvos gyventojams negrąžintos santaupos
Kiek tokie pažadai yra realūs? Ar nebus tai vien tik rinkiminės propagandos dalis? Apie tai kalbamės su teisininke J. Užbalty
te.

Rinkiminės kampanijos metu paprastai žada kandidatai, tačiau, ar savo piliečiams įsipareigoja ir valstybė?
Santaupų grąžinimas neabejotinai yra susijęs su finansiniu šalies pajėgumu. Norėti ir galėti - tai ne tas pats. Pažvelkime į problemą teisiškai.
Valstybinės valdžios institucios per pastarąjį dešimtmetį išleido ne vieną sprendimą atkurti ir grąžinti Lietuvos gyventojų prarastas santaupas. Atrodytų, kad už tokius sprendimus tereiktų ploti ir džiaugtis, kad jie priimami. Tačiau pažvelkime atidžiau. Ar yra nurodyti šių įsipareigojimų terminai? Deja. Tai tik neapibrėžti pažadai. Iki šiol nė viename teisės akte nėra galutinio santaupų grąžinimo termino. Iš kur valstybė gali gauti tokius didelius pinigus ir išdalinti juos savo piliečiams? Iš privatizavimo. Kol kas tai bene vienintelis šaltinis, tačiau privatizavimas artėja prie pabaigos, o pažadai ir toliau dalinami, bet netesimi.
Mes jau ir pamiršome, kada tie pažadai buvo duoti ir kokie dokumentai turėjo garantuoti indėlių gražinimą…
1990 m. balandžio 28 d. Vyriausybė priėmė net kelis nutarimus: Nr. 133 "Dėl priemonių Lietuvos ūkio veiklai ir gyventojų aprūpinimui ekonominės blokados sąlygomis stabilizuoti" ir Nr. 134 "Dėl antiblokadinių priemonių reguliuojant pinigų cirkuliaciją ir tvarkant atsiskaitymus". Šiuose nutarimuose buvo nustatyta, jog Lietuvos Respublika savo turtu valstybės gyventojams garantuoja, kad jų indėliai nebus prarasti. 
Vėliau šių įsipareigojimų tęstinumą patvirtino Seimo bei Vyriausybės priimti teisės aktai. Seimo 1993 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 1-338 "Dėl gyventojų santaupų indeksavimo" 2 punktu tai buvo pripažinta kaip Lietuvos Respublikos valstybės vidaus skola gyventojams.
1997 m. įsigaliojusiame Gyventojų santaupų atkūrimo įstatyme nuostatos, kad yra valstybės vidaus skola nebeliko.
Vadinasi neliko vilties atgauti santaupas?
Pasikeitė formuluotė. Teliko Valstybės įsipareigojimas gyventojams atkurti santaupas. Tačiau net ir šiuo atveju, Valstybė privalo įvykdyti savo įsipareigojimus gyventojams ir kompensuoti nuvertėjusius indėlius. Tai konstatavo Konstitucinis teismas 1996 m. birželio 26 d. nutarimu. Valstybei įsipareigojus atkurti santaupas indėlininkai įgijo teisę reikalauti šias santaupas grąžinti. Taigi, norėčiau pabrėžti, kad indėlininkas įgijo reikalavimo teisę.
Ką reiškia reikalavimo teisė?
Reikalavimo teisė yra turto rūšis, todėl indėlininko reikalavimo teisė - tai indėlininko nuosavybės teisės objektas. Jis ginamas, vadovaujantis visais nuosavybės teisės gynimo principais. Tame tarpe ir teismine tvarka. Pradedant pirmosios instancijos teismais ir baigiant aukščiausiuoju teismu. Toliau galėtų sekti net Strasbūro teismas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nagrinėjęs panašų Rusijos pilietės pareiškimą. Jis priėmė ieškovei palankų sprendimą ir nurodė žmogaus turtinių teisių nepaisančiai valstybei atlyginti jai rublinių indėlių negrąžinimo nuostolius pagal tuo metu galiojusį rublio ir konvertuojamos valiutos kursą. Tiesa, bylos sėkmę lėmė kiek kiti, nei Lietuvos atveju, valstybės įvykdyti indėlininkės teisių pažeidimai.
Taigi vis tik yra reali galimybė atsikovoti indėlius?
Šalies Vyriausybei nevykdant Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymu prisiimtų įsipareigojimų, turėtų būti priimami Turto Fondo sprendimai, kurie užtikrintų, kad privatizavimo keliu gautos lėšos būtų pervestos į atitinkamas sąskaitas ir jomis galėtų disponuoti indėlininkai. Šie turi teisę reikalauti atlyginti tokiu Vyriausybės neveikimu padarytą žalą, tarp jų ir negautas pajamas, ypač kai tam lėšų yra sukaupta ir jos nuostolingai naudojamos užsienyje.
Taip, tai atrodo visai realus kelias, tačiau, turbūt, labai ilgas? 
Taip, tačiau Gyventojų santaupų atkūrimo įstatyme numatytas ir kitas- greitesnis indėlių grąžinimo būdas. 
Kad atkuriamose sąskaitose esančiomis santaupomis gyventojai galėtų disponuoti anksčiau, reikia, kad Valstybės turto fondas kreiptųsi į Vyriausybę ir gautų sutikimą paskolai. Ši paskola reikalinga gyventojų santaupoms atkurti. Deja, bet Valstybės turto fondas iki šiol tuo nepasirūpino. Todėl čia galima įžvelgti Valstybės turto fondo neveikimą, o kartu ir indėlininkų teisių pažeidimą. Suinteresuoti asmenys (indėlininkai) gali kreiptis į administracinį teismą, prašydami įpareigoti Valstybės turto fondą atlikti savo funkcijas. 
Taip pat svarstytina galimybė, ar nevertėtų Seimui priimti Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo pataisą, dėl eiliškumo nesilaikymo. Valstybė būtų įpareigota atkurti santaupas tiems indėlininkams, kurie , neturėdami lėšų verslui, reikalavimo teisę įkeitė kredito institucijoms. Atkūrimo terminas būtų susietas su paskolos grąžinimo terminu, o atkūrimo garantija - su paskolos sutarties sąlygų laikymusi. Taip pat galėtų būti nustatytos ir konkrečios tokiu būdu remiamos verslo kryptys, pavyzdžiui, kaimo turizmo ir poilsio veiklos sektorių plėtojimas. Juk po 2007 metų lėšos iš struktūrinių ES fondų šiai sričiai nebus skiriamos ir indėlininkai dėl valstybės kaltės praras savo galimybę pasinaudoti ES fondais.

Į pradžią




7. Spaudos atgavimo 100- mečiui


Birutė Kulnytė, Lietuvos Nacionalinio muziejaus direktorė
Būkime dvasios aristokratais 


Europos žemėlapyje Lietuvos vardas ir kontūrai išnyko 18 a. pabaigoje: Lietuvos valstybingumo raida nutrūko, o carinė Rusija etninėse lietuvių žemėse suformavo Šiaurės vakarų kraštą.
Anuomet Lietuvai iškilo pavojinga rusifikacijos problema. 1863 m. sukilimo numalšinimas žymėjo naują laikotarpį Lietuvos istorijoje. 1864 m. pradėtas lietuviškos spaudos draudimas ir istoriškai tradicinės Katalikų bažnyčios puolimas buvo palaipsniui stiprinamas. Tikėtasi, kad dirbtinai stabdant lietuvių nacionalinės kultūros raidą, lietuviai lengvai pasiduos rusifikacijai. Mes iš inercijos linkę aptarinėti tik tą rusifikavimo formą, kuri akivaizdžiai dokumentuota raštu. Pritarčiau tų prelegentų pastaboms, kurie šiandien jau pabrėžė, jog reikia atviresnių ir gilesnių minėto laikotarpio tyrimų. Juk imperinė valdžia bandė įgyvendinti net vienodo kraštovaizdžio sumanymą - unifikuoti pakelių augmeniją, gyvenviečių ir miestų planus, pastatų architektūrą.
Spaudos draudimas caro valdžiai nedavė lauktų rezultatų. Tiesa, sunyko Vilniaus lietuviškų knygų leidybos centras, tačiau toks centras įsikūrė už imperijos sienos - Mažojoje Lietuvoje. Šiuo ypatingu 1864-1904 m. istoriniu tarpsniu lietuviškos spaudos kelią nuo spaustuvės iki skaitytojo ženklino knygnešių fenomenas. 
Daugeliui žinomos šios chrestomatinės tiesos, tačiau ne visada suvokiame, kad jos brandino lietuvių tautinę savimonę ir kristalizavo tautinių veiksnių programą. 1900 metais pasaulinėje Paryžiaus parodoje mokslo žmones nustebino Lietuvos ekspozicija. Daugelis jų lietuvių tautą jau tada traktavo tik kaip mokslui įdomų filologinį faktą. Besiburiančios organizuotam lietuvybės darbui inteligentijos pastangomis buvo parengta uždraustos lietuviškos spaudos leidinių ir etninės kultūros ekspozicija. Toks darbas prilygintinas tikrų europiečių poelgiui; jie žvelgė į Lietuvą kaip į neatsiejamą lotyniškosios Europos dalį. Besiformuojanti to meto nacionalinė inteligentija puikiai suvokė kultūros paveldo, kaip tautinės tapatybės pamato, reikšmę, tačiau ir po spaudos atgavimo, ir vėliau, po pirmojo pasaulinio karo paveldo atstatymas, susigrąžinimas, apsauga pasirodė netgi sudėtingesnis uždavinys nei diplomatinė kova siekiant valstybės pripažinimo. Tikrai keista, kad net Vasario 16-osios Nutarimas nebuvo įregistruotas Lietuvos valstybės archyve.
Tuo tarpu mano paminėta ekspozicija išliko saugi Paryžiuje iki pat šių dienų - ją šiais metais, manau, pavyks parodyti Lietuvoje. Tačiau mūsų valstybėje šiandien, kai Europos žemėlapyje vėl įrašytas Lietuvos vardas, minint 100-ąsias lietuviškos spaudos atgavimo metines, turime konstatuoti, kad istorinio-kultūrinio paveldo apsauga, tyrinėjimai, paieškos ir pateikimas tebėra svarbi nacionalinė problema. Esu tikra, kad būtent tokios sukaktys reikalingos ne tik stambioms programoms parengti, bet ir joms nuosekliai įgyvendinti. Padorus ekspertas gali valstybės mastu kritiškai įvertinti kiekvieno restauruotino objekto reikšmę, bet pats padoriausias finansininkas turi būti ir pakankamai intelektualus, kad neklaustų: o kam jums taip daug reikia? Užsimindama apie nuoseklumo poreikį, siūlau pažvelgti į buvusio parlamento rūmus Kaune - buvusi Seimo posėdžių salė Konstitucijos sukakties proga buvo suremontuota, o visas pastatas liko ir tebėra pažadų planuose. Jono Basanavičiaus sodybvietė tvarkoma dešimtmečius, Vinco Kudirkos paminklas K. Naumiestyje tebestovi iš dažnai nubyrančio cemento. Akivaizdu, kad tam reikėtų tik nedidelių investicijų ir turėtume balto marmuro paminklą didžiausiam Naujųjų laikų lietuviui. Visa tai, ką paminiu, jau yra kultūros politika, kuri galėtų laiduoti darnių veiksmų raišką. 
Džiugu, kad politinės kultūros ištakas drąsiai susiejome su spaudos atgavimu ir šiandien prakalbome apie sutelktas pastangas - ir kultūros žmonių, ir politikų - skirti dėmesį nacionaliniam paveldui. Spaudos darbuotojams priminsiu įžymų prieškario žurnalistą ir redaktorių Valentiną Gustainį, paversdama jo posakį raginimu: būkime dvasios aristokratai, domėkimės savo istorijos palikimu. Tai suteiktų naudos bandant įžvelgti ir mūsų socialinės raidos perspektyvą. Tautinė kultūra ir patriotizmas turi būti sugrąžinti iš kultūrinio gyvenimo paraščių ir pateikiami ne tiesmukai suvulgarintu etninės kultūros traktavimu, bet sąžiningu valstybingumo raidos įamžinimu. Šiuo požiūriu mes laiku suspėjome į Europos Sąjungą, kurioje paprasta jaustis prancūzu, vokiečiu, italu, kurioje kultūros paveldas pirmiausia susiejamas su nacionaliniu paveldu, kurioje piliečiai nesigėdija gražiai ir garsiai giedoti himną. Skirdami didesnį dėmesį nacionalinam paveldui, profesionaliai panaudojant visas technologijas, turime siekti giliomis žiniomis pagrįstos naujienos apie paveldą būtų suprantamos kiekvienam bent kiek išsilavinusiam gyventojui. 
Neužtenka sugrįžti į Europos žemėlapį - dar reikės gebėti būti savimi.
( Kalba, pasakyta iškilmingame posėdyje LR Seime)

Į pradžią




Iš amžininko atsiminimų 

Pabaigęs Smolensko bausmę, 1904 m. kovo 1 dieną apsigyvenau Vilniuje. Čia radau laikinę, it prieš audrą, tylą. Mano per belaisvę išerzintą širdį paguodė ir ta šv. Mikalojaus bažnytėlė, aplink kurią spietėsi jau tuomet kiek nemaža lietuvių intekligentų, ir ta Savitarpinės pašalpos draugija. Galima buvo jausti lyg laukiama ko tai svarbaus, lyg kokios didelės šventės.
Balandžio 24 dieną (naujuoju stiliumi gegužės 7 - red. pastaba) telegrafas atnešė žinią, kad lietuvių spauda leista. Aš nemoku gerai išreikšti, kaip atsiliepė į mane ta staigi žinia. Tiek sykių gyvenime apviltas, lyg apsvaigau, nenorėjau tikėti; ypač kad pirmoje karščio valandoje, beveik žado nustojęs, buvau it šaltu vandeniu apipiltas vienos ponios aristokratės pasakymu: "Viešas raidžių leidimas nėra dar spaudos įvykdinimas, bene per anksti tamsta džiaugiesi?" Su ironija tai buvo pasakyta. Ji (ta grovienė) atspėjo arba žinojo apie ponų triūsus, kad visa lietuvių spauda neitų toliau maldaknygių ir kalendorių.
Netrukus išgirdome viešai iš šv. Mikalojaus bažnyčios sakyklos tą džiaugsmingą naujieną. Dėl manęs tai buvo didelė graudinga valanda. Nebegalėjau susilaikyti. Apsiverkiau. Tai buvo valanda, kurioje, rodos, arčiausį neprietelį būčiau priglaudęs prie savo ištroškusios širdies. Supraskite tik, juk aš jutau ir savyje tos jėgos krislelį, tos jėgos, kuri buvo pergalėjusi iš visų pusių statomas žabangas, atkėlė per 40 metų kietai uždarytus lietuvių kultūros vartus.

____________________

Vos kelios savaitės prieš išleidžiant dienraštį, buvo suorganizuota redakcija ir administracija. Publicistikos darbo dirva lietuviams buvo visiškai svetima, dar mažiau pažįstama buvo laikraščio leidimo technika. Redakcija dar - kaip redakcija. Mokslo vyrų turėjome tam kartui užtektinai, taigi medžiagos netrūko. Sunkiau buvo su smulkesniais vertėjais, recenzentais ir t.t.
Visus trukdė gimtosios kalbos taisyklių nežinojimas. Iš tų, kurie tuomet buvo apspitę pirmąjį dienraštį, buvo tokių, ką lengvai vartojo rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų kalbas, o savosios nemokėjo. Tokiu būdu dažnai mokslininkai turėjo atlikti korektoriaus darbą. Bet dar aštresniame padėjime atsidūrė administracija. Neatsirado lietuvio, kursai savo gyvenime nors šiek tiek būtų susidūręs su laikraščio leidimo technika. Iš pradžios rodės, kad, sakysime, ekspedicija - tai niekniekis: parašyti ar atspausdinti adresą, užlipyti banderolę, įduoti krasai, ir jau. Bet kad ėmė plaukti prenumeratos, kad priėjome septintą tūkstantį užsakymų, aiškiai pamatėme, kad be patyrusio techniko ekspeditoriaus nieko neišeis. Metėmės patys į kitataučių ekspedicijas pasimokyti, bet kur čia iš pasižiūrėjimo išmoksi to, kas tik metų metais darbu įgyjama. Darbavomės po 18 valandų į dieną ir tai suspėti negalėjom. Pusantro, lig 200 laiškų kasdien perskaityk, atsakyk tokioms pretenzijoms, kad adresas iškraipytas: "Esu, girdi, Fijolkievič, o ne kaži koks Fialkevičius", arba "kodėl taip nemandagiai parleidžiat "Jego Visokorodije", ir taip toliau.
Tai vėl ieškok apskelbimų, versk juos, patsai kalbos gerai nemokėdamas, iš svetimos kalbos. O korektūra! Nei vieno spaudos statytojo neatsirado, kurs nors kiek mokėtų lietuviškai. Rinko žydai, lenkai, rusai. Galima todėl sau įsivaizdinti, kaip išrodė to laiko korektūros lakštai, kiek kartų reikėjo juos taisyti ir pertaisinėti. Korektorių akys nebeišlaikydavo.
Tačiau nejausdavom tų sunkenybių, nes uoliai, išsijuosę darbavomės mylimai idėjai ir tik laukėme, kuomet išvys pasaulį mūsų perimasis kūdikis - pirmasis mūsų lietuvių dienraštis "Vilniaus Žinios".
Gruodžio 10 d. 1904 m., pakėlę iš mašinos šlapią "Vilniaus Žinių" numerį, ir lietuviai pasijuto įstoję į kultūrinių tautų eilę.
Jau dešimtis metų baigiasi nuo tos šventos valandos, bet ji nepranyko ir niekuomet nepranyks širdyse tų laimingųjų, kuriems buvo lemta dalyvauti toje tautos puotoje. 

Gabrielius Landsbergis - Žemkalnis
Raštai. Vaga, 1972.

Į pradžią



8. Algirdas Endriukaitis    PINIGINĖ DEMOKRATIJA


"-Aš - banditas: gyvenu plėšdamas turtinguosius.- O aš - džentelmenas: gyvenu plėšdamas neturtinguosius. Jūsų ranką! "Bernardas Šou 
Politika - idėja ar verslas?
Mūsų žmonėms įdiegta nuostata, kad Seimo ar savivaldybių rinkimų rezultatai yra šventas, neliečiamas dalykas, lygi, laisva, tikroji, natūralioji, neginčijama ir teisėta, kitaip neišreiškiama tautos valia. Teigiama, kad šią valią reikia gerbti ir jos klausyti, maištaujantieji baksnojami rinkimų rezultatais.
Iš principo taip, tačiau politinėje visuomenėje visuomet yra matomoji ir nematomoji pusės. Idealistinės nuostatos teiginys, kad politika yra idėja, siekianti kilnių humanistinių tikslų, ir yra pridengta materialistinė nuostata, kuomet politika tampa tokiu pat verslu kaip prekių gamyba arba prekyba. Šiuo atveju prekė yra korupciniai ir savanaudiški veiksmai, galimi turint mandatu gautą įtaką ir galimybę spręsti arba paveikti kitų sprendimus.
Prisimintina, kad 1990 metų Lietuvos Atkuriamojo Seimo pradžioje vyravo politika kaip idėja, kaip svajonė. Šiandien jau yra akivaizdu, kad politika tapo verslu, pelninga veikla, prisidengianti kilnios visuomeninės reikšmės vaizdiniu. Įdomiai yra išsireiškęs Žoržas Pompidu: ,,Valstybės veikėjas - politikas, kuris pasišvenčia tarnauti valstybei. Politikas - tai valstybės veikėjas, kuris priverčia valstybę tarnauti sau". Vytautas Bruveris teigia, kad ,,…dauguma šios kadencijos parlamentarų į politiką atėjo iš privataus verslo" Kaip nurodoma šiame straipsnyje, potencialių nusižengėlių Seimo narių dėl užkoduotai vadinamųjų viešųjų ir privačių interesų konflikto ("plėšimo"?) yra per 60. Kokia pasiaukojimo ar tarnavimo tautai idėja vedini, priesaika patvirtinę savo veiklos prasmę, tokie atėjo į Seimą? Ar neteisus rašytojas Jonas Mikelinskas "…jog svarbiausias demokratinės valstybės tikslas - sudaryti kuo palankiausias sąlygas įsiviešpatauti tiems savo piliečiams, kurie apsukresni, klastingesni, stipresni, veržlesni, be jokių principų ir skrupulų". 
Demokratinės procedūros ir principai tampa savanaudiškumo priedanga. Tokia prasme demokratijos pas mus nėra, tėra tik pinigais sukurta rinkiminė procedūra. Sakoma, kad ten, kur nieko negali pinigai, gali dideli pinigai. Arba, jeigu pavogsi bandelę, būsi pasodintas į kalėjimą, o jeigu pavogsi fabriką arba geležinkelį, tai arba pats būsi išrinktas į parlamentą, arba kartu su savo nupirktais bendrais, arba pasiųsi ten savo patikėtinius. 
,,Rinkiminis biuletenis - vienintelė prekė, kuria galima prekiauti be patento.Markas Tvenas
Nelygi startinė pozicija. 
Sunku šiandien būtų įrodyti, kad per pastarąjį dešimtmetį privatizuotas ir sukauptas turtas ar pinigai pas tam tikrą Lietuvos pilietį atsirado lygių sąlygų, mokesčių, eksporto, importo, teisėto privatizavimo aplinkybėmis. Kaip bebūtų, nedidelė žmonių dalis sukaupė didelius pinigus. Neteko girdėti, kad šiandien turtingi žmonės veiktų kaip broliai Vileišiai prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Prieš rinkimus dalis tų pinigų perduodama sau reikalingoms partijoms, siunčiamiems ar nukreipiamiems į valdžią politikams. Tais pinigais apmokama reklama spaudoje, radijuje, pasirodymui televizijoje, spaudai, įvairiai reklamai. Už tuos pinigus paleidžiami po Lietuvą agitaciniai autobusai, krovininiai automobiliai, dalijamas maistas, dalijami vaistai, alus, samdomi dideli ir brangūs koncertai, net veikia nemokamos kirpyklos.
Teisus buvo Česterfildas, sakydamas: ,,Kiekvienas žmonių susirinkimas yra minia, nepriklausomai nuo to, iš ko ji susideda…Proto minia neturi, užtat turi ausis, kurioms reikia pataikauti, ir akis, kurioms reikia patikti".
,,Mes visiškai nepriklausome nuo konstitucijų ir chartijų, bet priklausome nuo instinktų ir papročių".Anatolijus Fransas
Turtingesnio didesnė demokratija. Paprastai rinkimuose kalbama, kad turi vykti programų, idėjų, argumentų rungtys ir ginčai. Sergejus Skotnikovas tokiu atveju pastebėjo: "Jeigu aplink mus vieni angelai - reiškia vėl prasidėjo rinkiminė kampanija". Įsivaizduokime dabartinius rinkimus Lietuvoje, kai yra neturtinga partija ar asmenys, kurie turi minčių, idėjų. Bet jie negali oponuoti, pasireikšti, pasirodyti, pasiginčyti, tiesiog apie juos niekas negali sužinoti, jų niekas nemato ir negirdi, tiesiog jų nėra: jie netelpa į Lietuvos demokratijos piniginę. 
Turtingieji viską užgožę ir užėmę. Didžioji spauda ir televizija dirba pinigų davėjams, padėdama jiems nustumti konkurentus. Jeigu sporte sunkiasvoris rungtųsi su lengvasvoriu, tai rezultatas iš anksto būtų žinomas. Tokios demokratijos žaidimo šalininkų galima paklausti: ar jūs tikite ne formaliąja demokratija, lygiomis savo oponentų ir varžovų sąlygomis, ar nemanote, kad visuomenei vienodai reikia pateikti visą konkuruojančių idėjų spektrą ? 
Nejaugi turimų pinigų kiekis rodo išankstinį teisumą ir pranašumą? Negi galima tvirtinti, kad turtingas mecenatas duoda partijai pinigus iš altruistinių, o ne iš pasirinktinių grįžtamųjų atsilyginimų mokesčių, postų, fondų, programų, užsakymų, apdovanojimų ir kitokių paskatų ?
Savo esme dabartinis pasirinktinis partijų ir asmenų rėmimas, kurį organizuoja turtingieji, užmezga korupcijos vaisių. Suprantama, šiuo atveju politika yra tarsi rentabilus, negalintis bankrutuoti, verslas. Ar tai daug skiriasi nuo kyšio, nupirkimo arba parsidavimo ?
Didžiulė propaganda ir materialinė parama padaro savo. Todėl turtingojo mecenato ir kandidato galima paklausti: ar tu neperki mandato? Suprantama, ne kiekvieną galima nupirkti, bet dažniausiai kritiškajai persvaros masei to pakanka. 
,,Laisvė yra ne afiša, kurią skaitai gatvės kampe, tai gyva jėga, kurią jauti savyje ir aplink save"Feliste Lamene
Pasiūlymas: lygios galimybės.
Jeigu valdžios vyrai būtų idėjos žmonės, jie turėtų sutikti su tuo, kad visas rinkimams skirtas lėšas reikėtų sudėti į vieną katilą, t.y. savas ir gautas iš šalies. Iš ten visiems galima pasidalyti proporcingai pagal sutartą schemą proporcingai pastariesiems laimėjusiems daugiamandatiniams ir vienmandatiniams sąrašams. Iš tos sumos 15-20 proc. skirti 4 sąrašams, praėjusiuose rinkimuose nepatekusiems į Seimą. Tam tikrą proporcijos dalį galima numatyti ir vienmandatiniams kandidatams.
Tai būtų lygi startinė, tikrai demokratiška padėtis visiems, esantiems prie rinkimų barjero, o ne turtingųjų spindesys ir šuoliavimas ant balto žirgo, ne balsų pirkimas už pinigus. 2000 metų Lietuvos Seimo rinkimuose, pavyzdžiui, socialliberalai rinkimams išleido 1,14 mln. litų, o ,,Jaunoji Lietuva" -22 tūkst. litų, tai yra 52 kartus mažiau. Lietuvos liberalų sąjunga radijui, televizijai ir spaudai išleido 769 tūkst. litų, beveik 49 kartus daugiau už Lietuvos tautininkų sąjungą. 
Pripažindami ir įteisindami turtinį pranašumą, atsisakome varžybų pagal vienodas sąlygas, pašaliname kritiškumą ir oponavimą, susiauriname pasirinkimo laisvę, proteguojame ,,grupę draugų", rykliškų ir klaniškų, nebijančių neatsakingų veiksmų. Tai yra pavojinga ir neteisinga: laisvės demokratija nieko nereiškia, jeigu nėra demokratijos lygybės. 
Gal tai ir neišspręs visų klausimų, bet bus demokratinis testas. Sunku, sakysim, lygiai rungtis su dabartiniais 14 Seimo narių-milijonierių. Reikės parodyti gerą valią, oponento lygiateisiškumo pripažinimą. Antraip tektų tvirtinti, kad mano dideli pinigai - tad mano tiesa didesnė. Nelengva piniginės demokratijos šalininkui tokį atsisakymą paremti solidarios visuomenės kūrimo neigimu. Hermanas Hesė teigia: "Tėvynė man niekados nebuvo politinė sąvoka, o tik žmogiškoji".Savo sprendimais žvelgiame iš savo vertybių pilies kuoro: ką regime, tą ir išsakome. Gal kartais ir Argentinos liberalizmo krachas galėtų suteikti minčių ?

Į pradžią




9. Česlovas Laurinavičius     Nacionalinis susitarimas Lietuvoje - atsitikimas ar konstanta?

Nacionalinio susitarimo sąvoka gana dažnai vartojama. Lietuvoje pastaruoju metu ji tapo moraliniu priekaištu politikams, nesugebantiems pakilti virš siaurų partinių bei grupinių interesų. Tačiau paaiškinti - kas yra tas nacionalinis susitarimas, nėra paprasta. Iš istorijos žinome legendą apie Šiaurės Amerikos kolonistų susitarimą laikytis daugumos principo, taip pat žinome, kad nacionaliniu susitarimu pasižymi britai, pagaliau galime prisiminti ir garsią frazę apie vokiečių socialdemokratus, kad jie - "tik iki Eitkūnų". (Tai reiškė, kad buvo visuotinai suvokiama, kur baigiasi vidaus politinė kova ir kur prasideda bendras nacionalinis interesas). Tačiau tai tik lakūs pastebėjimai, juos galima priimti, galima dėl jų ginčyti.
Teorija taip pat aiškių atsakymų neduoda, tačiau neabejotina, kad nacionalinio susitarimo idėjos ištakų reiktų ieškoti demokratijoje. Šia prasme pirmiausia į galvą ateitų garsioji Žano Žako Russo suformuluota visuomeninės sutarties (arba bendrosios valios) teorija. Buvo galvojama, kad valdžios šaltiniu pavertus liaudį, tai yra faktinę gyventojų visumą, žmonės taps lygūs ne tik juridiškai, bet ir sociališkai. Tačiau dar iš Prancūzijos didžiosios revoliucijos istorijos žinome, kokias destrukcijas sukėlė bandymai praktiškai pritaikyti tą teoriją. Anoniminė minia apsiginklavusi šūkiu "Vienybė, lygybė, brolybė", tačiau daugeliu atvejų nenutuokia nei apie teisę, nei apie politiką. Ji nutraukė ryšį su ankstesnėmis valsybės institucijomis, ir... prasidėjo kruvina epochos tragedija: iš pradžių totalinis galvų kapojimas šalies viduje, o po to netramdoma ekspansija po visą kontinentą. Suvokusi tokią patirtį, tolesnė demokratinė mintis nuo visuomeninės sutarties fenomeno ėmė trauktis lyg nuo parako statinės, kartu stengdamasi ją pridengti arba net visai paslėpti sudėtinga reprezentavimo pakopų konstrukcija. O socialinių klausimų sprendimui pasirinktas laipsniškų reformų kelias.
Vis dėlto regionuose, kur demokratijos plėtotė vėlavo, konkrečiai Centrinėje bei Rytų Europoje, ir XX amžiaus pradžioje tebebuvo gaji visuomeninės sutarties idėja. Paprastai ji pasireiškė reikalavimu - niekada iki tol demokratijos nemačiusioje erdvėje sušaukti visuotinį Steigiamąjį susirinkimą, kuris tarsi panacėja turėjo išspręsti visas problemas. O Rusijoje liaudies valdžios bei lygybės idėja net reanimavo tai, kas Vakarų Europoje jau prieš šimtmetį buvo palaidota: pradžioje galvų kapojimą šalies viduje, o po to - nevaržomą ekspansiją į išorę. 
Kita teorine prielaida aiškinantis nacionalinio susitarimo galimybes tarnautų tautos sąvoka. Tauta, be abejo, taip pat yra demokratijos kategorija, tik ji dažnai suprantama ne tik kaip teisinė konstrukcija, bet ir kaip materiali organiška bendrija, susieta kultūriškai bei istoriškai. Būtent pastarasis tautos supratimas įsivyravo Vidurio bei Rytų Europoje, kai Pirmojo pasaulinio karo metais JAV prezidentas Wilsonas paskelbė garsųjį principą, kad kiekviena tauta turi teisę laisvai apsispręsti gyventi nepriklausomai. Tačiau toks tautos supratimas gimdė etnocentristinį nacionalizmą, kuris ardė naujai besikuriančias valstybes iš vidaus bei kūrė naujus tarptautinius konfliktus, vedusius Europą į naują karą. Išdavoje beveik visų naujų nacionalinių valstybių suverenitetas po Antrojo pasaulinio karo buvo suvaržytas arba visiškai prarastas. Tuo tarpu demokratinė mintis, toliau ieškodama būdų, kaip sutramdyti nacionalizmą, į pirmą planą kėlė pilietybę bei instituciją ir slopino etnokultūrinę orientaciją. O XX amž. antroje pusėje net atsirado teorijų (E.Thomsonas, R.Brubackeris, K.Verdery), pagal kurias tautos kaip etnokultūrinės bendruomenės apskritai neegzistuoja, o tėra tik institucijų suformuoti surogatai, kuriuos retkarčiais mobilizuoja nacionalistai. Kitaip tariant, tokios teorijos teigia, kad tautos, kaip etnokultūrinės bendruomenės, ne permanentiškai egzistuoja, o tik kartkartėmis atsitinka, kad jas materializuoja nacionalizmo idėja. Tokios teorijos, beje, vedė prie išvados, kad net Wilsono iškeltas tautų apsisprendimo principas buvo nekonkretus ir ydingas. 
Taigi galima konstatuoti, kad demokratinė mintis per pastaruosius du šimtmečius pastebimai evoliucionavo, ir kad ta evoliucija politikoje pasireiškė pagrindinėmis dviem srovėmis - socializmu bei nacionalizmu. Vakaruose ta evoliucija galiausiai atvedė į kokybinę sintezę - pilietines visuomenes. Panagrinėkime , kaip toji evoliucija reiškėsi Lietuvoje.
Nuo pat modernaus lietuvių politinio gyvenimo pradžios galima įžvelgti dvi tarp savęs konkuruojančias politines sroves - socialistinę ir nacionalistinę. O jau 1917 m. rudenį sudarytoje Lietuvos Taryboje vyko akivaizdi kova tarp atitinkamų dviejų grupuočių, kurių kiekviena savaip suprato Lietuvos valstybės kūrimo principus. Socialistai reikalavo sušaukti Steigiamąjį seimą, išrinktą demokratiškai visų Lietuvos gyventojų, kuris galėtų numatyti Lietuvos valstybės ateitį. Tačiau buvo neaišku - iš kokios teritorijos turėjo būti renkamas tas seimas, ir juo labiau buvo neaišku - ar toks seimas apskritai pasisakytų už Lietuvos valstybės kūrimą. Deja, realiai toks projektas galėjo vesti tik link Lietuvos prijungimo prie Lenkijos arba prie Rusijos.
Nacionalistai turėjo aiškesnį supratimą apie būsimos Lietuvos valstybės teritoriją, nes apeliavo į lietuvius - tai yra, į lietuviškai kalbančius bei laikančiais save lietuviais. Tačiau pagal tokią nuostatą liko neaišku, kaip į Lietuvos valstybę žiūrėtų kitų tautų gyventojai, kurių praktiškai pretenduojamoje teritorijoje galėjo atsirasti net daugiau, nei lietuvių. Tad pastarosios nuostatos šalininkams realiai beliko pasikliauti išorės parama, konkrečiai, tikėtis, kad kitataučius, pirmiausia, lenkus, padės sutramdyti Vokietija. To tikėtasi, nes Vokietija objektyviai nebuvo suinteresuota Lenkijos valstybės plėtote. Tačiau lygiai taip pat nebuvo jokių garantijų, kad pasidavimas Vokietijos globai padės išeiti į nepriklausomą gyvenimą.
Retrospektyviai žiūrint akivaizdu, kad nei vienas iš projektų nevedė į realią nepriklausomybę. Be to, kiekvienas iš projektų slėpė atitinkamos grupuotės interesą - sustiprinti savo pozicijas bei gauti valdžios. Vis delto 1918 metų vasario 16 dieną abiem grupuotėm pavyko susitarti ir savo projektus suderinti viename Akte. Ir kažin ar galima būtų paneigti, kad skatinančiu motyvu susitarimui tarnavo nacionalinė Lietuvos idėja, o pats susitarimas liudijo apie adekvatų tokiai idėjai lietuvių politinės kultūros lygį.
Tačiau ir priėmus Vasario 16 d. aktą, Lietuvos valstybė dar ilgai nesusikūrė. O susikūrusi ji toli gražu neatitiko lietuvių vizijų. Mat valstybė liko be sostinės Vilniaus, be to, problemiškas buvo ir likusios teritorijos valdymas. Analizuojant ano meto lietuvių politinį diskursą išryškėja charakteringa jo ypatybė. Nei pradiniame valstybės kūrimo periode, nei juo labiau vėliau - kovojant dėl prarasto Vilniaus nė viena iš lietuvių politinių srovių nepripažino to fakto, kad konkreti jų atstovaujama politinė programa nevedė į Lietuvos valstybės su Vilniumi sukūrimą. Priešingai, kiekviena grupuotė stengėsi nutylėti savo programos silpnąsias puses, o kaltę dėl pagrindinių nesėkmių valstybės kūrime versti savo oponentams. Žinoma, galima sutikti, kad lietuvių politikus taip elgtis vertė atšiaurus politinis klimatas tiek šalies viduje, tiek išorėje. Tačiau lietuvių politikai negalėjo nesuprasti, kad taip elgdamiesi jie susilpnino valstybės moralinius pamatus. Juk jeigu lietuvių tauta - laisva bendruomenė, o ne prievartos ar atsitiktinumo suburta, tai jai turėjo egzistuoti bendra moralė bei bendras interesas. Tuo tarpu lietuvių politikai vadovavosi grupine morale bei grupiniais interesais ir tuo pačiu tiesė kelią tiems, kurie apskritai nebeturėjo sentimentų dėl Lietuvos nepriklausomybės. Būtent tokie elementai 1940 metais išplaukė į paviršių, ir vargu ar istoriškai bus pagrįsta tvirtinti, kad tie elementai parduodami valstybę neturėjo jokio savo veiksmų pateisinimo.
Prarastą valstybingumą atkurti 1990 metais buvo santykinai lengviau, nei amžiaus pradžioje. Lietuva, nors ir iškentusi 50 metų svetimą jungą, priešingai, nei 1918 m., turėjo apibrėžtą taritoriją, ir joje absoliučią daugumą gyventojų sudarė lietuviai. Be to, buvo juridinis ryšys su ana valstybe, kurios sunaikinimo 1940 metais nepripažino demokratinis pasaulis. Tačiau ir tokioje situacijoje buvo pakankamai daug problemų, daug nežinomybės ir rizikos.
Atsikūrusiame lietuvių politiniame pasaulyje vėl išryškėjo dvi grupuotės ir atitinkamai du valstybės atstatymo planai. Viena iš tų grupuočių buvo glaudžiai susijusi su metropolijos valdžia ir turinti jos privilegias. Tačiau dezintegraciniai procesai metropolijoje, t.y. Sovietų Sąjungoje, vertė tą grupuotę šlietis prie išsivadavimo judėjimo Lietuvoje. Ideologiškai ji save tapatino su socializmu, o jos principinė orientacija į demokratizacijos procesą visos Sovietų Sąjungos mastu tolimu aidu siejo ją su visuomeninės sutarties bei liaudies valdžios apologetais. 
Apie tokias sąsajas liudijo ir tos grupuotės siūlytas Lietuvos valstybės atstatymo planas, kurį sąlyginai pavadinkime "konstituciniu". Pagal jį buvo deklaruotas 1940 m. valstybės sunaikinimo neteisėtumas ir tuo pagrindu turėjo prasidėti derybos su metropolija dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo. Toks kelias nušvietė ilgų derybų tarp nelygią padėtį turinčių partnerių perspektyvą, ir galiausiai, Lietuvos likimą būtų turėjęs spręsti visos Sovietų Sąjungos Liaudies deputatų suvažiavimas. Tačiau ta aplinkybė, kad nuo 1990 metų pradžios metropolijoje jau buvo prasidėjęs atbulinis veržlių prisukimo procesas, darė abejotina ir pačių derybų galimybę.
Kita grupuotė siejo save su buvusia Lietuvos valstybe ir atitinkamai konstravo valstybės atstatymo planą, kurį sąlyginai pavadinsime<b> "restituciniu".</b> Pagal jį visas 50 metų trukęs gyvenimas metropolijoje turėjo būti nukeliamas už įstatymo ribų ir Lietuvos valstybė atkuriama pagal anksčiau egzistavusios Lietuvos konstituciją. Tokio kelio logika leido tikėtis, kad beveik automatiškai atsistatysiąs ir buvusios Lietuvos valstybės tarptautinis pripažinimas ir, vadinasi, tokiu atveju Lietuva - net jeigu jai tektų vesti derybas su metropolija - jau nebebūsianti viena. Tačiau kartu toks kelias buvo iššūkis metropolijai, ir tuo atveju, jeigu iš užsienio Lietuva apčiuopiamos paramos nesulauktų, ji liktų viena akis į akį su metropolija - tik jau ne konstitucinėje, o karo būsenoje. 
Žiūrint iš šiandienos pozicijų galima konstatuoti, kad vėlgi nei vienos iš grupuočių planas nebuvo pakankamas nepriklausomybei atgauti. Be to, kiekvienas planas slėpė ir siaurą atitinkamos grupuotės interesą: vienos - kaip galima ilgiau išsaugoti vyraujančias pozicijas, kitos - kaip galima greičiau perimti vyraujančias pozicijas. Tačiau ir vėl, panašiai kaip 1918 metais, pavyko pasiekti nacionalinio lygio sutarimą. Gotlando komunikatas 1989 m. rugpiūčio 5 d. dar liudijo preliminarų suartėjimą paritetiniais pagrindais. O jau priimant 1990 m. kovo 11 d. Aktą iniciatyvą turėjo restitucininkai. Nors balsuojant už restitucinį planą konstitucininkų pritarimas atrodė tik tariamas, tačiau metropolijai pradėjus puolimą konstitucininkai neišsilakstė arba bent jau dauguma jų neperbėgo į priešišką stovyklą. Vadinasi, 1990-ieji metai vėlgi pademonstravo reikiamą lietuvių politinę brandą.
Nors valstybę atkurti pavyko, tačiau pats atkūrimo procesas nebuvo sklandus bei lengvas. Ir susidūrusios su sunkumais pagrindinės Lietuvos politinės grupuotės vėl ėmė elgtis panašiai kaip ir tarpukaryje. Vėl kiekviena iš grupuočių veikė pagal principą: nutylėti arba ignoruoti savos programos silpnąsias puses ir kaltę dėl iškilusių sunkumų versti oponentams. Kitaip tariant - nors tai gali skambėti ir nekorektiškai - vyraujančiu Lietuvos politinės kultūros principu tapo demagogija. 
Žinoma, abiejose Lietuvos politinėse grupuotėse buvo ir pozityvių idėjinių pradmenų. Tai tikriausia, padėjo atkurtoje Lietuvoje palaikyti pilietinį bendrumą bei moralinio pasirinkimo galimybę. Kurį laiką veikė vadinamasis švytuoklės principas: žmonės, Lietuvos rinkėjai periodiškai siejo savo viltis tai su viena, tai su kita grupuote. Tačiau demagogija taip pat darė savo darbą. Sumažėjus diskusijų aktualumui - kas labau nusipelnė arba kas labiau kenkė valstybės atkūrimui - demagogijos banga užpylė kitus nacionalinės reikšmės klausimus, pavyzdžiui, jūrinės sienos su Latvija nustatymo problemą ir ypač "Williamso" bylą. Iš aukščiausiųjų institucijų skleidžiama demagogija skverbėsi į visas kitas gyvenimo sritis, tarsi nejučia paplaudama moralinius valstybingumo pamatus. Ir nenuostabu, kad atkurtai valstybei pradėjus skaičiuoti savo antrąjį dešimtmetį, vėl - kaip ir anakart, tarpukary - susiformavo elementai, kurie nebematė reikalo ieškoti idėjų demokratijoje bei nacionaliniame sutarime, kuriems sukurtas Lietuvoje politinis gyvenimas tapo tiesiog nebepriimtinas.Tokie elementai veržiasi į valdžią netgi nebesivargindami demagoginiu išsisukinėjimu, o tiesiog atvirai meluoja ir nepaiso bet kokių etikos normų.
Žinoma, galima replikuoti, kad ir kitose valstybėse vykstančioje politinėje kovoje neišvengiama demagogijos, o kartais net ir melo. Pavyzdžiui, Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo vyko aštri kova tarp dešiniųjų ir kairiųjų dėl to, kurių patikimesnis kelias gali atvesti į šalies suvienijimą - krikdemo Adenaurio ar socdemo Šumacherio. Gyvenimo realybė rodė, kad nei vienas, nei kitas kelias nebuvo pakankamas. O kol vyko aštri diskusija, krizę patyrė Vokietijos liberalai, ir į politinę areną įsiveržė ekstravagantiškai radikalūs žalieji. Tačiau iš tikrųjų nieko baisaus neatsitiko. Vokiečiai pilietinio solidarumo neprarado, o jų politinė sistema pasirodė esanti ne tik atvira, bet ir turinti stiprų ,,stuburą", nes žaliuosius prie valdžios prileido tik tada, kai jie užsirekomendavo esantys tokia pat nacionalinė jėga, kaip ir tradicinės partijos. Taigi nėra pagrindo suabejoti vokiečių nacijos egzistavimu.
Lietuvos situacija, deja, kitokia. Jos situacija rodo idealų išnykimą, cinizmo įsivyravimą ir atskirų grupuočių varžybas dėl valdžios - jos lemtingai panašios, kaip kažkada jau buvo Lietuvoje. O jeigu nebėra bendros moralės, tokia padėtis automatiškai kelia ir Lietuvos kaip valstybės išlikimo klausimą. Juk žinia, kad istorijos eigoje lietuviai ilgą laiką buvo ,,lyg ir lenkai", po to - ,,lyg ir rusai". Tad ar tikrai lietuviai pagaliau tapo lietuviais?
Nuo Vasario 16 d. iki Kovo 11 d. lietuviai nuėjo gana vingiuotą kelią. Buvo kilnūs idealizmo bei pasiaukojimo, išminties ir brandumo momentai, bet buvo ir gėdingi degradacijos periodai. Bet - ar lietuvių tauta egzistuoja kaip nacionalinė konstanta, ar ji pasireiškia tik kaip pavieniai nacionalinės idėjos pakurstyti atsitikimai istorijos bėgyje - klausimas liktų atviras.

Į pradžią




Brangūs vienminčiai,

Jeigu vis dar jaučiatės piliečių judėjimo "Kitas pasirinkimas" dalyviais, labai prašytume pranešti mums savo tikslias koordinates.
Mes gi savo ruožtu informuojame, kad judėjimo veikla plečiasi ir aktyvėja. Vyksta išvažiuojamieji susitikimai su visuomene. Aplankyta Marijampolė, Kazlų Rūda, Panevėžys, Pakruojis, Kėdainiai, Šiauliai, Radviliškis. 
Savo laikraštyje "Baltijos kelias" analizuojame aktualiausius politinio gyvenimo įvykius. Jame kalbame ir apie ekonomikos, kultūros, švietimo, žemės ūkio problemas, korupciją. Mūsų laikraštyje bendradarbiauja žymiausi Lietuvos politologai, istorikai, teisininkai, mokslininkai. Į laikraštį gali rašyti kiekvienas pilietis, kuriam artimos judėjimo "Kitas pasirinkimas" idėjos. 
Visus, kurie pritaria mūsų nuostatoms, kviečiame aktyviau įsijungti į mūsų bendrą veiklą, tapti judėjimo dalyviais. 
Laukiame iniciatyvių žmonių, kurie patartų, pasiūlytų naujas veiklos kryptis, o gal ir padėtų organizuoti mūsų judėjimo filialus įvairiose šalies vietose, didmiesčių mikrorajonuose, padėtų platinti mūsų laikraštį. "Baltijos kelias". Laikraštis yra nemokamas. Esame tikri, kad jį mielai perskaitytų ir jūsų kaimynai, ar bendradarbiai.
Jūsų mintys ir idėjos laukiamos mūsų būstinėje, kuri yra Vilniaus g. Nr…., tel. 2121650, 865051658. El. pašto adresas: pilieciai@pilieciai.lt ; 
Kviečiame ir į virtualiąją mūsų svetainę adresu: www.pilieciai.lt


Judėjimo "Kitas pasirinkimas" vadybininkas
Eduardas Daujotis 


---------------------------------------------------------------------------------

,, Baltijos kelias". Leidžia piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS
Adresas kontaktams LT - 01014, Vilnius 1, Nr. 536 ( Pašto dėžutė) , 
el. paštas: info@pilieciai.lt ; www.pilieciai.lt
tel.: ( 85) 2121650, 865051658, Redaktorė : Nijolė Pranckevičiūtė 
Redkolegija: A. Dagelis, V. Daujotis, E. Gudavičius, Č. Laurinavičius, V. Paulaitis, V. Radžvilas, R. Sopranaitė,


Į pradžią