Šiame numeryje: Lietuva Europos Sąjungoje; Apie partijas ir partiečius; Pilietinės iniciatyvos; Ar mums reikia  Prezidento ir kokio ; Praradus kaimą, neliks Lietuvos; Teisininkės patarimai;Valdžia ir neapykanta; Kultūros politika.

Į titulinį puslapį

 

Redakcijos žodis

Lietuvos išlikimo saugikliai

Baltijos šalys Europos Sąjungoje: kas toliau?

Nekenčiame valdžios, bet trokštame jos  

Mutantinė ideologija   ir “agurkinė” dvasia…  

DEVIZAS EUROPOS LIETUVAI: ir TIESA, ir GEROVĖ!  

 Atrasti save Lietuvoj

Laukti jau nebėra ko  

Ar reikia Lietuvai Prezidento?  

Iš “Delfi” komentarų

Praradus kaimą, neliks Lietuvos  

Gerbiami kandidatai, norėčiau paklausti

Didžiūjų godumas 

 Kultūros politika ir politika per kultūrą

Savi ginčai – savi ir teisėjai  

Kronika

 

 

Redakcijos žodis

Šventė, Lietuvai vėl tapus Vakarų pasaulio dalimi, baigėsi, metas grįžti prie kasdienybės darbų ir rūpesčių. Tai natūralu ir savaime suprantama, tačiau vis dėlto nesinorėjo, kad tas grįžimas būtų toks slogus. Deja, jis yra toks. Pasibaigus šventiniam šurmuliui, vos po keleto dienų išgirdome pritrenkiančią žinią – įvairios šalies institucijos bei jų pareigūnai beveik nieko nepadarė, kad mus pasiektų taip laukta Europos Sąjungos finansinė parama. Taigi, išgirdome apie dar vieną sukrečiantį mūsų valdininkijos tingumo, neprofesionalumo ir abejingumo tautos ir valstybės likimui atvejį. Kiek tokių atvejų mūsų laukia ateityje?

Jau pirmieji šalies žingsniai Europos Sąjungoje rodo, kad mūsų kelias į padoresnį ir oresnį gyvenimą bus erškėčiuotas. Ir greičiausiai todėl, kad toje naujoje erdvėje mus pasitinka ne tik nuoširdūs bičiuliai ir partneriai, bet ir seniai išmokę pasirūpinti savimi, atkaklūs ir sumanūs konkurentai. Tai dar būtų pusė bėdos – galų gale, tai žaidimo taisyklės, kurios buvo iš anksto žinomos ir, pagal kurias žaisti derėjo pasiruošti. Kur kas didesnį nerimą šiandien kelia kitas klausimas – o gal narystei ES buvo uoliai ruošiamasi? Tik šis ruošimasis buvo skirtas ne šaliai ir jos žmonėms? Labai tikėtina, kad tuo metu, kai Lietuvos piliečiams buvo piešiami šviesios ateities naujoje valstybių bendrijoje vaizdai, uždaruose valdžios kabinetuose virte virė tylus darbas – vyko tylios ir visuomenei nematomos laukiamų lėšų dalybos tarp tų pačių valdžios žmonių, jų šeimų, draugų ir bičiulių klanų. Ir, žinoma, malonių bei pelningų vietelių Briuselio koridoriuose pasiskirstymas tarp to paties šalies valdančio klano narių.

Šiaip ar taip, Lietuvos padėtis įstojus į ES labai primena kitą neseną lūžinį šalies istorijos tarpsnį, kai daugybė jos piliečių buvo pasirengę krūtine užstoti atkurtąją nepriklausomybę nuo priešo tankų, o kiti tuo pat metu jau tyliai rezgė ciniškus tos pačios šalies turto „prichvatizavimo“ planus. Todėl šiuo kritiniu momentu būtina klausti: ar istorija nepasikartos, tik šį kartą „prichvatizuojamos“ būtų ne saujelei išrinktųjų dar labiau pasotinti skirtos, bet visų piliečių gyvenimą pagerinti turinčios Europos Sąjungos lėšos?

Prasidėjęs kitas svarbus Lietuvos politinio gyvenimo tarpsnis – keleto rinkimų maratonas – neleidžia abejoti, kad bus įnirtingai kovojama dėl teisės pasigrobti šias lėšas. Tai pasirengusi padaryti ne viena naujų „gelbėtojų“ šutvė. Apie artėjančių rinkimų keistenybes laikraštyje dar daug rašysime.

O kol kas norime pasakyti tiek: mes, paprasti Lietuvos piliečiai, tiesiog privalome būti budresni ir išmintingesni negu prieš dešimtmetį. Burkimės ir mastykime, kad šį kartą jau nebebūtume apgauti!

Redakcija

 Į pradžią

 

Dr. Letas Palmaitis  Lietuvos išlikimo saugikliai

Būtų visiškai klaidinga manyti, kad įstojimas į Europos Sąjungą ar net NATO visiems laikams užtikrina amžiną Lietuvos egzistavimą. Šie dariniai yra nauji ir skirtingi. ES maždaug atitinka Vakarų ir Vidurio Europą kaip istorinę kultūrinę realybę, bet yra politinis junginys su ne visai aiškia perspektyva. NATO yra grynai politinė organizacija, kurios interesai nebūtinai turi sutapti su pavienių Europos šalių interesais ir kuri amžių perspektyvoje, be abejo, trumpalaikė. Kad ji remiasi trečia – JAV – globaline galybe, kurios interesai šiuo metu sutampa su Lietuvos interesais, yra tik laiminga istorijos akimirka, atsitiktinumas, kurį reikia maksimaliai išnaudoti.

Klausimas dėl lietuvių išlikimo iš esmės iškilo Lietuvai patekus į rusiškojo etninio konglomerato orbitą. Istoriškai į lietuvybę kėsintasi iš Rytų ir iš Vakarų. Nors ir  keista, bet šis pavojus išlieka ir iki šios dienos. Abiem atvejais poveikiai skirtingi.

Tautiškumas, kuris, be abejo, yra ne biologinis, bet kultūrinis reiškinys, yra evoliuciškai kintamo gyvenimo būdo atgaminimas kultūrinės (įskaitant kalbą) ir istorinės atminties pagrindu. Tauta neišlieka, kai jos tautiškumas arba nutraukiamas svetimųjų prievarta, arba (dėl išorinių ar vidinių priežasčių) nutrūksta pats. Pavojai dažniausiai iškyla mažoms tautoms, kai jos patenka į svetimų tautų valstybes. Vis dėlto gyvybingos kultūros sugeba išlikti skirtingomis sąlygomis pirmiausia dėl to, kad jų atstovai vertina savo tautiškumą ir jo laikosi (žydai per amžius išlaikydami konfesinį uždarumą, čečėnai laikydamiesi savo žemės, čigonai atsiskirdami nuo visų kitų ypatingu, visiškai kitokiu gyvenimo būdu). Tauta išnyksta, kai jos atstovai praranda skirtingumo jausmą tarp savų ir nesavų arba nebejaučia to skirtingumo prasmės. Vertinti savo skirtingumą lengviau, jei matai, kad jis parodo tavo materialinį arba dvasinį pranašumą. Šis neabejotinas pranašumas ilgai palaikė lietuvius Rusijos sudėtyje, bet jo nesimato susiduriant su vakarietiška kultūra. Todėl kai kurie  lietuviai mano, kad Rytai lietuviams mažiau pavojingi negu Vakarai.

Iš tikrųjų, Vakarai ir Rusija veikia skirtingai. Vakarietiškas gyvenimo būdas reikalauja pastangų. Kad pasiektum vokiečių lygį, turi perimti jų drausmingumą, punktualumą, tikslumą, o tai verčia tobulėti. Tobulėjimas savo ruožtu pakelia gimtosios kultūros lygmenį ir jau ji darosi patrauklesnė. Todėl germanizacija (jei neminėsime prievartinės) visada buvo ilgas procesas. Ikisovietinė Rusija ribojo lietuvių kultūros raišką, bet nebuvo patraukli tiek dėl žemesnės kultūros, tiek dėl skirtingos religijos. Sovietinė Rusija apribojo religinių skirtumų įtaką, išnaikino kultūrinį tautos elitą ir kalė į galvas kumečių lygiavos idealus. Nukultūrinant tautą, visas jos pranašumas tebebuvo jaučiamas tik kaip materialinis (sočiau gyventi), bet ne dvasinis. Antra vertus, perimti rusiškas vertybes (nekalbu apie vakarietišką Sankt Peterburgo metropoliją, kuri Rusijai buvo svetima, ir po 1917 m. sunaikinta) kur kas  lengviau nei vokiškas: tai iš esmės kolektyvinių išgertuvių ir „mato” kultūra. Čia jokių pastangų nereikia. Todėl sovietmečio patirtis parodė, kaip, nepaisant išorinių lietuvybės požymių (įteisinta kalba, nacionalinė spauda, radijas, TV, kinas, teatras, net „Lietuvos ansamblis” ir pan., o tai, be abejo, buvo ir tylios rezistencijos pastangos), lietuvių būdas, net neprarandant kalbos, tik per pusę šimtmečio sparčiai rusėjo, perimdamas kaimynų kultūros dominantę (žr. aukščiau). Mūsų dienomis, daugelio nuostabai, šis lietuviakalbis surusėjimas išdygo aprėpęs vos ne pusę tautos ir galingai reiškiasi „Už teisingą Rusiją” (ironiška E.Gudavičiaus perinterpretacija) sąjūdžiu. Inspiruodami šį sąjūdį Rusų strategai, geopolitikai ir žvalgybininkai, be abejo, žino, ką daro.

Šiuolaikinės Rusijos ideologai, norėdami susigrąžinti supervalstybės statusą, remiasi modernizuota XIX a. slavofilija Eurazijos sąjūdžio pagrindu. Sąjūdžio įkūrėjas Aleksandras Duginas yra geopolitinės doktrinos autorius, pagal kurią Rusija turinti suvienyti visą Europą kovoje prieš Amerikos globalizmą. Teigiama, kad Rusija atstovauja nesavanaudiškai „sausumos civilizacijai”, pasižyminčiai „socialiniu teisingumu” (t.y., bolševikine kumečių lygiava ir autoritariniu idėjinių politrukų valdymu), o JAV – išnaudotojiškai prekeiviškai „jūros civilizacijai”. Kadangi giluminiai jų skirtumai – rasiniai (net krikščionybė neva kilusi iš priešistorinio nordiško kulto), Eurazijos doktrina yra bolševizmo ir fašizmo jungtis. Eurazininkai sumaniai naudojasi tautiniais nacionalizmais, stengiasi suskaldyti buvusias sovietinio Rytų bloko tautas, palaikydami pagonybę prieš katalikybę bei etnocentrizmą prieš Europos Sąjungą ir NATO.

Šios grėsmės akivaizdoje lietuvių tautos susiskaldymas demonstruoja tragišką neatsparumą. Jei pridėsime faktą, kad mūsų socialdemokratai atidavė raktus nuo Lietuvos ekonomikos į eurazininkų rankas, o „elitas” prarado bet kokius partinius skirtumus ir kelia nuskurdintų žmonių pasipiktinimą, aiškėja, kad prorusiškųjų jėgų atėjimas į valdžią yra visai realus. Jis per kelerius metus galės pakeisti politinę Lietuvos orientaciją iš Vakarų atgal į Rytus.

O kaipgi NATO ir Europos Sąjunga? Žinoma, nesvarstykime baisios pasakos, kad JAV ir Rusija susitars dėl savo karinių dalinių dislokavimo vieni kitų (t.y. Rusija – NATO, NATO – Rusijos) teritorijose „kovai prieš terorizmą” (negi tai įmanoma be visų NATO narių vienbalsio pritarimo? Jei mūsų naujoji papirktoji valdžia ir nubalsuotų „už”, nei estai, nei čekai, nei vengrai, nei lenkai niekad to nedarys ir uždės savo veto). Juk NATO apgina karinės agresijos atveju, bet ne ekonominės. Kas dėl ES, tai jai vadovauja geriausios Rusijos partnerės – Vokietija ir Prancūzija, o Vladimiro Putino diplomatinis darbas su jomis nepaprastai intensyvus. Vakarams rūpi Rusijos žaliavos ir rinka, bet ne Baltijos laisvė. Kita vertus, ar išsilaikys pati ES? Ją vienija bendras interesas, kuris šiandien dar yra, o ryt jo gali ir nebūti.

Jei sugebėsime atsilaikyti prieš „Teisingos Rusijos” puolimą ir neleisime valdžion nei susikompromitavusio lunatiko, nei „Darbo” partijos, yra vilties, kad sveikoji tautos dalis pamažu pradės imti viršų ir visi suvoks, kad išlikimui reikia papildomų atsarginių saugiklių.

A.Dugino „Geopolitika”, kurią Rusijos Generalinio Štabo Karo Akademija patvirtino kaip vadovėlį, dėsto, kad Rusijos misijai suvienyti Euraziją (t.y. susijungti su Vokietija) trukdo ją nuo Vakarų skiriantis išsivadavusių šalių ruožas su vyraujančia katalikų konfesija. Šis ruožas vaizdingai pavadintas „sanitariniu kordonu”. Ypatingas dėmesys kreipiamas į Lenkiją ir Lietuvą: „Arba lenkų–lietuvių erdvė tebeegzistuos kaip savarankiška geopolitinė tikrovė (ir bus neįveikiama kliūtis proeurazinei Baltijos vienybei su prūsiška ašimi), arba jos fragmentai bus integruoti į kitus geopolitinius blokus, o ji pati bus suskaidyta ir pasmaugta pačioje užuomazgoje /.../ Pagrindiniu Eurazijos partneriu Lenkijoje ir Lietuvoje turi tapti jėgos, reikalaujančios nekatalikiškos šių šalių orientacijos, pasaulietinės „socialdemokratijos” šalininkai, „neopagonys”, „etnocentristai”/.../ Be to, etninė įtampa tarp lenkų ir lietuvių yra labai vertingas elementas, kuriuo reikia naudotis ir, kiek įmanoma, aštrinti”.

Nėra abejonių, kad vienas iš patikimiausių atsarginių saugiklių ir yra minėtas „sanitarinis kordonas”, kurio šalys turi bendrą patirtį, bendrą pavojų ir bendrą išlikimo tikslą. Tai, kas juos vienija, yra visiškai svetima galimam jų interesų bendrumui su Vokietija ar Prancūzija. Taip pat nėra abejonių, kad šio kordono šerdį sudaro Lietuva ir Lenkija.

 Į pradžią

 

V. Radžvilas, politologas  Baltijos šalys Europos Sąjungoje: kas toliau?

Gegužės 1-oji, diena, kai Baltijos šalys peržengė Europos Sąjungos slenkstį, daugybei jų žmonių buvo didelė šventė. Mūsų valstybės vėl tapo Vakarų pasaulio dalimi. Tačiau šios dienos šventė ne visiems – Lietuvoje spaudos kioskuose buvo galima išvysti laikraščių, kurių kiekviename numeryje spausdinama eilutė su įrašomu kintančiu skaičiumi turėjo priminti, kiek liko dienų iki valstybės ,, nepriklausomybės praradimo”.  Ši iškalbinga formuluotė turi politinę potekstę ir rodo, kad vadinamasis euroskepticizmas yra daugialypis reiškinys. Politiškai (ir ypač geopolitiškai) jis gali reikšti tiek kai kurių asmenų ir jų grupių nelojalumą trims nepriklausomybę atgavusioms Baltijos valstybėms, tiek nuoširdų rūpestį, kokia dalia laukia mūsų tautų atsidūrus Vakarų pasaulio struktūrose. Vis dėlto ir išsamiau nenagrinėjant euroskepticizmo reiškinio, tenka pripažinti, kad tikrųjų euroskeptikų (ne Baltijos valstybių nepriklausomybės priešininkų) rūpestis turi pagrindo. Nurimus šventiniam šurmuliui ir grįžus prie  kasdienybės reikalų net ir karščiausiems narystės ES šalininkams taip pat kils daug klausimų, į kuriuos kol kas nėra svarių ir įtikinamų atsakymų.

Tiesą sakant, euroentuziastai irgi marga grupė, sąlygiškai skirstytina į ,,deologus” ir ,,realistus”. Jų skirtumai ypač išryškėja, kai mėginama paneigti bent jau Lietuvoje neretai girdimą euroskeptikų argumentą ir priekaištą, neva  mūsų šalių žengimas į ,,Europos imperiją” ne tik yra nepriklausomybės laidotuvės, bet iš esmės niekuo nesiskiria nuo tariamai savanoriško įstojimo į kitos imperijos – buvusios Sovietų sąjungos – sudėtį. Šis argumentas neabejotinai ciniškas ir šventvagiškas, tačiau jį atremdamas ideologizuotas euroentuziastas dažniausiai kalba nuvalkiotomis standartinėmis frazėmis ir pasako tik tiek, jog tapdamos ES narėmis šalys naujokės patenka į ,,demokratijos, gerovės ir klestėjimo erdvę”. Euroentuziastui realistui gerokai sunkiau. Jis turi būti bent jau girdėjęs kalbas apie ES senbuvių ir naujokių ,,galios asimetriją”, ,,dviejų greičių Europos” perspektyvą, taip pat negali sau leisti užsimerkti prieš akivaizdų faktą, kad net vadinamosios stojimo derybos menkai priminė klasikines lygiaverčių partnerių derybas. Mąstančiam ir sąžiningam  Lietuvos euroentuziastui nelengva praryti ir euroskeptiko priekaištus dėl ,,socialistinį lenktyniavimą” primenančio mūsų šalies stojimo derybų stiliaus, kai buvo stengiamasi žūtbūt pavyti ir pralenkti (žinoma, šalies interesų sąskaita) anksčiau derybas pradėjusias valstybes kandidates. Nežinia kada bus pamiršta ir tai, kad referendumo dėl stojimo į ES išvakarėse šalininkams ir priešininkams buvo sudarytos anaiptol nevienodos sąlygos agituoti, o ką jau kalbėti apie išties slogų įspūdį palikusius metodus, kuriais referendumo dieną buvo mėginama sužadinti rinkėjų aktyvumą ir privilioti juos prie balsavimo urnų.

Kaip tik dėl šių ir panašių priežasčių tai, kas naiviam euroentuziastui atrodo tiesus kelias į šviesų ES rojų, kritiškiau nusiteikusiam narystės šalininkui virsta nerimastingu klausimu, kas iš tiesų šiame rojuje laukia tokių mažų kraštų kaip Lietuva ir kitos dvi Baltijos šalys. Tai lygtis su dviem nežinomaisiais. Pirmasis – pati Europos Sąjunga. Jos formavimasis yra didžiulis socialinis ir politinis eksperimentas, kurio baigtis ir ilgalaikiai padariniai skendi nežinomybės miglose. Pakanka apmąstyti sukrečiantį faktą: referendumuose pasisakę už narystę ES, mūsų šalių piliečiai  iš tikrųjų įstojo ne į tą Sąjungą, už kurią manė balsuoją. Juk agitacinės kampanijos metu jiems buvo kalbama apie ES institucinę sąrangą, grindžiamą Nicos sutarties nuostatomis. Dabar gi tebevyksta ginčai dėl Europos Sąjungos konstitucijos ir institucinės sąrangos ir net nėra aišku, kokiomis vertybėmis grindžiamas šios valstybių bendrijos egzistavimas. Todėl kyla pagrįstų abejonių, kur žengia naujokės --  į geranoriškų bičiulių ir partnerių draugiją ar į erdvę, kurioje vyraus negailestinga bei skrupulų nepripažįstanti tautų ir šalių konkurencija, kai stipresnės šalys pirmiausia sieks spręsti savo problemas silpnesniųjų sąskaita?

Antrasis nežinomasis – mes patys, trys Baltijos valstybės. Paklausti, kas esame, sklandžiai apibūdiname save maždaug taip: esame liberalios demokratijos, laisvos rinkos ekonomikos ir vakarietiškos kultūrinės bei geopolitinės orientacijos šalys. Tačiau kiek šis apibūdinimas išties atitinka mūsų šalių kasdienio gyvenimo tikrovę, o kiek yra tik patraukli ir mūsų partnerių pageidaujama ir laukiama ideologinė etiketė? Prezidentinis skandalas Lietuvoje atskleidė, kaip lengvai gali susvyruoti ar net sugriūti daugelį metų puoselėtas teigiamas šalies įvaizdis, jeigu jis tėra tik gražus fasadas, slepiantis didžiules jos vidaus gyvenimo ydas. Silpna pilietinė visuomenė, klestinti šešėlinė ekonomika ir korupcija, nebrandžios politinės partijos ir apskritai gana nestabili politinė sistema – šios ydos, atrodo, panašiai būdingos visoms trims Baltijos valstybėms. Tiesa, šiuo požiūriu nesame jokios išimtys. Juk  neatsitiktinai vadinamosios “tranzitologijos” tyrinėjimuose vis labiau įsitvirtina atsargus ir net skeptiškas požiūris į pokomunistinę transformaciją. Manoma, kad ją patiriančiose šalyse vyksta ne tiek “vakarėjimo” procesas, kiek formuojasi “defektuotos” ar “valdomos” demokratijos visuomenės, kurių raida sunkiai prognozuojama.

Šie svarstymai nereiškia, kad Lietuvai nevertėjo tapti Europos Sąjungos nare. Stoti į ES buvo būtina, nes kitaip lauktų skausmingas merdėjimas pilkojoje zonoje, galintis baigtis tuo, kad kaip tauta ir valstybė apskritai išnyktume iš pasaulio žemėlapio ir istorijos. Tačiau būtina įsisąmoninti, kad įstojimas ne tik savaime neišspręs mūsų šalių problemų, jis susijęs ir su nemenka rizika. Tikrasis Baltijos šalių silpnumas greičiausiai yra ne dažnai minimas ekonominis jų atsilikimas. ES plėtra į Rytus pirmiausia reiškia tai, kad susitinka ne tik skirtingos visuomenės, bet iš dalies ir skirtingos civilizacijos. Tad mūsų tykančią riziką galima išsakyti klausimu: ar trijų mūsų šalių visuomenės, vis dar persmelktos homo sovieticus mąstysenos, sugebės išlaikyti savojo gyvybingumo patikrinimą, kurį mums žada šis susitikimas?

Išmėginimas bus išties sunkus: visose trijose šalyse  naivus ideologizuotas euroentuziazmas gožia realistinį, o euroskeptikų sąjūdis vis dar labai nebrandus ir silpnas. Tačiau kad narystė Sąjungoje pateisintų mūsų piliečių lūkesčius reikia, jog kuo daugiau būtų  realistiškai mąstančių narystės šalininkų ir susitelktų kuo gausesnis protingų euroskeptikų branduolys. Tik toks dviejų grupių dialogas ir konstruktyvūs ginčai, skatinantys  dalykišką mūsų visuomenių susitelkimą, lems, ar atsidūrusios didžiosios Europos Sąjungos „broliškų tautų šeimoje“ trys mažos Baltijos tautos išmoks aiškiai apibrėžti ir ginti savo interesus, kaip tai darė netolimoje praeityje ir kur kas  nepalankesnėmis sąlygomis.  

 Į pradžią

 

Arvydas Akstinavičius  Mutantinė ideologija   ir “agurkinė” dvasia…

             Prieš penkiolika metų Lietuvoje pradėjo kaltis pirmieji daugiapartinės sistemos daigeliai. Iš pradžios  išties viskas atrodė gražiai. Atsikuriančios partijos deklaravo vadovavimąsi pamatinėmis vertybėmis: ideologija, morale, principingumu, tradicijų puoselėjimu, valstybės ir žmonių interesų paisymu. Beliko tik įgyvendinti tai, kas pažadėta. Deja...

            Neliko nieko – nei tradicinių ideologijų, nei idealizmo, nei idėjų. Kaip po cunamio. Pasirodo, neliko – ir nereikia. Buvo dar vienas bendras tikslas: narystė ES ir NATO. Buvo dar Rolando Pakso prezidentavimo metai – bent buvo apie ką pakalbėti. Beje, nemaža dalis politinių organizacijų ir politikų patys pakankamai prisidėjo prie šio žmogaus, kaip reiškinio, kūrimo. Kas daugiau buvo prisidėjęs, tas daugiau galėjo ir pakalbėti. O ką dar galima išgirsti? Vieni siūlo „2V“ projektus ir džiaugiasi „surskių“ partiškumu, kiti giriasi tempiantys šalį iš brandaus socializmo (kurį taip uoliai patys ir statė) griuvėsių, kovojantys su populistais, antiideologais ir prašo dar vienos kadencijos progresyviniams mokesčiams įvesti. Treti partinius planus įgyvendina Vilniaus dangoraižių statybomis, arba trejus metus Seime būdami liberalais iki kaulų smegenų staiga prieš rinkimus išvirsta uoliais socialistais. Tiksliau - politiniais tadais blindomis. Ketvirti vėl dėsto „vasiukinius“ projektus, šį kartą „agurkine“ dvasia. Galima tęsti. Gal ir visai linksmai, jeigu nebūtų liūdna.

            Čia reikėtų prisiminti nuoširdžiai nustebusį parlamentaro Justino Karoso veidą, sužinojus paskutinių Prezidento rinkimų antrojo turo balsavimo rezultatus. Kaip tai įvyko – dauguma partijų palaikė Valdą Adamkų, o laimėjo R. Paksas? Taip ir įvyko. O kaip galėjo įvykti kitaip, jei visuomenės pasitikėjimas partijomis Lietuvoje pats mažiausias Europoje ir tesiekia 6-7 proc.? Be to, ir tai, kad valdžia pasiskirstė  vietas iš anksto, stengdamasi išsaugoti savo status quo, rinkėjams nebuvo priimtina. Šie  rinkimai buvo pats skaudžiausias, bet kartu ir rimčiausias signalas apie politinių organizacijų bei visos politinės sistemos akivaizdžią krizę. Tai turėjo partijoms tapti šoko terapija. Deja…

            Šiandien akivaizdu, jog išvadų nepadaryta ir net nebuvo bandoma daryti. Krizė tęsiasi ir štai  gimsta naujas politinis produktas  – Viktoro Uspaskich vadovaujama Darbo partija. Aukšti jos reitingai sukrečia kitas, savo atstovus Seime turinčias, partines organizacijas. Kaip kontraargumentas politinio naujadaro reitingams , choru pateikiamaos kalbos  apie tradicines partijas. Tačiau tas tradiciškumas reikšmingas tik buvimu valdžioje ir laiko trukme, praėjusia nuo registravimo datos... Globalizacijos procese kai kurioms mūsų partijoms  tradicinės ideologijos pasirodo ne tik atgyvenęs ir nemasingas, bet ir trukdantis modernėti dalykas.  Tačiau vietoj to tenka pastebėti mutantą – valdžios ideologiją. Tokiais kriterijais vadovaujantis, neabejoju, kad ir V.Uspaskich Darbo partija, jeigu tik po 1111 dienų nesusprogs iš vidaus, po metų kitų taps sava partijų, vadinančių save „tradicinėmis“, kompanijoje.

            Artėjančiuose priešlaikiniuose Prezidento rinkimuose tarp dalies politikų ir politinių organizacijų kandidatai rikiuojami  priklausomai nuo to, ar kels savo kandidatūrą R.Paksas,  ar ne. Tai ne tik krizės pasekmė, bet ir akivaizdus susikompromitavusio politiko sureikšminimas. Seimo frakcijos – ir valdančiosios, ir opozicinės – akivaizdžiai įklimpo į prezidentinius modeliavimus. Mutantinė ideologija veikia: valdžia vėl formuoja valdžią.  Kaimo moterėlė pasakytų: „gal velnias juos apsėdo? O gal lolašviliniai kerai tebeveikia?“ Bet visa tai tik į naudą R.Paksui. Prisimenant lietuviškąją žiniasklaidą, kuri net susikompromitavusį veikėją   sugeba puikiai reklamuoti, tai dar viena nemokama paslauga liberaldemokratų kompanijai. Paksas mirė – tegyvuoja Paksas. Bent jau paksizmas kaip reiškinys tai jau tikrai. Politinė tragikomedija tęsiasi.

            Jeigu dar kyla klausimas „ką daryti?“, tuomet tegalėčiau pasiūlyti šį straipsnį vėl skaityti iš pradžių.

 Į pradžią

                

 

DEVIZAS EUROPOS LIETUVAI:

ir TIESA, ir GEROVĖ!

 

Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare prasideda naujas šalies istorinės raidos tarpsnis. Jis kelia daug klausimų, į kuriuos dar neatsakyta. Vienas svarbiausių iš jų – Lietuvos valstybingumo perspektyvos priėmus ES konstituciją. Ar viskas daroma, kad mūsų šalis netaptų eiline federacinės ES provincija, o išliktų savarankiška ir ori valstybė? Į šiuos klausimus mėgina atsakyti šiuo metu kuriama pilietinė Konstitucijos gynimo sandrauga.

Redakcija mano, kad vienas iš jos tikslų galėtų būti supažindinti skaitytojus su panašiomis iniciatyvomis. Tai nereiškia, kad pritariame visoms tokių tekstų nuostatoms. Tačiau atvirumas idėjoms bus principinė mūsų nuostata, kurią stengsimės įgyvendinti reguliariai spausdindami visas diskusijas žadinančias – taigi ne vien KITO PASIRINKIMO -  mintis.

 

 Lietuvos respublikos Konstitucijos 1 straipsnyje parašyta:

,, Lietuvos valstybė yra nepriklauoma demokratinė respublika‘‘,

148 straipsnyje: ,, Konstitucijos 1 straipsnio nuostata ,, Lietuvos

valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika‘‘ gali būti

pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau

 kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę.‘‘ 

 

 

2004 m. gegužės 1d.

 

KAS ŠIUO METU SVARBIAUSIA?

1. Įstojome į Europos Sąjungą. Tačiau artimiausiu metu numatoma steigti visai kitą Europos Sąjungą – valstybinį darinį su savo Konstitucija bei įstatymais, kurie daugeliu atvejų turės viršenybę prieš sąjungą sudarančių šalių įstatymus. Jei taip atsitiks, valstybių sąjunga taps sąjungine valstybe. Šiuo metu, kai dar tebevyksta derybos dėl naujų Europos Sąjungos teisinių pagrindų, Lietuvos atstovai kitų šalių delegacijoms ir Briuselio valdininkams tinkamai nepaaiškina apie Lietuvos konstitucinę padėtį ir neieško susitarimų, kurie nepažeistų mūsų šalies Pagrindinio Įstatymo.

2. Jeigu naujosios politinės sąjungos dokumentai nebus tinkamai parengti, dalis dabartinės Europos Sąjungos valstybių narių savo piliečių referendumuose gali jiems nepritarti. Lietuvos atstovai Europos Sąjungoje turi atlikti savo garbingą pareigą, išnaudoti imperinėje valstybėje įgytą patirtį ir kartu su kitomis šalimis siekti, kad Europa nekurtų negyvybingo darinio. Net ir tuo atveju, jei dauguma šalių sutiktų atsisakyti savo teisinės nepriklausomybės, tarptautinėse sutartyse dėl Europos ateities Lietuva turi  siekti išlygų, kurios jai sudarytų sąlygas visavertiškai dalyvauti vieningoje Europoje.

3. Nors Europos sąjunginė valstybė nėra įsteigta ir dar neaišku ar iš viso bus įsteigta, tačiau Lietuvos įstatymų leidėjai jau pradėjo taisyti šalies Konstituciją, įterpdami nuostatą, kad ,,Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normos kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus“. Labai gerai, kad Tautos atstovai siekia jos gerovės, bet blogai, kai tam negauna reikiamo Tautos pritarimo, nes Konstitucijos pataisas siekiama tyliai priimti 3/5 Seimo narių dauguma. Bandymas priimti Konstitucijos pataisas, kurios teisinį valstybės pamatą paverstu niekalu, panašiu į sovietines konstitucijas, yra nepriimtinas.

4. Mūsų santykiai su Europos Sąjunga ir požiūris į vidaus reikalus atskleidžia labai rimtą ir jau įsisenėjusią visos mūsų politinės bendruomenės ligą – netikėjimą, kad ir pati valstybė, kaip bendras jos piliečių reikalas, yra tikras dalykas, skirtas visų gerovei. Jeigu valstybė ir visa jos teisinė sąranga yra tik menamas dalykas, tuomet lengva pagrįsti, kad bet kas, turintis politinę ar ekonominę įtaką šioje šalyje, gali visas galiojančias teisės normas panaudoti arba nepanaudoti ir visaip jas ,,sulankstyti“ pagal savo užmačias.

 

KĄ GI DARYTI?

Visus sąmoningus Lietuvos piliečius ir atsakingus pilietinius susivienijimus kviečiame telktis į pilietinę Konstitucijos gynimo Sandraugą, kurios pagrindinis tikslas – stiprinti dorovinius ir teisinius mūsų valstybės pamatus, nes tik šis kelias mūsų Tautai gali suteikti aukštesnę gyvenimo kokybę.

Jeigu manote, kad trumpalaikiai gyvosios kartos rūpesčiai nėra svarbesni už visuotinius ir ilgalaikius Tautos reikalus ir jeigu tikite, kad valstybė yra tikras, patikimas ir gerbtinas, per amžius neblėstančios Tautos dvasios įsikūnijimas,  - vienykimės!

Apie savo ketinimą dalyvauti telkiamos Sandraugos veikloje ir tokiu būdu savo darbais prisidėti prie Lietuvos savigarbos ir pagarbos Lietuvai atkūrimo prašome pranešti nuo gegužės 4d. ( pirmadienio) šiuo el.pašto adresu:

konstitucija@sandrauga.lt

 

 

Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai:

Prof. Bronius Genzelis

                                                                                   Romualdas Ozolas

                                                                                 Gintaras Songaila

 

PILIETINĖS SANDRAUGOS

PAGRINDINĖS NUOSTATOS                                                             

EUROPOS SĄJUNGOS ATŽVILGIU

( projektas)

 

1. Stojimo į ES sąlygos. Įstojome į Europos Sąjungą, tikėdamiesi vieningoje Europos rinkoje greičiau pasiekti  aukštesnę gyvenimo kokybę ir kartu prisidėti prie dvasiškai, politiškai ir ekonomiškai stiprios Europos erdvės sukūrimo. Derybose dėl stojimo į Europos Sąjungą buvo pasiektos gana palankios Lietuvai sąlygos, o jei jos kai kur ir prastesnės, tai šiuos trūkumus šiandien nusveria bendra nauda. Trejus metus Lietuva turės galimybę iš Europos Sąjungos biudžeto gauti daug didesnes išmokas, nei ji pati sumokės į  Europos Sąjungos biudžetą.

Stojimo metu Lietuva suderino savo įstatymus su ES direktyvomis, prisiėmė įvairių įsipareigojimų, įskaitant kai kurių valdymo įgaliojimų perdavimą bendroms ES institucijoms, kas buvo susiję visų pirma su laisvo asmenų ir prekių judėjimo užtikrinimu. Tačiau, kaip valstybių susivienijimas tam tikriems bendriems uždaviniams spręsti, ES iki šiol net nebuvo atskiras juridinis asmuo. ES taip pat iki šiol neturėjo teisių savarankiškai ir tiesiogiai įgyvendinti bendrą ES valią savųjų Valstybių Narių atžvilgiu, t.y. priimti įstatymų ir kitų teisės aktų, tiesiogiai galiojančių Valstybių narių teritorijoje.                 

Už dalyvavimą šitaip sutvarkytoje Europos Sąjungoje referendume balsavo beveik 58% visų rinkimų teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių. Todėl ir Lietuvos Respublikos Prezidentas, priimdamas svarbiausius sprendimus tarptautinių santykių srityje, o taip pat ir visos už šią sritį atsakingos valstybės institucijos bei visi Tautos atstovai Seime ir Europos Parlamente savo veikloje privalo vadovautis šiais Tautos įgaliojimais. Konstitucinė Lietuvos Tauta nesuteikė įgaliojimų atsisakyti jos valia sudarytos valstybės teisinės nepriklausomybės.

            <b>2. Lietuvos vieta naujojoje Europos Sąjungoje. Su pačia Lietuvos Respublikos Prezidento kadencijos pradžia sutaps tas lemtingas laikotarpis, kai numatoma ir bus siekiama pertvarkyti ES į savarankišką valstybių sąjungą (federaciją), su savo konstitucija ir įstatymais, kurie daugeliu atveju turės viršenybę prieš šios federacijos narių įstatymus ir (ar) teisės aktus. Nors ES Konstitucijos projekte numatyta Valstybių Narių teisė išstoti iš tokios sąjungos pagal kiekvienos iš jų konstitucijoje nustatytą tvarką, tačiau Lietuvos Respublikos konstitucinė santvarka įsakmiai neleidžia į šitokią sąjungą net ir įstoti.  

            ES Konvente, kuriame buvo svarstoma federacinė ES ateitis, Lietuvos Respublikos atstovai neprieštaravo tokiai įvykių eigai ir Konvente dalyvaujančių kitų valstybių atstovams nepaaiškino apie išimtines konstitucines kliūtis, kylančias mūsų šaliai, jeigu jai tektų dalyvauti tokiame naujame tarpvalstybiniame darinyje. Tuo pat metu LR Seime pradėtas LR Konstitucijos pakeitimas, kai 3/5 Seimo narių dauguma ketinama įtvirtinti ES įstatymų viršenybę prieš LR įstatymus. Šių konstitucinių pataisų priėmimas irgi numatomas tuomet, kai naujai išrinktas Prezidentas pradės savo veiklą.

            Telkdamiesi į pilietinę Konstitucijos Sandraugą,

            atsižvelgdami į tai, kad aukščiau minėti LR Konstitucijos pakeitimai būtų niekiniai, kadangi prieštarautų jos 1-ajam straipsniui ir Konstitucijoje įtvirtintam reikalavimui šio straipsnio nuostatas keisti tik referendumu ir tik kvalifikuota (3/4) visų rinkėjų dauguma,

            suprasdami, kad dėl laiko stokos ir vien tik Lietuvos pastangomis jau tikriausiai nebeįmanoma kaip nors iš esmės įtakoti viso numatomo ES pertvarkymo į jungtinį valstybinį darinį,

            suvokdami Lietuvos Respublikos tarptautinę atsakomybę ir galimą neigiamą poveikį ES veiksmingumui bei Europos vienybei,  taip pat galimas neigiamas pasekmes ir pačiai Lietuvai, kuriuos gali sukelti konstitucinis mūsų valstybės atsiribojimas nuo naujosios ES santvarkos,

            siekdami sutelkti šviesiausius Lietuvos politinės ir teisinės bendruomenės protus,

            turime imtis šių neatidėliotinų veiksmų:

2.1. Kad būtų išvengta nereikalingos konstitucinės sumaišties šalyje ir painiavos santykiuose su ES, sustabdyti LR Seime vykstantį konstitucinių pataisų priėmimą, t.y. stabdyti tokias pataisas, kokios jos apibrėžtos norimame priimti Konstitucijos 150 straipsnyje;

2.2. Steigiant naują ES ir priimant ES Konstituciją, Lietuvos Respublikai siekti ypatingos teisinės padėties, kai ES įstatymų ir kitų teisės aktų įsigaliojimas Lietuvos Respublikos teritorijoje būtų siejamas su sąlyga, kad jiems pritartų ir LR Konstitucijoje nustatyta tvarka juos balsų dauguma patvirtintų LR Seimas. 

            2.3. Siūlyti priimti LR Konstitucijos pataisas, kurių turinys atitiktų pasiektą susitarimą su ES, tačiau tik tuo atveju, jei šis susitarimas ir šios pataisos neprieštaraus LR Konstitucijos 1-ajam straipsniui ir jei jų priėmimas atitiks LR Konstitucijoje nustatytą tvarką bei sąlygas.

           

 

Suprasdami, kad aukščiau išdėstytoms nuostatoms įgyvendinti gali pritrūkti laiko, turime aktyviai dalyvauti Lietuvos Prezidento rinkimų eigoje, siekti viešo susidariusios padėties aptarimo rinkimų vajaus metu, skatinti visas už tarptautinius santykius atsakingas institucijas tinkamai vykdyti savo pareigass. Kartu būtų laikomasi nuostatos, kad santykiuose su ES nepriimtinas ir bet koks Lietuvos Prezidento vaidmens sumažinimas bei neteisėtas jo konstitucinių galių apribojimas.

            3. Lietuvos ateitis naujojoje Europos Sąjungoje. Atėjo laikas, kai plataus visuomeninio sutarimo būdu reikia nubrėžti pagrindines santykių su naująja Europos Sąjunga gaires, kurių savo kasdieniame darbe turėtų laikytis Lietuvą atstovaujantys politikai bei valdininkai, o Lietuvos Respublikos Prezidentas, kaip valstybės vadovas, – visų pirma.

Lietuvos valstybės institucijos turi laikytis nuostatos, kad reikės daug susitelkimo ir pastangų, kad Lietuvai atsiveriančios naujos galimybės būtų tinkamai išnaudotos ir kad vardan kokios nors greitos naudos nebūtų padaryta žala ilgalaikiams nacionaliniams interesams. Reikia rimtai atsižvelgti ir į labai svarbią aplinkybę, kad tokiu lemtingu laikotarpiu mūsų valstybės institucijos ir politinės partijos dar pernelyg silpnos, kad joms būtų galima laisvai patikėti savo šalies likimą be pilietinės visuomenės priežiūros ir talkos. Turime būti pasiryžę nuolat ir nenuilstamai aiškinti Lietuvos visuomenei, kad jei dauguma Lietuvos piliečių tik stebės, kas vyksta, tai galime sulaukti vien papildomų sunkumų, o pažadėtoji ir daugelio jau laukiama gerovė gali būti nukelta į tolimą ateitį.

 

Svarbiausi ir ilgalaikiai Lietuvos siekiniai Europos Sąjungoje turėtų būti:

3.1. Laisva valia. Kuriant ir tobulinant Europos Sąjungos teisinę sistemą, būtina išsaugoti Lietuvos, kaip ir bet kurios kitos narės, suverenią galią atsiimti Europos Sąjungai suteiktus įgaliojimus. Ši sąlyga padės Europos Sąjungai apsidrausti nuo galimų bandymų primesti svetimą valią atskiroms jos narėms ar jų grupei ir šią  tarptautinę organizaciją  tik sustiprins, nes užkirs kelią jai tapti negyvybinga imperinio pobūdžio supergalybe.

Lietuvos Prezidentas, visos kitos valstybės institucijos bei pareigūnai, įskaitant Tautos atstovus LR Seime,  taip pat ES Parlamente (bei kituose ES dariniuose) turi siekti, kad Europos Sąjungos institucijoms ES narės įsipareigotų suteikti tiek ir tokių įgaliojimų, kiek ir kokių tikrai reikia vieningai ekonominei rinkai ir bendradarbiavimui vystyti (pvz. aplinkos apsaugos, tarptautinio saugumo srityse), o ne dėl kokių nors savitikslių biurokratinių priežasčių.

3.2. Tautos savastis. Lietuvos Respublikos Prezidentas, visos kitos valstybės institucijos ir pareigūnai savo tarptautine veikla privalės ginti tvirtą Lietuvos Respublikos nuostatą, kad narystė Europos Sąjungoje, užtikrindama visuomenės atvirumą Europos Sąjungos viduje, kartu turi saugoti kiekvienos Valstybės Narės tapatybę ir stiprinti jos visuomenės kūrybines galias.

Būtina siekti, kad Europos Sąjunga neapsiribotų tik menkai vykdomomis nuostatomis kultūros rėmimo srityje ir savo viduje skatintų kultūrų įvairovę taip ir tiek, kad vieningoje Europos erdvėje nebūtų grėsmės jų savitumui ir savarankiškai raidai. Kiekvienos tautinės bendruomenės saviraiška kartu yra ir pilietinių vertybių pagrindas.

3.3. Piliečių gerovė.  Lietuvos Europos Sąjungai mokamos lėšos ir Europos Sąjungos Lietuvai skiriamos lėšos turi būti tiksliai apskaičiuojamos ir jų panaudojimas atidžiai stebimas, siekiant išsaugoti teigiamą šių mokėjimų santykį Lietuvos naudai, kad ji, kaip ir kitos neseniai į ES įstojusios šalys, turėtų galimybę kuo greičiau pasiekti kitų valstybių narių išsivystymo lygį. Taip pat reikia išvengti tokios nusikalstamos padėties, kai Lietuva yra nepasirengusi ir vėluoja panaudoti ES struktūrinių fondų lėšas bei kitas savo poreikių ko-finansavimo galimybes. Kita vertus, visų atsakingų valstybės institucijų pastangomis turi būti užkirstas kelias  neveiksmingam ES lėšų skyrimui, jų galimam švaistymui ar net grobstymui.

Lietuvos valstybės institucijos ir pareigūnai turi nuosekliai siekti, kad, panaudojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų skiriamas lėšas, ta dalis, kuri teks priemonėms, didinančioms Lietuvos tarptautinį konkurencingumą, nuolat augtų. Lietuvos finansiniai santykiai su ES turi būti organizuojami taip, kad būtų mažinamas ne tik bendras Lietuvos ūkio atotrūkis nuo vidutinio ES lygio, bet ir atotrūkis tarp Vilniaus miesto ir kitų Lietuvos regionų.

Dalyvaujant Europos Sąjungoje, turi būti siekiama taip panaudoti visas atsiveriančias galimybes, kad Lietuvos ūkio pajėgos taptų visaverčiu tarptautinio ūkio subjektu, o ne tik bevaliu išorinių ekonominių jėgų objektu.

4. Lietuva ir tarptautinis saugumas bei bendradarbiavimas. Vidinis bendradarbiavimas Europos Sąjungoje neturi didinti jos politinio uždarumo ar kokių nors nereikalingo atsiribojimo pasaulinėje politinių ir ekonominių santykių erdvėje pasireiškimų. Šis bendradarbiavimas, pasiremiant bendromis Europai vertybėmis, turi būti pakankamai aktyviai plėtojamas taip pat ir už ES sienų. Europos Sąjungos vykdoma ir plėtojama savarankiška užsienio ir tarptautinio saugumo bei gynybos politika jokiu būdu neturi susilpninti transatlantinio bendradarbiavimo su NATO, rėmuose, o jį tik sustiprinti.  

 Į pradžią 

 

Violeta Linkienė  Laukti jau nebėra ko

                          Balandžio 17 d.  vykusioje piliečių judėjimo KITAS PASIRINKIMAS sueigoje dauguma dalyvių pažymėjo kritinę šalies padėtį. Tačiau kartu buvo išsakytas gana atsargus požiūris į partijas ir nenoras „teptis“ valdžia. Vėlgi norisi prisiminti ir 1918 m. ir 1990 m., kai nenorą ar baimę nugalėjo atsakomybė ir valstybės interesai.

     Šiandien padėtis iš tikrųjų tokia, kad trauktis jau nebėra kur. Dalis inteligentijos savo pilietiškumą visgi privalės realizuoti rinkimuose ir valdžios struktūrose, o gal net „susitepti“ partiškumu. Kalbu ne tik apie tuos, kurie pasirašė po piliečių iniciatyvos KITAS PASIRINKIMAS deklaracija, bet ir apie tuos, kurie dar nesiryžta ar dvejoja aktyviau įsijungti į šalies politinį gyvenimą. Akivaizdu, kad nieko nekeičiant, nieko ir nepakeisi. Politikos, partijų, valdžios kokybės - taip pat.

            Sutinku su mintimi, kad KITAS PASIRINKIMAS turi tapti panašiu judėjimu į Sąjūdį. Tik Sąjūdis gimė okupuotoje Lietuvoje, o mums tenka burtis keturioliktaisiais valstybės atkūrimo metais. Todėl natūraliai kai kam kyla mintis, jog galbūt nepriklausomoje šalyje pakanka ir pilietinio judėjimo, kuris priverstų kokybiškai keistis partijas ir valdžią. Manau, kad ne visai taip. Vargu ar būtų įmanoma šiuo metu suburti tokio masto ir jėgos judėjimą, koks buvo Sąjūdis. Jau vien dėl aukščiau minėtos priežasties, kad gyvename ne okupuotoje, o nepriklausomoje Lietuvoje. Būtų galima išvardyti dar keletą ar keliolika priežasčių. Tačiau drįstu teigti, kad valdžios partijas, o tuo pačiu ir pačią valdžią priversti keistis gali tik jėga arba baimė. Šiaip su judėjimais, kurie neturės Sąjūdžio jėgos užtaiso bus žaidžiama, kaip buvo žaidžiama su forumais, chartijomis ir pan. Tie patys valdžios vyrai girs pilietines iniciatyvas ir, pirmai progai pasitaikius, bandys viską slopinti. Jiems svarbiausia išlaikyti valdžios status quo. Bet žmonėms reikia kito pasirinkimo, kitokios politikos, kitokio požiūrio į valstybę ir jos piliečius. Todėl belieka kitas kelias – sukelti valdžios partijoms baimę. O tai pasiekti bus galima tik tuomet, jei mūsų mokslininkai, teisininkai, ekonomistai nebijos „susitepti“ ir apsispręs dalyvauti didžiojoje politikoje. Vardan tos Lietuvos...

            Ir nereikia bijoti, kad valdžia gadina ir galima tapti tokiais pat, kaip buvusieji. Sugadina tik tuos, kurie turi polinkį susigadinti, ar jau būna „apgedę“. Jeigu nebus pakankamai pasiryžusių daryti ir keisti, tuomet ateis uspaskichai, grįš paksai, bei tie, kuriems valdžia jau tapo gyvenimo būdu, ar stengiantis pagerinti jį savo naudai.. Tada pasaka apie drakoną nesulauks laimingos pabaigos.

  Į pradžią 

                                                               

 

 

Stanislovas Juknevičius   Atrasti save Lietuvoj

Mūsų judėjimo veikla bus sėkminga tik tuo atveju, jei ne tik atrasime save Lietuvoje, bet ir Lietuvą Europoje. Manau, kad vienu sakiniu į šį klausimą galima atsakyti taip: atrasti save Lietuvoje. Visi mes ieškome ar jau  radome save  darbe, šeimoje, draugų rate.  Beliko surasti savo vietą visuomeniniame gyvenime. Ši vieta gali būti labai kukli – pradedant laiptinės kaimynų subūrimu durų spynos pakeitimui, baigiant įstatymų projektų rengimu. Svarbiausia – kažką daryti kartu. Dirbant kartu, atsiranda nauja kokybė, tai, ką mokslininkai vadina socialiniu kapitalu.

Kokie mūsų mentaliteto bruožai mums padeda, o kokie trukdo integruotis į Europos Sąjungą? Kadangi šis klausimas tiesiogiai susijęs su mano profesine veikla, paminėsiu vieną iš rečiau minimų ir aptarinėjamų lietuvių mentaliteto bruožą– požiūrį į materialinę gerovę  ar pinigus.

Kaip rodo sociologinių tyrimų rezultatai, Lietuvos gyventojai labiausiai darbe vertina gerą atlyginimą. Nuomonei, kad svarbiausia darbe yra pinigai pritaria 93 proc. Lietuvos gyventojų. Tai aukščiausias rodiklis Europoje. Panašios nuomonės laikosi ir lenkai, šiek tiek atsilieka  slovakai ir bulgarai. Palyginimui galima pasakyti, kad  Danijoje taip mano tik 54, Švedijoje – 58 proc. gyventojų. 

Vienoje iš anketų  klausėme, ką savo gyvenime norėtų pakeisti nelaimingais save laikantys Lietuvos gyventojai. Daugiausia - 71 proc. apklaustųjų atsakė, kad norėtų turėti daugiau pinigų. Po to sekė laisvalaikis – 19 procentų.

Daugumos gyventojų neabejingumas materialiniams interesams lemia ir jų požiūrį į politiką. Visuomenėje tvirtai susiformavo nuomonė, kad politika – nešvarus dalykas, kad tie, kas į ją eina, tenori prasibrauti prie lovio. Tai reiškia, kad ir tie, kas  dalyvauja politikoje, ir tie, kas apie ją tik kalba, vadovaujasi ta pačia – lovio psichologija. Vakarų Europoje to nėra. Ten politika – viena iš veiklos sričių, ne geresnė, bet ir ne blogesnė už kitas. Todėl aš nepritarčiau teigiantiems, jog mums jokiu būdu neverta eiti į politiką. Manau, kad kuo daugiau padorių žmonių dalyvaus politikoje, tuo skaidresnė bus politinė Lietuvos padangė.

 

  Į pradžią 

 

  Ar reikia Lietuvai Prezidento?

 

Prezidentūros išlaikymas kasmet mokesčių mokėtojams kainuoja apie 18 mln. litų. Tai daug. Bet ar tik tai skatina diskusiją apie šios institucijos būtinumą?

…Prezidento rinkimams skiriama nepaprastai daug dėmesio, nors prezidento galios yra palyginti menkos. Tai leidžia valdžios ir populiarumo siekiantiems asmenims maksimaliai rūpintis savo įvaizdžiu ir minimaliai atsakyti už savo veiksmus. Argi tai ne kiekvieno populisto svajonė?

Tikrosios priežastys, dėl kurių politikai vengia viešai abejoti visuotinai renkamo prezidento institucijos reikalingumu, dažniausiai yra ne tos, kurias jie garsiai įvardija. Tikrosios priežastys kur kas banalesnės.

Viena vertus, bijoma rinkėjų, kurie, kaip rodo apklausos, yra išsiilgę tvirtos rankos ir nori tiesiogiai balsuoti už galvą, kuri tą ranką valdys. "Galva" gali būti tik vienasmenė institucija - prezidentas, o ne daugiagalvis Seimas.

Prezidentą visuotinai renkame vadovaudamiesi ne tiek objektyviais tinkamumo standartais, kiek prisitaikėlišku galvojimu, kuris iš esamų kandidatų geresnis arba, jei visi "blogi", kuri iš esamų "blogybių" mažesnė. Rinkdami prezidentą, remiamės ne tuo, kokios apskritai turi būti jo žinios, gebėjimai ir savybės, o tuo, ką matome televizijos ekrane.

  Pastarųjų rinkimų patirtis aiškiai rodo, kad gero prezidento Lietuvai nelabai reikia. Ar ne per didelė prabanga tokiu atveju mokesčių mokėtojams išlaikyti instituciją, kurios paskirtis - kas penkerius metus atrinkinėti patrauklius aktorius ir rodyti muilo operas? Regis, artėja metas, kai Lietuvos prezidento rinkimuose sėkmingai dalyvaus su meškiuku miegantis ir bažnyčioje "Aleliuja" ne laiku giedantis ponas Bynas. V. Laučius, Lietuvos radijas

 

  Valstybė – tai orkestras. Kas jam diriguos?

   Pastaruosius metus matėme  meluojantį,  išsisukinėjantį, apkvaišusį nuo burtininkų kerų Prezidentą Pabandykim atsiriboti nuo šio slogučio. Juk esame tauta, kurioje  yra ne tik paksai su šurkais.

   Lietuva turi  prezidentines tradicijas. Su Prezidentu Antanu Smetona tapatinama visa tarpukario Lietuvos epocha. Dar ir šiandien jo vadovavimo laikotarpį  siejame su valstybiniu požiūriu, patriotizmu, gyvenimo kokybe, moralumu.  Galbūt ne viskas buvo tiesa. Gal tik laikas apgludino aštresnius, jau istoriniais tapusius tarpukario Lietuvos įvykius, reiškinius, asmenybes. Tačiau tai, kad mūsų tėvai ir seneliai mums paliko tarsi burtažodį ar kokybės ženklą “prie Smetonos”, yra faktas ir mes jį atsiminsim bei perduosim savo vaikams. Smetona buvo valstybės simbolis.

   Šiandieninėje Lietuvoje reikia Prezidento, kuris giliai suvoktų  valstybės mechanizmą, jos strateginius tikslus, pajėgtų jungti žmones, jų grupes, įstengtų  rasti sąlyčio taškus tarp partijų, mokėtų kelias užsienio kalbas, būtų eruditas ir  galėtų oriai atstovauti mūsų šalį, kaip pasaulio žmogus, nekankinamas mažos tautos ar mažo žmogaus sindromo. Reikia ne prezidento, o Prezidento, kuris  lyg puikus orkestro dirigentas gerai žinotų, kada, ką ir kaip koncerto metu turi griežti smuikai, kada pučiamieji, kada įsijungia violončelės? Įsivaizduokim, kas atsitiktų, jei, užuot mostelėjęs  batuta, pats dirigentas pultų prie trimito ir juo  negrabiai užgrotų. Tokį  “dirigentą” mes neseniai matėme Daukanto aikštės rūmuose ir žinome kuo tas beviltiškai neprofesionalus muzikavimas pasibaigė. Valstybės gyvenimas virto kakofonija. Visada taip atsitiks, kai prie dirigento pulto stos nemokša, negabus žmogus

       Panaikinti instituciją nėra labai paprasta. Tai ilgas procesas ir viskas turi būti labai gerai aptarta ir apgalvota. Šalies Prezidentas, kaip viena iš valdžios šakų turi savo funkcijas. Juk turbūt  neveltui visos Europos šalys turi arba konstitucinę monarchiją, arba Prezidentą. Monarchas paprastai reprezentuoja šalį, o ypatingais atvejais imasi jai vadovauti.. Taip atsitiko Ispanijoje, kai karinė chunta norėjo užgniaužti jauną demokratiją. Didelių pastangų bei išminties dėka iki tol tik reprezentacinį vaidmenį atlikęs dabartinis karalius Chuan’as Karlos’as stojo prie valstybės vairo ir susidorojo su grėsminga krize.

  Karaliaus mes neturėsim, bet panašias pareigas einančio Prezidento mums reikėtų.  Kaip reikia įstatymus kuriančio bei išleidžiančio Seimo ir tuos įstatymus vykdančios Vyriausybės. Kiekviena institucija turi savo vaidmenį, veiklos sferą valstybės valdyme. Prezidentūra taip pat.       

                                                                                  Ona Pranckutė, Kaunas

  Į pradžią 

Iš “Delfi” komentarų

 
“Ar Lietuvai išvis reikia prezidento? Sutaupytume kas menesį apie 16000 Lt, keleta sklypų Turniskese ir nusimestumeme nuo mokesčių moketojų pečių vieną brangiausių pensininkų. Ar neužtenka mums premjero?”
“Mūsų politinė struktūra turi būti organizuojama atsižvelgiant į geopolitinę situaciją. Tai, be abejo, laikinas reiškinys, nes augant naujai kartai ir valstybei stiprėjant ekonomiškai rusų galimybės įtakoti Lietuvos politikus nuolat mažės. Ilgainiui ir Rusijoje išaugs vakarietiškai mąstanti karta. O tuo tarpu turime saugotis visokių tapšnojančių įtakos agentų.
Ir dabar Lietuva yra daugiau parlamentinė, o ne prezidentinė valstybė, nes prezidento galios  yra gana ribotos. Liūdnas dabartinis patyrimas rodo, kad vieno asmens rinkiminės kampanijos lėšos gali būti ne tokios jau ir didelės. Už jas net prezidentą galima nusipirkti. Renkant Prezidentą Seime nusipirkti būtų daug sudėtingiau, nes tektų "įtakoti" didelį skaičių parlamentarų. Apie tokius bandymus informacija gali nutekėti  i žiniasklaidą, o  ir lėšų "įtakojimui" reikėtų gerokai daugiau.” "Nereikia jokio - nei renkamo, nei perkamo (kaip Paksas). Tai per didelė prabanga mūsų skurdžiai valstybei!”

 Į pradžią 

Jonas Žiogas  Gerbiami kandidatai, norėčiau paklausti

Situacija valstybėje ypač sudėtinga – apie tai jau tiek daug prirašyta, kad nėra prasmės kartotis. Vienintelis kelias, mano nuomone, galintis atgaivinti tikėjimą šalies ateitimi yra atsigręžti į paprasto žmogaus lūkesčius. Tam reikia ir organizuotesnio piliečių žodžio ir kitokio valdžios požiūrio (ar kitokios valdžios) į šalies valdymą. Tokia situacija kelia ir visai naujus reikalavimus šalies Prezidentui. Nuo kandidatų gebėjimo reaguoti į krizės skaudulius labai priklausys, ar piliečiai bus aktyvūs neeiliniuose rinkimuose.

Visi kandidatai į prezidento kėdę nėra naujokai politikoje ar viešajame gyvenime. Visi jie kažką veikė – sėkmingai ar nevisai sėkmingai darė gerus ar ne visai gerus darbus. Visi jie turi vienokių ar kitokių galimybių dirbti piliečių labui, bet, matyt, jiems tų galimybių neužtenka.

Jeigu jau žmogus nori būti valstybės vadovu, tai reiškia, kad jis turi ne tik idėjų, kurių įgyvendinimas valstybės ir jos piliečių gyvenimą padarytų ramesnį, stabilesnį, turtingesnį, bet žino kaip tas savo idėjas įgyvendinti. Ir ne tik žino, bet ir gali įrodyti, pagrįsti, kad jo pažadai yra šio to verti.

Kandidatai, tikiuosi, negalvoja, kad valstybės vadovo postas yra ta vieta, kur galima paeksperimentuoti, galvojant ką nors gero padaryti…

Todėl manyčiau, kad visi jie – išdrįsę pasiūlyti save į vadus – gali prisistatyti taip, kad piliečiams būtų aišku, jog kandidatams tetrūksta tik prezidento posto teikiamų įgaliojimų, siekiant įgyvendinti savo programines nuostatas, kaip įveikti krizės pasekmes. Po tokio kandidatų prisistatymo piliečiams beliks pasirinkti, kurio iš pretendentų supratimas apie valstybės raidą iki šiol, apie piliečiams kylančias problemas yra giliausias, kurio pasišventimas dirbti yra didžiausias, kurio įdirbis kelia mažiausiai abejonių, kurio komanda yra ar gali būti stipriausia… Labiausiai to vertam bus suteikta privilegija penkeris metus padirbėti dėl kitų.

Todėl aš prieš pasirinkdamas norėčiau kai ką daugiau apie juos žinoti nei gražūs įvairiomis formomis ir tonais prieš kiekvienus rinkimus kartojami pažadai Ir, jeigu būtų galimybė, kiekvieno kandidato paklausčiau kelių klausimų.

Būdamas kaimo mokytojas ar, tarkime, ūkininkas ar darbininkas neklausiu ir nereikalausiu, kad kandidatas žodžiais įrodinėtų savo žinias ir gebėjimus, kaip formuoti vidaus ar užsienio politiką, panaudojant prezidento institucijos galias, kad pristatytų svertus, naudotinus politiniam gyvenimui įtakoti. Nereikėtų, kad prezidentas būtų ir politologas, užtektų, kad jis turėtų kompetentingų patarėjų komandą.

Bet kad aš patikėčiau, jog jis gebės priiminėti teisingus sprendimus, man reikia žinoti, ką jis veikė iki šiol ir ką nuveikė, kad man, eiliniam žmogui, būtų geriau gyventi.

Arba tiksliau  paklausiu, ką bandė padaryti konkrečiai jis pats, kas gavosi ir ko nesigavo ir ar supranta, kodėl nesigavo.

Vyriausybės, Seimo (pozicijos ir opozicijos) nariams čia, matyt, paprasčiausia, jie visų matomi, jų veiklos pasekmės akivaizdžiausios, tik belieka parodyti, kur – jų asmeninis dalyvavimas. Tik dėl nespręstų ar neišspręstų problemų siūlau kaltės neversti ant frakcijos ar partijos, kad jūsų idėjų nepalaikė, ar Seimo dauguma užblokavo. Atminkite, kad rezultato reikia siekti atsižvelgiant į supančias jus sąlygas. Būtų miela pamatyti jūsų asmeninį indėlį, pastangų, minties lankstumo, nestandartinių ėjimų, ekspertų, piliečių paramos pasitelkimo, gilesnio problemos analizavimo pavyzdžių. Aišku, neturiu omenyje krykštavimų ar replikų mėtymo Seimo posėdžių metu, populistinių neargumentuotų siūlymų ar akivaizdžiai ,,daugumos buldozerio” negalinčių nustumti tiesmukų projektų. Norėtųsi pamatyti ir jūsų subtilaus veikimo sugebėjimus. O gal galite nupiešti situaciją kada jūs labiausiai rizikavote savo karjera, spręsdamas paprastiems žmonėms aktualią problemą?

Labai norėtųsi prašyti kandidatų, užimančių reikšmingus postus, dabar, nesidangstyti posakiais: “įstojome į ES, į NATO”, “sumažinome bedarbystę”, “pakėlėme pensijas”, “sumažinome deficitą” ir panašiai, o pademonstruoti, koks buvo asmeninis jūsų pačių indėlis į tai. Nes gali gi būti, kad bedarbystę galima buvo daugiau sumažinti, labiau padidinti pensijas, į NATO įstoti lengviau, jeigu jūsų kėdėse būtų sėdėję kiti. 

Gerbiamam Petrui buvusiam euroderybų sprinteriui dabar kaip tik geras momentas paneigti negeras kalbas, kad per tą skubėjimą greičiau  baigti derybas už kitus ir derėtis ne visada  būdavo kada. Kad ir su tuo PVM šildymui, ar tikrai Lietuva negalėjo patekti į tą ilgą, kad ir laikinų, išimčių sąrašą. O gal tai galima padaryti dabar?

Renkant prezidentą, norisi išsirinkti jautriausią žmogaus problemas suprantantį asmenį.  Visi po truputį mokomės ir jau nebeužtenka  kandidatų gražių žodžių, akivaizdžių tiesų, jau norisi ir įrodymų, kas iš tikro slepiasi už tų žodžių . Jau negana pažadėti “atnešti europietišką gerovę į kiekvieno Lietuvos gyventojo namus”(V.Adamkus), galėti “aktyviai dirbti, ryžtingai spręsti”(Č. Juršėnas) ar pabrėžti “naujų darbo vietų, užtikrinančių reikiamą pragyvenimą, kūrimą visoje Lietuvoje”(P. Auštrevičius). Jau laikas pademonstruoti nors šiokį tokį asmeninį krustelėjimą, iš esmės sprendžiant kokią nors konkrečią problemą, kad patikėčiau jūsų gražiais dideliais pažadais.

Ar galite įvardyti darbą, kurį pradėjote praėjusią savaitę, praėjusį mėnesį, dėl kurio kažkam konkrečiai bus lengviau gyventi? Ar galite pademonstruoti rezultatą, kurį jau pasiekėte per paskutinįjį mėnesį, per pastaruosius tris mėnesius, kad kažkas konkrečiai galėtų pasakyti: man lengviau, man aiškiau, aš jau turiu viltį?

Taip pat norėtųsi įsitikinti jūsų pačių ir jus remiančių partijų nuoširdumu. Kiekvieno iš jūsų karjerose, jūsų partijų istorijose yra ir nesėkmės pavyzdžių – pažadėjote padaryti tą ar aną, jumis patikėjo, bet nepavyko, taigi tikriausiai esate kalti ir jūs pats asmeniškai kaltas. O kokias iš to padarėte išvadas? Ar įmanoma sulaukti tokio pavyzdžio? O kokią savo didžiausią klaidą, padarytą tarnaujant valstybei, galite įvardynti? Ar išvis galite save vertinti kritiškai?

O ar yra kokia nors reali paprastam žmogui suprantama problema, už kurios  sprendimą jūs galite prisiimti atsakomybę ir atsistatydintumėte, jeigu ji per jūsų pažadėtą laiką nebūtų išspręsta?

Gerbiami kandidatai, daug apie jus žinau iš jūsų kalbų, pranešimų apie jūsų ligšiolinę veiklą, bet dar daug ko ir nežinau. Atsakymai į šiuos ir panašius klausimus man šimtą kartų svarbesni nei jūsų pažadai atlikti visokių gerų darbų. Pagal juos aš spręsiu apie jūsų sugebėjimus.

Bet jeigu taip atsitiks, kad nė viename iš kandidatų nepamatysiu ligšiolinio realaus situacijos suvokimo ir gebėjimo matyti žmogaus , jo problemų, aš neisiu balsuoti. Man  bus nesvarbu, kurį iš jūsų išrinks – nuo to niekas nepasikeis – risimės žemyn ir toliau. Tada jau geriau, kad rinkimai išvis neįvyktų.

 

 
 Į pradžią

 



Kęstutis Jaskelevičius   Praradus kaimą, neliks Lietuvos

            Kaimas, ilgus metus buvęs valstybės nugarkauliu, saugojęs tautos gyvastį, kalbą ir tradicijas, šiandien išgyvena didelius pokyčius. Pokyčius, kurie grasina iš esmės pakeisti jo ūkinį ir socialinį pavidalą. Naivu būtų manyti, kad kaimas privalo sustingti, pavirsti rezervatu, po kurį žirglios užsienio turistai. Esmė visiškai kitur. Daugelis pokyčių įvyko nenatūraliai, o tai pasmerkia nemažai kaimo gyventojų rytdienos neturėjimui ir socialiniam vegetavimui.

            Valstybė net nesiekia identifikuoti vykstančių permainų. Kita vertus, tai ir nestebina. Seimas, Vyriausybė, daugelis ministerijų pavirto savotiškomis somnanbulų komandomis, kurios atitrūkusios nuo realaus vyksmo ir besisukdamos tarsi autonominėse orbitose, tenkina valdančiųjų politinių partijų įnorius ir savo grupinius arba asmeninius interesus. Būtent todėl krizinėje būklėje atsidūrė sveikatos apsauga, švietimas, aukštasis mokslas, daugelis kitų visuomenei gyvybiškai svarbių sferų.

 

Europa garantijų neteikia  

            Kaimo renesansas ne vienerius metus buvo siejamas su Europos Sąjunga (ES) ir jos finansiniais ištekliais. Deja, pasirengimą realiai ūkinei veiklai ir adaptacijai prie pasikeisiančių konkurencijos sąlygų užgožė pažadai apie netrukus pabirsiančias tiesiogines išmokas.

            Net ir dabar daugelis žemdirbių nesuvokia, kad ES sukuria tik galimybes ir sąlygas verstis žemės ūkio ar kitokiu verslu. Ir toli gražu ne kiekvienas ūkininkas ar bendrovė sugebės šiomis galimybėmis pasinaudoti. Kad taptum lygiaverčiu ūkiniu partneriu, privalai būti sukaupęs nemenką agrotechninį potencialą, išmokti laikytis gana griežtų sanitarijos, higienos ir veterinarinių reikalavimų.

            Kaimas tam nepasirengęs. Atsilikusios gamybos technologijos, vos šimtas kitas modernių fermų, pasenusi žemės įdirbimo technika, žemas kooperacijos lygis, silpnas finansinis potencialas – būtent toks ūkinis industrinis peizažas vyrauja agrariniame sektoriuje. Todėl netrukus žemdirbių laukia dar vienas nusivylimas.

            Tačiau Briuselis, kuriam mėginsime suversti kaltę, bus niekuo dėtas. Pagrindinė kaltė turėtų tekti dabartinei valdžiai, kuri netrukus pasitrauks nuo politinės scenos. Todėl net ir moralinės atsakomybės nebus kam prisiimti. Tiek dabartinės Vyriausybės, tiek Žemės ūkio ministerijos kaltė yra ta, kad vos ne viskas kaime yra palikta savieigai ir likimo valiai. Norint tuo įsitikinti, pakanka paminėti kelis dalykus.

            Pirmiausia, tai padėtis viename iš svarbiausių žemės ūkio sektorių – pienininkystėje. Ar normalu, kad pieno ūkiai pastaruosius ketverius metus dirbo nuostolingai. Dėl perdirbimo įmonių savivalės ir situaciją abejingai stebinčių valdininkų pieno supirkimo kainos per visą šį laikotarpį buvo gerokai mažesnės už savikainą. „Rekordas“ buvo pasiektas lemiamais eurointegraciniais 2003 metais – pieną ūkiai pardavė 24 proc. Žemiau nei jo gamybos savikainos. Taigi iš kur ūkininkai gali paimti lėšų fermoms modernizauoti, jeigu jie dirba su nuostolingai?

            Kita problema yra ta, kad nepasirengta tiesioginių išmokų administravimui. Pirma, pasirinkta akivaizdžiai netinkama lėšų paskirstymo paramos gavėjams schema, neskatinanti intensyvaus ūkio kūrimosi. Sumanyta remti ne realiai ūkininkaujančius ūkio subjektus, o visus žemės naudotojus, kur jie begyventų ir kokia pagrindine veikla beužsiimtų.

        Antra, menkai pasirengta techninėms lėšų administravimo procedūroms. Antai, numatyta, kad žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimas privalo būti baigtas iki š.m. birželio 1 d. Tuo tarpu iki gegužės pradžios iš 252 tūkst. žemės ūkio ir kaimo verslo registre įsiregistravusių potencialių paramos gavėjų deklaracijas įteikė tik 9 tūkstančiai, t.y. vos 3,6 proc. bendro pretendentų skaičiaus. Dar apie 150 tūkst. pretendentų paramai gauti seniūnijoje užsisakė žemėlapius, kuriuose matininkai turėtų padėti įbraižyti laukų ribas ir nustatyti plotus. Tačiau šiuos matavimus žemėtvarkos specialistai net ir nutraukę žemės reformos darbus, vargu ar atliktų ir iki šio rudens. Kita vertus, matininkams už jų darbą reikės sumokėti po 20-50 Lt už ha, o tai gerokai sumažins tiesioginių išmokų dydį.

Verslo įmonės kaime

            Apie kaimo plėtros problemas pastaraisiais metais kalbėta daug. Priimtas net specialus Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas, įsigaliojęs nuo 2003 metų. Deja, ryškesnių poslinkių kaime neįvyko. Nejuda iš vietos smulkiųjų gamintojų kooperacija, daug kur nyksta gamybinės infrastruktūros likučiai, blogėja sveikatos apsaugos ir švietimo reikalai, plečiasi nedarbo ir socialinės depresijos židiniai.

            Žemės ūkyje užimtųjų darbuotojų skaičiaus mažėjimą iš dalies tenka vertinti kaip objektyvų procesą, kuris vyks ir ateityje. Dėl įvairių aplinkybių pakito agrarinio sektoriaus gamybinė struktūra, sumažėjo produkcijos gamybos apimtys. Todėl 1996-2003 metais agrariniame sektoriuje dirbančių žmonių skaičius sumažėjo nuo 23,1 iki 16,5 proc. bendro dirbančiųjų skaičiaus, t.y. apie 155 tūkst. žmonių. Deja, padėtį komplikuoja tai, kad iš tradicinio žemės ūkio verslo pasitraukiantys darbuotojai beveik neturi kitų įsidarbinimo ir pajamų alternatyvų, todėl papildo bedarbių gretas.

            Šiuo atveju bene priimtiniausia išeitis – smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) plėtojimas kaime. Įvertinant SVV mobilumą, kaimo vietovėse sparčiai kurtųsi naujos darbo vietos, mažėtų socialinės įtampos židinių. Deja, verslininkai nenoriai steigia įmones kaime, o valstybė neieško būdų, kaip šį procesą suaktyvinti. Statistiniai duomenys byloja, kad 2002 metais 1000 kaimo gyventojų teko vos po 5 verslo įmones, įskaitant ir gausias kaimo parduotuves, kuriose darbuojasi 1-2 žmonės. Tuo tarpu šalyje 1000 gyventojų tenka 16 SVĮ, o ES – net 50. Ypač nykus šiuo požiūriu vaizdas yra Alytaus ir Utenos apskrityse.

            Kodėl verslininkai nenoriai kuriasi kaimo vietovėse? Pirmiausia todėl, kad dėl nesutvarkytos infrastruktūros įmonių įsteigimo lyginamosios investicijos išauga keleriopai. Todėl verslininkai visais būdais stengiasi įsikurti savivaldybės centruose, kur yra centralizuotas vandentiekis, kanalizacija, normalus elektros energijos tiekimas, išplėtotos komunikacinės sistemos. Be to, kuriant įmonę kaime, atsiranda papildomų išlaidų, susijusių su darbo jėgos perkvalifikavimu ar apmokymu.

            Siekiant paspartinti SVV plėtrą kaime bei suvokiant ypatingą jo svarbą, turėtų būti parengta atskira valstybės programa. Būtent tokia programa aprėptų visą kompleksą priemonių ir veiksmų, reikalingų tam, kad verslininkai atsigręžtų į kaimą.

            Kaimo infrastruktūros plėtra būtų sudėtinė šios programos dalis. Turėtų būti suformuotos verslui palankios industrinės zonos. Tai buvusių kolūkių ir tarybinių ūkių gamybiniai centrai ar mechanizacijos kiemai, kur dar galima infrastruktūros likučius renovuoti palyginti nedidelėmis investicijomis. Taip pat reikėtų pakoreguoti ir Bendrojo programavimo dokumento prioritetus, numatant, kad kaimo verslininkų teikiamiems projektams ES struktūrinei programai gauti būtų skiriami papildomi balai.

            Svarbu galvoje turėti vieną dalyką. SVV kaime plėtros programa būtų kartu ir dalis Lietuvos kaimo išsaugojimo programos.  

 

 Į pradžią

 

DIDŽIŲJŲ GODUMAS 

 

Šiais metais SAPARD programoms buvo skirta daugiau kaip 500 mln. litų. Tačiau dalis šių Lietuvos kaimą turėjusių pasiekti pinigų taip ir liko nepanaudoti. Apie šių praradimų priežastis kalbamės su žemės ūkio specialist .Vygandu Kučinsku.

 

Kas lėmė tokią situaciją, kad dalis SAPARD lėšų liko nepanaudota, o žadėtą paramą gavo ne dauguma kaimo žmonių, o didžiosios žemės ūkio bendrovės?

Kalbant apie šią problemą, reikia pradėti nuo vieno fakto. Pradžioje numatytame projekte buvo sąlyga, kad paraišką dėl SAPARD paramos vienas ūkio subjektas gali pateikti tik vieną kartą per tris metus. Tačiau ši sąlyga reiškė tai, kad dalis lėšų turės būti skirta smulkiųjų žemdirbių mokymui, kaip tą paramą gauti. Vis dėlto valdžia pasirinko kitą modelį: sakinys apie galimybę gauti paramą vieną kartą per trejus metus dingo, o tai suteikė neribotų galimybių didiesiems ūkio subjektams naudotis fondo lėšomis, kaskart išnaudojus anksčiau iš šio fondo gautus pinigus. Smulkiųjų ignoravimas ir privedė prie dabartinės situacijos – pvz,  nepanaudoti 37 mln. litų skirtų miškininkystei.

Ar galima sužinoti, kiek žemdirbių gavo SAPARD paramą?

Iš viso buvo patvirtinta  600 verslo projektų. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad paraiškas pateikė 600 atskirų ūkininkų. Kai kurie ūkio subjektai pateikė po kelias paraiškas. Lietuvoje yra 40000 žemdirbių, tačiau SAPARD paramą suteikta 200 ūkininkų. Aktyviausi pinigų dalybose buvo Kėdainių, Jonavos bei Rokiškio bendrovių vadovai.

  Dabar jau aišku, kad visai nebuvo apgalvota kaip padėti smulkiesiems gauti investicinių lėšų, kol ateis kompendsacijos. O kelias nuo idejos iki projekti ir iki

pinigų numatytas itin sudetingas.  Painios  biurokratinės vingrybės iš karto bylojo - smulkus ukininkas ar kaimo verslininkas nieko negaus.

    Dabartinė žemės ūkio politika neorientuota, kad būtų pakeltas bendras kaimo pragyvenimo lygis. Dabartinė  politika tik didina turtinę diferenciaciją. Paramą gavę didieji įgauna vis didesnę įtaką savo rajonuose.

Kaip padėti likusiems žemdirbiams, galbūt reikėtų  pateikti daugiau informacijos apie SAPARD teikiamas galimybes?

 Informacijos yra, tačiau vien bendrojo programavimo dokumentai yra apie 350 psl. Dar pridėjus visus kriterijus, išaiškinimus ir kitus dokumentus susidarys keli tūkstančiai puslapių. Kaimo žmonėms šios informacijos patariama ieškoti internete. Tačiau bet kuriuo atveju reikalinga konsultacinė pagalba, kurią turi užtikrinti valdžios institucijos.

Bet ką daryti žmonėms, kurie neturi galimybių naudotis internetu?

 Čia  yra didžiausia problema. Nevykdoma kaimo kompiuterizacija. Šioje srityje kaimyninės šalys daug labiau pažengusios. Estijoje dauguma seniūnijų turi bent po kelis visiems kaimo gyventojams prieinamus kompiuterius su internetu.

Kodėl šiuo klausimu nesirūpina mūsų valdžia?

Didelė dalis politikų mano, kad padėti skurstantiems ūkininkmas beviltiška, laiko tai per daug sudėtinga problema. Išardžius kolūkius, žmonės buvo palikti likimo valiai. Niekas nepasirūpino suteikti žmonėms alternatyvų. Tai pagimdė minėtas problemas, kurias išspręsti gali tik kompetentingi specialistai. Tačiau viena didžiausių žemės ūkio institucijų bei struktūrų problemų yra ta, kad  NMA agenturos vadovų ir specialistų nuostata - varžyti, spausti, kontroliuoti,  o ne  -  patarti, padėti, kuo daugiau paramos suteikti. Kita problema nemažiau esminė yra ta, kas ten dirba nekvalifikuoti specialistai. Tai dabartinės nomenklatūros: seimo narių, ministrų, ministerijų departamentų direktorių giminės ir artimieji dažnai nežinantys, kaip atrodo gyva avis, ar kalakutas. Daugelis net nėra  buvę kaime, bet sprendžia su kaimo reikalais susijusias problemas.

Ar tiesa, kad informacija apie struktūrinius fondus  buvo  tikslingai blokuojama?

Būtų neobjektyvu sakyti, kad informacija buvo blokuojama tikslingai, tačiau niekas nesistengė, kad vyktų aktyvi kompiuterizacija, nebuvo kuriami kaimo informavimo mechanizmai. Manau, kad  buvo stengiamasi vilkinti informacijos perdavimą.  

 Kas turėtų prisiimti atsakomybę už šią netvarką?

Civilizuotoje valstybėje atsakomybė tektų Vyriausybei, tačiau žemės ūkio politika vykdoma  Socialliberalų rankomis. Ministerija nesirupino nei NMA darbu, nei lėšų įsisavinimu kaime. Jiems pakako pramonės gigantų žemės ūkio  bendrovių ir stambių "ūkininkų"- buvusių pirmininkų.

Grįžkime prie esminės problemos – kaip padėti paprastam žmogui tokioje situacijoje?

Duoti ne trupinius, kaip yra numatyta, bet sukurti tokias sąlygas, kad žmogus galėtų užsidirbti, o svarbiausia – norėtų dirbti, matytų kažkokią prasmę. Pagrindinė priemonė, kuri galėtų padėti yra kaimo plėtros programa. Tačiau vėl iškyla dar viena problema – mūsų politikai supainiojo kaimą su žemės ūkiu. Kaimas tai mokyklos, informaciniai biurai, verslai, infrastruktūra ir kt. Tačiau kombainas 1000 ha turinčiam ūkininkui - tai ne parama kaimui, o parama dvarininkui. 

Turime sukurti sistemą, kuri suteiktų galimybę mokytis. Skurstančias šeimas reikia sugebėti paskatinti, būtina padėti žmonėms  galvoti apie ateitį.

Kada eilinis kaimo gyventojas gali tikėtis permainų?

Permainų gali tikėtis tada, kai jį pasieks informacija apie struktūrinių fondų teikiamas galimybes ir į kaimus atvažiuos pareigūnai, galintys išaiškinti tuos reikalavimus, esančius  tūkstančiuose puslapių. Dabar informaciją gauna tik didieji ūkio subjektai ir jie pasiekia, kad įstatymai būtų pritaikyti jų interesams.    

 

 

 Į pradžią 

 Audronė Žigaitytė Nekrošienė   Kultūros politika ir politika per kultūrą

(Muzikos aspektu)

           

Gegužės 9 dieną Laikinai einantis Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pareigas Česlovas Juršėnas ir ponia Jadvyga Juršėnienė maloniai pakvietė Lietuvos visuomenės elitą į iškilmingą minėjimą ir koncertą, skirtą Europos dienai paminėti. Scenoje – mūsų krašto muzikinis elitas: jungtinis orkestras (Lietuvos nacionalinis simfoninis ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro styginių grupė) pirmojoje dalyje ir Valstybinis simfoninis orkestras antrojoje; nepakartojamą įspūdį – ir regimąjį, ir girdimąjį – sukūręs jungtinis choras: Kauno valstybinis (vad. P. Bingelis), Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (vad. Č. Radžiūnas), Lietuvos muzikos akademijos mišrus choras ir choras „Vilnius“ (abiem vadovauja P. Gilys); visas būrys puikių dainininkų: Asta Krikščiūnaitė, Ligita Račkauskaitė, Irena Milkevičiūtė, Sigutė Stonytė, Inesa Linaburgytė, Laima Jonutytė, Audrius Rubežius, Ignas Misiūra, Algirdas Janutas, Dainius Stumbras ir Vladimiras Prudnikovas. Visai šiai puikiausių Lietuvos meninių pajėgų miniai (tikrąja to žodžio prasme) dirigavo trys profesoriai – Jonas Aleksa, Juozas Domarkas ir Gintaras Rinkevičius. Muzika nei iškilumu, nei prasmėmis nenusileido atlikėjų gausybei – skambėjo L. van Bethoveno IX simfonijos finalas, M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“ ir G. Mahlerio VIII simfonijos (tūkstančiui atlikėjų) I d. „Veni, Cerator Spiritus“ („Ateik, Šventoji Dvasia“).

Bet kurioje kitoje pasaulio šalyje kelis tūkstančius talpinanti koncertų salė būtų sausakimša. Apmaudu, bet toks iškilus koncertas mūsų vos tūkstantį du šimtus klausytojų talpinančioje Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro salėje juodavo tuščiomis kėdėmis.

Tik ką nuvilnijo ir kitokių koncertų, liudijančių mūsų tautos džiugesį svarbiais politiniais momentais banga – stojimo į NATO proga minusinėje temperatūroje didvyriškai Katedros aikštėje griežė pūtikai, Europos sąjungos stojimo momentą ištvermę demonstravo tris valandas scenoje išbuvęs vos kelis pliusinės temperatūros laipsnius skaičiuojant Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras... Ir vienu, ir kitu atveju pasirinkta rimta akademinė programa teliko svariu turiniu, nors vargu bau, ar kam sukėlė bent minimalų pasigėrėjimą (ypač apmaudu, kad iškili muzika skambėjo liejantis alaus upėms).

 Prieš kelis metus Italijoje vyko E.  Nekrošiaus premjera – Čechovo ,,Ivanovas”. Premjera politinius susitikimus perkėlė į teatrą: tuo metu viešėjęs Italijoje Lietuvos seimo pirmininkas Artūras Paulauskas ir jį lydinti delegacija apsilankė teatre.

            2000 – ųjų ruduo mums buvo ženklus Čiurlionio kūrybos pristatymu Paryžiuje. Ypač sugretinant du vardus: pirmą kartą žymus pasaulio muzikas Mstislavas Rostropovičius dirigavo lietuvišką muziką – Čiurlionio simfoninę poemą “Miške”. Vilniuje ją girdėjo ir Lietuvos klausytojai.

            2001-ųjų  rudenį tas pats Rostropovičius jau Lietuvoje pristatė kitą vardą – dirigavo ir pats griežė Rodiono Ščedrino muziką. Malonus sutapimas – koncertas vyko lapkričio 3 dieną – anuometinio Prezidento Valdo Adamkaus gimtadienio proga koncerte pamatėme kaip niekad daug krašto vadovų, žymių politikų...

            Apmaudu, bet jų kur kas mažiau buvo tam pačiam Rostropovičiui suteikiant Vilniaus garbės piliečio vardą. O apmaudžiausia, kad ta proga oficialus Lietuvos seimo atstovas garbųjį Maestro, violončelininką ir dirigentą vadino žymiu pasaulio kompozitoriumi...

Žinoma, gerai, kad menas, ypač dažnai muzika, suartina politikus, tautas, kultūras, tampa mažos valstybės prisistatymo didesnėje ne tik meniniu, bet ir politiniu akcentu. Vadinčiau tai politika per kultūrą.

Kas kita, kad išvardytais atvejais net labiau politika, nei kultūra.

Štai, pavyzdžiui, Paryžiuje pristatant Čiurlionio simfoninę poemą šį įvykį analizavo tik viena recenzija (be kita ko, neigiama) ir joje daugiau dėmesio buvo skirta Beethoveno IX simfonijai ir Rostropovičiaus asmeniui, nei Čiurlioniui. Gal dėl to kalta apmaudi kažkieno klaida reklamoje – 2001 sausio 8 į garsiąją Eliziejaus laukų salę klausytis buvo kviečiama ne Lietuvos kūrėjo muzikos ir atlikėjų, o tik Beethoveno ir Rostropovičiaus.    

Pradėtą sąrašą galima būtų tęsti Hanoverio mugės menine dalimi, vėliau buvo Frankfurtas, garsiais ir mažiau garsiais vardais Vilniaus festivalio dienomis Vilniuje ir šiaip sezono metu Nacionalinėje filharmonijoje bei Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Paskutinis teatro „triumfas“ – po 14 operų pasaulinėse scenose per metus pastatanti režisierė Francesca Zambiello ir Ricardo Muti vadovaujamo Milano „La Scalos“ teatro simfoninio orkestro gastrolės...

Ką duoda autoriteto mitas?

Gerai, jei praturtina meniniais įspūdžiais.

Dar visai neseniai dažnai Lietuvą aplankydavęs ir su Lietuvos atlikėjais pasaulyje koncertuodavęs šviesios atminties Lordas Yehudy Menuhinas taip pat Nacionalinės filharmonijos salėje daug šiaip jau čia nesilankančių veidų sukviesdavo. Mums, muzikams, jis suteikė neįkainojamą patirtį apie humaniškiausią mūsų profesijos paskirtį. Ją gerokai pakylėjo idealizmo link ir suteikė jėgų tolimesniems darbams bei vilties jų prasmingumui. Ypač giliai atmintin įstrigo Händelio oratorijos “Mesijas” sceninis pastatymas 1992 metais.

Bet kad visi gali patirti tokio lygio meninius įspūdžius, suabejoji, kai iš garbingos tribūnos proginę prakalbą rėždamas politikas sveikina ne violončelininką, o kompozitorių... Ir tai ne atsitiktinumas. Elementariausios klaidos BNS ar Eltos žinutėse (politika?), mažiausią informaciją muzikos temomis pateikdamas kone  kiekviename žodyje klaidas daro žurnalistiką baigęs dienraščio apžvalgininkas. Ką jau kalbėti apie komercinių žurnalų rašeivas.

Priežastis tokioms klaidoms viena: vykdant politiką per kultūrą pamirštama kultūros politika.

Pamirštama tai, kas turi turėti tvirtai suręstą sistemą ir vykti ne tik Prezidento gimimo dieną ar kurio kito valdžios atstovo vizito užsienyje dienomis, o kiekvieną dieną.  Daugelį metų.

Kad garsūs vardai netaptų vien pretekstu sukviesti svarbiausius politinius krašto veikėjus, bet ir atliktų pagrindinę misiją: savo menu ugdytų ir šviestų žmogų.

Dabar gi net profesionalams sunku suprasti, kokius dividendus gauna valstybė iš tokios politikos.

Dar daugiau – visi tie politikos per kultūrą renginiai dar ir kainuoja.

Visai neseniai kultūringai išauklėti neskaičiavome svetimų pinigų. Susidomėti privertė gyvenimas.

Atrodo dar niekad Lietuvoje nebuvo taip dosniai finansuojama muzika. Kasmet po milijoną litų Vilniaus festivaliui (jo mot – užsienio žvaigždės), milijonas – į Paryžių, keli – į Hanoverį, Frankfurtą, Ricardo Muti ir jo orkestro gastrolėms ar garsiosios Zambiello spektaklio perkėlimui iš Bordo į Vilnių, šimtai tūkstančių aikščių šventėms ir fejerverkams, dešimtys tūkstančių litų svečių honorarams ir vos kelios šimtinės saviesiems, nė nesirūpinant jų meno bei vardų garsinimu.

Tokios sumos šventėms. Kad sukurtume jaunos valstybės autoritetą pasaulyje ir džiugintume minią namuose.

Bet gal valstybės prestižas užsienyje turėtų būti ne kultūros, o stiprių užsienio reikalų ministerijos kultūros skyrių rūpestis? Ir iš ten finansuojamas?

Juk dabar, finansuojant politiką per kultūrą,  sutrinka kultūros politika.

Lėšų yra tik tiek, kiek yra.

Ir jų nuolatos trūksta kasdienybėje.

Ir mūsų atlikėjų koncertams Lietuvos miestuose, ir naujų lietuvių kompozitorių kūrinių įsigijimui, ir CD leidybai. Beje, muzikos paveldo išsaugojimas atsidūrė iš viso kritinėje padėtyje - nepriklausomybės laikotarpiu apskritai nebuvo sukurta svarbių Lietuvos kultūrai įrašų paramos sistema. Garso ir vaizdo įrašų leidyba atsidūrė už vyriausybinių programų ribų. Jų nėra strateginiuose LR kultūros ministerijos planuose, jų nėra ministerijos vykdomose programose, jų prioritetuose. Šalyje nesukurta atlikėjų kūrybinio paveldo išsaugojimo sistema: esami garso ir vaizdo įrašai tinkamai neprižiūrimi, todėl negrįžtamai dingsta praeities atlikėjų kūryba, o nūdienis menas apskritai prarandamas. Nefinansuojant negalima ugdyti profesionalių garso bei vaizdo režisierių, operatorių, kaupti modernios įrangos.

Lėšų neatsiranda net vieninteliam muziką propaguojančiam žurnalui, prenumeratorius pasiekiančiam su kompaktinėmis Lietuvos atlikėjų plokštelėmis. Kad skaitytojus pasiektų 12 žurnalo numerių per metus (toks “Muzikos barų” periodiškumas), leidybai būtina suma toli gražu ne milijonais skaičiuojama. 

Šiandieninė Lietuvos kultūros politika man primena fejerverką – vienkartiniai renginiai drauge su jų finansavimui skirtais milijonais ir tūkstančiais sutviska visomis šviesomis ir užgęsta, dažnai net atmintyje neužsifiksavę. Kultūros gyvenimo kasdienybė greičiau primena panišką mėginimą bent deguonies kauke palaikyti gyvybę, nei sistemingą darbą gerai žinant į rytdienos sėkmę atvesiančius prioritetus.

O juk tą sėkmę gali lemti net ne pinigų kiekis, o mąstymas. Gal būt, atsakomybė ne tik už kultūrą, bet ir už kultūros politiką.

   

 Į pradžią 

SAVI GINČAI – SAVI IR TEISĖJAI

 

Lietuvoje vis aktyviau kuriasi bendruomenės. Mūsų kaimuose, miesteliuose, didelių miestų mikrorajonuose jų jau yra šimtai, o gal net ir tūkstančiai. Ką gali nuveikti bendruomenė? Pasirodo,  labai daug.

Su teisininke J. Užbaltyte kalbame apie bendruomenės galimybes tik vienu aspektu: kaip bendruomenės nariai gali spręsti tarpusavyje iškilusius ginčus.

 

Kalbant apie bendruomenėje iškilusius ginčus, pirmiausia galvojame apie teismą. Ar yra ir kitų būdų surasti tiesą ir teisingumą?

Deja,  ne visi žino, kad piliečiai savo problemas gali spręsti pačioje bendruomenėje.Kas gali geriau išspręsti ginčą ir būti jų arbitrais, jei ne suinteresuoti asmenys ir tie, kurie puikiai išmano problemos esmę, esančią šalia jų, t. y. to paties kaimo, ar gatvės gyventojai. 

Bet vis tiek labiausiai pasitikima teisinį išsilavinimą turinčiais ir įstatymus gerai žinančiais  žmonėmis, o tokių bendruomenėje gali ir nebūti.

Mūsų šalyje plečiama ne tik savivalda, bet ir saviaukla. Žmones reikia šviesti. Mūsų dienomis teisinis išprusimas būtinas kiekvienam piliečiui. Noriu  priminti nepelnytai primirštus arbitražinius teismus. Tai nėra nauja ginčų sprendimo forma. Komerciniai arbitražai yra gan paplitę tarp verslininkų. Nauja būtų tai, kad šie teismai ne tik išplėstų šalių, t.y. asmenų, tarp kurių kyla ginčai, rataą, bet praplėstų ir patį ginčo objektą. Bendruomenės nariai galėtų ginčus spręsti tiesiog savo gyvenamose vietose (kaime, seniūnijoje). Pabrėžtina ir tai, kad tokio arbitražinio teismo sprendimas, priimtas laikantis minimalių formalių reikalavimų, būtų privalomas vykdyti, kaip ir kitų teismų sprendimai.

Nuo ko pradėti?

Bendruomenės arbitražiniame teisme priimto sprendimo esmė yra ta, kad šalys (bendruomenės nariai) raštu susitaria, kad visus iškilusius, kilsiančius ginčus ir nesutarimus, perduos galutinai išspręsti vienam ar keliems arbitrams (teisėjams).

Panašūs teismai vyksta TV ekrane. Ten teismui vadovauja profesionali teisėja, o kas gali  būti  arbitru bendruomenės teisme?

Prieš pradedant procesą, besiginčijantys bendruomenės nariai pasirašo susitarimą dėl ginčų sprendimo tokiame teisme. Iš anksto raštu jie susitaria  ne tik  dėl ginčo dalyko, bet ir nustato taisykles, kuriomis bus vadovaujamasi. Susitariama dėl posėdžių vietos, kalbos, taikytinos teisės. Taip pat iš anksto išsirenkami arbitrai (teisėjai). Skirdami arbitrus, bendruomenės nariai tokiu būdu gali išreikšti pasitikėjimą vienu ar kitu savo bendruomenės nariu.

Na, tarkim, paskyrėm savo išmintingus kaimynus arbitrais. Kas toliau? Kuo vadovaudamiesi jie spręs ginčą?

 Juridinis pagrindas - Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas.

Kuo toks procesas būtų ypatingas?

 Svarbu atkreipti dėmesį  į  ginčo dalyką. Juo gali būti bet koks ginčas,  kilęs iš sutartinių ir nesutartinių santykių. Vienai iš šalių atsisakius vykdyti sprendimą, kita šalis galėtų kreiptis į vietos apylinkės teismą ir prašyti išduoti vykdomąjį raštą. Tokiu būdu būtų užtikrintas Bendruomenės arbitražinio teismo sprendimas

Šalys, pageidaujančios sureguliuoti ginčą be Bendruomenių arbitražinio teismo, galėtų susitarusios tarpusavyje kreiptis į savo pasirinktą Bendruomenių arbitražinio teismo arbitrą dėl teisminio tarpininkavimo. Taip būtų dar labiau supaprastintas ginčų sprendimų procesas.

Ar šiuo keliu įmanoma išspręsti visus ginčus?

Žinoma, kad ne, nes yra ir tokių ginčų, kurie negali būti išspręsti arbitražiniame teisme. Tai ginčai, kurie kyla iš konstitucinių, darbo, šeimos, administracinių teisinių santykių, taip pat ginčai, susiję su konkurencija, patentais, prekių ir paslaugų ženklais, bankrotu, bei ginčai, kylantys iš vartojimo sutarčių.

Vadinasi bendruomenės arbitražiniame teisme galima išspręsti daugiau buitinio pobūdžio ginčus?

            Ne tik. Tačiau dažniausiai ginčijamasi būtent dėl buitinių problemų. Taigi, jei kaimyno karvė nuolat nuėda tamstos burokus, galite drąsiai kreiptis į arbitražinį  teismą.

 

 Į pradžią 

 

V. Daujotis   Nekenčiame valdžios, bet trokštame jos

Kas yra korupcija?

Lietuvos Seimas: “Korupcija yra bet koks valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens elgesys, neatitinkantis jiems suteiktų įgaliojimų ar nustatytų elgesio standartų, ar tokio elgesio skatinimas siekiant naudos sau ar kitiems asmenims ir taip pakenkiant asmenų ir valstybės interesams”. Sunkoka susivokti. Reikia žinoti, kas yra valstybės tarnautojas, elgesio standartas irkas jį nustatė, valstybės interesas ir t.t. Ne kiekvienam duota suprasti. Kad galėtum tokiais žodžiais kalbėti, reikia šiokį tokį mokslą perkrimsti. Ne veltui žmonės, mokantys tokiais žodžiais kalbėti, sėdi televizorių dėžėse ir mums byloja savo išmintį. Taip papenėti ir mes tampame šviesesniais, kalbėdami galime švytėti ne vien paprastumu.

 

Išvertus į lietuvių kalbą korupcija

 

Noriu paporinti vieną kitą istoriją šioje plotmėje. Tačiau neramu, kad ir man bus sunku, ir skaitytojui pabos, jei aš kalbėsiu taip moksliškai, kaip kalba mūsų kalbančios galvos. Mislysiu, kad galima ir lietuviškai apie korupciją kalbėti. Korupcija yra tada, kai vagiama sėdint valdžioje. Korumpuotas žmogus – vagis valdžioje. Tūlas gali užpykti dėl tokių žodžių, bet iš tikrųjų tai tik sušvelnintas pasakymas. Pavyzdžiui, kyšininkas iš tikrųjų yra ne vagis, o plėšikas.

Nusišauti?

Paradoksalu, bet Lietuvos gyventojai labai pakantūs valdžios vagims. Pakantūs ir politikų, kitų valdžios vyrų, teisėjų savanaudiškumui bei neveiklumui. Supykstam, kad kažkas kažką pavogė ar plėšė būdamas valdžioje (arba, moksliškai tariant, korumpavosi) ir toliau mus valdo spoksodami nekaltomis paršiuko akutėmis įstatytomis į poodiniu taukų sluoksniu nublizgintą veidelį. Pykstam, kad jie nesodinami, kad tik paprasti vagys (vagys, nebuvę valdžioje) sodinami. Pykstam tai pykstam, bet, matyt,  “visuose musyse yra esmė”. Pabandykite, mielas skaitytojau, atverti akis į save. Atvėrėte? Gerai. Ar nepastebėjote, kad ir jus kankina tokio saldaus gyvenimo ilgesys? Nepastebėjote?! Taip gal ir geriau. Mokslininkai nustatė, kad savęs pažinimas yra aukščiausia agresijos forma. Žmoniškai kalbant, tai reiškia, jog po tokio savęs pažinimo belieka tik nusišauti arba pasikarti. Laimė, yra išrasti būdai aptariamą ligą tirti ir be žmonių aukų. Priešingu atveju Lietuvoje beveik nebeliktų gyventojų…

 

Apie mus aplamai

 

Yra tokia tarptautinė, su valdžiomis nesusijusi organizacija “Tarptautinis skaidrumas” Ji tyrinėja ligą “vagys valdžioje” ir kasmet paskelbia metraštį, kuriame įvertinamos įvairios šalys. 2003 metų metraštyje paskelbta, kad pagal šios ligos sunkumo laipsnį Lietuva yra 37-ta pasaulyje. 95 iš 100 Lietuvos gyventojų laiko, kad Lietuvos valdžioje dauguma arba beveik visi yra vagys arba plėšikai. Taip blogai apie savo valdžią negalvoja jokia kita Europos šalis. Galima įtarti, kad lietuviai pavydi valdžioje esantiems ir kad taip blogai nėra. Ir taip, ir ne. 68 iš 100 Lietuvos gyventojų tvirtina, kad, siekdami savo tikslų, patys spjautų į įstatymus – duotų kyšį, pasinaudotų ryšiais ar tiesiog nekreiptų dėmesio į įstatymus. Ir čia Lietuva yra Europos lyderė. Gerai, kad liga nustatyta, bet labai blogai yra tai, kad ši liga sunkiai bepagydoma. Įsivaizduokite, kad iššlavėme visą valdžią ir išrinkome ar paskyrėme į valdžią naujus žmonės. Ir ką gi gavome? Prisiminkime – 68 iš 100 Lietuvos gyventojų yra pasiryžę spjauti į įstatymus. Tai rodo, kad du iš trijų naujųjų valdžios žmonių bus vagys arba plėšikai. Žinant, kad žmonės, linkę laužyti įstatymus, yra aktyvesni ir smarkiau darbuojasi alkūnėmis, labai tikėtina, kad valdžioje vagių ir padorių žmonių santykis bus dar blogesnis.

 

Gydykimės

Ir ką daryti? Liga diagnozuota, bet universalių vaistų, tinkamų gydymui demokratijos sąlygomis, dar neišrasta. Lietuvoje ši liga labai užleista. Vargu, ar įmanoma pagydyti dabartinę ar netolimoje ateityje būsimą valdžią. Pirmiausia reikėtų apsaugoti nuo infekcijos jaunąją kartą. Čia pirmuoju smuiku turėtų groti švietimas. Antra, demokratijos sąlygomis kaip dezinfekciją patartina naudoti viešumą. Tai nelabai efektyvus vaistas, bet padeda. Viešas ir konkretus vagių bei plėšikų, esančių valdžioje, įvardijimas yra būtinas, nors tai ir labai sunku. Tokie žmonės, naudodamiesi valdžios svertais, bandys užčiaupti burnas, per teismus išsireikalaus pinigų už garbės ir orumo įžeidimą. Mažiau pavojinga, bet taip pat svarbu viešai ir konkrečiai analizuoti veiksmus tų valdžioje esančių asmenų, kurie vadovaujasi savo asmeniniais vienadieniais interesais. Nuo tokių interesų iki vogimo ar plėšikavimo tik vienas žingsnis. Visa tai reiškia, kad mums reikia tapti piliečiais. Kol kas šis žodis tik valkiojamas kaip užkeikimas. Lietuviškose interneto svetainėse žodis pilietis dukart dažniau aptinkamas nei korupcija (8900 : 4400). Korupcijai tai nė motais.

 

Apie universitetus atskirai

 

Universitetuose bręsta mūsų ateitis, čia jaunimas turėtų įgyti imunitetą prieš, pavartosiu skambųjį ligos pavadinimą, korupciją. Žvilgtelėkime, kokioje aplinkoje noksta mūsų viltis. Lietuvos Seimas pradėjo nagrinėti Aukštojo mokslo įstatymo pakeitimus ir papildymus, kurie leistų universitetams patiems disponuoti joms perduotu valstybės turtu. Tuo tikslu bus nagrinėjamas ir keičiamas Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas. Vėliau planuojama Biudžeto sandaros įstatyme padaryti pakeitimus, leisiančius valstybinėms aukštosioms mokykloms imti paskolas, teikti garantijas dėl paskolų. Daugelis šiuolaikinių Vakarų universitetų turi tokią galimybę ir tai padeda sėkmingai tų universitetų plėtrai. Tačiau galima tvirtai teigti, kad Lietuvos universitetams tokių pakeitimų priėmimas bus ne į sveikatą. Panagrinėkime, kodėl taip yra. Danija, pavyzdžiui, savo universitetams tokią teisę suteikė tik priėmusi naują universiteto savivaldos modelį, kurį įteisino 2003 metais priimtame Universitetų įstatyme. Naujajame Danijos Universitetų įstatyme numatyta, kad universiteto taryboje, kuri yra universiteto aukščiausia savivaldos institucija, daugumą turi sudaryti nariai iš išorės (socialiniai partneriai). Viena iš tokio pakeitimo priežasčių – jei universitetą valdo vien savieji, atsiskaitantys tik savo pavaldiniams, tai jiems anksčiau ar vėliau iškyla pagunda pasipelnyti iš universiteto turto; išorinių narių (socialinių partnerių) daugumos buvimas taryboje sumažina tokios pagundos realizavimo tikimybę. Taip elgiasi Danija, kurioje pagal organizacijos “Tarptautinio skaidrumo” duomenis vagių valdžioje yra labai mažai. Pasaulyje korupcija yra mažesnė tik Suomijoje.

 

Universiteto turtas – griebk veltui

 

Lietuvos valstybiniai universitetai dabar yra uždaros sistemos. Juos valdo vien savieji, kuriuos išrenka pačios universitetų bendruomenės. Tokia savivalda gali tik bloginti ir blogina universitetų studijų ir mokslinių tyrimų lygį. Noriu pažymėti, kad vadovai, kuriuos išrinko pavaldiniai, yra tų pavaldinių įkaitai – jei vadovas bus reiklus, tai tie patys pavaldiniai nubalsuos ir išmes vadovą iš posto. Tokių atvejų jau būta Lietuvoje. Todėl vadovai dažniausiai nebando iš esmės gerinti universiteto veiklos. Atsilygindami už padorų vadovo elgesį universiteto senatai leidžia jiems privatizuoti universiteto turtą už grašius. Tai leidžia dabartiniai Lietuvos įstatymai. Dabar svarstomas Aukštojo mokslo įstatymo pakeitimas dar plačiau atvertų kelią grobimui.

 

Gelbėkime universitetus

 

Taigi, universitetai toliau marinami. Nepakenktų bent pačiais bendriausiais bruožais nužymėti gydymo kryptį. Pasirodo, jau seniai yra nustatyti kai kurie principai. Pagrindinis skelbia – serganti institucija negali pati reformuotis. Kad ir koks būtų gydymas, jis taikomas išoriškai. Nors fiziškai ir įmanoma sau pačiam išoperuoti apendiksą pasinaudojus vietine narkoze, bet to nerekomenduojame ir yra daug argumentų prieš. Kai liga taip užleista Lietuvos universitetuose, gydymui reikalingi specialistai ir patirtis iš išorės. Geriausia iš ten, kur toks gydymas jau buvo sėkmingai atliktas. Seimui ar Vyriausybei tai nėra naujiena, bet valdžiai būdinga pasitenkinti tik diagnoze ir gydymo imitacija. Taikomi psichoanalitiniai metodai, o juk  reikalinga operacija.

 

Universitetų herojai

 

Herojų vardai turi likti istorijoje. Simboliška tai, kad dabar svarstomą Aukštojo mokslo įstatymo pakeitimą Seimui pristatė buvęs Vilniaus universiteto rektorius Rolandas Pavilionis, kuris buvo tarp pirmųjų universitetų turto grobėjų. Atgautos nepriklausomybės pradžioje jis, būdamas Vilniaus universiteto rektoriumi, už aštuonis šimtus vadinamų džiovintų rublių įsigijo Vilniaus universiteto astronomijos pastatą. Žmonių kalba, tai paprasčiausia vagystė, net atviras plėšimas. Įstatymai leido tokią vagystę, bet dėl to vagystė netapo kažkuo kitu. Apetitas auga bevalgant. Rolandas Pavilionis parduoda seną žiguli universitetui kaip naują, pasitelkęs universiteto ūkio tarnybas, ir lėšomis periodiškai dailina savo naująjį būstą. Susidomėjus žurnalistams, berods, iš Lietuvos Ryto, Rolandas Pavilionis įpykęs tėškia, kad jis yra nusipelnęs tokio būsto. Suprask, universitetas per menkai jam atsilygindavo už jo triūsą. Kažkuo tai primena gangsterių ir plėšikų namudinę filosofiją. Ir jie dažnai tvirtina, kad tik atsiima savo dalį iš juos skriaudusios visuomenės. Neatsiliko ir kiti universiteto veikėjai. Tuo metu ūkio prorektoriumi buvo toks jaunuolis Kundrotas. Labai trumpą laiką buvo prorektoriumi, net vardas neįstrigo. Nugriebė Čiurlionio gatvėje buvusio Vilniaus universiteto bendrabučio gabalą, kuriame jis niekada negyveno. Tame gabale prieš tai buvo įsikūrusi universiteto Mokslinio tyrimo dalis. Pavogė, skubiai pardavė už keliasdešimt tūkstančių dolerių ir išgaravo iš universiteto.

Naujausias pavyzdys – Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sode išaugo universiteto rektoriaus Vytauto Kaminsko, to paties universiteto senato pirmininko Egidijaus Aleksandravičiaus privatūs namai. Universitetas tą sodą perėmė iš Kauno miesto motyvuodamas, koks jis būtinas studijoms. Šiais metais studentų laikraštyje “Savas” universiteto vadovybė piktinosi, kad šiam sodui išlaikyti per mažai skiriama biudžeto lėšų. Galima sodo gyventojams patarti patiems paimti kastuvėlius ir pasigražinti.

Gana ilgai su Klaipėdos miesto savivaldybe kariavo buvęs Klaipėdos universiteto rektorius Stasys Vatiekūnas, norėdamas privatizuoti namą. Tik jam nepavyko, nes namas nepriklausė universitetui.

Tai ryškesni pavyzdžiai. Universitetų rektoriai skundžiasi savo nepakeliamu darbo krūviu, bet labai nenoriai apleidžia savo postą. Įstatymas numato, kad rektoriumi galima būti tik dvi kadencijas iš eilės, tačiau prasimanoma būdų, kaip padidinti kadencijų skaičių. Efektyviausią būdą išrado buvęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius Edmundas Zavadskas. Antrosios kadencijos pabaigoje pridėjo prie universiteto pavadinimo Gedimino vardą ir trečią kadenciją išbuvo naujojo universiteto rektoriumi. Negana to. Išėjęs iš rektoriaus pareigybės, įsisteigė pirmojo prorektoriaus postą ir jį užėmė. Po poros metų bus lengviau startuoti atgal į rektoriaus kėdę. Dabar Seime svarstomi dar kelių mokyklų vardų ir statutų keitimai. Lietuvos muzikos akademija virs Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Lietuvos kūno kultūros akademija – Lietuvos sporto ir rekreacijos akademija, keičiamas Lietuvos veterinarijos akademijos statutas. Kas galėtų paneigti, kad koks nors rektorius, bebaigiantis antrąją kadenciją, nesiruošia trečiajai. Juk  kėdė šilta….  

 

 Į pradžią

 

 

Gerbiami piliečiai,

jei pritariate mūsų idėjoms bei nuostatoms,

jei norite įsijungti į judėjimą KITAS PASIRINKIMAS,

jei norite talkinti mums darbais ir sumanymais,

jei norite bendradarbiauti mūsų laikraštyje,

          prašome rašyti ir skambinti:

 

Adresas : LT – 01014, Vilnius 1, Nr. 536

                  el. paštas: info@pilieciai.lt

                  Tel. ( 85) 2121650,  865051658

                  Internetinė svetainė: www.pilieciai.lt

 

 

Kronika:

 

Judėjimo”Kitas pasirinkimas” sueiga

 

2004 m. balandžio 17 d. Vilniuje įvyko pirmoji judėjimo KITAS PASIRINKIMAS sueiga. Joje dalyvavo daugiau kaip šimtas piliečių iš Vilniaus, Kauno, Kėdainių, Klaipėdos, Panevėžio ir kitų Lietuvos miestų.

Renginiui vadovavo akademikas Arvydas Janulaitis ir Violeta Linkienė. Jie supažindino dalyvius su pagrindiniais KITO PASIRINKIMO tikslais. Vėliau politinės situacijos vertinimus pateikė politologai Antanas Kulakauskas bei Česlovas Laurinavičius. Po pranešimų vyko diskusijas.

Pasisakymų metu suvažiavimo dalyviai išsakė savo mintis apie tolimesnius judėjimo žingsnius. Daug karčių žodžių sulaukė politinės partijos: J. Šalkauskas pastebėjo, kad politika yra antisocialinė, nėra orientuota į socialinį teisingumą. V. Daujotis pateikė faktų, kaip politinės partijos nevykdo savo programinių pažadų švietimo ir mokslo srityje. Jis siūlė, kad KITAS PASIRINKIMAS skatintų jų įgyvendinimą.

Svarstyta, kokia forma būtų galima įtakoti partijų veiklą, kad partijos neatstovautų savo siauriems interesams, bet dirbtų žmonėms. Buvo siūloma, kad piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS turėtų virsti ta terpe, kurioje atsirastų naujos partijos.

L. Palmaitis teigė, kad šalies intelektualai turėtų suformuoti Lietuvos viziją. Jis siūlė KITĄ PASIRINKIMĄ pristatyti visuomenei, naudojant  visiems prieinamas informavimo priemones, t.y. televiziją.

Diskusijas apibendrino doc. Vytautas Radžvilas. 

 

 

 

Susitikimas Kėdainiuose

2004 m. kovo 23 d. įvyko susitikimas su visuomene Kėdainių savivaldybės salėje. Dalyvavo: Česlovas Laurinavičius, Vytautas Radžvilas, Arvydas Akstinavičius, Violeta Linkienė.

Susirinko apie 60 kėdainiečių, vietinės spaudos bei TV atstovai.

Pristačius KITO PASIRINKIMO pagrindines idėjas bei tikslus, toliau bendravimas vyko klausimų - atsakymų forma.

 

Susitikimas Panevėžyje (04.02)

 

2004 m. balandžio 2 d. įvyko pilietinio judėjimo KITAS PASIRINKIMAS pristatymas Panevėžyje, Aukštaitijos viešojoje bibliotekoje.

Dalyvavo: Vytautas Radžvilas, Arvydas Akstinavičius, Violeta Linkienė.
Į susitikimą susirinko apie 100 panevėžiečių, kurių dauguma – buvę sąjūdiečiai.

Prieš susitikimą vyko spaudos konferencija, kurioje dalyvavo trys Panevėžio televizijos bei laikraščių “Sekundė”, “Panevėžio balsas” ir “Panevėžio rytas” atstovai.

Atsakant į klausimą “ar tai nepanašu į naują sąjūdį?”, buvo pažymėta, kad šios iniciatyvos kiti uždaviniai. Tuomet siekėme nepriklausomybės, atkūrėme valstybę, bet per 14 metų neišspręsta daugybė dalykų. Pirmajam sąjūdžiui žmonės patys kėlėsi, o dabar juos reikia žadinti ir prikelti.

Spaudos atstovus domino ar prezidento apkalta nebuvo pagrindinė paskata tokiai pilietinei iniciatyvai? V.Radžvilas atsakė, kad tai buvo kukli paskata. Tačiau panašios apkaltos komisijos turi atsirasti visų lygių valdžiose, net apskrityse ir savivaldybėse. Šalies problema nebus išspręsta pašalinus tik vieną asmenį.

Panevėžiečiai ne tik klausėsi, domėjosi ar atsiras finansinių išteklių tokiai iniciatyvai, bet ir išreiškė savo pritarimą KITO PASIRINKIMO keliamoms idėjoms, norą praktiškai prisidėti prie tikslų įgyvendinimo.

 

Susitikimas Mažeikiuose (2004 04 27)

 

2004 m. balandžio 27 d. grupė piliečių judėjimo KITAS PASIRINKIMAS narių dalyvavo susitikime su  Mažeikių gyventojais.

KITO PASIRINKIMO atstovai Vytautas Radžvilas, Arvydas Akstinavičius, Violeta Linkienė dalyvavo tiesioginėje valandą  trukusioje laidoje “Mažeikių aido” radijo stotyje.  Po to vyko spaudos konferencija bei susitikimas su visuomene Mažeikių savivaldybės salėje.

Iniciatyva domėjosi “Mažeikių naftos” įmonės laikraštis “Fakelas”, Mažeikių kabelinė televizija “Roventa” parodė 40 min. trukmės laidą, savaitraštis “Būdas žemaičių” aprašė susitikimą bei išspausdino išsamų interviu su Vytautu Radžvilu. Kitas rajono laikraštis -“Santarvė”, nors ir nedalyvavo, tačiau informaciją apie vykusį susitikimą pateikė. Susitikime dalyvavo ir Mažeikų rajono meras Vilhelmas Džiugelis.

 

 

,, Baltijos kelias”. Leidžia piliečių judėjimas KITAS PASIRINKIMAS

   Adresas kontaktams LT – 01014, Vilnius 1, Nr. 536 ( Pašto dėžutė) , el. paštas: info@pilieciai.lt , tel.: ( 85) 2121650,  865051658, internetinė svetainė: www.pilieciai.lt

 Redaktorė : Nijolė Pranckevičiūtė

 Redkolegija: V. Radžvilas, Č. Laurinavičius, A. Akstinavičius, E. Gudavičius, V. Daujotis, A. Dagelis, R. Sopranaitė, V. Paulaitis

    

 Į pradžią 

Į titulinį puslapį